Civilines teises konspektai

CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA

Kaip ir bet kurio kito dalyko studijas, taip ir civilinės teisės studijas būtina pradėti nuo studijų objekto apibrėžimo. Taigi šios paskaitos metu turime suvokti civilinės teisės sampratą, nustatyti šios teisės šakos būdingus požymius, skirtumus nuo kitų teisės šakų.

1. Civilinės teisės samprata

Civilinės teisės sampratos negalima apibrėžti prieš tai neišanalizavus jos turinio elementų – dalyko ir metodo.

[Teisė – tai visuma teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.

Teisės norma – tai visuotinai privaloma bendro pobūdžio eelgesio taisyklė, kurios laikymasis užtikrintas valstybės prievartos priemonėmis.]

Civilinės teisės reguliavimo dalykas

Civilinė teisė, kaip ir bet kuri kita teisės šaka, yra visuma tam tikrų elgesio taisyklių, kurios reguliuoja visuomeninius santykius, kurie sudaro teisės šakos reguliavimo dalyką. Taigi, ir civilinės teisės reguliavimo dalykas yra visuomeniniai santykiai, tam tikra teisinių santykių rūšis.

[Teisinis santykis – tai teisės normų sureguliuotas visuomenins santykis. Teisinio santykio elementai yra jo subjektai, objektas bei turinys. Teisinio santykio subjektai – tai asmenys, jų junginiai, valstybės valdžios institucijos, kurie siekdami patenkinti ssavo poreikius ir interesus dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose santykiuose. Objektas – tai, į ką yra nukreiptos subjektų teisės ir pareigos (turtas, paslaugos, kt.). Turinys – subjektų įgyjamos konkrečios teisės ir pareigos.]

Civilinės teisės reguliuojamus visuomeninius santykius galima išskirti į tris grupes:

1. Turtiniai.

2. Asmeniniai neturtiniai, ssusiję su turtiniais.

3. Asmeniniai neturtiniai, nesusiję su turtiniais.

Turtiniai santykiai yra tokie, kuriuose dalyvaujama siekiant valdyti, naudoti turtą ar juo disponuoti, perduoti turtą kitam asmeniui, atlikti darbą, suteikti paslaugą, ir pan. Turtiniais laikomi tokie santykiai, kurių dalykas yra turtas plačiąja prasme, t.y. ne tik materialūs daiktai, bet ir nematerialus turtas – turtinės teisės ir pareigos, vertybiniai popieriai, pinigai. Turtiniai santykiai susiklosto tada, kai vienas asmuo su kitu susitaria dėl daiktų pirkimo-pardavimo, kai išmokama paskola, kai statomas pastatas ir pan. Turtinių santykių esminis bruožas yra jų piniginė išraiška, jų objektą visada galima įvertinti pinigais. Netgi, kai sudaromos neatlygintinės sutartys, jų objektą galima įvertinti pinigais. (Panaudos atveju – turtas perduodamas neatlygintinai, tačiau jo žuvimo atveju gali atsirasti pareiga atlyginti savininko nuostolius – sumokėti turto vvertę pinigais).

Su turtiniais susiję asmeniniai neturtiniai santykiai yra tokie, kurių dalykas – intelektinės veiklos rezultatai, pavyzdžiui – mokslo, literatūros, meno kūriniai, išradimai, pramoninis dizainas, kita pramoninė nuosavybė. Šie santykiai susiję su turtiniai todėl, kad intelektinės veiklos metu sukūrus kūrinį ar padarius išradimą atsiranda ne tik asmeninės neturtinės teisės (autorystės teisė, teisė į autoriaus vardą), bet ir su jomis susijusios turtinės teisės (teisė į autorinį atlyginimą, teisė leisti versti kūrinį ir pan.).

Su turtiniais santykiais nesusiję asmeniniai neturtiniai santykiai – tai visuomeniniai ssantykiai, kurie atsiranda dėl asmeninių neturtinių vertybių , t.y. teisės ginamų vertybių, neturinčių piniginės išraiškos, – asmens garbė ir orumas, privatus gyvenimas, vardas, atvaizdas. Tai nematerialinės vertybės, kurios neįvertinamos pinigais ar kitu turtu. Nuo neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, ši santykių grupė skiriasi ir tuo, kad šios vertybės yra neatskiriamos nuo asmens. Garbė, orumas, reputacija, kitos vertybės iš esmės yra paties asmens savybės. Tuo tarpu kūrinys, išradimas turi objektyvią formą.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas

Vien civilinės teisės dalykas neleidžia visapusiškai apibrėžti civilinės teisės kaip teisės šakos. Apibūdinus reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį dar negalime sakyti, kad juos reguliuojančios normos sudaro civilinę teisę. Pavyzdžiui, turtinius santykius reguliuoja ne tik civilinė teisė. Finansų, arba mokesčių teisės reguliuojami santykiai taip pat susiklosto dėl turto ar materialinių vertybių. Taigi, tam kad apibrėžtume civilinę teisę, būtina nustatyti ne tik, kokius santykius reguliuoja civilinė teisė, bet ir kaip tie santykiai yra reguliuojami, t.y. reikia nustatyti ne tik dalyką, bet ir metodą. Civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius.

Teisės normos paprastai arba leidžia tam tikrą elgesį, arba draudžia jį, arba įpareigoja atlikti tam tikrus veiksmus. Iš esmės teisinio reguliavimo metodą sudaro šie svarbiausi elementai – teisinio poveikio būdai: leidimas, įsakymas ((liepimas) ir draudimas. Atsižvelgiant į tai, kaip šie būdai yra derinami ir kokios yra jų proporcijos, skiriasi atitinkamos teisės šakos reguliavimo metodas. Pavyzdžiui, administracinėje teisėje dominuoja liepimo elementas, baudžiamojoje – draudimo, civilinėje teisėje – leidimo. Civilinio teisinio reguliavimo metodo požymiai yra šie:

1) Teisinė civilinių santykių dalyvių lygybė – civilinės teisės reguliuojamų santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, nepriklausomi nuo to, kokias vertybes vienas ar kitas jų dalyvis turėtų. Kiekvienas šių santykių dalyvis gali įgyti ir turi lygias teises. Pavyzdžiui, sudarant sutartis, teisinė lygybė reiškia, kad sutarties šalys yra nepavaldžios viena kitai ir nei viena sutarties šalis negali priversti kitos šalies sudaryti sutartį.

2) Santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius – tik patys civilinės teisės subjektai savo valia ir iniciatyva išreikšdami savo valią sukuria civilinius teisinius santykius.

3) Dispozytiviškumas – tai civilinės teisės subjektų galimybė, neperžengiant įstatymų nustatytų ribų, savo nuožiūra pasirinkti atitinkamą elgesio variantą: įgyti vienokias ar kitokias civilines teises ar jų neįgyti, pasirinkti jų įgyvendinimo būdą, disponuoti įgytomis subjektinėmis teisėmis.

4) Turtinė atsakomybė – kai civilinių santykių objektui – turtui – neteisėtais veiksmais yra padaroma žala, pažeidėjas yra įpareigojamas atstatyti buvusią iki pažeidimo turtinę padėtį.

5) Ieškininė pažeistų teisių gynimo tvarka – tarp šalių, kurių nesieja pavaldumo teisiniai santykiai, ginčas sprendžiamas išimtinai tik pačių šalių iniciatyva, nepriklausomo nuo šalių tteismo.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas yra teisės subjektų juridine lygybe pagrįsta teisinio poveikio būdų ir priemonių visuomeniniams santykiams sistema, leidžianti pasireikšti tų santykių dalyvių iniciatyvai ir dispozityviškumui, įgyjant ir įgyvendinant civilines subjektines teises, o jas pažeidus, numatanti turtinės atsakomybės priemones ir teisę turinčiam asmeniu garantuojanti gynybos priemones, kad pažeistos teisės bus atstatytos.

Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi aiškiai išreikštą ar numanomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius santykius.

2. Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų

Visos teisės šakos yra atribojamos pagal jų reguliavimo dalyką ir reguliavimo metodo ypatumus.

Nesunku yra civilinę teisę atriboti nuo baudžiamosios teisės ar konstitucinės teisės, nes jų reguliuojami santykiai yra kokybiškai skirtingi. Pavyzdžiui, baudžiamoji teisė uždraudžia teisės subjektams atlikti tam tikras veikas ir numato pasekmes, kai šių draudimų nesilaikoma. Baudžiamajai teisei būdingas imperatyvus teisinių santykių reguliavimo metodas – baudžiamosios teisės normos griežtai draudžia atlikti tam tikras veikas.

Konstitucinė teisė nustato valstybės sandarą, valstybės valdžios institucijų formavimo tvarką, funkcijas, tarpusavio santykius, kontrolę ir pan.

Administracinė teisė reguliuoja santykius, atsirandančius valstybės institucijoms įgyvendinant vykdomąją bei tvarkomąją valdžią.

Minėtos teisės šakos skiriasi nuo civilinės teisės ne tik pagal savo reguliavimo metodą bet ir dalyką. Tačiau administracinė

teisė, finansų teisė taip pat reguliuoja visuomeninius turtinius santykius, pavyzdžiui, tai santykiai susiję su mokesčių, muitų ar kitų rinkliavų surinkimu, taip pat santykiai, susiję su valstybės biudžeto lėšų surinkimu ir paskirstymu. Todėl šios teisės šakos nuo civilinės teisės atribojamos pagal reguliavimo metodo ypatumus. Administracinės teisės reguliuojamiems santykiams nebūdingas subjektų autonomijos (dispozityvumo) principas, šie santykiai grindžiami valdžios ir pavaldumo – subordinacijos principu. Šie santykiai susiklosto viešojo administravimo srityje, t.y. valstybei, savivaldybėms ar jų institucijoms arba pareigūnams įgyvendinant valdžios funkcijas.

Šių požymiu pagrindu tteisės šakos dar yra skirstomos į viešąją ir privatinę teisę. Taip teisės šakas skirstė jau senovė Romos teisininkai. Viešoji teisė yra tokia, kuri nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybe, o privatinė teisė reguliuoja atskirų asmenų tarpusavio santykius. Viešoji teisė gina viešąjį interesą, o privatinė – privačių asmenų interesus.

Kita vertus, viešoji teisė ir privatinė teisė viena nuo kitos skiriasi ne tik subjektais. Tai, kad teisinio santykio dalyviu yra valstybė ar savivaldybė savaime nereiškia, kad šis teisinis ssantykis yra reguliuojamas viešosios teisės. Valstybė ar savivaldybės dalyvauja ir privatinės teisės reguliuojamuose santykiuose (pvz. valstybė nuomoja, parduoda žemę; valstybės institucijos perka prekes ir paslaugas; valstybė gali būti bendrovių akcininke). Šiuose santykiuose valstybė dalyvauja kaip privatinės teisės subjektas, lygiateisis su kkitais santykių dalyviais. Kita santykių šalis (pvz. žemės nuomininkas, kuris nuomojasi žemę iš valstybės; pardavėjas, kuris parduoda prekes valstybės institucijai) šiuo atveju nėra pavaldi valstybės ar savivaldybės institucijai, su kuria ją sieja privatiniai santykiai. Taigi, kitas svarbus kriterijus, padedantis atskirti privatinę ir viešąją teisę yra tai, kad privatinės teisės reguliuojamų santykių dalyviai yra nepriklausomi vienas nuo kito, tuo tarpu viešosios teisės reguliuojamų santykių dalyvius sieja valdžios – pavadumo santykiai.

Privatinės ir viešosios teisės skirtumus galima būtų pailiustruoti praktiniu pavyzdžiu:

Autoįvykis: Jūs viršijote greitį, nesuvaldėte automobilio, trenkėtės į kitą automobilį ir gerokai jį apgadinote. To paties įvykio pasekoje susiklosto dvejopi teisiniai santykiai: Visų pirma Jūs, pažeidėte viešąjį interesą: teisės normos, t.y. kelių eismo taisyklės numato, kad mieste važiuoti galima ne greičiau kaip 50 kkm/h, be to būtina pasirinkti saugų greitį, atitinkantį važiavimo sąlygas, laikytis distancios ir pan. Administracinės teisės pažeidimų kodeksas už šių normų nesilaikymą, numato sankciją – piniginę baudą. Ši bauda mokama valstybei, o jos tikslas nubausti ir perauklėti pažeidėją (ir tuo pačiu papildyti biudžetą). Ryšium su tuo susiklostys teisiniai santykiai tarp Jūsų ir valstybės.

Kita vertus, Jūs pažeidėte privatų interesą – sugadinote svetimą automobilį. Privatiniai santykiai susiklosto tarp Jūsų ir nukentėjusiojo, t.y. dviejų privačių, vienas kitam nepavaldžių asmenų. Civiliniai įstatymai nukentėjusiajam ssuteikia teisę reikalauti, kad žalą padaręs asmuo ją atlygintų. Tačiau šiuo atveju žalos atlyginimo (kaip tam tikra prasme “sankcijos”) tikslas bus ne Jūsų perauklėjimas ar nubaudimas, o nukentėjusiojo turtinės padėties atstatymas. Be to, reikalauti, ar nereikalauti nuostolių atlyginimo, kokio dydžio kompensacijos reikalauti sprendžia nukentėjusysis. (Tuo tarpu pareigūnas negali netaikyti baudos).

Taigi viešajai teisei priklauso konstitucinė, baudžiamoji, administracinė, finansų teisė. Tuo tarpu civilinė teisė yra privatinės teisės šaka.

Civilinė ir privatinė teisė. Tačiau civilinė teisė nėra vienintelė privatinės teisės šaka. Privatinės teisės šaka taip pat yra darbo teisė. Darbo teisiniuose santykiuose subjektai yra lygiateisiai, tačiau kartu darbuotojai yra pavaldūs įmonėje, įstaigoje nustatytai vidaus darbo tvarkai. Taigi darbo teisės reguliavimo metodas derina teisinės lygybės ir pavaldumo pradus. Tuo darbo teisė iš esmės skiriasi nuo civilinės teisės.

CIVILINĖS TEISĖS PRINCIPAI

1. Civilinės teisės principo samprata ir reikšmė.

Principas – tai tam tikras pradas, pagrindas. Teisės sistema apskritai, kiekviena teisės šaka ar atskiras jos institutas yra grindžiami tam tikrais kertiniais teiginiais, vadinamais teisės principais. Jie išreiškia tam tikros teisės šakos esmę, atspindi tos teisės šakos reguliuojamų santykių specifiką ir sudaro jos plėtotės pagrindą.

Taigi, civilinės teisės principus galima apibrėžti kaip bendrąsias, pagrindines civilinės teisės nuostatas, išreiškiančias civilinės teisės reguliavimo esmę.

Civilinės teisės principais vadovaujamasi aiškinant (interpretuojant) ir taikant visas kitas civilinės tteisės normas.

Kai įstatymas leidžia patiems subjektams spręsti, kaip sureguliuoti savo elgesį, tai darydami subjektai taip pat privalo vadovautis civilinės teisės principais ir jų nepažeisti.

Pirmiausia principai turi tokią reikšmę:

a) Civilinių teisinių santykių subjektai, patys nusistatantys tarpusavio teises ir pareigas, savo tarpusavio santykius privalo reglamentuoti nepažeisdami civilinės teisės principų

b) įstatymų leidėjas leisdamas įstatymus, nustatančius civilinės teisės normas, privalo paisyti civilinės teisės principų;

c) Civilinės teisės normas būtina aiškinti remiantis civilinės teisės principais (teisės spragų užpildymas, kolizijų šalinimas ).

2. Atskirų civilinės teisės principų turinys

 Subjektų lygiateisiškumo principas. Kalbant apie jį tinka viskas, kas buvo minėta praėjusią paskaitą apibūdinant civilinės teisės metodo ypatumus. Civilinėje teisėje šis principas įgyvendinamas nustatant lygų visų fizinių asmenų civilinį teisnumą (CK 2.4 str. ), (CK 2.76 str. Draudžiama teisės aktuose diskriminavimo tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims) nustatant, kad valstybė, savivaldybės ir jų institucijos civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais asmenimis (CK 2.36 str.) (t.y. veikdama, kaip civilinių santykių dalyvis valstybė neturi valdingų įgalinimų), šeimos teisėje pabrėžiama, kad sutuoktinių teisės ir atsakomybė yra lygios (3.26 str.). Tose turtinių santykių srityse, kuriose civilinių santykių šalys yra ekonomiškai nelygiavertės, lygiateisiškumo principas realizuojamas suteikiant papildomas teisinės gynybos priemones silpnesnei šaliai. Pvz. CK 6.186 str. numato, kad pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas ssudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams (Pvz. Telekomunikacijų paslaugų sutartys su individualiais vartotojais, Draudimo sutartys ir pan.).

 Nuosavybės neliečiamumo principas. Jis įtvirtintas LR Konstitucijos 23 str, o detalizuojamas naujojo CK 4.93 str. 4.100 straipsniuose. Šio principo esmę sudaro tai, kad (1) Nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu (kaip sankcija), o visuomenės poreikiams ji gali būti paimama tik išimtiniais atvejais, įstatymų nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant turto rinkos kainą pinigais. Esant šalių susitarimui gali būti atlyginama ir natūra, t.y. perduodant kitą turtą. Laikinai pasinaudoti svetimu daiktu galima tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik visuomenės poreikiais.

 sutarties laisvės principas. Kalbant apie jį tinka viskas, kas buvo minėta praėjusią paskaitą apibūdinant civilinės teisės metodo ypatumus.

 nesikišimo į privačius santykius principas. Realizuodamas šį principą CK konkretizuoja konstitucijos nuostatas, įtvirtinančias žmogaus asmens neliečiamumą, jo orumo gynimą, draudimą su žmogumi, be jo žinios ir laisvo

sutikimo, atlikti mokslinius ar medicinos bandymus, Žmogaus privatus gyvenimo neliečiamybę, asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo slaptumą, šeimyninio gyvenimo slaptumą. Šias teises pažeidžiantys veiksmai yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl turtinės ir neturtinės (t.y. moralinės) žalos atlyginimo.

 teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principas (perimtas iš ES teisės ). Šis principas reikalauja, kad teisės taikymas konkrečiai gyvenimiškai situacijai būtų aiškiai nuspėjamas. Asmens teisių ir pareigų negalima nustatinėti pagal teisės normas, kurių nebuvo, kai tos teisės ir pareigos atsirado. Realizuodamas šį principą CK 11.7 str. nustato, kad Galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, kad Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. CK 1.8 str. 3 d. nustato, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų. Kalba turi būti suprantama. Draudžiama pernelyg dažnai keisti įstatymus, verslo sąlygas ir pan. Asmenys, turi būti garantuoti, kad ateity santykių reglamentavimas drastiškai nepasikeis.

 proporcingumo (perimtas iš ES teisės) PProporcingumo principas reikalauja, kad naudojamos priemonės atitiktų tą tikslą, kurio jomis siekiama. Išimtys iš bendrų taisyklių turi būti adekvačios keliamiems tikslams. Sankcijos turi būti adekvačios pažeidimo sunkumui (teismas gali sumažinti netesybas iki nuostolių sumos, kompensacija už padarytą žalą neturi būti ppasipelnymo šaltiniu).

 neleistinumo piktnaudžiauti teise principas. Jį detalizuoja LR CK 1.137 str.:

Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.

Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.

Civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus riboti konkurenciją ar piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje.

Civilines teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kada šios teisės įįgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams.

 visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principas. Tinka, kas buvo kalbėta praėjusią paskaitą apie ieškininę civ. teisių gynimo tvarką. Taip pat, ginti galima bet kurią pažeistą civilinę teisę. Visi ginčai priklauso teismo kompetencijai.

CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

1. Teisės šaltinio samprata ir rūšys

Teisės šaltinio sąvoka turi kelias reikšmes. Pirmiausia teisės šaltinis reiškia visa tai, kur mes randame įtvirtintas teisės normas, iš kur galime nustatyti tų teisės normų turinį (rašytiniai įstatymai, Vyriausybės nutarimai, Tarptautinės ssutartys, kiti teisės aktai, teisės principai ir kt.).

Taip pat teisės šaltiniu galime laikyti tuos visuomeninius santykius, susiklostančias aplinkybes, kurie lemia vienos ar kitos teisės normos atsiradimą.

2. Lietuvos Civilinės teisės šaltinių rūšys

Visus Lietuvos teisės šaltinius, galima būtų suskirstyti į 4 grupes (žr. schemą):

1. Fundamentalūs teisės principai

2. Norminiai teisės aktai

3. Papročiai

4. Teismų praktika

5. Doktrina

Teisės principai buvo nagrinėjami praėjusioje paskaitoje. Toliau pamėginsiu trumpai aptarti kitas teisės šaltinių rūšis:

Didžiausią ir reikšmingiausią Lietuvos teisės šaltinių, o tuo pačiu ir Lietuvos civilinės teisės šaltinių grupę sudaro Norminiai teisės aktai, t.y. valstybės įstatymų leidžiamosios valdžios (Seimo), vykdomosios valdžios (Vyriausybės, ministerijų, departamentų, inspekcijų, kitų žinybų) priimti aktai, kuriais nustatomos, keičiamos arba panaikinamos teisės normos.

Skaitydami teisinę literatūrą, įstatymus Jūs susidursite su dviem skirtingais terminais, kurie dažnai vartojami kaip sinonimai. Tai terminai “teisės aktas” ir “norminis aktas”. Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį, kad terminas “teisės aktas” yra platesnis ir apima dvi teisės aktų kategorijas: norminį teisės aktą ir individualų teisės aktą.

Norminis teisės aktas – tai įstatymas, Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos priimtas aktas, nustatantis elgesio taisykles ir skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. (pvz. CK, Vyriausybės nutarimas “Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)”, Ūkio ministro įsakymas dėl Mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo).

Individualus teisės aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, sskirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (Pvz. Ministro pirmininko potvarkis dėl tarnybinio atlyginimo priedo nustatymo konkrečiam viceministrui, LR Vyriausybės nutarimas “Dėl grąžintinos finansinės paramos teikimo laikinų finansinių problemų turinčios akcinės bendrovės „Inkaras“ darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, iš dalies tenkinti”).

SVARBU: Teisės šaltiniais laikomi tik norminiai teisės aktai, nes individualūs teisės aktai visuotinai privalomų taisyklių nenustato.

Visi norminiai teisės aktai gali būti suskirstyti į tris pagrindines grupes:

1. Įstatymus

2. Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos priimtus teisės aktus (jiems apibrėžti dažnai vartojamas terminas “poįstatyminis teisės aktas”).

3. Tarptautines sutartis.

Įstatymai – tai norminiai teisės aktai, kuriuos priima Seimas – aukščiausia valstybinės valdžios institucija. Tai svarbiausi CT šaltiniai.

Visus įstatymus galima suskirstyti į tris grupes – Konstituciją, kodeksus ir kitus įstatymus.

Konstitucija – tai pagrindinis, svarbiausias valstybės įstatymas. Konstitucija priimama ir keičiama ypatinga tvarka (referendumu / 2/3 visų parlamentarų balsų balsuojant Seime du karus su trijų mėnesių pertrauka). Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią (LR konst. 7 str. – negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai).

Konstitucijoje yra įtvirtinti valstybės santvarkos, visuomeninio gyvenimo pradai, o tuo pačiu ir visų teisės šakų principai. Norėčiau trumpai paminėti tas, LR Konstitucijos nuostatas, kurios labiausiai susijusios su civiliniais teisiniais santykiais.

– (Konst. 46 str.) Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos llaisve ir iniciatyva Ši nuostata glaudžiai susijusi su trim pamatiniais CT principais – nuosavybės neliečiamumo principu, nesikišimo į privačius santykius principu ir sutarties laisvės principu.

– (Konst. 23 str.) Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Šiomis nuostatomis konstitucijos lygmenyje įtvirtinamas nuosavybės neliečiamumo principas. Jis detalizuojamas naujojo CK 4.93, 4.100 straipsniuose.

– (Konst. 21 str.) Žmogaus orumą gina įstatymas (Konst. 22 str.), žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas – civilinė teisė išplėtodama šias nuostatas gina asmens garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamybę (žr. CK 2.23, 2.24 str.);

– (Konst. 28 str.) įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Ši nuostata siejasi su neleistinumo piktnaudžiauti teise principu.

– (Konst. 29str.) Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Ši nuostata siejasi su civilinės teisės subjektų lygiateisiškumo principu, civilinėje teisėje įtvirtinamas lygus visų asmenų teisnumas (CK – 2.1str.)

– (Konst. 30 str.) Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Šios nuostatos siejasi su visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principu.

