ES DARBO TEISĖ

ES DARBO TEISĖS KONSPEKTAI

Europos parlamentas

Jis atlieka konsultacinę funkciją. Tačiau priimant pirminius teisės aktus jo kompetencija buvo plečiama. Teisės aktų leidyba taip pat jo kompetencijoje. Jis taip pat atleidžia ir skiria Europos Komisijos pirmininką. Priežiūros, biudžetinė funkcija.

Komisija perduoda teisės akto projektą Parlamentui, tam, kad jis pareikštų savo nuomonę dėl šio teisės akto. Jo nuomonė nėra privaloma tarybai. Bet neatsiklausus parlamento būtų pažeista nustatyta procedūra.

Kita svarbesnė parlamento funkcija- bendradarbiavimo procedūra dėl teisės aktų priėmimo.

Komisija teikia siūlymo dėl teisės akto, Taryba prašo pparlamento nuomonės, o ją gavus, Tarybą priima bendrą sprendimą, o tuomet vėl teikiamas projektas Parlamentui, o šis per 3 mėn. arba pritaria arba ne, ar siūlo pakeisti. Grąžinus taryba vėl svarsto Projektą. Jai pritariama tai kvalifikuota balsų dauguma. Jei Parlamentas siūlo pakeisti/nepritaria teisės akto projektui Taryba šį teisės aktą gali priimti vienbalsiai.. Svarbu – bendro sprendimo procedūra analogiška bendradarbiavimo procedūrai.

Taryba

Teisės aktų priėmimo procese taryba – pagrindinė institucija. Ji turi sprendžiamąją galią antrinių teisės aktų priėmimo procese. Tarybą sudaro valstybių narių aatstovai – po 1. Atstovais džn. Būna ministrai arba ministro lygio, kitaip jie neturėtų balsavimo teisės.

Taryba vykdo EB ekonominius Sprendimus, gali įgalioti Komisiją įgyvendinti sprendimus. Taryba gali priimti sprendimus tik resant parlamento ir Komisijos nuomonei. Tarybos sudėtis nėra pastovi. TTai priklauso nuo sprendžiamo klausimo, nuo srities, temos.

Taryba – nenuolatinis organas. Ji renkasi vieną du kartus per mėnesį. Didžiąją dalį Tarybos darbo atlieka Nuolatiniai atstovai.

Taryba teisės aktų leidime dalyvauja tik priimant sprendimus, kurie gali būti priimami kvalifikuota balsų dauguma, vienbalsiai arba paprasta balsų dauguma.

Komisija

Ji susideda iš nepriklausomų tarnautojų. Ją sudaro 20 narių. Kiekviena valstybė turi po vieną narį, o didžiosios po 2. tai vadovaujantys darbuotojai, o aparatą sudaro apie 19.000. .

Komisija turi plačius įgaliojimu teisės aktų leidyboje: iniciatyvos teisė. Ji teikia pasiūlymus, bet ir toliau bendradarbiauja bendradarbiavimo ir bendro sprendimo priėmimo procese, teikia išvadas. Ji gali ir savarankiškai priimti teisės aktą, bet tai bus žemesnio lygio teisės aktas.

Komisija taip pat veikia kaip sutarčių sergėtoja. Komisija gali priversti vvalstybes nares vykdyti savo įsipareigojimus (ieškiniai).Taip pat patariamoji ir atstovaujamojo funkcija, finansų valdymo, administracijos funkcija.

Europos Teisingumo Teismas.

Vienodai aiškina ES teisės aktus., siūlo vienodą jų taikymo praktiką, taip pat teisminių ginčų nagrinėjimo funkcija.

Teismo sudėtis – 15 teisėjų, priklausomai nuo valstybių narių skaičiaus. Teisėjo kadencija – 6 metai. Kadencijų skaičius neribojamas. Teisėjus skiria valstybės – narės. Nėra reikalavimo teisėjo pilietybei. Spec. Reikalavimų teisėjams nėra, jie turi turėti tam tikrą kvalifikaciją, keliamą jų valstybės aukšč. Teismo teisėjui.

Teismo sudėtyje taip pat veikia generaliniai aadvokatai. Jie neatstovauja savo šaliai, o tik išreiškia savo nuomonę, kuri nėra privaloma teismui. Taip pat yra ir 1-os instancijos teismas. Jo sprendimai gali būti apskundžiami ETT-ui.

ETT gali būti paduoti ieškiniai dėl įsipareigojimų nevykdymo, personalo bylos, nuostolių atlyginimai , nacionaliniai teismai gali prašyti išvados ETT – o.

3) Ieškiniai dėl neveikimo. Atsakovas – EB institucijos.Ieškovas – valstybės narės, fiziniai, juridiniai asmenis, organzacijos.

4) Personalo bylos sprendžia kilusius ginčus tarp EB institucijos ir jos tarnautoju.

5) Ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo , kai ES institucijos pareigūnai savo neteisėta veikla padaro žalą .

6) Ieškiniai dėl išankstinės išvados . Tikslas – aiškinti ES teisės normas užtikrinti ES teisė būtų vienodai taikoma (jei neaiškumai ta dėl taikymo). Prašymus teikia valstybės narės, teismai , kai kyla neaiškumų nagrinėjant konkrečias bylą (dėl pačios teisės nomos turinio, ar pats teisės aktas teisėtas, nepreištarauja ES teisei).

Jei teisės aktas pripažįstama neteisėtu , anaikinama .

Į ETT kreipiamasi tada kai byla nagrinėjama teisme , kurio sprendimas neapskundžiamas apeliacine tvarka.

ETT negali atsisakyti priimti bylos išvadai . ETT išaiškinimas yra privalomas nacionaliniams teismams.

7) prieštaravimai dėl neteisėtumo.Priima bendro pobūdžio taikymo teisės aktai .Ginti juridinių ir fizinių asmenų teises nuo neteisėto ES ir nacionalinių teisės aktų.

Darbuotojo samprata

EB sut. 39str.1d.- “ne vėliau kaip iki pereinamojo laikotarpio pabaigos ddarbuotojms turi būti užtikrinta judėjimo laisvė”.

Tačiau nebuvo apibrėžta darbuotjo samprata. Iš esmės galima darbuotoją apibrėžti kaip dirbanti pagal sutartį. Tačiau tada kaip traktuoti tuos kurie dirba nevisą darbo diną ar atlieka praktiką .

Darbuotojo samprata suformavo ETT sprendimai.

Lewin byla 1981 m Nr.53. Ieškovas D. Brit. pilietis ( jo žmona nepiletė) 1978m. kreipėsi į Olandijos kompetetingas institucijas dėl leidimo žmonai gyventi Olandijoje , tačiau jų leidimas buvo neišduotas motyvuojant , kad jo žmona nedirba, o kai žmona įsidarbino ½ dienos , institucijos atmetė prašyma motyvuodamos , kad gaunamos nepakankamos pajamos.

ETT – dirbantisis apima ir tuos asmenis kurie dirba ribotai , bet jų darbas realus , vykdo darbą turinti ekonominę vertę . Šis principas taikomas tiek tada kai asmuo pilnai save išlaiko , tiek tada kai gauna mažiau nei nustatyta minimali alga .

Kempf byloje 139/85 Vokietijos muzikants Olandijoje dirbo muzikos mokytoju nepilną darbo dieną ir gaudavo pašalpas iš valstybės .Vėliau susirgo ir negalėjo dirbti , jo prašmas dėl leidimo apsigyventi buvo atmestas , nes Olandijos istaigos nelaikė jo dirbančiu.

ETT- nesvarbu ar papildomų lėšų pragyvenimui yra gaunama iš privačių šaltinių ar valstybės .

Steymann byloje 196/87 Vokietijos pilietis dirbo Olandijoje religinėje bendruomenėje ir pasibaigus leidimui jis nebuvo pratęstas , nes Olandijos valdžia jo nelaikė ddirbančiuoju .Tai motyvavo , kad minėtas asmuo negaudavo algos , tačiau religinė bendruomenė aprūpindavo ji maistu drabužiais gyvenamuoju plotu , kišenpinigiais .

ETT – už darbą bendruomenė teikė paslaugas , o pats darbas pasireiškė reilia veikla.

Bettray byloje 344/87 Vokietijos pilietis 1980-83 gyveno Olandijoje , leidimas nuolat gyventi neišduotas , nes nebuvo dirbantysis.Ieškovas dalyvavo specialioje programoje reabilitacinėje programoje narkomanams ir dirbo kiek pajėgė.

ETT – valstybė apmokamas darbas , kaip reabilitacinė programa nereiškia ekonominės veiklos.

Taigi darbuotojas – asmuo atliekantis tam tikrą ekonominią veiklą vadovaujamas kitų asmenų ir už tai gaunaatlyginimą .

Dėl praktikantų Lawrie – Blum byloje 66/85 D. Brit. pilietei išlaikius egzaminą nebuvo leista atlikti pradinių klasių klasių pedagoginės praktikos . Motyvuojant , kad pagal Vok. Žemių įstatymus atlikti pedagoginę praktiką galima tik vokietijos piliečiams , o atliekantys praktyka nėra dirbantieji.

ETT – bandomąją praktiką atliekanti mokytoja dirbo vadovaunama , prižiurima mokyklos . Ji teikė ekonomines paslaugas ir už tai gavo atlyginimą.

Darbuotojas – bet kuris faktiškai ir realiai dirbantis asmuo , net jei dirba ne visą darbo dieną , arba jo atlyginimo tarifas mažesnis nei minimumas ar iš viso jo nėra.

Darbuotojo laisvo judėjimo sąlygos

Sąlygos :

1) EB narės pilietybė

2) mokėti atatinkamą valstybės narės kalbą (šis reikalavimas taikoma tik tam tikrom profesijom ir pareigom.Sąrašą profesijų nustato

valstybės narės norėdamos išssaugoti kalba ir kultūrą)

3) pasas, ID kortelė

4) sveikatos reikalavimai (dir. Nr.221 1964m.)

Šios sąlygos susijusios su EB sut. 39str. .Šio str 1 d. įtvirtinta: “ne vėliau kaip iki pereinomojo laikotarpio pabaigos bendrijoje turi būti garantuota darbuotojų judėjimo laisvė”

2d.- “siekiant tai užtikrinti reikia panaikintibet kokią valstybių narių piliečių diskriminaciją dėl pletybės kai tai susije su darbu, atlyginimu ir kitomis darbo bei įdarbinimo sąlygomis .“

3d.- suteikia teisę, taikant apribojimus , pateisinamus viešąja tvarka , visuomenės saugumu arba jos sveikata :

a) įsidarbinti pagal pasiūlymus;

b) šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje;”

c) pasilikti valstybėj narėje po darbinių santykių nutraukimo

4d. – šios nuostatos netaikomos valstybės tarnyboje.

EB 40str. Taryba turi išleisti atatinkamus teisės aktus įtvirtinančius konkrečias priemones susijusias su darbo teise .

Teisė įsidarbinti

Reglamentas 1612/68 1str.- bet kurios valstybės narės piliečiai nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos turi teisę ieškoti ir dirbti kitoje valstybėje narėje , kaip ir toje valstybėje narėje.

1973 m. ieškinis prieš Pranc..Pranc. galiojo įstatymai kad jos laivuose gali dirbti tik ¼ svetimšalių.

ETT- ttai konstatavo tai kaip pažeidimą.

Valstybė narė negali diskriminuoti kitų šalių piliečių , negali riboti prašymų dėl įsidarbinimo , riboti laisvų darbo vietų skelbimo , specialiais konkursais ar kitais būdais. Valstybė narės neturi teisės skaičiais ar procentais riboti kitų valstybių narių ppiliečių įsidarbinimo.

Reglamento 5str. : valstybė narės piliečiams turi būti suteikiamos , ieškant darbo tokios pat teisės kaip ir tos valstybės piliečiams .

Išimtis: reglam. 3str.1d. – reikalavimas kalbos mokėjimui.

Europos Teisingumo Teismo byla ’87m. Groener byla – sprendimas atsakovo naudai. Pagal Airijos įstatytus profesinių mokyklų mokytojai turi mokėti airių kalbą ir būti išlaikę kalbos egzaminą. Tačiau jei l.trūktų mokytojų švietimo ministras turi teisę padaryti išimtį. Olandijos pilietė nebuvo išlaikiusi airių kalbos testo. ETT nustatė, kad nuolatinėms mokytojo pareigoms reikia mokėti airių kalbą.

2) Įsidarbinimas ir lygybė. Teisė į vienodas darbo sąlygas nustato reglamento 7 str., EB 30 str. Darbininkui turi būti sudarytos tos pačios įdarbinimo ir darbo sąlygos, nepriklausomai nuo tautybės.apima ir tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją.

Ugliola byloje Vokietijos įst. skaičiuojant darbo sstažą atsižvelgia į tarnybą kariuomenėje. Atsakovas – Italijos pilietis dirbo Vokietijos įmonėje, o karinę tarnybą atliko Italijoje. Vok. įmonė atsisakė atsižvelgti į jo tarnybą. ETT konstatavo, kad EB teisė nesikiša į valstybių narių sprendimą teikti tokio pobūdžio privilegijas su sąlyga , kad įst. nepažeidžia piliečių teisių. Vok. buvo įpareigota taikyti savo teisės aktus taip kad būtų atsižvelgta į objektyviai skirtingą dirbančiųjų iš kitų šalių padėtį. (Netiesioginė diskriminaciją, nes nuo d.stažo priklausė atlyginimas)

Sotgiu byloje Italijos pilietis dirbo Vok. ir kaip iir dirbantieji turintys Vok. pilietybę gaudavo “gyvenimo atskirai nuo šeimos pašalpą”. Tačiau vėliau pašalpa buvo padidinta tiems kas įsidarbinimo metu gyveno Vokietijoje, o tiems kurie gyveno užsienyje liko galioti senas tarifas. ETT nustatė kad toks poelgis yra nesuderinamas su EB teise, bei ignoravo pilietybės pagr. ir gyvenamąją vieta.

3) Teisė į socialines ir mokesčių garantijas. 1968m. reglamento Nr.16/12 7str. 2d. ”darbuotojas turi turėti tą pačią teisę ir sąlygas kaip ir vietiniai piliečiai, taikomos tos pačios socialinės ir mokesčių garantijos. ETT aiškino:

Fiorini byla 1975m. pgl. Prancūzijos įst. šeimos su 3 vaikais iki 18 m. turi teisę gauti nuolaidų kortelę traukininiams. Vyras kreipėsi dėl šios kortelės, tačiau jam žuvus per pramoninę avariją, po jo mirties žmonai buvo atsakyta remiantis tuo kad ji yra Italijos pilietė. ETT remdamasis lygybės principu, reglamento 7str. 2d. turi apimti visas soc. ir mokesčių garantijas tiek susijusias, tiek nesusijusias su darbo sutartimi. Teisė į lengvatas išlieka net ir tuo atveju jeigu dėl jų ir buvo kreiptasi jau po darbuotojo mirties.

1978m. Even byloje ETT konstatavo, kad garantijos dirbantiems apima visas lengvatas, kurios paprastai suteikiamos tos valstybės-narės darbuotojams ryšium su jų objektyviu darbuotojo statusu ar dėl to kad gyvena toje v.-narėje palengvinti darbuot. Judėjimą visoje bendrijoje.

Reina byloje atsakovas (bankas) teikia beprocentes ppaskolas gimus vaikui, jei bent vienas sutuoktinis – vok. pilietis ir jų pajamos neviršija tam tikros nustatytos ribos. Italų šeimai dirbančiai Vokietijoje buvo atsakyta beprocentė pašalpa. ETT bylą išsprendė ieškovo naudai. 7(2)st. apima ir tokias garantijas kaip: pašalpa asmenims su negalia; garantuota min. pragyvenimo pašalpa; bedarbystės pašalpa jauniems; garantuotos min. pajamos senyvo amžiaus asm. Visomis garantijomis gali pasinaudoti tiktai dirbantys, o ne šiaip į šalį atvykę ar ieškantys darbo. Prancūzijos pilietė visą laiką gyveno Belgijoje išskyrus 2 metus kai dirbo Prancūzijoje. Ji kreipėsi dėl minimalios pragyvenimo pašalpos, grisdama savo prašymą tuo kad ji šiuo metu ieško darbo. Tačiau ETT konstatavo, kad numatytomis reglamento 7(2) str. garantijomis gali pasinaudoti tik dirbantys asmenys, o ne atvykę į šalį ir ieškantys darbo. Taigi šioje byloje ETT išskyrė asmenis, kurie teisėtai įgijo teisę “nuolatinai” apsigyventi, kadangi įsidarbino, ir asmenis kurie yra leidžiama laikinai apsigyventi valstybėje ieškant darbo. Tik pirma kategorija asmenų turi teisę į visas garantijas ir visos apimties.

4) Teisė į profesinį mokymą. Pgl. 7(3) str. dirbantieji turi teisę į mokymą profesinėse mokyklose bei persikvalifikavimo centruose tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir dirbantieji – tos valstybės piliečiai. Apima ir stipendijas bei pašalpas. Tai sudaro problemų nes valstybėse pragyvenimo lygis skiriasi. Taip pat skiriasi ir sąlygos iir stojant į aukštąsias ir profesines mokyklas, todėl reikia užkirsti kelią piktnaudžiavimui. ETT nustatė kad dirbančiojo statusas negali būti tapatinamas su soc. lengvata.

Brown byloje vyras turėjęs dvigubą – Pranc. Ir Brit. pilietybę išvyko dirbti į Škotiją su sąlyga kad įstos į universitetą. Remdamasis reglamento 7(3) str. jisai kreipėsi kad jam būtų suteikta pragyvenimo kompensacija tokiomis pačiomis sąlygomis kaip suteikiama studentams – Brit. piliečiams.

Lair byloje prancuzė norėjo studijuoti kalbas vokietijoje, kur dirbo jau daugiau kaip 5 metus su priverstinėmis bedarbystės pertraukomis. Ji kreipėsi kompensacijos, kuri pgl. vok. įst. buvo prieinama tik užsieniečiams kurie gyveno ir nuolat dirbo vok. paskutiniuosius 5 metus.

Abiem atvejais buvo atsakyta. ETT nustatė, kad abiem atvejais klausimas nebuvo susijęs su mokymu profesinėje mokykloje. Kita vertus Teismas pripažino jog ieškovų abiejose bylose pretenzijos gali reikšti teisę į socialinę lengvatą pgl. 7(2) str.Brown byloje Teismas pripažino, kad nors ieškovas ir galėjo būti laikomas dirbančiuoju, jis neturėjo teisės reikalauti kompensacijos kaip soc. lengvatos, kadangi jis įgyjo dirbančiojo statusą vien tik dėl to, kad buvo priimtas į universitetą. Lair byloje ETT išskyrė dirbančiųjų – kitų valstybių narių piliečių kategorijas:

Ų Dirbantysis priverstinai esantis bedarbis (teisėtai gyvena šalyje), tačiau turintis teisę reikalauti sugrąžinti į darbą lygiai taip pat kaip ir dirbantieji – tos

valstybės narės piliečiai. Turi tokias pačias garantijas kaip ir dirbantieji tos val.narės piliečiai.

Ų Dirbantysis, atsisakęs darbo toje valstybėje dėl to kad nori mokytis toje valstybėje, kurioje dirbo. Gali reikalauti soc. garantijų tik tuo atveju jei egzistuoja ryšys tarp studijų ir ankstesnio darbo.

Buvo nustatyta ir tai kad jeigu asmuo atvyko į šalį turėdamas tikslą pasinaudoti (trupai padirbėjus) toje valstybėje egzistuojančia studentų rėmimo sistema, tokio pobūdžio piktnaudžiavimas pašalina galimybę taikyti 7 (2) ir (3) str. punktus.

5) Aukštojo mokslo diplomų pripažinimas ES. Yra išleista direktyva ddėl bendros aukšt. mokslo diplomų, išėjus bent 3m. profesinio mokymo ir rengimo kursą pripažinimo sistemos.

Tikslas – suvienodinti diplomų pripažinimo sistemą kas palengvintų darbuotojų judėjimą. Kai darbuot. nori dirbti pgl. darbo sutartį ar užsiimti savarankiška veikla kitoje v.narėje negali jam atsisakyti išduoti leidimą dirbti jei jis jau turi:

Ų Turi diplomą

Ų Prašytojas ta profesine veikla per paskutinius 10m. vertėsi ištisai 2m. kitoje v. narėje.

