Asmens pakaltinamumas kaip baudžiamosios atsakomybės sąlyga

PLANAS

I.Pakaltinamumas:…………………………1psl.

1. Kas yra pakaltinamumas?……………………1psl.

2. Iš kur atsirado pakaltinamumo prezumpcija?……….1psl.

II.Nepakaltinamumas:…………………………2psl.

1. Kas yra nepakaltinamumas ir kaip jį nustatyti:………2psl.

a) medicininis kriterijus;…………………..2psl.

b) juridinis kriterijus…………………….4psl.

III.Teismo psichiatrinė ekspertizė:…………………5psl.

1. Teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo principai;…..5psl.

2. Teismo psichiatrinės ekspertizės vykdymo problemos Lietuvoje…………………………6psl.

IV.Medicininio poveikio priemonės…………………7psl.

V.Riba tarp pakaltinamumo ir nepakaltinamumo:………8psl.

1. Ribotas pakaltinamumas;…………………….8psl.

2. Simuliacija…………………………10psl.

VI.Pakaltinamumo institutas užsienio valstybėse……….12psl.

Įvadas

Jei asmuo nusikalto, jis turi atsakyti- tuo buvo vadovautasi jau pirmykštėse bendruomenėse. Demokratinėje valstybėje patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn gali tik tą padaryti įgaliotos institucijos ir, žinoma, tik už nusikalstamą veiką. Pastarąją apibūdina nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Jei bent vieno būtino požymio nėra- nėra ir bbaudžiamosios atsakomybės. Nusikalstamos veikos sudėties elemento- nusikaltimo subjekto (visoms BK Specialiosios dalies straipsnių dispozicijos) būtini požymiai yra amžius ir pakaltinamumas. Taigi, jei asmuo nusikalto, bet yra nepakaltinamas, jis negali būti nubaustas.

Viduramžiais protiškai atsilikę asmenys buvo traktuojami taip pat kaip visi kiti nusikaltėliai, ir netgi griežčiau, kadangi buvo manoma, jog juose apsigyvenęs demonas.

• Kodėl mes jų nebaudžiame šiais laikais?

• Kaip nustatyti- asmuo atsako (yra pakaltinamas) ar ne?

• Kaip vyksta teismo psichiatrinė ekspertizė?

• Ir kas nusprendžia nusikaltusio likimą- ekspertas ar teismas?

• Asmuo nepakaltinamas- kkaip su juo pasielgti?

• gal jis tik simuliuoja?

• Kur rasti ribą tarp pakaltinamumo ir nepakaltinamumo?

• Ar neturėtume semtis patirties iš užsienio valstybių teisės?

Į visus šiuos klausimus bus ieškoma atsakymų šiame darbe, rašytame remiantis įstatymais, Aukščiausiojo teismo nutartimis, straipsniais, vadovėliais. Kadangi pakaltinamumo klausimas nnėra labai išsamiai nagrinėtas mūsų šalyje, naudota ne tik lietuvių autorių literatūra.

Tema aktuali ne tik tuo, kad teisės teoretikų mažai nagrinėta. Problemos kyla praktikoje, kai reikia pripažinti asmenį nepakaltinamu, o ypač, kai asmuo yra ribotai pakaltinamas. Norint tinkamai spręsti praktines problemas, būtina gerai išmanyti teoriją. Vienas iš pagalbininkų galėtų būti rašto darbas.

I.PAKALTINAMUMAS

1. KAS YRA PAKALTINAMUMAS?

Asmens galėjimas nusikaltimo darymo metu suprasti savo veiksmus (ar žmogus nusikalsdamas veikė savo valia, savo supratimu ir noru) ir juos valdyti (teisingai įvertinti aplinkybes, suvokti veiksmų pavojingumą visuomenei). Pakaltinamumas yra kaltės ir baudž. atsakomybės už nusikaltimą pagrindas. Tardytojui ar teismui abejojant kaltinamojo pakaltinamumu, skiriama teismo psichiatrijos ekspertizė.

Pakaltinamumas- tik teorinė sąvoka. Svarbiausiame baudžiamosios teisės šaltinyje- Baudžiamajame kodekse- jis neapibrėžtas, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apie jį taip ppat neužsiminta.

Žmogus, elgdamasis vienaip ar kitaip, suvokia, ką daro ir kokios kils (ar tik gali kilti) pasekmės. Baudžiamojoje teisėje analogiškai manoma, jog jei asmuo atlieka nusikalstamą veiką, tai jis suvokia ką daro- veikia tyčia, ar bent jau suvokia, kad labai rizikuoja- veikia neatsargiai. Tai įprasta, todėl įstatyme ir nepaminėta. Baudžiamajame kodekse galime rasti tik du išimtinius atvejus- kada asmuo nepakaltinamas ir kada jis ribotai pakaltinamas.

Asmuo privalo atsakyti tik už tai, ką suvokia. Kaltu gali būti pripažintas tik pakaltinamas asmuo.

Įvade buvo mminėta, kad Viduramžiais nebuvo išskiriama asmuo pakaltinamas ar ne. Šiuolaikinis pakaltinamumo suvokimas turi savo istoriją, kurioje pagrindinis atskaitos taškas- “valios laisvės” sąvoka. Tai laisvė disponuoti savo veiksmais, pasirinkti elgesio būdą ir rūšį. Hėgelis nusikaltėlio valios laisvę traktavo kaip “piktą valią” , glūdinčią žmogaus vidiniame pasaulyje ir pasireiškiančią smurtaujant. Naudojant filosofinę kategoriją “valios laisvė” baudžiamojoje teisėje skiriama “valios laisvė” plačiąja ir siaurąja žodžio prasme. Plačiąja prasme “valios laisvė” yra bendra asmenybės savybė, kiekvieno asmens būdo prielaida. “Valios laisvė” yra neatskiriama teisės pažeidėjo socialinė- psichologinė savybė. Teisės pažeidėjo “valios laisvė” susideda iš jo sugebėjimo įsisąmoninti padaryto veiksmo socialinį reikšmingumą (pavojingumą visuomenei), parodyti savo neigiamą požiūrį į visuomeninius santykius. Siaurąją žodžio prasme “valios laisvė”, fiksuojama baudžiamosios teisės normomis, atspindi “piktą” nusikaltėlio valią, kuri laikoma sąvokos pakaltinamumas pagrindu.

“Valios laisvės” sąvoka apima visus žmones- ir įstatymų besilaikančius, ir pažeidėjus. Teisinė pakaltinamumo sąvoka taikoma tik nusikalstamos veikos ir baudžiamosios atsakomybės subjektams. Pakaltinamumas- tai konkrečios teisinės atsakomybės rūšies- baudžiamosios, prielaida.

