DARBO TEISĖS SĄVOKA, PRINCIPAI, ŠALTINIAI

I. Įvadas

Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų.

Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje – nustatyti

ir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojų

saugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, atostogas, teisingą apmokėjimą ir

pan. – griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises.

Darbo sutartis yra ta darbo teisės dalis, kuri reguliuoja darbuotojo ir

darbdavio santykius. Medžiagos apie šią darbo teisės šaką yra pakankamai.

Tačiau, kas yra ta pati darbo teisė, kaip ją suprantame, kokie jos

šaltiniai ir principai, mažai kas žino. Galbūt to nežinojimo viena iš

priežasčių yra tai, jog literatūra šia tema iš tikro gan skurdoka.

Šiame rašte darbo teisė aptariama, charakterizuojama remiantis V.

Tiažkijaus ir bendraautorių išleistos knygos “Darbo teisė” nuostatomis.

Šis darbas “Darbo teisės sąvoka, principai, šaltiniai” susideda iš

trijų dalių. Pirmojoje dalyje bendrais bruožais apibūdinama paties darbo

sąvoka, darbo teisės objektas. Antrojoje dalyje aiškinama, kas yra darbo

teisės principai ir kokie tie principai yra. Trečioji dalis skirta darbo

teisės šaltiniams. Visame darbe apibūdinant darbo teisę, nuolat stengiamasi

parodyti jos padėtį Lietuvoje.

II. Darbo teisės sąvoka

Darbo teisės sąvoka

Darbo teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius

dirbant arba labai glaudžiai susijusius su darbu. Darbas – tam tikru

laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla. Pati sąvoka

“darbas” nėra teisinė. Tai socialinė ekonominė sąvoka, apskritai

apibūdinama kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga

žmogaus veikla. Darbas – tai ne tik fizinių, biologinių žmogaus gebėjimų

panaudojimas. Paskutinių amžių technikos revoliucija įvedė jau seniai

praktikoje įgyvendintą, tačiau ilgai neįvardytą intelektinės veiklos

sąvoką. Galima teigti, kad veikla, neturinti minėtų ypatybių, nėra darbas.

Į darbo procesą įeina keli elementai: tik juos visus sujungus ir

tikslingai panaudojus vyksta darbas. Šie elementai yra:

tikslinga žmogaus veikla – tikslingas fizinių, protinių žmogaus gebėjimų

realizavimas;

darbo objektas – dalykai, kuriuos žmogus daro dirbdamas;

darbo priemonės, kuriomis žmogus veikia darbo objektą.

Darbo objektas ir darbo priemonės yra ne tik būtini darbo proceso

elementai, bet ir tam tikros nuosavybės formos objektas. Todėl yra labai

glaudus darbo santykių ir turtinių santykių ryšys, nes dirbdami žmonės

sueina į tam tikrus santykius su darbo objektų ir priemonių savininkais.

Dėl to darbo teisė, kaip atskira teisės šaka, ssusiformavo labai vėlai. Dar

nuo romėnų laikų manyta, kad atskiros darbo teisės nėra, o darbo santykius

reguliuoja civilinės ar komercinės teisės normos; darbo sutartis laikyta

viena iš civilinių teisių sutarčių (romėnų teisėje tai buvo paslaugų nuomos

sutartis).

Darbo teisės objektas

Darbo teisės objektas – tai visuomeniniai santykiai. Tačiau darbo teisė

reguliuoja ne visus darbo santykius, o tik tokius, kai darbo jėgos

panaudojimas tiesiogiai veikia jos turėtojo asmenybę. Vienas iš darbo

santykių požymių, kad jais tiesiogiai realizuojami žmogaus gebėjimai. Kitas

išskirtinis darbo santykių požymis yra visuomeninis jų pobūdis: galutinis

darbo rrezultatas nėra lemiamas. Trečiasis darbo santykių požymis yra darbo

atlygintumo požymis. Žmogus realizuoja savo gebėjimus siekdamas gauti

atlygį.

