DARBO TEISĖS SĄVOKA, PRINCIPAI, ŠALTINIAI
I. Įvadas
Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų.
Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje – nustatyti
ir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojų
saugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, atostogas, teisingą apmokėjimą ir
pan. – griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises.
Darbo sutartis yra ta darbo teisės dalis, kuri reguliuoja darbuotojo ir
darbdavio santykius. Medžiagos apie šią darbo teisės šaką yra pakankamai.
Tačiau, kas yra ta pati darbo teisė, kaip ją suprantame, kokie jos
šaltiniai ir principai, mažai kas žino. Galbūt to nežinojimo viena iš
priežasčių yra tai, jog literatūra šia tema iš tikro gan skurdoka.
Šiame rašte darbo teisė aptariama, charakterizuojama remiantis V.
Tiažkijaus ir bendraautorių išleistos knygos “Darbo teisė” nuostatomis.
Šis darbas “Darbo teisės sąvoka, principai, šaltiniai” susideda iš
trijų dalių. Pirmojoje dalyje bendrais bruožais apibūdinama paties darbo
sąvoka, darbo teisės objektas. Antrojoje dalyje aiškinama, kas yra darbo
teisės principai ir kokie tie principai yra. Trečioji dalis skirta darbo
teisės šaltiniams. Visame darbe apibūdinant darbo teisę, nuolat stengiamasi
parodyti jos padėtį Lietuvoje.
II. Darbo teisės sąvoka
Darbo teisės sąvoka
Darbo teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius
dirbant arba labai glaudžiai susijusius su darbu. Darbas – tam tikru
laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla. Pati sąvoka
“darbas” nėra teisinė. Tai socialinė ekonominė sąvoka, apskritai
apibūdinama kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga
žmogaus veikla. Darbas – tai ne tik fizinių, biologinių žmogaus gebėjimų
panaudojimas. Paskutinių amžių technikos revoliucija įvedė jau seniai
praktikoje įgyvendintą, tačiau ilgai neįvardytą intelektinės veiklos
sąvoką. Galima teigti, kad veikla, neturinti minėtų ypatybių, nėra darbas.
Į darbo procesą įeina keli elementai: tik juos visus sujungus ir
tikslingai panaudojus vyksta darbas. Šie elementai yra:
tikslinga žmogaus veikla – tikslingas fizinių, protinių žmogaus gebėjimų
realizavimas;
darbo objektas – dalykai, kuriuos žmogus daro dirbdamas;
darbo priemonės, kuriomis žmogus veikia darbo objektą.
Darbo objektas ir darbo priemonės yra ne tik būtini darbo proceso
elementai, bet ir tam tikros nuosavybės formos objektas. Todėl yra labai
glaudus darbo santykių ir turtinių santykių ryšys, nes dirbdami žmonės
sueina į tam tikrus santykius su darbo objektų ir priemonių savininkais.
Dėl to darbo teisė, kaip atskira teisės šaka, ssusiformavo labai vėlai. Dar
nuo romėnų laikų manyta, kad atskiros darbo teisės nėra, o darbo santykius
reguliuoja civilinės ar komercinės teisės normos; darbo sutartis laikyta
viena iš civilinių teisių sutarčių (romėnų teisėje tai buvo paslaugų nuomos
sutartis).
Darbo teisės objektas
Darbo teisės objektas – tai visuomeniniai santykiai. Tačiau darbo teisė
reguliuoja ne visus darbo santykius, o tik tokius, kai darbo jėgos
panaudojimas tiesiogiai veikia jos turėtojo asmenybę. Vienas iš darbo
santykių požymių, kad jais tiesiogiai realizuojami žmogaus gebėjimai. Kitas
išskirtinis darbo santykių požymis yra visuomeninis jų pobūdis: galutinis
darbo rrezultatas nėra lemiamas. Trečiasis darbo santykių požymis yra darbo
atlygintumo požymis. Žmogus realizuoja savo gebėjimus siekdamas gauti
atlygį.
