Civilinės teisės konspektas

CIVILINĖS TEISĖS (BENDROSIOS DALIES) KONSPEKTAI

1. TEMA CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA.

Civilinės teisės sąvoka.

Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai.

Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai.

Išskiriamos dvi teisės rūšys: Pozityvioji teisė, Prigimtinė teisė.

Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.

Prigimtinė teisė – tai amžinų ir nekintančių normų visuma. Jų pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.

Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės nnormas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė: – nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;

– gina valstybės interesus;

– jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas.

Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė.

Privatinė teisė: – reglamentuoja privačių asmenų santykius;

– jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, ddarbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė privatinė teisė.

Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.

Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius ssantykius, taip pat šeimos ? (į CK įtraukta) santykius.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė.

LR CK 1.1. str. sakoma, kad šis K reguliuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.

Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai.

Turtiniai santykiai – tai visuomeniniai – ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo.

Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja CT, yra būdinga prekinė piniginė išraiška. Su prekine pinigine forma yra susiję ir daugelis neatlygintinų turtinių piniginių santykių: pvz., pasaugos, ppanaudos, paveldėjimo, ir kt. Iš išorės tokie santykiai, atrodo, neturi prekinės piniginės išraiškos, tačiau ji yra jų pagrindas. Antai, už daiktus, kurie neatlygintinai perduodami naudotis, pasaugoti ar yra paveldimi, atlyginimas nenumatytas. Tačiau tie daiktai yra turtas, turi savo vertę, kuri, juos dėl kieno nors kaltės sugadinus, praradus ir pan., gali būti išieškoma pinigais.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais, – tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar žmonių organizuoto kolektyvo. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais aar kitokiu turtu. Jos apibūdina asmenybę (žmogaus, organizuoto žmonių kolektyvo individualybę), atskleidžia jos visuomeninę, dorovinę vertę. Šioms vertybėms priklauso garbė, orumas, vardas (pavardė), juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas, asmens laisvė, neliečiamybė, buto neliečiamybė, piliečių asmeninio gyvenimo, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių slaptumas ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima perleisti, pasisavinti ir pan. Tačiau ne visus santykius, atsirandančius dėl šių vertybių, reguliuoja CT normos. Daugumą jų reguliuoja Konstitucinės normos, kurių CT nekonkretizuoja. CT normos gina garbę ir orumą, užgarantuoja vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto piliečio interesų apsaugą ir kt.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, – tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų: mokslo, literatūros, meno kūrinių, atradimų, išradimų bei pramonės pavyzdžių sukūrimo bei naudojimo. Kūrėjas, sukurdamas atitinkamą kūrinį, įdeda į jį savo darbo ir pasiekia tam tikrą kūrybos rezultatą. Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, tai jį panaudojant autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, o kartu ir neturtinius santykius, kurie susiję su turtiniais. Pvz., asmuo, sukūręs literatūros kūrinį, įgyja šias asmenines neturtines teises: 1) autorystės teisę; 2) teisę į autorinį vardą; 3) teisę į kūrinio paskelbimą, dauginimą ir platinimą; 4) teisę į kūrinio neliečiamybę; teisę versti kūrinį į kitas kalbas. Taip pat turtinę kkūrėjo teisę į autorinį atlyginimą (honorarą).

Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šie santykiai turi objektyvia forma išoriškai išreikštą objektą (kūrinį, išradimą ir pan.), kuris yra atskiras nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių, nesusijusių su turtiniais, atskiro objekto nėra. Žmogaus garbė, orumas ir kitos vertybės, sudarančios šių santykių objektą, iš esmės yra paties asmens savybės.

Šeimos santykiai – santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindai ir tvarka, sutuoktinių turtinės ir asmeninės neturtinės teisės, vaikų kilmės nustatymas, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teisės ir pareigos, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarkos pagrindinės nuostatos.

CIVILINĖS TEISĖS FUNKCIJOS IR UŽDAVINIAI.

Teisės funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant, organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė kaip visuomeninių santykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys atlieka dvi svarbiausias funkcijas: reguliavimo ir apsaugos. Atskirose teisės šakose jos pasireiškia nevienodai. Baudžiamoji, baudžiamojo ir civilinio proceso teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t.y. reguliavimo funkcijai. CT paskirtis – teisiškai veikti susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kkelias atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams.

Pagal CT normų poveikio visuomeniniams santykiams pobūdį tikslinga skirti dvi reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad atitinkami CT institutai įtvirtina visuomenei bei valstybei pageidautinus visuomeninius santykius (nuosavybės teisės institutas – nustato nuosavybės teisės subjektus, turinį, objektus ir t.t., autorinės teisės institutas, išradimų teisės institutas ir kt.). Dinamiška reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykių keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenės poreikius.

Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus CT normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas – atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka tikrovės, ir pan.

Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, be abejo, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį. Todėl manoma, kad CT atlieka ir auklėjimo funkciją.

Pagrindinis CT uždavinys – nukreipti žmonių, įvairių

organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.

Remdamiesi išdėstytu, galime suformuluoti CT sampratos apibrėžimą:

Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe ppagrįstą visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.

CIVILINĖS TEISĖS ATRIBOJIMAS NUO KITŲ TEISĖS ŠAKŲ.

Teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis kriterijus, metodas – pagalbinis kriterijus, kuriais remiantis viena teisės šaka yra atribojama nuo kitos. Atriboti CT nuo valstybės ar BT nesunku, nes jų reguliuojami santykiai kokybiškai skirtingi. Daug sunkiau CT atriboti nuo Administracinės, Darbo ir Šeimos teisės, nes jos turi daug bendro su CT.

Civilinės teisės atribojimas nuo administracinės. Administracinė teisė rreguliuoja santykius, atsirandančius valstybės institucijoms įgyvendinant vykdomąją bei tvarkomąją veiklą (valstybinių įmonių, akcinių bendrovių steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, valstybinėms įmonėms – valstybinio kapitalo lėšų ir kt.). Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja administracinė teisė , būdinga tai, kad viena iš šių santykių ššalių yra valdymo institucija, tuose santykiuose dalyvaujanti kaip jai pavestų vykdomųjų – tvarkomųjų funkcijų vykdytoja, o kita šalis – jai pavaldi. T.y. administraciniai teisiniai santykiai yra valdžios ir pavaldumo santykiai. Jeigu valstybinio valdymo organas (pvz., savivaldybės miesto valdyba) lygybės pagrindu sudarytų rangos sutartį dėl savo patalpų remonto, šiuos sutartinius santykius reguliuotų jau ne administracinės , bet CT normos. Administraciniam teisiniam reguliavimui būdingi teisinio įsakymo (liepimo) ir pavaldumo elementai, o civiliniam teisiniam reguliavimui – leidimo, koordinavimo elementai ir teisinė lygybė.

Finansų teisė nuo civilinės teisės skiriasi tuo, kad jos reguliavimo dalykas – santykiai, atsirandantys valstybei įgyvendinant finansinę veiklą (biudžeto, emisijos ir kt.). Šiems santykiams, kaip ir administraciniams teisiniams, būdingas jų subjektų pavaldumas, o ne jų teisinė lygybė.

Darbo teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai ssantykiai, susidarantys darbo proceso metu. Darbo teisinių santykių subjektai teisiškai yra lygūs ir kartu pavaldūs įmonėje, organizacijoje nustatytai vidaus tvarkai. Tuo iš esmės darbo teisė ir skiriasi nuo civilinės (pvz., CT normomis reguliuojami rangos santykiai – rangovas nepriklauso užsakovo darbuotojų kolektyvui, pats organizuoja savo darbą, nustato veiklos tvarką).

Šeimos teisės reguliavimo dalykas – asmeniniai ir turtiniai santykiai, atsirandantys tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų šeimos narių, taip pat tarp globėjų ir globotinių, rūpintojų bei rūpintinių. Šeimos teisėje dominuojantis vaidmuo tenka asmeniniams ssantykiams tarp griežtai apibrėžtų subjektų, o turtiniai santykiai priklauso nuo asmeninių, yra neatlygintini bei pasižymi kitais ypatumais, kuriuos lemia asmeniniai santykiai.

Atriboti CT nuo prekybos teisės iš esmės neįmanoma.Todėl kai kurie autoriai kelia klausimą: ar civilinė ir prekybos teisė yra dvi savarankiškos teisės šakos, ar tai viena šaka. Daugelis autorių CT laiko bendrąja privatine teise, o prekybinę – specialiąja privatine teise. Taigi CT reguliuoja daugiau bendrus privačius santykius, kitos privačios teisės šakos, tame tarpe ir prekybos teisė, – siaurus, specifinius privačios teisės santykius.

2 TEMA. VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ CIVILINIO TEISINIO REGULIAVIMO METODAS.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, o civilinio teisinio reguliavimo metodas, – kaip, kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi.

Teisinio reguliavimo metodo svarbiausi elementai (teisinio poveikio būdai): leidimo, įsakymo (liepimo) ir draudimo.

Administracinėje teisėje dominuoja liepimo (įsakymo) elementai, baudžiamojoje – draudimo, civilinėje teisėje – leidimo. Tokiu būdu susidaro savarankiški administracinio , baudžiamojo ir civilinio teisinio reguliavimo metodai, turintys kiekvienam jų būdingus požymius, kurie šiuos metodus ir skiria vienus nuo kitų.

Civilinio teisinio reguliavimo metodo požymiai: 1) teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė; 2) šių santykių dalyvių iiniciatyva formuojant santykius; 3) dispozityviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilinės teisės subjektams priklausančias teises; 4) turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises; 5) ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.

Teisinė CT santykių dalyvių lygybė: CT reguliuojamų santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, CT normos jiems nustato lygias teises ir pareigas (neprikl. nuo to, kas šių santykių subjektas – fizinis asmuo, juridinis asmuo, valstybė., kokia subjektų turtinė padėtis ir t. t.). Pavyzdžiui, teisinė lygybė pirkimo – pardavimo santykyje reiškiasi tuo, kad pirkėjas ir pardavėjas teisiškai yra nepavaldūs vienas kitam ir pardavėjas negali priversti pirkėjo, kad jis nusipirktų daiktą už tam tikrą kainą. Bet CT santykio dalyviai patys savo susitarimu gali pakeisti lygią pradinę teisinę padėtį (pvz., skolintojas, pagal paskolos sutartį perdavęs tam tikrą pinigų sumą skolininkui, turi tik teisę tos sumos reikalauti, o skolininkas – tik pareigą skolą grąžinti), ir vėl ją atstatyti (skola grąžinama), t.y. pavaldūs vienas kitam netampa.

CT santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius: CT subjektai, norėdami įgyti civilines teises ar susikurti civilines pareigas, turi išreikšti savo valią: sudarydami įvairius sandorius (pirkimo – pardavimo, mainų, dovanojimo, paskolos ir t.t.); sukurdami mokslo, meno, literatūros kūrinius; priimdami ar atsisakydami priimti palikimą (fiziniai asmenys) ir pan. CT yra vienintelė teisės ššaka, kurios normos civilinės teisės subjektams suteikia tokią plačią valios ir veiksmų laisvę atsirasti, pasikeisti bei pasibaigti įvairiems teisiniams santykiams, taip pat įsigyti subjektines teises bei disponuoti jomis.

Dispozityviškumas CT santykiuose, – tai CT normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra įgyvendinti savo civilinį teisinį subjektiškumą – pasirinkti atitinkamą savo elgesio variantą: įgyti vienokias ar kitokias subjektines teises ar jų neįgyti, pasirinkti konkretų jų įgijimo būdą, savo nuožiūra įstatymo nustatytuose rėmuose reguliuoti teisinių santykių turinį, disponuoti subjektinėmis teisėmis.

Turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė. Pagrindinis CT reguliavimo dalyko komponentas yra turtiniai santykiai. Kadangi turtinių santykių objektas – turtas – CT pažeidimo atveju sunaikinamas, kitokiu būdu padaromi nuostoliai ar neįvykdoma pareiga, tai neteisėtais veiksmais yra pažeidžiama ir CT santykių dalyvių turtinė lygybė, kurią būtina atstatyti. Todėl turtinių teisių pažeidėjas yra įpareigojamas atstatyti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį: atlyginti žalą natūra arba pinigais (nuostolius), o įstatymo nustatytais atvejais sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) ir kt.

Neturtinių, susijusių su turtinėmis, teisių pažeidėjas įstatymų numatytais atvejais taip pat įpareigojamas atlyginti žalą. Ji atlyginama, pvz., už autorystės teisės pažeidimus, dėl kurių atsirado turtinių nuostolių,.

Neturtinių, nesusijusių su turtinėmis, teisių pažeidimai, už kuriuos numatyta prievolė atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, numatyti LR CK 2.20

– 2.27 str. (teisė į vardą, teisė į atvaizdą, teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, asmens garbės ir orumo gynimas, teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą, teisė į fizinę laisvę, teisė keisti lytį).. Žalos atlyginimo dydį nustato teismas. Šiuo atveju žala padaroma asmeninėms neturtinėms vertybėms ir nėra susijusi su turtiniais praradimais, o pasireiškia dvasinio, fizinio pobūdžio praradimais, kuriuos bent iš dalies gali kompensuoti piniginės sumos.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, rreputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. (6.250)

CT normose numatyti ir tokie atvejai, kkai už padarytą žalą atsako ne patys pažeidėjai, o kiti asmenys: pvz., už nepilnamečių iki 14 metų padarytą žalą atsako tėvai, globėjai arba mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucija (CK 6.275 str.).

Turtinės atsakomybės tikslas – pašalinti civilinių teisinių ssubjektinių teisių pažeidimo pasekmes ir garantuoti šių teisių įgyvendinimą.

Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka. CT santykių dalyviai turi lygias teises, yra nepavaldūs vieni kitiems. Todėl tarp jų kilusį ginčą turi spręsti nesuinteresuotas organas, su kuriuo pavaldumo ryšiais nėra susijusi nė viena iš ginčo šalių. Tokie specialūs jurisdikciniai organai yra teismas bei arbitražas, kurie paprastai ir sprendžia civilinius ginčus.

Taigi civilinio teisinio reguliavimo metodas yra teisės subjektų juridine lygybe pagrįsta teisinio poveikio būdų ir priemonių visuomeniniams santykiams sistema, leidžianti pasireikšti tų santykių dalyvių iniciatyvai ir dispozityviškumui, įgyjant bei įgyvendinant civilines subjektines teises, o jas pažeidus, numatanti turtinės atsakomybės priemones ir teisę turinčiam asmeniui garantuojanti gynybos priemones, kad pažeistosios teisės bus atstatytos.

CIVILINĖS TEISĖS PRINCIPAI: lygiateisiškumas, nuosavybės neliečiamumas, sutarties laisvė, teisingumas, protingumas, ssąžiningumas ir kt.

Lygiateisiškumas reiškia diskriminavimo draudimą ir reikalavimą, kad vienodos situacijos būtų vertinamos vienodai (vienodos faktinės sudėties civilinės bylos t. b. sprendžiamos vienodai, ir kt.).

Nuosavybės neliečiamumas – Nuosavybės teisė, kaip viena pagrindinių žm. teisių, yra kiekvieno civilinių teisinių santykių subjekto, tiek visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas (K 23 str. ir t.t.).

Sutarties laisvės pr. – 1) kiekvienas veiksnus asmuo turi teisę sudaryti sutartį su kuo nori, o sutarties šalys turi teisę savo susitarimu nustatyti bet kokias sutarties sąlygas, neprieštaraujančias imperatyvioms įįstatymo normoms, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir kitiems teisės principams;

2) negalima asmens priversti sudaryti sutartį prieš jo valią.

Teisingumo pr. – 1) siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros;

2) asmeniui skiriama sankcija t. b. proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui ir pan.

Protingumo pr. – asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t.y. racionalaus, protingo asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną.

Sąžiningumo pr. – Sąžiningumas objektyviuoju požiūriu yra toks žmogaus elgesys, kuris atitinka protingumo ir teisingumo principų reikalavimus.

Objektyviuoju požiūriu asmuo yra sąžiningas ar ne, nustatoma analizuojant atsakymą į klausimą, ar asmuo turėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti.

Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje. Jis nustatomas analizuojant atsakymą į klausimą, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti.

Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu kriterijus, t. y. asmuo bus sąžiningas tik jei jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo ir neturėjo žinoti tam tikrų aplinkybių.

Nesikišimo į privačius reikalus pr. – draudžiama kištis ne tik į FA privatų, jo šeimos gyvenimą, bet ir į asmens, užsiimančio verslu (verslininko), reikalus.

Teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių, arba teisinio aiškumo pr. – 1) pagarba įgytoms teisėms; 2) draudimas taikyti civilinius įstatymus atgaline tvarka; 3) draudimas pernelyg ddažnai keisti civilinius įstatymus, verslo sąlygas ir t.t. 4) suprantamos kalbos reikalavimas; 5) senaties termino taikymo reikalavimas.

Proporcingumo pr. – taikomos priemonės t. b. proporcingos siekiamiems tikslams.

Neleistinumo piktnaudžiauti teise pr. – 1) neleistini asmens veiksmai, kuriais jis įgyvendina savo teisę ne pagal jos socialinę paskirtį ir šitaip daro žalą kt. asmenims; 2) pagrindinių CT principų – sąžiningumo, protingumo, teisingumo pažeidimas.

Visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos pr. – asmuo turi teisę teisme ginti bet kurią savo pažeistą civilinę subjektinę teisę.

Draudimas riboti civilines teises kitaip nei įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais. – civilines teises gali riboti tik įstatymas; Įstatymo numatytais atvejais – teismas.

3 TEMA. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS

Civilinio teisinio santykio sąvoka ir struktūriniai ypatumai.

Norėdami patenkinti savo poreikius asmenys dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose santykiuose. Jeigu šiuos santykius reguliuoja TN, visuomeniniai santykiai įgyja teisinę formą ir tampa teisiniais santykiais, o santykių subjektai įgyja subjektines teises ir teisines pareigas. CT santykiai, tai CT normomis sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises bei pareigas. Sureguliavus visuomeninius santykius CTN-omis visuomeniniai santykiai neišnyksta, faktiniai visuomeniniai santykiai įgyja tam tikrą teisinį apibrėžtumą. T.y. faktinio visuomeninio santykio turinį sudarantys veiksmai tampa to santykio dalyvių subjektinėmis teisėmis ir teisinėmis pareigomis. Taigi, į tuos pačius santykius galime žvelgti dvejopai: kaip į faktinius visuomeninius ssantykius ir teisinius santykius.

CT santykis tai CTN-ų pagrindu dėl materialinių ar nematerialinių gėrybių atsirandantis teisinis santykis, kurio dalyviai turi teisinį savarankiškumą bei turtinį atskirumą ir dalyvauja tame santykyje kaip lygiateisiai teisių ir pareigų subjektai.

CT santykių ypatumai. Specifinius CT santykių bruožus, pagal kuriuos CT santykius galima atriboti nuo kitų teisinių santykių nulemia teisinio reguliavimo dalyko ir metodo ypatumai. Civilinis teisinis santykis nuo kitų teisinių santykių skiriasi savo subjektais, kurie turi organizacinį ir turtinį atskirumą, yra teisiškai nepavaldūs vieni kitiems.

CT santykio turinys. Civilinio teisinio santykio turinys yra teisėmis ir pareigomis numatyti civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai.

Civilinės subjektinės teisės sąvoka. Civilinė subjektinė teisė apibūdinama, apibrėžiama kaip galimas elgesys skirtas tenkinti savo ar kitų santykio dalyvių interesus.

Civilinės subjektinės teisės turinys –tai civilinės teisės normomis leidžiamas (nedraudžiamas) elgesys, susidedantis iš trijų rūšių galimybių:

1) galimybės turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą,

2) galimybė reikalauti iš kitų asmenų tam tikro aktyvaus elgesio,

3) galimybės imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti ar ginti.

Civilinė subjektinė pareiga – suprantama kaip privalomo elgesio ribos, kaip privalomas elgesys, skirtas tenkinti teisinių santykių dalyvių interesus.

Civilinės subjektinės pareigos turinys –tai privalomas elgesys, susidedantis iš teisinių būtinybių, kurios atitinka teisę turinčio asmens galimybes:

1) galimybę pačiam teisę turinčiam asmeniui tam tikru būdu elgtis

atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė netrukdyti jam tai daryti (netrukdyti savininkui turtą valdyti, naudotis juo bei disponuoti),

2) galimybę reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito ar kitų asmenų atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė tuos aktyvius veiksmus įvykdyti (nuomotojas privalo perduoti nuomininkui jo išsinuomotą daiktą),

3) galimybę imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti bei ginti atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė ne tik kad netrukdyti imtis tokių priemonių, bet atitinka jo pareiga padėti atstatyti tą pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę.

Jeigu vieno asmens teisės negarantuotos kkitų asmenų privalomas elgesys, tai bus tik jo noras. Todėl civilinis teisinis santykis ir reiškiasi kelių asmenų galimo bei privalomo elgesio aktais, kurie numato jų teises ir pareigas.

CT santykių subjektai. – tai asmenys, tarp kurių susiklosto arba atsiranda CT santykis. Teigiama, kad CT santykiai gali atsirasti ir tarp asmens ir daikto (pvz., nuosavybės teisiniai santykiai). Tačiau toks teiginys iš esmės neteisingas. CT santykiai gali atsirasti tik tarp asmenų (subjektų) dėl to daikto (objekto). CT santykių subjektu gali būti kiekvienas aasmuo, kuris pagal atitinkamus galiojančius CT NA gali būti tų civilinių santykių subjektu. T.y. tas asmuo turi turėti civilinį teisinį subjektiškumą. Įgyvendindamas šį subjektiškumą, siekdamas tenkinti savo poreikius, asmuo gali įgyti įvairias subjektines civilines teises. CT santykiu subjektu gali būti vvalstybė, savivaldybė, fizinis ar juridinis asmuo.

Fiziniai asmenys kaip civilinių santykių subjektai skirstomi:

1) LR piliečiai,

2) užsieniečiai,

3) apatridai (asmenys be pilietybės).

Užsienio piliečiai ir apatridai Lietuvoje su nežymiais apribojimais naudojasi tokiomis pat civilinėmis teisėmis ir pareigomis kaip ir Lietuvos piliečiai.

Juridinis asmuo, kaip CT santykių subjektas, suprantamas kaip tam tikra organizacija, turinti savo atskirą turtą ir galinti savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas, būti ieškovu bei atsakovu teisme arba trečiųjų teisme (arbitraže).

CT santykiuose įstatymų numatytais atvejais dalyvauja valstybė bei savivaldybės.

CT subjektiškumas – tai CTN-omis nustatyta fizinių, juridinių, asmenų bei valstybės ar savivaldybių galimybė būti civilinių teisinių santykių subjektais.

CT santykių subjektų teisinis subjektiškumas nėra vienodas. Jis priklauso nuo CT santykių subjektų paskirties, jų poreikių.

Laikoma, kad fizinių asmenų TC subjektiškumas yyra bendro pobūdžio- jie gali turėti įvairias CT-es ir pareigas, kurios reikalingos žmogui apskritai.

Juridiniai asmenys kuriami tam, kad pasiektų konkretų, specialų tikslą. Todėl jų CT subjektiškumas – specialus.

Tam tikrų ypatumų turi ir Valstybės bei Savivaldybių CT subjektiškumas, nes jų paskirtis specifinė ir skiriasi nuo fizinių bei juridinių asmenų subjektiškumo.

Vyrauja nuomonė, kad CT subjektiškumas susideda iš teisnumo ir veiksnumo.

Teisnumas – galėjimas turėti civilines teises ir pareigas.

Veiksnumas – galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas.

Pvz., KKonstitucijos 47 str. Yra nuostata, kad “žemė (.) nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei”. Ši K nuostata nurodo kas gali tapti žemės nuosavybės subjektais – apibrėžtas LR piliečių ir valstybės teisnumas. Norėdamas tapti konkrečios žemės nuosavybės subjektu, asmuo turi atlikti (galėti atlikti) aktyvius veiksmus – t.y. turi būti veiksnus.

Teisnumas –tai subjektui suteikta galimybė įgyti konkrečias subjektines teises, o jų realizavimui reikia, kad subjektas būtų veiksnus.

CT SANTYKIŲ RŪŠYS.

Dažniausiai CT santykiai klasifikuojami atsižvelgiant į jų objektus:

1) turtiniai CT santykiai – atsirandantys tarp subjektų dėl turto,

2) neturtiniai CT santykiai – atsirandantys dėl žmogaus kūrybos rezultatų ar asmeninių neturtinių gėrybių, neatskiriamų nuo asmens

Turtiniai CT santykiai skirstomi į:

1) nuosavybės CT santykius – tai tokie CT sureguliuoti turtiniai santykiai, kur teisę turintis asmuo, nuosavybės teisės subjektas, turi teisę turtą valdyti, naudotis juo ir disponuoti, o visi kiti asmenys turi pareigą netrukdyti jam įgyvendinti šias teises.

2) prievolinius CT santykius – tai CT normomis sureguliuoti turtiniai santykiai, kurių vienas subjektas – kreditorius, turi teisę reikalauti iš kito subjekto – skolininko, kad šis perduotų jam turtą, atliktų darbus, teiktų paslaugas, sumokėtų pinigus arba susilaikytų nuo kokių nors veiksmų, o skolininkas privalo įvykdyti savo pareigą.

Neturtiniai CT santykiai yra trijų rūšių:

1) asmeniniai neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl neturtinių gėrybių, kurios neatskiriamos nnuo žmogaus ar žmonių kolektyvo (neturtiniai santykiai nesusiję su turtiniais), – tai santykiai dėl garbės, orumo, vardo, firminio pavadinimo ir pan.), šių santykių objektai negali būti perleidžiami kitiems asmenims,

2) neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl intelektualinės veiklos produktų (neturtiniai santykiai susiję su turtiniais), – atsiranda dėl mokslo, meno, literatūros kūrinių, išradimų ir pramoninių pavyzdžių sukūrimo bei panaudojimo, intelektualinės veiklos objektą, neturtines bei turtines teises, išskyrus autorinę teisę, autoriai gali perleisti kitiems asmenims,

organizaciniai teisiniai santykiai, jie susiję tiek su turtiniais, tiek su neturtiniais santykiais ir padeda tiems santykiams atsirasti, formuotis ar juos įgyvendinti, – tai santykiai, atsirandantys sudarant pervežimo ir kitas panašias ūkines sutartis

Pagal savo turinį CT santykiai skirstomi:

1) absoliutiniai CT santykiai- kuriuose gali dalyvauti kiekvienas asmuo,

2) santykiniai – kuriuose gali dalyvauti tik tam tikras asmenų ratas.

Nuosavybės teisiniai santykiai skirstomi į:

1) privačios nuosavybės teisinius santykius (subjektai – fiziniai ar juridiniai asmenys),

2) viešosios nuosavybės teisinius santykius ( subjektai – valstybė ar savivaldybės).

3) , atstovavimo santykiai ir kt.

Civilinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.

CT santykiui atsirasti reikalingas teisinis – faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktu

Juridinis faktas (JF) – tai toks realios tikrovės reiškinys, su kuriuo CT normos sieja CT-io santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

JF būdingi požymiai:

1) tai tam tikros realios tikrovės reiškinys,

2) tai toks reiškinys, kurį numato CT normos,

3) tai turi būti toks reiškinys, ssu kuriuo CT normos sieja tam tikrus teisinius padarinius (pasekmes).

JF sukelia pasekmes:

1) CT santykių atsiradimą,

2) CT sant. Pasikeitimą,

3) CT sant. Pasibaigimą.

Pagal jas JF klasifikuojami į:

1) teisę sukuriančius,

2) teisę pakeičiančius,

3) teisę panaikinančius.

JF pagal savo turinį skirstomi:

1) veiksmus, t.y. faktus priklausančius nuo žmogaus valios,

2) įvykius, t.y. faktus nepriklausančius nuo žmogaus valios.

Nors CT nevartojama sąvoka “veika”, bet CT įstatymais numatytais atvejais kaip veiksmas gali būti suprantamas ir neveikimas (pvz., prievolės nevykdymas, skolos negrąžinimas, užtraukia skolininkui atsakomybę).

Veiksmai gali būti teisėti (neprieštarauja CT normų reikalavimams) arba neteisėti (neatitinka, prieštarauja konkrečioms teisės normoms).

Pagal tikslą teisėti veiksmai skirstomi į teisinius aktus ir poelgius.

Teisiniai aktai – tokie teisėti veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti CT santykius.

Poelgiai – tokie CT subjekto veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti sau subjektinių teisių ar įgyti teisinių pareigų, bet dėl tokių veiksmų atsiranda teisinės pasekmės, nes tai numato C įstatymai.

Teisiniai aktai savo ruožtu skirstomi į administracinius aktus ir sandorius.

Administraciniai aktai – tai valstybinio valdymo organų, visuomeninių valdymo organų aktai, turintys CT reikšmę.

Sandoriai – asmenų veiksmai, specialiai skirti sukurti tam tikriems teisiniams padariniams. Labiausiai paplitę sandoriai – CT sutartys.

Teisiniai įvykiai skirstomi į:

1) absoliučius – atsiranda ir vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios (natūrali žmogaus mirtis, sutartyse – nenugalima jėga ir t.t.).

2) santykinius – atsiradimas susijęs su žmogaus valios išreiškimu,

bet toliau vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios, kartais tolesnis vystymasis gali būti net priešingas žmogaus valiai (trobesių padegimas, vaiko gimimas irt.t.)

CT santykiams atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti kartais neužtenka vieno juridinio fakto, reikalingi keli. Tokia JF sistema, susidedanti iš dviejų ar daugiau tarpusavyje susijusių veiksmų ar įvykių, dažniausiai vadinama faktine sudėtimi, arba juridinių faktų sudėtimi.

Juridinių faktų sudėtį reikia skirti nuo sudėtingo juridinio fakto. JF sudėtis yra kelių savarankiškų faktų sistema, o sudėtingas JF – vieno fakto požymių sistema (CT pažeidimas kai jjuo padaroma žala – tai vienas sudėtingas JF, tačiau norint nustatyti CT pažeidimą, įrodyti, kad buvo įvykdytas priešingas teises veiksmas, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veiksmo ir žalos, turi būti nustatyta asmens, padariusio žalą, kaltė, pagaliau turi būti padaroma žala, – visų šių veiksmų sistema sudaro juridinio fakto sudėtį).

4 tema. LR CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

Teisės šaltiniai:

Pirminiai (tiesioginiai) CT šaltiniai:

1) Statutinė (pozityvioji) civilinė teisė (LR Konstitucija; CK; kt. Įstatymai; LR Tarptautinės sutartys;)

2) Papročiai;

3) Bendrieji teisės principai;

Išvestiniai (netiesioginiai) CT šaltiniai:

1) teismo precedentas (CK 1.5 str. 3-4 d., 11.8-1.9 str.);

2) teisės doktrina (CK 1.9 str.).

Civilinių įstatymų sąvoka.

CĮ materialiuoju požiūriu – elgesio taisyklė, t.y. teisės norma, nustatyta valstybės.

CĮ formaliuoju požiūriu – Seimo priimtas teisės aktas.

CT ir civilinių įstatymų santykis.

`CT – tai teisės normų sistema. CĮ – teisės aktas, kkuriuo ir kuriame ši teisės norma nustatyta.

Civiliniai ir kompleksiniai įstatymai.

LR Konstitucija kaip CT šaltinis.

Kiekvieno civilinio teisinio santykio subjekto elgesį reguliuoja vieno ar kito valstybinio norminio akto teisės normos. Šiuo požiūriu valstybiniai norminiai aktai įgyja CT šaltinio reikšmę.

Pagrindinis CT šaltinis – Konstitucija (K). K suprantama kaip įstatymų leidimo, tobulinimo bazė, pagrindiniai principai. Bet kokie CT įstatymai negali prieštarauti K-jai. Pvz., K 23 str. “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.” Joks CT įstatymas negali pažeisti šio principo.

LR CK – pagrindinis kodifikuotas CT šaltinis. CK detalizuoja daugelį K-oje įtvirtintų teisių, nustato jų gynimo civilinius teisinius būdus. Susideda iš 6 knygų: Bendrosios nuostatos, Asmenys; Šeimos teisė; Daiktinė teisė Paveldėjimo teisė; Prievolių teisė.

Kiti kodifikuoti civilinių įįstatymų aktai.

Kelių transporto kodeksas; Vidaus vandenų transporto kodeksas; Geležinkelio transporto kodeksas;

LR Vyriausybės nutarimai. Kiti civiliniai norminiai aktai.

Visi kiti norminiai aktai reguliuojantys civilinius santykius – poįstatyminiai. Juos leidžia institucijos, kurios neturi įstatymo leidybos teisės. Dažniausiai tai valstybės valdymo organų išleisti aktai. Jie negali prieštarauti įstatymams, yra mažesnės teisinės galios. Poįstatyminių aktų paskirtis – konkretizuoti įstatymus, juose įtvirtintas normas. Tai Vyriausybės nutarimai, potvarkiai, Ministerijų, departamentų, kt. valdymo organų teisės aktai, įvairių organizacijų nuostatai, įstatai (dažnai reguliuoja organizacijos narių turtines teises). SSavivaldybių Tarybų priimami sprendimai, jei jie turi CT pobūdžio normų.

Papročiai gali būti CT šaltiniai Įstatymų ar sutarčių nustatytais atvejais, Papročiai netaikomi, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. (1.4)

Konstitucinio teismo nutarimai, nustatantys, kad normos atitinka ar ne Konstitucijai – taip pat CT šaltiniai (dažnai paaiškinama, kaip ginčijamą normą naudoti).

Teismų praktikos reikšmė taikant ir tobulinant CT įstatymus.

Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Tam Aukščiausiasis Teismas:

1) skelbia skyrių plenarinių sesijų nutartis, taip pat trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma atitinkamo skyriaus teisėjų. Į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus;

2) analizuoja teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus ir teikia rekomendacinius išaiškinimus;

3) gali konsultuoti teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo ir taikymo klausimais. (Teismų įst. 23 str.)

Civilinių įstatymų galiojimas laiko, erdvės, asmenų atžvilgiu.

Galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai. Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. (1.7)

1993.04.06. išleistas įstatymas “Dėl LR įstatymų iir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” nurodo nuo kada TA laikomi galiojančiais.

Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas , jeigu pačiuose įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

Kiti Seimo priimti teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose aktuose nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka.

Respublikos Prezidento dekretai taip pat įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose dekretuose nenustatoma kita jų įsigaliojimo diena.

Esant neatidėliotinam reikalui, Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti Seimo priimti teisės aktai, taip pat Respublikos Prezidento dekretai oficialiai gali būti paskelbti specialiame Seimo leidinyje arba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA). Tokiu atveju įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai įsigalioja po to arba kitą dieną po jų paskelbimo, tačiau artimiausiu metu šie teisės aktai skelbiami ir „Valstybės žiniose“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie pasirašyti Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro paskelbiami „Valstybės žiniose“.

Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas įsigalioja tą dieną, kurią jis pirmiausiai buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ arba specialiame Seimo leidinyje, arba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA).

Nustoja galios: 1) jei tas įstatymas ar kt. norminis aktas buvo iišleistas apibrėžtam terminui, – pasibaigus jo galiojimo laikui:

2) pripažinus netekusiu galios (priėmus naują norminį aktą nurodoma nuo kada ir kokie norminiai aktai netenka galios, nors dažnai valstybinio valdymo organai (VVO) išleidžia norminį aktą, nenurodydami, kad tokiu pačiu pavadinimu anksčiau išleistas norminis aktas nustojo galios).

Galiojimas erdvėje. Visi LR įstatymai ar kt. TNA-ai galioja visoje šalies teritorijoje. Tam tikrais atvejais Vyriausybės nutarimai, ministerijų, departamentų ar kt. VVO teisės aktai gali būti apibrėžto teritorinio galiojimo, pvz., administracinio vieneto teritorijoje. Tai turi būti numatyta pačiame teisės akte. Administracinio vieneto TNA galioja toje teritorijoje.

Galiojimas visuomeninių santykių subjektams (galiojimas asmenims). Bendra nuostata – įstatymai, kiti TNA-ai galiojantys t.t. teritorijoje, taikomi visiems, toje teritorijoje esantiems asmenims. Toks aktų galiojimas vadinamas bendruoju.

Galimas ir specialusis CTNA galiojimas asmenims. Tai tokie atvejai, kai CTNA taikomas ne visiems CT santykių subjektams t.t. teritorijoje. Tokiu atvejų subjektų, kuriems taikomas CTNA ratas turi būti nurodomas pačiame CTNA-e. Jei kyla neaiškumų, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad CTNA galioja visiems asmenims.

Įstatymų ir teisės analogija civilinėje teisėje.

CK 1.8 straipsnis. 1. Civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija). 2. Jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai (teisės analogija). 3. Neleidžiama pagal

analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų.

5 TEMA. CIVILINĖS TEISĖS SISTEMA.

Sistema – tai sandara, junginys, skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą santykinai savarankišką darinį. Ji apima savo komponentus (posistemes, dalis, elementus) ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei santykius. T.y. sistema tai ne tik tam tikrų reiškinių pasidalijimas į atskiras dalis – elementus, bet ir tų elementų tarpusavio ryšiai, vienijantys juos į darnią visumą.

Sistemą sudaro ne vien teisė apskritai. Atskiros teisės ššakos, pošakiai, net atskiros teisės normos, būdamos didesnės sistemos elementai, pačios sudaro santykinai savarankiškas sistemas.

CT, kaip teisės sistema, yra visuma CT normų tam tikra tvarka suburtų į atskirus, nuosekliai išdėstytus institutus, pošakius, kurie sąveikaudami sudaro vieningą civilinės teisės sistemą.

Pirminis (bazinis) CT sistemos elementas yra CT norma. Atskira šios šakos norma dažniausiai taip pat sudaro sistemą, susidedančią iš susijusių elementų: hipotezės, dispozicijos ir sankcijos.

CT institutas – tai tam tikra CT normų grupė, reguliuojanti santykinai savarankišką visuomeninių santykių sistemą, – dalį CCT reguliuojamų santykių (CT subjektų, sandorių, ieškininės senaties ir kt. institutai).

CT pošakis – tai keli pagal reguliavimo dalyką vienarūšiai tarpusavyje susiję CT institutai, sudarantys santykinai savarankišką CT sistemos dalį. Tai nuosavybės, prievolinė, butų teisė, autorinė ir išradybos teisė (pvz., pprievolinės teisės pošakis susideda iš pirkimo – pardavimo, dovanojimo, paskolos, pavedimo, turto nuomos, komiso, rangos ir kt. institutų).

