Darbo sutartis

Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Pagrindinis dokumentas, kuriuo nustatomi darbdavių ir darbuotojų santykiai ir pati darbo teisė yra Lietuvos Respublikos Darbo Kodeksas.

Su darbo sutartimi susiduria kiekvienas asmuo, todėl būtina žžinoti, kada ir kokios sutartys turi būti sudarytis, kokios sąlygos darbo sutatyje yra būtinos. Kad nebūtų piktnaudžiaujama darbu, būtina sudaryti raštišką darbo sutartį, pagal patvirtintą darbo sutarties formą. Žodinė sutartis įstatymų yra draudžiama. Kiekviena darbo sutarčių rūšis formaliai apibrėžia tam tikrą darbo formą. Jeigu būtų sudaromos tik standartinės darbo sutarčių rūšys, nukentėtų abi šalys – darbuotojas ir darbdavys. Taip nutiktų todėl, kad yra per daug darbo formų. Payzdžiui, darbo sutartis su namudininkais nusako kitus darbo principus, nei sezoninė sutartis. Be tto darbo sutarčių išskirstymas yra naudingas tam,kad būtų pasiekiamas susitarimas tarp darbuotjo ir darbdavio ir pasirenkamas optimaliausias variantas, išvengiama ginčų darbe ir darbuotojų išnaudojimo.

Darbo tikslas : Išnagrinėti darbo sutarčių rūšis, remiantis Lietuvos Respublikos Darbo Kodeksu.

Darbo uždaviniai :

1. Apibrėžti darbo sutarties ssąvoką ir turinį.

2. Aprašyti darbo sutarčių rūšis.

DARBO SUTARTIES SĄVOKA IR TURINYS

Darbuotojų ir darbdavių santykius reguliuoja Konstitucija, Darbo sutarties, Darbo apmokėjimo, Atostogų, Kolektyvinių sutarčių, Kolektyvinių ginčų reguliavimo, Profsąjungos, Draudimo, Valstybinės kalbos, Imonių, Akcinių bendrovių, bankroto, Žmonių saugos darbe ir kiti įstatymai bei poįstatiminiai aktai. Vadovaujantis ir įmonės vidaus darbo taisyklėmis, pareiginėmis schemonis, aprašymais, instrukcijomis bei įmonės veiklos nuostatais ir įstatais, jei jie neprieštarauja Lietuvos Respublikos norminiams aktams[1].

Pagrindinis dokumentas, reguliuojantis darbuotojo ir darbdavio santykius, yra Lietuvos Respublikos Darbo Kodeksas(2003 01 01). Pagal Darbo Kodekso pirmą straipsnį, šis įstatymas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame Kodekse ir kituose norminiuose aktuose nustatytų darbo teisų įgyvendinimu ir gynyba. Taip pat atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas. Šis dokumentas formaliai užtikrina,kad būtų laikomasi darbo sutartyse nustatytų taisyklių iir garantijų, kad visi veiksmai būtų teisėti.

Lietuvos Respublikos Darbo Kodekse aprašomos darbo sutartys. Tai yra pagrindinis dokumentas, įrodantis ir užtikrinantis darbdavių ir darbuotojų santykius. Tai piliečių teisės į darbą realizavimo būdas. Darbo Kodekse Darbo sutartis yra apibrėžiama kaip darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuos darbuotojas įsipareigoja tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įįstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu[2]. Pagrindinis darbo sutarties požymis yra tas, kad viena sutarties šalis yra priimama į darbą tam, kad vykdytų tam tikrą nustatytą funkciją.

