BAUDŽIAMOJI teisė 1

G.Švedo paskaitos

I tema. Baudžiamosios teisės sąvoka, funkcijos, sistema. Baudžiamosios teisės mokslas.

T1. 1. Baudžiamosios teisės sąvoka. Baudžiamoji teisė subjektyvine prasme (ius puniendi). Baudžiamoji teisė objektyvine prasme (ius poenala). Baudžiamosios teisės atsiradimas ir raida įvairiais valstybės vystymosi etapais. Baudžiamoji teisė teisinėje valstybėje.

Baudžiamosios teisės sąvoka. Uždaviniai.

BT – tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą.

BT – teisės šaka, kkuri reglamentuoja 3 esminius aspektus:

1. nusikaltimą,

2. bausmę,

3. sąlygas, kurioms esant taikoma ta bausmė.

BT uždaviniai yra specifiniai palyginus su kitomis teisės šakomis. BT vienintelė teisės šaka nukreipta į praeitį, jos veikimas siejamas su praeities veiksmais ir neveikimu, padarytais praeityje. Ji numato atsakomybę už veikas praeityje.

BT 1 straipsnis. Baudžiamųjų įstatymų paskirtis

Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai turi tokią paskirtį:

1) uždrausti veikas, kurios padaro esminę žalą asmens, valstybės ar visuomenės interesams arba kelia grėsmę tokiai žalai atsirasti;

2) tiksliai apibrėžti, kokios veikos pripažįstamos nusikaltimais;

3) nnustatyti nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir jas atitinkančias bausmes;

4) saugoti asmenis ir visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasinant kriminalinėmis bausmėmis ir nustatyti pagrindus, kuriais remiantis baudžiami nusikaltusieji asmenys norint juos pataisyti.

Literatūroje kartais BT sąvokos turinys yra skirstomas į ddvi dalis: baudžiamąją teisę subjektyvine prasme (ius puniendi) ir baudžiamąją teisę objektyvine prasme (ius poenala).

Baudžiamoji teisė subjektyvine prasme (ius punlendi) iš esmės turi atsakyti į klausimą dėl valstybės teisės nubausti pilietį, padariusį nusikaltimą.Yra daug teorijų apie tai. Pažymėtina, kad valstybės teisė nubausti pirmiausia atsiranda todėl, kad ji teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje. Iš piliečių reikalavimo užtikrinti jų saugumą išplaukia valstybės pareiga užtikrinti joje gyvenančių žmonių interesus ir saugumą. Ši valstybės pareiga yra atsiradusi iš jos pačios paskirties. Teisės nustatytai tvarkai užtikrinti panaudoja ir teisės pažeidėjų nubaudimą bei taisymą. Atsižvelgiant į tai tam tikri nubaudimo teisės aspektai įgyja savarankišką prasmę ir todėl ši baudžiamosios teisės sritis gali būti specialiai akcentuota.

Baudžiamoji teisė objektyvine prasme (ius poenala) – tai visuma įįstatymo numatytų draudimų ar įpareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose. Šios baudžiamosios teisės normos apibrėžia saugomų teisinių gėrybių apimtį ir jiems padaromos žalos pobūdį.

T1. 2. Baudžiamosios teisės dalykas. Baudžiamieji teisiniai santykiai.

Baudžiamosios teisės dalykas, metodai.

BT dalyką sudaro – nusikaltimas, bausmė, sąlygos, kurioms esant taikoma bausmė

Tik BT nustato bausmę, bendruosius bausmės požymius, paskirtį ir atskleidžia bausmės turinį. Tik BT nustato kokiomis sąlygomis gali būti taikoma kriminalinė bausmė. Yra ir specifiniai momentai išeinantys už BT ribų. Pvz.: nusikaltimo subjekto nepakaltinamumas – nepatenka įį tuos 3 aspektus, medicininio, auklėjimo poveikio priemonių nepakaltinamiems, nepilnamečiams taikymas.

Apskritai sakoma, kas teisės reguliavimo metodai yra du – civilinis ir administracinis. Civilinis metodas pagrįstas santykių šalių lygybe, o administracinis santykių šalių pavaldumu.

BT ryškiausiai pasireiškia administracinis santykio reguliavimo metodas (asmuo pavaldus valstybei). Bet BT yra normų, kurios rodo civilinės teisės metodo buvimą BT, pvz.: BK 531 str. – susitarimas tarp šalių.

Baudžiamieji teisiniai santykiai.

BT santykiai pasižymi tuo, kad tai yra santykiai tarp valstybės ir konkretaus fizinio asmens, kuris padarė nusikaltimą. Santykių pagrindas yra nusikaltimo padarymas.

Baudžiamosios atsakomybės realizavimas galimas:

1. paskiriant bausmę,

2. atleidžiant nuo BT atsakomybės.

T1. 3. Pagrindinės baudžiamosios teisės sąvokos: nusikaltimas ir bausmė.

Nusikalstama veika kaip teisinis reiškinys yra susijusi su dviem labai svarbiais išeities momentais:

1) Žmonių ar valstybės interesams apginti baudžiamaisiais įstatymais ar kitomis normomis yra nustatomas draudžiamų veikų ratas. Asmuo, savo veiksmais pažeisdamas vieną ar kelis nustatytus draudimus, padaro žalą teisės saugomiems gėriams – t.y. padaro nusikaltimą.

2) dėl to kyla neišvengiama teisinė pasekmė – bausmė. Nusikaltimas ir bausmė – tai tos dvi pagrindinės kategorijos, kurių pagrindu formuojama visa teisės šaka – baudžiamoji teisė.

T1. 4. Baudžiamoji teisė kaip valstybės teisinės sistemos dalis. Baudžiamoji teisė ir kitos visuomeninius santykius reguliuojančios normos: moralė, religija. Atrankinis baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių pobūdis. BBaudžiamoji teisė teisės sistemoje. Materialinė ir procesinė baudžiamoji teisė. Bausmių vykdymo teisė. Baudžiamosios teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų: administracinės, civilinės teisės.

Baudžiamoji teisė ir kitos visuomeninius santykius reguliuojančios normos: moralė, religija.

Kitos socialinės normos (moralė ir religija) – atspindi visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą ir daro įtaką:

1. veikų, kurios laikytinos nusikalstamomis politikai – kriminalizacijai ar dekriminalizacijai,

2. bausmių politikai,

3. teismų praktikai.

Moralinės nuostatos – tai nuostatos, paremtos žmogaus vidiniu įsitikinimu. Moraliniam elgesiui svarbiausi yra vidiniai motyvai, dažniausiai nepriklausomai nuo elgesio turinio. I. Kantas, atskirdamas moralės ir teisės sritis, teisinėmis normomis vadino tokias, kurios, neatsižvelgiant į normas vykdančio asmens vidinę būseną, reikalauja tik legalaus žmogaus elgesio – pareigos jausmo. BT visuomet reikalauja objektyviai išreikšto žmogaus poelgio, nors moralės normos smerkia ne tik tokius veiksmus, bet ir mintis. Moralės normos dažnai sutampa su BT draudimais, tuo paryškindamos šio draudimo prasmę. Daug moralinių nuostatų daro įtaką žm elgesiui, kurio BT ar kitos teisės šakos nereguliuoja.

Katalikų bažnytinė teisė skiria nusikaltimus ir nuodėmes. Jas galima atskirti taip:

1. Nuodėmė yra dievo ar bažnyčios įsakymų, o nusikaltimas – baudžiamojo bažnytinio įstatymo nesilaikymas ar sulaužymas,

2. Nusidėti galima ir vidiniu būdu – mintimi, o nusikaltimui reikia išorinio veiksmo,

3. Nuodėmes bažnyčia atleidžia priskirdama jas sąžinės sričiai, o nusikaltimai priklauso išorinei sričiai,

4. Už padarytus nusikaltimus yyra numatytos bausmės ar bausmių priemonės, už nuodėmes yra skiriamos atgailos.

Nuodėmės suvokimas formuoja dorovinio elgesio nuostatas, kurios turi reikšmės tam, kad žm nenusižengtų ne tik bažnyčios, bet ir pasaulietiniams baudž.įstatymams.

Atrankinis baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių pobūdis. Tam, kad juridinis faktas atsirastų, teisė iki jo padarymo privalo nustatyti atitinkamus draudimus nedaryti kokių nors veiksmų ar įpareigoti visuomenės labui tam tikru būdu elgtis (pvz.; nevogti, nežudyti ar mokėti lėšas savo vaikams išlaikyti ir pan.). Baudžiamosios teisės saugomi ne visi žmonių interesai, dar vadinami teisiniais gėriais, o tik kai kurie. BT saugo juos pasirinktinai. Saugomų gėrių pasirinkimo pagrindai:

1) gėrių svarba visuomenėje ir

2) jiems padarytos žalos pobūdis.

BT gina tokias svarbias vertybes kaip gyvybę, sveikatą, orumą, lytinę laisvę, nuosavybę, pačios valstybės egzistavimo sąlygas ir daug kitų. Šiuos gėrius saugo ir kitos teisės šakos.

Baudžiamoji teisė teisės sistemoje.

BT vieta teisės sistemoje gali būti aptariama dvejopai:

1. ji gali būti analizuojama kitų baudžiamojo pobūdžio teisės šakų (b-ojo proceso ir bausmių vykdymo teisės) požiūriu,

2. teisės sistemos apskritai požiūriu.