Be minėtų CT sistemos elementų, ši sistema dar yra skirstoma į: bendrąją ir ypatingąją CT sistemos dalis.

Bendrosios CT dalies normos ir institutai nustato bendras taisykles, kurios paprastai taikomos visiems CT normų reguliuojamiems visuomeniniams santykiams. Pagal savo struktūrą bendroji dalis skirstoma į tarpusavyje susijusį teisės institutų kompleksą. Šiems svarbiausiems institutams priklauso pagrindiniai nuostatai, nurodantys civilinių įstatymų uždavinius, civilinės teisės normomis reguliuojamus santykius, nustatantys civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus, civilinių teisių įgyvendinimo sąlygas, civilinių teisių gynimo būdus, teisinę civilinės teisės subjektų padėtį, teisės normas apie sandorius, atstovavimą, terminus ir ieškininę senatį.

Ypatingosios CT dalies normos, institutai ir pošakiai reguliuoja tik tam tikras, aatskiras visuomeninių santykių grupes. Ypatingosios dalies normos skirstomos į šiuos pošakius ir institutus:

1) nuosavybės teisės pošakis, kurio normos (tame tarpe ir bendros) reguliuoja privatinės, kooperatyvų, visuomeninių organizacijų, valstybės, savivaldybių nuosavybės santykius.

2) Prievolinės teisės pošakis. Jis susideda iš bendrų normų ir institutų, kurie taikomi visų rūšių prievoliniams santykiams, ir specialių normų bei institutų, skirtų atskiriems prievoliniams santykiams reguliuoti.

3) CT pošakis, reguliuojantis santykius, atsirandančius dėl dvasinės kūrybos rezultatų sukūrimo ir panaudojimo, susideda iš autorinės teisės, teisės į atradimą, išradimų teisės, teisės į pramoninį pavyzdį iinstitutų. Šio pošakio normos reguliuoja santykius, atsirandančius dėl literatūros, mokslo, meno kūrinių sukūrimo, atradimų, išradimų padarymo ir t.t.

Privatinė ir civilinė teisė. Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė: – nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;

– gina valstybės interesus;

– jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas.

Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė.

Privatinė teisė: – reglamentuoja privačių asmenų santykius;

– jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė privatinė teisė.

Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.

Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.

UŽSIENIO VALSTYBIŲ CIVILINĖS IR PREKYBINĖS TEISĖS BENDRA CHARAKTERISTIKA.

Monistinė ir dualistinė civilinės teisės sistemos. Raidos tendencijos.

Dualistinė CT teisės sistema – civilinė ir prekybos teisės laikomos savarankiškomis privatinės teisės šakomis. Valstybės, turinčios dualistinę privatinės teisės sistemą: Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir kt. Prekybos teisė iš pradžių susiklostė kaip pirklių luomo teisė. Pirkliams nebuvo naudinga laikytis visų civilinės tteisės normų, kai kurios jų varžė prekybą. Palaipsniui formavosi prekybos papročiai, savitos prekybos sandorių sudarymo taisyklės, kurios vėliau buvo įtvirtintos teisės normomis, o pastarosios savo ruožtu buvo kodifikuotos atskiruose Prekybos kodeksuose.

Monistinė CT sistema. Prekybos teisė nėra savarankiška teisės šaka, nes vadinamoji prekybos teisė yra ne kas kita, kaip specialios civilinės teisės normos, taikomos komersantų (verslininkų) tarpusavio santykiams.

Raidos tendencijos. Olandija, Italija ir Kanados Kvebeko provincija, kuriose egzistavo dualistinė privatinės teisės sistema, ilgainiui jos atsisakė. Vieningų (unitarinių) civilinių kodeksų egzistavimas ir skirtumų tarp civilinės bei prekybos teisės išnykimas buvo pavadintas civilinės teisės “komercializacija”. Civilinės ir prekybos teisės santykio problema tebėra aktuali Lietuvoje). Pastaraisiais dešimtmečiais šalia sąvokų civilinė teisė, prekybos teisė pradėtos vartoti kitos sąvokos: biznio, arba verslo, teisė, ekonomikos teisė, ūkinė teisė ir pan. Vargu ar jos laikytinos savarankiškomis teisės šakomis. Minėtos sąvokos iš esmės reiškia ne ką kitą, o tam tikrą teisinę discipliną, kursą, kurį dėstant yra analizuojama visa, kas yra susiję su verslu (analizuojami ne tik civilinės teisės institutai – sutarčių teisė, įmonių teisė, bet ir darbo teisė, kainų ir konkurencijos teisinis reguliavimas, vartotojų teisių gynimas, bankininkystė ir kt.).

Pagrindinės užsienio šalių teisinės sistemos.

Pasaulyje egzistuoja daugybė nacionalinių teisinių sistemų. Panašumai, kuriuos nulemia istorinės, ekonominės, kultūrinės, politinės ar kitokios ppriežastys, leidžia išskirti kelias giminingas teisės šeimas. Literatūroje pateikiamas skirtingas pagrindinių pasaulio sistemų grupių skaičius Pvz., R. David pasaulio teisines sistemas skirsto į romanų – germanų (kontinentinę) teisės šeimą, anglų – amerikiečių (bendrąją) teisės šeimą, socialistinę teisės šeimą ir teisės šeimas, grindžiamas religijos ar tradicijų panašumu. Pagrindinės yra bendroji ir kontinentinė teisės šeimos.

Valstybėse, atstovaujančiose kontinentinės teisės teisinei sistemai, civilinė teisė suprantama kaip vieninga teisės šaka, kurios normos reguliuoja turtinius ir su jais susijusius ar nesusijusius neturtinius santykius.

Bendrosios teisės teisinės sistemos šalyse civilinės teisės , kaip vieningos teisės šakos, apskritai nėra. JAV, Anglijoje ir kt. bendrosios teisės teisinės sistemos šalyse egzistuoja institucinė privatinės teisės sistema, sudaryta iš šeimos teisės, nuosavybės teisės, sutarčių teisės, deliktų teisės, įmonių teisės, paveldėjimo teisės, intelektinės nuosavybės teisės ir kt. teisės institutų.

6 tema. CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI

Civilinių teisių objekto sąvoka ir objektų rūšys.

Civilinių teisių objektai yra tai, dėl ko tarp asmenų susiformuoja civiliniai teisiniai santykiai; su kuo yra susijusios civilinių teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos; tai asmens poreikių tenkinimo priemonė.

CK išskiriamos objektų rūšys:

1) daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai bei turtinės teisės ir pareigos (turtas plačiąja prasme);

2) veiksmai ir veiksmų rezultatai;

3) intelektinės veiklos rezultatai;

4) asmeninės neturtinės teisės ir vertybės.

Daiktai, kaip civilinių teisių objektas.

Daiktai – dažniausias civ. teisės objektas. Daiktai

– tai iš gamtos pasisavinti arba gaminant sukurti materialaus pasaulio dalykai. (4.1) Daiktas yra civ. teisės objektu nepriklausomai nuo to ar turi savininką ar jo neturi.

Daiktai skirstomi į: kilnojamus ir nekilnojamus; pakeičiamus ir nepakeičiamus (t.y. pagal tai, ar jie apibūdinti rūšiniais požymiais ar individualiais); išimtus iš apyvartos, neišimtus iš apyvartos ir ribotai esančius apyvartoje; suvartojamus ir nesuvartojamus; daliuosius ir nedaliuosius, pagrindinius ir antraeilius.

Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai.

1.98 str. Nekiln. daiktai – žemė ir kt. su žeme susiję daiktai, kurių negalima perkelti iiš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. . Nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Įstatymai gali pripažinti nekilnojamaisiais daiktais ir kitą turtą.

Kiln. daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.

4.3. str. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai

1. Pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšies požymiais apibūdinti ir individualių požymių neturintys daiktai.

2. NNepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibūdinti daiktai.

4.4 straipsnis. Individualiais ir rūšies požymiais apibūdinti daiktai

1. Individualiais požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų.

2. Rūšies požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai ttai daiktų rūšiai požymius.

4.5 straipsnis. Suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktai

1. Suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia.

2. Nesunaudojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, naudojami pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties.

4.6 straipsnis. Dalieji ir nedalieji daiktai

1. Daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas.

2. Nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai.

3. Dalieji pagal prigimtį daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais daiktais.

4.7 straipsnis. Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai

1. Kiekvienas asmuo nuosavybės tteise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje.

2. Išimti iš apyvartos yra tik išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai. (LR išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai – K 47 str.)

3. Ribotai esantys apyvartoje daiktai yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių.

Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai

Pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti ssavarankiškais teisinių santykių objektais.

Antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.

Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.

Esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu.

Vaisiais laikomi daiktai, kurie, organiškai vystantis pagrindiniam daiktui, turi atsiskirti, atsiskiria ar atskiriami nuo jo nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties.

Produkcija laikomi daiktai, kurie sukuriami kaip darbo rezultatas naudojant gamybos procese pagrindinius daiktus.

Iš daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje.

Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.

Daiktų skirstymas pagal vertę

1. Daiktai pagal vertę skirstomi į įprastinę vertę turinčius daiktus, į ypatingą vertę turinčius daiktus ir į asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turinčius daiktus.

2. Įprastinė daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią paprastai galima gauti iš daikto.

3. Ypatingoji daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią asmuo gauna pats valdydamas daiktą, juo naudodamasis ar disponuodamas.

4. Asmeniniais tikslais ppagrįsta daikto vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria daiktui dėl savo išskirtinių ryšių su tuo daiktu, nepaisydamas naudos, kurią paprastai galima gauti iš to daikto.

Pinigai ir vertybiniai popieriai. Vertybinių popierių rūšys.

Pinigai, kaip civilinių teisių objektai, – tai Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemonė. (1.100)

Vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas, – tai dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui.

Vertybinio popieriaus patvirtinta teisė gali būti perleista kitam asmeniui tik tuo atveju, kai perleidžiamas pats vertybinis popierius, jeigu įstatymai nenumato ko kita.

Įstatymų numatytais atvejais leidžiami nematerialūs vertybiniai popieriai, kurie yra pažymimi (įtraukiami į apskaitą) vertybinių popierių sąskaitose.

Vertybiniai popieriai gali būti pirminiai arba išvestiniai.

Vertybiniai popieriai gali būti vardiniai, pareikštiniai arba orderiniai.

1) vardiniai vert. popieriai (juose nurodomas asmuo, kuriam priklauso juose išreikšta teisė);

2) orderiniuose vert. popieriuose nurodomas tik 1 įgijėjas ir kartu suteikiama jam teisė, nurodyti kitą asmenį, galintį įgyvendinti dokumente išreikštą teisę (pvz., čekiai, vekseliai);

3) pareikštiniai vert. popieriai. Juose nėra nurodomas asmuo, kuriam priklauso popieriuje išreikšta turtinė teisė ir todėl ją gali pasinaudoti bet kuris asmuo, nustatyta tvarka, pateikęs tą vert. popierių (pvz., loterijos bilietai, obligacijos).

Vertybiniai popieriai gali būti piniginiai, nuosavybės ir pprekiniai vertybiniai popieriai.

Piniginis vertybinis popierius suteikia teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą (čekis, vekselis, obligacija).

Nuosavybės vertybinis popierius suteikia teisę dalyvauti valdant įmonę, patvirtina įmonės kapitalo turėjimą ir suteikia teisę gauti dalį įmonės pelno (akcijos ir akcijų sertifikatai ir kt.), išskyrus įstatymų numatytas išimtis.

Prekinis vertybinis popierius suteikia nuosavybės teisę į prekes, taip pat teisę gauti prekių (konosamentas, sandėliavimo dokumentas ir kt.).

Akcija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises.

Obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises.

Čekis, kaip vertybinis popierius, – tai čekio davėjo surašytas tam tikros formos pavedimas bankui be išlygų išmokėti jame įrašytą pinigų sumą čekio turėtojui.

. Vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui.

Konosamentas, kaip vertybinis popierius – tai dokumentas, įrodantis sutarties sudarymo faktą ir

patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš vežėjo konosamente nurodytus daiktus (krovinį) bei jais disponuoti.

Indėlio liudijimas (sertifikatas) – tai rašytinis banko liudijimas apie piniginių lėšų indėlį, suteikiantis teisę indėlininkui, suėjus nustatytam terminui, gauti indėlį ir palūkanas.

Valstybės skolinis įsipareigojimas – tai pareikštinis vertybinis popierius, patvirtinantis, kad jo turėtojas yra paskolinęs valstybei tam tikrą pinigų sumą, ir suteikiantis teisę gauti jame numatytą sumą ir palūkanas per visą šio vertybinio popieriaus turėjimo laiką.

Turtas. Įvairios termino “turtas” reikšmės įstatymuose.

Turtas – tai nekilnojamasis ir kilnojamasis tturtas, (.). Kilnojamuoju turtu šiame įstatyme taip pat laikoma: akcijos, obligacijos, vekseliai, kiti vertybiniai popieriai, meno kūriniai, brangieji metalai, brangakmeniai, pinigai. (Paveldimo ir dovanojamo turto mokesčio įstatymas)

Turtas – tai materialios, nematerialios ir finansinės vertybės (valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas)

Ir t.t.

Prekė – pardavimui skirtas turtas (pagrinde daiktai).

Įmonė civilinių santykių objektas.

Įmonės ir turtiniai kompleksai 1. Civilinių teisių objektu gali būti įmonė, kaip verslu užsiimančiam (pelno siekiančiam) asmeniui priklausantis turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kkitokių pareigų visuma. Įmonė yra laikoma nekilnojamuoju daiktu. 2. Turtinis kompleksas, kaip civilinių teisių objektas, – tai bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų visuma.

Kūrybinės veiklos rezultatai kaip civilinių teisių objektas.

Intelektinės veiklos rezultatai Civilinių teisių objektais laikomi mokslo, literatūros ir meno kkūriniai, išradimų patentai, pramoniniai pavyzdžiai bei kiti intelektinės veiklos rezultatai, išreikšti kuria nors objektyvia forma (rankraščiai, brėžiniai, modeliai ir kt.). (1.111).

Komercinė (gamybinė) paslaptis.

Komercinė (gamybinė) ir profesinė paslaptis 1. Informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. (1.116).

Asmeninės neturtinės gėrybės, kaip teisių objektai (piliečio vardas, garbė, orumas, juridinio asmens pavadinimas ir t.t.).

Asmenines neturtines vertybės nesusijusios su turtinėmis teisėmis, t. y. jos neatsiejamos nuo asmens, jos gali būti perduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais atvejais, arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai (vardas, gyvybė, sveikata, kūno neliečiamybė, ggarbė, orumas, žmogaus privatus gyvenimas, autoriaus vardas, dalykinė reputacija, juridinio asmens pavadinimas, prekių (paslaugų) ženklai ir kitos vertybės, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą).

7 TEMA. TERMINAI

Terminų reikšmė civilinėje teisėje.Terminų vieta civilinės teisės juridinių faktų sistemoje

Terminas – tai laiko tarpas (jo pradžia, pabaiga), su kuriuo civiliniai įstatymai sieja tam tikrus civilinius teisinius padarinius. Taigi teisiniu požiūriu terminas yra juridinis faktas, su kuriuo įstatymas sieja tam tikrų teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Terminas yra laikytinas juridiniu ffaktu, kuris atsiranda arba išnyksta be žmogaus valios, t.y. įvykiu.

Terminai CT – užtikrina įgytų subjektinių teisių stabilumą. Su terminais siejamas teisių ar pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas.

Įstatymų ar sandorių nustatytas arba teismo paskiriamas terminas nurodomas kalendorine data arba nurodomas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis ar valandomis skaičiuojamas laikas.

Terminas gali būti apibrėžiamas taip pat ir nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti.

1.123 straipsnis. Termino teisinė reikšmė

1. Jeigu pareigos atsiradimas siejamas su tam tikro termino pabaiga, negalima reikalauti pareigą atlikti, kol baigsis tas terminas.

2. Jeigu tam tikros sandorio teisinės pasekmės siejamos su termino pabaiga, tai sandoris ar prievolė nustoja galioti tam terminui pasibaigus (renta iki gyvos galvos).

3. Preziumuojama, kad terminas nustatytas skolininko naudai, išskyrus atvejus, kai:

1) skolininkui iškeliama bankroto byla;

2) skolininkas sunaikina pateiktą prievolės įvykdymo užtikrinimą;

3) skolininkas nepateikia prievolės įvykdymo užtikrinimo, kurį jis privalėjo pateikti.

Terminų rūšys. Civilinių teisių įgyvendinimo terminai. Subjektinių teisių egzistavimo terminas. Naikinamieji terminai. Garantiniai terimai. Pretenziniai terminai. Civilinių teisinių pareigų įvykdymo terminai. Bendrieji ir daliniai terminai. Termino praleidimas.

Terminai pagal įvairius kriterijus gali būti klasifikuojami į rūšis. Pagal tai, kas nustato konkretų terminą, jie yra skirstomi į įstatymo nustatytus, šalių susitarimu nustatytus ir teismo (arbitražo) nustatytus terminus.

Pagal teisines pasekmes terminai skirstomi į įgyjamuosius, naikinamuosius iir atnaujinamuosius.

Įgyjamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus atsiranda (įgyjama) tam tikra civilinė teisė ar pareiga.

Naikinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga. Naikinamieji terminai negali būti teismo ar arbitražo atnaujinti.

Atnaujinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus teismas gali jį atnaujinti, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Terminai, nustatyti reikalavimams, kylantiems iš civilinių teisinių santykių, pareikšti, sudaro atskirą grupę.Tai – garantiniai, pretenziniai ir ieškininės senaties terminai.

Garantiniai terminai – tai įstatymo ar šalių susitarimu nustatyti terminai, per kuriuos viena iš sutarties šalių atsako už daikto trūkumus.

Pretenziniais laikomi įstatymo ar sutarties nustatyti terminai, per kuriuos šalis gali pareikšti reikalavimus kitai šaliai neteismine tvarka dėl jos teisių ar interesų pažeidimo.

Ieškininės senaties terminai yra įstatymo nustatyti terminai, per kuriuos asmuo gali pareikšti ieškinį teisme ar arbitraže dėl pažeistos teisės ar intereso gynimo.

Pagal termino nustatymo principą, terminai gali būti apibrėžti ir neapibrėžti.

Terminai gali būti apibrėžti keliais būdais: 1) nurodant kalendorinę datą; 2) nustatant laiko tarpą, skaičiuojamą metais, savaitėmis, dienomis arba valandomis; 3) nurodant įvykį, kurį neišvengiamai turi įvykdyti. Terminai gali būti apibrėžiami ir kitais būdais (normaliai reikalingu laiku, pareikalavimo momentu). Kai terminui apibrėžti vartojami vertinamieji požymiai, (“protingas” terminas, “normalus” terminas) – teismas privalo išsiaiškinti, ar konkretus terminas šiuos kkriterijus atitiko.

Terminai gali būti skirstomi į bendruosius ir dalinius, tais atvejais, kurių vykdymas išdėstytas keliais etapais.Bendrieji visiems sutartiniams įsipareigojimams vykdyti. Daliniai, tik tam tikriems veiksmams, sutarties įsipareigojimų daliai įvykdyti.

Terminų pasibaigimas. Bendros terminų pasibaigimo taisyklės. Termino eigos pradžia ir pabaiga. Veiksmų įvykdymo tvarka paskutinę termino dieną. Specialios terminų skaičiavimo taisyklės.

Terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita. (Pavyzdžiui, nesant galimybės nustatyti dieną, kurią buvo gautos paskutinės žinios apie dingusįjį, dingimo pradžia laikoma pirmoji diena mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį buvo gautos paskutinės žinios apie nesantįjį, o jeigu to mėnesio negalima nustatyti – ateinančiųjų metų sausio pirmoji diena).

Valandomis skaičiuojamas terminas prasideda nuo šalies arba abiejų šalių ar įstatymų apibrėžto momento.

Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.

Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.

Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka mėnesiui, kuris atitinkamos dienos neturi, terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio dieną.

Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.

Oficialių švenčių ir ne darbo dienos (šeštadieniai ir sekmadieniai) įskaitomos į terminą.

Jeigu paskutinė

termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena.

Jeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti atliktas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių. Tačiau jeigu veiksmas turi būti atliktas organizacijoje, terminas baigiasi tą valandą, kurią šioje organizacijoje pagal nustatytas taisykles baigiasi darbo laikas.

Visi rašytiniai pareiškimai ir pranešimai, įteikti paštui ar telegrafui arba perduoti kitomis ryšio priemonėmis iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos vvalandos nulis minučių, laikomi atliktais laiku.

8 TEMA. IEŠKINIO SENATIS

Civilinių teisių gynimo terminai. Ieškininė senatis. Ieškininės senaties sąvoka ir reikšmė.

Ieškininė senatis – tai nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ir interesus, pareiškiant ieškinį teisme, arbitraže ar kitomis įstatymo nustatytomis gynimo formomis. Taigi ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškininė senatis nustatyta dėl įvairių priežasčių. Pirma, būtina garantuoti turtinių santykių stabilumą bei aiškumą. Toks stabilumas nneegzistuotų, jeigu galimybė reikalauti gynybos nebūtų ribojama atitinkamais terminais. Antra, faktinių bylos aplinkybių nustatymas taptų labai sunkiai realizuojamu reikalavimu, jeigu ieškinys būtų pareiškiamas praėjus dešimčiai, trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai metų nuo teisės pažeidimo. Trečia, ieškininės senaties terminų egzistavimas skatina operatyviai ginti tteises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą.

Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą. Tačiau pati pažeista subjektinė teisė, taip pat teisė kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos neišnyksta. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas ar arbitražas priima nagrinėti nepriklausomai nuo ieškininės senaties termino pasibaigimo. Tai paaiškinama dviem aplinkybėmis: pirma, teisė į gynybą ir teisė kreiptis į teismą yra savarankiškos, viena nuo kitos nepriklausančios teisės. Teisę kreiptis į teismą galima įgyvendinti nepriklausomai nuo to, ar egzistuoja teisė į priverstinį pažeistos teisės gynimą. Antra, ieškininės senaties terminas gali būti praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl teismas ar arbitražas, nustatęs šį faktą, turi teisę pralaistą ieškininės senaties terminą atstatyti. Be to, nustatyti, ar ieškininės senaties terminas yra praleistas, paprastai įmanoma tik išaiškinus visas bbylos aplinkybes ir tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Pagaliau teismas ar arbitražas ieškininę senatį taiko tik esant ginčo šalies reikalavimui. Jeigu skolininkas nereikalauja, teismas ar arbitražas turi ginti pažeistą teisę ir pasibaigus ieškininės senaties terminui.

Teisės normos, nustatančios ieškininės senaties terminus, jų skaičiavimą, yra imperatyvinio pobūdžio. Todėl šalių susitarimu pakeisti ieškininės senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką neleidžiama.

Ieškininės senaties terminus būtina skirti nuo naikinamųjų terminų (prekliuzyvinių). Naikinamajam terminui pasibaigus, išnyksta pati subjektinė teisė, tuo tarpu pasibaigus ieškininės ssenaties terminui, subjektinė teisė neišnyksta, o išnyksta tik teisė į priverstinį pažeistos teisės gynimą. Naikinamiesiems terminams nėra taikomos taisyklės, nustatytos ieškininės senaties terminų skaičiavimui, atstatymui, nutraukimui ir sustabdymui. Ieškininės senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o naikinamųjų terminų pradžia paprastai nėra siejama su subjektinės teisės pažeidimu.

IEŠKININĖS SENATIES TERMINŲ RŪŠYS

Ieškininės senaties terminai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius, arba sutrumpintus. Bendrasis ieškininės senaties terminas yra dešimt metų. Šis terminas taikomas visiems civiliniams teisiniams santykiams, jeigu įstatymas nenustato kitokių, t.y. sutrumpintų ieškininės senaties terminų.

Sutrumpinti, ieškininės senaties terminai nustatomi atskiromis reikalavimų, kylančių iš įvairių civilinių teisinių santykių, rūšims:

Sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas taikomas iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimams.

Sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais.

Sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas: 1) ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo; 2) ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų.

Sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas iš ryšių įmonių santykių su klientais atsirandantiems reikalavimams, jeigu siuntos buvo siunčiamos Lietuvoje, arba vienerių metų ieškinio senaties terminas, jeigu siuntos buvo siunčiamos į užsienį.

Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.

Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žžalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos.

Sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo.

Reikalavimams dėl atliktų darbų trūkumų taikomi šio kodekso šeštojoje knygoje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai. (6.667 – 1m senaties terminas).

Iš krovinių, keleivių ir bagažo vežimo atsirandantiems reikalavimams taikomi atskirų transporto rūšių kodeksuose (įstatymuose) nustatyti ieškinio senaties terminai

Šalių susitarimu pakeisti ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką draudžiama.

Reikalavimai, kuriems ieškininė senatis netaikoma

Ieškinio senatis netaikoma:

1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus;

2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas;

3) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams.

Ieškininės senaties termino eigos pradžia

1. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

2. Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui.

3. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento.

4. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas pprasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

5. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. O teisė į ieškinį atsiranda tą dieną, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tokiu būdu teisės į ieškinį atsiradimo momentą, o drauge ir ieškininės senaties termino eigos pradžią, įstatymas sieja su subjektyviu kriterijumi – subjektinės teisės turėtojo suvokimu, jog jo teisė yra pažeista.

Dažniausiai asmuo sužino apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kurią ji yra pažeidžiama. Nors galimi atvejai, kai nuo teisės pažeidimo momento iki sužinojimo apie teisės pažeidimą praeina tam tikras laiko tarpas. Tais atvejais, kai asmuo dėl savo nerūpestingo ar aplaidaus elgesio laiku nesužinojo apie savo teisės pažeidimą, teismas turi nustatyti momentą, kada rūpestingas, apdairus žmogus tokioje pat situacijoje turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Aplinkybė, jog nėra žinomas konkretus asmuo, pažeidęs teisę, neturi reikšmės ieškininės senaties termino eigos pradžiai. Tačiau tokiu atveju negalima pareikšti ieškinio, nes nėra žinomas atsakovas. Dėl aptariamosios priežasties

praleidus ieškininės senaties terminą, teismas turėtų jį pripažinti praleistu dėl svarbios priežasties, ir ieškininės senaties terminas turėtų būti atstatytas.

Jeigu prievolė turi būti vykdoma dalimis, pavyzdžiui, kas mėnesį suderėta patiekti nustatytą prekių kiekį, tai kiekvienam tokiam reikalavimui ieškininės senaties terminas skaičiuojamas atskirai, t.y. nuo to momento, kada kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti, jog skolininkas nevykdė prievolės dalies.

Asmenų pasikeitimas prievolėje įtakos ieškininės senaties eigai neturi, jeigu įstatymai nenustato ko kita..

Ieškinio senaties termino sustabdymas ir nutraukimas. Pažeistos teisės gynimo atvejai, ieškinio senačiai pasibaigus. IIeškinio senaties pasibaigimo pasekmės.

Ieškinio senaties terminas sustabdomas:

1) jeigu pareikšti ieškinį kliudė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (nenugalima jėga);

2) jeigu Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas);

3) jeigu ieškovas arba atsakovas tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis;

4) jeigu neveiksniam ar ribotai veiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas ar rūpintojas;

5) jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai;

6) jeigu prievolės šalys yra globėjas ir globotinis, rūpintojas ir rūpintinis;

7) jeigu prievolės šalys yra ttėvai ir nepilnamečiai jų vaikai;

8) jeigu sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas. Ieškinio senaties terminas sustabdomas tik tuo atveju, jeigu nurodytos aplinkybės atsirado arba buvo paskutiniais šešiais ieškinio senaties termino mėnesiais, o kai tas terminas yyra trumpesnis negu šeši mėnesiai, – visą ieškinio senaties laiką.

Nuo tos dienos, kurią išnyko aplinkybė, buvusi pagrindas ieškinio senaties terminą sustabdyti, senaties terminas tęsiasi toliau. Šiuo atveju likusi termino dalis prailginama iki šešių mėnesių, o jeigu ieškinio senaties terminas buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai, – iki viso ieškinio senaties termino.

Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.

Ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę.

Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima ppareikšti tapatų reikalavimą. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.

Ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta priimti ieškinio pareiškimą arba ieškovas ieškinio atsisakė.

Jeigu teismas palieka nenagrinėtą pareiškimą baudžiamojoje byloje, tai prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos.

Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės 1. Ieškinio ssenaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. 2. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Galimybė atnaujinti ieškininės senaties terminą yra, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbios priežasties. Įstatymas nepateikia svarbių priežasčių sąrašo. Ar priežastis svarbi, savo nuožiūra turi spręsti teismas ir arbitražas. Šis klausimas turi būti sprendžiamas kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tokiomis priežastimis gali būti pripažinta ieškovo ilgalaikė komandiruotė, stažuotė, liga, nežinojimas, kas yra atsakovas.

9 Tema. CIVILINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS

Teisės įgyvendinimo sąvoka.

Kiekviena subjektinė teisė turi socialinę vertę tiek, kiek ją galima įgyvendinti, t.y.pasinaudoti subjektinės teisės galimybėmis tenkinti šios teisės subjekto materialinius ir dvasinius poreikius.

LR Konstitucija apie ekonomines, politines ir teisines teisių įgyvendinimo garantijas.

Civilinių teisių įgyvendinimo principai ir būdai. Civilinės subjektinės teisės ir jų įgyvendinimo ribos.

Subjektinės teisės turinį sudaro trijų rūšių galimybės:

1.galimybė turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą;

2.galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens ar asmenų;

3.imtis teisėsaugos priemonių savo subjektinei teisei įgyvendinti bei ginti.

Civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas

1. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą.

2. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi llaikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.

3. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. 4. Civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus riboti konkurenciją ar piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje.

5. Civilines teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kada šios teisės įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams.

6. Atsisakymas įgyvendinti civilinę subjektinę teisę nepanaikina šios teisės, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Civilinių teisių įgyvendinimo būdai. Civilinės teisės subjektas gali įgyvendinti savo teises bet kokiais įstatymu neuždraustais būdais. Yra skiriami faktiniai ir juridiniai teisės įgyvendinimo būdai. Faktinis – pvz.yra toks būdas kai savininkas pats valdo savo turtą, naudojasi juo bei disponuoja, nesudarydamas dėl šio turto sandorių, kai įpėdinis faktiškai pradeda valdyti paveldimą turtą. Juridiniai teisės įgyvendinimo būdai – tai įvairūs sandoriai (pirkimas- pardavimas, dovanojimas, turto nuomojimas, įpėdinio pareiškimo notarinei kontorai padavimas, kkuriame jis praneša, kad priima palikimą ir pan.). Tiek faktiniai ,tiek ir juridiniai subjektinės teisės įgyvendinimo būdai sukelia atitinkamas teisines pasekmes.Pvz. kai įpėdiniai pradeda paveldimą turtą valdyti , reiškia, kad jie perima visas palikėjo teises ir pareigas.

Civilinių teisių įgyvendinimo prieštaraujant jų paskirčiai sąvoka.

Civilinės teisės paskirtis – tenkinti civilinių teisinių santykių subjektų poreikius. Jeigu civilinė teisė įgyvendinama turint tikslą ne patenkinti savo poreikius, o pvz. pakenkti kitam, šios teisės įgyvendinimas prieštarauja jos paskirčiai.

Piktnaudžiavimo teise problema. Atsisakymas ginti civilines teises ir jo teisinės pasekmės.

Draudžiama piktnaudžiauti teise, t.y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kad nesant teisinio pagrindo būtų pažeistos ar varžomos kitų asmenų teisės ar įstatymų saugomi interesai ar daroma žala kitiems asmenims arba prieštaraujama subjektinės teisės paskirčiai. Piktnaudžiavimas savo teise gali turėti tiesioginį tikslą padaryti žalos kitų asmenų interesams, gali ir neturėti tokio tikslo, tačiau objektyviai padaryti žalos kitiems asmenims. Žala, padaryta kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise, yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Teismas gali atsisakyti ginti subjektinę teisę, jeigu asmuo ja piktnaudžiauja.

Civilinių teisių gynimas, valstybės organai, ginantys civilines teises. Civilinių teisių gynimo būdai. Civilinių teisių savigyna. Operatyvaus poveikio priemonės civilinių teisių ir pareigų pažeidėjams civilinės teisės sankcijos.

Teisių gynimas- tai pačios subjektinės teisės turinio elementas, galimybė panaudoti teisės subjektui

suteiktas teisėsaugos priemones savo teisei apsaugoti bei ginti.

Civilinių teisių gynimo būdai:

1) civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos

1) Savigyna.

2) Administracine tvarka.

Civilines teises gina teismas šiais būdais:

1) pripažindamas tas teises;

2) atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį;

3) užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys);

4) priteisdamas įvykdyti pareigą natūra;

5) nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį;

6) išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų aarba sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius);

7) pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams;

8) kitais įstatymų numatytais būdais.

Panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik civilinio kodekso numatytais atvejais. Savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų. Naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. (Pvz., teisėtas daikto valdytojas, turintis teisę pareikšti reikalavimą daikto savininkui, gali sulaikyti jo daiktą tol, kkol bus patenkintas reikalavimas 4.229)

Savigyna reikia suprasti visu tuos atvejus, kai asmuo ginasi savo jėgomis ir priemonėmis, nesikreipdamas į teisėsaugos institucijas. Savigyna yra platesnė sąvoka, į kurią, kaip viena iš rūšių, įeina būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas ir vadinamosios operatyvaus poveikio ppriemonės.

Nuo būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo reikia skirti operatyvaus poveikio priemones pažeidėjui, kurių imasi teisę turintis asmuo savo subjektinei teisei ginti. Operatyvaus poveikio priemones laikomos tokios teisėsaugos priemonės , kurias civilinių teisių pažeidėjui taiko pats teisę turintis asmuo, kaip civilinio teisinio santykio šalis, nesikreipdamas dėl teisės gynimo į kompetentingus valstybės ar visuomenės organus. Jeigu būtinoji gintis dažniausiai taikoma ginant daiktinės teises ir patį asmenį, tai operatyvaus poveikio priemonės neatskiriamai susijusios su prievoliniais teisiniais santykiais. Šios priemonės – tai viena iš kreditoriaus teisinių garantijų, kad skolininkas tinkamai įvykdytų savo pareigas.

Kitais atvejais,teisę turintis asmuo gali kreiptis į kompetentingus organus,kad šios apgintų jo pažeistą ar ginčijamą teisę.Tai ,kad civiliniai įstatymai įtvirtina civilinės apyvartos dalyvių lygybę,lemia ir civilinių subjektinių teisių gynimo pobūdį.Civilinės teisės ssubjektų ginčus paprastai sprendžia institucijos,kurios nė su vienu iš tų subjektų nėra susijusios pavaldumo santykiais.Civiliniai ir civilinio proceso įstatymai numato,kad civilines teises nustatyta tvarka gina teismas,o kartais ir trečiųjų teismas(arbitražas)

Specialiai įstatymu nustatytais atvejais civilinės teisės ginamos administracine tvarka.

Teisę turinčio asmens kreipimasis į kompetentingas valstybės institucijas dėl teisės apgynimo faktiškai,reiškia reikalavimą,kad pažeidėjui būtų pritaikytos prievartos priemonės.

Civilinių teisių būdai turi ir įvairius tikslus.Pagal tikslus šie būdai skirstomi sekančiai:

1.prevencinio pobūdžio priemonės,kurių pagrindinė paskirtis yra įspėti civilinės teisės pažeidimus ateityje.

2.tai civilinių teisių ggynimo būdai,betarpiškai nukreipti į teisę turinčio asmens turtinės sferos apsauga,pažeistą teisių atstatymą.

3.ši civilinių teisių gynimo būdų grupė turi paskirtį ne tik tai apsaugoti nukentėjusios šalies turtinę sferą, bet ir padaryti atitinkamą poveikį teisės pažeidėjui, taikyti sankciją pvz. išieškoti iš skolininko ne tik nuostolius, bet taip pat ir netesybas.

10 Tema. FIZINIAI ASMENYS

Fizinių asmenų teisnumas – Civilinės teisės subjekto sąvoka yra glaudžiai susijusi su civilinio teisnumo ir civilinio veiksnumo sąvokomis.CK 2.1 str.civilinį teisnumą apibrėžia kaip galėjimą turėti civilines teises pareigas.

Fizinio asmens teisnumo pradžia ir pasibaigimas. CK 2.2 str.numato piliečių civilinio teisnumo atsiradimo ir jo išnykimo momentus. Jame nurodyta.kad piliečio teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. Teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo jo gimimo.

Fizinių asmenų teisnumo lygybė. Teisnumas pripažįstamas visiems fiziniams asmenims.

Galimybę būti įstatymo numatytų teisių ir pareigų subjektu kiekvienam žmogui garantuoja pagrindinis valstybės įstatymas – Konstitucija. Civiliniam teisnumui būdingas lygybės principas, kurio esmė ta, kad visi FA turi vienodas galimybes įgyti visas įstatyme numatytas teises ir pareigas, negali turėti jokių privilegijų.

LR Konstitucija apie fizinių asmenų lygiateisiškumą

Galiojanti Konstitucija visiems piliečiams numato lygias teises,o kartu ir tokį pat teisnumą, nepaisant rasės ,lyties, tautybės, priklausymo politinei partijai.

29 straipsnis

Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės iinstitucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Fizinių asmenų teisnumo turinys,teisnumo realumas ir garantijos.

Civilinių teisių ir pareigų visuma, kurias gali turėti teisės subjektai, pagal galiojančius įstatymus sudaro teisnumo turinį.

Civilinio teisnumo turinį nustato Konstitucija, Civilinis kodeksas, kiti TNA.

2.4 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio teisnumo turinys 1. Fiziniai asmenys vadovaujantis įstatymais gali turėti turtą, kaip privačios nuosavybės objektą, teisę verstis ūkine komercine veikla, steigti įmones ar kitokius juridinius asmenis, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą, turėti išradimo, pramoninio pavyzdžio autoriaus teises, taip pat turėti kitokias turtines ir civilinės teisės saugomas asmenines neturtines teises.

Užsieniečių ir asmenų be pilietybės teisnumas.

Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Šios taisyklės išimtis gali nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymai. Užsienio piliečių ir asmenys be pilietybės gimimo ar mirties momentas nustatomas pagal valstybės, kurioje buvo nuolatinė jų gyvenamoji vieta gimimo ar mirties metu, teisę.

Fizinių asmenų veiksnumas.

CK 2.5 str.civilinį veiksnumą apibrėžia kaip galėjimą savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas. Civilinis veiksnumas yra bendra teisinė prielaida savo veiksmais įsigyti ccivilines teises ir susikurti pareigas bei jas realizuoti ir atsakyti už savo veiksmus.