Pats darbo sutarties turinys nėra grižtai apibrėžtas Darbo Kodekse. Tai reiškia, kad sudarant darbo sutartį, abi šalys gali derėtis, sukurti savo sąlygas, kurios turi būti priimtinos abiems pusėms. Abiejų šalių sutarimu sulygtos kitos darbo sutarties sąlygos galioja, jei jų nustatyti nedraudžia įstatymai, kiti norminiai aktai arba kolektyvinės sutartys. Tačiau yra sąlygos, dėl kurių sutarti yra privaloma.:

1. Darbo vietos nustatymas (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt. įvardijimas);

2. Darbo funkcijų konkretus nustatymas (tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos derbo ar tam tikrų pareigų nustatymas);

3. Darbo apmokėjimo sąlygos (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt. nustatymas).

Lietuvoje taikomos tarptautinių kompanijų tipinės darbo sutartys ar vidaus darbo taisyklės dažnai negali būti tiesiogiai taikytinos Lietuvoje ir atrodo neįprastai vietinių teisės normų kontekste. Kai kurie darbdaviui ypač svarbūs darbuotojų įsipareigojimai numatyti sutartyje gali negalioti ar būti neįgyvendinami pagal Lietuvos Respublikos teisę.

Sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sutartas išbandymas. Išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje. Išbandymo terminas negali būti ilgesnis kaip trys mėnesiai. Įstatymų nustatytais atvejais norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sutartam darbui, gali bbūti taikomi ilgesni išbandymo terminai, bet ne ilgesni kaip šeši mėnesiai.

Jei darbdavys pripažino, kad išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris dienas, ir nemokėti jam išeitinės kompensacijos. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius.

Kitos darbo sutarties sąlygos nėra būtinos, kad darbo sutartis galiotų. Taigi darbo teisėje egzistuoja dvi darbo sutarties turinio sąlygų grupės : būtinos ir fakultatyvinės.

Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai abi šalys sutaria dėl anksčiau aptartų darbo sutarties sąlygų, ir įformina darbo sutatį, o ne įsakymo dėl priėmimo į darbą momento. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu, pagal pavyzdinę formą(1 priedas),patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003m. sausio 28d nutarimu nr.115[3]. Rašytinės darbo sutarties padaromi du egzemplioriai. Abu egzempliorius pasirašo darbdavys arbo jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas. Vienas egzempliorius įteikiamas darbuotojui,o kitas palieka darbdaviui.

Darbo sutarties galiojimas baigiasi:

• ją nutraukus Darbo Kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais;

• likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo;

• darbuotojui mirus.

DARBO SUTARČIŲ RŪŠYS

Pagal anksčiau galiojusį Darbo sutarties įstatymą (iki Darbo Kodekso priėmimo) buvo skiriamos tik dvi darbo sutarčių rūšys:

• Terminuotos

• Neterminuotos

Lietuvos Respublikos Darbo Kodekse, remiantis užsienio valstybių praktika, darbo sutarčių rūšių sąrašas išplėstas, tačiau dar nėra bbaigtinis. Taigi darbo sutartys gali būti[4]:

1. neterminuotos;

2. terminuotos,laikinosios,sezoninės;

3. dėl papildomo darbo, antraeiklių pareigų;

4. su namudininkais;

5. patarnavimo darbams;

6. kitos.

Darbo sutartis galima klasifikuoti pagal įvairius kriterijus, dažniausiai jos klasifikuojamos pagal sutaties galiojimo trukmę (terminuota arba neterminuota). Bet galimas skirstymas ir pagal darbo sutarties šalių ypatybes, darbo sutarties pobūdį,sudarymo tvarke, bei kitus kriterijus.

Darbo Kodekse numatytas darbo sutarčių rūšis galima klasifikuoti pagal[5]:

• Teisinių darbo santykių trukmę:

1. neterminuotos;

2. terminuotos(sudarytos tam tikram terminui) darbo sutartys.

• Darbo sutarties pobūdį:

1. neterminuotos(paprastosios);

2. terminuotos,laikinosios,sezoninės;

3. dėl papildomo darbo,antraeilių pareigų;

4. darbo sutartys su namudininkais;

5. patarnavimo darbams;

6. kitos.

