atstovavimas

TURINYS

Įvadas…………………………3

1. Atstovavimo samprata, subjektai ir reikšmė…………………………3

2. Atsovavimo civiliniame proceso sąvoka,reikšmė ir rūšys…………………..4

3. Atstovo procesinė padėtis…………………………6

4. Įgaliojimas…………………………7

5. Atstovo įgaliojimų įforminimo tvarka…………………………8

6. Sandorių sudarymas kito asmens vardu neturint įgalinimų ar juos viršijant…………..9

7. Atstovai pagal pavedimą civiliniame procese………………………..10

8. Atstovavimas juridiniams asmenims…………………………12

9. Atstovai pagal įstatymą…………………………13

10. Byloje dalyvaujantys asmenis…………………………13

11. Advokato teisinė padėtis civiliniame procese………………………14

12. Komercinis atstovavimas…………………………24

Išvados…………………………25

Naudota literatūra…………………………26ĮVADAS

Dalyvavimas civiliniame procese yra specifinė veikla, kuriai reikia ne tik laiko, bet ir specialių teisės žinių. Šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys dažnai tokių žinių neturi. Todėl, siekdami geriau apginti ssavo subjektines teises ir interesus, jie paprastai į pagalbą kviečiasi advokatus ar kitus asmenis – savo atstovus.

Dvylikoje šio referato dalių yra aptarta svarbiausios atstovavimo ir atstovo funkcijos, įgaliojimo svarba ir forminimas, kas ir kaip gali atstovauti asmenims.

1. ATSTOVAVIMO SAMPRATA, SUBJEKTAI IR RŪŠYS

Civilinių teisinių santykių dalyviai ne visada patys sudaro sandorius, tiesiogiai įgyvendina savo teises, vykdo prievoles. Antai neveiksnūs asmenys patys savo veiksmais negali įgyti nei teisių, nei pareigų. Juridinio asmens organai taip pat dažnai negali sudaryti visų reikalingų sandorių, įgyvendinti teisių ir atlikti pareigų. Kartais vienu metu teisinius veiksmus reikia atlikti keliose vietose. Tokiais atvejais teisiniams veiksmams atlikti yra pasitelkiami atstovai, kurie atstovaujamojo vardu sudaro sutartis, priima sutarties įvykdymą.

Atstovas veikia atstovaujamojo vardu. Atstovo atlikti teisiniai veiksmai atstovaujamojo vardu pagal įgalinimą, ppagrįstą įgaliojimu, įstatymu administraciniu aktu, tiesiogiai sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Atstovavimas – tai teisių įgyvendinimas ir prievolių atlikimas per atstovą, kuris atlieka teisinius veiksmus. Nors veiksmus atlieka atstovas, bet šių veiksmų padariniai atsiranda atstovaujamajam. Atstovas veiksmus atlieka atstovaujamojo vardu.

Atsovaujamuoju gali būti kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo. Atstovu gali būti tik veiksnus fizinis asmuo. Juridiniai asmenys gali būti atstovais, jei tokia veikla numatyta jų įstatuose.

Pagal tai, kuo remdamasis veikia atstovas, skiriamos šios atstovavimo rūšys:

1. atstovavimas pagal įgaliojimą (atstovaujamasis duoda atstovui įgaliojimą, kuriuo vadovaudamasis šis atlieka teisinius veiksmus: toks atstovavimas dar vadinamas sutartiniu, nes atstovavimo santykio dalyviai sudaro pavedimo sutartį ):

2. atstovavimas pagal įstatymą (atstovui įgalinimai suteikiami pagal įstatymą: tokia tvarka tėvai atstovauja savo nepilnamečiams vaikams).

3. atstovavimas pagal administracinį aktą ((neveiksniems asmenims steigiama globa ir skiriami globėjai, kurie veikia remdamiesi teismo sprendimu dėl jų paskyrimo: tokia tvarka veikia pardavėjai, bankų operatoriai aptarnaudami klientus).

2. ATSTOVAVIMO CIVILINIAME PROCESE SĄVOKA, REIKŠMĖ IR RŪŠYS

Kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus, sakoma CPK 51 straipsnio pirmojoje dalyje. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti joje atstovą. Tad, kas yra procesinis atstovavimas, kokia šio instituto esmė? Procesinio atstovavimo esmę sudaro procesinio atstovo veiksmai procese, t. y. veiksmai atstovaujamojo vardu ir iinteresais, neperžiangiant suteiktų įgaliojimų ribų. Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, kam reikalingas procesinio atstovavimo institutas. Atsakymas čia labai paprastas. Civiliniam procesui tinkamai vesti reikia nemažai specialių teisės žinių, o proceso šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys jų dažnai neturi. Būtent procesinio atstovavimo institutas ir sudaro tinkamas sąlygas, kad byloje būtų kvalifikuotai pasiekti civiliniam procesui keliami tikslai. Be to, procesinio atstovavimo institutas reiškia ir pagalbą teismui vykdant teisingumą. Dėl šių atstovavimo funkcijų egzistuoja aiškiai išreikštas viešasis interesas, kad atstovai civilinėse bylose būtų aukštos kvalifikacijos teisinikai. Todėl valstybė kiek detaliau ir griežčiau reglamentuoja šią sritį.

Civilinio proceso moksle yra dvi procesinio atstovavimo sąvokos. Vienų autorių nuomone, procesinisatstovavimas – tai teisinis santykis, kai vienas asmuo, neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, kito asmens vardu ir interesais atlieka tam tikrus procesinius veikmus. Kiti autoriai teigia, kad atstovavimas – tai pačių. procesinių veiksmų atlikimas. Tad kyla klausimas, atstovavimas yra teisinis santykis ar procesiniai veikmai. Manoma, kad atstovavimas yra procesinių teisės normų reguliuojamas teisinis santykis. Kiekvienas teisinis santykis turi turinį ir formą. Veiksmai yra teisinio santykio formos išraiška, jais įkūnijamas atitinkamo teisinio santykio turinys, t .y. konkrečios teisės ir pareigos, arba išreiškiama pati atitinkamo teisinio santykio esmė.

Atstovavimo pripažinimas teisiniu santykiu dar nesprendžia problemų, susijusių su atstovavimo sąvoka, nes lieka neaišku, kkoks tai teisinis santykis. Procesinis atstovavimas susijęs su trejopo pobūdžio santykiais: atstovaujamojo ir atstovo; atstovo ir teismo bei atstovaujamojo ir teismo. Kai kurie autoriai mano, kad atstovavimą sudaro pirmosios dvi grupės teisinių santykių. Pirmosios grupės teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja materialioji teisė, dažnai vadinami vidiniu atstovavimo aspektu, o antrieji, kuriuos reguliuoja proceso teisė, – išoriniu atstovavimo aspektu. Reikia sutikti su teisės literatūroje išsakyta mintimi, kad, sutikus su šia nuomone, atstovavimo civiliniame procese institutą teks pripažinti mišriu, t. y. turinčiu ir materialiosios, ir proceso teisės elementų. Toks požiūris savo ruožtu paneigtų atstovavimo, kaip procesinio instituto, esmę.

Tad atstovavimas civiliniame procese – tai toks procesinis santykis, kurio vienas dalyvis -atstovas, teisme kito asmens (atstovaujamojo) vardu ir jo interesais atlieka tam tikrus procesinius veiksmus, teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą gindamas jo materialiąsias subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus ir kartu padeda vykdyti teisingumą civilinėse bylose.

Procesinio atstovavimo civiliniame procese institutą reikėtų skirti nuo gynėjo procesinės padėties baudžiamąjame procese ir atstovavimo civilinėje teisėje. Gynėjas baudžiamąjame procese gina ginamojo teises ir įstatymų saugomus interesus savo, o ne ginamojo vardu. Gynėjas jokiu atveju negali pakeisti procese teisiamojo ir todėl negali būrti vertinamas kaip alter ego (antrasis aš).

Atstovavimas, kaip civilinio proceso teisės institutas, skiriasi ir nuo atstovavimo materialiojoje civilinėje teisėje:

a) pirmiausia skiriasi ššių dviejų institutų paskirtis. Civilinėje teisėje atstovavimas skirtas pavesti būtinus teisinę reikšmę turinčius veiksmus atlikti kitam asmeniui ir šitaip išvengti pareigos pačiam atstovaujamajam asmeniškai dalyvaujant civilinėje apyvartoje. Civilinėje teisėje atstovas visada visiškai pakeičia atstavaujamąjį. Tuo tarpu civiliniame procese šalia principo, kad atstovas visiškai pakeičia atstovaujamąjį (CPK 51 str.2 d.), plačiai naudojamasi ir lygiagretaus dalyvavimo galimybe, kai kartu su atstovu procese dalyvauja ir atstovaujamasis (CPK 51 str. 1 d.). Tad atstovavimo civiliniame procese tikslas nebūtinai gali būti įsitraukti į procesą atstovaujamojo vardu ir pakeisti jį procese, bet teikti dalyvaujančiam nagrinėjant bylą atstovaujamajam kvalifikuotą teisinę pagalbą;

b) civilinėje teisėje dėl atstovo įgaliojimų apimties sprendžiama įgaliojime ir tai priklauso tik nuo atstovo valios. Tuo tarpu civiliniame procese atstovaujamojo teisių apimtį apibrėžia įstatymas, o atsovas įgaliojime gali ją tik susiaurinti (CPK 59 str.). Tad materialiojoje civilinėje teisėje atstovo įgaliojimų apimtis nustatoma tik suteikiant jam atitinkamą įgaliojimą, o civiliniame procese – ir įgaliojime, ir įstatyme tuo pačiu metu;

civilinėje teisėje atstovai gali būti tie fiziniai, tiek juridiniai asmenys, civiliniame procese – tik fiziniai asmenys (CPK 56 str.).