– Konst. 47 str. nustato žemės, vidaus vandenų, miškų teisinį režimą. Jis

teigia, kad:

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.

Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.

Labai svarbus yra Konstitucijos 6 sstr., kuris teigia, kad konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas. Tai reiškia, kad bet kuris žmogus gindamas savo teises (tiek santykiuose su trečiaisiais asmenimis, tiek santykiuose su pareigūnais, tiek teisme) gali remtis tiesiogiai Konstitucija. Teismas gali užpildyti teisės spragą ar išspręsti kolizinį santykį vadovaudamasis Konstitucija. Dar daugiau, jeigu asmuo mano, kad žemesnės teisinės galios aktai (įstatymai, vyriausybės nutariamai prieštarauja Konstitucijai), jis gali kreiptis į teismą, remdamasis vien Konstitucija, o teismas, jeigu jam sprendžiant bylą iškils klausimas ar įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, galės kkreiptis į Konstitucinį teismą, kad šis atsakytų, ar įstatymas prieštarauja Konstitucijai, ar ne.

Konstitucijoje numatytos pagrindinės civilinės teisės nuostatos konkretizuojamos ir vystomos LR civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose. Todėl Konstitucija yra nepaprastai svarbi interpretuojant konkrečioje byloje taikytinas civilinės teisė normas. Sisteminis tteisės aiškinimas, kaip viena iš pagrindinių teisinės argumentacijos priemonių, reikalauja, kad bet kurio teisės akto analizė prasidėtų nuo Konstitucijos analizės.

Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Visų pirma, norėčiau pabrėžti, kad žiūrint iš formaliosios pusės kodeksai yra tokie patys įstatymai kaip ir visi kiti. Jų priėmimo, pakeitimo, panaikinimo tvarka yra tokia pati. Įstatymas laikomas priimtu, jeigu už jį balsuoja 1/2 Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių (o kvorumas yra, jeigu posėdyje dalyvauja 1/2 visų Seimo narių). Seimo priimtą įstatymą turi pasirašyti Prezidentas. Jeigu jis to nepadaro, jis gali grąžinti Seimui įstatymą su pastabomis iš naujo svarstyti. Konstitucija numato, kad jeigu per 10 d. Prezidentas nei pasirašo įstatymą, nei grąžina jį pakartotiniam svarstymui, įstatymą pasirašyti ir paskelbti gali Seimo pirmininkas. Jeigu Prezidentas grąžina įįstatymą su pastabomis Seimui, Seimas gali ir neatsižvelgti į Prezidento pastabas, jeigu už įstatymą pakartotinai balsuoja 1/2 visų Seimo narių.

Lietuvoje įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi: Seimo nariai, Prezidentas, Vyriausybė ir 50 000 piliečių.

Civilinis kodeksas – tai bendras didelės apimties įstatymas tam tikra logine tvarka apjungiantis didžiąją dalį civilinės teisės normų. Nuo kitų įstatymų, reguliuojančių civilinius santykius, CK skiria 3 pagrindiniai bruožai:

1)didelė reguliuojamų santykių apimtis. CK plačiau ar siauriau reguliuoja beveik visus civilinius teisinius santykius.

2) ypatinga teisės normų išdėstymo civiliniame kkodekse sistema bei struktūra. Visas CK yra sudarytas tam tikra logine tvarka: CK normos suskirstytos į knygas, skirtas atskiroms civilinių santykių rūšims, Knugos, savo ruožtu, skirstomos į dalis. Pirmojoje knygoje pateikiamos “Bendrosios nuostatos”, kurios yra svarbios taikant visas CK normas . Be to, kiekviena CK knyga taip pat prasideda bendrosiomis nuostatomis, kurios įvardija tos knygos reguliuojamų santykių ypatumus.

3) naujasis LR CK, kuris įsigaliojo 2001 07 01 turi dar vieną tin svarbią ypatybę: naujasis kodeksas turi aukštesnę teisinę galią už kitus įstatymus. Šią taisyklę įtvirtina paties CK 1.3 str. 2 dalis “Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus tuos atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų nuostatoms” bei LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 str.

Tokia situacija, kai kodeksui suteikiama aukštesnė teisinė galia, nėra būdinga kitoms valstybėms turinčioms gilias kodifikavimo tradicijas (Prancūzijos CK (vadinamasis Napoleono kodeksas) priimtas 1804 m., Vokietijos CK (vadinamasis BGB) priimtas 1900 m.). Ten kodeksai laikomi tokios pačios teisinės galios aktais kaip ir kiti įstatymai, o kodekso ir įstatymo kolizijos (t.y. prieštaravimo vienas kitam) problema sprendžiama pagal taisyklę lex specialis legi generali derogat, t.y. specialaus pobūdžio įstatymas, skirtas tam tikriems specifiškiems santykiams reglamentuoti, turi prioritetą prieš bendro pobūdžio įstatymą (dažniausiai CCK nuostatos būna bendresnio pobūdžio)). Lietuvoje buvo nuspręsta pačiame CK ir jo įgyvendinimo įstatyme nustatyti, kad esant CK ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos CK normos, nes nebuvo galimybės kitu būdu panaikinti tą painiavą, kuri susiklostė per dešimtmetį nuo nepriklausomybės paskelbimo. Visą tą laiką Lietuvoje galiojo 1964 m. priimtas sovietinio tipo civilinis kodeksas su pakeitimais ir papildymais, kuris neatitiko šiuolaikinės ekonominės sanklodos. Be to, nauji įstatymai buvo kuriami ir priiminėjami chaotiškai, pamirštant, kad privatinės teisės sistema turi būti kuriama ne tik išleidžiant naujus teisės aktus, bet ir keičiant bei pildant galiojantį civilinį kodeksą. Todėl naujojo kodekso įsigaliojimo momentu didelė civilinių santykių dalis yra reguliuojama atskirais įstatymais.

Daugelis postsovietinių valstybių parengusios ir priėmusios naujus CK nustatė, kad CK normos turi aukštesnę teisinę galią negu kitų įstatymų normos, tuo panaikindamos egzistuojantį teisinį chaosą (pvz, Rusijos CK). Analogiškai pasielgta ir Lietuvoje. Taigi, šiuo metu galiojantis CK yra aukštesnės teisinės galios negu kiti įstatymai.

Kai kuriose Europos valstybėse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Turkijoje) greta CK egzistuoja komerciniai kodeksai. Jie nustato ai kurias specialias, besiskiriančias nuo CK normas, skirtas reguliuoti būtent verslo santykiams. Lietuvoje komercinio kodekso nėra. Atsižvelgdami į Europoje ryškėjančias tendencijas Lietuvos naujojo CK kūrėjai atsisakė dualistinės privatinės teisės sistemos. Taigi, Lietuvos, kaip ir kituose naujausiuose EEuropos valstybių CK (Belgijos, Olandijos, Rusijos) komercinės teisės normos yra įtraukiamos į CK. (Pvz. antros knygos III dalis – atstovavimas yra suskirstyta į 2 skirsnius – Bendrosios nuostatos, kurios taikomos visiems atstovavimo santykiams, ir Komercinis atstovavimas, kurio nuostatos netaikomos nekomerciniams santykiams.).

Kiti įstatymai reguliuoja tam tikrą atskirą civilinių arba komercinių santykių sritį, kuri nėra reglamentuojama CK arba reglamentuojama nepakankamai detaliai. Pvz. LR individualių įmonių įstatymas, Ūkinių bendrijų įstatymas, Akcinių bendrovių įstatymas, Vertybinių popierių rinkos įstatymas, Komercinių bankų įstatymas, Draudimo įstatymas, Žemės įstatymas, Patentų įstatymas, Prekių ženklų įstatymas, Bankroto įstatymas, Konkurencijos įstatymas, Vartotojų teisių gynimo įstatymas, ir t.t. Be to, pats naujasis CK duoda nuorodas į visą eilę įstatymų, kurie turės būti priimti ateityje, pvz. dirbtinį apvaisinimą reglamentuojantį įstatymą, lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką reglamentuojantį įstatymą, partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą.

Dažnai vienas ir tas pats santykis būna reguliuojamas ir CK , ir atskiro įstatymo. Pvz. CK numato bendrus reikalavimus pirkimo pardavimo sutarties turiniui, sudarymo ir vykdymo tvarkai, o Valstybės ir Savivaldybių turto privatizavimo įstatymas – papildomus. Dažniausiai tokiais atvejais galioja taisyklė: bendrosios CK normos taikomos tada ir tiek, kiek santykių nereguliuoja specialūs įstatymai.

LR Tarptautinės sutartys

Kaip nurodoma CK 1.3 str., Lietuvos civilinės teisės šaltiniais laikomos tarptautinės sutartys. Tarptautinėmis sutartimis vadinami valstybių susitarimai, kuriais

nustatomi jų tarptautiniai įsipareigojimai (tarptautinės sutartys gali būti dvišalės / daugiašalės; jos gali būti įvairiai vadinamos sutartimis, susitarimais, konvencijomis, protokolais, memorandumais ar pan.). Teisės šaltinio reikšmę turi tik tos sutartys, kuriomis yra nustatomos nacionalinės teisės subjektų teisės ir pareigos. Teisinėje literatūroje jos apibūdinamos terminu teisioginio veikimo tarptautinė sutartis – self- executing treaty. Jos aiškiai skiriasi nuo netiesioginio veikimo sutarčių non- self- executing treaties, kurios tiesiogiai nesukelia teisinių pasekmių nacionaliniams teisės subjektams (pvz. valstybių susitarimas politiškai bendradarbiauti, demarkuoti sieną). Tokiose sutartyse nnėra normų, kurios būtų taikomos tiesiogiai sutartį pasirašiusios valstybės piliečiams.

Tuo tarpu tiesioginio veikimo tarptautinės sutartys, kurios dažniausiai būna daugiašalės ir vadinamos konvencijomis, savo turiniu yra panašios į nacionalinius įstatymus. Tokių konvencijų tikslas – nustatyti vienodą tam tikrų santykių reglamentavimą daugelyje pasaulio šalių. Pvz. 1980 m. Jungtinių tautų konvencija dėl tarptautinių prekių prikimo – pardavimo sutarčių (vadinamoji Vienos konvencija). Ji nustato pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo tvarką, kai sutartis sudaroma tarp skirtingų valstybių subjektų, pirkėjo ir pardavėjo pareigas pagal tarptautines p-p ssutartis, teisinės gynybos priemones, kurių gali imtis sutarties šalys kitai šaliai pažeidus sutartį. Kitas pvz. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR). Ji reglamentuoja tarptautinius pervežimus autotransportu, įskaitant pervežimo santykių įforminimą, pretenzijų pateikimo tvarką, vežėjo atsakomybę ir pan.).

SVARBU: Visos tarptautinės ssutartys, nepriklausomai nuo to, ar jos yra ratifikuotos, ar ne turi prioritetą prieš nacionalinius įstatymus, t.y. jeigu tą patį teisinį santykį (pvz. prekių pirkimo-pardavimo sutartį tarp lietuvio ir vokiečio) reguliuoja ir LR įstatymas, ir tarptautinė sutartis, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos. Tai įtvirtinta n CK 1.13 str.:

1. Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias numato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos.

2. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys civiliniams santykiams taikomos tiesiogiai, išskyrus atvejus, kai tarptautinė sutartis numato, jog jos taikymui būtinas Lietuvos Respublikos vidaus teisės aktas.

3. Tarptautinių sutarčių normos turi būti taikomos ir aiškinamos atsižvelgiant į jų tarptautinį pobūdį ir būtinumą užtikrinti vienodą jų aiškinimą bei taikymą.

Vyriausybės ir kkitų valstybės institucijų priimti teisės aktai (poįstatyminiai aktai).

Juos priima kitos, ne įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos – Vyriausybė, ministerijos, departamentai, Lietuvos Bankas, Vertybinių popierių komisija, kitos žinybos.

CK 1.3 str. 3 dalis numato labai svarbią taisyklę:

Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos.

Taigi, pagrindinė idėja yra tokia – civilinius santykius turi reguliuoti CCK ir kiti įstatymai. Vykdomosios valdžios kišimasis į civilinius santykius galimas tik išimtiniais atvejais ir tik tose ribose, kurias nustato įstatymai. Poįstatyminiai aktai negali prieštarauti įstatymams.

Pvz. Naujasis CK numato, kad atskiri jo straipsniai konkretizuojami tokiais poįstatyminius aktais :

Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų ženklinimo bei kainų nurodymo taisyklės;

Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklės;

Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklės;

Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisyklės;

Pavyzdiniai butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai;

Be to, Lietuvos Bankas, Vertybinių popierių komisija, kitos priežiūros institucijos turi teisę leisti poįstatyminius aktus jų priežiūros sričiai priklausančiose srityse.

Kita nauja taisyklė, susijusi su poįstatyminių aktų galiojimu įtvirtinta CK 1.3 str. 4 dalyje: Teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Teismas, pripažinęs tokį teisės aktą negaliojančiu, sprendimo nuorašą per tris dienas privalo nusiųsti teisės aktą priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“.

Prezidento dekretai – Lietuvoje kaip CT šaltiniai nėra reikšmingi, nes LR Prezidentas atlieka daugiau reprezentacines funkcijas, o jo įgalinimai išleisti norminius aktus nėra platūs. Dauguma LR Prezidento dekretų yra susiję su ambasadorių, teisėjų, vyriausybės narių skyrimu, teikimu ratifikuoti TTarptautines sutartis.

Savivaldybių norminiai aktai – jie priimami savivaldybės (miesto/rajono) tarybos ir galioja tik tame 1 – me administraciniame vienete. Su CT sritimi gali sietis įvairios vietinės taisyklės – pvz. privatizavimo konkurso nuostatai, šunų laikymo taisyklės.

Konstitucinio teismo sprendimai užima ypatingą vietą Lietuvos teisinėje sistemoje

KT sudaro autoritetingiausi Lietuvos teisės mokslininkai ir praktikai, kuriems yra pavesta būti nepriklausomu arbitru vertinant įstatymų leidžiamosios valdžios (Seimo), vykdomosios valdžios (Vyriausybės), valstybės vadovo priimtų teisės aktų teisėtumą, t.y. jų atitikimą konstitucijai.

KT sprendžia:

– ar įstatymai ir kiti Seimo aktai atitinka Konstituciją;

– ar Vyriausybė nutarimai atitinka Konstituciją;

– ar Seimo ratifikuota tarptautinė sutartis atitinka Konstituciją;

– ar Prezidento aktai atitinka Konstituciją.

Pagal Konstitucijos 107 str. LR įstatymas (ar jo dalis), kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Vyriausybė nutarimas (ar jo dalis), Prezidento aktas (ar jo dalis)negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio teismo sprendimas dėl atitinkamo akto (ar jo dalies) priešatravimo LR Konstitucijai. Toks konstitucinio teismo sprendimas yra galutinis ir neapskundžiamas. Todėl jį neabejotinai galima laikyti Teisė šaltiniu, nes jis panaikina teisės akto galiojimą. N.B. – įstatymas nėra laikomas negaliojančiu nuo pat jo priėmimo, o tik nuo KT sprendimo paskelbimo.

N.B. Į KT su savo konkrečia gyvenimiška problema asmuo negali kreiptis. Tai gali padaryti tik:

– Vyriausybė;

– ne mažiau kaip 11/5 Seimo narių;

– teismai (būtent per juos praktinės problemos pasiekia KT.)

N.B. KT sprendžia ne apie visų norminių aktų teisėtumą: žynybų, savivaldybių teisės aktų atitikimo įstatymams klausimas paliktas teismams.

Teismų praktika (teismo precedentas). Teismo precedento esmė yra tokia: visas tapačias bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas. Ši nuostata užtikrina visų asmenų lygybės įstatymui įgyvendinimą, nes tik vienodai aiškinant ir taikant teisę, galima pasiekti, kad įstatymui visi būtų lygūs. Jei teismas vieną kartą išaiškintų teisės normą vienaip, kita kartą esant analogiškai situacijai tą pačią normą išaiškintų visiškai kitaip, niekada nepavyktų sukurti stabilios, apibrėžtos teisės sistemos, kurioje nebūtų įmanoma nuspėti kaip teismai išspręs vieną ar kitą bylą. Teismo sprendimas, kuriame išaiškinama teisė norma, tampa tam tikru tos teisės normos priedu, jos dalimi. Jis tampa autoritetu kitiems teismams. Taigi, teismo precedentas, visų pirma, užtikrina teisinės sistemos stabilumą ir teisinį apibrėžtumą.

Teismų praktika yra tam tikra taisyklių, suformuluotų teismams aiškinant teisę, sistema. Taikyti precedentą reiškia vadovautis taisykle, kurią sukūrė teismas aiškindamas tam tikrą teisės normą.

Precedentus formuoja aukščiausios teisminės institucijos, kuriose dirba labiausiai patyrę, aukščiausios kvalifikacijos teisininkai. Todėl šių teismų pateiktas teisės aiškinimas, tradiciškai laikomas autoritetingu ir sektinu.

Žemesnis teismas nesutikdamas su precedentu turi savo nuomonę papildomai argumentuoti. Atmetus precedentą be

svarių argumentų, sprendimas aukštesnės instancijos teismo yra naikinamas.

Precedento pagalba yra užpildomos teisės spragos, ištaisomas įstatymo leidėjo darbo brokas .

Lietuvoje teismų praktika yra antrinis teisės šaltinis. Dabartinis LR teismų įstatymas numato, kad teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus. Civilinio proceso kodeksas numato, kad nukrypimas nuo Aukščiausiojo teimo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, t.y. nuo konkretaus Aukščiausiojo Teismo precedento, yra pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Pabrėžtina, kad precedentu privaloma vadovautis, jjei sprendžiamos bylos faktinės aplinkybės, motyvai yra panašūs į tos bylos, kurioje yra suformuluotas precedentas. Panašių bylų surasti nėra taip paprasta.

Be to, Aukščiausiojo teismo Senatas, siekdamas užtikrinti teismų praktikos vienodumą skelbia periodiškai išleidžiamame biuletenyje teismų praktikos apibendrinimus bei konsultacijas teisėjams. Šie dokumentai yra rekomendacinio pobūdžio, bet praktikoje turi didelę reikšmę.

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtais sprendimais ir nutartimis galima susipažinti su interneto svetainėje www.litlex.lt/lat. Praktikoje precedentų (net nepaskalbtų biuletenyje) reikšmė labai didelė.

Teisės šaltiniais laikytini ir Europos žmogaus teisių teismo precedentai, Europos TTeisingumo Teismo precedentai.

Papročiai – tai elgesio taisyklės susiformavusios dėl ilgo taikymo per ilgą laiką. Paprastai paprotys įgauna teisės šaltinio vaidmenį, kai įstatymas ar tarptautinė sutartis numato, kad šalys turi vadovautis papročiais (CK 1.4 str. 1 d. Įstatymų ar sutarčių nustatytais aatvejais civiliniai santykiai reglamentuojami pagal papročius). Papročių reikšmė didesnė komercinėje teisėje – pvz. jūrų teisėje egzistuoja papročiai, kad ištikus avarijai reikia iš pradžių gelbėti žmones ir laivą – ir tik po to krovinį. Be to, tokių sąvokų kaip “nenugalima jėga”, “protingas laiko tarpas”, “normali gamybinė komercinė rizika” turinį galima suvokti tik analizuojant verslo praktiką, t.y. papročius.

CK 1.4 str. 2 d. numato, kad Papročiai netaikomi, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams.

Doktrina – teisės mokslas. Siaurąja prasme teisės šaltiniu ji nelaikoma. Tačiau mokslininkų parengti įstatymų, kodeksų komentarai, teorija veikia teismų praktiką, įstatymų leidybą. Lietuvoje tai ypač juntama – sparčiai reformuojant teisinę sistemą, priiminėjant naujus įstatymus remiamasi teisės mokslo pasiekimais, be to studijuojami užsienių valstybių įstatymų, kodeksų, tteismų praktikos komentarai tiek su tikslu tobulinti įstatymus, tiek su norint suprasti kaip juos taikyti.

3. Civilinių įstatymų galiojimas laike.

Savarankiškai skaityti:

LR įstatymą dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos.

CK 1.6- 1.9 str.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas(Skelbta: Valstybės Žinios, 2000.09.06, Nr.: 74, Publikacijos Nr.: 2262) 1-3 str.

Savarankiškai išsiaiškinti:

a) Kur skelbiami teisės aktai?

b) Nuo kada įstatymas laikomas įsigaliojusiu?

c) Nuo kada Vyriausybės nutarimai laikomi įsigaliojusiais?

d) Ką reiškia “paskelbimo diena”?

e) Kada įstatymai nustoja galios?

4 Tema: Civiliniai tteisiniai santykiai (I dalis)

1. Civilinio teisinio santykio sąvoka ir struktūra.

Civilinis teisinis santykis – civilinės teisės normų sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines teises ir pareigas.

Civilinio teisinio santykio struktūrą sudaro jo:

– Subjektai (dalyviai);

– Objektai (turtinės ir neturtinės gėrybės, dėl kurių susiklostos civiliniai santykiai);

– Turinys (civilinės teisės normomis leidžiamas (nedraudžiamas) CT subjektų elgesys, jų veiksmai);

– Foma (vidinė – subjektinės teisės ir pareigos; išorinė – sutartiniai santykiai, deliktiniai santykiai ir pan.).

2. Fiziniai asmenys kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Fizinių asmenų teisnumas ir veiksnumas. Gyvenamoji vieta, jos teisinė reikšmė.

Visi civilinės teisės subjektai skirstomi į dvi kategorijas: fizinius asmenis ir juridinius asmenis.

Terminas “fizinis asmuo” civilinėje teisėje vartojamas kalbant apie žmogų.

Terminu “juridinis asmuo” yra apibūdinama savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu, t.y. kaip atskiras subjektas, įgyti ir turėti teises bei pareigas.

Civilinėje teisėje fizinio asmens statusas apibrėžiamas teisnumo ir veiksnumo kategorijomis.

Tam, kad asmuo turėtų teises, pakanka paties jo egzistavimo fakto. Tam nereikia atlikti jokių aktyvių veiksmų. Pvz., vos gimęs kūdikis gali paveldėti mirusio tėvo palikimą ir tapti didžiulio turto savininku, t.y. turėti nuosavybės teisę. Tačiau tam, kad asmuo galėtų pats įgyvendinti savo teises, prisiimti įsipareigojimus, atsakyti už savo veiksmus, būtina, kad jis sugebėtų protingai veikti (t.y., kad jis suprastų savo poelgius ir jų pasekmes, valdytų ssavo veiksmus). Būtent dėl šio skirtumo tarp galėjimo turėti teises bei galėjimo pačiam įgyvendinti teises yra išskiriamos fizinio asmens teisnumo ir veiksnumo sąvokos.

Teisnumas – tai galėjimas turėti civilines teises ir pareigas. Jis pripažįstamas lygus visiems fiziniams asmenims.(CK 2.1 str.).

Veiksnumas- tai fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (CK 2.5 str.). Jis nėra pripažįstamas lygus visiems, o yra diferencijuojamas priklausomai nuo žmogaus fizinės ir psichinės brandos bei psichinės sveikatos būklės.

Teisnumo atsiradimas, turinys, apribojimai, pasibaigimas

CK 2.2 str. nustato, kad teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, asmeniui mirus.

Teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui (pvz. teisės paveldėti kartu su kitais velionio vaikais), atsiradimas priklauso nuo jo gimimo.

Žmogui mirus jo teisnumas pasibaigia, t.y. tas asmuo praranda visas teises ir pareigas ir prasideda paveldėjimas – teisių ir pareigų perdavimas paveldėtojams. Be natūralaus teisnumo pasibaigimo (t.y. žmogaus mirties) yra dirbtinis teisnumo pasibaigimo atvejis – asmens paskelbimas mirusiu (žr. tolesnį šios temos skirsnį).

Teisnumo turinį, t.y. kokias teises gali turėti fiziniai asmenys Lietuvoje, apibrėžia CK 2.4 str.: fiziniai asmenys vadovaujantis įstatymais gali turėti turtą, kaip privačios nuosavybės objektą, teisę verstis ūkine komercine veikla, steigti įmones ar kitokius juridinius asmenis, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vvietą, turėti išradimo, pramoninio pavyzdžio autoriaus teises, taip pat turėti kitokias turtines ir civilinės teisės saugomas asmenines neturtines teises.