1. BT dar vadinama materialine teise, o baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymo teisė – formaliąja teise. Tai reiškia, kad tarp šių teisės šakų yra tiesioginis ryšys. BT apibrėžia nusikalstamų veikų ratą ir bausmes už jų padarymą. BT nesprendžia klausimo, kaip, kokia

tvarka nusikaltusiam asmeniui turi būti inkriminuotas padarytas nusikaltimas ir paskirta bausmė. Kvotos, tardymo organų bei visų instancijų teismų veikla traukiant asmenį baudž. atsakomybėn ir paskiriant bausmę sureguliuota baudž. proceso teisės. Bausmių vykdymo teisė sureguliuoja kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą nusikaltimą. Ši teisės šaka numato bausmių vykdymo tvarką ir juos vykdančių institucijų teises bei pareigas.

Taigi BT, baudž. procesas ir bausmių vykdymo teisė sudaro tam tikrą visumą, kuri teisiškai sureguliuoja visus klausimus, susijusius su padaryto nusikaltimo išaiškinimu, kkaltojo asmens nubaudimu ir paskirtos bausmės realizavimu.

2. CT, DT, FT ir kitų teisės šakų normų pagrindu sukuriamos prielaidos subjektų tarpusavio santykiams formuotis ir vystytis, kartu užtikrinant ir visuomenės raidos pažangą. BT normos nekuria jokių prielaidų ir nereguliuoja kokių nors pozityvių visuomeninių santykių raidos, jų uždavinys – užkirsti kelią tokių visuomeninių santykių susiformavimui ir raidai, kurie trukdo normaliam visuomenei naudingų santykių funkcionavimui. BT ir kitos teisės šakos dažnai gina tą patį objektą (gyvybę, sveikatą, nuosavybę, viešąją tvarką ir kt.) tik skirtingomis ppriemonėmis ir panaudodamos skirtingus teisinio reguliavimo metodus. Šiuo metu vis didesnę reikšmę visose valstybėse įgyja tarptautinės teisės normos. Yra ir tokių konvencijų, kuriuose sprendžiami baudž. atsakomybės klausimai. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir susiklosčiusia įstatymų leidybos praktika, konvencijų nuostatai BT-je taikomi ttada, kai jie yra inkorporuoti į Lietuvos Respublikos baudž.įstatymus.

Materialinė ir procesinė baudžiamoji teisė. Materialioji baudžiamoji teisė – tai baudžiamoji teisė, kuri numato, kokios veikos yra draudžiamos ir kokios taikomos bausmė už nusikaltimų padarymą. Baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės laikomos formaliomis teisės šakomis. Materialinė baudžiamoji teisė trumpai gali būti apibūdinama taip: tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato atitinkamas kriminalines bausmes kaip tokio draudimo nesilaikymo pasekmes.

Bausmių vykdymo teisė.

Bausmių vykdymo teisė sureguliuoja kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą nusikaltimą. Ši teisės šakos normos nustato tvarką, kaip turi būti vykdomos paskirtos bausmės, kad kartu būtų pasiekti bausmės tikslai. Svarbią vietą bausmių vykdymo teisėje užima laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir su tuo susiję nuteistųjų tteisinės padėties (jų teisių ir pareigų), mokymo, auklėjimo, darbinės veiklos sureguliavimo ir kt. klausimai. Ši teisės šaka numato ir kitų bausmių vykdymo tvarką ir juos vykdančių institucijų teises bei pareigas.

Baudžiamosios teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų: administracinės, civilinės teisės.

Pagal dalyką ir metodą.

T1. 5. Baudžiamosios teisės funkcijos. Visuomenėje pripažintų teisinių gėrybių apsauga. Teisinių gėrių, ginamų baudžiamosios teisės priemonėmis ribos. Baudžiamosios teisės represinės ir prevencinės ribos. Baudžiamosios teisės subsidinis pobūdis.

Baudžiamosios teisės funkcijos.

Bendriausia prasme baudžiamoji teisė vykdo apsauginę funkciją.

Labiau specializuotos BT funkcijos:

1. Bendrosios pprevencijos: Baudžiamaisiais draudimais siekiama užkirsti kelia nusikaltimams apskritai. Realus BT įstatymų taikymas padariusiems nusikaltimus daro atitinkamą poveikį kitiems, potencialiai linkusiems nusikalsti asmenims. Esmė: ne bausmių griežtumas, o atsakomybės neišvengiamumas.

2. Informacinė: Esant tinkamai pateiktai informacijai apie BTN nustatytus draudimus ir įpareigojimus siekiama: 1) apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų žmones, kurie nelinkę nusikalsti (sulaikyti nusikaltėlį, būtinoji gintis ir t.t.), 2) BT priemonėmis galėtų pasinaudoti nukentėjęs asmuo, 3) taip formuoti įstatymui paklusnių žm kategoriją, taip siaurinant galimybes daryti nusikaltimus.

3. Represinė: Esmė: pagal BT normose nustatytas sankcijas daromi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai nuteistajam.

4. Individualios represijos (pataisymo): Nusikaltusiam asmeniui taikant įstatymą tikimasi jo elgesio pasikeitimo – daugiau nedarys nusikaltimų. BT poveikis priklauso nuo: tinkamai pritaikyto įstatymo, individualizuotos bausmės parinkimo, jos atlikimo organizacijos ir tt.

Visuomenėje pripažintų teisinių gėrybių apsauga.

Šiuolaikinė teisė, kai ginami valstybėje pripažinti gėriai, atiduoda pirmenybę CT, AT, KT teisės šakoms. Padaryta žala sveikatai, garbei, nuosavybei ir kt. gali būti atlyginta pagal civilinį ieškinį, o už daugelį nusižengimų pritaikyta administracinė atsakomybė. Šių teisės šakų nustatyta atsakomybė gali ne tik apsaugoti šiuos gėrius, bet ir esant jų pažeidimui užtikrinti nukentėjusiojo interesus. Baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė (ultima ratio) padarius pažeidimą. Tik kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti šių gėrybių apsaugos, gali būti taikoma baudž.atsakomybė.

Teisinių gėrių, ginamų bbaudžiamosios teisės priemonėmis ribos.

Baudžiamosios teisės represinės ir prevencinės ribos.

Baudžiamosios teisės subsidinis pobūdis.

T1. 6. Baudžiamoji teisė kaip ultima ratio dėl nusikalstamos veiklos. Nubaudimas už padarytą veiką. Nubaudimas kaip nusikaltusio asmens pataisymo prielaida. Bausmė, atpildas, kaltės išpirkimas.

Baudžiamoji teisė kaip ultima ratio dėl nusikalstamos veiklos.

Šiuolaikinė teisė, kai ginami valstybėje pripažinti gėriai, atiduoda pirmenybę CT, AT, KT teisės šakoms. Baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė (ultimaratio) padarius pažeidimą. Tik kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti šių gėrybių apsaugos, gali būti taikoma baudž.atsakomybė.

Nubaudimas už padarytą veiką.

Nubaudimas kaip nusikaltusio asmens pataisymo prielaida.

Bausmė, atpildas, kaltės išpirkimas.

T1. 7. Baudžiamosios teisės sistema. Bendroji ir specialioji dalys. Pagrindiniai bendrosios ir specialiosios dalių sudarymo principai.

Baudžiamosios teisės sistema.

BT sistema.

BT sistema – tai logiška šios teisės šakos struktūra. Ją sudaro bendroji dalis ir specialioji dalis.

Bendroji dalis – bendri dalykai, kurie reikšmingi bet kurio nusikaltimo požymiui.

Specialioji dalis – konkretaus nusikaltimo sudėtis.

Teisės teorijoje šios dalys skaidomos į dar smulkesnes dalis – institutus, o jie į normas.

Institutai – teisės normų dalis kuri reguliuoja santykinai savarankiškus ………..

Bendrosios dalies institutai – nusikaltimas, bausmė, atleidimas nuo atsakomybės.

Specialiosios dalies institutai (pagal BK skirsnius):

Itin pavojingi valstybiniai nusikaltimai – tai ne institutas.

1. valstybiniai nusikaltimai,

2. nusikaltimai asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui,

3. n politinėms ir darbinėms piliečių llaisvėms,

4. valdymo tvarkai,

5. visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai,

6. krašto apsaugos tarnybai,

7. nuosavybei,

8. valstybės tarnybai,

9. teisingumui,

10. ūkininkavimo tvarkai,

11. finansams,

12. gyvūnijai ir augmenijai,

13. karo nusikaltimai.

Norma. Du aspektai: bendrosios dalies normos, specialios dalies normos.

Kiekvienos šakos norma – konkreti elgesio taisyklė (tai gali būti taikoma S dalies normoms)

BD normų turinys kitoks, Jos skirstomos:

1. normos definicijos (pateikia kažko sampratą, BK 8, 12 str.)

2. normos – principai (įtvirtina BT principus NK 3 str.)

3. normos – sąlygos (artimos definicijai, bet nustato tt sąlygas, normų galiojimą laike,, apibrėžia nusikaltimo subjektų amžių).

Galiojanti kontinentinės Europos ir daugelio kitų šalių BT yra kodifikuota. LR galiojantis BT įvardija visas veikas, kurios laikomos nusikaltimais, išskyrus veiką numatytą 1992 m. priimtame “Įstatyme dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą”. Tiesa, 1998 m. įstatymu iš dalies inkorporuotas į BK. BK turi bendrąją dalį ir specialiąją dalį.

Bendroji ir specialioji dalys.