Išvardyti požymiai apibūdina darbo santykius. Esant visuomeniniams

darbo santykiams žmogus realizuoja gebėjimą dirbti, dirbant vienas dalyvis

turi paklusti organizacinei kito dalyvio valiai ir darbas atliekamas už

atlygį. Tai yra siaurai suprantami darbo santykiai.

Visuomeniniai darbo santykiai yra pagrindinis, bet ne vienintelis darbo

teisės reguliavimo objektas. Apskritai dauguma teisės šakų reguliuoja ne

vienos, bet kelių rūšių glaudžiai susijusius visuomeninius santykius. Iš jų

vienos darbo rūšies santykiai yra svarbiausi, nuo jų priklauso teisės šakos

pavadinimas.

Be siaurai suprantamų visuomeninių darbo santykių, darbo teisė taip pat

reguliuoja:

daug kolektyvinių darbo santykių, t.y. tokių, kurie atsiranda ne tiesiogiai

tarp darbuotojo ir darbdavio ir kaip nenaudojami darbiniai gebėjimai. Šie

santykiai yra prielaida atsirasti darbo , pvz., individualiems tarp

darbuotojo ir darbdavio, kolektyviniams tarp darbuotojo asociacijų ir

darbdavių asociacijų dėl darbo sąlygų nustatymo ir taikymo bei trišaliamas

santykiams tarp darbuotojų ir darbdavių asociacijų su valstybės valdymo

organais;

santykius dėl ginčų, kylančių tarp kolektyvinių darbo subjektų, sprendimo;

santykius dėl gyventojų įdarbinimo. Jie atsiranda prieš susiklostant darbo

santykiams, pvz., santykiai dėl darbo paieškos, įdarbinimo ir t.t.;

santykius, susijusius su teisine visuomeninių darbo santykių subjektų

tarpusavio atsakomybe už savo teisių ir pareigų pažeidimą esant darbo

santykiams. Tai apsauginiai santykiai. Žinomi du jų porūšiai:

santykiai dėl drausminės darbuotojų atsakomybės,

santykiai dėl materialiosios darbo santykių subjektų tarpusavio

atsakomybės;

santykius, atsirandančius ddėl darbo saugos, taip pat laikymosi priežiūros

ir kontrolės, tarp valstybės ar visuomeninių institucijų, prižiūrinčių

darbo saugą, ir darbuotojų, darbdavių, jų asociacijų.

Darbo teisė yra teisės šaka, kuri reguliuoja siaurai suprantamus

visuomeninius darbo santykius ir glaudžiai su jais susijusius kitus

visuomeninius santykius. Yra du klasikiniai teisinio reguliavimo metodai:

civilinis teisinis;

administracinis teisinis.

Civilinis teisinis metodas remiasi santykių dalyvių lygybe,

savarankiškumu ir santykių dispozityvumu, tuo tarpu administracinis

teisinis metodas remiasi teisinės apyvartos subjektų pavaldumu vienas

kitam. Darbo teisėje atikomi ir civilinio teisinio, ir administracinio

teisinio metodų būdai ir priemonės.

Darbo teisė reguliuoja ir valstybės tarnautojų darbą. Valstybės

tarnautojai, vykdydami savo funkcijas, yra administracinės teisės subjektai

ne esant santykiams su valstybės iantitucija, kurioje tarnauja, o

santykiams su gyventojais, įstaigomis ir pan.

III. Darbo teisės principai

Teisės principai – tai pagrindiniai jos nuostatai (arba pradai), kurie

išreiškia visuomeninių santykių teisinio reguliavimo dėsningumus,

svarbiausius jos bruožus ir vystymosi tendencijas.[1]

Darbo teisės principas – vadovaujantis pradas, išreiškiantis esminius

visuomeninių santykių bruožus, jų raidos tendencijas ir bendro teisinio

reguliavimo turinį bei tikslus.

