Ieskinio savoka ir turinys

KAUNO KOLEGIJA

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

Civilinio proceso teisės referatas

IEŠKINIO SĄVOKA IR TURINYS

Kaunas 2004

TURINYS

ĮVADAS 3

1. IEŠKINIO SĄVOKA, REIKŠMĖ IR

RŪŠYS…………………….

..4

2. IEŠKINIO ELEMENTAI 9

2.1 IEŠKINIO DALYKAS 9

2.2 IEŠKINIO PAGRINDAS 10

3. IEŠKINIO KEITIMAS 12

4. IEŠKINIO ATSIĖMIMAS IR ATSISAKYMAS 15

5. TEISĖ PAREIKŠTI IEŠKINĮ IR TEISĖ Į IEŠKINIO PATENKINIMĄ 19

6. ATSAKOVO INTERESŲ GYNYBOS BŪDAS 23

6.1 PRIEŠINIS IEŠKINYS 24

6.2 ATSIKIRTIMAI Į IEŠKINĮ 25

6.3 ATSILIEPIMAS Į IEŠKINĮ 26

IŠVADOS 28

LITERATŪRA 29

ĮVADAS

Pažeidus subjektinę teisę, suinteresuotas asmuo gali imtis

priemonių, kad apgintų pažeistą ar ginčijamą teisę. Tai jis gali padaryti

paduodamas ieškinį. Ieškinys – vienas iš pagrindinių civilinių teisių

gynimo būdų. Teisė į ieškinį materialine ir procesine prasme.

Nagrinėjamo darbo objektas: Ieškinio sąvoka ir turinys.

Darbo tikslai išnagrinėti ir aptarti:

✓ Ieškinių rūšys. Grupės ieškinys.

✓ Ieškinio elementai. Ieškinio dalykas. Ieškinio pagrindas.

✓ Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas, ieškininių reikalavimų

padidinimas ir sumažinimas, ieškinio atsiėmimas, ieškinio atsisakymas

ir ieškinio pripažinimas.

✓ Atsakovo interesų gynimo būdai: atsikirtimai į ieškinį ir

priešieškinis.

✓ Atsakovo aatsiliepimas į pareikštą ieškinį.

✓ Taikos sutartis.

1. IEŠKINIO SĄVOKA, REIKŠMĖ IR RŪŠYS

Galimi įvairūs subjektinės teisės gynimo būdai ir priemonės,

pavyzdžiui, suinteresuotas asmuo gali kreiptis tiesiogiai į teisės

pažeidėją su reikalavimu grąžinti skolą, gali pareikšti jam pretenziją ar

kreiptis į atitinkamas institucijas, kkurių kompetencijai priklauso spręsti

ginčą, ir t.t. Reikalavimas, pareikštas tiesiogiai teisę pažeidusiam

asmeniui, dar nėra ieškinys. Beveik visų valstybių civilinio proceso

įstatymuose aiškiai atribojami ieškinys (angl. Action; pranc. action; vok.

Klage ), paprastai suprantamas kaip kreipimasis su reikalavimu į teismą, ir

reikalavimas (angl. claim), pareiškiamas ne teismo tvarka. Kad materialusis

teisinis reikalavimas, kylantis iš ginčijamų materialiųjų teisinių

santykių, taptų ieškiniu, būtina laikytis tam tikrų įstatyme nurodytų

taisyklių.

Pažymėtina, kad vienos ieškinio sąvokos nėra.

Įvairios teisės doktrinos ieškinį apibūdina labai skirtingai.

Pavyzdžiui, vieni ieškinį laiko ieškovo veiksmu, kai ginčas dėl teisės

perduodamas spręsti teismui (šiuo atžvilgiu ieškinys yra tik procesinė

priemonė pradėti civilinį procesą). Kitur (pvz; Prancūzijos CPK 30 str.)

ieškinys apibrėžiamas kaip reikalavimo teisės subjekto teisė būti

išklausytam iš esmės ir reikaluti, kad teismas iš esmės nuspręstų, jo

reikalavimas yra pagrįstas ar ne. Treti mano, kad ieškinys yra pačios

materialiosios subjektinės teisės įgyvendinimas teismo tvarka, t.y. pati

ginama subjektinė teisė[1].

Kaip nurodoma CPK 5 straipsnio trečiojoje dalyje, teismas imasi

nagrinėti civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo

teisė arba įstatymo saugomas interesas, pareiškimą. Ieškinio teisenos

bylose paduodami ieškinio pareiškimai. Įstatymas (CPK 135 str.) reikalauja,

kad ieškovas ieškinio pareiškime, be bendrųjų duomenų, kurie privalo būti

nurodyti kiekviename procesiniame dokumente (CPK 111str.), nurodytų

ieškinio sumą, savo reikalavimą (ieškinio dalyką), aplinkybes, kuriomis

grindžiamas reikalavimas (faktinį ieškinio pagrindą), ir įrodymus,

patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes. Tiek ieškovo reikalavimas,

tiek to reikalavimo pagrindimas yra materialiojo teisinio pobūdžio

ieškiniai. Reikalavimas kyla iš materialiosios subjektinės teisės, jis

adresuojamas ir atsakovui, ir teismui. Pavyzdžiui, ieškovas nurodo: „Prašau

teismą išieškoti iš atsakovo padarytą žalą“. Aplinkybės, kuriomis ieškovas

grindžia savo reikalavimą, taip pat yra materialiojo teisinio pobūdžio –

jos yra tam tikri juridiniai faktai, su kuriais materialiosios teisės

normos sieja atitinkamų materialiųjų teisinių santykių atsiradimą,

pasikeitimą ar nutrūkimą.

Tad ieškinio esmę ir turinį sudaro materialiojo teisinio pobūdžio

elementai. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ieškinys yra materialiosios

teisės institutas. Nei pats reikalavimas, nei jo pagrindimas, neįgiję tam

tikros procesinės formos, ieškiniu savaime netampa. Apie ieškinį galima

kalbėti tik kai jo turinys įgauna procesinę teisinę formą, t.y. kai

kreipimasis į teismą išoriškai išreiškiamas nustatyta tvarka surašytu

ieškinio pareiškimu. Taigi ieškinio turinys yra materialiojo teisinio

pobūdžio, o jo išorinė forma – procesinio teisinio pobūdžio. Kreipimasis į

teismą ieškiniu laikomas tik tada, kai jo tiek turinys, tiek forma atitinka

įstatymo nustatytus reikalavimus. Pavyzdžiui, kreipimasis nepripažįstamas

ieškiniu, kai nenurodytas konkretus reikalavimas ar nėra tokio reikalavimo

pagrindimo.

Įvertinus pateiktus motyvus, ieškinį galima apibūdinti kaip

suinteresuoto asmens konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstą ir nustatyta

procesine tvarka pateikiamą kreipimąsi į teismą su reikalavimu apginti

pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę.

Ieškinio institutas yra neginčijamas glaudaus materialiosios ir

proceso teisės ryšio pavyzdys. Tik materialiąja teisine ieškinio turinio

prigimtimi galima paaiškinti ieškovo galimybę atsisakyti ieškinio, keisti

jo elementus, kitaip veikti proceso eigą. Procesinė teisinė ieškinio

prigimtis padeda paaiškinti tokius institutus kaip atsisakymas priimti

ieškinio pareiškimą, ieškinio pareiškimo trūkumų šalinimas, ieškinio

atsiėmimas ir kitus.

