Civilinės teisės konspektų 1 dalis

CIVILINĖ TEISĖ.

I BENDRIEJI NUOSTATAI

1. Civilinė teisė kaip teisės šaka.

T1.1. Civilinės teisės sąvoka.

Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai.

Išskiriamos dvi teisės rūšys: pozityvioji teisė, prigimtine teisė.

Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.

Prigimtinė teisė – tai amžinų ir nekintančių normų visuma. Jų pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.

Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas sskirstė į dvi dideles

grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė:

– nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;

– gina valstybės interesus;

– jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas.

Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė.

Privatinė teisė:

– reglamentuoja privačių asmenų santykius;

– jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė ((ekologinė) ir tarptautinė teisė.

Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.

Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.

T1.2. Civilinio teisinio rreguliavimo dalykas.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė.

LR CK 1 str. Sakoma, kad šis K reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso. Įstatymų numatytais atvejais K taip pat reguliuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius (nesusijusius su turtiniais).

Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai.

Turtiniai santykiai – tai visuomeniniai – ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų tiekimo ir pinigų mokėjimo.

Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja CT, yra būdinga prekinė piniginė išraiška. Su prekine pinigine forma yra susiję ir daugelis neatlygintinų turtinių piniginių santykių: pvz., pasaugos, panaudos, paveldėjimo, iir kt. Iš išorės tokie santykiai, atrodo, neturi prekinės piniginės išraiškos, tačiau ji yra jų pagrindas. Antai, už daiktus, kurie neatlygintinai perduodami naudotis, pasaugoti ar yra paveldimi, atlyginimas nenumatytas. Tačiau tie daiktai yra turtas, turi savo vertę, kuri, juos dėl kieno nors kaltės sugadinus, praradus ir pan., gali būti išieškoma pinigais.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais, – tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar žmonių organizuoto kolektyvo. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kitokiu tturtu. Jos apibūdina asmenybę (žmogaus, organizuoto žmonių kolektyvo individualybę), atskleidžia jos visuomeninę, dorovinę vertę. Šioms vertybėms priklauso garbė, orumas, vardas (pavardė), juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas, asmens laisvė, neliečiamybė, buto neliečiamybė, piliečių asmeninio gyvenimo, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių slaptumas ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima perleisti, pasisavinti ir pan. Tačiau ne visus santykius, atsirandančius dėl šių vertybių, reguliuoja CT normos. Daugumą jų reguliuoja Konstitucinės normos, kurių CT nekonkretizuoja. CT normos gina garbę ir orumą, užgarantuoja vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto piliečio interesų apsaugą ir kt. Naujuosiuose civiliniuose įstatymuose reikėtų išplėsti bei padidinti piliečių neturtinių teisių apsaugą.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, – tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų: mokslo, literatūros, meno kūrinių, atradimų, išradimų bei pramonės pavyzdžių sukūrimo bei naudojimo. Kūrėjas, sukurdamas atitinkamą kūrinį, įdeda į jį savo darbo ir pasiekia tam tikra kūrybos rezultatą. Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, tai jį panaudojant autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, o kartu ir neturtinius santykius, kurie susiję su turtiniais. Pvz., asmuo, sukūręs literatūros kūrinį, įgyja šias asmenines neturtines teises:

1) autorystės teisę;

2) teisę į autorinį vardą;

3) teisę į kūrinio paskelbimą, dauginimą ir platinimą;

4) teisę į kūrinio neliečiamybę; teisę versti kūrinį į kitas kalbas;

5) taip pat turtinę kūrėjo tteisę į autorinį atlyginimą (honorarą).

Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šie santykiai turi objektyvią formą – išoriškai išreikštą objektą (kūrinį, išradimą ir pan.), kuris yra atskiras nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių, nesusijusių su turtiniais, atskiro objekto nėra. Žmogaus garbė, orumas ir kitos vertybės, sudarančios šių santykių objektą, iš esmes yra paties asmens savybes.

T1.3. Visuomeninių santykių civilinio teisinio reguliavimo metodas.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, o civilinio teisinio reguliavimo metodas, – kaip, kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi.

Teisinio reguliavimo metodo svarbiausi elementai (teisinio poveikio būdai): leidimo, įsakymo (liepimo) ir draudimo.

Administracinėje teisėje dominuoja liepimo (įsakymo) elementai, baudžiamojoje – draudimo, civilinėje teisėje – leidimo. Tokiu būdu susidaro savarankiški administracinio, baudžiamojo ir civilinio teisinio reguliavimo metodai, turintys kiekvienam jų būdingus požymius, kurie šiuos metodus ir skiria vienus nuo kitu.

Civilinio teisinio reguliavimo metodo požymiai:

1) teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė;

2) šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius;

3) dispozityviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilines teises subjektams priklausančias teises;

4) turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises;

5) ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo ttvarka.

Teisinė CT santykių dalyvių lygybė: CT reguliuojamų santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, CT normos jiems nustato lygias teises ir pareigas (neprikl. nuo to, kas šių santykių subjektas – fizinis asmuo, juridinis asmuo, valstybė, kokia subjektų turtinė padėtis ir t. t.). Pavyzdžiui, teisinė lygybė pirkimo – pardavimo santykyje reiškiasi tuo, kad pirkėjas ir pardavėjas teisiškai yra nepavaldūs vienas kitam, ir pardavėjas negali priversti pirkėjo, kad jis nusipirktų daiktą už tam tikrą kainą. Bet CT santykio dalyviai patys savo susitarimu gali pakeisti lygią pradinę teisinę padėtį (pvz., skolintojas, pagal paskolos sutartį perdavęs tam tikrą pinigų sumą skolininkui, turi tik teisę tos sumos reikalauti, o skolininkas – tik pareigą skolą grąžinti), ir vėl ją atstatyti (skola gražinama), t.y. pavaldūs vienas kitam netampa.

CT santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius: CT subjektai, norėdami įgyti civilines teises ar susikurti civilines pareigas, turi išreikšti savo valią: sudarydami įvairius sandorius (pirkimo – pardavimo, mainų, dovanojimo, paskolos ir t.t.); sukurdami mokslo, meno, literatūros kūrinius; priimdami ar atsisakydami priimti palikimą (fiziniai asmenys) ir pan. CT yra vienintelė teisės šaka, kurios normos civilinės teisės subjektams suteikia tokią plačią valios ir veiksmų laisvę atsirasti, pasikeisti bei pasibaigti įvairiems teisiniams santykiams, taip pat įsigyti subjektines teises bei disponuoti jomis.

Dispozityviškumas CT

santykiuose – tai CT normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra įgyvendinti savo civilinį teisinį subjektiškumą – pasirinkti atitinkamą savo elgesio variantą: įgyti vienokias ar kitokias subjektines teises ar jų neįgyti, pasirinkti konkretų jų įgijimo būdą, savo nuožiūra įstatymo nustatytuose rėmuose reguliuoti teisinių santykių turinį, disponuoti subjektinėmis teisėmis.

Turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė. Pagrindinis CT reguliavimo dalyko komponentas yra turtiniai santykiai. Kadangi turtinių santykių objektas – turtas – CT pažeidimo atveju sunaikinamas, kitokiu būdu padaromi nuostoliai ar nneįvykdoma pareiga, tai neteisėtais veiksmais yra pažeidžiama ir CT santykių dalyvių turtinė lygybė, kurią būtina atstatyti. Todėl turtinių teisių pažeidėjas yra įpareigojamas atstatyti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį: atlyginti žalą natūra arba pinigais (nuostolius), o įstatymo nustatytais atvejais sumokėti netesybas (bauda, delspinigius) ir kt.