2. IŠ KUR ATSIRADO PAKALTINAMUMO PREZUMPCIJA?

1843m. M’Naghten byloje Anglijos Lordų Rūmai priėmė sprendimą, pagal kurį “prisiekusiems visada reikia paaiškinti, kad kol nepateiktas bent vienas priešingas įrodymas, kurį prisiekusieji įvertintų kaip pakankamą, kiekvienas yra laikomas psichiškai sveiku ir gebančiu deramai protauti, kad būtų atsakingas už savo nusikaltimus”.

Paranoikas, vardu M’Naghtenas, įsivaizdavo eesąs persekiojamas Anglijos ministro pirmininko, todėl norėjo šį nužudyti, bet per klaidą nužudė jo sekretorių. Patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinį nužudymą, dėl psichikos ligos jis buvo išteisintas. Dėl išteisinimo kilo daug emocijų, ir tada Lordų Rūmai nutarė paprašyti Karalienės Suolo teismo konsultacijos psichikos ligos apibrėžimo klausimu. Minėtas teismas pateikė apibrėžimą- “kad būtų skirta apsaugos priemonė, pagrįsta psichikos pažeidimu, reikia aiškiai įrodyti, jog veikos padarymo metu kaltinamasis dėl psichikos ligos buvo praradęs sąmonę ir nesuprato nei daromos veikos pobūdžio, nei ypatybių arba nežinojo, kad tai, ką jis daro, yra blogai”.

Anglijos teisėjų suformuluotą apibrėžimą perėmė ir kitos šalys.

II.NEPAKALTINAMUMAS

1. KAS YRA NEPAKALTINAMUMAS IR KAIP JĮ NUSTATYTI?

Baudžiamojo kodekso 17str.

1. Asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmus.

Nepakaltinamumo formulė susideda iš dviejų kriterijų- medicininio ir juridinio. Norint pripažinti asmenį nepakaltinamu turi būti abu kriterijai.

a)MEDICININIS KRITERIJUS

Naujojo baudžiamojo kodekso 17str. 1d. labai plačiai apibrėžia medicininį nepakaltinamumo kriterijų- nusikaltęs asmuo turi turėti psichikos sutrikimą. Senojo baudžiamojo kodekso 12str. Buvo daug išsamiau įvardinta koks būtent turi būti tas psichikos sutrikimas:

Neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus toks asmuo, kuris, darydamas pavojingą visuomenei veiką, buvo nepakaltinamumo būsenoje, tai yra negalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl cchroninės psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos.

Senajam baudžiamajame kodekse, jei asmuo neatitiko pirmų trijų (chroninės psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės) medicininio kriterijaus elementų, jam galėjo būti nustatytas sutrikimas įeinantis į gan plačią sąvoką- kitokia patologinė būsena.

Remiantis naujuoju baudžiamuoju kodeksu teismui suteikiama neribotai galimybių pripažinti asmenį nepakaltinamu, nes dauguma nusikaltėlių (ypač padariusių sunkius nusikaltimus, recidyvistų) turi vienokį ar kitokį psichikos nukrypimą. Belieka tik nustatyti ar yra juridinis nepakaltinamumo kriterijus.

Tokiame neapibrėžtume būtų galima įžvelgti ir kitą problemą- kaip nuo nepakaltinamumo, kai asmeniui baudžiamoji atsakomybė nekyla, atriboti kitą būseną- kai asmuo padaro nusikalstamą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (naujojo BK 19str.), kas yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Juk pagal nepakaltinamumo apibrėžimą- asmeniui darant nusikalstamą veiką gali būti sutrikusi psichika ir jis gali nesuvokti savo veiksmų esmės ar negalėti jų valdyti ir būdamas apsvaigęs.

Vargu ar įsigaliojus naujam baudžiamajam kodeksui teismai iškart pereis prie kitokios praktikos. Taigi vertėtų trumpai apibūdinti būtent tuos psichikos sutrikimus, kurie ankstesnėje praktikoje buvo pagrindu pripažinti asmenį nepakaltinamu.

Sąvoka chroninė psichinė liga apima psichinius susirgimus, besitęsiančius ilgą laiką, turinčius tendenciją progresuoti (sunkėti), o taip pat ir priepuolinius psichinius susirgimus. Susirgimams, kuriuos jungia šis medicininio kriterijaus požymis priklauso šizofrenija, epilepsija, progresuojantis paralyžius, priešsenatvinės ir senatvinės psichozės ir

t.t.

Laikinas psichinės veiklos sutrikimas- tai psichiniai susirgimai, nors skirtingos trukmės, bet pasibaigiantys pasveikimu. Šiai medicininio kriterijaus grupei priskiriama: patologinis girtumas, patologinis afektas, patologinė mieguistumo būsena, sąmonės aptemimai ir kt. Išvardintos psichinės būsenos trunka įvairų laiką- nuo kelių minučių, valandų ir net iki kelių mėnesių. Todėl laiko faktorius, esantis pagrindu nustatant šias būsenas, nėra pagrindinis. Pagrindiniu laikinų psichinės veiklos sutrikimų kriterijumi reikia laikyti visišką psichinių sutrikimų grįžtamumą- pasveikimą.

