APSKRIČIŲ VALDYMAS
APSKRIČIŲ VALDYMAS
TURINYS
TURINYS 1
ĮŽANGA 2
1. Vietos valdymas LR 3
2. Vietos valdymo raida Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę 4
3. Apskrities viršininkas ir jo administracija 4
4. Apskrities viršininko įgaliojimai įvairiose valdymo srityse 4
4.1 Apskrities viršininko įgaliojimai švietimo, kultūros ir socialinėje sferoje 4
4.2 Apskrities viršininko įgaliojimai žemėtvarkos ir žemės ūkio srityje 4
4.3 Apskrities viršininko įgaliojimai teritorijos planavimo ir paminklotvarkos klausimais 4
4.4 Apskrities viršininko įgaliojimai gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos sferoje 4
4.5 Apskrities viršininko įgaliojimai, susiję su sveikatos priežiūra ir farmacine veikla 4
4.6 Apskrities viršininko įgaliojimai kitais klausimais 4
5. Apskrities viršininko santykiai su savivaldybių ir valstybės valdymo institucijomis 4
IŠVADOS 4
RESUME 4
Naudotos lliteratūros sąrašas 4
Norminiai aktai 4
Kita naudota literatūra 4
PRIEDAS 4ĮŽANGA
Apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo dalis, kuris yra numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnyje , taip pat pažymima, kad aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė. Todėl pirmiausia reikėtų apibrėžti viešojo valdymo sąvoką, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme: tai įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti.
Valstybės valdymo sistema valdžios tteritorinės organizacijos aspektu – tai sistema, susidedanti iš įvairaus skaičiaus valdymo lygių. Lietuvos Respublikoje išskiriami du viešojo valdymo lygmenys:
1) centrinis viešasis valdymas;
2) regioninis viešasis valdymas.
Regioninis viešasis valdymas įgyvendinamas apskričių ir savivaldybių lygiu . Šie administraciniai teritoriniai vienetai sudaromi siekiant ssudaryti normalias valstybės valdymo sąlygas, efektyviai valdyti valstybę.
Šio kursinio darbo tema yra tiesiogiai susijusi su aukštesniųjų administracinių vienetų – apskričių valdymu. Reikėtų trumpai apžvelgti apskričių steigimo, valdymo organizavimo raidą. Taip pat aptarti apskrities valdymą, kurį per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė. Labai svarbu paminėti apskrities viršininko įgaliojimus įvairiose valdymo srityse.
Pagal galiojančius teisės aktus apskrities viršininkui yra priskiriamas valstybės politikos įgyvendinimas socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijų planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos bei žemės ūkio, aplinkos apsaugos ir kitose srityse. Šis pareigūnas vykdo valstybines regionines programas, koordinuoja apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų teritorinių padalinių veiklą, taip pat derina savivaldos vykdomųjų institucijų veiklą įgyvendinant regionines programas, numato prioritetines apskrities raidos kryptis. Dėl šių iitin svarbių funkcijų, priskirtų apskrities viršininkui ir jo administracijai, yra būtina organizuoti racionalų ir efektyvų apskričių valdymą.1. Vietos valdymas LR
Konstitucijos 10 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. Būtent šioje nuostatoje yra unitarinės valstybės santvarkos konstitucinis įtvirtinimas, išreiškiantis vieningos ir nedalomos valstybės idėją. Tačiau racionalaus valdymo organizavimo sumetimais visų, taip pat ir vieningų unitarinių, valstybių teritorija turi savo vidinę struktūrą, t.y.valstybės teritorija būna suskirstyta į tam tikrus administracinius vienetus, kuriuose formuojamos atitinkamos valdžios įstaigos. Tai yra numatyta ir Konstitucijos 11 straipsnyje: Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas. Pažymėtina, kad šias konstitucines nuostatas patikslina ir išplėtoja Konstitucijos X skirsnio „Vietos savivalda ir valdymas“ normos. Pirma, minėtame skirsnyje yra įtvirtintos nemažiau kaip dvi administracinių vienetų pakopos (grandys). Antra, skirtingų pakopų (grandžių) administraciniams vienetams nustatyta skirtinga valdymo sistema: žemutiniams (t. y. pirmosios pakopos) vienetams Konstitucija laiduoja savivaldos teisę, aukštesniuosiuose (t.y. antrosios pakopos) administraciniuose vienetuose valdymą organizuoja Vyriausybė.
Šios konstitucinės nuostatos yra detalizuotos 1994 metų liepos 19 dieną priimtame Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme , kurio 1straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Minėto įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta:Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą ir kitus įstatymus. Apskritis sudaroma iš savivaldybių teritorijų, pasižyminčių socialinių, ekonominių ir etnokultūrinių interesų bendrumu.
Apskritis nustato ir panaikina, taip pat jų teritorijų ribas bei centrus nustato ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu. Apskrities ribos turi būti tikslinamos pasikeitus savivaldybių skaičiui arba jų riboms. Savivaldybės teritorija apskričių ribomis nedaloma.
Vietos valdymas yra valstybinio valdymo (t.y. vykdomosios valdžios) funkcijų vykdymas vietose – administraciniuose vienetuose. Vietos valdymo funkcijas ppaprastai vykdo centrinės valdžios paskirti pareigūnai arba jų suformuotos institucijos, dažniausiai veikiantys centrinės valdžios vardu ar jos pavedimu (įgaliojimu). Yra laikomasi nuomonės, kad vietos valdymas – tai valstybinio valdymo (vykdomosios valdžios) dalis, jo tęsinys vietose. Dažnai tai apibūdinama kaip valdžios dekoncentracija, t.y. centrinės valdžios įgaliojimu perkėlimas į vietas – administracinius vienetus.
Lietuva priskirtina prie unitarinių valstybių su dviem – valstybiniu ir vietiniu -valdymo lygiais. Nors Lietuvos valstybės teritorija padalinta į aukštesniuosius ir žemesniuosius administracinius vienetus, tačiau viešojo administravimo subjektai aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose (dekoncentruotos administracijos, Vyriausybės atstovas, apskrities viršininkas su jam pavaldžia administracija) nesudaro savarankiško valdymo lygio, o tėra valstybinio valdymo lygio regioninė administravimo grandis.
Daugelyje Europos valstybių vietos valdymas organizuojamas aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose – regionuose, departamentuose, provincijose, prefektūrose ir pan. – suteikiant jiems nemažą savarankiškumą. Tokiuose administraciniuose vienetuose centrinei valdžiai atstovauja vyriausybės (o kai kur – valstybės vadovo) skiriami ir jai tiesiogiai atsakingi pareigūnai: prefektai, gubernatoriai, komisarai ir pan. Šie pareigūnai vietose vadovauja daugumai valstybės įstaigų, vykdo koordinavimo ir kontrolės funkcijas. Toks vietos valdymo organizavimas stambiuose administraciniuose vienetuose, ypač kai yra išplečiamas .jų savarankiškumas, paprastai vadinamas regionalizmu.
Valstybės valdymo sistema valdžios teritorinės organizacijos aspektu – tai sistema, susidedanti iš įvairaus skaičiaus valdymo lygių. Jų paprastai būna nuo 2 iki 4. Valdžios institucijų ssudėtis ir jų vykdomos funkcijos tam tikrame valdymo lygyje priklauso nuo įvairių veiksnių, tame skaičiuje ir nuo to, ar valstybė yra unitarinė ar federacinė: federacinėse valstybėse paprastai būna keturių valdymo lygių sistema, o unitarinėse valstybėse – dviejų ar trijų valdymo lygių sistema.
Visi valdymo lygiai žemiau nacionalinio valdymo lygio yra vadinami subnacionaliniais valdymo lygiais.
Antrajame nuo apačios subnacionaliniame valdymo lygyje steigiamos ir veiklą vykdo dvi atskiros administravimo subjektų grupės:
1) savaveiksmiškumo pagrindais veikiančios regioninės valdžios institucijos arba kitaip decentralizuotos administracijos. Būtent šių institucijų buvimas suprantamas kaip būtina atskiro valdymo lygio egzistavimo sąlyga;
2) teritorinės valstybinio administravimo, o atskirais atvejais – dar aukštesnio administravimo lygio institucijos ir įstaigos, t.y. aukštesnio lygio (ar lygių) atstovybės vietose.