BT bendrojoje dalyje yra nustatyta:

1. baudž.įstatymų galiojimo tvarka,

2. nusikaltimo bendrieji požymiai,

3. nusikaltimo padarymo formos,

4. asmenų, traukiamų baudž.atsakomybėn, amžius,

5. kaltės formos ir atskleidžiamas jų turinys,

6. bausmės,

7. bausmių skyrimo ir atleidimo nuo jų tvarka.

Specialiojoje dalyje išvardijamos ir nustatomos:

1. veikos, kurios yra laikomos nusikaltimais,

2. sankcijos už BT normų pažeidimą.

Pagrindiniai bendrosios ir specialiosios dalių sudarymo principai.

BD ir SD sudaro vieningą visumą. Dažnai yra taikomos kartu. BD – vykauja normos-definicijos, SD normos numato sankcijas. BD savarankiškai funkcionuoti negali be SD, tačiau

SD normų realizavimas praktiškai neįmanomas be BD.

T1. 8. Baudžiamosios teisės mokslas. Baudžiamosios teisės mokslo paskirtis. Mokslinės analizės metodai. Baudžiamosios teisės mokslo vieta visuomeninių mokslų struktūroje. Baudžiamoji teisė ir kitos mokslo šakos, padedančios spręsti atsakomybės už padarytus nusikaltimus klausimus. Teisės mokslo raida. Klasikinė kryptis. Antropologinė kryptis. Sociologinė kryptis.

Šiuolaikinis baudžiamosios teisės mokslas apie nusikaltimui ir baudžiamąją atsakomybę.

Baudžiamosios teisės mokslas. Tai žinių visuma apie tokius išskirtinius visuomenės teisinius reiškinius kaip nusikaltimas ir bausmė. Mokslo dalykas yra tirti šios teisės šakos normas, pagal kurias vveika pripažįstama nusikaltimu ir kaltininkui paskiriama bausmė.

Baudžiamosios teisės mokslo paskirtis.

1. Analizuoja nusikaltimo esmę, jo materialiuosius ir formaliuosius požymius, nusikaltimo padarymo formas, nagrinėja bausmės esmę ir jos teisingo taikymo prielaidas – tai sudaro prielaidas tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą,

2. Tiriant baudžiamuosius įstatymus siekiama išaiškinti jų sąlygotumą bei taikymo efektyvumą.

3. Tiria baudžiamųjų įstatymų raidą, kad galima būtų suvokti kovos su nusikalstamumu tendencijas ir pateikti mokslines prognozes ateičiai.

Mokslinės analizės metodai. Jų naudojimas priklauso nuo mokslinės užduoties.

1. Sisteminis – nustatant teisės normos vietą, parenkant bausmių rūšį ir ddydį, sudarant BK dalis,kt

2. Lyginamasis (komparatyvinis) – lyginant atskirų šalių normas institutus,

3. Statistinis – įvertinti padarytų, išaiškintų nusikaltimų, paskirtų bausmių, nuteistųjų demografinius ir kt. kiekybinius rodiklius,

4. Sociologinis – apklausos būdas, iškiant išsiaiškinti teisės institutų veikimą kriminalinės ar kitos statistikos patikimumą iir kt klausimus.

5. Istorinis – atskleidžiama normų raida,įvertinamos taikymo galimybės,

ir kt.

Baudžiamosios teisės mokslo vieta visuomeninių mokslų struktūroje.

Baudžiamoji teisė ir kitos mokslo šakos, padedančios spręsti atsakomybės už padarytus nusikaltimus klausimus.

BT mokslas, nagrinėjantis nusikaltimo ir bausmės klausimus, susiduria su kitomis mokslo šakomis – kriminologija, kriminalistika, teismų statistika, teismo pedagogika ir psichologija. Teisminė psichiatrija, kai sprendžiami klausimai susiję su kaltininko gebėjimu atsakyti už padarytą veiką. Teisminė medicina, kai nustatomas žalos dydis žmogaus sveikatai.

Teisės mokslo raida.

I. Iš romėnų teisės iki mūsų laikų išliko tik atskiros nuotrupos apie nusikalstamą veiką ir nubaudimą – 47 ir 48 Digestų knygos.

II. Tik XII a. Italijoje pradėta dėstyti BT disciplina. Vėliau kitų šalių universitetuose. Kanonų ir romėnų teisė dažniausiai buvo dėstomu dalyku Vakarų Europos universitetuose. Nacionalinės teisė – tik ppapildoma medžiaga. Dėstoma – skaitomi konkrečių normų komentarai, įstatymų komentarai, kuriuos parašė žymūs teisininkai.

III. Š. Monteskje “Apie įstatymų dvasią”1748, Ž. Ruso ”Visuomenės sutartis” 1762, Č. Bekarijos “Apie nusikaltimus ir bausmes” 1764 – davė pradžią BT mokslui kaip jis suprantamas dabar.

Č. Bekarija jau nuo XIX a. yra laikomas vienu iš pradininkų vadinamosios klasikinės BT teorijos. Jis iškėlė vieną savrbiausių šiuolaikinės baudžiamosios teisės principų: pagrindinį vaidmenį užkertant kelią nusikaltimams turi ne bausmės žiaurumas, bet jos neišvengiamumas.

IV. Klasikinė kryptis.

V. Antropologinė kryptis.

VI. Sociologinė kryptis.

VII. ŠŠiuolaikinė BT teorija.

Klasikinė kryptis.

Ši kryptis pagrindė visų asmenų lygybę prieš įstatymą, būtinumą padaryti esminių pakeitimų bausmių srityje (atsisakyti kūną žalojančių bausmių, sumažinti mirties bausmės taikymą, vykdyti kalėjimų reformą, atsisakyta bausti už kai kuriuos nusikaltimus tikybai ir ypač tariamus nusikaltimus, susijusius su raganavimu ar kitais prietarais. Ryškus baudžiamosios atsakomybės formalizavimas – BK-ai, numatydami nusikaltimo požymius, stengėsi labai išdiferencijuoti nusikaltimų rūšis ir tuo pagrindu konkretizuoti sankcijas (pvz.: vagystės numatoma apie 20 sudėčių su skirtingomis sankcijomis).

Šis laikotarpis pasižymi nemažais biologijos ir psichologijos laimėjimais, pradėtais plačiais sociologiniais nusikaltėlių ir bausmės tyrimais.

Reikšmė: šios krypties svarbiausi teiginiai sudaro ir šių dienų demokratinių valstybių BT pagrindą įgydami neoklasicizmo ar kt bruožų.

Atstovas: Č. Bekarija jau nuo XIX a. yra laikomas vienu iš pradininkų vadinamosios klasikinės BT teorijos. Jis iškėlė vieną svarbiausių šiuolaikinės baudžiamosios teisės principų: pagrindinį vaidmenį užkertant kelią nusikaltimams turi ne bausmės žiaurumas, bet jos neišvengiamumas.

Antropologinė kryptis.

XIX a. 8 ame dešimtmetyje ryškiai iškyla antropologinė ir sociologinė BT kryptys. Šios kryptis tikslas buvo ne ieškoti baudžiamosios atsakomybės pagrindų, o nustatyti realias nusikaltimo priežastis.

Atstovas : Č. Lombrozo “Žmogus nusikaltėlis” – jo išvada – nusikaltėlis yra atskiras žmogaus tipas, kurio savybės lemia jo patologiniai nukrypimai (veido, akių, kaktos ir kt), esantys nusikalstamo elgesio priežastimi ir kartu darantys asmenį įgimtu nnusikaltėliu. Tačiau tie požymiai buvo ganu būdingi ir kitiems, įstatymui nenusižengusiems asmenims. Todėl ši kryptis jau šio šimtmečio pradžioje beveik vieningai BT teoretikų buvo pripažinta nepagrįsta.

Reikšmė: 1. atkreipė žmonijos dėmesį į tai, kad nusikaltėlio nubaudimas nėra vienintelis valstybės rūpestis. Svarbu suvokti nusikaltimų priežastis ir jas šalinti, tai visuomenei atsieitų pigiau. 2. Jos pagrindu susiformavo kriminologija, tyrinėjanti nusikalstamumo priežastis ir nusikaltėlį

Sociologinė kryptis.

Atstovas: F. Listas – Visuomenės kova su nusikaltimais gali būti vaisinga, jei 1) gerai žinomos nusikaltimų priežastys, 2) įtaka, kurią daro valstybės skiriamos bausmės nusikaltėliams. BT mokslas turi būti suskirstytas į kelias šakas, kurios sudarytų vieningą mokslą: 1) baudžiamosios teisės dogmatika, 2) kriminologija, 3) baudžiamoji politika (yra ir kitoks skirstymas).

Šiuolaikinis baudžiamosios teisės mokslas apie nusikaltimui ir baudžiamąją atsakomybę.

Šiuolaikinė BT teorija tampa daugiau pragmatine. Nubaudimo tikslai paprastai siejami su nusikaltusio asmens pataisymu, visuomenės apsauga nuo nusikaltimo padarymo. Nusikaltimą, nusikaltėlį ir bausmę tyrinėja įv šiuolaikinio mokslo šakos.

BT šaltiniai.

BT šaltinių rūšys:

1. Konstitucija – tiesiogiai taikomas aktas.Bendrieji ir specialieji aspektai taikant konstituciją BT.

Bendrieji aspektai:

– negalioja joks aktas, kuris nėra paskelbtas,

– įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės,

– draudimas žiauriai elgtis su žmonėmis,

– dar keletas..

Specialieji aspektai:

– niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą,

– pripažinimas kaltu, nuo tada, kai įsiteisėja kaltinamasis teismo nuosprendis,

– nelaikomas priverstiniu darbas, kurį dirba nuteistieji.

