federacinė valstybė taprtautinėje teisėje

ĮŽANGA

Dabartiniu metu tarptautinės teisės subjektais yra valstybės ir

tarptautinės organizacijos. Vis daugiau teisės specialistų pripažįsta, kad

tarptautinės teisės subjektu gali būti ir fiziniai asmenys bei tautos

siekiančios nepriklausomybės. Be nurodytųjų yra išskiriama dar visa eilė

pavienių tarptautinės teisės subjektų tokių kaip Šventasis Sostas,

laisvieji miestai ir pan. Tačiau pagrindinis, seniausiai ir labiausiai

ištirtas subjektas yra valstybė.

Šiuo metu pasaulyje žinomos kelios valstybinės santvarkos formos –

tai unitarinė valstybė, federacija ir konfederacija. Labiausiai paplitusi

yra unitarinė valstybės forma. Tačiau pačios didžiausios ir galingiausios

pasaulio valstybės yra federacijos, kaip pavyzdžiui – JAV, Rusija,

Vokietija.

Kad būtų tarptautinės teisės subjektas federacinė valstybė turi

atitikti tuos pačius požymius, kokie tarptautinėje teisėje taikomi

valstybei apskritai. Tie požymiai – tai suverenitetas, nuolatiniai

gyventojai, apibrėžta teritorija, vyriausybė ir galėjimas užmegzti ryšius

su kitom valstybėm. Jeigu nuolatinių gyventojų ir vyriausybės atžvilgiu

federacinė valstybė galima sakyti niekuo nesiskiria nuo unitarinės, tai

likusieji trys požymiai jau turi gana ryškių skirtumų.

Federacinė valstybė, kaip ir unitarinė turi tam tikrą apibrėžtą

teritoriją, tačiau kalbant apie suverenitetą reikia pastebėti, kad

federacijoje, skirtingai, nei unitarinėje valstybėje, iškyla klausimai,

susiję su pačios ffederacijos ir jos narių suverenitetu bei kompetencijos

pasiskirstymu. Federacijos narių kompetencijos ribos nagrinėjamos ir

kalbant apie galėjimą užmegzti ryšius su kitom valstybėm. Būtent todėl

federacinę valstybę kaip tarptautinės teisės subjektą reikia panagrinėti

atskirai nuo valstybės, kaip subjekto, apskritai.

Pati sąvoka federacija yra kilusi iš lotyniško žodžio „foederatio“ –

sąjunga. Dėl federacijos sąvokos iki šiol kyla nemažai ginčų. Pateiksiu

kelis apibrėžimus. Štai pagal P.Kūrį federacija – tai tokia valstybinės

santvarkos forma, kurioje kelios valstybės ar žemesnio lygio nacionaliniai

arba istoriškai susiklostę teritoriniai junginiai yra susivieniję į vieną

valstybę. I.I.Lukašuk federaciją apibrėžia kaip valstybinį darinį, kurio

subjektai vidaus reikalų atžvilgiu turi didelį savarankiškumą, o užsienio

reikalų tvarkymas sukoncentruotas centrinės valdžios rankose.

Kaip matyti, abu apibrėžimai yra skirtingi, tačiau, mano manymu,

abu jie yra teisingi. Tiesiog apibrėžimų autoriai į federaciją žvelgia iš

skirtingų pozicijų – P.Kūris federaciją apibrėžia politologiniu aspektu, o

I.I.Lukašuk – iš tarptautinės viešosios teisės pusės.

Federacija tarptautinėje teisėje yra ypatingas subjektas. Visų

pirma – dėl savo sandaros. Federacijos paprastai susideda iš tam tikrų

teritorinių junginių, kurie yra dalį savo suvereniteto perdavę centrinės

valdžios institucijoms. Čia svarbu pastebėti, kad visiškai savo įgalinimų

valdžios srityje federacijos narės pačiai federacijai neperduoda, o būtent

– vidaus politikos srityje valdžia paskirstoma tarp federacijos narių ir

pačios federacijos institucijų. Tuo tarpu užsienio politika jau yra

išskirtinai federacijos centrinių valdžios institucijų kompetencija.

