Diplomatinė ir konsulinė teisė
KONSPEKTAS
TEMA: DIPLOMATINĖ IR KONSULINĖ TEISĖ
I. Diplomatinės ir konsulinės teisės sąvoka ir šaltiniai 2
II. Užsienio santykių institucijos ir jų bendras apibūdinimas 2
III. Diplomatinės atstovybės. Diplomatinių atstovybių funkcijos, privilegijos ir imunitetai 3
IV. Diplomatinių atstovybių struktūra ir personalas 6
V. Diplomatų akreditacija, diplomatų privilegijos ir imunitetai 8
VI. Konsulinės įstaigos. Jų funkcijos 9
Klaipėda
I. Diplomatinės ir konsulinės teisės sąvoka ir šaltiniai
Diplomatija – tai užsienio politikos įgyvendinimas taikiomis priemonėmis. Tarp diplomatijos ir tarptautinės teisės yra labai glaudus abipusis ryšys, nes diplomatija kaip užsienio politikos įgyvendinimas remiasi tarptautinės teisės normomis. Ji įgyvendinama per tarptautinės teisės normas. Iš kitos pusės, tarptautinės teisės nnormos kuriamos diplomatijos dėka. Per diplomatiją tarptautinės teisės normos ir realizuojamos, įgyvendinamos.
Diplomatija kaip mokslas tyrinėja diplomatijos istoriją, diplomatinę ir konsulinę teisę, diplomatinį protokolą, etiketą, šiuolaikinę diplomatiją, santykių tarp diplomatų reguliavimą.
Diplomatija – tai sritis, kurios dėka realizuojama užsienio politika. Ją aptarnauja tarptautinės teisės šaka – diplomatinė ir konsulinė teisė.
Diplomatinė ir konsulinė teisė – dvi savarankiškos teisės šakos (su savo specifika). Daugiau dėmesio bus skiriama diplomatinei teisei.
Diplomatinė ir konsulinė teisė – tai tarptautinės teisės šakos, nustatančios diplomatinių atstovybių bei konsulinių įstaigų teisinę ppadėtį, jų veiklos kryptis, šių institucijų bei jų darbuotojų privilegijas bei imunitetus, ir aplamai šios teisės šakos reglamentuoja diplomatinę bei konsulinę veiklą.
Diplomatinės ir konsulinės teisės šaltiniai:
Diplomatinę veiklą reglamentuoja 2 rūšių normos (tarptautinės ir nacionalinės).
Tarptautinės sutartys:
1. 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių ssantykių. 1991 m. ratifikavo Lietuva.
2. 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių.
1. 1969 m. Konvencijoje dėl specialiųjų misijų.
2. 1946 m. JTO konvencija dėl JTO privilegijų ir imunitetų.
3. 1947 m. JTO konvencija dėl JTO specializuotų įstaigų privilegijų ir imunitetų.
4. 1973 m. priimta konvencija dėl baudimo už nusikaltimus prieš asmenis, kurie naudojasi
tarptautine apsauga, taip pat diplomatinius agentus.
1. 1998 12 28 LR diplomatinės tarnybos įstatymas
Konsulinė teisė reglamentuota daugiausia dvišaliais susitarimais. Pvz., Lietuvos konsulinės konvencijos su Rusija, Lenkija, Kinija ir kt.
Su diplomatijos teise susijusius klausimus reglamentuoja specialūs daug LRV nutarimų. Šie nutarimai bus analizuojami kitose temos dalyse.
II. Užsienio santykių institucijos ir jų bendras apibūdinimas
Diplomatiją įgyvendina tam tikros valstybės institucijos (dažnai vadinamos užsienio santykių institucijomis).
Visas užsienio santykių institucijas pagal veikimo ribas galima suskirstyti į:
veikiančias valstybės viduje;
veikiančias užsienyje.
