Gincu sprendimo tarptautiniuose komercinuose arbitrazuose tvarka

KAUNO KOLEGIJOS

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

TARPTAUTINĖS TEISĖS KURSINIS DARBAS

GINČŲ SPRENDIMO TARPTAUTINIUOSE KOMERCINIUOSE ARBITRAŽUOSE TVARKA

Kaunas 2003

TURINYS

ĮVADAS 3

1. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SAMPRATA 4

2. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ KILIMO PRIEŽASTYS 5

3. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SPRENDIMO BUDAI 6

3.1. Bendrosios pastabos 6

3.2. Teisminis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas 7

3.3. Arbitražinis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas 9

4. IEŠKINIO IR ATSILIEPIMO Į JĮ PAREIŠKIMAI 13

5. ARBITRAŽINIO TEISMO SUDARYMAS 15

6. ARBITRAŽINIO TEISMO KOMPETENCIJA 16

7. GINČO NAGRINĖJIMAS ARBITRAŽINIO TEISMO POSĖDYJE 18

8. SPRENDIMO PRIĖMIMAS IIR NAGRINĖJIMO UŽBAIGIMAS 20

9. SPRENDIMO ĮSITEISĖJIMAS IR APSKUNDIMAS 22

10. SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS 23

IŠVADOS IR SIŪLYMAI 26

LITERATŪRA 28

priedai

ĮVADAS

Šiame darbe analizuosiu teisinių arbitražo pagrindų atsiradimą

Lietuvoje bei arbitražo vystymąsi per pastarąjį dešimtmetį, taip pat

apžvelgsiu Lietuvos komercinio arbitražo įstatymą bei arbitražo sąlygos

naudojimo praktiką komerciniuose kontraktuose.

Darbe sieksiu išanalizuoti bei palyginti naujas arbitražinių sprendimų

pripažinimo ir vykdymo tendencijas, jau nusistovėjusią užsienio arbitražų

sprendimų įgyvendinimo teisminę praktiką bei užsienio ir Lietuvos

Respublikos teisinių aktų, reguliuojančių arbitražo, teisinę padėtį.

Objektas. Tarptautiniai ginčų svarba, jų sudarymas, tvarka ir nauda

fiziniams ir juridiniams asmenims.

Darbo tikslas. Pateikti ir išanalizuoti ginčų tarptautiniuose

komerciniuose arbitražuose proceso stadijas.

Arbitražas – tai vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Be

arbitražo, kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai yra:

1) tiesioginės derybos;

2) tarpininkavimas;

3) taikinimo procedūra ir kt.

Arbitražas yra pats populiariausias iš visų alternatyvių ginčų

sprendimo būdų. Kai kuriose valstybėse komerciniai ginčai daugiausia ir yra

sprendžiami arbitraže, o ne teisme.

Sudarydamos tarptautinius komercinius sandorius ir pasirašydamos

kontraktus (sutartis), šalys paprastai neabejoja, kad jų prisiimti

įsipareigojimai bus įvykdyti nustatyta tvarka, tiksliai, laiku, ir ginčų

dėl jų nekils,. Tačiau praktiškai neretai būna kitaip – prievolės

nevykdomos ar neatitinkamai įvykdomos, ne laiku atsiskaitoma už teikiamas

prekes ar atliktus darbus. Ir tai ne visada priklauso nuo blogos šalių

valios. Todėl viena iš pagrindinių normalaus tarptautinio komercinio

bendradarbiavimo, sąlygų yra tikslus ginčų sprendimo tvarkos

sureguliavimas. To siekiant sandorių šalys dažniausiai iš anksto (rečiau

kilus ginčui) susitaria dėl potencialiai galimų (ar kilusių) ginčų

sprendimo tvarkos ir tą savo susitarimą įtvirtina atskiroje kontrakto

dalyje ar sutartyje. Jeigu susitariama dėl arbitražinio ginčų sprendimo

būdo, tai kontrakte įrašoma arbitražinė išlyga (klauzulė) arba (dažniausiai

dėl jjau kilusio ginčo) sudaromas atskira arbitražinis susitarimas. Juose

nustatoma ginčų sprendimo tvarka, įvardijama konkreti arbitražo

institucija, kuriai patikim spręsti ginčą, aptariamos jo nagrinėjimo bei

sprendimo pagrindinės sąlygos.

Didžioji tarptautinių ginčų dauguma šiuo metu išsprendžiama

arbitražiniu būdu, pasirenkant nuolatinio ir vienkartinio (ad hoc)

arbitražo formą. O institucijos (trečiųjų teismai), kurios organizuoja

tarptautinių komercinių ginčų nagrinėjimą ir sprendimą, vadinamos

tarptautiniais komerciniais arbitražais arba tarptautinio komercinio

arbitražo teismais.

1. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SAMPRATA

Tuo atveju, kai tarptautinis ginčas kyla – kaip dažniausiai ir yra

– labiau dėl pažeidimų, padarytų ne tiesiogiai pačiai valstybei, bet dėl

pažeidimų, padarytų valstybės nacionalinis subjektams (fiziniams ir

juridiniams asmenims), paminėtini pora kitų preliminarių dalykų. Pirmasis

yra bendrosiose tarptautinės teisės principas, nustatantis, kad tik

nukentėjusio asmens pilietybės valstybė gali pateikti ieškinį dėl tokių

pažeidimų, ir antrasis, susijęs su pirmuoju principas, nustatantis, kad

tarptautinis ieškinys gali būti pateiktas tiki išnaudojus prieinamas vidaus

gynybos priemones valstybėje, padariusioje pažeidimą. Abu principai buvo iš

esmės pakeisti kai kurių tarptautinių tribunolų veikloje. Iš tikrųjų tie

pakeitimai yra vieni tarp svarbiausių revoliucinių pakitimų, įvykusių

tarptautinių ginčų sprendimo srityje.

Įvairiose tarptautinio – ūkinio bendradarbiavimo srityse galimi

iš esmės dvejopo pobūdžio ginčai bei nesutarimai: 1) komerciniai, kylantys

iš pelno (naudos) siekiančios veiklos, ir 2) deliktiniai, kylantys iš

žalos, nesusijusios su komercine veikla, padarymo. Didžioji tarptautinių

komercinių ginčų dauguma kyla iš kontraktų, kuriais bendradarbiaujančios

šalys reguliuoja tarpusavio santykius.

Pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 4 str.

prie tarptautinio pobūdžio priskiriami ginčai:

➢ kai ginčo šalių komercinės įmonės, sudarant arbitražinį susitarimą,

buvo skirtingose valstybėse;

➢ kai arbitražo vieta, jeigu ji nenurodyta arbitražiniame susitarime ar

aptarta kokiu nors kitu jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės,

kurioje šalys turi savo komercines įmones, ribų;

➢ kai vieta, kurioje turi būti įvykdyta didelė dalis prievolių,

kylančių iš šalių komercinių santykių, yra už valstybės, kurioje

šalys turi savo komercines įmones, ribų;

➢ kai labiausiai su ginčo dalyku susijusi vieta yra už valstybės,

kurioje šalys turi savo komercines įmones, ribų;

➢ kai šalys susitaria, kad arbitražinio susitarimo dalykas yra susijęs

daugiau nei su viena valstybe;

➢ kai viena ar abi ginčo šalys yra Lietuvos ūkio subjektai, į kuriuos

investuotas užsienio kapitalas.

➢ Visais šiais atvejais šalių susitarimu ginčas gali būti perduotas

nagrinėti tarptautiniam komerciniam arbitražui.

2. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ KILIMO PRIEŽASTYS

Tarptautinių komercinių ginčų priežastys būna įvairios.

Dabartinėmis, sparčiai didėjančios tarptautinės ekonominės

integracijos bei rinkos globalizacijos sąlygomis, kai komercinis

bendradarbiavimas aprėpia ne tik visas ūkinės, bet ir kitas žmonių veiklos

sritis, praktiškai tampa neįmanoma apsieiti be sudėtingo tą veiklą

reguliuojančio teisinio mechanizmo. Komercinio bendradarbiavimo dalyviams

dažnai sunku susiorientuoti teisės aktų, reguliuojančių komercinius

santykius, gausoje, įvairovėje, įsigilinti į juose nustatytų reikalavimų

esmę. Todėl daugelio tarptautinių komercinių ginčų priežastis būna

įstatymų, reguliuojančių komercinius-ūkinius santykius nežinojimas ar jų

nepaisymas. Dažni taip pat komerciniai ginčai dėl pačių įstatymų netobulumo

(pvz., neaiškiai sureguliuotų juose santykių), dėl netinkamo jų taikymo

praktikoje dėl skirtingų valstybių įstatymų kolizijų ir kitų su teisės

normų taikymu susijusių aplinkybių. Tačiau dažniausiai komerciniai ginčai

kyla dėl netinkamo kontraktų (sutarčių) įforminimo (ypač dėl netiksliai ar

neaiškiai juose suformuluotų sąlygų) ir dėl sutartinių įsipareigojimų

nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Net ir tobulai įformintas kontraktas

(sutartis) nėra visiška garantija, kad anksčiau ar vėliau nesusidarys

ginčui kilti sąlygos (pvz., dėl nenugalimos jėgos – force majeure

aplinkybių skirtingo aiškinimo, dėl kurios nors kontrahento netinkamo

poelgio ir kt.).

Turint visa tai galvoje, labai svarbu iš anksto įforminti kontrakte

potencialiai galimų ginčų sprendimo tvarką, pasirinkti tinkamą jų sprendimo

būdą ir instituciją, kuriai deleguojama ginčų sprendimo teisė.

3. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SPRENDIMO BŪDAI

3.1. Bendrosios pastabos

Suprantama, geriau, kai kilęs tarptautinis komercinis ginčas,

sureguliuojamas be teismo ar arbitražo, o neteisminio pobūdžio nesutarimų

šalinimo būdais: derybomis, tarpininkavimu ir kt. Tačiau ne visada

taikinamojo pobūdžio būdai ginčui sureguliuoti būna šalims priimtini arba

ne visada jie padeda pasiekti tikslą. Kartais dėl ginčo išsprendimo šalims

tenka kreiptis į institucijas, kurių sprendimai paremti valstybinės

prievartos galia.

Tarptautinėje komercijoje šiuo metu taikomas teisminis ir keli

alternatyviniai ginčų sprendimo būdai. Tarp pastarųjų savo reikšmingumu

išsiskiria arbitražinis ginčų sprendimo būdas.Teisminio ir arbitražinio

ginčo sprendimo būdai panašūs tuo, kad teismų ir arbitražų sprendimai

prireikus gali būti įgyvendinami pasitelkus valstybinę prievartą. Tačiau

kitais aspektais šie tarptautinių komercinių ginčų sprendimo būdai iš esmės

skiriasi.

Prie kitų alternatyvių tarptautinių komercinių ginčų sprendimo būdų

priskiriami: betarpiškos ginčo šalių derybos, tarpininkavimas – taikinimas,

mini teismas. Taikant bet kurį iš šių būdų, nesutarimu sureguliavimo

galimybės bei pasiektų susitarimų įvykdymas visiškai priklauso nuo šalių

geros valios. Valstybė savo prievartos galia jų įgyvendinimo neužtikrina.

3.2. Teisminis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas

Kilus ginčui, kuris turi būti sprendžiamas arbitražu, turi būti

pradedamas arbitražo procesas ir suformuojamas arbitražo teismas.

Terminas

nuo ginčo kilimo, per kurį ieškovas turi inicijuoti arbitražą ir kuriam

pasibaigus ieškinys yra negalimas dėl (praleisto) termino, dažnai

nustatomas komerciniuose kontraktuose. Kai kurių valstybių įstatymai,

veikiantys kaip lex arbitri (taikytina teisė), gali vietiniams teismams

suteikti įgaliojimus pratęsti tokiuose arbitražiniuose susitarimuose

numatytus terminus.Net ir tuo atveju, kai pačiame arbitražiniame susitarime

nėra nustatyta tokių terminų, sutartiniams įsipareigojimams taikytina teisė

gali, kaip materialinės teisės dalyką, nustatyti terminą ieškiniui

pateikti. Tokiu atveju tikėtina, kad arbitražo teismas jau inicijavus

arbitražą svarstys šalies pareiškimą, kad ieškinys negalimas, nes terminas

yra praleistas.te Komercinių sandorių dalyviai dažniausiai patys nustato,

kokiu būdu turi būti sprendžiami jų ginčai bei nesutarimai, ir tą savo

apsisprendimą įtvirtina kontrakte (sutartyje).Pasirinkus teisminį

komercinių ginčų sprendimo būdą, kontrakte (sutartyje) šalys nurodo

pavadinimą valstybės, kurios teismui jos deleguoja teisę spręsti ginčą. Tos

valstybės teisė tokiais atvejais dažniausiai pasirenkama ir kontrakto

vykdymui reguliuoti (taikomoji teisė). Galimos trys alternatyvinės

valstybinio teismo pasirinkimo galimybės: ieškovo šalies, atsakovo šalies

teismo ir trečiosios valstybės.

Įgalinimai trečiosios valstybės teismui spręsti ginčą dažnai

deleguojami tada, kai tarp kontrahentų ir tos (trečiosios) valstybės yra

koks nors dalykinis ryšys (pvz., jos teritorijoje yra kontrakto objektas),

arba kai šalims nepavyksta susitarti, kad ginčą spręstų kurios nors jų

nacionalinis teismas ar arbitražas. Žinotina, kad dėl tokio pasirinkimo

ginčo atveju gali susidaryti nemažų papildomų išlaidų dėl dokumentų vertimo

į teismo šalies valstybinę kalbą, dėl vertėjų ir vietinių advokatų samdos

ir kt. BBe to, trečiosios valstybės teismas gali būti nekompetentingas

išspręsti tarp užsieniečių kilusį ginčą. Todėl visus šiuos aspektus būtina

įvertinti prieš perduodant ginčą spręsti trečiosios valstybės teismui.

Dažnai kontraktuose (sutartyse) ginčų sprendimo teisė deleguojama

šalies-atsakovės valstybiniam teismui, o taikomąja teise pasirenkami tos

valstybės įstatymai.

Dėl įvairių priežasčių teisminis ginčų sprendimo būdas tarptautinėje

komercijoje praktikuojamas palyginti retai. Tačiau būna atvejų, kai tik

šiuo būdu ir galima išspręsti kilusį ginčą. Į valstybinį teismą tenka

kreiptis dėl ginčo išsprendimo šiais atvejais:

1) kai kontrakte (sutartyje) ginčų sprendimo būdas iš anksto

nebuvo aptartas (įformintas), o vėliau kilus ginčui, nepavyksta šalims

susitarti dėl jo perdavimo spręsti arbitražui;

2) kai arbitražinė išlyga kontrakte (sutartyje) suformuluota

netinkamai (pvz., neįvardyta arbitražo institucija), o kilus ginčui šalis –

atsakovė atsisako ją tikslinti;

3) kai kontrakto arbitražinėje išlygoje numatomas arbitražas ad hoc,

tačiau vvėliau šalis – atsakovė atsisako jį sudaryti arba paklusti jo

jurisdikcijai;

4) kai spręsti ginčą arbitražiniu būdu draudžia vienos ar kitos ginčo

šalies nacionaliniai įstatymai, Pvz., pagal Lietuvos Respublikos komercinio

arbitražo įstatymo 11 straipsnį arbitražui negali būti perduoti: 1) ginčai,

susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu;

2) ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė,

įstaiga ar organizacija, jeigu tam nebuvo gautas išankstinis šios įmonės,

įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas; 3) ginčai, kylantys iš

vartojimo sutarčių ir kai kurie kiti. Kai kuriu užsienio šalių įstatymai

draudžia spręsti arbitražiniu būdu ginčus dėl vekselių, čekių, kai kurių

rūšių sandorių.

Visais šiais atvejais ginčas gali būti išspręstas tik teisminiu būdu.

Galima nurodyti ir kelis atvejus, kai teisminis tarptautinių

komercinių ginčų sprendimo būdas turi tam tikrų privalumų, palyginti su

arbitražiniu. Valstybinio teismo galia ir kompetencija kai kada gali būti

veiksmingesnė už arbitražo kompetenciją, kai turima reikalo su nesąžiningu

atsakovu, sąmoningai įvairiais būdais siekiančio išvengti arbitražinio

proceso arba sutrukdyti ar užvilkinti sprendimo priėmimą ar įvykdymą. Nors

šiuolaikiniuose komercinio arbitražo įstatymuose ir jų pagrindais įsteigtų

arbitražo institucijų reglamentuose yra nuostatos, ribojančios atsakovo

galimybes blokuoti, vilkinti arba kitaip trukdyti arbitražinį nagrinėjimą,

tačiau to kai kada gali nepakakti. Arbitražinis teismas neturi fizinės

galios priversti nesąžiningą atsakovą atlikti kai kuriuos svarbius

procedūrinius veiksmus (pvz., pateikti reikiamus dokumentus, užtikrinti

dalyvavimą arbitražinio teismo posėdyje ir kt.). Turto areštas ir kitos

priverstinės ieškinio užtikrinimo priemonės tegalimos tik valstybinio

teismo nutartimi, priimta pagal arbitražinio teismo prašymą. Valstybiniam

teismui suteikta prievartos galia tokiais atvejais gali palengvinti ar

pagreitinti ginčo išsprendimą.

Teisminis komercinių ginčų sprendimo būdas gali būti veiksmingesnis ir

bylose, kuriose reikalingi nemaži praktiniai tikrinimai, liudytojų

parodymai, ekspertų išvados. Ekspertų (taip pat ir liudytojų) dalyvavimas

arbitražinėse procedūrose nėra privalomas. Tik pagal kai kurių šalių (pvz.,

JAV) įstatymus liudytojai gali būti prievarta atvesdinami į arbitražinio

teismo posėdį. O ekspertų paslaugos visais atvejais galimos tik laisvo

susitarimo pagrindais. Todėl, kilus tarptautiniam komerciniam ginčui,

kuriam išspręsti reikalinga kokia nors prievarta, valstybinio teismo

kompetencijos privalumai yra didesni.

3.3. Arbitražinis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas

Kai kurie teigiami tarptautinių komercinių ginčų sprendimo

valstybiniuose teismuose bruožai negali prilygti privalumams, kuriuos

teikia jų nagrinėjimas arbitražiniu būdu. Svarbiausieji arbitražinio būdo

privalumai yra šie:

1. Pasirinkus arbitražą kaip ginčo sprendimo būdą, šalys turi galimybe

pasirinkti ir jo rūšį (institucinį ar ad hoc) bei konkrečią arbitražo

instituciją. Jeigu pasirenkamas institucinis arbitražas, tai turi būti

pasirinkta ir konkreti arbitražo institucija. Ji turi būti įvardyta

kontrakto (sutarties) arbitražinėje išlygoje arba atskirai sudarytame

arbitražiniame susitarime. Pastarajame gali būti aptarta ir arbitražinio

teismo sudarymo tvarka, arbitrų skaičius, jų kvalifikacija bei kitos

esminės bylos nagrinėjimo arbitražiniame teisme sąlygos. Toks pasirinkimas

neįmanomas taikant teisminį ginčo sprendimo būdą.