CK 2.4 str. 2 dalis numato, kad fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, laikomi verslininkais. Ši nuostata reiškia, kad tais atvejais, kai asmuo užsiima komercine veikla, kuriai nebūtina steigti įmonės (pvz. teikia paslaugas pagal verslo liudijimą; nuomoja turtą; investuoja į vertybinius popierius ir pan.) jis laikomas “verslininku” ir jo veiklai taikomos specialiosios CK normos, reglamentuojančios komercinius santykius (pvz. už vėlavimą įvykdyti piniginę prievolę verslininkams taikomos didesnės palūkanos – žr. CK 6.210 str.).

CK 2.4 str. 3 dalis numato, kad kiekvienas asmuo, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla (pvz.pagal verslo liudijimą dirbantis verslininkas, advokatas, architektas, gydytojas), privalo tvarkyti savo turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas. Terminas “turintis teisinį interesą asmuo” turėtų būti suprantamas, kaip asmuo, kurio teisę gauti informaciją įtvirtina įstatymas: mokesčių inspektorius, teisėjas, tardytojas, prokuroras, advokatas ir pan.

Kalbant apie teisnumo apribojimus, yra svarbus CK 2.6 str., kuris teigia, kad

teisnumas niekam negali būti apribojamas kitaip, kaip tik įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka. Vadinasi, nei Vyriausybės nutarimais, nei žinybų aktais asmens teisnumas negali būti ribojamas.

Įstatymu leidžiami teisnumo (t.y. galėjimo turėti tam tikras teises) ribojimo atvejai:

– Teismas savo sprendimu gali atimti teisę eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla. Toks teisės atėmimas taikomas BK, ATPK numatytais atvejais kaip sankcija už kriminalinį nusikaltimą arba administracinės teisės pažeidimą.

– Tam tikrais atvejais įstatymas leidžia teisnumą apriboti asmenų susitarimu (pvz. prekybos aagento, distributoriaus įsipareigojimas nekonkuruoti su atstovaujamuoju).

Sandoriai, valstybės ar savivaldybių institucijų ir pareigūnų aktai, kuriais apribojamas teisnumas, negalioja, išskyrus atvejus, kai tokius sandorius ar aktus leidžia įstatymai.

Veiksnumo atsiradimas, apribojimai, pasibaigimas

Fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t.y. kai jam sueina aštuoniolika metų. Tais atvejais, kai įstatymai leidžia fiziniam asmeniui sudaryti santuoką anksčiau, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento. JJeigu vėliau ši santuoka nutraukiama ar pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokiniu amžiumi, nepilnametis įgyto visiško veiksnumo nenustoja. (CK 2.5 str.)

CK numato dar vieną pagrindą, kuriuo remiantis asmuo gali įgyti visišką civilinį veiksnumą. Tai – nepilnamečių pripažinimas veiksniais (emancipacija), nnumatyta CK 2.9 straipsnyje.

Veiksnumo netenkama:

1) žmogui mirus,

2) pripažinus jį mirusiu teismine tvarka arba

3) pripažinus asmenį neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės.

CK 2.10 str teigia, kad fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Prašymą pripažinti asmenį neveiksniu turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Pagrindinis įrodymas, kurio pagrindu priimamas teismo sprendimas – medicininės ekspertizės aktas, kuris turi patvirtinti 2 aplinkybes:

– asmuo iš tiesų serga psichine liga arba jam konstatuota silpnaprotystė;

– dėl aukščiau minėtų priežasčių asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (pvz. kleptomanija, piromanija).

Neveiksniam asmeniui yra nustatoma globa. Tokio asmens vardu sandorius sudaro jo globėjas. Globėjo teises ir pareigas nustato CK 33.238-2.279 str. (skaityti savarankiškai).

Jeigu pripažintas neveiksniu asmuo pasveiksta arba jo sveikata labai pagerėja, teismas tų pačių subjektų prašymu pripažįsta jį veiksniu. Įsiteisėjus teismo sprendimui, tokiam asmeniui nustatyta globa panaikinama.

Kalbant apie veiksnumo apribojimus galioja tos pačios taisyklės, kurios taikomos ir teisnumui. Be to, veiksnumas gali būti apribotas teismo sprendimu, jei suaugęs asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, narkotikais ar toksinėmis medžiagomis arba jeigu nepilnametis neprotingai naudojasi savo teisėmis.

Veiksnumo rūšys:

Visiškas veiksnumas.

Asmuo gali savarankiškai įgyti visas civilines teises ir pareigas, prisiimti įsipareigojimus ir atsakyti pagal savo pprievoles. Jis atsiranda sulaukus pilnametystės, sudarius santuoką arba emancipavus nepilnametį.

Nepilnamečių iki 14 m. dalinis veiksnumas (CK 2.7 str.)

Senajame CK buvo aukštesnė amžiaus riba – 15 metų.

Už nepilnamečius iki keturiolikos metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai. Jeigu, pažeisdamas įstatymą, sutartį sudaro pats nepilnametis ieškinį dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik vaiko tėvai arba globėjai arba prokuroras (veiksnioji šalis negali). Jeigu sandoris naudingas vaikui, tėvai/globėjas sandorį gali patvirtinti (CK 1.84 str.)

Tėvai ar globėjai, sudarydami ir vykdydami sandorius, privalo veikti išimtinai dėl nepilnamečio interesų. Tėvų ir teises ir pareigas tvarkant nepilnamečių turtą nustato naujojo kodekso 3.185-3.191 str.

Nepilnamečiai iki keturiolikos metų turi teisę savarankiškai sudaryti:

– smulkius buitinius sandorius,

– sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, taip pat

– sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu,

Nepilnamečiai iki keturiolikos metų turi teisę savarankiškai sudaryti aukščiau išvardintus sandorius tik tuo atveju, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma.

Pagal nepilnamečio iki keturiolikos metų sutartines prievoles atsako jo atstovai pagal įstatymą, jeigu neįrodo, kad prievolė buvo pažeista ne dėl jų kaltės.

Atsakomybę už mažamečių padarytą žalą nustato CK 6.275 str.

Nepilnamečių nuo 14 m. iki 18 m. dalinis veiksnumas (CK 2.8 )

Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius ssudaro patys, turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. Sutikimo forma turi atitikti sudaromo sandorio formą. Sandoriai, sudaryti be atstovų pagal įstatymą sutikimo, galioja, jeigu tokį sutikimą atstovas pagal įstatymą duoda po sandorio sudarymo.

Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų greta tų teisių, kurias turi mažamečiai iki 14 m., gali:

– savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas,

– įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą.

Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų patys atsako pagal savo sutartines prievoles.

Atsakomybę už paauglių padarytą žalą nustato CK 6.276 str.

Veiksnumo apribojimas teismo sprendimu

– Nepilnamečiams (CK 2.8 str. 3 dalis)

– Pilnamečiams asmenims (CK 2.11 str.)

Asmenų, kurie pripažinti neveiksniais, teisių ir pareigų įgyvendinimas (nulinis veiksnumas)

Už juos sandorius sudaro globėjai.

Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta ir gyvenamoji vieta

CK 2.12 – 2.17 str. įtvirtina dvi sąvokas: nuolatinė gyvenamoji vieta (domicilija) ir gyvenamoji vieta (rezidencija).

Nuolatinė gyvenamoji vieta (domicilija) nusako asmens santykį su valstybe, o jeigu valstybė federacinė – ir su tos valstybės federaliniu vienetu (JAV – valstija, VFR – žeme ir pan.). Nuolatinė gyvenamoji vieta apibrėžiama valstybės pavadinimu, bet ne konkrečiu adresu. Praktiniu aspektu nuolatinė gyvenamoji vieta yra svarbi tarptautinėje privatinėje tiesėje, kai reikia nustatyti asmens teisiniam statusui ar tam tikriems jo veiksmams taikytiną teisę. Pvz. 1. 16 str. – Užsienio piliečių ir aasmenų be pilietybės veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę; 1.60 str. – Testatoriaus galėjimas sudaryti, pakeisti ar panaikinti testamentą nustatomas pagal testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę.

CK 2.12 str. nustato, kad fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena. Taigi, pirmasis kriterijus yra ryšio su tam tikra valstybe stabilumas. Jeigu tai nustatyti sunku, pasitelkiami papildomi kriterijai – kur yra asmens šeima, būstas, turtas, kurią šalį jis pats laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centru.

Gyvenamąja vieta (rezidencija) laikoma ta vieta (konkretus adresas), kur asmuo dažniausiai faktiškai gyvena. Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta. Fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus

veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje.

3 Specifinės fizinių asmenų teisės ir jų gynimas (teisė į vardą, atvaizdą, privatų gyvenimą ir jo slaptumą, asmens garbės ir orumo gynimas, teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą, neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę)

Asmens teisė į vardą (CK 2.20 –2.21str.)

CK 20.2 str. 1 ir 2 dalys nustato, kad “ Kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą. Teisė į vardą apima teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą. Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito asmens vvardu. Fizinis asmuo turi teisę naudoti savo pilną ar sutrumpintą vardą (vardus) ir reikalauti iš kitų asmenų nesinaudoti ir neveikti jo vardu be leidimo.”

CK 2.20 str. 3 dalis sako, kad fizinio asmens pavardės ir vardo pakeitimo pagrindus ir tvarką nustato teisės aktai. Šiuo metu galioja 1997 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos įsakymas Nr. 67 Dėl Asmens vardo, pavardės ar tautybės pakeitimo nuostatų patvirtinimo. Jis nustato tokius pavardė ir vardo keitimo pagrindus:

– kai neįmanoma vardą ar pavardę jjų civilinės būklės aktų įrašuose ištaisyti dėl įrodymų stokos;

– kai asmuo pasirenka kitą vardą, pavardę vietoj jo turėtų dėl to, kad jo vardas, pavardė negražiai skamba, juos sunku ištarti;

– kai sutuoktinis nori turėti vienodą su kitu sutuoktiniu pavardę arba susigrąžinti ikisantuokinę pavardę, jjeigu apie tai nebuvo pareikšta nutraukiant santuoką;

– kai nori dvigubą vardą ar pavardę pakeisti į vieną iš jų arba atvirkščiai;

– kai esama kitų svarbių priežasčių.

Pakeisti vardą, pavardę ar tautybę asmenims leidžiama sulaukus 18 metų amžiaus. Nustatytos formos prašymą pakeisti vardą, pavardę ar tautybę asmuo paduoda savo nuolatinės gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigai.

CK 2.20 str. 4 dalis nustato, kad fizinis asmuo, pakeitęs pavardę ar vardą, privalo apie tai pranešti savo skolininkams ir kreditoriams. Jeigu šios pareigos asmuo neįvykdo, jam tenka su nepranešimu apie savo pavardės (vardo) pakeitimą susijusių neigiamų pasekmių atsiradimo rizika.

Pagal CK 2.21 str. yra dvi pagrindinės teisinės gynybos priemonės, kuriomis gali pasinaudoti žmogus, jeigu kitas asmuo neteisėtai veikia jo vardu ar kitokiu būdu neteisėtai pasisavina svetimą vardą, ar kliudo juo naudotis:

a. Prevencinis iieškinys. Tai toks ieškinys, kuriuo nukentėjusysis reikalauja, kad teismas įpareigotų kaltą asmenį nutraukti neteisėtus veiksmus (pvz. uždraudimas išleisti knygą, jeigu tai pažeistų autoriaus teisę į vardą).

b. Ieškinys dėl turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo.

i. Reikšdamas ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo asmuo privalo įrodyti:

• faktą, kad atsakovas neteisėtai veikė jo vardu ar kitaip savinosi jo vardą,

• turtinės žalos atsiradimo faktą ir jos konkretų dydį,

• priežastinį ryšį tarp patirtos turtinės žalos bei atsakovo neteisėtų veiksmų.

ii. Neturtinė žala padaroma tada, kai neteisėti veiksmai sukelia skausmą, dvasinius išgyvenimus, nnepatogumus, dvasinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, t.y. įvertindamas ją pinigais, atsižvelgia į:

• jos pasekmes,

• žalą padariusio asmens kaltę,

• jo turtinę padėtį,

• padarytos turtinės žalos dydį

• kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes,

• į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

CK neriboja neturtinės žalos atlyginimo dydžio. (žr. 6.250 str.)

Asmens teisė į atvaizdą (CK 2.22 str.)

1. Fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.

2. Asmens sutikimo nereikia, jeigu:

• šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla (pvz. politikas, besibalotiruojantis į Seimą),

• jo tarnybine padėtimi (pvz. Prezidentas),

• teisėsaugos institucijų reikalavimu (pvz. asmens nuotraukos baudžiamojoje byloje) arba

• jeigu fotografuojama viešoje vietoje.

Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją.

3. Fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Tai iš esmės yra tos pačios teisinės gynybos priemonės, kurios buvo aptartos kalbant apie asmens teisę į vardą.

Asmens teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą (CK 2.23 str.)

CK 2.23 str. nustato, kad

1. Fizinio aasmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.

2. Privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai.

3. Draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus. Asmuo turi teisę susipažinti su apie jį surinkta informacija, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti.

4. Privataus asmens gyvenimo duomenų, nors ir atitinkančių tikrovę, paskelbimas, taip pat asmeninio susirašinėjimo paskelbimas pažeidžiant šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą tvarką, taip pat įėjimas į asmens gyvenamąjį būstą be jo sutikimo, išskyrus įstatymų numatytas išimtis, asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žžalos atlyginimo.

Taigi, pažeista teisė į privatų gyvenimą ginama vienu būdu – reiškiant ieškinį dėl turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo. Šių ieškinių specifika buvo aptarta kalbant apie asmens teisės į vardą gynybą.

Asmens garbės ir orumo gynimas (CK 2.84 str.)

1. Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Reikėtų pabrėžti, kad kreipimasis į teismą dėl duomenų paneigimo ir žalos atlyginimo galimas tik tais atvejais, kai:

• Duomenys yra paskleisti. Duomenų paskleidimu yra laikytinas jų pranešimas vienam, keletui ar neapibrėžtam skaičiui trečiųjų asmenų. Duomenų paskleidimo forma gali būti įvairi: pranešimas asmenų pokalbio metu, viešuose pasisakymuose, tarnybiniuose dokumentuose, pranešimas per visuomenės informavimo priemones ir pan.

• Yra paskleisti duomenys, o ne nuomonė. Duomenimis vadinama fakto turinį atskleidžianti informacija. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas. Nuomonė yra asmens subjektyvus tam tikro fakto supratimas, asmens požiūris, įsitikinimai. Už nuomonės paskelbimą, jeigu nuomonė yra paremta teisingu faktu, asmuo negali būti paduotas į teismą. Tačiau tais atvejais, kai nuomonė reiškiama nenurodant konkrečių faktų (pvz. sakoma, kad Petras yra sukčius, nenurodant, kuo pagrįsta tokia nuomonė), bet ji suponuoja tam tikrus faktus, galima pareikšti ieškinį dėl tų numanomų

faktų paneigimo.

• Duomenys žemina ieškovo garbę ir orumą. Žeminančiais laikomi duomenys apie asmens neva padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, ūkinę, komercinę veiklą ir pan. Negalima užmiršti tos aplinkybės, kad greta bendrų visai visuomenei vertinimo kriterijų yra atskirų asmenų grupių ar net atskirų asmenų garbės ir orumo supratimas. Žeminančiais duomenimis yra tokie, kurie asmeniui priskiria bruožus arba poelgius, neatitinkančius reikalavimų, keliamų jam kaip tam tikram visuomenės nariui. Priklausomai nuo amžiaus, llyties, profesijos, veiklos pobūdžio šie reikalavimai gali būti skirtingi.

• Duomenys neatitinka tikrovės. Sprendžiant konkrečias bylas yra reikšminga tolesnė šio straipsnio nuostata: Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Tai reiškia, kad duomenų teisingumo fakto įrodinėjimas yra atsakovo, o ne ieškovo pareiga.

2. Jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nnemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų. Visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą privalo išspausdinti ar kitaip paskelbti per dvi savaites nuo jo gavimo dienos. Visuomenės informavimo priemonė turi teisę atsisakyti spausdinti ar paskelbti paneigimą tik tuo atveju, jeigu paneigimo turinys prieštarauja gerai mmoralei.

3. Reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nagrinėja teismas, nepaisydamas to, ar tokius duomenis paskleidęs asmuo juos paneigė, ar ne. Tačiau paneigimo paskelbimo faktas turi įtakos nustatant neturtinės žalos dydį.

4. Jeigu visuomenės informavimo priemonė atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimą arba to nepadaro per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Duomenų, neatitinkančių tikrovės ir žeminančių kito asmens reputaciją, paneigimo tvarką ir terminus tokiu atveju nustato teismas.

Ši nuostata reiškia, jog tais atvejais, kai garbė ir orumas pažeminami per visuomenės informavimo priemones yra privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo procedūra – nukentėjusysis turi kreiptis į visuomenės informavimo priemonę prašydamas paskelbti paneigimą. To nepadaręs asmuo negali kreiptis į teismą ir prašyti, kad bbūtų paneigti duomenys ir atlyginta turtinė bei neturtinė žala.

2.24 straipsnio 4 dalis įtvirtina pirminio informacijos šaltinio turtinę atsakomybę. Visuomenės informavimo priemonė, kuri išplatino tą informaciją privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai:

– ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai

– tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį.

Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo.

6. PPaskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla.

7. Jeigu nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius asmens garbę ir orumą, teismas nutartimi gali išieškoti iš atsakovo baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną. Baudos dydį nustato teismas. Ji yra išieškoma ieškovo naudai, nepaisant neturtinės žalos atlyginimo.

8. Šio straipsnio taisyklės taip pat yra taikomos ginant pažeistą juridinio asmens dalykinę reputaciją.

9. Šio straipsnio taisyklės netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako.

Fizinio asmens teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą; Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę

Skaityti savarankiškai CK 2.25-2.26 str.

Kontroliniai klausimai:

– Ar asmuo, kuris nekelia pavojaus visuomenei, gali atsisakyti gydymo?

– Ar CK leidžia prekybą žmogaus organais ir audiniais?

– Kokiais atvejais asmuo prieš jo valią gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą?

3. Fizinio asmens pripažinimas nežinia kur esančiu; Fizinio asmens pripažinimas mirusiu

Skaityti savarankiškai CK 2.28-2.32 str.

Kontroliniai klausimai:

– Kokiu pagrindu ir kokia tvarka asmuo gali būti pripažintas nežinia kur esančiu?

– Kaip tvarkomas nežinia kur esančio asmens turtas?

– Kas įvyksta, jeigu paskelbtas nežinia kur esančiu asmuo grįžta arba ppaaiškėja jo buvimo vieta?

– Kokiu pagrindu ir kokia tvarka asmuo gali būti pripažintas mirusiu?

– Ar norint, kad teismas pripažintų asmenį mirusiu yra būtina iš pradžių kreiptis į teismą dėl jo pripažinimo nežinia kur esančiu?

– Kuo skiriasi pripažinimo nežinia kur esančiu ir pripažinimo mirusiu teisinės pasekmės?

– Kas įvyksta, jeigu paskelbtas mirusiu asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta?

4. Globa ir rūpyba

Skaityti savarankiškai CK 3.238-2.279 str.

Kontroliniai klausimai:

– Kuo skiriasi globėjo ir rūpintojo teisinė padėtis?

– Ar asmuo gali būti prieš savo valią paskirtas globėju/rūpintoju?

– Ar globėjui/rūpintojui atlyginamos išlaidos, susijusios su jų pareigų ėjimu?

– Ar globėjo teisė sudarinėti sandorius neveiksnaus asmens vardu yra ribojama? Kaip?

– Kas negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju)?

5. Santuokos įtaka fizinio asmens teisiniam statusui

Įžanginės pastabos

Iki naujojo CK įsigaliojimo sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius reguliavo atskiras įstatymas – LR Santuokos ir šeimos kodeksas. Įsigaliojus naujajam CK šiuos klausimus reglamentuoja jo trečioji knyga “Šeimos teisė”.

Viena iš ryškiausių naujojo CK įvedamų naujovių šeimos turtinių santykių reguliavimo srityje yra galimybė sutuoktinių turto teisinį režimą nustatyti vedybų sutartimi. Tik tuo atveju, jei sutuoktiniai nebus sudarę vedybų sutarties, jų turtui bus taikomas įstatymu nustatytas turto teisinis režimas.

Tačiau vedybų sutartimis negalima pakeisti iki CK įsigaliojimo įsigyto sutuoktinių turto teisinio režimo (jis liks bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe).

Nesant vedybų sutarties sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuoja įstatymas (CK). Toliau aptariamos ppagrindinės įstatymu nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo taisyklės.

Sutuoktinių asmeninė nuosavybė ir sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė

Susituokusio asmens turtas gali būti suskirstytas į dvi kategorijas:

1. Asmeninė sutuoktinio nuosavybė, t.y. turtas, kuriuo šis sutuoktinis gali naudotis, jį valdyti bei juo disponuoti savo nuožiūra, be kito sutuoktinio sutikimo. (Išimtį iš bendros taisyklės, leidžiančios sutuoktiniui laisvai disponuoti asmeniniu turtu, numato CK 3.84-3.86 str., kurie įveda naują mūsų teisinėje sistemoje sąvoką “šeimos turtas”.)

ir

2. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, t.y. turtas kuriuo sutuoktiniai naudojasi, kurį valdo ir kuriuo disponuoja bendru sutarimu. Esant bendrajai jungtinei nuosavybei bendrasavininkių dalys nuosavybėje nėra nustatytos (jos neišskiriamos nei natūroje, nei nustatant idealiąsias dalis (trupmenas, procentus)) (CK 4.73 str.). Šiuo požiūriu bendroji jungtinė nuosavybė skiriasi nuo bendrosios dalinės nuosavybės, kuriai esant bendrasavininkių dalys bendrojoje nuosavybėje yra apibrėžtos. Bendrąją dalinę nuosavybę gali turėti bet kas, tuo tarpu bendroji jungtinė nuosavybė galima tik tarp sutuoktinių.

Pagrindinis principas, kurį nustato CK, yra toks: turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė.

Konkretizuodamas šią nustatą CK 3.88 str. numato, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe laikomas:

1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu;

2) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto (pvz. palūkanos);

3) pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos (pvz. honoraras už

kūrinį, kurio autoriai yra abu sutuoktiniai), ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai (lėšomis, būtinomis sutuoktinio profesinei veiklai, laikytinos būtinosios tos veiklos sąnaudos, pvz. patalpų notaro biurui nuoma);

4) įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautos pajamos iir įmonės (verslo) vertės padidėjimas;

5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita).

Anot CK 3.88 str. 2 dalies, preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ši nuostata reiškia, kad iškilus ginčui, aar konkretus daiktas yra bendroji jungtinė nuosavybė, ar asmeninė nuosavybė, įrodinėjimo našta tenka tam sutuoktiniui, kuris nori įrodyti, jog tas daiktas yra jo asmeninė nuosavybė. Su šia nuostata siejasi 3.89 str. 2 dalis, pagal kurią faktus, kad tam tikras turtas ppriklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, galima įrodinėti tik rašytiniais įrodymais. Išimtį sudaro tie atvejai, kai:

– įstatymas leidžia liudytojų parodymus (pvz. rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl atitinkamos šalies kaltės) arba

– to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (pvz. knygos rankraštis).

CK 3.88 str. 3 dalis nustato naują normą: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Tai reiškia, kad įsigaliojus CK nekilnojamasis turtas registruojamas abiejų sutuoktinių vardu arba registre pažymimas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau iki naujojo CK įsigaliojimo vieno iš sutuoktinių vardu įgytas ir įregistruotas turtas llaikomas bendrąja jungtine nuosavybe, net ir tais atvejais kai registre apie tai nebus pažymėta (aišku, su sąlyga, kad tas turtas įgytas santuokos metu) (žr. LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 3d.).

CK 3.89 straipsnis konkretizuoja, koks turtas laikomas asmenine sutuoktinių nuosavybe:

1) abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo;

2) sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn (su šiuo punktu siejasi CK 3.99 sstr., kuris reglamentuoja sutuoktinių dovanas vienas kitam. Siekiant išvengti tokių atvejų, kai sutuoktiniai dovanoja turtą vienas kitam norėdami išvengi išieškojimo nukreipimo į tą turą, šios straipsnio 3 dalis nustato, kad apdovanotasis sutuoktinis atsako dovanotojo kreditoriams už dovanotojo prievoles, egzistavusias dovanojimo sutarties sudarymo momentu, tačiau tik dovanoto turto verte.);

3) sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai);

4) intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos;

5) lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai;

6) lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims;

7) sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Pagal 3.90 straipsnį turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita).

