europos komisija
TURINYS
Įžanga …………………………3
1. Europos Komisija…………………………4
1.1. Kas yra ta komisija? …………………………4
1.2. Komisijos sudėtis ir funkcijos ………………………..4
1.3. Kaip organizuojamas Komisijos darbas? ……………………8
1.4. Sprendimų priėmimas Komisijoje………………………9
1.5. Komisijos narių kabinetai ir jų veikla …………………….12
1.6. Generalinis direktoratas …….. …………………….13
1.7. Generalinis sekretoriatas ir sekretorius …………………….14
1.8. Komitologija …………………………15
1.9. Komisijos patariamieji komitetai ……………………….17
1.10. Ekspertų grupės ir pogrupiai ………………………..17
1.11. Komisijos santykiai su kitomis ES institucijomis ……………….18
Išvados …………………………19
Literetūros sąrašas …………………………20
ĮVADAS
Kas yra Europos Sąjunga? Europos Sąjunga – tai Europos vvalstybių asociacija siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas yra sukurti kuo „glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“ (Europos Sąjungos sutartis). Kiti svarbūs jos tikslai yra:
skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta;
ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bbendrą gynybą;
stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę;
plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse.
Suvienytos Europos fenomenas nėra vienareikšmis. Jis formavosi daugelį metų ir buvo veikiamas įvairiausių veiksnių. Kuriant Europos Sąjungą buvo įsteigtos ir Europos SSąjungos institucijos: ES Taryba, ES Parlamentas, ES Komisija ir Teisingumo teismas. Šios institucijos ir tapo pagrindinėmis ES tikslų įgyvendinimo priemonėmis. [ 6; 12 psl.]
Europos Sąjungos bei jos institucijų įkūrimas yra labai svarbi ir reikšminga šios dienos tema. Tai aktualu, todėl, kad ES institucijose ir politikoje yra daug vidinių prieštaravimų, kurie nuolat trukdo tolesnei plėtotei.
Šio darbo tikslas yra atskleisti ES Komisijos struktūrą, parodyti jos veikimą bei sąveiką su kitomis institucijomis. Pasistengsime atskleisti visus šios institucijos veikimo aspektus. Šis darbas bus daugiau pažintis ir informacinis, kuriame iš arčiau pažvelgsime į vieną iš ES institucijų.
Darbe buvo remiamasi duomenimis pateiktais įvairių autorių knygose, oficialiais ES dokumentais bei informaciniais leidiniais, straipsniais ir interneto puslapiais, pristatančiais Europos Sąjungą.
Taigi norėdami geriau suvokti ES ir jjos institucijų kūrimosi procesą, turime aptarti šios
idėjos užuomazgas, t.y. pažvelgti į pačią suvienytos Europos idėjos pradžią.
EUROPOS KOMISIJA
1.1. Kas yra ta Komisija?
„Pats terminas „Komisija“ yra vartojamas dviem reikšmėmis. Viena – „Komisijos nariai“, t. y. šiai institucijai vadovauti ir jos sprendimams priimti valstybių narių ir Parlamento paskirtų vyrų ir moterų grupė. Antra, „Komisija“ yra pati institucija ir jos darbuotojai.“ [9.]
Neoficialiai Komisijos nariai yra vadinami „komisarais“. Visi jie yra ėję aukštas politines pareigas savo kilmės valstybėse, o daugelis yra buvę ministrais, bbet kaip Komisijos nariai jie yra įsipareigoję veikti paisydami visos Sąjungos interesų ir neklausyti valstybių narių vyriausybių nurodymų. Nauja Komisija patvirtinama kas penkeri metai, per šešis mėnesius nuo Europos Parlamento rinkimų.
Dabartinės Komisijos įgaliojimų laikas baigiasi 2004 m. spalio 31 d. Jos pirmininkas yra Romano Prodi. [ 11.] Komisija politiniu atžvilgiu tebėra atskaitinga Parlamentui, kuris, pareiškęs jai nepasitikėjimą, turi galią ją atstatydinti. Komisijos nariai dalyvauja visose Parlamento sesijose, kur jie turi aiškinti ir pagrįsti savo politikos kryptis. Jie taip pat reguliariai atsakinėja į Parlamento narių raštu ir žodžiu teikiamus paklausimus. Kasdienį Komisijos darbą dirba jos administracijos pareigūnai, specialistai, vertėjai raštu bei žodžiu ir sekretoriai. Tokių čia dirbančių ES tarnautojų yra apytikriai 24 tūkstančiai. [ 11.] Galbūt tai pasirodys daug, bet iš tikrųjų tai yra mažiau negu tarnautojų, kuriuos samdo daugelis vidutinio dydžio Europos miestų tarybų.
1.2. Komisijos sudėtis ir funkcijos.
Europos Komisija yra bene puikiausias Europos Sąjungos administracinis kūrinys. Tuo yra įsitikinę daugelis Europos vienijimosi entuziastų. Komisija išsiskiria iš įprastų administracijų naujoviškomis užduotimis, darbo metodais ir sandara. Komisijos naujoviškumas yra tai, kad Europos Bendrijų šalys delegavo jai dalį savo suverenių teisių, kad Komisija jas geriau realizuotų bendram labui. Komisijos tikslas – ginti bendruosius besivienijančios Europos interesus, o ne tenkinti įtakingiausių valstybių įnorius. NNeveltui nedidelės ES šalys laiko Komisiją patikima jų užtarėja. Būdama Briuselio įvykių centre, Komisija patiria spaudimą iš visų pusių.
Komisijai vadovauja jos pirmininkas. Jį ir komisarus penkerių metų kadencijai skiria šalys narės. Komisarų sudėtį turi patvirtinti Europos Parlamentas. [ 6; 28psl.] Komisarai privalo likti nepriklausomi nuo juos skyrusių vyriausybių ir nevykdyti jų nurodymų. Penkios pagal gyventojų skaičių didžiausios ES šalys – Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija ir Ispanija – skiria į Komisiją po du komisarus, visos kitos – po vieną. [ 9.] Teisė skirti du komisarus yra didelių šalių svarbos pripažinimas. Kartu tai leidžia šių valstybių vyriausybėms skirti vieną komisarą iš valdančiosios partijos stovyklos, antrąjį – iš opozicijos gretų. „2000 metų gruodį Europos Sąjungos vadovai nutarė, kad 27 šalis nares turinčioje Sąjungoje Komisijos narių skaičius bus mažesnis už šalių narių skaičių. Nuo 2004 m. (naujos Komisijos kadencijos pradžios) bus deleguojama tik po vieną komisarą nuo kiekvienos valstybės narės. Kai bendras komisarų skaičius pasieks 27, jų skyrimo principai bus peržiūrimi, ir bus įvestas rotacijos principas, o tai reikštų, kad komisarai pakaitomis atstovaus valstybėms narėms.“ [ 10.] Kiekvienas komisaras atsako už vieną ar kelias Komisijos veiklos sritis. Komisarams pavaldūs vienas arba keli generaliniai direktoratai (savotiškos ministerijos). Antai yra plėtros, žemės ūkio, ššvietimo ir kultūros generaliniai direktoratai ir t.t. [ 12.] Tokių generalinių direktoratų yra dvi dešimtys.