Aukštojo mokslo trukmė nemažesnė 3m. Jei trupesnė ar priimančioje valstybėje ilgesnė, tai asmuo turi pateikti profesinės patirties įrodymą (t.y. darbas prižiūrint sspecialisto, gali reikalauti profesinės patirties iki 4m.)

Jei asmuo turi diplomą tačiau jame pažymėta kad asmuo yra išklausęs nepilną kursą arba ne tų dalykų, kurie yra būtini norint veikti ar dirbti, tuomet v. narė gali reikalauti prisitaikymo laikotarpio (iki 3m.) arba kkvalifikacijos egzamino. Tačiau yra išimtis – jei asmuo nori užsiimti veikla, kuri reikalauja teisinių žinių tai v. narė pati nustato kas asmeniui paskiriama t.y. neleidžia rinktis. Be to gali pareikalauti ir geros reputacijos įrodymo (ar nebuvo patrauktas baudž. atsakomybėn, ar nebaustas..) Įrodymas – kilmės šalies išduotas dokumentas, o jei toks neišduodamas tai gali budi priesaika ar notarinis patvirtinimas.

Analogiška schema ir pripažįstant profesinės kvalifikacijos pažymėjimą. Mokymosi trukmė ne mažesnė kaip 1 metai. O jei trumpesnis tai tokios pačios procedūros kaip ir su diplomais.

Profesinės sąjungos ir teisė į gyvenamąjį plotą

Reglamentas 1612/68 (šis reglamentas reguliuoja įsidarbinimo galimybes ir sąlygas)

8 str.: darbininkas valstybės narės ir dirbantis valstybėje narėje turi teisę tapti profesinės sąjungos nariu ir naudotis profesinių sąjungų nariams suteikiama teisėmis : balsavimo tteisė, teisė dalyvauti valdymo organuose, užimti postą įstaigose, teisė būti išriktam į įmonės valdymo organus.

Kiekviena valstybė narė turi teise šias teises išplėsti.

Teisė į gyvenamąjį plotą – 9 str.: darbininkas valstybės narės pilietis , dirbdamas valstybės narės teritorijoje , turi visas teises ir privilegijas kurias turi vietiniai darbininkai , tame skaičiuje ir dėl būsto.

1987 m. Nr. 305 (bylos pavadinimas neparašytas) ETT/Graikija . Graikija įvedė apribojimus dėl darbininku imigrantų teisių . ETT – pripažino tokius veiksmus neleistinais.

9 str. 2d.: darbininkas kaip ir ttos šalies piliečiai turi teise būti įtraukti į sąrašus dėl būsto (jeigu yra tie sąrašai), taip pat darbininko šeimos nariai nors ir liko toje šalyje , laikomi to regiono gyventojais ir turi tokias pat teises kaip ir tos šalies gyventojai.

Teise vykti į kitas valstybes kartu su dirbančiuoju

reglamentas 1612/68 3 skyrius 10-12 str.

Teisė vykti į kitas valstybes kartu su dirbančiuoju turi šeima .

10 str.: nepriklausomai nuo valstybės narės turi teise kartu su darbuotoju , dirbančiu kitoje valstybėje vykti jo sutuoktinis ir jų vaikai iki 21 m. (nepriklausomai nuo pilietybės), išlaikomi giminaičiai pagal dirbančiojo ir jo sutuoktinio aukštutinę liniją . Valstybės narės privalo įsileisti bet kuri kitą šeimos narį , kuris neminimas 10 str 1d. , tačiau dirbančiojo yra išlaikomas arba gyveno jo namuose pastarojo valstybėje .

Dirbančiajam norint atsivežti savo šeimą į kitą šalį keliama sąlyga – kad darbuotojas aprūpintų savo šeimą tokiu būstu kokiame gyvenama toje šalyje toki pat dirbantis vietiniai darbininkai. Ši sąlyga taikoma tik tada kai ka darbuotojas pradeda dirbti valstybėje narėje , o mėginimas taikyti šią sąlygą visam laikui prieštarauja Bendrijos teisiai .

Byla 249/86 Komisija /Vokietija ETT – jei darbuotojas pradeda dirbti toje valstybėje narėje , bet koks mėginimas taikyti ją visam laikui , kai darbuotojas gyvena valstybėje nnarėje, prieštarauja Bendrijos teisiai

10 str. – sutuoktinio sąvoka . Išaiškinta 59/85, Olandija/Reed (joje Oland teismas suabejojo sąvokos sutuoktinis apimtimi. Ponia Reed gyveno Olandijoje su savo sugyventiniu anglu) : sutuoktinis – asmuo kuris susituokęs , o ne sugyventinis . Net ir tuo atveju , jeigu dirbantys gyvena atskirai nuo sutuoktinio , pastarasis vis tiek turi teise pasilikti toje valstybėje , kurioje dirba jo sutuoktinis.

Reglamento 11str. : “ jeigu valstybės narės pilietis vykdo veiklą kaip samdomas darbuotojas arba savarankiškai dirbantis asmuo kitos valstybės teritorijoje , jo sutuoktinis ir vaikai iki 21 m. jo išlaikytiniai turi teisę užsiimti bet kokia darbine veikla tos pačios valstybės teritorijoje net tuo atveju , jeigu jis nėra jokios valstybės narės piliečiai“

Gul byla 131/85 . Esmė- ieškovas Kipro turkas susituokęs su Vokietijoje dirbusia angle , norėjo verstis medicinos praktika Vokietijoje , tačiau jam nebuvo leista to daryti dėl pilietybės . Nors jis turėjo gydytojo diplomą ir dirbo gydytoju ne visą darbo dieną.ETT – jeigu jis buvo tinkamai pasiruošęs savo profesijai , kuria norėjo užsiimti , tada pagal reglamento 11 str., kaip ir ES piliečiai, jis turėjo teisę tai daryti.

11str. neleidžia valstybės narės piliečiams atskirai nuo darbuotojo savarankiškai gyventi (dėl jo statuso).

Darbuotojo sutuoktinis teisiškai susijęs su darbuotuoju , bet kkaip savarankiškas subjektas turi teisę užsiimti savarankiška veikla.

12 str.: darbuotojo vaikų teisės priimančioje valstybėje

Valstybės narės piliečio dirbančio ar dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje vaikai turi teise būti be jokios diskriminacijos priimti į bendrojo lavinimo , amatų ir profesines makyklas. Sąlyga – tie vaikai turi gyventi tos šalies kurioje mokosi teritorijoje .

Byla 389 ir 390/87 Echternach and Moritz .Esmė : Olandijoje dirbo vokietijos piliečiai , o jų vaika mokėsi Olandijos mokyklose. Kai tėvai grįžo į Vokietiją , vaikai norėjo pasilikti olandijoje , kad užbaigtų studijas koledže . ETT – pripažino, kad dirbančiųjų – kitos valstybės narės piliečių vaikų integracija į valstybės , kurioje tėvai dirba , švietimo sistemą ir visuomene labai svarbus dalykas , ir viso to nauda parandama , jeigu tėvams nusprendus pasilikti tą valstybę , jų vaikai tam tikra prasme liktų nuskriausti . Todėl tokiais atvejais išsaugo savo statusą kaip “ šeimos vaikai“ net ir tuo atveju , jeigu jų tėvai, dirbę toje valstybėje , grįžta į savo kilmės valstybę . Kita vertus , atrodo , kad šis statusas paprastai pasibaigia po to , kai vaikai užbaigia mokyklą kurioje mokėsi .

12 str.: nenumato sutuoktiniams (skirtingai nuo vaikų) lygias teises į bendrojo lavinimo , amatų ar profesinį mokymą .

Teisė

įvažiuoti  EB dir. 1968 m Nr. 360 (68/360) „dėl valstybių narių darbuotojų ir jų šeimos narių įvažiuoti ir būti EB teritorijoje kliūčių panaikinimo“ , reguliuojanti įvažiavimo ir apsigyvenimo teises.

Direktyvoje nustato administracines taisykles, kokių dokumentų valstybė narė gali reikalauti iš atvykusių darbuotojų ir jo šeimos narių . ETT – nesilaikant nurodytų (dir 68/360) taisyklių negalima bausti darbuotojo paneigiant pati darbuotojo statusą . Jam gali būti skiriama bauda , išimtinais atvejais deportacija .

Dir. 3 str.: darbuotojai ir jų šeimos nariai tturi būti įleidžiami į valstybę narę pagal galiojanti Pasą ar ID . Jei darbuotojas vyksta į kitą valstybę narę ir yra valstybės neesančios ES valstybe nare pilietis , tuomet iš tokio šeimos nario gali būti reikalaujama vizos , tačiau tuomet viza suteikiama lengvatinėmis sąlygomis.darbuotojui ir jo šeimos nariams išduodant leidimą laikinai ar nuolat gyventi reikalaujama tų pačių dokumentų kaip ir įvažiuoti į valstybę narę .

Iš šeimos nario reikalaujama asmens dokumento , dokumento įrodančio ryšį su darbuotoju .

Jei pase baigiasi galiojimo llaikas , nesuteikiama valstybei narei teisės jį deportuoti.

Jei asmuo nori i atvykti dirbti trumpiau kaip 3 mėn. ar jei dirba vienoje valstybėje narėje , bet gyvena kitoje valstybėje narėje ir vyksta įgyvenamą vietą nors kartą per savaitę – jam nereikia iišduoti nei laikino nei nuolat gyventi leidimo .To nereikia ir sezoninėms darbininkams.

Jei ketinama dirbti nuo 3 iki 12 mėn. išduodamas laikinas leidimas gyventi.Asmeniui ketinančiam dirbti ilgiau kaip 12 mėn. reikalingas leidimas nuolat gyventi valstybėje narėje . Leidimas nuolat gyventi galioja visoje valstybės narės teritorijoje ir minimalus galiojimo laikas bent 5 m.. Pasibaigus šiam terminui dirbantis asmuo gali pratęsti leidimą . Bet jei dėl ligos , profesinės traumos , priverstinės bedarbystės neteko darbo ir nedirbo bent 12 mėn. iki leidimo galiojimo pabaigos , vietinės valdžios leidimu gali būti dokumentas pratęstas ne mažiau kaip 5 m.. tuomet kt.leidimas nuolat gyventi g.b. trumpesnis nei 5 m. ( bet nėra teisės jį deportuoti).

Teisė pasilikti gyventi po darbo santykių nutraukimo valstybės narės teritorijoje.

Vienas iš aaspektų skatinantis darbuotojų mobilumą vidaus rinkoje – EB komisijos reglamentas 12/51 70m. „ Reglamentas dėl darbuotojų dirbusių pagal sutartį valstybėje narėje teisės pasilikti tos valstybės narės teritorijoje“.

Teisė pasilikti turi:

1. darbuotojas pasibaigus veiklai , pasiekia amžiaus kai pagal priimamos valstybės teisę gali gauti pensiją ir iki senatvės pensijos dirbo toje valstybėje bent 3 metus

2. darbuotojas kuris priimančios valstybės teritorijoje išdirbo bent 2 metus ir toliau negali dirbti dėl pastovaus nedarbingumo. Jei pastovus nedarbingumas yra prof. lygos ar traumos pasekmė ir dėl tto gauna pensiją, tuomet reikalavimas gyvenimo toje šalyje nėra taikomas.

3. asmenys išdirbę val. narėje 36 mėn. įsidarbino kitoje vals. narėje, bet gyvena ankstesnės darbovietės vals. narėje keliamas reikalavimas,a kad jie turi grįžti bent vieną kartą i savaitę į savo namus.

Tokia pat teisę turi ir šeimos nariai. Reglamento 3 str. Nustato darbuotojo šeimos narių teisę pasilikti vals. narėje tais atvejais kai darbuotojai miršta neįgijęs pats tos teisės. 3 šeimos narių kategorijos kurie gali pasilikti:

1.tie nariai, kurie prieš mirtį išgyveno ne mažiau kaip 2 metus

2. šeimos nariai,kurie mirė dėl prof. lygos ar traumos

3. jei sutuoktinis yra tos valstybės pilietis ar arba ją prarado dėl santuokos

4 str. – priemonės kaip įrodyti buvimą valstybėje narėje ar jo trukmę paliekama nac. teismui. Įtvirtinama, kad asmens nebuvimas nebuvimas valstybės narės teritorijoje nedaugiau kaip 3 mėn. per 1 metus arba ilgesnis nebūvimas dėl karinės prievolės atlikimo neįtakoja gyvenimo termino skaičiavimo. Įgijus teisę pasilikti valstybėje narėje išduodamas leidimas galioja neilgiau nei 5 metai, netaikant jokio papildomo mokesčio( ar nedidesnis mokestis nei savo piliečiams).

Darbuotoju soc. teisės

Soc apsaugos derinimo poreikis atsirado EB sutartyje. 51str. Taryba vienbalsiai pagal komisijos siūlymą turi patvirtinti tokias soc. apsaugos priemones kurios būtinos užtikrinti dirbančiųjų judėjimo laisvę.Todėl dirbantiems iš kitų val-bių narių bbei jų išlaikytiesiems t.b. užtikrinta

1. bus sudėtas visas darbo įv. Valstybėse laikas ir išsaugota teisė į pašalpą ir galima būtų apskaičiuoti jos dydį.

2. bus mokamos pašalpos asmenims gyvenantiems vals. narės teritorijoje. Buvo priimta nemažai teisės aktų.Reglamentas Nr 14/08 1971m.

Galima išskirti principus soc. apsaugos srityje:

1. kiekvienam asmeniui galioja vals. narės soc. apsaugos nustatantys teisės aktai, t.y. asmeniui taikomi tos vals. narės įstatymai kurioje jis dirba ( su išimtimis ).

2. norinčio gauti senatvės pensiją ar pašalpą asmens darbo stažas susumuojamas.

3. darbo netekęs asmuo išvykęs į kt. Vals. narę dėl darbo susiradimo nustatytą laikotarpį toje vals. narėje gauti bedarbio pašalpą, bet priimanti vals.narė išreikalauja iš to asmens valstybės.

14/08 reglamentas taikomas: samdomiems darbuotojams, savarankiškai dirbantiems + šeimos nariams , jų išlaikytiniams, valstybės tarnautojams. Neapima asmenų, kurie dirba ne vals. narės įmonės filiale, esančiame ES vals. narės teritorijoje. Reglamentas apima:

– motinystės ir lygos pašalpas

– netekusiems maitintojo

– invalidumo

– prof. susirgimo ar traumos

– pašalpos šeimai

Reglamentas netaikomas toms soc. pašalpoms, kurios mokamos tik dalyje vals-ės narės teritorijoje. Visi stažo laikotarpiai yra susumuojami.Draudimas diskriminuoti pagal pilietybę( neapima pagal lytį). Negali būti draudžiama daryti įnašus ( t.y. apima draudimą), apima ir besimokančius – tarifai kaip ir vietos piliečiams.

Seminaras II

Europos parlamentas

Įstatymo leidimo procedūra:

Komisija ( teikia pasiūlymą), turi komitetus

Europos parlamentas (išreiškia nnuomonę)

Taryba ( priima sprendimus)

Bendradarbiavimo procedūra :

Komisija – parlamentas – taryba – E parlamentas.

Jei patvirtina į Tarybą (priima). Jei atmesti Parlamento nuomonę tai tik vienbalsiai. Jei pakeičiama (absoliučia balsų dauguma) tada perduodama Komisijai, kuri gali pritarti ar nepritarti, vis tiek sprendimą priima Taryba. Lemiamas vaidmuo tenka Tarybai (bet sudėtingesnėse procedūrose Parlamentui teikiama daugiau reikšmės). Bendradarbiavimo ir bendro sprendimo priėmimo procedūros vienodos. Taikinimo komisijose dalyvauja Tarybos ir Parlamento nariai.

Taryba – po vieną valstybės narės atstovą. Turi sprendžiamąją galią antrinių teisės aktų priėmime, gali lemti Parlamento teisės aktų turinį. Yra dvi jos funkcijos: formuoja bendrą užsienio ir saugumo politiką; teisinis bendradarbiavimas vidaus reikalų srityse.

EB sutarties 118 strp. – socialinė apsauga, teisė į pensiją.

Komisija – dalyvauja teisės aktų rengime, inicijuoja, savarankiškai priima teisės aktus. Patariamoji funkcija (išvados, pasiūlymai).Administracinė veikla (EB veiklos ataskaita). Finansų valdymas (biudžeto projekto rengimas). Atstovaujamasis vaidmuo Europos Bendrijai – sutarčių sergėtoja.

Europos Teisingumo Teismas – iš penkiolikos teisėjų. Įsipareigojimų nevykdymas, neteisėtų teisės aktų anuliavimas.

EB 119 strp. Vyrai ir moterys gali reikalauti vienodo atlyginimo nepriklausomai nuo lyties. Piliečiai turi teisę reikalauti fundamentalių teisių : pagarbos religiniams įsitikinimams, nediskriminacijos rasiniu atžvilgiu. Darbuotojams migrantams kaip bendrijos teisės paremtos laisvo judėjimo principu garantuota teisė reikalauti profesinių teisių, bet tiksli jų

apimtis nėra aiški. Bendrijos teisės principai įpareigoja nacionalinę valdžią tik tiek kiek jos veikia bendrijos ribose. Kai už bendrijos ribų – neįpareigota laikytis. Yra neaiškumas kiek bendrijos teisė įtakoja nacionalinę teisę. Tendencija – bendrijos teisė – plečiama. Ateityje darbuotojų teisės plėsis.

Išimtys dėl laisvo darbuotojų judėjimo.

EB sutarties 39 strp. – 2 išimtys: 39 strp. 3 p. – apribojimai dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos. Antra išimtis – apribojimai įsidarbinti valstybės tarnyboje. EB sutarties 39 strp.3d. nedetalizuoja numatytų išimčių, tai ppaliekama antrinei teisei.

Priimta EB tarybos direktyva Nr.-221 1964m. Dėl spec. priemonių skirtų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos užtikrinimo susijusio su užsienio piliečių buvimu bei derinimu. Jos taikymas gana platus. Ji taikoma valstybių narių piliečiams vykstantiems į kitą valstybę narę, ten gyvenantiems nepriklausomai ar jie samdomi ar savarankiškai dirbantys asmenys. Ši direktyva galioja darbuotojų šeimos nariams ir sutuoktiniams. Jos nuostatos liečia minėtų asmenų įvažiavimo, leidimo gyventi išdavimo ar pratesimo, asmenų deportavimo iš valstybės narės teritorijos.Direktyvoje laisvo darbuotojų judėjimo aapribojimai dėl visuomenės saugumo, viešosios tvarkos ar visuomenės sveikatos negali būti taikomi ekonominiais tikslais. Asmens elgesio vertinimas siekiant išsiųsti jį iš šalies narės teritorijos negali būti grindžiamas vien tuo faktu, kad jis buvo baustas baudžiamąja atsakomybe. Direktyvos 3 strp.1d. : mminėti apribojimai gali būti taikomi tik vertinant asmeninį darbuotojo ar jo šeimos nario elgesį. Jei priimančios valstybės narės teritorijoje baigėsi darbuotojo ar jo šeimos nario asmens tapatybę liudijančio dokumento galiojimo laikas – tai ne pagrindas išsiųsti jį iš valstybės narės teritorijos. Tuomet valstybė narė, išdavusi šį dokumentą, privalo įsileisti darbuotoją ar jo šeimos narį į savo teritoriją. Darbuotojų laisvo judėjimo apribojimai dėl sveikatos gali būti taikomi tik tada, jei asmuo serga direktyvos A ir B prieduose numatytomis ligomis (užkrečiamos ligos 1951 05 25d. pasaulinės sveikatos organizacijos sąraše) taip pat plaučių tuberkuliozė, sifilis, kitos užkrečiamos ligos, kurių sąrašą nustato pati valstybė narė. Taip pat B priede – ligos (visuomenės saugumui grėsmę keliančios ligos: psichinės ligos, neurozės sunkiausiomis formomis). Tik šioms ligoms eesant valstybė narė gali neišduoti leidimų ar net neįsileisti. Direktyvos 4 strp.2d. – apribojimai valstybėms narėms naudoti išimtį dėl sveikatos. Jei asmuo suserga minėtomis ligomis po leidimo nuolat gyventi išdavimo, tai negali pateisinti atsisakymo išduoti leidimą ar deportuoti iš teritorijos. Taip pat yra apribojimai valstybių narių iniciatyva pačioms nustatyti griežtesnių reikalavimų nei yra numatyti šioje direktyvoje.