Visiškas ir dalinis veiksnumas. Veiksnumo apribojimas.

Veiksnumo požiūriu asmenys gali būti:

1) visiškai veiksnūs;

2) dalinai veiksnūs;

3) ribotai veiksnūs;

4) neveiksnūs.

Įstatymas numato,kad visiškas civilinis veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės,tai yra suėjus 18 metų. Tais atvejais ,kai įstatymas leidžia sudaryti santuoką asmeniui,neturinčiam 18 metų,toks asmuo nuo santuokos sudarymo momento įgyja visišką veiksnumą. Šis veiksnumas neišnyksta ir tada ,kai santuoka vėliau nutraukiama arba pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių ,nesusijusių su santuokiniu amžiumi.

Dalinis veiksnumas – kurį turi nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų. Pagal CK 2.8 str.nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų gali sudarinėti sandorius tik turėdami tėvų, įtėvių arba rūpintojų sutikimą. Tačiau jie turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, taip pat sudaryti smulkius buitinius sandorius.

Ribotas veiksnumas – 1. Fizinių asmenų civilinis veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu jie piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Kai asmens veiksnumas apribojamas, jam yra nustatoma rūpyba. 2. Asmuo, kurio veiksnumas apribotas, gali sudaryti sandorius dėl disponavimo turtu, taip pat atsiimti darbo užmokestį, pensiją ar kitų rūšių pajamas ir disponuoti jais tik turėdamas rūpintojo sutikimą, išskyrus smulkius buitinius sandorius.

Neveiksnūs asm.

– apie mažamečiai iki 14 metų arba teismo pripažinti neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės. Tačiau būtų neteisinga nepilnamečius iki 14 metų civilinio veiksnumo požiūriu prilyginti asmenims, teismine tvarka pripažintiems neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės. Nepilnamečiai iki 14 metų turi ,nors ir labai mažos apimties, civilinį veiksnumą, kurį galima būtų vadinti santykiniu. CK 2.7 str. nors ir pabrėžiama, kad už nepilnamečius iki 14 metų sandorius jų vardu sudarinėja tėvai arba globėjai, tačiau 3 dalyje kalbama apie jų teisę savarankiškai ssudarinėti smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma.

Nepilnamečių pripažinimas veiksniais (emancipacija).

1. Nepilnametis, sulaukęs šešiolikos metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu (emancipuotas), jeigu yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas. Visais aatvejais, kad nepilnametis būtų pripažintas visiškai veiksniu, reikalingas paties nepilnamečio sutikimas. 2. Teismas gali nepilnamečio tėvų, rūpintojo ar globos (rūpybos) institucijų pareiškimu panaikinti tokį visiško veiksnumo pripažinimą, jeigu nepilnametis, savarankiškai įgyvendindamas savo teises ar vykdydamas pareigas, daro žalos savo ar kkitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams.

FA pripažinimas neveiksniu. Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų civilinių teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka.

Fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Neveiksniam asmeniui yra nustatoma globa.. Pripažinto neveiksniu asmens vardu sandorius sudaro jo globėjas. Prašymą pripažinti asmenį neveiksniu turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Jie taip pat turi teisę kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo veiksniu.

Fizinių asmenų civilinis veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu jie piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Kai asmens veiksnumas apribojamas, jam yra nustatoma rūpyba. Asmuo, kurio veiksnumas apribotas, gali sudaryti sandorius dėl disponavimo tturtu, taip pat atsiimti darbo užmokestį, pensiją ar kitų rūšių pajamas ir disponuoti jais tik turėdamas rūpintojo sutikimą, išskyrus smulkius buitinius sandorius. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių asmens veiksnumas buvo apribotas, teismas panaikina asmens veiksnumo apribojimą. Įsiteisėjus teismo sprendimui, asmeniui nustatyta rūpyba panaikinama.

Pilnametis ribotai veiksnus asmuo asmeniškai atsako pagal savo sutartines ir nesutartines prievoles.

Prašymą apriboti asmens civilinį veiksnumą turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Kreiptis į teismą dėl veiksnumo apribojimo panaikinimo tturi teisę taip pat ir asmuo, kurio veiksnumas apribotas.

Gyvenamoji vieta, jos juridinė reikšmė.. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta reiškia asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi.

Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta.

Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja kitą nuolatinę gyvenamąją vietą. Neveiksnaus fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama jo globėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu globėjas ir globotinis gyvena toje pačioje valstybėje.

Nepilnamečių fizinių asmenų nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jų tėvų ar globėjų (rūpintojų) nuolatinė gyvenamoji vieta. Jeigu nepilnamečio fizinio asmens tėvai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, tai nepilnamečio nuolatine gyvenamąja vieta laikoma to iš tėvų, su kuriuo nepilnametis daugiausia gyvena, nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu teismas nėra nustatęs nepilnamečio gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų.

Civilinės būklės aktai.

Valstybė privalomai registruoja šiuos civilinės būklės aktus: 1) asmens gimimą; 2) asmens mirtį; 3) santuokos sudarymą; 4) santuokos nutraukimą; 5) įvaikinimą; 6) tėvystės (motinystės) pripažinimą ir nustatymą; 7) vardo ir pavardės pakeitimą; 8) asmens lyties pakeitimą; 9) partnerystę. Civilinės būklės aaktus, išskyrus partnerystę, registruoja civilinės metrikacijos įstaigos, padarydamos atitinkamą įrašą civilinės būklės aktų įrašų knygose ir asmeniui išduodamos atitinkamo akto įrašo liudijimą.

Specifinės FA teisės ir jų įgyvendinimas.

Teisė į vardą Kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą. Teisė į vardą apima teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą. Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito asmens vardu. Fizinis asmuo, kurio teisė į vardą yra pažeista dėl to, kad kitas asmuo neteisėtai veikia jo vardu ar kitokiu būdu neteisėtai pasisavina svetimą vardą, ar kliudo juo naudotis, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų kaltą asmenį nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti tokiais neteisėtais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Teisė į atvaizdą. Fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei aatlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą Fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. Neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Asmens garbės ir orumo gynimas Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.. Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.

Jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų. Visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą privalo išspausdinti ar kitaip paskelbti per dvi savaites

nuo jo gavimo dienos.

Reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nagrinėja teismas, nepaisydamas to, ar tokius duomenis paskleidęs asmuo juos paneigė, ar ne.

Visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visais kitais aatvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo ir jo veikla.

Jeigu nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius asmens garbę ir orumą, teismas nutartimi gali išieškoti iš atsakovo baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną. Baudos dydį nustato teismas. Ji yra išieškoma ieškovo naudai, nepaisant neturtinės žalos atlyginimo.

Šios taisyklės taip pat yra taikomos ginant pažeistą juridinio asmens dalykinę reputaciją.

Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą 1. Fizinis asmuo neliečiamas. Be paties asmens (o asmeniui eesant neveiksniam – be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu. 2. Atlikti intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar oorganus galima tik asmens sutikimu. Sutikimas chirurginei operacijai turi būti išreikštas raštu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, tokį sutikimą gali duoti jo globėjas, tačiau neveiksniam asmeniui kastruoti, sterilizuoti, jo nėštumui nutraukti, jį operuoti, jo organui pašalinti būtinas teismo leidimas. Toks sutikimas nereikalingas būtino reikalingumo atvejais, siekiant išgelbėti asmens gyvybę, kai jai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios. 3. Asmuo raštu gali nustatyti savo kūno panaudojimo būdą po mirties, laidojimo tvarką ir būdą.

Asmuo, kurio teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą buvo pažeista, turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę 1. Fizinio asmens laisvė neliečiama. Veiksniam asmeniui taikyti bet kokią priežiūrą ar apribojimus galima tik paties asmens sutikimu, taip ppat kitais įstatymų nustatytais atvejais. 2. Asmens sveikatos priežiūrai asmens sutikimas nereikalingas, jeigu jo gyvybei gresia pavojus arba būtina jį guldyti į stacionarinę sveikatos priežiūros įstaigą, kad būtų apsaugoti visuomenės interesai. 3. Asmens psichinė būklė gali būti tiriama tik jo sutikimu arba teismo leidimu. Sutikimą atlikti neveiksnaus asmens psichinės būklės tyrimą gali duoti jo globėjas arba teismas. Jeigu asmens gyvybei gresia realus pavojus, skubi psichiatrinė medicinos pagalba gali būti suteikta ir be asmens sutikimo. 4. Asmuo gali būti paguldytas į ppsichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, sutikimą priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgiau kaip dvi paras, gali duoti asmens globėjas. Neveiksnaus asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. 5. Asmenys, neteisėtai apriboję fizinio asmens laisvę, privalo atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Teisė pakeisti lytį 1. Nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai mediciniškai įmanoma. Toks asmens prašymas turi būti išreikštas raštu.

Fizinio asmens pripažinimas nežinia kur esančiu, jo paskelbimo mirusiu tvarka, sąlygos ir teisinės pasekmės. Kartais ilgą laiką dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra galimybės nustatyti asmens gyvenamosios vietos ir sužinoti ar jis gyvas ar ne.Tokiu atveju atsiranda tam tikras teisnių santykių,kurių subjektas yra šis asmuo,neapbrėžtumas.Šis neapbrėžtumas ilgai tęstis negali. Tokio asmens interesai, jo kreditorių interesai, valstybės interesai reikalauja ,kad šis neapibrėžtumas būtų pašalintas. Todėl civilinės teisės normos leidžia tokius ppiliečius pripažinti nežinia kur esančiais ar paskelbti mirusiais. Pilietis gali būti pripažintas nežinia kur esančiu ar paskelbtas mirusiu tik teismine tvarka, esant įstatyme numatytoms sąlygoms

Fizinį asmenį teismas gali pripažinti nežinia kur esančiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje vienerius metus nėra duomenų, kur jis yra.

Suinteresuotų asmenų arba prokuroro pareiškimu teismas skiria asmens, kurio buvimo vieta nežinoma, turto laikinąjį administratorių. Laikinasis administratorius privalo inventorizuoti turtą ir imtis priemonių turtui išsaugoti. Laikinasis administratorius valdo turtą, iš to turto išlaiko asmenis, kuriuos nežinia kur esantysis privalo išlaikyti, apmoka nežinia kur esančio asmens skolas. Disponuoti turtu, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į turtą laikinasis administratorius gali tik teismo leidimu. Kai teismo sprendimu asmuo yra pripažintas nežinia kur esančiu, jo turtui teismo nutartimi skiriamas nuolatinis administratorius.

Jeigu pripažintas nežinia kur esančiu asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta, teismas panaikina sprendimą pripažinti asmenį nežinia kur esančiu ir panaikina jo turto administravimą. Pajamos, kurias iš nežinia kur esančio asmens turto gavo turto administratorius, grąžinamos grįžusiam turto savininkui, o turto administratoriui grįžęs turto savininkas turi atlyginti visas su turto administravimu susijusias išlaidas.

Fizinio asmens paskelbimas mirusiu 1. Fizinis asmuo gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą, oo jeigu jis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, – jeigu apie asmenį nėra duomenų šešis mėnesius. Karys ar kitas asmuo, dingęs be žinios dėl karo veiksmų, gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu ne anksčiau, kaip praėjus dvejiems metams nuo karo veiksmų pasibaigimo dienos.

Paskelbto mirusiu asmens mirties data yra laikoma ta diena, kurią įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu. Jeigu paskelbiamas mirusiu asmuo, dingęs be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, teismas gali pripažinti šio asmens mirties data spėjamą jo žuvimo dieną.

Asmens paskelbimas mirusiu šio asmens civilinių teisių ir pareigų atžvilgiu prilygsta jo mirčiai.

Jeigu paskelbtas mirusiu asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta, teismas panaikina sprendimą paskelbti asmenį mirusiu. Grįžęs asmuo neturi teisės reikalauti grąžinti savo turtą, kuris, paskelbus asmenį mirusiu, yra paveldėtas. Tačiau tais atvejais, kai asmuo nežinia kur buvo dėl svarbių priežasčių, jis turi teisę, neatsižvelgiant į grįžimo laiką, reikalauti grąžinti jo turtą, išlikusį pas įpėdinius. Grįžęs asmuo taip pat turi teisę išsireikalauti turtą, perėjusį neatlygintinai tretiesiems asmenims, arba jo vertę. Tačiau sąžiningam turto įgijėjui turi būti atlyginami visi nuostoliai, susiję su turto

ar jo vertės išreikalavimu.

11, 12, 13 Temos. JURIDINIAI ASMENYS

Juridinio asmens sąvoka ir požymiai.

Civilinių teisinių santykių dalyviais g.b. ne tik fiziniai bet ir juridiniai asmenys.

Juridinis asmuo – tai fizinių asmenų grupių (kartais ir vieno asmens) turtinių interesu personifikacijos priemonė.

Pagal CK 2.33 str. 1 d. Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.

Jur. asmenų požymiai:

1) organizacinis vieningumas;

2) atskiras turtas;

3) galėjimas savo vardu įsigyti turtines ir neturtines tteises bei pareigas;

4) galėjimas būti ieškovu ar atsakovu teisme.

Organiz. vieningumas. Jis būdingas jur. asmeniui, kaip organizacijai, ir pasireiškia tuo, kad atskiri jur. asmens organai ir jų padaliniai skiriasi vienas nuo kito bet sąveikauja tarpusavyje, yra susiję. Vieni organai yra pavaldūs kitiems bei pagr. organui, kuris realizuoja jur. asmens teisnumą ir veiksnumą. Pvz., akcinę bendrovę sudaro akcininkai (visuot. akcininkų susirinkimas – aukšč. AB organas), stebėtojų taryba, AB valdyba, AB revizorius, AB administracija. Visų jų teises ir pareigas nustato LR AB įstat. ir AAB įstatai. Tai užtikrina jos org. vieningumą.

Valstybinių įstaigų org. struktūra tokia: jai vadovauja vadovas, jam talkina pavaduotojai. Skyriams vadovauja skyrių viršininkai ir t.t..

Jur. asmenys įstat. numatyta tvarka gali steigti filialus ir atstovybes, kurie yra jur. asmens struktūriniai padaliniai.

Atskiras turtas. KKad jur. asmuo galėtų veikti jis turi turėti materialinę bazę: pinigus, pastatus, patalpas, įrenginius, įrankius ir t.t. Šis turtas jur. asmeniui gali priklausyti nuosavybės arba patikėjimo teise. Turtas, kurį juridinis asmuo valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise, priklauso juridinio asmens steigėjui ar dalyviui nuosavybės teise. Patikėjimo teise turtą valdo ir naudoja valst., savivaldybių įstaigos, individuali (personalinė) įmonė ir ūkinė bendrija. Juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis. Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (narys, dalininkas ir pan.). Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys yra individuali (personalinė) įmonė ir ūkinė bendrija.

AB yra jai priklausančio turto savininkė, akcininkams nuosav. teise priklauso tik akcijos.

Turtinių ir neturtinių teisių ir ppareigų įsigijimas savo vardu. CK 2.39 straipsnis nurodo, kad Juridinis asmuo privalo turėti savo pavadinimą, pagal kurį jį būtų galima atskirti nuo kitų juridinių asmenų. Firmų vardai registruojami Valst. patentų biure. Firmų vardų apsauga įtvirtinta ir tarptautinės teisės dokumentuose.

Jur. asmenys neturi teisės naudotis kitų firmų vardu. Ginčus dėl vardo sprendžia teismas. Teisę į vardą turi tas, kuris pirmas pradėjo jį naudoti. Galima reikalauti atlyginti nuostolius, kuriuos jur. asmuo patyrė dėl neteisėto jo vardo naudojimo.

Jur. asmuo gali turėti prekių ir ppaslaugų ženklą, kuris turi būti įregistruotas (Prekių ženklų įstatymas).

JURIDINIŲ ASMENŲ RŪŠYS. Viešieji ir privatūs JA.

Viešieji jur. asmenys Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.).

Privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius interesus.

Įmonė, kaip CT subjektas (ūkinės – komercinės ir ne pelno įmonės). LR gali veikti šios įmonės: 1)individualios (personalinės) įmonės; 2) tikrosios ūkinės bendrijos; 3) komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos; 4) akcinės bendrovės; uždarosios akcinės bendrovės; investicinės bendrovės; 5) valstybinės įmonės; 6) savivaldybės įmonės; 7) žemės ūkio bendrovės; 8) kooperatinės bendrovės (kooperatyvai); Įmonės, jei tai neprieštarauja LR konkurencijos įstatymui, gali jungtis į koncernus, konsorciumus, asociacijas ir kitus junginius.

Visiškos ir ribotos atsakomybės įmonės. Juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis. Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys yra individuali (personalinė) įmonė ir ūkinė bendrija.

JA steigimas. JA steigimo dokumentai.

Jur. asmenys atsiranda juos įsteigus. Jie steigiami šia tvarka:

1) potvarkine;

2) leidimine;

3) pareikštine normatyvine;

4) pareikštine.

Potvarkinė tvarka. Taip steigiami vieš. jur. asmenys. Kompetentinga valdžios ar valdymo institucija ppriima sprendimą dėl jur. asmens įsteigimo. Pvz., LR Vyriausybės įstatymas numato, kad Vyriausybė prireikus steigia ir naikina Vyriausybės įstaigas. Savivaldybės t.p. gali steigti įmones ar įstaigas.

Leidimine tvarka steigiant jur. asmenį, reikalingas kompetentingos valstybės institucijos leidimas. Taip steigiami bankai, draudimo organizacijos.

Pareikštine normatyvine tvarka jur. asmenys steigiami, kai įstatymas yra numatęs tokių jur. asmenų steigimo tvarką, tikslus, organiz. struktūrą, asmenų dalyvavimo juose sąlygas. Tokie jur. asmenys atsiranda steigėjų iniciatyva. Kompetentinga institucija patikrina ar registruojamo jur. asmens įstatai atitinka įstatymo reikalavimus. Taip steigiamos AB, UB, ŽŪB, daugiabučių namų savininkų bendrijos ir t.t., taip pat polit. partijos, visuom. organizacijos.

Pareikštine tvarka steigiamos profsąjungos. LR profesinių sąjungų įstatymo 6 str. sako, kad profsąjunga laikoma įsteigta, kai minimalus steigėjų skaičius (30 arba 1/5 visų darbuotojų), patvirtina įstatus ir išrenka vadovaujančius organus. Jur. asmeniu profsąjunga tampa įregistravus jos įstatus juridinių asmenų registre.

Juridinis asmuo turi būti įregistruotas juridinių asmenų registre. Juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre. Tai reiškia, kad nuo to momento jur. asmuo tampa teisės subjektu.

2.46 straipsnis. Juridinių asmenų steigimo dokumentai. 1. Juridiniai asmenys veikia pagal savo steigimo dokumentus: įstatus, steigimo sandorį arba įstatymų numatytais atvejais – bendruosius nuostatus. Pagal šį kodeksą įstatams prilygsta juridinių asmenų nuostatai, statutai ar kiti jų steigimo dokumentai. 2. SSteigimo dokumentų normos galioja tiek, kiek jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms.

JA esmės aiškinimo koncepcijos CT moksle.

Išskiriamos 3 pagrindinės teorijos:

1) fikcijos – JA tik dirbtiniai dariniai (teisinė fikcija), teisiniuose santykiuose dalyvauja konkretūs FA, konkretūs FA naudoja JA kategoriją savo tikslams pasiekti;

2) realybės – JA egzistuoja kaip konkreti socialinė realybė, JA-ens negalima tapatinti su jį sudarančiais FA-imis, nes JA turi savo atskirą teisinį subjektiškumą, skirtingą, nei jį sudarančių FA-ų; (savo atskirą turtą);

3) JA neigimo – neigia bet kokį JA buvimą ir teigia, kad tai tik kolektyvinis turtas, priklausantis didesniam ar mažesniam žmonių skaičiui, tikrovės nereikia maskuoti teisinėmis sąvokomis.

Viešųjų ir privačių JA teisnumas.

Privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė.

Viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t. y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.

Juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Apriboti pavienio juridinio asmens teisnumą galima tik teismo sprendimu.

Draudžiama teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims.

JA įstatai – tai vienas iš JA steigimo dokumentų, pagal kurį JA veikia.

Juridinio asmens įstatuose turi būti

nurodyta:

1) juridinio asmens pavadinimas;

2) juridinio asmens teisinė forma;

3) juridinio asmens buveinė;

4) juridinio asmens veiklos tikslai;

5) juridinio asmens dalyvių susirinkimo kompetencija ir šaukimo tvarka;

6) juridinio asmens organai ir jų kompetencija bei skyrimo ir atšaukimo tvarka arba, jei organai nesudaromi, o juridinis asmuo savo teises įgyvendina per juridinio asmens dalyvį, – juridinio asmens dalyvis;

7) juridinio asmens steigimo dokumentų keitimo tvarka;

8) juridinio asmens veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas;

9) kitos įstatymų, juridinio asmens steigėjo ar dalyvio nustatytos nuostatos.

JA veiksnumas. JA tampa vveiksnūs kartu su jų teisnumo pripažinimu (įregistravus).

. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Įstatymų ar steigimo dokumentų nustatytais atvejais juridinis asmuo gali įgyti civilines teises ir pareigas per savo dalyvius.

JA organai. Juridinių asmenų organus, jų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai.

Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą iir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra

JA buveinė. Juridinio asmens buveine laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą.

JA filialai iir atstovybės. Jų steigimo tvarka ir teisinė padėtis.

Juridinio asmens filialas yra struktūrinis juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų. Juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo. Juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles ir filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles. Juridinio asmens filialas veikia pagal juridinio asmens patvirtintus nuostatus

Juridinio asmens atstovybė yra juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę. Juridinio asmens atstovybė turi teisę atstovauti juridinio asmens interesams ir juos ginti, sudaryti sandorius bei atlikti kitus veiksmus juridinio asmens vardu, vykdyti eksporto ir importo operacijas, tačiau tik tarp užsienio juridinių asmenų (ar kitų organizacijų, įsteigusių atstovybę, arba su ja susijusių įmonių, įstaigų ar organizacijų) ir atstovybės. Juridinio asmens atstovybė nėra juridinis asmuo. Juridinio asmens atstovybė veikia ppagal juridinio asmens patvirtintus nuostatus.

JA pabaiga ir pertvarkymas. JA reorganizavimas. JA pertvarkymas. JA likvidavimas.

2.95 straipsnis. Juridinių asmenų pabaiga

1. Juridiniai asmenys pasibaigia likvidavimo arba reorganizavimo būdu.

2. Reorganizavimas – tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros.

3. Juridinis asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro.

Pasibaigus reorganizuojamam juridiniam asmeniui, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, nepaisant reorganizavimo sąlygų, pasibaigusio reorganizuoto juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pasibaigusio juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teisių ir pareigų pperėjimo tęsiančiam veiklą juridiniam asmeniui.

2.96 straipsnis. Juridinių asmenų reorganizavimas

1. Sprendimą reorganizuoti juridinį asmenį priima juridinio asmens dalyviai arba teismas įstatymų nustatytais atvejais.

2.97 straipsnis. Juridinių asmenų reorganizavimo būdai

1. Juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami jungimo ir skaidymo būdu.

2. Galimi juridinių asmenų jungimo būdai yra prijungimas ir sujungimas.

3. Prijungimas – tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos.

4. Sujungimas – tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos.

5. Galimi juridinių asmenų skaidymo būdai yra išdalijimas ir padalijimas.

6. Išdalijimas – tai reorganizuojamo juridinio asmens teisių ir pareigų išdalijimas kitiems veikiantiems juridiniams asmenims.

7. Padalijimas – tai vieno reorganizuojamo juridinio asmens pagrindu įsteigimas dviejų ar daugiau juridinių asmenų, kuriems tam tikromis dalimis pereina reorganizuoto juridinio asmens teisės ir pareigos.

Apie reorganizavimo sąlygų sudarymą turi būti paskelbta viešai tris kartus ne mažesniais kaip trisdešimties dienų intervalais arba paskelbta viešai vieną kartą ir pranešta visiems juridinio asmens kreditoriams raštu.

2.104 straipsnis. Juridinių asmenų pertvarkymas

1. Pertvarkymas – tai juridinio asmens teisinės formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas.

Jei yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai aatsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre.

2.106 straipsnis. Juridinių asmenų likvidavimo pagrindai

Juridinio asmens likvidavimo pagrindai gali būti tik šie:

1) juridinio asmens dalyvių sprendimas nutraukti juridinio asmens veiklą;

2) teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusį juridinį asmenį;

3) teismo priimtas sprendimas likviduoti juridinį asmenį, nustačius, kad JA veikla yra netinkama;

4) teismo sprendimas likviduoti juridinį asmenį patenkinus registro tvarkytojo ieškinį;

5) Teismui pripažinus juridinio asmens steigimą negaliojančiu;

6) laikotarpio, kuriam buvo įsteigtas juridinis asmuo, pabaiga;

7) juridinio asmens dalyvių skaičiaus sumažėjimas mažiau nei įstatymų leidžiamas minimumas, jeigu juridinio asmens dalyvis per šešis mėnesius po tokio sumažėjimo nenutaria juridinio asmens reorganizuoti ar pertvarkyti;

Valstybiniai juridiniai asmenys.

Valstybiniai juridiniai asmenys – tai viešieji juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Tai valstybė ir savivaldybės, valstybės ir savivaldybių institucijos, kurių buvimą numato Lietuvos Respublikos Konstitucija (2.35), ir valstybės ar savivaldybių įmonės, įstaigos, organizacijos.

Valstybės įmonė yra iš valstybės lėšų įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka valstybės nuosavybėn perduota įmonė, kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis.

Savivaldybės įmonė yyra iš savivaldybei nuosavybės teise priklausančių lėšų įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka savivaldybės nuosavybėn perduota įmonė, kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso savivaldybei, o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis.

Valstybiniai juridiniai asmenys atsako pagal savo prievoles jiems patikėjimo teise priklausančiu turtu.

Įmonė pagal savo prievoles atsako tik tuo įmonės turtu, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas.. Įmonė neatsako už valstybės ar savivaldybės prievoles.

Akcinės bendrovės kaip JA. (Reglamentuoja AB įst.)

Bendrovė (AB arba UAB) yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Ji gali būti įsteigta Lietuvos Respublikos įstatymų nedraudžiamai ūkinei veiklai. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo. Bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.

Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 150000 litų. Jos akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, vadovaujantis vertybinių popierių viešąją apyvartą reglamentuojančiais teisės aktais. Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 litų. Joje negali būti daugiau kaip 100 akcininkų. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, jei kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.

Bendrovė privalo turėti savo pavadinimą, kuriame privalomi žodžiai

„akcinė bendrovė“ arba „uždaroji akcinė bendrovė“, arba atitinkamos šių žodžių santrumpos – „AB“, „UAB“. Bendrovė privalo turėti bent vieną sąskaitą Lietuvos Respublikoje įregistruotame banke ir savo antspaudą. Bendrovės buveinė turi būti Lietuvos Respublikoje. Bendrovė gali būti steigiama ribotam arba neribotam laikui. Jei bendrovės įstatuose nenurodytas laikotarpis, kuriam ji įsteigta, laikoma, kad ji įsteigta neribotam laikui.

AB steigimo tvarka.

Bendrovės steigėjai yra Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė ar savivaldybė sudarę bendrovės steigimo sutartį (aktą). Akcinės bendrovės ssteigėjų skaičius neribojamas. Uždarojoje akcinėje bendrovėje steigėjų negali būti daugiau kaip 100. Kiekvienas bendrovės steigėjas turi įsigyti bendrovės akcijų ir tapti jos akcininku.

AB įstatymas nustato tokią AB steigimo veiksmų seką:

1) Iki steigimo sutarties sudarymo LR valstybiniame patentų biure registruojamas bendrovės pavadinimas;

2) steigimo sutarties (steigimo akto) sudarymas;

3) įstatų parengimas ir pasirašymas;

4) akcijų įregistravimas vertybinių popierių komisijoje (tik AB – kol neįregistruotos, jos negali būti platinamos, t.y. įnešami įnašai už šias akcijas);

5) steigiamos bendrovės kaupiamosios sąskaitos atidarymas banke (įnašams už akcijas);

6) pradinių įnašų už akcijas apmokėjimas (kiekvienas ssteigėjas turi apmokėti ne mažiau kaip 25 proc. jo pasirašytų akcijų ;nominalios vertės, o bendra pradinių įnašų suma t.b. ne mažesnė kaip 10000 Lt UAB ir 150000 Lt AB)

7) steigimo ataskaitos parengimas;

8) steigiamojo susirinkimo sušaukimas. Jame turi būti išrinkti visuotinio akcininkų susirinkimo rrenkamų valdymo organų nariai ir patvirtinta steigimo ataskaita;

9) bendrovės įregistravimas;

10) dokumentų perdavimas bendrovei

Steigimo sutartyje turi būti nurodyta: 1) steigėjai; 2) bendrovės pavadinimas; 3) steigėjų įgalinimai ir įsipareigojimai steigiant bendrovę bei atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą; 4) asmenys (steigėjai ir kiti asmenys), kurie gali atstovauti steigiamai bendrovei, bei jų įgalinimai; 5) bendrovės įstatinio kapitalo dydis, akcijų nominali vertė, emisijos kaina; 6) kiekvieno steigėjo įsigyjamų akcijų skaičius, iš jų – skaičius pagal rūšis ir klases; 7) steigėjų įsigyjamų akcijų suteikiamos teisės; 8) akcijų apmokėjimo tvarka ir terminai; 9) steigiamojo susirinkimo sušaukimo tvarka; 10) steigiamos bendrovės dokumentų, taip pat informacijos, susijusios su steigiamuoju susirinkimu, pateikimo steigėjams tvarka; 11) steigimo išlaidų kompensavimas ir atlyginimas už steigimą; 12) ginčų tarp steigėjų sprendimo tvarka; 13) steigimo sutarties sudarymo data. <

Steigimo sutartį pasirašo visi steigėjai arba jų atstovai. Jeigu bent vienas steigėjas yra fizinis asmuo, sutartis turi būti patvirtinta notaro.

Kai visi pradiniai įnašai yra įmokėti, steigėjai iki bendrovės įregistravimo privalo sušaukti steigiamąjį susirinkimą. Balsavimo teisę steigiamajame susirinkime turi steigėjai. Steigiamasis susirinkimas tvirtina akcinės bendrovės steigimo ataskaitą, renka audito įmonę, renka bendrovės valdymo organų narius, sprendžia kitus visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijos klausimus.

Bendrovė turi būti įregistruota Lietuvos Respublikos įmonių rejestre. Nuo bendrovės įregistravimo dienos bendrovė laikoma įsteigta ir įgyja juridinio aasmens teises.

Bendrovė įregistruojama po to, kai visi pradiniai įnašai už pasirašytas akcijas yra įmokėti, įvyko steigiamasis susirinkimas, kuriame buvo patvirtinta akcinės bendrovės steigimo ataskaita ir išrinkti pagal bendrovės įstatus visuotinio akcininkų susirinkimo renkami bendrovės valdymo organo nariai. Jei per 4 mėnesius nuo steigimo sutarties sudarymo dienos bendrovė nebuvo įregistruota, ji laikoma neįsteigta, o šiam terminui pasibaigus įmokėti įnašai už pasirašytas akcijas grąžinami.

AB organai, jų kompetencija.

Bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas. Akcinėje bendrovėje privalomi valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, administracijos vadovas ir ne mažiau kaip vienas kolegialus valdymo organas – stebėtojų taryba ar valdyba. Uždarojoje akcinėje bendrovėje privalomi valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir administracijos vadovas. Jeigu bendrovėje nesudaroma stebėtojų taryba, jos funkcijos kitiems bendrovės valdymo organams nepriskiriamos. Jeigu bendrovėje nesudaroma valdyba, jos funkcijas, teises, pareigas ir atsakomybę perima administracijos vadovas, išskyrus tas funkcijas, teises ir pareigas, kurias perima stebėtojų taryba ar visuotinis akcininkų susirinkimas. Visuotinis akcininkų susirinkimas neturi teisės pavesti kitiems valdymo organams spręsti jo kompetencijai priklausančių klausimų.

Visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausias bendrovės valdymo organas. Bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime turi teisę dalyvauti visi asmenys, susirinkimo dieną esantys bendrovės akcininkais

Tik visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę: 1) keisti ir papildyti bendrovės įstatus; 22) rinkti audito įmonę, stebėtojų tarybos narius, jeigu stebėtojų taryba nesudaroma, – valdybos narius, o jeigu nesudaroma valdyba, – administracijos vadovą; 3) atšaukti audito įmonę, stebėtojų tarybos narius, visuotinio akcininkų susirinkimo išrinktus valdybos narius, administracijos vadovą; 4) nustatyti audito paslaugų apmokėjimo sąlygas, metines išmokas (tantjemas) iš grynojo pelno valdybos ir stebėtojų tarybos nariams; 5) tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę, valdybos (jei ji nėra sudaryta, – administracijos vadovo) pateiktą bendrovės veiklos ataskaitą; 6) priimti nutarimą padidinti įstatinį kapitalą; 7) nustatyti bendrovės išleidžiamų akcijų rūšį, klasę, skaičių ir minimalią emisijos kainą; 8) priimti nutarimą atšaukti visiems akcininkams pirmumo teisę įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų konkrečios akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų emisijos; 9) priimti nutarimą sumažinti įstatinį kapitalą; 12) priimti nutarimą akcinei bendrovei įsigyti savo akcijų; 13) priimti nutarimą likviduoti bendrovę ar atšaukti bendrovės likvidavimą; 15) priimti nutarimą reorganizuoti bendrovę ir tvirtinti reorganizavimo projektą; 17) priimti nutarimą dėl pelno paskirstymo; 18) priimti nutarimą sudaryti rezervus, išskyrus perkainojimo rezervą; 19) priimti nutarimą dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo ir t.t.

Stebėtojų taryba yra kolegialus bendrovės veiklos priežiūrą atliekantis organas, kurio veiklai vadovauja jos pirmininkas. Pagrindinis jos veiklos tikslas – stebėti bendrovės veiklą, kontroliuoti bei tam ttikra prasme vertinti jos vykdomųjų valdymo organų sprendimus ir informuoti apie situaciją bendrovės akcininkus (VAS). Stebėtojų taryba taip pat renka bei atšaukia bendrovės vykdomąjį valdymo organą (valdybos narius ar administracijos vadovą). Tokiu būdu, esant reikalui, stebėtojų taryba gali tiesiogiai operatyviai įtakoti bendrovės valdymą, būtent keisdama vykdomojo valdymo organo narius.

Stebėtojų tarybą 4 metams renka visuotinis akcininkų susirinkimas Stebėtojų tarybos nario kadencijų skaičius neribojamas.

Stebėtojų taryba: 1) renka valdybos narius (jei valdyba nesudaroma, – administracijos vadovą) ir atšaukia juos iš pareigų. Jei bendrovė dirba nuostolingai, stebėtojų taryba privalo svarstyti, ar valdybos nariai (jei valdyba nesudaroma, – administracijos vadovas) tinka eiti pareigas; 2) analizuoja valdybos ir administracijos vadovo veiklą, finansinių išteklių naudojimą, gamybos ir valdymo organizavimą, kapitalo rentabilumą, darbo apmokėjimą, amortizacinių atskaitymų teisingumą, bendrovės finansinės būklės perspektyvą; 3) pateikia visuotiniam akcininkų susirinkimui pasiūlymus ir atsiliepimus apie bendrovės metinę finansinę atskaitomybę, pelno paskirstymo projektą ir valdybos (administracijos vadovo) parengtą bendrovės veiklos ataskaitą; 4) atstovauja bendrovei teisme nagrinėjant ginčus tarp bendrovės ir jos valdybos nario, administracijos vadovo arba jo pavaduotojo; 5) teikia siūlymus valdybai ir administracijos vadovui atšaukti jų sprendimus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams, bendrovės įstatams ar visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimams; 6) sprendžia kitus įstatuose, taip pat visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimuose numatytus klausimus.

Valdyba – kolegialus vykdomasis bendrovės valdymo organas. Valdybos pagrindinės funkcijos susijusios su valdymo bei administravimo sprendimų priėmimu.

Valdybos narius ne daugiau kaip 4 metams renka stebėtojų taryba, o kai jos nėra, visuotinis akcininkų susirinkimas

Valdyba svarsto ir tvirtina: 1) bendrovės valdymo struktūrą ir pareigybes; 2) pareigas, į kurias darbuotojai priimami konkurso tvarka; 3) administracijos vadovo ir jo pavaduotojų atlyginimus; 4) administracijos vadovo ir jo pavaduotojų pareiginius nuostatus, bendrovės filialų nuostatus.

Valdyba renka ir atšaukia administracijos vadovą.

Valdyba privalo laiku rengti visuotinius aakcininkų susirinkimus, užtikrinti vardinių akcijų savininkų sąrašų parengimą, sudaryti visuotinių akcininkų susirinkimų darbotvarkes, pateikti akcininkams bendrovės metinę finansinę atskaitomybę, pelno paskirstymo projektą, bendrovės veiklos ataskaitą bei kitą reikiamą informaciją darbotvarkės klausimams svarstyti.

Valdyba priima: 1) sprendimus bendrovei tapti kitų įmonių steigėja, nare; 2) sprendimus perleisti, išnuomoti ar įkeisti didesnės kaip 1/ 20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės ilgalaikio turto dalį, taip pat laiduoti ar garantuoti kitų subjektų prievolių, didesnių kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymą; 3) sprendimus įsigyti ilgalaikio turto už kkainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo; 4) kitus bendrovės įstatuose ar visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimuose valdybos kompetencijai priskirtus sprendimus.

Valdybos darbo tvarką nustato jos priimtas valdybos darbo reglamentas.

Bendrovės įstatuose gali būti numatyta, kad bendrovės finansinę veiklą kontroliuoja bendrovės rrevizorius. 2. Revizorių renka visuotinis akcininkų susirinkimas bendrovės įstatuose nustatytam laikui. 3. Revizoriaus darbo tvarką nustato jo darbo reglamentas, kurį tvirtina visuotinis akcininkų susirinkimas.

Administracijos vadovas – kiekvienai bendrovei privalomas vienasmenis vykdomasis valdymo organas (prezidentas, generalinis direktorius, direktorius).

1) Administracijos vadovas vadovauja administracijai, kuri organizuoja ir vykdo bendrovės ūkinę veiklą. Administracijos vadovas tvirtina administracijos darbo reglamentą, priima į darbą ir atleidžia administracijos darbuotojus, sudaro su jais darbo sutartis.