Komisija yra politiniu atžvilgiu nepriklausoma institucija, atstovaujanti visos ES interesams ir juos palaikanti. Tai yra ES institucijų sistemos varomoji jėga: ji siūlo teisės aktus, politikos kryptis ir veiksmų programas, yra atsakinga už Parlamento ir Tarybos sprendimų įgyvendinimą. [ 15.]
Komisijos galių riba yra aiškiai apibrėžta. Įstatymų leidybos teisė priklauso Tarybai bei Europos Parlamentui. Komisija turi teisę inicijuoti įstatymus, tačiau ji nepriima svarbiausių sprendimų ES politikos ir principų srityje.
Komisijos vaidmuo Europos Sąjungos integracijos srityje yra žymus. Dėl jai suteiktos teisės inicijuoti įstatymus, teikti pasiūlymus politikos bei principų srityje Komisija buvo tuo pagrindiniu veikėju, kuris inicijuodavo esminius pokyčius Europos Sąjungos reformų srityje. „Žymus jos indėlis yra sėkmingas vieningos rinkos sukūrimas 1993 metų pradžioje. Taip pat žymus jos indėlis yra sukuriant vieningą ekonominę ir pinigų sąjungą, stiprinant ekonominį ir socialinį Europos Sąjungos regionų vystymą.“ [ 15.]
Gilėjant Europos Sąjungos integracijai Komisija įgaudavo vis daugiau galių. 1986 metų Suvestinis Europos aktas, 1992 metų Mastrichto sutartis ir 1997 metų Amsterdamo sutartis praplėtė Europos Sąjungos ir Komisijos galias naujose politikos srityse. [ 1; 49psl.] Šios sritys yra: aplinkos apsauga, švietimas, sveikatos apsauga, vartotojų reikalai, transeuropiniai tinklai, moksliniai tyrimai, kultūra, ekonominė ir
pinigų sąjunga.
Komisija turi didelių įgaliojimų skiriant lėšas vystymo programoms trečiose pasaulio šalyse, PHARE ir TACIS programų rėmuose remiant centrinės ir vidurio Europos šalis bei buvusias Tarybų Sąjungos šalis. [ 15.]
Europos Komisija vykdo keturias svarbiausias funkcijas:
1. Siūlo teisės aktus Parlamentui ir Tarybai priimti;
2. Administruoja ir vykdo ES politiką ir biudžetą;
3. Įgyvendina ES teisę (kartu su Teisingumo Teismu);
4. Atstovauja ES tarptautinėje arenoje, pavyzdžiui, vesdama derybas dėl ES susitarimų su kitomis valstybėmis.
1. Naujų teisės aktų siūlymas
Pagal Sutartį Komisija tturi „teisės aktų leidimo iniciatyvos teisę“. [ 10.] Kitais žodžiais sakant, Komisija viena yra atsakinga už naujų ES teisės aktų pasiūlymų, kuriuos ji teikia Parlamentui ir Tarybai, rengimą. Šiais pasiūlymais turi būti siekiama ginti Sąjungos ir jos piliečių, o ne konkrečių valstybių narių ar pramonės šakų interesus.
Prieš teikdama pasiūlymus Komisija turi gerai suvokti Europoje atsirandančias naujas situacijas bei problemas ir apsvarstyti, ar ES teisės aktai labiausiai tinka joms tvarkyti ir spręsti. Būtent dėl to Komisija palaiko nuolatinius ryšius ssu labai įvairių interesų grupėmis ir su dviem patariamosiomis institucijomis – Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu (jį sudaro darbdaviai ir profesinių sąjungų atstovai) ir Regionų komitetu (jį sudaro vietos ir regionų valdžios institucijų atstovai). Ji taip pat stengiasi susipažinti su vvalstybių narių parlamentų ir vyriausybių nuomonėmis
Komisija tik tuomet siūlo imtis veiksmų ES lygmeniu, kai mano, kad problemos negalima veiksmingiau išspręsti valstybių narių, regionų ar vietos lygmeniu. Šis principas tvarkyti reikalus kuo žemiausiu lygmeniu yra vadinamas „subsidiarumo principu“. [ 10.]
Tačiau jei Komisija prieina prie išvados, kad ES teisės aktas yra reikalingas, ji pasiūlo jo projektą, kuris, jos manymu, padės veiksmingai išspręsti problemą ir patenkins kuo plačiausius interesus. Konkrečiais siaurų sričių klausimais Komisija konsultuojasi su ekspertais – įvairių jos komitetų ir darbo grupių nariais.
2. ES politikos ir biudžeto vykdymas
Kaip ES vykdomosios valdžios institucija, Komisija yra atsakinga už ES biudžeto, Parlamento ir Tarybos patvirtintų politikos krypčių bei programų tvarkymą ir vykdymą. [ 10.] Didžioji darbo ir išlaidų dalis iš tikrųjų tenka valstybių nnarių ir vietos valdžios institucijoms, bet Komisija yra atsakinga už to darbo ir išlaidų priežiūrą.
Viena iš Komisijos aktyviai prižiūrimų politikos sričių yra konkurencijos politika: Komisija stebi kartelių sudarymą, įmonių susijungimą ir užtikrina, kad ES valstybės pagalbos savo pramonės įmonėms neteiktų taip, kad būtų iškreipiama konkurencija.
Labai įvairios yra Komisijos administruojamos ES programos, jas visas sunku ir išvardyti – nuo „Interreg“ ir „Urban“ programų (skirtų įvairių valstybių regionų partnerysčių kūrimui ir sunykusių miestų rajonų regeneravimui) iki studentų mainams Europoje sskirtos „Erasmus“ programos.[12.]
Biudžetą Komisija vykdo akylai stebima Audito Rūmų. Abi institucijos siekia užtikrinti gerą finansų valdymą. Tik jeigu Europos Parlamentą tenkina metinis Audito Rūmų audito pranešimas, jis atleidžia Komisiją nuo atsakomybės už biudžeto vykdymą.