Direktyvos 4 strp.3d. – bendro taikymo (ne tik apie ligas) nuostatos.

t.p. administracinės procedūros – valstybė narė negali nustatyti kitų administracinių procedūrų.

Terminas, per kurį gali bbūti nagrinėjamas klausimas dėl leidimo gyventi.

Leidimo gyventi klausimas turi būti išnagrinėtas per kuo trumpesnį laikotarpį, bet ne daugiau kaip 6 mėn. Asmuo gali būti valstybės narės teritorijoje šiuo laikotarpiu. Valstybė narė gali siųsti paklausimus darbuotojo valstybei dėl jo kriminalinės padėties, kilmės valstybė turi atsakyti per du mėnesius. Tokie paklausimai negali būti sisteminio pobūdžio (pvz.: dėl t.t. amžiaus kategorijos ar iš t.t. šalies, o turi būti susijęs grynai su asmeniu). Valstybė narė, nusprendusi neišduoti/nepratęsti/ deportuoti, privalo tam asmeniui pranešti, išskyrus atvejus, kai tas pranešimas kenktų valstybės saugumui. Jei deportuojama/ atsisakoma išduoti/ nepratęsiama – turi būti raštu (oficialia) pranešta. Rašte turi būti terminas, per kurį asmuo turi palikti teritoriją. Jei asmuo negavo leidimo gyventi, nustatomas ne didesnis kaip 15 dienų terminas palikti teritoriją (kitais atvejais – ne mažiau 30 dienų). Išimtys – itin skubūs reikalai. Sprendimą nepratęsti / deportuoti asmuo gali apskųsti kitai institucijai, ne tai kuri priėmė šį sprendimą.

ETT bylos dėl laisvo judėjimo išimčių

1974 m. byla Nr. 41 pripažino, kad EB sutarties 39 str. taip pat direktyvos 3 str. – tiesioginio veikimo, t.y. piliečiai gali remtis jais paduodami ieškinius teismui.

Van Duyn byla. Didžiosios Britanijos vyriausybė laikė Scientologų draugiją nelegalia ir jos nariams uždraudė darbintis. Didžiosios Britanijos piliečiams leido įvažiuoti įį Dž. Br., o bendruomenės sekretorei – Olandijos pilietei – neleista įvažiuoti į Dž. Br. Ji pdavė ieškinį, o ETT pateisino Dž. Br. Vyriausybės veiksmus (nors buvimas tos bendruomenės nare nėra nusikaltimas). ETT: jei valstybė narė t.t. veiklą traktuoja kaip socialiai netinkamą, tai ta institucija gali taip elgtis. Ieškinys buvo atmestas.

Asmeninio elgesio kriterijus dėl visuomenės saugumo ir kt. bylos

1974 m, Nr. 64, byla Bonsignore. Vokietijoje dirbęs italas nelegaliu pistoletu netyčia nušovė savo brolį. Buvo nubaustas, bet bausmė nepaskirta. Valdžia norėjo jį deportuoti, siekdama apsisaugoti nuo būsimų veiksmų (prevencijos, įbauginimo tikslais). ETT išaiškino – asmens išsiuntimas g.b. grindžiamas tik konkrečiam asmeniui pažeidus viešąją tvarką ir visuomenės saugumą. Deportavimas siekiant įbauginti kitus asmenis – neleistinas. Vokietija pralaimėjo, Italijos pilietis laimėjo.

1977 m., Nr. 30, byla Bouchereau. Dž. Br. gyvenęs Prancūzijos pilietis buvo baustas už narkotikų laikymą. Dž. Br. vyriausybė nusprendė deportuti jį, nes jo elgesys kenkė visuomenės saugumui. Asmuo kreipėsi į teismą, ne s jo deportavimas negali būti grindžiamas ankstesniais teistumais. ETT pripažino, kad ankstesnių teistumų nepakanka deportacijai pagrįsti, tačiau jis pareiškė, kad tokie teistumai g.b. laikomi kaip asmens asmeninio elgesio savybė reiškianti polinkį elgtis taip ir ateity. Be to, pats elgesys praeityje t.t. aplinkybėmis gali reikšti grėsmę visuomenės interesams.

Išimtys ddėl valstybės tarnybos

EB sutarties 39 str. 4 d. nuostatos valstybės tarnybai netaikomos. Todėl, kad valstybės narės linkusios apsaugoti savo svarbiausias valstybės tarnybas. ETT nėra linkęs aiškinti nuostatos, paliekama galimybė kitos valstybės piliečiui įsidarbinti į valstybės tarnybą tokiom pat sąlygom, kaip tos valstybės piliečiui. Valstybės tarnyba neapima visų pareigybių, o tik tas, kurios susijusios su oficialios valdžios įgyvendinimu. Terminas “ Valstybės tarnyba” kyla iš EB teisės. Iš tikrųjų, 39 str. prasme, valstybės tarnyba – tai pareigybės, susijusios su tiesioginiu, netiesioginiu dalyvavimu vykdant viešąją tvarką. Taip pat pareigybės, kurioms suteikti įgaliojimai, pareigos, skirtos užtikrinti valstybės ir jos institucijų interesus. Iš esmės tokias pareigas užima asmenys, kuriems yra taikomi priesaikos reikalavimai, t.p. jie turi būti tos valstybės piliečiais.

Trys pagrindiniai valstybės tarnybos požymiai:

1. viešosios valdžios įgyvendinimas;

2. pilietybė;

3. priesaika.

Europos Komisija išnagrinėjo šias pareigybes, kurios negali būti valstybės tarnyba:

Darbas sveikatos apsaugos įstaigose, dėstymas švietimo įstaigose, tyrinėjimai ne kariniais tikslais, darbas prekybos sektoriaus priežiūrą vykdančiose prekybos institucijose.

Laisvų darbo vietų išaiškinimas

Visuose teisės aktuose dėl darbuotojų judėjimo yra valstybių narių ir komisijų bendradarbiavimas minėtais klausimais. Reglamento Nr. 1612 / 1968 m. – visa II dalis. Taigi, kiekvienos valstybės narės komisijos keičiasi informacija bent vieną kartą per mėnesį, anketų forma. Jose – darbdaviai, laisvos darbo vietos, asmenys norintys dirbti.

22-24 puslapiai temos

Laisvų darbo vietų išaiškinimas tęsinys.

Kiekviena valstybė narė įkuria specializuotas įdarbinimo tarnybas, kurios tarpusavyje ir su komisija keičiasi informacija. Nurodomos laisvos darbo vietos ir norintys dirbti asmenys.

Trečiųjų valstybių atitinkamos institucijos minėta informaciją gauna tik tuo atveju, jei valstybėse narėse trūksta darbuotojų.

Spec. Tarnyba gavusi minėtą informaciją, per 18 darbo dienų persiunčia ją darbdaviams.

Visa darbo rinkos padėtis komisijoje yra analizuojama. Prognuozuojama rinkos padėtis, vedama gana griežta įdarbintų trečiųjų valstybių piliečių apskaita.

Laisvas darbuotojų judėjimas ir socialinis dempingas

Panaikinus apribojimus valstybių narių rinkos ėmė kkonkuruoti. Konkurencija išsiplėtė už ES ribų. To priežastis – tiesioginiai ir netiesioginiai darbo kaštai. ES šalyse tie kaštai ne vienodi – tiek atlyginimo požiūriu, tiek gyvenimo standartais. Kur didesni atlyginimai, pradėjo jaustis spaudimas iš mažesnius kaštus turinčių valstybių narių subjektų. Darbuotojai ėmė migruoti ten kur didesni atlyginimai.

Įmonės neatlaikydavo konkurencijos . valst narės turėjo imtis realių veiksmų.

Kai sunki padėtis t.t. ūkio šakoj ar regione, valst narė inf-ja komisija. Pablogėjimas smukdo pragyvenimo ir įsidarbinimo lygį.

Tada valst narės ir komisija privalo kreiptis įį bendrijos valst darbuotojus skatinant juos nevykti į t.t. regioną ar skatinant nesidarbitni konkrečioje ūkio šakoje. Jei to nepakanka valstybė narė gali sustabdyti darbo vietų išaiškinimo mechanizmą. Siekaint tai sustabdyti valst. Narė kreipiasi į komisiją, kuri svarsto dvi savaites ir ppriima sprendimą. Jeigu kitos valstybės narės nesutinka su komisijos sprendimu gali kreiptis į tarybą panaikinti komisijos sprendimą (taryba reaguoja 2 savaites)

Jeigu sustabdomas darbo vietų išaiškinimas, tarnybos neteikia inf-jos dėl darbo vietų ir neteikia inf-jos dėl darbuotojų poreikio.

Taikytina teisė

Jei darbo sutartis sudaroma tarp tos pačios valstybės subjektų – tuomet klausimų nekyla, bet daugėja sutarčių su užsienio elementu ir situacijų, kuomet reikia pasirinkti, kurios valstybės teisę reikia taikyti.

Kolizijų problema darbo teisėje iš esmės artima tarptautinei privatinei teisei. Čia kolizinė norma susideda iš dviejų dalių:

1) Kokia apimtimi bus taikoma norma

2) Kokios valstybės norma bus taikoma

Darbo teisės srityje taikomi trys principai:

1) pirmiausiai taikoma tos šalies norma, kurią pasirenka šalys,

2) pagal darbo vietą,

3) pagal labiausiai tinkamą teisinę sistemą

ES teisėje nėra teisės aktų nustatančių bendrus principus, tačiau yra 1980 mm. Romos konvencija dėl sutartiniams santykiams taikytinos teisės.

Ši konvencija nėra ES teisės dalis, tačiau jos narėmis gali būti ir ES valstybės.

Ji taikoma ne tik darbo santykiams.

1 str. nustato, kad jos taisyklės taikomos sutartiniams įsipareigojimams betkokioje situacijoje, kai yra pasirinkimas tarp kelių valstybių teisės. Jei kolizinės normos nurodo, kad turi būti taikomos teisės normos tos valstybės, kuri nėra nei konvencijos, nei ES narė, vis tiek bus taikomos tos šalies normos (2 str.)

Vadovaujanti šalių autonomijos principu – taikytiną teisę pasirenka sutarties šalys. TTai turi paaiškėti iš sutarties nuostatų arba iš jos sudarymo aplinkybių. Paprastai šalys pasirenka taikytiną teisę visai sutarčiai, tačiau konvencija numato galimybę pasirinkti taikytiną teisę daliai sutarties

Pagal konvencijos 3 str. 2 d. – šalys gali pakeisti anksčiau pasirinktą taikytiną teisę.Toks pakeitimas neturi turėti įtakos sutarties galiojimui ir neturi pažeisti 3 asmenų teisių.

4 str. 1 d. numato bendrą principą kokia teisė bus taikoma, kuomet šalys nepasirenka jokios teisės – bus taikoma teisė tos valstybės, su kuria labiausiai susijusi sutartis, tačiau jeigu, kuri nors susitarimo dalis labiau susijusi su kita valstybe, gali būti taikoma tos valstybės teisė – tai yra taikomos skirtingos teisės.

Pasirinkdamos taikytiną teisę šalys negali pažeistiviešosios tvarkos ar nacionalinės teisės imperatyvių normų.( pvz. nediskriminavimas įdarbinant, teisė vienytis į profsąjungas ir pan.)

6 str. 2 d. konkretizuojami principai, kurie bus taikomi, jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės:

1) lex loci laboris- teisė tos valstybės, kurioje darbuotojas pastoviai vykdo savo darbinę veiklą;

2) lex loci delegationis – kuomet darbuotojas nevykdo savo veiklos pastoviai vienoje šalyje, taikoma teisė tos šalies, kurioje yra įdarbinusi darbovietė, jeigu įdarbino įmonės filialas, tuomet filialo valstybės teisė.

3) Lex causare – nepaisant kitų taisyklių, jeigu iš aplinkybių matyti, kad sutartis labiau susijusi su kita valstybe, taikoma tos valstybės teisė.

10 str. nusako kokia apimtimi bus taikoma tteisė: čia mano dalis pasibaigia, bet aš truputi pratęsiu, kad būtų aiškiau kur pabaigiau

1) sutarties aiškinimui,

2) sutarties nustatytų įsipareigojimų vykdymui,

3) sutartiesm visiško ar dalinio įsipareigojimų nevykdymo atvejams(pvz. žalos atlyginimui)

4) sutarties nustatytų santykių nutraukimui

5) sutarties pripažinimo niekine pasekmėms

Taikymo praktikoje galimi atvejai kai individualiai ir kolektyvinei darbo sutarčiai bus taikomi skirtingų valstybių įstatymai.

Problemos kyla tada, kai individualios darbo sutarties sąlygos yra detalizuojamos kolektyvinėje darbo sutartyje, t.y. kai individualioje darbo sutartyje yra blanketinės normos į kolektyvinę darbo sutartį. Neaišku kokios valstybės teisė bus taikoma.

Norint tai išsiaiškini, reikia išsiaiškinti ar individuali darbo sutartis pati iš esmės yra nuoroda į kolektyvinę darbo sutartį, kurioje yra dauguma darbo sąlygų. Taip pat reikia išsiaiškinti ar individualioje darbo sutartyje išdėstoma dauguma jos sąlygų ir yra tik keletas jos nedidelės apimties nuorodų į koleltyv. sutartyje išdėstytas sąlygas.

Pirmu atveju galima teigti, kad šalys susitardamos reguliuoti santykius kol. sutartyje sąlygomis, susitaria dėl kol. sut. taik. t-ės.

Antru atveju – nuorodas į kolekt. sutartį reikia laikyti atskiru kolekt. sutarties nuorodų inkorporavimu į sutartį, kartu neperimant kolekt. sutarčiai taikytinos teisės.

Kt. problema tuomet kai yra situacija, kai pritaikius konvencijos nuostatas šalių sudarytai darbo sutarčiai, bus taikoma teisė tos valstybės, kuri tos sutarties nelaikys d. sutartimi.

Lyčių lygybė

Klausimas aktualus ES mastu seniai-nuo įkūrimo. 119 str.(kai įsigaliojo ES sutat.), kiekviena valstybė užtikrina, kad bbūtų taikomas principas-už vienodą darbą abiem lytims vienodas atlygis.

Užmokestis-įprastinis bazinis atlyg., kt. nauda grynaisiais ar natūra, kurią darbuotojas tiesiogiai ar ne gauna už savo darbą.

Vienodas užmokestis nediskriminuojant lyties-tai užmokestis už darbą, skaičiuojant vienetiniu matu, t.b. apskaičiuojamas taikant tuos pačius kriterijus, t.p. užm. už valandinį darbą yra vienodas.

EB sut.-vyrų ir moterų lygių galimybių principai įsidarbinimo, užimtumo, mokymo, atleidimo iš darbo srityse.

Nemažai direktyvų (daugiau 10): 75 Nr. 117 dėl vyrų ir moterų vienodo atlyginimo; 76 Nr. 207 dėl vyrų ir moterų vienodo traktavimo įsidarbinant, mokantis, atleidžiant iš darbo.

Nors EB sut. buvo numatyta, kad nuostatos dėl vienodo vyr. ir mot. atlyg. už vienodos vertės darbą t.b. įgyvendintos iki 1962 01 01, bet valstybės narės šios nuostatos nesilaikė. Komisija konstatavo keletą pažeidimų, bet veiksmų nesiėmė. Tik po daugiau nei 10 metų pagal komisijos ieškinį ETT byla dėl vienodo darbo užmokesčio: 77 byla Nr. 147: stiuardesė kreipėsi dėl diskriminacijos prieš aviakompaniją. Jos d.s. buvo numatyta išeiti į pensiją 40 m., vyrams to nebuvo, be to jos d. užmok. b. mažesnis nei stiuardų. Byloje konstatuota: pažeistas mėn.atlyg.princ.. Bet t.p. pažymėta: valstybės pensijų klaus. EB sut. 119 str. Negalioja.

Taigi atlyg. aiškinimo problema ETT praktikoje atlyginimą aiškina plečiamai: t.y. įtraukiant ir su atlyg. susijusias d. sąlygas, nes EB

119 str.-tiesiog. Veikimo str., juo galima tiesiogiai remtis paduodant ieškinius prieš privataus sektoriaus darbdavius.

Į atlyg. sąvoką įtraukus tik d. užmokestį, būtų neįmanoma teis. Argumentais remtis, kad tai diskriminacija (būtų neįmanoma įrodyti). T.p. konstatuota: bet kurie darbdavio įnašai, turintys įtakos, kokiu mastu darbuot. gaus valstyb. pašalpas, reiškia atlyginimą.

ETT atlyg. sąvoka-bet koks atlyg., tiek pinigais, tiek natūra g.b. žadamas su sąlyga, kad darbuot. Jį gauna nors ir netiesiogiai.

Nustatant diskriminavimo faktą dėl atly. nėra problemų, kai dirbamas vienodas darbas vienu metu. Probl. kai ddirbama skirtingu metu, d. neidentiškas, skirt. įmonėse, ar visai sk. darbai. Nustatant vienodą darbą nebūtina nustatyti absoliutų darbų identiškumą. Vienodas d.-vienodų paslaugų atlikimas, pobūdis. T.p. siekiant nustatyti diskriminavimą, t.b. lyginama su kt. realaus asmens darbo pobūdžiu.

EB sutarties 119 str. nereikalauja tikslaus proporcingumo tarp darbo iir atlyginimo, išskyrus, kad mot. atlyg. nebūtų mažesnis nei bet kurio vyro, su kuriuo negalima palyginti.

95 direkt. Nr. 117 naujų taisyklių palyginus su EB sut. 119 str. nesukuria. Tie patys principai joje įpareigoja valstybes nares:

1) nustatyti tvarką, kkad diskrim. aukos galėtų kreiptis į admin. inst-ją, vėliau į teismą.

2) panaikinti visus diskriminacinio pobūdžio lyties pagrindus t. aktuose.

3) imtis veiksmų, kad kolekt., individ. d. sutartys numatytų vienodą atlyg. už vienodą d. ar vienod. vertės d. Jei sutartys pažeidžia šį pric., jos tt.b. pataisytos ar pripažintos niekinėmis.

4) t.p. imtis veiksmų, kad darbuotojas kreipęsis į institucijas ar teismus dėl diskriminacijos lyties pagrindu, būtų apsaugotas nuo galimos darbdavio reakcijos.

5) informuoti darbuotojus apie direktyvo pagrindu priimtus aktus nediskriminavimo srityje.

6) norint palengvinti vienodo d. ar vienodos vertės darbo nustatymą, g.b. įvedamos darbų klasifikavimo sitemos. Joje kriterijai, kuriais remiantis darbai priskiriami vienai ar kitai kategor., t.b. vienodi tiek vyr. tiek mot.

Kt. direktyva-76 Nr. 207: LYČIŲ LYGYBĖ ĮSIDARBINANT, PROFES. MOKYMAS, UŽIMTUMAS.

Tikslas-užtikrinti, kad vyrai, moterys būtų vienodai traktuojami įsidarbinant, prof. mok., atleidimo, paaukšt. ir kt. srityse.

Valstybės narės turi pakeisti/pripažinti netekus galios aktus diskriminuojančius. T.p. būtų pripažintos netek. galios individ., kolektyv. sutartys dėl diskrim.

3 str.-priėmimas į darbą, perkėlimas į aukštesnes pareigas.

4 str.-prof. mokymas ir perkvalifikavimas.

5 str.-jei skirtingas amžius valstybėje narėje, tai nėra diskriminacija. JJei valstybėje narėje skirtingas amžius vyrams ir moterims priverstinai į pensiją-tai 5 str. taikomas.

6 str.-pareiga valstybėms narėms numatyti veiksmingas gynybos priemones-daryti viską, kas būtina, kad būtų užtikrintas visiškas bendrijos teisės veikimas nac. teisėje, t.y. asmens pažeistos teisės-gauti kompensaciją ir ta sankcija t.b. pakankama užtikrinti normos vykdymą ateityje.