Neterminuota darbo sutartis

Neterminuota darbo sutartis sudaroma neribotam laikui. Tokios sutarties galiojimas baigiasi tada, kai bet kuri šalis pareiškia norą nutraukti sutartį. Neterminuota darbo sutartimi gali tapti terminuota darbo sutartis, jei sutarties pasibaigimo dieną nėra formaliai įteisinamas sutarties pasibaigimas.

Terminuota darbo sutartis

Lietuvos respublikos Darbo kodekso 109 straipsnis apibrėžia,kad terminuota darbo sutartis gali būti sudaryta tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui,bet ne ilgiau,kaip penkeriems metams[4]. Terminuota darbo sutartis yra naudingesnė pačiam darbdaviui, nei darbuotojui. Tokia sutartis kai kuriais atvejais sumažina darbuotojo subjektinių teisių apimtį, o tam tikrais atvejais apriboja darbdavio teises.

Remiantis Darbo Kodeksu, neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jei darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus tuos atvejus,kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys. Taigi, terminuotą darbo sutartį galima sudaryti tik tada, kai:

1. Darbas yra nenuolatinis. Pavyzdžiui sergančio ar laikinai atostogaujančio darbuotojo pavadavimas,

ki kuriais atvejais sutatis baigia galioti tada,kai baigiamas projektas,kuriam vykdyti buvo pasamdytas darbuotojas. Sezononės ir laikinosios darbo sutartys taip pat yra laikomos terminuotomis,tačiau jas apibrėžia kiti Darbo kodekso straipsniai.

2. Kolektyvinėse sutartyse nustatytais atvejais. Svarbiausia taisyklė yra ta, kad galimybė sudaryti terminuotas darbo sutartis kolektyvinėse sutartyse turėtų būti formuluojama ne kaip bendra taisyklė, bet kaip išimtis. Faktiškai tam tikra laisvė darbdaviui ir darbuotojui susitarti dėl terminuotos darbo sutarties nuolatiniam darbui yra galima tik darbdavio įmonėje esant galiojančiai kolektyvinei sutarčiai. Darbo Kodeksas nedraudžia kkolektyvinėse sutartyse nustatyti, kad terminuotos darbo sutartys gali būti sudaromos ir nuolatinio pobūdžio darbui, tačiau tai turi būti daroma esant objektyviam reikalingumui, remiantis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principais[6].

3. Įstatymų nustatytais atvejais. Ši sąlyga taikoma tada, kai darbuotojai yra renkami. Tokiu atveju sutartis sudaroma tam laikotarpiui, kuriam jie išrinkti. Jei darbuotojasyra skiriamas tam tikros institucijos,tada sutartis galioja tol,kol nesibaigia kadencija.

Remiantis Darbo Kodekso 110 straipsniu,darbo sutarties galiojimas gali būti nustatytas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo bbei pasibaigimo. Tačiau jei terminas nenurodytas arba blogai nustatytas, tada sutartis laikoma neterminuota[4]. Nustačius konkrečią sutarties pasibaigimo datą būtina pagrįsti, kodėl būtent tada baigiasi sutarties galiojimas. Jei sutarties galiojimo pasibaigimo data yra nedarbo diena, tai pagal Darbo kodekso 26 straipsnio 33 dalį terminas atkeliamas iki artimiausios darbo dienos(pvz iš šeštadienio į pirmadienį).

Darbo sutarties termino pabaiga yra juridinis įvykis, sudarantis pagrindą nutraukti darbo sutartį, taigi pasibaigus darbo sutarties terminui darbuotojas arba darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį. Vadinasi, suėjus terminui, sutartis savaime nenutrūksta. Jeigu darbo sutarties terminas pasibaigė, o darbo santykiai faktiškai tęsiasi ir nė viena šalis iki pasibaigiant terminui nepareikalavo jos nutraukti, laikoma, kad sutartis pratęsta neapibrėžtam laikui, t.y. ji tampa neterminuota[5]. Pasitaiko atvejų,kai darbdavys vengia nutraukti sutartį norėdamas išlaikyti darbotoją, arba atvirkščiai, darbuotojas – norėdamas išlaikyti savo darbo vietą. Darbo kodeksas taip pat riboja darbdavio ir darbuotojo galimybes, pasibaigus vienai terminuotai darbo sutarčiai ir nepraėjus vienam mėnesiui, sudaryti kitą terminuotą darbo sutartį su tuo pačiu darbuotoju tam pačiam ddarbui atlikti. Tokia sutartis nustatyta tvarka gali būti pripažįstama sudaryta neapibrėžtam laikui, t.y. neterminuota. Jei darbo sutartis pripažįstama neterminuota, tai pertrauka darbe įskaičiuojama į darbuotojo nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje.