Apibendrinant galima išskirti tokius pagrindinius procesinio atstovavimo instituto tikslus -procesinių veiksmų atstovaujamojo vardu ir interesais atlikimą; kvalifikuotos teisinės pagalbos atstovaujamajam teikimą šiam atliekant konkrečius procesinius veiksmus ir pagalbą vykdant teisingumą civilinėse bylose.

Atstovavimas

civiliniame procese pagal įvairius kriterijus gali būti skirstomas į tam tikras rūšis: pag.al atstovaujamąjį subjektą gali būti skiriamas atstovavimas fiziniams ir juridiniams asmenims: atsižvelgiant į atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindą gali būti skiriamas atstovavimas pagal įstatymą (kai atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindas yra įstatymas, pavyzdžiui, tėvams atstovaujant savo nepilnamečiams vaikams), atstovavimas pagal sutartį (kai atstovavimo santykių atsiradimo pagrindas yra pavedimo arba darbo sutartis, pavyzdžiui, esant advokato ir jo kliento santykiams arba įmonės teisininkui atstovaujant teisme); atsižvelgiant į atstovavimo teisinių santykių pprivalumą gali būti skiriamas savanoriškas ( kai kalbama apie asmens teisę turėti savo atstovą byloje) ir privalomas (kai kalbama apie asmens pareigą turėti savo atstovą byloje) atstovavimas.

3. ATSTOVO PROCESINĖ PADĖTIS

Taigi atstovavimo teisiniai santykiai civiliniame procese iš esmės yra dvejopos prigimties : viena vertus, atstovas lyg ir pakeičia atstovaujamąjį procese, kita vertus, atstovas teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą ir šitaip padeda jam atitinkamai dalyvauti civiliniame procese.

Atstovavimo teisinis santykis nėra vienalytis ir apima kelių subjektų tarpusavio teisinius santykius – atstovo ir atstovaujamojo (vidinis aatstovavimo aspektas) bei atstovo ir teismo bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių (išorinis atstovavimo aspektas). Atkreiptinas dėmesys, kad visi atstovo atliekami procesiniai veiksmai atliekami atstovaujamojo vardu ir teisinius padarinius sukelia būtent jam (jeigu jie atlikti neperžiangiant atstovui ssuteiktų įgaliojimų ribų). Šitai patvirtinta ir CPK 59 straipsnis, kur sakoma, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti visus procesinius veiksmus atsovaujamojo vardu, išskyrus įgaliojime nurodytas išimtis.

Atsižvelgiant į atstovavimo instituto esmę CPK 51 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta labai svarbi taisyklė, kad atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažista, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas. Ši nuostata yra labai svarbi, nes įkūnija ,,šalies pakeitimo atstovu” įdėją ir reiškia, kad atvykimas į teismo posėdį tik atstovo ir neatvykimas paties atstovaujamojo nebus pagrindas atidėti bylos nagrinėjimą.Visos konsultacijos ir visi veiksmai, kuriuos atlieka atstovas, laikomi atliktais atstovaujamojo. Tiesa, atsižvelgiant į bylos aplinkybes teismui norint užtikrinti tinkamą bylos nagrinėjimą gali aatrodyti esąs būtinas asmeniškas paties byloje dalyvaujančio asmens dalyvavimas teismo posėdyje (ypač kalbant apie bylas, kylančias iš teisinių santykių). Aptariamas straipsnis numato teismo teisę pripažinti byloje dalyvaujančio asmens atvykimą į teismo posėdį būtinu. Šiuo atveju atstovo atvykimas į teismo posėdį nebus laikomas tinkamu atstovaujamojo asmens dalyvavimu. Bylą nagrinėjantis teismas šioje situacijoje atvykusios šalies prašymu galės priimti byloje sprendimą už akių, o jeigu jo negalima priimti ( pvz., bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santykių) – atidėti bylos nagrinėjimą arba nagrinėti bylą iiš esmės pagal joje esamą medžiagą.

Dėl paties atstovaujamojo dalyvavimo procese turėtų būti nuspręsta nutartyje rengiantis arba vykstant teisminiam nagrinėjimui ( tai proceso koncentruotumo požiūriu iš esmės būtų nepageidautina). Tokia nutartis nėra skundžiama pateikiant atskirąjį skundą, todėl gali būti priimama tiek rašytinė, tiek žodinė (atsižvelgiant į klausimo sudėtingumą). Teismo valia dėl asmeniško byloje dalyvaujančio asmens dalyvavimo nagrinėjant bylą gali būti išreikšta ir nutartyje skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje (CPK 232 str.).

Aptariant atstovo procesinę padėtį nemažą reikšmę turi ir jo įgaliojimų apimtis.Atstovo įgaliojimų apimtis ir jų išraiškos pobūdis priklauso nuo atstovavimo rūšies. Esant atstovavimui pagal įstatymą atstovo įgaliojimų apimtį nustato įstatymas. Atstovavimo pagal s.utartį atveju įgaliojimų apimtis nurodoma įgaliojime. Minėta, kad CPK 59 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, jog įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujmojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis nurodytas įgaliojme. To paties straipsnio antrojoje dalyje nurodytos įstatymų nurodytos išimtys. Joje sakoma, kad atstovo įgaliojimai pareikšti ieškinį ir priešinį ieškinį, atsisakyti pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perduoti įgaliojimus kitam asmeniui, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdyti, gauti turtą, paduoti prašymą atnaujinti procesą turi būti atskirai aptarti įgaliojime. Tad padėtis dėl įgaliojimų apimties iš esmės yra dvejopa: viena vertus, pats įstatymas nurodo tam tikrus procesinius vveiksmus, kuriuos būtina atskirai aptarti įgaliojime, norint kad atstovas turėtų teisę juos atlikti, kita vertus, pats įgaliotojas turi teisę nurodyti įgaliojme procesinius veiksmus, kurių atstovas neturi teisės atlikti.4. ĮGALIOJIMAS

Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis (CK 2.137 str.). Kai kuriems įgaliojimams yra nustatyta notarinė forma. CK 2.138 straipsnyje numatyta, kad notaras turi patvirtinti įgaliojimus notarine forma, sudaryti sandorius, įgaliojimus ,fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ( (įgaliojimus pašto siuntiniams, korespondencijai, darbo užmokesčiui, pensijoms, stipendijoms, pašalpoms gauti), kuriuos fizinis asmuo duoda nekilnojamam turtui valdyti, juo naudotis ar disponuoti.

Juridinio asmens duodamą įgaliojimą pasirašo jo vadovas, ir įgaliojimo rašte dedamas to juridinio asmens antspaudas, jei jis privalo turėti antspaudą (CK 2.140 str.1 d.).

Įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jei įgaliojimo terminas nenurodytas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Notaro patvirtintas įgaliojimas teisiniams veiksmams atlikti užsienyje, jei jo galiojimo terminas nenurodytas, galioja, kol jį panaikina išdavęs asmuo. Negalioja įgaliojimas, kuriame nenurodyta jo išdavimo data (CK 2.140 str.).

Įgaliotinis pats turi atlikti veiksmus, kuriems atlikti jam suteiktos teisės. Jis gali perįgalioti šiuos veiksmus atlikti kitą asmenį tik tuo atveju, jei jam tokia teisė ssuteikta pagal gautajį įgaliojimą arba jei jis dėl susiklosčiusių aplinkybių priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus (CK 2.145 str.2.145 1 d.). Apie perįgaliojimą įgaliotinis privalo pranešti įgaliotojui ir pateikti reikiamus duomenis apie asmenį, kuriam perduoti įgaliojimai. Jei įgaliotinis nepraneša įgaliotojui apie perįgaliojimą, tai jis už asmens, kuriam perduoti įgalinimai, veiksmus atsako kaip už savo paties veiksmus. Atstovas neatsako už įgaliotinio veiksmus, jei šis buvo paskirtas atstovaujamojo nurodymu, išskyrus atvejus, kai atstovas žinojo, kad skiriamas asmuo yra nepatikimas ar nesąžiningas, tačiau apie tai nepranešė atstovaujamajam (CK 2.145 str.4 d.).

Įgaliojimas pasibaigia: pasibaigus jo terminui; įgaliotojui panaikinus įgaliojimą (įgaliotojas turi teisę bet kada panaikinti įgaliojimą); įgaliotiniui atsisakius įgaliojimo (įgaliotinis turi teisę atsisakyti įgaliojimo bet kada, su sąlyga, kad toks atsakymas nepadarys žalos įgaliotojui); nustojus egzistuoti įgaliotiniui ar įgaliotojui (mirus fiziniam asmeniui, pripažinus jį nežinia kur esančiu ar paskelbus mirusiu, pripažinus neveiksniu ar aprobojus veiksnumą, likvidavus juridinį asmenį ar iškėlus bankroto bylą juridiniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas).

5. ATSTOVO ĮGALIOJIMŲ ĮFORMINIMO TVARKA

Atsižvelgiant į atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindą, t. y. atstovavimą pagal įstatymą ar pagal sutartį, skiriasi ir pačių atstovoįgaliojimų įforminimo tvarka.

Esant atstovavimui pagal įstatymą atstovavimo teisinių santykių atsiradimi pagrindas visada yra įstatymas. Tad atstovavimo teisinių santykių atsiradimas šiuo atveju iš esmės nepriklauso nuo

šalių valios. Kadangi šių santykių atsiradimą lemia imperatyvios įstatymų normos, visiškai logiška, kad įstatymas nustato ir atstovo pagal įstatymą įgaliojimų apimtį. Todėl norint įrodyti savo, kaip atstovo pagal įstatymą, procesines teises, vadovaujantis CPK 52straipsnio antrąja dalimi teismui būtina pateikti dokumentus patvirtinančius įgaliojimus (pvz. vaiko gimimo liudijimą, teismo nutartį skirti asmenį globėju ar rūpintoju ir pan.).

