Arbitražas

Arbitražas – tai ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą trečiąjį asmenį ar asmenis.

Visame pasaulyje arbitražas jau seniai pripažintas kaip efektyvus komercinių ginčų sprendimo būdas. Remiantis 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, arbitražo sprendimai pripažįstami 134 pasaulio valstybių, ir šis skaičius kasmet didėja.

Skirtingai nuo teismų, arbitražas yra lankstesnis – šalys gali susitarti dėl kalbos ir vvietos, arbitrų skaičiaus bei jų skyrimo tvarkos, ginčams spręsti taikytinos teisės.

ARBITRAŽINIO SUSITARIMO ESMĖ

Bendriausia prasme arbitražinis susitarimas yra šalių susitarimas savo ginčus spęsti arbitražo tvarka.

Teisės šaltinių, kur būtų arbitražinio susitarimo apibrėžimas, mažai. Dažniausiai akcentuojama teisinė tokio susitarimo reikšmė, jo padariniai, galiojimo klausimai. Tiesioginė arbitražinio susitarimo prasmė laikoma savaime suprantama ir nusistovėjusia tradiciškai. Bene vienintelė išimtis – tai UNCITRAL pavyzdinis įsakymas. Pagal jį, „arbitražinis susitarimas yra šalių susitarimas perduoti arbitražui visus ar tam tikrus ginčus, kurie tarp jų kilo ar gali kkilti dėl apibrėžtų teisinių santykių nepriklausomai nuo to, sutartinai jie ar ne“.

Arbitražinis susitarimas yra privaloma sąlyga pradėti ginčą spręsti būtent arbitražu nepriklausomai nuo to, arbitražas yra tarptautinis ar ne, komercinis ar ne. Jo tikslas, panašiai kaip ir prorogacinių ar derogacinių ssusitarimų dėl teismų jurisdikcijos, yra atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos (negatyvusis aspektas) ir perduoti ginčą spręsti arbitražui (pozityvusis aspektas). Kitaip tariant, jeigu sandorio šalys iki kylant ginčui arba jau jam kilus nesutaria, kad jų ginčą spręs arbitražas, šis ginčas bus sprendžiamas įprastine, greičiausiai teismine tvarka (jeigu šalys nesusitaria dar kitaip). Šiuo atveju nė viena iš ginčo šalių negali vienašališkai reikalauti nutraukti teisminį nagrinėjimą ir perduoti ginčą arbitražui. Tačiau jau sudarytas arbitražinis susitarimas yra privalomas šalims ir jos vienašališkai negali jo keiti. Taip pat jos negali jo pažeisti: ginčo atveju vietoj arbitražo rinktis kokį nors kitą ginčo sprendimo būdą, pavyzdžiui, teisminį.

Arbitražinis susitarimas remiasi dviem pagrindiniais principais: šalių valios autonomija ir sutartine susitarimo prigimtimi. Pirmasis reiškia, kad šalys savarankiškai, nepriklausomai nuo jjokių valstybinių ar tarptautinių institucijų gali nustatyti, kokiu būtu ir kokia tvarka bus sprendžiamas jų ginčas. Esant bet kuriai ginčo sprendimo stadijai, jos gali ( bendru susitarimu) atsisakyti arbitražo apskritai ar pakeisti jo procedūrą. Praktiškai tai reiškia, kad visas arbitražas yra šalių rankose. Bendras jų susitarimas yra įsakymas pačiam arbitražui.

Sutartinis arbitražinio susitarimo elementas išreikštas jau pačiame jo pavadinime. Arbitražas galimas tik esant šalių susitarimui dėl jo. Bet koks jo elementas, materialinis ar procentinis veiksmas yra galimas tik visoms arbitražo šalims iišreiškus suderintą valą. Neleidžiama vienašališkai atsisakyti, pažeisti ar pakeisti arbitražinio susitarimo, taip pat visų kitų priimtinų pagal jį įsipareigojimų. Arbitražinis susitarimas yra pagrindas atsirasti visam sutartinių prievolių kompleksui. Pagrindinė iš jų – kilus ginčui taikyti arbitražinę, o ne kurią nors kitą (pvz., teisinę) jo sprendimo procedūrą. Be to, šalys įsipareigoja dalyvauti arbitražiniame nagrinėjime, paskirti arbitrus, pripažinti ir vykdyti arbitražo sprendimą. Panašūs reikalavimai kyla ir bylą nagrinėjant teisme. Bet kokių reikalavimų teisinė prigimtis yra kita. Jie nustatomi teismo vietos nacionaliniais įstatymais ir yra valstybės suvereniteto išraiška – imperatyvinės teisės normos. Taigi arbitražinės prievolės kyla iš sutarties, o ne iš įstatymo.