Sezoninė darbo sutartis

Sezoninę darbo sutartį apibrėžia Lietuvos Republikos Darbo Kodekso 112 straipsnis. Tai sutartis,sudaroma sezoniniams darbams ir ne ilgesniam laikotarpiui nei aštuoni mėnesiai ir yra įtraukta į sezoninių darbų sąrašą. Šį sarašą sudaro Vyriausybė,remdamasi Darbo Kodeksu.

Sezoninio darbo sutartyje, be kitų sutarties sąlygų, turi būti norodoma ir tai, jog darbuotojas priimtas dirbti ssulygtą sezoninį darbą pagal atitinkamą profesiją, kvalifikaciją, specialybę, ir nurodytas sutarties terminas. Darbuotojams, dirbantiems vieną sezoną, kasmetinės atostogos nesuteikiamos, o atleidžiant juos iš darbo už nepanaudotas atostogas, mokama piniginė kompensacija. Darbuotojams, pratęsusiems darbo sutartį kitam sezonui, kasmetinės atostogos suteikiamos tarpsezoniniu laikotarpiu[8].

Sezoninio darbo sutarties nuostatos ir sezoninių darbų sąrašas patvirtintas Vyriausybės 1994m. kovo 7 d. nutarimu Nr.154. Šiame sąraše išvardyti 25 darbai, kurie nei darbdavio, nei darbuotojo sutarimu negali būti pakeisti. Tai darbai, kurie yra priklausomi nuo metų laiko, kaip su žemės ūkio produkcija susiję darbai; dauguma sezoninių miško darbų atliekami būtent žiemą, taip pat ir patalpų šildymas. Pagal minėtą vyriausybės nutarimą sutartimi leidžiama:

1. taikyti suminę darbo laiko apskaitą;

2. nesuteikti kasmetinių atostogų, o atleidžiant iš darbo už nepanaudotas atostogas išmokėti piniginę kompensaciją;

3. kasmetines atostogas suteikti ir ne tarpsezoniniu laikotarpiu, jei tai numatyta sezoninėje arba kolektyvinėje sutartyje;

4. darbuotojui nutraukti sutartį prieš tai įspėjus darbdavį prieš 5 kalendorines dienas;

5. šalims nutraukti sezoninio darbo sutartį, kai sezoniniai darbai yra stabdomi ilgiau kaip 2 savaitėms dėl gamybinių priežasčių arba kai sumažinamas darbų mastas. Iš anksto įspėti darbuotoją dėl šių atleidimo priežasčių nebūtina, tačiau turi būti išmokama vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija[7].

Laikinoji darbo sutartis

Pagal Darbo Kodekso 113 straipsnį, laikinoji darbo sutartis – tai tokia sutartis, kuri sudaroma ne ilgesniam, kkaip dviejų metų laikotarpiui. Ir šio termino negali pratęsti nei darbuotojo sprendimu,nei abiejų šalių susitarimu. Tačiau,jei darbuotojas dirbo ilgaiu nei du mėnesius ir nepareiškė noro nutraukti sutartį, jis laikomas nuolatiniu darbuotoju nuo pirmos priėmimo į darbą dienos. Šios sutarties sudarymo pagrindus, pakeitimo ir pasibaigimo, taip pat laikinųjų darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatybes nustato Vyriausybė. Tuo klausimu buvo priimtas Vyriausybės 2003m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr.1043 „Dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintos ir minėtos laiknosios darbo sutarties ypatybės.