2) Bendrovės administracijos vadovas atstovauja bendrovei esant santykiams su trečiaisiais asmenimis ir teisme bei arbitraže

3) Administracijos vadovas pateikia bendrovės dokumentus ir kitą medžiagą, kurios reikalauja valdyba, stebėtojų taryba, revizorius, audito įmonė. Visais atvejais iki eilinio VAS valdybai privalo pateikti finansinės atskaitomybės ir pelno paskirstymo projektus.

4) Jei bendrovėje nesudaroma valdyba, administracijos vadovas atlieka vvisas įstatyme valdybai priskirtas funkcijas (išskyrus admin. vadovo rinkimą).

5) LR įstatymuose bendrovės administracijos vadovui nustatytos ir kitos privalomosios pareigos, pvz., pagal LR ATPK vadovas asmeniškai atsako už dokumentų pateikimo įmonių rejestro tvarkytojui taisyklių pažeidimą, reikalavimų valstybės institucijoms pateikti ataskaitas ir kitus dokumentus apie įmonės pajamas, pelną ir mokesčius pažeidimus, prekybos taisyklių nesilaikymą, įmonės savavališkai vykdomas statybas ir t.t.

Bendrovės administracijos vadovas savo veikloje vadovaujasi bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimais, valdybos sprendimais ir administracijos darbo reglamentu.

Administracijos vadovą renka ir atšaukia bbendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas).

Jei administracijos vadovas, sudarydamas sandorį viršijo jo kompetenciją ir dėl to bendrovė patyrė žalą, bendrovė ar jos akcininkai turi teisę iš jo reikalauti žalos atlyginimo (38 str. 12 d.).

Administracijos vadovas, sudaręs sandorį viršydamas savo kompetenciją, yra subsidiariai atsakingas, jei trečiojo asmens reikalavimas nebūna visiškai patenkinamas iš bendrovės.

Akcininkų teisės ir pareigos.

Pagrindiniai principai, susijęs su akcininkų teisėmis:

1) akcininkas turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. (AB įst. 4 str. 2 d.)

2) bendrovės įstatais, kitais dokumentais ar sprendimais negali būti apribotos įstatymu akcininkams suteiktos teisės (AB įst. 18 str. 1 d.).

Akcininkai neturi jokių turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrus įsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas pasirašytas akcijas emisijos kaina

Akcininkai turi šias turtines teises: 1) gauti bendrovės pelno dalį (dividendą); 2) gauti likviduojamos bendrovės turto dalį; 3) nemokamai gauti akcijų, jei įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų; 4) pirmumo teise įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų, išskyrus atvejį, kai visuotinis akcininkų susirinkimas šio įstatymo nustatyta tvarka nusprendžia šią teisę visiems akcininkams atšaukti; 5) palikti testamentu visas ar dalį akcijų vienam ar keliems asmenims; 6) perleisti visas ar dalį akcijų kitų asmenų nuosavybėn. Uždarojoje aakcinėje bendrovėje ši teisė ribojama (nustatyta pirmumo teisė akcininkams ir akcininkų skaičiaus riba – iki 100 akcininkų); 7) kitas įstatymų ar bendrovės įstatų numatytas turtines teises.

Akcininkai turi šias neturtines teises: 1) dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose; 2) gauti informaciją apie bendrovės ūkinę veiklą; 3) apskųsti teismui visuotinio akcininkų susirinkimo, stebėtojų tarybos, valdybos bei administracijos vadovo sprendimus ar veiksmus. Vienas ar keli akcininkai be atskiro įgaliojimo turi teisę reikalauti akcininkams padarytos žalos atlyginimo; 4) sudaryti sutartį su audito įmone bendrovės veiklai ir dokumentams patikrinti, kaip nustatyta šio įstatymo 60 straipsnio 3 dalyje; 5) kitas įstatymų ar bendrovės įstatų numatytas neturtines teises.

Akcininkas turi teisę įgalioti kitą asmenį balsuoti už jį visuotiniame akcininkų susirinkime ar atlikti kitus teisinius veiksmus. Akcininko fizinio asmens įgaliojimas turi būti patvirtintas notaro, o akcininko juridinio asmens – jo vadovo parašu ir antspaudu.

Akcijos. Akcijų rūšys.

Akcijos – nuosavybės vertybiniai popieriai, kurie:

1) pažymi jų savininkų dalį bendrovės įstatiniame kapitale;

2) suteikia jų savininkui turtines bei neturtines teises.

Pagal AB įst. akcijos gali būti : materialios (atspausdinti dokumentai), nematerialios (įrašai vertybinių popierių sąskaitose). Uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialios arba nematerialios. Akcinių bendrovių akcijos turi būti nematerialios. Akcinių bendrovių akcijos turi būti įregistruotos Vertybinių popierių komisijoje.

Materialios ir nematerialios akcijos suteikia vienodas tturtines ir neturtines teises. Akcijų suteikiamos teisės priklauso ne nuo jų formos, bet nuo akcijos klasės (rūšies, nominalios vertės ir kitų charakteristikų, išskiriančių bendrovės akcijas į atskiras klases). Skirtingų klasių akcijų suteikiamos teisės turi būti nurodytos bendrovės įstatuose. Visų tos pačios klasės akcijų nominalios vertės turi būti vienodos.

Akcijos nominali vertė turi būti nurodyta litais be centų.

Akcijos skirstomos į rūšis:

1) pagal disponavimo būdą – į vardines ir pareikštines (pagrindinis skirtumas – bendrovė visada gali sužinoti jos vardinių akcijų savininkus, jų duomenis, tuo tarpu pareikštinės akcijos savininkas gali likti ir nežinomu, nes AB įst. 43 str. 5 d. draudžia akcinėms bendrovėms reikalauti šių akcininkų sąskaitų tvarkytojų (finansų maklerio įmonių, bankų) pateikti duomenis apie pareikštinių akcijų savininkus). Materialios vardinės akcijos savininkas (akcininkas) yra tas asmuo, kuris yra nurodytas akcijoje.

Nematerialios vardinės arba pareikštinės akcijos savininkas yra asmuo, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių sąskaita

Uždarosios akcinės bendrovės akcijos gali būti tik vardinės

2) pagal suteikiamas teises – į paprastąsias ir privilegijuotąsias.

Paprastoji akcija tokia, kuriai nėra iš anksto nurodytas dividendas. Tokios akcijos turi sudaryti ne mažiau kaip 2/3 bendrovės įstatinio kapitalo (AB įst. 44 str. 1 d.). Privilegijuota akcija suteikia jos savininkui teisę į pastovaus dydžio dividendą. Privilegijuotos akcijos gali būti konvertuojamos į paprastąsias

akcijas, paprastosios į privilegijuotąsias – ne (44 str. 3, 4 d.).

Paprastųjų akcijų savininkų turtinės teisės į dividendą ir likviduojamos bendrovės turto dalį gali būti įgyvendintos tik po to, kai yra įgyvendintos privilegijuotųjų akcijų savininkų turtinės teisės. Tik paprastųjų akcijų savininkai turi teisę gauti naujų akcijų, kurios išleidžiamos, kai iš bendrovės nepaskirstytojo pelno ar nepaskirstytinųjų rezervų padidinamas įstatinis kapitalas.

AB įstatyme dar skiriamos darbuotojų akcijos (tai vardinės akcijos perduodamos darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis kaip priemonė skatinti darbuotojus, įtraukti juos į bendrovės valdymą); specialiosios aakcijos – vardinės akcijos, suteikiančios papildomų teisių bendrovėje (vetuoti tam tikrus VAS nutarimus, kt.)

Draudimo įmonės kaip JA. (LR Draudimo įst.)

Draudimo įmonė (draudikas) – įmonė, šio įstatymo nustatyta tvarka gavusi draudimo veiklos licenciją, vykdanti draudimo, taip pat su draudimu susijusią veiklą ir įsipareigojanti draudėjui draudimo sutartyje numatytų draudiminių įvykių atvejais mokėti draudimo išmokas.

Draudimo įmonė – ribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo.

Kooperatinės organizacijos kaip JA. (LR Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įst.).

Kooperacija – tai įstatymu pagrįstas pastangų ir išteklių sutelkimas jos dalyvių bendriems tikslams įįgyvendinti. Tuo tikslu gali būti steigiamos kooperatinės bendrovės (kooperatyvai). Kooperatinė bendrovė – tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų (toliau – narių) savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, skirtas narių ekonominiams, ūkiniams ir socialiniams pporeikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika.

Kooperatinės bendrovės narys turi teisę: 1) rinkti valdymo ir kontrolės organus ir būti į juos išrinktu; 2) balsuojant turėti vieną balsą nepriklausomai nuo įmokėto pajaus dydžio; 3) dirbti kooperatinėje bendrovėje pagal samdos sutartį; 4) gauti nariams skirstomo pelno dalį, proporcingą apyvartos (operacijų) su kooperatine bendrove dydžiui, naudotis bendrovės turtu bei turėti pirmenybę lengvatinėmis sąlygomis naudotis kooperatinės bendrovės teikiamomis paslaugomis įstatuose nustatyta tvarka; 5) gauti pelno dalį (dividendą), proporcingą jo pajaus ir, jeigu turtas priskirtas nariams, naujai sukurto turto dydžiui; 6) gauti likviduojamos bendrovės turto dalį įstatuose nustatyta tvarka; 7) gauti informaciją apie kooperatinės bendrovės veiklą, jos ūkinę būklę ir turtą; 8) būti kelių kooperatinių bendrovių nariu, jeigu ko kita nenumato kooperatinės bendrovės įstatai; 99) skolinti kooperatinei bendrovei lėšų pagal sutartį įstatuose nustatyta tvarka. 10) išstoti iš kooperatinės bendrovės. Kitos nario teisės nustatomos kooperatinės bendrovės įstatuose.

Kooperatinės bendrovės narys privalo laikytis įstatų, vykdyti kooperatinės bendrovės įpareigojimus bei valdymo ir kontrolės organų nutarimus, dalyvauti kooperatinės bendrovės veikloje.

Kooperatinės bendrovės narys atsako pagal kooperatinės bendrovės prievoles, prisiimtas iki jam įstojant, su kuriomis, stodamas į kooperatinę bendrovę, turi teisę susipažinti. Kooperatinės bendrovės narys atsako tik įdėto pajaus (priklausančio kooperatinėje bendrovėje turto) dydžiu. Įstatuose gali būti nustatyta ir ddidesnė, bet ne daugiau kaip dvigubo, o draudimo ir kredito kooperatinėse bendrovėse – iki penkeriopo įdėto pajaus (priklausančio turto) dydžio nario atsakomybė.

Žemės ūkio bendrovė. (Žemės ūkio bendrovių įst.)

Žemės ūkio bendrovė yra fizinių asmenų pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą privatizuota buvusi žemės ūkio įmonė arba, sudarius steigimo sandorį, fizinių ir juridinių asmenų įsteigta įmonė. 2. Bendrovėje turi būti ne mažiau kaip 2 nariai. Maksimalus narių skaičius neribojamas. 3. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo. Jos turtas atskirtas nuo narių ir pajininkų turto. Bendrovės prievolės vykdomos iš jos turto. Bendrovė neatsako už savo narių ir pajininkų prievoles, nesusijusias su bendrovės veikla. 4. Žemės ūkio bendrove laikoma gamybinei ir komercinei veiklai įsteigta įmonė, kurioje pajamos per ūkinius metus už žemės ūkio produkciją ir suteiktas paslaugas žemės ūkiui sudaro daugiau kaip 50 procentų visų realizavimo pajamų. 5. Bendrovė privalo turėti savo pavadinimą, pagal kurį ją būtų galima atskirti nuo kitų juridinių asmenų.

Visuomeninės organizacijos kaip JA. (Visuomeninių organizacijų įst.)

Visuomeninė organizacija – tai Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti. 2. Visuomeninė organizacija yra ne pelno organizacija. Jos veiklos ttikslas nėra pelno siekimas.

Visiškos atsakomybės įmonės.

Tokie subjektai – tai individualios (personalinės) įmonės (IĮ), tikrosios ūkinės bendrijos (TŪB) ir komanditinės ūkinės bendrijos (KŪB). Pagal LR įmonių įstatymą įmonė yra firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei – ūkinei veiklai ir kuris nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualią (personalinę) įmonę nuosavybės teise gali turėti taip pat ir negamybinės organizacijos, turinčios juridinio asmens teises.

Individuali (personalinė) įmonė – neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio turtas neatskirtas nuo įmonininko (dalyvio) turto. Pagal įmonės prievoles dalyvis atsako visu savo turtu, taip pat ir po įmonės likvidavimo.

Civ. teisiniuose santykiuose dalyvauja ne savininkas, o IĮ. IĮ savarankiškumą sąlygoja: atskira IĮ buhalterija, atskiras apmokestinimas, galimybė įmonę parduoti, išnuomoti ar kitokiu būdu perduoti kitiems asmenims, kaip vieningą turtinį kompleksą su teisėmis ir pareigomis, IĮ gali būti paveldima.

Tikroji ūkinė bendrija yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi apjungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei-ūkinei veiklai su bendru firmos vardu. Tikroji ūkinė bendrija – neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio turtas neatskirtas nuo bendrijos narių turto. Pagal tikrosios ūkinės bendrijos prievoles jos nariai atsako solidariai visu savo turtu, ttaip pat ir po įmonės likvidavimo. Tikroji ūkinė bendrija neatsako pagal savo narių prievoles, nesusijusias su bendrijos veikla. Tikrosios ūkinės bendrijos turi firmos vardą, kuriame turi būti įvardytas bent vienas jos savininkų.

Komanditinę (pasitikėjimo) ūkinę bendriją sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija – juridinis asmuo. Jos turtas neatskirtas nuo bendrijos tikrųjų narių turto. Pagal komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos prievoles jos tikrieji nariai solidariai atsako visu savo turtu, taip pat ir po įmonės likvidavimo, o nariai komanditoriai – tik ta savo turto dalimi, kurią pagal sutartį yra perdavę bendrai komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos veiklai. Komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija neatsako pagal savo narių prievoles, nesusijusias su bendrijos veikla. Komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos nariais gali būti fiziniai ar juridiniai asmenys. Komanditinėje (pasitikėjimo) ūkinėje bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas narys komanditorius. Komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija privalo turėti firmos vardą, kuriame įvardijamas bent vienas tikrasis bendrijos narys

Įmonių įstatymas aiškiai nustato, kad nei IĮ nei ŪB turtas neatskirtas nuo savininkų turto, tačiau šių įmonių negalima sutapatinti su savininkais. Turto bendrumas tik reiškia, kad dalyvis (savininkas) už įmonės prievoles atsako neribotai, t.y. visu savo turtu (po

įmonės turto).

IĮ ir ŪB turi firmos vardą, savo vardu įgyja teises bei pareigas, pareiškia ieškinius, dalyvauja bylose kaip atsakovai. Įmonių turtas fiksuojamas atskirame balanse.

VALSTYBĖ, KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAS

Valstybė ir savivaldybės yra viešieji juridiniai asmenys.

Valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Valstybė ir savivaldybės įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybės ir savivaldybių valdymo institucijas. (2.36)

Valstybė ir Savivaldybės dalyvauja ir kaip nuosavybės teisės ssubjektai, kaip savininkai. Nuosavybės teise priklausantį turtą įprasta skirstyti: 1) biudžetinės lėšos, 2) kitas turtas.

Valstybė (Savivaldybės) dalyvauja civ. santykiuose:

1) perduodama savo turtą valstybinėms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms turto patikėjimo teise.

4.109. – Valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos valdo, naudoja atitinkamai valstybės ar savivaldybės joms perduotą turtą, juo disponuoja savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų.

2) tiesiogiai per savo iinstitutus, pvz., ministrą, savivaldybės merą ir t.t.

Visame šiame mechanizme dalyvauja ir kontroliuojanti institucija Valstybės kontrolė.

Valstybė aktyviai dalyvauja paskoliniuose santykiuose, išleisdama vidaus obligacijas, kurias įgyja asmuo ir tokiu būdu tampa valstybės kreditoriumi. Valstybė tampa skolininku (debitoriumi). Kaip civ. teisinių santykių subjektas vvalstybė gali dalyvauti ir užsienio apyvartoje, pvz., imdama paskolas užsienyje.

Specifika – kai vienas iš civilinių teisinių santykių subjektų – valstybė (Savivaldybės), nustatomas papildomas reglamentavimas (viešųjų pirkimų įstatymas ir kt.).

9. SANDORIŲ SAMPRATA, ELEMENTAI IR RŪŠYS

Sandorių sąvoka ir rūšys CT.

Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai.

Kiekvienas įstatyme numatytas sandoris skirtas tam tikram tipiniam teisiniam tikslui tenkinti. Teisinę reikšmę turi tiktai tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį, vadinamas sandorio pagrindu. Nuo šio teisinio tikslo priklauso sandorio teisinė prigimtis.

Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įįstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka

Dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia. Visi dvišaliai sandoriai yra sutartys (6.154 str.).

Daugiašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti reikalinga suderinta trijų ir daugiau šalių valia. Visi daugiašaliai sandoriai yra sutartys.

Sąlyginis sandoris. Teisių arba pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą sandoris gali padaryti priklausomus nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo. Sandoris laikomas sudarytu su atidedamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, kurios buvimas aar nebuvimas nežinomas. Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas.

Konsensualiniai ir realiniai sandoriai. Sandoriai į šias rūšis skirstomi atsižvelgiant į jų sudarymo būdą. Šis skirstymo kriterijus nulemia momentą, nuo korio sandoris laikomas sudarytu.

Konsensualiniu vadiname sandorį, kuris laikomas sudarytu nuo to momento, kai šalys tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jo sąlygų ir įstatymo nustatyta forma reiškia suderintą valią. Šiems sandoriams sudaryti pakanka tiktai šalių suderintos valios pareiškimo ir įstatymo nustatytos formos. Tokių sandorių yra dauguma.

Realiniu vadiname sandorį, kuris sudaromas, kai viena šalis perduoda kitai šaliai daiktą ir įstatymo nustatyta forma patvirtinta šalims savo suderintą valią. Šiems sandoriams nepakanka tik šalių suderintos valios išreiškimo, o reikalinga perduoti daiktą.

Kauzaliniai ir abstraktūs sandoriai. Taip sandoriai klasifikuojami pagal tai, ar sandoryje nurodytas jo pagrindas, t.y.teisinis tikslas.

Kauzaliniu vadiname sandorį, kuriame nurodytas jo pagrindas. Šiame sandoryje nurodomas tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį. Kauzalinio sandorio teisinis pagrindas nustatomas pagal sandorio turinį arba pagal konkretaus sandorio tipą. Dauguma sandorių civilinėje apyvartoje yra kauzaliniai, nes juridiniai asmenys dalyvauja turtiniuose teisiniuose santykiuose, o fiziniai asmenys sudaro sandorius vien vartojimo tikslais.

Abstrakčiu laikome tokį sandorį, kuriame nenurodytas jo pagrindas. Iš tokio sandorio negalima nnumatyti, kokio teisinio tikslo siekiant jis sudarytas. Tai nuo savo pagrindo abstrahuotas (atitrauktas atskiras) sandoris.

Paprastai įstatymas sandorį pripažįsta galiojančiu, jeigu sandoryje nurodytas jo pagrindas ir jis neprieštarauja įstatymams. Tiktai atskirais atvejais galiojančiais pripažįstami tie sandoriai, kuriuose jų pagrindas nenurodytas. Toks abstraktus sandoris yra vekselis, kuriuo nustatoma prievolė sumokėti tam tikrą pinigų sumą, nenurodant jo išdavimo priežasties.

Atlygintini ir neatlygintini sandoriai. Šių sandorių skirstymo į rūšis pagrindas yra atlygintinumas.

Atlygintini yra tie sandoriai, kuriais remdamasi viena šalis atlieka kitai šaliai tam tikrus veiksmus (perduoda daiktą, atlieka darbus ir t.t.), gaudama iš jos materialinį ekvivalentą (atlyginimą).

Neatlygintinais vadiname sandorius, pagal kuriuos šalis, perduodanti kitai šaliai tam tikrą turtą ir atliekanti jos naudai tam tikrą veiksmą, iš jos ekvivalento negauna.

asmenimis (pavedimo sutartis). Šiais atvejais tretieji asmenys žino, kad įgaliotinis veikia ne savo, o įgaliotojo vardu, todėl, prieš sudarydami sandorį, patikrina įgaliotinio įgaliojimus.

Sandorių galiojimo sąlygos

Kiekvieno sandorio būtini elementai yra: subjektai, valia, valios išreiškimas, turinys, kurį sudaro išreiškianti valią suformuluotos sąlygos, ir forma .Šie sandorio elementai turi atitikti įstatymo reikalavimus. Jeigu bent vienas sandorio elementas neatitinka įstatymo reikalavimų, sandoris laikomas negaliojančiu. Kad sandoris galiotų, būtinos šios sąlygos:

1) sandorį sudarantys asmenys turi būti veiksnūs, o juridiniai asmenys turi turėti atitinkamą teisnumą;

2) sandorio turinys turi atitikti įstatymuose nurodytus reikalavimus;

3) sandorio ddalyvių valios išraiška turi atitikti jų tikrąją valią;

4) sandoris turi būti išreikštas įstatyme numatyta forma.

Sandorio dalyvių veiksnumas

Nepilnamečio iki keturiolikos metų sudarytas sandoris negalioja, išskyrus smulkius buitinius sandorius, kuriuos pagal šį kodeksą ir kitus įstatymus nepilnamečiai iki keturiolikos metų gali sudaryti savarankiškai.

Fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, sudarytas sandoris negalioja.

Fizinio asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis, be rūpintojo sutikimo sudarytas turto ar daiktinės teisės perdavimo sandoris, išskyrus smulkius buitinius sandorius, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal rūpintojo ar prokuroro ieškinį

Nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų be tėvų ar rūpintojų sutikimo sudarytą sandorį, išskyrus sandorius, kuriuos toks nepilnametis pagal šį kodeksą ar kitus įstatymus turi teisę sudaryti savarankiškai, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal to nepilnamečio tėvų ar rūpintojų ieškinį.

. Jeigu tokie sandoriai pripažįstami negaliojančiais, taikoma restitucija, jei veiksnioji šalis žinojo arba turėjo žinoti, kad antroji šalis neveiksni, ji privalo atlyginti žalą.

Sandorio formos laikymasis

Sandorių forma vadinamas sandorio dalyvių valios išorinio reiškimo būdas. Valia gali būti išreikšta tiesiogiai – žodine arba rašytine forma (paprasta arba notarine forma), ir netiesiogiai – konkliudentinių veiksmų forma.

Konkliudentiniai veiksmai – tai toks asmens elgesys, kuris patvirtina jo valią sudaryti sandorį.

Šiuo atveju asmens valia neišreikšta žodžiais, bet iš veiksmų galima nustatyti jo ketinimus. Pavyzdžiui, parduotuvėje išdėstytos prekės išreiškia pardavėjo pasiūlymą sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį. Konkliudentiniais veiksmais gali būti išreikšta asmens valia sudaryti tik tokius sandorius, kuriems įstatymas nenustato konkrečios formos. Tokios formos įstatymas nenustato žodiniams sandoriams.

Asmens valia gali būti išreikšta tylėjimu. Tylėjimas laikomas valios išreiškimu sudaryti sandorį tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais. Pavyzdžiui, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas toliau naudojasi turtu ir nuomotojas neprieštarauja, tai sutartis llaikoma atnaujinta neapibrėžtam terminui.

Dažniausiai sandoriai sudaromi žodžiu arba rašytine forma. Žodine forma asmenys sudaro sandorius betarpiškai tardamiesi žodžiu, neišreikšdami valios raštu – dokumentuose. Sudarant rašytinius sandorius, jų dalyviai valią išreiškia raštu – dokumentuose.

Žodžiu gali būti sudaromi tokie sandoriai, kuriems įstatymas nenustato rašytinės formos. Paprastai žodžiu gali būti sudaryti sandoriai: 1) tarp fizinių asmenų, kai sandorio suma ne didesnė kaip 5000 litų; 2) nepriklausomai nuo jų sumos, jei jie įvykdomi sudarymo metu, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato kitaip.

Sandorių rašytinė forma būna ppaprasta ir notarinė. Paprasta rašytine forma vadinamas dokumentas, kuriame yra sandorio dalyvių (dalyvio) pavadinimas, sandorio turinys ir jo dalyvių (dalyvio) parašas.

Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:

1) fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus ssandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu;

2) juridinių asmenų steigimo sandoriai;

3) prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys;

4) draudimo sutartys;

5) arbitražiniai susitarimai;

6) kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys; (pagal CK 6.478-str. tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo daikto)

7) preliminarinės sutartys;

8) asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys;

9) taikos sutartys;

10) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą.

Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.

Notarine forma turi būti sudaromi:

3) daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai;

4) vedybų sutartys ((ikivedybinė ir povedybinė);

3) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas nustato privalomą notarinę formą.

Nesilaikant įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos, gali atsirasti dvejopos teisinės pasekmės. Pirma, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo arba jo sąlygų, suinteresuotas sandorio dalyvis neturi teisės remtis liudytojų parodymais (šios nuostatos teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams).

Jeigu šalys, sudarydamos sandorį, nesilaikė reikalaujamos paprastos rašytinės formos, bet neginčija jo sudarymo, sandoris bus laikomas galiojančiu ir jokių neigiamų teisinių pasekmių neatsiras. Antra, sandoris negalioja, kai įįstatymas tvirtai nustato, kad nesilaikius reikalaujamos paprastos rašytinės formos, jis negalios.

Įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Todėl kai sandoriui privaloma notarinė forma, jis laikomas sudarytas tik nuo to momento, kai notaras patvirtina sandorį. Iš šios bendros taisyklės įstatymas numato vieną išimtį, kai viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti (Jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia).

Sandorio šalių tikrosios valios išreiškimas

Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją (vidinę) valią. Todėl būtina, kad sandorio dalyvių valia formuotųsi normaliai, kad nebūtų išorinių aplinkybių, kurios iškreipia tikrąją valią arba jos išreiškimą. Paprastai laikoma, kad sandoryje išreikšta valia neprieštarauja tikrajai jo dalyvių valiai. Jeigu sandoris turi valios trūkumų, jis gali būti teismine tvarka nuginčytas – pripažintas negaliojančiu.

Sandorio valios trūkumai gali būti dėl įvairių aplinkybių: dėl suklydimo, apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudarymo ir t.t.

Sandorio turinio atitikimas įstatymo, teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir ggeros moralės reikalavimams.

Kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Negali sutarties turinys prieštarauti valstybės ir visuomenės interesams, pažeisti svarbiausias įstatymo nuostatas, priešingu atveju jis bus laikomas negaliojančiu nuo sudarymo momento.

Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Sandorių negaliojimas. Negaliojančių sandorių rūšys.

Negaliojantys sandoriai skirstomi į niekinius ir nuginčijamus.

Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti.

Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai.

Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).

Sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas sandoris.

Ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys.

Pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento). Jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis ggali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Nuginčijamo sandorio patvirtinimas

1. Šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti.

2. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti: 1) sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė; 2) pareikalavo, kad kita šalis įvykdytų sandorį; 3) užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą; 4) visiškai ar iš dalies perleido kitam asmeniui pagal tą sandorį įgytas teises.

Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas

Privačių JA teisnumas laikomas bendruoju, todėl:

Sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.

Be to, JA savo pažeistus interesus gali ginti reikšdamas ieškinį dėl visiško nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį.

Viešiesiems JA būdingas specialusis teisnumas. Paprastai viešųjų JA paskirtis, jų teisės ir pareigos, veiklos tikslai visuotinai žinomi, todėl:

Viešųjų juridinių asmenų sudaryti sandoriai, prieštaraujantys jų veiklos tikslams, gali būti pripažįstami negaliojančiais.

Neįregistruoto juridinio asmens vardu sudaryto sandorio

negaliojimas.

1. Pagal įstatymų nustatyta tvarka neįregistruoto juridinio asmens vardu sudarytą sandorį teisės ir pareigos atsiranda jį sudariusiam asmeniui, jeigu nėra kito pagrindo tokį sandorį pripažinti negaliojančiu.

2. Pagal sandorius, sudarytus juridinio asmens vardu iki juridinio asmens įregistravimo, šiuos sandorius sudarę asmenys atsako solidariai, jeigu įregistruotas juridinis asmuo neprisiima prievolių pagal tuos sandorius (šio kodekso 2.61 straipsnis).

Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų sudarytų sandorių negaliojimas. (13.4.)

Tariamieji ir apsimestiniai sandoriai.

Tariamojo sandorio negaliojimas Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.

Apsimestinio ssandorio negaliojimas Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

Nepilnamečių sudarytų sandorių negaliojimas.

Suklydimas, smurtas, apgaulė, grasinimas, ekonominis spaudimas ir sunkios aplinkybės kaip sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai.

Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu.

Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį

Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, ttaip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

Sandorio dalies negaliojimas.

Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų bbuvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies.

Sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės.

Kai sandoris pripažintas negaliojančiu, kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, t.y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį (abišalė restitucija).

Nevykdytas sandoris tik pripažįstamas negaliojančiu.

Jeigu to, kas perduota, negalima grąžinti natūra, tai atlyginama pinigais (6.145-6.153).

Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus (daiktas pamestas, pagrobtas arba kitaip be savininko valios nustojo būti jo valdomas; nekilnojamasis daiktas prarastas dėl kitų asmenų nusikaltimo; daiktas įgytas neatlygintinai).

Specialios CK normos gali numatyti ir kitokius teisinius padarinius:

• Vienašalę restituciją (CK 1.81 str. 3 d.);

• Nuostolių atlyginimą (CK 1.89 str. 2 dd.), neturtinę žalą (1.91str. 3 d.);

• Be pagrindo įgyto turto grąžinimą (CK 6.237 str. 2 d.).

Pasekmes galima sugrupuoti:

1) dvišalė restitucija;

2) vienašalė restitucija;

3) restitucija netaikoma (kai abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei., restitucija netaikoma. Vienašalė ar dvišalė restitucija galima, jeigu jos taikymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar gerai moralei, t. y. kai nebuvo pasiektas viešajai tvarkai ar geros moralės normoms prieštaraujančio sandorio tikslas, o viešosios teisės normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų)

1964 m. CK buvo nnumatyta visa tai, ką šalys įvykdė, konfiskuoti, jeigu toks sandoris buvo abiejų šalių ar vienos iš jų sudarytas tyčia, žinant, kad jis neteisėtas. Tokiu atveju visa, ką kaltoji (kaltosios) šalis (šalys) gavo arba įvykdė, buvo išieškoma į valstybės pajamas, o nekaltajai šaliai grąžinta visa, ką ji įvykdė pagal sandorį, paimant į valstybės pajamas visą tai, ką ji gavo, t. y. taikomas konfiskavimas. Toks reglamentavimas nebūdingas civilinei teisei, nes ši yra privatinė ir jos normos negali būti baudžiamosios. Todėl CK nenustato konfiskavimo. Neteisėtų sandorių objektus galima konfiskuoti pagal administracinės ir baudžiamosios teisės nuostatas.

Tariamasis sandorius – negalioja.

Apsimestinis sandorius – taikomos taisyklės to sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje.

Pripažinimas negaliojančiu pagal kitus požymius.

Sandoriai, turintys subjektų sudėties trūkumų. Šių sandorių trūkumai susiję su fizinių asmenų veiksnumo ir juridinių asmenų specialaus teisnumo reikalavimais.

Sandoriai su valios trūkumais. Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją (vidinę) valią.

Sandorio valios trūkumai gali būti dėl įvairių aplinkybių.

Sandoriai sudaryti: suklydus, apgaulės būdu, smurto ar gąsdinimo būdu, dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja puse, dėl sunkių aplinkybių, fizinio asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, tariamieji ir apsimestiniai.

Sandoriai su turinio trūkumais. Prieštaraujantys valstybės ir visuomenės interesams.

Sandoriai, turintys formos trūkumus. Sandoriai sudaryti nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės formos.

16. AATSTOVAVIMAS.

Atstovavimo sąvoka

Atstovavimo esmę sudaro tai, kad jo atveju už civilinės teisės subjektus sandorius sudarinėja ir kitus juridinius veiksmus atlieka kiti asmenys. Atstovavimas yra civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas, remdamasis įstatymu, administraciniu aktu, išreikšdamas atstovaujamojo valią (sandoriu) ar teismo sprendimu, jam suteiktų įgalinimų ribose sudaro sandorius ir atlieka atstovaujamojo vardu juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas.

Atstovavimui būdingi trys požymiai.

1) atstovavimo santykiai atsiranda tarp atstovo ir atstovaujamojo. Teisinio santykio tarp atstovo ir atstovaujamojo pagrindu atstovas turi teisę veikti atstovaujamojo vardu ir sąskaita, o pastarasis turi pareigą priimti šio veiksmo rezultatus.

2) atstovas veikia ne savo, bet atstovaujamojo vardu ir interesais. Todėl dėl jo veiklos atsirandančios teisės ir pareigos nuo pat atsiradimo momento priklauso ne atstovui, bet atstovaujamajam.

3) atstovui yra suteikiami tam tikri įgalinimai. Įgyvendindamas atstovaujamojo teises bei vykdydamas pareigas, atstovas privalo veikti neviršydamas šių įgalinimų. Atstovo veiklos rezultatai privalomi atstovaujamajam tik tuo atveju, jeigu jis veikia jam suteiktų įgalinimų ribose.

Tiesioginis atstovavimo efektas pasireiškia tuo, kad sandoris, atstovo sudarytas atstovaujamojo vardu, yra pastarajam privalomas nuo jo sudarymo momento, t.y. teisės ir pareigos, kylančios iš sudaryto sandorio, tiesiogiai liečia atstovaujamąjį, nes jis, o ne atstovas, yra šio sandorio šalis.

Atstovavime dalyvauja trys ssubjektų grupės. Kiekviena iš šių subjektų atstovavimo santykio atsiradimo ir realizavimo procese atlieka apibrėžtas, tik jam būdingas funkcijas.

Atstovaujamasis – tai asmuo, kurio vardu ir interesais atliekami tam tikri teisiniai veiksmai, remiantis jo paties, įstatymo, teismo ar administracinio akto duotais įgalinimais. Atstovaujamuoju gali būti bet kuris civilinės teisės subjektas, nepriklausomai nuo to, veiksnus jis ar neveiksnus, fizinis ar juridinis asmuo.

Atstovas – tai atstovaujamojo, įstatymo, teismo ar administracinio akto įgalintas asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu, interesais ir sąskaita. Skirtingai nuo atstovaujamojo, atstovu gali būti ne kiekvienas civilinės teisės subjektas. Visų pirma atstovas turi būti veiksnus. Kai kuriems asmenims įstatymas tiesiog draudžia būti atstovais tam tikruose civiliniuose santykiuose. Asmuo, jau esantis atstovu, negali atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorių nei su savimi, nei su kitu asmeniu, kurio atstovas jis tuo pačiu metu yra. Neleidžiama būti atstovais sudarinėjant sandorius, kurie turi grynai asmeninį pobūdį. Teisme negali būti atstovais teisėjai, tardytojai ir prokurorai, išskyrus tuos atvejus, kada jie dalyvauja byloje kaip atitinkamo teismo, prokuratūros įgaliotiniai arba įstatyminiai savo vaikų atstovai. Juridiniai asmenys gali būti piliečių ir kitų juridinių asmenų atstovais tik tada, kada leidžia jų įstatai (nuostatai).

Trečia asmenų grupė – tai asmenys, su kuriais atstovas atstovaujamojo vardu ir interesais sudarinėja sandorius arba atlieka kitus juridinę reikšmę turinčius veiksmus.

Jais gali būti bet kuris civilinės teisės subjektas, turintis civilinį teisnumą ir veiksnumą.

Atstovavimo taikymo sritys

Atstovavimo taikymo sfera yra gana plati. Ji aprėpia daug civilinių teisinių santykių. Būtinumas pasinaudoti atstovo paslaugomis gali būti sąlygotas įvairių tiek teisinio, tiek faktinio pobūdžio aplinkybių. Atstovavimas plačiai taikomas, siekiant apsaugoti neveiksnių asmenų (nepilnamečių iki keturiolikos metų, psichinių ligonių ir silpnapročių) interesus. Tokių neveiksnių asmenų vardu visus reikiamus juridinius veiksmus atlieka jų atstovai. Tačiau atstovavimu gana dažnai naudojasi ir veiksnūs fiziniai, taip pat ir juridiniai asmenys, ssiekdami geriau įgyvendinti savo civilines teises ir įvykdyti civilines pareigas, išplėsti savo veikimo sferą ir pan.

Atstovavimo rūšys

Esant atstovavimui, atstovas visuomet veikia pagal atstovaujamojo įgalinimus. Atstovas savo valia ir veiksmais išreiškia atstovaujamojo valią. Įgalinimas – tai atstovo teisė atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorius ir atlikti kitus juridinius veiksmus ir drauge sukurti jam teisines pasekmes. Todėl įgalinimai apibrėžia tą veiksmą arba veiksmų visumą, kuriuos turi atlikti atstovas atstovaujamojo vardu ir interesais. Tačiau atstovas ne tik turi teisę (įgalinimą) veikti atstovaujamojo vardu ir interesais –– pastarojo atžvilgiu jis turi ir tam tikras pareigas.

Priklausomai nuo to, kokiu pagrindu atsiranda atstovo įgalinimai, yra skiriamos dvi atstovavimo rūšys – savanoriškas ir būtinasis. Savanoriškas atstovavimas atsiranda veiksniam asmeniui, galinčiam savarankiškai ginti savo interesus, susitarus su kitu asmeniu, kad ppastarasis jo vardu ir interesais sudarytų sandorius arba atliktų kitus juridinius veiksmus. Vidinė savanoriško atstovavimo pusė dažniausiai grindžiama sutartimi. Todėl ši atstovavimo rūšis dar vadinama sutartiniu atstovavimu.

Tuo atveju, kada atstovavimo teisinis santykis ir atstovo įgalinimai atsiranda nepriklausomai nuo atstovaujamojo valios, t.y. kada įgalinimai apibrėžiami ne įgaliojimu, bet įstatymu, teismo sprendimu ar administraciniu aktu, turime būtinąjį atstovavimą. Tai pirmiausia yra atstovavimas už neveiksnius asmenis. Šis atstovavimas gali būti grindžiamas giminystės ryšiu (tėvai yra nepilnamečių savo vaikų atstovai) arba administraciniu aktu (įtėviai yra savo įvaikių atstovai, o globėjai – savo globotinių atstovai). Šių atstovų įgalinimų apimtį ir turinį apibrėžia įstatymas ir iš dalies administracinis aktas globėjams. Tiek savanoriškas, tiek ir būtinasis atstovavimas yra pagrįsti įstatymu. Įstatymu remiasi taip pat ir įgaliojimo davimas bbei įgalinimų apimtis.