Nėščių, neseniai pagimdžiusių, maitinančių krūtimi moterų sauga darbe

Išimtis iš dir. 207-moterims privilegijuota padėtis.

Dir. 92 Nr.85-dėl priemonių skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta nėščių, neseniai pagimdžiusių/maitinančių mot. sauga darbe.

Tikslas-skatinti užtikrinti geresnę šių moterų darbo saugą, sveikata.

Taikoma: nnėščiosioms, neseniai pagimdžiusioms, maitinančioms. Jos turi pranešti darbdaviui.

2 priedai prie direktyvos. Konkrečios aplinkos veiksniai, sąlygos, galinčios pakenkti sveikatai. Darbdavys turi įvertinti šių mot. d. vietos pavojingumą jų sveikatai.Esant veiksniams, d. sąlygoms iš 1 priedo, darbdavys imasi būtinų priemonių dėl sąlygų pakeitimo, d. laiko, kt. rizikos prevencija. Fiz. veiksniai-triukšmas, šaltis, karštis ir kt.Jei sąlygų pakeisti neįmanoma-darbdavys turi perkelti į kt. d. vietą. Jei ir tai neįmanoma-moterims atostogos(mokamos) g.b. pratęstos motinystės atostogos.

Direktyvos 2 priede (iš A, B, D). Rizikos faktoriai-kokie darbai draudžiami:

A d-nėščioms neg.: did. Slėgis, švinas, po žeme.

B d-veiksniai maitin krūtimi, neg.: po žeme, švinas.

D –naktinis.

Jei nėščia moteris pristato pažymą dėl naktinio d. kenksmingumo jos sveikatai, tai ji atleidž. nuo d. naktį 2 būdais:

– perkeliama į dieninę pamainą

– suteikiamos atostogos (pratęsiamos motinystės atostogos).

Motinystės atostogos –ne trumpesnės nei 14 sav. Atostogos 2 dalių: prieš ir po gimdymo (proporcijos-pagal valstybės narės teisę, bet bet kokiu atveju po 2 sav. prieš ir po gimdymo).

Medicininio draudimo metu mokamas atlyginimas už darbuotoją.

Valandų skaičių nustato valstybė narė savo teritorijoje, taip pat išleidimo iš darbo tvarka.

Moterys nuo nėštumo pradžios iki motinystės pabaigos negali būti atleista iš darbo. Išskiriami ypatingi atvejai, nesusiję su jų nėštumu.

Teisė į gynybą

Direktyvos 12 str. – valstybės narės turi institucines priemones, kurios suteiktų teisę minėtų kkategorijų darbuotojams kelti ieškinį teisme ar kreiptis į kitas institucijas dėl jų teisių pažeidimo.

(Dėl neščių moterų (gal turima omeny Direktyva))

Darbuotojų saugumas ir sveikata

Labai daug teisės aktų. 9 dešimtmečio pradžia.

Direktyvos 77 ir 576 – minimalūs saugumo ženklų gamybose standartai.

Vėliau – Nr. 117 – sauga nuo rizikos, fiz., cheminiio poveikio darbe.

Pagrindinis teisės aktas – 89/391 – dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai gerinti.

Šios direktyvos pagrindas – ES teisės aktai, detalizuojantys standartus kokiose nors srityse.

Visos normos darbuotojų saugos srityje skirstomos:

1. teisės normos, reglamentuojančios saugumo techniką, gamybos sanitariją;

2. t.n., regl. gamybos patalpų įrengimą sveikų ir saugių darbo sąlygų sudarymo požiūriu;

3. t.n., regl. saugų staklių ir gamybos įrangos panaudojimą;

4. t.n., regl. asmeninės apsaugos priemonių naudojimą nuo gamybos traumų, profesinių susirgimų;

5. t.n., regl. darbuotojų saugą diebant fizinį darbą (pernešant sunkius objektus);

6. t.n., regl. saugą dirbant su displėjais;

7. darbuotojų apsaugą nuo ypač ypatingų gamybinių tarumų;

8. saugumo reikalavimai žaliavų gamybos pramonėj.

Tikslas – pateikti priemones gerinti darbuotojų saugą darbe.

Taikoma visoms veiklos sritims (viešajam, politiniam sektoriuose)

Direktyva netaikoma – tarnyba gynybos pajėgose, policijoje.

2 skyrius – darbuotojų pareigos.

Numatyti profesinės rizikos prevenciją, informavimą, mokymą

Pareiga įgyvendinama tokiais principais:

1. rizikos vengimas

2. rizikos įvertinimas (kurios negalima išvengti)

3. rizikos priežasčių šalinimas

4. darbo darbuotojui pritaikymas (vietos rengimas siekiant palengvinti monotonišką darbą)

5. derinimasis su technikos pažanga (darbdavys turi diegti naujas technologijas)

6. pavojingo darbo pakeitimas mažiau pavojingu darbu

7. sukurti bendro darbo saugos politiką ((techniką, darbo organizavimą, darbo saugos visuomeninius santykius atsižvelgiant į darbuotojo poreikius)

8. nurodymai darbuotojui

9. patikėjimas darbuotojui jam užduotis, atsižvelgiant į sugebėjimus, sveikatos, darbo apsaugos reikalavimus

10. užtikrinti, kad pavojingose darbo teritorijose dirbtų tik gerai instruktuoti darbuotojai.

Įgyvendinant aukščiau pateiktą: darbdavys turi skirti darbuotojus veiklai, susijusiai su profesinės rizikos prevencija. Jei saugos profilaktikos priemonėms taikyti nėra kompetentingo personalo – turi būti saugoma išorės organizacijų.

Bet kokiu atveju darbdavys už pasamdytų pavienių asmenų veiklą.

Taip pat imtis visų būtinosios pagalbos, kovos su ugnimi, darbuotojų evakuacijos priemonių.

Palaikyti ryšius su specialiomis tarnybomis (med pagalbos, gelbėjimo, gaisrų tarnybomis)

Taip pat pareiga teikti informaciją, konsultuoti darbuotojus saugos klausimais, iš savo tarpo išrinkti atstovus.

Apmokyti darbuotojus. Darbdavys turi garantuoti, kad kiekvienas darbuotojas gaus informaciją (priimant į darbą, perkeliant, keičiant funkcijas, įrengiant naujus/senus darbo įrenginius, diegiant naujas technologijas.

Gali būti ir periodiškai mokomi darbdavio sąskaita.

Darbuotojų pareigos (3 skyrius)

Kiekvienas darbuotojas turi kuo daugiau rūpintis savo sauga, sveikata, kitų asmenų sauga. Tokia pareiga turi būti vykdoma savo žiniom ar darbdavio nurodymais

Darbdavio įsipareigojimai:

1. teisingai naudotis mechanizmais, pavojaus medžiagom, transportu, kitais įrengimais

2. teisingai naudotis jam duotomis individualiomis priemonėmis, o jomis pasinaudojus, padėti į spec.vietą.

3. savarankiškai neišjungti, nekeisti. Informuoti darbdavį, ar darbuotoją atsakingą už darbo saugą dėl pavojaus sveikatai.

4. bendradarbiauti su darbdaviu siekiant išvengti kilusio pavojaus.

Darbo vieta ir harmonizavimas

Direktyva 89/391 – konkretūs reikalavimai darbo aplinkai

89/695 dėl minimalių darbovietei

taikomų saugos reikalavimų.

Taikoma taikant saugos, sveikatos reikalavimus darbovietėje, bet netaikoma transporto priemonėms už teritorijos ribų.

Direktyvos 2 priedai

1 – aplinkos reikalavimai įmonėms iki 92 12 31 pradėjus veiklą

2 – po 92 12 31 priede nustatyti reikalavimai darbovietei (vėdinimas, apšvietimas)

Darbo laikas ir poilsis

ES 93/104 dėl teisės aktų dėl laiko organizavimo aspektų (keista 2000/34)

93/104 tikslas – pagerinti saugą, higieną darbe.

EB sut. 118A str. Taryba numato minimalius reikalavimus skatinti pažangą, ypač darbo saugos, susijusios su darbuotojų sveikatos pagerinimu.

1989 m. pagrindinė darbuotojų socialinių teisių cchartija.

Minimalūs darbo saugos reikalavimai

Turėjo pagerėti darbuotojų darbo sąlygos

Nustatant reikalavimus konkrečiose valstybėse narėse galima atsižvelgti į jos etninius (etinius) faktorius. Taikoma vientisam darbui, savaitiniam, poilsiui, atostogoms, pertraukoms, max darbo laikui.

Taikoma tam tikriems pamaininiams darbo aspektams. Visoms darbo sritims – privatiniam, viešajam sektoriams. Išskyrus – oro, geležinkelio, jūros, vidaus vandenų, žvejyba, keliančių kvalifikaciją, gydytojo veikla, civilinė apsauga, ginkluotos pajėgos, policija.

“Darbo laikas” – bet koks laikas darbo vietoj, darbdavio žinioj vykdant savo veiklą (vykdant pagal nacionalinius įstatymus).

“Naktinis darbo laikas – bet koks minimalus 77 h. darbo laikas, į kurį bet kokiu atveju turi priklausyti laikas nuo 00h. iki 5 val. ryto”

“Naktinis darbuotojas – bet koks, kuris 00-5.00 dirba bent 3 val.”

“Pamaininis darbas – bet koks pamainomis, organizuojamas pagal tam tikrą modelį nenutrūkstant ar nnutrūkstant darbui sudarant galimybę dirbti skirtu laiku”.

Pamaininis darbuotojas – kuris dirba pamaininiu laiku.

Naujovė – Mobilus darbuotojas (priklauso transporto priemonės, dirba įmonėj vežant keleivius, krovinius keliais, oro, geležinkelio transportu).

Direktyvos 3 str. – darbo trukmė – valstybės narės turi užtikrinti per 24 h. darbuotojui t.t. teisę į min 11 val. darbo laiką.

Teisės aktais nustatyti, jei daugiau nei 6 h. darbo diena teisę į poilsį (trukmė, suteikiamos sąlygos – kolektyviniuose ar individualiuose aktuose kiekvienos valstybės narės).

7 dienas dirbantys darbuotojai turi teisę į min 24 h. poilsio laiką. Į min poilsio laiką priklauso sekmadienis.

93 m. direktyvoje sekmadienis ne kaip galimybė, 0 2000 m. direktyvoje – pareiga.

Direktyvos 6 str. – max savaitės darbo valandų skaičius – vidutinis darbo laikas (įskaitant viršvalandžius) ???

Kasmetinės atostogos – bent 44 savaitės mokamų atostogų. Atostogų suteikimo tvarka – už nepanaudotas turi būti kompensuojama, išskyrus jei nutraukiami darbo santykiai.

Mokslo tyrimai: žmogus naktį ypač reaguoja į aplinką, naktinis darbas ribojamas, nes ilgas gali padaryti didelę žalą. Naktinės pamainos darbo valandos – max 8val.

Darbuotojo sveikatos tikrinimas – prieš paskiriant į darbą, po to reguliariai. Naktinės pamainos darbuotojui teisė į nemokamą sveikatos patikrinimą.

Jei jie turi rūpesčių dėl sveikatos (ypač jei tai susiję su naktiniu darbu), jie turi būti perkeliami į dieninės pamainos darbus. Atliekant nnemokamą sveikatos patikrinimą užtikrinamas konfidencialumas.

Sveikatos lygis turi atitikti sveikatos pobūdį.

Valstybės narės gali taikyti išimtis – darbo poilsio, savaitės pertraukų, max darbo laiko, naktinio darbo trukmei.

Išimtys – dėl veiklos ypatybės (kai darbo laikas nestandartinis ar jį nusistato patys darbuotojai, pvz. Vadovai).

Išimtys nustatomos įstatymais, poįstatyminiais aktais, kolektyvinėmis sutartimis.

Darbo poilsiui, pertraukoms, savaitės poilsiui, naktinio darbo trukmei išimtys – kai darbuotojo darbo ir gyvenamoji vietos toli viena nuo kitos.

Taip pat veiklai su nenutrūkstama gamyba, paslaugomis (gydymo, priežiūros ligoninėse, globos institucijose, kalėjimuose, oro uostuose, spauda, TV, radijas, paštas, priešgaisrinės, telekomunikacijų paslaugos, butinių atliekų gamybai). Pramonės šakoms – dėl technologinių priežasčių negali būti pertraukiamas viešas darbas, keleivių pervežimas.

Taip pat sezoninio darbo pagyvėjimas (turizmas geležinkelio personalui traukiniuose, eismo);

Taip pat kai įvyksta NA ( neįprastom sąlygom, negalima kontroliuoti, numatyti su visom reikiamom priemonėm)

Taip pat ? darbams, taip pat kas dirba gamtinių žaliavų platformose

2000 m. direkt. Nr.24 papildė- išimtis – žvejybos laivuose su ES vėliava.

Darbo laikas max 14 val./parą ar 72 val./7dienas.

Poilsis 10val./parą, 77val;./7 dienas (laivuose).

Darbo laikas gali būti skaidomas: ne>6 val.; tarp poilsio dalių, – ne<14 val. Poilsis.

Direkt. 104 turi būti peržiūrėta 9(iki 1996m turi būti įgyvendinta, o 6-ių metų bėgyje-peržiūrėta).

Ne visos valstybės narės tai vykdė, – ieškiniai prieš Italiją pralaimėjo.

1994 m. birželio 22d. Tarybos direktyva dėl valstybių ddarbo apsaugos Nr33.

“ Jaunuolis” – iki 18 metų ( ir vaikai- iki 15 metų, turi pareigą lankyti mokyklą)

“Paauglys “ – 15-18 metų, pagal teisinius aktus neturi pareigos lankyti mokyklos.

Vaikų darbas draudžiamas, išskyrus: jie gali dirbti kultūros, sporto, meniniuose darbuose, bet tai be įtakos jų vystymuisi, lavinimuisi.

Reikalingas institucijos leidimas.

Vaikai, kurie yra 14 metų, kurie mokosi pagal reguliarią lavinimosi programą, atlieka praktiką – gali atlikti pagal nustatytus reikalavimus.

Nuo 14 metų – gali lengvą darbą, taip pat – vaikai nuo 13 metų – su apribojimais darbo laiko ar funkcijų, kai neturi įtakos vaiko saugumui, lavinimuisi ir pan.

Į darbą priimant darbdavys turi sudaryti saugias darbo sąlygas, nes jie< atsakingesni, < moka.

Deramas dėmesys vaikų instruktavimui.

Valstybės narės įpareigoja apsaugoti nuo pavojų dėl darbo patirties, žinių trukūmų.

Draudžiamas darbas psich., fizinės darbo jėgos su nuodingomis medžiagomis objektais, darbas dėl, žalingo spinduliavimo ( radiacija), darbas dideliame šaltyje, karštyje, triukšme ir pan.

Nepatartina – didelė rizika, NA tikimybė dėl žinių, patirties trukūmo.

Darbo laikas vaikams, paaugliams lav., gamybos praktika – max 8 val./ parą, max 40 val. / savaitę. Mokslo metų laiku – max 2 val./ dieną, 12 val./ savaitę ( kai mokosi)

Atostogų metu, kai jos – ne<1 sav. , gali būti max 7 val. / dieną, 3/5 val./ savaitę.

Jei yra 15 mmetų –maxdarbo laikas sk.-8 val./dieną, 40val./ savaitę.

Lengvas darbas- gali max7val./parą, 35val./savaitę.

Taip pat keli darbai,- darbo laikas sumontuojamas.

Vaiko mokslo diena nuo 20.00val.-6.00val. , draudžiama iki 15 metų.

Paauglių draudžiama 22.00-6.00 val. Ar 23.00-7.00

Atskirose srityse, gali leisti nesilaikyti naktinio darbo paaugliams- bet to atsakingas suaugęs asmuo prižiūrėti paauglį., bet nuo 00.00-4.00 draudžiama bet kokiu atveju bet išimtis – jei nėra poveikio sveikatai, pateisinam. atvejais gali dirbti keleivinio, žvejybos laivuose, jėgos struktūrose, ligoninėse, kultūros, meno, sporto, reklamos srityse .

Valstybės narės turi užtikrinti, kad dirbantys vaikai turės ne<14 val./parą poilsio; paaugliai – <12val./parą nepertraukiamo poilsio; per 7 dienas+/- 2 dienas nepertraukiamo poilsio; dėl techninių organizacinių priežasčių gali būti sutrump. iki 36val.( į poilsį turi būti sekmadieniai).

Valstybės narės gali nustatyti: poilsio laikas gali būti skaidomas; kiekvieno darbas/ savaitę – sumaž., vėliau paaugti; gali būti suteikiant poilsio laiką (Europoje dirbant turizmo srityje, ligoninėse, jėgos struktūrose, žemės ūkyje, žvejybos laivuose, taip pat kai darbas dalinamas į 2 dalis.

Jei darbo dienos bėgyje –4,5 val.- turi būti min. 30 minučių pertrauka 9 pagal valstybės narės aktus).

6 tema. Įmonių reorganizavimas ir darbo santykiai.

Kolektyviniai atleidimai – 1998 –07-10 Tarybos direktyva Nr. 59 dėl valstybių narių įst. dėl kolektyvinių atleidimų iš darbo suderinimo.

Ji pakeitė 1975 metų direktyvą r. 129 ( ji jau nebegalioja).

Kolektyviniai

atleidimai iš darbo, kai darbdavys taip elgiasi dėl 1> prieš d-mai dėl darbuotojo / jų jei atleidimų iš darbo sk. atitinka 1 iš valst. n pasirinktą modelį.

I. 1) kolektyvinis atleidimas –kai per 30 dienų įmonėse, kur dirbo >20-<100 darbuotojų atleidž. min. 10 darbuotojus.

2) taip pat, kai dirba >100 -<- 300 darbuotojų,- atleidžiami min. 10proc. Darbuotojų.

3) kai dirba 300 ir >, atleidžiami min. 30 darbuotojų.

II. Modelis:

1)Kai per 90 dienų atleidžiami min 20 darbuotojų priklausomai nuo darbuotojų skaičiaus įmonėje. Netaikoma: kolektyviniai atleidimai pasibaigus darbo ssutarčiai, ar konkrečių darbų darbo sutarčiai.

Išskiriami, kai darbuotojai atleidžiami iki jų sutarties pasibaigimo.

2)valstybinio valdymo įstaigose- vieš., T.

3) netaiko-jūrų transporto įguloms

2 klaus:

– darbuotojų informavimas, konsultavimas;

– pati atleidimo procedūra.

II-18-19.30

III mėn. Šešt.-10-15.00

Darbo humanizavimo principas- darbo sąlygos (NA, pramoninių avarijų, darbdavio įgaliojimu)

Darbo saugumas ir sveikata

1989 metų direktyva Nr. 391

informavimas; atstovavimas; darbuotojų mokymas; instruktavimas 9 keičiama darbo vieta, pareigos, technologijos, priimant į darbą gali būti periodiškai).

Darbuotojų atstovavimas ( kokios valstybės darbuotojams atstovaus, kam reikalingas atstovavimas- prevencinės priemonės teikti informaciją.

Jei dėl kaltės atsitiko NA, pasamdytai firmai, veiksmus tenka aatsakyti darbdaviui.

Darbuotojo atstovai ( koks jų vaidmuo – konsultavimas, pasiūlymai, teikimas bendrų sprendimų, priemonių darbo saugos klausimais).

Netiesioginio poveikio priem.: apsaugos mechanizmai darbuotojų atstovams ( turi būti nuostatos dėl apsaugos) ir sankcijos pačiam darbdaviui.

Konkretūs reikalavimai darbo vietai – direktyva.

Darbo laikas ( ssulaukus 18 metų).

7 tema. Socialinis dialogas, partneriai.

Socialinių partnerių samprata.

Socialinis dialogas – sociologinė, etinė sąvoka, organizacinis principas, apimantis kolekt. social. Partneri7 santyki7 bendradarbiavim1.

1 iš ES teisės užduočių – kolektyvinių santykių lygyje teisiniai pagrinda- o ir vykdymo taisyklių nustatymas, sociologinių dialogų teisiniai pagrindai- teisės normų visuma darbdavių ir darbuotojų – jų tarpusavio santykiai ir jų teisinė padėtis.