Veikiančias valstybės viduje iinstitucijas galima skirstyti į:
Bendros kompetencijos:
o LR Prezidentas (asmuo, atsakingas už užsienio politiką),
o LR Seimas,
o LR Vyriausybė.
Specialios kompetencijos institucijas:
o Užsienio reikalų ministerija. Ji nuolat sprendžia užsienio santykių palaikymo
klausimus, vadovauja diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms, kaupia ir analizuoja jų pateiktą informaciją, rengia tarptautines sutartis ir pan. Pačią URM sudaro trejopo pobūdžio padaliniai:
• Teritoriniai padaliniai atsakingi už užsienio santykių palaikymą su konkrečiomis valstybėmis (pvz., Vakarų Europos skyrius, Amerikos skyrius, NVS skyrius).
• Funkciniai užsiima tam tikra veikla (pvz., Konsulinis departamentas, Tarptautinių sutarčių departamentas).
• Administraciniai- tai pagalbiniai, kurie padeda funkcionuoti tiek ffunkciniam, tiek teritoriniams padaliniams.
Kalbant apie mūsų valstybės institucijas, visada rasime skyrių, kurio užduotis – palaikyti ryšius su užsienio valstybėmis. Yra valstybės institucijų, kurių veiklos sfera – užsienio valstybių teritorija (veikia užsienyje). Tai:
pastoviai veikiančios institucijos. Diplomatinės atstovybės, konsulinės įstaigos, atstovybės prie tarptautinių organizacijų;
laikinai veikiančios institucijos. Specialios misijos (pvz., nukreiptos vesti derybas), delegacijos (konferencijose).
III. Diplomatinės atstovybės. Diplomatinių atstovybių funkcijos, privilegijos ir imunitetai
Diplomatinė atstovybė – aukščiausia politinė institucija. Ji steigiama sostinėje palaiko ryšį su aukščiausiomis centrinės valdžios institucijomis. LR diplomatinėms atstovybėms pavedamos ir konsulinės funkcijos. Konsulinės įstaigos yra pavaldžios diplomatinėms atstovybėms. Gali būti steigiamos diplomatinės atstovybės, prie tarptautinių organizacijų. Jų funkcijos sutampa. Specialios misijos gali būti kuriamos tiek prezidento, tiek užsienio reikalų ministro iniciatyva, konkretiems tarpvalstybinių santykių klausimams spręsti. Nutraukus diplomatinius santykius, konsulinė veikla nebūtinai baigiasi.
LR diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų) nuolat veikianti Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti LR užsienio politikos uždavinius ir ginti LR, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus.
Pagal statusą diplomatinės atstovybės yra aukštesnio lygio.
Diplomatinės atstovybės – 2 rūšių:
1) ambasados – vadovauja ambasadorius;
2) misijos – žemesnį rangą turintys asmenys (priklauso nuo santykių).
Diplomatinių atstovybių veiklą reglamentuoja Vienos konvencija dėl diplomatinių ssantykių bei nacionaliniai įstatymai.
Egzistuoja diplomatinių atstovybių imunitetai ir privilegijos. Mokslininkai neranda vieningo apibrėžimo.
Imunitetas – diplomatinėms atstovybėms netaikoma valstybės, kurioje jos yra, jurisdikcija.
Privilegijos – tai teisinės pirmenybės, kurias lyginant su kitomis institucijomis turi diplomatinės atstovybės.
Prof. Levin “Diplomatičeskyj imunitet”: Diplomatiniai imunitetai turi savo istoriją. Mūsų protėviai neantardaliečiai suprato, kad kilus ginčui tarp genčių ir ėmus vesti derybas delegacijos nariai turi būti įsitikinę, kad vedant derybas jie nebus suvalgyti.