Ieškiniai gali būti klasifikuojami į rūšis pagal įvairius

kriterijus. Jau romėnų teisėje buvo žinomas ieškinių klasifikavimas į tris

rūšis:

➢ Actio in personam

➢ Actio in rem

➢ Actio mixta;

Ieškinys, kuriuo siekiam išreikalauti iš kito asmens jo turimą

turtą ar daiktą, vadintas actioin rem. Ieškinys, pareikštas asmeniui

siekiant patraukti jį atsakomybėn, vadintas actio in personam. Mišriu

ieškiniu laikytas ieškinys, turintis abiejų pirmųjų ieškinių bruožų.

Pagal materialiųjų teisinių santykių, iš kurių yra kilęs ginčas,

taigi ir ieškinys, pagal pobūdį ieškiniai gali būti skirstomi:

➢ Kylančius iš deliktinių, t.y. nesutartinių, teisinių

santykių (lot. Actio ex licto)

➢ Ieškinius, kylančius iš kvazisutartinių santykių (lot.

Actio ex quasi contractu).

Ši klasifikacija svarbi materialiosios teisės normai, taikytinai

sprendžiant ginčą nustatyti.

Pagal turtinį ir neturtinį reikalavimo pobūdį ieškiniai gali būti

skirstomi: į turtinius ir neturtinius. Ši klasifikacija reikšminga

bylinėjimosi išlaidų klausimams spręsti.

Pagal procesinį tikslą ieškiniai gali būti skirstomi:

➢ ieškinius dėl pripažinimo

➢ ieškinius dėl priteisimo

➢ ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo.

Ieškinys dėl pripažinimo – tai ieškinys, kai ieškovas prašo, kad

teismas:

1. patvirtintų, pripažintų tam tikrą jo teisę (pvz.

ieškinys dėl nuosavybės teisės

į gyvenamąjį namą pripažinimo);

2. pripažintų tam tikrus materialiuosius teisinius

santykius (pvz. ieškinys dėl tėvystės nustatymo, dėl sandorio pripažinimo

negaliojančiu). Ieškovas iš atsakovo reikalauja tik savo subjektinių teisių

pripažinimo arba teisinės pereigos nebuvimą.

Ieškinių dėl pripažinimo paprastai nereikia vykdyti priverstine

tvarka (lot. Actiones sine condemnatione). Šie ieškiniai gali būti dviejų

rūšių: pozityvūs ir negatyvūs. Pozityviu ieškiniu dėl pripažinimo siekiam

patvirtinti tam tikros teisės ar teisinio santykio buvimą, pavyzdžiui, toks

yra ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ieškinys dėl tėvystės

nustatymo ir panašiai.

Negatyviu ieškiniu dėl pripažinimo siekiam konstatuoti teisių ar

pareigų, teisinio santykio ar jo dalies nebuvimą, pavyzdžiui, toks yra

ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo, ieškinys dėl sandorio pripažinimo

negaliojančiu ir panašiai.

Ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią

ieškiniams dėl priteisimo kitoje byloje. Pavyzdžiui, atskiroje byloje

nustačius tėvystę, išlaikymo priteisimo byloje tėvystės teisiniai santykiai

nebeįrodinėjami. Todėl šie ieškiniai dar vadinami prejudiciniais, nes jų

pagrindu vėliai reiškiami ieškiniai dėl priteisimo[2].

Teismo sprendimo byloje, kurioje patenkintas ieškinys dėl

pripažinimo, paprastai nereikia vykdyti priverstine tvarka arba jis

vykdomas specifiniu būdu, pavyzdžiui, pražinus santuoką negaliojančia,

civilinės metrikacijos organai anuliuoja santuokos sudarymo akto įrašą.

Ieškiniais dėl priteisimo laikomi tokie ieškiniai, kai ieškovas

reikalauja, kad teismas įpareigotų atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus

(pvz. ieškinys dėl žalos atlyginimo). Patenkinus ieškinį dėl priteisimo,

teismo sprendimas dažniausiai vykdomas priverstine tvarka, nes atsakovas

(skolininkas) ieškovo naudai turi atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui,

perduoti pinigus, turtą, kita.

Ieškiniais dėl teisinių santykių modifikavimo laikomi ieškiniai,

kai

siekiama sukurti, pakeisti ar nutraukti teisinius ieškovo ir atsakovo

santykius, pavyzdžiui, toks yra ieškinys dėl sutarties sąlygų pakeitimo,

ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir panašiai. Ieškiniai dėl teisinių

santykių modifikavimo savo ruožtu yra trijų rūšių:

➢ teises sukuriantys (pvz. ieškinys dėl servituto nustatymo)

➢ teises pakeičiantys (pvz. ieškinys dėl išlaikymo dydžio ir

formos pakeitimo)

➢ teises panaikinantys (pvz. ieškinys dėl iškeldinimo iš

gyvenamųjų patalpų).

Ieškiniams dėl teisinių santykių modifikavimo paprastai netaikoma

ankstesnio teismo sprendimo res judicata galia. Pavyzdžiui, teismo

sprendimas, kuriuo priteistas išlaikymas, nėra kliūtis vėliai išreikšti

ieškinį dėl išlaikymo dydžio sumažinimo, padidinimo ar išlaikymo formos

pakeitimo.

Įvairių valstybių civilinio proceso teisės doktrinos aprašo ir

kitų rūšių ieškinius. Pavyzdžiui, Prancūzijoje žinomo ieškiniai, susiję su

nekilnojamuoju turtu (pranc. actiones immobilieres), ir ieškiniai susiję su

kilnojamuoju turtu (pranc. actiones mobilieres). Ieškiniai in rem , susiję

su nekilnojamuoju turtu dar skirstomi į ieškinius dėl nuosavybės teisės

gynimo (pranc. actiones petitoires) ir ieškinius dėl valdymo teisės gynimo

(pranc. actiones possessoires).

Taip pat skiriamas ieškinys, kai kreditorius įgyvendina

skolininkui priklausančią reikalavimo teisę (pranc. action ablique; ital.

actio surrogatoria). Tai vadinamasis, netiesioginis iieškinys, numatytas CK

6.68 straipsnyje. Taip pat skiriamas CK 6.66 – 6.67 straipsniuose numatytas

Pauliano ieškinys kaip specifinė kreditoriaus interesų gynybos priemonė

(ital. actio revocatoria; pranc. action Paulian). CK 6.255 straipsnis

įtvirtina prevencinio ieškinio institutą.

Bendrojoje teisėje ieškiniai skirstomi į rūšis pagal kelis

kriterijus. Bendrąja teise remiantis pareiškiamas ieškinys vadinamas

ieškiniu, grindžiamu teise (angl. action in law).

Lygybės principu grindžiamas ieškinys vadinamas action in

equility. Pagal ieškinio pagrindą ieškiniai skirstomi į ieškinius,

kylančius dėl nerūpestingumo (angl. negligence action), ieškinius dėl

reputacijos gynimo (angl. defamation action) ir t.t.[3]

Kai kurios specifinės ieškinių rūšys, būdingos tiek kontinentinei

teisinei, tiek bendrosios teisės sistemai, atsirado tik XIX – XX a;

pavyzdžiui, grupės ieškinys (angl. class action), prevencinis ieškinys

(pranc. action preventiff) ir kita.