KAIP ATSKIRTI PATOLOGINĮ GIRTUMĄ NUO FIZIOLOGINIO? Laikinas psichinės veiklos sutrikimas atsiranda asmenims, nesergantiems psichinėmis lligomis ir paprastai tai būna vienintelis epizodas asmens gyvenime. Tokių sutrikimų diagnozavimas ir ekspertų vertinimas ypatingai sudėtingas. Patologinis apsvaigimas- trumpalaikis psichozinis epizodas, kylantis iš įprasto apsvaigimo alkoholiu. Patologinio apsvaigimo atsiradimui reikšmę turi ne tiek alkoholio poveikis, kiek patirti praeityje centrinės nervų sistemos susirgimai, galvos smegenų traumos, ar laikini požymiai, kaip pervargimas,miego trūkumas, psichinis ir fizinis išsekimas, jaudulys, baimė, nerimas. Tokioje būsenoje pavartotas alkoholis, nepriklausomai nuo jo kiekio, kai kuriais atvejais sukelia patologinį apsvaigimą. Patologinis apsvaigimas labai skiriasi nuo įprastinio alkoholinio aapsvaigimo. Patologinėje būsenoje asmeniui atsiranda baimė, nerimas, grėsmės jausmas, pažeidžiama orientacija, atsiranda kliedesiai, keičiasi ir žmogaus išorė, jo elgesys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinės bylos Nr. 2K-538 nutartyje pripažįsta, kad: “Sutinkamai su galiojančiais baudžiamaisiais įstatymais fiziologinis girtumas nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Į ttai nurodo BK 13 str. 1 d. nuostatos. Baudžiamoji atsakomybė kyla padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką kaip esant lengvame, taip ir vidutiniame ar sunkiame girtumo laipsnyje. Tas faktas, kad asmuo dėl girtumo praranda normalų kontaktą su aplinka ir dėl to nesuvokia savo veiksmų esmės ir vėliau neprisimena ką jis darė, neišjungia jo baudžiamosios atsakomybės, kadangi fiziologinis girtumas neeliminuoja nei pakaltinamumo, nei kaltės. Nepakaltinamumo būseną BK 12 str. sieja su psichikos sutrikimais, kurių grupės išvardytos BK 12 str. pateiktame nepakaltinamumo apibrėžime. Visus šiuos psichikos sutrikimus jungia tai, kad jie kyla nepriklausomai nuo žmogaus valios. Psichikos sutrikimai dėl kurių asmuo gali prarasti normalią orientaciją, savo veiksmų suvokimą ir kontrolę, gali atsirasti ir dėl alkoholio vartojimo. Esant stipriam girtumo laipsniui asmuo gali, iš ttikrųjų, nesuvokti savo veiksmų pobūdžio bei pavojingumo ir prarasti savo veiksmų kontrolę. Tačiau BK 12 str. dispozicija tarp psichikos sutrikimų, kurie sudaro medicininį nepakaltinamumo kriterijų, nemini fiziologinio girtumo. Fiziologinis girtumas nėra pagrindas laikyti asmenį nepakaltinamu dėl to, kad daromų veiksmų pavojingumo nesuvokimas ir kontrolės praradimas vyksta dėl sąmoningos ir kryptingos asmens veikos. Asmuo pats savo valia suprasdamas, kad dėl didelio išgerto alkoholio kiekio gali nesuprasti savo veiksmų pobūdžio, prarasti savo veiksmų kontrolę, ir numanydamas, kad dėl to gali padaryti nusikalstamą vveiką, sąmoningai vartoja alkoholį ir taip priveda save prie tariamo nepakaltinamumo būsenos, ko pasėkoje tokioje būsenoje padaro nusikaltimą.

Asmens nepakaltinamumas gali būti siejamas tik su patologinio girtumo būsena. Patologinis girtumas atitinka BK 12 str. įvardytam nepakaltinamumo požymiui ”kitokia patologinė būsena”. Dėl patologinio girtumo asmuo taip pat praranda normalią orientaciją, normalų santykį su asmenį supančia aplinka, dėl ko gali padaryti pavojingą veiką. Tačiau patologinis girtumas atsiranda nepriklausomai nuo išgerto alkoholio kiekio, kaip pripažįsta psichiatrai persipynus keliems išoriniams ir vidiniams faktoriams, veikiantiems organizmą. Be to, patologinis girtumas turi specifinius požymius, kurie padeda jį atskirti nuo fiziologinio girtumo (gilus miegas po veikos padarymo, visiškas veikos aplinkybių neprisiminimas, pasimetimo būsena ir kiti požymiai, kuriais vadovaujasi medikai konstatuodami patologinį girtumą). Pagrindžiant kaltę asmenų, kurie nusikalstamą veiką padarė labai stipraus girtumo įtakoje, dėl kaltininko psichinio stovio ypatumo nėra prasmės nustatinėti jo kaltę kaip psichinį santykį su padaryta veiką ir jos pasekmėmis nusikalstamų veiksmų padarymo momentui. Šiuo atveju tik objektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai įrodinėjami nusikaltimo padarymo momentui. Subjektyvus baudžiamosios atsakomybės pagrindas – kaltė laiko atžvilgiu pasislenka šiek tiek ankstesniam laikui, kai asmuo dar yra blaivas ir suvokia, kad savo veiksmais (didelio kiekio alkoholio vartojimu) jis gali prarasti savo poelgių suvokimą ir kontrolę, ir tikėtina, kad tokioje nnekontroliuojamoje būsenoje gali padaryti veiksmus, kurie uždrausti baudžiamuoju įstatymu. Kartu nepaisant tokio suvokimo ir pasekmių numatymo, jis sąmoningai priveda save prie tokios būsenos, tuo prisiimdamas atsakomybę už savo vėlesnius veiksmus ir jų pasekmes.

Po medicininio kriterijaus silpnaprotystė sąvoka patenka visi psichiniai susirgimai, kurie turi įgimtą arba įgytą intelektualios funkcijos sutrikimo požymį.

Po kitokios patologinės būsenos sąvoka slypi tokios psichikos anomalijos, kurios neturi procesinio pagrindo. Klasikiniu tokių anomalijų pavyzdžiu yra asmeninės anomalijos, būdingos asmenims visą jų gyvenimą. Vienos psichopatijos formos balansuoja ties sveikatos riba, kitos prijungiamos prie psichinių susirgimų. Ši išskirtinė jų padėtis psichinių pažeidimų grupėje pateisina jų išskyrimą kaip “kitos patologinės būsenos” medicininiame kriterijuje. Šios būsenos vertinamos kaip besiskiriančios nuo psichinių normų savo pobūdžiu.

b)JURIDINIS KRITERIJUS

Daugelis psichinių susirgimų, įvairiai pasireikšdami, sukelia psichinius sutrikimus- nuo lengvų, nepažeidžiančių asmens suvokimo ir laisvos valios, iki sunkių, pašalinančių baudžiamąją atsakomybę. Todėl pagrindiniu kriterijumi, nustatančiu psichinio susirgimo laipsnį, lemiantį asmens nepakaltinamumą, yra juridinis kriterijus.

Juridinis kriterijus reiškia, kad asmuo negalėjo suvokti savo veiksmų pavojingumo visuomenei, valdyti jų. Juridinį kriterijų sudaro intelektualinis požymis- galimybė suvokti savo veiksmų pavojingumą ir priešingumą teisei, ir valinis požymis- galimybė valdyti savo veiksmus. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai asmuo išsaugo gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę, dažnai supranta jų neteisėtumą, tačiau praranda galimybę susilaikyti nuo savo vveiksmų- negali jų valdyti. Tais atvejais juridiniame nepakaltinamumo kriterijuje dominuoja valinis požymis.esant skirtingiems susirgimams gali būti įvairūs skirtingų juridinio kriterijaus sudėčių deriniai.

Visais atvejais būtina nepakaltinamumo sąlyga- tai medicininio ir juridinio kriterijaus sutapimas.