Savo ruožtu teritorinės valstybinio administravimo struktūros antrajame nuo apačios subnacionaliniame valdymo lygyje, tiksliau antrojo nuo apačios valdymo lygio regioninės valdžios institucijų administruojamose teritorijose, gali būti dviejų rūšių:
1) centrinių valstybinio administravimo institucijų dekoncentruotos administracijos (kaip antai, agentūros, valdybos, tarnybos ir pan.) steigiamos tam, kad geriau ir greičiau įvykdyti priimtus sprendimus, priartinti paslaugą prie vartotojo;
2) prefekto tipo valstybinio administravimo institucijos (kada „centrui“ atstovauja ir tam tikrus įgaliojimus jo vardu vykdo paskirtas valstybės pareigūnas – prefektas). Šios rūšies institucijų buvimas yra pakankama sąlyga, kad jų administruojamą teritoriją laikyti valstybės teritorijos administraciniu vienetu, jei ta teritorija nesutampa su regioninės
valdžios administruojama teritorija ar jos iš viso nėra.
Prefekto tipo valstybinio administravimo institucijos (tai taip pat objektas, kuris šiuo metu domina Lietuvą) paprastai vykdo funkcijas, priskirtinas tokioms funkcijų grupėms:
a) kontrolės (priežiūros) funkcijos (savivaldos institucijų veiklos administracinė priežiūra ir kitos kontrolės funkcijos) bei ikiteisminis ginčų nagrinėjimas;
b) kitos valstybinio administravimo funkcijos (teritorijų planavimas, valstybinės regioninės politikos įgyvendinimas, transporto priemonių registro tvarkymas, įmonių registro tvarkymas, gyventojų registro tvarkymas, civilinė Sauga, regioninės reikšmės viešųjų paslaugų administravimas, valdžios institucijų, esančių tame administraciniame vienete, veiklos koordinavimas ir bendradarbiavimo skatinimas, ttarpininko tarp centrinių ir teritorinių valstybinio administravimo funkcijų vykdymas ir pan.).
Prefekto įgaliojimai atskirose valstybėse ženkliai skiriasi: vienose šalyse prefektas vykdo tik kontrolės funkcijas, kitose – tik valstybinio administravimo, trečiose – abiejų grupių funkcijas.
Tai gi reikėtų pabrėžti, kad apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo dalis. Apskrities valdymo organizavimą reguliuoja įstatymas. Dabar Lietuvoje yra dešimt apskričių: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus. Apskritis yra Lietuvos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas. Jo valdymą per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas VVyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė.2. Vietos valdymo raida Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę
Norint objektyviai įvertinti esamą situaciją apskričių valdymo srityje, pirmiausia reikėtų apžvelgti pastarojo administracinio vieneto steigimo, jo valdymo organizavimo kelią.
Analizę galima būtų pradėti nuo 1990 metų, tada atstačius Nepriklausomybę mūsų valstybės vykdomosios vvaldžios sistema buvo trijų lygių:
l. Valstybinės valdžios sistema Vyriausybė – ministerijos, departamentai, tarnybos ir kt.
2. Dviejų lygių savivaldos sistema:
a) aukštesniosios pakopos savivaldybės;
b) žemesniosios pakopos savivaldybės;
1990 metų kovo mėnesį buvo suformuota Vyriausybė tą patį kovo mėnesį įvyko rinkimai į vietos savivaldos atstovaujamosios valstybinės valdžios organą – Liaudies deputatų tarybas. Šios tarybos savo veiklą pradėjo pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymą, kuris buvo priimtas 1990 vasario 10 dieną.
Šiuo įstatymu buvo įtvirtinti du savivaldos lygiai – dvi pakopos; žemesnioji ir aukštesnioji. Žemesniosios pakopos savivaldybėms buvo priskirta; apylinkės, gyvenvietės (valsčiai), rajonų (apskrities) miestai. Aukštesniosios pakopos savivaldybėms buvo priskirti rajonai (apskritys) ir respublikos miestai. Buvo aiški atgimimo metų tendencija – grįžti prie tarpukario Lietuvos teritorijos administracinio skirstymo ir tada vartotų sąvokų administracinių vienetų pavadinimų. <
Jau 1990 metais buvo pradėta rengti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio suskirstymo koncepcija, siekiant pertvarkyti teritorijos administracini suskirstymą bei reformuoti valstybės valdymą.
Vyriausybė 1990 metų lapkričio mėnesį pritarė tokiai koncepcijai ir 1991 metų sausio mėnesį pavedė Ekonomikos ministerijai parengti pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio suskirstymo ir Vilniaus apskrities sudarymo. Buvo sudaryta darbo grupė, pateikusi kelis projekto variantus. Tačiau prie šių klausimų buvo grįžta tik 1992 metų rugpjūčio mėnesį, kai Ministro Pirmininko potvarkiu prie Ekonomikos ministerijos buvo sudaryta nauja darbo grupė, kuri 11993 metų gegužės mėnesį buvo pertvarkyta į savarankišką darbo grupę savivaldos ir administracinei teritorinei reformai rengti.
Jau 1992 metais buvo pradėtos steigto regioninės institucijos. Regioninius padalinius turėjo Valstybės kontrolės departamentas, Aplinkos apsaugos departamentas, Kultūros paveldo inspekcija, Civilinės saugos, Veterinarinė tarnyba ir įvairūs registrus tvarkančios institucijos. Naujai steigiamos regioninės institucijos aptarnaudavo skirtingas teritorijas, jų būstinės taip pat buvo skirtingose gyvenamosiose vietovėse, jų veikla vietose buvo visiškai nekoordinuojama tokia išskaidyta tiek instituciniu tiek teritoriniu požiūriu veikla neprisidėjo prie gyventojų aptarnavimo gerinimo.
1992 metais Konstitucijos projekto rengėjai suformavo Konstitucijos X skirsnį, kurio 119-124 straipsniai skirti savivaldai ir valdymui, kuriuose suformuoti savivaldos ir aukštesniųjų administracinių vienetų valdymo principai.
1992 metų lapkričio 19 dieną buvo priimtas Vietos savivaldos pagrindų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas. Buvo nustatyta Vyriausybės skiriamo atstovo regione kompetencija, jis galėjo sustabdyti ir užprotestuoti atitinkamoje taryboje ar Lietuvos Respublikos Vyriausybėje savivaldybės valdymo organų sprendimus, jeigu jie neatitinka įstatymų ar poįstatyminių aktų.
1993 metų liepos l dieną buvo priimtas Vyriausybės atstovo įstatymas , kuriame išsamiai nustatytos Vyriausybės atstovo teisės ir pareigos, greta pagrindinės priežiūrinės funkcijos: Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas prižiūri ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus. Vyriausybės atstovams įstatymu buvo suteiktos ir koordinacinio pobūdžio funkcijos: teikti informaciją savivaldybių tarybų nariams iir savivaldybių pareigūnams bei kitiems tarnautojams apie Vyriausybės veiklos ekonomines ir socialines, kultūros, švietimo bei ekologines programas konsultuoti šių programų įgyvendinimą.
Lietuvos Respublikos Seimas 1994. metų liepos 19 dieną priėmė Lietuvos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą , kuriame nustatė 10 apskričių. Tokį sprendimą dėl apskričių skaičiaus lėmė tai, kad apskrityse nenumatyta savivalda, jose valdymą organizuoja Vyriausybė ir joms turi būti perduodama dalis ministerijų funkcijų. Didesnis apskričių skaičius žymiai padidintų valstybės valdymo išlaidas.
Daug dėmesio ir diskusijų susilaukė (kompetencijos) funkcijų apskričių viršininkams nustatymo klausimai.