Kai atstovaujama pagal sutartį, atstovo įgaliojimų įforminimo klausimas sprendžiamas kiek kitaip. Šiuo atveju atstovo įgaliojimų atsiradimo pagrindas yra arba pavedimo arba darbo sutartis (kai juridiniam sameniui aatstovauja jo darbuotojas) ir remiantis ja atstovui išduodamas įgaliojimas. Atkreiptinas dėmesys, kad naujajame CPK atsisakyta advokato orderio sąvokos. Orderis iš esmės buvo tarybiniam procesui ir tarybinei advokatūros sistemai būdinga.s dokumentas, kuris iš esmės patvirtindavo atitinkamos advokatų kontoros įgaliojimus ir atitinkamo advokato priklausymą tai kontorai. Klasikinėje, kontinentinės teisinės sistemos tradicijas puoselėjančioje Lietuvos advokatūros sistemoje sutarties su klientu subjektas yra advokatas, visiškai atsakantis už savo veiksmų padarinius tiek turiniu, tiek bet kuriuo kitu požiūriu. Dėl šios priežasties orderis iš esmės prarado savo rreikšmę ir paskirtį. Pagal CPK 57 straipsnio trečiąją dalį advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai ir jų apimtis patvirtinami su kliento sudaryta rašytine sutartimi. Atskiro įgaliojimo šiuo atveju nereikalaujama. Be to, teismui gali būti advokato patvirtintas sutarties išrašas, kuriame atsispindėtų atsakovo įįgaliojimai.

Vadovaujantis CPK 57 straipsnio antrąja dalimi, kai atstovauti byloje vienas fizinis asmuo įgalioja kitą fizinį asmenį (ne advokatą) įgaliojimai visais atvejais turi būti įforminti notaro patvirtintame (arba notaro patvirtintam prilygintame) įgaliojime. Ši nuostata taikoma gana nedažnai, nes, kaip matyti iš CPK 56 straipsnio pirmosios dalies reikalavimų, tik nedaug asmenų, kurie nėra advokatai arba advokatų padėjėjai, gali būti atstovai pagal pavedimą (asmenys, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, jeigu atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui, ir vienas iš bedrininkų pavedimu).

Atkreiptinas dėmesys, kad kadangi už advokato padėjėjo kaltais veiksmai padarytą žalą atsako advokato padėjėjo praktikos vadovas, tai ir advokato padėjėjo sudarytoje sutartyje turėtų būti raštu išreikštas ir praktikos vadovo leidimas atstovauti konkrečioje byloje (CPK 56 strp. 1 d. 2 p.).

Jeigu procese atstovaujama juridiniam asmeniui, įįgaliojimą pasirašo jo vadovas. Kai juridiniam asmeniui byloje atstovauja advokatas arba advokato padėjėjas, laikomasi bendrosios tvarkos, t. y. pakanka pateikti sutartį.

6. SANDORIŲ SUDARYMAS KITO ASMENS VARDU NETURINT ĮGALINIMŲ AR JUOS VIRŠIJANT

Kaip matėme, atstovavimu laikomas tik toks teisinis santykis, kurio pagrindu vienas asmuo veikia kito asmens vardu ir interesais jam duotų įgalinimų ribose. Kadangi be įgalinimo negali būti atstovavimo, bet kokių sandorių sudarymas kito asmens vardu ir interesais,neturint tam įgalinimų ar juos viršijant, laikomas negaliojančiu. Šio sandorio negaliojimą sąlygoja tai, kad aasmuo, su kuriuo sudaromas sandoris neturint ar viršijant įgalinimus, privalo tai žinoti, nes įgaliojimas skiriamas tretiesiems asmenims, kurie iš jo turinio gali spręsti, kokie įgalinimai duoti įgaliotiniui. Todėl jie negali reikalauti, kad asmuo, kurio vardu sudarytas šis sandoris, vykdytų atsirandančias iš jo pareigas. Tačiau sandoris, sudarytas neturint įgalinimų ar juos viršijant, gali sukurti, pakeisti ir panaikinti atstovaujamojo teises ir pareigas, jeigu pastarasis po to pritaria visam šiam sandoriui ar viršijančiai įgalinimus sandorio daliai.

Atstovaujamojo pritarimas sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų arba juos viršijant, yra vienašalis jo valios išreiškimas. Toks pritarimas gali būti padarytas raštu ir žodžiu. Žodinis pritarimas leidžiamas tik tuo atveju, jeigu paties sandorio sudarymas nereikalauja rašytinės formos. Kartais pritarimas gali ryškėti ir iš atstovaujamojo veiksmų turinio. Pavyzdžiui, jeigu atstovaujamasis vykdo atsirandančias iš sudaryto be įgalinimo ar viršijant įgalinimus sandorio pareigas arba priima turtą, pinigus ir pan.

Vėlesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį daro galiojantį nuo jo sudarymo momento (Civilinio kodekso 66 straipsnis ). Asmuo, su kuriuo sudarytas sandoris neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamajam pritarus tampa įpareigotu ir negali atsisakyti sandorio, motyvuodamas tuo, kad atstovas neturėjo įgalinimų.

Sandoris, sudarytas neturint įgalinimų, net jeigu atstovaujamasis vėliau tam nepritaria, nesukuria jam teisių ir pareigų. O sandorio, sudaryto viršijant turimus įgalinimus, toji dalis, kurioje įgalinimai neviršyti, yra pprivaloma atstovaujamajam ir trečiajam asmeniui.

T.ais atvejais, kada sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamasis nepritarė ir dėl to trečiasis asmuo turėjo nuostolių, pagal bendrą taisyklę jis negali reikalauti jų atlyginimo, kadangi jis žinojo arba privalėjo žinoti, ar turi ir kokius įgalinimus turi asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu. Tačiau tuo atveju, jeigu asmuo, veikęs be įgalinimų ar viršydamas juos, suklaidino trečiąjį asmenį dėl turtimų įgalinimų, pastarasis gali reikalauti susidariusių nuostolių atlyginimo, remdamasis bendrais žalos atlyginimo pagrindais.

7. ATSTOVAI PAGAL PAVEDIMĄ CIVILINIAME PROCESE

Ko gero, nekyla abejonių, kad labiausiai atstovavimo instituto prigimtį ir esmę atitinka atstovavimas pagal sutartį, arba atstovavimas pagal pavedimą, nes atstovavimo santykiai atsiranda pavedimo sutarties pagrindu (čia aptariamas tik atstovavimas fiziniams asmenims). Kalbant apie asmenis, galinčius būti atstovais pagal pavedimą, atkreiptinas dėmesys, kad naujame CPK esama ypač svarbių pokyčių, kurių esmė, jog gerokai susiaurintas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, ratas. Iš esmės akivaizdi įstatymo leidėjo nuostata, išskyrus nedideles išimtis, jog atstovauti civilinėse bylose gali tik advokatai arba advokatų padėjėjai. Kodėl nuo gana liberalios ,,tarybnės”tvarkos, kai atstovas byloje galėjo būti, bet kuris fizinis asmuo, net ir neturintis jokio išsilavinimo, pereita prie tokio griežto apribojimo? Atsakymą į šį klausimą gali pateikti atstovavimo instituto tikslų analizė. Jau teigta, kad vienas iš esminių atstovavimo cciviliniame procese tikslų – teikti kvalifikuotą teisinę pagalbą atstovaujamajam šitaip padedant ne tik jam vesti bylą, bet ir valstybinei (per teismą) vykdyti teisingumą. Ar gali kvalifikuotą teisinę pagalbą teikti asmuo neturintis teisinio išsilavinimo? Veikiausiai ne. Todėl visiškai logiškas atrodo ir reikalavimas, kad atstovas civilinėje byloje turėtų teisinį išsilavinimą. Kitas klausimas: kodėl tik advokatai ir jų padėjėjai? Atsakymas čia taip pat gana paprastas. Valstybei nėra tas pats, kas bus atstovai civilinėje byloje, nes, viena vertus, jie padeda vykdyti teisingumą (valstybė yra suinteresuota šios pagalbos kvalifikuotumu), kita vertus, valstybė turi būti garantuota ir tuo, kad klientui dėl atsakovo kaltės padaryta žala bus atlyginta, o jeigu atstovas netinkamai elgiasi, bus taikomos atitinkamos drausminio poveikio priemonės. Reikia pripazinti, kad visus šiuos reikalavimus atitinka tik advokatai: tik advokatų teisinė kvalifikacija yra tikrinama laikant advokato egzaminą, o programą ir komisijos sudėti tvirtina teisingumo ministras (Advokatūros įstatymo 15 str, 1 d.,16 str.), tik advokatas privalo drausti savo civilinę atsakomybę ir visiškai atsako už klientui savo kaltais veiksmais padarytą žalą (Advokatūros įstatymo 20 str.), tik advokatams gali būti taikoma drausminė atsakomybė, tik advokatūroje veikia advokatų garbės teismas (Advokatūros įstatymo 48 str.). Advokatūros įstatymas aiškiai formalizuoja tapimo advokatu tvarką ir šitaip pašalina bet kokią piktnaudžiavimo galimybę, o šio įstatymo

3 straipsnio nuostata, kad advokatų skaičius Lietuvos Respublikoje neribojamas, sudaro palankias sąlygas asmenims, atitinkantiems formalius reikalavimus, be jokių ribojimų tapti advokatais.