Teisės principai yra objektyvūs. Tai reiškia, kad jų turinį lemia

ekonominiai dėsningumai, valstybės socialinės ir politinės sąlygos. Todėl

visokios teisinės akcijos, neatitinkančios tų dėsningumų, būna arba

neefektyvios, arba žalingos. Teisės principai yra išreiškiami teisės

normomis. Vadinasi, jų formavimuisi įtakos turi valstybinė valia.

Teisės principai gali reikštis vienu iš trijų teisės dalių: tesinės

sąmonės, teisės normų ir tteisinių santykių.

Teisės principai yra tam tikros idėjos, kuriomis būtina vadovautis

reguliuojant darbo santykius. Jie dažniausiai yra išreiškiami teisės

normose; principai atsispindi teisiniuose santykiuose.

Teisės principai gali būti klasifikuojami pagal taikymo apimtį. Yra

šios teisės principų grupės:

Bendrieji principai, būdingi visai teisei:

Principai, išreiškiantys žmogaus požiūrį į teisę:

kiekvienas asmuo ir visa visuomenė, paklusdami įstatymams, gali to paties

reikalauti iš valdžios;

istatymai negalioja atgal;

asmuo, kuris laikosi įstatymų, nepažeidžia kitų asmenų interesų.

Principai, išreiškiantys požiūrį į žmogų kaip didžiausią vertybę:

žmogus neturi būti priemonė pasiekti tikslų, atvirkščiai, pats žmogus yra

tikslas;

visi žmonės gimsta laisvi ir turi lygias teises;

nekaltumo prezumcija;

asmens teisių įgyvendinimas neturi pažeisti kitų asmenų interesų –

draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis.

Principai, susiję su teisingumo vykdymu:

niekas negali būti teisėjas savo byloje;

įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės;

kiekviena abejonė – kaltinamojo naudai;

atsakomybė esant kaltei.

Tarpšakiniai principai būdingi kelioms teisės šakoms. Daugiausiai tai yra

procesinių teisės šakų principai (pvz., šalių rungimasis).

Šakiniai, t.y. darbo teisės šakai būdingi, principai. Pagal jų taikymo

sferą jie skirstomi į:

Pasaulinius ir regioninius. Pagrindiniai šių principų šaltiniai yra 1948

metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės asamblėjos priimta

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, TDO, įkurtos 1919m. (būstinė

Ženevoje), konvencijos, 1961m. Europos socialinė chartija, 1989m. Europos

Bendrijos chartija dėl darbuotojų pagrindinių socialinių teisių ir

laisvių.[2]

Valstybės, Europos Tarybos, narės turi laikytis principų, suformuluotų

Europos Tarybos socialinėje chartijoje, priimtoje 1961m. ir įsigaliojusioje

1965m. vasario 26d.:

teisė į

darbą;

tesė į laisvą darbo pasirinkimą;

teisė į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas;

teisė gauti teisingą atlyginimą už darbą;

teisė jungtis į asociacijas (nors Lietuvoje mėginama tiesiogiai

reglamentuoti darbdavių ir darbuotojų santykius, nes nei darbuotojai, nei

darbdaviai nėra sukūrę stiprių organizacijų);

galimybė sudaryti kolektyvines sutartis ir kolektyvinius susitarimus.

Darbuotojas, būdamas vienas, negali diktuoti darbdaviui sąlygų. Sudarant

kolektyvinę sutartį, galima nustatyti sąlygas, kurios būtų kompromisas,

tenkinantis ir darbuotojus, ir darbdavį;

teisinė vaikų ir paauglių apsauga (pvz., Lietuvos Respublikos teisės normos

numato tam tikras nepilnamečių darbo santykių privilegijas);

dirbančių moterų teisės apsauga;

teisė į profesinį orientavimą;

apsauga nnuo nedarbo, ir kt.

Nacionalinius. Šie darbo teisės principai dažniausiai konkretizuoja

tarptautinius ir regioninius teisės principus nacionaliniuose įstatymuose.