2. Taikomosios teisės pasirinkimo galimybės – taip pat nemažas

patogumas kontrakto šalims, kai jos susitaria iškilusius tarp jų

nesutarimus spręsti arbitražo būdu. Vien dėl to, kad valstybiniuose

teismuose, nepaisant tarptautinio ginčų pobūdžio, jie nagrinėjami ir

sprendžiami vadovaujantis iš esmės tik teismo šalies įstatymais, užsienio

partneriams toks bylinėjimosi būdas paprastai tampa nepriimtinas.

3. Arbitro pasirinkimo laisvė – kitas ženklus arbitražinio ginčų

sprendimo būdo privalumas, palyginti su teisminiu. Valstybės teisme

teisėjai skiriami konkrečiam ginčui išspręsti nepriklausomai nuo šalių

valios. Tuo tarpu Arbitražiniame (trečiųjų) teisme ginčo šalys visada turi

galimybę pasirinkti po vieną (ar iš viso vieną) arbitrai kuriems jos patiki

ir kuriuos laiko tinkamais (kompetentingais) ginčui iišspręsti. Tai suteikia

arbitražiniam teismui ir jo priimamiems sprendimams didesnę bešališkumo

reputaciją, autoritetą bei pasitikėjimą.

4. Arbitražinio teismo kompetencija – dar vienas ginčų sprendimo

arbitražiniu būdu pranašumas, palyginti su teisminiu. |Bylas arbitraže

paprastai imasi nagrinėti bei spręsti tik specialistai. Tai gali būti ne

tik teisininkai, žinantys įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, bet ir

įvairių verslo sričių praktikai, turintys komercinės veiklos patirtį bei

teorinių žinių, reikalingų kvalifikuotai ir visapusiškai įvertinti

ginčijamus klausimus (įskaitant teisinius, techninius, ekonominius,

komercinius ir kitus jų aspektus). Prireikus dėl ginčo išsprendimo šalys

gali kreiptis į specializuotą arbitražą arba pasirinkti arbitrais tam

tikros (reikiamos) kvalifikacijos ar siauros veiklos srities specialistus –

profesionalus. Viso to praktiškai neįmanoma pasiekti nagrinėjant ginčą

valstybės teisme.

5. Sprendimų neskundžiamumas – taip pat nemažas arbitražinio ginčų

nagrinėjimo būdo pranašumas (palyginti su teisminiu), žymiai sutrumpinantis

sprendimo įgyvendinimo ir ieškininių reikalavimų patenkinimo laiką. Dėl

aukštos arbitrų kvalifikacijos ir jiems suteikiamos specialios

kompetencijos arbitražiniai sprendimai paprastai laikomi neskundžiamais ir

turi būti nedelsiant bei besąlygiškai įvykdyti. Arbitražinėse išlygose

dažnai tiesiogiai nurodoma, kad arbitražo sprendimas yra galutinis,

privalomas abiem ginčo šalims ir neskundžiamas valstybės teisme.

Tarptautiniuose teisiniuose aktuose ir valstybių įstatymuose numatytos

labai ribotos teismų kišimosi į arbitražų veiklą galimybės, iš esmės tik

esminių procedūros taisyklių pažeidimo atvejais.

6. Greitumas (operatyvumas) – dar vienas reikšmingas arbitražinio

ginčų nagrinėjimo būdo privalumas, palyginti su teisminiu. Valstybės teisme

civiliniai-teisiniai ginčai nagrinėjami vadovaujantis teismo šalies

civilinio proceso kodekse nustatyta

tvarka. Civilinio proceso kodeksai –

sudėtingi teisiniai aktai, kuriuose įtvirtinta daug įvairių procedūros

taisyklių. Dėl įvairių formalumų civilinis procesas gali trukti ilgai.

Arbitražinis procesas žymiai mažiau formalizuotas, yra paprastesnis ir

lankstesnis negu teisminis procesas. Visos institucinių tarptautinių

komercinių arbitražų procedūros taisyklės telpa keliolikos puslapių

reglamentuose, kuriuos tvirtina šių institucijų steigėjai – įvairios ūkio

subjektų asociacijos, prekybos rūmų ar prekių biržų valdybos ir kt. Juos

visada galima iš anksto įsigyti, išstudijuoti, be specialistų paramos

suvokti juose nustatytus procedūros reikalavimus. Arbitražo ad hoc

taisykles komerciniam ginčui išspręsti gali sukurti ir patvirtinti pačios

ginčo šalys.

Vadovaujantis arbitražo reglamento taisyklėmis, ginčas gali būti

išnagrinėtas bei išspręstas per labai trumpą laiką, žymiai greičiau, nei tą

padaryti leidžia valstybinių teismų civilinio proceso taisyklės,

numatančios sprendimų kasacinio bei apeliacinio apskundimo teisę ir

kitokius procedūrinius formalumus, kurie sudaro priimtų sprendimų vilkinimo

galimybes.

7. Konfidencialumas – svarbi ginčo nagrinėjimo sąlyga, kai viena ar

abi ginčo šalys siekia išsaugoti komercines paslaptis. Civilinės bylos

valstybiniuose teismuose sprendžiamos vadovaujantis proceso viešumo

principu. Bylos svarstymas paprastai būna atviras. Jo metu reikalaujama,

kad šalys pateiktų įrodymus, taigi atskleistų ir savo ūkinės veiklos

specifiką. Posėdžiai protokoluojami, o motyvuoti sprendimai viešai

skelbiami. Dėl viso to komercinės paslapties išsaugojimo galimybės yra

labai ribotos.

Visai kitaip nagrinėjamas bei sprendžiamas ginčas arbitražiniame

teisme. Arbitražinės bylos nagrinėjimas visada vyksta uždaru būdu.

Pašaliniai asmenys gali dalyvauti posėdyje tik abiem ginčo šalims sutikus.

Proceso eiga ir pateikiami įrodymai gali būti nefiksuojami, sprendimai

viešai neskelbiami. Tai leidžia ginčo šalims išsaugoti savo komercines ar

gamybines paslaptis bei firmų gerą reputaciją. Ypač patikima

konfidencialumo išsaugojimo požiūriu yra ad hoc arbitražo forma, nes apie

jo sudarymą, veiklą ir priimtą sprendimą prireikus gali būti žinoma tik

ginčo šalims ir arbitrams.

8. Arbitražo vietos, laiko ir procesinės kalbos pasirinkimo galimybė

taip pat teikia šiam ginčų nagrinėjimo bei sprendimo būdui nemažų

privalumų. Kadangi ginčo nagrinėjimo arbitraže tvarka priklauso nuo šalių

valios, joms susitarus ir arbitražui neprieštaraujant, bylos nagrinėjimas

gali vykti bet kurioje vietoje (šalies viduje ar užsienyje), bet kuriuo

suderintu ir šalims palankiu laiku (galima paankstinti bylos nagrinėjimą

arba nukelti vėlesniam laikui), o diskusijos proceso metu gali vykti bet

kuria tarp šalių ir arbitražo suderinta darbine kalba.

9. Arbitražų sprendimų vykdymas užtikrinamas vadovaujantis 1958 m.

Niujorke pasirašyta „Konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų

pripažinimo ir vykdymo“. Šią konvenciją Lietuvos Seimas ratifikavo 1995 m.

sausio 17 d. (VŽ, 1995, 10/208). Šiuo metu yra 116 valstybių – konvencijos

dalyvių. Taigi visose jose tarptautinių komercinių arbitražų sprendimų

įvykdymas faktiškai yra užtikrintas. Tuo tarpu valstybinių teismų

sprendimai civilinėse bylose iš esmės įvykdomi tik tose šalyse, tarp kurių

sudarytos sutartys dėl teisinio bendradarbiavimo komercinėse ir civilinės

bylose. Lietuva tokias sutartis šiuo metu yra sudariusi tik su Rusija,

Moldova, Ukraina, Baltarusija, Latvija, Estija, Kazachija ir Turkija.

10. Pagaliau gana svarbus ir arbitražinių išlaidų klausimas.

Arbitražinės rinkliavos nustatomos priklausomai nuo ieškininio reikalavimo

sumos ir paprastai svyruoja nuo 0,05 proc. iki 5 proc. Mažiau gali

kainuoti, ginčo šalims pasirinkus arbitražą ad hoc, nes šiuo atveju joms iš

esmės tereikia tik atlyginti arbitrams už jų suteiktas paslaugas. Be to, ir

institucinio, ir arbitražo ad hoc atvejais viena ar abi ginčo šalys kartais

privalo atskirai apmokėti liudytojų, ekspertų, vertėjų, arbitrų kelionės,

apgyvendinimo ir kitas išlaidas. Dėl viso to ginčų nagrinėjimas

tarptautiniame komerciniame arbitraže taip pat nėra pigus. |Tačiau,

palyginti su bylos nagrinėjimo išlaidomis užsienio teismuose (ypač ten, kur

privalu samdyti vietinį advokatą ) arbitražinis procesas vis dėlto yra

gerokai pigesnis. Pvz., Vokietijoje teisminės rinkliavos sudaro 10 proc.

ieškinio sumos, o arbitražinės – vidutiniškai tik 2-3 proc. Arbitražinės

išlaidos sumažėja, jeigu ginčui išspręsti pasirenkamas vienas arbitras arba

mažiau pripažinta tarptautinio komercinio arbitražo institucija.