Išvardyti požymiai apibūdina darbo santykius. Esant visuomeniniams
darbo santykiams žmogus realizuoja gebėjimą dirbti, dirbant vienas dalyvis
turi paklusti organizacinei kito dalyvio valiai ir darbas atliekamas už
atlygį. Tai yra siaurai suprantami darbo santykiai.
Visuomeniniai darbo santykiai yra pagrindinis, bet ne vienintelis darbo
teisės reguliavimo objektas. Apskritai dauguma teisės šakų reguliuoja ne
vienos, bet kelių rūšių glaudžiai susijusius visuomeninius santykius. Iš jų
vienos darbo rūšies santykiai yra svarbiausi, nuo jų priklauso teisės šakos
pavadinimas.
Be siaurai suprantamų visuomeninių darbo santykių, darbo teisė taip pat
reguliuoja:
daug kolektyvinių darbo santykių, t.y. tokių, kurie atsiranda ne tiesiogiai
tarp darbuotojo ir darbdavio ir kaip nenaudojami darbiniai gebėjimai. Šie
santykiai yra prielaida atsirasti darbo , pvz., individualiems tarp
darbuotojo ir darbdavio, kolektyviniams tarp darbuotojo asociacijų ir
darbdavių asociacijų dėl darbo sąlygų nustatymo ir taikymo bei trišaliamas
santykiams tarp darbuotojų ir darbdavių asociacijų su valstybės valdymo
organais;
santykius dėl ginčų, kylančių tarp kolektyvinių darbo subjektų, sprendimo;
santykius dėl gyventojų įdarbinimo. Jie atsiranda prieš susiklostant darbo
santykiams, pvz., santykiai dėl darbo paieškos, įdarbinimo ir t.t.;
santykius, susijusius su teisine visuomeninių darbo santykių subjektų
tarpusavio atsakomybe už savo teisių ir pareigų pažeidimą esant darbo
santykiams. Tai apsauginiai santykiai. Žinomi du jų porūšiai:
santykiai dėl drausminės darbuotojų atsakomybės,
santykiai dėl materialiosios darbo santykių subjektų tarpusavio
atsakomybės;
santykius, atsirandančius ddėl darbo saugos, taip pat laikymosi priežiūros
ir kontrolės, tarp valstybės ar visuomeninių institucijų, prižiūrinčių
darbo saugą, ir darbuotojų, darbdavių, jų asociacijų.
Darbo teisė yra teisės šaka, kuri reguliuoja siaurai suprantamus
visuomeninius darbo santykius ir glaudžiai su jais susijusius kitus
visuomeninius santykius. Yra du klasikiniai teisinio reguliavimo metodai:
civilinis teisinis;
administracinis teisinis.
Civilinis teisinis metodas remiasi santykių dalyvių lygybe,
savarankiškumu ir santykių dispozityvumu, tuo tarpu administracinis
teisinis metodas remiasi teisinės apyvartos subjektų pavaldumu vienas
kitam. Darbo teisėje atikomi ir civilinio teisinio, ir administracinio
teisinio metodų būdai ir priemonės.
Darbo teisė reguliuoja ir valstybės tarnautojų darbą. Valstybės
tarnautojai, vykdydami savo funkcijas, yra administracinės teisės subjektai
ne esant santykiams su valstybės iantitucija, kurioje tarnauja, o
santykiams su gyventojais, įstaigomis ir pan.
III. Darbo teisės principai
Teisės principai – tai pagrindiniai jos nuostatai (arba pradai), kurie
išreiškia visuomeninių santykių teisinio reguliavimo dėsningumus,
svarbiausius jos bruožus ir vystymosi tendencijas.[1]
Darbo teisės principas – vadovaujantis pradas, išreiškiantis esminius
visuomeninių santykių bruožus, jų raidos tendencijas ir bendro teisinio
reguliavimo turinį bei tikslus.