3. ES teisės įgyvendinimas
Komisija veikia kaip „Sutarčių sergėtoja“. Tai reiškia, kad Komisija kartu su Teisingumo Teismu yra atsakinga už tinkamo ES teisės taikymo visose valstybės narėse užtikrinimą. [ 10.]
Nustačiusi, kad kuri nors ES valstybė narė netaiko kurio nors ES teisės akto ir dėl to nesilaiko teisinių įsipareigojimų, Komisija imasi priemonių tai padėčiai ištaisyti.
Pirmiausia ji pradeda teisinį procesą, vadinamą „pažeidimo procedūra“. [ 3; 32psl.] Laikantis šios procedūros vyriausybei yra siunčiamas oficialus raštas, kuriame Komisija išdėsto, kodėl ji mano, kad ši valstybė narė pažeidė ES teisę, ir nustato, per kiek laiko ji turi atsiųsti Komisijai išsamų atsakymą.
Jei ši procedūra nepadeda ištaisyti padėties, Komisija turi perduoti reikalą svarstyti Teisingumo Teismui, kuris turi įgaliojimus skirti baudas. Teismo sprendimai valstybėms narėms ir ES institucijoms yra privalomi.
4. Atstovavimas ES tarptautinėje arenoje
Europos Komisija vaidina svarbų vaidmenį kaip ES interesų atstovė tarptautinėje arenoje. Per ją visos valstybės narės tarptautiniuose forumuose, tokiuose kaip Pasaulio prekybos organizacija, gali kalbėti vienu balsu. [ 10.]
Komisija taip pat yra atsakinga už dderybų dėl tarptautinių susitarimų vedimą ES vardu. Vienas iš pavyzdžių – Kotonu (Cotonou) susitarimas, nustatantis ES ir besivystančių Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybių svarbios pagalbos ir prekybos partnerystės sąlygas. [10.]
Komisijos pirmininko įgaliojimai:
Turi teisę vetuoti valstybių-narių vyriausybių siūlomas komisarų kandidatūras;
Politiškai vadovauja komisijai;
Turi teisę perskirstyti komisarų pareigas;
Atsakingas už svarbiausių Komisijos tarnybų darbą;
Patvirtina Komisijos posėdžių darbotvarkę ir pirmininkauja jiems;
Dalyvauja privalomuose, nuolatiniuose posėdžiuose. [ 5; 89psl.]
1.3. Kaip organizuojamas Komisijos darbas?
Komisijos vidaus veiklos taisyklės numato, kad visi Komisijos nariai privalo dalyvauti posėdžiuose. Priešingai Ministrų Tarybos posėdžiams, kuriuose dalyvauja ir ministrų patarėjai, Komisijos posėdžiai yra labiau apriboti. [ 5; 93psl.] Juose, be Komisijos narių, nuolat būna Komisijos generalinis sekretorius ir jo pavaduotojas, Juridinės tarnybos generalinis direktorius, Spaudos ir komunikacijų tarnybos vadovas, Dokumentų registro tarnybos vadovas iš Generalinio sekretoriato. Kai kuriais atvejais posėdžiai organizuojami dalyvaujant tik Komisijos nariams ir generaliniam sekretoriui.
Tiktai Komisijos pirmininkas sprendžia, kuris jos narys už kokią politikos sritį bus atsakingas, ir (prireikus) Komisijos įgaliojimų laikotarpiu gali keisti tų pareigų paskirstymą. Komisijos pritarimu pirmininkas taip pat turi teisę reikalauti, kad Komisijos narys atsistatydintų.
Visų komisarų grupė (dar vadinama „kolegija“) kartą per savaitę, paprastai antradieniais, renkasi Briuselyje posėdžiauti. Kiekvieną darbotvarkės klausimą pateikia komisaras, atsakingas už atitinkamą politikos sritį, o kolegija ddėl jo priima kolektyvinį sprendimą.
Komisijos personalas dirba 36 departamentuose, vadinamuose „generaliniais direktoratais“ (GD), ir tarnybose (pavyzdžiui, Teisės tarnyboje). [ 12.]
Kiekvienas GD yra atsakingas už tam tikrą politikos sritį, o jam vadovauja generalinis direktorius, kuris yra atskaitingas vienam iš Komisijos narių. Būtent generaliniai direktoratai iš tikrųjų sumano ir parengia Komisijos teikiamų teisės aktų projektų pasiūlymus, o šie pasiūlymai tampa oficialiais, kai jiems savo savaitiniame posėdyje pritaria kolegija. Procedūra yra maždaug tokia:
Pavyzdžiui, tarkim, Komisija mano, jog reikia ES teisės akto, kad būtų užkirstas kelias Europos upių taršai. Tuomet Aplinkos generalinis direktoratas, plačiai pasikonsultavęs su Europos pramonininkais ir ūkininkais, taip pat su valstybių narių aplinkos ministrais ir aplinkosaugos organizacijomis, parengia pasiūlymą.
Po to siūlomą teisės akto projektą išsamiai aptaria ir prireikus pataisas pateikia visi atitinkami Komisijos departamentai. Paskui jį patikrina Teisės tarnyba ir komisarų kabinetai (asmeniniai politiniai patarėjai).
Jau visiškai parengto pasiūlymo svarstymą generalinis sekretorius įtraukia į būsimojo Komisijos posėdžio darbotvarkę. Posėdyje aplinkos komisaras savo kolegoms paaiškina, kodėl šis teisės aktas yra siūlomas, ir jie jį kartu aptaria. Sutarus kolegija pritaria pasiūlymui, ir šis dokumentas siunčiamas svarstyti Tarybai ir Europos Parlamentui.
Jei komisarai nesutaria, pirmininkas paprašo juos balsuoti dėl to pasiūlymo. Jei pasiūlymui pritaria 51% visų Komisijos narių,
jis priimamas. Paskui jį besąlygiškai remia visi Komisijos nariai.