Arbitražinio susitarimo sutartinė (o ne administracinė) prigimtis lemia, kad jam yra taikomi visi bendrieji sandorių ir sutarčių nuostatai pvz., neleistinumas vienašališkai atsisakyti sutarties, veiksnumo reikalavimai civilinių teisinių santykių subjektams, sandorių negaliojimas ir pan.).

Tačiau arbitražinis susitarimas nėra įprastinė materialinės teisės sutartis. Pavyzdžiui, įprastinė atsakomybė už sutartinių prievolių pažeidimą (tiek numatyta įstatu, tiek sutartimi) čia sunkiai įsivaizduojama. Kaip, pavyzdžiui, reikėtų skaičiuoti delspinigius, jeigu pažeidžiama pagrindinė arbitražinio susitarimo prievolė ir kilus ginčui kreipiamasi ne į arbitražą, o į teismą? Taip pat sunku nustatyti ir nuostolius, atsiradusius atliekant tuos pačius veiksmus. Nebent tam tikrais atvejais galima būtų atsiteisti teismo išlaidas.

Arbitražinis susitarimas specifiškas tuo, kad jjuo nenustatomos šalių materialinės teisė ir pareigos. Nors dažniausiai arbitražinis susitarimas įrašomas tarp kitų materialinių sutarties sąlygų, tačiau jame pačiame materialinių taisyklių būti negali. Kitaip jis nebūtų arbitražinis susitarimas. Jis sudaromas sukurti, pakeisti ir pabaigti civilinius procesinius santykius. Tai reiškia, kad arbitražinis susitarimas nustato civilinius procesinius padarinius, sukuria civilines šalių teisės ir pareigas.

Taigi arbitražinio susitarimo prigimtis yra dvilypė – tai civilinio materialinio pobūdžio sutartis sukurti, pakeisti ir panaikinti civilinius procesinius santykius. Šis arbitražinio susitarimo dvilypumas dažnai sukeldavo įvairių nesklandumų, pavyzdžiui, kokios teisės šakos – civilinės (privatinės) ar civilinio proceso – institutas yra arbitražinis susitarimas. Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo vyraujančios teisės doktrinos, tačiau jis yra svarbus ir teisinės praktikos požiūriu.

Svarbiausia arbitražinio susitarimo savybė, kad jis yra privalomas ne tik šalims, bet ir nacionaliniams teismams. Teismas turi priversti sutartį pažeidusią šalį įvykdyti sutartinę prievolę – kilus ginčui kreiptis į arbitražą. Teisinė arbitražinio susitarimo reikšmė yra ta, kad teismas, gavęs ieškinį pareiškimą, turi atsisakyti spręsti ginčą, jeigu šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą. Tai reiškia, kad nacionaliniai teismai privalo pripažinti vykdyti arbitražinį susitarimą- atsisakyti savo jurisdikcijos. Šiuo atveju šalims atsisakoma suteikti teisminę jų teisių ir interesų gynybą, nes remiantis jų pačiu susitarimu, teismas nekompetentingas tai daryti. Teisinė terminologija šnekant, ginčas, dėl kkurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, yra nežinybingas teismui.

Arbitražinio susitarimo pripažinimas ir vykdymas – tai dar vienas visuotinai pripažintas arbitražo teisės principas. Jis visų pirma pasireiškia teismo pareiga atsisakyti nagrinėti ginčą, kai šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą. Be to, tai reiškia, kad arbitražinis susitarimas turi įvykdytas teisme tvarka. Pavyzdžiui, arbitražinio susitarimo šalis, norinti ginčą spręsti arbitražu, pati gali kreiptis į teismą, kad šis paskirtų arbitrus, jei antroji šalis vengia dalyvauti. Tokia situacija, žinoma, galima tik AD HOC arbitraže, nes institucinių arbitraže, nes institucinių arbitražų taisyklėse visuomet numatoma priverstinė arbitrų skyrimo tvarka.