III.TEISMO PSICHIATRINĖ EKSPERTZĖ

1.TEISMO PSICHIATRINĖS EKSPERTZĖS SKYRIMO PRINCIPAI

Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas

52 straipsnis. Teisės psichiatrinė ir teisės narkologinė ekspertizė

Teisės psichiatrinė, teisės narkologinė ekspertizė daroma remiantis kvotos, tardymo organų ar prokuroro nutarimu, taip pat teismo nutartimi. Ekspertizes atlieka Valstybinė teisės psichiatrijos ir narkologijos tarnyba. Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Daryti ekspertizę būtina kaltinamojo psichinei būklei nustatyti tais atvejais, kai kvotėjui, tardytojui, prokurorui ar teismui kyla abejonė dėl kaltinamojo pakaltinamumo ar jo galėjimo bylos proceso metu suprasti veiksmų esmę ar valdyti juos. Paprastai teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo pagrindu laikoma abejonė įtariamojo ar kaltinamojo psichiniu pilnavertiškumu. Nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina informacija apie ankstesnius asmens psichinius susirgimus. Dažnai teismo psichiatrinės ekspertizė skiriama dėl neįprasto įtariamojo elgesio tardymo metu (neįprasti pasisakymai, nemotyvuotas atsisakymas atsakinėti į klausimus, išsiblaškymas arba nemotyvuotas linksmumas, beprasmiški poelgiai). Pastebėjus neįprastas asmens elgesio savybes arba sužinojus apie tai iš kitų asmenų parodymų, tardytojas privalo ištirti duomenis apie ankstesnį įtariamojo gyvenimo būdą ir kitas aplinkybes, rodančias galimą asmens nepakaltinamumą. Vienas iš teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo pagrindų yra nusikalstamos

veikos pobūdis- motyvacijos nebuvimas veikoje, prieštaravimai tarp atlikto veiksmo ir kaltinamojo asmens, kartais nepaprastas žiaurumas. Nusikalstamų veikų žiaurumas nėra psichinio susirgimo požymis ir gali priklausyti nuo daugelio priežasčių, tačiau kai kuriais atvejais jis gali būti susijęs su psichiniais sutrikimais. Todėl teismo ekspertizės skyrimas ypatingo žiaurumo atvejais visada buvo laikomas viena iš svarbiausių teisingumo nustatymo priežasčių. Labai dažnai teismo psichiatrinė ekspertizė skiriama asmenims įvykdžiusiems žiaurius seksualinius nusikaltimus.

Net jeigu teismo psichiatrinę ekspertizę atlikęs ekspertas pateikia išvadą, liudijančią asmens nepakaltinamumą, galutinę išvadą ppriima teismas. Tik teismas, o ne ekspertas, priima galutinį sprendimą dėl asmens nepakaltinamumo. Tačiau negalima nuvertinti eksperto vaidmens. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino ne vieną žemesnio teismo nutartį (1999m. kasacinė byla Nr. 2K-358, Nr. 2K-110), dėl to, kad teismas, neatsižvelgdamas į prokuroro, gynėjo ir teisiamojo prašymus kviesti į teisiamąjį posėdį ekspertą to nepadarė.

2.TEISMO PSICHIATRINĖS EKSPERTZĖS ATLIKIMO PROBLEMOS LIETUVOJE

Lietuvoje nėra specialaus įstatymo, reguliuojančio visuomeninius santykius, susiklostančius teismo ekspertizės organizavimo, administravimo, finansavimo ir racionalaus panaudojimo srityse. Teismo ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarką numato pprocesiniai įstatymai. Nauji Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksai apsiriboja tik bendriausiomis teismo ekspertizę reglamentuojančiomis nuostatomis.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatyta, jog nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jjam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą jis turi teisę reikalauti, kad jo bylą nagrinėtų per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Savo ruožtu teismas privalo turėti galimybę remtis aukštos kvalifikacijos, nepriklausomų ir nešališkų ekspertų išvadomis. Tokias išvadas gali pateikti tik teisėtai, pagal įstatymą sudarytos ir veikiančios teismo ekspertizės įstaigos bei ekspertai. Todėl valstybė turi pasirūpinti, kad jos nacionalinėje teisės sistemoje būtų priimti teismo ekspertizės veiklą reguliuojantys įstatymai ir tinkamai organizuota juos vykdančių teismo ekspertų veikla.

Lietuvos Respublikos Seimas turėtų priimti įstatymą , kuris leistų visas principines teismo ekspertinės veiklos nuostatas sutelkti vienoje vietoje, suteiktų joms įstatymo galią, privalomą visiems proceso dalyviams. Tai padidintų teismo ekspertinės veiklos efektyvumą: leistų patobulinti teismo ekspertizės įstaigų organizacinę sandarą ir jjų funkcionavimą valstybės mastu koordinuojant šių įstaigų darbą, skatinti jas geriau tenkinti teismų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų poreikius teismo ekspertizėms. Kartu atsirastų reikiamos teisinės sąlygos efektyviau panaudoti privačių ekspertų galimybes šiems tikslams.

IV.MEDICININIO POVEIKIO PRIEMONĖS

LIETUVOS RESPUBLIKOS

PSICHIKOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTATYMAS

37 straipsnis. Psichiatrijos įstaigos administracijos teikimu teismas, pagal psichiatrijos įstaigos išvadą nusprendęs, kad asmuo turi būti gydomas priverstinai jį hospitalizavus, privalo nurodyti psichiatrijos įstaigą, kurioje priverstinai turi

būti hospitalizuojamas šis asmuo, ir nustatyti priverstinio hospitalizavimo trukmę bei sveikatos priežiūros sąlygas.

Praėjus 6 mėnesiams, o jeigu reikia, ir anksčiau, teismas pagal psichiatrijos įstaigos išvadą psichiatrijos įstaigos teikimu privalo apsvarstyti priverstinio hospitalizavimo bei

priverstinio gydymo klausimą ir hospitalizavimą bei šį gydymą pratęsti, bet kiekvieną kartą ne daugiau kaip 6 mėnesiams, arba nutraukti.

38 straipsnis. Teismo nutartimi priverstinai hospitalizuotiems ligoniams, padariusiems visuomenei pavojingą veiką, galioja šio įstatymo reikalavimai, išskyrus teisę

pasirinkti psichiatrijos įstaigą, sveikatos priežiūros sąlygas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konsultacijoje išaiškino, kad jei teisminio nagrinėjimo metu iškyla teisiamojo pakaltinamumo klausimas, teismas privalo šį klausimą apsvarstyti. Teismas, pripažinęs, kad teisiamasis serga chronine psichine liga (ar yra kitas sutrikimas), dėl kurios jis negali suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, priima nutartį atleisti šį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskirti jam priverčiamąją medicininio poveikio priemonę. Pripažinus, kad ekspertų išvada ( ji gali būti gauta tik bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje) yra pagrįsta, bet chronine psichine liga sergančiam asmeniui priverstinis gydymas yra nereikalingas, priimama nutartis nutraukti bylą. Neišnagrinėjus bylos teisiamajame posėdyje ir neištyrus bylos aplinkybių, nutraukti bylą neleidžia Baudžiamojo proceso kodeksas.