Įgaliojimo forma ir galiojimo terminai. Įgaliojimų rūšys.

Kadangi tretieji asmenys dalyvauja teisiniuose santykiuose su atstovaujamuoju per atstovą, jie turi žinoti pastarojo įgalinimus. Todėl būtina šiuos įgalinimus išreikšti ir įtvirtinti atitinkama forma, kad su jais susipažinti ir juos patikrinti galėtų trečiasis asmuo. Tais atvejais, kada atstovavimas vykdomas įstatymo ar administracinio akto pagrindu, įgalinimus apibrėžia pats įstatymas ar administracinis aktas. Esant sutartiniam atstovavimui, atstovo įgalinimai išreiškiami jam duotame įgaliojime. Įgaliojimu laikomas rašytinis įgalinimas, vieno asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti ssantykiuose su trečiaisiais asmenimis. Įgaliojimas-tai atstovo įgalinimų išreiškimo būdas, tai dokumentas, kuriame išreiškiama atstovo įgalinimų apimtis ir turinys. Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. (2.137)

Įgaliojimo davimas yra vienašalis sandoris. Kadangi įgaliojimas duodamas įgalinimams patvirtinti ir neliečia įgaliotinio interesų, jo davimas nereikalauja pastarojo pritarimo. Įgaliojimas paprastai duodamas pavedimo, darbo ar kitos sutarties pagrindu. Tačiau kartais įgaliojimas gali būti duodamas ir nesant susitarimo atstovauti, bet tikintis, kad asmuo, nurodytas įgaliojime kaip atstovas, atliks jame nurodytus veiksmus. Įgaliojimas gali būti duodamas vieno arba kelių asmenų vardu. Įgaliojimą taip pat gali duoti vienas arba keli asmenys drauge.

Įgaliojimas gali būti duodamas ne tik fiziniam, bet ir juridiniam asmeniui. Tačiau šiuo atveju reikia turėti omenyje tai, kad juridiniai asmenys turi civilinį teisnumą, atsižvelgiant į nustatytus jų veiklos tikslus. Todėl juridiniam asmeniui įgaliojimas gali būti duodamas sudaryti tiems sandoriams, kurie neprieštarauja jo įstatams (nuostatams) arba bendriems tos rūšies organizacijų nuostatoms.

Priklausomai nuo įgaliojime išdėstytų įgalinimų apimties ir turinio, skiriamos šios įgaliojimų rūšys: vienkartinis, specialusis ir bendrasis, arba generalinis.

Vienkartinis įgaliojimas duodamas atlikti vienam konkrečiam veiksmui.

Specialusis įgaliojimas duodamas atlikti vienarūšiams veiksmams per tam tikrą laiko tarpą.

Bendrasis arba generalinis įgaliojimas duodamas sudarinėti įvairiems sandoriams ir atlikinėti įvairiems teisiniams vveiksmams, susijusiems su davusios įgaliojimą organizacijos veikla arba su piliečio turto valdymu apskritai.

Atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai (2.137)

Įgaliojimas visada turi būti išreikštas rašytine forma, kitaip tariant, įgaliojimo išdavimas – tai sandoris, visais atvejais reikalaujantis rašytinės formos. Kitokia forma įgaliojimas negali būti duodamas.

Kai kuriems įgaliojimams įstatymas numato būtiną notaro patvirtinimą. Nesilaikant šio reikalavimo, įgaliojimas tampa negaliojantis. Turi būti notaro patvirtinami šie įgaliojimai: 1) įgaliojimas sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma; 2) įgaliojimas fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai leidžiama duoti kitokios formos įgaliojimą; 3) įgaliojimas, kurį fizinis asmuo duoda nekilnojamajam turtui valdyti, juo naudotis ar disponuoti.

Notaro patvirtintiems prilyginami: 1) karių įgaliojimai, patvirtinti karinių dalinių, junginių, karo įstaigų ir mokyklų vadų (viršininkų); 2) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų vadovų; 3) asmenų, esančių tolimojo plaukiojimo metu jūrų laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, patvirtinti tų laivų kapitonų.

Supaprastintas įgaliojimo patvirtinimas. Įgaliojimą, kurį fizinis asmuo duoda korespondencijai (konkrečiai -siunčiamiems pinigams ir siuntiniams) gauti, taip pat darbo užmokesčiui ir kitoms su darbo santykiais susijusioms išmokoms, pensijoms, pašalpoms, stipendijoms gauti, gali patvirtinti organizacija, kurioje ffizinis asmuo dirba ar mokosi, daugiabučių namų savininkų bendrijos, kurios name gyvena asmuo, pirmininkas arba esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivo kapitonas.

Notarinės formos reikalavimas, netaikomas įgaliojimams, kuriuos išduoda juridinis asmuo. Šiuos įgaliojimus pasirašo juridinio asmens vadovas ir ant įgaliojimo uždedamas to JA antspaudas, jeigu jis antspaudą privalo turėti.

Įgaliojimo terminas 1. Įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos.

2. Notaro patvirtintas veiksmams atlikti užsienyje skirtas įgaliojimas, kuriame nenurodytas galiojimo laikas, galioja, kol jį panaikina įgaliojimą išdavęs asmuo.

3. Įgaliojimas, kuriame nenurodyta sudarymo data, negalioja.

Perįgaliojimas

Įgaliotojo duotus įgalinimus turi įgyvendinti tas asmuo, kuriam jie duoti. Tačiau galimi atvejai, kada juos gali įgyvendinti ne pats įgaliojimą turintis asmuo, bet kitas, t.y. įgaliotinis savo įgalinimus gali perduoti kitam asmeniui. Tuo atveju, kada atstovas savo įgalinimus perduoda kitam asmeniu, turime perįgaliojimą. Perįgaliojimo atvejai griežtai apibrėžti įstatyme.

Perįgaliojimas galimas šiais dviem atvejais:

1)jeigu atstovui tokią teisę suteikia atstovaujamojo duotasis įgaliojimas,

2) jeigu atstovas dėl susidariusių aplinkybių priverstas perduoti savo įgalinimus kitam asmeniui, kad apsaugotų įgaliotojo interesus.

Perįgaliojimo atveju asmuo, kuriam atstovas perduoda savo įgalinimus, tampa davusio įgaliojimą asmens atstovu. Tačiau tai nereiškia, kad tarp atstovaujamojo ir atstovo pasibaigia atstovavimo teisinis santykis. Būtent todėl asmuo, perduodantis įgalinimus

(perįgaliotojas) privalo informuoti apie tai įgaliotoją ir pranešti jam reikiamas žinias apie asmenį kuriam perduoti įgalinimai. Įgaliotojas gali nušalinti įgaliotinio parinktą asmenį ir drauge panaikinti perįgaliojimą. Jeigu įgaliotinis nepraneša įgaliotojui apie perįgaliojimą ir neinformuoja pastarojo apie pasirinktą asmenį, jis atsako už pasirinkto asmens veiksmus kaip už savo. Perįgaliojimo turinį apibrėžia pagrindinio įgaliojimo turinys. Įgaliotinis perįgaliojimo būdu negali suteikti perįgaliojamajam asmeniui tokio įgalinimo, kurio jis pats neturi. Galima perįgalioti visus įgaliojime numatytus įgalinimus arba tik kai kuriuos iš jų. Perįgaliojant tik kkai kuriuos įgaliojime numatytus įgalinimus, turime dalinį perįgaliojimą.

Įgaliojimo, duodamo perįgaliojant, forma turi atitikti duoto įgaliojimo formą.

Kadangi perįgaliojimas iš esmės priklauso nuo pagrindinio įgaliojimo, tai jo terminas negali būti ilgesnis už pagrindinio įgaliojimo terminą. Tačiau perįgaliojimo terminas gali būti kur kas trumpesnis arba net ribojamas vienkartinio juridinio veiksmo atlikimo momentu. Pasibaigus pagrindiniam įgaliojimui, perįgaliojimas taip pat netenka galios.

Perįgaliojimą gali bet kada panaikinti tiek įgaliotojas, tiek ir įgaliotinis. Savo ruožtu ir asmuo, gavęs įgaliojimą perįgaliojimo būdu, gali nuo jo atsisakyti. Įstatymai aarba šalių sutartis gali nustatyti atvejus, kuriais išduodamas neatšaukiamas įgaliojimas.

Įgaliojimo pasibaigimas

Įgaliojimas pasibaigia: 1) pasibaigus įgaliojimo terminui; 2) įgaliotojui panaikinus įgaliojimą; 3) įgaliotiniui atsisakius įgaliojimo; 4) nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą; 5) nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuriam duotas įįgaliojimas, arba jam iškėlus bankroto bylą; 6) mirus davusiam įgaliojimą fiziniam asmeniui ar pripažinus jį neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu; 7) mirus fiziniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, ar pripažinus jį neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu.

Pasibaigus įgaliojimui, netenka galios ir perįgaliojimas.

Apie įgaliojimo panaikinimą įgaliotojas privalo pranešti įgaliotiniui, taip pat įgaliotojui žinomiems tretiesiems asmenims, su kuriais nustatant ir palaikant santykius atstovauti duotas įgaliojimas. Tokią pat pareigą turi įgaliotojo teisių perėmėjai.

Įgaliotojo ir jo teisių perėmėjų teisės ir pareigos, atsiradusios kaip įgaliotinio veiksmų rezultatas iki to laiko, kai įgaliotinis sužinojo ar turėjo sužinoti apie įgaliojimo pasibaigimą, lieka galioti tretiesiems asmenims. Ši nuostata netaikoma, jeigu trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad įgaliojimas pasibaigė.

Įgaliojimui pasibaigus, įgaliotinis ar jo teisių pperėmėjai privalo tuojau grąžinti įgaliojimą įgaliotojui ar jo teisių perėmėjams.

Atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą.

Atstovaujamasis turi atlyginti atstovo turėtas išlaidas, susijusias su pavedimo vykdymu, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita.

Juridinių veiksmų, įvykdytų asmens, neturinčio įgalinimų arba viršijant įgalinimus, pasekmės (atstovavimas be įgalinimų)

Sandoris, kurį kito asmens vardu sudaro neturintis teisės sudaryti sandorį asmuo arba asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ir panaikina teises bei pareigas aatstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai teises jo daliai Paskesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį padaro galiojantį nuo jo sudarymo. Atstovas, kai atstovaujamasis nepritaria šiam sandoriui, privalo atlyginti trečiojo asmens patirtus nuostolius, jeigu trečiasis asmuo apie tas aplinkybes nežinojo ir neturėjo žinoti. (2.136)

Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti: 1) sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė; 2) pareikalavo, kad kita šalis įvykdytų sandorį; 3) užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą; 4) visiškai ar iš dalies perleido kitam asmeniui pagal tą sandorį įgytas teises (1.79).

Komercinis atstovavimas (sąvoka, rūšys).

Tai atstovavimas asmenims vykdantiems komercinę veiklą, kuomet atstovui suteikiami t.t. konkretūs įgalinimai. Priklausomai nuo atstovui suteikiamų įgalinimų pobūdžio skiriamos dvi komercinio atstovavimo rūšys: 1) prekybos agento; 2) prokūros. ??? (negarantuoju, tai laisva kūryba).

Prekybos agentas (jo teisių ir pareigų įforminimas, jo teisės ir pareigos).

Prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis savo ar atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita bei dėl jo interesų.

Prekybos agentas privalo: 1) sąžiningai ir rūpestingai vykdyti visus atstovaujamojo pavedimus ir protingumo kriterijų atitinkančias instrukcijas, būti lojalus atstovaujamajam ir veikti išimtinai dėl atstovaujamojo iinteresų; 2) reguliariai pranešti atstovaujamajam apie sudaromas ar sudarytas sutartis, taip pat teikti kitą svarbią informaciją, susijusią su savo ir atstovaujamojo verslu; 3) saugoti atstovaujamojo komercines paslaptis tiek sutarties galiojimo metu, tiek ir jai pasibaigus; 4) nekonkuruoti su atstovaujamuoju, jeigu ši sąlyga numatyta sutartyje; 5) atlyginti atstovaujamajam padarytus nuostolius; 6) pasibaigus sutarčiai, grąžinti atstovaujamajam visus pastarojo perduotus dokumentus, turtą ir kitką.

Prekybos agento teisės 1. Prekybos agentas turi teisę atstovaujamojo vardu be specialaus atstovaujamojo įgaliojimo atlikti bet kokius atstovaujamojo pavedimui tinkamai įvykdyti būtinus veiksmus. Keisti sutarčių sąlygas, taip pat priimti sutarties įvykdymą prekybos agentas turi teisę tik tuo atveju, jeigu ši jo teisė yra specialiai aptarta komercinio atstovavimo sutartyje ar atskirame įgaliojime. 2. Prekybos agentas, nors jam ir nesuteikta teisė sudaryti sutartis, turi teisę priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės bei kitokius trečiųjų asmenų pareiškimus, susijusius su sutarties vykdymu, taip pat atstovaujamojo vardu įgyvendinti pastarojo teises, susijusias su įrodymų užtikrinimu.

+ Teisė į atlyginimą už kiekvieną sėkmingai sudarytą sandorį.

+ Sulaikymo teisė 1. Prekybos agentas turi teisę sulaikyti turimus atstovaujamojo daiktus ir teises į tuos daiktus patvirtinančius dokumentus tol, kol atstovaujamasis su juo atsiskaitys.

. Prekybos agento teisės ir pareigos gali būti įformintos raštu arba žodžiu. Agento arba atstovaujamojo reikalavimu jjų sutartis privalo būti sudaryta raštu.

Prekybos agento atlyginimas

Prekybos agentui už kiekvieną sėkmingai sudarytą sandorį atstovaujamasis moka sutartyje nustatytą atlyginimą.

Atlyginimo dydis prekybos agento ir atstovaujamojo sutartyje nurodomas konkrečia pinigų suma arba sudaryto sandorio vertės ar išieškotos sumos procentais. Prekybos agentui taip pat turi būti atlygintos jo turėtos papildomos išlaidos, jeigu jų nepadengė kita sandorio šalis (prekių vežimo, sandėliavimo, saugojimo, pakavimo išlaidos, sumokėti muitai ir kitokios rinkliavos bei mokesčiai ir t. t.) ir šios išlaidos neįskaitomos į agento savarankiškos veiklos išlaidas.

Prekybos agentas įgyja teisę į atlyginimą nuo sandorio sudarymo, jeigu atstovaujamasis įvykdė sandorį ar turėjo pagal su trečiąja šalimi pasirašytą sutartį įvykdyti sandorį, ar trečioji šalis įvykdė sandorį, tačiau visais atvejais vėliausiai tada, kai trečioji šalis įvykdė savo sutarties dalį ar būtų tai padariusi, jei atstovaujamasis būtų įvykdęs savąją.

Konkurencijos draudimas.

Prekybos agentas ir atstovaujamasis gali sutartyje numatyti, kad pasibaigus sutarčiai prekybos agentas ne daugiau kaip dvejus metus nekonkuruos su atstovaujamuoju. Tokia sutarties sąlyga turi būti išreikšta raštu.

Jeigu sutartyje yra numatytas konkurencijos draudimas, prekybos agentas turi teisę į kompensaciją už visą konkurencijos draudimo laikotarpį. Kompensacijos dydis nustatomas šalių susitarimu.

Prekybos agento reikalavimu teismas turi teisę pripažinti visiškai ar iš dalies konkurenciją draudžiančią sutarties išlygą negaliojančia, jeigu atsižvelgiant į

prekybos agento teisėtus interesus tokia išlyga daro jam didelės žalos.

Sutarties su prekybos agentu nutraukimas.

Neapibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimas Neapibrėžtam terminui sudaryta sutartis gali būti bet kurios šalies iniciatyva nutraukta, jeigu apie sutarties nutraukimą iš anksto pranešta kitai šaliai per šiuos terminus:

1) prieš vieną mėnesį – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip vienerius metus;

2) prieš du mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip dvejus metus;

3) prieš tris mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip trejus mmetus;

4) prieš keturis mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ilgiau kaip trejus metus.

Šalis, nutraukusi sutartį be kitos šalies sutikimo ir pažeidusi išankstinio pranešimo terminus, privalo kitai šaliai atlyginti savo veiksmais padarytus nuostolius, išskyrus atvejus, kai sutartis nutraukta dėl svarbių priežasčių, apie kurias nedelsiant buvo pranešta kitai šaliai.

Apibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimas Apibrėžtam terminui sudarytą sutartį kiekviena šalis turi teisę nutraukti prieš terminą, jeigu tam yra svarbių priežasčių. Jeigu sutartis nutraukta dėl priežasčių, už kurias atsako kita šalis, tai ppastaroji privalo atlyginti nutraukiant sutartį padarytus nuostolius.

Komercinio atstovavimo ypatumai sudarant ir vykdant tarptautinio prekių pirkimo ir pardavimo sutartis.

Šios nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai tenkinamos abi šios sąlygos:

1) sudaroma ar vykdoma tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutartis;

2) atstovaujamasis iir trečiasis asmuo yra skirtingose valstybėse.

Atstovu nepripažįstami juridinio asmens valdymo organai ar darbuotojai, jeigu jie veikia neperžengdami įstatymų ar juridinio asmens steigimo dokumentų nustatytų ribų.

Atstovo teisės ir pareigos, jo sudarytų sandorių galiojimas.

Atstovo teisės ir pareigos 1. Atstovo teisės ir pareigos gali būti aiškiai išreikštos arba numanomos iš konkrečių aplinkybių. 2. Atstovas turi teisę atlikti bet kokius veiksmus, kurie konkrečiomis aplinkybėmis būtini atstovaujamojo pavedimui tinkamai įvykdyti. 3. Atstovo teisės ir pareigos gali būti išreikštos bet kokia forma ir jų turinys gali būti įrodinėjamas bet kokiomis įrodinėjimo priemonėmis.

Atstovo sudarytų sandorių galiojimas Atstovo sudaryta sutartis sukuria teises ir pareigas atstovaujamajam, jeigu atstovas veikė atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų, neviršydamas jam suteiktų teisių, ir trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad ssutartį sudaro su atstovu.

Atstovo sudaryta sutartis sukuria teises ir pareigas ne atstovaujamajam, o atstovui, jeigu:

1) trečiasis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad sutartį sudaro su atstovu (neatskleistas atstovavimas);

2) konkrečios aplinkybės (pavyzdžiui, sutarties nuoroda) patvirtina, kad atstovas ketino sukurti teises ir pareigas sau, o ne atstovaujamajam.

Atstovo veiksmų patvirtinimas

Atstovaujamasis turi teisę patvirtinti veiksmus, kuriuos atliko asmuo, neturėdamas šios teisės ar ją viršydamas. Patvirtinimas gali būti bet kokios formos. Be to, jis gali būti numanomas iš atstovaujamojo elgesio. PPatvirtinimas įsigalioja nuo to momento, kai pasiekia trečiąjį asmenį. Įsigaliojusio patvirtinimo nebegalima atšaukti.

Jeigu sandorio sudarymo metu trečiasis asmuo nežinojo ir negalėjo žinoti, kad atstovas neturi teisių ar jas viršija, tai trečiasis asmuo neatsako atstovaujamajam, jeigu iki atstovo veiksmų patvirtinimo momento jis praneša atstovaujamajam, kad sandoris jam neprivalomas net jį patvirtinus. Jeigu atstovaujamasis patvirtino atstovo veiksmus, bet tą padarė ne per protingumo kriterijų atitinkantį terminą, trečiasis asmuo gali atsisakyti sandorio apie tai nedelsiant pranešdamas atstovaujamajam.

Jeigu trečiasis asmuo sandorio metu žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas neturi teisių ar jas viršija, tai trečiasis asmuo negali atsisakyti sandorio nei iki atstovo veiksmų patvirtinimo, nei po to.

Trečiasis asmuo visais atvejais gali atsisakyti priimti tik dalinį atstovo veiksmų patvirtinimą.

Atstovo teisių pasibaigimas.

Atstovo teisės pasibaigia:

1) atstovaujamojo ir atstovo susitarimu;

2) sudarius sandorį ar atlikus kitą veiksmą, kuriam atlikti buvo išduotas įgaliojimas;

3) kai atstovaujamasis panaikina atstovui suteiktas teises;

4) kai atstovas atsisako savo teisių;

5) kitais šio kodekso numatytais atvejais

Prokūra (samprata, išdavimas ir forma).

Prokūra yra įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu. Be to, prokūra suteikia teisę atstovaujamojo vardu ir ddėl jo interesų atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose ne teismo institucijose.

Asmuo, kuriam išduota prokūra, yra prokuristas.

Prokūrą išduoda atitinkamas juridinio asmens valdymo organas ar juridinio asmens savininkas arba jo įgaliotas asmuo juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka.

Prokūra turi būti rašytinė ir pasirašyta asmens, turinčio teisę išduoti prokūrą.

Prokūra turi būti įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka.

Prokūristo teisės.

Prokuristas neturi teisės atlikti ir jam negali būti pavedama atlikti šių veiksmų:

1) perleisti atstovaujamojo nekilnojamąjį daiktą (įmonę) ar suvaržyti teises į jį;

2) pasirašyti atstovaujamojo balansą ir mokesčių deklaraciją;

3) skelbti atstovaujamojo bankrotą;

4) duoti prokūrą;

5) priimti į įmonę dalininkus.

2. Prokuristas neturi teisės perduoti savo įgaliojimų kitam asmeniui.

Prokūros pasibaigimas

1. Prokūra pasibaigia, kai:

1) atstovaujamasis ją atšaukia;

2) prokuristas jos atsisako;

3) atstovaujamajam iškelta bankroto byla;

4) likviduojamas ar reorganizuojamas išdavęs prokūrą juridinis asmuo;

5) prokuristas miręs.

Prokūra pasibaigia nuo atitinkamo įrašo atitinkamame registre datos, išskyrus 4 ir 5 punktuose numatytus atvejus.

18 tema. Valdymas.

Valdymo sąvoka ir reikšmė.

Valdymo teisė gali būti suprantama trejopai:

1) valdymas kaip sudėtinė nuosavybės teisės turinio dalis (vadinamoji Romėniškoji triada: utendi, fruendi, abutendi). Daikto valdymas yra suprantamas kaip teisė turėti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį.

2) valdymas kaip subjektinė teisė atsirandanti ssutartinių santykių pagrindu (valdytojas su savininku sudaro sutartį dėl t. t. daikto valdymo). Tokiu atveju savininkas bus žinomas, nors valdo ir ne jis pats.

3) valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė. Juridinė valdymo teisės reikšmė šiuo atveju pasireškia tuo, kad valdymas yra ginamas nuo pažeidimų, o taip pat yra vienintelis būdas įgyti nuosavybės teisę į daiktą pagal įgyjamąją senatį.

Daikto valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė gali būti apibrėžiamas kaip faktinis daikto turėjimas, turinti tikslą valdyti jį kaip savo.

Daikto valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė, nuo valdymo atsirandančio iš prievolinių teisinių santykių skiriasi tuo, kad paskutiniajai būdinga tai, kad daikto valdymo ir naudojimo teisės yra tiesiogiai siejamos su prievole, o valdymo atsiradimas ir pasibaigimas siejamas atitinkamai su konkrečių prievolinių teisinių santykių atsiradimu bei pasibaigimu.

Iš prievolinių teisinių santykių atsiradęs daikto valdymas negali peraugti į nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį.

Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį (4.22).

Toliau kalbama tik apie valdymą, kaip apie savarankišką daiktinę teisę.

Valdytojo sąvoka.

Valdytojas – asmuo, fiziškai užvaldęs daiktą, galintis paveikti daiktą pagal savo valią ir aiškiai išreiškęs valią turėti tą daiktą kaip savą.

Valdymo teisės subjektais gali būti fiziniai, juridiniai asmenys ((būtinas teisnumas bei veiksnumas), o taip pat valstybė bei savivaldybės.

Valdymo

objektai.

Valdymo teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu, nes iš valdymo teisės pagal įgyjamąją senatį gali atsirasti nuosavybės teisė.

Teisėtas ir neteisėtas daikto valdymas.

4.23 straipsnis. Teisėtas ir neteisėtas daikto valdymas

1. Daikto valdymas gali būti teisėtas ir neteisėtas.

2. Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė.

3. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus

Preziumuojama, kad daikto valdymas yra teisėtas tol, kol nėra įrodoma priešingai.

Valdymo aatsiradimas.

. Valdymas gali atsirasti užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint valdymo teisę.

2. Valdymas atsiranda fiziškai užvaldant daiktą, kai tik užvaldęs daiktą asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią. Taip pat užvaldant daiktą turi būti išreikšta asmens valia turėti tą daiktą kaip savą.

3. Užvaldyti daiktą asmuo gali ir nesant tiesioginio ar netiesioginio fizinio kontakto tarp jo ir daikto ( pvz., perduodančiam valdyti nekilnojamą daiktą asmeniui nurodžius apie įvykusį perdavimą, jeigu nėra kliūčių įeiti į tą daiktą ar kitokiu panašiu bbūdu jį fiziškai užvaldyti) (4.25)

CK 4.27 straipsnis. Nekilnojamojo daikto valdymo atsiradimas

1. Nekilnojamojo daikto valdymas gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet ir kai perduodantis valdyti nekilnojamąjį daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, jeigu nėra jokių kliūčių patekti į ttą daiktą ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti.

2. Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento.

3. Daikto valdymas negali būti registruojamas viešame registre, jeigu jame jau yra įregistruota nuosavybės teisė į šį daiktą.

4.28 straipsnis. Kilnojamojo daikto valdymo atsiradimas

Kilnojamojo daikto valdymas asmeniui atsiranda:

1) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, paima tą daiktą į savo rankas;

2) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, pradėjo saugoti daiktą ar tai daroma jo nurodymu;

3) kai norinčio, kad atsirastų daikto valdymas, asmens nurodymu daiktas perduotas jo nurodytam asmeniui;

4) kai daiktas padedamas į patalpą, priklausančią asmeniui, pageidaujančiam, kad atsirastų to daikto valdymas;

5) kai pageidaujančiam, kad atsirastų valdymas, asmeniui perduoti raktai nuo patalpos, kurioje yyra daiktas;

6) kai pageidaujantis, kad atsirastų valdymas, asmuo atitinkamai pažymėjo niekieno nevaldomą daiktą;

7) kai gaudomas daiktas pakliuvo į spąstus, tinklus ir pan.;

8) atlikus kitus veiksmus, išreiškiančius asmens valią užvaldyti daiktą.

4.29 straipsnis. Daikto valdymo atsiradimas per kitą asmenį

Jeigu perduodantysis valdyti daiktą per kitą asmenį turėjo tikslą perduoti jį konkrečiam asmeniui, tai šiam perduoto daikto valdymas atsiranda ir tada, jeigu asmuo, per kurį perduodamas daiktas, norėtų įsigyti daiktą sau ar dar kitam asmeniui.

Valdymo atsiradimas sąžiningai iir nesąžiningai.

1. Valdymas gali būti atsiradęs sąžiningai ir nesąžiningai.

2. Valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai.

3. Sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti.

4. Nesąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą.

Valdymo pasibaigimas

Valdymas baigiasi, kai daikto valdytojas atsisako savo, kaip valdytojo, teisių į daiktą, t. y. atsisako faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip savą, ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais.

Valdymo teisės atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas arba numanomas.

Valdytojo nesinaudojimas nekilnojamuoju daiktu nereiškia, kad jis atsisako šio daikto valdymo, jeigu jo noras atsisakyti valdymo negali būti numanomas iš kitų aplinkybių.

CK 4.32 straipsnis. Kilnojamojo daikto valdymo pabaiga

Kilnojamojo daikto valdymas baigiasi praradus valdytojui galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, kai:

1) daiktą užvaldo kitas asmuo, netgi slaptai ar per prievartą;

2) daiktą pametęs valdytojas negali jo rasti;

3) valdytojas negali daikto valdyti dėl kitų priežasčių.

4.33 straipsnis. Nekilnojamojo daikto valdymo pabaiga

1. Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne ttik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrąžinti.

2. Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, jeigu valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi.

3. Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi nuo valdymo išregistravimo iš viešojo registro momento.

valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė pasibaigia daikto valdytojui įgijus į valdomą daiktą nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį. Šiuo atveju valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė transformuojasi į valdymą kaip vieną sudėtinių nuosavybės teisės turinio teisių dalį.

Įgyjamoji senatis – tai atvejai, kai fizinis ar juridinis asmuo nesantis daikto savininku, bet sąžiningai įgijęs daiktą, bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepartraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamą daiktą ne mažiau 10 metų, arba kilnojamą daiktą ne mažiau 3 metų, kai per visą valdymo laikotarpį savininkas turėjo galimybę realizuoti savo teisę į daiktą, bet nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Valdymo teisės gynimas

1. Kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą.

2. Valdytojas gali reikalauti teismine tvarka ne tik savo valdymo gynimo, bet ir nuostolių, kurie buvo padaryti dėl valdymo pažeidimo, atlyginimo.

3. Sąžiningam valdytojui turi būti atlygintos daikto išlaikymo išlaidos, išskyrus atvejus, kai jas padengia daikto pajamos. Sąžiningas valdytojas taip pat turi teisę pasilikti dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu ttai nepadarys žalos daiktui. Jeigu šių dalių atskirti negalima, sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas dėl pagerinimo išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas.

Valdymo pažeidimas

1. Valdymas gali būti pažeistas paimant ar bandant paimti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį, arba trukdant valdyti daiktą. Valdymo pažeidimas gali pasireikšti grasinimais, sukeliančiais realų pavojų valdymui.

2. Valdymo pažeidimu nelaikomi veiksmai, formaliai atitinkantys šio straipsnio 1 dalyje nurodytus požymius, jeigu asmuo, kuris nurodytas kaip valdymo pažeidėjas, įrodo, kad būtent iš jo ir neteisėtai atsirado pareiškėjo valdymas.

3. Asmens, nurodyto kaip valdymo pažeidėjas, įrodinėjimas, kad pareiškėjo valdymas atsirado neteisėtai iš trečiojo asmens, nėra pagrindas pripažinti, jog asmuo, kuris nurodytas kaip valdymo pažeidėjas, nepažeidė valdymo.

Ginčai dėl daikto valdymo

1. Kilus ginčui dėl daikto valdymo, kai du ar daugiau asmenų tvirtina esą to paties daikto valdytojai ir jie tai pagrindžia faktais, patvirtinančiais, kad tęsiasi jų valdymas, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, jog jis yra teisėtas daikto valdytojas.

2. Jeigu nė vienas iš asmenų, kurie ginčijasi, nesugeba to įrodyti, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris daiktą pradėjo valdyti anksčiausiai.

19 TEMA. NUOSAVYBĖS TEISĖ

Nuosavybės teisės samprata. CK 4.37 str. 1. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra,

nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. 2. Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises.

Nuosavybės ir nuosavybės teisės terminų interpretacija moksle ir praktikoje.

Nuosavybės teisės doktrinos raidos pagr. bruožai. Objektyvioji nuosavybės teisė ir subjektinės nuosavybės teisės.

Nuosavybės teisė objektyviąja prasme – nuosavybės teisė apibūdinama kaip visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykis dėl daiktų valdymo, naudojimosi bei ddisponavimo jais. Nuosavybės teisės objektyviąja prasme kaip teisės instituto uždavinys ir yra reguliuoti visuomenėje egzistuojančius nuosavybės santykius.

Subjektyvinė nuosavybės teisė.

Nuosavybės teisė subjektyviąja prasme – nuosavybės teisė suprantama kaip savininko teisė savo nuožiūra, bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisų ir interesų, valdyti, naudoti daiktą bei juo disponuoti. Savininko teises turtą valdyti , naudotis juo ir disponuoti atitinka visų kitų asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų, kliudančių savininkui šias teises įgyvendinti.

Nuosavybės teisės instituto reikšmė.

Nuosavybės teisės rūšys ir formos.

LR yra privati ir viešoji nnuosavybė, taip pat leidžiama mišri nuosavybė, jeigu tai neprieštarauja LR įstatymams.

Privačios nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia šis kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Bendroji nuosavybė – fizinis asmuo,įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo tturtą, gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens. Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris nuosavybės teisėmis priklauso kartu dviem ar keliems savininkams.

Bendroji dalinė nuosavybė – kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko dalys.

Bendroji jungtinė nuosavybė – kai turto dalys nėra nustatytos. PVZ. santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti.

Viešąją nuosavybę sudaro valstybės nuosavybė ir savivaldybių nuosavybė.

Pagal LR konstitucijos 47 str. 3 dalį, LR išimtine teise priklauso:žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmes vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Pagal LR vietos savivaldos įstatymo 21 str. 1 d.nustatyta ,kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė. Savivaldybės nuosavybė – tai nuosavybės teise savivaldybei priklausantis turtas ,kurio savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina ttaryba.

Viešoji ir privati nuosavybė.

Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise. Viešąjį turtą taip pat valdo ir juo disponuoja atitinkamai aukščiausieji ar vietiniai valdymo organai bei jų pavedimu – tam įgalioti juridiniai asmenys turto patikėjimo teise.

Tačiau taip apibūdinta viešoji nuosavybė suprantama siaurąja prasme, kaip nuosavybės teisės objektas. Klasifikuojant nuosavybę įį rūšis ir formas, pagrindiniais kriterijais turėtų būti pasirenkami subjektas ir nuosavybės panaudojimo tikslas. Vertinant pagal šiuos kriterijus, sąvoka “viešoji nuosavybė” naudojama apibūdinti nuosavybės rūšiai, apjungiančiai valstybės nuosavybės ir savivaldybių nuosavybės formas.

Kolektyvinės privačios nuosavybės formos.

Privačios nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia šis kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Privati nuosavybė gali būti,kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą.

Privati juridinio asmens nuosavybė yra ,kai privatus juridinis asmuo yra perduoto jam turto savininkas,o tą turtą perdavusieji asmenys – steigėjai,akcininkai,pajininkai ir pan.,yra tik atitinkamai akcijų,pajų savininkai,bet visais atvejais jie išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą.

Bendroji nuosavybė – tai kai fizinis asmuo,įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą,gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai,neįsteigiant juridinio asmens.Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas,kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams.

Bendroji dalinė nuosavybė – kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko dalys.

Bendroji jungtinė nuosavybė – kai turto dalys nėra nustatytos.PVZ.santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti.

Viešąją nuosavybę sudaro valstybės nuosavybė ir savivaldybių nuosavybė.

Pagal LR konstitucijos 47 str. 3 dalį,LR išimtine teise priklauso:žemės gelmės,taip pat valstybinės reikšmes vidaus vandenys,miškai,parkai,keliai,istorijos,archeologijos ir kultūros objektai.Valstybės nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas,būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti:šalies parūpinimas kuru,energija,vandeniu,kai kuriomis žaliavų rrūšimis;aprūpinimas pašto,telefono,telegrafo ir kt. komunikacijos rūšimis;automobilių kelių;geležinkelių;oro ir vandens transporto vystymas;atsilikusių gamybos šakų,pasižyminčių dideliu kapitalo imlumu ir mažu kapitalo grįžtamumu,modernizavimas;mažai pelningos socialinės – ekonominės infrastruktūros vystymas ir t.t.

Pagal LR vietos savivaldos įstatymo 21 str.1 d.nustatyta ,kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė.Savivaldybės nuosavybė – tai nuosavybės teise savivaldybei priklausantis turtas ,kurio savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina taryba.

Mišrioji nuosavybė.

Mišri nuosavybė – Lietuvos Respublikoje leidžiama bendra Lietuvos Respublikos juridinių ar fizinių asmenų ir užsienio valstybių juridinių ar fizinių asmenų nuosavybė, bendra Lietuvos valstybės ir užsienio valstybių nuosavybė, jeigu tai nustato Lietuvos Respublikos įstatymai bei tarpvalstybinės sutartys.

Lietuvos Respublikos teritorijoje leidžiama užsienio piliečių, asmenų be pilietybės, užsienio valstybių juridinių asmenų, tarptautinių organizacijų bei užsienio valstybių nuosavybė, jeigu ko kita nenustato Lietuvos Respublikos įstatymai.

NUOSAVYBĖS TEISĖS SUBJEKTAI IR OBJEKTAI.

Nuosavybės teisės objektai.

Teisės teorijoje labiausiai paplitusi nuomonė,kad nuosavybės teisinių santykių objektai gali būti tik daiktai,nors jie dažnai vadinami turtu.Kadangi pinigai ir vertybiniai popieriai taip pat priskiriami daiktams ir sudaro ypatingą daiktų grupę,todėl jie irgi gali būti nuosavybės teisnių santykių objektai.

Nuosavybės teisės objektas – daiktai teisine prasme,t.y.tie materialinio pasaulio dalykai,kurie yra kaip darbo produktai sukurti gamybos procese arba kitaip pasisavinti iš gamtos.Pagal CK 95-3 str.nuosavybės teisės objektai yra Nuosavybės teisės objektai yra žemė, jos ggelmės, vandenys,miškai, kita augmenija, gyvūnija, kiti gamtos ištekliai,gyvenamieji namai, butai, kiti pastatai, statiniai, įrenginiai,įmonės, kiti ūkiniai ir neūkiniai kompleksai, bankai,vertybiniai popieriai ir kitas turtas.

Visi tie patys objektai kaip ir daiktinės teisės.

Nuosavybės teisės turinys.

Nuosavybės teisės įgijimo pirminiai ir išvestiniai pagrindai.

Teisės teorijoje nuosavybės įgijimo ir praradimo pagrindai skirstomi į pradinius ir išvestinius. Išskiriami taip pat ir bendrieji bei specialieji nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai.

Pradiniai – priskiriami tokie nuosavybės teisė įgijimo pagrindai, pagal kuriuos:

– daiktas įgyjamas pirmą kartą ( viena nuomonė);

– pagal kuriuos nuosavybės teisė į daiktą įgyjama kad ir ne primą kartą, bet nepriklausomai nuo savininko valios ir kada daiktas įgyjamas pirmą kartą (antra nuomonė). Antros nuomonės pvz.: nacionalizacija, bešeimininkio turto perėmimas savivaldybės arba valstybės žinion.

Išvestiniai – priskiriami tokie atvejai, kada nuosavybės teisė įgyjama iš kito asmens, perimant ir teises į turėtą daiktą.

Bendrieji įgijimo pagrindai – kai kurie nuosavybės įgijimo pagrindai yra būdingi visiems nuosavybės teisės subjektams t.y.tais pagrindais nuosavybės teisę į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas;

Specialieji – tik tam tikriems teisės subjektams (konfiskavimas, paėmimas visuomenės poreikiams – valstybė).

Nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindai.

Nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindai gali būti suskirstyti į atatinkamas grupes,vadovaujantis panašiais arba analogiškais kriterijais, kurių

pagrindu buvo suskirstyti anksčiau aptartieji bendrieji nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Tai būtų:

– nuosavybės teisės praradimas, sunaudojus daiktą gamybos procese, dėl to sukūrus naują daiktą, kaip nuosavybės objektą; išnykus pačiam daiktui; turto sunaudojimas tenkinant asmeninius poreikius

– turto perdavimas pagal sutartis ir kitus civilinius- teisinius sandorius, teismo sprendimus bei kitus valdingus parėdymus turinčių teisę duoti institucijų aktus ir pan.

Daikto suvartojimas ir sunaikinimas kaip nuosavybės pasibaigimo pagrindas.

Sandoriai kaip nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindas.

Nacionalizavimas, konfiskavimas ir kiti prievartiniai nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindai.

Nuosavybės teisės įgyvendinimas.Viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo yypatumai.

Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais.

Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).

Valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo joms perduotą turtą, juo naudojasi ir disponuoja ne nuosavybės teise, kadangi jos neturi absoliučių teisių. Absoliučias teises valstybės aar savivaldybių turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti turi tik atitinkamai aukščiausiosios valstybinės valdžios ir vietinės valdžios institucijos, kurioms šias teises delegavo rinkėjai. Mat valstybę ar atitinkamai savivaldybę, kaip turto savininką, reikia suprasti kaip piliečius, kaip tam tikrą kolektyvą, nors aatskiras tokio kolektyvo narys jau nėra to turto savininkas. Todėl aukščiausiasis valstybinės valdžios ar vietines valdžios institucijas galima laikyti atitinkamai valstybės ar savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendintojomis, kadangi jos, nors ir turi nuosavybės teisės turinį sudarančias visas teises, bet šių teisių turėjimas yra ribotas laiko atžvilgiu dėl minėtų institucijų renkamumo ir kartu šių teisių joms suteikimo tik tam tikram laikotarpiui. Pasibaigus šiam apibrėžtam laikotarpiui, tik valstybės turto savininkas – valstybė, kuri šiuo atveju turi būti suprantama kaip visa visuomenė, o savivaldybių turto atžvilgiu – savivaldybės, kurios šiuo atveju turi būti suprantamos kaip visuomenės dalys, gyvenančios konkrečiuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, sprendžia, kam perduoti šias teises.

Valstybės ir savivaldybės, kaip nuosavybės teisės subjektų, valdymo teisė – tai įstatymu įtvirtintos galimybės turėti savo žinioje tam ttikrą turtą. Šių nuosavybės teisės subjektų valdymo teisė pasireiškia tuo, kad visas jų turtas yra kurių nors valstybinių institucijų ar organizacijų apskaitoje.

Valstybės ar savivaldybės, kaip savininkės, valdymo teisė realizuojama išleidžiant instrukcijas, privalomas taisykles ir pan.

Valstybės ir savivaldybių institucijos, įgyvendinančios valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisę.

Valstybės turto perdavimas valstybės institucijoms patikėjimo teise.

1. Valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos valdo, naudoja atitinkamai valstybės ar savivaldybės joms perduotą turtą, juo disponuoja savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose nnorminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų.

2. Kiti juridiniai ir fiziniai asmenys valdo, naudoja patikėtojo jiems perduotą turtą bei disponuoja juo tiek, tokia tvarka bei sąlygomis, kaip nustatyta turto perdavimo patikėjimo teise sutartyje, testamente, teismo sprendime ar įstatyme.

Valstybės turto perdavimas valdyti fiziniams juridiniams asmenims pagal panaudos ar nuomos sutartį.

Valstybės turto investavimas.Valstybės turto privatizavimas.Valstybės turto privatizavimo sandoriai.

BENDROSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖS SAMPRATA IR RŪŠYS.

Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviems ar keliems savininkams. Tokiais bendrasavininkiais gali būti bet kurie nuosavybės teisinių santykių subjektai: keli fiziniai ar juridiniai asmenys, fiziniai ir juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės. Bendrosios nuosavybės teise yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 str.).

Bendrosios nuosavybės teisės rūšys

1. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos.

2. Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

3. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.

Bendrosios nuosavybės teisės subjektai ir objektai.

Bendrosios nuosavybės teisės subjektai.

Bendrasavininkiu gali bbūti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (CK . 4.72 str.): keli fiziniai ar juridiniai asmenys, fiziniai ir juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės.

Išimtis ! Bendrosios jungtinės nuosavybės teisės subjektai negali būti mišrūs. Jais gali būti tik fiziniai asmenys (sutuoktiniai).

Bendrosios nuosavybės teisės objektai.

Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti kiekvienas daiktas ir kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.74 str.).

Bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumai.

Bendrosios nuosavybės teisės atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas.

Bendrosios nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai.

1) Bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti kartu sukuriant daiktą (pagaminant, įgyjant);

2) apjungiant keliems savininkams nuosavybės objektus;

1) Bendrosios dalinės nuosavybės teisė gali atsirasti paveldėjimo būdu; ir kt.įstatymų nustatytais pagrindais.

Bendraturčių teisių pasikeitimas padidinus bendrąją dalinę nuosavybę

1. Jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos.

2. Jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių ddalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims.

Pasibaigimas. Įgyvendindamas savo teises į bendrą dalinę nuosavybę bendrasavininkas gali išreikšti valią nutraukti bendrą dalinę nuosavybę:

• perleisdamas savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kitam asmeniui;

• atsidalindamas iš bendro turto.

Perleidimas.

Kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. (4.78)

Bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių.

Dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui.

Jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka

reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

Bendrosios nuosavybės dalies pardavėjas ir pirkėjas yra solidariai atsakingi už atsiradusių iki šio daikto dalies pardavimo prievolių, susijusių su parduodamo daikto dalimi, įvykdymą kitiems bendraturčiams. (4.79)

Jeigu bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančio daikto dalis ne parduodama o perduodama kitokiu būdu (pvz.: dovanojama, mainoma ar kt.), pirmumo teisės nelieka.

Atidalijimas.

Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima bbe neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

Bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima iš jos išieškoti

NUOSAVYBĖS TEISĖS APSAUGA IR GYNIMAS.

Daiktinės teisės apsauga ir gynimas nėra tapačios sąvokos.

Apsauga – apima pagrinde prevencinio pobūdžio priemonės (pirmiausia – teisines) galimam nuosavybės teisės pažeidimui. Apsauga apima ir gynimą.

Gynimas – siauresnio turinio sąvoka, apimanti realias pažeistos nuosavybės teisės gynybos priemones ir metodus. (pirmiausia – teisinius).

Reikšmė – užtikrina daiktinių teisinių santykių sstabilumą, sudaro galimybę atstatyti padėtį buvusią iki teisės pažeidimo.

LR Konstitucija 23 str. Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai.

Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą.

Niekas neturi tteisės:

1) paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus;

2) reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe. (4.93)

Prievoliniai ir daiktiniai nuosavybės gynimo būdai.

Nuosavybės teisės gynimo būdai

Priklausomai nuo to statiniai ar dinaminiai (daiktiniai ar prievoliniai) teisiniai santykiai yra ginami, nuosavybės teisės gynimo būdai yra skirstomi:

• sutartiniai NT gynimo būdai (dar vadinami prievoliniais);

• daiktiniai NT gynimo būdai.

Prievoliniai teisiniai reikalavimai yra pagrįsti atitinkama prievoline teise, ginančia savininko turtinius interesus ir atsiranda pažeidus sutartį. Iš prievolinių NT gynimo būdų pažymėtini:

• savininko reikalavimai skolininkui dėl parduoto daikto pagal sutartį (nuomos, pasaugos ir pan.) grąžinimo;

• reikalavimas dėl žalos, padarytos savininko turtui atlyginimo;

• reikalavimas atiteisti kitą tos pačios rūšies ir vertės daiktą;

• reikalavimas grąžinti be teisėto pagrindo įgytą arba sutaupytą turtą ir pan.

Daiktiniai NT ggynimo būdai:

• turto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys);

• reikalavimas dėl nuosavybės teisių pažeidimo , nesusijusio su valdymo teisės praradimu (negatorinis ieškinys);

Galimi du atvejai, kai turtas yra valdomas neteisėtai (prieš savininko valią). Neteisėtu valdytoju gali būti:

• sąžiningas įgijėjas; (tai toks įgijėjas, kuris turto įgijimo momentu nežinojo ir neturėjo žinoti, kad asmuo, iš kurio jis įgijo turtą, neturėjo teisės jo perleisti. Įgijėjo sąžiningumas šiuo atveju yra preziumuojamas;

• nesąžiningas įgijėjas; (tai toks įgijėjas, kuris turto įgijimo momentu žinojo ar privalėjo žinoti, kad daikto perleidėjas neturi tteisės jo perleisti.)

Nuo to, sąžiningas ar nesąžiningas yra neteisėtas turto įgijėjas, priklauso turtinių teisių atstatymo apimtis ir pasekmės.

Valdymo teisės gynimas. (vindikacinis ieškinys).

valdymo teisės gynimas (vindikacinis ieškinys)

Kai turtas ar daiktas valdomas neteisėtai kito asmens, visais atvejais toks valdymas vyksta prieš savininko valią, bet tas neteisėtas valdytojas vienais atvejais gali būti sąžiningas įgijėjas, kitais atvejais nesąžiningas.

Sąžiningas – toks įgijėjas, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jis tą daiktą įgijo iš asmens, kuris neturėjo teisės jos perleisti.

Nesąžiningas įgijėjas – asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad daiktą įsigyja neteisėtai.

Daikto išreikalavimas iš neteisėto valdymo priklauso nuo to, ar neteisėtas savininkas yra sąžiningas ar nesąžiningas įgijėjas.

Tiek iš sąžiningo, tiek iš nesąžiningo įgijėjo savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais, jei tas daiktas įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, neatlygintinai.

Jei daiktas įgytas atlygintinai iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, ir įgijėjas sąžiningas, tai savininkas turi teisę išsireikalauti tą daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, jei daiktą savininkas ar kitas asmuo, kuriam savininkas buvo perdavęs tą daiktą valdyti, pametė įgytą daiktą, arba iš jų tą daiktą pagrobė arba jie kitu būdu nustojo tą daiktą valdyti be savo valios. Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą pprarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

Išreikalauti daikto ką tik minėtais pagrindais negalima, jei daiktas yra perduotas teismo sprendimams įvykdyti nustatyta tvarka.

Vindikacinius reikalavimus gali pareikšti kitų asmenų neteisėtai valdomo turto savininkai ar patikėtiniai (Turto patikėjimo teisės subjektas, gindamas turimą turtą, turi teises, nustatytas šio kodekso 4.95-4.99 straipsniuose). Ieškovas reikalavimo pateikimo momentu privalo turėti turtą nuosavybės teise, arba jam turtas turi priklausyti patikėjimo teise.

Vindikacinis reikalavimas yra grindžiamas nuosavybės teise, todėl asmuo, kuris praranda nuosavybės ar patikėjimo teisę, netenka teisės išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Todėl vindikacinis ieškinys yra galimas tik iki to laiko, kol pas neteisėtą valdytoją yra daiktas. Jeigu neteisėtas valdytojas daiktą suvartojo ar kitu būdu sunaikino, tai galimas tik žalos atlyginimo ieškinys, nes išnykus nuosavybės teisės objektui, pasibaigia ir pati nuosavybės teisė.

Vindikacinis ieškinys yra pareiškiamas asmeniui, pas kurį yra daiktas, o ne tam, kuris pažeidė savininko nuosavybės teisę. Vindikacinio reikalavimo dalyku gali būti tik individualiais požymiais apibrėžti daiktai (kurie nuosavybės teise priklauso savininkui). Reikalavimas atiteisti kitą tos pačios rūšies daiktą arba daikto vertę nėra vindikacinis ieškinys. Tai – prievolinis teisinis reikalavimas atlyginti padarytą žalą (nuostolius). Vindikacijos objektu gali būti tiek visas daiktas, tiek ir jo dalis.

Sąžiningo neteisėto valdytojo interesų apsauga.

1. Savininkas, išreikalaudamas daiktą pagal šio kodekso 4.95 straipsnį, tturi teisę reikalauti: iš asmens, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas (nesąžiningo valdytojo), grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias tas asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką; iš neteisėto sąžiningo valdytojo – visas pajamas, kurias šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo apie civilinės bylos dėl daikto grąžinimo iškėlimą.

2. Neteisėtas nesąžiningas valdytojas savo ruožtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos.

3. Neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto gautos pajamos.

4. Neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytas dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu jos gali būti atskirtos nesužalojant daikto. Jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas kitaip, neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti dėl pagerinimo padarytas išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas.

T.y., 1) savininkas turi teisę reikalauti atlyginti visas pajamas, kurias gavo arba turėjo gauti neteisėtas valdytojas per visą valdymo laiką, tik iš nesąžiningo valdytojo;

2) teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas dėl daikto

būtinas išlaidas turi tiek sąžiningas, tiek ir nesąžiningas valdytojas;

2) teisę į pagerinimo išlaidas turi tik sąžiningas valdytojas.

Daiktinių teisių gynimas nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu.( negatorinis ieškinys).

Nuosavybės teisė gali būti pažeidžiama ne tik neteisėtai užvaldant svetimą daiktą, bet ir trukdant savininkui normaliai naudotis jam priklausančiu turtu (pvz. užtverti praėjimą, pastatyti kieme triukšmą keliančius įrenginius ir pan.). CK 4.98 str. Nustato, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kokius jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Tokie reikalavimai yra vadinami negatoriniais. TToks ieškinys pareiškiamas tada, kai savininkas valdo turtą, tačiau yra pažeidžiamos kitos (naudojimosi, disponavimo turtu, servitutai) teisės. Negatorinį reikalavimą galima pareikšti iki to laiko, kol tęsiasi teisių pažeidimas. Reikalavimo tikslas – nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus ir uždrausti juos ateičiai. Jei neteisėtais veiksmais ieškinio pareiškėjui padaroma žala, tai ieškiniu reikalaujama nutraukti neteisėtus veiksmus ir atlyginti padarytą žalą. Negatoriniams reikalavimams netaikomi ieškininės senaties terminai, kadangi tokie pažeidimai yra tęstinio pobūdžio.

4.99 straipsnis. Žemės sklypo savininko teisių gynimas nuo galimų pažeidimų, nesusijusių su vvaldymo netekimu

Žemės sklypo savininkas turi teisę reikalauti, kad kaimyniniuose žemės sklypuose nebūtų statomi nauji statiniai, perstatomi, rekonstruojami ir netgi išsaugomi nepakeisti esantys statiniai, jeigu galima padaryti įtikinamą prielaidą, kad tokių naujų statinių statymas ar esamų statinių pakeitimas ir netgi nnepakeistų egzistavimas ar naudojimas padarys neigiamą neleistiną poveikį jo žemės sklypui ar jo žemės sklype esantys pastatai neteks stabilumo.

20 TEMA. IŠVESTINĖS DAIKTINĖS TEISĖS

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

Uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.

Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui.

Įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kkai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Įkaito davėjui paliktas įkeitimo objektas gali būti užrakinamas, užantspauduojamas ar pažymimas ženklais, rodančiais jo įkeitimą.

Užstatymo teisė (superficies) – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti.

Ilgalaikė nuoma (emphyteusis), kaip daiktinė teisė, – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš eesmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę, išskyrus atvejus, kai yra nuomotojo sutikimas.

Daikto sulaikymas – kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas.

Kito asmens turto administravimas – Skiriami turto paprastasis administravimas, kai administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti, ir turto visiškas administravimas, kai administratorius ne tik turi išsaugoti turtą, bet taip pat privalo jį gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų pajamų, bei naudoti tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui.

SERVITUTAI

Servituto sąvoka

1. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

2. Pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka.

Servitutų rūšys:

1) žemės servitutai;

2) statinių servitutai;

3) servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines, antžemines komunikacijas, jas prižiūrėti, kt. servitutai.

Servitutų ekonominė reikšmė

Vadovėlis: Servitutų atsiradimas ir vystymasis siejamas su privačios nuosavybės teise. Servitutus iššaukė bendruomeninės žemėvaldos iširimas ir smulkios nuosavybės į žemę atsiradimas. Be servitutų smulki žemės nuosavybė būtų atsidūrusi padėtyje be išeities ir daug žemių būtų praradusios savo ekonominę reikšmę, kkadangi nebūtų įmanoma įrengti vandentiekio per svetimą žemę, iškasti melioracijos griovį ir pan.Servitutai papildo vienų žemės plotų natūralius trūkumus kitų plotų, turtingų gamtos turtais, sąskaita, tuo pakeldami jų vertę. Juo smulkesnė žemės nuosavybė, juo didesnis servitutų vaidmuo. Ir atvirkščiai, esant stambiai žemės nuosavybei, dideli žemės plotai dažniausiai yra gerai aprūpinti viskuo, kas reikalinga žemės ūkiui. Todėl čia mažesnis servitutų reikalingumas.

Servitutų nustatymo tvarka

Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas.

Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai.

4.128 straipsnis. Daiktai, kuriems gali būti nustatomas servitutas

1. Servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą.

2. Nustačius servitutą viešpataujančiuoju ir tarnaujančiuoju tampantys daiktai nebūtinai privalo turėti bendrą ribą. Svarbiausia, kad dėl nustatyto servituto tarnaujančiuoju tampantis daiktas savo pastoviomis savybėmis teiktų viešpataujančiuoju tampančiam daiktui servituto nustatymu siekiamą nuolatinę naudą.

4.129 straipsnis. Dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimas

Dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

Servitutų pasibaigimas

1. Servitutas baigiasi:

1) jo atsisakius;

22) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku;

3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui;

4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei (tiek, kad nebegali atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijų);

5) išnykus servituto būtinumui;

6) suėjus senaties terminui (servitutas baigiasi suėjus senaties terminui, jeigu turintis teisę juo naudotis asmuo savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo servituto suteikiamomis teisėmis; servitutas negali baigtis dėl senaties, jeigu buvo naudojamasi nors dalimi servituto suteikiamų teisių; suėjus senaties terminui, negali baigtis kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis taku ar keliu, vedančiu į kapines; sprendimą dėl servituto pabaigos suėjus senaties terminui priima teismas).

Servituto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytus atvejus.

Dėl servituto pabaigos į viešą registrą gali kreiptis tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto savininkas.

Teisės į servitutą gynimas

4.138 straipsnis. Servituto turėtojo teisė reikalauti atlyginti nuostolius

Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ar valdytojas trukdo servituto turėtojui įgyvendinti servituto suteikiamas teises, tai servituto turėtojas turi teisę reikalauti atlyginti dėl trukdymo atsiradusius nuostolius.

4.139 straipsnis. Tarnaujančiojo daikto savininko teisių gynimas

1. Jeigu servituto turėtojas netinkamai įgyvendina servituto suteiktas tarnaujančiojo daikto naudojimo teises ir tuo pažeidžia tarnaujančiojo daikto savininko teises, tai tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę

reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu.

2. Tais atvejais, kai servitutas suvaržo teisę į daikto dalį, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti pakeisti daikto dalį, teisę į kurią suvaržo servitutas, kita šio daikto dalimi, jeigu toks pakeitimas padės tarnaujančiojo daikto savininkui išvengti dėl servituto atsirandančių pernelyg didelių nuostolių.

3. Pasibaigus servitutui, servituto turėtojas, jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas reikalauja, turi grąžinti to daikto būklę į padėtį, buvusią iki servituto nustatymo. Iš servituto turėtojo negali būti reikalaujama ppašalinti tokius daikto pasikeitimus, kurie atsirado nepaisant servituto buvimo, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitaip.

4.140 straipsnis. Atsakomybė pagal turtines prievoles, kylančias iš servituto

1. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas nuosavybės teise priklauso keliems savininkams, jie yra solidariai atsakingi pagal turtines prievoles, kylančias iš servituto.

2. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas perleidžiamas kitam asmeniui, pagal turtines prievoles, atsiradusias iš servituto iki daikto perleidimo momento, solidariai atsako daikto perleidėjas ir įgijėjas.

UZUFRUKTAS

Uzufrukto sąvoka

Uzufruktas apibūdinamas kaip teisė vartoti ir naudoti svetimą ddaiktą nekeičiant jo teisinės esmės. CK straipsniai, kuriuos išskyrė Taminskas (straipsniai trumpinti):

4.141 str. Uzufrukto sąvoka 1. Uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir ggauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.

2. Uzufruktas gali būti nustatytas vieno ar kelių asmenų (bendrai ar nustatant kiekvieno dalį) naudai.

4.142 str. 1. Uzufrukto objektu gali būti kiekvienas nesunaudojamas ir kilnojamasis, ir nekilnojamasis daiktas, kuris yra nuosavybės teisės objektas. Įgydamas uzufruktą į pagrindinį daiktą, uzufruktorius įgyja uzufruktą ir į antraeilius daiktus, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip.

Uzufruktorius turi teisę naudoti daiktą taip, kaip nustatyta, o jeigu nenustatyta, – kaip tai darytų pagal daikto paskirtį rūpestingas savininkas. Uzufrukto turinys negali prieštarauti daikto naudojimui pagal paskirtį. Naudojant uzufrukto objektą gaunami vaisiai, produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip. Jeigu daiktas yra bendrojoje nuosavybėje, tai uzufruktorius turi tokias teises, kurios jam priklausytų, kaip bendraturčiui. Jis taip pat gali reikalauti įįvykdyti dėl uzufrukto objekto atsiradusias prievoles ir priimti įmokas. Uzufruktorius neturi teisės perdirbti uzufrukto objekto arba kitokiu būdu iš esmės jo pakeisti be uzufrukto objekto savininko leidimo ar įstatymo numatytais atvejais – be teismo sprendimo (CK 4.143)

Uzufruktorius privalo išlaikyti ir remontuoti uzufrukto objektą, kiek tai būtina jo normaliai būklei užtikrinti. Proporcingai turimoms uzufrukto objekto naudojimo teisėms bei gaunamoms iš jo pajamoms uzufruktorius privalo mokėti mokesčius bei kitas su uzufrukto objektu susijusias įmokas, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip. Uzufruktrorius turi ppranešti savininkui, jeigu uzufrukto objektas sugadinamas arba pažeidžiamas, arba būtina atlikti neeilinius jo gerinimo ir remonto darbus, apsaugoti jį nuo nenumatytų pavojų, arba tretieji asmenys pareiškia savo teises į uzufrukto objektą. Uzufruktorius privalo apdrausti objektą. (4.144 str.)

4.146 str. Uzufruktoriaus atsakomybė

1. Uzufruktorius atsako už uzufrukto objekto būklės pablogėjimą dėl uzufrukto netinkamo įgyvendinimo.

2. Jeigu uzufruktorius nevykdo iš uzufrukto kylančių esminių pareigų, uzufrukto objekto savininko prašymu teismas gali skirti uzufrukto objekto administratorių.

Uzufrukto ekonominė reikšmė

Vadovėlyje nieko nėra, bet yra keli žodžiai per paskaitą. Esminė uzufrukto ekonominė reikšmė pasireiškia tuo, kad jis suteikia galimybę suteikti teisę naudotis daiktu dar savininkui gyvam esant. Tuo jis pvz., skiriasi nuo testamento išskirtinės. Testamento išskirtinė suteikia teisę pvz., žmonai gyventi sūnui priklausančiame name (pvz., keliuose kambariuose), bet ši teisė atsiranda tik po testamento paskelbimo. Uzufruktas sudaro galimybę tokią teisę suteikti dar asmeniui esant gyvam. T.y. kadangi uzufruktas yra daiktinė teisė, ji seka paskui daiktą. Todėl: žmonai (ar vienam iš sūnų) suteikiama uzufrukto teisė į dalį namo, o po to namas perrašomas (parduodamas) vaikui (kitam sūnui).

Uzufrukto nustatymo pagrindai

4.147 str. Uzufrukto nustatymo pagrindai ir momentas

1. Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymai, bei sandoriais.

2. Iš uzufrukto kylančios teisės į daiktą, kuriam privaloma teisinė registracija, ir pareigos ssubjektams atsiranda tik įregistravus uzufruktą, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas.

3. Į kilnojamąjį daiktą, kuriam nėra nustatyta privaloma teisinė registracija, uzufruktas atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu nenumatyta kitaip.

4. Nustatant uzufruktą, turi būti uzufruktoriumi tampančio asmens valia, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas.

Nustatyti uzufruktą sandoriais turi teisę tik pats daikto savininkas.

Naujas uzufruktas gali būti nustatomas į daiktus, į kuriuos jau yra nustatytas uzufruktas, jeigu naujai nustatomo uzufrukto suteikiamos teisės nesutampa su jau nustatyto uzufrukto suteikiamomis teisėmis ir naujojo uzufrukto suteikiamų teisių įgyvendinimas nepažeis jau esamo uzufruktoriaus teisių.

Uzufrukto pasibaigimas

4.150 str.

1. Uzufruktas baigiasi:

1) jo atsisakius;

2) mirus uzufruktoriui, likvidavus uzufruktorių juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui;

3) pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui;

4) uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku;

5) žuvus uzufrukto objektui;

6) pablogėjus uzufrukto objekto būklei;

7) suėjus senaties terminui;

8) panaikinus uzufruktą teismo sprendimu. (Sąrašas baigtinis!!!)

Uzufruktas gali baigtis tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.

Uzufrukto pabaigos momentu laikomas jo išregistravimo momentas, jeigu jis turėjo būti registruojamas arba baigiasi dėl 2, 3, 4 ir 5 punktuose numatytų atvejų.

Kelių asmenų naudai nustatytas uzufruktas baigiasi pasibaigus paskutinio asmens teisei, jeigu nenustatyta kitaip.

Toliau kiekvienas pasibaigimo pagrindas atskirai

Uzufrukto atsisakymas

Uzufruktorius gali atsisakyti turimo uzufrukto tik uzufrukto objekto savininko naudai. Atsisakoma raštu.

4.152 sstr. Uzufrukto pabaiga mirus uzufruktoriui, likvidavus juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui

1. Uzufruktoriui mirus, uzufruktas baigiasi nepaisant to, ar jis buvo nustatytas apibrėžtam terminui, ar konkretaus asmens gyvenimo trukmei. Uzufruktui pasibaigus dėl uzufruktoriaus mirties, jo teisių perėmėjai privalo grąžinti daiktą savininkui.

2. Juridinio asmens, kaip uzufruktoriaus, turėtas daiktas turi būti grąžintas savininkui, priėmus sprendimą likviduoti juridinį asmenį arba praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui.

4.153 str. Uzufrukto pabaiga pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui

1. Jeigu nustatant uzufruktą buvo numatytas jo pabaigos terminas ar uzufrukto pabaiga buvo susieta su naikinančiąja sąlyga, tai, pasibaigus nustatytam terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui, uzufruktas pasibaigia.

2. Jeigu uzufruktas buvo nustatytas laikotarpiui, kol trečiasis asmuo sukaks tam tikrą amžių, tačiau jis nesukakęs nustatyto amžiaus miršta, tai uzufruktas išlieka iki to laiko, kada šis asmuo būtų sukakęs nustatytą amžių.

3. Jeigu uzufruktas buvo nustatytas laikotarpiui, kol atsiras su trečiuoju asmeniu susiję sąlygos, o trečiasis asmuo iki tų sąlygų atsiradimo miršta ir todėl numatytos sąlygos atsirasti negali, tai uzufruktorius išsaugo savo teises iki savo gyvenimo pabaigos.

4.154 str. Uzufrukto pabaiga uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku

1. Uzufruktoriui tapus viso uzufrukto objekto savininku, uzufruktas baigiasi.

2. Jeigu uzufruktorius tampa tik dalies uzufrukto objekto

savininku, tai likusiai daliai uzufruktas lieka galioti.

4.155 str. Uzufrukto pabaiga žuvus uzufrukto objektui

Uzufrukto objektui žuvus, baigiasi ir uzufruktas.

4.156 str. Uzufrukto pabaiga pablogėjus uzufrukto objekto būklei

1. Jeigu uzufrukto objektas pablogėja tiek, kad nebegali būti naudojamas pagal nustatyto uzufrukto paskirtį, uzufruktas baigiasi.

4.157 str. Uzufrukto pabaiga suėjus senaties terminui

1. Uzufruktas, kurio objektas yra nekilnojamasis daiktas, baigiasi suėjus senaties terminui, jeigu uzufruktorius nepertraukiamai savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo uzufrukto suteikiamomis teisėmis.

2. Uzufruktas, kurio objektas yra kilnojamasis daiktas, baigiasi dėl senaties, jjeigu uzufruktorius savanoriškai trejus metus pats ar per kitus asmenis nesinaudojo uzufrukto suteikiamomis teisėmis.

4.158 str. Uzufrukto objekto grąžinimas pasibaigus uzufruktui

1. Pasibaigus uzufruktui, uzufruktorius privalo grąžinti savininkui uzufrukto objektą tos būklės, kurios jį gavo, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą, jeigu nustatant uzufruktą nebuvo aptarta kitaip.

2. Uzufruktorius turi teisę pasilikti dalis, kuriomis pagerino daiktą, jeigu jas galima atskirti ir jeigu tai nepadarys žalos uzufrukto objektui. Jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas kitaip, uzufruktorius turi teisę reikalauti atlyginti pagerinimo išlaidas, bet nne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas, tik tuo atveju, jeigu jis daiktą pagerino daikto savininko sutikimu.

Teisės į uzufruktą gynimas

4.159 str. Uzufrukto objekto savininko teisių gynimas

Jeigu uzufruktorius netinkamai įgyvendina uzufrukto suteiktas teises ir tuo pažeidžia daikto savininko teises, tai uzufrukto objekto ssavininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

Per paskaitas, kiek supratau jis pasakęs tik tiek, nes konspektuose daugiau nieko nėra

PATIKĖJIMO TEISĖ

Patikėjimo teisė kaip ekonominė kategorija. Jos reglamentacija. Subjektinė patikėjimo teisė.

Turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti. Patikėjimo teisė nustatoma asmeniniais tikslais, privačiai ar visuomeninei naudai.

Turto patikėjimo teisės atsiradimo pagrindas gali būti: įstatymas, administracinis aktas, sutartis, testamentas, teismo sprendimas.

Patikėjimo teisę reglamentuoja CK, įstatymai, kiti teisės norminiai aktai.

Konkrečios patikėjimo teisės nustatomos įstatymuose, administraciniuose aktuose, sutartyse, testamentuose, teismo sprendimuose.

Patikėjimo teisės turinys. Šį turinį sudarančių teisių charakteristika.

Turinys – tos teisės ir pareigos, kurias gali turėti patikėtiniai, valdydami, naudodami, disponuodami turtu.

1. Valstybės ar ssavivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos valdo, naudoja atitinkamai valstybės ar savivaldybės joms perduotą turtą, juo disponuoja savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų.

2. Kiti juridiniai ir fiziniai asmenys valdo, naudoja patikėtojo jiems perduotą turtą bei disponuoja juo tiek, tokia tvarka bei sąlygomis, kaip nustatyta turto perdavimo patikėjimo teise sutartyje, testamente, teismo sprendime ar įstatyme.

Patikėjimo teisės ir viešosios nuosavybės teisės ssantykis.

Panašumas – abiejų daiktinių teisių turinį sudaro tos pat teisės.

Skirtumai:

1) Nuosavybės teisė (viešoji ar privati) – pagrindinė daiktinė teisė valdyti, naudoti, disponuoti turtu savo nuožiūra (nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų interesų)

Patikėjimo teisė –visuomet ribota teisė valdyti, naudoti, disponuoti patikėtojo turtu (patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis).

Išvada: viešosios nuosavybės teisės savininko nuosavybės teisės turinys visada pilnas, tai yra didesnis negu patikėtinio, nes patikėtinis turtą valdo, naudoja, disponuoja juo tik tam tikra apimtimi.

2) Viešosios nuosavybės teisė realizuojama tenkinti viešuosius interesus.

Patikėjimo teisė realizuojama tenkinti tiek viešuosius, tiek privačius interesus (priklausomai nuo to, kas yra patikėtojas).

3) Nuosavybės teisė – teisė į savo daiktą. Patikėjimo teisė – teisė į svetimą daiktą.

Patikėjimo teisės subjektai.

1. Turto patikėjimo teisės subjektai (patikėtiniai) Lietuvos Respublikoje yra valstybės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, taip pat gali būti kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. 2. Patikėtojas ar keli patikėtojai gali skirti vieną ar keletą patikėtinių, nustatyti jų skyrimo ar keitimo tvarką.

Patikėjimo teisės objektai.

Daiktai ir kitas turtas.

KITO ASMENS TURTO ADMINISTRAVIMAS

Kito asmens turto administravimo sąvoka.

Taikymo sritis – normos reguliuoja bet kokio asmens veiklą, kuris administruoja kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, išskyrus atvejus, kai CK arba kiti LR įstatymai nustato kitokį turto administravimo būdą. Administravimas steigiamas teismo nutartimi, įstatymu arba sandoriu. Nekilnojamojo daikto aadministravimo faktas, nurodant administratorių, registruojamas viešame registre.

Turto administravimo rūšys

Skiriamas turto paprastas administravimas, kai administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turto išsaugojimui arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti, ir turto visiškas administravimas – kai administratorius ne tik turi išsaugoti turtą, bet taip pat privalo jį gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų pajamas bei naudoti jį tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui. Administravimo rūšis nustatoma administravimą steigiančiame akte (CK 4.239 str.).

Turto paprasto administravimo atveju administratorius privalo priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu. Iš administruojamo turto gaunamas lėšas administratorius turi teisę saugiai investuoti pagal CK normas. Administratorius neturi teisės keisti turto tikslinę paskirtį, išskyrus atvejus, kai tokiems veiksmams leidimą išduoda teismas (CK 4.240 str.).

Turto visiško administravimo atveju administratorius, greta turto paprasto administravimo numatytų teisių, taip pat gali perleisti turtą, jį investuoti, įkeisti ar kitaip apsunkinti, ar keisti jo tikslinę paskirtį (CK 4.241 str.).

Turto administratoriaus teisės, pareigos ir atsakomybė

Administratoriui draudžiama panaudoti savo funkcijas jo asmeniniais interesais. Apie bet kokį interesų konfliktą administratorius privalo nedelsiant pranešti naudos gavėjui. Administratorius neturi teisės sujungti ar sumaišyti administruojamo turto su savo turtu, neturi teisės naudoti administruojamo turto ar iinformacijos, gaunamos ryšium su turto administravimu, savo interesais, išskyrus atvejus, kai tai leidžia daryti naudos gavėjas ar administravimą įsteigęs aktas. Administratorius neturi teisės perleisti administruojamo turto neatlygintinai kitiems asmenims, taip pat negali atsisakyti teisių, kurias naudos gavėjas turi į administruojamą turtą. Administratorius neturi teisės administruojamą turtą įsigyti savo nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai tai leidžia naudos gavėjas ar teismas, arba kai administruojamą turtą paveldi.

Administratorius nėra asmeniškai atsakingas prieš trečiuosius asmenis pagal prievoles, kurias jis sudarė administruodamas turtą, išskyrus atvejus, kai jis veikė savo vardu. Administratorius asmeniškai atsakingas prieš trečiuosius asmenis, jeigu jis viršijo savo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai naudos gavėjas sandorį vėliau patvirtino, ar tretysis asmuo žinojo, kad administratorius veikdamas viršijo savo įgaliojimus. Naudos gavėjas atsako prieš trečiuosius asmenis už administratoriaus kaltais veiksmais, vykdant funkcijas, padarytą žalą tik ta suma, kurią jis gavo i? administratoriaus. Pripažįstama, kad administratorius viršijo savo įgaliojimus, jeigu jis vienas atliko tokius veiksmus, kuriuos galėjo atlikti tik su kitu asmeniu, išskyrus atvejus, kai tokius veiksmus jis atliko naudingiau, nei iš jo buvo reikalaujama.

Bendro turto administravimo ypatumai

Kai turtą administruoja keli administratoriai, visus su turto administravimu susijusius sprendimus priima administratorių dauguma, jeigu įstatymas ar administravimo steigimo aktas nereikalauja visų administratorių bendro sprendimo. Jeigu keli administratoriai vengia priimti sprendimą, kiti

gali kreiptis į teismą leidimo veikti pavieniui ar pakeisti sprendimų priėmimo tvarką. Administratorius kitiems asmenims arba savo atstovui gali pavesti atlikti tik atskirus veiksmus. Vykdyti visas savo funkcijas administratorius gali pavesti tik kitiems administratoriams. Už tokių asmenų atliktus veiksmus atsako pats administratorius.

Visi administratoriai už veiklos pasekmes atsako solidariai, išskyrus atvejus, kai jų pareigos buvo paskirstytos įstatymu, teismo sprendimu ar administravimo steigimo aktu. Tokiu atveju kiekvienas administratorius atsako tik už savo veiksmus. Administratoriai atsako naudos gavėjui už savo veiksmus, o tais aatvejais, kai paveda tuos veiksmus atlikti kitiems asmenims, – ir už tų asmenų, kuriems buvo pavedę juos atlikti, veiksmus.

Administruojamo turto investicijos atliekamos naudos gavėjo vardu, jeigu kitaip nenustato įstatymas ar administravimo steigimo aktas. Preziumuojama, kad administratoriaus atliktos investicijos yra saugios, jeigu:

1) turtas investuotas į nekilnojamuosius daiktus;

2) turtas investuotas į valstybės vertybinius popierius.

Nesaugioms investicijoms turtą naudojantis administratorius atsako už visokius nuostolius.

Iš administruojamo turto gautų pajamų administratorius turi teisę:

1) sumokėti draudimo įmokas, susijusias su administruojamu turtu;

2) padengti turto remonto ir išlaikymo išlaidas;

3) ssumokėti turto mokesčius;

4) panaudoti turto amortizaciniams atskaitymams;

5) vykdyti kitas prievoles, susijusias su turto administravimu.

Administratorius privalo vesti pajamų ir išlaidų apskaitą.

Turto administravimas pasibaigia:

1) pasibaigus naudos gavėjo teisėms į administruojamą turtą;

2) pasibaigus administravimo terminui ar įvykus sąlygai, numatytai administravimo steigimo akte;

3) iišnykus priežastims, dėl kurių buvo įsteigtas administravimas arba pasiekus tikslą, kuriam buvo įsteigtas administravimas;

panaikinus turto administravimą.

Turto administravimo ir turto administratoriaus įgaliojimų pabaiga

Turto administravimas baigiasi:

1) pasibaigus naudos gavėjo teisėms į administruojamą turtą;

2) pasibaigus administravimo terminui ar įvykus sąlygai, numatytai administravimo nustatymo akte;

3) išnykus priežastims, dėl kurių buvo nustatymas administravimas, arba pasiekus tikslą, kuriam buvo nustatytas administravimas;

4) panaikinus turto administravimą.