Diplomatas – diplomatinį rangą turintis LR pilietis, dirbantis pagal diplomato tarnybos sutartį ar terminuotą diplomato tarnybos sutartį. Diplomatų privilegijos ir imunitetai. Reikia skirti 2 rūšis:
1. Diplomatinių atstovybių privilegijos ir imunitetai.
2. Diplomatų privilegijos ir imunitetai.
Tai skirtingos sąvokos. Pirmu atveju kalbam kaip apie institucijas, o antru – apie funkcijų atlikimą. Kai kurie autoriai pateikia bendrą. Diplomatų imunitetai ir privilegijos – visuma ypatingų teisių ir pirmenybių, kurios suteikiamos užsienio diplomatams bei diplomatinėms atstovybėms priimančioje valstybėje su tikslu, kad būtų sėkmingai vykdomos diplomatinių atstovybių funkcijos. Reikia skirti imunitetą nuo privilegijos. Imunitetas TT gali būti suprantamas kaip išėmimas iš jurisdikcijos tiek diplomato tiek diplomatinės atstovybės. Tai reiškia, kad priimančios valstybės įstatymai esant imunitetui nėra taikomi. Kaip pavyzdžiui, kad priimančios valstybės įstatymai esant imunitetui nėra taikomi (panašiai savo sprendime dėl buvusios atstovybės patalpų gražinimo Lietuvai atsakė Prancūzijos teismai). Kalbant apie privilegijas jos ssuprantamos, kaip pirmenybės taikomos diplomatams, diplomatinėms atstovybėms. Diplomatinės privilegijos ir imunitetai formavosi palaipsniui. Vienos konvencijos (1961m.) 22 straipsnyje įtvirtintas diplomatinių atstovybių patalpų neliečiamumo imunitetas. Kalbant apie privilegijas – tai pirmenybės, kurios teikiamos diplomatams ir atstovybėms. Privilegijos ir imunitetai formavosi palaipsniui. Pirmą kartą visapusiškai imunitetai ir privilegijos buvo įtvirtinti Vienos konvencijoj dėl diplomatinių santykių. Jame fiksuojamos dvejopos valstybių pareigos:
1. Įpareigoja valstybę susilaikyti nuo veiksmų, kurie gali pažeisti imunitetą. Draudžia patekti į diplomatinės atstovybės patalpą kitaip, nei su jos vadovo leidimu. Jis yra absoliutus. (Nei gaisro nei kitokiu kitu atveju be atstovybės vadovo sutikimo tai daryti negalima).
2. Aktyvi priimančios šalies pareiga imtis spec. priemonių, veiksmų, kad būtų užtikrinta diplomatinių atstovybių apsauga (turi būti. apsaugotos nuo įsibrovimo, žalos padarymo, rimties trukdymo. Net demonstracijos turi vykti per atstumą).
Prie diplomatinių atstovybių patalpų priskiriamas ir transportas. Jis naudojasi neliečiamumu. Jį sustabdyti galima, bet instrukcijos tarp URM ir VRM pagrindu.
Diplomatinės atstovybės pagal 24 str.naudojasi dokumentų ir archyvų neliečiamumu. 44 straipsnis imunitetą praplečia, netgi nutraukus santykius, arba ginkluoto konflikto metu imunitetas turi būti užtikrintas. Diplomatinis kurjeris taip pat naudojasi imunitetu ir privilegijomis (jo funkcijas gali atlikti laivo kapitonas, lėktuvo vadas). Atstovybės naudojasi ir fiskaliniu imunitetu, t.y. atleidžiamos nuo t.t. mokesčių: žemės rentos, bet nuo mokesčių už paslaugas jos neatleidžiamos.
Diplomatų
imunitetai ir privilegijos: užtikrinamas asmens neliečiamumo imunitetas, artimas atstovybės imunitetui (29 konvencijos str.). Priimanti valstybė turi reikšti diplomatui tinkamą pagarbą ir imtis visų reikalingų priemonių, kad užkirstų kelią bet kokiam pasikėsinimui į jo asmenį, laisvę ir garbę. Asmuo neliečiamas – negali būti areštuojamas ar bet kokia forma sulaikomas. Bet gali būti sulaikytas betarpiškai darant nusikaltimą. Paaiškėjus, kad diplomatas – paleidžiamas. Paskui gali būti paskelbtas persona non grata. Turi palikti šalį, jei nepalieka, imunitetas dingsta.