Ypatingais savo privalumais (palyginti su arbitražu ad hoc) išsiskiria

institucinis tarptautinis komercinis arbitražas. Neabejotinas šios rūšies

arbitražo privalumas tas, kad tik jis gali pasiūlyti ginčo šalims iš anksto

parengtas bylos nagrinėjimo procedūros taisykles (reglamentą),

rekomenduojamų arbitrų – kvalifikuotų specialistų sąrašą (iš kurio ginčo

šalys gali pasirinkti tinkamus asmenis savo ginčui spręsti), arbitražinių

rinkliavų taisykles, arbitravimo įkainių lenteles (iš kurių suinteresuotas

asmuo gali tiksliai žinoti bylinėjimosi išlaidas) bei įvairias

aptarnaujamojo pobūdžio paslaugas. Viso to nėra, pasirinkus arbitražą ad

hoc.

Nemažas institucinio arbitražo privalumas ir tas, kad bylos

nagrinėjimas kuruojamas aadministracijos, kuri turi šios veiklos tam tikrą

patirtį, o pati institucija yra daugiau ar mažiau pripažinta tarptautiniu

mastu. Dėl to arbitražo institucijų organizuojamų teismų sprendimai yra

įtikinamesni (taigi ir lengviau įvykdomi) nei, pvz., tie, kuriuos priima

niekam nežinomi vienkartiniai (ad hoc) arbitražiniai teismai. .

Pagaliau – kai kuriose tarptautinio komercinio arbitražo institucijose

arbitražinių teismų (tribunolų) sprendimai papildomai peržiūrimi specialaus

organo, siekiant garantuoti, kad jie visiškai atitinka juridinius formos ir

turinio reikalavimus Pvz., Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio

arbitražo teismas tikrina ir tvirtina visus jo kuruojamų arbitražinių

teismų sprendimus, siekiant užtikrinti, kad jie atitiktų įstatymu

reikalavimus. Tai suteikia sprendimui didesnį patikimumą ir daugiau

garantijų, kad jis nebus panaikintas atsakovo šalies kompetentingos

institucijos.

Dėl išvardytų privalumų tarptautinis komercinis arbitražas (ypač

institucinis) įgyja vis didesnį pripažinimą ir vis plačiau praktikuojamas

įvairiuose verslininkų sluoksniuose. Net apie 90 proc. tarptautinių

komercinių ginčų šiuo metu sprendžiama arbitražinių būdu.

Kaip tam tikrą institucinio arbitražo trūkumą (lyginant su arbitražu

ad hoc) galima paminėti tai, kad čia nagrinėjant ginčą, šalys yra labiau

suvaržytos procedūros reikalavimų. Kai kurie sprendimai procedūriniais

klausimais gali būti priimti net prieš kurios nors šalies valią. Be to,

bylos nagrinėjimas instituciniame arbitraže yra brangesnis nei, pvz., ad

hoc arbitraže dėl institucijos išlaikymui renkamų rinkliavų.

4. IEŠKINIO IR ATSILIEPIMO Į JĮ PAREIŠKIMAI

Kilus komerciniam ar deliktiniam ginčui, kai šalims nepavyksta jį

sureguliuoti iki gražiniais nesutarimų šalinimo būdais, suinteresuota šalis

(ar abi kartu) įgyja teise pateikti kontrakte (sutartyje) įvardytam

arbitražui ieškininį pareiškimą paprašyti išspręsti ginčą šioje

institucijoje nustatyta tvarka. Ieškininis pareiškimas įforminamas raštu ir

ta kalba, kuria šalys pagal bendrą susitarimą vykdė susirašinėjimą, arba

kokia nors kita tarp ginčo šalių ir arbitražo institucijos suderinta kalba.

Ieškininiame pareiškime paprastai nurodoma:

1)arbitražo, kuriam įteikiamas pareiškimas, pavadinimas ir nuoroda į

atitinkamą arbitražinę išlygą, arbitražinį susitarimą ar kitą dokumentą,

suteikiantį arbitražiniam teismui kompetenciją spręsti ginčą;

2)ieškovo (ar jo atstovo) vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta arba

firmos-ieškovės pavadinimas ir būstinės adresas;

3)atsakovo vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta arba firmos-atsakovės

pavadinimas ir būstinės adresas. Kai tiksli atsakovo gyvenamoji vieta

nežinoma, ieškininiame pareiškime gali būti nurodyta paskutinioji žinoma jo

gyvenamoji vieta arba jo komercinės įmonės ar turto buvimo vieta;

4)klausimai (materialiniai – teisiniai santykiai), dėl kurių kilo

ginčas ir ginčo aplinkybes patvirtinantys įrodymai (dokumentai, liudytojai

ir kt.);

5)ieškovo reikalavimai (įskaitant ieškinio kainą) ir teisiniai

pagrindai, kuriais grindžiami tie reikalavimai;

6)siūlymas dėl arbitražinio teismo sudėties (jeigu šis klausimas

anksčiau nebuvo išspręstas), pasirinkto arbitro ar ir alternatyvių arbitrų

vardai bei pavardės arba prašymas, kad ieškovo vardu arbitras būtų

paskirtas institucijos reglamento nustatyta tvarka;

7)pridedami dokumentai (jų sąrašas).;

Ieškininį pareiškimą pasirašo ieškovas arba jo atstovas. Prie atstovo

paduodamo pareiškimo pridedamas įgaliojimas ar kitoks jo įgalinimus

patvirtinantis dokumentas.

Paprastai arbitražui pateikiama tiek ieškininio pareiškimo ir kitų

dokumentų egzempliorių (ar jų kopijų),

kiek jų reikia, kad būtų aprūpinti

visi atsakovai, pati institucija ir arbitražinis teismas.

Į arbitražą dėl ginčo išsprendimo gali kreiptis ir abi šalys kartu.

Tokiais atvejais joms pakanka pateikti bendrą ieškininį pareiškimą,

pridėjus prie jo kitus ginčui išspręsti reikalingus dokumentus. Pvz., pagal

Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo reglamento 11 str. prie

ieškininio pareiškimo turi būti pridedama:

➢ kontrakto (sutarties), dėl kurio nuostatų taikymo ar aiškinimo

kilo ginčas, kopija;

➢ arbitražinio susitarimo (jeigu kontrakte ar sutartyje neįrašyta

arbitražinė išlyga) kopija;

➢ kiti dokumentai, kuriuos ieškovas mano esant susijusius su

byla;

➢ raštas, nurodantis dokumentus ar kitus įrodymus, kuriuos

ieškovas pateiks vėliau;

➢ sumokėtos registravimo rinkliavos dokumento kopija.

Vieną ieškininių dokumentų komplektą arbitražo institucija nedelsiant

siunčia atsakovui (bendraatsakoviams), jeigu to nepadaro pats ieškovas.

Laikoma, kad ieškininis pareiškimas, kaip ir bet kuris kitas rašytinis

pranešimas yra atsakovo gautas, jeigu jis įteiktas jam asmeniškai,

pristatytas į jo komercinę įmonę ar gyvenamąją vietą arba pagal jo nurodytą

pašto adresą. Kai neįmanoma nustatyti nė vienos iš išvardytų vietų,

laikoma, kad ieškininis pareiškimas atsakovo yra gautas, jeigu jis

išsiųstas rregistruotu laišku ar kita įteikimo faktą fiksuojančia priemone.

Arbitražinio nagrinėjimo procedūra paprastai laikoma pradėta tą dieną,

kurią atsakovas gavo ieškininį pareiškimą. Nuo tos dienos per šalių

suderintą ar procedūros reglamente nustatytą terminą jis tampa įpareigotu

pateikti arbitražo institucijai (arba ieškovui) savo pareiškimą dėl jam

pareikšto ieškinio, nurodant savo argumentus, pasirinkto arbitro (ar ir

atsarginio arbitro) vardą bei pavardę arba pareikšti, kad jo vardu arbitras

būtų paskirtas arbitražo institucijos reglamento nustatyta tvarka. Prie

savo atsiliepimo (prieštaravimų) pareiškimo atsakovas gali pridėti

dokumentus (ar jų kopijas), kuriais jis remia savo gynybą, ir nurodyti

dokumentus bei kitus įrodymų šaltinius, kuriuos pateiks vėliau. Atsakovo

atsisakymas pateikti atsiliepimo dėl jam pareikšto ieškinio pareiškimą arba

jo nepateikimas per nustatytą terminą nelaikoma savaiminiu ieškovo

reikalavimų pripažinimu ir nėra arbitražiniam teismui kliūtis pradėti bylos

nagrinėjimą.

5. ARBITRAŽINIO TEISMO SUDARYMAS

Beveik visada procesas daugiau ar mažiaus išsamiai nustatomas iš

anksto. Pirmiausia reikia nustatyti arbitražo sąlygas compromis. Dažniausia

compromis identifikuos šalis, nustatys ginčo pobūdį ir apimtį , arbitražo

teismo sudarymo būdą ir arbitražo vietą, procedūrą, kuriai turi vadovautis

arbitražas, ginčo esmei taikytiną teisę, sprendimo formą ir tam tikras

nuostatas ddėl išlaidų ir mokesčių.