Turto administratoriaus įgaliojimai pasibaigia:

1) administratoriui mirus, jį likvidavus ar iškėlus bankroto bylą;

2) administratoriui atsisakius įgaliojimų;

3) administratorių pripažinus neveiksniu ar ribotai veiksniu;

4) pakeitus vieną administratorių kitu;

5) panaikinus administravimą.

Pasibaigus administravimui, administratorius turi pateikti ataskaitą naudos gavėjui, jį paskyrusiam asmeniui (institucijai), taip pat kitiems administratoriams, perduoti turtą jo buvimo vietoje, bei grąžinti viską, ką gavo vykdydamas pareigas.

HIPOTEKA

23.1. Hipotekos sąvoka.

Hipoteka apibūdinama kaip esamo ar būsimo skolinio įįsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai daiktas neperduodamas kreditoriui Jei suėjus nustatytam terminui skola ipotekos kreditoriui negrąžinama, jis turi teisė reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas iš varžytynių ir iš gautų pinigų atlyginta jam priklausanti suma. Susitarimas dėl įkeisto daikto perleidimo kreditoriui nuosavybėn negalioja. Taminsko komentaras: Hipoteka – prievolės užtikrinimo būdas.

Hipoteka suprantama kaip:

kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas;

kaip daiktinė teisė.

Pagal antrą sampratą: savininkui paliekama ne tik nuosavybės teisė, bet ir pats daiktas ir negalima susitarti dėl daikto perleidimo kreditoriaus naudai. <

Hipoteka leidžia įkeistą daiktą parduoti, perleisti, bet įkeitimas seka paskui daiktą. Hipoteka – apsunkinimas daiktui. Hipoteka kaip daiktinė teisė pasireiškia kaip tų kreditorių reikalavimo teisė į tą daiktą, kuris yra įkeistas. Šios teisės realizavimo galimybė tiesiogiai susijusi su skolinio įpareigojimo įvykdymu. Hipoteka, skirtingai nuo prievolės, siejama ne su asmeniu, o su daiktu. Daikto savininkas gali pasikeisti, o reikalavimo teisė į tą daiktą išliks.

CK (straipsniai trumpinti)

4.170 str. Hipotekos sąvoka

1. Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui.

2. Susitarimas perduoti įkeičiamą ar įkeistą daiktą kreditoriui negalioja.

3. Hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises. Paskesnis įkeisto daikto įkeitimas leidžiamas, jeigu hipotekos sutartyje (lakšte) nenumatyta kitaip.

Hipotekos reikšmė

Hipotekos atsiradimas siejamas su privačios nuosavybės atsiradimu. Realiausia kredito suteikimo garantija, nes įkeičiamas nekilnojamasis turtas. Hipotekos reikšmė – kad savininkas galėtų gauti paskolą kokioms nors investicijoms, bet užstatydamas daiktą. Daiktą įkeisti hipoteka galima kelis kartus, jei jo vertė didelė, ir už tai gauti kelias paskolas. Todėl leidus daiktą perleisti kreditoriams (kai daiktas įkeistas kelis kartus), būtų pažeistos kitų kreditorių teisės. Pagal dabartinius įstatymus perleisti daiktą kreditoriui galima. Hipoteka įkeisti turtą gali tik to turto savininkas, bet turtas ggali būti įkeičiamas svetimam skoliniam įsipareigojimui užtikrinti.

Hipotekos subjektai

Kodekse nieko. Taminskas – subjektas – tas, kuriam galima įkeisti daiktą (kreditorius) (pagal tą sampratą, jei hipoteką laikome daiktine teise). Žiūrėti pagal bendrus pagrindus: kas gali turėti kitas daiktines teises, tas gali būti ir hipotekos subjektu.

HIPOTEKOS OBJEKTAI

4.171 str. Hipotekos objektas

1. Hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti viešose varžytynėse. Nekilnojamojo daikto hipoteka neapima iš šio daikto gaunamų pajamų.

2. Kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, kad yra įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai.

3. Kai įkeičiamas nekilnojamasis daiktas, kuriam naudoti pagal paskirtį reikalingi kilnojamieji daiktai, laikoma, kad hipotekos objektu tampa ir tokiam daiktui naudoti pagal paskirtį reikalingi kilnojamieji daiktai.

4. Įkeičiamas gali būti tik apdraustas daiktas, išskyrus žemę.

6. Norint įkeisti tam pačiam savininkui priklausančio daikto dalį, toji dalis turi būti tiksliai apibrėžta ir įregistruota viešame registre kaip atskiras objektas.

7. Įkeičiant statinius, kartu turi būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, arba šio žemės sklypo nuomos (panaudos) teisė.

8. Daiktas, priklausantis bendrosios nuosavybės teise, gali būti įkeistas tik visų bendraturčių sutikimu.

9. Daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įįkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą.

10. Įkeisto daikto savininkas neturi teisės sunaikinti, sužaloti daiktą ar kitaip sumažinti jo vertę, išskyrus daikto normalų nusidėvėjimą ar vertės sumažėjimą naudojant jį būtinojo reikalingumo atveju. Pažeidus šiuos reikalavimus, hipotekos kreditorius gali reikalauti, kad būtų pradėtas išieškojimas iš įkeisto daikto prieš terminą.

11. Priverstinės hipotekos objektu turi būti parenkamas toks daiktas, kurį pardavus būtų visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimai, o skolininkas nukentėtų kuo mažiau.

12. Įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Jeigu įkeičiant žemę statiniai neįkeičiami, pardavus įkeistą žemę varžytynėse, statinių savininkas įgyja teisę į žemės servitutą. Jei varžytynėse parduodamas įkeistas žemės sklypas, ant kurio stovi kitam asmeniui (ne žemės savininkui) nuosavybės teise priklausantys statiniai, įsigijusiam varžytynėse žemę asmeniui pereina buvusio žemės savininko teisės ir pareigos, kurias turėjo statinių savininkas.

4.174 str. Hipoteka užtikrinami įvykdymai ir išieškojimai

1. Hipoteka užtikrinamas pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas.

HIPOTEKOS RŪŠYS

Vienas skirstymas:

1. Priverstinė hipoteka

2. Sutartinė hipoteka

4.175 str. Hipotekos rūšys

1. Gali būti registruojama priverstinė ir sutartinė hipoteka. Priverstinės hipotekos nustatymo tvarką nustato Civilinio proceso kodeksas.

2. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu šiais atvejais:

1) valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo

teisinių santykių, užtikrinti;

2) reikalavimams, susijusiems su statinių statybomis ar rekonstrukcija, užtikrinti;

3) pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti;

4) kitais šio kodekso numatytais atvejais.

3. Sutartinė hipoteka gali būti paprastoji, jungtinė, svetimo turto, maksimalioji, bendroji bei sąlyginė.

Privertinės hipotekos turinys:

4.176 str. Hipotekos nustatymas valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių teisinių santykių, užtikrinti

Valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti hipoteka nustatoma valstybinės mokesčių inspekcijos ar valstybinio socialinio draudimo institucijos prašymu, kuriame nurodomas daiktas, kuriam nustatoma hipoteka, skolininku esantis daikto savininkas, hhipotekos nustatymo pagrindas, hipotekos terminas ir reikalavimo suma. Kartu su prašymu pateikiami jame nurodytus duomenis patvirtinantys dokumentai.

4.177 str. Hipotekos nustatymas reikalavimams, susijusiems su statinių statybomis ar rekonstrukcija, užtikrinti

1. Asmenų, susijusių su statinių statybomis ar rekonstrukcija, reikalavimams užtikrinti hipoteka gali būti nustatoma tik registruotam statiniui.

2. Hipoteka nustatoma rangovo, projektuotojo, medžiagų tiekėjo ar finansavusio asmens prašymu ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo statybų ar rekonstrukcijos darbų užbaigimo. Prašyme nurodomas statinys, kuriam nustatoma hipoteka, skolininku esantis daikto savininkas, hipotekos nustatymo pagrindas, hipotekos tterminas ir reikalavimo suma. Kartu su prašymu pateikiami jame nurodytus duomenis patvirtinantys dokumentai.

4.178 str. Hipotekos nustatymas pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti

Pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymu gali būti įregistruota skolininko daikto hipoteka. Teismo sprendime turi bbūti nurodyta: hipoteka užtikrinama reikalavimo suma, hipotekos terminas, daiktas, kuris registruojamas hipotekos registre, ir šio daikto savininkas.

Kitas skirstymas:

1. Parastoji hipoteka – vieno konkretaus nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą.

2. Jungtinė hipoteka – kelių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas vienu metu, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą.

3. Svetimo daikto hipoteka – nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti kito asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymą.

4. Maksimalioji hipoteka – nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai susitariama tik dėl maksimalios įsipareigojimų apsaugojimo įkeičiamu daiktu sumos ir dėl paskolos naudojimo srities. Maksimalioji hipoteka registruojama ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui. Pasibaigus penkerių metų laikotarpiui, skolos dydis fiksuojamas hipotekos registre, ir hipoteka pradeda veikti kaip paprastoji. Vėliau prisiimtų skolinių įsipareigojimų ši hipoteka neapsaugo. Jeigu skolos ddydžio fiksavimo data hipotekos sutartyje nenustatyta, hipotekos kreditorius gali reikalauti skolos dydį fiksuoti bet kuriuo momentu, bet ne anksčiau kaip praėjus trejiems metams nuo hipotekos įregistravimo dienos. Skolos dydis fiksuojamas, kai kiti kreditoriai reikalauja parduoti įkeistą daiktą iš varžytynių, įkeistas daiktas areštuojamas, skolininkas arba kreditorius paskelbiami nemokiais ar jie likviduojami, kreditorius ar skolininkas miršta, jeigu jų turto paveldėtojai neperregistruoja hipotekos savo vardu per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Skolos dydžio fiksavimas panaikinamas, jei kreditoriai atšaukia reikalavimą parduoti daiktą iš vvaržytynių, jei panaikinamas nekilnojamojo daikto areštas arba atšaukiamas skolininko ar kreditoriaus likvidavimas. Maksimali įsipareigojimų apsaugojimo suma negali būti didinama be toliau eilėje esančių to paties daikto hipotekos kreditorių sutikimo.

5. Bendroji hipoteka – keleto atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas, norint apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą. Bendrąja hipoteka įkeisto daikto savininkas, norėdamas šį daiktą įkeisti dar kartą, turi gauti rašytinį visų kitų bendrąja hipoteka įkeistų daiktų savininkų sutikimą. Bendrosios hipotekos sutartyje turi būti nurodyta įkeistų daiktų pardavimo varžytynėse eilė.

6. Sąlyginė hipoteka – daikto įkeitimas, norint apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, jeigu susitariama, kad hipoteka įsigalios nuo sutartyje numatytos sąlygos įvykdymo momento arba kad hipoteka galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga. Sąlyga gali būti nustatoma tiek kreditoriui, tiek skolininkui. Kol sąlyga, lemianti hipotekos įsigaliojimą, neįvykdyta, hipoteką suinteresuotos šalies prašymu gali bet kuriuo momentu hipotekos teisėjas panaikinti. Jeigu sąlyga, lemianti hipotekos pasibaigimą, nebevykdoma, suinteresuota šalis turi teisę kreiptis į hipotekos teisėją ir reikalauti, kad hipoteka būtų baigta.

Hipotekos įstaigos

????????

Hipotekos įforminimo ir perdavimo tvarka

Įforminimas

4.185 str. Hipotekos įforminimas ir įregistravimas

1. Hipotekos sutartis, įkeičiamo daikto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktą, taip pat prašymas įregistruoti priverstinę hipoteką įforminami surašant hipotekos lakštą. Jeigu hipoteka sutartinė, hipotekos lakštą tvirtina notaras.

2. Hipotekos sutartį (lakštą) pasirašo skolininkas, kreditorius ir įkeičiamo daikto ssavininkas (kai skolininkas ir daikto savininkas ne tas pats asmuo). Jeigu daiktas įkeičiamas vienašaliu jo savininko pareiškimu, hipotekos lakštą pasirašo tik įkeičiamo daikto savininkas. Jeigu hipoteka priverstinė, hipotekos lakštą pasirašo kreditorius.

3. Hipoteka registruojama hipotekos registre hipotekos teisėjo sprendimu, pateikus hipotekos lakštą įkeisto daikto buvimo vietos hipotekos įstaigai.

4. Hipotekos pakeitimai įrašomi hipotekos lakšte ir registruojami hipotekos registre ta pačia tvarka kaip ir hipoteka.

5. Hipotekos registro duomenys yra vieši ir laikomi teisingais bei išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

4.186 str. Hipotekos lakšto turinys

1. Hipotekos lakšte turi būti nurodoma: sudarymo vieta ir data, skolininkas, kreditorius ir įkeičiamo daikto savininkas (kai skolininkas ir daikto savininkas ne tas pats asmuo), jų gyvenamoji vieta (buveinė), įkeičiamas daiktas, jo įkainojimas ir buvimo vieta, įkeitimu užtikrinta prievolė, jos konkretus arba maksimalus dydis (kai hipoteka sutartinė) ir įvykdymo terminas. Prievolės dydis hipotekos lakšte nurodomas įskaitant palūkanas. Jeigu hipoteka priverstinė, hipotekos lakšte nurodomas jos nustatymo pagrindas.

2. Hipotekos lakšte gali būti papildomai nurodyti ir kiti duomenys.

3. Jeigu hipotekos lakštą surašo įkeičiamo daikto savininkas vienašališkai, kreditorius gali būti nenurodytas. Šiuo atveju surašomas pareikštinis hipotekos lakštas, kuris jo turėtojo pageidavimu bet kuriuo momentu gali būti įformintas vardiniu hipotekos lakštu.

4.187 str. Hipotekos įsigaliojimo momentas

Hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo hipotekos registre momento, kai viešame rregistre įrašomi atitinkami įrašai.

4.188 str. Hipotekos lakšto ir hipotekos registro duomenų neatitikimas

Jeigu hipotekos lakšto tekstas nesutampa su hipotekos registro įrašu, sprendžiamąją galią turi hipotekos registro įrašas. Šiuo atveju dėl hipotekos registro tvarkymo įstaigos kaltės patirtą žalą sąžiningam lakšto turėtojui atlygina valstybė įstatymų nustatyta tvarka.

Perdavimas

4.189 str. Hipotekos reikalavimo perleidimas

1. Kreditorius hipotekos reikalavimą ar jo dalį gali perleisti kitam asmeniui, jeigu hipotekos sutartyje nenumatyta kitaip. Hipotekos reikalavimas perleidžiamas pagal reikalavimo teisės perleidimo taisykles.

2. Hipotekos reikalavimas perleidžiamas perduodant hipotekos lakštą indosamentu (hipotekos lakšto turėtojo įrašu, kuriuo hipotekos lakštas perduodamas kitam asmeniui). Jeigu perleidžiama hipotekos reikalavimo dalis, hipotekos lakšte nurodoma, kuris iš kreditorių saugo hipotekos lakštą.

Hipotekos lakšto indosamentas registruojamas hipotekos registre.

Kai daiktas įkeistas kelis kartus, bet kuris hipotekos kreditorius gali perleisti savo eilės pirmumą patenkinti reikalavimą iš įkeisto daikto vertės kitam to paties skolininko hipotekos kreditoriui. Tai įrašoma abiejuose hipotekos lakštuose. Jeigu kreditoriaus, perleidžiančio savo eilės pirmumą, reikalavimo suma yra mažesnė nei perėmėjo, būtinas tolesnės nei perleidėjo ir pirmesnės nei perėmėjo eilės kreditorių notarine tvarka patvirtintas sutikimas.

Hipotekos kreditorius gali įkeisti hipotekos reikalavimą gaunamai ar gautai paskolai apsaugoti tik tada, kai skolos grąžinimo terminas nėra ilgesnis už hipotekos lakšte nurodytą skolos grąžinimo terminą.

Hipotekos reikalavimas įkeičiamas šalių susitarimu, tai įrašant hipotekos lakšte, ir įsigalioja

nuo šio susitarimo įregistravimo hipotekos registre.

Skolos išieškojimas hipotekos kreditoriaus naudai

4.192 str. Hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo

1. Jei per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo neįvykdo, hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų pinigų visiškai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius, arba kad jam būtų suteikta teisė pradėti administruoti įkeistą daiktą.

2. Pagal hipotekos kreditoriaus kreipimąsi hhipotekos teisėjui areštavus įkeistą daiktą ir įspėjus apie tai įkeisto daikto savininką, įkeisto daikto savininkas netenka teisės perleisti daiktą kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti, kitaip suvaržyti teisę į daiktą arba mažinti jo vertę.

3. Jeigu įkeistas daiktas buvo perduotas hipotekos kreditoriui administruoti ir jį administruojant paaiškėjo, kad negalima patenkinti hipoteka apsaugoto reikalavimo, hipotekos kreditorius gali kreiptis į hipotekos teisėją dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių.

4.193 str. Hipotekos kreditoriaus teisė patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto

1. Jei pardavus įkeistą daiktą varžytynėse ggaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka.

Hipotekos kreditoriai patenkina savo reikalavimus eilės tvarka, pagal prašymų padavimo laiką. Jeigu įkeistas daiktas paimamas visuomenės poreikiams ar konfiskuojamas, hipotekos kreditoriaus rreikalavimą patenkina atitinkamai naujasis daikto valdytojas ar valstybė, bet ne daugiau nei yra įkeisto daikto vertė. Jeigu įkeistas daiktas pereina valstybės ar savivaldybės nuosavybėn paveldėjimo teise ar įkeistas bešeimininkis daiktas perduodamas teismo sprendimu valstybės arba savivaldybės nuosavybėn, hipotekos kreditoriaus reikalavimą patenkina valstybė ar savivaldybė, bet ne daugiau nei yra įkeisto daikto vertė.

Pardavus jungtine hipoteka įkeistus daiktus viešose varžytynėse, skola išieškoma iš visų parduotų daiktų vienu metu, o parduoti galima tik tiek, kiek reikia kreditoriaus reikalavimui patenkinti.

4.195 str. Skolos išieškojimas pardavus svetimo daikto hipoteka įkeistą daiktą

1. Įkeisto daikto savininkas atsako už skolininko įsipareigojimo įvykdymą tik įkeistu savo daiktu.

2. Jeigu įkeisto daikto savininkas įvykdė skolininko įsipareigojimą arba jeigu jo daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių, jis įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę ddėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo.

4.196 str. Teisė reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą

1. Hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą ta pačia tvarka, kaip ir suėjus skolos grąžinimo terminui, jeigu:

1) kiti kreditoriai įstatymų numatytais atvejais reikalauja parduoti įkeistą daiktą iš varžytynių;

2) skolininkas mirė;

3) pradėta skolininko ar įkeisto daikto savininko (ne fizinio asmens) bankroto procedūra arba priimtas sprendimas jį likviduoti;

4) įkeisto daikto vertė sumažėjo, o skolininkas neįvykdė įsipareigojimo dalies, kuria sumažėjo ddaikto vertė, kai šios įsipareigojimo dalies nepadengė gauta draudimo suma;

5) įkeisto daikto draudimo sutartis nutraukta prieš terminą arba, pasibaigus draudimo sutarčiai, daiktas nebeapdraudžiamas.

2. Jeigu įkeisto daikto vertė sumažėjo, o skolininkas neįvykdė įsipareigojimo dalies, kuria sumažėjo daikto vertė, arba daiktas žuvo, kreditoriai turi teisę į daikto draudimo sumą, neviršijančią jų reikalavimų sumos, išmokamą tokia pat eile, kokia turėjo būti patenkinti jų reikalavimai. Gavus raštišką visų kreditorių sutikimą, draudimo suma gali būti išmokama įkeisto daikto savininkui.

Hipotekos pasibaigimas

4.197 str. Hipotekos pasibaigimo pagrindai ir momentas

1. Priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų hipotekų.

2. Įkeisto daikto savininkas ar skolininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu:

1) yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas;

2) daiktui panaikinama hipoteka;

3) hipotekos kreditorius arba hipotekos kreditoriaus buvimo vieta nežinoma dešimt metų nuo skolos mokėjimo termino pabaigos.

3. Hipoteka gali baigtis hipotekos kreditoriaus ir skolininko susitarimu ar kai hipotekos kreditorius hipotekos atsisako.

4. Jeigu suėjus skolos grąžinimo terminui hipotekos kreditorius atsisako priimti hipoteka užtikrintos prievolės dalyką, skolininkas gali įmokėti atitinkamą sumą į hipotekos įstaigos depozito sąskaitą. Įmokėjus visą skolos sumą į depozito sąskaitą, hipoteka baigiasi.

5. Hipotekos pasibaigimo momentas yra jos išregistravimo iš hipotekos registro momentas.

ĮKEITIMAS.

Įkeitimo sąvoka

4.198 str. 1. Įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto aar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Įkaito davėjui paliktas įkeitimo objektas gali būti užrakinamas, užantspauduojamas ar pažymimas ženklais, rodančiais jo įkeitimą.

2. Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius.

4.199 str. Įkeitimo atsiradimo pagrindai

1. Įkeitimas atsiranda pagal sutartį arba įstatymą. Jeigu įkeitimas atsiranda pagal įstatymą, tai įstatyme turi būti nurodyta, koks būtent turtas yra įkeičiamas.

2. Priverstiniam įkeitimui (kai įkeitimas atsiranda įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu) mutatis mutandis taikomos šios knygos normos, reglamentuojančios priverstinę hipoteką.

Įkeitimu gali būti užtikrintas bet kurios piniginės prievolės įvykdymas. Įkeitimas yra pagrindinės prievolės išvestinė prievolė. Jeigu ko kita nenurodyta sutartyje arba įstatyme, įkeitimu užtikrinamas toks reikalavimas, koks yra jo patenkinimo momentu, įskaitant palūkanas, netesybas, nuostolius, padarytus dėl prievolės įvykdymo termino praleidimo, taip pat būtinas išieškojimo išlaidas, kurios padengiamos pirmiausiai.

Įkeitimo reikšmė

Įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis neregistruotino daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas pas įkaito davėją. Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeistojo turto vertės pirmiau už kitus kreditorius.

Įkeitimu gali būti užtikrintos bbet kurios piniginės prievolės įvykdymas.

Įkaito davėjas turi teisę bet kuriuo metu iki įkeitimo dalyko realizavimo momento panaikinti įkeitimą tinkamai įvykdydamas įkeitimu užtikrintą prievolę.

Kadangi įkeitimas yra daiktinė teisė, t.y. ji seka paskui daiktą ir lieka galioti, kai įkeitimo objektas buvo perduotas įkaito turėtojui arba kai įkeitimo lakštas buvo įregistruotas hipotekos registre, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Ši taisyklė taip pat taikoma ir tais atvejais, kai įkeitimo objektas yra turtinės teisės. Įkeitimo teisė galioja visa ir tuo atveju, jeigu skolininkas prievolę įvykdo iš dalies. Tai leidžia gerai užtikrinti kreditoriaus interesus ir įsipareigojimų vykdymą.

Įkeitimo subjektai

Įkeitimo subjektai yra įkaito davėjas ir kreditorius (įkaito turėtojas). Įkaito turėtoju gali būti bet kuris asmuo, kuris kreditorius, t.y. jam taikomi tokie pat veiksnumo, teisnumo reikalavimai, kaip ir bet kokiam kreditoriui.

Įkaito davėju gali būti ir pats skolininkas, ir trečiasis asmuo. Įkaito davėjas turi būti įkeičiamojo daikto savininkas arba asmuo, kuriam priklauso turtinė teisė, esanti įkeitimo objektu, išskyrus atvejus, kada įstatymas nustato, kad įkeitimo objektas gali būti įgytas įkaito davėjo nuosavybėn ateityje. Turtinė teisė, priklausanti keliems asmenims, gali būti įkeista tik jų visų rašytiniu sutikimu. Teises, susijusias su daiktų nuoma (panauda), nuomininkas (panaudos gavėjas) gali įkeisti tik nuomotojo (panaudos davėjo) rašytiniu sutikimu (CK 4.206 str.).

Įkeitimo objektai

Įkeitimo objektu gali būti kilnojamieji daiktai

ir turtinės teisės. Įkeitimo objektu negali būti tokie daiktai, į kuriuos pagal galiojančius įstatymus negali būti nukreipiamas išieškojimas, taip pat kilnojamieji daiktai, kurie reikalingi naudotis nekilnojamuoju daiktu, kuris yra įkeičiamas hipotekoje. Jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, daikto įkeitimas apima ir daikto priklausinius bei neatskirtus vaisius. Daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka įkaito davėjui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Įstatymo numatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti daiktai, kurie taps įkaito davėjo nuosavybe ateityje. Išieškojimas įį tokius daiktus gali būti nukreiptas tik įkaito davėjui įgijus šiuos daiktus nuosavybės teise. Įkeisti daiktą, kuris yra bendroji nuosavybė, galima tik rašytiniu visų bendraturčių sutikimu (CK 4.201 str.).

Įkaito davėjas įkaito turėtojo (turėtojų) sutikimu gali pakeisti individualiais požymiais apibūdintą daiktą, kuris yra įkeitimo objektas, kitu dar nė karto neįkeistu daiktu.

Turtinės teisės, kaip įkeitimo objektas

Įkeitimo objektu gali būti teisės į žemę, mišką, kitus daiktus, t. y. naudojimo teisė, nuomos teisė ir kitos turtinės teisės, išskyrus teises, susijusias su įkeičiamo daikto savininko aasmenybe, taip pat teises, kurias perleisti draudžia įstatymai ar sutartis. Įstatymų numatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti turtinės teisės, kurias įkaito davėjas įgis ateityje. Kai įkeičiamą turtinę teisę patvirtina vertybiniai popieriai ar specialūs dokumentai, jie perduodami įkaito turėtojui, jjeigu įstatymai ar šalių susitarimas nenustato kitaip (4.204 str.).

Įstatymas ar sutartis gali numatyti pareigą apdrausti įkeistą (įkeičiamą) daiktą.

Išieškojimo nukreipimas į įkeistą objektą

4.216 str. Teisės nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą atsiradimas

1. Įkaito turėtojas įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą, jeigu, suėjus prievolės įvykdymo terminui, prievolė nėra įvykdyta, tačiau ne anksčiau kaip praėjus dvidešimčiai dienų po prievolės įvykdymo termino pabaigos. Šalių susitarimu gali būti nustatytas kitoks, tačiau ne trumpesnis kaip dešimties dienų, lengvatinis terminas.

2. Kreditorius turi teisę reikalauti, kad įkeitimu užtikrinta prievolė būtų įvykdyta prieš terminą, jeigu: į įkeistąjį daiktą nukreipia išieškojimą kitas asmuo; miršta įkaito davėjas arba pradedama įkaito davėjo (juridinio asmens) likvidavimo procedūra; įkeistas daiktas žuvo arba daugiau kaip trisdešimčia procentų sumažėjo jo vertė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo įkaito ddavėjo; įkaito davėjas trukdo kreditoriui tikrinti įkeisto daikto būklę; pažeidžiamos sutarties sąlygos dėl paskesnio įkeitimo arba jeigu įkaito davėjas pažeidė kitas sutarties sąlygas ar atliko veiksmus, dėl kurių gali sumažėti įkeisto daikto vertė ar išieškojimas gali tapti neįmanomas.

Įkeistų daiktų išieškojimo tvarka

Kai skolininkas neįvykdo įkeitimo užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeistojo daikto vertės, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis.

Kreditorius privalo raštu įspėti skolininką ir įkaito davėją (kai įkaito davėjas yra ne skolininkas), kad neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės per nnustatytą terminą, bus pradėtas išieškojimas. Įkaito davėjas, gavęs įspėjimą dėl daikto išieškojimo, neturi teisės jo parduoti, išnuomoti ar kitaip suvaržyti teisės į jį. Įkeistas daiktas turi būti perduotas kreditoriui. Jeigu įkaito davėjas neperduoda kreditoriui įkeisto daikto, kreditorius gali kreiptis į hipotekos teisėją su prašymu areštuoti įkeistą daiktą ir perduoti jam. Jeigu daiktas įkeistas kelis kartus, jis gali būti perduotas vieno iš kreditorių nuosavybėn tik visiems kreditoriams susitarus. Kreditorius įkeistus vertybinius popierius realizuoja įstatymų nustatyta tvarka. Pardavus įkeistą daiktą, gautos lėšos pervedamos į hipotekos įstaigos depozitą ir paskirstomos Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Jeigu sumos, gautos pardavus įkeistą daiktą, neužtenka įkaito turėtojo reikalavimui visiškai patenkinti, tai, jeigu įstatyme ar sutartyje nenurodyta kitaip, įkaito turėtojas turi teisę išieškoti trūkstamą sumą iš skolininko kito turto. Šiuo atveju įkaito turėtojas neturi pirmenybės prieš kitus kreditorius (CK 4.219 str.).

Įkeistų turtinių teisių realizavimas

Jeigu įkeitimo objektas yra turtinės teisės, tai įkeitimo objektas realizuojamas perleidžiant kreditoriui įkaito davėjo reikalavimus, kylančius iš įkeistos teisės, arba reikalavimo dalį, atitinkančią skolinio įsipareigojimo dydį, jeigu skolinis įsipareigojimas mažesnis už reikalavimo teisę. Kreditorius įgyja teisę reikalauti perduoti jam įkeistą teisę nuo to momento, kai jis įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą (CK 4.220 str.).

4.221 str. Kreditoriaus reikalavimo iš įkeistų lėšų, esančių įkaito ddavėjo banko sąskaitoje, tenkinimo tvarka

1. Kai prievolės įvykdymui užtikrinti buvo įkeistos lėšos, esančios įkaito davėjo banko sąskaitoje, įteikus skolininkui įspėjimą dėl išieškojimo, įkaito davėjo rašytiniu pareiškimu, o jei jis nesutinka, hipotekos teisėjo sprendimu, kreditoriui perduodama teisė tvarkyti įkaito davėjo banko sąskaitą.

2. Patenkinus reikalavimą iš įkaito davėjo sąskaitoje esančių ir į ją įplaukiančių lėšų, kreditoriaus teisė tvarkyti įkaito davėjo sąskaitą pasibaigia ir kreditorius privalo grąžinti įkaito davėjui įkeitimo lakštą su įrašu, kad reikalavimas patenkintas.

Įkeitimo teisės pabaiga

4.224 str. Įkeitimo teisės pabaiga

1. Įkeitimo teisė baigiasi:

1) pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;

2) žuvus įkeistam daiktui;

3) įkaito turėtojui įgijus nuosavybės teisę į įkeistą daiktą arba įkeistoms teisėms perėjus įkaito turėtojui;

4) pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui;

5) kai kreditorius negali patenkinti savo reikalavimo iš įkeitimo dalyko dėl ieškinio senaties termino praleidimo;

6) šalių susitarimu ar kreditoriui atsisakius įkeitimo.

2. Kai įkeistas turtas priverstinai parduodamas kreditoriaus, kuriam turtas įkeistas, reikalavimu, visi turto įkeitimai panaikinami.

4.225 str. Įkaito davėjo interesų garantijos

1. Įkaito davėjas turi teisę bet kuriuo metu nuo termino prievolei įvykdyti suėjimo iki įkeitimo dalyko realizavimo momento panaikinti įkeitimą tinkamai įvykdydamas įkeitimu užtikrintą prievolę.

2. Jeigu įkeitimo užtikrinta prievolė gali būti įvykdyta dalimis, tai įkaito davėjas turi teisę sustabdyti įkeitimo dalyko išieškojimą įvykdydamas prievolės dalį, kurios įvykdymo terminas praleistas.

3. Įkaito davėjas turi tteisę reikalauti, kad kreditorius atlygintų jo patirtus nuostolius, atsiradusius kreditoriui vykdant išieškojimą, taip pat nuostolius, kurie atsirado kreditoriui netinkamai laikant įkeitimo dalyką ar jį priverstinai pardavus.

4.226 str. Įkeitimo teisės pabaiga pinigus deponavus

Jeigu įkaito turėtojas nesutinka priimti įkeitimu užtikrintos piniginės prievolės dalyko, įkaito davėjas gali įmokėti atitinkamą sumą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą, o kai įkeitimas įregistruotas hipotekos registre, – į hipotekos įstaigos depozitinę sąskaitą. Deponavus visą skolos sumą, įkeitimo teisė baigiasi.

Įkeitimo lombarde sąvoka ir ypatumai

4.227 str. Įkeitimo lombarde sąvoka

1. Lombarduose gali būti įkeičiami asmeninio naudojimo daiktai, kad būtų užtikrintas trumpalaikių kreditų, kuriuos lombardai suteikia fiziniams asmenims, grąžinimas.

2. Perdavus lombardui įkeičiamus daiktus, įkaito davėjui išduodamas įkeitimo bilietas.

4.228 str. Lombardo teisės, pareigos ir atsakomybė

Lombardas neturi teisės naudoti įkeistų daiktų bei jais disponuoti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį. Lombardas atsako už įkeistų daiktų praradimą (žuvimą) ir sužalojimą, jeigu neįrodo, kad daiktai prarasti (žuvo) arba sužaloti dėl nenugalimos jėgos. Jeigu per nustatytą terminą lombardui negrąžinama daikto įkeitimu užtikrinta kredito suma, lombardas turi teisę pasibaigus vieno mėnesio terminui parduoti įkeistą daiktą. Pardavus įkeistą daiktą, lombardo reikalavimo teisė įkaito davėjui (skolininkui) pasibaigia net ir tuo atveju, jeigu sumos, gautos pardavus daiktą, neužteko visiškai patenkinti lombardo, kaip kreditoriaus, reikalavimus.

DAIKTO SULAIKYMAS

Daikto sulaikymo

sąvoka. Daikto sulaikymas yra kitam asmeniui, į kurį asmuo, sulaikantis daiktą, turi reikalavimo teisę, priklausančio daikto sulaikymas tol, kol bus patenkintas jo reikalavimas. Svarbu yra tai, kad sulaikyti daiktą gali tik jo teisėtas valdytojas, o ne bet kas. Sulaikymo teisė, negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas. Kreditorius turi teisę sulaikyti visą jo valdomą daiktą, kol bus patenkintas jo reikalavimas, jis taip pat gali pasinaudoti sulaikyto daikto vaisiais ir taip patenkinti savo reikalavimus.

Daikto sulaikymo reikšmė. Kaip ir kitais aatvejais, daikto sulaikymas leidžia kreditoriui (t.y. asmeniui, turinčiam reikalavimo teisę į daikto savininką) įgyvendinti savo reikalavimus, jeigu skolininkas jų nevykdo arba vykdo netinkamai. Tokiu būdu institutas prisideda prie kreditorių interesų gynimo ir yra vienas prievolių užtikrinimo būdų.

Daikto sulaikymo teisės turinys

4.229 str. Daikto sulaikymo teisės turinys

1. Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas.

2. Sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas.

3. Kiti įstatymai gali nnustatyti kitokias daikto sulaikymo taisykles.

Daikto sulaikymo teisė nedaloma, todėl valdytojas gali sulaikyti visą valdomą daiktą, kol bus visiškai patenkintas jo reikalavimas. Daikto sulaikymo teisę turintis asmuo gali pasilikti sulaikyto daikto duodamus vaisius ir tuo patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kkreditorius.

Daikto sulaikymo teisę turintis asmuo privalo daiktą saugoti ir laikyti taip, kad būtų užtikrintas jo saugumas. Sulaikyto daikto sulaikymo teisę turintis asmuo negali išnuomoti, įkeisti, kitaip daikto suvaržyti ar naudoti pagal tikslinę paskirtį, išskyrus tokį naudojimą, kuris būtinas daiktui išsaugoti, jeigu įstatymas nenustato ar daiktą sulaikęs asmuo ir daikto savininkas nesusitarė kitaip.

Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo turėjo sulaikyto daikto išlaikymo išlaidų, jis gali reikalauti iš daikto savininko atlyginti šias išlaidas, išskyrus atvejus, kai savininkas įrodo, kad tos išlaidos nebuvo būtinos. Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo daikto sulaikymo laikotarpiu padaro išlaidų, kurios padidina daikto vertę, jis gali reikalauti iš daikto savininko sumokėti pinigų sumą, kuria padidėjo daikto vertė, arba kitaip atlyginti šias išlaidas.

Daikto sulaikymo teisės įgyvendinimas neturi įtakos iieškinio senačiai, nustatytai reikalavimui, kurio teisę turi daikto valdytojas.

Daikto sulaikymo teisės pabaiga

4.235 str. Sulaikymo teisės pabaiga

1. Skolininkas, pateikęs adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, turi teisę reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam.

2. Daikto sulaikymo teisė baigiasi, kai valdytojas praranda valdymo teisę, išskyrus atvejus, kai daikto savininkui (skolininkui) sutikus daiktas išnuomojamas arba įkeičiamas kitiems asmenims.

UŽSTATYMO TEISĖ (Superficijus).

Superficijus – tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statinių ar daugiamečių sodinių ant jos įsigijimui bei valdymui nuosavybės teise ar žemės gelmių naudojimui. Pasikeitus žemės, sstatinių ar sodinių savininkui, superficijus išlieka.

Superficijų nustatančiame akte gali būti numatyta, kad jo turėtojas turi sumokėti žemės savininkui vienkartinę sumą arba mokėti nuolat periodiniais mokėjimais.

Superficijaus turėtojas turi teisę ant kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teise žemės įsigyti nuosavybėn ar turėti nuosavybės teise statinius ar sodinius. Nustatant superficijų gali būti apribota superficijaus turėtojo teisė statyti, naudoti ar griauti statinius bei sodinti ar naikinti sodinius. Superficijus gali būti terminuotas arba neterminuotas.

Superficijus nustatomas žemės savininko ir superficijaus turėtoju tampančio asmens susitarimu arba testamentu.

Superficijus pasibaigia:

1) sutapus viename asmenyje žemės savininkui ir superficijaus turėtojui;

2) pasibaigus terminui;

3) ?žuvus statiniams ar sodiniams;

4) superficijaus turėtojui nesumokėjus mokesčio daugiau kaip už dvejus metus.

Pasibaigus superficijui, nuosavybės teisė į statinius ar sodinius pereina žemės savininkui. Žemės savininkas turi atlyginti jų vertæ, jeigu taip buvo numatyta superficijų nustatančiame akte. Superficijaus turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis atstato žemę į ankstesnę padėtį ir jeigu superficijų nustatantis aktas nenumato ko kita.

ILGALAIKĖ NUOMA (Emphyteuzis).

Emphyteusis – tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę.