CPK XXII skyriaus nustatyta tvarka pateikimas ieškinys pirmiausia

turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams (CPK 111 str.) ir

ieškinio turiniui (CPK 135 str.) keliamus reikalavimus. Šalia to

vadovaujantis CPK 425 straipsniu ieškinyje turi būti aiškiai nurodytas

ieškovo prašymas nagrinėti bylą dokumentinio proceso tvarka, nurodyti ir

pradėti visi rašytiniai įrodymai kuriais ieškovas grindžia savo

reikalavimus. Spręsdamas dėl ieškinio priėmimo civilinės bylos, teismas

privalo patikrinti dvejopas sąlygas : ar nėra CPK 137 str. 2 d. nurodytų

pagrindų, kai teismas atsisako priimti ieškinį, ir ar įvykdyti 425 str.

Reikalavimai. Esant minėtiems pagrindams, teismas atsisakys priimti

ieškinį. Tuo tarpu, jeigu pavyzdžiui, ne visi ieškovo reikalavimai pagrįsti

rašytiniais įrodymais, teismas vadovaudamasis CPK 138 str., gali nustatyti

terminą trūkumams pašalinti, įpareigodamas ieškovą pagrįsti savo

reikalavimus leistinais rašytiniais įrodymais arba primokėti trūkstamą

žyminio mokesčio sumą. Nutartyje turėtų būti siūlomos būtent abi galimybės,

nes šiuo atveju įgyvendinamas dispozityvumo principas suteikiant šaliai

galimybę galutinai pasirinkti proceso tvarką (dokumentinį ar bendrąjį).

Trūkumų pašalinimo institutas gali būti laikomas ir kitais CPK 138

straipsnyje nurodytais pagrindais.

Jeigu ieškinyje, kurį prašoma nagrinėti dokumentinio proceso

tvarka, sujungiami keli savarankiški reikalavimai, tačiau jie ne visi

pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais, teismas dokumentinio proceso

tvarka nagrinėja tinkamai pareikštus reikalavimus, o kitus reikalavimus

išskiria į atskirą bylą ir nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos

taisykles. Bylų išskyrimo klausimas turi būti sprendžiamas taip pat keliant

civilinę bylą. Šią nuomonę patvirtina ir CPK 136 straipsnio antroji dalis,

kur teigiama, kad išskirti bylą į savarankišką bylą teismas gali priimdamas

ieškinį.

CPK normų taikymas teismų praktikoje apžvelgia ieškininio

pareiškimo reikalavimus. Pavyzdžiui, LR Aukščiausiojo Teismo senato

nutarimai .LR visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje

nagrinėjant garbės ir orumo civilines bylas. Reikalavimas dėl asmens garbės

ir orumo, gero vardo gynimo, moralinės ir materialinės žalos atlyginimo

turi atitikti CPK 135, 136 straipsnių reikalavimus. Pareiškime turi būti

tiksliai nurodyta, kokios paskelbtos žinios žemina asmens garbę ir orumą ir

neatitinka tikrovės, argumentai, dėl kurių paskelbtos žinios laikomos

žeminančiomis, kada ir kur buvo paskelbtos, kad paskelbtos žinios yra apie

ieškovą ir jas paskelbė atsakovas. Be to, turi būti suformuluotas paneigimo

tekstas, nurodytas žinių paneigimo būdas, jei paneigimas atsižvelgiant į

paskleidimo būdą, yra galimas. Ieškovas turi nurodyti įrodymus,

patvirtinančius išdėstytas aplinkybes, ir tiksliai suformuluoti materialinį

teisinį reikalavimą atsakovui.

Ieškininiam pareiškimui, paduodamam šios kategorijos bylose,

įstatymai nenumato specialių reikalavimų, todėl jo turinys ir forma turi

atitikti bendrus CPK 135, 136 str. reikalavimus. Labai svarbu, kad

ieškininiame pareiškime ieškovas nurodytų aplinkybes (teisinius faktus),

kuriomis grindžia savo reikalavimą bei įrodymus, patvirtinančius išdėstytas

aplinkybes, ir tiksliai suformuluotų materialinį teisinį reikalavimą

atsakovui. Ieškininį pareiškimą pasirašo ieškovas arba jo atstovas. Prie

atstovo paduodamo pareiškimo turi būti pridedami dokumentai, patvirtinantys

atstovo įgalinimus. Jeigu paduotas pareiškimas ieškovo nepasirašytas, turi

būti taikomos CPK numatytos pasekmės. Jeigu pareiškimą ieškovo vardu

paduoda pasirašęs jį įgalinimų neturintis asmuo, teisėjas turi atsisakyti

priimti ieškininį pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 8 p.)

Prie ieškininio pareiškimo būtina pridėti įrodymus,

patvirtinančius, kad sumokėtas žyminis mokestis. Jeigu ieškininis

pareiškimas paduotas nesilaikant CPK 135, 137 str. Reikalavimu arba

neapmokėjus žyminio mokesčio, teisėjas turi priimti nutartį ir nustatyti

ieškovui terminą trūkumams pašalinti arba žyminiam mokesčiui sumokėti.

Jeigu ieškovas teismo nustatytu terminu pašalina trūkumus arba sumoka

žyminį mokestį, pareiškimas laikomas paduotu paradinio jo pateikimo teismui

dieną. Priešingu atveju, pareiškimas laikomas nepaduotu ir teisėjo

nutartimi grąžinamas. Ieškininis pareiškimas priimamas teisme ir prasideda

ieškininė teisena, jeigu yra įstatymo nustatytos sąlygos. Ieškininio

pareiškimo nepriėmimo pagrindų sąrašą nustato CPK 137 str. 2 d.

2. IEŠKINIO ELEMENTAI

Kaip minėta, ieškinio turinį sudaro ieškovo reikalavimas ir jį

pagrindžiančios aplinkybės. Šios dvi sudedamos ieškinio dalys vadinamos

ieškinio elementais – ieškinio dalyku ir ieškinio pagrindu. Ieškinio

sudedamosios dalys pavaizduotos pav.1.

Pav.1

2.1 IEŠKINIO DALYKAS

Tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis

reikalavimas (lot. petitum) ((CPK 135 str. 1d. 4 p.). Kreipdamasis į teismą

teisminės gynybos, ieškovas visada turi nurodyti, ko jis prašo teismo,

pavyzdžiui: „prašau pakeisti“, „prašau išieškoti“, „prašau pripažinti“ ir

t. t Kartu ieškovas privalo nurodyti konkretų asmenį, pažeidusį ar

ginčijantį ieškovo subjektinę teisę, t.y. atsakovą., dėl kurio teismas

turėtų priimti konkretų sprendimą. Tad reikalavimas, t. y. ieškinio

dalykas turi du adresatus – atsakovą ir teismą. Reikalavimas adresuojamas

atsakovui, nes būtent jis, ieškovo nuomone, pažeidė ar ginčija subjektinę

teisę. Tačiau šis reikalavimas adresuojamas atsakovui o per teismą, nes

būtent į teismą kreipiamasi su prašymu apginti pažeistą ar ginčijamą

subjektinę teisę. Ieškovui nesuformulavus savo reikalavimo, nėra ir

ieškinio, kartu – ir teisminio nagrinėjimo dalyko[4].

2.2 IEŠKINIO PAGRINDAS

Iš lotynų kalbos išvertus causa actiones; causa petendi – tai

faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį

reikalavimą, t.y. ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Juridiniai

faktai, kuriais grindžiamas reikalavimas, yra faktinis ieškinio pagrindas.

Be faktinio, reikia skirti ir juridinį ieškinio pagrindą – konkrečias

materialiosios teisės normas, kurios reguliuoja ginčijamą materialųjį

teisinį santykį ir kurių pagrindu teismas patenkina ieškinį. Ieškovas

ieškinio pareiškime neprivalo nurodyti juridinio ieškinio pagrindo, jis

turi nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą[5].