Teismo pareiga atsisakyti savo jurisdikcijos esant arbitražiniam susitarimui įtvirtinama visų Vakarų Europos valstybių įstatymuose, UNCITRAL pavyzdiniame įstatyme ir JAV federaliniame arbitražo akte. Anglija kurį laiką buvo išimtis. Tradiciškai privatūs asmenys negali iš Anglijos teismų atimti jurisdikcijos. Tam jie turi diskrecinius įgaliojimus. Anglijos teisminėje praktikoje ilgai galiojo taisyklė, kad jeigu teisės klausimas yra visiškai akivaizdus ir atsakovas nepateikia rimtų atsikirtimų dėl teisės klausimų, teismas gali išspręsti ginčą ir nusiųsti šalių į arbitražą. Tačiau šiandieninėje praktikoje jie tvirtai pradėjo vadovautis pasauline taisykle. Tai įrodo pastarojo meto bylos Anglijos teismuose. Vis dėlto, kad nekiltų neaiškumų, arbitruojant Anglijoje šalims patartina arbitražiniame susitarime nurodyti, kad jos atsisako teisų jurisdikcijos. Štai Londono tarptautinio arbitražo teismo

taisyklėse nurodoma, kad susitardamos dėl arbitražo pagal šias taisykles šalys laikomos susitarusiomis kreiptis į arbitražą, bet ne į teisės teismą (court of law) ar į kitą teisminę įstaigą.

1990 metais Anglijos apeliacinis teismas pareiškė, kad teismas turi griežtai vykdyti arbitražinį susitarimą, išskyrus visiškai akivaizdžias bylas, ir išsamūs šalių ginčai dėl arbitražinio susitarimo neleidžiami. Jeigu klausimas ginčytinas – šalys turi būti nusiųstos į arbitražą. Tokia išvada iš esmės reiškia visišką pritarimą bendram principui.

Principas, kad teismas turi atsisakyti jurisdikcijos, yra apribotas dviem išlygom. PPirma, toks teismo atsisakymas yra taikomas tik tada, kai bent viena arbitražinio susitarimo šalis to reikalauja. Taigi teismas turi atsisakyti spęsti ginčą tik tada, kai kada bent viena šalis reikalauja, kad jį spręstų arbitražas. Šalys savo susitarimu bet kada gali pakeisti arbitražinį susitarimą ar jo visiškai atsisakyti. Toks bendras susitarimas gali būti sudaromas ir konkliudentiniais veiksmais, tylėjimu. Todėl, kai vienas iš šalių, priešingai arbitražiniam susitarimui, dėl ginčo esmės kreipėsi į teismą, o kita dėl to nepakeitė prieštaravimų, pastaroji laikoma atsisakiusia aarbitražinio susitarimo tylėjimu. Taisyklė, kad teismas atsisako jurisdikcijos tik šalies prašymu, yra įtvirtinta visuose tarptautinio komercinio arbitražo teisės šaltiniuose: Niujorko konvencijoje bei nacionaliniuose įstatymuose. Pavyzdžiui, Vokietijos civilinio proceso kodekse sakoma:„Kai teismo procesas pradėtas byloje, kur šalys susidariusios arbitražinį susitarimą, teismas tturi atmesti ieškinį, jeigu viena iš šalių remiasi arbitražiniu susitarimu. Vienintelė iki šiol žinoma išimtis iš šios taisyklės – tai Šveicarija. Pagal jos Privatinės tarptautinės teisės įstatymą, teismas praranda jurisdikciją EX OFFICIO net esant reikalavimo, jeigu dėl ginčo yra sudarytas arbitražinis susitarimas.

Antra išlyga tiesiogiai išplaukia iš Niujorko konvencijos – jeigu teismas nustato, kad arbitražinis susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo negali įvykdyti, jis gali neatsisakyti spręsti ginčą. Tiesą sakant, ši išlyga ir yra pagrindinis problemų generatorius, kai arbitražinis susitarimas yra kuo nors ydingas arba bandoma įrodyti, kad jis apskritai neegzistuoja. Tada bus kalbama apie atsisakymą pripažinti ir įvykdyti arbitražinį susitarimą.