Turto, kuris yra sutuoktinių bbendroji jungtinė nuosavybė, valdymas, naudojimas ir disponavimas juo

CK 3.92 str. 1 dalis nustato, kad turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu.

Išimtys iš šios bendros taisyklės nustatomos CK3.92 str. 2 dalyje. Svarbiausios iš jų yra trys. Kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas, kai:

• atsisakoma sudaryti sutartį;

• imamasi neatidėliotinų priemonių bendram turtui apsaugoti;

• pareiškiamas ieškinys dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo.

Forma, kuria turi būti išreikštas bendras sutuoktinių sutarimas, priklauso nuo turto rūšies ir veiksmų, kurie atliekami su tuo turtu, (pvz. sudaromų sutarčių) pobūdžio (žr. CK 3.92 str. 3-4 dalis):

1. Sandorį turi pasirašyti abu sutuoktiniai arba vienas iš sutuoktinių turi turėti kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti, kai:

• sudaromi sandoriai, susiję su nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu,

• sudaromi sandoriai dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo;

• sudaromi sandoriai dėl vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo.

Išimtiniais atvejais, kai delsimas padarytų esminės žalos šeimos interesams, o kitas sutuoktinis negali išreikšti savo sutikimo dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių (pvz. pripažintas nežinia kur esančiu), sandorį sutuoktinis gali sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo, tačiau turėdamas teismo leidimą.

2. Visais kitais atvejais preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro turėdamas kito sutuoktinio sutikimą, t.y. daroma pprielaida, kad sandorį sudarantis sutuoktinis elgiasi sąžiningai. Ši nuostata reiškia, kad antroji sandorio šalis neprivalo reikalauti dokumentų, patvirtinančių sutuoktinio sutikimą.

Ar gali sutuoktinis, kurio sutikimas nebuvo gautas sudarant sandorį, jį nuginčyti, t.y. reikalauti, kad sandoris teismine tvarka būtų pripažintas negaliojančiu? (žr. CK 3.96 str.)

• Sandoriai, kurie galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių (t.y. nekilnojamojo turto, įmonės, vertybinių popierių disponavimo sandoriai) gali būti pripažinti negaliojančiais.

Išimtį sudaro tie atvejai, kai vienas sutuoktinis sudarydamas sandorį panaudojo apgaulę (pvz. suklastojo kito sutuoktinio įgaliojimą) arba kai jis valstybės registrus tvarkančioms ar kitoms institucijoms ar pareigūnams suteikė neteisingų duomenų, o kita sandorio šalis apie tokią apgaulę nežinojo. Tokiais atvejais įstatymas gina sąžiningąją sandorio šalį ir neleidžia sandorio pripažinti negaliojančiu.

• Visi kiti sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį, tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga, t.y. kad ji žinojo jog sandoris sudaromas neturint sutuoktinio sutikimo.

Be to, sutuoktinio galimybė ginčyti antrojo sutuoktinio sudarytus sandorius yra ribojama nustatant sutrumpintą ieškininės senaties terminą: sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo (.) gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį (.) ( CK 3.96 str.1 dalis).

Šeimos turtas

CK 3.84 str. įveda

naują sąvoką “šeimos turtas”. Tai turtas, kuris gali būti naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio nuosavybė iki santuokos sudarymo buvo ar po jos sudarymo yra šis turtas.

Pagal CK 3.84 str. 2 ir 3 dalis šeimos turtu laikoma:

1) šeimos gyvenamoji patalpa;

2) kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus.

Šeimos turtu taip pat pripažįstama teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa.

Pagrindiniai šeimos turto teisinio režimo ypatumai yra tokie (žr. CK3.85 str.):

• Sutuoktinis, kuris yra nekilnojamojo daikto, priskirto šeimos turtui, savininkas, ggali perleisti nuosavybės teisę į jį, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jį tik gavęs kito sutuoktinio rašytinį sutikimą. Jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas.

• Iš šeimos turto negali būti išieškoma pagal kreditorių reikalavimus, jeigu kreditoriai žinojo arba turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštarauja šeimos interesams (t.y. negalima nukreipti išieškojimo į šeimos gyvenamąją patalpą, jeigu prievolė (skola) atsirado iš sutarties, kuri nėra susijusi su šeimos pporeikių tenkinimu ir prieštarauja šeimos interesams (pvz. vienas iš sutuoktinių, rizikuodamas prarasti šeimos būstą, laidavo už savo verslo partnerį)).

• Sutuoktiniai sutartimi negali pakeisti šeimos turto teisinio režimo ar jo sudėties.Tai reiškia, kad šeimos turto teisinį statusą nustatančios normos yra imperatyvios.

Aukščiau nurodytas tturtas šeimos turto teisinį statusą įgyja nuo santuokos įregistravimo dienos. Tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas. Ryšium su šia nuostata Nekilnojamojo turto registras pertvarkomas taip, kad atspindėtų duomenis apie šeimos turtą.

Šeimos turto teisinis režimas pasibaigia nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia (pvz. paaiškėjus, kad buvo pažeistas monogamijos principas) ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium (žr. CK 3.73 – 3.74 str., kurie numato naują mūsų teisinėje sistemoje galimybę nutraukti šeiminius santykius nenutraukiant santuokos – sutuoktinių gyvenimą skyrium (separaciją)).

Sutuoktiniui, su kuriuo gyventi lieka nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu gali būti suteikiama teisė naudotis šeimos turtu ar jo dalimi (uzufruktas). Uzufruktas nustatomas, kol vaikai sulaukia pilnametystės.

Namų apyvokos daiktus, skirtus šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, teismas gali priteisti sutuoktiniui, kuris lieka gyventi šeimos gyvenamojoje patalpoje kartu su nepilnamečiais vaikais.

Sutuoktinių atsakomybė pagal turtines prievoles

Sutuoktinių atsakomybė pagal iki santuokos įregistravimo atsiradusias prievoles

Pagrindinė taisyklė yra tokia: iš bendro sutuoktinių turto negali būti tenkinamos sutuoktinių prievolės, kurios atsirado iki santuokos įregistravimo (CK 3.110 str. 1 d.). Tais atvejais, kai prievolių, atsiradusių iki santuokos įregistravimo, patenkinimui nepakanka asmeninio sutuoktinio turto kreditorius turi teisę kreiptis į teismą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo ir, teismui ją padalijus, sskola gali būti išieškoma iš tam sutuoktiniui priteistos bendro turto dalies.

Sutuoktinių atsakomybė pagal prievoles, atsiradusias santuokos metu

Priklausomai nuo to, ar prievolė atsirado vienam iš sutuoktinių veikiant šeimos interesais, ar ne, ji vykdoma arba iš bendro sutuoktinių turto, arba iš asmeninio turto.

A. Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos šios prievolės:

1) prievolės, susijusios su turto, įsigyto sutuoktinių bendrojon nuosavybėn, suvaržymais, buvusiais iki šio turto įsigijimo momento arba atsiradusias po jo įsigijimo (turto suvaržymu gali būti jo įkeitimas, ilgalaikė nuoma ir pan.);

2) prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis;

3) prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu;

4) prievolės, susijusios su teismo išlaidų atlyginimu, jeigu byla buvo susijusi su sutuoktinių bendru turtu arba šeimos interesais;

5) prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais;

6) solidariosios sutuoktinių prievolės (žr. sekančią pastraipą).

Kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga.

(CK 3.109 str. 1,2 d.)

B. Iš asmeninio sutuoktinio turto turėtų būti vvykdomos prievolės, kurios

• atsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti (3.109 str. 3 dalis);

• atsiranda iš dovanojimo sutarties ar palikimo priėmimo fakto, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (3.111 str.);

• atsiradusias iš sandorių, sudarytų po santuokos įregistravimo be kito sutuoktinio sutikimo (3.112 str.)

Jeigu kreditorių reikalavimams, kylantiems iš aukščiau išvardintų sandorių, patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, kreditorius turi teisę kreiptis į teismą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo ir, teismui ją padalijus, skola gali būti išieškoma iš tam sutuoktiniui priteistos bendro turto dalies.

Teisė į kompensaciją (3.115 str.)

Jeigu iš bendro sutuoktinių turto buvo sumokėtos baudos už vieno sutuoktinio padarytus teisės pažeidimus, taip pat atlyginta žala, padaryta vieno sutuoktinio veiksmais, tai kaltas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.

Jeigu sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu,kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tai tas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.

Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas

Turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas:

• sutuoktinių susitarimu

arba

• teismo sprendimu (vieno iš sutuoktinių ar jų kreditorių reikalavimu).

Bendroji jungtinė nuosavybė gali būti dalijama nepriklausomai nuo to, ar santuoka lieka galioti, aar yra nutraukiama.

Tais atvejais, kai bendroji jungtinė nuosavybė dalijama sutuoktinių sutartimi, sutuoktiniai yra iš esmės laisvi nustatyti šios sutarties turinį ir pasidalyti turtą tokiomis dalimis, kokiomis jie nori.

Tais atvejais, kai nėra sutuoktinių sutarties dėl bendro turto padalijimo, t.y. kai turtą dalija teismas, taikomos tokios taisyklės:

1. Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (3.117 str.).

2. Atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Be to, jeigu ne daugiau kaip prieš metus iki turto padalijimo bylos iškėlimo vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo sumažino turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, vertę, dalį jo padovanodamas arba juo padidindamas savo asmeninę nuosavybę, tai, nustatant sutuoktinių bendro turto dalis, tokio sutuoktinio dalis gali būti mažinama prarasto bendro turto verte. Vieno sutuoktinio dalis iš bendro turto taip pat gali būti sumažinama šeimos negautų pajamų suma, kurių šeima negavo dėl sutuoktinio aplaidumo arba kurias jis nuslėpė nuo šeimos ir naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Terminas, už kurį apskaičiuojamos tokios negautos pajamos, negali būti ilgesnis nei paskutiniai penkeri metai iki turto padalijimo bylos iškėlimo. (3.123 str.)

3. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos

kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (3.119 str.).

4. Į dalytiną turtą neįtraukiami daiktai, skirti nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, taip pat sutuoktinių drabužiai, asmeninio naudojimo daiktai, jų asmeninės neturtinės teisės ir turtinės teisės, susijusios tik su sutuoktinio asmeniu (3.120 str.).

5. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas. Iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos (priteisiamos) iš šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Jeigu iš bendro sutuoktinių turto vvykdytinų prievolių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs ar šios prievolės yra ginčijamos, tai sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama šių prievolių (skolų) suma. Nustačius turtą, kuris sutuoktiniams priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir iš jo atskaičius asmenines skolas, sudaromas kompensacijų balansas, kuriame nurodoma, kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto. (3.118 str.)

6. Turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima ttaip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę aar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. (3.127 str. 3 dalis)

7. Jeigu sutuoktiniui priteisto turto vertė viršija jo dalį iš bendro turto, tai šis sutuoktinis privalo kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją. Pateikus adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą, teismas kompensacijos išmokėjimą gali atidėti, bet ne ilgiau kaip dvejiems metams (3.117 str. 3 dalis).

Šalių sutartis ar teismo sprendimas, kuriuo padalyta bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, turi būti registruojamas hipotekos įstaigoje, kurioje įregistruota vedybų sutartis arba yra padalytas turtas, padarant atitinkamą įrašą vedybų sutarčių registre (3.125 str.). Ši nuostata įsigalios pradėjus veikti vedybų sutarčių registrui.

Reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium (3.129 str. ).

3. TTema: Atstovavimas

1. Bendrieji atstovavimo klausimai

1.1. Atstovavimo samprata

Asmuo gali sudaryti sandorius, t.y. atlikti tokius veiksmus, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas ne pats asmeniškai, o per savo atstovą. Priežastys, dėl kurių pasirenkamas toks civilinių teisių ir pareigų įgijimo ar įgyvendinimo būdas gali būti įvairios: liga, kelionė, teisinių žinių stoka, laiko trūkumas ir pan. Kai kuriais atvejais sutarties sudarymas per atstovą yra vienintelis įmanomas sutarties sudarymo būdas. Pavyzdžiui, neveiksnūs fiziniai asmenys, mažamečiai vaikai sutartis gali sudaryti tik per savo įstatyminius aatstovus (globėjus, tėvus). Tai vadinamieji privalomojo atstovavimo atvejai.

CK 2.132 str. 1 d. numato, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai (pvz. testamentas, santuoka).

Atstovavimo esmę sudaro tai, už vieną asmenį sandorius sudaro ir kitus juridinius veiksmus atlieka kitas asmuo. Iš atstovaujamojo vardu sudarytų sandorių ar kitų veiksmų atstovas sau neįgyja jokių teisių ir pareigų.

Taigi, atstovavimas yra civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas, remdamasis įstatymu, administraciniu aktu ar išreikšdamas atstovaujamojo valią, jam suteiktų įgalinimų ribose sudaro sandorius ir atlieka atstovaujamojo vardu juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas.

Atstovavimui yra būdingi tokie požymiai:

1. Atstovavimo santykiai atsiranda tarp atstovo ir atstovaujamojo (taip vadinama vidinė atstovavimo pusė), o iš atstovavimo atsirandančios teisės ir pareigos yra realizuojamos kitame santykyje, atsirandančiame per atstovą tarp atstovaujamojo ir trečiojo asmens (išorinė atstovavimo pusė).

Atstovaujamuoju gali būti bet kuris subjektas, nepriklausomai nuo to veiksnus jis ar neveiksnus, fizinis ar juridinis asmuo.

Atstovu pagal Civilinį kodeksą (2.132 str. 3 d.) gali būti veiksnūs fiziniai asmenys ir juridiniai asmenys. CK 2.134 str. 1 d. numato kitus apribojimus:

– atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių su pačiu ssavimi, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimais giminaičiais (artimo giminaičio sąvoka yra apibrėžta 3.135 str.).

– be abiejų sandorio šalių sutikimo atstovas taip pat negali joms abiem atstovauti sudarant tą patį sandorį.

Sandoriai, sudaryti pažeidžiant minėtus apribojimus, gali būti pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu.

Juridiniam asmeniui įgaliojimas gali būti duodamas tiktai sudaryti tokius sandorius, kuriuos jis turi teisę sudaryti pagal savo steigimo dokumentus. (2.141 str.)

2. Atstovas veikia ne savo, bet atstovaujamojo vardu ir interesais, todėl dėl jo veiklos atsirandančios teisės ir pareigos nuo pat atsiradimo momento priklauso ne atstovui, bet atstovaujamajam. (2.133 str.)

3. Atstovui yra suteikiami tam tikri įgalinimai. Įgyvendindamas atstovaujamojo teises bei vykdydamas pareigas atstovas privalo veikti neviršydamas šių įgalinimų.

CK 2.133 str. nustato bendrą reikalavimą: tam, kad atstovaujamojo vardu sudarytas sandoris jam tiesiogiai sukurtų teises ir pareigas, reikalinga, kad atstovas atskleistų atstovavimo faktą ir neviršytų jam suteiktų įgalinimų. Atstovo teisės taip pat gali būti suprantamos iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.) ir tokių asmenų sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam.

1.2. Įgalinimai, jų atsiradimo pagrindai ir atstovavimo rūšys

Esant atstovavimui, atstovas visuomet veikia pagal atstovaujamojo įgalinimus. Įgalinimas – tai atstovo teisė atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorius ir atlikti kitus juridinius veiksmus ir drauge sukurti jam teises ir ppareigas.

Įgalinimų suteikimas atstovui yra galimas tokiais pagrindais:

1. Sandorio, kuriuo asmuo pareiškia valią turėti savo interesų atstovą, pagrindu (pvz. įgaliojimo išdavimas; prokūros išdavimas, komercinio atstovavimo sutarties sudarymas, pavedimo sutarties sudarymas ir pan.);

2. įstatymais numatytais pagrindais (tėvai yra savo nepilnamečių vaikų atstovai – CK 3.157 str.);

3. teisimo sprendimo pagrindu (neveiksnaus asmens globėją, kuris laikomas neveiksnaus asmens įstatyminiu atstovu, skiria teismas – 3.242 str. )

4. administracinio akto pagrindu (pvz. vaiko laikinąjį globėją skiria savivaldybės valdyba arba meras savo sprendimu arba potvarkiu – 3.262 str.)

Priklausomai nuo to, kokiu pagrindu atsiranda atstovo įgalinimai, yra skiriamos dvi atstovavimo rūšys – savanoriškas ir būtinasis.

Savanoriškas atstovavimas atsiranda veiksniam asmeniui, galinčiam savarankiškai ginti savo interesus, susitarus su kitu asmeniu. Tokio savanoriško atstovavimo pavyzdys gali būti atstovavimas remiantis pavedimo sutartimi (CK 6.756 str.)

Tuo atveju, kada atstovavimo teisinis santykis ir atstovo įgalinimai atsiranda nepriklausomai nuo atstovaujamojo valios, t.y. kai įgalinimai apibrėžiami ne įgaliojimu, bet įstatymu, administraciniu aktu ar teismo sprendimu, turime būtinąjį atstovavimą. Tai neveiksnių ar ribotai veiksnių asmenų atstovavimas.

1.3. Sandorių sudarymas kito asmens vadu neturint įgalinimų arba juos viršijant

Bendroji taisyklė nustatyta CK 2.136 str.: sandoris, kurį kito asmens vardu sudaro neturintis teisės sudaryti sandorio asmuo arba asmuo viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ir panaikina teises bei pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai

atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai teises jo daliai. Paskesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį padaro galiojantį nuo jo sudarymo.

Paaiškėjus, kad atstovas neturėjo teisės sudaryti sandorio, kita sandorio šalis gali raštu kreiptis į atstovaujamąjį ir prašyti per jos nustatytą terminą, kuris negali būti mažesnis kaip keturiolika dienų, patvirtinti arba nepatvirtinti sandorį. Jeigu per nustatytą terminą neatsakoma, laikoma, kad sandorį patvirtinti atsisakyta.

Taigi, įgalinimų neturėjusio arba juos viršijusio atstovo sudarytas sandoris, jeigu nėra atstovaujamojo pritarimo, nesukuria teisių bei pareigų atstovaujamajam. Kyla kklausimas: koks tolesnis tokios sandorio likimas? CK 2.133 str. 8 d. numato, kad pagal sandorį, sudarytą neturint įgaliojimo, kitai sandorio šaliai atsako jį sudaręs asmuo (t.y. atstovas).

Tačiau tais atvejais, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas neturi teisės sudaryti sandorio atstovaujamojo vardu, kitos sandorio šalies interesai nėra ginami. Toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu, t.y. dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi.

Sąžiningų trečiųjų asmenų gynimas atstovui viršijant savo įgalinimus yra įtvirtintas CCK 2.133 str. 9 d.: Jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar tturėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises.

1.4. Įgaliojimas

Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, vieno asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. (CK 2.137 str.)

Įgaliojimo forma

Turi būti notaro patvirtinami šie įgaliojimai:

1) įgaliojimas sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma;

2) įgaliojimas fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai leidžiama duoti kitokios formos įgaliojimą (t.y. CK 2.139 str.: Įgaliojimą, kurį fizinis asmuo duoda korespondencijai (konkrečiai -siunčiamiems pinigams ir siuntiniams) gauti, taip pat darbo užmokesčiui ir kitoms su darbo santykiais susijusioms išmokoms, pensijoms, pašalpoms, stipendijoms gauti, gali patvirtinti organizacija, kurioje fizinis asmuo dirba ar mokosi, daugiabučių namų savininkų bendrijos, kurios name gyvena asmuo, pirmininkas arba esančio tolimajame plaukiojime jjūrų laivo kapitonas)

3) įgaliojimas, kurį fizinis asmuo duoda nekilnojamajam turtui valdyti, juo naudotis ar disponuoti.

Tam tikrais atvejais notaro įgaliojimo patvirtinimą gali pakeisti kitų asmenų patvirtinimas (žr. CK 2.138 str. 2 d.)

Juridinio asmens duodamą įgaliojimą pasirašo jo vadovas ir ant įgaliojimo dedamas to juridinio asmens antspaudas, jeigu jis antspaudą privalo turėti. Pelno siekiančių (komercinių) juridinių asmenų įgaliojimams taikomi šio Civilinio kodekso 2.176-2.185 straipsniai, reglamentuojantys prokūrą (skaityti savarankiškai).

Įgaliojimo terminas

Įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, tai įgaliojimas ggalioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Notaro patvirtintas veiksmams atlikti užsienyje skirtas įgaliojimas, kuriame nenurodytas galiojimo laikas, galioja, kol jį panaikina įgaliojimą išdavęs asmuo. Įgaliojimas, kuriame nenurodyta sudarymo data, negalioja.

Perįgaliojimas

Įgaliotinis turi pats atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti jis įgaliotas. Jis gali perįgalioti juos atlikti kitą asmenį tik tuo atveju, kai jam tokią teisę suteikia gautasis įgaliojimas arba kai jis dėl susidariusių aplinkybių priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus.

Perįgaliotas asmuo turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir atstovas. Įgaliojimo, duodamo perįgaliojant, forma turi atitikti duoto įgaliojimo formą. Perįgaliojant duodamo įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis už įgaliojimo, kuriuo remiantis jis duodamas, terminą.

Asmuo, kuris perduoda įgaliojimus kitam asmeniui, turi apie tai pranešti įgaliotojui ir pateikti jam reikiamus duomenis apie asmenį, kuriam perduodami įgaliojimai. Jeigu įgaliotinis šios pareigos neįvykdo, jis atsako už to asmens, kuriam įgaliojimus perdavė, veiksmus kaip už savo veiksmus.

Įgaliojimo pasibaigimas

Įgaliotojas turi teisę bet kada panaikinti įgaliojimą, o įgaliotinis – įgaliojimo atsisakyti. Reikia atkreipti dėmesį, kad CK 2.146 str. 2 d. yra įtvirtinta nauja norma numatanti neatšaukiamą įgaliojimą.

Kiti įgaliojimo pasibaigimo pagrindai yra numatyti 2.147 str.

Apie įgaliojimo panaikinimą, įgaliotojas privalo pranešti įgaliotiniui, taip pat įgaliotojui žinomiems tretiesiems asmenims, su kuriais nustatant ir palaikant santykius atstovauti

duotas įgaliojimas. Įgaliotojo tteisės ir pareigos, atsiradusios kaip įgaliotinio veiksmų rezultatas iki to laiko, kai įgaliotinis sužinojo ar turėjo sužinoti apie įgaliojimo pasibaigimą, lieka galioti tretiesiems asmenims. Ši nuostata netaikoma, jeigu trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad

įgaliojimas pasibaigė.

2. Specialios normos, taikomos prekybos agentų veiklai

Skaityti savarankiškai CK 2.152 str. – 2.168 str.;

Kontroliniai klausimai:

1. Ar CK 2.152 str. – 2.168 str. taikomi tais atvejais, kai sutartis įmonės vardu sudarinėja jos darbuotojai?

2. Kokie konkurencijos ribojimai gali būti nustatomi sutartyje tarp agento ir atstovaujamojo?

3. Ar išimtinė agento teisė sudarinėti sutartis atstovaujamojo vardu tam tikroje teritorijoje gali būti nustatyta žodiniu agento ir atstovaujamojo susitarimu?

4. Kaip CK reglamentuojami prekybos agento atlyginimo klausimai?

3. Atstovavimo ypatumai sudarant ir vykdant tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutartis

Skaityti savarankiškai CK 2.169 str. – 2.175 str.;

Mikelėnas V., Sutarčių teisė: bendrieji sutarčių teisės klausimai: lyginamoji studija. – V. Justicija, 1996; 242-244 psl.

4. Prokūra

Skaityti savarankiškai CK 2.176 str. – 2.185 str.;

Kontroliniai klausimai:

1. Kas tai yra prokūra?

2. Kokie reikalavimai keliami prokūros formai?

3. Kaip turi veikti prokuristai, jeigu jiems yra išduota bendroji prokūra?

4. Ar prokuristas gali perduoti kitam asmeniui savo įgalinimus?

5. Ar per prokuristą gali būti sudarytas juridinio asmens nekilnojamojo turto perleidimo sandoris?

6. Ar prekybos įmonės išduota prokūra yra reikalinga pardavėjui, dirbančiam parduotuvėje?

4. JURIDINIO ASMENS ORGANAI

Juridiniai asmenys įgyja civilines teise, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus.

CK 22.81 –2.82 straipsniuose išskiriamos dvi sąvokos: juridinio asmens organai ir juridinio asmens valdymo organai. Kokie organai gali būti ir turi būti sudaromi vienos ar kitos teisinės formos juridiniame asmenyje nustato specialūs įstatymai. Pvz., LR Akcinių bendrovių įstatymas nustato, kad bendrovėje gali būti tokie organai: visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas. Bendrovėje privalomi organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir administracijos vadovas. Stebėtojų taryba ir valdyba gali būti nesudaromos. Visi konkretaus juridinio asmens organai turi būti nurodyti jo steigimo dokumentuose.