Be ieškinio dalyko ir pagrindo, daugelis autorių dar skiria trečią

ieškinio elementą – ieškinio turinį, arba tikslą. Šiuo, trečiuoju, ieškinio

elementu laikoma pažeistos teisės gynybos būdas, kuri ieškovas prašo teismo

taikyti.

Ieškinio turinio doktrinos požiūriu ieškinio dalykas yra ieškovo

reikalavimas, pareikštas atsakovui, o ieškinio turinys – ieškovo

reikalavimas, pareikštas teismui. Antai, bet kuris CK 1.1387 straipsnyje

nurodytas civilinių teisių gynybos būdas, suformuluotas ieškinio

pareiškime, tampa ieškinio turiniu. Taigi ieškovas galui reikaluti, kad

teismas pripažintų jo teisę, įpareigotų atsakovą įvykdyti prievolę natūra

ir t.t.

Visada svarbu tiksliai nustatyti ieškinio elementus, nes pagal

juos ir ginčo šalis nustatomas ieškinių tapatumas, kitaip tariant,

kiekvieną konkretų ieškinį individualizuoja jo elementai. Kai teismas jau

išnagrinėjęs bylą pagal pareikštą ieškinį ir priėmęs sprendimą,

pakartotinai kreipsis su tapačiu iieškiniu į teismą neleidžiama (CPK 137

str. 2 d. 4 p.). ieškinio elementų svarba pabrėžiama ir teismų praktikoje.

Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. birželio 9 d. nutartyje

konstatavo, kad „ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis

ir Lietuvos CPK 4 straipsnis įtvirtina asmens teisę kreiptis į teismą. Kaip

ir bet kuri kita teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti

įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Lietuvos CPK 4 straipsnis

nustato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo tiri teisę įstatymo nustatyta

tvarka kreiptis į teismą. Taigi teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo

tvarka nustatoma įstatymų ir šios tvarkos būtina laikytis.

Asmens teisė kreiptis į teismą ieškininės teisenos tvarka

realizuojam ieškinio instituto pagalba. Kreipimosi su ieškiniu į teismą

tvarką detalizuoja Lietuvos CPK 146 – 148 straipsniai. Pagal Lietuvos CPK

146 straipsnio 2 dalies 6 iir 7 punktus kiekviename ieškininiame pareiškime

ieškovas privalo nurodyti savo ieškinio elementus – ieškinio dalyką

(ieškovo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia

savo reikalavimą bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus). Nesant bent

vieno iš šių dviejų elementų, nėra ieškinio. Būtent ieškinio elementai

apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką ir leidžia teismui tinkamai

pasiruošti bylos nagrinėjimui. Ieškovui tiksliai nesuformulavus savo

reikalavimo ir nenurodžius savo reikalavimo faktinio pagrindo, teismas

negalėtų teisingai taikyt Lietuvos CPK 150 ir kitų straipsnių,

reguliuojančių civilinės bylos iškėlimą. Tokiu atveju teisėjas taip pat

negalėtų tinkamai pasiruošti bylos teisminiam nagrinėjimui. Lietuvos CPK

146-148 straipsnių reikalavimai suformuluoti imperatyvia forma, todėl šios

normos laikytinos imperatyviomis ir nenumatančiomis jokių išimčių. Jeigu

suinteresuotas asmuo nepaiso Lietuvos CPK 146–148 straipsnių imperatyvių

reikalavimų ir paduoda teismui pareiškimą, neatitinkantį minėtų straipsnių

reikalavimų, tai teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos CPK 151 straipsnio 1

dalimi, nustato ieškovui terminą ppareiškimo trūkumams ištaisyti. Ieškovui

per teisėjo nustatytą terminą pareiškimo trūkumams ištaisyti. Ieškovui per

teisėjo nustatytą terminą nepašalinus ieškinio pareiškimo trūkumų,

pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas ieškovui (CPK 151 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad įstatymas (CPK 146-148 str.) nustato minimalius ieškinio

pareiškimo formos ir turinio reikalavimus. Iš ieškovo nėra reikalaujama

nurodyti teisinį ieškinio pagrindą ar kitokias aplinkybes, kurias galėtų

nurodyti tik teisininkas. Taigi įstatymo nustatytus reikalavimus

suinteresuotas asmuo gali įvykdyti ir be advokato pagalbos. Tokie minimalūs

įstatymo reikalavimai negali būti laikomi konstitucinės teisės kreiptis į

teismą ribojimu ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

konvencijos 13 straipsnio pažeidimu. Šios konvencijos 13 straipsnis

garantuoja asmeniui teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba

valstybiniuose organuose. Konvencijos 13 straipsnis nereguliuoja kreipimosi

dėl teisminės gynybos procesinės tvarkos. Taigi ši teisė realizuojama pagal

nacionalinės teisės nustatytas taisykles, kurios kaip minėta, nustato tik

minimalius reikalavimus pareiškimo turiniui ir formai. Bet kokia ginčus dėl

teisės sprendžianti institucija gali suteikti efektyvią gynybą tik tuo

atveju, jeigu besikreipiantys į ją asmuo pakankamai aiškiai formuluoja savo

reikalavimą kaip ginčus dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti

nešališkas. Tai reiškia, kad teismas negali tapti ieškovo advokatu ir už jį

suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškovas, pats to nesugebėdamas

padaryti, gali prašyti teisinės pagalbos advokato ir kito asmens[6].

3. IEŠKINIO KEITIMAS

Pagal CPK 42 straipsnio pirmąją dalį ieškovas turi teisę pakeisti

ieškinio dalyką arba pagrindą. Šios teisės įgyvendinimas detalizuojamas 141

straipsnyje. Ieškinio dalyką arba pagrindą ieškovas gali pakeisti tik iki

nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio

dalyko ar pagrindo keitimas galimas tik jeigu šitai tapo būtina vėliau arba

yra gautas priešingos šalies sutikima, arba teismas mano, kad tai

neužvilkins bylos nagrinėjimo. Toks ieškinio elementų ribojimas aiškinamas

proceso koncentruotumo principu (CPK 7 str.) ir siekiui užkirsti kelią

proceso vilkinimui. Šios taisyklės išimtį nustato CPK 377 straipsnis,

leidžiantis šeimos bylose keisti vieną iš ieškinio elementų iki bylos

nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Ieškovas, norėdamas pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą,

pateikia teismui rašytinį pareiškimą. Šis turi atlikti bendruosius

reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 111 str.). Keisti

abiejų ieškinio elementų kartu neleidžiama, nes tai reikštų, kad ieškovas

ankstesnio ieškinio ir pareiškia naują. Galimybė keisti ieškinio dalyką

susijusi su materialiojoje teisėje nurodoma galimybe laisvai disponuoti

savo materialiosiomis teisėmis. Pavyzdžiui, CK 6.334 straipsnyje sakoma,

jog pirkėjas, nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą, turi teisę reikaluti,

kad daiktas, apibrėžtas pagal rūšinius požymius, būtų pakeistas tinkamos

kokybės daiktu arba būtų atitinkamai sumažinta kaina, arba pardavėjas

neatlygintinai pašalintų daikto trūkumus ar padengtų pirkėjo išlaidas jiems

ištaisyti, arba būtų nutraukta sutartis ir pirkėjui atlyginti nuostoliai.

Vieną iš šių pasirinktą reikalavimą vėliai atsakovas gali pakeisti kitu.