Pagal laikinąją darbo sutartį dirbantiems darbuotojams atostogos nesuteikiamos, o nutraukiant tokią darbo sutartį ar jai pasibaigus, yra išmokama piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, tačiau tikslus kompensacijos dydis nėra nustatytas. Be to, darbuotojams, dirbantiems pagal laikinąsias darbo sutartis, nėra nustatomas išbandymo laikotarpis.

Laikinosios darbo sutartys dažniausiai sudaromos skubiems ar trumpalaikiams darbams atlikti, pavyzdžiui, įmonėje vyksta remontas, darbuotojų mokymai, technologinių linijų keitimas ir pan., laikinai nesantiems darbuotojams pavaduoti (dėl ligos, atostogų ir pan.) arba su studentais ir moksleiviais laisvu nuo mokymosi metu, jeigu tokių darbų laikas ne ilgesnis kaip du mėnesiai, kitais atvejais turėtų būti sudaromos terminuotos darbo sutartys.

Siekiant neleisti darbdaviams piktnaudžiauti laikinąja darbo sutartim, neleidžiama naujos darbo sutarties sudaryti su tuo pačiu darbuotojui, jei nuo sutarties pasibaigimo praėjo mmažiau nei mėnuo. Jei nepraėjus šitam laikotarpiui sudaroma naujas sutartis tam pačiam darbui, tai darbuotojo pageidavimu tokia sutartis pripažįstama neteminuota.

Papildomo darbo sutartis

Darbuotojas gali susitarti, jeigu to nedraudžią įstatymai, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras pareigas arba dirbs tam tikrą (sutartyje nesulygtą) darbą[4]. Dėl šios priežasties būtina darbo sutartyje nustatyti ir sutarti dėl konkrečių darbuotojo pareigų, t.y. sritis ir darbą už kurią priimtas darbuotojas bus tiesiogiai atsakingas. Papildomo darbo sutartis sudaryti yra tikslinga tuomet, kai yra praplečiama darbuotojo atsakomybė. Taigi,esant papildomam darbui darbuotojas greta pagrindinių pareigų už atlyginimą toje pačioje darbovietėje įsipareigoja eiti papildomas pareigas, ar dirbti papildomą (sutartyje nesulygtą) darbą. Darbo Kodeksas numato, kad darbuotojo papildomo darbo funkcijos privalo skirtis nuo funkcijų pagrindinėje darbo sutartyje, kitu atveju toks darbas būtų traktuojamas, kaip neteisėti darbo viršvalandžiai.

Papildomos darbo sutaties įforminimas skiriasi nuo pagrindinės. Susitarimas dėl papildomo darbo turi būti išreiškiamas ne sudarant naują sutartį, o į pagrindinę įtraukiant papildomą sąlygą, kad darbuotojas greta pagrindinių pareigų eis tam tikras papildomas pareigas, arba dirbs tam tikrą papildomą darbą, gaudamas už tai papildomą darbo užmokestį.

Pagal Darbo kodekso 144 straipsnio 5 dalį darbuotjų, dirbančių pagal kelias darbo sutartis vienoje darbovietėje, darbo dienos trukmė negali būtį ilgesnė nei 12 valandų.

Pasibaigus papildomo

darbo sutarčiai, jau egzistuojantis darbo santykis nekinta. Darbuotojo ir darbdavio teisinis santykis truks tol, kol galioja pagrindinė darbo sutartis.

Antraeilių pareigų sutartis

Pagal Lietuvos Respublikos Darbo Kodekso 114 straipsnio 2 dalį, darbuotojas gali eiti antraeiles pareigas arba dirbti darbus kitoje darbovietėje, jeigu to nedraudžią įstatymai ar kti norminiai teisės aktai. Darbo sutarties dėl antraeilių pareigų (darbo) ypatumus nustato Vyriausybė ir kolektyvinės sutartys. Antraeilės pareigos (darbas) – tai darbuotojo laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku einamos pareigos ar atliekamas darbas.