Teisės principai yra objektyvūs. Tai reiškia, kad jų turinį lemia
ekonominiai dėsningumai, valstybės socialinės ir politinės sąlygos. Todėl
visokios teisinės akcijos, neatitinkančios tų dėsningumų, būna arba
neefektyvios, arba žalingos. Teisės principai yra išreiškiami teisės
normomis. Vadinasi, jų formavimuisi įtakos turi valstybinė valia.
Teisės principai gali reikštis vienu iš trijų teisės dalių: tesinės
sąmonės, teisės normų ir tteisinių santykių.
Teisės principai yra tam tikros idėjos, kuriomis būtina vadovautis
reguliuojant darbo santykius. Jie dažniausiai yra išreiškiami teisės
normose; principai atsispindi teisiniuose santykiuose.
Teisės principai gali būti klasifikuojami pagal taikymo apimtį. Yra
šios teisės principų grupės:
Bendrieji principai, būdingi visai teisei:
Principai, išreiškiantys žmogaus požiūrį į teisę:
kiekvienas asmuo ir visa visuomenė, paklusdami įstatymams, gali to paties
reikalauti iš valdžios;
istatymai negalioja atgal;
asmuo, kuris laikosi įstatymų, nepažeidžia kitų asmenų interesų.
Principai, išreiškiantys požiūrį į žmogų kaip didžiausią vertybę:
žmogus neturi būti priemonė pasiekti tikslų, atvirkščiai, pats žmogus yra
tikslas;
visi žmonės gimsta laisvi ir turi lygias teises;
nekaltumo prezumcija;
asmens teisių įgyvendinimas neturi pažeisti kitų asmenų interesų –
draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis.
Principai, susiję su teisingumo vykdymu:
niekas negali būti teisėjas savo byloje;
įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės;
kiekviena abejonė – kaltinamojo naudai;
atsakomybė esant kaltei.
Tarpšakiniai principai būdingi kelioms teisės šakoms. Daugiausiai tai yra
procesinių teisės šakų principai (pvz., šalių rungimasis).
Šakiniai, t.y. darbo teisės šakai būdingi, principai. Pagal jų taikymo
sferą jie skirstomi į:
Pasaulinius ir regioninius. Pagrindiniai šių principų šaltiniai yra 1948
metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės asamblėjos priimta
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, TDO, įkurtos 1919m. (būstinė
Ženevoje), konvencijos, 1961m. Europos socialinė chartija, 1989m. Europos
Bendrijos chartija dėl darbuotojų pagrindinių socialinių teisių ir
laisvių.[2]
Valstybės, Europos Tarybos, narės turi laikytis principų, suformuluotų
Europos Tarybos socialinėje chartijoje, priimtoje 1961m. ir įsigaliojusioje
1965m. vasario 26d.:
teisė į
darbą;
tesė į laisvą darbo pasirinkimą;
teisė į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas;
teisė gauti teisingą atlyginimą už darbą;
teisė jungtis į asociacijas (nors Lietuvoje mėginama tiesiogiai
reglamentuoti darbdavių ir darbuotojų santykius, nes nei darbuotojai, nei
darbdaviai nėra sukūrę stiprių organizacijų);
galimybė sudaryti kolektyvines sutartis ir kolektyvinius susitarimus.
Darbuotojas, būdamas vienas, negali diktuoti darbdaviui sąlygų. Sudarant
kolektyvinę sutartį, galima nustatyti sąlygas, kurios būtų kompromisas,
tenkinantis ir darbuotojus, ir darbdavį;
teisinė vaikų ir paauglių apsauga (pvz., Lietuvos Respublikos teisės normos
numato tam tikras nepilnamečių darbo santykių privilegijas);
dirbančių moterų teisės apsauga;
teisė į profesinį orientavimą;
apsauga nnuo nedarbo, ir kt.
Nacionalinius. Šie darbo teisės principai dažniausiai konkretizuoja
tarptautinius ir regioninius teisės principus nacionaliniuose įstatymuose.