Keisti ieškinio dalyką galima tik neperžengiant ginčijamo materialiojo

teisinio santykio ribų. Ieškovas, pareiškęs visai naują reikalavimą,

neturintį nieko bendra su pirmesniu ir peržengiantį ginčijamo materialiojo

teisinio santykio ribas, laikomas atsisakiusiu ankstesnio ieškinio. Tokį

naują reikalavimą ieškovas gali pateikti tik pareikšdamas ieškinį bendrąją

tvarka.

Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimą reikia skirti nuo ieškinio

reikalavimų padidinimo ar sumažinimo arba papildomų faktinių aplinkybių

nurodymo. Ieškinio reikalavimo, t. y. ieškinio dalyko, sumažinimas ar

padidinimas, ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių nurodymas

(CPK 42 str. 1 d.) nelaikoma ieškinio dalyko arba pagrindo pakeitimu, nes

tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Šiuo atveju pradiniai

ieškinio elementai nesikeičia, o tik padidėja arba sumažėja jų apimtis[7].

Galimybė keisti ieškinio pagrindą taip pat susijusi su

materialiąja teise. AAntai CK 6.497 straipsnyje nurodyta keletas pagrindų,

kai nuomotojo reikalavimu prieš terminą gali būti nutraukta nuomos

sutartis. Todėl ieškovas pasirinktą vieną iš šiame straipsnyje nurodytų

pareikšto ieškinio pagrindų vėliau gali pakeisti kitu.

Pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą gali tik pats ieškovas.

Pagal dispozityvumo principą, teismas savo iniciatyva neturi teisės keisti

ieškinio elementų. Išimtis yra nustatyta tik kai kuriomis nedispozityvioms

byloms, kai, siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą, įstatyme teismui

suteikiam teisė savo iniciatyva viršyti pareikštus reikalavimus, t.y.

teismas gali aptenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip

pat gali priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau

tai yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK

376, 405, 417 str.). CPK 405, 417 straipsniuose numatytais atvejais teismas

taip pat turi teisę viršyti ieškinio pagrindą, t.y. priimti sprendimą

teismo posėdyje vadovaudamasis ištirtomis aplinkybėmis, kuriomis ieškovas

iš pradžių nesirėmė. Teismas taip pat turi išsiaiškinti ieškovui jo teisę

pakeisti ieškinio elementą. Be to, teismas, siekdamas priimti teisėtą ir

pagrįstą sprendimą, gali jį pagrįsti kitomis materialiosios teisės

normomis, negu tos, kurias nurodo ieškovas, ypač kai kyla byla susijusi su

viešojo intereso gynyba, nes kvalifikuoti teisiškai nustatytus faktus yra

teismo prerogatyva.

Ieškovui pakeitus ieškinio dalyką arba pagrindą, teismas nustato

ne trumpesnį kaip keturiolikos dienų terminą nuo procesinio dokumento

įteikimo dienos bylos nagrinėjimui pasirengti. Tai reiškia, kad teismas

ieškovo rašytinio pareiškimo pakeisti vieną iš ieškinio elementų kopiją

turi

išsiųsti atsakovui ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, kad šie

galėtų pasirengti gynybai, o bylos nagrinėjimas tam laikui atidedamas.

Tačiau šiuo atveju nėra taikomos normos, reglamentuojančios pasirengimą

bylos nagrinėjimui (CPK 141 str. 2 d.).

Teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą nėra absoliuti. Todėl

teismas turi teisę atsisakyti tenkinti pareiškimą pakeisti ieškinio dalyką

ar pagrindą, jeigu toks pakeitimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, o ieškovui

buvo paskirtas terminas ieškinio elementams visiškai suformuluoti ir šis

galėjo remtis pareiškime nurodytomis aplinkybėmis. Teismo nutartis

atsisakyti tenkinti pareiškimą pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą

pateikiant atskirąjį skundą neskundžiama ((CPKI 141 str. 3-4 d.

Kai kurių valstybių civilinio proceso įstatymai draudžia ieškovui

keisti ieškinio elementus. Pavyzdžiui, Švedijos teismo proceso kodekso 13:3

straipsnyje ieškovui neleidžiama iškėlus bylą keisti ieškinio elementų,

išskyrus tokias išimtis:

1. Galima keisti ieškinio pagrindą, kai iškėlus bylą paaiškėja

naujų aplinkybių;

2. Kartu su reikalavimu priteisti papildomai galima pareikšti

reikalavimą pripažinti;

3. Iškėlus bylą galima pareikšti gretutinius reikalavimus,

pavyzdžiui priteisti palūkanas

4. Galima nurodyti naujų faktų nekeičiant reikalavimo[8].

Pagal Vokietijos CPK 263 straipsnį keisti ieškinio elementus

iškėlus bylą galima tik atsakovo ssutikimu. Teismas taip pat gali leisti

keisti ieškinio elementus, kai būtina išvengti naujo ieškinio, taigi ir

dviejų teismo procesų.

Italijos civilinio proceso teisės doktrina pripažįsta ieškovo

teisę modifikuoti savo reikalavimą, tačiau nepripažįsta jo teisės vietoj

ankstesnio reikalavimo pareikšti naują[9].

Ikikarinėje Lietuvoje Civilinės teisenos įstatymas gana griežtai

reguliavo ieškinio elementų pakeitimą. Įstatymo 332 straipsnis nurodė, kad

ieškovas gali tik sumažinti savo reikalavimus, bet negali jų didinti ar

keisti iš esmės arba reikšti naujų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai jie

kilę iš ieškinio dalyko. Vyriausiojo tribunolo praktika rodo, kad šis

straipsnis taikytinas nenukrypstant nuo įstatymo raidės ir nuosekliai.

Pavyzdžiui, byloje, kurioje ieškovas, prašantis nutraukti nuomos sutartį,

pirmiausia savo reikalavimą grindė tuo, kad atsakovas nemoka nuomos

mokesčio,o vėliau nurodė visiškai kitą savo reikalavimo pagrindą,

Vyriausiasis tribunolas pripažino esant ieškinio pagrindo pakeitimą. Tačiau

ieškinio elementų keitimu nebuvo pripažįstama reikalavimų tikslinimas arba

jų papildymas reikalavimui ieškoti palūkanas ar vietoj turto priteisti jo

vertę pinigais (CTĮ 333 str.)[10].

Ieškinio elementų pakeitimo institutas vertintas

daugiareikšmiškai. Viena vertus, jis padeda išvengti kelių teismo procesų,

tad teisės keisti ieškinio dalyką ar pagrindą ieškovui suteikiamas

laikytinas visiškai logišku žingsniu. Tačiau šalia proceso ekonomiškumo

įžvelgiami šio instituto trūkumai. Pirma, keičiant ieškinio elementus

nukenčia atsakovo interesai, nes jis turi skubiai keisti savo gynybos

taktiką. Kita vertus, pakeitus ieškinio dalyką ar pagrindą, bylos

nagrinėjimą reikia atidėti, o tai reiškia, kad jis automatiškai užsitęsia.

4. IEŠKINIO ATSIĖMIMAS IR ATSISAKYMAS

Dispozityvumo principo esmė civiliniame procese kaip tik ir

pasireiškia tuo, kad civilinis procesas ir prasideda, ir gali baigtis

šalies iniciatyva. Procesas prasideda ieškovo iniciatyva, bet jos

iniciatyva jis gali baigtis. Taigi ieškinio atsiėmimas ir atsisakymas yra

viena iš daugelio ieškovo procesinių teisių (CPK 42m str.), kurių

įgyvendinimas reiškia ir dispozityvumo principo įgyvendinimą.