ARBITRAŽINIO SUSITARIMO RŪŠYS

Arbitražinis susitarimas yra bendra sąvoka, apimanti įvairias jos formas. Jis gali būti sudaromas kaip bbendros šalių tarpusavio materialinės sutarties (pvz., pirkimo – pardavimo, paskolos, lizingo ir kt.) viena iš sąlygų arba surašant atskirą dokumentą, neįtrauktą į pagrindinės sutarties tekstą. Be to, arbitražinis susitarimas gali būti sudaromas dar nesant ginčo, bet tik iš anksto apsidraudžiant, kai jis bus sprendžiamas arbitražu, arba jau kilus ginčui, kai šalys įvertinusios savo interesus nutaria, kad arbitražas joms patogiau negu teismas, ir todėl sudaro arbitražinį susitarimą.

Įprasta išskirti dvi pagrindines arbitražinių susitarimų rūšis – arbitražinę išlygą kompromisą.

Arbitražinė išlyga (arbitration clause) –– tai viena iš materialinės sutarties sąlygų, pagal kurią šalių tarpusavio ginčai, galintys kilti ateityje, turi būti sprendžiami arbitražo tvarka.

Kompromisas (ad hoc submission) – tai arbitražinis susitarimas, sudaromas jau kilus ginčui; kartais jis vadinamas ad hoc arbitražiniu susitarimu.

Pagal Prancūzijos naujojo civilinio proceso kodekso nuostatas, arbitražinė išlyga – tai „susitarimas, sutarties šalys įsipareigoja perduoti arbitražui ginčus, galinčius kilti dėl tos sutarties “(1442 str.). Kompromisu šis kodeksas laiko susitarimą, „kuriuo egzistuojančios ginčo šalys perduoda klausimą arbitražui iš vieno ar daugiau asmenų“(1447 str.).

Tačiau toks arbitražinio susitarimo rūšių išsiskyrimas neturi jokios praktinės ar teisinės reikšmės. Tiesą sakant, Prancūzijos civilinio proceso kodeksas yra vienintelis teisės šaltinis, kur atskirai kalbama apie arbitražinę išlygą. Absoliučios daugumos valstybių teisė (įskaitant ir Prancūzijos) suteikia vienodą teisinę galią abiejų rūšių arbitražiniam susitarimui ir numato skirtingo teisinio režimo ar teisinių padarinių vienos ar kitos rūšies arbitražiniam susitarimui. Jau cituotame UNCITRAL pavyzdinio įstatymo arbitražinio susitarimo apibrėžime sakoma, kad tai „šalių susitarimas arbitražui perduoti visus ar tam tikrus ginčus, kurie tarp jų kilo ar gali kilti [.]“ 7(1)str.). Teisinė šių arbitražinio susitarimo rūšių reikšmė neišskiriama ir Niujorko bei Europos konvencijose.

JAV FAA numato, kad rašytinė nuostata bet kuriame komerciniame kontrakte „arbitražu spręsti ginčą, po to kylantį iš to kontrakto ar sandorio [.], aar rašytinis susitarimas perduoti arbitražui egzistuojantį nesusitarimą [.] turi būti galiojantis, neatšaukiamas ir vykdytinas [.]. daugelyje Vakarų ir Rytų Europos valstybių arbitražiniam susitarimui nepriklausomai nuo jo rūšies keliami vienodi reikalavimai.

Tam tikra specifika pasižymi Lotynų Amerikos valstybės (Brazilija, Venesuela, Peru, Hondūras, Panama, Ekvadoras ir kt.). jose vien tik arbitražinė išlyga reikšmės neturi, todėl kilus ginčui šalys savo ketinimus turi patvirtinti kompromisu. Tačiau tai tik nukrypimas nuo bendros taisyklės.