Kalbant apie valstybę kaip tarptautinės teisės subjektą reikia

pastebėti, jog dauguma teisininkų tarptautinės teisės subjektu

vienareikšmiškai pripažįsta tik pačią federaciją. Pavyzdžiui, V.Vadapalas

nurodo, kad federacinė valstybė, o ne jos nariai, yra tarptautinės teisės

subjektas[1]. Tuo tarpu federacijos valstybės narės tarptautinės teisės

subjektais nepripažįstamos. Visų pirma, pagrindiniame tarptautinės teisės

dokumente, reguliuojančiame tarptautinių sutarčių vykdymą ir nutraukimą –

1969 m. Vienos konvencijoje, federacijos narės kaip tarptautinės teisės

subjektai neminimos. P.N.Biriukov nurodo, jog joks tarptautinės teisės

šaltinis nenumato federacijos narėms galimybės savarankiškai sudarinėti

tarptautines sutartis[2].

Tarp kitų dažnai yra išskiriamas momentas, kuriuo remiantis

federacijos narės nelaikomos tarptautinės teisės subjektais – dėl to, kad

tarptautinius įsipareigojimus prisiima ir už visą federaciją atsako pati

federacinė valstybė, o ne kiekviena jos narė atskirai. Jeigu federacijos

valstybė narė veikia nesuderinamai su federacinės valstybės tarptautiniais

įsipareigojimais – už tai pagal tarptautinę teisę atsakinga laikoma būtent

federacinė valstybė[3]. Šią taisyklę patvirtina ir 1933 metų Montevideo

konvencijos „dėl valstybių teisių ir pareigų“ 2 straipsnyje esanti

nuostata, nurodanti, jog tarptautinėje teisėje federacinė valstybė tėra

tik vienas asmuo. Šią normą pliačiamai būtų galima aiškinti kaip tai, kad

tarptautinėje teisėje subjektu prapažįstama federacinė valstybė kaip

valstybių narių visuma. Ir tos valstybės narės tarptautiniuose teisiniuose

santykiuose dalyvauja atstovaujamos būtent šios federacinės valstybės, o ne

savarankiškai.

Dažnai kaip savarankiško valstybių–federacijos narių dalyvavimo

tarptautiniuose santykiuose pavyzdžiai nurodomos JAV valstijos ir Kanados

Kvebeko provincija. Čia nurodoma, kad JAV, Kongresui sutikus, leidžia

valstijai sudaryti sutartis su užsienio valstybėmis. Kanados Kvebeko

provincija yra sudariusi sutartis su Prancūzija ir kitomis prancūziškai

kalbančiomis šalimis. Tačiau kaip subjektiškumo požymių šių pavyzdžių

negalima teikti, kadangi JAV valstijoms leidžiamos sudaryti sutartys yra

ribotos savo turiniu. Apribojimus čia vėlgi nustato federacinė valdžia[4].

Kanados Kvebeko provincija minėtas sutartis sudarinėjo tik su centrinės

valdžios leidimu.

Iš vvienos pusės, leidimas dalyvauti tarptautiniuose santykiuose

valstybėms narėms tik apsunkina pačios federacijos padėtį, kadangi tai

verstų federaciją derinti savo užsienio politiką su valstybe nare, sekti

šios veiksmus ir pan. Iš kitos pusės, kalbant apie teisingumo principą, kai

kurie autoriai pastebi, jog suteikimas tam tikrų galių federacijos narėms

tarptautinės teisės srityje pažeidžia kitų, unitarinių, valstybių teises.