Posėdžių darbotvarkę ir dokumentus paruošia generalinis sekretorius ir jo tarnybos darbuotojai. Į posėdžiu darbotvarkes patenka įvairūs klausimai:
Pasiūlymai dėl ateities politikos krypčių, kuriems reikia Komisijos pritarimo. Tokie pasiūlymai gali būti paruošti pačioje Komisijoje arba Komisijai paprašius – kitose institucijose, dažniausiai Ministrų Taryboje ar Viršūnių taryboje. Jie gali būti pateikiami, kaip Žaliosios ar Baltosios knygos, strateginės programos, veiksmų programos, komunikatai, pranešimai. Šiems politiniams pasiūlymams realizuoti yra būtina paruošti atitinkamas priemones, įskaitant ir teisės aaktus. Komisijai pritarus, šie dokumentai yra teikiami Ministrų Tarybai, o Baltosios knygos – Viršūnių tarybai;
Komisijos pritarimo reikia Europos Tarybos arba Europos Tarybos ir Europos Parlamento teisės aktams;
ES biudžeto projektas, paruoštas Biudžeto generaliniame direktorate pradedamas svarstyti sausio mėnesį sekantiems metams, dalyvaujant kitiems komisarams;
Panašiai, kaip biudžeto projektas, pradedamos svarstyti metinės žemės ūkio produkcijos institucinės kainos, pasiūlytos Žemės ūkio ir žuvininkystės generaliniame direktorate (daugumai produkcijos rūšių ūkiniai metai prasideda balandžio – gegužes mėnesiais, nuo tada ir kainos įsigalioja );
Patvirtinama Komisijos metinė veiklos programa. ŠŠi procedūra prasideda spalio mėnesį ir dėl programos diskutuojama kartu su Taryba ir Europos Parlamentu. [ 5; 93 – 94psl.]
1.4. Sprendimų priėmimas Komisijoje
Europos Sąjungos lygiu priimami sprendimai – tai įvairių šio proceso šalių, ypač „institucijų trikampio“, kurį sudaro Europos PParlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija, tarpusavio sąveikos rezultatas. [ 10.] Audito Rūmai, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Regionų komitetas, Europos centrinis bankas bei Ekonomikos ir finansų komitetas taip pat dalyvauja priimant sprendimus tam tikrose srityse.
Sprendimų priėmimo procedūrą reglamentuojančios taisyklės išdėstytos sutartyse ir apima visas Europos Sąjungos veiklos sritis. Šiuo atveju kalbama tik apie įstatymų leidimo procedūrą, o ne biudžeto tvirtinimo ar tarptautinių sutarčių sudarymo procedūras.
Nors yra keletas sričių, pavyzdžiui, ekonominė ir pinigų sąjunga, kur taikomos specifinės taisyklės, teisės aktų leidimo srityje galima išskirti tris pagrindines sprendimų priėmimo procedūras:
1. bendro sprendimo procedūrą,
2. pritarimo procedūrą,
3. konsultacinę procedūrą. [ 10.]
Sprendimų priėmimo procedūros pasirinkimas priklauso nuo iniciatyvai taikomos teisinės bazės. Rengdama pasiūlymą Europos Komisija pati nustato, kokią ssprendimų priėmimo procedūrą dera taikyti. Procedūra pasirenkama pagal objektyvius kriterijus, kuriuos būtų galima apskųsti teismui.
Sprendimų priėmimo procedūros pasirinkimo svarba išryškėja prireikus nustatyti ribą tarp, pavyzdžiui, priemonės, kurią svarstant būtina konsultuotis (pvz., žemės ūkio srityje), ir priemonės, dėl kurios turi būti priimtas bendras keleto institucijų sprendimas (pvz., vidaus rinkos srityje). Skirtingų teisinių pagrindų, reikalaujančių taikyti skirtingas sprendimų priėmimo procedūras, neįmanoma sujungti.
Kaip rodo aukščiau pateiktas pavyzdys, teisinio pagrindo pasirinkimas labiausiai susijęs su daliniais Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos įgaliojimais, nes konsultacijų mmetu Europos Parlamentas tiesiog išsako savo nuomonę, tačiau priimant bendrus sprendimus Parlamentas jau veikia kaip pati tikriausia įstatymų leidimo institucija, tiesiogiai dalyvaujanti bendro sprendimo priėmimo procese.
1. Bendro sprendimo procedūra
„Bendro sprendimo procedūra numatyta Europos Sąjungos sutartyje (1992 m. Mastrichto sutartyje). Ją reglamentuoja šios sutarties 251 straipsnis, pagal kurį steigiama Europos Bendrija. Amsterdamo sutartimi (1997 m.) ši bendro sprendimo procedūra buvo supaprastinta, o jos taikymo sritis praplėsta.“ [ 10.]
Taikant bendro sprendimo procedūrą, Europos Komisijos pateiktas pasiūlymas po du kartus iš eilės svarstomas Europos Parlamente ir Europos Sąjungos Taryboje. Jei minėtosioms teisės aktus leidžiančioms institucijoms nepavyksta susitarti, šaukiamas taikinimo komitetas, kurį sudaro Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Parlamento atstovai. Kad galiausiai būtų susitarta, šio komiteto posėdyje dalyvauja ir Europos Komisija. Sutartas teisės akto variantas vėl teikiamas Europos Parlamentui ir Europos Sąjungos Tarybai trečią kartą svarstyti, tikintis, kad jam bus galutinai pritarta.
2. Pritarimo procedūra
Pritarimo procedūra įvesta priėmus Suvestinį Europos aktą (1986 m.). Taikant šią procedūrą, Europos Sąjungos Taryba, prieš priimdama kai kuriuos labai svarbius sprendimus, turi gauti Europos Parlamento pritarimą. [ 10.] Europos Parlamentas gali tik pritarti arba nepritarti pasiūlymui, tačiau jo taisyti negali.
3. Konsultacinė procedūra
Taikant konsultacinę procedūrą, klausiama Europos Parlamento nuomonės. Europos Komisija, gavusi Europos Parlamento nuomonę, ggali atitinkamai keisti pateiktąjį pasiūlymą. Tada siūlymą analizuoja Europos Sąjungos Taryba, kuri gali arba priimti siūlomą teisės aktą be jokių pataisų, arba pirma jį pataisyti, o paskui priimti. Tačiau jei Europos Sąjungos Taryba nusprendžia atmesti Europos Komisijos pasiūlymą, tai privalo patvirtinti visais balsais.
Konsultacinė procedūra taikoma:
policijai ir teismams bendradarbiaujant baudžiamojoje srityje,
peržiūrint sutartis,
gerinant (pradedant) bendradarbiavimą,
sprendžiant diskriminacijos dėl lyties, rasės ar tautybės, religinių ar politinių įsitikinimų, negalios, amžiaus ar lytinės orientacijos klausimus,
sprendžiant ES pilietybės (įgyvendinimo priemonių, naujų teisių) klausimus,
sprendžiant žemės ūkio klausimus,
sprendžiant vizų, prieglobsčio prašančių asmenų, imigrantų ir kitus su laisvu asmenų judėjimu susijusius politikos klausimus,
sprendžiant transporto klausimus (principus, galinčius turėti reikšmingos įtakos gyvenimo lygiui ir užimtumui kai kuriuose regionuose bei transporto priemonių naudojimui),
priimant sprendimus dėl konkurencijos taisyklių,
priimant sprendimus dėl mokestinių potvarkių,
sprendžiant ekonominės politikos klausimus (keičiant perteklinio deficito procedūros protokolą). [ 10.]