CPK 139 straipsnis numato ieškovo teisę atsiimti ieškinį. Šia

teise ieškovas gali pasinaudoti tik kol teismas neišsiuntė ieškinio

pareiškimo nuorašom atsakovui. Vėliau ieškovas gali atsiimti ieškinį tik

atsakovo sutikimu. Tokia nuostata paaiškinama tuo, jog ieškinio atsiėmimas

neužkerta kelio ieškovui ateityje vėl kreiptis į teismą su tapačiu

ieškiniu, todėl atsakovas gali būti pagrįstai suinteresuotas tęsti bylos

nagrinėjimą, kad jis būtų užbaigtas priimant sprendimą atmesti ieškinį, ir

šitaip atimti iš ieškovo teisę ateityje reikšti tapatų ieškinį (CPK 137

str. 2 d. 4 p.). atsiimant ieškinį nereikia nurodyti šio procesinio veiksmo

motyvų, nes jie neturi teisinės reikšmės. Tokį žingsnį ieškovas gali žengti

dėl įvairių priežasčių nenoro bylinėtis, gresiančių bylinėjimosi išlaidų,

abejonių savo reikalavimų pagrįstumu ir panašiai. Ieškovas, norėdamas

atsiimti ieškinį privalo pateikti teismui rašytinį pareiškimą (CPK 111

str.). Teismas, patenkindamas ieškovo prašymą, priima nutartį dėl ieškinio

atsiėmimo, o pareiškimą palieka nenagrinėtą. Ši nutartis pateikiant

atskirąjį skundą neskundžiama. Atsiėmus ieškinį, ieškovui grąžinama jo

sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 str. 1 d. 2 p.).ieškovas, atsiėmęs

ieškinį nepraranda teisės kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu ateityje

(CPK. 297 str.). taigi ateityje ieškovas vėl gali kreiptis į teismą su

tapačiu ieškiniu. Tačiau teismas gali netenkinti ieškovo prašymo atsiimti

ieškinį CPK 42 straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais.

Ieškinio atsisakymas, skirtingai nuo ieškinio atsiėmimo, reiškia

pareikšto reikalavimo atsisakymą. Tačiau ieškinio atsisakymas nėra teisės

kreiptis į teismą atsisakymas (CPK 5 str. 2 d.). ieškinį pareiškęs ieškovas

savo teisę kreiptis į teismą toje byloje jau yra įgyvendinęs, todėl neturi

ko atsisakyti. Ieškinio atsisakymas reiškia materialiojo teisinio

reikalavimo, t.y. materialiosios teisės, atsakovui atsisakymą. Dažniausia

tokių atvejų pasitaiko, kai jau iki teismo posėdžio atsakovas patenkina

ieškovo reikalavimą arba pats ieškovas praranda norą ginti savo teisę dėl

intereso mažareikšmiškumo ir panašiai. Bet galimi ir atvejai, kai ieškovas

pareiškia iš anksto žinomą nepagrįstą ieškinį, vildamasis laimėti bylą, bet

pasikeitus aplinkybėms jo atsisako. Šiuo atžvilgiu ieškovas taip pat neturi

ko atsisakyti, nes nė neturėjo teisės į ieškinį. Tokiais atvejais teismas,

nustatęs, kad ieškovo reikalavimas nei faktiniu, nei teisiniu atžvilgiu

nėra pagrįstas, turi jo visai netenkinti, o ieškovui taikyti CPK 95

straipsnyje nustatytą sankciją.

Ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio esant bet kuriai proceso

stadijai, t.y. tiek pirmos instancijos, tiek apeliacinės instancijos

teisme, nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Apie ieškinio atsisakymą

pareiškiam raštu arba žodžiu. Kai ieškinio atsisakoma žodžiu, teismas

privalo išaiškinti ieškovui procesinius tokio atsisakymo padarinius.

Žodinis ieškovo pareiškimas įrašomas į protokolą ir ieškovas jame pasirašo.

Jeigu apie ieškinio atsisakymą pareiškiam raštu, tai tokiame ieškovo

pareiškime privalo būti nurodyta, kad jam žinomi ieškinio atsisakymo

teisiniai padariniai. Tokį prašymą teismas išnagrinėja rašytinio proceso

tvarka (CPK 140 str. 1 d.). Jeigu pareiškime nėra nurodyta, kad ieškovui

žinomi ieškinio atsisakymo teisiniai padariniai, teismas išsiunčia ieškovui

pranešimą, kuriame šie nnurodyti. Jeigu per septyniais dienas nuo tokio

pranešimo išsiuntimo dienos teismas iš ieškovo negauna patvirtinimo, kad

jis tikrai atsisako ieškinio, pripažįstama, jog ieškovas ieškinio

neatsisako.

Jeigu teismas priima ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą, teismo

nutartimi civilinė byla nutraukiama, o ieškovas netenka teisės pakartotinai

kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu (CPK 293 str. 4 d; 294 str.).

Tačiau ieškovo pareikštas ieškinio atsisakymas nėra besąlygiškas

pagrindas teismui nutraukti bylą, nes CPK 42 straipsnio antrojoje dalyje

nurodyta teismo teisė nepriimti ieškovo pareikšto ieškinio atsisakymo,

prieštaraujančių imperatyvioms įstatymų normoms arba viešajam interesui.

Neįsigilinus pastaroji įstatymo nuostata galinti atrodyti prieštaraujanti

dispozityvumo principui. Tačiau teismas, spręsdamas privatų šalių ginčą,

negali tapti ir netampa privačiu arbitru. Jis, visada lieka valstybės

institucija, kuriai suteikta galia vykdyti teisingumą. Būdamas sudedamąja

valstybės mechanizmo dalimi, teismas negali nereguoti į viešojo intereso

pažeidimus civiliniame procese. Todėl jis negali priimti ieškovo pareikšto

ieškininio atsisakymo, prieštaraujančio imperatyvioms teisės normoms.

Priimdamas prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms ieškinio

atsisakymą, teismas ne tik pats pažeistų įstatymą, bet ir nusišalintų nuo

viešojo intereso apsaugos. Kontinentinės teisinės sistemos šalyse gana

aktyvus teismo vaidmuo civiliniame procese paaiškinamas būtent būtinumu

saugoti ir viešąjį interesą[11]. Šis principas pastaraisiais metais tampa

vis ryškesnis ir bendrosios teisės šalių civiliniame procese. Kai kurių

šalių civilinio proceso įstatymai taip pat nustato teismo teisę atsisakyti

priimti ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje

draudžiama priimti ieškinio atsisakymą, galintį pažeisti viešąją tvarką

(pranc. Ordere public), t.

y. įstatymų įtvirtintus pagrindinius

visuomeninio gyvenimo principus. Ispanijoje ieškovas gali atsisakyti

ieškinio, išskyrus atvejus, kai pagal materialiąją teisę neturi teisės

disponuoti reikalavimo teise arba ieškinio atsisakymas prieštarautų

viešajam interesui ar trečiųjų asmenų teisėms[12].. teisa, yra valstybių

kur kas liberaliau sprendžiančių ieškinio atsisakymo priėmimo klausimą.

Antai nors Italijoje ieškovo pareikštas ieškinio atsisakymas ir yra

pagrindas nutraukti bylą, tačiau su jokiomis papildomomis sąlygomis bylos

nutraukimas šiuo pagrindu nėra siejamas[13].