Konstitucinio teismo nnutarimai – specifinis BT šaltinis. Specifiką nulemia: tai toks šaltinis, kurio esmę sudaro draudimas taikyti vieną ar kitą baudžiamąjį įstatymą nuo nutarimo paskelbimo dienos. Pvz.: KT nutarimas dėl mirties bausmės, šios normos po KT nutarimo negalėjo būti taikomos.

2. Baudžiamieji įstatymai. Šiai dienai jų yra 3:

1. BK;

2. Įstatymas dėl genocido prieš Lietuvos gyventojus (Bt normų kaip ir nebeliko dabar). Jis buvo inkorporuotas į BK. Jis įdomus tuo, kad buvo inkorporuotos kelios tarptautinės konvencijos).

3. 1991 m. priimtas įstatymas kovai su spekuliacija sustiprinti (iki šiol nebuvo taikytas), liko nepanaikintas.

3. Tarptautinės sutartys.

Konstitucijos 138str. – Seimo ratifikuotos sutartys yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis.

Būdai kaip valstybė įgyvendina tarptautines sutartis.

1. Monistinis – kai sutartys taikomos tiesiogiai kaip nacionaliniai teisės aktai.

2. Dualistiniai – kai valstybė pagal tos sutarties nuostatas turi pakeisti/priimti nacionalinius teisės aktus. Tokiu būdu, per nacionalinius teisės aktus įgyvendindama tarptautinę sutartį.

Lietuvoje BT taikomas tik dualistinis Tarptautinės sutarties įgyvendinimo būdas, t.y. privalo padaryti tt BK pakeitimus ar papildymus ir taip valstybė įgyvendina tarptautinės sutarties reikalavimus.

Pvz.: Įvairios tarptautinės sutartys apibrėždavo, kokias veikas laikyti nusikaltimu, bet neapibrėždavo sankcijų. Valstybės turi pačios spręsti kaip bausti – tai dualistinis būdas, nes sutartis nenurodo kaip bausti.

Konstitucinis teismas pasisakė – tarptautinių sutarčių tiesiogiai taikyti neįmanoma, nes nėra sankcijos.

Ratifikuotos sutartys:

1. Europos konvencija prieš pinigų plovimą. Lietuvai

aktualu – pateikia pinigų plovimo kaip nusikaltimo definiciją. Ji numato, kokios sankcijos turi nustatomos už šį nusikaltimą, t.y. turto konfiskavimas, o kitas nustato pati valstybė.

2. Europos konvencija prieš terorizmą. Numato kokios veikos yra pripažįstamos teroristiniais aktais ir valstybė ratifikuodama šią konvencija turi baudžiamuosius įstatymus priderinti prie jos. Nė viena konvencija nereikalauja, kad veikos būtų apibrėžtos identiškai. Lietuvos Respublikos BK yra 6 savarankiški straipsniai, apimantys konvencijos numatytus veiksmus, kuriuos valstybė turi uždrausti.

3. Daugybė konvencijų skirtų aviacijos, orlaivių, laivų apsaugai nuo teroristinių veiksmų.

Konvencijos, kurias ggalima taikyti tiesiogiai – monistinės.

1. Europos konvencija dėl ekstradicijos;

2. Europos konvencija pagalbos baudžiamosiose bylose;

3. Visos 9 dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos;

4. Europos konvencija dėl nuteistųjų asmenų perdavimo;

5. Europos konvencija dėl baudžiamojo proceso taikymo;

6. Europos konvencija dėl baudžiamojo nuosprendžio taikymo;

7. Europos konvencija dėl tarptaut. baudžiamųjų nuosprendžių pripažino ir vykdymo;

Šią grupę tarptautinių sutarčių grupę galima taikyti tiesiogiai. Čia apibrėžiamos sąlygos kaip taikyti.

8. Europos konvencija prieš korupciją;

9. Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas.

Šios dvi konvencijos yra specifinės, dėl ko Lietuvai pastoviai kyla problemų.

Europos konvencija prieš korupciją atidaryta pasirašymui 1999 m. Savo technika labai artima vvisoms Europos konvencijoms. Ji numato tris pagrindines veikas:

1. pasyvus kyšininkavimas (ėmimas),

2. aktyvus kyšininkavimas (davimas),

3. tarpininkavimas kyšininkaujant.

Mūsų BT tai uždrausta. Numatyta, kad visos šalys, siekiančios tapti šios konvencijos dalyvėmis, turi numatyti baudžiamąją atsakomybę juridiniams asmenims. Lietuva neturi juridinių asmenų atsakomybės instituto. BK projektas numato jjuridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės institutą. Juridinių asmenų atsakomybė kilusi iš pozityviosios teisės mokyklos, kur juridinių asmenų atsakomybė – įmanoma, o Lietuva orientuota į klasikinės mokyklos modelį, kur atsako tik asmuo individualiai už kaltai padarytą veiką, o juridinis asmuo atsako be kaltės. Lietuva negali šios konvencijos ratifikuoti, nes ši konvencija nenumato jokių išlygų, galima prisijungti tik nedarant išlygų.

Tarptautinio teismo statutas 1998 m. paskelbtas. Statuto esmė – jame kodifikuoti visi karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui, genocido nusikaltimai. Ši konvencija numato ne tik tikslius veikų požymius, bet ir bausmes už tuos nusikaltimus. Pagal šį statutą, jam įsigaliojus, bus įkurtas tarptautinis baudžiamasis teismas,kurio jurisdikcijoje bus.. tokius nusikaltimus tirti, teismo procesas ir netgi bausmės vykdymas. Valstybė prisiėmusi įsipareigojimus “aukoja” savo suvereniteto dalį. Tokio tarptautinio teismo egzistavimas ssukelia problemų. Teismas, nusprendęs perimti bylą iš valstybės nekreipia dėmesio ar asmuo yra persekiojamas savo valstybėje už įtariamą nusikaltimo padarymą ir iki galo įvykdo visą procesą. Kyla problema: ar nebus šiuo atveju pažeista mūsų konstitucija.

4. Amnestijos aktai.

Jie numato atleidimą nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės ir sąlygas, kurioms esant galima atleisti nuo bausmės ir atsakomybės.

Amnestijos aktas neprilyginamas įstatymui. Kas jis yra neaišku. Bet jie priimami įstatymu. Tokie įstatymu priimti amnestijos aktai buvo priimti 5 ir kol kas praktinių problemų nekyla.

5. Kai kkurie specifiniai įstatymai, trumpo galiojimo susiję su BT.

Pvz.: Savanoriškas šaunamojo ginklo grąžinimas (asmenys neteisėtai laikantys šaunamąjį ginklą per tt laiką grąžinę jį, atleidžiami nuo BA). Tokie įstatymai buvo du. Vienas galiojo 3 mėn, kitas daugiau kaip 3 mėn.

6. Aukščiausiojo teismo Senato nutarimai (baudžiamųjų įstatymų išaiškinimai).

Su riebiu klaustuku ar tai šaltinis. Kur problema? Pagal formą ir privalomumą nekelia problemų, nes pagal teismų įstatymą – teismai, kitos institucijos privalo atsižvelgti į AT Senato nutarimus (išaiškinimus). Problema kyla diskutuojant, kokia išaiškinimo esmė. Teismo aiškinimas nėra naujos teisės normos sukūrimas, tai tik aiškinimas teisės taikymo prasme. Tokiu atveju jie negali būti šaltiniu, nes nesukuriamos naujos normos. Kontrargumentas – tie išaiškinimai yra tokio lygmens, kad praktiškai tai yra sukūrimas naujų normų, kurios yra privalomos ūkio subjektams. Švedo nuomone tokią praktiką reikia pateisinti ir skatinti: įstatymo leidybos procedūra ilga, Aukščiausiasis teismas reaguoja greičiau, objektyviai AT turi turėti teisę daryti korekciją įstatymų taikyme, nes Seimas kartais neteisingai, neobjektyviai suvokia. Tačiau kartai būna atvirkščiai – įstatymo tekstas būna deras, o AT priima tokį išaiškinimą, kuris įstatymą iškreipia. Pvz.: išaiškinimas susijęs su būtinąja gintimi – asmuo gynybos metu sužalojęs ar nužudęs kitą, gali būti pripažintas kaltu ir tuo atveju, kai…AT susiaurina BT nustatytą teisę į savigyną.

7. Teismo precedentas.

Lietuvoje įtvirtintas įįstatymu kaip BT šaltinis. Pasižymi didele specifika – bet kurio aukštesniojo teismo sprendimas yra privalomas atsižvelgti žemesnės instancijos teismui. Lietuvos teismų įstatyme: teismo precedentu yra tiktai Aukščiausiojo teismo kolegijos priimti ir Aukščiausiojo teismo senato aprobuotos nutartys. Jos skelbiamos spaudoje – specialiame teismų biuletenyje ir į jas privalo atsižvelgti visi teismai, taikydami tuos pačius įstatymus analogiškoje situacijoje.

Pagal įstatymą – teismo sprendimai – įstatymas.

8. Šaltiniais gali būti tiktai įstatymo lygmens aktai. Visi kiti aktai – vyriausybės nutarimai, Lbanko nutarimai ir kiti nelaikomi BT šaltiniais.Bet jie turi tt įtakos, nes padeda taikyti kitus įstatymus. Pvz.: kūno sužalojimas – sunkus, apysunkis, lengvas, yra remiamasi Vyriausybės nutarimu dėl kūno sužalojimo nustatymo laipsnio taisyklių.