Dauguma ginčų susiję daugiau su nesutarimais dėl faktų, nei dėl

teisės, ir dauguma teisinių ginčų kyla iš susitarimų, kurių galiojimas

neginčijamas, aiškinimo.nepaisant to, teisės, taikytinos nustatant ginčo

faktines aplinkybes, pasirinkimas yra svarbus dalykas, kadangi ta teisė

apibrėžia nuostatas, kurios taikomos, pavyzdžiui, aiškinant susitarimą,

leidžiamus susitarimo įvykdymo būdus ir susitarimo pažeidimo pasekmes.

Teisė, taikytina bylos esmei Įvairių valstybių įstatymuose ir arbitražo

institucijų reglamentuose arbitražiniam teismui (tribunolui) sudaryti yra

nustatyti iš esmės panašūs reikalavimai. Lietuvos Respublikos komercinio

arbitražo įstatymo 13 str. nustato, kad ginčui išspręsti šalys gali savo

nuožiūra nustatyti arbitrų skaičių ir pasirinkti jų personalijas. Jeigu

šalys nesugeba susitarti dėl arbitrų skaičiaus, skiriami trys arbitrai.

Tarptautinio komercinio arbitražo institucijose yra sudaryti bei nustatyta

tvarka patvirtinti rekomenduojamų arbitrų sąrašai, iš kurių ginčo šalys

gali pasirinkti sau tinkamus asmenis.

Tarptautiniam komerciniam ginčui išspręsti dažniausiai sudaromas trijų

arbitrų teismas. Gali šalys susitarti ir dėl vieno arbitro arbitražinio

teismo. Vienasmenis arbitražas atlieka tas pačias funkcijas kaip ir

kolegialus arbitražinis teismas. Būti arbitru visais atvejais reikalingas

asmens sutikimas ir tam tikra kompetencija.

Šalims paprastai suteikiama teisė susitarti ir dėl arbitro ar arbitrų

kolegijos skyrimo tvarkos. Jeigu nesusitariama kitaip, tai arbitražinį

teismą sudarius iš trijų arbitrų kiekviena šalis skiria po vieną arbitrą, o

šie du parenka trečiąjį arbitrą. Jis dažniausiai pirmininkauja

arbitražiniam teismui ir yra vadinamas vyriausiuoju arbitru, superarbitru,

arbitrų kolegijos arba arbitražinio teismo pirmininku. Jeigu viena iš ginčo

šalių nustatytu laiku nepaskiria arbitro, arba kai nepavyksta susitarti dėl

trečiojo arbitro kandidatūros, arba jeigu arbitražinis teismas sudaromas iš

vieno arbitro ir šalys negali dėl jo susitarti, – bet kurios iš jų prašymu

arbitrą paskiria arbitražą įsteigusi institucija arba institucinio

arbitražo pirmininkas. Skiriant arbitrą ar arbitrus, turi būti atsižvelgta

į šalių susitarimu nustatytus arbitrui kvalifikacijos reikalavimus, taip

pat į aplinkybes, užtikrinančias jo nepriklausomumą ir nešališkumą. Jeigu

išaiškėja aplinkybės, keliančios abejonių dėl arbitro nepriklausomumo ar

nešališkumo (pvz., jis buvo kurios nors šalies samdomas advokatas, yra

vienos iš ginčo šalių giminaitis arba tarnybiškai ar kitaip nuo jų

priklausomas ir pan.), jam gali būti pareikštas nušalinimas. Apie

nušalinimą arbitrui taip pat gali būti pareikšta, jei paaiškėja, kad jis

neturi šalių susitarime aptartos kvalifikacijos. Jei arbitras, kuriam

pareikštas nušalinimas, nenusišalina arba kita šalis nesutinka su jo

nušalinimu, nušalinimo klausimą sprendžia ginčą nagrinėjantis arbitražinis

teismas, o tam tikrais atvejais ir arbitražo institucijos pirmininkas.

Arbitro įgaliojimai gali būti nutraukti ir abiejų ginčo šalių

susitarimu, jeigu paaiškėja, kad jis de jure arba de facto negali atlikti

savo funkcijų arba be pateisinamų priežasčių vilkina jų atlikimą. Arbitro

įgaliojimai taip pat nutrūksta, kai jis pats atsistatydina. Kai arbitras

nušalinamas, atsistatydina ar jo įgaliojimai nutraukiami ginčo šalių

susitarimu, naujas arbitras skiriamas tokia pat tvarka, kaip buvo paskirtas

keičiamasis arbitras.

6. ARBITRAŽINIO TEISMO KOMPETENCIJA

Arbitražinio teismo kompetenciją iš esmės nusako šalies, pagal kurios

įstatymus įsteigta arbitražo institucija arba sudaromas arbitražinis

teismas, įstatymai. Valstybių įstatymuose yra nuostatos, draudžiančios tam

tikrus ginčus nagrinėti ir spręsti arbitražiniu būdu. Paprastai neleidžiama

perduoti arbitražui nagrinėti komercinių ginčų, kuriuose dalyvauja

valstybės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ar organizacijos, taip pat tų,

kurie susiję su vertybinių popierių (vekselių, čekių ir kt.) disponavimu,

įmonių bankrotais, patentais ir kt.

Arbitražinio teismo kompetencija siaurąja prasme (t.y. įgalinimai

išnagrinėti ir išspręsti konkretų ginčą) nustatoma šalių sudarytame

arbitražiniame susitarime (arbitražinėje išlygoje ar atskirame

arbitražiniame susitarime). Pagrindinė šio susitarimo paskirtis ir yra

nustatyti arbitražinio teismo kompetenciją, tačiau tai nereiškia, kad

arbitražinis teismas negali pats priimti sprendimo dėl savo kompetencijos

nagrinėti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus, kai kyla abejonių dėl

arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Arbitražinio teismo

sprendimas dėl kontrakto pripažinimo niekiniu ar negaliojančiu taip pat

ipso jure (savaime) nereiškia ir arbitražinės išlygos pripažinimo

negaliojančia. Tokiais atvejais arbitražinė išlyga, kuri yra sudedamoji

kontrakto dalis, traktuojama kaip atskiras susitarimas, nepriklausantis nuo

kitų kontrakto sąlygų, o arbitražinis teismas neatpalaiduojamas nuo jam

suteiktų įgaliojimų išspręsti ginčą, jeigu tik reikiamai įforminta jo

kompetencija.

Bet kuri ginčo šalis gali pareikšti arbitražiniam teismui nušalinimą

dėl jo nekompetentingumo spręsti ginčą ar tam tikrus klausimus. Tačiau toks

šalies pareiškimas turi būti padarytas dar nepradėjus ginčą nagrinėti iš

esmės. Šalies dalyvavimas skiriant arbitrą ar kitaip sudarant arbitražinį

teismą neatima iš jos teisės padaryti pareiškimą dėl to teismo

nekompetentingumo spręsti ginčą. Pareiškimas, kad arbitražinis teismas

viršija savo kompetenciją, turi būti padarytas iš karto, kai ginčo

nagrinėjimo metu iškeliamas klausimas, kuris, vienos ar abiejų šalių

nuomone, nepriskirtas šio teismo kompetencijai. Nedraudžiama tokio pobūdžio

pareiškimą padaryti ir vėliau, jei jo pateikimas buvo uždelstas dėl

pateisinamų priežasčių.

Dėl šalies (ar abiejų ginčo šalių) pareiškimo, kad arbitražinis

teismas yra nekompetentingas ar viršija savo kompetenciją, spręsdamas tam

tikrus klausimus, teismas turi priimti savo nutartį ir patvirtinti ar

paneigti pateiktus argumentus. Jeigu jis patvirtina savo kompetenciją

spręsti ginčijamus klausimus, tai suinteresuota ginčo šalis gali prašyti

kompetentingą

organą ar institucinio arbitražo pirmininką priimti dėl jo

savo sprendimą, kuris paprastai laikomas galutiniu.

Arbitražiniam teismui suteikiama taip pat teisė priimti ir nutartis

dėl ieškinio užtikrinimo bei nurodyti užtikrinimo būdą. Jis gali įpareigoti

šalį imtis jo nurodytų priemonių ieškinį užtikrinti ir pareikalauti

įrodymų, kad ieškinys užtikrintas reikiamu būdu. Kai kurių valstybių

įstatymai suteikia tarptautiniams komerciniams arbitražams teisę kreiptis į

šalies – atsakovės valstybės teismą dėl paramos ieškinį užtikrinant, jeigu

ginčo šalių susitarime nenumatytos kitokios ieškinio užtikrinimo priemonės.

7. GINČO NAGRINĖJIMAS ARBITRAŽINIO TEISMO POSĖDYJE

Specifinis arbitražinio ginčų nagrinėjimo bbūdo bruožas yra tas, kad

daugelį procedūrinių klausimų šalys gali išspręsti tarpusavio susitarimu.

Arbitražiniame teisme ginčas nagrinėjamas vadovaujantis šalių pripažintomis

taisyklėmis (reglamentais), turinčiomis tokiais atvejais susitarimo tarp jų

teisinę reikšmę. Visos tarptautinio komercinio arbitražo institucijos turi

savus procedūros taisyklių sąvadus (reglamentus), kuriais vadovaujantis

jų organizuojami arbitražiniai teismai nagrinėja ir sprendžia komercinius

ginčus. Kai kurios tarptautinio komercinio arbitražo institucijos šalims

pageidaujant, organizuoja ginčų nagrinėjimus vadovaujantis UNCITRAL

tarptautinio komercinio arbitražo procedūros reglamentu arba kitais

komercinių ginčų sprendimo tvarką reglamentuojančiais dokumentais. Pagaliau

arbitražinis teismas gali nagrinėti ginčą ir pagal pačių šalių parengtas ar

kitaip tarpusavyje ssuderintas ginčo sprendimo taisykles. Kai šalys neišgali

susitarti kokiu nors ginčo nagrinėjimo procedūros klausimu arbitražinis

teismas imasi nagrinėti jį tokia tvarka, kokia, jo nuomone, yra

tinkamiausia konkrečiu atveju.