Š.m. ES lygyje teisės normų dėl socialinių partnerių teisinės padėties nėra darbdavių, profesinių sąjungų. Yra tik teisės normos, dėl socialinių partnerių pasiektų susitarimų įteisinimo ir socialinių partnerių bendradarbiavimo formos ES lygyje.

Iš pačio bendradarbiavimo socialinių partnerių (darbe ir darbuose) padėtį nustato kiekviena valstybė atskirai.

Be to, socialinė partnerystė gali būti labai įvairaus masto. Jais gali būti konkrečiuose darbuose konkrečioje įmonėje, taip pat t.t.ū. šakos, t.t teritor. Vnt-o, valstybis, kkelių valstyb. ar ES valstyb. narių darbdavių organizacijos.

1. iš socialinių partnerių – prof. sąjungos turi jungtis į – apima:1) be jokių apribojimų darbuotojų teisę jungtis į ją;

2. pakeisti prof. sąjungos įstatams;

3. kurti prof. sąjungų federacijas ir konfederacijas;

4. turi rinkti savo atstovus ir dalyvauti vidaus veikloj;

5. turi be jokio pašalinio įsikišimo vykdyti prof. sąjungai teisės aktų priskirtas funkcijas.

Prof. sąjungos ekonom., polit. turi būti nuo valst., polit. organizacijų, partijų, verslininkų, jų organizacijų, relig. organizacijų.

Prof. sąjungų efektyvumas užtikrinamas neleidžiant 1 metų prof. sąjungos nariais būti eiliniam darbuot., tiek vvaldo administracijai . (pvz. Danijoje).

Daugumoj ES narių turi jungtis prof.-k-je(Italija, Ispanija, Portugalija).

Kai kuriose valstybėse taip pat – negatyvi opozicijos turi poįstatiminiams aktams ( tai yra ir turi nebūti prof. sąjungos nariu) – laisvas asmens pasirinkimas (čia diskriminacijos šaknys, jei būtų prievarta).

Santykiai su darbdaviais

ES valst. narių teisės aktai įtvirtina teises į prof. sąjungos pliuralizmą tapti bet kurios prof. sąjungos narių savo nuožiūra. (kur jis gali tapti).

Taigi, – gali išskirti 2 prof. sąjungos teisių rūšis:

1. prof. sąjungų teisės ūkio šakos, regiono, valstybės, ar kelių valstybių ribose;

2. prof. sąjungos teisės įmonės viduje.

1) ekonominė laisvė be apribojimų kurti prof. sąjungas ( priimti įstatus, išrinkti atstovus, sudaryti sąjungas)

Kt. t. – t. Į veiklos stabilumą (prof. sąj. Veikla gali būti nutraukiama tik teismo sprendimu)

Italija, Prancuzija , Portugalija draudžia burtis į prof. sąjungas apribojimai.

Prof. sąj. Tarpusavy teisių apimtimi nėra visiškai lygi.

Kai kurios gali turėti > lengvatų, tai yra, privilegijų nei kitos.

Prancūzija, Belgija , Italija, Ispanija – teisės normos pripažįstančios kai kuriom prof. sąj. lab.> atstovaujančios prof. sąj. statuso ( joms > lengvatų atstovaujant savo narius)

Pgl kriterijus

kiekinis kriterijus (narių sk.)

2) Prof. sąj. T įmonės viduje ( e. T. – normalų organizacijų atstovavimą: turėti savo skelbimų lentą, skleisti informaciją ne darbo metu, t rinkti įnašus)

Turi priimti naujus narius

Turi organizuoti susirinkimus

Ispanijoje, Prancūzijoje –– ne darbo metu, ne darbo virtoje, o Graikijoje gali būti .

Portugalijoje, Italijoje – gali būti darbo metu ir virtoj 9 bet yra max val. Skaičius, ir mokama už tai alga).

Prof. sąj. vidaus administracijai darbo prof.sąj. laikas apmokamas, tai yra jiems gali būti mokslo atostogos, taip pat jie turi turėti teisinę apsaugą ( negalima juos atleisti iš darbo, nebent grubus drausmės pažeidimas).

Norint atleisti reikia prof. sąj., kompetetingosinstitucijos ar pačio darbuotojo sutikimo.

Apsauga ir po veiklos prof.sąjungoje priklauso nuo įstatymo. kiekv.valstybė nusistato savaip.

Profesinių sąjungų pareigos:

laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų, o už pažeidimą atsako įst. nustatyta tvarka (materialinė atsakomybė, o vadovams – administracinė baudžiamoji atsakomybė).

Jų kontrolė – jas registruojant ir tikrinant jų veiklą apibūdinančius dokumentus.

Darbdaviai ir jų organizacijos.

Teisės ir pareigos gali būti analogiškos. darbdavių organizacijos atstovauja, gina social., ekonom., darbdavių interesus, apima ne pavienius darbdavius, o atskiras įmones.

Darb.org. ištakos iš viduramžių verslininkų gildijos.

Darb. org. pagrindinės funkcijos:

1) gina savo narus vykdant derybas su prof. sąj., darant spaudimą vyriausybėms;

2) darbdavių interesų atstovavimas plitinėje sferoje – teikiant patarimus vyriausybės institucijoms;

3) informavimo, mokymo, konsultavimo f-jos, ruošia statistyinę medžiagą, organizuoja mokymus.

ES lygiu galima išskirti:

Darbdv.org. :1) Europos pramonės darbdavių ir konferencijų sąj.;

2) E. įm., kuriose dalyvauja valstybė, centras;

3) E. prof. sąjungų konfederacija.

Socialinis dialogas

2šalis (3šalis) soc. partnerių susitarimas, priimant ddarbuotojo ir darbdavio pirminius?susitarimus, konsultuojant valstybines ar ES institucijas.

Soc.dialogas vykdomas spec. įkurtose institucijose. Teisės aktų leidybai, reglamentavimui.

Prancūzijoje – ekonom. ir socialinė taryba, Italijoje – darbo ssantykių taryba. Danija – bedradarbiavimo taryba (pagal nacionalinius teisės aktus). Institucijų vaimuo – konsultacinio pobūdžio, užikrina soc. stabilumą, nes išklausomos darbdv., darbuotojų, valstybės nuomonės.

Soc. dialogas ES lygyje

’57 Romos sutartyje. Vėliau įgijo reikšmę. Pilna prasme tik 8 dešimtm. pab. 9 pradž. Nuo ’79 D. brit. vedė politiką- stabdomas teisės aktų soc. klausimais priėmimas ES lygyje. (dėl vidinės politikos). Nuo anglių ir plieno sutarties laikų ES valstybės narės manė, kad į dialogą turi būti įtrauktos konpeksiniai? santykiai.

EB veikla priklausė nuo valstybių narių geranoriško bendradarbiavimo (lengviau paiekti valstybių narių konsensusą įv. klausimais, nes priimdamus sprendimus vertina darbdavių ir darbuotojų organizacijos, kurios daro didelę įtaką vyriausybėms, taip mažinamas valstybių narių pasipriešinimas priimant ES teisės aktus.

Kt.piliečiai – soc. partneriai l.naudingi renkant informaciją.

K – ja dėl soc. dialogų įkūrė daug konsultacinių įstaigų iš soc. partnerių narystės. T.p. E.Parlamentas bendradarbiauja su soc. partneriais. Jie gali įtakoti EP perrinkimą, įtakos didėjimui, t.p. demokratijos principams.

SOC. DIALOGĄ UŽTIKRINANČIŲ INSTITUCIJŲ PAVYZDŽIAI:

’68 tarybos regl. 16/12 laisvo darbuotojų judėjimo EB-je.

1) patariamasis komitetas už pagalbą K-jai dėl sutarties taikymo, kt. klausimai – dėl judėjimo laisvės (įdarbininmas, užimtumo koordinavimas EB,

analizė dėl priėmimo laisvo asmens judėjimo). Taip pat išvados dėl teisės reglamentavimo, tobulinimo. T.p. savo iniciatyva ar K-jai parašius teikti išvadas dėl prognozių.

Po 6 narius iš kiekv. valstybės narės (iš viso 90 žm.): 2 – nuo vyriausybės, 2 – prof.sąj., 2 – darbdav. asociacijos.

Kiekviena valstybė narė + po 1 pakaitinį asmenį. 2m. kadencija.Pasiūlo valstybė narė, o patvirtina Taryba, skelbia oficialiame ES leidinyje.

Pirmininkaujantis komisijos narys nebalsuoja, posėdžiauja bent 2k. per metus.

Patariamojo komiteto išvados – mažiausiai 2/3 balsų.

2) ’74 ŽŪ ddarbuotojų so. problemų jungtinis komitetas.

’74 Jūrų žvejybos laivuose dirbančių darbuotojų soc. problemų komitetas.

’85 kelių transporto jungtinis komitetas.

’87 jūrų

’85 geležinkelių

’90 telekomunikacinių paslaugų.

’98 civil. aviacijos.

’94 pašto paslaugų komitetas.

Sektorių dialogo komitetai tuti būti įkurti tuose sektoriuose, kuriuose soc. partneriai pateikia prašymus ES lygyje, jei jos atitinka tam tikrus kriterijus:

· susijusios su konkrečiais sektoriais ir kolegijomis ir ES lygyje;

· tas org. sudaro tam tikri subjektai, kurie yra sudėtinė ir pripažinta valst. narių soc. partnerių struktūrų dalis, turintys teisę derėtis dėl susitarimų ir atstovauti kelioms valstybėms narėms.

· darbdavių iir darbuotojų org. gali aktyviai dalyvauti ir komitetų veikloje.

Socialiniai partneriai yra pranašesni ir Komisija kviečia uos dalyvauti sektorių veikloje. Soc. partneriai gali prašyti atstovauti atstovus. Komisija atstovauja bent 1k. per metus.

Iš ES biudžeto apmokama dalies Komitete dalyvavusių asm. išlaidos (ne ddaugiau 30 narių).

Nuolatinio užimtumo komitetas

Komiteto sudarymo tvarka:

Užd. – laikantis sutarties, atsižvelgiant į įgaliojimus, užtikrinant dialogą, sutarimą tarp Tarybos, Komisijos, soc.partnerių.

Soc. dialogas reikalingas šioje srityje – soc. partneriai gali prisidėti prie suderintos strategijos kūrimo ir tai palengvina valstybėms narėms koordinuoti šią politiką.

Komiteto darbe – tarybos nariai ir soc. partnerių atstovai (ne daugiau 20)

1:2 lygu po 10 darbdavių atstovai ir prof.sąjungos. atstovauja didž.,vid., maž.,įmones.

Delegacijas sudaro atstovai:

· pramonės šakų;

· organizacijų, atstovaujančių darbuotojų ir įmonių.

· asmenys, sektorinės organizacijos (žū, prekyba).

Delegacijos veiklą koordinuoja bendrosios org.:

1) darbdavių veiklą – E. prof. sąj. konfederacija;

2) darbdavių veiklą – E. pram. ir darbdavių konfederacijų sąjunga;

Komitetui pirminnkauja Taryboje pirmininkaujantis atstovas.

Socialinių derybų formos:

· informavimo, konsultavimo procedūros, kolektyvinės derybos, jų pasirašymas;

· darbuotojų dalyvavimas įm. valdyme.

EB 137 str. b118

Valstybėse narėse įm vadovams ir darbuotojams gali būti patikėta įįgyvendinti direktyvų nuostatas šiose srityse:

· darbuotojų soc. draudimo ir soc. apsauga, nutraukiant darbo sutartį;

· atstovavimas darbuotojų ir darbdavių bendrus interesus ir jų gynyba;

· EB teritorijoje trečiųjų šalių piliečių užimtumo sąlygos;

· fin. įmokos užimtumui ir darbo vietoms skatinti.

· priemonės skatinti valst. narių bandradarbiavimą, keitimąsi informaciją, pastirtimi,.

bet valstybė narė tokį leidimą negali suteikti be jokio pagrindo, tik esant prašymui ir tai ne teisė, o pareiga.. Suteikiant tokią teisę, valstybė narė turi užtikrinti direktyvos nuostatas.

Š.m. ES-je soc. dialogas buvo skatinimas, veptomas? –

tarp ES institucijų, vyriausybių, darbdavių, darbuotojų. <

ES lygiu, nacionaliniu lygiu, regioniniu lygui, lokaliniu lygiu.

Prioritetai – užimtumo sričiai, mokymosi sr., pagyvenusių žmonių užimtumo sr., pažangiam soc. apsaugos vystymo sričiai.

2002 Lisabonoje paruoštas, priimtas dokumentas.

Pačios partnerystės, ūkio ir socialinės reformos.

Nacionaliniu lygiu akcentas – soc. partneriai naudingi rengti pranešimus, ataskaitas apie direktyvų įgyvendinimą. EB 137 str. – patys soc. partneriai gali įgyvendinti nuostatas, pavedus valstybei-narei.

Soc. dialogo svarba lokaliniam lygyje – neabejotinai soc. partneriai gali prisidėti prie informacijos rinkimo dėl užimtumo strategijos. Tai taip pat informuoja apie realią darbuotojų gyvenimo būklę.

Pabrėžiama soc. dialogo svarba įmonės lygy (tendencija plisti tam tikrom verslo sritims – į tarpnacionalinį lygį. Kai daugiau nei 700 darbuotojų – jie sudaro Tarybą. Mobilumas, kvalifikacijos kėlimas, mokymas – pabrėžiama).

E socialinio dialogo vaidmuo formuojant ES darbo teisę

E Bendrijos 138 str. (b.118a):

Nustatomas soc. dialogo teisinis pagrindas:

K-jos uždavinys –skatinti įmonės darbuotojų ir darbdavių pasitarimus EB lygmeniu ir imtis visų priemonių sudaryti sąlygas soc. partnerių dialogui užtikrinti išlaikant paramos pusiausvyrą.

II d. – šiuo tiklsu K-ja prieš pasiūlydama soc. politikos sritį tariasi dėl galimos įmonės veikos srities su įmonės darbuotojais ir darbdaviais.

III d. – (sorry, bet šio sakinio neįskaitau J, – čia kažkas panašaus į ) rekomenduojama darbuotojams teikti savo nuomonę dėl priimamo .(čia kažkoks žodeliukas dar ).

138 str. Konsultacinė funkcija soc. partnerių.

’95 m. nuomonės dėl šeimos klausimų

’01 asmens (darbuotojo)duomenų apsaugos (nepriimta dar)

’02 restruktūrizavimo

138 str. IV d. – soc. partnerių įgaliojimai:

įmonės vadovai, darbuotojai gali inicijuoti 138 str. (118 b) proceso –

139 str. esmė – įmonės vadovams ir darbuotojams pageidaujant jų dialogas Bendrijos, organizacijos iš asmeninės dirbančio spec. srities, pvz., Europos vadovų sąjungoje.

Įvairios pramonės šakų organizacijos (Europos žurnalistų organizacijos)

Specifinės organizacijos ir Europos profesinės sąjungos susivienijimai ( pvz. Europos maisto konfederacija).

Viso 52 organizacijos.

Socialinis dempingas ir socialinio režimo konkurencija

Iki 92 m. užtikrinamas vien rinkos funkcijų vieningumas, nac. rinkoms su kitomis konkuruoti neliko muitų, kvotų, kitų apribojimų. Dėl to – tikimybė, grėsmė, kad ims konkuruoti, atsiras socialinis dempingas. Jį lemia tiesioginių ir netiesioginių darbo kaštų skirtumai tarp skirtingų valstybių narių.

Tiesioginiai darbo kaštai – algos. (Įmonės, kur algos didesnės jaučia spaudimą iš mažiau gaunančių įmonių valstybių narių, o įmonės , kur algos mažesnės gali gaminti pigesnę produkciją.).

Netiesioginiai darbo kaštai – atitikimo darbo standartams kaštai. Kur jie mažesni, ten pigesnė produkcija (pigiau gaminti). Kur didesni – pranašumai prieš kitas įmones.

Tiesioginius ir netiesioginius darbo kaštus gali atsverti turtingų valstybių verslo aukštesnė : darbdavių kvalifikacija. Pvz., Vokietijoje, Portugalijoje darbo jėgos apmokėjimas skiriasi 5,5 karto.

Pati kaštų struktūra skiriasi :

Danijoje – 96 % išleidžiama darbuotojų algai

Prancūzijoje- 4 % netiesioginiai kaštai

Siekiant ttai pašalinti, siūloma:

· socialinė nacionalinė politika į ES lygį

(būtų vienodi standartai visose narėse)

· socialinės politikos palikimas nacionalinei politikai

Pirmu atveju valstybė narė praranda autonomiją ir galimybę spręsti nacionaliniu lygiu.

Antru atveju – spaudimas iš verslininkų , kad būtų palankūs jiems sprendimai

Socialinis dempingas, režimo konkurencija sukėlė kovą tarp socialinių partnerių.

Prof. Sąjungų tikslas buvo – kuo didesnis ES narių institucijų kompetencijos išplėtimas. Siekė pasiekti kompromisą tarp neteisioginių standartų kaštų sulyginimo ir įmonės patiriamo nuostolio dėl šio sprendimo.

Darb- iai dėl tam tikrų priežasčių t.b. dereguliavimo politika ( ne ES lygio nes Europos įmonėms pagr. Konkur. JAV, Japonijos įm. kur neties. kaštai didesni.) darb. gali daryti spaudimą vyriausybėms dėl standartų sumažinimo. Pasekmės darbuotojams nekokios. 2 pozicijos, kurios susiduria – keli teisės aktai priimti ( neišspręsta problema). Chartija „ dėl bendrijos darbuotojų fundamentalių teisių“( darbo ir gyvenimo sąlygų gerinimas- kiekvienos val. narės gali tai savaip aiškinti)

ES darbuotojų informavimo ir konsultavimo sistema

Teisių aktų yra labai daug: direktyvos įm. perleid., bankrotas,.. visoms sritims 2002.03.11 Eur. Parl. Ir Tarybos direktyva Nr 14 „ dėl EB darbuotojų bendros . sukūrimo“

Informavimas ir konsultavimas reikalingas – EB sut. 136 str. EB ir val. narių tikslas – skatinti soc. dialogą

+ darbuotojų pagr.t. chartijos 17 punktas: darbuotojų inf-mas ir kon-mas t.b. plėtojamas kryptimis pagal

vals. narių praktiką.

t. nac. lygiu t. normos t. užtikrinti darbuotojų dalyvavimą įv. Klausimais juos įdarbinimo įmonėse, užtikrina tinkamą inf-mo ir kon-mo vykdymą.

Laiku gauta informacija, kon-ja – viena iš sėkm. Įm. restruktūrizavimo, prisitaikymo prie naujų

ek-kos sąlygų . Tikslas – sukurti darbuotojui teisę į informaciją, kon-mą.

Informavimas – darbdavių duomenų perdavimas darbuotojams jiems susipažinti, išnagrinėti.

Kon-mas – pasikeist nuomonėmis, darbuotojų atstovų ir darb-vių dialogas.

Taikoma visoms įm. ES, netaikomi išimtinai – vals. narių pasirinkimu įm-ms iki 50 ar 20 darbuotojų ( nnes siekiama nepaveikti ek-kai smulkių įmonių)

Pačių darbuotojų apskaičiavimo būdus nustato pati val. narė. Direktyva netaikoma įm. tiesiogiai, siekia pol, relig., šviet., mokslo, meno . tikslų, jūrų laivose. Valstybes n. Nustato informacijos pateikimo pobūdį.

Darbuotojų informavimas ir kon-mas apima: inf-jos apie galimą įm. padalinių veiklos plėtrą, ek-nę situacija, apima įm. situaciją jos struktūra galima įmonės jos padalinių darbo vietų augimu, galimom taikymo priemonėm nedarbo grėsmei iškilus; apima sprendimus, kurie gali daryti poveikį darbo organizavimo priemonėms pasikeitimams ar santykiams iš darbo ssutarčių. Tokiu būdu darbuotojų atstovai turės laiko pasiruošti ir reaguoti.Darbuotojų atstovai ir jų ekspertai neįgalioti atskleisti jokios informacijos, kuria jiems atskleidė įm. padalinys ( ta inf-ja t.b. apibrėžta nac. t. aktais ), dėl tos inf-jos įspėjami žmonės. Patys darbdaviai nustatytais aatvejais gali neteikti inf-jos ( dėl pramoninių paslapčių) pagal nac. t. aktus.