Minėtina, įstatymas numato tik keletą išlygų, kai atstovauti fiziniams asmenims pagal pavedimą gali ne advokatai ar jų padėjėjai, t. y. vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu; asmenys tyrintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, jeigu jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui, ir profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams bylose, kylančiose iš darbo teisinių santykių. Šias išlygas lemia ypatingi atstovo ir aatstovaujamojo pasitikėjimo santykiai, grindžiami arba bendra teise (pareiga) arba giminyste, arba santuoka, arba aktyvesnio silpnesnės proceso šalies (darbuotojo) interesų gynimo poreikiu. Įstatymų leidėjas daro prielaidą, kad tarp šių asmenų iš esmės n.egali kilti nei civilinės, nei drausminės atsakomybės problemų. Be to, įstatymas numato dar vieną išlygą, kad kartu su advokatais ir advokatų padėjėjais civilinėje byloje atstovai gali būti ir kiti asmenys (net teisinio išsilavinimo neturintys, pavyzdžiui patentiniai patikėtiniai). Šią sąlygą lemia tikrų specifinių atstovo žinių būtinumas. Kita vertus, advokato (advokato ppadėjėjo) dalyvavimas garantuos, kad specialiosios žinios bus pateiktos laiku ir tinkama procesine forma.

CPK 60 straipsnyje įvardinti asmenys, kurie negali būti atstovai teisme:

a) teisėjai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą;

b) prokurorai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą arba dalyvauja kkaip prokuratūros įgaliotiniai;

c) asmenys, kuriems įsteigta globa ar rūpyba;

d) asmenys, kurių tokia teisė ribojama įstatymų.

Šie ribojimai susiję su tomis įstatyme daromomis išlygomis, kurios leidžia būti atstovais pagal pavedimą ne advokatams ar jų padėjėjams.8. ATSTOVAVIMAS JURIDINIAMS ASMENIMS

Pagal CK 2.81 straipsnio pirmosios dalies nuostatas veiksnumą ir teisnumą juridiniai asmenys įgyvendina per savo valdymo organus. Galiojusiame 1964 m. CPK vadovautasi nuostata, kad atvejis, kai juridinio asmens vardu teisme veikia atitinkamas jo organas, taip pat yra procesinis atstovavimas. Šis požiūris, manytume, nebuvo pagrįstas ir visiškai neatitiko atstovavimo instituto esmės. Štai keletas motyvų:

a) atstovas ir atstovaujamas juridinis asmuo vienas kitam yra savarankiški teisės subjektai. Tuo tarpu juridinio asmens organas ir juridinis asmuo yra vieningas teisės subjektas. Todėl kompetentingo juridinio organo įsitraukimas į procesą yra paties juridinio asmens dalyvavimas pprocese;

b) atstovas, atlikdamas atstovaujamojo vardu ir interesais tam tikrus procesinius veiksmus, išreiškia savo teisnumo turinį, tuo tarpu atitinkami juridinio asmens organai – šio juridinio asmens teisnumą. Pagal savo kompetenciją jie išreiškia juridinio asmens valią;

c) atstovas savo įgaliojimus paprastai gauna pagal pavedimo ar darbo sutartį, o juridinio asmens organų kompetencija apibrėžiama įstatymuose ar steigimo dokumentuose.

Atsižvelgiant į minėtus argumentus, naujojo CPK 55 straipsnio pirmojoje dalyje laikomasi nuostatos, kad atitinkami juridinio asmens organai nėra jo atstovai, tačiau suprantami kaip pats juridinis asmuo, nes būtent jie aatitinkamų teisės aktų yra įgalioti įgyvendinti juridinio asmens teisnumą ir veiksnumą. Įstatyme sakoma, kad juridinių asmenų bylas teisme veda jų valdymo organai, veikiantys neperžengdami suteiktų jiems pagal įstatymą ar steigimo dokumentus įgaliojimų ribų. Šiais atvejais pripažįstama, kad bylą veda pats juridinis asmuo.

Tad juridinio asmens atstovas yra tik arba šio asmens darbuotojas, kuriam kompetentingas juridinio asmens organas suteikė įgaliojimą, arba advokatas ar advokato padėjėjas, su kuriuo juridinis asmuo sudarė atitinkamą sutartį. Kalbant apie juridinio asmens darbuotojus atkreiptinas dėmesys, kad CPK 55 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta gana liberali tvarka, nereikalaujanti iš atstovų specialaus teisinio išsilavinimo, išskyrus apeliacinį arba kasacinį procesą (CPK 346 str. 3 d.), kai juridinio asmens atstovui privalomas aukštasis universitetinis išsilavinimas. Jeigu juridinis asmuo apeliaciniame arba kasaciniame procese yra atstovaujamas kelių atstovų, bent vienas iš jų turi būti arba asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (jeigu tai darbuotojas), arba advokatas (advokato padėjėjas) (CPK 55 str. 3 d.).

9. ATSTOVAI PAGAL ĮSTATYMĄ

Jau kalbėta, kad atstovavimo pagal įstatymą atveju atstovavimo santykių atsiradimo pagrindas yra įstatymas. CPK 54 straipsnyje nustatyta, kad atstovai pagal įstatymą atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos turi teisę atlikti atstovaujamieji, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, kai tam tikriems veiksmams atlikti keliamos papildomos sąlygos. (pvz., CK 3.244 straipsnio antroje dalyje sakoma, kkad sandoriams, kurių suma didesnė kaip penki tūkstančiai litų, sudaryti reikalingas išankstinis teismo leidimas). Tad jeigu įstatymas nenumato kitaip, atstovas pagal įstatymą turi atstovaujamojo procesines teises ir pareigas.

Atstovavimo pagal įstatymą esmė šiek tiek skiriasi nuo atstovavimo pagal sutartį, kuris yra procesinio atstovavimo pagrindas. Atstovavimo pagal sutartį paskirtis – garantuoti atstovaujamajam tinkamą teisinę pagalbą. Tuo tarpu atstovavimo pagal įstatymą atveju siekiama įgyvendinti kito asmens, kuris negali savarankiškai šito padaryti (dėl ligos, amžiaus ir pan.), teisnumą ir veiksnumą. Todėl atstovas pagal įstatymą nėra atstovas tikrąja šio žodžio prasme. Būtent dėl šios priežqsties CPK 54 straipsnio antrojoje dalyje numatyta, kad atstovai pagal įstatymą gali vesti bylą teisme kitam savo pasirinktam atstovui (šiuo atveju jau laikantis CPK 56 straipsnio reikalavimų), t.y. numato dvigubo atstovavimo galimybę, kai atstovavimo pagal įstatymą pagrindu atsiranda atstovavimas pagal sutartį.

10. .BYLOJE DALYVAUJANTYS ASMENYS

Kalbant apie atstovavimą pagal įstatymą reikėtų detaliau aptarti visiškai naują Lietuvoje kuratiriaus institutą. Kuratorius – tai teismo paskirtas esant tam tikroms sąlygoms, paprastai kol bus paskirtas šalies atstovas pagal įstatymą arba atvyks į posėdį pati šalis, asmuo, turintis visas atstovo pagal įstatymą teises ir pareigas. Taigi kuratorių galima apibūdinti kaip laikinai teismo paskirtą byloje dalyvaujančio asmens atstovą pagal įstatymą.CPK numato, kad kuratorius byloje gali būti paskirtas dviem aatvejais: Kai dėl byloje dalyvaujančio asmens turi būti atlikti svarbūs procesiniai veiksmai, o jam nebūdingas procesinis veiksnumas ir jis neturi įstatymų nustatyta tvarka pakirto atstovo pagal įstatymą arba atstovaujančio organo (kai kalbama apie juridinius asmenis) (CPK 39 str.) ir kai byloje dalyvaujančiam asmeniui, kurio gyvenamoji ir darbo vieta yra nežinoma, turi būti įteiktas ieškinio pareiškimas arba kitas procesinis dokumentas, lemiantis būtinumą ginti jo teises (pvz., dublikas raštu rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui) (CPK 129 str.). Taigi kuratorius yra laikinas. Jis skiriamas, kol paskiriamas atitinkamas atstovas pagal įstatymą arba paaiškėja atsovaujamojo asmens gyvenamoji arba darbo vieta. Kuratorius turi visas atstovaujamojo procesines teises ir pareigas, todėl jį parenkant ypač teismui tenka gana didelė atsakomybė. Teismas negali skirti kuratoriaus savo iniciatyva – tai daroma tik suinteresuoto byloje dalyvaujančio asmens prašymu, nes būtent šis dengs visas kuratoriaus išlaidas.

Kuratoriumi skiriamas asmuo neturėtų būti suinteresuotas priešingos šalies interesų gynimu. CPK 39straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyta, kad kuratoriumi negali būti skiriamas asmuo, teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi, jeigu šis suinteresuotumas yra priešingas atstovaujamos šalies interesams. Atsižvelgiant į specifinę kuratoriaus padėtį, juo turėtų būti skiriamas arba atitinkamo asmens giminaitis, arba asmuo, turintis teisinį išsilavinimą, kad galėtų realiai ir tinkamai ginti atstovaujamojo asmens teises ir įstatymo saugomus interesus. Labai svarbu, kad kuratoriumi

asmuo gali būti paskirtas tik davęs sutikimą. Šis sutikimas gali būti arba pareikštas raštu atskirame procesiniame dokumente, arba įtrauktas į teismo posėdžio protokolą, jeigu duotas teismo posėdyje.

11. ADVOKATO TEISINĖ PADĖTIS CIVILINIAME PROCESE

Dažnai civilinėse bylose šalims atstovauja advokatai, t.y. asmenys, kuriems atstovauti civilinėse bylose ir teikti teisinę pagalbą yra profesinė veikla. Advokato, kaip profesionalo, vieta procese ypatinga. Profesinis veiklos pobūdis lemia specifines advokato teises, pareigas ir atsakomybę. Profesionalumas lemia ir kvalifikacinius reikalavimus norintiems tapti advokatais.