Terminas “juridinio asmens organas” apima visas institucijas, priimančias sprendimus juridinio asmens viduje, įskaitant juridinio asmens dalyvių susirinkimą, dalyvius atstovaujantį kolegialų organą (pvz. stebėtojų tarybą), bei valdymo organus. Per savo organus juridiniai asmenys įgyja teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina. Įstatymų ar steigimo dokumentų nustatytais atvejais juridinis asmuo gali įgyti teises ir pareigas per savo dalyvius (pvz. TŪB – per narius).

Terminas “juridinio asmens valdymo organas” yra siauresnis reiškia koliagialius (pvz. valdyba) ir vienasmenius (pvz. direktorius, prezidentas) organus, veikiančius juridinio asmens vardu ir jo interesais.

Juridinio asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys, o kitų organų nariais – ir fiziniai, ir juridiniai asmenys.

Juridinio asmens darbuotojai nėra juridinio asmens organai, tačiau su valdymo organų nariais gali būti sudaromos darbo sutartys.

Atskiri

juridinio asmens dalyviai (akcininkai, pajininkai, dalininkai ir pan.) nėra laikomi juridinio asmens organais, jei įstatyme nėra nustatyta kitaip.

Juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai.

CK 2.82 str. 2 dalis numato, kad kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. (pvz. TŪB gali neturėti valdymo organų, o juridinio asmens vardu turi tteisę veikti TŪB nariai).

Galimybė teismine tvarka nuginčyti juridinio asmens organų sprendimus

Pagal CK 2.82 str. 4 dalį juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja:

• imperatyviosioms įstatymų normoms (tiek reguliuojančioms sprendimų priėmimo procedūrą, tiek turinį) (pvz. Akcinių bendrovių įstatymo nuostata, teigianti, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai).

• juridinio asmens steigimo dokumentams arba

• protingumo ar sąžiningumo principams.

Ieškinį gali pareikšti juridinio asmens kreditoriai – jeigu sprendimas pažeidžia jų teises ar interesus, atitinkamas juridinio asmens valdymo organas, jjuridinio asmens dalyvis arba kiti įstatymuose numatyti asmenys.

Tokiems ieškiniams nustatomas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas. Jis pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai nenustato kitokio ieškinio ssenaties termino ir kitokios sprendimo nuginčijimo tvarkos.

CK 2.81 str. 3 dalis taip pat numato galimybę pateikti prevencinį ieškinį: juridinio asmens dalyviai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami uždrausti juridinio asmens valdymo organams ateityje sudaryti sandorius, prieštaraujančius juridinio asmens veiklos tikslams ar peržengiančius juridinio asmens valdymo organo kompetenciją.

Sandorių, sudarytų pažeidžiant privačiojo juridinio asmens valdymo organų kompetenciją galiojimas

Pagrindinė taisyklė, kuri taikoma privatiems juridiniams asmenims yra tokia: sandoriai, kuriuos sudarė privačiojo juridinio asmens valdymo organai pažeisdami savo kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus, kai įrodoma, jog sudarydamas sandorį trečiasis asmuo žinojo, jog sandorį sudarė šios teisės neturintis juridinio asmens valdymo organas, ar dėl aplinkybių susiklostymo negalėjo to nežinoti. (2.83 str. 1 d.)

Taigi, sandoriai, kuriuos sudarė privataus juridinio asmens valdymo oorganai pažeisdami savo kompetenciją gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai įrodomas kitos sandorio šalies nesąžiningumas. Tai numato ir 1.82 str. 1 dalis. Praktiniu aspektu yra svarbu tai, kad juridinių asmenų valdymo organų kompetencijos, numatytos steigimo dokumentuose, nurodymas juridinių asmenų registre ir viešas paskelbimas neturi įtakos įrodinėjant kitos sandorio šalies sąžiningumą (2.85 str.). Tai reiškia, kad įstatymas nereikalauja, kad kiekvienas su juridiniu asmeniu sutartį sudarantis asmuo tikrintų juridinių asmenų registro duomenis ir to juridinio asmens steigimo dokumentus, tam kad iišsiaiškintų to juridinio asmens valdymo organų kompetenciją. Nesąžiningu bus laikomas tik toks asmuo, kuris dėl savo dirbamo darbo, užimamų pareigų, šeimyninės padėties ar kitų aplinkybių sandorio sudarymo metu tikrai žinojo, kad juridinio asmens vardu sandorį sudarantis jo valdymo organas (pvz. direktorius) viršija savo kompetenciją.

Taisyklė, kad sandoriai, kuriuos sudarė privačiojo juridinio asmens valdymo organai pažeisdami savo kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui, netaikoma, jeigu yra nustatytas kiekybinis atstovavimas, t. y. juridinio asmens vardu gali veikti tik keli valdymo organo nariai kartu ar valdymo organo narys ir atstovas kartu, ar valdymo organo narys ir kito organo narys kartu, ar valdymo organo narys ir dalyvis kartu. (Pavyzdžiui įstatuose gali būti nustatyta , kad sandorius juridinio asmens vardu gali sudaryti tik direktorius ir valdybos narys veikdami kartu. Tokiu atveju vien direktoriaus sudaryta sutartis nesukeltų juridiniam asmeniui teisinių pasekmių). Kiekybinis atstovavimas turi būti numatytas juridinio asmens steigimo dokumentuose ir nurodytas juridinių asmenų registre ir paskelbtas juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka. (2.83 str.)

Privataus juridinio asmens organo narys (pvz. direktorius), sudaręs sandorį pažeisdamas savo kompetenciją, yra subsidiariai atsakingas, jei trečiojo asmens reikalavimo juridinis asmuo iki galo nepatenkina.(2.83 str. 3 dalis).

Tuo tarpu viešiesiems juridiniams asmenims taikoma kita norma: Sandoriai, kuriuos sudarė viešojo juridinio asmens valdymo organai, pažeisdami savo kkompetenciją, nesukelia prievolių juridiniam asmeniui.

A) Juridinio asmens valdymo organų narių pareigos (CK 2.87 str.)

1. Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai.

2. Juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo.

3. Juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Juridinio asmens valdymo organo narys privalo pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie interesų konfliktą ir nurodyti jų pobūdį ir, jei įmanoma, vertę. Ši informacija turi būti pateikta raštu arba įrašyta į juridinio asmens organų posėdžio protokolą.

4. Juridinio asmens valdymo organo narys negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo.

Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui.

B) Juridinio asmens dalyvių balsavimo sutartys (CK 2.88 str.)

Pagal CK 2.88 str. juridinio asmens dalyviai gali sudaryti sutartį dėl bendro balsavimo juridinio asmens dalyvių susirinkime. Įstatymas draudžia susitarti, kad bus balsuojama:

• pagal juridinio asmens valdymo organų nurodymus;

• už visus juridinio asmens valdymo organų ppateiktus pasiūlymus;

• pagal nurodymus ar balsuojant susilaikyti už tam tikrą atlyginimą.

Vienai iš balsavimo sutarties šalių pažeidus balsavimo sutartį, teismas turi teisę įpareigoti perskaičiuoti juridinio asmens dalyvių susirinkimo balsavimo rezultatus pagal balsavimo sutartį arba pripažinti juridinio asmens dalyvių susirinkimo sprendimą negaliojančiu, jei balsavimas pažeidžiant sutartį turėjo lemiamos įtakos sprendimo priėmimui ar nepriėmimui.

C) Balsavimo teisės perleidimas

CK 2.89 str. nuostatos yra naujos Lietuvos teisinėje sistemoje. Pagal jas juridinio asmens dalyvis gali perleisti teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime kitiems asmenims ir nustatyti balsavimo teisės įgyvendinimo tvarką ir būdus.

Balsavimo teisės perleidimo sutartis įsigalioja nuo jos ir duomenų apie perleidžiamų balsų skaičių, perleidimo terminą, balsavimo teisės turėjimo pagrindą, juridinio asmens dalyvį, perleidžiantį balsavimo teisę, ir asmenį, įgaunantį balsavimo teisę, atskleidimo juridiniam asmeniui (tiek, kiek reikalauja juridinio asmens steigimo dokumentai, įstatymai ar nusistovėjusi juridinio asmens praktika).

Balsavimo teisės perleidimo sutartis negali būti sudaryta ilgesniam nei dešimties metų terminui.

Balsavimo teisės perleidimo sutartimi gali būti perleidžiamos ir kitos juridinio asmens dalyvio turimos neturtinės teisės.

5. Juridinio asmens filialai ir atstovybės (CK 2.53-2.58 str.)

Ir filialas, ir atstovybė yra juridinio asmens padaliniai, veikiantys kitoje vietovėje negu pats juridinis asmuo (t.y. turintys savarankišką buveinę), tačiau neturintys savarankiško juridinio asmens statuso.

Pagrindinis skirtumas tarp filialo ir atstovybės yra toks:

• filialas atlieka visas arba dalį juridinio asmens

funkcijų, t.y. jis gali užsiimti ta pačia komercine-ūkine veikla, kaip ir pats juridinis asmuo (t.y. užsiimti gamyba, prekyba, paslaugų teikimu ir pan.);

• atstovybė neturi teisės vykdyti komercinės – ūkinės veiklos, o gali tik:

(a) atstovauti juridinio asmens interesams ir juos ginti (pvz. marketingo veikla, atstovavimas teismuose),

(b) sudaryti sandorius bei atlikti kitus veiksmus juridinio asmens vardu (pvz. atstovybę įsteigusio užsienio juridinio asmens atstovavimas registruojant/sertifikuojant to juridinio asmens produkciją (pvz. vaistu), tiekimo sutarčių, kurias vykdys pats juridinis asmuo, sudarymas juridinio asmens vardu ),

(c) vykdyti eksporto ir iimporto operacijas, tačiau tik tarp užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų, įsteigusių atstovybę, arba su ja susijusių įmonių, įstaigų ar organizacijų ir atstovybės.

Ir filialai, ir atstovybės registruojami juridinių asmenų registre.

Juridinio asmens filialas ar atstovybė veikia pagal juridinio asmens patvirtintus nuostatus.

7. JURIDINIO ASMENS LIKVIDAVIMAS, BANKROTAS

7.1. Likvidavimo samprata

Juridinis asmuo gali pasibaigti, t.y. nustoti egzistuoti, kaip teisės subjektas, dviem būdais:

(a) jį likvidavus;

(b) jį reorganizavus. (CK 2.95 str.)

Likvidavus juridinį asmenį, jo teisės ir pareigos laikomos pasibaigusiomis, jos nepereina kitiems asmenims. Pvz., jeigu juridinis asmuo, kuris buvo sskolingas kitam asmeniui, yra likviduotas nepažeidžiant nustatytos procedūros, jo prievolė (skola), kaip taisyklė, laikoma pasibaigusia nuo juridinio asmens likvidavimo momento (6.128 str. 3 d.).

Tuo tarpu reorganizavimo atveju baigiančio veiklą juridinio asmens teisės ir pareigos yra perduodamos po reorganizavimo tęsiančiam veiklą jjuridiniam asmeniui (asmenims).

7.2. Likvidavimo atvejai

CK 2.106 str. numato išsamų sąrašą pagrindų, kuriais remiantis gali būti likviduojamas juridinis asmuo. Šiuos pagrindus galima suskirstyti į dvi grupes:

D) Savanoriškas juridinio asmens likvidavimas yra galimas

– kai juridinio asmens dalyviai (t.y. akcininkai/pajininkai/dalininkai/steigėjas/nariai) priima sprendimą nutraukti juridinio asmens veiklą;

– pasibaigus laikotarpiui, kuriam buvo įsteigtas juridinis asmuo.

E) Priverstinis juridinio asmens likvidavimas yra numatytas

– bankroto atveju, teismui ar kreditorių susirinkimui priėmus sprendimą likviduoti bankrutavusį juridinį asmenį (plačiau apie bankrotą žr. šios santraukos 7.4 skirsnį);

– tais atvejais, kai juridinis asmuo, jo valdymo organai ar jų nariai veikė netinkamai ir teismas, atlikęs juridinio asmens veiklos tyrimą CK 2.124-2.131 str. nustatyta tvarka, nusprendžia likviduoti juridinį asmenį (pvz. jeigu juridinis asmuo buvo įsteigtas siekiant pridengti nusikalstamą veiklą);

– jeigu teismas juridinių asmenų rejestro tvarkytojo iniciatyva priima sprendimą likviduoti juridinį aasmenį. Rejestro tvarkytojas gali inicijuoti juridinio asmens likvidavimą, jeigu

(a) juridinis asmuo per penkerius metus neatnaujina savo duomenų registre ir yra pagrindas manyti, kad šis juridinis asmuo jokios veiklos nevykdo, arba

(b) įmonė nepateikia finansinės atskaitomybės dokumentų ilgiau nei dvidešimt keturis mėnesius ir juridinio asmens registro tvarkytojui nepraneša apie nepateikimo priežastis, arba

(c) valdymo organai negali priimti nutarimų, kadangi nėra kvorumo dėl valdymo organo narių atsistatydinimo ir tai trunka ilgiau nei šešis mėnesius, arba

(d) jeigu juridinio asmens valdymo organų narių ilgiau nei šešis mėnesius negalima ssurasti juridinio asmens buveinėje ir jų adresais, nurodytais juridinių asmenų registre.

Juridinių asmenų registro tvarkytojas turi išsiųsti pranešimą apie numatomą juridinio asmens likvidavimą į juridinio asmens buveinę ir juridinių asmenų registre nurodytais valdymo organo narių adresais bei šį pranešimą paskelbti juridinių asmenų registro nuostatuose nustatytame šaltinyje. Jeigu per tris mėnesius nuo pranešimo apie numatomą juridinio asmens likvidavimą paskelbimo juridinių asmenų registro tvarkytojas negauna prieštaravimo dėl juridinio asmens likvidavimo, jis kreipiasi į teismą dėl juridinio asmens likvidavimo.

 jeigu juridinio asmens dalyvių skaičius tampa mažesnis nei įstatymų leidžiamas minimumas ir juridinio asmens dalyvis(iai) per šešis mėnesius po tokio sumažėjimo nenutaria juridinio asmens reorganizuoti ar pertvarkyti. (Pvz., LR Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 3 str. numato, kad kooperatinę bendrovę sudaro ne mažiau kaip penki fiziniai arba fiziniai ir juridiniai asmenys; LR Kredito unijų įstatymo 17 str. 6 dalis numato, kad minimalus kredito unijos narių skaičius yra 50 narių.)

 jeigu juridinio asmens steigimas pripažįstamas negaliojančiu vadovaujantis CK 2.114 straipsniu. Šis straipsnis numato, kad juridinis asmuo gali būti pripažintas neteisėtai įsteigtu tik teismo ir tik tais atvejais, jei:

1) visi steigėjai buvo neveiksnūs arba nebuvo įstatymų nustatyto steigėjų minimumo;

2) nebuvo sudaryti įstatymuose nustatyti steigimo dokumentai arba buvo pažeistos įstatymų nustatytos imperatyviosios juridinio asmens steigimo taisyklės;

3) tikrieji juridinio asmens steigimo ttikslai neteisėti arba prieštarauja viešajai tvarkai (pvz. juridinis asmuo buvo steigiamas siekiant pridengti nusikalstamą veiklą);

4) įstatymų nustatyta tvarka ir terminais nebuvo suformuotas minimalus įstatinis kapitalas;

5) juridinio asmens dokumentuose nenumatytas jo pavadinimas, tikslai, įstatinio kapitalo ar dalyvių asmeninių įnašų dydis, jei to reikalauja atskiras juridinių asmenų teisines formas reglamentuojančių įstatymų imperatyviosios normos.

Jei įmanoma, teismas privalo suteikti protingumo kriterijų atitinkantį laiko tarpą ištaisyti klaidoms, dėl kurių juridinio asmens įsteigimas pripažintinas neteisėtu.

Teismas, priimdamas sprendimą dėl juridinio asmens įsteigimo pripažinimo neteisėtu, turi atsižvelgti į juridinio asmens darbuotojų ir jo dalyvių, nedalyvavusių įsteigiant juridinį asmenį, interesus.

Ieškinį dėl juridinio asmens įsteigimo pripažinimo neteisėtu gali paduoti juridinio asmens dalyvis ar valdymo organai, taip pat prokuroras, gindamas viešą interesą.

7.3. Likvidavimo procedūra

Juridinio asmens likvidavimo procedūra paprastai susideda iš tokių žingsnių:

Jeigu juridinis asmuo likviduojamas jo dalyvių sprendimu, toks sprendimas priimamas juridinio asmens dalyvių kvalifikuota balsų dauguma. Ją nustato juridinio asmens steigimo dokumentai ir ji negali būti mažesnė nei 2/3 visų susirinkimo dalyvių balsų. (CK 2.107 str.)

Juridinių asmenų dalyviai, kreditorių susirinkimas, juridinių asmenų registro tvarkytojas ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti juridinį asmenį, privalo paskirti likvidatorių. Gali būti skiriama keletas likvidatorių, t.y. sudaroma likvidacinė komisija ir vienas iš likvidatorių skiriamas likvidacinės komisijos pirmininku. CK 2.108 str. 3 dalis numato, kad likvidatoriumi ggali būti turintis reikiamą kvalifikaciją asmuo. CK rengėjai, komentuodami šią nuostatą teigia, kad likvidatorių atestavimas ar kitoks jų kvalifikacijos patikrinimas nebus įvestas, o klausimas, ar likvidatorius turi “reikiamą kvalifikaciją” bus paliktas jį skiriančio asmens(ų) diskrecijai.

Juridinio asmens valdymo organai netenka įgaliojimų ir juridinio asmens dalyvių kompetencija dėl sandorių sudarymo pereina likvidatoriui nuo likvidatoriaus paskyrimo. Likvidatorius turi juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas ir jam mutatis mutandis (t.y. atsižvelgiant į reguliuojamų santykių skirtumus) taikomos CK II knygos VII skyriaus nuostatos, nustatančios juridinio asmens organų teisinį statusą.

Priėmus sprendimą likivduoti juridinį asmenį, jis gali sudaryti tik tuos sandorius, kurie yra susiję su jo veiklos nutraukimu arba kurie numatyti sprendime likviduoti juridinį asmenį.

Juridinio asmens dalyvių paskirtas juridinio asmens likvidatorius gali būti atšauktas paprasta juridinio asmens dalyvių, dalyvaujančių susirinkime, balsų dauguma.

Juridinio asmens dalyviai, kurių balsai sudaro ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, kreditorius, turintis ne mažesnę kaip penkiasdešimt tūkstančių litų vertės reikalavimo teisę, arba ne mažiau kaip 1/5 visų juridinio asmens darbuotojų turi teisę kreiptis į teismą prašydami pakeisti likvidatorių, jei šis veikia netinkamai, taip pat nesąžiningai atsiskaito su kreditoriais, juridinio asmens dalyviais, nesąžiningai atlieka kitas pareigas arba pažeidžia juridinio asmens dalyvių, kreditorių ar juridinio asmens darbuotojų teises.

CK 2.112 straipsnis numato, kad

asmuo, priėmęs sprendimą likviduoti juridinį asmenį, turi apie tai paskelbti viešai tris kartus ne mažesniais kaip trisdešimt dienų intervalais arba paskelbti viešai vieną kartą ir pranešti raštu visiems kreditoriams. Ši nuostata yra susijusi su juridinio asmens kreditorių teisių gynimu: nežinodami apie numatomą juridinio asmens likvidavimą kreditoriai gali nespėti pareikšti savo reikalavimų, o jeigu likviduojamas juridinis asmuo kreditoriaus reikalavimus ginčija – per teismą įrodyti jų pagrįstumą.

Kas bus laikoma tinkamu viešu pranešimu nustatys Juridinių asmenų registro nuostatai, kuriuos patvirtins Vyriausybė.

Apie likvidavimą taip ppat turės būti pranešta juridinių asmenų registrui ne vėliau kaip pirmą viešo paskelbimo dieną.

CK 2.112 str. 3 dalis numato, kad kiti Lietuvos Respublikos įstatymai galės nustatyti ir kitokias pranešimo apie likvidavimą taisykles. Pvz. LR Akcinių bendrovių įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2001 07 01, numato, kad apie bendrovės likvidavimą turi būti pranešta kiekvienam bendrovės kreditoriui pasirašytinai ar registruotu laišku. Be to, apie bendrovės likvidavimą turi būti paskelbta įstatuose nurodytoje periodinėje spaudoje arba pranešta kiekvienam bendrovės akcininkui pasirašytinai ar registruotu laišku. NNutarimas likviduoti bendrovę turi būti atskleistas įstatymų nustatyta tvarka.

Juridinis asmuo negali būti likviduotas įprastine tvarka (t.y. be bankroto procedūros) tol, kol jis nėra visiškai atsiskaitęs su visais savo kreditoriais. CK 2.113 straipsnis nustato eiliškumą, pagal kurį tenkinami kreditorių reikalavimai:

Pirmiausia (t.y. ““be eilės”) tenkinami likviduojamo juridinio asmens turto įkeitimu užtikrinti reikalavimai – iš įkeisto turto vertės.

Pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo, susirgimo profesine liga arba žuvus dėl nelaimingo atsitikimo darbe; taip pat fizinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją.

Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl užsienio paskolų, kurioms suteikta valstybės arba Vyriausybės garantija.

Trečiąja eile tenkinami visi likę kreditorių reikalavimai.

Kiekvienos paskesnės eilės kreditorių (išieškotojų) reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės kreditorių (išieškotojų) reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kkiekvienam kreditoriui (išieškotojui) sumą.

Kalbant apie komercine veikla užsiimančius juridinius asmenis, t.y. įmones, bankus, kredito unijas, reikėtų pabrėžti, kad aukščiau aptartos taisyklės yra taikomos tik įprastinio jų likvidavimo atveju, t.y. kai likviduojamas mokus juridinis asmuo, kurio turto pakanka visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Tais atvejais, kai komercine veikla užsiimančio juridinio asmens turto nepakanka jo įsipareigojimams įvykdyti taikoma juridinio asmens bankroto procedūra, kurią reglamentuoja specialus įstatymas – Įmonių bankroto įstatymas (plačiau apie bankrotą žr. šios santraukos 7.4 skirsnį).

Turtas, kuris lieka likviduojamam juridiniam asmeniui aatsiskaičius su kreditoriais, gali būti dalijamas keliais būdais.

1. Visas turtas, kuris lieka likviduojamam juridiniam asmeniui atsiskaičius su kreditoriais, paskirstomas jo dalyviams, proporcingai dalyvio įnašui į juridinio asmens kapitalą. Pvz., Akcinių bendrovių įstatymas numato, kad likęs likviduojamos bendrovės turtas iki bendrovės išregistravimo padalijamas akcininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei. Analogiškai dalijamas ir vėliau išaiškėjęs bendrovės turtas. Jei bendrovės akcijos suteikia nevienodas teises (pvz. yra išleistos privilegijuotosios ir paprastosios akcijos), dalijant turtą į jas turi būti atsižvelgta (paprastųjų akcijų savininkų teisės į likviduojamos bendrovės turto dalį gali būti įgyvendintos tik po to, kai yra įgyvendintos privilegijuotųjų akcijų savininkų teisės). Bendrovės turtas akcininkams gali būti dalijamas ne anksčiau kaip praėjus 2 mėnesiams po to, kai apie bendrovės likvidavimą buvo paskelbta visiems kreditoriams ir periodinėje spaudoje. Jeigu dėl bendrovės skolų mokėjimo kyla ginčų, bendrovėsturtas negali būti dalijamas akcininkams tol, kol teismas neišspręs šių ginčų ir nebus atsiskaityta su kreditoriais. Likvidatoriui atsiskaičius bent su vienu akcininku (paskyrus ir perdavus akcininkui likusio bendrovės turto dalį),likviduojamos bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas netenka teisės nutraukti bendrovės likvidavimą. Panašias taisykles numato ir Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų), Žemės ūkio bendrovių, Komercinių bankų, Valstybės ir savivaldybė įmonių, Daugiabučio namo savininkų bendrijų įstatymai.

2. Turtas, kuris lieka likviduojamam juridiniam asmeniui atsiskaičius su kreditoriais, skirstomas ttaip:

– juridinio asmens dalyviams gali būtigrąžinta tik tiek, kiek jie yra įnešę į juridinio asmnes kapitalą savo stojamųjų įnašų / kitokių įnašų į juridinio asmne kapitalą forma.