Štai, kad ir pavyzdys su prekybos sutartimi tarp JAV ir Olandijos (1956

m.). Pagal šią sutartį buvo numatyta, jog jeigu viena ar kita JAV valstija

nesuteiks tokio režimo kitos valstybės piliečiams, tai JAV piliečiai,

gyvenantys toje valstijoje, negalės naudotis tokiu režimu toje valstybėje.

I.I.Lukašuk teigia, jog tokios sutarties sąlygos yra nelygios abiems

pusėms[5]. Manau, kad šis teiginys yra teisingas, kadangi kaip nurodyta šią

sutartį sudarė JAV ir Olandija. Taigi, subjektai yra JAV ir Olandija.

Tačiau kuomet kalbama apie atsakomybę ir jos taikymo ribas, tuomet JAV kaip

subjektas jau tampa ne vieningas, o padalintas į atskiras valstijas.

Remiantis tokia sutartimi galima teigti, kad sutartį pažeidus Olandijai, ši

ir atsakys visa savo apimtimi kaip subjektas. Tuo tarpu jei sutartį pažeis

JAV, tuomet atsakomybė atsiras tik tam tikrai JAV teritorijos daliai –

valstijai, kurioje buvo pažeista sutartis. Tačiau sutartis sudaryta ne tarp

Olandijos ir kokios nors JAV valstijos , o tarp Olandijos ir JAV. Būtent

dėl to šiuo atveju sutarties šalys nėra lygiateisės.

Kalbant apie federacinių valstybių sudaromas ttarptautines sutartis

reikia vėlgi paminėti Vienos konvenciją „Dėl tarptautinių sutarčių teisės“.

Šios kovencijos 29 str. reglamentuoja sutarčių taikymo teritoriją.

Straipsnyje nurodoma, kad jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš

sutarties ir nėra kitaip išreikšta, sutartis kiekvienai tos sutarties

šaliai yra privaloma visoje jos teritorijoje. Kaip žinoma, federacinės

valstybės teritorija yra visa jos teritorija, kuri padalinta į

administracinius vienetus – jie paprastai yra nustatomi pagal

valstybių–narių teritorijos ribas. Taigi ši norma dar kartą pabrėžia, jog

tarptautinės teisės subjektas yra federacinė valstybė, o ne kuri nors jos

dalis.

Tiesa, reikia paminėti šioje normoje esančią išlygą – „jeigu

kitokia šalių valia nėra numatoma iš sutarties“. Būtent ši išlyga leidžia

sutartį sudarančioms valstybėms numatyti tam tikrus sutarties veikimo

apribojimus teritoriniu atžvilgiu. Tame tarpe tai gali būti ir apribojimai

sutarties galiojimui federacinės valstybės sudedamojoje dalyje – valsybėje

narėje. Dėl šios išlygos ir yra galimos tokios sutartys kaip jau minėtoji

JAV ir Olandijos 1956 metų prekybos sutartis. Vis tik bendroji taisyklė yra

ta, jog sutartis galioja visoje valstybės teritorijoje. Kadangi dėl

federacinių valstybių nėra numatyta dar kokių nors išlygų, todėl galima

teigti, kad joms ši norma galioja lygiai taip pačiai kaip ir unitarinėms

valstybėms.

Apie aukštesnius federacijos įgalinimus tarptautinėje teisėje (arba

užsienio politikoje) dažnai nurodoma netgi pačių federacijų konstitucijose.

Štai JAV Konstitucijos VI str. JAV vardu sudarytas sutartis prilygina

pačiai konstitucijai ir įstatymams kaip „aukštesniąją šalies teisę“, kuria

privalo vadovautis

visų valstijų teisėjai. Vokietijos Konstitucijoje yra

nuostata, jog tarptautinių susitarimų sudarymas su užsienio valstybėm yra

išskirtinai federacijos kompetencijoje, o tarptautinės teisės normų, kaip

sudėtinės Vokietijos vidaus teisės dalies, nuostatos yra privalomos visoje

federacijos teritorijoje.[6] Iš pateiktų pavyzdžių matyti, jog jau pačių

federacinių valstybių vidaus teisės normos apriboja federacijos subjektų

galias tarptautinėje teisėje. Manau, kad šie apribojimai taip pat turėjo

įtakos tam, jog vėliau ir tarptautinės teisės normos tarptautinės teisės

subjektu pripažintų tik federaciją visumoje, o ne atskirus jos

struktūrinius vienetus.