Buvo pasirinktas modelis pagal kurį buvo nustatyta, kad savivaldybės decentralizuotai sprendžia kasdieninius klausimus susijusius su gyventojų aptarnavimu, paslaugų jiems teikimu būsto, socialinių, švietimo, kultūros, vietos transporto ir kitose srityse. Apskritys įgyvendina Vyriausybės funkcijas regionuose, valstybės vykdomų reformų įgyvendinimą.
1994 metų gruodžio 15 dieną Seimas priėmė Apskrities valdymo įstatymą, kuriuo nustatė pagrindinius apskrities valdymo organizavimo principus, apskrities valdytojo (viršininko) kompetenciją – uždavinius ir įgaliojimus atskirais valdymo klausimais, apskrities valdytojo (viršininko) santykius su savivaldos ir valstybės valdymo institucijomis, apskrities veiklos organizavimo taisykles.
1994 metų gruodžio 20 dieną buvo priimtas įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos Apskrities valdymo įstatymo įgyvendinimo , kuriame nustatyti apskričių valdytojų skyrimo, patalpų suteikimo apskričių valdytojų administracijoms ir minėto įstatymo įgyvendinimo terminai bei tvarka. Pradėjus praktinius Apskrities valdymo įgyvendinimo darbus paaiškėjo, kkad funkcijas perduoti iš savivaldybių apskritims didelių problemų nekilo. Tačiau funkcijų perdavimas iš ministerijų apskritims nuo pirmųjų žingsnių vyko labai sunkiai. 1995 metų sausio 31 dieną priimtas įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo įgyvendinimo papildymo nauju 3 straipsniu , kuriame pakeista žemėtvarkos ir žemės ūkio vedėjų skyrimo tvarka.
Buvo priimta dar keletas pataisų : 1996 balandžio 2 dieną buvo papildytas 5 straipsniu , jame buvo nustatyta bendra norma perduoti iki 1996 metų rugsėjo l dienos apskričių valdytojams apskrities valdymo įstatyme nustatytas funkcijas. Taip pat 1996 m. gegužės 30 d.priėmus Apskrities valdymo įstatymo 6 straipsnio l punkto pataisas apskrities valdytojo įgaliojimai buvo sumažinti – apribota teisė steigti aukštesniąsias ir profesines mokyklas.
1996 metų gruodžio 12 dieną buvo priimtas Apskrities valdymo įstatymo pakeitimo ir papildymo bei Vyriausybės atstovo įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymas. Šiame įstatyme apskrities valdytojo sąvoka buvo pakeista į apskrities viršininko sąvoką. Vyriausybės atstovo įstatymą pripažinus netekusiu galios, jo įgaliojimai buvo suteikti apskrities viršininkui. Apskrities viršininkas tapo valstybės pareigūnu viename asmenyje sukoncentravusiu didelę valdžią, galinčiu daryti žymią įtaką savivaldybių veiklai.
Per 1997 metus vis buvo keičiami Apskrities valdymo įstatymo straipsniai, nustatantys apskrities viršininko įgaliojimus švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, farmacinės veiklos, teritorijų planavimo ir paminklotvarkos, žemėtvarkos ir žemės ūkio bei kai kuriais
kitais klausimais.
1998 metų vasario 18 dieną Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo pakeitimo ir papildymo bei Vyriausybės atstovo įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymo ir Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės valdymo tarnybos „A“ lygio valdininkų pareigybių sąrašo papildymo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”. Atsižvelgiant į šį Konstitucinio Teismo sprendimą 1998 metų gegužės 14 dieną buvo priimtas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas . Šiuo įstatymu buvo nustatyti savivaldybių administracinę priežiūrą vykdančių ppareigūnų įgaliojimai, bei šios priežiūros vykdymo tvarka. Pagal šį įstatymą Savivaldybių administracinę priežiūrą vykdo Vyriausybės skiriami pareigūnai – Vyria.usybės atstovai. 1998 metų spalio 15 dieną priimtame Apskrities valdymo įstatymo pakeitimo ir Apskrities valdymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo pripažinimu netekusiu galios įstatyme , buvo pripažinti netekusiais galios Apskrities valdymo įstatymo straipsniai, kuriais buvo suteiktos teisės apskrities viršininkams vykdyti administracinę savivaldybių priežiūrą bei Apskrities valdymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas pripažintas netekusiu galios.3. Apskrities viršininkas ir jo administracija
Apskrities valdymą per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas VVyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė. Apskrities viršininką skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu.
Apskrities viršininku gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą. Apskrities viršininkas negali eiti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti valstybinėse, visuomeninėse, privačiose verslo, komercijos ar kkitokiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitokio atlyginimo, išskyrus pagal pareigas nustatytąjį bei užmokestį už kūrybinę veiklą. Apskrities viršininko atlyginimą nustato Vyriausybė. Apskrities viršininkas atskaitingas Vyriausybei ir jos nustatyta tvarka jos įgaliotoms institucijoms.
Apskrities viršininkas įgyvendina valstybės politiką socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos bei žemės ūkio, aplinkos apsaugos ir kitose srityse. Šie apskrities viršininko įgaliojimai yra neabejotinai labai svarbūs, todėl juos plačiau reikėtų aptarti atskiruose skyriuose.
Apskrities viršininkas leidžia įsakymus ir kitus teisės aktus ir tikrina, kaip jie vykdomi. Apskrities viršininko įsakymai ir kiti teisės aktai, neviršijantys jo kompetencijos, privalomi visiems juridiniams ir fiziniams asmenims.
Apskrities viršininkas jam priskirtoms funkcijoms įgyvendinti formuoja administraciją ir jai vadovauja . Apskrities viršininko administracija yra juridinis asmuo, tturi antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir apskrities pavadinimu. Apskrities viršininko administracijos struktūrą ir jos nuostatus tvirtina bei darbo apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Apskrities viršininkas organizuoja administracijos darbą ir atsako už jos veikla; teikia Vyriausybei apskrities lėšų sąmatos projektą; įstatymų ir kitu teisės aktų nustatyta tvarka skiria ir atleidžia iš pareigų jam pavaldžių įstaigų vadovus, administracijos departamentų, skyrių ir padaliniu vadovus, sudaro su šiais darbuotojais darbo sutartis; neviršydamas nustatyto metinio darbo apmokėjimo fondo, tvirtina administracijos etatų ssąrašą; organizuoja apskrities tarybos posėdžius ir jiems vadovauja. Kai apskrities viršininko nėra, jo pareigas eina apskrities viršininko pavaduotojas.
Apskrities viršininkas turi pavaduotoją arba du, jeigu apskrityje yra daugiau kaip 500 tūkst. gyventojų. Apskrities viršininko pavaduotojus skiria ir atleidžia Ministras Pirmininkas apskrities viršininko teikimu.
Apskrities viršininko pavaduotojas, nesant apskrities viršininkui, vadovauja apskrities viršininko administracijai. Taip pat jis įgyvendinti valstybės politiką socialinio parūpinimo, švietimo, sveikatos priežiūros, teritorijų planavimo, žemės naudojimo ir apsaugos srityse, vykdo apskrityje valstybines ir tarpregionines programas Numato prioritetines apskrities raidos kryptis ir rengia programas Koordinuoti apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių veiklą, derina savivaldos vykdomųjų institucijų veiklą, įgyvendinant regionines programas.
Apskrities viršininko administracijos sekretoriui yra priskirtos tokios funkcijos: organizuoti apskrities viršininko administracijos ūkinę veiklą bei vidaus tvarkomųjų dokumentų rengimą, kontroliuoti užduočių vykdymą. Atsakyti už personalo valdymą apskrities viršininko administracijoje, leisti potvarkius personalo darbo organizavimo, raštvedybos ir ūkio reikalų tvarkymo klausimais. Teikti apskrities viršininkui tvirtinti apskrities viršininko administracijos struktūrą ir etatų sąrašus. Ruošti darbo planus Regininės plėtros tarybai, organizuoti šios tarybos posėdžius. Koordinuoti apskrities viršininko administracijos struktūrinių padalinių darbą. Organizuoti apskrities įmonių, įstaigų, organizacijos pasitarimus. Kontroliuoti gautų dokumentų ir pavedimų savalaikį vykdymą. Vykdyti kitus Apskrities viršininko pavedimus.