Darbuotojai, einantys antraeiles pareigas pprivalo sudaryti dvi darbo sutartis : vieną – pagrindinėje darbovietėje, antrą – kitoje darbovietėje. Darbo sutartyje dėl antraeilių pareigų (darbo), be kitų sutarties sąlygų, turi būti nurodyta, kad darbuotojas priimtas į antraeiles pareigas dirbti sulygtą darbą.

Antraeilių pareigų sutarties negalima tapatinti su papildomo darbo sutartimi. Pagrindinis jų skirtumas yra toks, kad papildomas darbas yra toje pačioje darbovietėje, o antraeilių pareigų sutartimi sutariama dėl darbo kitoje darbovietėje. Dėl šios priežasties darbuotojas, norintis eiti antraeiles pareigas (dirbti darbą), iki darbo sutarties sudarymo turi ppateikti darbdaviui, kuris darbuotoją priima į antraeiles pareigas (darbą), iš pagrindinės darbovietės gautą pažymą, kurioje turi būti nurodytas jo kasdienio darbo toje darbovietėje pradžios ir pabaigos laikas. Darbuotojas, dirbantis keliose darbovietėse, būsimajam darbdaviui turi pateikti pažymas apie darbo laiko kitose ddarbovietėse pradžią ir pabaigą. Šios pažymos galioja vienerius darbo metus ir yra saugomos kartu su darbo sutartimi[9].

Sudarant antraeilę darbo sutartį nereikalingas pagrindinės darbovietės administracijos sutikimas, nes naujas darbas pagrindinėje darbovietėje atliekamų funkcijų neįtakoja. Kadangi asmuo įsidarbindamas naujoje darbo vietoje nėra atsakingas pagrindinės darbovietės personalui, sudaroma visiškai atskira darbo sutartis. Tačiau atostogos suteikiamos abiejose darbovietėse tuo pačiu metu. Įstatymai draudžia antraeilius darbus nepilnamečiams, valstybės tarnautojams( su išimtimis) ir kai kurių įmonių vadovams.

Partneris gali pasirašyti darbo sutartis su prie projekto dirbančiais darbuotojais dėl antraeilių pareigų. Jeigu darbas projekte artimai siejasi arba yra visiškai identiškas pareigoms, kurias darbuotojas atlieka įmonėje, tai įmonės vadovas pasirašo įsakymą, kuriuo darbuotoją įpareigoja tam tikrą darbo valandų skaičių (pvz. 2-3 val.) skirti darbui vykdant projektą. Tokiu atveju ddarbuotojui būtų mokamas darbo užmokestis, kuris būtų apskaičiuojamas remiantis jo darbo sutartyje numatytu darbo užmokesčio dienos įkainiu. Organizacijoje būtų pildomi darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir darbo laiko ataskaita, kuriuose atsispindėtų tam tikro darbuotojo darbo laikas projekte.

Šiuo atveju su darbuotoju atsiskaitys partneris. O vadovaujantis partneris su partneriu atsiskaitys, kai partneris pateiks dokumentų patvirtintas kopijas (darbo užmokesčio priskaitymo, darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius, mokesčių sumokėjimo faktą patvirtinančius dokumentus).

Darbo sutartis su namudininkais

Tai darbo sutartis, kurioje gali būti numatyta, kad sulygtą darbą darbuotojas atliks namuose. NNamudininkais gali būti : moterys,auginančius mažamečius vaikus; neįgalūs asmenys; pensininkai; asmenys, slaugantys ligonius; sezoniniai darbutojai tarpsezoniniu laikotarpiu ir kt.