Nors, kaip jau minėjau, tarptautinėje teisėje nėra normų

reglamentuojančių federacinės vvalstybės sudedamųjų dalių teisinio statuso

tarptautinėje teisėje ir nurodančių, kad jos yra tarptautinės teisės

subjektas, tačiau yra autorių, kurie teigia, jog iš kitos pusės – nėra ir

normų paneigiančių šių sudedamųjų dalių subjektiškumą. Tam tikrą

federacijos sudedamųjų dalių subjektiškumą įrodinėja G.V.Ignatenko. Pagal

jį yra penki komponentai, kurie patvirtina sąlyginį fedracijos narių

subjektiškumą tarptautinėje teisėje. Šie komponentai tai:

1. Tarptautinės teisės subjektų įvairovė;

2. Federacinių valstybių tarpusavio sutartys;

3. Ukrainos ir Baltarusijos pavyzdys;

4. Buvusios Sovietų sąjungos respublikų tarptautinis statusas

1990 – 1991 metais;

5. Federacinių valstybių ssubjektų tarptautinė veikla[7].

Kiekvienas iš šių komponentų kažkuria dalimi patvirtina federacijos

subjektų galimybę dalyvauti tarptautiniuose santykiuose bei turėti tam

tikras teises ir prisiimti įsipareigojimus. Visų pirma G.V.Ignatenko

pažymi, jog tarptautinėje teisėje preziumuojama teisės subjektų įvairovė ir

todėl negalima atmesti naujų subjektų atsiradimo galimybės. Šis argumentas

nėra klaidingas, tačiau jis yra nukreiptas į ateitį, t.y. daroma

prielaida, jog ateityje nėra užkirstas kelias federacijų narėms tapti

tarptautinės teisės subjektais. Tuo tarpu nagrinėjant dabartinę federacijų

narių padėtį tarptautinėje teisėje šiuo argumentu remiantis tikrai negalima

tvirtinti, kad jos šiuo metu yra tarptautinės teisės subjektai.

Antrasis argumentas susijęs su federacinių valstybių tarpusavio

sutartimis. G.V.Ignatenko nurodo, kad kartais federacinė valstybės

tarpusavio sutartimis nustato savo sudedamųjų dalių (federacijos narių)

teises savarankiškai palaikyti tarptautinius santykius bei sudarinėti

tarptautines sutartis tiek su kitos federacinės valstybės narėmis , tiek ir

su pačiomis federacinėmis valstybėmis. Kaip pavyzdys pateikiama 1989 metų

SSSR ir Kanados sutartis dėl SSSR sąjunginių respublikų ir Kanados

provincijų bendradarbiavimo[8].