Neturtinių, susijusių su turtinėmis, teisių pažeidėjas įstatymų numatytais atvejais taip pat įpareigojamas atlyginti žalą. Ji atlyginama, pvz., už autorystės teisės pažeidimus, dėl kurių atsirado turtinių nuostolių, už juridinių asmenų neturtinių teisių pažeidimus, jeigu jie padarę žalą. <

LR CK numato tik vienintelį neturtinių, nesusijusių su turtinėmis, teisių pažeidimo atvejį, kai žala atlyginama. Tai vadinamasis moralinės žalos atlyginimas už garbės ir orumo pažeidimą, paskelbus tikrovės neatitinkančias žinias, taip pat paskleidus informacija apie fizinio asmens asmeninį gyvenimą. Žalos atlyginimo ddydį – nuo 500 iki 10.000 Lt – nustato teismas. Šiuo atveju žala padaroma asmeninėms neturtinėms vertybėms ir nėra susijusi su turtiniais praradimais, o pasireiškia dvasinio pobūdžio praradimais, kuriuos bent iš dalies gali kompensuoti piniginės sumos. Reikėtų atsižvelgti į užsienio valstybių patirtį ir nustatyti daugiau neturtinės žalos atlyginimo atvejų.

CT normose numatyti ir tokie atvejai, kai už padarytą žalą atsako ne patys pažeidėjai, o kiti asmenys: pvz., už nepilnamečių iki 15 metų padarytą žalą atsako tėvai, įtėviai, globėjai arba mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaiga (CK 498 str.).

Turtinės atsakomybės tikslas – pašalinti civilinių teisinių subjektinių teisių pažeidimo pasekmes ir garantuoti šių teisių įgyvendinimą.

Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka. CT santykių dalyviai turi lygias teises, yra nepavaldūs vieni kitiems. Todėl ttarp jų kilusi ginčą turi spręsti nesuinteresuotas organas, su kuriuo pavaldumo ryšiais nėra susijusi nė viena iš ginčo šalių. Tokie specialūs jurisdikciniai organai yra teismas bei arbitražas, kurie paprastai ir sprendžia civilinius ginčus.

Taigi civilinio teisinio reguliavimo metodas yra teisės subjektų juridinė lygybė pagrįsta teisinio poveikio būdų ir priemonių visuomeniniams santykiams sistema, leidžianti pasireikšti tų santykių dalyvių iniciatyvai ir dispozityviškumui, įgyjant bei įgyvendinant civilines subjektines teises, o jas pažeidus, numatanti turtinės atsakomybės priemones ir teisę turinčiam asmeniui garantuojanti gynybos priemones, kad ppažeistosios teisės bus atstatytos.

T1.4. Civilines teises funkcijos ir uždaviniai.

Teisės funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant, organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė kaip visuomeninių santykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys atlieka dvi svarbiausias funkcijas: reguliavimo ir apsaugos. Atskirose teisės šakose jos pasireiškia nevienodai. Baudžiamoji, baudžiamojo ir civilinio proceso teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t.y. reguliavimo funkcijai. CT paskirtis – teisiškai veikti susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams.

Pagal CT normų poveikio visuomeniniams santykiams pobūdį tikslinga skirti dvi reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad atitinkami CT institutai įtvirtina visuomenei bei valstybei pageidautinus visuomeninius santykius (nuosavybės teisės institutas – nustato nuosavybės teisės subjektus, turinį, objektus ir t.t., autorinės teisės institutas, išradimų teisės institutas ir kt.). Dinamiška reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykių keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenes poreikius.

Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji vvykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus CT normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas – atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka tikrovės, ir pan.

Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, be abejo, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį. Todėl manoma, kad CT atlieka ir auklėjimo funkciją.

Pagrindinis CT uždavinys – nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.

Remdamiesi išdėstytu, galime suformuluoti CT sampratos apibrėžimą:

Civiline teise – tai teises normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.

T1.5. Civilinės teisės aatribojimas nuo kitų teisės šakų.

Teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis kriterijus, metodas – pagalbinis kriterijus, kuriais remiantis viena teisės šaka yra atribojama nuo kitos. Atriboti CT nuo valstybinės ar BT nesunku, nes jų reguliuojami santykiai kokybiškai skirtingi. Daug sunkiau CT atriboti nuo Administracinės, Darbo ir Šeimos teisės, nes jos turi daug bendro su CT.

Civilinės teisės atribojimas nuo administracinės. Administracinė teisė reguliuoja santykius, atsirandančius valstybės institucijoms įgyvendinant vykdomąją bei tvarkomąją veiklą (valstybinių įmonių, akcinių bendrovių steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarka, valstybinėms įmonėms – valstybinio kapitalo lėšų ir kt.). Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja administracinė teisė , būdinga tai, kad viena iš šių santykių šalių yra valdymo institucija, tuose santykiuose dalyvaujanti kaip jai pavestų vykdomųjų – tvarkomųjų funkcijų vykdytoja, o kita šalis – jai pavaldi. T.y. administraciniai teisiniai santykiai yra valdžios ir pavaldumo santykiai. Jeigu valstybinio valdymo organas (pvz., savivaldybės miesto valdyba) lygybės pagrindu sudarytų rangos sutartį dėl savo patalpų remonto, šiuos sutartinius santykius reguliuotų jau ne administracinės, bet CT normos. Administraciniam teisiniam reguliavimui būdingi teisinio įsakymo (liepimo) ir pavaldumo elementai, o civiliniam teisiniam reguliavimui – leidimo, koordinavimo elementai ir teisinė lygybė.

Finansų teisė nuo civilinės teisės skiriasi tuo, kad jos reguliavimo dalykas – santykiai, atsirandantys valstybei įgyvendinant finansinę veiklą (biudžeto, emisijos

ir kt.). Šiems santykiams, kaip ir administraciniams teisiniams, būdingas jų subjektų pavaldumas, o ne jų teisinė lygybė.

Darbo teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, susidarantys darbo proceso metu. Darbo teisinių santykių subjektai teisiškai yra lygūs ir kartu pavaldūs įmonėje, organizacijoje nustatytai vidaus tvarkai. Tuo iš esmės darbo teisė ir skiriasi nuo civilinės (pvz., CT normomis reguliuojami rangos santykiai – rangovas nepriklauso užsakovo darbuotojų kolektyvui, pats organizuoja savo darbą, nustato veiklos tvarką).

Šeimos teisės reguliavimo dalykas – asmeniniai ir turtiniai santykiai, atsirandantys tarp ssutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų šeimos narių, taip pat tarp globėjų ir globotinių, rūpintojų bei rūpintinių. Šeimos teisėje dominuojantis vaidmuo tenka asmeniniams santykiams tarp griežtai apibrėžtų subjektų, o turtiniai santykiai priklauso nuo asmeninių, yra neatlygintini bei pasižymi kitais ypatumais, kuriuos lemia asmeniniai santykiai.

Atriboti CT nuo prekybos teisės iš esmės neįmanoma.Todėl kai kurie autoriai kelia klausimą: ar civilinė ir prekybos teisė yra dvi savarankiškos teisės šakos, ar tai viena šaka. Daugelis autorių CT laiko bendrąja privatine teise, o prekybinę – specialiąja pprivatine teise. Taigi CT reguliuoja daugiau bendrus privačius santykius, kitos privačios teisės šakos, tame tarpe ir prekybos teisė, – siaurus, specifinius privačios teisės santykius. Lietuvos Respublikoje rengiami du atskiri Civilinės ir Prekybos teisės kodeksų projektai.

T1.6. Civilinės teisės sistema.