Lietuvos Respublikos 1992 m. rugsėjo 16 d. AAdvokatūros įstatymo 2 straipsnyje nurodoma, kad advokatu laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, įrašytas į advokatų sąrašą. To paties įstatymo 8 straipsnyje sakoma, kad advokatu gali būti Lietuvos respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą, iš jų nemažiau kaip vienus metus dirbęs advokato padėjėju ir išlaikęs advokato egzaminus. Taigi pirmas ir vienas pagrindinių reikalavimų advokatui yra jo teisinis ir praktinis pasirengimas profesiniam darbui. Aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimo pagrįstumą patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis TTeismas 1996 m. liepos 10d. nutarimu pripažinęs, kad Advokatūros įstatymo 8 straipsnio pirmosios dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgiant į advokatų teikiamų paslaugų svarbą ir specifiką, jų veiklą reguliuoja ne tik įstatymas, bet ir profesinės etikos kodeksai ar taisyklės, kkurias tvirtina advokatų profesinės organizacijos. Pvz., JAV galioja Amerikos teisininkų asociacijos patvirtintos pavyzdinės profesinės veiklos taisyklės, reglamentuojančios advokatų ir kitų teisininkų profesinę vei.klą ir etiką. Jų pagrindu kiekvienos valstijos teisininkų asociacija tvirtina savo taisykles. Europos Sąjungos valstybių advokatų ir teisininkų asociacijų asamblėja 1988 m. patvirtino Europos Sąjungos advokatų profesinės etikos kodeksą ir juo remdamosi nacionalinės advokatų organizacijos tvirtina savus etikos kodeksus. Lietuvoje advokatų profesinę veiklą reguliuoja advokatų profesinės etikos taisyklės, aptvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 1996 m. sausio 23 d. nutarimu. Profesinės etikos taisyklės nėra tik deklaracija. Jų nesilaikymas, pažeidimas yra pagrindas taikyti advokatui drausminę atsakomybę ( Advokatūros įstatymo 40 str. ).

Kiekvienoje valstybėje galioja savitos advokatų profesinio elgesio taisyklės ir jų ypatumus lemia nacionalinė teisė, tradicijos, advokato vaidmuo visuomenėje ir kiti vveiksniai. Pavyzdžiui, daugumoje Europos valstybių advokatui draudžiama susitarti su klientu, kad honoraro dydis priklausytų nuo bylos baigties ( contingent fee). Tuo tarpu JAV šis honoraro dydžio nustatymo būdas leidžiamas ir visuotinai taikomas. Vienose valstybėse advokatui draudžiama reklamuoti savo veiklą, o kitose – ne. Tačiau yra ir bendrų visoms valstybėms taisyklių ir normų. Tokių normų rinkinį pateikia minėtas Europos Sąjungos advokatų elgesio kodeksas. Lietuvai, integruojantis į Europos Sąjungą, su jos standartais reikės suderinti visus nacionalinės teisės aktus, taip pat ir advokatų pprofesinės etikos taisykles. Tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų harmonizavimo ir unifikavimo atžvilgiu svarbus dar vienas dalykas. Pagal Europos Sąjungos 1977 m. kovo 22 d. direktyvą Nr. 77/249, advokatams taikomi laisvos darbo jėgos judėjimo ir paslaugų teikimo principai. Vadinasi, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, teisinę pagalbą galės teikti ir užsienio valstybių advokatai, o Lietuvos advokatūros įstatymo 2 straipsnio nuostatą, kad advokatu gali būti tik Lietuvos Respublikos pilietis, reikės panaikinti.

Analizuojant advokato teisinę padėtį civiliniame procese, tenka pripažinti jo statuso dvilypumą. Viena vertus, advokatas yra savo kliento patikėtinis, atstovas. Todėl jis turi būti visiškai atsidavęs jo reikalui, intereso gynybai. Tik advokatui esant visiškai sąžiningam ir rūpinantis kliento interesais, gali susiklostyti abipusiu pasitikėjimu grindžiami tarpusavio santykiai, o be jų neįsivaizduojamas atstovavimas ir advokato veikla.

Kita vertus, advokatas civiliniame procese veikia kaip sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis. Jis, kaip ir teisėjas ar prokuroras, yra teisininkas, taigi, kaip bet kuris teisininkas, privalo elgtis taip, kad jo veikla atitiktų teisingumo įgyvendinimo interesus. Advokatas negali veikti priešingai teisingumui.

Ši nevienareikšmė advokato padėtis dažnai sukelia advokato, kaip žmogaus, teisių ir pareigų ir jo, kaip teisininko, teisių ir pareigų konfliktą. Advokatas savo veiklą grindžia ne tik profesinėmis teisėmis ir pareigomis, bet ir tam tikrais moralės, profesinės etikos standartais. Kaip derėtų elgtis advokatui kkilus jo teisinių ir moralinių pareigų konfliktui, atsakyti nėra paprasta. Šią problemą pripažįsta visų valstybių teisės doktrinos. Pavyzdžiui, JAV teisės doktrinoje yra nuomonė, kad esant advokato teisinių ir moralinių pareigų konfliktui pirmenybė turi būti teikiama teisinei pareigai. Tačiau žinoma ir priešinga nuomonė. Kai kuriose valstybėse advokato padėties dvilypumas net įteisintas įstatyme, pavyzdžiui, Vokietijoje advokatas laikomas ne tik savo kliento atstovu, bet visų pirma sudedamąją teisingumo vykdymo sistemos dalimi.

Tai rodo, kad advokato teisinę padėtį procese reikia analizuoti trimis aspektais: pirma, jo teises ir pareigas santykių su klientu atžvilgiu; antra, jo teises ir pareigas santykių su teismu atžvilgiu; trečia, jo teises ir pareigas santykių su kitais savo profesijos atstovais atžvilgiu.

Kaip minėta, šiandien ypač svarbu žinoti bendruosius principus, kuriais advokatai privalo vadovautis visose srityse. Europos Sąjungos advokatų profesinės etikos kodekse sufo.rmuluoti tokie bendrieji advokatų veiklos principai.

Pirma, advokato nepriklausomumas. Advokatas gali tinkamai atlikti savo profesines pareigas tik kai veikia nepriklausomai ir jo sprendimams nedaro įtakos nei asmeniniai interesai, nei spaudimas iš šalies. Šio principo advokatas negali paaukoti nei norėdamas įsiteikti klientui, teismui ar tretiesiems asmenims, nei siekdamas patenkinti savo asmeninius interesus. Advokatas, atstovaudamas savo kliento interesams ne nepriklausomai, o veikiamas spaudimo iš šalies ar asmeninių paskatų, kompromituoja savo profesiją, pažeidžia profesinės veiklos standartus iir negali sukurti visišku pasitikėjimu grindžiamų santykių su klientu. Komentuojama nuostata įtvirtinta ir Lietuvos advokatūros įstatymo 7 straipsnyje. Čia nurodoma, kad vienas iš advokatų veiklos principų yra advokato veiklos laisvė ir savarankiškumas. Advokato nepriklausomumui užtikrinti nustatyti tam tikri ribojimai verstis kita veikla. Pavyzdžiui, advokataujant draudžiama dirbti ir valstybės institucijose. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 30 straipsnyje nurodoma, kad advokatas negali eiti kitų apmokamų pareigų, išskyrus dirbti mokslinį, pedagoginį ar kūrybinį darbą.

Antra, sąžiningumas ir pasitikėjimas. Advokatas gali tinkamai apginti savo kliento teises ir interesus tik kai klientas juo visiškai pasitiki. Todėl advokato ir kliento santykiai turi būti grindžiami pasitikėjimu, kad klientas galėtų advokatui atskleisti visas bylos aplinkybes, kurių niekam kitam nepatikėtų. Abipusis advokato ir kliento pasitikėjimas įmanomas tik kai advokatas yra visiškai sąžiningas, nešališkas, atidus ir garbingas. Be sąžiningumo neįsivaizduojama profesiniu atžvilgiu kokybiška ir morali advokato veikla.

Trečia, konfidencialumas. Abipusis advokato ir kliento pasitikėjimas atsiranda tik kai klientas žino, kad advokatas jam patikėtų paslapčių niekam neatskleis. Todėl konfidencialumas yra būtina pasitikėjimo ir sąžiningos advokato praktikos prielaida. Advokatas, paskelbdamas profesinę paslaptį, labiausiai nusižengia savo profesinei etikai. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 25 straipsnio 3 punkte nurodoma, kad advokatas privalo saugoti jam patikėtas žinias. Konfidencialumo pareiga yra neterminuota, todėl savo profesinės paslapties advokatas neturi teisės atskleisti

net po daugelio metų. Advokato priedermė užtikrinti, kad konfidencialumo laikytųsi ir jo pagalbininkai – padėjėjas, sekretorė, mašininkė it t.t. Konfidencialumui garantuoti įstatymuose nurodytos tam tikros garantijos. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 23 straipsnio antroje dalyje nurodoma, kad draudžiama kliudyti advokatui susitikti su klientu be pašalinių. Advokatas turi santykišką imunitetą, t.y. jo profesinė paslaptis laikoma privilegijuota informacija, todėl advokatas negali būti liudytoju ir duoti parodymus dėl aplinkybių, kurias sužinojo eidamas savo profesines pareigas ( CPK 68 Advokatūros įstatymo 27 str. ). Taip ppat draudžiama areštuoti, konfiskuoti ar tikrinti advokatų dokumentus, kuriuose yra profesinės veiklos duomenų, išskyrus atvejus, kai advokatui iškelta baudžiamoji byla ( Advokatūros įstatymo 28 str. ).