Teisė priimti sprendimus dėl administracinių vykdomųjų kasdienių reikalų tvarkymo Europos Sąjungoje yra deleguota Komisijai. Tačiau Komisija priimdama administracinius sprendimus paprastai privalo tai daryti drauge su iš ES valstybių administracijų atstovų sudarytais komitetais. Šie komitetai yra trejopi: patariamieji, vadybos ir reguliavimo. [ 10.] Komisijos sprendimų atžvilgiu mažiausiai galios turi patariamieji komitetai (jie neturi formalios teisės blokuoti Komisijos sprendimų), valdymo, o daugiausia &– reguliavimo (Komisija negali veikti negavusi šių komitetų, kurie sprendimus priima kvalifikuota balsų dauguma, pritarimo). Kai Komisijai yra suteikiami kokie nors konkretūs įgaliojimai, tarp Tarybos, EP ir Komisijos vyksta karšti debatai ir dėl to, kokie komitetai turės bendradarbiauti su Komisija.
Svarbi Europos Komisijos darbo dalis yra antrinių teisės aktų projektų rengimas ir jų teikimas kitoms ES institucijoms svarstyti bei tvirtinti. Antrinės teisės aktai išleidžiami trimis pagrindinėmis formomis: [ 9.]
1. Reglamentas. Reglamentas yra privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Jis įsigalioja visoje Europos Sąjungoje iškarto po to, kai yra paskelbiamas Europos Bendrijų „Oficialiajame leidinyje“ arba nuo reglamente nurodytos datos, yra privalomas be išimties visiems Europos Sąjungos teisės subjektams ir nepalieka jo įgyvendinimo priemonių pasirinkimo laisvės.
2. Direktyva. Direktyva suformuluoja uždavinius ir tikslus, kurie yra privalomi visoms ES valstybėms narėms, tačiau sprendimą dėl jų taikymo nacionaliniu lygiu priima pačios valstybės narės. Direktyvos taikomos derinti, koordinuoti tiems nacionaliniams įstatymams, kurių įvairovė ar netolygumai trukdo veikti bendrajai rinkai.
3. Nutarimas. Sprendimas priimamas konkrečiam klausimui spręsti ir nėra privalomas visuotinai visais atžvilgiais. Jis privalomas tiktai tiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems jis yra skirtas, pvz.: vienai kuriai nors valstybei narei, konkrečiai verslo šakai ar netgi atskiriems asmenims.
Visi Komisijos priimami sprendimai yra surašomi į dokumentus.
Tam, kad būtų lengviau orientuotis dokumentų gausoje, jie yra segami į skirtingas „knygas“:
Žaliosios knygos – tai Komisijos skelbiami svarstymų dokumentai apie konkrečią politikos kryptį. Pirmiausia jos skirtos susijusiems dalyviams: institucijoms ir asmenims, pakviestiems dalyvauti konsultacijų ir svarstymų procese. [ 11.] Kartais jos suteikia postūmį vėlesnių dokumentų sukūrimui. Baltosios knygos – tai bendros veiklos konkrečioje srityje pasiūlymo dokumentai. Jos kartais išleidžiamos kartu su žaliosiomis knygomis, taip siekiant pradėti konsultacijų procesą Europos lygiu. [ 11.] Žaliosiose knygose pateikiamos viešam svarstymui įvairios išsakytos mmintys, o baltosiose knygose pateikiami oficialūs pasiūlymai konkrečios politikos srityse ir yra jų įgyvendinimo priemonė. [ 11.]
1.5. Komisijos narių kabinetai
Labai svarbų darbą Komisijoje atlieka Komisijos narių kabinetų darbuotojai. Jie nepriklauso Komisijos tarnyboms ir yra tiesiogiai pavaldūs bei atsakingi juos į darbą priėmusiam Komisijos nariui. Nors formaliai į darbą Komisijos narių kabinetų personalą skiria Komisijos pirmininkas, bet pasirenka juos patys Komisijos nariai. Komisijos narių kabinetų personalas vykdo savo kabineto vadovo pavedimus. Kai Komisijos narys baigia kadenciją, jo kabineto darbuotojai automatiškai yra aatleidžiami iš darbo. [ 5; 94psl.]
Pagal naujas kabinetų tarnybų formavimo taisykles, yra numatyta, kad Komisijos pirmininko kabinete dirbs 9 aukščiausio rango grupės valdininkai. Be jų, Komisijos pirmininko kabinete yra numatyta ir 15 pagalbinio personalo narių, iš kurių ne daugiau 3 ggali būti žemesnio rango grupės valdininkai. Visiems kitiems Komisijos nariams yra numatyta po 6 aukščiausio rango grupės kabineto darbuotojus ir po 10 pagalbinio personalo. [ 9.]
Iki R.Prodžio Komisijos, dauguma kabineto narių buvo tos pačios valstybės narės atstovai, kaip ir kabineto sudėtį formuojantis Komisijos narys. [ 5; 95psl.] Buvo reikalaujama, kad tik vienas funkcinės grupės valdininkas būtų kitos valstybės narės pilietis nei pats Komisijos narys. R.Prodi Komisijos paruoštose ir patvirtintose kabinetų darbuotojų įdarbinimo taisyklėse yra numatyta, kad kiekvieno kabineto darbuotojai būtų parenkami mažiausiai iš 3 valstybių narių, o kabineto vadovo pavaduotojas būtų kitos valstybės narės atstovas nei yra pats Komisijos narys.
Komisijos narių įstaigos darbuotojų funkcijas galima rasti Komisijos narių elgesio kodekse, kurį patvirtino R.Prodi Komisija. Jame yra numatytos tokios Komisijos narių kkabineto darbuotojų funkcijos:
įgyvendinti kolektyvinės atsakomybės principą, informuojant Komisijos narį apie veiklos aktualijas, kurios nėra susijusios su specifine jo veiklos sfera;
padėti Komisijos nariui sudaryti jo kuruojamos politikos prioritetinių veiksmų planą;
esant reikalui atstovauti Komisijos nariui Komisijos generaliniuose direktoratuose, neįtakojant vidinės departamentų veiklos;
atlikti su Komisijos nario veikla susijusias reprezentacines, administracines ir politinių kontaktų funkcijas;
parengti ir atspausdinti Komisijos kolegijoje numatomų svarstyti temų santraukas savo komisarui. [ 5; 95psl.]