Sistema – tai ssandara, junginys, skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą santykinai savarankišką darinį. Ji apima savo komponentus (posistemes, dalis, elementus) ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei santykius. T.y. sistema – tai ne tik tam tikrų reiškinių pasidalijimas į atskiras dalis – elementus, bet ir tų elementų tarpusavio ryšiai, vienijantys juos į darnią visumą.

Sistemą sudaro ne vien teisė apskritai. Atskiros teisės šakos, pošakiai, net atskiros teisės normos, būdamos didesnės sistemos elementai, pačios sudaro santykinai savarankiškas sistemas.

CT, kaip teisės sistema, yra visuma CT normų, tam tikra tvarka suburtų į atskirus, nuosekliai išdėstytus institutus, pošakius, kurie sąveikaudami sudaro vieningą civilinės teisės sistemą.

Pirminis (bazinis) CT sistemos elementas yra CT norma. Atskira šios šakos norma dažniausiai taip pat sudaro sistemą, susidedančią iš ssusijusių elementų: hipotezės, dispozicijos ir sankcijos.

CT institutas – tai tam tikra CT normų grupė, reguliuojanti santykinai savarankišką visuomeninių santykių sistema, – dalį CT reguliuojamų santykių (CT subjektų, sandorių, ieškininės senaties ir kt. institutai).

CT pošakis – tai keli pagal reguliavimo dalyką vienarūšiai tarpusavyje susiję CT institutai, sudarantys santykinai savarankišką CT sistemos dalį. Tai nuosavybės, prievolinė, butų teisė, autorinė ir išradybos teisė (pvz., prievolinės teisės pošakis susideda iš pirkimo – pardavimo, dovanojimo, paskolos, pavedimo, turto nuomos, komiso, rangos ir kt. institutų). <

Be minėtų CT sistemos elementų, ši sistema dar yra skirstoma į: bendrąją ir ypatingąją CT sistemos dalis.

Bendrosios CT dalies normos ir institutai nustato bendras taisykles, kurios paprastai taikomos visiems CT normų reguliuojamiems visuomeniniams santykiams. Pagal savo struktūrą bendroji dalis skirstoma į tarpusavyje susijusį teisės institutų kompleksą. Šiems svarbiausiems institutams priklauso pagrindiniai nuostatai, nurodantys civilinių įstatymų uždavinius, civilinės teisės normomis reguliuojamus santykius, nustatantys civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus, civilinių teisių įgyvendinimo sąlygas, civilinių teisių gynimo būdus, teisinę civilinės teisės subjektų padėtį, teisės normas apie sandorius, atstovavimą, terminus ir ieškininę senatį.

Ypatingosios CT dalies normos, institutai ir pošakiai reguliuoja tik tam tikras, atskiras visuomeninių santykių grupes. Ypatingosios dalies normos skirstomos į šiuos pošakius ir institutus:

1) Nuosavybės teisės pošakis, kurio normos (tame tarpe ir bendros) reguliuoja privatines, kooperatyvų, visuomeninių organizacijų, valstybės, savivaldybių nuosavybės santykius.

2) Prievolinės teisės pošakis. Jis susideda iš bendrų normų ir institutų, kurie taikomi visų rūšių prievoliniams santykiams, ir specialių normų bei institutų, skirtų atskiriems prievoliniams santykiams reguliuoti.

3) CT pošakis, reguliuojantis santykius, atsirandančius dėl dvasinės kūrybos rezultatų sukūrimo ir panaudojimo, susideda iš autorinės teisės, teisės į atradimą, išradimų teisės, teisės į pramoninį pavyzdį institutų. Šio pošakio normos reguliuoja santykius, atsirandančius dėl literatūros, mokslo, meno kūrinių sukūrimo, atradimų, išradimų ppadarymo ir t.t.

T1.7. Privatinė ir civilinė teisė.

Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė:

– nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;

– gina valstybės interesus;

– jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas.

Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė.

Privatinė teisė:

– reglamentuoja privačių asmenų santykius;

– jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.

Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.

Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.

2. Civiliniai įstatymai.

Civilinės teisės šaltiniai.

Kiekvieno civilinio teisinio santykio subjekto elgesį reguliuoja vieno ar kito valstybinio norminio akto teisės normos. Šiuo požiūriu valstybiniai norminiai aktai įgyja CT šaltinio reikšmę.

Pagrindinis CT šaltinis – Konstitucija (K). K suprantama kaip įstatymų leidimo, tobulinimo bazė, pagrindiniai principai. Bet kokie CT įstatymai negali prieštarauti K-jai. Pvz., K 23 str. „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“ Joks CT įstatymas negali ppažeisti šio principo.

LR CK – pagrindinis kodifikuotas CT šaltinis. Susideda iš 2 dalių: bendroji dalis, prievoliniai santykiai.

Sekantis šaltinis – Civiliniai įstatymai.

Visi kiti norminiai aktai, reguliuojantys civilinius santykius – poįstatyminiai. Juos leidžia institucijos, kurios neturi įstatymo leidybos teisės. Dažniausiai tai valstybės valdymo organų išleisti aktai. Jie negali prieštarauti įstatymams, yra mažesnės teisinės galios. Poįstatyminių aktų paskirtis – konkretizuoti įstatymus, juose įtvirtintas normas. Tai Vyriausybės nutarimai, potvarkiai, Ministerijų, departamentų, kt. valdymo organų teisės aktai, įvairių organizacijų nuostatai, įstatai (dažnai reguliuoja organizacijos narių turtines teises). Savivaldybių Tarybų priimami sprendimai, jei jie turi CT pobudrio normų.

Papročiai gali būti CT šaltiniai, jei jie yra įstatymų numatytais atvejais visuotinai pripažinti (sankcionuoti valstybės).

Konstitucinio Teismo nutarimai, nustatantys, kad normos atitinka ar neatitinka Konstituciją – taip pat CT šaltiniai (dažnai paaiškinama, kaip ginčijamą normą naudoti).

Teismų praktikos reikšmė taikant ir tobulinant CT įstatymus.

Svarbiausi – AT sprendimai. AT teisėjų senatas nagrinėja įstatymų taikymo apibendrinimo rezultatus, aprobuoja teismų sprendimus. Tiek aprobuojant, tiek nagrinėjant įstatymų taikymo apibendrinimo rezultatus, pasiekiama vieninga įstatymų taikymo praktika.

Civilinių įstatymų galiojimas laiko, erdvės, asmenų atžvilgiu.

1993.04.06. išleistas įstatymas „Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nurodo, nuo kada TA laikomi galiojančiais.

Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po

to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

Kiti Seimo priimti teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose aktuose nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka.

Respublikos Prezidento dekretai taip pat įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose dekretuose nenustatoma kita jų įsigaliojimo diena.

Esant neatidėliotinam reikalui, Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti Seimo priimti teisės aktai, taip pat Respublikos Prezidento dekretai oficialiai gali būti paskelbti specialiame Seimo leidinyje arba rrespublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA). Tokiu atveju įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai įsigalioja po to arba kitą dieną po jų paskelbimo, tačiau artimiausiu metu šie teisės aktai skelbiami ir „Valstybės žiniose“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie pasirašyti Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro ir paskelbiami „Valstybės žiniose“.

Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas įsigalioja tą dieną, kurią jis pirmiausiai buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ arba specialiame Seimo leidinyje, aarba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA).

Nustoja galios: 1) jei tas įstatymas ar kt. norminis aktas buvo išleistas apibrėžtam terminui – pasibaigus jo galiojimo laikui;

2) pripažinus netekusiu galios (priėmus naują norminį aktą nurodoma, nuo kada ir kokie norminiai aaktai netenka galios, nors dažnai valstybinio valdymo organai (VVO) išleidžia norminį aktą, nenurodydami, kad tokiu pačiu pavadinimu anksčiau išleistas norminis aktas nustojo galios).