Jie nelaikomi BT šaltiniais bet padeda įgyvendinti BT.

T2. Baudžiamosios politikos pagrindai.

T2.1.1. Baudžiamosios politikos sąvoka.

Baudžiamoji politika yra valstybės vidaus politikos sudedamoji dalis. Baudžiamosios politikos paskirtis – baudžiamųjų įstatymų pagrindu apsaugoti valstybės gyventojus nuo nusikalstamų kėsinimųsi.Baudžiamoji politika skiriasi nuo kitų valstybės vykdomų socialinės politikos kryčių savo objektu, uždaviniais , metodais ir poveikio priemonėmis.Objektas – yra nusikalstamumas kaip socialinis reiškinys, kuriam valstybė daro poveikį baudžiamosios teisės priemonėmis.

Baudžiamosios politikos samprata aiškinama įvairiai( pagrindinės 3 autorių grupės):

a) Baudžiamoji politika susijusi išimtinai su teisės kūrimu( A. Feuerbachas , jis laikomas ir šiuolaikine prasme baudžiamosios politikos sampratos įvedėju);

b) Baudžiamoji politika aapima ir neteisines kovos su nusikalstamumu priemones (K. Sauer, V. Zeeling);

c) Baudžiamoji politika reiškia ne tik baudžiamųjų įstatymų kūrimą , bet ir jų taikymą (J.Bluvšteinas);

Baudžiamosios politikos mokslininkų traktavimas skiriasi įvairiose valstybėse . Demokratinėse valstybėse, kur realiai veikia valdžių padalijimo principas, teismai yra savarankiška valdžia, jie nepolitizuoti. Tuo tarpu valstybėse , kur teismai politizuoti, jie tampa valdžios ar kitų politinių institucijų vykdomos baudžiamosios politikos priedais.

Apibendrintai- šiuo metu baudžiamąją politiką galima suprasti kaip baudžiamųjų priemonių visumą, sudarančią vieną iš nusikalstamumo kontrolės krypčių.

valstybės uždavinys – sudaryti maksimaliai saugias gyventojų egzistavimo sąlygas. Pagrindinė grandis, sprendžiant nusikalstamumo kontrolės problemas – baudžiamoji teisė. Pagal ją nustatomos nusikalstamo elgesio ribos, formuojami baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus pagrindai ir t.t. Tai reiškia, kad baudžiamoji teisė sudaro baudžiamosios politikos pagrindą.Baudžiamoji procesinė, bausmių skyrimo , nusikalstamumo kontrolės ir kt. politikos yra tarpusavyje susijusios , bet gali funkcionuoti tiek , kiek nustatyta baudžiamosios politikos.

T2.1.2. Baudžiamosios politikos turinys ir plėtotė įvairiais Lietuvos valstybės raidos laikotarpiais.

Baudžiamosios politikos turinį lemia tie uždaviniai, kurie keliami valstybės tam tikrame raidos etape. Tai reiškia , kad baudžiamosios politikos turinys nukreiptas į ateitį, į iškeltų uždavinių išsprendimą , naudojant baudžiamosios teisės priemones. Baudžiamosios politikos turinį galima apibūdinti tokiais požymiais:

a) baudžiamąja atsakomybe ir jos ribomis;

b) pavojingų nusikaltimų kriminalizacija ir dekriminalizacija;

c) nusikalstamų

veikų penalizacija (bausmių struktūra , rūšys, bausmių ribos, alternatyvių bausmių buvimas)

d) Nusikalstamumo kontrolė prasideda nuo baudžiamosios atsakomybės ribų nustatymo. Baudžiamojo įstatymo normos numato, kokios veikos pripažintos nusikaltimais ir su kuriomis galima kovoti baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis.Ribas nustatyti labai svarbu .Jeigu daug veikų bus pripažinta nusikaltimais , galima padaryti “kriminalinę “ visuomenę ( taip iš dalies nutiko Sovietų Sąjungoje, kai buvo griežtai baudžiama už teisės pažeidimus , pataisos darbų lageriuose atsidūrė milijonai žmonių,)Be to tais atvejais , kai patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ribos labai iišplėstos, išnyksta ribos tarp nusikaltimo ir administracinio teisės pažeidimo.Todėl įstatymų leidėjas priverstas plėsti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kad susiaurintų asmenų, nubaustų kriminalinėmis bausmėmis ratą. Ankstesnis BK numatė apie 30 atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės atvejų. Dėl to nebuvo aiškumo , ar asmuo bus nubaustas už padarytą veiką ar tik “pagąsdintas”.

Šiuo metu Lietuvos BK daugelio atleidimų nuo baudžiamosios atsakomybės atsisakė. Formuojasi kita tendencija- plečiamas veikų, už kurias traukiama pagal nukentėjusiojo skundą ratas (privataus kaltinimo bylos).Taip pat daugėja atleidimo nuo baudžiamosios aatsakomybės kaltinkui ir nukentėjusiajam susitaikius atvejų (BK 53 (1) str.)

b) Kriminalizacijos ir dekriminalizacijos procesas. visa tai, kas naujai baudžiamajame įstatyme nustatoma kaip nusikaltimai, vadinama kriminalizacija, ir atvirkščiai, kas toliau nebelaikoma nusikaltimu – dekriminalizacija. Šie procesai vyksta įvairiose šalyse nuolatos, Lietuvoje ttai vyksta dažnai.

c) Nusikalstamų veikų penalizacija. Reformuojant baudžiamuosius įstatymus buvo atsisakyta kai kurių bausmės rūšių (ištrėmimo, nutrėmimo, atleidimo iš pareigų, viešojo papeikimo, karinio ar specialiojo vardo ar laipsnio atėmimo).Šios bausmės buvo retai taikytos, laikomos neefektyviomis. Esminis nusikaltimų penalizacijos papildymas buvo padarytas 1994 m.- nustatytas laisvės atėmimo bausmės maksimumas suaugusiems asmenims- 15 m. (vietoj 10), o padariusiems naują nusikaltimą, kai neatlikta bausmė – 20m.Dėl to išaugo nuteistųjų laisvės atėmimu skaičius, o bendras nusikalstamumas , 1994 šiek tiek stabilizavęsis, 1995- 1997 toliau augo.

Būtina iš esmės pertvarkyti dabar galiojančio BK normose nustatytas sankcijas. Panagrinėjus atskiruose straipsniuose numatytas bausmes dažnai yra neaišku, kuo remdamasis įstatymų leidėjas numatė skirtingas bausmes, esant tam pačiam nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui ir kodėl už panašias veikas baudžiama skirtingai. Vykdant tam ttikros krypties baudžiamąją politiką norimų rezultatų galima pasiekti , jeigu ne tik teisėsaugos organai , kurie ją realizuoja, bet ir visuomenė pripažins ją teisinga. Iš istorinės patirties aišku- jeigu nepaisoma baudžiamosios politikos teisingumo principo, visuomenė ją atmeta.

T2.2. Politinė ir teisinė reforma ir baudžiamosios politikos pokyčiai.

Ateičiai numatytos baudžiamosios politikos kryptys Lietuvos Respublikoje:

a) Apsispręsti dėl galutinio nusikaltimų , numatytų Lietuvos BK sąrašo. Vengti konjunktūrinių normų, kurios dažnai nėra realizuojamos, nes tokių normų įtraukimas paprastai darko baudžiamųjų įstatymų sistemą, ją apsunkina. Priimant baudžiamosios tteisės normas tiksliai laikytis įstatymų leidybos technikos, aiškiai, preciziškai formuluoti nusikaltimų sudėtis, kad būtų išvengta skirtingo jų interpretavimo teismuose.

b) Peržiūrėti bausmių sistemą ir numatytiems nusikaltimams nustatyti adekvačias bausmes.

c) numatyti baudžiamųjų sankcijų struktūrą, kuri turi padėti spręsti dvejopo pobūdžio uždavinį,-

– sudaryti galimybes teismams priimti mažiau nuosprendžių , kuriais asmenys nuteisiami laisvės atėmimu;

– plačiau formuoti alternatyvias bausmes ( viešuosius privalomus darbus ir pan.)Šiuo metu didėjantis nuteistųjų laisvės atėmimu skaičius ne tik kad neišsprendžia nusikalstamumo kontrolės, bet ir brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams.

T2.3.1-2. Pagrindiniai baudžiamosios politikos principai. Konstitucinių principų realizavimas baudžiamojoje teisėje.

Lietuvos įstatymų leidyboje pagrindiniai principai įtvirtinti Konstitucijoje:

1. Lygybės principas (numatytas Konstitucijos 29. str.lygybės principas “neatsižvelgiant į asmens lytį , rasę, tautybę , tikėjimą” ir t.t.Baudžiamieji įstatymai privalo užtikrinti, kad kiekvienas asmuo , padaręs nusikaltimą būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, neatsižvelgiant į aukščiau nurodytus kriterijus.Tai negalima painioti su nubaudimu, nes ištyrus bylą, konkreti bausmė gali būti paskirta , atsižvelgiant į asmenines savybes. Tačiau principas toks- esant vienodoms aplinkybėms, įstatymas negali duoti pagrindo skirtingai nubausti dėl lyties , įsitikinimų ir t.t.

2. Teisėtumo principas-(Konstitucijos 20,21,22,23,24 str.) Pirminė prielaida teisėtumui užtikrinti – įstatymai , garantuojantys žmogaus saugumą. Reikia siekti, kad nekiltų prieštaravimų tarp įstatymų ,teisės spragų. Šiuo metu Lietuvoje galioja dalis seniai priimtų baudžiamųjų įstatymų, o kita ddalis pertvarkyta, priimti nauji. Gali atsirasti problemų tinkamai realizuojant teisėtumą.