Remiantis Baudžiamuoju kodeksu, teismas gali paskirti šias medicininio poveikio priemones:

98 straipsnis. Priverčiamosios medicinos priemonės

1. Asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo vveiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones:

1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis;

2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigose;

3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose;

4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

III.RIBA TARP PAKALTINAMUMO IR NEPAKALTINAMUMO

1.RIBOTAS PAKALTINAMUMAS

Riboto pakaltinamumo idėją teoriškai pagrindė baudžiamosios teisės sociologinės mokyklos atstovai (F. Listas, A. Prinsas) XIX amžiuje. Jie teigė, kad tarp normalios ir nenormalios žmogaus reakcijos į konfliktines gyvenimo situacijas nėra griežtos ribos, todėl būtinas riboto pakaltinamumo institutas. Šiuo laikotarpiu kriminologijoje itin galinga buvo nusikalstamo elgesio prigimties srovė (Č. Lombrozo). Jos tyrimų rezultatai ir išvados darė įtaką ir riboto pakaltinamumo idėjai atsirasti. Kriminologiniu požiūriu ribotas pakaltinamumas siejamas su asmenimis, turinčiais psichines anomalijas, t.y. įgimtus arba įgytus smegenų funkcinius arba organinius pasikeitimus, kurie daro įtaką socialiai vertingo žmogaus elgesiui. Kriminologai jau seniai atkreipė dėmesį į psichinių anomalijų ir nusikalstamumo ryšį. Įvairūs tyrimai rodo, kad asmenų su psichinėmis anomalijomis padarytų nusikaltimų skaičius lieka stabiliai aukštas.

Taigi tiek užsienyje, tiek Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatai leidžia padaryti išvadą, kad asmenų su psichinėmis anomalijomis skaičius tarp nusikaltimus padariusių asmenų yra žymiai didesnis, nei tokių asmenų skaičius tarp visų žmonių skaičiaus. Tokia situacija vertė ieškoti tiek tteisinių, tiek ir medicininių poveikio priemonių asmenims su psichinėmis anomalijomis, padariusiems nusikaltimus. Atsiradus ribotam pakaltinamumui iš pradžių pagrindinis dėmesys skirtas specifinėms bausmėms, pavyzdžiui, Danijos, Vokietijos, Šveicarijos, kai kurių JAV valstijų, Meksikos baudžiamieji įstatymai numatė kastraciją. Tik gerokai vėliau imta suprasti, kad šiuo atžvilgiu būtina atitinkamai vertinti žmogaus psichinę būklę nusikalstamos veikos darymo metu.

Riboto pakaltinamumo institutas baudžiamuosiuose įstatymuose pirmą kartą paminėtas Švedijoje (1864m.), Danijoje (1886m.), Suomijoje (1889m.).

1994 metų liepos 19 dieną Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, pataisos darbų ir baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimų ir papildymų”. Šiame įstatyme realizuota nemažai įdomių baudžiamosios teisės naujovių. Įteisintas baudžiamosios teisės teorijoje jau senokai žinomas riboto pakaltinamumo institutas, tačiau jam dar neįsigaliojus dėl teismo medikų tiek organizacinio, tiek ir objektyvaus nepasirengimo diagnozuoti riboto pakaltinamumo būklės, panaikintas.

Naujajame Baudžiamajame kodekse, tam kad kodeksas taptų labiau humaniškas, leistų nuosekliau realizuoti atsakingumo diferenciacijos principus ir bausmės individualizaciją, efektyviai ginti piliečių teises ir interesus, riboto pakaltinamumo institutui skirtas 18str.:

1. Asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų.

2. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį

nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos šio kodekso 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba šio kodekso 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės.

3. Asmuo, padaręs sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.

Ginčai dėl šios juridinės ssąvokos vyksta jau seniai, bet vieningos nuomonės nei tarp psichiatrų, nei tarp teisininkų nėra. Ir riboto pakaltinamumo šalininkai, ir priešininkai sutaria tik dėl vieno- realiai egzistuoja problema dėl asmenų, turinčių psichikos sutrikimų, kurie įvykdė nusikaltimą, baudžiamosios atsakomybės. Pripažįstama, kad šie sutrikimai turi didelės įtakos tokių asmenų elgesiui ne tik vykdant nusikaltimą, bet ir atliekant bausmę, trukdo jos vykdymą ir skatina režimo pažeidinėjimą. Abejojama, ar įmanoma išvengti tokių asmenų naujų nusikaltimų taikant tik pataisos priemones.

Deja, reikia pažymėti, kad įvairių specialistų siūlomas bbaudžiamasis-teisinis psichikos sutrikimų įvertinimas neatsižvelgia į riboto pakaltinamumo koncepciją. Teisininkai ir kai kurie psichiatrai pažymi tokius riboto pakaltinamumo minusus: sunku surasti kokį nors konkretų mato vienetą riboto pakaltinamumo kriterijui nustatyti; jo ribos yra pernelyg neapibrėžtos; riboto pakaltinamumo kriterijaus buvimas gali ssudaryti pagrindą klaidoms ir piktnaudžiavimams; riboto pakaltinamumo pripažinimas inicijuos bausmės sumažinimą piktybiniams nusikaltėliams, kurie užsitarnavo griežtą bausmę ir t.t.

Ribotas pakaltinamumas- tai vis tiek pakaltinamumas, o ne kažkokia nauja sąvoka. Kalbama apie asmens susilpnėjusį, o ne pilnai prarastą sugebėjimą suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. O medicininio kriterijaus požymiai taip pat gali būti aiškiai nurodyti, kadangi ribinių psichikos sutrikimų problema psichiatrijoje yra pakankamai ištirta.