Darbuotojų atstovavimas

Nėra ES lygyje, tik kelios direktyvos. Nesuprantama ar privalomas ar ne atstovavimas. 89m direktyva Nr 391 „ dėl priemonių darbuotojų sveikatai ir saugai gerinti“ 2001m.direktyva Nr 23 „ įmonės perdavimas“ 1998m Nr59 „ del kolektyvinio atleidimo.

Darbuotojų atstovavimo principas ( siejamas su nac. t.) :

1. darbuotojai ir darbdaviai gali įgyti,atsakyti, pakeisti apginti savo teises per atstovus. Veikia tiek kolektyvinių tiek individualių santykių pagrindu

2. vienu metu darbuotojams ir darbdaviui negali atstovauti vienas ir tas pat asmuo ( o kolek-se santykiuose atstovavimas galimas ir nesant pavienio asmens sutikimo, atstovaujant daugumai)

Prisiimti įsipareigojimai privalomi visiems kam jie taikytini. ( atstovai – prof. sąj., pavieni išrinkti asmenys) Jie gali teikti pasiūlimus darbdaviui dėl darbo organizavimo įįmonėje,vykdyti neįstatyminę t.a. vykdymo kontrolę ( ir kolektyvinių sutarčių kontrolę), gali organizuoti vykdyti streikus. Darbdaviai įsipareigoja gerbti darbuotojų teises, netrukdyti atlikti jiems savo funkcijų. Jei darbuotojų sprendimas gali įtakoti, darbdavys privalo informuoti, taip pat išnagrinėti darbuotojų pasiūlymus , taip pat teikti informaciją apie įmonės veiklą.

89m. Dir-va Nr391 „ dėl priemonių saugai ir sveikatai gerinti“ 11str. Darbdavių pareiga konsultuoti darbuotojų atstovus dėl darbo saugos. Priklauso : darbuotojų konsultavimas, atstovų teisė teikti pasiūlymus , dalyvavimas (pagal nac.t.) priimant teisės aktus dėl ssveikatos darbo saugos priemonių; su atstovais – skiriant atsakingus etatinius darbuotojus už darbo saugą; su atstovais tariamasi įvertinant rizikos rūšis, priimant sprendimus dėl apsaugos priemonių įgyvendinimo; su atstovais skiriant, samdant išorės subjektus dėl saugos reikalavimo laikymosi. (kai nėra įmonėje tokio žm.) t.p. tariama mokymo organizavimo, planavimo klausimais.

t.p. darbuotojų atstovų garantijos dėl veiklos (nebūtų įtakos)

1) dėl savo veiklos darbuotojų atstovas negali atsidurti blogesnėje padėtyje, kad jis nenukentėtų.

2) Darbdaviai (jiems) atstovams turi skirti laisvų dienų (mokamai)dėl jų pareigų atlikimo, taip pat aprūpinti reikalingomis priemonėmis darbui.

Jei atstovas suranda nesilaikymo faktą, jis turi teisę pareikšti tai darbdaviui arba turi teisę pagal nacionalinę tvarką skųstis valdžios institucijai, jei darbdavių priemonės nepakankamos užtikrinti saugą, sveikatą.

Atstovas gauna pastabas, kai įmonės tikrinimą atlieka oficiali institucija.

‘2001 Nr 23: “dėl įmonių perdavimo”: 7str. Perdavėjas/perėmėjas privalo informuoti, kai perdavimas turi įtakos jų teisinei padėčiai ( apie būsimų perdavimų datą, priežiūrą, ekonominius, socialinius, teisinius padarinius darbuotojams, priemones darbuotojų atžvilgiu.

Tokia informacija turi būti dar prieš perdavimą.

Taip pat pareiga konsultuotis su darbuotojų atstovais (gali priimti bendrą sprendimą, palengvinti darbuotojų padėtį)

Informacija ir konsultacinės priemonės tik dėl darbuotojų.

Valstybės narės, kur numatyta, darbuotojų, darbuotojų atstovai perdavimo metu gari kreiptis į arbitražą, privalo informuoti tik kai įmonės perdavimas pakenkia darbuotojams. O jei pakeičiamas darbuotojų statusas, bet nepabloginamas, tai informuoti ddarbuotojus nereikia.

‘1998 nr 59 “ dėl valstybių narių įstatymų, dėl kolektyvinio atleidimo suderinimo”

darbdavys privalo iš anksto konsultuotis su darbuotojų atstovais, kaip sumažinti kolektyviai atleidžiamų darbuotojų skaičų. Taip pat darbuotojų atstovai turi teisėpasinaudoti ekspertų paslaugomis pagal nacionalinę teisę. Darbdavys turi teisę pateikti raštu informaciją dėl atleidimo (priežastį, datą, skaičių).

Europos darbuotojų Tarybos ir jų kompetencija

(Ne visų darbuotojų Europoje, o visoje įmonėje veikiančių darbuotojų.)

‘1994 09 22 Tarybos direktyva nr 45 “dėl tarybų sukūrimo ar darbuotojų išklausymo įstaigų sukūrimo EB lygyje veikiančiose įmonėse.” Didelėse įmonės su dukterinėmis įmonėmis ar filialais EB, įkurti darbuotojų tarybas. T.y. visų transnacionalinės kompanijos darbuotojų tarybas. (čia pilietybės principas- tik ES registruotose įmonėse).

Tarybos turi būti kuriamos įmonėse, kur min 1000 darbuotojų, skaičiuojant tik dirbančius ES ir kurios turi min 2 filialus ar dukterines įmones ES valstybėse narėse, o o filialuose dirba ne mažiau kaip 150 žmonių.

transnacionalinės kompanijos EB lygmeniu veikiančiose įmonėse reikalavimai:

1) jos turi turėti min 1000 darbuotojų

2) įmonių grupė turi apimti min 2 skirtingose valstybėse narėse ir įmonių grupei priklausančias įmones.

3) Min 1 įmonių grupei priklausanti įmonė turi turėti min 150 darbuotojų 1 valstybėje narėje ir kitai įmonių grupei priklausanti įmonė turi turėti min 150 darbuotojų kitoje valstybėje narėje. (iš 2 įmonių, kurios 1 įmonėje bent po 150 darbuotojų, neturint reikšmės kkiek darbuotojų dukterinės įmonėje)

Įmonių grupė- tai grupė, sudarytai 1 dominuojanti įmonė ir nuo jos priklausančios įmones, bet ne filialai. Įmonė daro įtaką kitoms įmonėms dėl didesnės turto dalies (bendrame turto fonde), dėka didesnio balsų skaičiaus ar dėka didesnio savo atstovų skaičiaus sprendžiamuose balsų organuose.

Už tarybų sukūrimą atsakinga įmonės centrinė organizacija ar įmonės grupės centrinė org. pats tarybos sukūrimas gana sudėtingas. Inicijuoti gali arba min 10 darbuotojų ar jų atstovai, dirbantys bent 2 skirtingose valstybėse narėse arba įmonės grupės centriniai org.

Pirmiausia sudaromas derybinis komitetas iš 3-17 narių, kurie išrenkami/skiriami pagal valstybės narės teisės aktų tvarką. Renkami pagal atstovavimą valstybių narių lygį, taip pat proporcingumo skaičius atspindi darbuotojų skaičių. Sąrašas perduodamas įmonės centrinei vadovybei ir įmonių filialų vietinėms vadovybėms.

Derybinių komitetų uždavinys- derėtis, pasirašyti susitarimą su centrine įmonės vadovybe dėl E darbuotojų tarybų narių įgaliojimų kadencijų trukmės. Gali naudotis ekspertų paslaugomis, išlaidas padengia centrinė įmonės vadovybė.

2/3 balsų dauguma derybinis komitetas gali nepradėti /nutraukti derybas, tuomet tik po 2 metų vėl gali pradėti, taip pat kt. išlaidas padengia centrinė įmonės vadovybė, nors pagal nacionalinę teisę gali būti ir kt.

derybos- abipusio bendradarbiavimo principai, susitarimuose numatoma:

-įmonės, įmonės grupės(šalys) ir derybinio komiteto nariai

-tarybos narių skaičius, sudėtis, mandatų pasidalijimas, trukmė

-taip pat įgaliojimai, posėdžių vieta, trukmė, komitetams skiriamas finansavimas,

kitos finansinės vertybės

-susitarimo galiojimo trukmė, pakeitimai.

Pasirašius tarybos susitarimą atsižvelgiama į atstovaujamų darbuotojų skaičių ir skaičių valstybėse narėse.

Tarybos kompetencija:

*Tai tarpinė grandis konsultavime, informacijos perdavimas.

*taip pat taryba 1kart/metus turi susitikti su centrine įmonės vadovybe, aptarti jos pateikiamą įmonės veiklos metinę ataskaitą, įmonės struktūrą, ekonominę, finansinę padėtį, verslo vystymosi kryptis, investicijos, strategija. Dėl užimtumo, įmonės pokyčiai, kolektyviniai atleidimai.

Jei įmonės sprendimas liečia gynybinius darbuotojų interesus, darbo sąlygų pakeitimus, reorganizaciją, kolektyvinius atleidimus.

Centrinė įm. Vadovybė turi informuoti darbuotojų tarybas ir be ataskaitos. Bet tarybos nuomonė net llemiamos įtakos neturi priimant sprendimą, nes darbdavys gali neatsižvelgti.

Ekspertų paslaugas padengia centrinė įm, vadovybė.

Streiko dalyvių apsauga

Teisė streikuoti (įtvirtinama)- normalaus visuomenės vystymosi sąlyga.

Streiką sąlygoja iš priv. Valstybės, verslo laisvės, rinkos ekonomikos kylantys interesų konfliktai.

ES teisės aktų dėl streikų nėra. Bet teisė streikuoti numatyta k-jose ar išplaukia iš bendrųjų teisės principų

Austrija, Danija – iš asociacijų teisės.

Teisė streikuoti neabsoliuti, ribojama taisyklėmis, skiriasi valstybėse narėse. Leidžiami teisėti streikai, o, neteisėti – ats-bė. (Aiškios ribos kada neteisėtas nėra )

PVZ. Graikijoje profesinės sąjungos nepatvirtinti streikai- nneteisėti, o Airijoje, Didžiojoje Britanijoje teisėti. Ypač Skandinavijoje teisėti tik tie, kylantys dėl konfliktų dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo.

Draudžiama valstybės tarnautojų streikai, taip pat politiniai streikai (o pvz. Italijoje nedraudžiami polit. Streikai) , jei reikalaujama daugiau politinių teisių. Draudžiama prievarta.

Socialinių partnerių ssamprata

Socialinis dialogas, socialinė partnerystė yra suprantama kaip sociologinė etinė sąvoka bei organizacinis principas, apimantis kolektyvinių santykių socialinių partnerių bendradarbiavimą. Viena iš Europos Sąjungos teisės užduočių yra kolektyvinių santykių Europos Sąjungos lygyje-socialinio dialogo teisinio pagrindo bei taisyklių nustatymas. Socialinio dialogo teisinis pagrindas–tai teisės normų kompleksas, reguliuojantis darbdavių bei darbuotojų atstovų santykius, t. y. profesinių sąjungų bei darbdavių organizacijų-teisinę padėtį.

Reikia pabrėžti, kad šiuo metu Europos Sąjungos lygyje nėra apibrėžiama socialinių partnerių –profesinių sąjungų bei darbdavių organizacijų teisinė padėtis, tačiau yra reglamentuojamas socialinio dialogo rezultatų įforminimas bei tam tikros darbdavių, valstybių atstovų bei profesinių sąjungų bendradarbiavimo Europos Sąjungos lygyje taisyklės. Reikia pabrėžti, kad socialinė partnerystė gali būti gali įgauti labai įvairų mąstą. Socialiniais partneriais bus laikomi konkretus darbdavys konkrečioje įmonėje ir tos įįmonės darbuotojų atstovai. Taip pat socialiniais partneriais bus laikomos darbdavių organizacijos bei profesinės sąjungos konkrečios ūkio šakos, valstybės regiono valstybės ar kelių valstybių ribose, ar visos Europos Sąjungos mastu.

Kadangi socialiniai partneriai savo funkcijas įgyvendina labai įvairiu mastu, o Europos Sąjungos teisė nepateikia unifikuotų normų socialinės partnerystės srityje, tai paliekama valstybių narių nacionalinės teisės normoms. Toliau trumpai aptarsime bendrąsias socialinių partnerių, t. y. profesinių sąjungų bei darbdavių, jų organizacijų, teisinio statuso ypatybes.

Kalbant apie profesines sąjungas, reikia pabrėžti, kad teisė jungtis įį profesines sąjungas apima: darbuotojų teisę be jokių apribojimų jungtis į profesines sąjungas su vienintele sąlyga-paklusti profesinės sąjungos įstatams; teisę kurti federacijas bei konfederacijas; profesinių sąjungų narių teisę rinkti savo atstovus bei dalyvauti profesinės sąjungos vidaus veikloje; teisę be jokio valstybės įsikišimo vykdyti profesinės sąjungos funkcijas.

Profesinės sąjungos politiškai bei ekonomiškai turi būti nepriklausomos nuo valstybės, politinių partijų, verslininkų bei religinių organizacijų. Šio reikalavimo įgyvendinimas yra patikrinamas vykdant teisinį profesinės sąjungos registravimą. Profesinių sąjungų, kaip lygiateisių socialinių partnerių nepriklausomumas užtikrinamas neleidžiant profesinėms sąjungoms apimti kartu ir darbuotojus, ir darbovietės administraciją. Pavyzdžiui, Danijoje teisės aktai draudžia valdančiajam įmonės personalui būti profesinių sąjungų, jungiančių eilinius įmonės darbuotojus, nariais. Profesinių sąjungų veikla gali būti nutraukiama tik teismo sprendimu. Minėtų reikalavimų vykdymas užtikrina profesinių sąjungų kaip lygiateisių socialinio dialogo dalyvių statusą.

Daugumoje Europos Sąjungos valstybių narių teisė į profesines sąjungas yra įtvirtinta Konstitucijose, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Teisė į profesines sąjungas suprantama tokiu būdu, kad ji apima negatyvią koalicijos teisę, t. y. teisė į profesines sąjungas kartu apima teisę nebūti profesinės sąjungos narių ar nutraukti narystę. Dėl šios priežasties narystė profesinėje sąjungoje negali būti viena iš įdarbinimo sąlygų, be to bet kokia darbuotojų, nesančių profesinių sąjungų nariais, diskriminacija, profesinių sąjungų narių atžvilgiu yra neteisėta.

Valstybių narių nnacionaliniai teisės aktai reglamentuoja profesinių sąjungų struktūrą, veiklos tvarką, santykius su darbdaviais, valstybe ar kitomis profesinėmis sąjungomis.

ES valstybių narių teisė įtvirtina teisės į profesines sąjungas pliuralizmą, t. y. darbuotojo teisę tapti bet kurios profesinės sąjungos narių savo nuožiūra.

Apibendrinant profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančias teisės normas galima būtų išskirti dvi profesinių sąjungų teisių rūšis, t. y. pirmiausia profesinių sąjungų teises ūkio šakos, regiono, valstybės ar valstybių ribose, bei profesinių sąjungų teisės įmonės viduje. Pirmosios grupės teisės apima laisvę be jokių apribojimų kurti profesines sąjungas (teisė priimti įstatus, išrinkti atstovaujančius asmenis, sudaryti sąjungas, prisijungti prie tarptautinių organizacijų), veiklos stabilumą (čia turima omenyje, kad profesinės sąjungos veikla gali būti nutraukiama tik teismo sprendimu. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje yra neteisėti bet kokie veiksmai, kuriais ribojamas teisės į profesines sąjungas įgyvendinimas. Italijoje, jeigu yra konstatuojama, jog įmonės vadovybė arba savininkas kenkia ar bet kokiomis priemonėmis riboja profesinių sąjungų veiklą ar naujų narių priėmimą, teisėjas gali priimti nutarimą, nutraukti tokią neteisėtą veiklą ir pašalinti minėtos neteisėtos veiklos padarinius. Toks nutarimas galioja iki teismo proceso pabaigos, kai bus priimtas galutinis sprendimas byloje (esant profesinių sąjungų veiklos ribojimams, profesinės sąjungos gali kreiptis į teismus ir tokiu būdu apginti savo interesus).

Kalbant apie profesines sąjungas kaip socialinius partnerius reikia aatkreipti dėmesį, kad kai kurios profesinės sąjungos gali turėti šiek tiek daugiau lengvatų ir teisių nei kitos analogiškos darbuotojų organizacijos. Taip, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje, Ispanijoje yra priimtos teisė normos, kai kurioms daugiausia narių ir įtakos turinčioms profesinėms sąjungoms “labiausiai atstovaujančios profesinės sąjungos” statusą. Kartu su tokiu statusu yra suteikiamos papildomos lengvatos, privilegijos ir įgaliojimai atstovaujant darbuotojams valstybinėse institucijose, kolektyvinėse derybose, darbo ginčuose ir t.t. minėtas statusas (“labiausiai atstovaujančios profesinės sąjungos”) suteikiamas remiantis įvairiais kriterijais, kaip pavyzdžiui, kiekiniais (narių skaičius, įnašų dydis), kokybiniais (nepriklausomumas, patirtis, veiklos trukmė), instituciniais (dalyvavimas funkcinio darbuotojų atstovavimo organuose), funkciniais (dalyvavimas ir įtaka sudarant nacionalinius kolektyvinius susitarimus).

Profesinių sąjungų teisės įmonių viduje pirmiausia apima teises, užtikrinančias normalų organizacinį profesinės sąjungos funkcionavimą: duoti skelbimus; skleisti informaciją (nedarbo metu); rinkti įnašus (ne darbo metu ir nedarbo vietoje); priimti naujus narius; organizuoti narių susirinkimus (Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje – ne darbo metu ir ne darbo vietoje, Graikijoje – ne darbo metu darbo vietose, Italijoje ir Portugalijoje – nustatytų valandų skaičiaus ribose darbo metu (yra net mokamas atlyginimas)). Be to, profesinių sąjungų nariams savo funkcijų atlikimui yra suteikiamas apmokamas darbo laikas, arba apmokamos mokslo atostogos. Galiausiai, profesinių sąjungų vidaus organų darbuotojai yra papildomai apsaugoti nuo atleidimo iš darbo. Norint atleisti tokius darbuotojus

reikia arba kompetentingos institucijos, arba profesinės sąjungos leidimo, arba pačio darbuotojo sutikimo. Pavyzdžiui, Suomijoje, norint atleisti profesinės sąjungos vadovą yra reikalingas daugumos jos narių sutikimas, išskyrus grubius drausminius nusižengimus. Be to minėta apsauga yra numatoma ne tik tiesioginės veiklos metu, bet ir tam tikrą laiką po jos nutraukimo.

Yra numatomos ir kitos profesinių sąjungų teisės. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje profesinėms sąjungoms šalia valstybinių darbo inspekcijų yra suteikiama teisė įkurti profesinės sąjungos darbo inspekciją. O Prancūzijoje profesinės sąjungos savo iniciatyva arba darbuotojo prašymu ggali atstovauti darbuotoją teisme arba net jį pakeisti teisminiame nagrinėjime. Profesinėms sąjungoms yra suteikiama teisė teismuose ginti tam tikros profesinės kategorijos darbuotojų kolektyvinius interesus.

Kalbant apie profesinių sąjungų kaip socialinio dialogo dalyvių, statusą, nereikia pamiršti, kad be teisės aktais numatytų teisių profesinės sąjungos turi ir pareigas. Pirmiausia, profesinės sąjungos atsako už bet kokius neteisėtus veiksmus. Profesinėms sąjungoms yra taikoma materialinė atsakomybės forma, o jos vadovaujantiems asmenims – baudžiamoji ar administracinė atsakomybė. Profesinių sąjungų kontrolė yra vykdoma jų registracijos metu, profesinės sąjungos vveiklą apibūdinančių dokumentų tikrinimo metu (tai atlieka kompetentinga institucija).