3. Humanizmas – (Konstitucijos 21 str. negalima žmogaus žaloti , kankinti, žeminto jo orumo ir t.t.Baudžiamieji įstatymai turi įtvirtinti humanišką elgesį su teisiamuoju, užkirsti kelią tardymo, teisminio proceso, bausmės atlikimo metu taikyti priemones ir suvaržymus, kurie nenumatyti įstatymo ir kurios sukelia žmogui kančias ar žemina orumą.

T2.3.3. Specialūs baudžiamosios teisės principai:

1) nėra atsakomybės, jeigu nenumatyta įstatyme (nullum crimen, nulla poena sine lege)

2) atsako tik kaltas asmuo(atsakomybės neišvengiamumo principas)

3) bausmės individualizavimas

4) in dubio pro reo(visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai)

5) bausmės ekonomijos principas

1. nullum crimen, nulla poena sine lege- šiuolaikinių įstatymų dauguma gana aiškiai apibrėžia įstatymo galiojimo laiką – pradžią , pabaigą , grįžtamojo galiojimo atvejus, arba yra kategoriška nuoroda, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios. Nežiūrint į tai , kad baudžiamieji įstatymai yra kodifikuoti, neretai kyla klausimas ar konkreti veika yra uždrausta , dėl įstatymo netikslumo , neaiškumo ar blanketinių normų taikymo . Dažnai tą pačią veiką draudžia skirtingi įstatymai . Pvz., baudžiamasis ir administracinis kodeksai išvardija panašias veikas, susidaro keblumai juos taikant. Kai įstatyme , aprašant nusikaltimo sudėtį panaudotas blanketinis požymis – normos turinys tampa aiškus tik žinant poįstatyminį aktą. Tai reiškia , kad ne įstatymas , o ppoįstatyminis aktas, kuris turi kitus tikslus , šiuo atveju panaudojamas baudžiamojoje teisėje, o poįstatyminio akto netikslumai gali sukelti nepageidautinų padarinių baudžiamojoje teisėje.

2. atsakomybės neišvengiamumo principas- šio principo realizavimas reiškia ,kad kiekvienas , padaręs nusikaltimą privalo už jį atsakyti.Šiuo metu šis principas realizuojamas tik iš dalies. Pvz. BK 310 str. atsakomybė už namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gaminimą ir realizavimą- jis buvo keistas 4 kartus ir vis siekta griežtinti kovą su samanės gaminimu ir vartojimu, o iš esmės tokių vartotojų- gamintojų nesumažėjo. Padarytų nusikaltimų statistiškai išaiškinama < nei pusė visų registruotų.

3. bausmės individualizavimas- principas reiškia , kad baudžiamosios teisės normos turi užtikrinti , kad baudžiamojon atsakomybėn būtų traukiamas tik kaltas nusikaltimo padarymu asmuo . Tačiau įvairiose valstybėse yra taikoma ir kolektyvinės atsakomybės principas. Bausmės individualizavimas nėra atribotas nuo aplinkos – kaltininko nubaudimas daro įtaką kaltininko artimiesiems , šeimai ir tokios įtakos išvengti beveik neįmanoma. Bausmės individualizavimas reikšmingas siekiant nubaudimo teisingumo. Teisingumas reiškia įstatymo nustatytą, optimalų pataisymui reikalingą bausmės dydį.

4. in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai)- susietas su baudžiamuoju procesu. Visų aplinkybių , kurios ne visiškai aiškios ir tikslios , įvertinimas atsisakymas lemia kaltinimo pagrįstumą.Tačiau tas pats reikšminga ir baudžiamosios teisės prasme- yra visi įstatymo

numatyti nusikaltimo sudėties požymiai ar ne – negali būti jokių abejonių. Kai kyla abejonių sprendžiant veiklos kvalifikavimo klausimus, turi būti parinkta tik ta nusikaltimo sudėtis, kuri be abejonės atitinka surinktus duomenis. Neturi būti taikomi griežtesni įstatymai, kad nepažeistų žmogaus teisių.

5. bausmės ekonomijos principas – reikšmingas pereinamojo laikotarpio valstybėms, kai nusikalstamumo problemas siekia išspręsti griežtinant bausmes. Bausmės ekonomijos principas reiškia , kad turi būti nustatytos tokios sankcijų ribos , kurios leidžia teismui parinkti tokias minimalias bausmes , kurių užtektų nuteistajam pasitaisyti. <

T3. Baudžiamoji atsakomybė ir jos pagrindai.

T3.1. Baudžiamosios atsakomybės sąvoka.

Baudžiamosios atsakomybės skirtumas nuo kitų teisinės atsakomybės ribų.

Lietuvos BK sąvoka “baudžiamoji atsakomybė” naudojama dažnai ir skirtingais aspektais,- “girto ar apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų atsakomybė”BK 13 str.,”patraukimo baudžiamojon atsakomybės senatis “BK 49 str. ir t.t.

Sociologinėje ir teisinėje literatūroje sąvoka “atsakomybė” vartojama 2 reikšmėmis: perspektyvine- kai žmogus imasi atsakomybės už savo veiksmus, žiūrėdamas į ateitį, ir retrospektyvine- atsakyti už praeityje padarytus veiksmus. Baudžiamojoje teisėje paprastai atsakomybės sąvoka vartojama tik retrospektyvine prasme.

Norint suvokti bbaudžiamosios atsakomybės prasmę, reikia atsakyti į tokius klausimus: 1) kas atsako? 2) kam atsako? 3) už ką atsako?

1) Kas atsako? Pagal BK atsako tik nusikaltęs asmuo, kuris sulaukė atitinkamo amžiaus ir yra pakaltinamas. Kai kuriose šalyse(JAV, Šveicarijoje) iš dalies įstatymuose rrealizuotas ne tik fizinio , bet ir juridinio asmens atsakomybės klausimas, tokiu atveju , kai kurios šalys numato juridinio asmens ne tik civilinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę.Juridiniam asmeniui baudžiamieji įstatymai numato specialias sankcijas ( pinigines baudas, juridinio asmens veiklos sustabdymą ir kt.)

2) Kam turi atsakyti nusikaltęs asmuo? tuvos Konstitucijos 31 str. pasakyta, “kad asmuo nekaltu laikomas tol , kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu”.Taigi betarpiškai už savo neteisėtus veiksmus asmuo atsako teismui, kuris pagal konstitucijos 5 str. yra viena iš sudedamųjų valstybės valdžios dalių. Tačiau nusikaltimo padarymo klausimus greta teismo parengtinio tardymo metu nagrinėja – policija , prokuratūra ir t.t. Privataus kaltinimo bylose patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą faktiškai išsprendžia nukentėjusysis. Taigi, nors pagrindinis organas ,, kuris išsprendžia baudžiamosios atsakomybės realizavimą yra teismas, faktiškai nuo kitų pareigūnų ir net nukentėjusiojo priklauso , ar asmens veiksmai bus pripažinti neteisėtais , ar jis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

3) Už ką asmuo atsako? Baudžiamoji atsakomybė atsiranda, kai asmuo padaro veiką, toje valstybėje laikomą nusikaltimu.

Kas sudaro baudžiamosios atsakomybės turinį? Baudžiamoji atsakomybė yra ten, kur valstybė per savo įgaliotas institucijas faktiškai priverčia teisės pažeidėją įvykdyti teisės normoje numatytas pareigas, atitinkančias padarytos nusikalstamos veiklos pobūdį, ir tuo sukelia kaltininkui neigiamas pasekmes. Vadinasi, aatsakomybės sąvoka apima:

1)Valstybės prievartos taikymą. Tai reiškia , kad kaltininkui prievartine tvarka nustatomi tam tikri asmeniniai ir turtiniai apribojimai.

2) Normatyviškumą, t.y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda kaip teisės normos pažeidimo rezultatas ir realizuojama pagal šios normos sankcijoje nustatytas ribas.

3) Neigiamo poveikio realizavimą dėl padarytos veikos šiuo metu, o ne kada nors ateityje.

4) Teisinį santykį, kaip baudžiamosios atsakomybės egzistavimo formą.

Apibendrinant, baudžiamąją atsakomybę galima apibūdinti kaip asmens ir jo padaryto nusikaltimo pasmerkimą valstybės vardu, kurį vykdo įgaliotos institucijos (teismas) ir kuris pasireiškia baudžiamaisiais įstatymais apibrėžtų asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymų kaltininkui nustatymu.

T3.2.1. Baudžiamosios atsakomybės esmė.

Baudžiamoji atsakomybė- tai teisinės pasekmės, baudžiamosios teisės normų taikymo rezultatas. Baudžiamosios atsakomybės esmė- asmens , padariusio nusikaltimą, pasmerkimas valstybės vardu. Savo pobūdžiu, baudžiamoji atsakomybė reiškia valstybės prievartos taikymą ir kartu asmens padaryto nusikalstamo elgesio pasmerkimą.

Baudžiamoji atsakomybė, išoriškai veikdama kaltininką, yra nukreipta į jo vidinę būseną- elgesio reguliavimą. Tokiu būdu yra realizuojama viena iš baudžiamosios teisės funkcijų – daryti poveikį kaltininko sąmonei ir psichikai ir per jo sąmonės ir psichikos sukrėtimus, tikimasi formuoti tokias šio asmens savybes , kurios neleistų jam daryti naujų nusikaltimų.