Ketvirta, pareiga gerbti ir laikytis įstatymų ir profesinės etikos taisyklių. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 7 straipsnyje reikalaujama, kad eidami savo profesines pareigas advokatai laikytųsi įstatymų ir profesinės etikos taisyklių. Advokatas, teikdamas teisinę pagalbą užsienio valstybėje, privalo laikytis jos įstatymų ir advokatų profesinės etikos taisyklių bei jas gerbti.

Penkta, asmeninės reklamos draudimas. Europos Sąjungos advokatų profesinės etikos kkodeksas draudžia advokatų veiklos reklamą. Toks draudimas įtvirtintas Austrijos, Vokietijos advokatų veiklą reguliuojančiuose įstatymuose. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme tokio draudimo nėra. Tačiau Lietuvos advokatų profesinės etikos taisyklių 6 punkte nurodoma, kad advokatui draudžiama reklamuotis ir ieškoti klientų per tarpininkus, piršti ssavo teisinę pagalbą klientu.i, žadėti jam panaudoti savo pažintis ar draugiškus santykius su teisingumo ar kitų institucijų darbuotojais, ieškoti klientų tokiu būdu, kuris pažeistų draugiškus santykius su kolegomis arba juos įžeistų.

Advokato veiklos reklamos draudimo nereikėtų suprasti tiesmukiškai. Net valstybėse, kur tokią reklamą draudžia įstatymas, advokatui leidžiama savo firmos rekvizitus ( vardą, adresą ) skelbti informaciniuose biuleteniuose ar žinynuose,turėti iškabą prie darbo patalpų, nurodyti firmos vardą ir adresą, taip pat partnerių sąrašą ir jų pasikeitimus vizitinėse kortelėse bei oficialiuose raštuose ir pan.

Šešta, visokeriopas kliento interesų gynimas. Advokatas teisinę pagalbą turi teikti sąžiningai, vadovaudamasis savo kliento interesais. Jų neturi užgožti nei advokato asmeniniai, nei kitų asmenų interesai. Kilus interesų konfliktui, advokatas apie tai privalo informuoti savo klientą. Tačiau kliento interesų paisymas negali aadvokato atleisti nuo įstatymo ir profesinės etikos normų laikymosi. Motyvuodamas kliento interesų gynimu advokatas negali pažeisti įstatymo ar profesinės etikos taisyklių. Advokatas savo kliento interesus gali ginti tik teisėtomis priemonėmis ir būdais.

Analizuojant nacionalinius Lietuvos įstatymus, nesudėtinga įžvelgti principus, kuriais advokatas turi grįsti savo profesinę veiklą.

Pirma, advokato sąžiningumas ir rūpestingumas teikiant juridinę pagalbą. Advokatas privalo klientą atstovauti sąžiningai ir rūpestingai, tiksliai ir laiku vykdyti jo nurodymus. Bylą advokatas gali vesti tik kliento nurodymu. Tai reiškia, kad advokato ir kliento santykiai grindžiami ttarpusavio susitarimu. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 33 straipsnį, klientas pasirenka advokatą pasirašydamas su juo teisinės pagalbos sutartį. Daugumoje valstybių šis susitarimas laikomas paslaugų sutartimi. Tačiau, kai vienam advokatui rūpintis konkretaus asmens byla paveda kitas tą asmenį atstovaujantis advokatas ar atitinkama institucija ( Advokatūros įstatymo 37 str. ), ši taisyklė netaikoma.

Advokatas asmeniškai atsakingas, kad teisinė pagalba klientui būtų kokybiška ir teikiama laiku. Todėl jis privalo nuolat informuoti klientą apie bylos eigą ir jos rezultatus. Įstatymas suteikia advokatui atitinkamas teises savo profesinėms funkcijoms kokybiškai vykdyti. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 23 straipsnis suteikia advokatui teisę išsireikalauti iš valstybinių ir kitokių organizacijų dokumentus, būtinus teisinei pagalbai teikti, rinkti ir teikti įrodymus, naudotis kitomis procesinėmis teisėmis (CPK 31 str.).

Advokatas, matantis, kad byla labai sudėtinga ir jis nėra kompetentingas tinkamai atstovauti kliento interesams, turi atsisakyti kliento pavedimų arba pasitelkti į pagalbą kitus, kvalifikuotos tos srities advokatus. Advokatas taip pat negali priimti kliento pavedimo, kurio negalės laiku įvykdyti dėl didelio darbo krūvio. Atsisakyti įsipareigojimo teikti teisinę pagalbą advokatas gali tik dėl svarbių, pateisinamų priežasčių. Negalima atsisakyti toliau teikti teisinę pagalbą tokiu būdu ir tokiomis aplinkybėmis, kad klientas negalėtų laiku susirasti kito advokato ir dėl to nukentėtų jo interesai.

Lietuvos Respublikos advokatų profesinės etikos taisyklių 29 straipsnis ddetalizuoja atvejus, kai advokatas neturi teisės sutikti vesti bylą. Tai atvejai, kai:

a) advokatas ir parengtinį tardymą atlikęs ar bylą nagrinėjantis pareigūnas yra giminės;

b) advokatas yra anksčiau dalyvavęs toje byloje kaip teisėjas, tardytojas, prokuroras, kvotėjas, ekspertas, vertėjas, liudytojas, kviestinis, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, atsakovas ar teismo posėdžio sekretorius;

c) yra dviejų ginamų kaltinamųjų ( teisiamųjų ) gynybos interesų prieštaravimų arba advokatas toje pačioje byloje yra ginęs asmenį, kurio interesai prieštarauja besikreipiančio dėl advokato paslaugų asmens interesams;

d) advokatas yra giminaitis advokato, toje pačioje byloje teikiančio juridinę pagalbą asmeniui, kurio interesai prieštarauja besikreipi.ančiojo interesams.

Advokatas taip pat negali sutikti vesti bylos, kai:

a) žino tokių jos aplinkybių, kurias jam, kaip gynėjui ar atstovui, patikėjo kitas kaltinamasis (teisiamasis ) arba kita šalis;

b) kaltinamasis ( teisiamasis) reikalauja imtis tokios gynybos, kuri aiškiai prieštarauja bylos aplinkybėms;

c) klientas reikalauja naudoti jo interesams ginti iš anksto žinomus melagingus, neteisėtus įrodymus ( pvz., suklastotus dokumentus, iš anksto žinomus melagingus liudytojų parodymus ) ir nesąžiningus būdus;

d) advokatui žinoma, kad tardytojas gali jį kviesti toje byloje kaip liudytoją;

e) advokato ir asmens, prieš kurį reikia vesti bylą, santykiai yra blogi;

f) byla iškelta artimiems advokato giminėms;

g) byla yra sudėtinga ir advokatas pats jaučia, kad tinkamai atlikti pavedimą jam bus per sunku.

Atsisakyti teikti klientui teisinę pagalbą advokatas privalo taip, kad klientui pakaktų laiko dėl jos kreiptis į kitą advokatą. PPavyzdžiui, advokatas, delsdamas, iki pasibaigs apeliacinio apskundimo terminas, neturi svarstyti, ar derėtų jam sutikti atstovauti klientui apeliacinės instancijos teisme.

Taisyklių 27 straipsnis reikalauja, kad su klientu advokatas kalbėtų mandagiai. Konsultuodamas advokatas turi jam suprantamai paaiškinti reikiamus įstatymus. Advokatas turėtų prisiminti, kad rūpimo klientui klausimo sprendimas įgyja visuomeninę reikšmę, nes, aiškinant įstatymą, formuojama visuomenės nuomonė apie įstatymus.

Antra, interesų konflikto draudimas. Advokatui draudžiama atstovauti klientui, kai kyla kliento ir jo asmeninių interesų ar kliento ir kai kurių kitų asmenų interesų konfliktas. Pavyzdžiui, advokatas negali atstovauti byloje prieš savo tėvus ( įtėvius ), sutuoktinį, vaikus (įvaikius), brolius ir seseris. Advokatas, kuris yra ar buvo byloje vienos šalies atstovas, negali būti toje pat byloje kitos šalies atstovu (Advokatūros įstatymo 26 str. ). Advokatas taip pat negali atstovauti klientui, kai kyla grėsmė jo nepriklausomumui ar veiklos konfidencialumui. Advokatas turi atsisakyti teikti pagalbą naujam klientui, kai rizikuojama atskleisti ankstesnio kliento patikėtą paslaptį arba informacija, kurią advokatas sužinojo iš ankstesnio kliento, suteiktų nepagrįsto pranašumo naujam klientui.

Reikia turėti omenyje, kad advokatas negali teikti teisinės pagalbos ir kilus kliento interesų bei advokato pareigos laikytis įstatymų ir profesinės etikos normų konfliktui. Antai Lietuvos advokatų profesinės etikos taisyklių 30 straipsnis nustato, kad advokatas negali padėti klientui ginti tokių interesų, kurie, jo supratimu,

verčia imtis neteisėtų gynybos priemonių bei būdų, ir privalo kategoriškai atsisakyti tenkinti reikalavimus, prieštaraujančius įstatymams, advokatūros nuostatoms ar kurioms nors taisyklėms. Pavyzdžiui, advokatas neturi teisės vykdyti kliento prašymo suklastoti dokumentus, slapta klausytis kitos bylos šalies pokalbių, slapta gauti kitos šalies turimus dokumentus ir t.t. Kai kliento reikalavimai neteisėti, advokatas turi teisę bet kada atsisakyti vykdyti jo pavedimą.

Taisyklių 31 straipsnyje nurodyta advokato, iš pokalbių su klientu įsitikinusio jo reikalavimus arba atsikirtimus esant aiškiai nepagrįstus ( nesant teisinės pozicijos ), teisė patarti kklientui nekelti bylos. Advokatas, abejojantis ieškinio arba atsikirtimo pagrįstumu, gali sutikti pavedimą, bet privalo paaiškinti klientui, kad jo reikalavimai gali būti nepatenkinti ( Taisyklių 32 str. ).