Lietuvos Respublikoje – tai darbo sutarties įstatymo 2 straipsnis:
darbo sutarties šalių lygybė;
papildomų garantijų labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų grupėms
nustatymas;
draudimas vienašališkai keisti sąlygas, dėl kurių šalys susitarė;
darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį įstatymų nustatyta tvarka;
galimybė darbdaviui nutraukti darbo sutartį tik įstatymų numatytais
pagrindais;
darbuotojų lygiateisiškumas nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, tautybės,
pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių,
nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis.[3]
Teisės principų reikšmė:
principai turi labai didelę įįtaką ir reikšmę teisės kūrybai;
principai labai svarbūs taikyti įstatymus ir aiškinti teisės normas;
jeigu tam tikrų darbo santykių nereguliuoja norminiai darbo teisės aktai ir
jiems negalima taikyti panašius santykius reguliuojančių norminių teisės
aktų, taikomi įstatyme išvardinti principai,- tai tiesioginis principų
taikymas.
IV. Darbo teisės ššaltiniai
Teisės šaltiniai yra teisės kuriamosios veiklos rezultatų – teisės
normų – išraiškos formos. Tai valstybės organų arba įstatymų numatytais
atvejais – visuomeninių organizacijų sprendimų dėl naujų teisės normų
išleidimo arba galiojančių pakeitimo įforminimo būdai.
Darbo teisės šaltiniai yra įstatymai, kiti valstybės organų leidžiami
norminiai aktai, profesinių sąjungų leidžiami norminiai aktai. Visi šie
aktai dažnai vadinami “darbo įstatymais”. Šios sąvokos nereikia painioti su
darbo įstatymais tiesiogine prasme.[4]
Darbo teisės šaltiniai yra labai įvairūs pagal savo turinį ir teisinio
reguliavimo dalyką, todėl gali būti tam tikrais pagrindais suklasifikuoti:
pvz., pagal savo veikimo kryptį, pagal teisinę galią, pagal teisės
šaltiniuose įtvirtintų teisės normų bendrumą ir diferencijos laipsnį.
Tačiau šiame darbe darbo teisės šaltiniai aptariami laikantis V. Tiažkijaus
ir bendraautorių darbo teisės šaltinių sampratos.
Darbo teisės šaltinių hierarchija
Darbo teisės šaltiniai – tai tam tikrų normų objektyvizmo, raiškos
būdas. Norint, jog teisės norma galiotų, subjektas turi apie ją žinoti.
Teisės norma privalo turėti tam tikrą objektyvizuotą formą, tam tikrą
šraišką. Teisės šaltinis – teisės normos išraiškos priemonė, būdas.
Teisės istorijoje buvo įvairių išraiškos priemonių. Viena iš jų,
seniausia,- papročių teisė. Vėliau atsirado precedentinė teisė ir beveik
tuo pat metu – rašytinė teisė, kai teisės normos išreiškiamos norminiuose
aktuose, kuriuos leidžia aukščiausios valstybės institucijos. Šiuolaikinė
teisė, kaip teisės šaltiniais, daugiausia remiasi norminiais aktais.
Papročiai, kaip teisės šaltiniai, šiandien nėra reikšmingi, nors Lietuvos
Respublikos CK teigiama, jog sandoriai neturi prieštarauti papročiams.
Išbraukti juos iš darbo teisės kaip teisės šaltinius būtų netikslinga.
Pripažįstama visuomeninė teisinė papročio veiksmo, reikšmė, bet kai tam
tikrų santykių nereguliuoja norminiai aktai.[5]
Precedentinė teisė labai paplitusi anglosaksų teisės šalyse.
Kontinentinėje Europoje precedentas mažai reikšmingas. Tuo tarpu Lietuvoje
jo vaidmuo ribotas, o vieta nėra labai aiški.
Darbo teisės šaltiniai – darbo teisės normų išraiškos formos.