Lietuvos Respublikoje – tai darbo sutarties įstatymo 2 straipsnis:

darbo sutarties šalių lygybė;

papildomų garantijų labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų grupėms

nustatymas;

draudimas vienašališkai keisti sąlygas, dėl kurių šalys susitarė;

darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį įstatymų nustatyta tvarka;

galimybė darbdaviui nutraukti darbo sutartį tik įstatymų numatytais

pagrindais;

darbuotojų lygiateisiškumas nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, tautybės,

pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių,

nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis.[3]

Teisės principų reikšmė:

principai turi labai didelę įįtaką ir reikšmę teisės kūrybai;

principai labai svarbūs taikyti įstatymus ir aiškinti teisės normas;

jeigu tam tikrų darbo santykių nereguliuoja norminiai darbo teisės aktai ir

jiems negalima taikyti panašius santykius reguliuojančių norminių teisės

aktų, taikomi įstatyme išvardinti principai,- tai tiesioginis principų

taikymas.

IV. Darbo teisės ššaltiniai

Teisės šaltiniai yra teisės kuriamosios veiklos rezultatų – teisės

normų – išraiškos formos. Tai valstybės organų arba įstatymų numatytais

atvejais – visuomeninių organizacijų sprendimų dėl naujų teisės normų

išleidimo arba galiojančių pakeitimo įforminimo būdai.

Darbo teisės šaltiniai yra įstatymai, kiti valstybės organų leidžiami

norminiai aktai, profesinių sąjungų leidžiami norminiai aktai. Visi šie

aktai dažnai vadinami “darbo įstatymais”. Šios sąvokos nereikia painioti su

darbo įstatymais tiesiogine prasme.[4]

Darbo teisės šaltiniai yra labai įvairūs pagal savo turinį ir teisinio

reguliavimo dalyką, todėl gali būti tam tikrais pagrindais suklasifikuoti:

pvz., pagal savo veikimo kryptį, pagal teisinę galią, pagal teisės

šaltiniuose įtvirtintų teisės normų bendrumą ir diferencijos laipsnį.

Tačiau šiame darbe darbo teisės šaltiniai aptariami laikantis V. Tiažkijaus

ir bendraautorių darbo teisės šaltinių sampratos.

Darbo teisės šaltinių hierarchija

Darbo teisės šaltiniai – tai tam tikrų normų objektyvizmo, raiškos

būdas. Norint, jog teisės norma galiotų, subjektas turi apie ją žinoti.

Teisės norma privalo turėti tam tikrą objektyvizuotą formą, tam tikrą

šraišką. Teisės šaltinis – teisės normos išraiškos priemonė, būdas.

Teisės istorijoje buvo įvairių išraiškos priemonių. Viena iš jų,

seniausia,- papročių teisė. Vėliau atsirado precedentinė teisė ir beveik

tuo pat metu – rašytinė teisė, kai teisės normos išreiškiamos norminiuose

aktuose, kuriuos leidžia aukščiausios valstybės institucijos. Šiuolaikinė

teisė, kaip teisės šaltiniais, daugiausia remiasi norminiais aktais.

Papročiai, kaip teisės šaltiniai, šiandien nėra reikšmingi, nors Lietuvos

Respublikos CK teigiama, jog sandoriai neturi prieštarauti papročiams.

Išbraukti juos iš darbo teisės kaip teisės šaltinius būtų netikslinga.

Pripažįstama visuomeninė teisinė papročio veiksmo, reikšmė, bet kai tam

tikrų santykių nereguliuoja norminiai aktai.[5]

Precedentinė teisė labai paplitusi anglosaksų teisės šalyse.

Kontinentinėje Europoje precedentas mažai reikšmingas. Tuo tarpu Lietuvoje

jo vaidmuo ribotas, o vieta nėra labai aiški.

Darbo teisės šaltiniai – darbo teisės normų išraiškos formos.