Kita socialiniai partneriai, dalyvaujantys socialiniame dialoge yra darbdavių organizacijos. Galima teigti, kad anksčiau minėtos taisyklės, taikomos profesinių sąjungų veikloje, yra analogiškai taikomos darbdavių organizacijoms. Dėl šios priežasties darbdavių organizacijos kartas yra vadinamos ddarbdavių profesinėmis sąjungomis. Tačiau darbdavių organizacijos, lyginant su profesinėmis sąjungomis turi savo specifiką – jos atstovauja ir gina socialinius ir ekonominius darbdavių interesus, ir, dažniausiai, apima ne pavienius asmenis, kaip tai yra profesinių sąjungų veikloje, bet atskiras įmones. Taigi tai leidžia teigti, kad socialinis dialogas vyksta tarp darbuotojų profesinių sąjungų bei darbdavių “profesinių sąjungų”. Darbdavių organizacijų ištakų reikia ieškoti dar viduramžiais, kuomet egzistavo taip vadinamos gildijos. Tačiau šiuo metu veikiančios darbdavių organizacijos skiriasi tuo, kad narystė yra grindžiama savanoriškumo principu, o organizacija jungia laisvai tarpusavyje konkuruojančius ekonominius vienetus. Reikia pasakyti, kad darbdavių organizacijos ėmėm kurtis vėliau nei profesinės sąjungos – tik XX a. pradžioje, o nacionalinio lygio darbdavių organizacijos dar vėliau, pavyzdžiui, Prancūzijoje – 1920, Didžiojoje Britanijoje –1965. Darbdavių organizacijos aatlieka tris pagrindines funkcijas. Pirmiausia, savo narių gynyba. Ši funkcija įgyvendinama vedant derybas su profesinėmis sąjungomis bei darant spaudimą vyriausybėms (tai mes detaliau pamatysime kalbėdami apie socialinį dempingą bei ES sutarties suteikiamas teises socialiniams partneriams). Kita funkcija būtų tai darbdavių interesų atstovavimo funkcija, kuri yra vykdoma politinėje plotmėje, pavyzdžiui, patariant vyriausybei, teikiant ekspertines paslaugas vyriausybinėms įstaigoms. Ne mažiau svarbi yra informavimo, mokymo bei konsultacijos funkcija. Darbdavių organizacijos vykdo tyrimus, apklausas, ruošia statistinę medžiagą, leidžia informacinius pranešimus, organizuoja mokymus, konsultacijas ir eekspertizes, teikia juridinę pagalbą. Darbdavių organizacijų struktūra nėra vienoda. Pavyzdžiui, Skandinavijos valstybėse, Airijoje egzistuoja dvejopos darbdavių organizacijos: vienos iš jų yra kompetentingos tik ekonominiais klausimais, kitos savo veiklą orientuoja socialinėje-darbo sferoje. Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje ar Belgijoje darbdavių organizacijos yra kompetentingos abiejose minėtose srityse.

Šiuo metu Europos Sąjungoje galima būtų išskirti tokias pagrindines darbdavių ir darbuotojų organizacijas, veikiančias visos sąjungos mastu. Tai būtų Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) bei Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC).

Minėtų organizacijų, socialinių partnerių vaidmuo neapsiriboja vien anksčiau išvardintomis funkcijomis. Šiuo atžvilgiu Europos Sąjungos teisė yra pažengusi toliau nei atskiros valstybės, t. y. minėtos darbdavių bei darbuotojų organizacijos gali įtakoti Europos Sąjungos teisės aktų priėmimo procesą. Apie tai detaliau pakabėsime vėliau.

Socialinis dialogas (dėstytojas davė)

Socialinis dialogas – tai dvišalis arba trišalis socialinių partnerių bendradarbiavimas priimant tiek darbdaviams, tiek darbuotojams priimtinus susitarimus, konsultuojant valstybines ar Europos Sąjungos institucijas. Daugumoje atskirų Europos Sąjungos valstybių narių dvišalis arba trišalis socialinių partnerių bendradarbiavimas yra vykdomas specialiai įkurtose institucijose, kurios užima svarbų vaidmenį valstybės valdymo sistemoje. Tokios socialinio dialogo organizacinės institucijos įrodė savo naudą, įgavo autoritetą bei daro nemažą įtaką darbo santykių srities teisiniam reglamentavimui. Tokios institucijos valstybių narių nacionaliniame lygmenyje egzistuoja, pavyzdžiui, Prancūzijoje –– Ekonominė ir socialinė taryba, Italijoje – Darbo santykių taryba, Belgijoje – Nacionalinė darbo taryba, Olandijoje – Ekonominė ir socialinė taryba, Darbo taryba, Danijoje – bendradarbiavimo taryba, Portugalijoje – Pastovi socialinių konsultacijų taryba, Airijoje – Ekonominė ir socialinė taryba bei Verslo konfederacija. Minėtų socialinio dialogo institucijų darbo tvarką, statusą nustato nacionaliniai teisės aktai. Jų struktūra, kaip taisyklė, remiasi trišalio dalyvavimo principu, t. y. į sudėtį įeina valstybės tarnautojai arba “nepriklausomi asmenys”, skiriami vyriausybės, darbdavių organizacijų ir profesinių sąjungų atstovai. Tačiau neretai, pavyzdžiui Olandijoje Darbo taryba, socialinio dialogo institucijų veikla yra grindžiama dvišališkumo principu, t. y. tokioje veikloje dalyvauja tik profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovai. Žinoma tokiu socialinio dialogo institucijų vaidmuo yra konsultacinio pobūdžio, tačiau tokiu būdu organizuojamas socialinis dialogas tarp socialinių partnerių padeda užtikrinti socialinį stabilumą valstybėse narėse. Čia buvo trumpai užsiminta apie socialinį dialogą atskirose valstybėse narėse, tačiau kaip socialinis dialogas atsirado Europos Bendrijų lygyje?

Ekonominių ir socialinių partnerių konsultacinę asamblėją numatė dar 1957 m. Romos sutartis. Tai ir laikytina pradžia, tačiau didesnę reikšmę socialinis dialogas įgijo gerokai vėliau. Nuo 1979 metų Didžioji Britanija priešinosi bet kokių teisės aktų socialinės politikos klausimais priėmimui Europos Bendrijų lygyje. Tai lėmė Didžiosios Britanijos vidaus politika, kuri buvo vykdoma dereguliavimo ir profesinių sąjungų iignoravimo kryptimi. Profesinės sąjungos buvo išstumiamos iš trišalių organų ir netgi buvo silpninamos kolektyvinės derybos. Būtent toks blokavimas Europos Sąjungos lygiu ir davė postūmį keisti socialinės politikos ir darbo teisės strategiją Europos Sąjungos lygyje – atsirado socialinis dialogas tarp socialinių partnerių Europos Sąjungos lygyje.

Nuo Anglies ir Plieno Bendrijos laikų buvo nemažai EB sprendžiamųjų organų, į kurių sudėtį įėjo profesinių sąjungų ir darbdavių atstovai. Taip buvo dėl to, kad bendra Bendrijos koncepcija buvo ne tik paprastas dvišalis santykis tarp Europos Bendrijos institucijų ir valstybių, bet kompleksiniai santykiai, įtraukiant ir kitus veikiančius asmenis į socialinės politikos formavimą ir įgyvendinimą.

Socialinio dialogo Europos Sąjungos lygyje atsiradimo priežastys yra labai įvairios. Bendrija, siekdama savo politinių tikslų yra labai priklausoma nuo valstybių narių bendradarbiavimo. Todėl į politinius procesus labai svarbu yra įtraukti galingas nacionalines interesų grupes, tokias kaip profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos. Siekiant konsensuso tam tikrais klausimais, jeigu yra gaunama profesinių sąjungų ir darbdavių parama, tai atskirų valstybių pasipriešinimas gali būti lengvai įveikiamas. Be to, socialinių partnerių organizacijos yra naudingos Europos Sąjungos institucijoms renkant informaciją. Tokios dvi priežastys lemia socialinių partnerių vaidmens stiprėjimą Europos Sąjungos lygyje.

Komisija įkūrė įvairius konsultacinius organus, į kurių sudėtį yra įtraukiami socialiniai partneriai. Tokiu būdu skatinamas Europos Sąjungos lygio socialinių partnerių

organizacijų vystymasis.

Reikia paminėti, kad Europos Parlamentais taip pat glaudžiai bendradarbiauja su socialiniais partneriai, nes tai, visų pirma, yra svarbu parlamento narių perrinkimui. Be to socialiniai partneriai yra naudingi kovoje dėl didesnio Parlamento vaidmens Europos Bendrijų sprendimų priėmime.

Galiausiai paskutinė socialinio dialogo Europos Sąjungos lygiu atsiradimo priežastis yra demokratijos principai, kurių turinį sudaro kuo platesnių interesų grupių įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą.

Toliau galima būtų trumpai apžvelgti kelis socialinių partnerių organus, kuriuose vyksta socialinis dialogas. Remiantis 1968 m spalio 15 d. Tarybos rreglamentu dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje Nr. 1612 yra įkurtas Patariamasis komitetas, atsakingas už pagalbą Komisijai nagrinėjant visus klausimus, kylančius dėl sutarties taikymo ir tam tikslui skirtų priemonių, o taip pat ir dėl problemų, susijusių su darbuotojų judėjimo laisve ir įdarbinimu.

Patariamasis komitetas atsakingas pirmiausia už:

a) problemų, susijusių su darbuotojų judėjimo laisve ir įdarbinimu valstybių narių nacionalinės darbo jėgos politikos ribose, nagrinėjimą, siekiant koordinuoti valstybių narių vykdomą užimtumo politiką Bendrijoje ir tokiu būdu vystyti ekonomiką bei tobulinti darbo rinkos pusiausvyrą.

b) priemonių, uužtikrinančių laisvą darbuotojų judėjimą, įgyvendinimo pasekmių bendrą analizę;

c) racionalių pasiūlymų dėl naujų priemonių, užtikrinančių laisvą darbuotojų judėjimą, pateikimą Komisijai;

d) Komisijai pareikalavus arba savo iniciatyva, išvadų pateikimą bendraisiais arba principiniais klausimais, ypač dėl keitimosi informacija, susijusia su darbo rinkos vystymusi, pasikeitimu, ddėl darbuotojų persikėlimo iš vienos valstybės narės į kitą, dėl programų ir priemonių, supažindinančių su profesijomis, skirtų profesiniam mokymui, kurias įgyvendinus atsirastų daugiau galimybių laisvai judėti ir įsidarbinti bei dėl įvairių pagalbos formų darbuotojams ir jų šeimų nariams, įskaitant socialinę apsaugą ir darbuotojų aprūpinimą būstu.

Patariamąjį komitetą sudaro po šešis narius iš kiekvienos valstybės narės, iš kurių du atstovauja vyriausybei, du – profesinėms sąjungoms ir du – darbdavių asociacijoms. Kiekvienai nurodytai narių kategorijai valstybės narės skiria po vieną pakaitinį narį. Visų narių ir pakaitinių narių kadencija trunka dvejus metus. Po to jie turi būti skiriami iš naujo. Pasibaigus kadencijai, nariai ir jų pakaitiniai ir toliau eina savo pareigas, kol yra pakeičiami kitais arba kol jų paskyrimas yra atnaujinamas. Patariamojo komiteto nnarius ir jų pakaitinius skiria Taryba, kuri, rinkdamasi atstovus iš profesinių sąjungų ir darbdavių asociacijų, siekia lygiaverčio įvairių ekonominių sektorių atstovavimo Komitete. Narių ir jų pakaitinių sąrašą Taryba skelbia Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.

Patariamajam komitetui pirmininkauja Komisijos narys arba jo pakaitinis. Pirmininkas nebalsuoja. Komitetas posėdžiauja ne rečiau kaip du kartus per metus. Jį sukviečia pirmininkas savo iniciatyva arba pageidaujant ne mažiau kaip trečdaliui narių. Sekretoriavimo paslaugas Komitetui teikia Komisija.

Pirmininkas turi teisę kviestis tam tikrus asmenis arba tarnybų, turinčių didelę patirtį užimtumo aarba darbuotojų judėjimo srityje atstovus, kurie dalyvauja posėdžiuose kaip stebėtojai arba ekspertai. Pirmininkui gali padėti ekspertai-patarėjai.

Komiteto išvados negalioja, jeigu dalyvauja mažiau negu du trečdaliai jo narių.

Išvadose turi būti nurodytos priežastys, kuriomis jos paremtos; jos priimamos absoliučia galiojančių balsų dauguma; prie jų pridedama ir raštiška mažumos nuomonė, jei ji to pageidauja.

Patariamasis komitetas savo darbo metodus nustato darbo reglamentu, kuris įsigalioja po to, kai jį patvirtina Taryba, gavusi Komisijos išvadas. Pataisos darbo reglamente Komiteto sprendimu gali būti padarytos, laikantis tokios pačios tvarkos.

Europos Sàjungos lygyje egzistuoja ir kiti socialiniø partneriø bendradarbiavimo bei socialinio dialogo organai. Sektoriø dialogo komitetai pakeièia ðiuos egzistuojanèius jungtinius komitetus:

a) 1974 m. įkurtas Žemės ūkio darbuotojų socialinių problemų jungtinis komitetas;

b) 1974 m. įkurtas Jūrų žvejybos laivuose dirbančių darbuotojų socialinių problemų jungtinis komitetas;1987 m. įkurtas Jūrų transporto jungtinis komitetas;

c) 1980 m. įkurtas Vidaus navigacijos jungtinis komitetas;

d) 1985 m. įkurtas Kelių transporto jungtinis komitetas;

e)1985 m.įkurtas Geležinkelių transporto jungtinis komitetas;

f) 1990 m. įkurtas Telekomunikacijų paslaugų jungtinis komitetas;

g) 1998 m. įkurtas Civilinės aviacijos jungtinis komitetas;

i) 1994 m. ákurtas Paðto paslaugø jungtinis komitetas;

Tačiau minėtais sprendimais įkurti komitetai dirba tol, kol jų vykdomas funkcijas perėmė remiantis 1998 m. gegužės 20 d. Komisijos sprendimu Nr. 500 dėl sektorių dialogo komitetų, skatinančių dialogą tarp socialinių partnerių Europos llygiu, steigimo, įkurti sektorių dialogo komitetai. Sektorių dialogo komitetai taip pat pakeitė neoficialias darbo grupes, atskirose sektoriuose skatinusias socialinį dialogą.

Remiantis šiuo sprendimu yra įsteigiami sektorių dialogo komitetai (toliau – komitetai) tuose sektoriuose, kuriuose socialiniai partneriai pateikia bendrą prašymą dalyvauti dialoge Europos lygiu, jei darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančios organizacijos atitinka šiuos kriterijus:

a) jos yra susijusios su konkreèiais sektoriais ar kategorijoms bei yra suburtos Europos lygiu;

b) jas sudaro organizacijos, kurios pačios yra sudėtinė ir pripažinta valstybių narių socialinių partnerių struktūrų dalis, turinčios gebėjimų derėtis dėl susitarimų ir atstovaujančios kelioms valstybėms narėms;

c) jos turi atitinkamas struktūras aktyviam jų dalyvavimui komitetų veikloje užtikrinti.

Su kiekvienu tos veiklos rûðies sektoriaus, kuriame jis buvo ásteigtas, komitetu:

a) konsultuojamasi Bendrijos lygiu įvykusių pokyčių klausimais, turinčiais socialinę reikšmę, ir

b) skatina bei stiprina sektoriaus socialinį dialogą.

Remiantis 3 sprendimo straipsniu, Darbdavių ir darbuotojų atstovų, dalyvaujančių kiekvieno komiteto susirinkimuose, bendras skaičius turi neviršyti 40. Be to jame turi būti po lygiai darbdavių ir darbuotojų delegacijų atstovų.

Socialinių partnerių organizacijų, pateikusių prašymą, siūlymu Komisija kviečia atstovus dalyvauti komitetų susirinkimuose.Kiekvienas komitetas kartu su Komisija parengia savo darbo tvarkos taisykles. Komitetams pirmininkauja darbdavių ar darbuotojų delegacijų atstovas arba, jų bendru prašymu, Komisijos atstovas. Komitetai posėdžiauja ne rečiau kaip kartą per metus. Ne daugiau kaip 30 komiteto ssusirinkime dalyvaujantiems darbdavių ir darbuotojų išrinktiems atstovams apmokamos kelionės išlaidos ir skiriami dienpinigiai. Konsultuodamasi su socialiniais partneriais, Komisija nuolat peržiūri Sektorių komiteto funkcijas ir skirtinguose sektoriuose vykdomą veiklą.

Komisijai pranešus komitetui, jog svarstomas klausimas yra susijęs su slaptais dalykais, komiteto nariai įpareigojami, nepažeidžiant Sutarties 214 straipsnio nuostatų, neatskleisti informacijos, gautos komiteto susirinkimuose ar iš sekretoriato.

Užimtumo klausimais yra įkurtas Nuolatinis užimtumo komitetas, kurio veiklą reglamentuoja 1999 m. kovo 9 d. Tarybos sprendimas Nr. 207 Dėl Užimtumo nuolatinio komiteto reformos ir Sprendimo 70/352 panaikinimo.Komiteto užduotis – laikantis Sutarties ir tinkamai atsižvelgiant į Bendrijų institucijų ir įstaigų įgaliojimus užtikrinti nuolatinį dialogą, sutarimą ir konsultacijas tarp Tarybos, Komisijos ir socialinių partnerių, kad socialiniai partneriai galėtų prisidėti prie suderintos užimtumo strategijos ir valstybėms narėms būtų lengviau koordinuoti šios srities politiką atsižvelgiant į Bendrijos ekonominius ir socialinius uždavinius, išdėstytus tiek užimtumo gairėse, tiek ir bendrosiose ekonominės politikos gairėse. Komiteto darbe Europos lygiu dalyvauja Tarybos nariai ar jų atstovai, Komisija ir socialinių partnerių atstovai. Komitete yra ne daugiau kaip 20 socialinių partnerių atstovų, pasiskirsčiusių į dvi vienodo dydžio delegacijas, kurias sudaro po 10 darbdavių ir darbuotojų atstovų. Socialinių partnerių delegacijos apima visas ekonomikos sritis, jas sudaro Europos organizacijos, atstovaujančios bendriesiems ar konkretesniems priežiūros ir specialistų personalo bei mažų

ir vidutinių įmonių interesams.

Šiuo tikslu kiekvieną delegaciją sudaro socialinių partnerių organizacijų atstovai, kuriuos konsultuoja Komisija, ir patenkantys į šias kategorijas:

– bendrosios skirtingų pramonės šakų organizacijos;

– skirtingų pramonės šakų organizacijos, atstovaujančios tam tikroms darbuotojų ar įmonių kategorijoms ir

– sektorių organizacijos, atstovaujančios žemės ūkiui ir prekybai.

Darbuotojų delegacijos veiklą praktiškai koordinuoja Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC), o darbdavių delegacijos veiklą – Europos pramonės ir darbdavių konfederacijos sąjunga (UNICE). Komisija komiteto pirmininkui reguliariai pateikia organizacijų sąrašą. Komisija atsižvelgia į galimus atstovavimo darbdaviams ir darbuotojams EEuropos lygiu pokyčius. Jei komitetas mano, kad tai tikslinga, jis gali susirinkti tam tikros sudėties. Tokiu atveju Tarybai gali atstovauti joje pirmininkaujančios valstybės narės atstovas. Komitetas susirenka ne rečiau nei du kartus per metus. Komitetui pirmininkauja Taryboje pirmininkaujančios valstybės narės atstovas. Siekiant užtikrinti, kad komitetas kuo palankesnėmis sąlygomis vykdytų užduotis, pirmininkaujanti valstybė narė pasirūpina, kad dialogas ir konsultacijos komitete vyktų bei susitarimas būtų pasiektas laiku. Kiekviena iš abiejų socialinių partnerių delegacijų iš anksto praneša pirmininkui už tos delegacijos pozicijos pristatymą aatsakingo pranešėjo pavardę. Atsižvelgiant į darbotvarkės klausimus, pirmininkas, pasikonsultavęs su Komisija ir socialiniais partneriais, gali pakviesti papildomų atstovų iš įvairių organizacijų, kad jie pareikštų savo nuomones.