Taip pat apskrities .viršininko administracijoje dirba patarėjai, pavyzdžiui, patarėjas kultūrai, atstovas rryšiams su visuomene.
Apskrities viršininko administracija yra padalinta į departamentus, atliekančius tam tikrą, jiems priskirtą funkciją, pavyzdžiui, Regioninės plėtros, Civilinės saugos departamentai. Taip pat galima būtų išskirti ir skyrius, tokius kaip: Audito skyrius, Kaimo plėtros programų ir t.t. Apskrities viršininko administracijos struktūra gali truputį skirtis nuo kitos apskrities viršininko administracijos.
Apskrities viršininkas inicijuoja Regiono plėtros tarybos sudarymą ir šaukia pirmąjį posėdį. Plačiau apie tai kalbama skyriuje “Apskrities viršininko įgaliojimai kitais klausimais”.
Apskrities viršininkas, vykdydamas jam priskirtus įgaliojimus, turi ne tik pareigų, bet ir teisių. Jis turi teisę teikti pasiūlymus su apskrities teritorija susijusiais klausimais valstybinėms ir tarpregioninėms programoms rengti bei išvadas dėl parengtų valstybinių ir tarpregioninių programų projektų. Taip pat teikti pasiūlymus Vyriausybei ir kitoms valstybės valdymo institucijoms apskrities raidos klausimais. Apskrities viršininko teisė yra dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose svarstant su apskrities valdytojo kompetencija susijusius klausimus, taip pat apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių bei savivaldos institucijų posėdžiuose. Jis gali prireikus kviesti apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių vadovų pasitarimus ir jiems pirmininkauti. Be to, gauti iš kitų valstybės valdymo ir apskrities savivaldos institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų informaciją savo kompetencijos klausimais. Dar viena svarbi apskrities viršininko teisė yra įstatymų nustatytais atvejais imtis papildomų priemonių gyventojų bei jjų turto saugumui užtikrinti, tvarkai apskrityje palaikyti. Spręsdamas jo kompetencijai priskirtus klausimus apskrities viršininkas turi teisę sudaryti ekspertu komisijas klausimams nagrinėti ir išvadoms pateikti, nustatyta tvarka rengti konkursus, organizuoti pasitarimus, konferencijas ir kitus renginius. Taip pat, kai yra susitarta, kooperuoti savivaldybių lėšas numatomiems bendriems darbams apskrityje atlikti. Apskrities viršininko viena iš svarbiausių teisių yra įstatymu nustatytais atvejais ir tvarka valdyti, naudoti ir disponuoti valstybės turtu. Apskrities viršininkui suteikta teisė pagal savo kompetenciją nustatyta tvarka palaikyti ryšius su užsienio valstybių regionų institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis.4. Apskrities viršininko įgaliojimai įvairiose valdymo srityse
4.1 Apskrities viršininko įgaliojimai švietimo, kultūros ir socialinėje sferoje
Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus apskrities administravimas švietimo, kultūros ir socialiniais klausimais apima tam tikras funkcijas. Apskrities viršininkas įstatymų nustatyta tvarka steigia, reorganizuoja ir likviduoja apskrities valstybines švietimo, išskyrus aukštąsias mokyklas, įstaigas, kultūros, kūno kultūros ir sporto, socialinės paramos ir globos įstaigas bei tarnybas, taip pat specialiųjų socialinių paslaugų institucijas, atsako už nurodytų valstybinių įstaigų funkcionavimą ir jų išlaikymą.
Štai Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 37 str. yra nurodytos funkcijos, kurias atlieka apskrities viršininkas švietimo srityje. Kaip jau buvo minėta, apskrities viršininkas Švietimo ir mokslo ministerijos raštišku sutikimu steigia, reorganizuoja ir likviduoja pavaldžias švietimo įstaigas. Skiria ir atleidžia jų vadovus. Raštu aprobuoja apskrities nevalstybinių
ir savivaldybių ikimokyklinio, papildomo ugdymo ir neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstaigų steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą. Švietimo ir mokslo ministerijos raštišku sutikimu steigia, reorganizuoja ir likviduoja apskrities viršininko administracijos švietimo padalinius. Užtikrina pavaldžių švietimo įstaigų funkcionavimą ir išlaikymą. Organizuoja ir prižiūri pavaldžių švietimo įstaigų veiklą, tvirtina jų veiklos nuostatus. Prižiūri, kaip savivaldybės tvarko mokyklinio amžiaus vaikų apskaitą, ir užtikrina, kad visi apskrities teritorijoje gyvenantys vaikai iki 16 metų mokytųsi bendrojo lavinimo ar kitokioje formaliojo švietimo sistemos mokykloje, rūpinasi vaiko teisių apsauga. Sudaro ssąlygas apskrities valstybinių švietimo įstaigų vadovams ir pedagogams tobulinti kvalifikaciją, organizuoja jų atestavimą. Registruoja apskrities teritorijoje esančias švietimo įstaigas.
Kūno kultūros ir sporto srityje apskrities viršininkas įstatymų nustatyta tvarka steigia, reorganizuoja ir likviduoja valstybines kūno kultūros ir sporto įstaigas bei tarnybas, atsako už jų funkcionavimą ir išlaikymą. Nustato prioritetines kūno kultūros ir sporto raidos kryptis, rengia kūno kultūros ir sporto plėtojimo apskrityje programas ir jas įgyvendina. Be to, skiria lėšas apskričiai atstovaujančioms sporto komandoms ar sportininkams rengti ir jiems dalyvauti ššalies, tarptautinėse varžybose. Rūpinasi apskrities gyventojų kūno kultūra ir sportu.
Apskrities viršininko įgaliojimai kultūros srityje tai pat gana platūs. Štai, pavyzdžiui, vien jau kultūros vertybių apsaugos sferoje apskrities viršininkas gali daryti nemažą įtaką. Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 21 str. numato, kkad jis steigia, finansuoja, kontroliuoja, reorganizuoja ir likviduoja apskrities muziejus. Skiria ir atleidžia apskrities muziejaus vadovą ir vyriausiąjį fondų saugotoją. Esant bendram susitarimui, kooperuoja apskrities teritorijoje esančių savivaldybių lėšas bendroms muziejų programoms finansuoti.