– likusi nepaskirstyta turto dalis paprastai perduodama ne pelno organizacijoms, kurias nustato tas subjektas, kuris priėmė sprendimą likviduoti juridinį amenį.

Tokią tvarką nustato Viešųjų įstaigų, Asociacijų, Labdaros ir paramos fondų įstatymai.

CK 2.95 str. numato, kad juridinis asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro.

7.4. Bankrotas

Specialių bankrotą reglamentuojančių teisės normų egzistavimą sąlygoja keletas priežasčių. Civilinėje apyvartoje dalyvaujantys ūkio subjektai turi būti apsaugoti nuo kitų ūkio subjektų neefektyvaus ūkininkavimo pasekmių, kai pastarieji nebesugeba tinkamai vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir šis nesugebėjimas įgauna nuolatinį pobūdį. Viena vertus, turi būti numatyta galimybė “pašalinti” iš rinkos nemokų jos dalyvį. Kita vertus, valstybė dažnai yra suinteresuota, kad atlikus vienus ar kitus pertvarkymus ūkio subjektas būtų išsaugotas kaip prekių gamintojas / paslaugų teikėjas, darbdavys. Be to, bankroto procedūros tikslas yra užkirsti kelią tokiai situacijai, kai visas juridinio asmens turtas panaudojamas vieno ar kelių ypač “aktyvių” kreditorių reikalavimų patenkinimui tokiu būdu iš likusių kreditorių atimant galimybę gauti bent dalinį savo reikalavimų patenkinimą.

Lietuvoje komercine veikla užsiimančių ūkio subjektų (t.y. įmonių, viešųjų įstaigų, bankų, kredito unijų) “išėjimą iš rinkos”, kai jų skolos (įsipareigojimai) tampa didesni už jų tturtą, reglamentuoja LR Įmonių bankroto įstatymas. Be to, atskirų rūšių įmonių (pvz. bankų, draudimo įmonių, žemės ūkio įmonių, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų, investicinių bendrovių) bankroto proceso ypatumus gali nustatyti kiti šių įmonių veiklą reglamentuojantys įstatymai.

Pagal naujojo Įmonių bankroto įstatymo 4 str. įmonės bankrotas gali būti inicijuojamas, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų:

1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų;

2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų;

3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų;

4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų;

5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties teismo antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus.

Bankroto bylos iškėlimą teisme gali inicijuoti įmonės kreditorius; įmonės savininkas (t.y. IĮ savininkas, ŪB narys, valstybės ir savivaldybės įmonės steigėjas, akcininkas (ai), turintis (ys) daugiau kaip 10 procentų balsavimo teisę suteikiančių akcijų, pajininkas, viešosios įstaigos dalininkas); įmonės administracijos vadovas arba likviduojamos įmonės likvidatorius.

Kreditorius gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ne anksčiau kaip praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įmonės įsipareigojimams įvykdyti. Be to, kreditorius apie savo ketinimą kreiptis

į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonės administracijos vadovui raštu, nurodant neįvykdytus įsipareigojimus ir įspėjant, kad jeigu jie nebus įvykdyti per 30 dienų laikotarpį, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų:

1) Įmonė yra nemoki

Bankroto įstatymas nustato, kad įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji:

neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įsipareigojimams įvykdyti

ir

pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę įį jos balansą įrašyto turto vertės.

Taigi, tam, kad būtų konstatuotas įmonės nemokumas yra būtina, kad egzistuotų abi aukščiau paminėtos sąlygos.

2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

Iškėlus bankroto bylą:

• Teismas paskiria įmonės administratorių;

• Teismas arba administratorius praneša apie iškeltą bylą rejestro tvarkytojui ir įmonei, kreditoriams, visiems asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems, saugantiems arba kitais pagrindais naudojantiems ar valdantiems įmonės turtą, mokesčių, privalomojo socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo administratoriams, kredito įįstaigoms bei draudimo įmonėms, aptarnaujančioms šią įmonę, taip pat Vertybinių popierių komisijai, jeigu bankroto byla iškelta akcinei bendrovei;

• Teismas praneša kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai ir perima šių bylų nagrinėjimą;

• Teismas praneša apie bankroto bylą teismo antstolių kkontoroms, kurioms yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šios įmonės ar dėl jos turto arešto;

• Teismas nustato laikotarpį iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus.

Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o įmonei yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas.

Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei ppriklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta Įmonių bankroto įstatymo.

Iškėlus teisme bankroto bylą, kreditoriai per teismo nustatytą laikotarpį perduoda administratoriui savo reikalavimus. Kreditorių reikalavimus turi patvirtinti bankroto bylą nagrinėjantis teismas.

Po to, kai teismas patvirtina kreditorių reikalavimus, periodiškai šaukiami kreditorių susirinkimai. Svarbiausi klausimai, kuriuos sprendžia bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas yra šie:

• kreditorių skundų dėl administratoriaus veiksmų nagrinėjimas, administratoriaus ataskaitų tvirtinimas, administratoriaus pakeitimo inicijavimas;

• administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas ir administratoriaus atlyginimo nustatymas;

• pasiūlymų teismui dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos apribojimų ar nutraukimo bei apribojimų disponuoti įįmonės turtu nustatymo teikimas;

• nutarimo dėl taikos sutarties sudarymo priėmimas;

• siūlymas teismui taikyti įmonei likvidavimo procedūrą.

Kreditorių susirinkime nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos.

Bankroto byla gali bagtis dviem būdais: taikos sutartimi arba bankrutavusio įmonės likvidavimu.

Taikos sutartis – kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti. Taikos sutartį sudaro visi kreditoriai, kurių reikalavimai bankroto proceso metu iki taikos sutarties pasirašymo dienos liko nepatenkinti ir administratorius, gavę įmonės savininko (savininkų) ar valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą reorganizuoti ar likviduoti įmonę, raštišką sutikimą.

Bankrutavusios įmonės likvidavimas.

Jei per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo teismas priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto. Tuo pačiu patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą, likvidavimo tvarką, kitus likvidavimo procedūrai vykdyti būtinus pavedimus ir nurodymus.

Bankrutavusios įmonės nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Kito turto, išskyrus įkeistą, pardavimo tvarką nustato kreditoriai. Neparduotas turtas gali būti perduotas kreditoriams.

Kreditorių reikalavimų tenkinimas:

Įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įįkeistą turtą. Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir(arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti toliau nustatyta tvarka.

Visų kitų kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais. Pirmajame etape pagal toliau nustatytą eiliškumą tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos):

1. Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją.

2. Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija.

3. Trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai.

Kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą.

Bankrutavusios įmonės darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, gali būti tenkinami iš Fondo bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti ir Garantinio fondo lėšų, o fizinių iir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją gali būti tenkinami iš Fondo fizinių ir juridinių asmenų reikalavimams apmokėti už bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių supirktą perdirbti žemės ūkio produkciją. Darbuotojo ar fizinio ir juridinio asmens patvirtinti reikalavimai mažinami iš nurodytų fondų sumokėtos sumos dydžiu.

Administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančių ūkinėje komercinėje veikloje, susijusios su darbo santykiais išmokos, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, pavojingų atliekų priežiūros, tvarkymo ir laidojimo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla.

Įmonių restruktūrizavimas

Kartu su naujuoju Įmonių bankroto įstatymu buvo priimtas ir įsigaliojo LR Įmonių restruktūrizavimo įstatymas. Jo rengėjai vadovavosi nuostata, kad įmonių bankroto bei su juo susijusių nepageidaujamų socialinių ir ekonominių pasekmių galima išvengti savalaikiai vykdant įmonių restruktūrizavimą. Yra daug įmonių, susidūrusių su laikinais finansiniais sunkumais, kurias įmanoma visiškai ar dalinai išsaugoti. Įmonių išsaugojimas reiškia, kad išsaugomi mokesčių mokėtojai, darbo vietos, akcininkai gali atstatyti iš esmės jau beverčių akcijų vertę, o

valstybei nereikia mokėti socialinio draudimo išmokų bedarbių pašalpoms.

Naujas Įmonių restruktūrizavimo įstatymas turėtų padėti įmonėms, laikinai susidūrusioms su finansiniais sunkumais, išvengti bankroto.

Įmonių restruktūrizavimo įstatyme numatyta, kad restruktūrizavimo procedūra mokumui atstatyti galės pasinaudoti tik įmonės, kurios vysto veiklą, turi savo produkto realizavimo rinkas ir kurias, kreditorių nuomone, netikslinga likviduoti dėl bankroto (3 str.). Taigi restruktūrizavimas yra įmonės, susidūrusios su laikinais finansiniais sunkumais, gelbėjimo priemonė, kurią įgyvendina skolininkas kartu su kreditoriais sureguliuodami laikinai pašlijusius turtinius santykius, netaikant bankroto procedūrų.

Įmonės restruktūrizavimo procedūrą inicijuoja, planą rrengia ir už plano priemonių įgyvendinimą atsako įmonės savininkas (savininkai) bei įmonės vadovas arba kreditoriai.

Restruktūrizuojama įmonė vysto veiklą vadovaudamasi įmonės restruktūrizavimo planu, patvirtintu teisme. Restruktūrizavimo plano tvirtinimas teisme bei teisminė plano priemonių įgyvendinimo priežiūra reikalinga tam, kad:

– užtikrinti įmonės savininkų (vadovų) atsakomybę rengiant ir įgyvendinant įmonės restruktūrizavimo planą,

– teisiškai fiksuoti kreditorių prisiimtus įsipareigojimus;

– teisiškai fiksuoti priverstinių išieškojimų sustabdymą.

Laiku neįgyvendinus restruktūrizavimo plane numatytų priemonių, įmonei gali būti keliama bankroto byla, o sustabdyti mokėjimai atnaujinami.

8. JURIDINIO ASMENS REORGANIZAVIMAS

8.1. Reorganizavimo samprata

Nors CK 2.95 str. reorganizavimą apibrėžia kkaip juridinio asmens pabaigą be likvidavimo procedūros, reorganizavimas lygiai taip pat gali būti ir naujo(ų) juridinio(ių) asmens(ų) atsiradimo pagrindu (pvz. sujungimo arba padalinimo atveju atsiranda naujas juridinis asmuo/asmenys).

Juridinio asmens pasibaigimas jį reorganizavus nuo likvidavimo skiriasi tuo, kad juridinio asmens teisės iir pareigos nepasibaigia, o yra perduodamos po reorganizavimo naujai įsteigtiems ar tęsiantiems veiklą asmenims.

CK ir atskirų įstatymų normas, reglamentuojančias juridinių asmenų reorganizavimą, reikia taikyti siejant jas su LR Konkurencijos įstatymu ir jį detalizuojančiais poįstataminiais aktais. Pavyzdžiui, ūkio subjektų reorganizavimas jungimo būdu Konkurencijos įstatymo prasme bus vertinamas kaip koncentracija, apie kurią privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą jos vykdymui, jeigu:

– koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu trisdešimt milijonų litų ir jeigu

– kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų.

8.2. Reorganizavimo būdai

CK 2.93 str. numato, kad juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami jungimo ir skaidymo būdu.

Galimi juridinių asmenų jungimo būdai yra pprijungimas ir sujungimas.

Prijungimas – tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos. Prijungimą schematiškai galima atvaizduoti taip:

A.

B.

.

Sujungimas – tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos. Sujungimą schematiškai galima atvaizduoti taip:

Galimi juridinių asmenų skaidymo būdai yra išdalijimas ir padalijimas.

Išdalijimas – tai reorganizuojamo juridinio asmens teisių ir pareigų išdalijimas kitiems veikiantiems juridiniams asmenims. Išdalijimą schematiškai ggalima pavaizduoti taip:

Padalijimas – tai vieno reorganizuojamo juridinio asmens pagrindu įsteigimas dviejų ar daugiau juridinių asmenų, kuriems tam tikromis dalimis pereina reorganizuoto juridinio asmens teisės ir pareigos. Padalijimą schematiškai galima pavaizduoti taip:

Atskirų juridinių asmenų reorganizavimo ypatumus gali nustatyti įstatymai, reglamentuojantys atskiras juridinių asmenų teisines formas. Pvz., Akcinių bendrovių įstatymas nustato dar vieną reorganizavimo būdą – atskyrimą, kai iš bendrovės, kuri tęsia veiklą, atskiriama dalis, iš kurios sukuriama nauja bendrovė.

8.3.Reorganizavimo procedūra

Juridinio asmens reorganizavimo procedūra paprastai susideda iš tokių žingsnių:

Reorganizavime dalyvaujančių juridinių asmenų valdymo organai privalo parengti juridinio asmens reorganizavimo sąlygas, kuriose turi būti numatyta:

1) informacija apie visus reorganizavime dalyvaujančius juridinius asmenis: pavadinimai, teisinė forma (paprastai gali būti reorganizuojami tik tos pačios teisinės formos juridiniai asmenys), buveinės, kodai, etc.

2) reorganizavimo būdas, pasibaigiantys juridiniai asmenys ir tęsiantys veiklą po reorganizavimo juridiniai asmenys;

3) reorganizuojamo juridinio asmens dalyvio tapimo tęsiančio veiklą po reorganizavimo juridinio asmens dalyviu tvarka, sąlygos ir terminai bei išmokos juridinio asmens dalyviams;

4) momentas, nuo kurio pasibaigiančio juridinio asmens teisės ir pareigos pereina tęsiančiam veiklą po reorganizavimo juridiniam asmeniui;

5) juridinio asmens valdymo ir kitiems organams, administracijos darbuotojams ar reorganizavimo sąlygas vertinsiantiems ekspertams suteikiamos papildomos teisės.

Jeigu reorganizavime dalyvauja akcinė bendrovė ar kiti juridiniai asmenys, kurių dalyviai, turintys ne mažiau kaip 1/20 visų balsų, to rreikalauja kiekvieno reorganizavime dalyvaujančio juridinio asmens valdymo organai privalo parengti rašytines ataskaitas, kuriose turi būti nurodyti reorganizavimo tikslai, paaiškintos reorganizavimo sąlygos, juridinio asmens veiklos tęstinumas ir nurodyti reorganizavimo terminai bei ekonominiai pagrindai.

Juridinio asmens reorganizavimo sąlygas įvertina turintis reikiamą kvalifikaciją nepriklausomas ekspertas. Nepriklausomus ekspertus skiria kiekvienas reorganizavime dalyvaujantis juridinis asmuo. Jei norima paskirti visiems reorganizuojamiems juridiniams asmenims bendrą ekspertą, tokiam ekspertui turi pritarti juridinių asmenų registro tvarkytojas.

Apie reorganizavimo sąlygų sudarymą turi būti paskelbta viešai tris kartus ne mažesniais kaip trisdešimties dienų intervalais arba paskelbta viešai vieną kartą ir pranešta visiems juridinio asmens kreditoriams raštu.

Sprendimą reorganizuoti juridinį asmenį priima juridinio asmens dalyviai arba teismas įstatymų nustatytais atvejais. Juridinio asmens, prie kurio prijungiamas kitas juridinis asmuo, sprendimą dėl reorganizavimo prijungimo būdu gali priimti ir juridinio asmens valdymo organai, jei juridinio asmens dalyviai, turintys ne mažiau kaip 1/20 balsų juridinio asmens dalyvių susirinkime, nereikalauja, kad būtų sušauktas juridinio asmens dalyvių susirinkimas dėl reorganizavimo prijungimo būdu.

Sprendimas dėl juridinio asmens reorganizavimo priimamas kvalifikuota balsų dauguma. Ją nustato steigimo dokumentai ir ji negali būti mažesnė nei 2/3 visų susirinkime dalyvaujančių dalyvių balsų. Sprendimas dėl juridinio asmens reorganizavimo gali būti priimtas tik praėjus trisdešimčiai dienų nuo viešo paskelbimo apie reorganizavimo sąlygų sudarymą. Sprendimu dėl juridinio asmens reorganizavimo tturi būti patvirtintos reorganizavimo sąlygos ir pakeisti ar priimti nauji steigimo dokumentai.

Ne vėliau kaip likus trisdešimčiai dienų iki juridinio asmens dalyvių susirinkimo dėl reorganizavimo juridinio asmens dalyviai turi teisę susipažinti su reorganizavimo sąlygomis, po reorganizavimo tęsiančių veiklą ar naujai kuriamų juridinių asmenų steigimo dokumentais arba jų projektais ir visų reorganizavime dalyvaujančių juridinių asmenų valdymo organų parengtomis ataskaitomis, ekspertų vertinimais bei praėjusių trejų finansinių metų finansinėmis atskaitomybėmis. Jei reorganizavimo sąlygos buvo sudarytos praėjus šešiems mėnesiams po nors vieno dalyvaujančio reorganizavime juridinio asmens finansinių metų pabaigos, pagal tas pačias taisykles kaip ir prieš tai sudaryta finansinė atskaitomybė turi būti sudaroma ir juridinio asmens dalyviams pateikiama tarpinė finansinė atskaitomybė. Ji neturi būti sudaryta anksčiau nei likus trims mėnesiams iki reorganizavimo sąlygų sudarymo. Kiekvienas juridinio asmens dalyvis turi teisę gauti visų išvardytų dokumentų kopijas.

Juridinių asmenų valdymo organai privalo juridinių asmenų dalyviams pranešti apie visus esminius pasikeitimus, įvykusius po reorganizavimo sąlygų sudarymo ir iki sprendimo dėl reorganizavimo priėmimo, ir šį rašytinį pranešimą pridėti prie šio straipsnio aukščiau nurodytų dokumentų bei pranešti žodžiu apie esminius pasikeitimus juridinių asmenų dalyvių susirinkime.

Reorganizuojamo juridinio asmens kreditoriai turi teisę susipažinti su tais pačiais dokumentais, kaip ir reorganizuojamų juridinių asmenų dalyviai.

Kreditoriai turi teisę reikalauti nutraukti ar įvykdyti prieš terminą prievolę,

taip pat atlyginti nuostolius, jei tai numatyta sandoryje ar yra pagrindas manyti, kad prievolės įvykdymas dėl reorganizavimo pasunkės, ir kreditoriui pareikalavus juridinis asmuo nesuteikė papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo.

Ši procedūra vykdoma laikantis reorganizavimo sąlygose nustatytų taisyklių.

8.4. Juridinio asmens pertvarkymas

Pertvarkymas – tai juridinio asmens teisinės formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas (Pvz., uždaroji akcinė bendrovė pertvarkoma į viešąją įstaigą).

Pertvarkant juridinį asmenį kreditorių teisės ginamos lygiai taip pat, kaip ir reordanizacimo atveju (kreditoriai tturi teisę reikalauti nutraukti ar įvykdyti prieš terminą prievolę, taip pat atlyginti nuostolius, jei tai numatyta sandoryje ar yra pagrindas manyti, kad prievolės įvykdymas dėl reorganizavimo pasunkės, ir kreditoriui pareikalavus juridinis asmuo nesuteikė papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo)

Jei yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, (pvz. TŪB) tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įįregistravimo juridinių asmenų registre. Jei naujos teisinės formos juridinio asmens dalyviu netampa pertvarkyto juridinio asmens dalyvis, tiek pertvarkymo metu, tiek vėliau jis neatleidžiamas nuo šioje dalyje nurodytos atsakomybės.

Viešasis juridinis asmuo, išskyrus valstybės ir savivaldybės įmones, negali būti pertvarkomas į privatųjį jjuridinį asmenį, tačiau privatūs juridiniai asmenys gali būti pertvarkomi į viešuosius.

Įstatymai gali numatyti aplinkybes, kuriomis juridinis asmuo privalo pakeisti teisinę formą.

Jei per įstatymų nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis nei devyni mėnesiai, juridinio asmens dalyviai nepriima sprendimo pakeisti juridinio asmens teisinę formą, laikoma, kad juridinio asmens teisinė forma yra pakeista ir juridinis asmuo veikia pagal steigimo dokumentus tiek, kiek jie neprieštarauja įstatymams, reglamentuojantiems juridinių asmenų, turinčių teisinę formą, į kurią juridinis asmuo privalėjo persitvarkyti, veiklą.

9. Priverstinis akcijų (dalių, pajų) pardavimas

Skaityti savarankiškai CK 2.34 str., 2.115 str – 2.123 str.

Kontroliniai klausimai:

– Kokiose situacijose, Jūsų manymu, yra reikalingos teisės normos reglamentuojančios priverstinį akcijų (dalių, pajų) pardavimą?

– Ar yra įmanomas viešojo juridinio asmens priverstinis dalių pardavimas?

– Ar juridinio asmens steigimo dokumentuose gali būti numatytos kitokios nnegu įstatyme priverstinio akcijų (pajų, dalių) pardavimo taisyklės?

– Kas nustato privestinai parduodamų akcijų (pajų, dalių) kainą?

– Kokia tvarka privestinai parduodamos akcijos (pajai, dalys)?

10. Juridinio asmens veiklos tyrimas

Skaityti savarankiškai CK 2.124 str – 2.131 str.

Kontroliniai klausimai:

– Kas ir kokiais pagrindais turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinio asmens veiklos tyrimo?

– Ar ekspertų dalyvavimas byloje dėl juridinio asmens veiklos tyrimo yra privalomas?

– Kokias priemones gali taikyti teismas, jeigu nustato, kad juridinio asmens / jo valdymo organų / jų narių veikla yra netinkama?

4 TEMA (tęsinys): JURIDINIAI ASMENYS: samprata, ppožymiai ir rūšys

1. ĮŽANGINĖS PASTABOS

Iki naujojo CK įsigaliojimo juridinių asmenų teisinį statusą, jų valdymo principus, steigimo, reorganizavimo, likvidavimo procedūras reguliavo kelios dešimtys įstatymų, kurie buvo tarpusavyje nesuderinti, o neretai netgi prieštaraujantys vienas kitam. Kuriant naująjį CK buvo siekiama harmonizuoti juridinių asmenų statusą reglamentuojančius įstatymus, sureguliuoti tuos klausimus, kurie nebuvo reguliuojami atskirais įstatymais, įvesti bendrą terminologiją, taikytiną visiems juridiniams asmenims.

Kuriant CK II knygos II dalį “Juridiniai asmenys” buvo vadovaujamasi užsienio valstybių patirtimi. Kai kurios CK nuostatos yra perimtos iš Kanados Kvebeko provincijos CK, Olandijos CK, Belgijos 1999 m.Juridinių asmenų įstatymo, Japonijos CK, JAV tipinių aktų dėl nepelno organizacijų ir korporacijų.

Į naująjį CK iš pradžių buvo ketinta inkorporuoti įstatymus, kurie reglamentuoja atskirų juridinių asmenų rūšių teisinį statusą (pvz. akcinių bendrovių, viešųjų įstaigų, biudžetinių įstaigų). Tai būtų leidę išvengti neatitikimų tarp CK numatytų bendrų normų ir specialių normų, kurias nustato atskiri įstatymai. Tačiau šios idėjos įgyvendinimas būtų dar labiau užvilkinęs naujojo CK priėmimą ir buvo nuspręsta į naująjį CK įtraukti tik bendro pobūdžio normas, taikytinas įvairių rūšių juridiniams asmenims (t.y. įvairioms juridinių asmenų teisinėms formoms). Tuo tarpu atskirų įstatymų derinimas su naujuoju CK prasidėjo po naujojo CK paskelbimo ir vyksta iki šiol.

Kalbant apie CK II kygos II dalies “Juridiniai asmenys” santykį su kitais šiuo mmetu galiojančiais įstatymais, reikėtų atkreipti dėmesį į CK 2.33 str. 2 dalį, kuri nurodo, jog šios “normos taikomos atskiroms juridinių asmenų teisinėms formoms, išskyrus, jeigu šio kodekso normos numato kitaip”. Taigi, esant prieštaravimui tarp CK ir, pavyzdžiui, Akcinių bendrovių įstatymo, prioritetas galės būti teikiamas Akcinių bendrovių įstatymui tik tais atvejais, kai pats CK tai įsakmiai nurodo.

2. JURIDINIO ASMENS SAMPRATA IR POŽYMIAI

Jau senovės laikais (Romos) teisinių santykių subjektu buvo laikomi ne tik žmonės bet ir jų susivienijimai, asociacijos.