Valstybių įstatymai ir arbitražo institucijų reglamentai suteikia

ginčo šalims teise susitarti dėl ginčo nagrinėjimo arbitražiniame teisme

būdo. JJie galimi du: ginčo šalims asmeniškai dalyvaujant (išklausius jų

ginčą bei žodžiu pateikiamus įrodymus) ir asmeniškai joms nedalyvaujant

(vien pagal šalių pateiktus dokumentus ir kitus informacijos šaltinius).

Dėl ginčo nagrinėjimo pageidaujamo būdo šalys turi iš anksto susitarti ir

apie savo pasirinkimą pranešti arbitražiniam teismui. Kai šalys išreiškia

pageidavimą, kad ginčas būtų nagrinėjamas joms asmeniškai nedalyvaujant,

arbitražinis teismas bet kurioje ginčo dokumentinio nagrinėjimo stadijoje

gali pratęsti jo nagrinėjimą žodžiu, jeigu to reikalauja susiklosčiusios

aplinkybės ar kuri nors iš ginčo šalių.

Arbitražo procedūrą reglamentuojantys norminiai aktai neretai suteikia

ginčo šalims teisę susitarti ir dėl arbitražinio teisimo posėdžiavimo

vietos. Kai tokio susitarimo nėra, posėdžiavimo vietą nustato arbitražinis

teismas, atsižvelgdamas į šalių pageidavimą bei specifines ginčo

nagrinėjimo aplinkybes. Posėdžiams gali būti pasirinkta bet kuri vietovė

(arbitražo institucijos šalyje ar užsienyje), kurią teismas laiko tinkamą

konsultuotis, ginčo šalims išklausyti, lliudytojams ar ekspertams apklausti,

prekėms ar dokumentams apžiūrėti ir pan.

Arbitražo įstatymai paprastai leidžia ginčo šalims susitarti dėl

kalbos ar kalbų, kurios turi būti vartojamos ginčo nagrinėjimo metu. Jei

tokio susitarimo nėra, tai proceso darbinę kalbą nustato arbitražinis

teismas ar arbitražo institucijos sekretoriatas. Šalių sutarta ar

arbitražinio teismo (sekretoriato) nustatyta proceso kalba tampa privaloma

visiems žodiniams ar rašytiniams šalių pareiškimams, arbitražinio teismo

sprendimams, nutartims ir kitiems jo priimamiems ar išduodamiems

dokumentams. Arbitražinis teismas gali pareikalauti, kad bet koks šalių

žodinis pareiškimas ar pateikiamas rašytinis įrodymų šaltinis (dokumentas)

būtų išverstas į ttą kalbą ar kalbas, dėl kurių vartojimo buvo susitarta.

Apie arbitražinio teismo posėdžius, tiek skirtus ginčo nagrinėjimui,

tiek ir dokumentų, prekių ar kitokių daiktinių įrodymų apžiūrai, šalims

turi būti pranešta iš anksto, t.y. rezervuojant joms laiko, reikalingo

svarstymui pasirengti. Šalys (ar jų įgalioti atstovai) savo ruožtu privalo

dalyvauti svarstyme ir pateikti arbitražiniam teismui visus reikiamus

ginčui tinkamai išspręsti dokumentus, jeigu to nepadarė anksčiau. Visi

pareiškimai, dokumentai ar kita informacija, kurią viena iš šalių pateikia

arbitražiniam teismui, turi būti nedelsiant perduota ir kitai šaliai.

Šalims taip pat turi būti perduotos visos ekspertų išvados bei kiti

įrodomąją galią turintys dokumentai, kuriais arbitražinis teismas gali

remtis, priimdamas savo sprendimą.

Prasidėjus posėdžiui, ieškovas turi pranešti teismui apie visas

papildomas . aplinkybes, kuriomis jis ketina pagrįsti savo ieškininius

reikalavimus, ir nurodyti klausimus, kurie neatsispindi ieškininiame

pareiškime, tačiau turi būti išnagrinėti proceso metu. Atsakovas savo

ruožtu posėdžiui prasidėjus gali pateikti savus papildomus įrodymus ir

paaiškinimus dėl jam keliamų reikalavimų. Abi ginčo šalys bet kada

arbitražinio nagrinėjimo metu gali pakeisti ar papildyti savo ieškininius

reikalavimus ar prieštaravimus dėl ieškinio, išskyrus atvejus, kai

arbitražinis teismas pripažįsta jog netikslinga leisti tai daryti dėl

pavėluoto jų pateikimo ar galimo ginčo nagrinėjimo užvilkinimo.

Bet kuriuo atveju arbitražinis teismas turi būti gavęs visus

dokumentus ir informaciją, kuri yra susijusi su ginču ir turi įrodomąją

reikšmę, Jeigu ieškovas nepateikia be pateisinamos priežasties dokumentų ar

įrodymų, rreikalingų ginčui tinkamai išspręsti, jo nagrinėjimas gali būti

nutrauktas. Jeigu atsakovas nepateikia reikalingos papildomos informacijos

dėl jam pareikšto ieškinio, – arbitražinis teismas gali tęsti ginčo

nagrinėjimą, nelaikydamas tokį atsakovo poelgį savaiminiu ieškovo

reikalavimų pripažinimu. Jeigu kuri nors ginčo šalis ar abi jos neatvyksta

be pateisinamų priežasčių į posėdį, – arbitražinis teismas gali tęsti ginčo

nagrinėjimą ir priimti sprendimą joms nedalyvaujant.

Arbitražiniam teismui taip pat nedraudžiama prisidėti prie įrodymų

rinkimo ar jų tikslinimo. Jis gali pareikalauti, kad į posėdį būtų

iškviesti liudytojai, juos apklausti, savo iniciatyva ar kuriai nors ginčo

šaliai prašant paskirti ekspertus, nurodyti jiems konkrečias užduotis,

įpareigoti ginčo šalis pateikti ekspertizei reikiamus dokumentus, prekes ir

kitką. Ekspertas gali būti įpareigojamas dalyvauti arbitražinio teismo

posėdyje ir žodžiu ar raštu pateikti savo išvadas bei atsakyti į jam

pateiktus klausimus). Į posėdį šalys gali pakviesti ir asmeninius

ekspertus bei liudytojus, kad šie pateiktų išvadas ar duotų parodymus

ginčijamais klausimais.

Kai reikia, arbitražinis teismas arba šalis, arbitražinio teismo

paskatinta, gali kreiptis į kompetentingą savos šalies ar užsienio

valstybės teismą dėl paramos, renkant ar patikslinant įrodymus.

Valstybiniai teismai gali įvykdyti arbitražinio teismo prašymą, remdamiesi

tarptautinėmis sutartimis bei šalies įstatymuose nustatyta įrodymų rinkimo

tvarka.

8. SPRENDIMO PRIĖMIMAS IR NAGRINĖJIMO UŽBAIGIMAS

Arbitražinis, kaip ir valstybinis, teismas nagrinėja ir sprendžia

ginčus, remdamasis iš esmės teisės normomis, įstatymais. Tačiau, kitaip

negu valstybės teismas, arbitražinis teismas gali vadovautis ne tik

arbitražo institucijos valstybės, bet šaliu susitarimu pasirinktais

įstatymais (vadinamosiomis taikomosios teisės normomis). Bet koks jų

susitarime nurodymas į kurios nors valstybės teisę, teisės sistemą ar

įstatymus visada traktuojamas kaip tiesioginė nuoroda į tos valstybės

materialinę teisę. Jei nėra šalių susitarime konkrečios nuorodos į

taikomąją teisę, ją nustato arbitražinis teismas, vadovaudamasis valstybių

kolizinės teisės normomis, taikytinomis konkretaus ginčo atveju.

Nagrinėdamas ginčą ir priimdamas sprendimą dėl jo esmės, arbitražinis

teismas visais atvejais turi atsižvelgti į šalių susitarimo (kontrakto)

sąlygas, įstatymų reikalavimus, prekybos papročius, taikytinus konkrečiam

sandoriui. Išimtį iš šios bendros taisyklės sudaro arbitražinis ginčo

nagrinėjimas, vadovaujantis ex aequo et bono (pagal teisingumą) arba

amiable compositeur (draugiško tarpininkavimo) principais. Tačiau

arbitražinis teismas gali vadovautis šiais principais tik tada, kai ginčo

šalys tiesiogiai įgalioja jį tai daryti. Tokiu atveju arbitražinis teismas

gali priimti sprendimą ne pagal kurios nors valstybės teisės reikalavimus,

o vadovaudamasis vien teisingumo principais.

Kai ginčą nagrinėja trys arbitrai ar daugiau, arbitražinio teismo

sprendimas priimamas (jeigu šalys nesusitarė kitaip) arbitrų balsų dauguma.

Kai kuriuos procedūrinius ginčo nagrinėjimo klausimus gali išspręsti

teismui pirmininkaujantis arbitras, jeigu jį tam įgalioja ginčo šalys arba

visi kiti šio teismo arbitrai.