Advokatui draudžiama aiškinti klientui, kad jo reikalas visiškai teisus ir reikalavimai bus patenkinti. Jis neturi iš anksto užtikrinti kliento, kuo baigsis byla (Taisyklių 33 str. ). Kai per teisminį nagrinėjimą paaiškėja, kad kliento ieškinys arba atsikirtimai nepagrįsti, advokatas turi apriboti tik kliento reikalavimų ar atsikirtimų išdėstymu, nesiremdamas įstatymu ( Taisyklių 35 str).

Trečia, pactum de qquota litis draudimas. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 36 straipsnio antrojoje dalyje draudžia advokatui susitarti dėl atlyginimo už teisin.ę pagalbą taip, kad jo atlyginimo dydis priklausytų nuo bylos baigties. Pavyzdžiui, draudžiama nustatyti advokato honoraro dydį procentine išraiška nuo ginčo sumos, siejant ttą procentinę išraišką arba nesiejant jos su bylos baigtimi : “10 procentų ginčo sumos nepriklausomai nuo bylos baigties arba 40 procentų ginčo sumos, jeigu byla būtų laimėta.”. Toks honoraro dydžio nustatymas praktikuojamas JAV ir kai kuriose kitose bendrosios teisės valstybėse. Tačiau Europos Sąjungos Contingent fee draudžiamas, išskyrus Graikiją, kur leidžiama imti ne daugiau kaip 20 procentų ginčo sumos dydžio honorarą, ir Angliją, kur toks susitarimas leidžiamas tam tikrose komercinėse bylose.

Advokatas, prieš sutikdamas teikti klientui teisinę pagalbą, turi informuoti jį apie savo honoraro dydį ir jo apskaičiavimo principus. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 36 straipsnį, advokatas dėl atlyginimo už savo darbą su klientu susitaria raštu. Kai dėl atlyginimo nesutariama, jis nustatomas pagal valstybės nustatytą dydį ( taksą ). Deja, kol kas vvalstybė jų nėra įteisinusi.

Europos Sąjungos advokatų profesinės etikos kodekso 3.4.1 straipsnyje nurodyta, kad advokato atlyginimo dydis turi būti sąžiningas ir protingas. Nustatant atlyginimo dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, sugaištą bylai vesti laiką ir kitus veiksnius. Daugelyje Europos šalių ( pvz., Airijoje, Danijoje, Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Vokietijoje ) advokato atlyginimo dydį nustato valstybė ir jo neleidžiama viršyti.

Jeigu remiantis galiojančiais įstatymais klientas turi teisę į nemokamą teisinę pagalbą, advokatas privalo jį apie tai informuoti. Tokiais atvejais advokatas negali reikalauti iš kkliento atlyginimo.

Ketvirta, draudimas savintis kliento turtą ir lėšas. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 26 straipsnyje nurodoma, kad advokatas pats ar kieno nors vardu neturi teisės pirkti ar kitu būdu įsigyti iš savo kliento jo teisių, kurioms jis atstovavo ar kurias gynė byloje. Tokios sutartys negalioja. Šiuo draudimu siekiama užkirsti kelią advokato ir kliento interesų konfliktui. Vedant bylą gautas iš kliento ar trečiųjų asmenų kliento lėšas ar turtą advokatas turi nedelsdamas perduoti klientui, o lėšas dar gali laikyti atskiroje banko sąskaitoje. Šių lėšų advokatas neturi teisės naudoti net ir savo atlyginimui išmokėti, išskyrus atvejus, kai klientas jam duoda tokį pavedimą. Klientui mirus, apie turimus jo lėšas ir turtą advokatas turėtų informuoti turto buvimo vietos notarų biurą. Jeigu klientas savo lėšas advokatui perdavė tam tikriems mokėjimams, pavyzdžiui, žyminiam mokesčiui mokėti, advokatas privalo pateikti klientui ataskaitą ir visus mokėjimą patvirtinančius dokumentus bei grąžinti jam likusius pinigus.

Penkta, privalomas advokatų civilinės atsakomybės draudimas. Kol kas Lietuvoje privalomo advokatų civilinės atsakomybės draudimo nėra. Tačiau jis būtinas pačių advokatų labui. Pagal Europos Sąjungos advokatų profesinės etikos kodekso 3.9.1 straipsnį, advokatai privalo drausti savo civilinę atsakomybę. Daugelyje Europos valstybių toks reikalavimas įtvirtintas įstatymuose. Advokatas, neapdraudęs savo civilinės atsakomybės, prieš sutikdamas teikti teisinę pagalbą, turi klientą apie tai įspėti.

Advokatas, atstovaudamas ssavo kliento interesams teisme, privalo laikytis tam tikrų profesinės etikos taisyklių.

Pirma, advokatas privalo laikytis civilinio proceso teisės normų nustatytų reikalavimų nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas.

Antra, advokatas privalo sąžiningai vesti savo kliento bylą. Pavyzdžiui, draudžiama vienos šalies advokatui daryti siurprizus kitos šalies advokatui, kaip antai pateikti dokumentus ar kitus įrodymus teismui, prieš tai neinformavus ir nesupažindinus su jais kitos šalies advokato.

Lietuvos advokatų profesinės etikos taisyklių 8 straipsnyje nurodyta, kad advokatas, dalyvaudamas teisminiame nagrinėjime, turi elgtis taip, kad jo kalba, prašymai, pareiškimai ir klausimai nežemintų teismo ar prokuratūros autoriteto, nedis.kredituotų kolegų ir neįžeistų dalyvaujančių procese šalių, jų advokatų ir įgaliotinių, taip pat liudytojų ir ekspertų orumo.

Trečia, advokatas, dalyvaudamas procese, neturi teisės klaidinti teismo ir trukdyti jam tirti bylos aplinkybes. Pavyzdžiui, advokatas, atstovaudamas teisme įgaliotoją, negali remtis aplinkybėmis, kurių nepatvirtina byloje esantys įrodymai.

Vertindamas byloje esančius faktinius duomenis, advokatas negali sąmoningai aiškinti taip, kad būtų iškreipiama tiesa. Lietuvos advokatų profesinės etikos taisyklių 11 straipsnis draudžia advokatui pateikti teismui rašytinius įrodymus, kurių išdavimo teisėtumu ar turinio teisingumu jis pats abejoja. Tačiau advokatas neatsako už kliento pateiktus neteisingus dokumentus. Advokatas atsako už savo raštų turinį ir formą net tada, kai juos pasirašė jo padėjėjas ar klientas.

Lietuvos advokatų profesinės etikos taisyklės reikalauja, kad advokatas, atlikdamas savo profesines ppareigas teisingumo ar kitose valstybės, visuomeninėse ir ūkinėse institucijose, elgtųsi mandagiai ir taktiškai.

Teisminiame nagrinėjime dalyvaujantis advokatas nedelsdamas privalo teismui pranešti visus pastebėtus įstatymo pažeidimus, siekdamas, kad jie būtų ištaisyti. Draudžiama tokius faktus nutylėti vykstant teisminiam nagrinėjimui, o nurodyti tik apeliaciniame ar kasaciniame skunde.

Teismo posėdyje advokatui draudžiama ginčytis su pirmininkaujančiuoju ir kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis. Prieštarauti pirmininkaujančiojo veiksmams advokatas turi CPK 170 straipsnyje nurodyta tvarka.

Bendraudamas su kitais advokatais ir advokatų profesine organizacija advokatas turi vadovautis tam tikrais elgesio kriterijais.

Pirma, advokatas su savo kolegomis privalo elgtis sąžiningai. Savo klientų interesais nereikalingiems ginčams ir bylinėjimuisi išvengti advokatams būtina kooperuotis. Jie turi būti vienas su kitu mandagūs,taktiški, draugiški, padėti patarimu vieni kitiems atlikti profesines pareigas ar net suteikti teisinę pagalbą, kai tai neprieštarauja kliento interesams.

Antra, Lietuvos advokatų profesinės etikos taisyklių 17 straipsnyje nurodyta kiekvieno advokato pareiga vykdyti savo profesinės organizacijos nutarimus ir laikytis advokatų profesinės etikos taisyklių.

Advokatas, pastebėjęs, kad atlikdamas profesines pareigas kolega nusižengia Advokatų profesinės etikos taisyklėms, privalo atkreipti į tai jo dėmesį ir pranešti advokatų kontoros seniūnui; kai Taisyklės pažeidžiamos šiurkščiai – Lietuvos advokatų tarybai.

Trečia, Lietuvos advokatų profesinės etikos taisyklių 20 straipsnyje nurodyta, kad advokatas turi informuoti kolegą ketinąs perimti jo vestą bylą. Sutikti vesti bylą jis gali tiki visiškai su kolega

išsiaiškinęs bylos atsisakymo priežastis, išskyrus atvejus, kai būtina skubiai pakeisti susirgusį, dėl kitų svarbių priežasčių negalintį atlikti pavedimo advokatą. Kartu su kolega ir klientu reikia išsiaiškinti, ar perimamoje byloje buvo atliktas koks nors darbas ir ar už jį sumokėta.

Klientui prašant bylą vesti keliems advokatams bendrai, visada būtinas kiekvieno advokato sutikimas vesti bylą kartu su kitais.