ARBITRAŽINIO SUSITARIMO TURINYS

Arbitražiniame susitarime išdėstomi procesiniai šalių susitarimai, kuriais nustatoma, kaip bus sprendžiamas šalių ginčas. Jis susideda iš sutarties sąlygų. Pagrindinė arbitražinio susitarimo sąlyga yra susitarimas, kad ginčas būtų sprendžiamas arbitražu. Kitaip neegzistuotų ir pats arbitražinis susitarimas. Be to svarbu nustatyti, kad arbitražas būtų išimtinis ginčo sprendimo būdas ir nekiltų abejonių ,jog šalys nevisiškai buvo jam pasiryžusios. Svarbi ir arbitražinio susitarimo sąlyga, kuria paskiriami arbitrai arba nustatoma jų paskyrimo tvarka. Jei šalys arbitražiniame susitarime nenurodo arbitrų ar jų paskyrimo tvarkos, jis laikomas negaliojančiu.

Nors yra pasitaikę, kad teismai vykdydavo arbitražinį susitarimą net kai šalys tik susitardavo „ginčą spręsti arbitražu”, bet nenurodydavo jokios arbitražinės institucijos ir neaptardavo visų kitų būtinų klausimų, tokia situacija greičiau yra tik vadovėlinis pavyzdys. Praktiškai, kilus ginčui, atsakovas visada stengiasi vilkinti jo sprendimo eigą. Jis visuomet bandys ginčyti susitarimą ir ieškos motyvų, kkuriais remiantis arbitražinio susitarimo galia būnų sumenkinta. Todėl ypač svarbu nesuklysti formuluojant arbitražinį susitarimą. Be to, net jeigu arbitražinis susitarimas ir bus pripažintas, arbitražo procesas gali tapti tik priemone išvengti atsakomybės. Arbitražas gali atsidurti aklavietėje, jeigu šalys iš anksto nesutars dėl jo tvarkos. Maža vilties, kad šalys, nesugebančios susitarti dėl materialinių dalykų, sugebės susitarti dėl procesinių.

Arbitražinis susitarimas yra mažasis šalių civilinio proceso kodeksas. Teoriškai jis apima tam tikrus klausimus, kuriuos savo ruožtu galima skirstyti į apibrėžtas sutartinių normų grupes:

1. Susitarimas dėl arbitražo. Arbitražinio susitarimo šalys visų pirma turi nutarti, ar jos tikrai taikys arbitražinį ginčų sprendimo būdą. Jeigu taip, nedviprasmiškai turi būti sutarta, kad dėl tokių ginčų šalys nesikreips į nacionalinį teismą.

2. Arbitražo rūšis. Būtina susitarti, būtent kokį – institucinį ar ad hoc – arbitražą pasirinko šalys. Nuoroda į egzistuojančią arbitražinę instituciją ar jos taisykles savaime reiškia institucinio arbitražo pasirinkimą. Jeigu iš arbitražinio susitarimo neišplaukia, kad šalys pasirinko institucinį arbitražą, preziumuojama, kad arbitražas yra ad hoc. Tačiau, jeigu šalys pasirinko institucinį arbitražą , būtina nurodyti tikslų arbitražo institucijos pavadinimą.

3. Arbitražo kompetencija. Arbitražiniame susitarime turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kokios kategorijos (visus ar tik tam tikrus) ginčus arbitražas kompetetingas spręsti. Arbitražinis susitarimas yra arbitrų kolegijos įgaliojimo šaltinis, todėl šie jjų

įgaliojimai turi būti aiškiai apibrėžti. Neaiškiai suformuluotas arbitražinis susitarimas gali būti atmestas ir nepripažintas.

4. Ginčo dalykas. Tai taikytina daugiau kompromiso atveju, kai kilus ginčui šalys tiksliai turi apibrėžti jo dalyką ir savo reikalavimus, kuriuos pateikia arbitražui. Bet, pavyzdžiui, tarptautiniuose statybos kontraktuose kartais nurodoma, kad vienas arbitražas sprendžia grynai techninio pobūdžio klausimus, kitas – teisinio, nors griežtos ribos tarp jų nėra.

5. Arbitravimo taisyklės. Dažniausiai nutaria taikyti iš anksto parengtą taisyklių rinkinį, inkorporuojamą į arbitražinį susitarimą. Tai gali būti institucinio arbitražo ttaisyklės, kurios gali būti taikomos ir ad hoc, ir instituciniam arbitražui. Tada daugelio čia vardijamų klausimų šalims nereikia svarstyti. Tačiau būtina tiksliai įvardyti konkretų taisyklių rinkinį.