Teisininkų būgštavimai, kad riboto pakaltinamumo pripažinimas baudžiamajame kodekse automatiškai ves į bausmės sumažinimą daugeliui teisiamųjų, nepriklausomai nuo jų nusikaltimo pobūdžio ir jų pačių, nepakankamai pagrįsti, kadangi pakaltinamumas, taip pat ir ribotas, nesusijęs su teisiniu kaltės supratimu. Kaltės laipsnis yra nustatomas nusikaltimo sudėties subjektyviais elementais ir priklauso nuo kaltės formos (tyčia ar dėl neatsargumo), nuo tyčinės rūšies (tiesioginė ar nnetiesioginė) arba neatsargumo ( nusikalstamas nerūpestingumas ar nusikalstamas pasitikėjimas), nuo jų turinio. Dėl to vargu ar galima įsivaizduoti dalinį tyčinį ar nepilną neatsargumą, jeigu laikysime, kad kaltė priklauso nuo pakaltinamumo laipsnio. Visuomeninio pavojaus ir faktinio veiklos pobūdžio supratimo laipsnis gali skirtis priklausomai nuo asmens sugebėjimo, silpnesnio dėl psichikos sutrikimų esant ribotam pakaltinamumui. Tačiau ribotas pakaltinamumas nereiškia ribotos kaltės. Asmens, pripažinto ribotai pakaltinamu, baudžiamajai atsakomybei taikomi bendri reikalavimai, tačiau teismas, nustatydamas bausmę, turės įvertinti jo sugebėjimą suprasti įvykdyto poelgio faktinio ir vvisuomeninio pavojaus laipsnį bei tokio asmens specialius pasitaisymo poreikius.

Skirdamas bausmę arba atleisdamas nuo jos, teismas taip pat turi išnagrinėti klausimą dėl būtinumo skirti tam asmeniui medicininio pobūdžio priemones. Riboto pakaltinamumo kategorija gali būti aplinkybė, sušvelninanti atsakomybę, bet teismas gali ir neatsižvelgti į ją ir ji gali neturėti įtakos bausme, bet sąlygoti priverstinio gydymo pritaikymą.

Asmenims, kurie pripažinti ribotai pakaltinamais, gali būti taikomos bet kokios baudžiamajame kodekse numatytos bausmės priemonės. Tačiau kai kuriems asmenims su psichikos sutrikimais yra netikslingas net trumpalaikis bausmės atlikimas, kadangi laisvės atėmimo vietose nevyksta pilnavertė jų adaptacija. Dėl to įvairiems asmenims, kurie padarė nusikaltimą riboto pakaltinamumo būklėje, bausmė turi būti skiriama atsižvelgiant į psichikos būklę.

Naujos juridinės riboto pakaltinamumo normos įvedimas į Baudžiamąjį Kodeksą turėtų pagerinti psichiatrų ir teisininkų bendradarbiavimą, ypač individualų požiūrį, įvertinant asmens su psichikos sutrikimais nusikalstamą veiką. Tai turėtų pagerinti ir nusikaltimų, padarytų asmenų su psichikos sutrikimais, prevenciją ir ryšium su tuo sustiprintų teismo psichiatrų vaidmenį įvairių psichiatrinių ir teisėtvarkos institucijų veikloje.

Dabar visas valstybes, numatančias ribotą pakaltinamumą, galima klasifikuoti į tris grupes:

1. kai ribotas pakaltinamumas yra bausmės švelninimo pagrindas (Suomija, Vokietija);

2. kai ribotas pakaltinamumas yra atleidimo nuo bausmės pagrindas (Švedija);

3. kai ribotas pakaltinamumas yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Kai kuriose valstybėse ribotas pakaltinamumas numatytas kaip speciali taisyklė, pavyzdžiui, Anglijoje 1957 mmetų aktas dėl nužudymų numato specialią nusikaltimo sudėtį- nužudymą, kurį padaro ribotai pakaltinamas asmuo.

Riboto pakaltinamumo nepripažinimas prieštarautų Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1971 metų rezoliucijos “Dėl protiškai atsilikusių asmenų teisių deklaracijos” 6 punktui, numatančiam galimybę “pasinaudoti tinkamu teisingumo vykdymu atsižvelgiant į asmens protinį išsivystymą” ir 1975 metų Invalidų teisių deklaracijos 11 punktui, kuris skelbia, kad “teismo persekiojamas už kokią nors veiką protiškai atsilikęs asmuo turi teisę pasinaudoti tinkamu teisingumo vykdymu atsižvelgiant į jo protinį išsivystymą”.

2.SIMULIACIJA

Simuliacija- tai iš anksto apgalvotas psichinio ar somatinio susirgimo imitavimas subjektui nepalankiomis sąlygomis. Tokiomis sąlygomis gali būti patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, nuteisimas laisvės atėmimo bausme arba bausmės vykdymas.

Simuliacija galima pačiose įvairiausiose gyvenimiškose situacijose, simuliuoti galima įvairias ligas, tiek somatines, tiek ir psichines.

Dažniausiai simuliuoja tardomieji ir recidyvistai, padarę nusikaltimą jauname ar brandžiame amžiuje.

Psichinės ligos imitacijos pasisekimui reikalingi tam tikri artistiniai sugebėjimai, kantrybė ir elementarios žinios apie ligos požymius. Simuliacija- tai sunkus darbas pacientui, lengvai demaskuojamas psichiatrų.

Tarp simuliacijos būdų išskiriama išankstinė simuliacija. Ji kartais apsunkina teisingą psichinės asmens būsenos nustatymą ekspertizės metu ir supainioja ekspertus. Žinomi atvejai, kai teisės pažeidėjai savanoriškai kreipdavosi į psichiatrines ligonines ir atlikę nusikaltimą, dar prieš patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, būdavo guldomi į ligoninę.

Kita paplitusi simuliacijos forma yra anamnezės simuliacija- išgalvotų žinių apie psichinius sutrikimus praeityje, ggerokai prieš patraukiant atsakomybėn, suteikimas. Tai dažniausiai pasitaikanti simuliacija, juolab, kad tokius neteisingus duomenis dažnai pateikia net tie tiriamieji, kurie kitų simuliacijos būdų ekspertizės metu nenaudoja.

Pasirenkant simuliacijos formą, įtaką turi paplitusios žinios apie psichines ligas, rečiau- duomenys, gauti iš specialios ir mokslinės literatūros, iš psichinių ligonių stebėjimo.

Išskiriami du simuliacijos tipai: imitacinis ir verbalinis. Pirmajam būdingas išorinis psichopatologinių sutrikimų pasireiškimo vaizdavimas, antrajam- ligos demonstravimas pasakojant apie patologinius simptomus.

Melasimuliacija- tai meniškas psichiatrinių sutrikimų, buvusių praeityje, pateikimas. Dažniausiai tai atsitinka po alkoholinių psichozių. Tokie pacientai gerai pamena turėtus liguistus sutrikimus, gali apie juos smulkiai ir tikroviškai papasakoti. Šiais simuliacijos atvejais tvirtinama, kad šie reiškiniai turėjo įtakos vykdant nusikaltimą.

Neretai sutinkama siursimuliacija, kai psichinis ligonis sudėtigomis teisminio tardymo proceso sąlygomis pradeda sąmoningai rodyti kito psichinio sutrikimo požymius. Žinomi atvejai, kai sergantys šizofrenija ekspertams vaizduodavo elileptinius priepuolius ar silpnaprotystės pasireiškimą.