Apskrities viršininko vienas iš įgaliojimų yra prižiūrėti bendrosios valstybinės švietimo, kultūros ir socialinės politikos vykdymą (apskrities teritorijoje esančiose valstybinėse, savivaldybių ir nevalstybinėse švietimo, kultūros, socialines funkcijas vykdančiose įstaigose). Įgyvendindamas valstybinę politiką, rengia, koordinuoja ir vykdo apskrities socialines programas ir socialinius projektus.. Taip pat kontroliuoja socialinių paslaugų teikimą apskričiai priklausančiose socialinių paslaugų teikimo įstaigose. Be to, kartu su teritorinėmis darbo biržomis sprendžia gyventojų užimtumo problemas.4.2 Apskrities viršininko įgaliojimai žemėtvarkos ir žemės ūkio srityje
Labai svarbūs yra apskrities viršininko įgaliojimai žemėtvarkos ir žemės ūkio klausimais. Šiam pareigūnui yra suteiktos labai pplačios teisės šioje srityje. Jam pavesta įgyvendinti valstybės politiką teritorijos planavimo, žemės naudojimo ir apsaugos srityse Apskrities viršininkas tvarko laisvos valstybinės žemės fondą, išskyrus žeme, perduotą valdyti vietos savivaldos institucijoms. Jam taip pat pavesta įgyvendinti žemės reformą. Įstatymo nustatyta tvarka nustato žemės servitutus ir veiklos apribojimus, atlieka žemės naudojimo valstybinį reguliavimą bei žemės naudojimo valstybine; kontrolę. Labai svarbi jo funkcija yra koordinuoti žemės ūkio klausimus, skirstyti žemes ūkio produkcijos valstybinio supirkimo kvotas, vykdyti kaimo plėtros programas. Be to, kontroliuoja augalų aapsaugos priemonių naudojimą. Atlieka valstybine melioracijos ir hidrotechnikos įrenginių priežiūrą, organizuoja valstybei priklausančiu melioracijos ir hidrotechnikos įrenginiu eksploataciją. prižiūri Žemės ūkio bendrovių įstatymo reikalavimų vykdymą. Viena iš svarbiausių apskrities viršininko funkcijų, yra jam suteikta teisė parduoti ar kitaip perleisti privačion nuosavybėn valstybinę žemę, išskyrus privatizuojamiems nekilnojamojo turto objektams priskirtus žemės sklypus, atstovauti valstybei perleidžiant privačią žemę valstybės nuosavybėn bei valstybei pagal įstatymus ar testamentą paveldint žeme, taip pat suteikia naudotis arba išnuomoja valstybinę žemę, išskyrus žemę, kuri perduota valdyti vietos savivaldos institucijoms. Disponuodamas valstybine žeme apskrities viršininkas įstatymų nustatyta tvarka organizuoja valstybinės žemės sklypų formavimo darbus Ne mažiau svarbi funkcija yra sprendimas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (jeigu paimamas žemės plotas ne didesnis kaip 5 ha miestuose ir 25 ha kaimo vietovėje) ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo klausimai, kurie taip pat yra pavesti apskrities viršininkui.4.3 Apskrities viršininko įgaliojimai teritorijos planavimo ir paminklotvarkos klausimais
Apskrities viršininko kompetencijai priskiriamos tam tikros funkcijos teritorijos planavimo ir paminklosaugos klausimais. Jis organizuoja apskrities lygmens teritorijos planavimo dokumentų rengimą, dalyvauja jų derinimo procedūroje. Kaupia ir tvarko teritorijos planavimo duomenų banką bei teritorijos planavimo duomenų registrą, teikia kitokio pobūdžio informaciją duomenų bankams. Apskrities viršininkas teikia informaciją, išvadas ir pasiūlymus Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajam ir specialiesiems planams rrengti. Rengia sąlygas apskrities ir savivaldybių teritorijų planavimo dokumentams. Taip pat viena iš aktualiausių funkcijų yra valstybinė priežiūra savivaldybių teritorijų planavimo, statinių projektavimo, statybos, statinių pripažinimo tinkamais naudoti, naudojimo ir griovimo srityse, be to apskrities viršininkas išduoda leidimus statyti, rekonstruoti, remontuoti ar griauti ypatingos svarbos statinius. Apskrities viršininkas prižiūri teritorijos planavimą, koordinuoja savivaldybių ir valstybės institucijų veiklą vykdant geodezijos, topografijos, kartografijos ir geoinformatikos darbus, ir nustatyta tvarka atlieka šių darbu valstybinę priežiūrą. Ne mažiau svarbi funkcija yra atlikti kultūros vertybių ir paminklų apsaugą, tvarkyti jų apskaitą ir prižiūrėti paminklotvarką. Taip pat atlieka apskričiai priskirtų objektų statybos užsakovo funkcijas.4.4 Apskrities viršininko įgaliojimai gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos sferoje
Apskrities viršininkui yra teisės aktų deleguoti svarbūs klausimai gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos klausimais. Apskrities viršininkas organizuoja veiklą apskričiai priskirtose saugomose teritorijose ir dalyvauja valdant kitas valstybės saugomas teritorijas (išskyrus rezervatus). Teikia pasiūlymus gamtos išteklių naudojimo limitams nustatyti. Rengia apskrities aplinkos apsaugos valstybines programas, investicijų projektus, organizuoja, koordinuoja jų įgyvendinimą. Taip pat organizuoja vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų tvarkymą bei vandens telkinių valdymą, atlieka valstybinę miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolę. Apskrities viršininkui yra pavesta organizuoti ekologinį švietimą.4.5 Apskrities viršininko įgaliojimai, susiję su sveikatos priežiūra ir farmacine veikla
Apskrities vviršininkui priskiriami ir sveikatos priežiūros bei farmacinės veiklos klausimai. Jis organizuoja Vyriausybės patvirtintų valstybinių sveikatos strategijų ir sveikatos apsaugos reformos įgyvendinimą apskrityje. Analizuoja apskrities savivaldybių gyventojų sveikatos būkle, jos pokyčius, juos lemiančius veiksnius ir teikia Vyriausybei ir Sveikatos apsaugos ministerijai su apskrities savivaldybėmis suderintus pasiūlymus dėl apskrities gyventojų sveikatos išsaugojimo, atgavimo ir stiprinimo. Suderinęs su Sveikatos apsaugos ministerija, apskrities viršininkas steigia, reorganizuoja ir likviduoja apskričių ligonines, taip pat nustatytas ir įrašytas į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą antrinės sveikatos priežiūros specializuotas stacionarines asmens sveikatos priežiūros įstaigas. Taip pat organizuoja valstybinių privalomųjų sveikatos programų įgyvendinimą apskrityje, regioninių visuomenės sveikatos ugdymo ir neinfekcinių ligų bei traumų profilaktikos programų rengimą ir jų įgyvendinimą. Apskrities viršininko administracija bendradarbiauja su apskrities savivaldybėmis formuojant savivaldybių bendruomenių sveikatos tarybas ir organizuojant jų veiklą. Apskrities viršininkui taip pat pavesta įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais teikti siūlymus Vyriausybei skelbti apskrities teritoriją ar jos dalį pavojaus ar žalos visuomenės sveikatai rajonu.4.6 Apskrities viršininko įgaliojimai kitais klausimais
Apskrities viršininkas tvarko regiono civilinės saugos klausimus, organizuoja stichinių nelaimių, avarijų padarinių likvidavimą, paieškos ir gelbėjimo darbus. Be to, kontroliuoja saugaus eismo priemonių valstybinių programų įgyvendinimą visoje apskrities teritorijoje, registruoja traktorius, savaeiges važiuokles, traktorines priekabas ir kelių tiesimo mašinas.
Taip pat apskrities viršininkui teisės aktais yra
pavesta nagrinėti fizinių bei juridinių asmenų pareiškimus bei prašymus ir priimti dėl jų sprendimus, jo sprendimai gali būti apskųsti įstatymų nustatyta tvarka. teikti Vyriausybei Apskrities administracinių ginčų komisijos narių kandidatūras, tarp jų ir pirmininko kandidatūrą.
Apskrities viršininkui yra suteikta ir analitinė – informacinė funkcija: jis analizuoja apskrities socialinę, ekonominę ir ekologinę būklę bei jos pokyčius ir apie tai praneša gyventojams.
Apskrities viršininkas yra įgaliotas registruoti visuomeninių organizacijų, kurių veikla apima daugiau kaip vienos savivaldybės teritoriją ir kurių buveinės yra apskrities centre ar kkitoje apskrities teritorijoje esančioje miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje, įstatus.
Apskrities viršininkas ne tik disponuoja valstybine žeme, jis steigia, reorganizuoja, likviduoja valstybės įmones, valdo apskričių viršininkams perduotų įmonių valstybei priklausančias akcijas, Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atstovauja valstybei akcinėse bendrovėse ar uždarosiose akcinėse bendrovėse, kuriose valstybei priklausančių akcijų valdytojas yra Valstybės turto fondas ar kita valstybės institucija.
Svarbi apskričių funkcija yra regioninė politika. Apskrities viršininkas inicijuoja Regiono plėtros tarybos sudarymą ir šaukia pirmąjį posėdį. Jis vadovauja tarybos darbui, kol taryba išsirenka ppirmininką ir patvirtina savo nuostatus. Į tarybą pagal pareigas įeina apskrities viršininkas, apskrityje esančių savivaldybių merai ir deleguoti savivaldybių tarybų nariai. Regionų plėtros tarybai priklauso gana daug ir svarbių funkcijų, jos yra išvardintos Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymo 13 straipsnyje. TTaryba svarsto ir tvirtina regiono plėtros planą, svarsto pasiūlymus ir teikia išvadas dėl įgyvendinimo projektų, bendrai finansuojamų iš Europos Sąjungos struktūrinių lėšų ir iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir (arba) savivaldybių lėšų. Taip pat svarsto ir teikia pasiūlymus Nacionalinei regionų plėtros institucijai dėl Nacionalinio regionų plėtros plano projekto. Pagal minėto įstatymo nuostatas, Regiono plėtros institucija yra apskrities viršininkas ir jo administracija.