6. Arbitrų skaičius. Šalys turi nutarti, kiek arbitrų spręs jų ginčą. Reikia turėti omenyje, kad paprastoms byloms pakanka vieno arbitro, o pasirenkant kelis, padidėja arbitravimo išlaidos.

7. Arbitrų skyrimo tvarka. Ypač svarbu numatyti, kas ir kokia tvarka skiria arbitrus, kai viena iš šalių vengia dalyvauti jų skyrimo procese (pvz. nepaskiria savo arbitro) arba šalims nepavyksta susitarti ddėl arbitro. Jeigu šalys nesutarė ir negali susitarti dėl kitų klausimų, juos gali išspręsti pats arbitražas šalių vardu. Tačiau, jeigu nebus sutarta, kokia tvarka arbitrai skiriami ir arbitražas nebus suformuotas, nebus kam išspręsti ir kitų procesinių susitarimų.

8. Arbitražo vieta. Ji ssvarbi įvairiais aspektais, jeigu arbitražas yra ad hoc ir nebus nustatyta arbitražo vieta, kur galėtų susirinkti arbitrai. Kartais arbitražo vieta gali lemti ir ginčui taikytiną nacionalinę materialinę teisę. Arba gali būti pritaikytos bent jau arbitražo vietos valstybės kolizinės normos. Ir, žinoma, paprastai yra preziumuojama, kad arbitražui taikoma jo vietos procesinė teisė. Tai gali lemti tokius dalykus, kaip ginčo arbitruotinumas, teisminė arbitražo sprendimų priežiūra, arbitrų skyrimas, arbitražo sprendimo vykdymo galimybės ir kt.

Šalims nesusitarus dėl arbitražo vietos kartais taikoma priverstinė jos nustatymo tvarka. Pagal 1961 metų Europos konvenciją, jeigu šalys nesutarė kitaip, tokią vietą turi nustatyti Specialusis komitetas. Jeigu šalys savo arbitražinį susitarimą susiejo su kuriomis nors arbitražo taisyklėmis, arbitražo vieta nustatoma jose nustatyta tvarka. Pagal UNCITRAL arbitražo taisykles, arbitražo vietą nustato aarbitrų kolegija, pagal AAA, – administratorius, paliekant galutinio sprendimo teisę arbitrams, pagal ICC, – administratorius-arbitražinis teismas. Iš esmės visais šiais atvejais vietą nustatantis subjektas turi diskrecinius įgaliojimus. Jis vadovaujasi “arbitražo ypatybėmis”. Paprastai vietos pasirinkimo kriterijai yra šalių buvimo vieta, ginčo dalyko, pagrindinių įrodymų buvimo vieta, nacionalinės teisės palankumas arbitražui ir pan.

9. Arbitražo kalba. Tai aktualu, kai šalys priklauso skirtingoms etninėms grupėms ar regionams. Pvz., kaip turėtų vykti arbitražas tarp japonų ir ispanų. Kad nekiltų nesusipratimų, visuomet patartina numatyti, kokia kalba vvyks arbitražo procesas. Šalims nesusitarus dėl arbitražo kalbos, ją nustato arbitražas. Tai darydamas ji vadovaujasi tokiais kriterijais kaip kontrakto, arbitražinio susitarimo kalba, arbitražo vietos kalba, šalims priimtina kalba ir pan. Visas arbitražo procesas turi vykti, dokumentai būti rašomi ir sprendimai priimami ta kalba, kurią nustatė arbitražas.

10. Taikytina materialinė teisė.

11. Arbitražo procedūra ir arbitražo proceso pobūdis. Reikia iš anksto numatyti, kokiais terminais ir tvarka bus pareiškiami ieškiniai priešieškiniai, per kiek laiko arbitražas turi išspręsti ginčą, kokia tvarka bus pateikiami įrodymai ir kokie; pvz., galima sutarti, kad bus remiamasi tik rašytiniais įrodymais arba gali būti kviečiami ir liudytojai. Šalys gali nutarti, kad jų ginčo nagrinėjimas vyks vien tik susirašinėjimu. Bet reikia numatyti arbitražo sprendimo priėmimo tvarką.