Įtarimas apie simuliaciją gali kilti savotiškame tiriamojo simptomatikos pateikime t.y. demonstratyvume, dirbtinume ir skundų perdėtume arba liguistų sutrikimų vaizdavime, norint atkreipti psichiatro dėmesį. Taip pat įtartinos ypatingos pastangos aprašant savo simptomus, tipiškumas ir beveik pažodinis jų kartojimas, suderintas su emocine įtampa, greitai ateinančiu nesugebėjimu laisvai tęsti pasakojimą, įsižeidimo vaizdavimas, vengimas detalesnio klausinėjimo,tiriamojo bandymas laikytis tam tikros dėstymo tvarkos, kai jis nesiduoda pertraukiamas, grįžta prie pasakojimo pradžios, stengdamasis

“nieko nepraleisti”.Analizuojant tiriamojo pasireiškimus, kurie leidžia numatyti simuliaciją, būtina atkreipti dėmesį į neatitikimus, simptomatikos prieštaravimus.

Didelę reikšmę nustatant simuliaciją taip pat turi tiriamojo skundų ir pasisakymų nesutapimas su jo elgesiu. Tokie tiriamieji elgiasi skirtingai: bendraujant su gydančiu gydytoju ir kitais ekspertais, medikų personalu jie stengiasi demonstruoti savo ligą- nusiminę, mažai bendraujantys, pateikia įvairius skundus, stengiasi atkreipti į save, kaip į labai kenčiančius žmones, dėmesį; su kitais tiriamaisiais ar psichikos ligoniais, ypač kai nepastebi, kad yra stebimi, jie gali būti bendraujantys, jjuokaujantys, be “kankinio” kaukės.

Labai svarbu nustatyti, kada tiriamasis simuliuoja, o kada tikrai yra sutrikusios psichikos.

Nesenai Panevėžyje keli nusikaltėliai, medikų pripažinti psichiniais ligoniais, laikė įkaitais paėmę žmones, tarp jų ir vaiką. Po įvykių Policijos departamento generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius pareiškė nemanąs, jog šį nusikaltimą įvykdę asmenys yra psichiškai nesveiki. Pareigūnas pirmą kartą garsiai prabilo apie tai, jog psichiatro pažymas apie nesveiką psichiką gauna visiškai sveiki nusikaltėliai: “Mes turime tokių faktų, jog organizuotų nusikalstamų grupuočių nariai iš anksto pasirūpina pažymomis, kad jie sserga psichinėmis ligomis. Tai vienas iš gynybos būdų teisme”. Generalinio komisaro teigimu, dėl to kalti medikai: “Išvada viena – medicinos darbuotojai privalo sąžiningai atlikti savo pareigas ir atskirti, kur yra ligonis, o kur žmogus, norintis juo tapti”,- tvirtina V.Grigaravičius.

Ar ggalima pateisinti nusikaltėlius, kurie prieš įvykdydami nusikaltimą pasirūpina psichiatro pažyma, kad būtų pripažinti nepakaltinamais? Valstybinės teismo psichiatrijos ir narkologijos tarnybos vadovas K. Daškevičius pripažino, jog neretai teismo ekspertizei tenka paneigti psichiatrų nustatytas diagnozes: “Taip, tokių atvejų būna, kai teismo psichiatrai paneigia nustatytas diagnozes ir parašo, kad žmogus pakaltinamas”,- teigia teismo medicinos ekspertas. Vilniaus universiteto psichiatrijos klinikos vadovas A. Dembinskas taip pat teigia, kad apgauti psichiatrą gana sudėtinga: “Jei yra kvalifikuotas psichiatras, tai jis aiškiai pamatys, kur yra vaidinimas. Man ne kartą teko tai daryt. Manau, toks variantas visgi gali būti, bet tuomet yra prasta psichiatro kvalifikacija. Suklaidinti galima: pavyzdžiui, jūs ateitumėt pas mane ir sakytumėt, jog pas jus haliucinacijos ar kliedesiai. Aš labai suabejočiau, bet tada neduočiau išvados, o paguldyčiau įį ligoninę ir stebėčiau”,- aiškina psichiatras.

Jei suvaidinti ligonio praktiškai neįmanoma, tai kokiu būdu tuomet tos pažymos gaunamos? Tiksliau – kiek jos kainuoja? Psichiatras A.Dembinskas tikina tokiu būdu pažymų nedalinąs ir nežinąs tokių pažymų pirkimo – pardavimo faktų.*

VI.PAKALTINAMUMO INSTITUTAS UŽSIENIO VALSTYBĖSE

Pakaltinamumo klausimas sprendžiamas ir užsienio valstybių kodeksuose. Vartojamos ir plačios ir glaustos formuluotės. Austrijos BK 11str. kalbama apie “kaltininko nesugebėjimą suprasti savo veiksmų priešingumo teisei arba veikti įrodant gebėjimą tai skirti dėl psichikos ligos, silpnaprotystės, sąmonės pažeidimo arba dėl kito ssunkaus psichikos sutrikimo, lygiaverčio šioms būklėms”. Pagal Vokietijos BK 20str. “už savo veiką neatsako tas, kuris veikos padarymo metu dėl psichopatologinio pažeidimo, esminio sąmonės sutrikimo arba dėl silpnaprotystės ar kitokio intelekto susilpnėjimo negali suprasti veikos neteisėtumo arba veikti tai suvokdamas”. Visur vartojamos labai plačios formuluotės, o pagrindinė idėja yra ta, kad įstatymų leidėjas nori apimti visas psichikos pažeidimo formas, nes bendrais žodžiais pažymi “psichikos pažeidimą”.

Tik jei psichikos pažeidimas yra visiškas, panaikinantis protinius sugebėjimus, dėl jo negalima patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kai kurių šalių įstatymai patikslina, kad tokia teisinė pasekmė atsiranda tik tada, kai kaltininkas į tokią sutrikusios psichikos būseną pateko ne dėl savo kaltės.

Pagal Norvegijos BK 39str. :”Jeigu veika padaryta esant pažeistai psichikai arba sąmonės praradimo būsenai, kuri yra savanoriško girtumo pasekmė, arba trumpam tapus mažiau sąmoningam, arba asmens, kurio protiniai sugebėjimai yra nepakankamai išsivystę ar visai nusilpę, ir jeigu egzistuoja pavojus, kad kaltininkas dėl tokios savo padėties gali vėl padaryti nusikalstamą veiką, teismas gali paskirti ypatingą priemonę- uždaryti jį į kalėjimą, į specialią įstaigą arba skirti policijos priežiūrą”.