2004 m. sausio 1 d. laikoma data, nuo kurios Lietuvos Respublika turi būti pasirengusi prisiimti narystės Europos Sąjungoje (toliau vadinama – ES) įsipareigojimus. Lietuvos Respublika pritaria visam ACQUIS regioninės politikos ir struktūrinių priemonių srityje. Lietuvos Respublika bus pasirengusi visiškai įgyvendinti regioninės politikos ir struktūrinių priemonių ACQUIS reikalavimus nuo įstojimo į ES dienos. Lietuvos Respublika neprašo pereinamųjų laikotarpių ar išimčių šiame dderybiniame skyriuje.5. Apskrities viršininko santykiai su savivaldybių ir valstybės valdymo institucijomis
Lietuvos respublikos apskrities valdymo įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinta, kad apskrities viršininkas, įgyvendindamas jam priskirtas funkcijas ir vykdydamas Lietuvos Respublikos įstatymus, Respublikos Prezidento dekretus ir Vyriausybės nutarimus bei kitus teisės aktus, bendradarbiauja su apskrities savivaldos ir valstybės valdymo institucijomis, joms pavaldžiomis valdymo įstaigomis bei organizacijomis.
Reikėtų pažymėti, kad valstybės valdymo institucijos pagal savo veiklos pobūdį Lietuvos Respublikos Seimui arba Vyriausybei leidus gali steigti apskrityje sau pavaldžias valdymo įstaigas ir organizacijas. Valstybės vvaldymo institucijoms pavaldžios valdymo įstaigos ir organizacijos apskrityje veikia pagal šių institucijų patvirtintus nuostatus. Tačiau, šios įstaigos ir organizacijos privalo pranešti apskrities viršininkui apie savo veiklą apskrityje. Be to, Vyriausybės institucijos, skirdamos sau pavaldžių valdymo įstaigų ir organizacijų apskrityje vadovus, turi išklausyti apskrities viršininko nuomonę.
Lietuvos respublikos apskrities valdymo įstatymo 16 straipsnyje taip pat nurodyta, kad apskrities viršininkas turi pranešti atitinkamai Lietuvos Respublikos Seimui ar Vyriausybei apie valstybės valdymo institucijų padalinių apskrityje veiklą ir sprendimus, jei jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų arba pažeidžia piliečių ar organizacijų teises. Jei ginčijamo sprendimo nepanaikina ar nepakeičia jį priėmęs valstybės valdymo institucijos padalinys ar aukštesnioji valstybės valdymo institucija, galutinį sprendimą priima Vyriausybė.
Apskrities viršininko teisė yra dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose svarstant su apskrities valdytojo kompetencija susijusius klausimus, taip pat apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių institucijų posėdžiuose. Jis gali prireikus kviesti apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių vadovų pasitarimus ir jiems pirmininkauti. Be to, gauti iš kitų valstybės valdymo ir apskrityje esančių įmonių, įstaigų ir organizacijų informaciją savo kompetencijos klausimais.
Vyriausybei suteikta teisė panaikinti apskrities viršininko įsakymus ir kitus teisės aktus, jeigu jie neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų Lietuvos Respublikos Seimo priimtų teisės aktų, Respublikos Prezidento dekretų ir Vyriausybės nnutarimų bei kitų teisės aktų.
Savivalda suponuoja tam tikrą veiklos laisvę ir savarankiškumą, nepriklausomumą nuo valstybės valdžios institucijų. Tačiau ši laisvė nėra beribė, o savarankiškumas nereiškia galimybės ignoruoti valstybės interesus. Todėl ypač svarbus yra savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas. Vienu atveju tai reiškiasi valstybei įvairiais būdais ir formomis remiant savivaldybes, kitu – koordinuojant bendrus veiksmus, kai siekiama reikšmingų socialinių tikslų, trečiu – valstybei įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūrint savivaldybių veiklą.
Reikėtų pažymėti, kad apskrityje aukščiausias valdymo pareigūnas, kurio rankose sukoncentruoti svarbiausi vykdomosios valdžios įgaliojimai, buvo apskrities valdytojas. Jam buvo pavesta vykdyti bendras valdymo funkcijas, įskaitant ir tam tikrus kontrolės bei priežiūros įgaliojimus. Apskrities valdytojo įgaliojimai neapsiribojo vien jam pavaldžių valstybinių įstaigų veiklos sritimi, bet buvo orientuoti ir į jam nepavaldžius subjektus – tiek apskrities teritorijoje esančias valstybės įstaigas, tiek savivaldos institucijas; dažniausiai tai reikšdavosi teisėmis koordinuoti bei derinti atitinkamą veiklą, tai pat įvairiomis kitomis bendradarbiavimo formomis.
Įgyvendinant konstitucines nuostatas dėl savivaldos institucijų administracinės priežiūros 1993 metų liepos 1 dieną buvo priimtas Vyriausybės atstovo įstatymas. Jo 1 straipsnyje buvo pakartotos konstitucinės nuostatos, kad Vyriausybės skiriamas atstovas prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendi.mus. Vyriausybės atstovas privalėjo tikrinti, ar savivaldybių kolegialių ir nekolegialių organų priimti sprendimai nepažeidžia piliečių ir oorganizacijų teisių, ar savivaldybių pareigūnai vykdo Vyriausybės nutarimus. Pavestoms funkcijoms vykdyti Vyriausybės atstovui buvo suteiktos šios teisės: tikrinimų metu gauti savivaldos institucijų priimtus sprendimus (originalus) ir vadovų paaiškinimus dėl jų, kitais atvejais – protokolų ir priimtų dokumentų kopijas bei kitą medžiagą; dalyvauti savivaldos institucijų posėdžiuose su teise pareikšti kritines pastabas ar siūlyti sustabdyti sprendimo priėmimą; nagrinėti gyventojų skundus dėl savivaldos institucijų sprendimų, spręsti juos arba perduoti kitiems pareigūnams pagal jų kompetenciją; dalyvauti valstybinių institucijų posėdžiuose ar renginiuose, kai svarstomi savivaldybių reikalai; taip pat susipažinti su Seimo ir Vyriausybės dokumentais, kuriuose sprendžiami savivaldybių reikalai. Į aptiktus pažeidimus Vyriausybės atstovas galėjo reaguoti viena iš šių formų: 1) rašydamas motyvuotą teikimą aktą priėmusios institucijos vadovui su reikalavimu nedelsiant sustabdyti ginčijamą aktą ir svarstyti jo pakeitimo ar panaikinimo klausimą, kartu apie tai informuodamas aukštesniąją savivaldos instituciją (tarybą, valdybą); 2) savo potvarkiu sustabdydamas ginčytino sprendimo vykdymą ir teikdamas motyvuotą reikalavimą, kuris turėjo būti nedelsiant apsvarstytas sesijoje ar posėdyje priimant dėl jo sprendimą; 3) rašydamas savivaldos institucijai reikalavimą, kad būtų neatidėliojamai vykdomas Vyriausybės nutarimas, ir prašydamas nurodytu laiku raštu informuoti apie įvykdymo rezultatus. Įstatyme buvo nustatyta, kad sustabdytieji savivaldybių institucijų sprendimai negali būti vykdomi, kol ginčas galutinai nebus išspręstas per nustatytą terminą savivaldybėje arba teismo sprendimu.