Rašytinėje darbo sutartyje būtina sąlyga yra ta, kad sutartyje nustatytas darbas yra atliekamas namuose, o ne konkrečiai nustatytoje darbo vietoje. Jei šios sąlygos darbo sutartyje nėra, tokia sutartis laikoma paprasta darbo sutartimi. Sudaryti sutartį dėl darbo namuose gali kiekvienas darbdavys ir darbuotojas, jei darbui atlikti nėra keliami specialūs reikalavimai ir jį galima atlikti namuose. Namudininko naudojamos darbo priemonės turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus reikalavimus. Prieš sudarydamas darbo sutartį su namudininku, darbdavys, susitaręs su darbuotoju, teisės aktų nustatyta tvarka turi įvertinti profesinę riziką namudininko darbo vietoje. Namudininkams negali būti pavedami darbai, susiję su kenksmingais biologiniais, cheminiais, kancerogeniniais veiksniais, mutagenais ar medžiagomis, galinčiomis būti tokių veiksnių šaltiniais. Namudininkas privalo rūpintis savo paties ir kitų asmenų, kurie galėtų nukentėti dėl netinkamo namudininko elgesio ar klaidų darbe, sauga ir sveikata, taip pat tinkamu medžiagų, mašinų, įrankių ir kitos įrangos naudojimu[9].Be to, namuose atliktas darbas turi būti tokios pat kokybės, kaip ir darbas atliekamas darbovietėje.

Namudininko darbo laikas negali viršyti 40 valandų per savaitę. Tačiau darbo laiką skirsto pats darbuotojas savo nuožiūra. Jiems, kaip ir kitiems darbuotojams, suteikiamso nustatytos trukmės kasmetinės atostogos iir taikomos kitos darbo įstatymų nuostatos. Darbo mokestis nustatomas vienetinis už faktiškai atliktus darbus arba pagamintą produkciją.

Patarnavimo sutartis

Pagal Lietuvos Respublikos Darbo Kodekso 116 straipsnį, patarnavimo sutartis yra darbo sutartis, kuria darbuotojas įsipareigoja teikti darbdaviui asmenines namų ūkio paslaugas.

Namų ūkio paslaugos – tai automobilio vairuotojo, kiemsargio, namų ruošos ar kitokių pagalbininkų, vaikų, ligonių priežiūros darbuotojo, auklės, sodininko, kitos darbdaviui teikiamso asmeninės namų ūkio paslaugos.

Patarnavimo sutartyje turi būti nustatyta kasdienio darbo pradžia ir pabaiga. Darbo diena gali būti pertaukiama. Dėl tikslaus darbo laiko sutariama. Taip pa patarnavimo sutartyje darbuotojo pageidavimu gali būti sutariama dėl darbo išlaidų (kelionės, nakvynės irk t.), patirtų teikiant paslaugas, kompensavimo, apgyvendinimo pas darbdavį ir maitinimo sąlygų.

Patarnavimo sutartis ypatinga tuo, kad darbdavys turi teisę nepriimti į darbą asmens todėl, kad šis yra kitos rasės, tautybės, lyties, religijos, kalbos ir t.t. tai yra leidžiama todėl, kad priimtas darbuotojas turės dirbti darbą, susijusį su darbdaviu asmeniškai.

Kitos darbo sutarčių rūšys

Kitų darbo rūšių ypatumus Darbo Kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka nustato kolektyvinės sutartys ir tų rūšių darbo sutartis reglamentuojantys teisės aktai.

Pagal Lietuvos Respublikos Darbo Kodekso 117 straipsnio formuluotę kitos darbo sutarčių rūšys gali būti[5]:

1. su ūkininko ūkių ir kitų žemės ūkio subjektų darbuotojais sudaromos darbo sutartys.

2. su specialiosios paskirties įįmonėse dirbančiais darbuotojaism kurių veikla gali sukelti šių įmonių veiklos sutrikimų, susijusių su itin sunkiais padariniais žmonėms ir gamtai, sudaromos darbo sutartys.

3. kitais įstatymų numatytais atvejais sudaromos sutartys.