Kanonų (bažnytinė teisė viduramžiais) teisė atribojo “asmens” ir “žmogaus” sąvokas ir ieškojo “asmens” apibūdinimo. Būtent kanonų teisė įvedė “juridinio asmens” sąvoką. Juridinis asmuo buvo laikomas dirbtiniu, fiktyviu teisės subjektu, neturinčiu žmogui būdingų savybių, tačiau dalyvaujantis santykiuose savo, o ne jį sudarančių narių vardu. Pagrindinis fikcijos teorijos trūkumas – juridinio asmens įvardijimas fikcija – nerealus, pramanytas – tuo tarpu žmonių susivienijimai, organizacijos su savo turtu yra tikrovėje veikiantys dalykai.

Organinė (dar vadinama realistine) teorija teigia, kad juridinis asmuo yra ypatingas, realiai egzistuojantis žmonių kolektyvinis junginys, turintis savo turtą, tikslus, siekius, kuriuos tretiesiems asmenims perteikia juridinio asmens valdymo organai.

Realistinės teorijos suformuoti pagrindiniai juridinio asmens požymiai:

1) žmonių kolektyvas, turintis nuolatinį interesą, skirtingą nuo kolektyvo individualių interesų;

2) organizacinė sistema, išreiškianti kolektyvinę valią, ją atstovaujanti bei ginanti bendrą interesą;

3) žmonių kolektyvo išorinis ppripažinimas kaip vieningo, savarankiško teisinių santykių subjekto.

Šiuos požymius pripažįsta ir šiuolaikinė teisė. Pirmasis požymis ne taip ryškus šiandien, nes įmanomas vieno asmens juridinis asmuo.

CK 2.33 str. 1 dalis juridinį asmenį apibūdina taip:

Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.

Iš šio apibrėžimo galima išskirti tris pagrindinius požymius, kurių visuma parodo, kad tam tikras junginys yra juridinis asmuo:

A) Organizacinis vieningumas

Organizacinis vieningumas pasireiškia juridinio asmens vidine struktūra (skyriai, padaliniai, valdymo, priežiūros organai, dalyvių susirinkimas ir pan.), ir struktūrinių dalių sujungimu į vieną visumą. Kiekvienas struktūrinis padalinys turi kompetencijos ribas ir sąveikauja su kitu struktūriniu padaliniu nustatyta tvarka. Kompetencijos ribas ir sąveikos tvarką paprastai nustato steigimo dokumentai(steigimo aktas / sutartis, įstatai, nuostatai ar pan.). Organizacinį vieningumą lemia tai, kad susivienijimo struktūriniai padaliniai veikia ne savo, o viso juridinio asmens vardu.

B) Teisių ir pareigų įgijimas savo vardu, galėjimas būti ieškovu ir atsakovu teisme (teisinis subjektiškumas)

Juridinis asmuo sudaro sutartis, įgyja ir įgyvendina teises bei vykdo pareigas, dalyvauja teismų procesuose savo, kaip savarankiško teisės subjekto, vardu. Taigi, juridinis asmuo dalyvaudamas civiliniuose santykiuose teises ir pareigas sukuria sau, o ne savo dalyviams (akcininkams, pajininkams, dalininkams, steigėjams). Tam, kad

juridinį asmenį galima būtų individualizuoti, jis turi turėti savo pavadinimą. Reikalavimus juridinio asmens pavadinimui ir teisių į pavadinimą gynimą nustato CK 2.39-2.43 straipsniai. Svarbiausios nuostatos yra šios:

– Juridinio asmens pavadinimas negali būti parduotas ar kitaip perduotas kito asmens nuosavybėn atskirai nuo juridinio asmens (2.39 str. 2 dalis);

– Juridinio asmens pavadinimas neturi prieštarauti viešajai tvarkai ar gerai moralei ir klaidinti visuomenę dėl juridinio asmens steigėjo, dalyvio, buveinės, veiklos tikslo, teisinės formos, tapatumo ar panašumo į kitų juridinių asmenų pavadinimus, žinomesnių Lietuvos visuomenei užsienio įįmonių, įstaigų ir organizacijų vardus, prekių ir paslaugų ženklus. Juridinio asmens pavadinimas neturi klaidinti dėl jo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti, įregistruotus ar pripažintus žinomus prekių ir paslaugų ženklus (2.39 str. 3 d.);

– Juridinio asmens pavadinimas yra sudaromas iš žodžių ar žodžių junginių, vartojamų perkeltine reikšme arba turinčių tiesioginę reikšmę. Juridinio asmens pavadinimas turi būti sudarytas laikantis lietuvių bendrinės kalbos normų ir negali būti sudarytas tik iš tiesioginę veiklos daiktų ar paslaugų rūšį nurodančio bbendrinio žodžio (žodžių) arba tik iš vietovardžio, arba tik iš kitokio žodžio, neturinčio skiriamojo požymio (2.40 str. 1-2 d. ).

– Juridinio asmens pavadinimas gali būti sudarytas iš raidžių, kurios negali būti suprantamos kaip žodžiai, ir skaitmenų arba jų derinių tik tada, jjeigu toks pavadinimas yra nusistovėjęs visuomenėje. Juridinio asmens, susijusio su užsienio juridiniu asmeniu ar kita organizacija, pavadinimas gali būti sudaromas taip, kad jis būtų tapatus ar panašus į užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimą, jei yra šių sutikimas naudoti pavadinimą (2.40 str. 3d.).

– Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito juridinio asmens pavadinimu arba naudoti kito juridinio asmens pavadinimą be jo sutikimo. (2.42 str. 1 d.)

– Juridinis asmuo, kurio teisė į pavadinimą yra pažeista, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų juridinį asmenį nutraukti neteisėtus veiksmus arba pakeisti pavadinimą ir atlyginti tais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą. (2.42 str. 2 d.)

– Juridinis asmuo prieš pakeisdamas savo pavadinimą privalo apie tai pranešti viešai vieną kartą arba pranešti visiems juridinio aasmens kreditoriams raštu. Jeigu juridinis asmuo neįvykdo šios pareigos, jam tenka su nepranešimu apie pavadinimo pakeitimą susijusių neigiamų pasekmių atsiradimo rizika.(2.43 str. 1-2 d.)

– Juridinio asmens pavadinimas keičiamas keičiant steigimo dokumentus, kurie registruojami juridinių asmenų registre. (2.43 str. 3 d.)

Pavadinimas nuo 2004 m. sausio 1 d. atskirai neregistruojamas ir saugomas nuo tos dienos, kai JA registrui pateikiamas prašymas įregistruoti JA.

C) Atskiras turtas

Nors CK 2.33 str. šis požymis nėra akcentuojamas, jis išplaukia galėjimo savo vardu įgyti ir turėti teises ir pareigas. Juridinio asmens tturtas yra atribotas nuo jį įsteigusių asmenų turto, jis apskaitomas savarankiškame juridinio asmens balanse. Taigi, nors ekonomine prasme turto savininkai yra juridinio asmens dalyviai (akcininkai, pajininkai, steigėjas), teisine prasme turto savininku yra pats juridinis asmuo.

Turtas juridiniam asmeniui gali priklausyti nuosavybės teise arba patikėjimo teise (CK 2.48 str.). Patikėjimo teise dažniausiai valdomas valstybės ir savivaldybių turtas, kuris yra perduotas biudžetinėms įstaigoms, valstybės, savivaldybių įmonėms. Patikėjimo teisė yra siauresnė negu nuosavybės teisė. Šio turto formaliu savininku išlieka valstybė ar savivaldybė, o juridinis asmuo įgyja teisę naudotis šiuo turtu, jį valdyti ir juo disponuoti patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Klasikinėje teisės teorijoje išskiriamas ir ketvirtasis juridinio asmens požymis – savarankiška juridinio asmens atsakomybė pagal savo prievoles tik savo turtu. Skirtingai nuo anksčiau galiojusio CK, naujasis CK šio požymio nenumato kaip esminio, nustatant ar subjektas yra juridinis asmuo, ar ne:

CK 2.50 str. 1 ir 2 dalys nustato tris bendras taisykles, būdingas klasikinei juridinio asmens sampratai:

– Juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu.

– Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles.

– Juridinio asmens dalyvis neatsako pagal juridinio asmens prievoles.

Tačiau to paties 2.50 str. 2 dalis nurodo, kad iš šių taisyklių galimos išimtys, kurias numato įstatymai arba juridinio asmens steigimo dokumentai.

CK 2.50 str. 2 iir 3 dalys įvardija du atvejus, kai juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievoles:

– Kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.

– Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys yra individuali (personalinė) įmonė ir ūkinė bendrija.

Susivienijimai, kurie neturi visų pirminių juridinio asmens požymių nelaikomi juridiniais asmenimis. Pvz. filialui būdingas tam tikras organizacinis vieningumas, tačiau teisinio subjektiškumo jis neturi. Juridiniu asmeniu nelaikomas ūkininko ūkis. Ūkininko ūkis tai fizinio asmens veikla, kuriai nereikia organizacinės struktūros.

3. JURIDINIŲ ASMENŲ RŪŠYS. BENDRASIS IR SPECIALUSIS JURIDINIŲ ASMENŲ TEISNUMAS

JA gali būti skirstomi remiantis įvairiais kriterijais. Pagal veiklos pobūdį – į įmones, įstaigas organizacijas; pagal veiklos sritį – į juridinius asmenis užsiimančius ūkine komercine veikla, viešuoju administravimu, kultūrine socialine švietimo ar kt. veikla.; pagal turtinės atsakomybės apimtį – į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis; pagal steigimo būdą – į egzistuojančius savaime (valstybė, savivaldybės), steigiamus teisės aktu, registruojamus, egzistuojančius atsiradus tam tikrom aplinkybėm.

Pagal veiklos pobūdį JA skirstomi į įmones, įstaigas, organizacijas.

Įmonė – tai susivienijimas, užsiimantis ūkine komercine veikla, kuria siekiama naudos jos steigėjams.

Įstaiga yra susivienijimas, vykdantis įstatymų nustatytas vvalstybės ar savivaldybės funkcijas, ar susivienijimas veikiantis socialinio, šveitimo mokslo, kultūros ar sporto ar kitose panašiose srityse ir kurio tikslas – tenkinti tam tikrus viešuosius interesus, pvz. VšĮ, Biudžetinė įstaiga ir kt.

Organizacija – bet kuris kitas susivienijimas skirtas jį sudariusių narių poreikiams tenkinti ir tikslams įgyvendinti (visuomeninė, politinė organizacija, profsąjunga ir pan.)

Teisiškai reikšmingiausias yra CK 2.34 straipsnyje numatytas JA skirstymas į viešuosius ir privačiuosius. Pagrindinis šios klasifikacijos kriterijus – tikslas, kurio siekiama steigiant tą juridinį asmenį.

Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.).

Šiame apibrėžime naudojama formuluotė “nesiekiantys naudos sau” praktikoje reiškia kad viešojo juridinio asmens steigėjas negauna iš to asmens jokios materialios naudos. Naudos, išskyrus atlyginimą už atliekamas funkcijas negali gauti ir viešojo juridinio asmens valdymo organų nariai. Materialia nauda negalima laikyti tikslo, kuriam įsteigtas viešas JA, pasiekimo, pvz. sporto varžybų organizavimo, veiklos rėmimo, paslaugų dalyviams teikimo. VJA gali turėti ir siekti pelno, bet jo dalyviai neturi teisės gauti VJA pelno dalies (dividendų), negali gauti likviduojamo VJA turto dalies, viršijančios įnašus į turtą.

Tenkinti viešuosius interesus, reiškia naudą visuomenei

ar jos daliai, žmonių gerovę. Viešųjų interesų požymis yra jų bendrumas kiekvieno asmens atžvilgiu. Tačiau viešą interesą reikėtų suprasti kaip apimantį ir grupinius interesus.

CK 2.34 str. skliaustuose pateiktas sąrašas yra tik pavyzdinis. Atsižvelgiant į šiuo metu galiojančius įstatymus, viešųjų juridinių asmenų grupei galima būtų priskirti:

– valstybę

– savivaldybes

– valstybės ir savivaldybės įmones

– biudžetines įstaigas

– viešąsias įstaigas

– religines bendruomenes

– asociacijas

– visuomenines organizacijas

– profesines sąjungas

– politines partijas ir politines organizacijas

– daugiabučių namų savininkų bendrijas.

Privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius interesus.

Privačiųjų juridinių asmenų grupei bus priskiriamos:

– akcinės bendrovės bei uždarosios aakcinės bendrovės;

– ūkinės bendrijos;

– individualios įmonės;

– kooperatinės bendrovės (kooperatyvai);

– žemės ūkio bendrovės;

– kredito unijos.

Juridinių asmenų skirstymo į viešuosius ir privačiuosius juridinius asmenis praktinė reikšmė:

A. Skiriasi viešųjų ir privačiųjų juridinių asmenų teisnumas.

Privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė. (CK 2.74 str. 1 d.) Toks teisnumas dar vadinamas bendruoju juridinio asmens teisnumu.

Viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t. y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises iir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. (CK 2.74 str. 2 d.)

Nuo juridinio asmens teisnumo pobūdžio gali priklausyti galimybė nuginčyti to juridinio asmens sudaromas sutartis. Pagal CK 1.82 str. sandoriai, (.) prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti ppripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t.y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas. Tuo tarpu viešųjų juridinių asmenų sudaryti sandoriai, prieštaraujantys jų veiklos tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais, nesiejant šios galimybės su kitos sandorio šalies nesąžiningumu.

Kalbant apie juridinių asmenų teisnumą, reikėtų atkreipti dėmesį į CK 2.75 – 2.80 straipsnius, kurie griežtai riboja valstybės / savivaldos institucijų teisę riboti juridinių asmenų teisnumą, diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims, taikyti įstatymuose nenumatytus administracinius metodus reglamentuojant juridinių asmenų veiklą, nustato pagrindines taisykles taikomas licencijuojant juridinių asmenų veiklą (skaityti savarankiškai).

B. Nustatomos skirtingos teisinės pasekmės, kkai viršydami savo kompetenciją sandorius sudaro privačių ir viešųjų juridinių asmenų valdymo organai.

Pagrindinė taisyklė, kuri taikoma privatiems juridiniams asmenims yra tokia: sandoriai, kuriuos sudarė privačiojo juridinio asmens valdymo organai pažeisdami savo kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus, kai įrodoma, jog sudarydamas sandorį trečiasis asmuo žinojo, jog sandorį sudarė šios teisės neturintis juridinio asmens valdymo organas, ar dėl aplinkybių susiklostymo negalėjo to nežinoti. (2.83 str. 1 d.) Asmuo, sudaręs sandorį pažeisdamas savo kompetenciją, yra subsidiariai atsakingas, jei trečiojo asmens reikalavimo jjuridinis asmuo iki galo nepatenkina.(2.83 str. 3 dalis).

Taigi, sandoriai, kuriuos sudarė privataus juridinio asmens valdymo organai pažeisdami savo kompetenciją gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai įrodomas kitos sandorio šalies nesąžiningumas. Tai numato ir 1.82 str. 1 dalis. Praktiniu aspektu yra svarbu tai, kad juridinių asmenų valdymo organų kompetencijos, numatytos steigimo dokumentuose, nurodymas juridinių asmenų registre ir viešas paskelbimas neturi įtakos įrodinėjant kitos sandorio šalies sąžiningumą (2.85 str.). Tai reiškia, kad įstatymas nereikalauja, kad kiekvienas su juridiniu asmeniu sutartį sudarantis asmuo tikrintų juridinių asmenų registro duomenis ir to juridinio asmens steigimo dokumentus, tam kad išsiaiškintų to juridinio asmens valdymo organų kompetenciją. Nesąžiningu bus laikomas tik toks asmuo, kuris dėl savo dirbamo darbo, užimamų pareigų, šeimyninės padėties ar kitų aplinkybių sandorio sudarymo metu tikrai žinojo, kad juridinio asmens vardu sandorį sudarantis jo valdymo organas (pvz. direktorius) viršija savo kompetenciją.

Tuo tarpu viešiesiems juridiniams asmenims taikoma kita norma: Sandoriai, kuriuos sudarė viešojo juridinio asmens valdymo organai, pažeisdami savo kompetenciją, nesukelia prievolių juridiniam asmeniui. Asmuo, sudaręs sandorį pažeisdamas savo kompetenciją, privalo atlyginti trečiajam asmeniui nuostolius, jeigu neįrodo, jog trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį, žinojo ar dėl aplinkybių susiklostymo negalėjo nežinoti, jog sandoris sudaromas pažeidžiant juridinio asmens valdymo organo kompetenciją. (2.84 str. 1, 3 dalis ))

C. Viešiesiems juridiniams asmenims CK II knygos II dalies VII skyrius, reglamentuojantis juridinio asmens organų statusą, taikomas tik subsidiariai.

D. Viešiesiems juridiniams asmenims netaikomas CK II knygos II dalies IX skyrius, reglamentuojantis priverstinį akcijų (dalių, pajų) pardavimą.

4. JURIDINIO ASMENS STEIGIMAS

Teisės teorijoje išskiriami penki pagrindiniai juridinių asmenų atsiradimo būdai:

1. Pareikštinis būdas (registracija, įvykdžius formalius reikalavimus). Juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre momento. Tam, kad juridinis asmuo būtų įregistruotas juridinių asmenų registre pakanka, kad jo steigėjai pateiktų registro tvarkytojui prašymą įregistruoti naują juridinį asmenį ir įstatymuose nurodytus dokumentus, reikalingus registravimui (pvz. steigimo sutartį / aktą, įstatus, dokumentus, patvirtinančius steigėjų tapatybę, juridinio asmens organų išrinkimą, įstatymų reikalaujamo dydžio juridinio asmens kapitalo suformavimą, patalpų juridinio asmens buveinei turėjimą, registravimo rinkliavos sumokėjimą ir pan.). Šių formalių sąlygų įvykdymas yra pagrindas įregistruoti juridinį asmenį. Pareikštinis steigimo būdas taikomas kaip bendra taisyklė. Tik išimtiniais, įstatymų nustatytais atvejais, juridiniai asmenys atsiranda kitais būdais.

2. Leidiminis būdas (registracija, įvykdžius formalius reikalavimus ir gavus licenciją). Juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre momento, tačiau tam, kad juridinis asmuo būtų įregistruotas registre reikalingas specialus valstybės ar savivaldos institucijos leidimas (licencija) verstis tam tikros rūšies veikla. Leidiminis steigimo būdas taikomas bankams, draudimo bendrovėms, t.y. tiems juridiniams asmenims, kurių veiklą ypatingai prižiūri ir kkontroliuoja valstybė. Detaliau licencijavimo tvarką reglamentuoja LR CK 2.77-2.89 str.

3. Įsakyminis būdas (steigimas teisės aktu). Juridinis asmuo atsiranda valstybės ar savivaldos institucijai priėmus įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriame numatomas tam tikro juridinio asmens atsiradimas (Pvz. Priimamas teisės aktas, numatantis dar vienos ministerijos atsiradimą). Juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo teisės akto dėl jo įsteigimo įsigaliojimo. Duomenys apie juridinį asmenį perduodami juridinių asmenų registrui, tačiau jų įtraukimas į registrą neturi konstitutyvinės galios, t.y. juridinio asmens, kaip savarankiško teisės subjekto, sukūrimas nesiejamas su jo registracija.

4. Juridinio asmens atsiradimas įvykdžius įstatyme nustatytas sąlygas, nesusijusias su registravimu. Atsižvelgiant į tai, kad profesinių sąjungų kūrimo laisvė ir religijos laisvė yra įtvirtintos Konstitucijoje ir siekiant išvengti nepagrįsto šių laisvių ribojimo, yra nustatyta, kad profesinės sąjungos ir religinių bendruomenių ir bendrijų struktūriniai padaliniai, yra juridiniai asmenys, jeigu įvykdyti įstatymo keliami reikalavimai (2.37 -2.38 str. ). T.y., šių subjektų atsiradimas siejamas ne su jo įregistravimu, o su įstatyme nustatytų sąlygų įvykdymu. Pavyzdžiui, profesinė sąjunga yra įsteigta ir turi juridinio asmens teises, jeigu 1) ji turi ne mažiau kaip 30 narių, o įmonėje įstaigoje ar organizacijoje steigiamos profsąjungos nariai turi sudaryti ne mažiau kaip 1/5 visų darbuotojų, tačiau ne mažiau negu trys darbuotojai 2) profesinės sąjungos susirinkime turi būti patvirtinti jos

įstatai ir 3) profesinės sąjungos susirinkime turi būti išrinkti valdymo organai. Profesinės sąjungos privalo pateikti juridinių asmenų registrui dokumentus, patvirtinančius, kad aukščiau nurodytos aplinkybės egzistuoja, o taip pat pateikti registrui kitus registro duomenis, tačiau bus laikoma, kad profesinė sąjunga kaip juridinis asmuo atsirado ne nuo įregistravimo, o nuo visų aplinkybių įvykdymo (t.y. nuo steigėjų susirinkimo) dienos.

5. Juridiniai asmenys per se, t.y. egzistuojantys savaime. CK 2.35 str. 1 d. numato, kad valstybė ir savivaldybės yra juridiniai asmenys. CK 2.37 str. 1 d. nnustato, kad tradicinės religinės bendruomenės yra bendrijos yra juridiniai asmenys. Tai, kad civiliniai įstatymai laiko savivaldybes ir tradicines religines bendruomenes bei bendrijas juridiniais asmenimis nesiedami jų atsiradimo su jokiais formaliais veiksmais, vertinama, kaip Konstitucijoje įtvirtintos vietos savivaldos laisvės, tikėjimo ir sąžinės laisvės garantijos.

A) Steigėjai.

Tam, kad juridinis asmuo būtų įsteigtas, reikalinga steigėjo(ų) iniciatyva ir valia. Steigėju laikomas asmuo, sudaręs sandorį įsteigti juridinį asmenį (jeigu steigėjų yra keli šis sandoris dažniausiai vadinamas steigimo sutartimi, jei vienas – steigimo aktu). Juridinio asmens steigėjai ggali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Valstybė, priėmusi atitinkamą įstatymą ar, jeigu įstatymai numato, kitą teisės aktą, taip pat savivaldybė, valstybės ir vietos savivaldos institucijos, jeigu įstatymai tai numato, priėmusios atitinkamą teisės aktą, kurio pagrindu įsteigiamas viešasis juridinis asmuo, ttaip pat yra laikomos juridinio asmens steigėjomis.

Kita vertus, galimybė būti atskirų teisinių formų juridinių asmenų steigėjais gali būti ribojama papildomais reikalavimais ir draudimais:

 Kiekybiniai reikalavimai:

• IĮ – vienas fizinis asmuo. IĮ savininkas negali būti kitos IĮ savininku.

• TŪB – ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 fizinių ar juridinių asmenų, Tikraisiais nariais negali būti kitų bendrijų tikrieji nariai, individualių įmonių savininkai, valstybė, savivaldybės, valstybės įmonės, savivaldybės įmonės, biudžetinės įstaigos, taip pat ūkinės bendrijos ir individualios įmonės.

• KŪB – ne mažiau kaip 3 (2 tikrieji nariai ir 1 komanditorius) ir ne daugiau kaip 20 dalyvių. Tikriesiems nariams taikomi tokie patys apribojimai kaip ir TŪB.

• UAB – ne daugiau kaip 250

• AB

• VĮ, SĮ – dalyviu negali būti privatus juridinis asmuo

• ŽŪB – ne mažiau kkaip 2 fiziniai ar juridiniai asmenys

• KOB – ne mažiau kaip 5 fiziniai asmenys, ne mažiau kaip 2 fiziniai ir juridinis asmuo

 Reikalavimai susiję su tikslu (pvz., politinės partijos steigėjas gali būti tik pilietis, turintis aktyviąją rinkimų teisę)

 Licencijavimo sąlygose nustatyti reikalavimai (pvz., komercinių bankų steigėjams keliami reikalavimai, susiję su išsilavinimu ir panašios veiklos patirtimi)

 Vidinis draudimas (juridinio asmens steigėjai gali numatyti draudimą juridiniam asmeniui steigti kitus juridinius asmenis)

Įstatymai gali numatyti atvejus, kai viešajai tvarkai apsaugoti arba taikant atsakomąsias priemones, tam tikrų juridinių asmenų ssteigėju ar dalyviu negali būti užsienio juridinis asmuo ar kita organizacija arba užsienietis. Pavyzdžiui, šiuo metu galiojantis LR Investicijų įstatymas numato, kad Užsienio investicijos neleidžiamos į valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo (išskyrus investicijas iš Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių užsienio subjektų, jei tam pritaria Valstybės gynimo taryba).

Apribojimai konkrečios užsienio valstybės investuotojams, kaip atsakomoji priemonė, paprastai nustatomi tada, kai užsienio valstybė riboja Lietuvos investuotojų teises.