Teismas turėtų labai atidžiai apsvarstyti ieškovo pareikštą

ieškinio atsisakymą darbo bylose, taip pat bylose, susijusiose su žmogaus

konstitucinių laisvių ir teisių gynyba, bbei kitose ne tik privataus, bet ir

viešojo pobūdžio bylose. Ieškinio atsisakymas tokiose bylose ir bylos

nutraukimas, kaip minėta, gali reikšti ir atsisakymą ginti viešąjį

interesą. Kita vertus, teismo atsisakymas priimti ieškovo pareikštą

ieškinio atsisakymą turi būti motyvuotas (CPK 291 str.).

Ieškinio atsisakymas turi būti pareikštas laisva ieškovo valia.

Jeigu ieškovas buvo verčiamas atsisakyti ieškinio, pavyzdžiui, atsakovas

jam grasino arba buvo atliekami kiti neteisėti veiksmai, ieškinio

atsisakymas laikomas prievartiniu, o tai yra ir valstybėje įtvirtintos

viešosios tvarkos pažeidimas. Taigi teismas, prieš priimdamas ieškovo

pareikštą ieškinio atsisakymą, kiekvienu atveju privalo patikrinti ir

įsitikinti, kad ieškovas visa tai daro visiškai laisva valia. Įstatymas

(CPK 140, 243 str.) įpareigoja teismą išaiškinti ieškovui teisinius

ieškinio atsisakymo padarinius: teismas privalo paaiškinti, kad priėmus

atsisakymą byla bus nutraukta ir jis praras teisę pakartotinai kreiptis į

teismą su tapačiu ieškiniu.

Minėta, kkad užsienio valstybių civilinio proceso teisė taip pat

žino ieškinio atsisakymo institutą, tačiau kai kuriais aspektais jis iš

esmės skiriasi.

Bendrojoje teisėje skiriami du institutai – ieškinio nepalaikymo

9angl. palaintiff‘s discontinuance) ir savanoriško ieškinio atsisakymo

(angl. voluntary abandonment). Pirmu atveju ieškovas, pareiškęs ieškinį,

tampa pasyvia šalimi, laiku arba apskritai nepateikia savo rašytinių

reikalavimų ir neatlieka kitų būtinų procesinių veiksmų, rodančių, kad jis

palaiko savo reikalavimą. Jeigu toks ieškovo pasyvumas trunka ilgai

(Anglijoje – ne mažiau kaip vienus metus), teismas atsakovo reikalavimu

gali ieškinį atmesti. JAV tokiais atvejais teismas gali ieškinį atmesti ir

savo iniciatyva. Ieškinys atmetamas teismo sprendimu, paprastai turinčiu

res juiciata galią. Tačiau kartu teismas turi teisę sprendime nurodyti, kad

šis procesinis dokumentas neatima iš ieškovo teisės kreiptis į teismą

pakartotinai su tapačiu ieškiniu[14].

Atsisakyti ieškinio Anglijoje galima ne vėliau kaip per

keturiolika ddienų nuo tos dienos, kai ieškovas gavo atsakovo prieštaravimus

dėl ieškinio. Tokiu atveju ieškovas turi atlyginti atsakovui teismo

išlaidas. Praėjus šiam terminui ieškovas gali atsisakyti ieškinio tik

teismo leidimu. Minėtas terminas yra labai svarbus ir kitu atžvilgiu:

atsisakęs ieškinio per keturiolika dienų, ieškovas išsaugo teisę pareikšti

tapatų ieškinį ateityje, o atsisakęs jo vėliau, ieškovas šią teisę

praranda. JAV atsisakyti ieškinio teismo leidimo nereikia, jeigu

atsisakymas pareiškiamas prieš ieškovui iš atsakovo gaunant atsiliepimą į

ieškinio pareiškimą. Vėlai atsisakyti ieškinio galima tik teismo leidimu.

Atsisakęs ieškinio ieškovas turi pareigą atlyginti atsakovui teismo

išlaidas. Teismo sprendimas, kuriuo baigiama byla ieškovui atsisakius

ieškinio, paprastai res judiciata galios neįgyja. Tačiau teismas,

atsižvelgdamas į atsisakymo priežastis, gali sprendime nurodyti, kad

ieškovas neteko teisės pareikšti tapatų ieškinį ateityje.

Prancūzijoje žinomi du institutai: ieškinio atsiėmimas ir ieškinio

atsisakymas. Pripažįstama, kad ieškinio pareiškimas sukuria dvišalius

teisinius ieškovo ir atsakovo santykis. Todėl ieškovas vienašališkai, t. y.

atsiimdamas ieškinį, šių santykių negali nutraukti. Taigi teismas gali

nutraukti bylą (pranc. le desistement d‘instance) tik kai ieškovas,

norinbtis atsiimti ieškinį, gauna atsakovo sutikimą (CPK 395 str.). jeigu

atsakovas nesutinka su ieškinio atsiėmimu, teismas bylą nagrinėja iš esmės.

Toks problemos sprendimas pateisinamas, turint omenyje, kad ieškinio

atsiėmimas neužkerta kelio ieškovui pareikšti tapatų ieškinį ateityje. Tad

atsakovas visiškai pagrįstai gali būti suinteresuotas išspręsti ginčą iš

esmės ir išvengti tapataus ieškinio apreiškimo ateityje grėsmės. Be to,

Prancūzijoje teismas gali nutraukti bylą savo iniciatyva nė vienai šaliai

nenurodant jokio aktyvumo ilgiau nei trejus metus, kai iškelta byla. Kai

ieškovas apskritai atsisako ieškinio, t. y. savo reikalavimo teisės,

teismas bylą nutraukia be teisės pareikšti tapatų ieškinį.

Ispanijoje ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio, išskyrus du

atvejus: pirma, kai jis neturi teisės disponuoti reikalavimo teise ir,

antra, kai ieškinio atsisakymas prieštarautų viešajam interesui arba

trečiųjų asmenų teisėms. Atsisakius ieškinio, byla nutraukiama be teisės

pakartotinai pareikšti tapatų ieškinį. Šalia ieškinio atsisakymo Ispanijos

civilinio proceso teisė žino ir ieškinio atsiėmimą. Skirtingai nei ieškinio

atsisakymas, ieškinio aatsiėmimas yra dvišalis procesinis veiksmas, kuriam

visada reikia atsakovo sutikimo. Atsakovui nesutinkant, teismas bylą

nagrinėja iš esmės. Atsiėmęs ieškinį, ieškovas išsaugo teisę pareikšti

tapatų ieškinį ateityje. Be šių dviejų atvejų, byla taip pat nutraukiama,

jeigu ieškovas ilgiau kaip ketverius metus iškėlus bylą nenurodė jokios

iniciatyvos. Bylą nutraukus šiuo pagrindu, ieškovas vėl gali pareikšti

tapatų ieškinį, be abejo, jeigu dar nėra pasibaigęs ieškinio senaties

terminas[15].

Švedijoje ieškovui atsisakius ieškinio byla gali būti nagrinėjam

iš esmės, jeigu šito reikalauja atsakovas (Teismo proceso kodekso 13:15

str.). tačiau, ieškovas turėdamas rimtų priežasčių, iki bylos nagrinėjimo

pabaigos gali panaikinti savo ieškinio atsisakymą. Teismas gali nepriimti

ieškovo pareikšto ieškinio atsisakymo ne dispozityvioje byloje ir nagrinėti

ją iš esmės, kai toks atsisakymas prieštarauja viešajam interesui[16].