Bendra taisyklė – teisės norminiai aktai (TNA) atgal negalioja. TNA taikomi tik tiems santykiams, kurie atsirado jau įsigaliojus TNA-ui. Bet pačiame TNA-e gali būti nurodyta, kad šis aktas reguliuoja ir santykius, buvusius iki TNA-o įsigaliojimo.

Galiojimas erdvėje. Visi LR įstatymai ar kt. TNA-ai galioja visoje šalies teritorijoje. Tam tikrais atvejais Vyriausybės nutarimai, ministerijų, departamentų ar kt. VVO teisės aktai gali būti apibrėžto teritorinio galiojimo, pvz., administracinio vieneto teritorijoje. Tai turi būti numatyta pačiame teisės akte. Administracinio vieneto TNA galioja toje teritorijoje.

Galiojimas visuomeninių santykių subjektams (galiojimas asmenims). Bendra nuostata – įstatymai, kiti TNA-ai, galiojantys t.t. teritorijoje, taikomi visiems toje tteritorijoje esantiems asmenims. Toks aktų galiojimas vadinamas bendruoju.

Galimas ir specialusis CTNA galiojimas asmenims. Tai tokie atvejai, kai CTNA taikomas ne visiems CT santykiu subjektams t.t. teritorijoje. Tokiu atveju subjektų, kuriems taikomas CTNA, ratas turi būti nurodomas pačiame CTNA-e. Jei kyla neaiškumų, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad CTNA galioja visiems asmenims.

5. Užsienio valstybių civilinės ir prekybinės teisės bendra charakteristika.

Monistinė ir dualistinė civilinės teisės sistemos. Raidos tendencijos.

Dualistinė CT teisės sistema – civilinė ir prekybos teisės laikomos savarankiškomis privatinės teisės šakomis. VValstybės, turinčios dualistinę privatinės teisės sistemą: Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir kt. Prekybos teisė iš pradžių susiklostė kaip pirklių luomo. Pirkliams nebuvo naudinga laikytis visų civilinės teisės normų, kai kurios jų varžė prekybą. Palaipsniui formavosi prekybos papročiai, savitos prekybos sandorių sudarymo taisyklės, kurios vėliau buvo įtvirtintos teisės normomis, o pastarosios savo ruožtu buvo kodifikuotos atskiruose Prekybos kodeksuose.

Monistinė CT sistema. Prekybos teisė nėra savarankiška teisės šaka, nes vadinamoji prekybos teisė yra ne kas kita, kaip specialios civilinės teisės normos, taikomos komersantų (verslininkų) tarpusavio santykiams.

Raidos tendencijos. Olandija, Italija ir Kanados Kvebeko provincija, kuriose egzistavo dualistinė privatinės teisės sistema, ilgainiui jos atsisakė. Vieningų (unitarinių) civilinių kodeksų egzistavimas ir skirtumų tarp civilinės bei prekybos teisės išnykimas buvo pavadintas civilinės teisės „komercializacija“. (Civilinės ir prekybos teisės santykio problema tebėra aktuali Lietuvoje) Pastaraisiais dešimtmečiais šalia sąvokų civilinė teisė, prekybos teisė pradėtos vartoti kitos sąvokos: biznio, arba verslo, teisė, ekonomikos teisė, ūkinė teisė ir pan. Vargu ar jos laikytinos savarankiškomis teisės šakomis. Minėtos sąvokos iš esmės reiškia ne ką kita, o tam tikrą teisinę discipliną, kursą, kurį dėstant yra analizuojama visa, kas yra susiję su verslu (analizuojami ne tik civilinės teisės institutai – sutarčių teisė, įmonių teisė, bet ir darbo teisė, kainų ir konkurencijos teisinis reguliavimas, vvartotojų teisių gynimas, bankininkystė ir kt.).

Pagrindinės užsienio šalių teisinės sistemos.

Pasaulyje egzistuoja daugybė nacionalinių teisinių sistemų. Panašumai, kuriuos nulemia istorinės, ekonominės, kultūrinės, politinės ar kitokios priežastys, leidžia išskirti kelias giminingas teisės seimas. Literatūroje pateikiamas skirtingas pagrindinių pasaulio sistemų grupių skaičius Pvz., R. David pasaulio teisines sistemas skirsto į romanų – germanų (kontinentinę) teisės šeimą, anglų – amerikiečių (bendrąją) teisės šeimą, socialistinę teisės šeimą ir teisės šeimas, grindžiamas religijos ar tradicijų panašumu. Pagrindinės yra bendroji ir kontinentinė teisės šeimos.

Valstybėse, atstovaujančiose kontinentinės teisės teisinei sistemai, civilinė teisė suprantama kaip vieninga teisės šaka, kurios normos reguliuoja turtinius ir su jais susijusius ar nesusijusius neturtinius santykius.

Bendrosios teisės teisinės sistemos šalyse civilinės teisės , kaip vieningos teisės šakos, apskritai nėra. JAV, Anglijoje ir kt. bendrosios teisės teisinės sistemos šalyse egzistuoja institucinė privatinės teisės sistema, sudaryta iš šeimos teisės, nuosavybės teisės, sutarčių teisės, deliktų teisės, įmonių teisės, paveldėjimo teisės, intelektinės nuosavybės teisės ir kt. teisės institutų.

II. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS.

6. Civilinio teisinio santykio sąvoka ir ypatumai.

T6.1. Civilinio teisinio santykio sąvoka ir struktūriniai ypatumai.

Norėdami patenkinti savo poreikius asmenys dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose santykiuose. Jeigu šiuos santykius reguliuoja TN-os, visuomeniniai santykiai įgyja teisinę formą ir tampa teisiniais santykiais, o santykių subjektai įgyja subjektines teises ir teisines pareigas. CT santykiai, ttai CT normomis sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises bei pareigas. Sureguliavus visuomeninius santykius CTN-omis visuomeniniai santykiai neišnyksta, faktiniai visuomeniniai santykiai įgyja tam tikrą teisinį apibrėžtumą. T.y. faktinio visuomeninio santykio turinį sudarantys veiksmai tampa to santykio dalyvių subjektinėmis teisėmis ir teisinėmis pareigomis. Taigi, į tuos pačius santykius galime žvelgti dvejopai: kaip į faktinius visuomeninius santykius ir teisinius santykius.

CT santykis – tai CTN-ų pagrindu dėl materialinių ar nematerialinių gėrybių atsirandantis teisinis santykis, kurio dalyviai turi teisinį savarankiškumą bei turtinį atskirumą ir dalyvauja tame santykyje kaip lygiateisiai teisių ir pareigų subjektai.

CT santykių ypatumai. Specifinius CT santykių bruožus, pagal kuriuos CT santykius galima atriboti nuo kitų teisinių santykių nulemia teisinio reguliavimo dalyko ir metodo ypatumai. Civilinis teisinis santykis nuo kitų teisinių santykių skiriasi savo subjektais, kurie turi organizacinį ir turtinį atskirumą, yra teisiškai nepavaldūs vieni kitiems.

CT santykio turinys. Civilinio teisinio santykio turinys yra teisėmis ir pareigomis numatyti civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai.

Civilinės subjektinės teisės sąvoka. Civilinė subjektinė teisė apibudinama, apibrėžiama kaip galimas elgesys, skirtas tenkinti savo ar kitų santykio dalyvių interesus.