Juridinį asmenį įregistravus, steigėjai tampa juridinio asmens dalyviais, jeigu kitaip nenumato steigimo procedūra.

B)Steigimo tvarka

CK 2.59 str. numato, kad juridiniai asmenys steigiami CK ir specialių įstatymų nustatyta tvarka, o dėl tų steigimo procedūros klausimų, kurių įstatymai nereguliuoja, steigimo procese gali susitarti patys steigėjai. Tai asociacijų teisės įgyvendinimo užtikrinimas. Asociacijų teisė yra viena iš esminių žmogaus teisių, užtikrinanti galimybę ne tik laisvai reikšti idėjas, bet taip pat turėti darbą, užsiimti ūkine komercines veikla. Bet koks asociacijų teisės ribojimas galimas tik įstatymų numatytais atvejais, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje dėl viešosios tvarkos, geros moralės principų, žmonių sveikatos ir gyvybės, asmenų turto ir teisėtų interesų apsaugos.

CK įtvirtina uždarą juridinių asmenų sistemą, t.y. steigėjai savo valia negali sukurti tokios juridinio teisinės formos, kuri nenumatyta įstatymų.

Steigimo procedūros – tai steigėjų atliekami veiksmai, dėl kurių jie susitaria tarpusavyje arba kurie nustatyti įįstatyme tam, kad būtų suformuotas naujas civilinės teisės subjektas.

Pagrindiniai steigimo etapai yra šie:

1) steigimo sandorio sudarymas, nutarus įsteigti juridinį asmenį;

2) Steigimo dokumentų sudarymas ir atlikimas kitų veiksmų, numatytų steigimo sandoryje arba įstatymuose tam, kad juridinis asmuo galėtų būti registruojamas;

3) Steigimo dokumentų ir kitų dokumentų pateikimas notarui, siekiant nustatyti, ar atsirado aplinkybės, lemiančios juridinio asmens registravimą;

4) Dokumentų pateikimas juridinių registrui.

Steigimo laikas – ne ilgiau nei 6 mėn. nuo steigimo dokumentų sudarymo. Juridinis asmuo teisės ir pareigas įgyja nuo įregistravimo. Tam tikrais atvejais būtina veikti juridinio asmens vardu ir interesais dar iki to. Pvz. akcijų pasirašymo sutarčių sudarymas.

Bet kurie asmenys, nebūtinai steigėjai, gali sudaryti tokius sandorius juridinio asmens vardu. Sudarant tokį sandorį būtina nurodyti, kad jis sudaromas juridinio asmens vardu. Tam, kad sandoris taptų privalomas įsteigtam juridiniam asmeniui, jam turi pritarti juridinio asmens valdymo organas.

Nepartvirtinus sandorio, iš sandorio kylančios prievolės tenka jį sudariusiam asmeniui.

C) Steigimo dokumentai

Steigiant juridinį asmenį kaip susivienijimą, siekiama sujungti juridinių asmenų dalyvių interesus ir kapitalą. Kokiam tikslui sujungiami interesai ir kapitalas bei kaip jie naudojami, aptariama juridinio asmens steigimo dokumentuose.

Steigimo dokumentai gali būti įstatai. Jeigu atskiros teisinės formos juridinis jų neprivalo turėti, tai steigimo dokumentų funkciją atlieka steigimo sandoris (steigimo sutartis, steigimo aktas). Įstatymų numatytais atvejais įstatus gali pakeisti bendrieji nuostatai. Bendruosius nnuostatus paprastai tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Viešieji juridiniai asmenys, steigiami pagal teisės aktą, pagal šį aktą ir veikia, išskyrus jeigu tokio juridinio asmens įstatai turi būti patvirtinti pagal steigimo teisės aktą.

Steigimo dokumentuose gali būti sprendžiami įvairūs klausimai. Steigėjas arba juridinio asmens dalyvis turi teisę pats pasirinkti, ką įrašyti steigimo dokumentuose, išskyrus įstatymo nustatytus privalomus duomenis, išvardintus CK arba atskirų teisinių formų juridinių asmenų statusą reglamentuojančius įstatymus (CK 2.47 str., Akcinių bendrovių įstatymo 4 str.).

Steigimo dokumentuose gali būti nustatytos kitokios, nei įstatymų normos, tačiau tik tada, kai įstatymų normos nėra imperatyvios. Ar steigimo dokumentuose nustatytos normos prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nustatoma steigiant juridinį asmenį (CK 2.64 str. 2 d. 4 p.).

Steigimo dokumentai turi būti pateikiami per 6 mėn. nuo jų pasirašymo Juridinių asmenų registrui.

B) Juridinių asmenų registras ir jo veiklos principai

Kaip jau buvo minėta, juridinio asmens, kaip savarankiško teisės subjekto atsiradimas, dažniausiai siejamas su jo įregistravimu viename iš valstybės registrų – Juridinių asmenų registre. Juridinių asmenų registro tvarkytojas yra VĮ “Registrų centras”.

Pagrindiniai juridinių asmenų registravimo tikslai:

– juridinių asmenų atsiradimo ir jų veiklos kontrolė;

– mokesčių surinkimas;

– statistinės informacijos, kuri yra reikalinga valstybės valdymo tikslais, surinkimas;

– informacijos apie juridinius asmenis teikimas visuomenei.

Juridinių asmenų registre bus registruojami tokie duomenys:

1) juridinio asmens pavadinimas;

2) juridinio asmens teisinė forma (pvz. akcinė

bendrovė, viešoji įstaiga, visuomeninė organizacija ir pan.);

1) juridinio asmens kodas;

2) juridinio asmens buveinė (adresas). Pagal CK 2.49 str. juridinio asmens buveine laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Jeigu juridinio asmens buveinė, nurodyta juridinių asmenų registre ir jo nuolatinio valdymo organo buvimo vieta nesutampa, tai tretieji asmenys nuolatinio valdymo organo buvimo vietą turi teisę laikyti juridinio asmens buveine. Visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu yra laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio aasmens buveinės arba nuolatinio valdymo organo buvimo vietos adresu, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip. Juridinis asmuo, pakeitęs buveinę, privalo atitinkamai pakeisti steigimo dokumentus ir juos įregistruoti.

3) juridinio asmens organai (jų sistema);

4) juridinio asmens valdymo organų nariai (vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta);

5) juridinio asmens valdymo organų nariai ir juridinio asmens dalyviai, turintys teisę juridinio asmens vardu sudaryti sandorius, jų teisių ribos ir parašų pavyzdžiai;

6) juridinio asmens filialai ir atstovybės (pavadinimai, kodai, buveinės, filialų ir atstovybių valdymo organų nariai);

7) juridinio asmens veiklos aapribojimai (pvz. draudimas vykdyti tam tikrą komercinę – ūkinę veiklą, atlikti muitinės procedūras ir pan.);

8) juridinio asmens teisinis statusas (pvz. likviduojamas, reorganizuojamas, bankrutuojantis);

9) juridinio asmens pasibaigimas;

10) juridinio asmens registro duomenų ir dokumentų keitimo datos;

11) registruojant juridinius asmenis, kurių dalyviai atsako pagal juridinio aasmens prievoles, papildomai turi būti nurodomi juridinio asmens dalyvio fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta arba juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, kodas, buveinė.

Pasikeitus registro duomenims, juridinis asmuo privalo pateikti nustatytos formos prašymą įregistruoti pakeitimus juridinių asmenų registre per 30 dienų nuo pakeitimų padarymo dienos. Kaip taisyklė, Juridinių asmenų registro duomenų pakeitimai įsigalioja tik nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre.

Nuo 2004 m. registrui turi būti pateikiami įmonių metinės finansinės atskaitomybės dokumentai. Dokumentus reikia pateikti kiekvienais metais per 30 dienų nuo jų patvirtinimo. Už juridinio asmens dokumentų, duomenų bei kitos juridinių asmenų registrui teiktinos informacijos pateikimą laiku juridinių asmenų registrui bus atsakingas juridinio asmens valdymo organas, jei įstatymuose ar steigimo dokumentuose nebus nurodyta kitaip.

CK 2.64 str. numato, kad Juridiniam asmeniui įįregistruoti juridinių asmenų registre turi būti pateikti šie dokumentai:

1) nustatytos formos prašymas įregistruoti juridinį asmenį;

2) juridinio asmens steigimo dokumentai (CK 2.46 str. numato, kad Juridiniai asmenys veikia pagal savo steigimo dokumentus: įstatus, steigimo sandorį arba įstatymų numatytais atvejais – bendruosius nuostatus. Įstatams prilygsta juridinių asmenų nuostatai, statutai ar kiti jų steigimo dokumentai. Viešieji juridiniai asmenys gali veikti pagal įstatymus ar kitus teisės aktus);

3) licencija, jei pagal įstatymus licencija turi būti išduota iki juridinio asmens įsteigimo;

4) dokumentai, patvirtinantys registrui pateikiamų duomenų tikrumą ir steigimo dokumentų aatitikimą įstatymų reikalavimams, taip pat dokumentai, patvirtinantys, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose numatytos aplinkybės. Šiuos dokumentus surašo ar tvirtina notaras;

5) registravimo rinkliavos sumokėjimą patvirtinantis dokumentas;

6) kiti specialių įstatymų nustatyti dokumentai.

Juridinis asmuo turi būti įregistruojamas per 30 nuo visų dokumentų pateikimo. Detalesnę juridinių asmenų registravimo tvarką nustato Vyriausybės patvirtinti juridinių asmenų registro nuostatai.

Juridinį asmenį įregistravęs registro tvarkytojas išduoda juridinio asmens registravimo pažymėjimą ir juridiniam asmeniui suteikia juridinio asmens kodą.

Registro tvarkytojas gali atsisakyti įregistruoti juridinį asmenį, taip pat registruoti juridinio asmens dokumentų ir duomenų pakeitimus tik tuo atveju, jeigu:

1) pateiktas prašymas įregistruoti juridinį asmenį (registre registruotinų duomenų ir dokumentų pakeitimus, išbraukti duomenis) neatitinka nustatytos formos arba pateikti ne visi dokumentai, nurodyti įstatyme;

2) jeigu juridinio asmens steigimo dokumentai nebuvo pateikti juridinių asmenų registrui per šešis mėnesius nuo steigimo dokumentų sudarymo (2.46 str.);

3) pateikti registrui duomenys ir dokumentai neatitinka vieni kitų, yra neaiškūs arba klaidinantys;

4) dokumentų forma ar turinys prieštarauja įstatymams.

Jeigu yra kliūčių įregistruoti pateiktus registrui dokumentus ar duomenis, registro tvarkytojas skiria terminą trūkumus pašalinti. Jei per nustatytą terminą trūkumai nepašalinami ar registro tvarkytojui nepateikiami pataisyti dokumentai, juridinių asmenų registro tvarkytojas motyvuotu sprendimu atsisako registruoti juridinį asmenį (duomenų ar dokumentų pakeitimus).

Sprendimas atsisakyti registruoti juridinį aasmenį (registre registruotinų duomenų ar dokumentų pakeitimus) skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka.

CK įtvirtina du pagrindinius juridinių asmenų registro veiklos principus:

• Atskleidimo principas. Bet kuris juridinis asmuo privalo informuoti juridinių asmenų registrą apie savo veiklą. Turi būti pateikiami tik tie duomenys, kurie numatyti CK 2.66 str. ir dokumentai, kurie numatyti CK 2.64 str., 2.66 str.

• Viešumas. Juridinių asmenų registro duomenys, registre kaupiami dokumentai ir bet kokia kita registrui pateikta informacija yra vieša. Kiekvienas asmuo juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka turi teisę nedelsiant nemokamai gauti informaciją žodžiu apie juridinio asmens teisinį statusą ir veiklos apribojimus. Kiekvienas asmuo už užmokestį, neviršijantį tokio darbo sąnaudų, turi teisę gauti bet kokius registro duomenis, registre saugomų dokumentų ar informacijos kopijas. Užmokestis už juridinių asmenų duomenų bei dokumentų kopijų teikimą neturi viršyti registro administravimo išlaidų. (CK 2.71 str.)

• Registro duomenų teisingumas. CK 2.71 str. 3 dalis numato, kad patvirtintos registro duomenų, dokumentų ar informacijos kopijos turi prima facie (t.y. pirminio įrodymo) galią. Be to, 2.73 str. 2 dalis numato registro tvarkytojo atsakomybę už klaidas juridinių asmenų registre.

VILNIAUS UNIVERSITETO

Tarptautinio verslo mokykla

CIVILINĖ TEISĖ

kurso programa

Parengė:

Aušra Mudėnaitė

a.mudenaite@regija.lt

Civilinės teisės kurso paskirtis įgyti bendrųjų civilinės teisės pagrindų žinias. Kurso metu aiškinamos pagrindinės civilinės teisės sąvokos. Kurso pradžioje analizuojama bendroji civilinė teisė (civilinės teisės subjektai, aatstovavimas, terminai). Po to didesnis dėmesys skiriamas pagrindiniams civilinės teisės pošakiams ir institutams – daiktinei teisei, bendrosioms prievolių teisės nuostatoms, sutarčių teisei, civilinei atsakomybei.

Kursas dėstomas kaip bendras privalomas dalykas vakarinių bakalauro studijų studentams.

Kurso apimtis yra 48 valandos, kreditų skaičius – 2 kreditai

Studijų rezultatų vertinimas

Atsiskaitymo forma – egzaminas. Semestro metu (maždaug kas mėnesį) vyks tarpiniai atsiskaitymai kontroliniai darbai. Jų iš viso bus trys. Studentai, kurie bus rašę visus tris kontrolinius darbus, jeigu visų jų įvertinimai bus ne mažesni kaip “7”, pasibaigus semestrui galės nelaikyti egzamino, o egzamino pažymys bus išvedamas kaip kontrolinių darbų įvertinimų vidurkis. Studentai, kurių netenkins įvertinimas pagal kontrolinių darbų vidurkį, sesijos metu galės perrašyti vieną/kelis kontrolinius. Studentai, kurie semestro metu bus nerašę vieno/kelių kontrolinių darbų arba jei vienas/keli kontroliniai bus įvertinti mažesniu nei “7” balu, sesijos metu turės atsiskaityti už atitinkamą kurso dalį.

Apie numatomą kontrolinį darbą bus pranešta paskaitų metu ne vėliau kaip prieš savaitę. Kontroliniai darbai bus rašomi paskaitos pabaigoje apie 20-30 minučių. Kontrolinis darbas susidės iš 10 klausimų: dalis jų bus teorinio pobūdžio, dalis – praktinio. Dalis klausimų bus pateikiami testo forma, dalis – kaip atviri klausimai. Atviri klausimai bus formuluojami taip, kad į juos galima būtų atsakyti keliais sakiniais. Atsakymas į kiekvieną

klausimą bus vertinamas 1 balu (tikslus atsakymas), 0,5 balo (nevisiškai tikslus/neišsamus atsakymas), 0 balų (neteisingas atsakymas/atsakymo nėra).

Kontrolinio darbo ir egzamino metu leidžiama naudotis tik LR Civiliniu kodeksu (komentarais, vadovėliais, konspektais – ne).

Semestro metu kontroliniai darbai neperrašinėjami

1 tema. Civilinė teisė kaip teisės šaka

1. Civilinės teisės samprata. Civilinės teisės reguliavimo dalykas. Civilinės teisės reguliavimo metodas.

2. Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų. Viešosios ir privatinės teisės atribojimas. Privatinė ir civilinė teisė.

3. Civilinės teisės sistema.

2 tema. Civilinės teisės principai

1. Civilinės teisės principo samprata ir reikšmė.

2. Atskirų ccivilinės teisės principų turinys. Lygiateisiškumo principas. Nuosavybės neliečiamumo principas. Sutarties laisvės principas. Teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai. Teisėtų lūkesčių ir teisinio apibrėžtumo principai. Proporcingumo principas. Neleistinumo piktnaudžiauti teise principas. Civilinių teisių teisminės gynybos principas.

3 tema. Civilinės teisės šaltiniai

1. Civilinės teisės šaltinio samprata ir šaltinių rūšys.

2. Pirminiai civilinės teisės šaltiniai. Civilinių teisinių santykių reguliavimo Vyriausybės nutarimais ir kitų valstybės institucijų teisės norminiais aktais ribos.

3. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas kaip civilinės teisės šaltinis.

4. Antriniai civilinės teisės šaltiniai (bendrieji teisės principai, teismų praktika, teisės doktrina, papročiai).

4 tema. Civiliniai tteisiniai santykiai

1. Civilinio teisinio santykio sąvoka ir struktūra.

2. Fiziniai asmenys kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Fizinių asmenų teisnumas ir veiksnumas. Gyvenamoji vieta, jos teisinė reikšmė.

3. Specifinės fizinių asmenų teisės. Teisė į vardą, teisė į atvaizdą, teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą.

4. Juridiniai asmenys kkaip civilinių teisinių santykių subjektai. Juridinio asmens samprata ir požymiai. Juridinių asmenų teisnumas. Juridinio asmens apvadinimas.

5. Juridinių asmenų rūšys. Viešieji ir privatieji juridiniai asmenys. Juridinio asmens teisinė forma.

6. Juridinio asmens steigimas. Juridinio asmens steigimo dokumentai. Juridinių asmenų registras.

7. Juridinio asmens organai. Juridinio asmens organų rūšys ir klasifikavimas. Valdymo organo narių teisės ir pareigos. Juridinio asmens organo kompetencija ir jos viršijimas.

8. Juridinio asmens pabaiga ir pertvarkymas. Juridinio asmens reorganizavimo būdai ir tvarka. Juridinio asmens likvidavimas. Juridinių asmenų pertvarkymas.

9. Juridinio asmens veiklos tyrimas.

5 tema. Sandoriai

1. Sandorio sąvoka ir rūšys. Sąlyginiai sandoriai.

2. Sandorių galiojimo sąlygos. Sandorio turinio atitikimas įstatymo, teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir geros moralės reikalavimams.

3. Sandorių negaliojimas. Negaliojančių sandorių rūšys. Nuginčijamo sandorio patvirtinimas.

4. Atskiri sandorių negaliojimo pagrindai.

5. Sandorio pripažinimo negaliojančiu teisiniai padariniai. Sandorio dalies negaliojimas. Momentas, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas nnegaliojančiu.

6 tema. Atstovavimas

1. Atstovavimo sąvoka ir reikšmė. Atstovavimo rūšys.

2. Per atstovą sudaryto sandorio pasekmės. Atstovo teisių sudaryti sandorius apribojimai. Sandorio, sudaryto kito asmens vardu neturint teisės arba viršijant suteiktas teises, pasekmės. Interesų konfliktas.

3. Įgaliojimas. Įgaliojimo forma ir terminas. Įgaliojimų rūšys. Įgaliotojo ir įgaliotinio teisės ir pareigos.

4. Komercinio atstovavimo sąvoka ir rūšys.

7 tema. Terminai civilinėje teisėje. Ieškinio senatis.

1. Terminų reikšmė civilinėje teisėje. Terminų rūšys. Terminų skaičiavimas. Termino praleidimas. Veiksmų įvykdymo tvarka paskutinę termino dieną.

2. Civilinių teisių gynimo terminai. Ieškinio senatis. Ieškinio senaties sąvoka ir reikšmė. Ieškinio ssenaties termino eigos pradžia. Pažeistos teisės gynimas ieškinio senačiai pasibaigus.

8 tema. Daiktinės teisės pagrindai

1. Daiktinių teisių sąvoka ir rūšys.

2. Nuosavybės teisės rūšys. Nuosavybės teisės įgijimas ir pasibaigimas.

3. Nuosavybės teisės apsauga ir gynimas.

4. Daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimas viešame registre: reikšmė, pagrindai, padariniai.

9 tema. Prievolių teisės pagrindai

1. Prievolės samprata ir jos atsiradimo pagrindai. Prievolių rūšys.

2. Asmenų daugetas prievolėje. Solidarios ir dalinės prievolės.

3. Prievolių įvykdymas. Prievolių vykdymo principai. Prievolių neįvykdymo teisinės pasekmės.

4. Prievolių pabaiga. Įskaitymas. Atleidimas nuo prievolės įvykdymo.

5. Reikalavimo perleidimas, subrogacija. Skolos perkėlimas.

6. Prievolių įvykdymo užtikrinimas. Netesybos. Laidavimas. Garantija. Rankpinigiai.

7. Kreditoriaus interesų gynimas.

10 tema. Sutarčių teisės pagrindai

1. Sutarties sąvoka ir reikšmė. Sutarties laisvė. Sutarčių rūšys.

2. Sutarties sudarymas. Preliminarioji sutartis. Sutarčių sudarymo momentas ir vieta.

3. Sutarčių aiškinimo taisyklės.

4. Sutarčių galia ir forma.

5. Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai. Sutarties vykdymo sustabdymas. Įvykdymo trūkumų pašalinimas.

6. Sutarčių pabaiga. Sutarties nutraukimas.

7. Esminė šalių nelygybė.

11 tema. Civilinė atsakomybė

1. Civilinės atsakomybės sąvoka. Civilinės atsakomybės rūšys. Civilinės teisinės atsakomybės principai.

2. Civilinės teisinės atsakomybės sąlygos ir jų įrodinėjimo pareiga. Kaltės samprata civilinėje teisėje.

3. Aplinkybės, šalinančios civilinę atsakomybę.

4. Civilinės teisinės atsakomybės dydis. Nuostolių ir netesybų santykis.

5. Samdančio darbuotojus asmens atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės. Civilinė atsakomybė už kitų asmenų padarytą žalą.

6. Civilinė atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą.

Literatūros sąrašas:

I. Specialioji literatūra:

1) Civilinė teisė. Vadovėlis (atsak. red. V. Staskonis), Kaunas: Vijusta, 1997;

2) Valentinas Mikelėnas / Alfonsas Vileita / Algirdas Taminskas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso kkomentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Pirmasis leidimas. Vilnius: Justitia, 2001;

3) Valentinas Mikelėnas / Gintautas Bartkus / Vytautas Mizaras / Šarūnas Keserauskas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Pirmasis leidimas. Vilnius: Justitia, 2002;

4) Valentinas Mikelėnas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. 1 tomas. Vilnius: Justitia, 2003;

5) Valentinas Mikelėnas. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2002;

6) Valentinas Mikelėnas. Sutarčių teisė: bendrieji sutarčių teisės klausimai: lyginamoji studija. Vilnius, Justitia, 1995;

7) Valentinas Mikelėnas. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. Vilnius: Justitia, 1995;

8) A. Abramavičius, V. Mikelėnas. Įmonių vadovų teisinė atsakomybė, Vilnius, 1998;

9) K. Zweigert, H. Kötz. Lyginamosios teisės įvadas. Vilnius: Eugrimas, 2001;

10) K. Owens. Law for Business Studies Students. Cavendish Publishing, 1995;

11) Гражданское право. Том 1. Учебник. Издан. 4 (под ред. А. П. Сергеева, Ю. К. Толстого). Москва: Проспект, 2000.

II. Teisės norminiai aktai:

1) Lietuvos Respublikos Konstitucija (Valstybės žinios, 1992, Nr. 31-953; 1996, Nr. 64-1501);

2) 1950 m. Europos žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos papildomi protokolai (Valstybės žinios, 1995, Nr. 40-987);

3) 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (Valstybės žinios, 2000, Nr. 74);

4) 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas (Valstybės žinios, 2000, Nr. 74-2262);

5) 2001 m. birželio 12 d. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro įstatymas (Valstybės žinios, 2001, Nr. 55-1940);

6) 2003 m. lapkričio 12 dd. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl Juridinių asmenų registro įsteigimo ir Juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo (Valstybės žinios, 2003, Nr. 107-4810);

7) 2003 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas (Valstybės žinios, 2003, Nr. 112-4991);

8) 2003 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymas (Valstybės žinios, 2003, 112-4990);

9) 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo pakeitimo įstatymas (Valstybės žinios, 2003, Nr. 123-5574);

10) 2002 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas (Valstybės žinios, 2002, Nr. 124-5626);

11) 2002 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos vaiko gimimo momento nustatymo įstatymas (Valstybės žinios, 43-1602);

12) 2002 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimo įstatymas (Valstybės žinios, 2002, Nr. 43-1601).

Informacija internete:

http://www3.lrs.lt/DPaieska.html – teisės aktų paieška Seimo duomenų bazėje

http://www3.lrs.lt/n/eu/DPaieskaeu.html – ES teisės aktų paieška Seimo duomenų bazėje

http://www.litlex.lt – Teisės portalas INFOLEX