Specifinis yra darbo sutarčių sudarymas su neplinamečiais. Lietuvos įstatymai leidžia įsidarbinti asmeniui nuo 14 metų. Tačiau tam reikalingi specialūs leidimai ir pažymos. Darbo Kodekse nustatyta, kad darbuotoju gali būti nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, sulaukęs 16 metų. Į darbą gali būti priimami asmenys nuo 14 metų, tačiau jų įdarbinimui keliami papildomi reikalavimai:

a) nepilnamečiams draudžiama dirbti kenksmingomis, labai kenksmingomis darbo sąlygomis bei pavojingus gyvybei ar sveikatai darbus;

b) priimamas į darbą nepilnametis asmuo darbdaviui privalo pateikti medicinos pažymą, jog būsimas darbas nekenks sveikatai;

c) darbas neturi trukdyti nepilnamečiui iki 16 metų lankyti mokyklos;

d) reikalingas raštiškas vieno tėvų ar kito paauglį auginančio asmens sutikimas.

IŠVADOS

1. Pagrindinis dokumentas, reguliuojantis darbo santykius yra Lietuvos Respublikos Darbo Kodeksas. Šiame dokumente darbo sutarties turinys nėra griežtai apibrėžtas, tagi dėl darbo salygų sulygtama abiems šalims, pasirenkant jas tenkinantį variantą. Tačiau, darbo sutartyje būtina nurodyti tikslią darbo vietą, konkrečias darbuotojo užimamas pareigas ir atsakomybę, bei atlyginimą. Kitos sąlygos nėra būtinos.

2. Pagal Lietuvos Respublikos Darbo Kodeksą skiriamso šios darbo sutarčių rūšys :

• Terminuota darbo sutartis(109str.).Sudaroma tam tikram laikotarpiui. Jos sudaromos,kai darbas yra nenuolatinis.

• Sezoninė derbo sutartis

(112str). Tai sutartis, sudaroma iki 8 mėnesių laikotarpiui. Reikalinga sutartyje nurodyti,kad tai yra sezoninis darbas.

• Laikinoji darbo sutartis(113 str.). Tai sutartis, sudaryta ne ilgesniam,nei 2 mėnesiai laikotarpiui. Dažnaiusiai sudaromos skubiems ir trumpalaikiams darbams atlikti

• Papildomo darbo sutartis(114str., 1 dalis). Ši sutartis sudaroma, kai toje pačioje darbovietėje einamos pareigos, nenustatytos pagal pagrindinę darbo suatrtį.

• Antraeilių parigų darbo sutartis (114 str., 2 dalis). Ši sutartis sudaroma, kai darbuotojas eina antraeiles pareigas kitoje darbovietėje.

• Darbo sutartis su namudininkais (115 str.) Tai tokia sutartis, kai sulygstama jog, darbuotjos ddirbs namuose.

• Patarnavimo sutartys (116 str.). Šios sutartys sudaromos, kai darbuotojas įsipareigoja teikti asmenines darbo paslaugas.

• Kitos darbo sutarčių rūšys (117 str.). Tai sutartys, kurios nėra išskirtos kitos Darbo Kodekso straipsniuose, taačiau numatytos kituose įstatymuose.

Darbo sutarčių rūšių sąrašas nėra baigtinis.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. T.Davulis. Darbo teisė : Europors sąjunga ir Lietuva. Vilnius, 2004

2. Lietuvos teisės pagrindai . Vilnius, 2004

3. http://karjeroscentras.delfi.lt/lt.php/apie_mus/patarimai/darbo_sutarties_teisiniai _aspektai/1803 (žiūrėta 2005-11-20)

4. Lietuvos Respublikos Darbo Kodeksas. Vilnius, 2002

5. V.Tiažkijus. Darbo teisė : teorija ir praktika. Vilnius, 2005

6. http://tp.cargo.lt/content.php?art_id=984 (žiūrėta 2005-11-20)

7. V.Sūdžius. Sutartys : principai ir praktika. Vilnius, 2001

8. P.A.Čiočys. teisės pagrindai. VVilnius, 2002

9.http://www.maistprofsajunga.lt/_html/taktai/sut%20ypat.doc (žiūrėta 2005-11-29)