Civilinės subjektinės teisės turinys – tai civilinės teisės normomis leidžiamas (nedraudžiamas) elgesys, susidedantis iš trijų rūšių galimybių:

1) galimybės turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam

tikrą elgesio variantą,

2) galimybės reikalauti iš kitų asmenų tam tikro aktyvaus elgesio,

3) galimybės imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti ar ginti.

Civilinė subjektinė pareiga suprantama kaip privalomo elgesio ribos, kaip privalomas elgesys, skirtas tenkinti teisinių santykių dalyvių interesus.

Civilinės subjektinės pareigos turinys – tai privalomas elgesys, susidedantis iš teisinių būtinybių, kurios atitinka teisę turinčio asmens galimybes:

1) galimybę pačiam teisę turinčiam asmeniui tam tikru būdu elgtis atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė netrukdyti jam tai daryti (netrukdyti savininkui turtą valdyti, naudotis juo bbei disponuoti),

2) galimybę reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito ar kitų asmenų atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė tuos aktyvius veiksmus įvykdyti (nuomotojas privalo perduoti nuomininkui jo išsinuomotą daiktą),

3) galimybę imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti bei ginti atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė ne tik kad netrukdyti imtis tokių priemonių, bet atitinka jo pareiga padėti atstatyti tą pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę.

Jeigu vieno asmens teisės negarantuotos kitų asmenų privalomas elgesys, tai bus tik jo noras. Todėl civilinis teisinis santykis iir reiškiasi kelių asmenų galimo bei privalomo elgesio aktais, kurie numato jų teises ir pareigas.

CT santykių subjektai. – tai asmenys, tarp kurių susiklosto arba atsiranda CT santykis. Teigiama, kad CT santykiai gali atsirasti ir tarp asmens ir daikto (pvz., nnuosavybės teisiniai santykiai). Tačiau toks teiginys iš esmės neteisingas. CT santykiai gali atsirasti tik tarp asmenų (subjektų) dėl to daikto (objekto). CT santykių subjektu gali būti kiekvienas asmuo, kuris pagal atitinkamus galiojančius CTNA gali būti tų civilinių santykių subjektu. T.y. tas asmuo turi turėti civilinį teisinį subjektiškumą. Įgyvendindamas šį subjektiškumą, siekdamas tenkinti savo poreikius, asmuo gali įgyti įvairias subjektines civilines teises. CT santykių subjektu gali būti valstybė, savivaldybė, fizinis ar juridinis asmuo.

Fiziniai asmenys kaip civilinių santykių subjektai skirstomi į:

1) LR piliečiai,

4) užsieniečiai,

5) apatridai (asmenys be pilietybės).

Užsienio piliečiai ir apatridai Lietuvoje su nežymiais apribojimais naudojasi tokiomis pat civilinėmis teisėmis ir pareigomis kaip ir Lietuvos piliečiai.

Juridinis asmuo, kaip CT santykių subjektas, suprantamas kaip tam tikra organizacija, turinti savo atskira tturtą ir galinti savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas, būti ieškovu bei atsakovu teisme arba trečiųjų teisme (arbitraže).

CT santykiuose įstatymų numatytais atvejais dalyvauja valstybė bei savivaldybės.

CT subjektiškumas – tai CTN-omis nustatyta fizinių, juridinių asmenų bei valstybės ar savivaldybių galimybė būti civilinių teisinių santykių subjektais.

CT santykių subjektų teisinis subjektiškumas nėra vienodas. Jis priklauso nuo CT santykių subjektų paskirties, jų poreikių.

Laikoma, kad fizinių asmenų CT subjektiškumas yra bendro pobūdžio – jie gali turėti įvairias CT-es ir ppareigas, kurios reikalingos žmogui apskritai.

Juridiniai asmenys kuriami tam, kad pasiektų konkretų, specialų tikslą. Todėl jų CT subjektiškumas – specialus.

Tam tikrų ypatumų turi ir Valstybės bei savivaldybių CT subjektiškumas, nes jų paskirtis specifinė ir skiriasi nuo fizinių bei juridinių asmenų subjektiškumo.

Vyrauja nuomonė, kad CT subjektiškumas susideda iš teisnumo ir veiksnumo.

Teisnumas – tai bendra subjektinė teisė įgyti, turėti konkrečias civiliniais įstatymais numatytas ar jais nedraudžiamas teises bei susikurti sau pareigas.

Veiksnumas – bendra subjektinė teisė savo veiksmais įgyti šias civilines teises bei susikurti pareigas.

Pvz., Konstitucijos 47 str. yra nuostata, kad „žeme (.) nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei“. Ši K nuostata nurodo, kas gali tapti žemės nuosavybės subjektais – apibrėžtas LR piliečių ir valstybės teisnumas. Norėdamas tapti konkrečios žemės nuosavybės subjektu, asmuo turi atlikti (galėti atlikti) aktyvius veiksmus – t.y. turi būti veiksnus.

Teisnumas – tai subjektui suteikta galimybė įgyti konkrečias subjektines teises, o jų realizavimui reikia, kad subjektas būtų veiksnus.

CT santykių rūšys.

Dažniausiai CT santykiai klasifikuojami atsižvelgiant į jų objektus:

1) turtiniai CT santykiai – atsirandantys tarp subjektų dėl turto,

2) neturtiniai CT santykiai – atsirandantys dėl žmogaus karybos rezultatų ar asmeninių neturtinių gėrybių, neatskiriamų nuo asmens.

Pagal savo turinį CT santykiai skirstomi:

1) absoliutiniai CT santykiai – kuriuose gali ddalyvauti kiekvienas asmuo,

2) santykiniai – kuriuose gali dalyvauti tik tam tikras asmenų ratas.

Turtiniai CT santykiai skirstomi į:

1) nuosavybės CT santykius – tai tokie CT sureguliuoti turtiniai santykiai, kur teisę turintis asmuo, nuosavybės teisės subjektas, turi teisę turtą valdyti, naudotis juo ir disponuoti, o visi kiti asmenys turi pareigą netrukdyti jam įgyvendinti šias teises.

2) prievolinius CT santykius – tai CT normomis sureguliuoti turtiniai santykiai, kurių vienas subjektas – kreditorius, turi teisę reikalauti iš kito subjekto – skolininko, kad šis perduotų jam turtą, atliktų darbus, teiktų paslaugas, sumokėtų pinigus arba susilaikytų nuo kokių nors veiksmų, o skolininkas privalo įvykdyti savo pareigą.

Nuosavybės teisiniai santykiai skirstomi į:

1) privačios nuosavybės teisinius santykius (subjektai – fiziniai ar juridiniai asmenys),

2) viešosios nuosavybės teisinius santykius (subjektai – valstybė ar savivaldybės).

Neturtiniai CT santykiai yra trijų rūšių:

1) asmeniniai neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl neturtinių gėrybių, kurios neatskiriamos nuo žmogaus ar žmonių kolektyvo (neturtiniai santykiai nesusiję su turtiniais), – tai santykiai dėl garbės, orumo, vardo, firminio pavadinimo ir pan.), šių santykių objektai negali būti perleidžiami kitiems asmenims,

2) neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl intelektualinės veiklos produktų (neturtiniai santykiai susiję su turtiniais), – atsiranda dėl mokslo, meno, literatūros kūrinių, išradimų ir pramoninių pavyzdžių sukūrimo bei panaudojimo, intelektualinės veiklos objekto, neturtinės bei turtinės teisės, iišskyrus autorinę teisę (autoriai gali perleisti kitiems asmenims),

3) organizaciniai teisiniai santykiai, jie susiję tiek su turtiniais, tiek su neturtiniais santykiais ir padeda tiems santykiams atsirasti, formuotis ar juos įgyvendinti, – tai santykiai, atsirandantys sudarant pervežimo ir kitas panašias ūkines sutartis, atstovavimo santykiai ir kt.