1.6. Generaliniai direktoratai
Visos komisijos tarnybos organizuotos į generalinius direktoratus. Be generalinių direktoratų, Komisijoje yra ir specialiųjų ttarnybų. Specialiosios tarnybos ir generalinis direktoratas skiriasi tuo, kad specialiosioms tarnyboms numatytos funkcijos, skirtos Komisijos bendrai politikai įgyvendinti, o generaliniams direktoriams – atskiroms, siauroms politikoms realizuoti. Nors yra keletas generalinių direktoratų (pvz.: Personalo ir administracijos) kurie yra skirti visoms politikoms įgyvendinti.
Generaliniams direktoratams vadovauja generaliniai direktoriai, kurie yra aukščiausio rango administracijos valdininkai. Visi generaliniai direktoriai turi po 3 – 4 pavaduotojus, 2 padėjėjus, vieną vyriausiąjį padėjėją, kuris informuoja generalinio direktoriaus pavaduotojus. Dar yra po 6 vyresnius valdininkus, kurie informuoja vyriausią generalinio direktoriaus patarėją. [ 5; 99psl.]
Generalinių direktoratų funkcijos:
rengti politinius dokumentus;
inicijuoti teisės aktų projektus;
įgyvendinti ES teisės aktus;
vertinti ES politikas ir įstatymų leidybą;
rengti veiksmų ir darbo programas;
rinkti informaciją ir rengti pranešimus;
prižiūrėti, kaip nacionalinės agentūros įgyvendina ES teisės aktus. [ 5; 99psl.]
Generaliniai direktoratai padalyti į direktoratus, kuriems vadovauja direktoriai, priskiriami žemesnio rango valdininkams. Dauguma generalinių direktoratų padalyti į 3 – 6 direktoratus, tačiau jų gali būti ir daugiau. Direktoratai padalinti į dar smulkesnius vienetus – skyrius. Vidutiniškai vienas direktoratas turi 3 – 6 skyrius, kuriems vadovauja dar viena arba dviem pakopomis žemesnio rango valdininkai. Kiekviename skyriuje dirba nuo 6 iki 11 administracinio arba pagalbinio personalo tarnautojų. Vienas iš jų skiriamas skyriaus vedėjo pavaduotoju. Dažniausiai viename skyriuje dirba 3-4 valstybių-narių atstovai. [ 10.]
Generaliniai direktoratai –– gerai organizuota piramidinė hierarchinė struktūra, kurios žemiausios organizacinės struktūros rengia pranešimus aukštesnei struktūrai. [ 5; 100psl.] Nors Komisijos nariai nėra formaliai generalinių direktoratų vadovai, jie atsako už visą generalinio direktorato kuruojamą veiklos sritį. Kai kurie komisijos nariai atsako už du generalinius direktoratus.
1.7. Generalinis sekretoriatas ir sekretorius
Generalinio sekretoriato užduotis – siekti, kad visos komisijos tarnybos dirbtų sklandžiai ir efektyviai, kad visi valdininkai laiku gautų tikslią ir kokybišką informaciją bei reikiamus dokumentus. Generalinio sekretoriato darbą galima apibūdinti jo atliekamomis funkcijomis:
tarnauja kaip atminties bankas (atliekama per Komisijos padalinių ir kitų ES institucijų veiklos stebėjimą ir išsaugojimą);
vykdo procedūrų stebėjimą (atliekama prižiūrint, kad būtų prisilaikoma nustatytų Komisijos darbo procedūrų; šios funkcijos tikslai: 1. kad nei vienas sprendimas nebūtų priimtas jo neapsvarsčius su suinteresuotomis grupėmis bei organizacijomis 2. kad apie priimamus sprendimus būtų paskelbta visa numatyta informacija 3. sprendimai prieš juos pateikiant komisarų Kolegijai turi būti visose numatytose žemesnėse institucijose 4. sprendimai negali būti priimami žemesniu lygiu negu numatyta procedūrų 5. sprendimai privalo atitikti priimtas programas 6. priimami sprendimai turi atitikti Komisijos kompetenciją);
siekia organizacinio efektyvumo (vykdomas nuolat ieškant galimybių, kaip pagerinti Komisijos padalinių darbo efektyvumą);
atsako už ryšių su kitomis ES institucijomis vadybą (generalinis sekretorius vienintelis iš Komisijos valdininkų gali dalyvauti Viršūnių Tarybos posėdžiuose ir aatlieka svarbų vaidmenį Ministrų Tarybos posėdžiuose);
yra pagrindinis Komisijos veiksmų koordinavimo sergėtojas (siekiama, kad visa Komisijos veikla būtų sukoncentruota bendrų tikslų įgyvenimui). [ 5; 1001psl.]
Generalinis sekretoriatas ugdo bendrąją tarptautinio bendradarbiavimo kultūrą. [ 5; 100psl.] Dalyvauja visuose institucijos lygiuose priimamuose sprendimuose, skatina tinkamą visų priemonių panaudojimą bendrų tikslų įgyvendinimui. Diegia pažangų patyrimą ruošiant ataskaitas, pranešimus ir kitus dokumentus. Generalinis sekretoriatas pateikia išsamią informaciją kassavaitiniams generalinių direktorių ir departamentų vadovų pasitarimams apie numatomus komisijoje svarstyti klausimus. Palengvina Komisijos darbą plečiant apsikeitimą informacija ir konsultacijomis tam tikslui panaudojant naujausias informacines technologijas. Generalinis sekretoriatas planuoja ir koordinuoja visų Komisijos padalinių veiklą. Pasiremiant visų Komisijos padalinių informacija yra paruošiama metinė Komisijos darbo programa, kuri kasmet publikuojama spalio mėnesį. Šios programos pagrindu ir suderinus su Europos Parlamentu bei Taryba yra skelbiama tarpinstitucinė ES teisės aktų priėmimo programa kitiems metams. Jeigu Generalinio sekretoriato atstovai neturi galimybės dalyvauti kokiuose nors posėdžiuose ar susitikimuose, visa informacija apie tai kas vyko yra gaunama iš atitinkamų Generalinių direktoratų pareigūnų, atstovavusių Komisijai.
Generaliniame sekretoriate dirba apie 300 aukščiausio rango valdininkų ir pagalbinis personalas. Jo struktūra yra panaši į kitų Generalinių direktoratų struktūrą. Generalinis sekretoriatas yra padalintas į šešis direktoratus, kurių kiekvienas turi po 2 – 4 tarnybas.