Pagrindiniai šaltiniai yra norminiai aktai. Norminius aktus pagal

skirtingus kriterijus galima klasifikuoti į įvairias grupes (turinio ir

teisinio reguliavimo dalyko atžvilgiu jie labai įvairūs). Pagal galiojimo

erdvę juos galimaskirstyti į:

tarptautinius norminius aktus;

nacionalinius (valstybės vidaus) norminius aktus.

Tarptautiniai darbo teisės aktai nėra vienodi. Vieni iš jų uždeda tam

tikras prievoles valstybei, jos gyventojams kaip pasaulio bendrijos nariams

(pvz., Jungtinių Tautų Organizacija). Kiti tarptautiniai teisės šaltiniai

yra tam tikrų regioninių organizacijų ar specializuotų pasaulinių

organizacijų priimti norminiai aktai (pvz., Europos Sąjunga).

Tačiau svarbiausi yra nacionaliniai norminiai aktai. Pagal teisinę

galią jie skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus. Įstatymai yra

pagrindiniai darbo teisės šaltiniai, kadangi tai aukščiausių valstybės

valdžios institucijų priimti norminiai aktai. Jie turi didžiausią teisinę

galią bei viršenybę kitiems norminiams aktams.

Įstatymai yra skirstomi į:

konstituciją ir konstitucinius įstatymus;

kitus įstatymus.

Ypač reikšminga Lietuvos Respublikos konstitucija, kadangi joje

įtvirtinti pagrindiniai darbo teisės principai ir ji yra juridinis kitų

darbo įstatymų pagrindas. Kuriuos įstatymus reikėtų priskirti prie

konstitucinių, kol kas nėra nustatyta, bet jau rengiamas įstatymo

projektas. Poįstatyminiai aktai konkretizuoja įstatymus, nustato jų taikymo

taisykles ir pagal juos leidžiančius subjektus gali būti skirstomi į:

seimo nutarimus;

prezidento dekretus;

vyriausybės nutarimus;

ministerijų, žinybų, savivaldybės organų leidžiamus aktus.

Prezidento dekretuose darbo teisės normų nėra, todėl jie nelaikomi

darbo teisės šaltiniu. Seimo nutarimais dažnai patvirtinami įvairūs

statutai, kuriuose yra darbo teisės normų, todėl tai gali būti laikoma

darbo teisės šaltiniu.

Išskirtinė tarp darbo teisės šaltinių yra teismų praktika. Tačiau ir

šiandien nėra aišku, Lietuvoje galioja teismo precedentas ar yra ir kiek

yra privalomi aukščiausių teismo institucijų priimti nutarimai ir

išaiškinimai.

Darbo teisės šaltinių ypatybės

Lokalieji norminiai aktai.

Darbo teisėje yra gana daug norminių aktų, galiojančių ne visoje

valstybės teritorijoje, o tik tam tikroje įmonėje, organizacijoje. Tai

lokalieji aktai. Kitose teisės šakose tokių nėra. Tai tam tikros

darbavietės priimti aktai: darbdavių leidžiami vietiniai norminiai aqktai

(premijavimo nuostatai, atlyginimo pagal metinius darbo rezultatus

nuostatai ir pan.) ir kiti aktai. Tačiau dažniausios lokaliosios normos

įtraukiamos į kolektyvinę sutartį arba jos priedus. Tokių normų

reikalingumą lemia darbo teisės objekto specifika. Jos turi užtikrinti

darbdavių ir darbuotojų rezultatus, remiantis jomis įstatymų nustatytos

darbo ir darbo apmokėjimo sąlygos yra priderinamos prie konkrečios įmonės

specifikos. Yra šie lokaliųjų norminių aktų reikalavimai:

1. Jie neturi prieštarauti draudžiamosioms norminių darbo teisės aktų

nuostatoms.

2. Jie neturi bloginti darbuotojų padėties, palyginti su ta, kuri

nustatyta įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose.