Advokatas apie sutikimą atstovauti bylą advokatui iškėlusio kliento interesams turi informuoti kolegą ir pasiūlyti jam, kai tai nekenkia kliento interesams, ginčą baigti taikos sutartimi. Nepavykus ginčo bbaigti taikos sutartimi, advokatas, atstovaudamas teisme kliento interesams, neturi bloginti asmeninių santykių su kolega. Apie galutinius tokios bylos nagrinėjimo rezultatus kitos šalies interesams atstovavęs advokatas, o jeigu asmuo bylą, iškeltą advokatui,vedė be advokato, – pats šalimi esantis advokatas turi nedelsdamas informuoti Lietuvos advokatų tarybą ( Lietuvos advokatų profesinės etikos taisyklių 22 str. ).

Kalbėtis bylos klausimais su kita šalimi advokatas gali tik informavęs jos advokatą ir gavęs jo sutikimą, o su neturinčia advokato kita šalimi advokatui dėl ginčo dalyko visai nederėtų kkalbėtis.

Šalių advokatai turėtų stengtis visus rašytinius įrodymus pateikti. teismui rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui, kad kiekviena šalis, pateikdama teismui paaiškinimus, galėtų jais grįsti savo reikalavimus ar atsikirtimus. Abi šalis atstovaujantys advokatai privalo vienas kitą supažindinti su visais teismui pateikiamais dokumentais.

Advokatas privalo ppranešti kitos šalies advokatui negalįs atvykti į teismo posėdį arba ketinąs su teismu susitarti dėl bylos nagrinėjimo kitu, nei paskirta, laiku ir suderinti su juo abiem priimtiną bylos nagrinėjimo datą ir laiką.

Ketvirta, advokatas turi rūpintis savo padėjėjų kvalifikacija ir tinkamu pareigų vykdymu.

Penkta, advokatas privalo nuolat rūpintis savo kvalifikacija ir nuolat ją kelti.

Dėl profesijos specifikos advokatui keliami didesni reikalavimai. Už netinkamą profesinių pareigų vykdymą, įvairius pažeidimus ir nusižengimus advokatas gali būti traukiamas baudžiamojon, civilinėn ar drausminėn atsakomybėn ( Advokatūros įstatymo 40-43 str. ). Asmuo, kuriam teismo nuosprendžiu atimta teisė verstis advokato veikla arba kurio advokato profesinė veikla sustabdyta ar uždrausta ( Advokatūros įstatymo 17, 38, 39, 43 str. ), negali būti atstovu pagal pavedimo sutartį ( CPK 52 str. ).

Advokatūros, kaip iir kitų Lietuvos teisinės sistemos institucijų, reforma dar nėra baigta. Toliau tobulinant Advokatūros įstatymą, derėtų nepamiršti nei istorijos, nei kitų valstybių patirties.

Ikikarinėje Lietuvoje advokatų teisinę padėtį reguliavo 1933 metų teismų santvarkos įstatymo 289- 486 straipsniai. Asmenis dirbti advokatais skyrė teisingumo ministras. Atskirų egzaminų pretendentams į advokatus nebuvo. Jais galėjo tapti arba išlaikiusieji teisėjo egzaminus, arba turintieji teisių mokslo docento ar profesoriaus vardą. Įstatymo 25 straipsnis nurodė advokatų civilinę atsakomybę už klientui padarytą žalą netinkamai vedant bylą. Teisingumo ministras nustatydavo kiekvieno aadvokato profesinės veiklos teritoriją, o Vyriausiajame tribunole bylas galėjo vesti tik šios institucijos išduotą leidimą turintys advokatai.

Daugelyje užsienio valstybių vesti bylas apeliacinėje ar kasacinėje instancijoje galima tik per advokatą. Kai kuriose šalyse advokatai turi teisę bylas vesti tik tam tikrame teisme, prie kurio yra priskirti. Tokia sistema yra, pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje ( Prancūzijos Cour de Cassation bylas gali vesti tik prie jo priskirti advokatai; dabar jų yra 60 ).

Daugelyje valstybių įvestas privalomas advokatų civilinės atsakomybės draudimas, nustatytas reikalavimas nuolat kelti kvalifikaciją, įteisinti maksimalūs advokato honoraro įkainiai..12. KOMERCINIS ATSTOVAVIMAS

Komercinį atstovavimą vykdo prekybos agentas arba prokuristas.

Prekybos agentas – tai asmuo, kurio pagrindinės ūkinės veiklos tikslas – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis savo ar atstovaujamojo vardu, jo sąskaita ir interesais (CK 2.152 str. 1 d.). Prekybos agentas yra verslininkas, kuris pagal komercinio atstovavimo sutartį sudaro sutartis atstovaujamojo arba savo vardu. Prekybos agentas taip pat gali tarpininkauti savo klientui – surasti reikiamus kontrahentus, dalyvauti derybose su jais. Jei sutartį jis sudaro savo vardu, tai pagal sutartį su klientu pastarajam perduoda viską, ką įgijo vykdydamas pavedimą.

Komercinio atstovavimo sutartys paprastai yra ilgalaikės. Jas galima sudaryti apibrėžtam ir neapibrėžtam terminui. Jei, pasibaigus apibrėžtam terminui, šalys ir toliau įgyvendina savo teises ir vykdo savo pareigas, tai ppripažįstama, kad sutartis atnaujinta neapibrėžtam terminui tomis pačiomis sąlygomis (CK 2.155 str.). Neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį galima nutraukti bet kurios šalies iniciatyva iš aksto įspėjus kitą šalį. Įspėjimo terminai numatyti CK 2.165 straipsnyje. Šalys negali tarpusavio susitarimu nustatyti trumpesnių terminų.

Prekybos agentas privalo sąžiningai ir rūpestingai vykdyti visus atstovaujamojo pavedimus, jo instrukcijas, būti lojalūs, informuoti atstovaujamąjį apie sudarytas sutartis, teikti kitą reikalingą informaciją, saugoti atstovaujamojo prekybos paslaptis, nekonkuruoti su atstovaujamuoju, jei ši sąlyga numatyta sutartyje, atlyginti atsovaujamajam padarytus nuostolius, pasibaigus sutarčiai, grąžinti atstovaujamajam dokumentus ir kt.

Atstovaujamasis privalo aprūpinti agentą reikiamais dokumentais ir informacija (kainoraščiais, prekių pavyzdžiais, reklamine medžiaga, standartinėmis sutarčių sąlygomis ir t. t.), nedelsiant pranešti prekybos agentui apie sutikimą ar atsisakymą sudaryti sutartis, apie sutarties sąlygų pakeitimą ar papildymą, apie agento sudarytų sutarčių patvirtinimą arba nepatvirtinimą, jei reikia tokio patvirtinimo, suteikti informaciją, būtiną pavedimui vykdyti, mokėti sutartą atlyginimą.

Prokūra yra įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui jo vardu ir jo interesais atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu (CK 2.176 str. 1 d.). Asmuo, kuris turi prokūrą, yra prokūristas. Prokūrą gali išduoti tik juridinis asmuo – verslininkas. Tai gali būti prekybos, gamybinė, paslaugų teikimo ar kitokio pobūdžio verslo įmonė. Prokuristu gali būti ttik šios įmonės darbuotojas, kuris atlieka tam tikrus teisinius veiksmus (sudaro ir vykdo sutartis, valdo verslo įmonę, atstovauja teisme ir pan.). Prokūristas neturi teisės perleisti atstovaujamojo nekilnojamąjį daiktą (įmonę) ar suvaržyti teises į jį, pasirašyti atstovaujamojo balansą ir mokesčių deklaraciją, skelbti atstovaujamojo bankrotą, duoti prokūrą, priimti į įmonę dalininkus.

Prokūra turi būti rašytinė ir įregistruota teisės aktų nustayta tvarka.

Prokūra pasibaigia, kai: atstovaujamasis ją atšauia; prokuristas jos atsisako; atstovaujamajam iškeliama bankroto byla; likviduojamas ar reorganizuojamas prokūra išdavęs asmuo; prokuristas miršta.

IŠVADOS

Atstovavimo instituto paskirtis civiliniame procese iš esmės yra dvejopa – viena vertus, atstovas užtikirina tinkamą teisinę pagalbą ir kartu tinkamą proceso vedimą (procesinis atstovavimo aspektas), kita vertus, atstovas pakeičia procese atsovaujamąjį (materialinis atstovavimo aspektas). Kalbant apie atstovavimo įtaką proceso koncentruotumo principui įgyvendinti didžiausią poveikį turi būtent procesinis atstovavimo aspektas, t.y. klausimai, susiję su asmenimis, turinčiaias teisę būti atstovais civilinėje byloje, bei su atstovo suinteresuotumu baigti bylą kaip įmanoma greičiau.

Nuo atstovo turimų teisinių žinių, jo kvalifikacijosdaug priklauso ne tik proceso sėkmė, bet ir galimybė tinkamai įgyvendinti civiliniam procesui keliamus tikslus- iš j.ų ir jo koncentruotumo principą. Tik iš teisiniu požiūriu kvalifikuoto šalies atstovo galima reikalauti tinkamai įgyvendinti pareigą rūpintis proceso skatinimu, laiku, atsižvelgiant į procesinę situaciją, pateikti įrodymus ir reikalavimus byloje, taikyti paprastesnius procesinių

dokumentų įteikimo būdus ir pan. Pagaliau teisiniu požiūriu išprūsusiems atstovams yra paprasčiau įvertinti bylos situaciją ir susitarti dėl taikos sutartie sudarymo, visus principus paliekant nuošalyje.

Naudota literatūra:

1. Mikelėnas V. Civilinis procesas. 1 dalis. Vilnius: Justicia, 2004.

2. Nekrošius V. Civilinis procesas: Koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. Vilnius: Justicia, 2002.

3. Civilinė teisė: vadovėlis / V. Mikelėnas, P. Rasimavičius, V. Staskonis ir kt. Kaunas: Vijusta, 1998.

4. Laužekas E. Civilinio proceso teisė / E. Laužekas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Vilnius: Justicia, 2003.