Vyriausias Generalinio sekretoriato pareigūnas yra
Generalinis sekretorius. Šis postas prilygsta Generalinių direktorių lygiui, bet iš tiesų yra išskirtinis, nes koordinuoja visų kitų Generalinių direktoratų veiklą. Generalinis sekretoriaus funkcijos:
pirmininkauja kas savaitiniams Komisarų kabinetų vadovų posėdžiams;
pirmininkauja kas savaitiniams Generalinių direktorių posėdžiams;
atsako už Komisijos tarnybų organizavimo priežiūrą;
tiesiogiai atsiskaito Komisijos pirmininkui. [ 11.]
Generalinis sekretorius yra atsakingas už ryšius su kitomis ES institucijomis. Jis vienintelis iš Komisijos valdininkų gali dalyvauti Viršūnių Tarybos posėdžiuose ir atlieka svarbų vaidmenį Ministrų Tarybos posėdžiuose.
1.8. Komitologija
Europos bendrijoje Tarybos priimtų teisės aktų įgyvendinimas yra pavestas KKomisijai, kuri tam tikslui pradėjo steigti komitetus, vėliau pradėtus vadinti bendru vardu – komitologijos komitetais.
Komitologijos komiteto sudėtyje dažniausiai būna po du kiekvienos valstybės narės atstovus ir po vieną ar du Komisijos atstovus. „Komitetuose yra balsuojama dėl Komisijos pasiūlymų ir kiekviena valstybė turi tiek balsų, kiek jų turima Taryboje. Komisijos atstovui dažniausiai yra pavedamos komiteto pirmininko pareigos, tačiau pirmininkas neturi balsavimo teisės. Komisija teikia komitetams sekretoriato paslaugas. Visi komitologijos komitetai gali būti suskirstyti į keturias grupes: patariamieji, valdymo, reguliavimo, apsauginių ppriemonių.“ [ 5; 114psl.]
Dauguma komitologijos komitetų rengia reguliarius posėdžius, turi griežtai fiksuotą narystę. Yra ir tokių komitetų, kurie formuojami kokiai nors vienai problemai išspręsti ir susitinka tik 1-2 kartus metuose. Komitetų vidinis darbas organizuojamas pagal Ministrų Tarybos patvirtintas komitetų vidaus vveiklos taisykles. Komitetų nariai dažnai tampa įvairių darbo grupių Komisijoje nariais, ruošiant pasiūlymų projektus Tarybai.
Komitetai priima sprendimus vadovaudamiesi viena iš šių procedūrų: [ 9.]
Patariamoji – komitetas pareiškia savo nuomonę dėl Komisijos ruošiamo priimto sprendimo, tačiau ši nuomonė nėra privaloma Komisijai. Jeigu Komisija ignoruoja komiteto nuomonę, ji būtinai su šia komiteto nuomone privalo supažindinti Tarybą ir Parlamentą, kai dokumentų projektai siunčiami šioms institucijoms.
Valdymo – komitetas pareiškia nepritarimą Komisijos sprendimui ir Ministrų Taryba per tris mėnesius gali pakeisti tokį Komisijos sprendimą kvalifikuota balsų dauguma.
Reguliavimo – Komisijos sprendimas įsigalioja tik po to, kai gaunamas komiteto pritarimas. Jei komitetas nepritaria tai Europos Parlamentas informuoja Ministrų tarybą ir per tris mėnesius gali Taryba atmesti pasiūlymą kvalifikuota balsų dauguma. Tada Komisija siūlo kitokį sprendimo variantą.
Apsauginių priemonių –– per nustatytą laiką valstybė-narė pareiškia nuomonę apie sprendimą Tarybai, kuri per nustatytą laiką gali priimti kitokį sprendimą kvalifikuota balsų dauguma arba po kitokio Komisijos sprendimo patvirtinti, pataisyti ar atmesti sprendimą.
Kiekvienas komitetas turi savo darbo planą metams ar kitam laikotarpiui, priklausomai nuo posėdžių dažnumo. Kiekvienas komitetas pasitvirtina savo darbo reglamentą. Jei valstybė narė nedalyvauja posėdyje, ji gali savo balsą deleguoti kitai valstybei. Apie tai reikia pranešti iš anksto. Viena valstybė negali turėti daugiau kaip du mandatus. Europos Komisija apmoka vvieno komisijos posėdyje dalyvaujančio valstybės atstovo kelionės išlaidas, bet dažnai į posėdžius yra kviečiami ir ekspertai. Tokiu atveju atitinkamas Generalinis direktoratas privalo kreiptis į Generalinį sekretoriatą dėl papildomų lėšų skyrimo.
1.9. Komisijos patariamieji komitetai
Patariamąsias funkcijas Komisijoje ruošiant teisės aktų projektus atlieka dviejų rūšių komitetai: 1) ekspertų ir 2) konsultaciniai. [ 5; 112psl.]
Ekspertų komitetai yra suformuojami iš valstybių narių deleguotų valdžios pareigūnų bei specialistų, kurie gerai išmano tam tikras veiklos sritis. Dauguma iš šių komitetų reguliariai rengia posėdžius, turi daugiau ar mažiau fiksuotą narystę. Yra ir tokių komitetų, kurie sukuriami kokiam nors vienam Komisijos paruoštam teisės akto projektui apsvarstyti. Tokie komitetai susirenka į vieną ar du posėdžius ir yra paleidžiami.
Kai kurie ekspertų komitetai yra atsakingi už labai plačią veiklos sritį, kiti ekspertų komitetai yra daugiau specializuoti. Ekspertų komitetai dažniausiai formuojami iš tų asmenų, kurie yra įdarbinti savo vyriausybėse, ir ten gauna atlyginimą už darbą.
Konsultaciniai komitetai yra sudaromi iš interesų grupių atstovų. Šių komitetų narius pagal Europos Sąjungos lygio organizacijų ar skėtinių grupių rekomendacijas skiria Komisija. Prie tokių organizacijų bei grupių priklauso:
Europos pramonės darbdavių konfederacijų sąjunga;
Europos Profsąjungų konfederacija;
Europos Sąjungos Žemdirbių organizacijų komitetas;
Europos Elektronikos gamintojų asociacija;
Europos Biotechnologų koordinacinė grupė;
Transporto organizacijų sąjungos komitetas, ir eilė kitų specializuotų organizacijų bei sąveikos grupių, kurios aktyviai veikia vvisoje ES teritorijoje. [ 5; 113psl.]
Yra ir mišrių komitetų, kuriuose gali būti abiejų anksčiau paminėtų komitetų mišri narystė. Daugumai patariamųjų komitetų vadovauja Komisijoje dirbantys pareigūnai. Tokiems komitetams Komisija teikia sekretoriato bei kitas paslaugas. Keletas patariamųjų komitetų yra daugiau Tarybai pavaldūs ir juos aptarnauja Taryba.