Valstybė gali savo nuožiūra atsisakyti imuniteto, pvz., GGruzija, sužinojusi, kad Gruzijos diplomatas nušovė žmogų, atsisakė imuniteto (čia JAV buvo). Imunitetas užtikrina diplomato privačios rezidencijos neliečiamybę. Imunitetas ir jurisdikcija: baudžiamoji, civilinė, administracinė. Negali būti taikoma atsakomybė už pažeidimus: baudžiamoji – 100%, jei valstybė neatsisako. Diplomatas kaip asmuo negali būti atvesdinamas kaip liudytojas (jei tik pats sutinka). Administracinė atsakomybė – taip pat 100%, o civilinė – jau su klausimu (pvz., avarija? Paprastai atlyginama). VK praktika – jokiu būdu nenagrinėti būtų teisme. Kiti sako, kad civilinė jurisdikcija taikoma, kai diplomatas vveikia kaip privatus asmuo (bet nebūtinai).
Diplomatas atleidžiamas nuo bet kokių muitų ar mokesčių, išskyrus mokesčius už paslaugas.
Diplomato bagažas nėra tikrinamas kertant valstybės sieną, bet jei yra pagrindo manyti, kad daromas nusikaltimas, diplomato bagažas patikrinamas, bet turi dalyvauti diplomatas, o jjei negali, tai atstovybės darbuotojas. Asmeninio naudojimo daiktai neapmuitinami.
Privilegijos diplomatams – pagarba, priėmimai. Mini savo valstybės šventes. Paskutiniai į priėmimą atvyksta turintys aukščiausią rangą (ir pirmi išeina).
Kiekvienas asmuo, turintis diplomatines privilegijas ir imunitetus, pradeda jais naudotis nuo atvykimo į priimančios valstybės teritoriją. Šį momentą reikia skirti nuo momento, kai diplomatas pradeda vykdyti savo funkcijas.
IV. Diplomatinių atstovybių struktūra ir personalas
Kiekviena valstybė nusistato sau tinkamą DA struktūrą (skyrius, padalinius). Skyriai – ekonominiai, kultūros, politinis, konsulinis (gali būti), kanceliarija. Darbuotojų skaičius – kiekvienos valstybės reikalas. Didžiosiose valstybėse gali būti net 5000 ir daugiau darbuotojų DA.
Diplomatinis personalas
Jis gali būti suskirstytas į 3 grupes:
1) diplomatai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas.
2) administracinis-techninis personalas: buhalteriai, vertėjai, kanceliarijos vedėjai – techniniai darbuotojai.
3) aptarnaujantis personalas: vairuotojai, kurjeriai, ššveicoriai, liftininkai, kiemsargiai.
Paprastai sudaro buvimo valstybės piliečiai.
Skirstymas reikalingas todėl, kad reikia nustatyti, kokia apimtimi šie asmenys naudojasi diplomatiniais imunitetais ir privilegijomis.
Diplomatinėje teisėje išskiriama ne tik diplomatų rangai, bet ir klasės. Pirmą kartą suklasifikuoti 1815 m. Vienos deklaracijoje. Ryšium su diplomatiniais rangais ir klasėmis naudojamos tam etiketo taisyklės. Diplomatinis atstovas lygu diplomatinės atstovybės vadovui. Diplomatinis agentas – tiek vadovas, tiek personalas.
Diplomatinių atstovybių vadovų klasės:
a) ambasadoriai arba nuncijai, akredituoti prie valstybių vadovų,
b) pasiuntiniai arba internuncijai, akredituoti prie valstybių vadovų;
c) reikalų patikėtiniai, akredituoti pprie Užsienio reikalų ministerijos.