Arbitražinio teismo sprendimas visada įforminamas raštu ir jį turi

pasirašyti arbitrai. Jei ginčą nagrinėja trys arbitrai ar daugiau, pakanka,

kad sprendimą pasirašytų jį priėmusių arbitrų dauguma, nurodant kitų

arbitrų nepasirašymo priežastis. Arbitras arba arbitrai, atsisakę

pasirašyti sprendimą, turi teisę raštu išdėstyti savo

atskirąją nuomonę,

kuri pridedama prie sprendimo.

Arbitražiniame sprendime turi būti nurodyti arbitrų, ginčo šalių bei

jų atstovų vardai, pavardės, pilietybė, gyvenamoji vieta ar būstinių

adresai, taip pat arbitražinės rinkliavos suma, bylos nagrinėjimo išlaidos

bei jų paskirstymas tarp ginčo šalių. Jeigu ginčo šalys nesusitaria kitaip,

arbitražinio teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Jame turi būti

nurodyti teisiniai pagrindai ir kiti motyvai, kuriais remiantis ieškinys

tenkinamas ar atmetamas. Sprendime taip pat turi būti nurodyta jo priėmimo

data ir vieta. Laikoma, kad jis priimtas toje vietoje, kuri nurodyta

sprendime. Kiekvienai iš ginčo ššalių įteikiamas sprendimo originalas ar jo

nuorašas.

Arbitražinio nagrinėjimo metu ginčas gali būti sureguliuotas ir

kompromiso būdu. Tokiu atveju arbitražinis teismas nagrinėjimą nutraukia

ir, šalims pageidaujant, priima sprendimą, kuriame nurodoma, kad ginčas

sureguliuotas kompromiso būdu šalių sutartomis sąlygomis. Šis sprendimas

turi tokią pat galią ir lygiai taip pat yra privalomas vykdyti, kaip ir bet

koks kitas arbitražinio teismo sprendimas, priimtas išsprendus ginčą iš

esmės.

Arbitražinis nagrinėjimas paprastai baigiamas, kai priimamas galutinis

arbitražinio teismo sprendimas. Be to, ginčo nagrinėjimas nutraukiamas,

kai ieškovas atsisako savo reikalavimo arba šalys susitaria nagrinėjimą

nutraukti, taip ppat kai arbitražinis teismas nusprendžia, kad tolesnis

nagrinėjimas dėl kokių nors priežasčių tampa netikslingas arba neįmanomas.

Baigus nagrinėjimą ginčo išsprendimu ar nutraukus jį kitais pagrindais,

baigiasi ir arbitražinio teismo įgaliojimai. Vėliau jis tegali tik

ištaisyti sprendime įsibrovusias rašybos ar aritmetines klaidas pateikti

sprendimo ar kurios nnors jo dalies išaiškinimą, jeigu to pageidauja kuri

nors ginčo šalis. Kai prašo ginčo šalys, arbitražinis teismas gali priimti

papildomą sprendimą, tačiau tik dėl tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti

arbitražinio nagrinėjimo metu ir nebuvo aptarti priimtame sprendime.

9. SPRENDIMO ĮSITEISĖJIMAS IR APSKUNDIMAS

Arbitražinių teismų sprendimai įsiteisėja nuo jų priėmimo momento, yra

neskundžiami ir turi būti šalių geravališkai bei tiksliai nustatytu laiku

įvykdyti. Tačiau kai kurių valstybių įstatymuose ir kai kuriuose

tarptautiniuose aktuose numatyti tam tikri atvejai, kai arbitražinių teismų

sprendimai gali būti apskųsti valstybės teismui, prašant panaikinti arba

sustabdyti jų vykdymą. Pvz., pagal UNCITRAL Tarptautinio komercinio

arbitražo modelinį įstatymą (34 str.) valstybės teismas gali panaikinti

arbitražinį sprendimą kai padavusi jam prašymą šalis pateikia įrodymus,

kad:

1)viena iš šalių, sudarant arbitražinį susitarimą, buvo tam tikru

mastu ne veiksni arba susitarimas negalioja pagal įstatymus, kuriuos šalys

susitarė taikyti, o jei nuorodos į taikomąją teise nėra – negalioja pagal

tos šalies, kur buvo priimtas arbitražinio teismo sprendimas, įstatymus;

arba

2)šalis nebuvo tinkamai informuota apie arbitro paskyrimą ar

arbitražinį nagrinėjimą arba dėl kitų svarbių priežasčių ji negalėjo

pateikti arbitražiniam teismui savo paaiškinimų; arba

3)sprendimas priimtas dėl ginčo, nenumatyto arbitražiniame susitarime

ar neatitinkančio jo sąlygų, arba tame sprendime yra nuostatų klausimais,

kurių ne apima arbitražinis susitarimas; arba

4)arbitražinio teismo sudėtis arba arbitražinio nagrinėjimo procedūra

ne atitiko šalių susitarimo.

Galimi atvejai, kai arbitražinio susitarimo neatitinka ne visas

arbitražinio teismo sprendimas, o tik atskiros jo dalys. Tada, jeigu

arbitražinio teismo sprendimo dalys klausimais, kuriuos apima arbitražinis

susitarimas, gali būti atskirtos nuo tų sprendimo dalių ar tų klausimų,

kurių jis neapima, tai gali būti panaikintos tik tos arbitražinio teismo

sprendimo dalys, kurių nuostatos neatitinka arbitražinio susitarimo sąlygų.

Valstybės teismas, vadovaudamasis nacionaliniais įstatymais, paprastai

naikina ir tuos arbitražinio teismo sprendimus, kai nustato, kad ginčo

objektas negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalyku arba arbitražinio

teismo sprendimas prieštarauja toje valstybėje įtvirtintiems pagrindiniams

teisės principams, viešajai tvarkai ir moralei.

Valstybės teismas, gavęs prašymą dėl arbitražinio teismo sprendimo

panaikinimo, gali, jeigu to pageidauja ginčo šalys, sustabdyti nustatytam

laikui naikinamojo sprendimo priėmimą ir tokiu būdu sudaryti arbitražiniam

teismui sąlygas atnaujinti nagrinėjimą arba imtis kitų veiksmų, kurie,

valstybės teismo nuomone, yra būtini, siekiant pašalinti arbitražinio

teismo sprendimo naikinimo pagrindą.

10. SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS

Jau pats arbitražo, kaip privataus (visuomeninio) būdo ginčui

išspręsti savanoriškas pasirinkimas, nusako, kad ir arbitražinio teismo

sprendimai turi būti geravališkai ir savanoriškai įvykdyti. Iš esmės taip

yra ir tikrovėje. Didžiąją arbitražinių teismų sprendimų daugumą tiksliai

įvykdo pačios ginčo šalys, be kokio nors išorinio spaudimo ar poveikio. Tik

nedidelė arbitražinių sprendimų dalis įvykdoma priverstine tvarka,

tarpininkaujant valstybinėms institucijoms. Šiuo metu užsienyje priimtų

arbitražinių teismų sprendimų pripažinimas ir įgyvendinimas reguliuojamas

dvišalėmis tarptautinėmis sutartimis dėl teisinio bendradarbiavimo ir

daugiašale Niujorko 1958 m. konvencija „Dėl užsienio arbitražų sprendimų

pripažinimo ir vvykdymo“.

Kiekviena valstybė yra sudariusi su kitomis šalimis dvišales

(retkarčiais trišales) sutartis dėl teisinio bendradarbiavimo komercinėse

ir civilinėse bylose. Greta kitų klausimų jose reglamentuojama ir

arbitražinių teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo

ir vykdymo tvarka. Pagal tas sutartis, kurios iš esmės nesiskiria (yra

tipinės), prašymas pripažinti ir įvykdyti arbitražinio teismo sprendimą

gali būti perduodamas tiesiogiai kompetentingoms kitos susitariančios

šalies institucijoms. Kartu su prašymu turi būti pateikiami šie dokumentai:

1)patvirtintas sprendimo nuorašas ir liudijimas, jog sprendimas yra

galutinis ir gali būti vykdomas;

2)dokumentas, liudijantis, jog pralaimėjusi bylą šalis (jeigu ji

nedalyvavo arbitražinio teismo posėdyje) buvo tinkamai (pagal nacionaline

teisę) informuota apie įvyksiantį arbitražinį nagrinėjimą, o jos negalėjimo

gintis dėl neveiksnumo atveju – turėjo galimybe būti atstovaujama.

Šie dokumentai turi būti pateikiami kartu su jų vertimu į šalies,

kurios prašoma sprendimą pripažinti ir įvykdyti, kalbą arba į anglų kalbą.

Arbitražinio teismo sprendimai pripažįstami ir vykdomi pagal šalies,

kurios pripažinimo ir įvykdymo prašoma, nacionalinę teisę. Teisminė

institucija, kurios rašoma pripažinti ir įvykdyti sprendimą, bylos iš esmės

pakartotinai nenagrinėja bet patikrina, ar sprendimas atitinka dvišalėje

sutartyje įtvirtintas sąlygas.

Lietuvos Respublika yra sudariusi dvišales teisinės pagalbos sutartis

su Rusija, Moldova, Lenkija, Ukraina, Baltarusija, Latvija, Estija,

Kazachstanu ir Turkija. Taigi visose šiose šalyse gali būti pripažinti ir

įvykdyti Lietuvoje įsteigtų arbitražinių teismų sprendimai.

Žymiai platesnės arbitražinių teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo

perspektyvos atsiveria kai to ssiekiama minėtos Niujorko 1958 m. konvencijos

pagrindu. Šiuo metu suskaičiuojama apie 150 valstybių – šios konvencijos

dalyviu, Lietuvos Respublikos Seimas ją ratifikavo 1995 m. sausio 17 d.