Pagrindiniai šaltiniai yra norminiai aktai. Norminius aktus pagal
skirtingus kriterijus galima klasifikuoti į įvairias grupes (turinio ir
teisinio reguliavimo dalyko atžvilgiu jie labai įvairūs). Pagal galiojimo
erdvę juos galimaskirstyti į:
tarptautinius norminius aktus;
nacionalinius (valstybės vidaus) norminius aktus.
Tarptautiniai darbo teisės aktai nėra vienodi. Vieni iš jų uždeda tam
tikras prievoles valstybei, jos gyventojams kaip pasaulio bendrijos nariams
(pvz., Jungtinių Tautų Organizacija). Kiti tarptautiniai teisės šaltiniai
yra tam tikrų regioninių organizacijų ar specializuotų pasaulinių
organizacijų priimti norminiai aktai (pvz., Europos Sąjunga).
Tačiau svarbiausi yra nacionaliniai norminiai aktai. Pagal teisinę
galią jie skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus. Įstatymai yra
pagrindiniai darbo teisės šaltiniai, kadangi tai aukščiausių valstybės
valdžios institucijų priimti norminiai aktai. Jie turi didžiausią teisinę
galią bei viršenybę kitiems norminiams aktams.
Įstatymai yra skirstomi į:
konstituciją ir konstitucinius įstatymus;
kitus įstatymus.
Ypač reikšminga Lietuvos Respublikos konstitucija, kadangi joje
įtvirtinti pagrindiniai darbo teisės principai ir ji yra juridinis kitų
darbo įstatymų pagrindas. Kuriuos įstatymus reikėtų priskirti prie
konstitucinių, kol kas nėra nustatyta, bet jau rengiamas įstatymo
projektas. Poįstatyminiai aktai konkretizuoja įstatymus, nustato jų taikymo
taisykles ir pagal juos leidžiančius subjektus gali būti skirstomi į:
seimo nutarimus;
prezidento dekretus;
vyriausybės nutarimus;
ministerijų, žinybų, savivaldybės organų leidžiamus aktus.
Prezidento dekretuose darbo teisės normų nėra, todėl jie nelaikomi
darbo teisės šaltiniu. Seimo nutarimais dažnai patvirtinami įvairūs
statutai, kuriuose yra darbo teisės normų, todėl tai gali būti laikoma
darbo teisės šaltiniu.
Išskirtinė tarp darbo teisės šaltinių yra teismų praktika. Tačiau ir
šiandien nėra aišku, Lietuvoje galioja teismo precedentas ar yra ir kiek
yra privalomi aukščiausių teismo institucijų priimti nutarimai ir
išaiškinimai.
Darbo teisės šaltinių ypatybės
Lokalieji norminiai aktai.
Darbo teisėje yra gana daug norminių aktų, galiojančių ne visoje
valstybės teritorijoje, o tik tam tikroje įmonėje, organizacijoje. Tai
lokalieji aktai. Kitose teisės šakose tokių nėra. Tai tam tikros
darbavietės priimti aktai: darbdavių leidžiami vietiniai norminiai aqktai
(premijavimo nuostatai, atlyginimo pagal metinius darbo rezultatus
nuostatai ir pan.) ir kiti aktai. Tačiau dažniausios lokaliosios normos
įtraukiamos į kolektyvinę sutartį arba jos priedus. Tokių normų
reikalingumą lemia darbo teisės objekto specifika. Jos turi užtikrinti
darbdavių ir darbuotojų rezultatus, remiantis jomis įstatymų nustatytos
darbo ir darbo apmokėjimo sąlygos yra priderinamos prie konkrečios įmonės
specifikos. Yra šie lokaliųjų norminių aktų reikalavimai:
1. Jie neturi prieštarauti draudžiamosioms norminių darbo teisės aktų
nuostatoms.
2. Jie neturi bloginti darbuotojų padėties, palyginti su ta, kuri
nustatyta įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose.