T6.10. Civilinių teisiniu santykiu atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.

CT santykiui atsirasti reikalingas teisinis – faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktu.

Juridinis faktas (JF) – tai toks realios tikrovės reiškinys, su kuriuo CT normos sieja CT santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

JF būdingi požymiai:

1) tai tam tikros realios tikrovės reiškinys,

2) tai toks reiškinys, kurį numato CT normos,

3) tai turi būti toks reiškinys, su kuriuo CT normos sieja tam tikrus teisinius padarinius (pasekmes).

JF sukelia pasekmes:

1) CT santykių atsiradimą,

2) CT sant. pasikeitimą,

3) CT sant. pasibaigimą.

Pagal jas JF klasifikuojami į:

1) teisę sukuriančius,

2) teisę pakeiciancius,

3) teisę panaikinančius.

JF pagal savo turinį skirstomi į:

1) veiksmus, t.y. faktus priklausančius nuo žmogaus valios,

2) įvykius, t.y. faktus nepriklausančius nuo žmogaus valios.

Nors CT nevartojama sąvoka „veika“, bet CT įstatymais numatytais atvejais kaip veiksmas gali būti suprantamas ir neveikimas (pvz., prievolės nevykdymas, skolos negrąžinimas, užtraukia skolininkui atsakomybę).

Veiksmai gali būti teisėti (neprieštarauja CT normų reikalavimams) arba neteisėti (neatitinka, prieštarauja konkrečioms teisės normoms).

Pagal tikslą teisėti veiksmai skirstomi į teisinius aktus ir poelgius.

Teisiniai

aktai – tokie teisėti veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti CT santykius.

Poelgiai – tokie CT subjekto veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti sau subjektinių teisių ar įgyti teisinių pareigų, bet dėl tokių veiksmų atsiranda teisinės pasekmės, nes tai numato C įstatymai.

Teisiniai aktai savo ruožtu skirstomi į administracinius aktus ir sandorius.

Administraciniai aktai – tai valstybinio valdymo organų, visuomeninių valdymo organų aktai, turintys CT reikšmę.

Sandoriai – asmenų veiksmai, specialiai skirti sukurti tam tikriems teisiniams padariniams. Labiausiai paplitę sandoriai &– CT sutartys.

Teisiniai įvykiai skirstomi į:

1) absoliučius – atsiranda ir vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios (natūrali žmogaus mirtis, sutartyse – nenugalima jėga ir t.t.).

2) santykinius – atsiradimas susijęs su žmogaus valios išreiškimu, bet toliau vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios, kartais tolesnis vystymasis gali būti net priešingas žmogaus valiai (trobesių padegimas, vaiko gimimas irt.t.)

III SKYRIUS. DAIKTINĖ TEISĖ

17 tema

DAIKTINĖS TEISĖS SĄVOKA

17.1 .Daiktinės teisės sąvoka.

LR konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinus privačią nuosavybę ir užtikrinus pagrindines asmens teises ir laisves,atsirado galimybė,o kartu kilo iir būtinumas sukurti daiktinės teisės institutą,plačiai žinomą pasaulinei teisės teorijai ir praktikai.

Daiktinė teisė – tai absoliutinė teisė į daiktą, pasireiškianti asmens galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių (pagal naują kodeksą).

Pačiu bendriausiu ppožiūriu daiktinę teisę galima apibūdinti kaip absoliučią asmens teisę į daiktą.

Daiktinė teisė gali pasireikšti labai įvairiai priklausomai nuo to, kokia tai daiktinė teisė. Jei tai nuosavybės teisė, tai bus į nuosavybės teise priklausantį daiktą, jei patikėjimo – tai į patikėjimo teise priklausantį daiktą.

17.2. Daiktinės teisės rūšys.

Kai kurios daiktinės teisės buvo žinomos ir tarpukario Lietuvoje.Dabar galiojančiuose įstatymuose pagrindinės daiktinės teisės jau įtvirtintos.Galima išskirti keturias + keturias naujas (pagal naują CV kodekso projektą) daiktinės teisės rūšis:

– nuosavybės teisė –tai teisė savo nuožiūra,bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių interesų,valdyti,naudoti daiktą ir juo disponuoti.

– turto patikėjimo teisė – tai valstybės ar savivaldybės įmonės įstaigos,organizacijos teisė savo įstatų (nuostatų),taip pat tam tikros rūšies valstybės ar savivaldybių įmonių,įstaigų,organizacijų veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis,nepažeidžiant įstatymų iir kitų asmenų teisių ir interesų,valdyti,naudoti atitinkamai valstybės ar savivaldybės jai perduotą daiktą,juo disponuoti.

Pagal nauja kodeksą – turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta apimtimi, tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei ja disponuoti.

ipoteka (pagal LR ipotekos įstatymą) – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Jei suėjus nustatytam terminui skola ipotekos kreditoriui negrąžinama, jis turi teisę reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas iš varžytynių ir iš ggautų pinigų atlyginta jam priklausanti suma. Susitarimas dėl įkeisto turto perleidimo ipotekos kreditoriaus nuosavybėn negalioja.

Pagal CK projektą

Ipoteka – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis registruotino daikto įkeitimas, kai įkeistasis daiktas neperduodamas kreditoriui.

– servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamą daiktą,pasireiškianti teisės naudotis tuo svetimu daiktu(tarnaujančiuoju daiktu) suteikimu arba to daikto savininko,valdytojo teisių juo naudotis apribojimu,siekiant užtikrinti daikto,dėl kurio nustatomas servitutas,tinkamą naudojimą.

– įkeitimas – prievolės užtikrinimo būdas, kai įkeistu turtu teisė naudotis paliekama įkeisto turto savininkui, taip pat jam lieka teisė naudotis to daikto vaisiais ir pajamomis.

Pagal naują LR civilinio kodekso projektą numatyta Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtinti dar keletą daiktinių teisių:

– uzufrukto teisę – tai asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta uzufruktoriaus teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.Daiktą naudojant gaunami vaisiai ,produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui ,jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.

– valdymo teisė – daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti daiktą kaip savą.

– superficijaus teisė – tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statinių ar daugiamečių sodinių ant jos įsigijimui bei valdymui nuosavybės teise ar žemės gelmių naudojimui.

– emphyteusio tteisė – tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę.

17.3. Daiktinės teisės objektas.

Daiktai yra labiausiai paplitęs civilinės teisės objektas,kadangi dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda būtent dėl daiktų.Daiktinės teisės objektas taip pat yra daiktai.

Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai.

Teisiniu požiūriu daiktais nebuvo laikomi materialaus pasaulio dalykai,egzistavę gamtoje,bet,esant nepakankamam mokslo ir technikos lygiui,negalėję būti panaudoti žmogaus poreikiams tenkinti.

Daiktu laikomas toks pasisavintas iš gamtos dalykas, kurį tikrai galima įrodyti pasisavinus, taip pat būtų galima tam tikrais būdais apginti nuosavybės teisę į tą dalyką. (Pvz. Oro stulpas virš t.t. teritorijos negali būti nuosavybės objektu, nes šios nuosavybės teisės negalima įgyvendinti, pažeisti, ginti).

Daikto sąvokos papildymas – daiktas turi tenkinti žmonių materialinius, dvasinius ir ekonominius poreikius – šiuo metu neturi prasmės, nes daugėja daiktų, kurie tikrai netenkina žmonių poreikių, bet teisiniu požiūriu tie daiktai bus daiktinės teisės objektais, nes dėl jų iškyla teisiniai santykiai (pvz. Neperdirbamos liekanos).