Visais atvejais apie Vyriausybės atstovo reikalavimų svarstymo laiką ir vietą turėjo būti informuojamas Vyriausybės atstovas ir pagal pavaldumą aukštesnė savivaldos institucija. Buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai savivaldybės taryba arba valdyba atsisako vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą arba laiku nepraneša apie reikalavimo ar Vyriausybės nutarimo vykdymą, taip pat jeigu šios institucijos nuo Vyriausybės atstovo potvarkio gavimo dienos per dvi savaites nepanaikina savo ar joms pavaldžių institucijų (valdybos, mero, valdytojo, viršaičio) neteisėtų aktų, Vyriausybės atstovas per 10 dienų apskundžia šiuos aktus ar ppareigūnų veiksmus teismui, o apie Vyriausybės nutarimo nevykdymą praneša Vyriausybei.
Taigi apžvelgus Vyriausybės atstovo teisinį statusą galima padaryti šias išvadas. Pirma, svarbiausias Vyriausybės atstovo uždavinys buvo tikrinti savivaldos institucijų priimamus teisės aktus siekiant užtikrinti, kad jie neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams, taip pat prižiūrėti, ar vykdomi Vyriausybės sprendimai. Antra, pagrindiniai priežiūros būdai buvo numatyti šie: dalyvavimas savivaldos institucijų posėdžiuose, tikrinimai vietose, savivaldos institucijų priimtų aktų peržiūrėjimas, prašymų ir skundų dėl savivaldos institucijų bei jų pareigūnų aktų ar veiksmų nagrinėjimas, reguliarus gyventojų priėmimas. Trečia, Vyriausybės atstovas turėjo teisę reikalauti panaikinti ginčytiną aktą arba reikalauti vykdyti Vyriausybės nutarimą. Be to, jam dar buvo suteikta teisė sustabdyti ginčytino sprendimo vykdymą, informuoti apie pažeidimą aukštesniąją savivaldos instituciją, apskųsti neteisėtus aktus ar pareigūnų veiksmus teismui, pranešti Vyriausybei apie Vyriausybės nutarimo nevykdymą. Ketvirta, galutinio sprendimo teisė tais atvejais, kai Vyriausybės atstovo reikalavimai buvo nevykdomi, iš esmės buvo palikta teismui arba Vyriausybei. Penkta, Vyriausybės atstovo skyrimo ir atleidimo tvarka, jo pavaldumas ir santykiai su Vyriausybe, vykdo.mų funkcijų pobūdis rodo, kad pagal galiojusį įstatymą Vyriausybės atstovas buvo savarankiška institucija, tiesiogiai pavaldi ir atskaitinga Vyriausybei.
1996 metų gruodžio 12 dieną Seimas priėmė Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo pakeitimo ir papildymo bei Vyriausybės atstovo įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymą . Įstatymo pirmajame skirsnyje „Apskrities valdymo įstatymo pakeitimas ir papildymas“ yra visi svarbiausi savivaldybių veiklos priežiūros įgaliojimai, kurie anksčiau buvo suteikti Vyriausybės atstovui. Beje, įstatymo 1 straipsniu „apskrities valdytojo“ pareigybė buvo pakeista „apskrities viršininko“ pareigybe. Tuo pačiu įstatymu buvo papildytas Apskrities valdymo įstatymo 5 straipsnis, nustatantis apskrities valdytojo (viršininko) uždavinius. Jame suformuluotas naujas apskrities viršininko uždavinys – vykdyti savivaldybių veiklos priežiūrą, pakartotas iš buvusio Vyriausybės atstovo įstatymo. Apskrities valdymo įstatymas papildytas ir dviem naujais straipsniais, susijusiais su savivaldybių priežiūros vykdymu. Vienas iš jų (6 straipsnis) apibrėžia apskrities viršininko teises ir įgaliojimus savivaldybių veiklos priežiūros klausimais, kitas (14 straipsnis) nustato, kokiomis formomis apskrities viršininkas įgyvendina savo įgaliojimus. Taigi Apskrities valdymo įstatymo pataisų, kurios buvo padarytos ginčijamu įstatymu, analizė leidžia padaryti šias išvadas: ginčijamu įstatymu iš tiesų pripažintas netekusiu galios 1993 metų liepos 1 dienos Vyriausybės atstovo įstatymas. Kita vertus, svarbiausios Vyriausybės atstovo funkcijos, numatytos panaikintame įstatyme, buvo perduotos apskrities valdytojui, kurio pareigybė tuo pačiu įstatymu buvo pervardyta – jis tapo apskrities viršininku. Formaliai vertinant išeitų, kad pasikeitė tik priežiūrą vykdantis subjektas. Tačiau darytina išvada, kad savivaldybių veiklos administracinės priežiūros savarankiško konstitucinio instituto suliejimas su kitu institutu, o šiuo atveju tiesioginis inkorporavimas į vietinį valdymą, neatitinka Konstitucijos 120 straipsnio antrosios dalies, taip pat 123 straipsnio antrosios ir trečiosios dalių prasmės.
Šiuo metu apskrities viršininkas, įgyvendindamas jam priskirtas funkcijas ir vykdydamas Lietuvos Respublikos įstatymus Respublikos Prezidento dekretus ir Vyriausybės nutarimus bei kitus teisės aktus, bendradarbiauja su savivaldybių institucijomis, joms pavaldžiomis įstaigomis bei organizacijomis apskrityje.
Apskrities viršininko teisė yra dalyvauti savivaldos institucijų posėdžiuose. Be to, gauti iš savivaldos institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų informaciją savo kompetencijos klausimais. Taip pat, kai yra susitarta, kooperuoti savivaldybių lėšas numatomiems bendriems darbams apskrityje atlikti.
Tai gi, galime aiškiai matyti, kad šiuo metu apskrities viršininko kompetencija savivaldos srityje yra labai sumažėjusi, palyginus su situacija, susiklosčiusia 1996 metais. Tačiau vis gi reikėtų pabrėžti, kad apskrities viršininko įgaliojimai socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos bei žemės ūkio, aaplinkos apsaugos ir kitose srityse yra gana nemaži, ir nors jam įstatymai tiesioginės teisės kontroliuoti savivaldą nesuteikia, jam suteiktos labai plačios teisės daryti poveikį netiesiogiai, t.y. per jam priskirtas įtakos sferas..IŠVADOS
Visų ekonominių ar socialinių sistemų efektyvumas priklauso nuo administracinio – teritorinio valstybės suskirstymo. Tinkamai įvykdžius administracinio – teritorinio suskirstymo reformą, atsiranda galimybė formuoti etnokultūrines tradicijas ir gyvenimo būdą atitinkančias gyventojų bendrijas, suaktyvinti ekonominę ir politinę veiklą, plėtoti savivaldą, mažinti valdymo aparato išlaikymo išlaidas.
Administracinė – teritorinė reforma pradėta vykdyti iš karto atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Šiuolaikiško, tinkamo Lietuvai teritorinės valstybinio administravimo struktūros modelio paieškos vyko labai intensyviai, jos tebevyksta iki šiol, nes ruošiantis Lietuvai integruotis į Europos Sąjungą iškyla nauju tikslų. Į teritorinės valstybinio administravimo struktūros modelio formavimo procesą buvo įtraukti ne tik aukščiausios valstybės valdžios institucijos: Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą šiuo klausimu, kuris turėjo ne mažą įtaką tolesnei administracinės – teritorinės reformos raidai.
Pagal 1994 metų liepos 19 dieną priimtą Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą Lietuvos Respublikos teritorija suskirstyta į dviejų lygių administracinius vienetus:
1) apskritis;
2) savivaldybes.
Šio kursinio darbo tema yra tiesiogiai susijusi su aukštesniųjų administracinių vienetų – apskričių valdymu. Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą oorganizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą ir kitus įstatymus. Šis administracinis vienetas turi savo ribas, centrą ir pavadinimą.
Apskrities valdymą per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė. Apskrities viršininkas įgyvendina valstybės politiką socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos bei žemės ūkio, aplinkos apsaugos ir kitose srityse. Apskrities viršininkas jam priskirtoms funkcijoms įgyvendinti formuoja administraciją ir jai vadovauja.