1.10. Ekspertų grupės ir pogrupiai
Europos Komisija kviečiasi iš valstybių-narių laikinam darbui nacionalinius ekspertus, kurie padeda rengti Komisijos apžvalginius dokumentus, konsultuoja Komisijos tarnautojus dėl teisės aktų pakeitimų ar naujų teisės aktų rengimo. Laikinas valstybių narių ar ES narystės siekiančių valstybių valdininkų paskyrimas ekspertiniam darbui stiprina ES institucijų ryšius su nacionalinėmis vyriausybėmis ir padeda geriau suprasti ES vykdomas politikas.
Minimalus delegavimo laikas – 3 mėnesiai, maksimalus – 3 metai su teise dar 1 metus pratęsti kontraktą. Deleguoti ekspertai privalo turėti ne mažesnę kaip trejų metų administracinio darbo patirtį bei turi būti dirbę patarėjais savo vyriausybėse. [ 5; 117psl.] Be to, jie privalo gerai mokėti vieną iš oficialių ES kalbų.
Deleguotų ekspertų įdarbinimo klausimus tvarko Personalo ir administracijos generalinis direktoratas, kontaktuodamas su valstybių-narių Nuolatinėmis atstovybėmis ir lobistinėmis organizacijomis. [ 5; 117psl.]
Nacionaliniai ekspertai gali atlikti tik tokius darbus, kurie yra numatyti jų pareigų aprašyme. Atlikdami savo pareigas, jie, kaip ir kiti Komisijos valdininkai, privalo atstovauti Komisijos interesams.
Greta nuolatinių ir llaikinų ekspertų grupių gali būti steigiami ekspertų grupių pogrupiai, kurių užduotis yra spręsti siauros specializacijos klausimus labai apibrėžtoje veiklos srityje. Pagal Komisijos generalinio Sekretoriato pateikiamus duomenis 2001 m. iš viso buvo priskaičiuota 1 352 nuolatinių ekspertų grupių, ekspertų grupių ir ekspertų pogrupių.
Galima įžvelgti trijų lygių ekspertų grupių struktūrą. Šios struktūros viršūnėje yra vadovaujanti ekspertų grupė, žemiau jos veikia viena ar kelios ekspertų grupės, kurioms talkina keli pogrupiai. [ 10.] Daugumos ekspertų grupių posėdžiai yra protokoluojami, bet tik galutinis sprendimas yra publikuojamas. Apie pusė visų ekspertų grupių savo veiklos rezultatus publikuoja Interneto svetainėse.
1.11. Komisijos santykiai su kitomis ES institucijomis
Komisija palaiko glaudžius santykius su visomis Europos Sąjungos institucijomis. Komisijos pirmininkas dalyvauja Europos viršūnių tarybos susitikimuose, o kaip Europos Sąjungos atstovas- galingiausių pasaulio valstybių kasmetiniuose ekonominiuose susitikimuose.
Komisija atsiskaito Europos Parlamentui, kuris turi teisę pareikšti nepasitikėjimą balsavimo būdu. Komisija dalyvauja visose Europos Parlamento sesijose, Parlamento nariams pareikalavus – privalo paaiškinti ar apginti įgyvendinamą politiką. Tai atliekama rašytiniu arba žodiniu būdu.
Biudžeto įgyvendinimo srityje Komisija bendradarbiauja su Audito Rūmais, kurie prižiūri, kaip tvarkomi Europos Sąjungos finansiniai reikalai, bei Europos Parlamentu, kuriam priklauso lemiamas žodis tvirtinant biudžetą.
IŠVADOS
Apibendrinant galima pasakyti, kad Europos Sąjunga turi unikalią institucijų struktūrą. ES valstybės savo suvereniteto kriterijų perleido nepriklausomoms institucijoms, kurios atstovauja nacionaliniams
ir bendriems interesams. Kiekviena institucija atlieka savo vaidmenį priimant sprendimus ir papildo viena kitą taip, kad vyriausybės galėtų vieningai bendradarbiauti.
Dabartinė Europos Komisija atsirado suvienijus trijų Europos Bendrijų institucijas:
1) Europos anglių ir plieno bendrijos Aukščiausiąją Valdybą;
2) Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) Komisiją;
3) Europos ekonominės bendrijos (EEB) komisiją. [ 8; 11 – 12psl.]
Nuo pat įsteigimo Europos Komisijai nebuvo suteikta tiek galių kiek ji turi dabar. Nuo tos dienos kai ji buvo suvienyta, ji pasiekė ne mažų laimėjimų ir labai patobulino darbo organizavimą šioje institucijoje. KKomisija įdėjo didžiulį indėlį kuriant vieningą ekonomikos ir valiutų sąjungą bei pradėdama derybas dėl didžiausio ES išplėtimo į rytus. Per visą jos darbo laiką buvo tobulinamas Komisarų elgesio kodeksas, kuris, reglamentuodamas Komisarų ir Komisijos tarnybų santykius, leido jiems efektyviau dirbti. Įkurta daug naujų pareigybių, leidžiančių labiau susikoncentruoti ties viena darbo sritimi.
Šiandien mes galime džiaugtis Europos Komisija, kaip bene puikiausiu ES administraciniu kūriniu. Komisija išsiskiria iš kitų administracijų naujoviškomis užduotimis, darbo metodais ir sandara. Tai pagrindinė ES institucija atliekanti vykdomosios vvaldžios funkcijas ir atsakinga už ES politikos įgyvendinimą.
LITERTŪROS SĄRAŠAS
1. „Europos sąjunga. Enciklopedinis žinynas“, – Vilnius, 1999m.
2. Algirdas Paleckis „Ties Europos greitkeliu“.
3. „Europos Sąjunga. Institucinė sąranga ir politikos aktualijos“, – Vilnius, 2000m.
4. A. Junevičius „Europos Sąjunga“, – Kaunas, 1999m.
5. V. Paulikas „Europos Sąjungos institucijos“, – VVilnius, 2004m.
6. „Europos Sąjunga iš arčiau. Dėstytojų rengimo programos dalyvių straipsnių rinktinė“ , – Vilnius, 2000.
7. Richard Mc Allister „Nuo Europos Bendrijos iki Europos Sąjungos“, – Vilnius, 2000m.
8. „Verslo Europos Sąjungos bendrojoje rinkoje vadovas“, – Vilnius, 2002m.
9. http://www.euro.lt
10. europa.eu.int/institutions
11. http://www.eudel.lt
12. http://www.elerningeuropa.info
13. http://www.lsa.lt/esta
14. http://www.eic.euro.lt
15. http://www. euroverslas.lt