Diplomatinius rangus nustato pačios valstybės. 1998 m. diplomatinės tarnybos įstatyme nustatyti tokie diplomatiniai rangai:
1) Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius,
2) LR nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras,
3) ministras patarėjas,
4) patarėjas,
5) pirmasis sekretorius,
6) antrasis sekretorius,
7) trečiasis sekretorius,
8) atašė.
Pirmus du ragus suteikta LR Prezidentas savo dekretu, URM Ministro teikimu.Šis rangas suteikiamas iki gyvos galvos. 3-8 – suteikia URM Ministras. Sudaroma atestacinė komisija. Galima išskirti 2 diplomatų kategorijos: a) karjeros, b) politikai. Atašė rangas suteikiamas tik po 1 metų diplomatinės tarnybos darbo. Atašė – tai ne tik diplomatinis rangas, bet tam tikra veiklos kryptis: karo (gali būti pagal kariuomenės rūšis); kultūros; spaudos.
Pagrindinės diplomatinių atstovybių funkcijos įvardijamos Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių:
1) akredituojančios valstybės atstovavimas buvimo valstybėje ir oficialių santykių palaikymas;
2) akredituojančios valstybės ir jos piliečių interesų buvimo valstybėje gynimas diplomatinės gynybos priemonėmis;
3) derybų su buvimo valstybės vyriausybe vedimas;
4) informacijos apie buvimo valstybės politinį, ekonominį gyvenimą rinkimas teisėtais būdais;
5) draugiškų santykių tarp buvimo valstybių skatinimas bei ekonominio, kultūrinio, mokslinio bendradarbiavimo vystymas.
LR diplomatinės tarnybos įstatyme numatyta dar viena funkcija: – diplomatinė atstovybė platina informaciją apie LR, jos politinę, socialinę, ekonominę padėtį, kultūra, papročius, tradicijas.
Terminas “diplomatinis korpusas”: siaurąja: diplomatinių atstovybių vadovai, akredituoti toje šalyje; plačiąja prasme: visi asmenys, turintys diplomatinius rangus, o taip ppat jų šeimos nariai.
Diplomatiniam korpusui vadovauja duajenas. Paprastai juo būna vyriausias amžiumi ar seniausiai toje valstybėje dirbantis diplomatinės atstovybės vadovas.
Lietuvoje (kadangi ji katalikiška) diplomatinio korpuso vadovas – Vatikano atstovas.
V. Diplomatų akreditacija, diplomatų privilegijos ir imunitetai
1998 m. sausio 6 d. LRV patvirtino Užsienio valstybių diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų bei tarptautinių organizacijų atstovybių narių akreditavimo LR nuostatus.
Akreditavimas – diplomatinio atstovo užsienio valstybėje paskyrimo procedūra. Akredityvas suprantamas kaip protokolo tarnybos veikla, susijusi diplomatinių atstovybių ir kitų nutarimo pavadinime išvardintų asmenų, atvykusių į Lietuvą, registravimu. Akredityvas – tai ne tik registravimas, bet ir šių asmenų statuso nustatymas – pagal tarptautines konvencijas bei valstybės įstatymus. Akreditavimo dėka išduodamas akreditacijos pažymėjimas arba identifikacijos kortelė. Ši kortelė laikoma oficialiu dokumentu, patvirtinančiu asmens tapatybę, jo statusą bei diplomatinius imunitetus ir privilegijas, kurie taikomi LR teritorijoje.