12. Arbitražo sprendimo apskundimo tvarka. Tiksliau, tai susitarimas, kad sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami teismine tvarka. Pagal kai kurių valstybių teisę, arbitražo sprendimą dėl jo turinio galima apskųsti nacionaliniam teismui, jeigu šalys tiesiogiai nesusitarė priešingai.

13. Arbitražo išlaidų paskirstymo tvarka. Žinoma šis sąrašas nėra galutinis ir

arbitražiniame susitarime šalys gali aprėpti daugiau klausimų. Kita vertus, ne visi šie elementai yra būtini. Kartais jie gali būti visai nereikalingi, nes nekyla jų problemos (pavyzdžiui, arbitražo kalbos, kai abi šalys kalba ta pačia kalba). Kartais juos išsprendžia pats arbitražinis susitarimas tiesiogiai ar nnumatomai jai suteikia tokius įgaliojimu. Tačiau šiais atvejais nėra garantijos, kad arbitrų sprendimas bus šalims palankus ir jis bus toks pat, kaip kad jos būtų nusprendusios arbitražiniu susitarimu.

Daugelis šių klausimų aptariama arbitražo taisyklėse (institucijų arbitraže ir UNCITRAL), todėl šalims nuimamas nuo pečių sunki arbitražinio susitarimo kūrimo našta. 1961 metų Europos konvencija nurodo, kad jeigu šalys taiko ad hoc procedūrą, arbitražiniame susitarime jos mažų mažiausiai turi:

a) tiesiogiai paskirti arbitrus arba nurodyti jų skyrimo tvarką;

b) nustatyti arbitražo vietą;

c) apibrėžti procedūrą, kurios turi laikytis arbitrai ir pagal kurią turi vykti arbitražinis nagrinėjimas.

Tačiau tada, kai šalys nutaria kreiptis į nuolatinę arbitražo instituciją, arbitražo procedūra vyksta pagal tos institucijos taisykles.

Praktikoje yra paplitusios nuorodos į tam tikrą taisyklių rinkinį. Jų ypatybė ta, kad jomis rekomenduojami ir standartiniai arbitražiniai susitarimai. Jie pagrįsti arbitražinių institucijų ir pasauline teismų praktika, todėl kiekvienas žodis yra pagrįstas ir reikalingas. Štai pora tokių:

UNCITRAL arbitražo taisyklių tipinė arbitražinė išlyga

Bet koks ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš šios sutarties ar susijęs su ja ar jos pažeidimu, nutraukimu ar negaliojimu, turi būti išspręstas arbitražu pagal UNCITRAL arbitražo taisykles, galiojančias šiuo metu.

ICC arbitražo taisyklių tipinė arbitražinė išlyga

Visi ginčai, kylantys dėl šios sutarties, turi būti galutiniai išspręsti pagal Tarptautinių prekybos rūmų sutaikinimo ir arbitravimo taisykles vieno aar daugiau arbitrų, paskirtų pagal šias taisykles.

Net minėto inkorporavimo atvejais griežtai rekomenduojama atkreipti dėmesį ir numatyti mažų mažiausiai tris klausimus: 1) arbitrų skaičių; 2) arbitražo vietą; 3)arbitražo kalbą. Tokie yra visų instrukcinių arbitražo patarimai. Londono tarptautinio arbitražo teismas pataria dar numatyti ir ginčui taikytiną materialinę teisę. Taikant UNCITRAL arbitražo taisykles papildomai būtina numatyti ir arbitrus skiriančių instrukciją, nes kitaip arbitražinis susitarimas gali prarasti prasmę.

Reikia turėti aumenyje, kad įvairių valstybių teismai, ypač common law tradicijos valstybių, Skirai ypatingą dėmesį arbitražinių susitarimo formuluotėms ir, be to, skirtingai interpretuoja jų žodžius. Tai susiję su skirtingomis materialinės ir procesinės teisės doktrinomis. Pavyzdžiui, net jeigu sudarant arbitražinį susitarimą šalių ketinimai yra perduoti arbitražui „visus ginčus“, galimi nesklandumai priklausomai nuo to, kaip suvokiamas pats ginčų terminas. Tokiais ir panašiais atvejais kalbama apie ydingas arbitražines išlygas. Jomis atsakovui galimybė ginčyti arbitražo jurisdikciją.