Kadangi daiktai turi skirtingas fizines ir kitas savybes ,įvairi jų paskirtis ir ekonominė reikšmė.Reguliuojant daiktinius teisinius santykius,nevienodiems daiktams nustatomas ir skirtingas teisinis rrežimas.Tuo tikslu pagal įvairius kriterijus daiktai klasifikuojami į rūšis:

(toliau viskas pagal naują CK projektą)

Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai:

Nekilnojamieji daiktai (bet ne turtas):

– nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojamieji pagal prigimtį bei pagal savo prigimtį kilnojamieji daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai.

– – nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemė ir su ja susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir esminiai nesumažinus jų vertės.

Kilnojamieji daiktai:

– kilnojamieji daiktai – daiktai, kuriuos iš vienos vietos į kitą galima perkelti nepakeitus jų paskirties ir esminiai nesumažinus jų vertės, jei įstatymas nenumato ko kita.

– kilnojamasis daiktas, inkorporuotas į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualumą, yra nekilnojamojo daikto dalis.

– kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, o taip pat inkorporuotas į jį, bet nepraradęs savo individualumo, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi.

Macro ir micro daiktai (pagal prancūzų civilinę teisę) :

Macro – tai tie daiktai, kurie pas mus yra kilnojami pagal prigimtį, bet nekilnojami pagal savo teisinį statusą.

Micro – super smulkūs daiktai (mikrobai ir t. t. ), kaip žaliava gali būti panaudota, bet turėti t.t. neigiamų pasekmių, todėl būtinas teisinis reguliavimas ir tų santykių, kurie susiklosto naudojant tuos micro daiktus.

Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai

– pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšiniais požymiais

apibrėžti ir neindividualizuoti daiktai.

– nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibrėžti daiktai.

Individualiais požymiais apibrėžtais laikomi tie daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų.

Rūšiniais požymiais apibrėžtais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai daiktų rūšiai požymius.

Pakeičiamiesiems daiktams būdinga tai, kad jie apibūdinami rūšiniais kokiai tai rūšiai ypatingais požymiais, bet viens nuo kito jie pagal jokius požymius neatskiriami. Atskiras atvejis, kai rūšiniais požymiais apibrėžtas daiktas individualizuojamas. Individualizavimas – kai rūšinis daiktas iš esmės pakeičiamas. Tai yra jam suteikiama tam tikra ssavybė, pagal kurią jį bus galima išskirti iš kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų. Individualiais požymiais apibrėžtiems daiktams būdinga tai, kad jie tik pagal jiem būdingus požymius skiriasi nuo kitų tos rūšies daiktų.

Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktai.

Skirstomi priklausomai nuo to, kiek tas daiktas pasikeičia jį pavartojus.

– suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudojus juos pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia.

– nesuvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, naudojant juos pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties.

Dalieji ir nnedalieji daiktai

– daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kuriuos fiziškai padalijus, nepasikeičia jų tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas.

– nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kuriuos fiziškai padalijus, pasikeičia jų tikslinė paskirtis ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais ppripažįsta įstatymai.

Dalieji pagal prigimtį daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais daiktais.

CK 187 str. 2 d. – kai prievolės objektas nedalus – skolininkai laikomi solidariais skolininkais, o kreditoriai – solidariais kreditoriais.

Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai.

Neišimtus iš apyvartos daiktus įgyti ar parduoti gali bet kuris santykių subjektas, taip pat jie gali būti bent kurių daiktinių teisių santykių objektu.

– kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje.

– išimti iš apyvartos yra tik išimtinėje valstybės nuosavybėje esantys daiktai.

– ribotai esantys apyvartoje yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama dėl tiems daiktams būdingų savybių. Apyvarta ribojama visuomenės saugumo, sveikatos apsaugos ar kitais tikslais. Tokių daiktų aapyvartos ribojimas išreiškiamas tam tikrų taisyklių buvimu, reikalavimu turėti leidimą ir t. t.

Namų apyvokos daiktai

– namų apyvokos daiktais laikomi visi namų ūkyje naudojami kilnojamieji daiktai, baldai ir dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius (bibliotekas), meno kūrinių kolekcijas, o taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus.

Pagal vadovėlį yra išskirta dar viena daiktų grupė – įprastinę vertę,išskirtinę vertę,asmeniniams tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai .

Pagal vertę daiktus būtų tikslinga skirstyti į įprastinę vertę turinčius daiktus,išskirtinę vertę turinčius daiktus ir į asmeniniais tikslais ppagrįstą vertę turinčius daiktus.

Daiktai, kurių vertė priklauso nuo to, kas sukūrė, kas naudoja tą daiktą, bei to naudojimo rezultatas taip pat vadinami įprastinę vertę turintys daiktai (pvz. Televizorius, kėdė ir t. t.). Įprastinę vertę turinčių daiktų vertė priklauso nuo naudos, kurią galima gauti iš daikto. Teisine prasme – daikto vertė priklauso nuo to, kokias teises ir pareigas jis gali suteikti jį naudojančiam asmeniui.

Yra daiktų, kuriuos panaudoti gali tik specialių žinių turintys asmenys. Tokie daiktai vadinami ypatingą vertę turinčiais daiktais. Tokio daikto vertė priklausys nuo to, kokią naudą gaus pats asmuo, kuris juo naudojasi, tai yra priklauso nuo to, kiek tas asmuo turi specialių žinių tam daiktui panaudoti pagal paskirtį.

Asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai – tokie daiktai, kuriems asmuo suteikia išskirtinę reikšmę. Tokių daiktų vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria tam daiktui dėl savo išskirtinių ryšių su tuo daiktu, nepriklausomai nuo naudos, kurią galima gauti iš to daikto.

Iš savininko daiktas gali būti paimamas tenkinti visuomeniniams poreikiams tik teisingai už tai atlyginant. Teisingas atlyginimas aktualus pastarajam daiktų skirstymui (pvz. Už šeimos herbą, kaip relikviją, gali būti atlyginta kaip už 0,5 kg vario gabalą).

Be šio daiktų skirstymo daiktus galima skirstyti dar į dvi dideles rūšis – pagrindiniai ir aantraeiliai daiktai.

Pagrindiniai daiktai – pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais.

Pagrindinis daiktas, sudarytas iš esminių pagrindinio daikto dalių, neesminių pagrindinio daikto dalių ir iš papildomų pagrindinio daikto dalių.

Antraeiliai daiktai – antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.

Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.

Vaisiai – vaisiais laikomi daiktai, kurie, organiškai vystantis pagrindiniam daiktui, turi atsiskirti, atsiskiria ar atskiriami nuo jo, nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties.

Produkcija – produkcija laikomi daiktai, kurie sukuriami kaip darbo rezultatas naudojant gamybos procese pagrindinius daiktus.

Pajamos – daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje (siaurąja prasme).

– – pajamomis taip pat gali būti laikomi visi daiktai, kurie gali būti gaunami visokeriopai naudojant pagrindinį daiktą. Šia prasme pajamomis laikomi ne tik 1 šio straipsnio dalyje nurodyti daiktai, bet taip pat ir vaisiai bei produkcija ( plačiąja prasme).

Daikto priklausiniai – savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skiriamo daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. CK 153 str. – priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jei įstatymas ar sutartis nenumato ko kita.

Žemė = ppastatas (gali būti vienas kito priklausinys ir atvirkščiai).