T3.2.2. Atsakomybė ir sankcija.

Atsakomybė ir sankcija – šios sąvokos savo turiniu nesutampa. BK sankcija- tai įstatymo numatytos bausmės ribos. Šios ribos pasireiškia ne tik nustatant bbausmių rūšis ir dydžius BK Specialiosios dalies normoje, bet ir koreguojant jas Bendrosios dalies normomis- skiriant švelnesnę , negu įstatyme numatyta bausmę ir kt. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė negali būti mažesnė arba didesnė- ji yra arba jos nėra. O ją realizuojant jau gali būti pritaikytos aplinkybės, įtakojančios griežtesnį ar švelnesnį bausmės paskyrimą.

T3.2.3. Atsakomybė ir bausmė.

Baudžiamoji atsakomybė pasireiškia kaip valstybės prievartos taikymo forma. Baudžiamosios atsakomybės ir kriminalinės bausmės santykis:

literatūroje neretai rašoma, kad atsakomybė iš esmės atitinka bausmę, arba kad vienintelė atsakomybės realizavimo forma ir yra bausmė.Toks požiūris neatitinka šiuo metu galiojančių Lietuvoje baudžiamųjų įstatymų turinio. Atsakomybė ir bausmė iš tikrųjų yra artimos sąvokos, bet sutapatinti pagal BK nuostatas jų negalima .( Nors Vakarų Europos kai kuriose šalyse yra vartojama sąvoka – bausmė, o “baudžiamoji atsakomybė nevartojama .) BK vartoja mos sąvokos – “patraukimas baudžiamojon atsakomybėn”, “atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės”, “atleidimas nuo bausmės”. Baudžiamoji atsakomybė gali būti realizuota paskiriant bausmę. Tačiau BK normos leidžia baudžiamąją atsakomybę realizuoti ir nepaskiriant bausmės, pvz. – kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, nepilnamečiui pritaikius priverčiamąsias auklėjimo priemones ir t.t. Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nereabilituojančiais pagrindais reiškia, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl padarytos veikos, ir tik remiantis įstatymo numatytais pagrindais jam netaikoma kriminalinė bausmė. Tačiau asmuo ppripažintas kaltu realizuoja svarbiausią atsakomybės elementą- asmens ir jo padarytos veikos pasmerkimą.

Kiti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės požymių skirtumai:

1. nesutampa jų atsiradimo ir pabaigos laikas;

2. skirtinga teisinė padėtis asmens , kuris traukiamas baudžiamojon atsakomybės, ir asmens , nubausto kriminaline bausme;

3. specifinės pasekmės – teistumas, kuris atsiranda asmenį nubaudus kriminaline bausme.

T3.3.1. Filosofiniai baudžiamosios atsakomybės aspektai.

T3.3.2. Valios laisvės problema.

Formuojantis šiuolaikinei demokratijai, filosofų, teisininkų darbuose daug dėmesio imta skirti laisvės problemai, žmogaus poelgio laisvei. Atsirado įvairios teorinio pagrindimo kryptys, kurios atsispindėjo baudžiamosios teisės teorijoje ir baudžiamųjų įstatymų leidyboje.

Pagrindinis klausimas – kodėl žmogų galima smerkti už jo poelgį atsakymas priklauso nuo to, kaip aiškinamas nusikalstamo elgesio mechanizmas ir jo priežastys.

a) Indeterminizmas – nusikalstamo elgesio priežastis yra absoliuti valios laisvė.Neteisėtas elgesys yra smerkiamas dėl to , kad asmuo turėdamas visišką veiksmų pasirinkimo laisvę,pažeidė baudžiamąjį įstatymą. Tokiu atveju valia yra aukščiausias ir vienintelis žmogaus elgesio reguliatorius, kuris nuo nieko, net nuo žmogaus proto nepriklauso.

b) Mechaninio materializmo (determinizmo) pozicija priešinga. Žmogaus elgesys visiškai priklauso nuo aplinkos, žmogus yra fatališkai priklausomas nuo aplinkybių.Todėl smerkti galima aplinkybes, bet ne patį žmogų.Grįsdami atsakomybę, deterministai mato ne paties nusikaltimo pasmerkimą, o jo pavojingumą visuomenei.

c) Marksistų teorija – žmogaus valia santykinai priklausoma nuo aplinkinio pasaulio.Tačiau sprendimą dėl konkrečių veiksmų lemia ne tik objektyvios aplinkybės ,bet ir

asmens sąmonė , jo protas, sąžinė.Tai reiškia , kad žmogaus poelgis nulemtas išorinių aplinkybių ir vidinių sąlygų, tarp jų proto ir sąžinės.Marksistai yra determinizmo šalininkai.

d) Teisinis pozityvizmas – asmenybei lemiamos įtakos turi aplinka, kita vertus žmogaus charakteris , reaguodamas į pasaulį, turi tam tikro savarankiškumo. Kadangi charakteris, reaguodamas į pasaulį turi tam tikrą valios laisvę, tai žmogus atitinkamai yra atsakingas už savo padarytus veiksmus. Taigi pozityvistai užima vidurį tarp daterminizmo ir indeterminizmo. Ši pozicija vakarų šalyse yra plačiausiai prigijusi kaip bbaudžiamosios atsakomybės pagrindas.

T3.3.3. Neotomistinis, neokantistinis, pragmatinis valios laisvės supratimas.

T3.3.4. Baudžiamosios atsakomybės reikšmė žmonių poelgiams.

Baudžiamoji atsakomybė išoriškai veikdama kaltininką yra nukreipta į jo vidinę būseną- elgesio reguliavimą. Šia prasme galima įžiūrėti vieną iš baudžiamosios teisės funkcijų realizavimą – daryti poveikį kaltininko sąmonei ir psichikai. Per sąmonės ir psichikos sukrėtimus tikimasi formuoti tokias šio asmens intelekto ir valios savybes, kurios neleistų jam daryti naujų nusikaltimų.

T3.4.1. Atsakomybės už konkrečią nusikalstamą veiką pagrindas.

Lietuvos BK yra specialus 3 str., kuris nustato baudžiamosios aatsakomybės pagrindus.Jo nuostatos įtvirtina įvairius baudžiamosios atsakomybės aspektus) veikos baudžiamumą tik tuo atveju, kai ji buvo nustatyta jau įsigaliojusio įstatymo; 2) veikos baudžiamumą , kai veika turi nusikaltimo požymius ir asmuo kaltas nusikaltimo padarymu; 3) veikos baudžiamumą , kai subjektas ggalėjo vykdyti teisėtus įstatymo reikalavimus, bet to nepadarė; 4) draudimas bausti už tą pačią veiką 2 kartus; 5) teismo išimtinę prerogatyvą, nubausti asmenį, kaltą nusikaltimo padarymu.

Aptariant baudžiamosios atsakomybės pagrindus reikia išskirti:

– Įstatymo aprašytą nusikaltimo sudėtį, kuri tiksliai fiksuoja tos rūšies ( vagystės, plėšimo, nužudymo ir t.t.) požymius. Jei skiriasi bent vienas iš aprašytų nusikaltimo sudėties požymių, skiriasi ir nusikaltimas. (pvz. vagystė nuo sukčiavimo iš esmės skiriasi tik vienu požymiu: pirmu atveju turtas neteisėtai paimtas slaptai arba atvirai, o antruoju, panaudojant apgaulę. Visi kiti požymiai gali sutapti)

– Veiką, kuria pažeistas baudžiamojo įstatymo draudimas arba reikalavimas. Baudžiamojo įstatymo draudimo pažeidimą paprastai fiksuoja kaltai padaryta veika, kuri atitinka visus įstatymo aprašytus nusikaltimo sudėties požymius. Tačiau gali būti atvejų , kai pažeistas baudžiamojo įstatymo numatytas ddraudimas, tačiau pripažįstama, kad ji padaryta nekaltai ( pvz. dėl būtinosios ginties, nusikaltėlio sulaikymo ar pan). Vadinasi , kad padaryta veika ir jos sutikimas su baudžiamaisiais įstatymais ne visuomet reiškia, kad yra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybės ir nubausti, jeigu nėra kaltės.

T3.4.2. Baudžiamojo įstatymo uždraustos kaltai veikos padarymas.

Viena iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų nuostatų atsako į klausimą- kas yra patraukimo baudžiamojon atsakomybės pagrindas: asmens kaltai padarytas nusikaltimas. Kiekvienas asmuo atsako ne už padarytą nusikaltimą apskritai, o už konkrečią kaltai padarytą nusikalstamą vveiką, kurios požymiai aprašyti BK Specialiosios dalies straipsniuose.

T3.4.3. Nusikaltimo sudėties požymių nustatymas – formalus baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

Jau Romėnų teisėje buvo bandoma formalizuoti klausimus :kas, kur, kada, kieno padedamas padarė nusikaltimą? Remiantis klasikinės teorijos idėjomis buvo sukurtas mokymas apie nusikaltimo sudėtį, kuris atspindi formalius nusikaltimo sudėties požymius ( objektyvių elementų požymius- objektą, veiką, pasekmes, priežastinį ryšį tarp pasekmių ir veikos, nusikaltimo padarymo vietą , būdą, laiką , aplinkybes ir subjektyvių elementų požymius – kaltininko amžių, pakaltinamumą, kaltę, nusikaltimo padarymo motyvus ir tikslus. Šie požymiai leidžia pasakyti ar buvo padarytas nusikaltimas , o jeigu taip , tai koks nusikaltimas. Nusikaltimo sudėtis apima požymius , būdingus tos rūšies nusikaltimams. Šie požymiai apibūdina nusikaltimo esmę, pobūdį, pavojingumą.Pagal baudžiamosios teisės teoriją – nusikaltimo sudėtis – tai objektyvių ir subjektyvių nusikaltimo požymių, kurie apibūdina veiką , kaip nusikaltimą , visuma.