Taigi arbitražinio teismo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje-

Niujorko konvencijos dalyvėje yra pripažįstamas įpareigojančiu dokumentu

ir, pateikus jį kitos šalies – konvencijos dalyvės kompetentingai

institucijai, įgyvendinamas pagal toje šalyje nustatytą teismų sprendimų

vykdymo tvarką. Kartu su prašymu kompetentingai kitos valstybės

institucijai turi būti pateikta: 1) nustatyta tvarka patvirtintas

arbitražinio teismo sprendimo originalas arba jo nuorašas ir 2) autentiškas

arbitražinis susitarimas arba tinkamai patvirtintas jo nuorašas. Jeigu

arbitražinio teismo spendimas ir arbitražinis susitarimas surašyti ne

oficialia valstybės, į kurios kompetentingą instituciją kreipiamasi dėl

sprendimo įvykdymo, kalba, – besikreipiančioji šalis turi pateikti tinkamai

patvirtintą tų dokumentų vertimą į oficialią tos šalies kalbą.

Pripažinti ar vykdyti arbitražinio teismo sprendimą, nepaisant to,

kurioje valstybėje jis buvo priimtas, gali būti atsisakyta tik remiantis

minėtos Niujorko konvencijos 5 straipsnyje numatytais pagrindais, kurie iš

esmės sutampa su UNCITIRAL Tarptautinio komercinio arbitražo modeliniame

įstatyme numatytais pagrindais, arbitražinį sprendimą panaikinti. Tai

atvejai, kai ginčo šalis, prieš kurią nukreiptas sprendimas, pateikia

kompetentingoms institucijoms įrodymus, kad:

l) arbitražinio susitarimo šalys pagal joms taikomą įstatymą buvo

kuriuo nors mastu neveiksnios;

2)arbitražinis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam šalys tą

susitarimą subordinavo, o nesant nuorodos į tokį įstatymą – negalioja pagal

tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą;

3)šaliai, prieš kurią

nukreiptas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta

apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba dėl kitų

priežasčių ji negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų;

4)arbitražinio teismo sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio

nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar

arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų

tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė

išlyga. Tačiau, jeigu sprendimo nuostatos tais klausimais, kuriuos apima

arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirtos nuo sprendimo

nuostatų klausimais, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta

arbitražinio sprendimo dalis, kurioje yra nuostatos apimamais klausimais,

gali būti pripažįstama ir vykdoma;

5)arbitražinio teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių

susitarimo arba nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje

vyko arbitražas,

6)sprendimas šalims dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar

sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios

įstatymai buvo taikomi, kompetentinga valdžios institucija.

Gali būti taip pat atsisakyta pripažinti ir vykdyti arbitražinio

teismo sprendimą, jei to prašomos valstybės, kompetentinga valdžios

institucija nustato, kad:

a)ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražinio

nagrinėjimo dalykas;

b)to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies

viešajai tvarkai.

Jeigu kompetentingai valdžios institucijai pateiktas prašymas

panaikinti ar sustabdyti arbitražinio teismo sprendimo vykdymą, tai to

prašoma institucija prireikus gali atidėti klausimo sprendimą ir

prašančiosios šalies pageidavimu įpareigoti antrąją šalį pateikti ieškiniui

užtikrinti reikiamas garantijas.

IŠVADOS IR SIŪLYMAI

Populiari nuomonė, kad ssėkmingai veikiančioje teisės sistemoje ginčų

galima išvengti ar bent jau taikiai juos išspręsti. Laikomasi pozicijos,

kad ginčą, arba, tiksliau pasakius, konfliktai, dėl kurių kyla ginčai, turi

tam tikrų vertingų savybių ir todėl nėra visiškai nepageidaujami, o teisės

būdingesnė funkcija – valdyti konfliktus nei juos slopinti ar spręsti.

Naudojimasis teise sprendžiant ginčą visuomet yra fakultatyvinė procedūra,

pasirenkama dėl jos trumpalaikės ar ilgalaikės naudos vienai ar kelioms

ginčo šalims.

Ginčas reiškia konkretų nesutarimą, susisijusį su teisėmis ar

interesais, dėl kurių šalys reiškia pretenzijas, priešpriešinius

reikalavimus, paneigimus ir t.t. Net ir išsprendus ginčą neišvengiamai

lieka priešiškumas.

Dauguma tarptautinių ginčų nėra išsprendžiami naudojantis formaliu

mechanizmu. Dauguma konfliktų sureguliuojami derybomis, visi ginčai net ir

netinka būti sprendžiami taikant teisę

Daug, o gal ir dauguma tarptautinių ginčų, perduodamų spręsti pagal

procedūrą, kuri numato kuria nors forma trečiosios šalies priimamą

sprendimą, yyra komerciniai, dauguma jų kyla dėl valstybių ir privačių

korporacijų sudarytų susitarimų sąlygų .

Lietuvos ekonomikos perėjimas iš centralizuoto planavimo į laisvos

rinkos sistemą vis dar išlieka sudėtingu procesu, reikalaujančiu sukurti ne

tiktai naujas institucijas, bet ir įdiegti teisinį laisvos valstybės

egzistavimo pagrindą. Siekiant tapti Vakarų šalių prekybos partnere

Lietuvoje priimta nemažai teisinių aktų įtvirtinančių rinkos ekonomikos

funkcionavimą. Tarptautinių komercinių sutarčių srityje Lietuva 1995 metais

tapo Niujorko 1958 metų konvencijos šalimi dėl užsienio arbitražo

pripažinimo. 1996 metais buvo priimtas komercinio arbitražo įstatymas,

kuris atitinka UNICTRIAL modelį, taip pat įkurtos dvi tarptautinės

asociacijos.

Žvelgiant tolyn, jai reikia pritraukti ir išlaikyti užsienio

investicijas. Priimti įstatymai reguliuojantys komercinį arbitražą yra

žymus žingsnis reikiama linkme. Sekančiais žingsniai reikia įtvirtinti, kad

šie principai taptų neatskiriama ekonominės ir teisinės sistemos dalimi.

Siekdama išnaudoti geografinę poziciją tarp Rytų ir Vakarų Lietuva turi

vystyti užsienio valstybių arbitražo sprendimų pripažinimą ir suderinamumą,

kuris padėtų pritraukti potencialius užsienio investuotojus.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, arbitražai nėra labai

populiarūs. Teisingumo viceministras pastebėjo, kad ir šiuo metu Lietuvoje

veikiančio Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo paslaugomis naudojasi

gana mažai verslininkų. Tokį nepopuliarumą įtakoja informacijos apie

arbitražus ir jo procedūras trūkumas, taip pat ir paties arbitražo

paslaugos, kurios ne ką mažiau kainuoja nei bendrosios kompetencijos

teismų. Arbitražų paslaugos naudingos tik tuomet, kai verslininkai visiškai

pasitiki nepriklausomo arbitro sprendimu ir yra pasiruošę geranoriškai jį

įvykdyti. Arbitražo sprendimai vykdomi per teismų sistemą, teismas turi

teisę įstatymo nustatytais pagrindais netaikyti priverstinio vykdymo.

Tokiais atvejais arbitražo procedūra nėra nei pigesnė nei trumpesnė. Tačiau

tai išlieka arbitražo privalumais, kai abi šalys pasiruošę taikiai spręsti

ginčą.

Ginčų sprendimas tarptautiniuose komerciniuose arbitražuose

neatsiejamas ne tik tarptautinės teisės, bet visų įmanomų išspręsti

tarptautinių ginčų ir konfliktų būdų – dalis. Lietuvoje galėtų būti labiau

plėtojamas prieš tai išaiškinant fiziniams ir juridiniams asmenims jo

svarbą ir tolimesnę naudą, siekiant tarptautinio susitarimo.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos piliečių

priimta 1992 m. spalio 25 d. Referendume.- Vilnius: Teisinės

informacijos centras prie teisingumo ministerijos, 1996.-86 p.

2. Niujorko 1958m. konvencija „Dėl užsienio arbitražų sprendimų

pripažinimo ir vykdymo“, LR Seimo ratifikuota 1995 m. sausio 17

d.,Valstybės Žinios, 1995.- 10-208.

3. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas, 1996 04 02,

Nr. I-1274, Valstybės Žinios, 1996, 39-961.

4. Collier J. Lowe V. Ginčų sprendimas tarptautinėje teisėje.

Institucijos ir procedūros. Vilnius: Eugrimas, 2000.- 451p.

5. Dominas G., Mikelėnas V. Tarptautinis komercinis arbitražas

Vilnius: Justitia, 1995.- 408p.

6. Ivanauskienė E. Komercinių arbitražų sprendimų įgyvendino

aktualijos// Tiesė apžvalga.-, Kaunas: VDU, 2000.- 56p

7. Šatas J. Arbitražas tarptautinėje komercijoje, Kaunas:

Technologija, 1998.-148p.

8. Valentinas Mikelėnas. Užsienio teismų ir arbitražų sprendimų

pripažinimas ir vykdymas Lietuvos Respublikoje (paskaitos,

skaitytos Lietuvos teisėjų mokymo centre, metmenys), Vilnius:

Šviesa, 1999.- 89p.

9. Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo tarpininkavimo ir

taikinimo procedūros reglamentas. Brošiūroje „Vilniaus tarptautinis

komercinis arbitražas“ (VTKA):reglamentai, taisyklės, arbitrai“.

Vilnius: Lietuvos teisininkų draugija. 1996.-56