3. Lokalieji aktai turi būti leidžiami tam įgaliotų organų ir laikantis

tam tikros tvarkos.

Darbo teisės vienovė ir diferencijacija.

Darbo teisės vienovė pasireiškia tuo, kad visi darbo įstatymai

grindžiami bendraisiais konstituciniais darbo organizacijos principais,

visi darbuotojai turi vienodas darbo teises ir pareigas. Vienovė – tai

visai valstybei bendri principai, reikalavimai, garantuojantys darbo saugą,

darbuotojų gyvybę ir pan. Teisinis darbo teisės vienovės pagrindas yra

Lietuvos Respublikos Konstitucija, DĮK, darbo sutarties įstatymas.

Tačiau teisiniai darbo santykiai yra specifiniai, nes įvairios gamybos

sritys labai skiriasi. Todėl būtina diferenciacija. Teisinių darbo santykių

dalyviai yra skirtingų psichofiziologinių savybių žmonės (pvz., moterys,

jaunimas, invalidai, pensininkai). Skiriasi ir konkrečių įmonių darbo

sąlygos. Todėl darbo santykiai reglamentuojami diferencijuojant, bet

nepažeidžiant bendrųjų reikalavimų.

Diferenciacijos pagrindai yra:

1) objektyvūs – darbo santykiai diferencijuojami atsižvelgiant į gamybos,

gamtines geografines sąlygas, darbo sąlygų kenksmingumą sveikatai ir pan;

2) subjektyvūs – darbo santykiai reglamentuojami atsižvelgiant į

psichofiziologines tų santykių subjektų savybes.

Skiriamos dvi darbo teisės šaltynių rūšys:

1) bendrieji norminiai aktai;

2) specialieji norminiai aktai.

Bendrieji norminiai aktai išreiškia darbo teisės vienovę, o specialieji

– diferenciaciją. Bendruosiuose norminiuose aktuose nustatytos normos

taikomos visiems darbuotojams nepriklausomai nuo ūko šakos, profesijos ir

pan. Specialiosios normos taikomos tik kai kurių kategorijų, įsakmiai

nurodytų įstatyme, darbuotojams. Tų kategorijų darbuotojų darbą reguliuoja

ir bendrieji darbo įstatymai, o specialieji numato tik bendrųjų taisyklių

išimtis. Todėl jie gali būti taikomi tik

konkrečiai numatytais atvejais.

Kai yra bendrosios ir specialiosios normos kolizija, taikoma specialioji

norma.

Darbo įstatymai numato diferenciacijos ribas. Leidžiant specialiuosius

norminius aktus šių ribų peržengti negalima.

2. Išskirtinė norminių aktų priėmimo tvarka.

Rengiant norminių darbo teisės aktų projektus, priimant sprendimus dėl

jų, labai plačiai vadovaujamasi derybų principu. Taip pat taikant darbo

teisės normas gana daug teisių suteikta darbuotojų profesinėmis sąjungomis.

Literatūra

1. A. Dambrauskas ir kiti. Darbo teisė., V., 1990m.

2. Darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai (sutartys, atostogos,

draudimas, apmokestinimas)., V., 2000m.

3. Darbo teisė (Darbo įstatymų ir ppoįstatyminių aktų rinkinys)., V., 1996m.

4. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo

sutarties įstatymas., V., 1995m.

5. Tarybinė darbo teisė., V., 1976m.

6. V. Tiažkijus ir kiti. Darbo teisė., V., 1999m.

———————–

[1] A. Dambrauskas ir kiti. Darbo teisė., V., 1990m., p. 24

[2] V.Tiažkijus ir kt. Darbo teisė., V., 1999m., p. 27

[3] V. Tiažkijus ir kt. Darbo teisė., V., 1999m., p. 28

[4] A. Dambrauskas ir kiti. Darbo teisė., V., 1990m., p. 31

[5] V. Tiažkijus ir kt. Darbo teisė., V., 1999m., p. 29