Akreditacijos kategorijos
Akredituojamiems asmenims, atsižvelgiant į diplomatinių (konsulinių) imunitetų ir privilegijų taikymo praktiką ir priklausomai nuo jų statuso, suteikiamos akreditacijos kategorijos – “A”, “B”, “C”, “D” arba “E”:
„A“ kategorija suteikiama diplomatiniams agentams, konsuliniams pareigūnams ir tarptautinių organizacijų atstovybių nariams, kurie pagal tarptautinę teisę naudojasi diplomatinėmis privilegijomis ir imunitetais;
“B” kategorija suteikiama administracinio techninio personalo nariams ir konsuliniams darbuotojams;
“C” kategorija suteikiama aptarnaujančiojo personalo nariams ir privatiems namų darbininkams;
“D” kategorija suteikiama užsienio valstybių garbės konsulams;
„E“ kategorija ssuteikiama tarptautinių organizacijų atstovybių nariams, kurie pagal tarptautinę teisę naudojasi ribotais imunitetais ir privilegijomis.
Tam tikrų asmenų atžvilgiu akreditacijos procesas sudėtingesnis – diplomatinių atstovybių vadovų ir karo atašė. Prieš skiriant vadovą į pareigas, būtina gauti buvimo valstybės agremaną. Tai yra sutikimas. URM pateikia duomenis apie asmenį, nurodydama jo darbovietes, anketiniu duomenis, ir prašo sutikti, kad tas asmuo atstovautų. Šis procesas – slaptas. Juo nenorima pakenkti diplomato karjerai. Jeigu 1 mėnesio bėgyje negaunamas atsakymas, tai laikoma, kad sutikimas neduotas. Gavus sutikimą, diplomatinės atstovybės būsimam vadovui išduodamas įgaliojamasis raštas. Priklausomai nuo to, kam jis įteikiamas, skiriama akreditacija:
– prie valstybės vadovo,
– prie užsienio reiklų ministro.
Kai įteikiamas įgaliojamasis raštas, laikoma, kad ambasadorius faktiškai pradėjo savo darbą. Po įgaliojimo raštų įteikimų visi jo pasisakymai vertinami kaip valstybės atstovo pasisakymai.
LR diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi URM. LR diplomatinę atstovybę URM ministro teikimu, iš anksto apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, steigia arba likviduoja Vyriausybė.
VI. Konsulinės įstaigos. Jų funkcijos
Remiantis 1995 m. statutu yra skiriamos rūšys:
1. Generaliniai konsulatai.
2. Konsulatai.
3. Vicekonsulatai.
4. Konsulinė agentūra.
Konsulatas, kaip įstaiga, aptarnauja atitinkamą teritoriją (Rusija nori atidaryti konsulatą Kaune). Konsulinis vadovas turi gauti egzekvatūrą. Iš esmės taikomi tie patys imunitetai ir privilegijos kaip ir diplomatams (prie diplomatų esantis administracinis techninis personalas turi privilegijas ir imunitetus tik funkcijų vykdymo metu ).
Šiaip imunitetą gali suteikti abipusiu šalių susitarimu.
2 ypatybės:
jei užmegzti diplomatiniai santykiai, tuo pačiu užmegzti ir konsuliniai santykiai,
bet jei diplomatiniai santykiai nutraukti, tai konsuliniai santykiai išlieka.
Personalui (3 kategorijai) privilegijos netaikomos. Imunitetus taip pat turi sutuoktinis ir vaikai.
Konsulinių atstovybių funkcijos:
LR Konsulinio statuto 22 str. išvardintos tokios bendrosios:
a) konsulinis pareigūnas gina LR ir jos piliečių teises bei interesus;
b) imasi priemonių pažeistoms teisėms atkurti;
c) skatina LR ir valstybės, kurioje yra konsulinė įstaiga, ekonominių, prekybos, kultūrinių, draugiškų studijų santykių vystymą;
d) konsulinis pareigūnas visomis teisėtomis priemonėmis rrenka informaciją apie įvykius, kurie gali sudominti jo valstybę.