Panašus į šį yra ir penktasis argumentas dėl federacinių valstybių

subjektų tarptautinės veikla, kuris grindžiamas tuo, jog tarptautinio

bendradarbiavimo eigoje susiklostė tokia praktika, kad galingų didelių

federacinių valstybių (tokių kaip JAV, Kanada, Australija) narės

(valstijos, provincijos, žemės ir pan.) įstoja į tarptautinius santykius

viena su kita (vienos federacijos narė su kitos federacijos nare), o

atskirais atvejais tarptautiniai sutartiniai santykiai atsiranda netgi tarp

vienos federacinės valstybės narės ir kitos valstybės. Čia kaip pavyzdį

G.V.Ignatenko pateikia jau minėtą sutartį tarp Kanados Kvebeko provincijos

ir Prancūzijos[9]. Tačiau abu šie argumentai, mano nuomone nėra visiškai

tikslūs. Visų pirma, jeigu dėl federacijų narių bendradarbiavimo ir netgi

sąlyginio savarankiškumo tarptautiniame lygmenyje susitaria pačios

federacinės valstybės, tai tokiu atveju manau tarptautinės teisės subjektas

vistiek išlieka tas ppats – federacinė valstybė. O valstybės–narės nėra

savarankiškas subjektas, kadangi veikia federacijų vidaus norminių aktų

apibrėžtose ir sutartyse nustatytose ribose. Tuo tarpu dėl Kvebeko ir

Prancūzijos sutarties jau minėjau, todėl nesiplėsiu, tik dar galima

pabrėžti, kad Kvebekas taip pat veikė Kanados federacinės valdžios

suteiktose ribose. O valstybės – tarptautinės teisės subjekto pagrindinis

požymis yra suverenitetas.

Kiek įdomesni teisiniu požiūriu yra trečias ir ketvirtas

argumentai. Abu jie susiję su buvusia Sovietų sąjunga. 1944 metais Ukrainai

ir Baltarusijai buvo leista tapti JTO narėmis kartu su SSSR. Tuo būdu

gavosi, kad JTO narėmis buvo ir pati federacinė valstybė (SSSR) ir jos

sudedamosios dalys (Ukraina ir Baltarusija). Faktiškai šį atvejį dabar

politologai aiškina kaip SSSR siekį turėti JTO ne vieną balsą, o tris.

Tačiau pažvelgus iš teisinės pusės, manau, kad šį atvejį galima laikyti

pavyzdžiu to, kad federacijos sudedamoji dalis taip pat gali būti

tarptautinės teisės subjektu. Juk į JTO jos buvo priimtos kaip atskiros

valstybės, gavo balso teisę.

Panašus atvejis buvo ir 1990 – 1991 metais griūvant Sovietų

sąjungai. Tuomet dar tik rengdamosis skelbti nepriklausomybę ir ruošdamos

tam įstatyminę bazę, sąjunginės respublikos dar būdamos federacinės

valstybės (tebeegzistavusios SSSR) narėmis, vykdė aktyvią savarankišką

veiklą užsienio politikos srityje, sudarinėjo sutartis su kitų federacinių

valstybių narėmis įvairias sutartis (kaip pavyzdį G.V.Ignatenko pateikia

Rusijos federacinę respubliką, tuo metu įėjusią į SSSR sudėtį, kuri

sudarinėjo įvairias sutartis tiek su JAV vvalstijosmis tiek ir su Vengrijos,

Čekoslovakijos vyriausybėmis)[10]. Tokį sutarčių sudarymo faktą tarp

sąjunginių respublikų ir užsienio valstybių G.V.Ignatenko laiko kaip šių

respublikų tarptautinio – teisinio statuso pripažinimą. Aišku, tarptautinio

– teisinio statuso pripažinimas čia matimas, tačiau, manau, kad

sureikšminti šio įvykio vis tik nereikėtų, kadangi jis buvo įtakotas to

meto geopolitinės padėties ir iš tikrųjų nei viena užsienio valstybė

nepuolė pripažinėti sąjunginių respublikų bei sudarinėti su jomis sutarčių.

Tik po to, kai Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ir visas pasaulis

pamatė, kad SSSR neišvengiamai suirs, tik tada atsirado tarptautinis

pripažinimas. Ir šiuo atveju, manau , kad tą respublikų tarptautinio –

teisinio statuso pripažinimą užsienio valstybėmis reiktų laikyti ne kaip

pripažinimą jų kaip federacijos narių – tarptautinės teisės subjektų, o

kaip tarptautinės teisės subjektų – būsimų nepriklausomų valstybių.