Apsunkinimai daiktui yra tam tikri su daiktu susiję įsipareigojimai. Apsunkinimai keliauja u daiktu kartu.

Išlaidos daiktui – svarbu, kai yra daikto grąžinimas naudojant jį neteisėtai. Pvz. Grąžinant daiktą savininkui: asmuo neteisėtai naudojęs daiktą, turi grąžinti daiktą savininkui ir reikalauti grąžinti, padengti visas su daiktu susijusias išlaidas.

Išlaidos: Būtinosios ir ypatingosios.

Būtinosios – būtinos sąlygos tam daiktui išsaugoti, kad jis nesusidėvėtų, nesugestų ir t. t. (kitaip vadinamos – įprastinės išlaidos).

Ypatingosios – kurių pasekoje daikto vertė padidėja, daiktas žymiai pagerinamas (kitaip – specialiosios išlaidos).

Tuo atveju, jei neteisėtas valdytojas yra sąžiningas, tai savininkas turi atlyginti ne tik būtinąsias išlaidas, bet ir daikto pagerinimui skirtas išlaidas, jei to pagerinimo negalima atskirti nuo daikto.

17.4. Daiktinės teisės ir prievolinės teisės santykis. 17.5. Šių teisų skirtumai.

Daiktinei teisei būdinga tai,kad tik vienas daiktinių teisinių santykių subjektas yra aktyvus,o kitas subjektas,kuriuo gali būti bet kuris tiek fizinis,tiek ir juridinis asmuo,valstybė ar savivaldybė yra pasyvus.Prievolinei teisei kaip santykinei teisei, būdinga,kad visi subjektai yra konkretūs asmenys,paprastai turintys konkrečių prievolių.Vadinasi ,daiktines teises gali pažeisti bet kuris subjektas,o prievolines – konkretūs prievolinių teisinių santykių subjektai.Pažeidus daiktinės teises,ieškinį galima pareikšti bet kuriam šias teises pažeidusiam asmeniui,t.y.ieškinys visur eina paskui daiktą nepriklausomai nuo to,kur ir pas ką daiktas

yra,kaip jis ten atsidūrė ir pan.Be to ,daiktinės teisės atsiranda nepriklausomai nuo pasyvių subjektų valios,o prievolinės teisės negali atsirasti be subjektų tiesiogiai ar netiesiogiai pareikštos valios.

Daiktinė teisė yra absoliutinė teisė, o prievolinė teisė – santykinė. Daiktinėje teisėje konkretus savininkas ir konkretus daiktas. Tiek daiktinės, tiek prievolinės teisės objektais gaili būti daiktai, bet daiktinės teisės objektai tik daiktai, o prievolinės – ne tik daiktai. Daiktinei teisei būdinga tai, kad visi su daiktu susiję apsunkinimai eina kartu su daiktu, nepriklausomai nuo daikto ssavininko pasikeitimo. Prievoliniuose teisiniuose santykiuose tai priklauso nuo šalių valios. Jei susiduria daiktiniai ir prievoliniai teisiniai santykiai, tai visais atvejais prioritetas suteikiamas daiktinei teisei.

17.6. Nuosavybės teisės vieta daiktinės teisės sistemoje.

Nuosavybės teisė daiktinių teisių sistemoje užima išskirtinę vietą.Ji ,kaip savarankiškas institutas,geriausiai žinoma ir plačiausiai iš visų daiktinių teisių LR įstatymuose.Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi pagal turinį,bet nuosavybės teisė apima visas teises ,kurios įmanomos daiktinei teisei,t.y.teises daiktą valdyti,naudoti ir juo disponuoti.Kitos daiktinės teisės apima kai kurias teises,įeinančias į valdymo,naudojimo teisių,o kartais net iir į disponavimo daiktu teisių visumą.

Praktikoje nuosavybės teisei nustatomi įvairūs apribojimai,todėl ši teisė savo realia išraiška nėra visiškai absoliuti ir nuo nieko nepriklausanti.Esminis nuosavybės skirtumas nuo kitų daiktinių teisių yra tas,kad savininko teisės į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų.Savininko tteises tiesiogiai nustato teisės normos.Kitų daiktinių teisių subjektų teises dažnai nustato savininkas savo nuožiūra,neviršydamas įstatymo leistinų ribų.Pagal dabar galiojantį CK – nuosavybės teisė kaip vienintelė ( nuo sovietmečio) daiktinės teisės sistemoje formavo visą daiktinės teisės institutą,kuriame pagrindinę vietą užėmė nuosavybės teisė.

Kadangi visos besiformuojančio daiktinių teisių instituto teisės tiesiogiai tarpusavyje susijusios,ypač kai kalbama apie šių teisių objektą ir turinį,jos turi būti tinkamai atribotos ir teisiškai įtvirtintos.

Jeigu subjektyvią nuosavybės teisę apibūdinsime kaip atskirų asmenų galimybę savo nuožiūra objektyvios teisės normų nustatytose ribose tam tikrą turtą valdyti,naudoti ir juo disponuoti,tai subjektyvinę daiktinę teisę(neskaitant nuosavybės teisės) reikėtų suprasti kaip atskirų asmenų galimybę turėti ir įgyvendinti objektyvios teisės normomis ir savininko valia nustatytas kai kurias nuosavybės teisės turinį sudarančias teises.

Nuosavybės teisės iir kitų daiktinių santykis bendriausiu požiūriu yra nusakytas rusų teisininko Kozako žodžiais:”Bet kokios kitos daiktinės teisės subjektas su jam priklausančiu daiktu gali daryti tai,kas jam tiesiogiai leista,o savininkas su jam priklausančiu daiktu – kas jam tiesiogiai neuždrausta”.

Visos kitos daiktinės teisė nuo nuosavybės teisės skiriasi tuo, kad jos žymiai siauresnės. Uzurfruktas ribojamas laiko atžvilgiu, servitutas suteikiamas tik tam tikru metu arba tik tam tikrai daikto daliai.

17.7 Daiktinės teisės reikšmė.

Daiktinė teisė įtvirtina LR konstitucijoje ir kituose įstatymuose numatytas asmens teises iir laisves,įgyvendinant valdymo,naudojimo ir disponavimo daiktais galimybes.

IV SKYRIUS. NUOSAVYBĖS TEISĖ

18 tema

BENDRIEJI NUOSAVYBĖS TEISĖS NUOSTATAI

18.1. Nuosavybė kaip ekonominė kategorija.

Nuosavybė (1 prasme) – santykiai tarp asmenų dėl objekto naudojimo, disponavimo.

Nuosavybė (2 prasme) – kaip pats objektas.

Nuosavybė – objektas ar santykiai – šios abi sampratos labai dažnai painiojasi,tačiau nėra būtina jas visada ir skirti.

18.2. Nuosavybės formos ir rūšys.

Pagal CK 95 str.LR yra privati ir viešoji nuosavybė,tai pat leidžiama mišri nuosavybė,jeigu tai neprieštarauja LR įstatymams.

Privačios nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia šis kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Privati nuosavybė gali būti,kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą.

Privati juridinio asmens nuosavybė yra ,kai privatus juridinis asmuo yra perduoto jam turto savininkas,o tą turtą perdavusieji asmenys – steigėjai,akcininkai,pajininkai ir pan.,yra tik atitinkamai akcijų,pajų savininkai,bet visais atvejais jie išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą.

Bendroji nuosavybė – tai kai fizinis asmuo,įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą,gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai,neįsteigiant juridinio asmens.Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas,kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams.

Bendroji dalinė nuosavybė – kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko dalys.

Bendroji jungtinė nuosavybė – kai turto dalys nėra nustatytos.PVZ.santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti.

Viešąj