(bendrosios sutampa su atstovybių, išskyrus atstovavimo)
II.Specialiosios funkcijos:
1. Funkcijos, susijusios su areštu ir teisminiu nagrinėjimu.
Jei areštuojamas konsulinės įstaigos valstybės pilietis, tai apie šį faktą turi būti pranešama konsului. Konsulinis pareigūnas turi teisę lankyti areštuotą pilietį, perduoti-priimti korespondenciją, rūpintis jo gynyba.
2. Funkcijos, susijusios su palikimu:
a) išduodami leidimai išvežti ar įvežti daiktus, kurie yra palikimo dalis;
b) išduodamas leidimas realizuoti palikimo dalį;
c) išduodami leidimai konvertuoti atstovaujamosios valstybės valiutą, jei tai susiję su palikimu.
Buvimo valstybės kompetentingos institucijos kkonsulinei įstaigai privalo pranešti apie mirtį atstovaujamos valstybės piliečio, informuoti apie testamentą, paskirtą turto tvarkytoją. Konsulinis pareigūnas turi užtikrinti palikimo apsaugą. Jis turi veikti remdamasis tos valstybės įstatymais, kurios teritorijoje jis yra.
3. Funkcijos, susijusios su pilietybės klausimais:
Konsulinis pareigūnas turi teisę:
a) rregistruoti atstovaujamosios valstybės piliečius, atvykusius laikinai ar nuolat gyventi;
b) priima pareiškimus, o taip pat išduoda dokumentus pilietybės klausimais;
c) vizų išdavimas.
4. Funkcijos, susijusios su civilinės būklės klausimais:
a) mirtis;
b) gimimas;
c) santuoka.
5. Funkcijos, susijusios su globa.
Konsulinis pareigūnas turi teisę:
a) buvimo valstybės institucijoms siūlyti reikalui esant globėjus ar rūpintojus; (gavus informaciją, kad nepilnamečiui reikalinga pagalba, jis turi tuo pasirūpinti).
6. Funkcijos, susijusios su pagalba laivams.
Tai seniausia konsulinė funkcija. Kiekvienas laivas gali tikėtis konsulo pagalbos. Konsuliniai pareigūnai:
a) gali susitikti su laivo kapitonu, įgulos nariais;
b) turi teikti pagalbą apiforminant krovinius
ir pan.
7. Funkcijos, susijusios su pagalba kapitonui ir įgulai:
a) jeigu kapitonas kreipiasi, tai gali spręsti ginčus tarp laivo įgulos ir kapitono;
b) gali atlikti kvotą, įvykus laive nusikaltimui;
c) turi užtikrinti, kad įgulos nariai, keleiviai susirgę būtų gydomi arba būtų ggrąžinami į valstybę;
d) turi lydėti kapitoną arba įgulos narį teisme ir teikti jiems atitinkamą pagalbą.
8. Konsulinės funkcijos laivo avarijos atveju:
a) konsulinis pareigūnas turi teikti pagalbą, jos paprašyti iš buvimo valstybės:
kad laivą išgelbėti, apsaugoti, išgelbėti įgulą, išsiųsti į namus.
9. Orlaiviai:
tinka visa tai, kas buvo apie laivus.
10. Konsuliniai pareigūnai atlieka ir notarinius veiksmus:
tvirtina sandorius, dokumentų nuorašus, liudyti parašus dokumentuose, tvirtinti išverstus dokumentus ir pan.
11.Specialios teisės dėl dokumentų legalizavimo.
Konsulinis pareigūnas paliudija, kad dokumentai bei parašai dokumentuose yra tikri.
Visa tai konsulinis pareigūnas turi atlikti vvadovaudamasis savo valstybės įstatymais ir atsižvelgdamas į buvimo valstybės įstatymus.
Už konsulines paslaugas atliekant notarinius veiksmus, išduodant dokumentus imamas konsulinis mokestis.
Dauguma valstybių pripažįsta garbės konsulus. Tai nusipelnę asmenys, kurie nėra atstovaujamosios valstybės piliečiai, bet su atstovaujamąja valstybe susitarus jie atlieka konsulines funkcijas.