Apskrities viršininkas, įgyvendindamas jam priskirtas funkcijas ir vykdydamas Lietuvos Respublikos įstatymus, Respublikos Prezidento dekretus ir Vyriausybės nutarimus bei kitus teisės aktus, bendradarbiauja su apskrities savivaldos ir valstybės valdymo institucijomis, joms pavaldžiomis valdymo įstaigomis bei organizacijomis.
Apžvelgus apskrities viršininkui priskirtas funkcijas galima būtų daryti išvadą, kad šiam pareigūnui yra suteikti labai svarbūs įgaliojimai įvairiose valstybės gyvenimo srityse. Dėl šių itin svarbių funkcijų, priskirtų apskrities viršininkui ir jo administracijai, yra būtina organizuoti racionalų ir efektyvų apskričių valdymą. Efektyvų aukštesniųjų administracinių vienetų valdymo mechanizmą galima būtų sukurti pasirėmus naudinga užsienio šalių patirtimi ir pritaikyti progresyvias naujoves Lietuvos Respublikoje atsižvelgiant į bendrus valdžios organizavimo principus ir pokyčių tendencijas.RESUME
The efficiency of all social and economical systems depends on administrative – territorial division of the state. If the administrative – territorial division reform is proper, there appears a
possibility to form such community, which corresponds the requirements revealing the best possible life style to the citizens according to their ethnocultural traditions, activise economical and political life, expand municipality, reduce the funds for the governance.
The administrative – territorial reform came into being immediately after Lithuania regained it’s independence. The searches for the modern, proper administrative – territorial division model had been taking place for a rather long period of time and are still taking place, because there appear many ttremendous purposes to Lithuania on her way to her final aim – integration to European Union. Not only the highest institutions of Lithuanian state, such as Seimas, Government of Republic of Lithuania, but also Constitutional Court of Lithuania invested great contribution to the development of this reform.
Lithuanian territory is divided into two level administrative units:
1) counties;
3) municipalities.
The theme of this academical work is directly connected with the ruling of the higher administrative units. County is higher administrative unit of Lithuanian Republic tterritory, which ruling is organized by the Government of Lithuanian Republic according to the existing laws. This administrative unit has it’s boundaries, center and name.
The head of the county is called county principal. County principal puts the policy of the sstate into being in such fields as social settlement, education, culture, health supervision, planning of the territory, monument preservation, the use and protection of the land, agroculture, environmental protection and other fields. County principal organizes and forms the authority in realization of his tasks. He also works shoulder to shoulder with such institutions as municipalities and state governing institutions.
In conclusion it is possible to say that the county principal is a very important person having great influence in many of the main fields of the state governing. As far as these functions are very important, the ruling of the counties have to be precisely rational and efficient. In order to put all these goals into being, relying on the foreign ccountries’ experience is acceptable only if these ideas are progressive. Also it has to be in mind, that it is very important to consider main principals of governance and the tendencies of the changes.Naudotos literatūros sąrašas
Norminiai aktai
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Žin., 1992. Nr., 31 – 953; .Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio papildymo įstatymas. Žin., 1996. Nr. 64 –1501; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymas. Žin., 1996. Nr., 122 – 2863; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymas. Žin., 2002. Nr. 665 – 2629;
2. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas. Žin., 1994. Nr. 101 – 2015; Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 11 straipsnio papildymo įstatymas. Žin., 1996. Nr. 35 – 876; Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 6 straipsnio papildymo įstatymas. Žin., 1996. Nr. 55 – 1293; Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo pakeitimo ir papildymo bei Vyriausybės atstovo įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymas. Žin., 1996. Nr. 126 – 2938; Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 7 straipsnio papildymo įstatymas. Žin., 1997. Nr. 21 – 489; Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 8, 17, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Žin., 1997. Nr. 62 – 1466; Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 9, 10 ir 12 straipsnių pakeitimo įstatymas. Žin., 1997. Nr. 97 – 2444; Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas. Žin., 1997. Nr. 101 – 2542; Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo pakeitimo ir apskrities valdymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymas. Žin., 1998. Nr. 96 – 2655; Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 12 straipsnio papildymo įstatymas. Žin., 1999. Nr. 30 – 854; Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 10 straipsnio papildymo įstatymas. Žin., 1999. Nr. 50 – 1602; Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 10 straipsnio papildymo įstatymas. Žin., 2000. Nr. 42 – 1190; Lietuvos RRespublikos apskrities valdymo įstatymo 5, 10, 12, 13, 16, 17, 19, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Žin., 2000. Nr. 92 – 2886; Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymas. Žin., 2001. Nr. 99 – 3518; Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 4, 5, 10, 13, 16, 18, 19 straipsnių ir IV skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymas. Žin., 2001. Nr. 104 – 3702.
3. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas// Žin., 1991. Nr. 93 – 593; Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo ir papildymo. Žin., 1993. Nr., 32 – 734; Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo ir papildymo. Žin., 1994. Nr. 8- 122; Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo ir papildymo. Žin., 1995. Nr. 57 – 1419; Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 9, 11, 30, 31, 33, 33-1 straipsnių pakeitimo įstatymas. Žin., 1997. Nr. 65- 1537; Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas. Žin., 1998. Nr.67 – 1940; Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 15 straipsnio papildymo ir 41 straipsnio pakeitimo įstatymas. Žin., 2000. Nr. 40 – 1116; Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 41 straipsnio pakeitimo ir 42 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas. Žin., 2000. Nr. 92 – 2879; Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 6, 7, 10, 32, 34 straipsnių pakeitimo įstatymas. Žin., 2000. Nr. 102 – 3214.
4. Lietuvos Respublikos Žemės įįstatymas. Žin., 1994. Nr. 34 – 620; Dėl Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo ir papildymo. Žin., 1995. Nr. 53 – 1294; Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas. Žin., 1996. Nr. 100 – 2262; Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2, 6, 11, 23, 24, 27, 30, 31, 32, 35, 37, 45, 47, 50, 55 straipsnių pakeitimo įstatymas. Žin., 1997. Nr. 66 – 1598; Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 32 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymas. Žin., 1999. Nr. 64 – 2075; Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 3, 6, 9, 10, 12, 17, 18, 21, 22, 23, 24, 28, 30, 31, 35, 36, 37, 39, 40, 41, 44, 47, 49, 55 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Žin., 2000. Nr. 42 1191; Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2, 14, 20, 30, 31, 49, 50, 51 straipsnių pakeitimo ir X.II skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymas. Žin., 2000. Nr. 58 – 1706; Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 18 straipsnio papildymo įstatymas. Žin., 2001. Nr. 71 – 2519; Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 35 straipsnio papildymo įstatymas. Žin., 2002. Nr. 74 – 3141; Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 31 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymas. Žin., 2002. Nr. 102 – 4551.
5. Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas. Žin., 1995. Nr. 53 – 1292; Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo
9 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas. Žin., 1997. Nr. 65 – 1546.
6. Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymas. Žin., 1996. Nr. 9 – 21; Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 9, 12, 13 straipsnių pakeitimo įstatymas. Žin., 1997. Nr. 65 – 1549; Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 11, 27, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Žin., 1999. Nr. 112 – 3256.
7. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas. Žin., 1994. Nr. 60–1183; Dėl Lietuvos Respublikos tteritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 9 straipsnio papildymo. Žin., 1995. Nr. 79 – 1819; Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatymas. Žin., 1997. Nr. 65 – 1544; Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 7, 10, 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei papildymo 15 straipsniu įstatymas. Žin., 1999. Nr. 43 – 1362; Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymas. ŽŽin., 1999. Nr. 109 – 31 76; Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 1, 3, 9 ir 13 straipsnių papildymo įstatymas. Žin., 2001. Nr. 41 – 1420; Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4 iir 5 straipsnių pakeitimo įstatymas. Žin., 2002. Nr. 101 – 4489.
8. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymas. Žin., 1990. Nr. 7 – 170; Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymo 6 straipsnio pakeitimo. Žin., 1990. Nr.18 – 355; Dėl laikinųjų priemonių TSRS vykdomos ekonominės blokados sąlygomis. Žin., 1990. Nr. 13 – 380; Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymo 6 straipsnio pakeitimo. Žin., 1990. Nr. 22 – 538; Dėl Lietuvos Re