Kai laisvės atėmimas nėra tikslingas (nusikaltimas nesunkus arba nusikaltėlis nepavojingas), teisėjas gali skirti lengvesnę sankciją, pavyzdžiui, atidėti bausmės vykdymą ir kartu skirti bandomąjį laikotarpį (Prancūzijoje, Vokietijoje) arba nuteisti lygtinai. Anglijoje teisėjas kartu su llygtiniu nuteisimu gali skirti psichiatro priežiūrą laisvėje: psichiatras turi patvirtinti, kad asmeniui reikalingas gydymas, tačiau nėra būtinybės guldyti jį į ligoninę.

Jei laisvės atėmimas yra reikalingas (atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą, medicinos pagalbos poreikį ar būtinybę apsaugoti visuomenę), teisės sistemos numato dvi galimybes. Pirmoji egzistuoja valstybėse, kuriose nusikaltėlis gali būti paguldytas į ligoninę, ir teisė priimti tokį sprendimą yra suteikta teismams, jeigu už padarytą nusikaltimą gresia laisvės atėmimas (Portugalija, Šveicarija). Antrosios grupės valstybių teismai neturi teisės skirti medicinos sankcijas, jie gali nubausti tik įprastinėmis bausmėmis (Prancūzija). Teismas paskiria laisvės atėmimą, o laisvės atėmimo įstaigų administracija sprendžia individualizavimo klausimus: ji siunčia psichopatus į specializuotas įstaigas ar į regioninę medicinos ir psichologijos tarnybą.

Teisme pripažinus pavojingo ir gydytino asmens nepakaltinamumą, teisę paskirti ir atšaukti priverstinį gydymą psichiatrijos ligoninėje turi administracija (Prancūzija, Japonija). Tačiau daug dažniau teisėjai yra įpareigoti patys išspręsti psichikos ligonio laikymo gydymo įstaigoje klausimą. Anglijoje teisėjas gali uždaryti į psichiatrijos ligoninę tiek psichikos ligonius, tiek psichiškai nenormalius asmenis, o paleidimo klausimą svarsto atskiras teismas.

Teisės sistemose, numatančiose, kad uždarymą į psichiatrijos ligoninę skiria teismai, atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą minimalus priverstinio gydymo laikas reglamentuojamas nevienodai. Portugalijos BK 91str. numato, kad gydymas turi trukti ne mažiau kaip trejus metus, jei už nužudymą arba smurtinį nusikaltimą skiriama kkonkreti bausmė yra didesnė kaip treji metai ir jeigu yra tikėtinas recidyvas. Pagal Italijos BK 222str., kai įstatyme už nusikaltimą numatyta bausmė yra laisvės atėmimas iki gyvos galvos, minimalus uždarymo į psichiatrijos ligoninę laikas yra dešimt metų, kai numatyta bausmė yra ne mažesnė kaip dešimt metų- penkeri metai, visais kitais atvejais- dveji metai. Taigi atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą sprendžiama apie nusikaltėlio pavojingumą, ir tuo grindžiamas griežtesnių saugumo priemonių poreikis.

IŠVADOS

1. Pakaltinamumas- tai teorinė sąvoka, reiškianti asmens galėjimą nusikalstamos veikos darymo metu suvokti savo veiksmus ar juos valdyti. Pakaltinamumo sąvoka taikoma tik nusikalstamos veiklos subjektams.

2. Dar XIXa. Anglijos teismų praktikos buvo suformuluota pakaltinamumo prezumpcija, kurią perėmė ir kitos pasaulio šalys.

3. Nepakaltinamimas- tai baudžiamajame įstatyme apibrėžta sąvoka, reiškianti, kad asmuo dėl psichikos sutrikimo darydamas nusikalstamą veiką negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmus.

4. Norint asmenį pripažinti nepakaltinamu reikia, kad asmens būsena nusikalstamos veikos darymo metu atitiktų du kriterijus- medicininį (asmuo turi sirgti psichikos liga) ir juridinį (asmuo negalėjo suvokti savo veiksmų ar jų valdyti). Asmeniui, remiantis šiais dviem kriterijais, pripažintam nepakaltinamu baudžiamoji atsakomybė nekyla.

5. Teismas, spręsdamas asmens nepakaltinamumo klausimą remiasi teismo psichiatrinės ekspertizės išvada.

6. Asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais (ar ribotai pakaltinamais), teismas gali skirti priverčiamąsias medicinos prievartos priemones. Jei asmuo visuomenei nebepavojingas ir priverčiamųjų medicinos poveikio priemonių skirti

nereikia, teismas baudžiamąją bylą nutraukia.

7. Kadangi tarp normalios ir nenormalios žmogaus reakcijos į konfliktines gyvenimo situacijas nėra griežtos ribos, todėl yra būtinas riboto pakaltinamumo institutas. Asmuo pripažįstamas ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas nusikalstamą veiką dėl psichikos sutrikimo negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų, bet nėra pakankamo pagrindo jį pripažinti nepakaltinamu. Ribotas pakaltinamumas nauja sąvoka Lietuvos yeismų praktikai, nes senajame Baudžiamajame kodekse jos nebuvo.

8. Simuliacija- tai iš anksto apgalvotas psichinio ar somatinio susirgimo imitavimas subjektui nepalankiomis sąlygomis, pvz. Patraukus jjį baudžiamojon atsakomybėn. Labai svarbu nustatyti, kada teisiamasis simuliuoja, o kada tikrai yra sutrikusios psichikos.

9. Pakaltinamumo klausimas užsienio valstybėse sprendžiamas panašiai kaip ir Lietuvoje. Kai kuriose valstybėse yra kitokia tvarka skiriant asmeniui medicininio poveikio priemones.

10. Visais atvejais tik pakaltinamas asmuo atsako už savo kaltai įvykdytą nusikalstamą veiką.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Wостакович Б.В. Судебная психиатрия.- Москва, 1997.

2. Agresija ir smurtas- psichikos norma ir patologija.- Vilnius, 2001.

3. Pradel J. Lyginamoji baudžiamoji teisė.- Vilnius, 2001.

4. Baudžiamoji teisė.Bendroji dalis.- Vilnius, 2001.

5. Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį.- Vilnius, 1996.

6. Švedas G. RRiboto pakaltinamumo problema.- Teisė, T.29, 1995.

7. Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija.- T.8, Vilnius, 1981.

8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras.- Vilnius, 2001.

9. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas (patvirtintas 2000m. rugsėjo 26d.).

10. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas (1961m.).

11. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksas (patvirtintas 2002m. kovo 14d.).

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 mm. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-363.

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110.

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-538.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2000 m. lapkričio 15 d. konsultacija (priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių skyrimas).