Klausimai, kuriuos turi svarstyti komitetas, įtraukiami į darbotvarkę bet kurios šalies prašymu. Dokumentai ar ppasiūlymai, kurie turi būti pateikti svarstymui, perduodami pirmininkui, kuris perduoda juos kitoms šalims; jos gali pateikti pastabas raštu. Pirmininkas, glaudžiai bendradarbiaudamas su Komisija ir darbdavių bei darbuotojų organizacijomis, dalyvaujančiomis komiteto darbe, pasirengia susirinkimams. Pirmininkas, atsižvelgdamas į informacinius pranešimus, sušaukia parengiamuosius ir plenarinius susirinkimus bei rengia jų laikinąsias darbotvarkes.Pirmininkas parengia susirinkimo išvadas ir komiteto posėdžių protokolą. Komisija rengia ir kaupia informaciją, kuri padės komitetui vykdyti savo užduotis. Socialinių partnerių organizacijoms atstovaujantiems komiteto nariams dengiamos Tarybos nustatytos kelionės išlaidos.

Socialinis dialogas įgyvendinamas ne vien tik sudarant dvišales arba trišales tarybas, komitetus ar komisijas. Socialinis dialogas taip pat įgyvendinamas naudojantis informavimo ir konsultavimo procedūromis, vedant kolektyvines derybas bei pasirašant kolektyvines sutartis, darbuotojams dalyvaujant įmonės valdyme. Tačiau tokias socialinio dialogo formas kaip informavimas ir konsultavimas aar darbuotojų dalyvavimas valdant įmonę iš esmės būtų sunku įgyvendinti Europos Sąjungos lygyje.

Be to reikia pasakyti, kad socialinių partnerių vaidmuo Europos Sąjungoje neapsiriboja vien tik patariamąja funkcija. Atskirose valstybėse narėse įmonių vadovams bei darbuotojams gali būti patikėti įgyvendinti priimtas direktyvas. Tai nustato Europos Bendrijos sutarties 137 straipsnis (buvęs 118 straipsnis). Tokios sritys būtų:

1) darbuotojų socialinis draudimas ir socialinė apsauga;

2) darbuotojų socialinė apsauga, kai nutraukiama darbo sutartis;

3) atstovavimas darbuotojų ir darbdavių interesams bei šių interesų ir bendrų sprendimų gynimas;

4) Bendrijos teritorijoje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių ppiliečių užimtumo sąlygos;

5) finansinės įmokos užimtumui ir darbo vietų kūrimui skatinti;

6) priemonės, skirtos skatinti valstybių narių bendradarbiavimą rodant iniciatyvą tobulinti žinias, plėtoti keitimąsi informacija ir patirtimi, kovą su socialinę atskirtimi.

Tokia teisė suteikiama tik kai yra pateikiamas bendras darbdavių ir darbuotojų prašymas.

Tačiau valstybės narės turi užtikrinti, kad ne vėliau negu direktyvos, priimtais klausimais, turi būti perkeltos į nacionalinę, įmonių vadovai ir darbuotojai sutartinai jau būtų įgyvendinę reikiamas priemones, o atitinkamai valstybei narei tereikia imtis būtinų priemonių, kad bet kuriuo metu galėtų garantuoti ta direktyva siektinus rezultatus.

Šiuo metu Europos Sąjungoje yra laikomasi nuomonės, kad socialinis dialogas tarp socialinių partnerių turi būti stiprinamas. Yra numatoma vystyti dialogą tarp Europos Sąjungos institucijų , vyriausybių, darbdavių bei darbuotojų organizacijų įvairiuose lygiuose-tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniu, tiek regioniniu ar lokaliniu.be to yra skatinamas socialinių partnerių dialogas tokiose srityse kaip užimtumas (2002 m. valstybių narių užimtumo politikos priemonių principinės nuostatos; Feiros susitikimas); mokymas (Komisijos pranešimas-Tęstinio mokymo kūrimas Europos erdvėje; Lisabonos susitikimas); mobilumas (Komisijos veiksmų planas, skirtas mobilumui bei kvalifikacijai); senų žmonių užimtumas (Komisijos pranešimas, dėl senų žmonių užimtumo didinimo bei skatinimo); vystymosi (Barselonos susitikimas).

2002 m. Lisabonoje buvo paruoštas ir kovo mėnesį Barselonoje priimtas ūkio ir socialinės reformas numatantis dokumentas, kuriame yra nurodoma, kad įvairių partnerystės lygių egzistavimas bei analizė yyra aktuali Europos Sąjungai ir kiekviena valstybei narei atskirai. Socialiniai partneriai artimiausioje ateityje turėtų būti įtraukiami į mokymo programų finansavimo apskaičiavimą.

Nacionaliniu lygiu numatoma, kad socialiniai partneriai padės rengti valstybių narių pranešimus apie kai kurių direktyvų įgyvendinimą, tiksliau apie tų direktyvų, kurių įgyvendinimą, remiantis Europos Bendrijos 137 straipsnio (buvusio 118 straipsnio) nuostatomis, galėjo būti pavestas socialiniams partneriams.

Socialiniam dialogui lokaliame arba regioniniame lygyje didžiausias dėmesys skiriamas informacijos rinkimui, ypač kai tai susiję su naujų darbo vietų kūrimo galimybėmis, gyvenimo sąlygų ir kokybės gerinimu.

Galiausiai turi būti skatinamas socialinis dialogas įmonių lygyje, kadangi pastaruoju metu ypatingai jaučiama tendencija įmonėms peržengti nacionalinių valstybių sienų ribas. Socialinis dialogas padėtų išspręsti tokius svarbius klausimus kaip darbuotojų mobilumas, kvalifikacijų suteikimas ir t. t. Socialinį dialogą skatina įmonių darbuotojų tarybos, kurios egzistuoja daugiau kaip 700 transnacionalinėse įmonėse.

Europos socialinio dialogo vaidmuo formuojant darbo teisę

Europos bendrijos sutarties 138 straipsnyje (buv. 118a straipsnis) yra sakoma, kad “Komisijai keliamas uždavinys skatinti įmonių vadovų ir darbuotojų pasitarimus Bendrijos lygmeniu ir imtis visų tinkamų priemonių sudaryti sąlygas jų dialogui užtikrinant šalims pusiausvyrą išlaikančią paramą. Tai yra socialinio dialogo teisinis pagrindas.

Antroje minėto straipsnio dalyje yra įtvirtinta, kad “šiuo tikslu (t. y. skatinant socialinių partnerių bendradarbiavimą) Komisija, prieš pateikdama pasiūlymus socialinės politikos srityje, tariasi su įmonių vvadovais ir darbuotojais dėl galimos Bendrijos veikimo linkmės”. (3 dalis) “Jei po tokių pasitarimų Komisija mano, kad tikslinga imtis veiksmų Bendrijos mastu, ji tariasi su įmonių vadovais ir darbuotojais dėl numatomo pasiūlymo turinio. Įmonių vadovai ir darbuotojai pateikia Komisijai nuomonę arba prireikus rekomendaciją”. Tai būtų konsultacinis socialinių partnerių vaidmuo. Europos Sąjungos teisės aktų leidybos srityje yra nemažai pavyzdžiu, kai buvo išklausoma socialinių partnerių nuomonė priimant tam tikrus teisės aktus. Pavyzdžiui, 1993 m. buvo pateikta nuomonė dėl Europos darbuotojų tarybų (remiantis socialinių partnerių susitarimu); 1995 m. nuomonė šeimos klausimai (susitarimas dėl tėvų atostogų); 1996 dėl seksualinio priekabiavimo; 2001 m. nuomonė dėl darbuotojo asmens duomenų apsaugos (šiuo metu su šiuo klausimu yra dirbama; 2002 dėl įmonių restruktūrizavimo socialinių aspektų (šiuo metu dirbama su minėtu klausimu).

Tačiau Europos Bendrijos sutartis socialiniams partneriams suteikia dar platesnius įgaliojimus. 138 straipsnio 4 dalyje (buvusio 118 a straipsnyje) yra numatyta, kad įmonių vadovai ir darbuotojai gali informuoti Komisiją apie savo ketinimą inicijuoti EBSS 139 straipsnyje (buv. 118 b straipsnyje) numatytą procesą, kuris negali trukti ilgiau kaip devynis mėnesius (Suinteresuoti įmonių vadovai, darbuotojai ir Komisija bendrai gali nuspręsti pratęsti šį terminą). Taigi šio proceso esmė yra ta, kad įmonių vadovams ir darbuotojams pageidaujant, jų dialogas Bendrijos lygmeniu gali privesti

prie sutartinių santykių, taip pat susitarimų. Bendrijos lygmeniu sudaryti susitarimai įgyvendinami pagal įmonių vadovams ir darbuotojams bei valstybėms narėms būdingą ir nusistovėjusią tvarką. Jeigu tarp socialinių partnerių yra sudaryti susitarimai dėl:

1) darbo aplinkos gerinimo siekiant rūpintis darbuotojų sveikata ir sauga;

2) darbo sąlygų;

3) darbuotojų informavimo ir konsultavimo;

4) iš darbo rinkos išstumtų asmenų integracijos;

5) vyrų ir moterų lygybės darbo rinkos galimybių ir požiūrio darbe atžvilgiu;

6) darbuotojų socialinio draudimo ir socialinės apsaugos;

7) darbuotojų socialinės apsaugos, kai nutraukiama darbo sutartis;

8) atstovavimo darbuotojų ir darbdavių interesams bei šių interesų ir bendrų ssprendimų gynimo;

9) Bendrijos teritorijoje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių užimtumo sąlygų;

10) finansinių įmokų užimtumui ir darbo vietų kūrimui skatinti;

11) priemonių, skirtų skatinti valstybių narių bendradarbiavimą rodant iniciatyvą tobulinti žinias, plėtoti keitimąsi informacija ir patirtimi, kovą su socialinę atskirtimi.

Tokiu atveju yra numatomas ypatinga susitarimu įgyvendinimo mechanizmas, t.y. susitarimą sudariusios šalys bendru susitarimu raštiškai kreipiasi į Komisiją. Komisija, savo ruožtu, socialinių partnerių sudarytą susitarimą kaip teisės akto projektą siūlo Tarybai. Taryba priima siūlomą projektą ir to pasekoje socialinių partnerių Europos Sąjungos lygyje sudaryti susitarimai virsta tteisės aktais, privalomais visoms valstybėms narėms. Tokius teisės aktus Taryba priima kvalifikuota balsų dauguma pasitarusi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu bei Regioniniu komitetu. Tačiau, jei minėtų socialinių partnerių susitarimų viena ar kelios nuostatos liečia tokius klausimus kaip:

1) darbuotojų socialinis draudimas iir socialinė apsauga;

2) darbuotojų socialinė apsauga, kai nutraukiama darbo sutartis;

3) atstovavimas darbuotojų ir darbdavių interesams bei šių interesų ir bendrų sprendimų gynimas;

4) Bendrijos teritorijoje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių užimtumo sąlygos;

5) finansinės įmokos užimtumui ir darbo vietų kūrimui skatinti,

Taryba tokius teisės aktus priima vienbalsiai.

Galima būtų pateikti tokių socialinių partnerių susitarimų, įgavusių teisės aktų formą, pavyzdžius. Pirmiausia tai būtų 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva Nr. 81 dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC). Šios direktyvos tikslas yra įgyvendinti bendrąjį susitarimą dėl darbo ne visą darbo dieną, sudarytą tarp minėtų socialinių partnerių. Direktyvos priede yra pateikiamas socialinių partnerių susitarimas, kuris ssusideda iš preambulė, konstatuojamosios dalies, bei susitarimo punktu.

Kitas pavyzdys būtų 1996 m. birželio 3 dienos Tarybos direktyva Nr. 34 Dėl rėminio susitarimo tarp Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro(CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) dėl tėvų atostogų.

Tačiau reikia pažymėti, kad yra pateikiamas išsamus tiek darbdavių, tiek profesinių sąjungų organizacijų sąrašas, t. y. šiame sąraše išvardinamos organizacijos, kurios gali naudotis Europos Bendrijos sutarties 138 straipsnyje numatytomis teisėmis-konsultacinė bei siūlymo funkcija Europos Sąjungos teisės aaktų leidybos srityje. Vadinasi ne visos darbdavių ar darbuotojų organizacijos gali daryti tiesioginę įtaką teisės aktų darbo srityje leidybai Europos Sąjungoje. Sąraše yra pateikiamos tokios organizacijų grupės-bendros darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijos (pavyzdžiui, jau minėtos Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC); darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijos, kurios atstovauja asmenis dirbančius atskirose srityse (pavyzdžiui, Europos vadovų sąjunga (CEC), Europos mažų, vidutinių ir rankine gamyba užsiimančių įmonių Sąjunga (UEAPME); specifinės organizacijos, įvairių pramonės šakų organizacijos (pavyzdžiui, Europos cukraus pramonės sąjunga); Europos profesinių sąjungų susivienijimai (pavyzdžiui, Europos žurnalistų federacija, Europos maisto, žemės ūkio ir turizmo sektorių profesinių sąjungų federacija, Europos chemijos, kalnakasybos ir energijos pramonės profesinių sąjungų susivienijimas). Iš viso sąraše yra išvardijamos 52 darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijos.

Socialinis dempingas ir socialinių režimų konkurencija

1992 m. sukūrus vieningą rinką, nacionalinėms rinkoms teko konkuruoti vienai su kita. Rinkos, kurioje vyksta konkurencija, ribos prasiplėtė nuo nacionalinių prie Europos Sąjungos sienų. Neliko muitų, kvotų ir kitokių apribojimų, skyrusių nacionalines rinkas. Rinka-vieninga erdvė, kurioje vyksta konkurencija.

Tiesioginiai darbo kaštai-algos. Įmonės tų valstybių, kuriose algos, t. y. tiesioginiai darbo kaštai yra didesni, pajuto konkurencinį spaudimą iš kitų įmonių, kuriose minėti kaštai yra mažesni. Tačiau be ttiesioginių darbo kaštų egzistuoja ir netiesioginiai kaštai – tokie kaip atitikimo darbo standartams kaštai. Ten, kur standartai mažesni, pigiau kainuoja juos atitikti. Tokiu būdu, įmonės tose valstybėse, kuriose darbo standartai yra žemesni, įgyja pranašumą prieš kitų valstybių įmones, nes jose yra mažesni yra netiesioginiai darbo kaštai. Be abejo vertinant valstybių įmonių konkurenciją reikia atsižvelgti ne tik į tiesioginių bei netiesioginius darbo kaštus, tačiau reikia nepamiršti ir tai, kad žemesnius tiesioginius kaštus-algas bei netiesioginius kaštus-darbo standartus gali kažkiek atsverti kiti “turtingųjų” valstybių privalumai-geresnė transporto sistema, infrastruktūra, aukštesnė darbo jėgos kvalifikacija ir pan. Tačiau tiesioginių ir netiesioginių darbo kaštų skirtumai tarp Europos Sąjungos valstybių narių turi esminę reikšmę įmonių konkurentabilumui. Tokie tiesioginių ir netiesioginių kaštų skirtumai sukelia socialinį dempingą. Tarp valstybių vykstančios socialinių režimų konkurencijos pasekoje valstybės narės bus spaudžiamos bloginti darbo standartus tam, kad pagerintų savo įmonių konkurencingumą. Savo ruožtu įmonės, ypač tarptautinės, bus skatinamos daryti naujas investicijas arba netgi perkelti esamas į tas valstybes, kuriose žemi darbo standartai lemia mažesnius netiesioginius darbo kaštus.

Galima pateikti tokius darbo kaštų skirtumų pavyzdžius: darbo jėgos valandomis kaštai pramonėje 1990 metais; Vokietijoje 20.08 ECU, o tuo tarpu Portugalijoje tik 3.57 ECU; darbo kaštu struktūra pramonėje 1990 metais-Danijoje 96,2% tiesioginiai 3,8 netiesioginiai (iš jų 3% sodrai), PPrancūzijoje 60 % tiesioginiai ir 32 % netiesioginiai (iš jų 28,6 % sodrai).

Taigi buvo ieškoma kelių kaip pašalinti socialinių režimų konkurenciją. Buvo siūlomi du galimi problemos sprendimo variantai:

1) socialinės politikos perdavimas iš valstybių į Europos Sąjungos lygį, t. y. Europos Sąjungos kompetencijos išplėtimas. Tokiu atvejų būtų nustatomi vienodi standartai visose valstybėse narėse, kurie suvienodintų netiesioginius darbo kaštus ir tokiu būdu konkurencija nebūtų iškreipta Europos Sąjungos valstybių narių su žemesniais darbo standartais naudai.

2) Socialinės politikos palikimas valstybių narių kompetencijoje paliekant tiesioginę konkurenciją tarp valstybių socialinių režimų.

Reikia pasakyti, kad abiem atvejais valstybės narės praranda autonomiją bei realią sprendžiamąją galią socialinės politikos srityje. Pirmuoju atveju, t. y. išplečiant Europos Sąjungos kompetenciją, tai yra akivaizdu. Antruoju atveju valstybės narės priimdamos šioje srityje (netiesioginių kaštų-darbo standartų klausimu) savo individualius sprendimus, galiojančius jų teritorijoje, jaustų spaudimą dėl netiesioginių darbo kaštų didėjimo ir priimti sprendimus, didinančius kaštus būtų praktiškai neįmanoma, nes tam priešintųsi verslas, tai ir didelė politikų dalis. Tokiu būdu valstybės vis tiek būtų priverstos sumažinti netiesioginius darbo kaštus, t, y. darbo standartus iki tokių, kurie yra kitose valstybėse, su kurių įmonėms tenka konkuruoti.

Abiem problemos sprendimo būdams būdinga tai, kad sumažėja reguliavimas nacionaliniame lygyje.

Socialinio dempingo ir socialinių rėžimų konkurencijos keliami pavojai sukėlė nuožmią ir ilgą socialinių partnerių kovą.

Tiek profesinių sąjungų organizacijos, tiek darbdavių organizacijos Europos Sąjungos lygyje laikėsi savo strategijos bei siekė numatytų tikslų.

Profesinių sąjungų organizacijos suprato pavojus, bet taip pat suprato kokią didžiulę naudą įmonėms gali atnešti laisva konkurencija be nacionalinių suvaržymų. Todėl profesinės sąjungos norėjo pasiekti balansą tarp socialinės apsaugos priemonių kaštų – netiesioginių kaštų, kurie –pašalintų socialinio dempingo riziką (t. y. sumažinti darbo standartus) ir įmonių nuostolių, kuriuos jos patirtų dėl tokio reguliavimo. Taigi, profesinės sąjungos norėjo reguliavimo Europos Bendrijos lygyje už tikrinant teisingą vvieningos rinkos privalumų paskirstymą.

Darbdavių organizacijų pozicija buvo šiek tiek kitokia. Europos įmonėms pagrindinę konkurenciją sudaro JAV ir Japonijos įmonės, kurios turi gerokai žemesnius socialinius ir darbo standartus, tokiu būdu turi ir ženklų konkurencinį pranašumą. Todėl darbdaviai nori, kad Europos |Bendrijoje būtų sumažinti darbo standartai, pašalinant naštą, kurią neša Europos Bendrijos įmonės. Tai be abejo konkurencingumą ir todėl sukeltų didelį augimą, iš kurio sektų ekonominė nauda gyvenimo ir darbo sąlygoms. Darbdaviai, norėdami dereguliavimo, siekė, kad nebūtų jokio reguliavimo Europos Sąjungos lygyje. TTo pasekmė būtų ta, kas ir nacionaliniame lygyje socialinės politikos iniciatyvos būtų stabdomos siekiant nemažinti nacionalinių įmonių konkurencingumo. Galų gale tai keltų socialinių režimų konkurenciją, kurioje Europos Bendrijos valstybės narės stengtųsi mažinti netiesioginius kaštus, t. y. darbo standartus. Darbuotojams tai ssukeltų nekokias pasekmes. Tuo metu 91992 m.) rinkos nauda buvo grynai teorinė ir neapibrėžta.

Į socialinių partnerių kovą buvo įtrauktos ir Europos Bendrijų institucijos. Šios kovos rezultate turime – Bendrijos Chartiją dėl darbuotojų fundamentalių socialinių teisių (1989) (Pavyzdžiui, 7 punktas: numatomas gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimas, Europos Sąjungos lygiu didinant standartus) ir Europos Sąjungos sutarties protokolą dėl socialinės politikos (1993).