Emphyteusis gali būti terminuotas arba neterminuotas. Emphyteusio terminas negali būti trumpesnis kaip dešimt metų.

Pasikeitus emphyteusio oobjekto savininkui arba mirus emphyteusio turėtojui, emphyteusis išlieka, jeigu emphyteusio turėtojo įstatyminiai įpėdiniai tinkamai naudoja emphyteusio objektą ir vykdo kitus emphyteusį nustatančiame akte numatytus įsipareigojimus.

Emphyteusį nustatančiame akte gali būti numatyta, kad jo turėtojas turi sumokėti emphyteusio objekto savininkui vienkartinę sumą arba mokėti nuolat periodiniais mokėjimais.

Emphyteusis nustatomas nekilnojamojo daikto, tampančio emphyteusio objektu, savininko ir emphyteusio įgijėjo susitarimu arba testamentu.

Jeigu emphyteusį nustatantis aktas nenumato kitaip, tai jo turėtojas naudojasi emphyteusio objektu kaip savininkas, tik iš esmės nedidindamas jo vertės, o taip pat neturi teisės keisti jo tikslinės paskirties be savininko sutikimo. Jeigu emphyteusio objektas yra žemės sklypas, emphyteusį nustatančiame akte gali būti numatyta emphyteusio naudotojo teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemės naudojimui pagal paskirtį.

Emphyteusio turėtojas savo sąskaita privalo išlaikyti emphyteusio objektą ir jį remontuoti.

Jeigu nenustatyta kitaip, emphyteusio turėtojui priklauso nekilnojamojo daikto, esančio emphyteusio objektu, duodami vaisiai.

Emphyteusį nustatančiame akte gali būti nurodyta, kad emphyteusio turėtojas be savininko sutikimo savo teisių negali perleisti kitam asmeniui arba padalinti emphyteusio.

Jeigu emphyteusį nustatančiame akte nenumatyta kitaip, emphyteusio turėtojas turi teisę steigti subemphyteusį. Subemphyteusio turėtojas neturi daugiau teisių už pradinį turėtoją. Emphyteusiui pasibaigus, pasibaigia ir subemphyteusis.

Jeigu emphyteusį nustatančiame akte nenumatyta kitaip, emphyteusio turėtojas turi teisę i?nuomoti emphyteusio objektą. Pasibaigus emphyteusiui, nuomos sutartis i?lieka ir tampa pprivaloma savininkui, išskyrus atvejus, kai nuomos sutartis be savininko sutikimo sudaryta ilgesniam nei penkerių metų terminui.

Emphyteusis pasibaigia:

1) pasibaigus terminui;

2) žuvus emphyteusio objektui;

3) panaikinus teismo sprendimu;

4) sutapus viename asmenyje emphyteusio objekto savininkui ir emphyteusio turėtojui;

5) nenaudojant emphyteusio objekto dešimt metų;

6) šalių susitarimu.

Ephyteusį nustatančiame akte gali būti numatyti priešlaikiniai emphyteusio pasibaigimo pagrindai tiek savininko, tiek ir emphyteusio turėtojo iniciatyva.

Praėjus dvidešimt penkeriems metams po įsteigimo, turėtojo ar savininko prašymu emphyteusis gali būti teismo sprendimu pakeistas ar panaikintas, jeigu atsiranda nenumatytos aplinkybės, dėl kurių nebegalima naudotis daiktu ankstesnėmis sąlygomis.

Pasibaigus emphyteusiui, jo turėtojas privalo grąžinti savininkui emphyteusio objektą. Emphyteusio objekto turėtojui turi būti kompensuota daikto, į kurį buvo nustatytas emphyteusis, pagerinimų vertė, jeigu pagerinimai buvo padaryti savininkui sutikus. Emphyteusio turėtojas turi teisę sulaikyti emphyteusio objekto perdavimą savininkui tol, kol savininkas nesumokės kompensacijos. Emphyteusio objekto savininkas gali sulaikyti emphyteusio turėtojui priklausantį daiktą, kol turėtojas su juo neatsiskaitys.

Jeigu emphyteusį nustatančiame akte buvo numatyta emphyteusio naudotojo teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemės naudojimui pagal paskirtį, tai pasibaigus emphyteusiui, jo turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis atstato žemę į ankstesnę padėtį ir jeigu emphyteusį nustatantis aktas nenumato ko kita.

21 Tema. PAVELDĖJIMO TEISĖ

SĄVOKOS. Mirusio fizinio asmens turtas, pereinantis paveldėjimo būdu jo įpėdiniams, vadinamas palikimu.

Paveldėjimas – tai

mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą.

Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos.

Nepaveldimos asmeninės neturtinės iir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

Paveldėjimo pagrindai. Paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą. Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių aatėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.

Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o tuo atveju, kai jis paskelbiamas mirusiu, – diena, kurią įsiteisėjo teismo sprendimas paskelbti palikėją mirusiu, arba teismo sprendime nurodyta mirties diena. Jeigu negalima nnustatyti, kuris iš dviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi mirusiais tuo pačiu metu ir teisių perėmimo tarp jų neatsiranda.

Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta. Jeigu palikėjas negyveno nuolat vienoje vietoje, palikimo atsiradimo vieta laikoma: 1) vieta, kur palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį daugiausia gyveno; 2) jeigu palikėjas gyveno keliose vietose, palikimo atsiradimo vieta laikoma ekonominių ar asmeninių interesų vyraujanti vieta (turto ar jo pagrindinės dalies, kai turtas yra keliose vietose, buvimo vieta; sutuoktinio, su kuriuo palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį palaikė santuokinius santykius, gyvenamoji vieta arba su palikėju kartu gyvenusio vaiko gyvenamoji vieta). Kilus ginčui, palikimo atsiradimo vietą suinteresuotų asmenų prašymu nustato teismas, atsižvelgdamas į visas aplinkybes.

Asmenys, galintys būti įpėdiniais <

1) paveldint pagal įstatymą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė;

2) paveldint pagal testamentą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, taip pat kurie buvo pradėti jam esant gyvam ir gimė po jo mirties; testamente įvardyti dar nepradėti asmenys, jiems gimus;

3) paveldint pagal testamentą – juridiniai asmenys, kurie yra palikėjo mirties momentu arba steigiami vykdant palikėjo testamente išreikštą valią.

Įpėdiniais pagal testamentą taip pat ggali būti valstybė, savivaldybės.

Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą asmenys, kurie priešingais teisei tyčiniais veiksmais prieš palikėją, prieš kurį nors iš jo įpėdinių ar prieš testamente išreikštos palikėjo paskutinės valios įgyvendinimą sudarė teisinę padėtį, kad jie tampa įpėdiniais, jeigu teismo tvarka nustatytos šios aplinkybės: 1) tyčia atėmė palikėjui ar jo įpėdiniui gyvybę arba kėsinosi į šių asmenų gyvybę; 2) tyčia sudarė tokias sąlygas, kad palikėjas iki pat savo mirties neturėjo galimybės sudaryti testamento, jį panaikinti ar pakeisti; 3) apgaule, grasinimais, prievarta privertė palikėją sudaryti, pakeisti arba panaikinti sudarytą testamentą, privertė įpėdinį atsisakyti palikimo; 4) slėpė, klastojo ar sunaikino testamentą. 2. Įpėdinis nepraranda teisės paveldėti pagal šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus, jeigu iki palikimo atsiradimo momento testamentas ar jo atitinkamos atskiros dalys nustojo galioti nepaisant įpėdinio veiksmų. 3. Nepaveldi pagal įstatymą tėvai po savo vaikų mirties, jeigu teismo sprendimu jų valdžia buvo apribota ir šis sprendimas palikimo atsiradimo momentu nebuvo pasibaigęs ar panaikintas.

PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ.

Pagal įstatymą paveldima tiek, kiek nepakeista testamentu.

Įpėdinių pagal įstatymą eilės. Paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra: 1) pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties; 2) antros eilės – palikėjo tėvai ((įtėviai), vaikaičiai; 3) trečios eilės – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai; 4) ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės; 5) penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos); 6) šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės).

Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Trečios, ketvirtos, penktos ir šeštos eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinių, jeigu šie įpėdiniai atsisakė palikimo arba iš jų atimta paveldėjimo teisė.

Įvaikiai ir jų palikuonys, paveldintys po įtėvio ar jo giminaičių mirties, prilyginami įtėvio vaikams ir jų palikuonims. Jie nepaveldi pagal įstatymą po savo tėvų ir kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę, taip pat po savo brolių ir seserų pagal kilmę mirties. Įtėviai ir jų giminaičiai, paveldintys po įvaikio ar jo palikuonių mirties, prilyginami tėvams ir kitiems giminaičiams pagal kilmę. Įvaikio tėvai ir kiti jo aukštutinės linijos giminaičiai pagal kilmę nepaveldi pagal įstatymą ppo įvaikio ar jo palikuonių mirties. Pagal įstatymą paveldi palikėjo vaikai, gimę susituokusiems tėvams arba tėvams, kurių santuoka pripažinta negaliojančia, taip pat nesantuokiniai vaikai, kurių tėvystė nustatyta pagal įstatymus.

Paveldėjimas atstovavimo teise Palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai paveldi pagal įstatymą kartu su paveldinčiais atitinkamai pirmos arba antros eilės įpėdiniais, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis. Jie lygiomis dalimis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam jų tėvui ar motinai paveldint pagal įstatymą.

Sutuoktinių paveldėjimo teisė Palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra). Su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Jeigu įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais. Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso pusė palikimo. Nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių, sutuoktinis paveldi visą palikimą.

Namų apstatymo ir apyvokos reikmenų paveldėjimas Įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus.

PAVELDĖJIMAS PAGAL TESTAMENTĄ.

Testamentas yra nustatytos formos palikėjo patvarkymas dėl turto paveldėjimo savo mirties atveju. Vienas

svarbiausių testamento rekvizitų – testatoriaus parašas.

Testamentinis veiksnumas. Testatorius gali sudaryti testamentą tik pats. Testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes.

Testamentas yra grynai asmeninio pobūdžio vienašalis sandoris, todėl jį sudaryti turi pats testatorius. Sudarydamas testamentą, testatorius disponuoja savo teisėmis ir pareigomis. Testamento negali sudaryti testatoriaus atstovai – įgaliotiniai, globėjai, nes pagal savo teisinę prigimtį testamentas sudaromas tiesiogiai dalyvaujant pačiam testatoriui be kitų asmenų žinios ir sutikimo.

Testatoriaus veiksnumas – būtina testamento galiojimo sąlyga. Sudarydamas ttestamentą testatorius turi sąmoningai suprasti savo veiksmų reikšmę, jų pasekmes ir galėti juos valdyti. Todėl testatoriais negali būti asmenys, teismine tvarka pripažinti ribotai veiksniais arba neveiksniais dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės.

Nepilnamečiai nuo keturiolikos metų amžiaus gali sudaryti sandorius tėvų, įtėvių, rūpintojų sutikimu, išskyrus testamentą, nes šis sudaromas tiesiogiai dalyvaujant testatoriui be kitų asmenų sutikimo ir žinios.

Kai įstatymai leidžia sudaryti santuoką iki sueinant aštuoniolikai metų amžiaus, asmenys visišką civilinį veiksnumą įgyja nuo santuokos sudarymo momento. Jeigu vėliau santuoka nutraukiama arba ppripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokiniu amžiumi, nepilnametis įgyto veiksnumo nepraranda, todėl turi teisę palikti turtą testamentu.

Testamentas yra vienašalis testatoriaus sandoris, todėl jam pripažinti negaliojančiu taikomos taisyklės, nurodytos Civilinio kodekso 1.84 straipsnyje: “Neveiksnaus fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas nnegaliojančiu”, kur sakoma, kad negalioja sandoris, sudarytas fizinio asmens, pripažinto neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės. Toks testamentas pripažįstamas negaliojančiu todėl, kad sudarydamas tstamentą testatorius dėl psichinės ligos ar silpnaprotytsės nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti.

Jei testatorius, sudaręs testamentą, tapo neveiksnus, testamentas galioja. Jei sudarydamas testamentą testatorius buvo neveiksnus, o sudaręs testamentą pasveiko, testamentas negalioja.

Pagrindinė testamento galiojimo sąlyga yra jo teisėtumas. Testamentas neturi prieštarauti paveldėjimo teisės normoms. Kaip vienašalis sandoris, jis turi atitikti visiems sandoriams keliamus bendrus reikalavimus. Kad testamentas galiotų, būtinos šios sąlygos: testatorius testamento sudarymo metu turi būti veiksnus; testamentas turi būti sudarytas įstatymo nustatyta forma; testamento turinys turi atitikti tikrą testatoriaus valią. Pažeidus šias sąlygas, testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu. Pilietis testamento sudarymo metu tturi sąmoningai suprasti savo veiksmų reikšmę ir jų pasekmes. Todėl testatoriais negali būti asmenys, teismine tvarka pripažinti ribotai veiksniais arba neveiksniais dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės, taip pat nepilnamečiai, išskyrus tuos atvejus, kai nepilnametis sudaro santuoką ir įgyja pilną civilinį veiksnumą. Testamente turi būti išreikšta teisėta, tikroji testatoriaus valia. Klaidingai testatoriaus valią gali išreikšti netiksliai suformuluoti testamentiniai patvarkymai. Todėl testamento tekstas privalo tiksliai ir aiškiai išreikšti tikrąją testatoriaus valią, nes po testatoriaus mirties niekas negalės jos nustatyti.

Testatorius testamentu gali ppaskirti testamento vykdytoją, bet negali įpareigoti kito asmens po testatoriaus mirties nustatyti ar keisti testamento turinį. Testamento pataisymai, padaryti ne testatoriaus ranka, daro testamentą negaliojančiu.

Kol testatorius yra gyvas, nei įpėdiniams įstatymą, nei įpėdiniams pagal testamentą, įstatymu nėra suteikta teisė spręsti apie testamento teisėtumą, t.y. jo ir įstatymo atitikimą, ar pakeisti testatoriaus valią. Be to, testamentas, esant gyvam testatoriui, jokių teisinių padarinių nesukelia. Testamentas pradeda galioti ne nuo įforminimo momento, o tik atsiradus tam tikriems teisiniams faktams, kurių svarbiausias yra testatoriaus mirtis. Kitas teisinis faktas – tai įpėdinių nustatymas palikimo atsiradimo momentu. Tik įpėdiniai, nustatyti palikimo atsiradimo momentu, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis, turi teisę pareikšti ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis.

TESTAMENTŲ RŪŠYS

Testamentai gali būti oficialieji ir asmeniniai.

1. Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje. Kurčnebylių viešieji testamentai sudaromi dalyvaujant asmeniui, kuris supranta gestų kalbą ir kuriuo pasitiki testatorius, išskyrus atvejus, kai kurčnebylys yra raštingas ir jis sudarytą testamentą perskaito bei raštu patvirtina, kad yra supažindintas su jo turiniu. Testamente nurodoma testamento sudarymo vieta ir laikas. Surašytas testamentas perskaitomas vienam testatoriui arba dalyvaujant liudytojams. Testamentą pasirašo ppats testatorius. Jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir registruojamas notariniame registre. Vienas testamento egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį patvirtinusioje įstaigoje. Informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali. Jeigu testatoriaus ar kito asmens turimas testamentas neatitinka pas notarą saugomo testamento, kilus ginčui pirmenybė teikiama pas notarą saugomam testamentui, jeigu jame nėra nustatyta tvarka neaptartų ištaisymų, išbraukymų ar ištrynimų. Negalima ginčyti oficialiojo testamento sudarymo fakto. Oficialiesiems testamentams prilyginami: 1) asmenų, kurie gydosi ligoninėse, kitose stacionarinėse gydymo-profilaktikos įstaigose, sanatorijose arba gyvena senelių ir invalidų namuose, testamentai, patvirtinti tų ligoninių, gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčiųjų gydytojų, taip pat šių senelių ir invalidų namų direktorių ir vyriausiųjų gydytojų; 2) asmenų, esančių plaukiojančiuose jūrų laivuose arba vidaus plaukiojimo laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, testamentai, patvirtinti tų laivų kapitonų; 3) asmenų, esančių žvalgomosiose, mokslinėse, sportinėse ir kitose ekspedicijose, testamentai, patvirtinti tų ekspedicijų viršininkų; 4) karių testamentai, patvirtinti dalinių, junginių, įstaigų ir karo mokyklų vadų (viršininkų); 5) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų; 6) testatoriaus gyvenamosios vietos seniūnų patvirtinti testamentai. 7. Šio straipsnio 6 dalyje nurodyti asmenys privalo kiek įmanoma greičiau perduoti patvirtintus testamentus notarui teisingumo ministro nustatyta tvarka.

Kito asmens pasirašymas testamente JJeigu testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento, jo prašymu testamentą gali už jį pasirašyti notaro ar kito turinčio teisę patvirtinti testamentą pareigūno ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje kitas veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą, kartu nurodydamas priežastį, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento. Liudytojai taip pat turi pasirašyti testamente.

2. Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas. Asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba. Testamento sudarymo datos ir vietos nenurodymas daro testamentą negaliojantį tik tuo atveju, jeigu testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų aplinkybių. Testatoriaus ranka padaryti pataisymai, jo aptarti išbraukimai nedaro testamento negaliojančio. Galioja sąlygos, kurias per klaidą testatorius išbraukė, o vėliau savo ranka padarė prierašą, kad šios sąlygos buvo išbrauktos per klaidą. Jeigu testamente per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas neteisingai, testamentas galioja; galioja ir atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų. Akivaizdžiai nebaigtas ar nepasirašytas asmeninis testamentas negalioja. Jeigu testamente yra prierašas, kad testatorius jį ateityje papildys, bet jis to

nepadarė, toks testamentas galioja, jeigu jis gali būti įvykdytas be numatyto papildymo.

Asmeninį testamentą testatorius gali perduoti saugoti notarui ar Lietuvos Respublikos konsuliniam pareigūnui užsienio valstybėje. Priimant testamentą saugoti, turi būti nustatyta testatoriaus asmenybė. Perduotas saugoti asmeninis testamentas prilyginamas oficialiajam, jeigu perduodant buvo laikomasi šių reikalavimų: 1) testamentą perdavė pats testatorius, pareikšdamas, kad testamente išreikšta jo paskutinė valia; 2) testamentas perduotas užklijuotame voke, vokas antspauduotas priimančios įstaigos antspaudu ir ant voko pasirašė testatorius bei testamentą priimantis asmuo; 3) apie testamento priėmimą ssaugoti surašytas aktas, kuriame nurodyta, kad nepažeisti šio str.2 d. 1 ir 2 p. reikalavimai, taip pat aprašyta voko išvaizda, antspaudai, nurodyti testatoriaus vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, testamento sudarymo data, vieta bei rūšis, priėmėjo pareigos, vardas ir pavardė. Aktą pasirašė testatorius ir testamentą saugoti priėmęs pareigūnas. Akto kopija išduodama testatoriui. Priimtas testamentas saugomas priėmusios įstaigos seife. Testatorius bet kada gali testamentą atsiimti. Testamentą galima išduoti testatoriaus atstovui pagal specialų testatoriaus įgaliojimą. 4. Jeigu asmeninis testamentas nebuvo perduotas saugoti ššio straipsnio nustatyta tvarka, jis po testatoriaus mirties ne vėliau kaip per vienerius metus turi būti pateiktas teismui patvirtinti. Šiuo atveju galioja tik teismo patvirtintas testamentas.

PALIKIMO PRIĖMIMAS IR ATSAKOMYBĖ UŽ PALIKĖJO SKOLAS.

Palikimo priėmimas 1. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jjį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. 2. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. 3. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. 4. Asmenys, kuriems paveldėjimo teisė atsiranda tik tuo atveju, kai kiti įpėdiniai palikimo nepriima, gali pareikšti sutikimą priimti palikimą per tris mėnesius nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos. 5. Palikimas, kurį paveldi įpėdiniai, gimę po palikimo atsiradimo, priimamas per tris mėnesius nuo jų gimimo dienos. 6. Notaras ar teismas per tris darbo dienas nuo palikimo priėmimo dienos privalo ppranešti Centrinei hipotekos įstaigai apie palikimo priėmimą.

Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti 1. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. 2. Įpėdinis, pradėjęs turtą valdyti, turi teisę per palikimui priimti nustatytą laiką atsisakyti palikimo, padavęs ddėl to pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Tokiu atveju laikoma, kad palikimą įpėdinis valdė dėl kitų įpėdinių interesų.

Įpėdinio, kuris priėmė palikimą pradėjęs turtą valdyti arba padavęs pareiškimą notarui, atsakomybė už palikėjo skolas Įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Jeigu nurodytu palikimo priėmimo būdu palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu.

Palikimo priėmimas pagal apyrašą 1. Įpėdinis, priėmęs palikimą pagal teismo antstolio sudarytą apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu. Jeigu bent vienas įpėdinis priėmė palikimą pagal apyrašą, tai ir visi kiti įpėdiniai laikomi priėmusiais palikimą pagal apyrašą. 2. Dėl tokio apyrašo sudarymo priimantis palikimą įpėdinis arba įpėdiniai kreipiasi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą, o teismas apyrašą sudaryti paveda teismo antstoliui. 3. Turto apyrašo sudarymo terminą nustato teismas. Šis terminas negali būti ilgesnis nei vienas mėnuo. Tik tais atvejais, kai paveldimas turtas yra keliose vietose arba yra daug palikėjo kreditorių, apyrašo sudarymo terminas negali būti ilgesnis nei trys mėnesiai. 4. Įpėdinis privalo pateikti visus duomenis, reikalingus palikėjo turto apyrašui sudaryti. 5. Apyraše turi būti: 1) visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir aaplinkybes, reikalingas jų vertei nustatyti; 2) įvardijamos visos žinomos skolinės palikėjo teisės ir pareigos, nurodant palikėjo kreditorius ir skolininkus. 6. Palikimo apyrašą pasirašo teismo antstolis ir įpėdinis, dalyvavęs sudarant apyrašą. Apyrašo gale turi būti įpėdinio pasirašytas paliudijimas, tolygus priesaikai, kad apyraše nurodytas visas įpėdiniui žinomas palikėjo turtas, visi palikėjo skoliniai reikalavimai ir skolinės pareigos. 7. Įpėdinis (įpėdiniai), po palikimo apyrašo sudarymo sužinojęs apie neįtrauktą į apyrašą turtą arba skolines teises ir pareigas, privalo apie tai pranešti teismui per tris darbo dienas nuo šių aplinkybių sužinojimo dienos, kad teismo antstolis papildytų apyrašą. 8. Palikimo apyrašą sudaryti gali pareikalauti ir palikėjo kreditoriai. Palikėjo kreditoriai turi teisę patys dalyvauti sudarant palikimo apyrašą arba įgalioti kitą asmenį dalyvauti sudarant palikimo apyrašą. 9. Teismas privalo leisti susipažinti su palikimo apyrašu kiekvienam, kuris įrodo teisėtą interesą susipažinti su apyrašu.

Neteisingas apyrašas 1. Jeigu sudarant palikimo apyrašą įpėdinis (įpėdiniai) dėl savo kaltės nurodė ne visą turtą sudarantį palikimą, nuslėpė palikėjo skolininkus, jo iniciatyva į palikimo sudėtį buvo įrašyta nesanti skola, jis nepapildė apyrašo, tai šis įpėdinis (įpėdiniai) už palikėjo skolas atsako visu savo turtu. Šios pasekmės įpėdiniui atsiranda ir tuo atveju, kai jis neįvykdo pareigos, nustatytos šio kodekso 5.53 straipsnio 4 dalyje. 2. Jeigu į palikimo apyrašą nne visas turtas įrašytas ne dėl įpėdinio kaltės, teismas skiria terminą apyrašui papildyti.

Kreipimasis į teismą dėl palikimo administravimo 1. Tais atvejais, kai paveldima individuali (personalinė) įmonė, ūkininko ūkis arba palikėjo skolos gali viršyti palikimo vertę, įpėdinis, priėmęs palikimą, gali kreiptis į palikimo atsiradimo vietos teismą prašydamas paskirti palikimo administratorių arba paskirti palikimo administratorių ir spręsti klausimą dėl varžytynių ar bankroto bylos iškėlimo. Tokiu atveju palikėjo skolos padengiamos tik iš palikimo. 2. Palikimo administravimas nustatomas palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismo nutartimi. Šia nutartimi teismas paskiria palikimo administratorių ir nustato jo atlyginimą. 3. Palikimo administravimas nenustatomas, jeigu palikimas nėra didelis ir administravimo išlaidos viršytų palikimo vertę arba didžioji palikimo dalis būtų sunaudota administravimo išlaidoms padengti. Palikimo administravimas panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad administravimo išlaidos viršytų palikimo vertę. 4. Palikimo administratorius turi tas pačias teises ir pareigas kaip ir testamento vykdytojas (CK 5.38 str.), taip pat jam taikomos mutatis mutandis šio kodekso ketvirtosios knygos XIV skyriaus normos. 5. Jeigu yra keletas įpėdinių, jie paduoda bendrą prašymą nustatyti palikimo administravimą. Įpėdiniams perėmus valdyti paveldimą turtą, palikimo administravimas nenustatomas. 6. Jeigu šiame str. numatytais atvejais palikimo administravimas nenustatomas arba panaikinamas, tai sudaromas turto apyrašas ir palikėjo skolos padengiamos tik iš palikimo. 7. Įpėdinių ginčus dėl

palikimo administravimo sprendžia teismas, priimdamas atitinkamą nutartį.

Neveiksnių asmenų vardu palikimą priima jų tėvai arba globėjai. Ribotai veiksnūs asmenys palikimą priima tik tėvų arba rūpintojų sutikimu.

Termino palikimui priimti pratęsimas 1. Šio kodekso nustatytą palikimui priimti terminą teismas gali pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Palikimas gali būti priimamas pasibaigus terminui ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais įpėdiniui, praleidusiam terminą palikimui priimti, pperduodama iš jam priklausančio, kitų įpėdinių priimto ar perėjusio valstybei turto tik tai, kas išliko natūra, taip pat lėšos, gautos realizavus kitą jam priklausančią turto dalį.

Teisės priimti palikimą perėjimas 1. Jeigu įpėdinis, paveldintis pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per nustatytą terminą (CK 5.50 str.), teisė priimti jam priklausančią dalį pereina jo įpėdiniams. 2. Šią mirusio įpėdinio teisę jo įpėdiniai gali įgyvendinti bendrais pagrindais per tris mėnesius nuo palikimo jiems atsiradimo dienos.

Įpėdinio, pradėjusio valdyti ppaveldimą turtą prieš atsirandant kitiems įpėdiniams, teisės 1. Įpėdinis, kuris pradėjo valdyti paveldimą turtą, jeigu yra kitų įpėdinių, neturi teisės disponuoti paveldimu turtu (jį parduoti, įkeisti ir pan.), kol sueis trys mėnesiai nuo palikimo atsiradimo dienos arba kol jis gaus ppaveldėjimo teisės liudijimą. 2. Prieš sueinant nurodytam terminui arba prieš gaudamas paveldėjimo teisės liudijimą, įpėdinis turi teisę iš paveldimo turto tik: 1) apmokėti palikėjo gydymo ir slaugymo ligos metu išlaidas, taip pat jo laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidas; 2) išlaikyti fizinius asmenis, kurie buvo palikėjo išlaikomi; 3) užtikrinti normalų įmonės (ūkio) funkcionavimą; 4) patenkinti reikalavimus, kylančius iš darbo santykių; 5) apsaugoti ir tvarkyti paveldimą turtą.

Palikimo atsisakymas – vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis savo valia panaikina savo teisę į palikimą. Negalima atsisakyti priimti palikimą su sąlyga arba kokia nors išlyga ar iš dalies. Priimti palikimą gali atsisakyti tik veiksnūs asmenys. Negalima atsisakyti privalomosios palikimo dalies kito įpėdinio, net ir turinčio teisę į privalomąją dalį, naudai, nes privalomoji dalis turi griežtai tikslinę ppaskirtį,

1. Įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo. Neleidžiama atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis arba dalies palikimo. 2. Palikimo atsisakymas turi tas pačias pasekmes kaip ir palikimo nepriėmimas. 3. Įpėdinis atsisako palikimo, paduodamas pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. 4. Neleidžiama atsisakyti palikimo, jeigu įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą, kad jis priima palikimą arba prašo išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą, arba kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą ddėl turto apyrašo sudarymo.

Paveldėjimo dalių padidėjimas 1. Jeigu įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą nepriėmė palikimo arba jeigu testatorius atėmė iš įpėdinio paveldėjimo teisę, tai palikimo dalis, priklausiusi tam įpėdiniui, atitenka įpėdiniams pagal įstatymą ir padalijama jiems lygiomis dalimis. 2. Jeigu palikėjas visą savo turtą paliko testamentu savo paskirtiems įpėdiniams, tai palikimo dalis, priklausiusi atsisakiusiam ar nepriėmusiam palikimo įpėdiniui, atitenka kitiems įpėdiniams pagal testamentą ir padalijama jiems lygiomis dalimis. 3. Šiame straipsnyje nustatytos taisyklės netaikomos tais atvejais, kai atsisakiusiam ar nepriėmusiam palikimo įpėdiniui yra paskirtas antrinis įpėdinis.

Palikimo perėjimas valstybei 1. Paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu: 1) turtas testamentu paliktas valstybei; 2) palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą; 3) nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo; 4) iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. 2. Jeigu nėra įpėdinių pagal įstatymą, o testamentu palikta tiktai dalis palikėjo turto, tai likusioji dalis pereina valstybei. 3. Valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės.

Kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarka 1. Palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. 2. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų ppatenkinimo terminų suėjimą. 3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta palikėjo kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios (personalinės) įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Reikalavimai, susiję su paveldimos įmonės ar ūkio veikla, pereina įpėdiniams ir realizuojami pagal palikėjo sudarytus sandorius, išskyrus tuos atvejus, kai paveldima įmonė, kuriai pradedamas bankroto procesas, ar ūkis yra nemokus. 4. Teismas gali pratęsti šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai.

Palikimo apsauga 1. Palikimo atsiradimo vietos teismas, gavęs žinią apie palikimo atsiradimą, imasi reikalingų priemonių palikimui apsaugoti, jeigu: 1) nežinomi įpėdiniai; 2) įpėdinių nėra palikimo atsiradimo vietoje; 3) įpėdiniai nenori ar negali priimti palikimo; 4) nors vienas įpėdinių yra neveiksnus; 5) žinoma, kad palikėjas turi didelių skolų; 6) yra kitų aplinkybių, lemiančių palikimo apsaugą. 2. Paveldimas turtas saugomas, kol jį priims visi įpėdiniai, o jeigu jis nepriimtas, – kol pasibaigs terminas, nustatytas palikimui priimti.

Paveldimo turto palikimo administratoriaus skyrimas Jeigu į palikimą įeina turtas, kurį reikia tvarkyti (individuali (personalinė) įmonė, ūkininko ūkis, vertybiniai popieriai ir kt.), ir to negali atlikti testamento vykdytojas arba įpėdinis, taip pat jeigu palikėjo kkreditoriai pareiškia ieškinį prieš priimant įpėdiniams palikimą, tai apylinkės teismas skiria paveldimo turto palikimo administratorių, kuris turi šio kodekso 5.38 straipsnio nustatytas teises. Palikimo administratoriui taikomos mutatis mutandis šio kodekso ketvirtosios knygos XIV skyriaus normos.

Prašymas išduoti paveldėjimo teisės liudijimą 1. Įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą arba testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. 2. Tokia pat tvarka išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas tada, kai paveldimas turtas pereina valstybei ar savivaldybei.

Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo terminas 1. Paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. 2. Paveldint tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą, paveldėjimo teisės liudijimas fiziniams asmenims gali būti išduodamas ir prieš sueinant trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, jeigu notaras turi duomenų, kad, be asmenų, prašančių išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, daugiau įpėdinių nėra.

Paveldėjimo transmisija. Jeigu šaukiamas paveldėti įpėdinis pagal įstatymą ar testamentą miršta nespėjęs per nustatytą terminą priimti atsiradusio palikimo, teisė priimti jam priklausančią palikimo dalį pereina jo įpėdiniams. Toks palikimo teisių perėjimas vadinamas paveldėjimo transmisija. Jai būtinos dvi sąlygos: palikimo atsiradimas ir įpėdinio, nespėjusio priimti palikimą ar jo atsisakyti, mirtis dar nepasibaigus įstatymo nustatytam palikimo priėmimo terminui

Paveldėjimo teisės liudijimas-oficialus palikimo priėmimo faktas ir teisės į palikimą patvirtinimo dokumentas. Išduodamas praėjus

nustatytam terminui nuo palikimo atsiradimo dienos.

ĮPĖDINIŲ SAVITARPIO SANTYKIAI

Paveldimo turto teisinė padėtis Kai yra keletas įpėdinių, jų paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu testamentu nenustatyta kitaip.

Palikimo pasidalijimas 1. Nieko negalima priversti atsisakyti teisės į jam priklausančios dalies išskyrimą. Palikimas pasidalijamas bendru įpėdinių sutarimu. 2. Palikimo negalima dalyti: 1) iki įpėdinio pagal įstatymą ar pagal testamentą gimimo; 2) jeigu testatorius testamentu nustatė terminą, per kurį įpėdiniai paveldėtą turtą valdo bendrai. Šis terminas negali būti ilgesnis nei penkeri mmetai nuo palikimo atsiradimo dienos, išskyrus tuos atvejus, kai tarp įpėdinių yra nepilnamečių. Tokiu atveju palikėjas gali uždrausti dalyti palikimą, kol įpėdiniui sueis aštuoniolika metų.

Turto pasidalijimo būdai 1. Įpėdiniai paveldėtą turtą gali pasidalyti bendru sutarimu iki įpėdinių teisių į daiktus įregistravimo viešame registre. Nekilnojamųjų daiktų padalijimas forminamas notarine sutartimi, ji turi būti įregistruota viešame registre. Įpėdiniams nesutarus dėl turto pasidalijimo, pagal kiekvieno jų ieškinį turtą padalija teismas. 2. Dalūs daiktai dalijami natūra, nedalūs paskiriami vienam iš įpėdinių, atsižvelgiant į ddaikto pobūdį ir įpėdinio poreikius, kitiems įpėdiniams tokio daikto vertę kompensuojant kitais daiktais arba pinigais. 3. Galima visą palikimą arba atskirus daiktus bendru įpėdinių sutarimu parduoti aukcione ir gautą sumą pasidalyti arba tarp įpėdinių surengti varžytynes dėl atskirų daiktų ir ddaiktą perduoti tam, kuris iš įpėdinių pasiūlys už jį didžiausią kainą. 4. Pavienių daiktų perdavimo konkrečiam įpėdiniui klausimas bendru sutarimu gali būti išspręstas burtais.

Ūkininko ūkio paveldėjimas Tais atvejais, kai ūkininko ūkio padalijimas gali suardyti ūkį, pirmenybės teisę gauti ūkį ir jam priklausantį inventorių turi tas įpėdinis, kuris daugiausia dirbo paveldimame ūkyje ir yra pasiryžęs bei pasiruošęs pats ūkininkauti. Tokiu atveju kilus ginčui, teismas kitiems įpėdiniams priklausančios kompensacijos už jiems priklausančias turto dalis išmokėjimą gali išdėstyti iki dešimties metų, priimdamas sprendimą nustatyti priverstinę hipoteką visiems tokio įpėdinio nekilnojamiesiems daiktams.

Įpėdinio pirmenybės teisė į įmonę Kelių asmenų paveldėtą individualią (personalinę) įmonę pirmenybės teise gauti natūra turi tas įpėdinis, kuris pats nori ir gali tvarkyti paveldėtą įmonę. Šiuo atveju taip pat atsižvelgiama į ggaunančio įmonę natūra galimybę atsiskaityti su kitais įpėdiniais.

Kitų įpėdinių pirmenybės teisė pirkti paveldėtą ūkininko ūkį Jeigu įpėdinis šio kodekso 5.71 straipsnio nustatyta tvarka paveldėtą ūkininko ūkį parduoda nepraėjus dešimčiai metų nuo ūkio paveldėjimo, kiti įpėdiniai turi pirmenybės teisę pirkti ūkį, jeigu jiems nebuvo išmokėta visa kompensacija, numatyta šio kodekso 5.71 straipsnyje. Pardavus ūkį, kiti įpėdiniai įgyja teisę reikalauti, kad jiems nedelsiant būtų išmokėta likusi kompensacijos dalis.

Dokumentai 1. Jeigu įpėdiniai nesusitarė kitaip, šeimos ir paveldimo turto dokumentai nepasidalijami ir pperduodami saugoti bendru sutarimu vienam iš įpėdinių arba tam įpėdiniui, kuris gavo didžiausią palikimo dalį, o jeigu dalys vienodos, – vyriausiam įpėdiniui. Įpėdinis, kuriam perduodami saugoti dokumentai, privalo leisti kitiems įpėdiniams susipažinti su dokumentais, daryti jų nuorašus, išrašus. 2. Nekilnojamojo daikto dokumentus gauna tas įpėdinis, kuriam pereina nekilnojamasis daiktas. Jeigu keletas įpėdinių paveldi nekilnojamąjį daiktą, tai bendru sutarimu dokumentai saugomi pas vieną jų. 3. Ginčus dėl dokumentų sprendžia teismas, atsižvelgdamas į dalių dydžius, nekilnojamojo daikto naudojimą, įpėdinių gyvenamąją vietą ir kitas aplinkybes.

ATSKIRŲ TURTO RŪŠIŲ PAVELDĖJIMO YPATYBĖS

Žemės paveldėjimas Jeigu žemę paveldi įpėdinis, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali turėti nuosavybės teisės į žemę, jis įgyja teisę tik į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemę. Žemė pagal įpėdinio pateiktą paveldėjimo teisės liudijimą parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka įpėdinio nurodytam pirkėjui arba aukcione. Gauta suma išmokama įpėdiniui, atskaičius pardavimo arba aukciono organizavimo išlaidas.

Pramoninės nuosavybės paveldėjimas 1. Palikėjo teisę gauti išradimo patentą, pramoninio dizaino liudijimą paveldi įpėdiniai. Taip pat paveldimos pramoninės nuosavybės apsaugos dokumentų suteikiamos teisės. 2. Kartu su įmone įpėdiniams pereina teisė į juridinio asmens pavadinimą, prekių ženklus. 3. Įpėdiniams pereina teisės ir pareigos pagal palikėjo sudarytas licencines sutartis, jiems pereina teisės į gamybines ir komercines paslaptis (know-how), teisės ir pareigos pagal ggamybinių ir komercinių paslapčių perdavimo sutartis, jeigu šios paslaptys nėra neatskiriamos nuo palikėjo asmenybės.