3. Lokalieji aktai turi būti leidžiami tam įgaliotų organų ir laikantis
tam tikros tvarkos.
Darbo teisės vienovė ir diferencijacija.
Darbo teisės vienovė pasireiškia tuo, kad visi darbo įstatymai
grindžiami bendraisiais konstituciniais darbo organizacijos principais,
visi darbuotojai turi vienodas darbo teises ir pareigas. Vienovė – tai
visai valstybei bendri principai, reikalavimai, garantuojantys darbo saugą,
darbuotojų gyvybę ir pan. Teisinis darbo teisės vienovės pagrindas yra
Lietuvos Respublikos Konstitucija, DĮK, darbo sutarties įstatymas.
Tačiau teisiniai darbo santykiai yra specifiniai, nes įvairios gamybos
sritys labai skiriasi. Todėl būtina diferenciacija. Teisinių darbo santykių
dalyviai yra skirtingų psichofiziologinių savybių žmonės (pvz., moterys,
jaunimas, invalidai, pensininkai). Skiriasi ir konkrečių įmonių darbo
sąlygos. Todėl darbo santykiai reglamentuojami diferencijuojant, bet
nepažeidžiant bendrųjų reikalavimų.
Diferenciacijos pagrindai yra:
1) objektyvūs – darbo santykiai diferencijuojami atsižvelgiant į gamybos,
gamtines geografines sąlygas, darbo sąlygų kenksmingumą sveikatai ir pan;
2) subjektyvūs – darbo santykiai reglamentuojami atsižvelgiant į
psichofiziologines tų santykių subjektų savybes.
Skiriamos dvi darbo teisės šaltynių rūšys:
1) bendrieji norminiai aktai;
2) specialieji norminiai aktai.
Bendrieji norminiai aktai išreiškia darbo teisės vienovę, o specialieji
– diferenciaciją. Bendruosiuose norminiuose aktuose nustatytos normos
taikomos visiems darbuotojams nepriklausomai nuo ūko šakos, profesijos ir
pan. Specialiosios normos taikomos tik kai kurių kategorijų, įsakmiai
nurodytų įstatyme, darbuotojams. Tų kategorijų darbuotojų darbą reguliuoja
ir bendrieji darbo įstatymai, o specialieji numato tik bendrųjų taisyklių
išimtis. Todėl jie gali būti taikomi tik
konkrečiai numatytais atvejais.
Kai yra bendrosios ir specialiosios normos kolizija, taikoma specialioji
norma.
Darbo įstatymai numato diferenciacijos ribas. Leidžiant specialiuosius
norminius aktus šių ribų peržengti negalima.
2. Išskirtinė norminių aktų priėmimo tvarka.
Rengiant norminių darbo teisės aktų projektus, priimant sprendimus dėl
jų, labai plačiai vadovaujamasi derybų principu. Taip pat taikant darbo
teisės normas gana daug teisių suteikta darbuotojų profesinėmis sąjungomis.
Literatūra
1. A. Dambrauskas ir kiti. Darbo teisė., V., 1990m.
2. Darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai (sutartys, atostogos,
draudimas, apmokestinimas)., V., 2000m.
3. Darbo teisė (Darbo įstatymų ir ppoįstatyminių aktų rinkinys)., V., 1996m.
4. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo
sutarties įstatymas., V., 1995m.
5. Tarybinė darbo teisė., V., 1976m.
6. V. Tiažkijus ir kiti. Darbo teisė., V., 1999m.
———————–
[1] A. Dambrauskas ir kiti. Darbo teisė., V., 1990m., p. 24
[2] V.Tiažkijus ir kt. Darbo teisė., V., 1999m., p. 27
[3] V. Tiažkijus ir kt. Darbo teisė., V., 1999m., p. 28
[4] A. Dambrauskas ir kiti. Darbo teisė., V., 1990m., p. 31
[5] V. Tiažkijus ir kt. Darbo teisė., V., 1999m., p. 29