Lietuvos BK sąvoka “nusikaltimo sudėtis “ pavartota tik 1 kartą , šalutiniame klausime,” nustatant atsakomybę už nusikaltimą , kurį buvo atsisakyta pabaigti daryti, jeigu jau padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis” (BK 17 str.) Tai galima vertinti kaip mūsų BK trūkumą.( Nusikaltimo sudėties požymiai yra aprašyti BK Specialiosios dalies normose.) Esminis klausimas – kur yra nusikaltimo sudėtis,- kaltininko veikoje ar aprašyta baudžiamojo įstatymo normoje. Jei daryti prielaidą ,, kad nusikaltimo sudėtis yra veikoje, tuomet ne visiškai aišku, kam yra reikalingas baudžiamasis įstatymas apskritai. Ką kaltininkas padaro- veiką, kurioje yra nusikaltimo sudėties požymiai, ar tiesiog veiką, kurioje reikia nustatyti įstatymo aprašytus nusikaltimo sudėties požymius. Teismas , nagrinėdamas bylą, nenustatinėja, ar konkretus veiksmas yra nusikaltimo požymis. Teismas to padaryti ir negali , nes atskirai paimti nusikaltimo veiksmai gali būti padaryti ir nusikaltėlio ir ne nusikaltėlio ( pvz. šaudymas iš pistoleto). Teismo bylos sprendimo logika yra ta, kad jis išanalizuoja faktus ir derina juos su baudžiamajame įstatyme numatytais nusikaltimo sudėties požymiais. Jeigu toks atitikimas nustatomas , tuomet daroma išvada , kad asmuo padarė ne nusikaltimo sudėtį, o nusikaltimą , už kurį jis turi būti nubaustas.

T3.5. Baudžiamosios atsakomybės kaip baudžiamojo teisinio santykio raida.

T3.6. Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindimas užsienio šalių baudžiamojoje teisėje.

Baudžiamoji atsakomybė kaip savarankiškas institutas užsienio šalių įstatymuose vertinama nevienodai. Vokietijos , Šveicarijos , Japonijos BK apskritai nevartoja žodžio “baudžiamoji atsakomybė”.Šių šalių BK baudžiamosios atsakomybės reguliavimas sutapatinamas su nusikaltimo išaiškinimu ir bausmės paskyrimu. Kitos šalys- Prancūzija, Lenkija, skiria baudžiamosios atsakomybės ir bausmės sąvokas. Baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju yra kaip bausmės realizavimo prielaida ir jos sudedamoji dalis.

T4. Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniai

T4.1. Pirmieji rašytiniai Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniai. Kazimiero teisynas (1468), Lietuvos statutai ((I-1529, II –1566m, III- 1588).

Rašytinių įstatymų, kuriuose buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už padarytus nusikaltimus- gana sudėtinga. Ankstyvi įstatymai, baudžiamosios teisės normos, besiremiančios nusistovėjusiais papročiais bei tradicijomis, lyginant su kitų šalių- labai progresyvūs. Bet Liet. Valstybės žlugimas, aneksija ir t.t. nieko gero nedavė. Todėl dažnai keitėsi įstatymai, kas aneksavo- to ir įstatymai.Etapai: 1) ikistatutinė; 2) BT nustatyta Liet. Statutuose; 3) carinės Rusijos įstatymai; 4) Nepriklausomos Lietuvos; 5) sovietiniai; 6)Baudžiamųjų įstatymų reforma nepriklausomoje Lietuvoje. Matome, kad beveik iki praeito šimtmečio galiojo nacionaliniai.

Iki XVI vadinamas ikistatutiniu etapu. Turėjo ne tik paprotines teises bet ir kitų aktų, kurie numatė baudžiamąją atsakomybę. Iš rašytinių dokumentų be Magdeburgo teisių, kurias turėjo kai kurie Lietuvos miestai, išliko tik du aktai Prūsų (Pamedės) teisynas(1340) ir Kazimiero Teisynas(1468)m. Pamedės teisynas skirtas tam tikram pavergtam prūsų sluoksniui – laisviesiems prūsams. BT normos neišskirtos iš civilinių, šeimos normų.

Visoje LDK galiojo kitas teisės aktas –Kazimiero teisynas. 1498, skirtas nuosavybei apsaugoti (gynė nuosavybes santykius baudžiavoje, civilinės,administracinės teises normomis. Apimtis nedidele –25 straipsniai. Normos numatė atsakomybe už vagystę, savavališką miško kirtimą turto atėmimą užpuolant. Vagystė – ir nelaisvųjų valstiečių pasisavinimas, jei valstietis pabėga ir kitas ponas ji priima- vagyste. Vagyste ir paklydusio žirgo ir arba rastu daiktu pasisavinimas, jei po viešo skelbimo jo niekas

nepasiėmė.”Pagal senovę” tai kunigaikščio nuosavybė. Pagal Kazimiero teisyną šeima už savo nario vagyste galėjo atsakyti tik jei žinojo. Kaltės įrodymas- pagavimas su vogtu daiktu, prisipažinimas kankinant, gerų liudininkų parodymai. Bausmė feodalui nenustatyta, o valstiečio nubaudimą sudaro du komponentai –žalos atlyginimas ir nubaudimas(duoklė teismo naudai).Mirties bausmė pakartotinumo atveju.

Statutai- ypatingai reikšmingi. Artimas kompozicijos sistemos kodeksams. Nusikaltimas – “Krivda”. Nukentėjęs turi pats ieškoti nusikaltėlio, traukti ji atsakomybėn įrodinėti jo kaltę. Kalte nėra tiesiogiai susieta su kaltininku, tai ir šeimos narių pareiga.

Svarbu kad šalia kkrivdos išskiriama ir žala visuomenes tvarkai (vystupok) ar ramybei (pokoj pospolity). Susiformuoja nuostata kad nusikaltimu padaroma ne tik žala privačiam asmeniui bet ir visuomenei.

Kai kurie nusikaltimai siejami su katalikų tikėjimu ir nuodėmės samprata, t.y. statutas numato ir blogą ydingą veikla. Baudžiamoji atsakomybe ir už nusikaltimus kaip valstybės išdavimas, pasitraukimas iš karo lauko..

Dar toliau II ir III statutai. Numatyta baudžiamoji Atsakomybe už maišto rengimą, kėsinimąsi į kunigaikštį. Atsakomybė už nusikaltimus sveikatai, gyvybei. Griežtos bausmės už išžaginimą. Smulkiai reglamentuoti turtiniai nusikaltimai. Atskirai uuž arklių grobimą, nelaisvų žmonių išvedimą.

Pripažįstama, kad nusikaltimas yra žala visuomenei ir valdžia privalo rūpintis. Keičiantis statutų redakcijoms, keičiasi bausmės – griežtąja (I statute mirties bausmė numatyta dvidešimt kartų, tai III –šimtą). Galiojo iki 1840 m.

T4.2. Rusijos B įstatymu ggaliojimo įvedimas. Ugolovnoje uloženija priimti 1845 ir Valstybės taryba nutarė įvesti visoje Rusijoje. Nuostatai nebuvo gerai vertinami, tai eklektika Europos teise, Rusijos teismu praktikos ir papročių rinkinys. Apie 2300 straipsniu. 1881 m. pradėti rengti nauji įstatymai. Žymiausieji specialistai rėmėsi Europos saliu patirtimi parengė gana aukšto lygio, kurie buvo patvirtinti 1903, buvo numatyta įvesti palaipsniui, bet nespėjo.

T4.3. Baudžiamosios teises šaltiniai, atkūrus nepriklausomybę. 1918 m. Rusijos baudžiamojo statuto (1903 m.) galiojimo įvedimas. Vokietijos baudžiamųjų įstatymų galiojimas Klaipėdos krašte. Papildomi baudžiamosios teisės įstatymai, priimti Lietuvos teritorijoje ir Klaipėdos krašte nepriklausomybės laikotarpiu.

Pirmojo karo metu, 1917 m. nustatė, kad galioje senieji įstatymai, pakeičiami 1903 m. Baudžiamaisiais nuostatais. Paskelbus nepriklausomybę iškilo įstatymų bazės klausimas. 1919 priimtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas, kuriuo įteisintas ttolesnis Rusijos 1903 m. kodekso galiojimas. Kartu buvo nurodyti negaliojantys straipsniai.

Statutą sudarė vienas skyrius, skirtas BT bendrai daliai ir 35 Specialios dalies skyriai.

Bendroje dalyje –formali nusikaltimo samprata (72 straipsniai.) Bausmes skyrimas buvo paliktas teisėjo nuožiūrai. Specialią dalį sudarė 600 straipsnių. Daugelis nusikaltimų labai išdiferencijuoti. BK atsižvelgiant I Lietuvos valstybės Interesus buvo ne kartą keičiamas..

Svarbia reikšme turėjo ir kiti aktai: 19191 priimti Ypatingi Valstybes apsaugos įstatymai, jis 1938 pakeistas detalizuotu Tautai ir valstybei saugoti įstatymu.

Nusikaltimai skirstomi į didžiuosius nusikaltimus, nusikaltimus ir nnusiže