G.V.Ignatenko taip pabrėžtinai pateikiamus pavyzdžius su sutarčių

sudarinėjimu tarp vienos federacinės valstybės narės ir kitos federacinės

valstybės narės, kaip įrodymą šių narių tarptautinio teisinio subjektiškumo

paneigia P.N.Biriukov. jis teigia, kad pagrindinis valstybės – tarptautinės

teisės subjekto požymis yra jos gebėjimas savarankiškai sudarinėti

tarptautines sutartis. Tuo tarpu sutartys tarp federacijų subjektų, kaip ir

susitarimai tarp valstybės ir stambios užsienio kompanijos, nėra laikoma

tarptautine sutartimi[11]. Būtent šis argumentas, manau, leidžia

tiksliausiai apibrėžti federacijos subjektų padėtį tarptautinėje teisėje.

Tarptautinės teisės subjektas yra tik pati federacinė valstybė, tuo

tarpu jos narės, nors ir turi tam tikrą veikimo laisvę tarptautiniuose

santykiuose, tačiau vveikia tik ribose, kurios paprastai nustatomos arba

federacinės valstybės konstitucijoje, arba federacinių valstybių tarpusavio

sutartyse. Federacijos narės tarptautiniuose santykiuose veikia būtent šių

teisės aktų apibrėžtose ribose.

IŠVADOS

Apibendrinant galima pasakyti, kad federacija – tai tokia

valstybinės santvarkos forma, kurioje kelios valstybės ar žemesnio lygio

nacionaliniai arba istoriškai susiklostę teritoriniai junginiai yra

susivieniję į vieną valstybę ir šios valstybės subjektai vidaus reikalų

atžvilgiu turi didelį savarankiškumą, o užsienio reikalų tvarkymas

sukoncentruotas centrinės valdžios rankose.

Kaip tarptautinės teisės subjektas, federacinė valstybė privalo

turėti tai suverenitetą, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją,

vyriausybę ir gebėjimą užmegzti ryšius su kitom valstybėm. Iš bendro

valstybių tarpo federaciją, kaip tarptautinės teisės subjektą išskiria jos

specifinė sandara. Federacijos paprastai susideda iš tam tikrų teritorinių

junginių, kurie yra dalį savo suvereniteto perdavę centrinės valdžios

institucijoms.

Nors vidaus politikos srityje federacijos narės turi gana didelę

kompetenciją, tačiau tarptautinėje teisėje vieningai pripažįstama, kad

subjektu gali būti tik pati federacija, o jos narės – ne. Vieninteliu

ypatingesniu pripažįstamas atvejis, kuomet 1944 metais Ukrainai ir

Baltarusijai buvo leista tapti JTO narėmis kartu su SSSR. Jos buvo priimtos

kaip atskiros valstybės, gavo balso teisę.

Tačiau tai kol kas vienintelis toks unikalus pavyzdys, o bendrai

pripažįstama, kad federacijos narės negali būti tarptautinės teisės

subjektais.

Naudota literatūra

1. V.Vadapalas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. V. 1998

2. P.Kūris, M.Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos. V. 1985

3. Michael Akehurst, Peter Malanczuk. Šiuolaikinis

tarptautinės teisės

įvadas. V.2000.

4. P.N.Biriukov. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000.

5. I.I.Lukašuk. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000.

6. G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995.

7. 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės. Valstybės

žinios. 2002 Nr.13 – 480

———————–

[1] V.Vadapalas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. V. 1998. p.176

[2] P.N.Biriukov. Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas. Maskva. 2000. p.

57

[3] Michael Akehurst, Peter Malanczuk. Šiuolaikinis tarptautinės teisės

įvadas. V.2000. p. 115

[4] Michael Akehurst, Peter Malanczuk. Šiuolaikinis tarptautinės teisės

įvadas. V.2000. p. 115

[5] I.I.Lukašuk. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000. p. 3327

[6] G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995. p. 63

[7] G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995. p. 69

[8] Ten pat. p. 69

[9] Ten pat. p. 69

[10] G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995. p. 69

[11] P.N.Biriukov. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000. p. 57