Vokietijoje skiriamas ieškovo pareikštas ieškinio atsisakymas

(vok. Klageversicht), suprantamas kaip reikalavimo teisės atsisakymas. Tam

atsakovo sutikimo nereikia,. Atsakovo parašymu teismas gali ieškinį atmesti

ir ieškovas praranda teisę pareikšti tapatų ieškinį (CPK 306 str.). Be to,

žinomas ir ieškinio atsiėmimas (vok. Klagerrucknahme). Tam ieškovas turi

gauti atsakovo sutikimą. Atsiėmus ieškinį, teismas sprendimo nepriima ir

laikoma ieškinį apskritai nebus pareikštą, o ieškovas ateityje gali

pareikšti tapatų ieškinį. Ieškovas, atsiėmęs ieškinį, privalo atlyginti

atsakovo turėtas teismo išlaidas (CPK 269 str.)[17]

5. TEISĖ PAREIKŠTI IEŠKINĮ IR TEISĖ Į IEŠKINIO PATENKINIMĄ

Ieškinys yra tarpšakinis teisinis institutas, turintis materialųjį

teisinį turinį ir procesinę teisinę formą. Todėl teisę į ieškinį būtina

aptarti dviem aspektais – materialiuoju teisiniu ir procesiniu teisiniu.

Materialiuoju teisiniu atžvilgiu teisė į ieškinį yra teisė į

reikalavimo patenkinimą, t. y. teisė į teigiamą teismo sprendimą. Ši teisė,

be abejo, priklauso nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių. Pirma,

ieškovo reikalavimas būtų patenkintas, jeigu šis įrodytų, pagrįstų tam

tikrais faktais, patvirtinančiais, kad atsakovas pažeidė ieškovo subjektinę

teisę, kitaip tariant, jeigu ieškovas įrodytų ieškinio pagrindą. Antra,

teismas ieškinį patenkintų, jeigu jis būtų teisiškai pagrįstas, t. y. jeigu

konkreti teisė norma ar normos nurodo atsakovo pareigą atsakyti. Trečia,

ieškovas turi teisę į ieškinio patenkinimą, jeigu jis nėra praleidęs

ieškinio senaties terminų (CK 1.131 str.), išskyrus atvejus kai įstatymas

tam tikram reikalavimui ieškinio senaties netaiko arba atsakovas

nereikalauja jos taikyti. Ketvirta, ieškovas turi teisę į savo reikalavimo

patenkinimą, jeigu toks reikalavimas nėra pareikštas prieš įstatymo ar

sutarties nustatytą terminą. Pavyzdžiui, kai įstatymas ar sutartis numato

terminą, per kurį skolininkas privalo įvykdyti prievolę, kreditorius įgyja

teisę reikaluti įvykdyti prievolę ir patraukti skolininką atsakomybėn tik

jam šį terminą pažeidus.

Pirmosios dvi aplinkybės vadinamos bendrosiomis teisės į ieškinį

prielaidomis, kitos dvi – specialiosiomis teisės į ieškinį prielaidomis.

Tad teisė į ieškinį yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo

materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, turi asmuo teisę į ieškinį

ar ne, galima nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus

įrodymus bei teisingai nustačius reikiamą taikyti materialiosios teisės

normą. Į šį klausimą atsako

teismas priimdamas sprendimą. Jeigu ieškovas

turi teisę į ieškinį, teismas jo ieškinį savo sprendimu patenkina (iš

dalies ar visiškai), jeigu neturi – atmeta. Būtent todėl keliant bylą nėra

tikrinama, ar asmuo turi teisę į ieškinį. Įstatymas draudžia atsisakyti

priimti ieškinio pareiškimą dėl materialiųjų teisinių motyvų. Pavyzdžiui,

CK 1.126 straipsnio pirmojoje dalyje teismui draudžiama atsisakyti priimti

ieškinio pareiškimą motyvuojant ieškinio senaties termino praleidimu.

Teisė į ieškinį procesiniu teisiniu atžvilgiu suprantama kaip

teisė pareikšti ieškinį, teisė kreiptis į teismą. Taigi tai yra procesinė

subjektyvinė teisė. Kaip ir bet kuri subjektinė teisė, teisė pareikšti

ieškinį (teisė kreiptis į teismą) priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų

faktinių aplinkybių.

Teismų praktikoje Vilniaus apygardos teisėja, atsisakydama priimti

ieškininį pareiškimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos CPK 137 str. 2 d. 3 p.

t.y. manė jog ieškovas nesilaiko įstatymo nustatytos tai bylų kategorijai

išankstinio neteisminio sprendimo tvarkos. Tačiau CPK numato ne išankstinę

neteisminę ginčo sprendimo tvarką, o prielaidą, kuriai esant Lietuvos

Respublikos teismai gali taikyti valstybės prievartą užsienio valstybei.

Valstybės imunitetas ir imunitetas nuo ieškinio pareiškimo – netapačios

sampratos.

Valstybės imunitetas reiškia ne imunitetą nuo ieškinio pareiškimo,

o iimunitetą nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos. Kadangi teisę

kreiptis į teismą garantuoja LR Konstitucijos 30 straipsnis, tai reiškia,

kad ieškovas turi teisę kreiptis į teismą, remdamasis vien Lietuvos

Respublikos Konstitucija. Tačiau, kaip jau minėta, teismo galimybė apginti

pažeistas ieškovo teises, kuomet atsakovu yra užsienio valstybė, priklauso

nuo to, ar užsienio valstybė reikalaus jos atžvilgiu taikyti valstybės

imuniteto doktriną. Tarptautinė praktika rodo, kad valstybė apie imuniteto

jai taikymą ar netaikymą pareiškia teisme, t. y. po to, kai teismas priima

ieškovo ieškininį pareiškimą ir pats kreipiasi į savo valstybės Užsienio

reikalų ministeriją, prašydamas diplomatiniais kanalais susisiekti su

užsienio valstybe, kad pastaroji pareikštų savo nuomonę, dėl jai pareikšto

ieškinio bei patvirtintų ar paneigtų valstybės imuniteto doktrinos taikymą

jos atžvilgiu.

Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad asmuo,

kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į

teismą. Ar ši redakcija reiškia, kad tokią subjektinę teisę bet kada turi

bet kuris asmuo? Be abejonės ne. Aptariamame Konstitucijos straipsnyje

nurodyta ne tik galimybė kiekvienam asmeniui tokią subjektinę teisę įgyti

esant įstatyme numatytiems pagrindams. Taigi jame yra patui subjektinė

teisė, o tik vienas iiš asmens teisnumo elementų – galimybė turėti tokią

teisę. Ar asmuo įgys teisę kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio

teisinio pobūdžio aplinkybių, vadinamų teisės pareikšti ieškinį (teisės

kreiptis į teismą) prielaidomis. Šios prielaidos yra tokios:

1. Tai ieškovo, civilinis procesinis teisnumas (CK 2.1 str.). tik

teisnus asmuo gali įgyti, turėti procesines teises ir pareigas, taigi ir

teisę kreiptis į teismą su ieškiniu.

2. Ginčas, kurį išspręsti kreipiamasi, turi priklausyti teismo

kompetencijai (CPK 137 str. 2 d. 1 p.) priešingu atveju asmuo negali

apreikšti ieškinio, nes įstatyme šiuo aatveju nenurodyta galimybė ginti tam

tikrą subjektinę teisę pareiškiant ieškinį.

3. Tai, įstatymo nustatyto išankstinio neteisminio bylos sprendimo

tvarkos laikymasis (CPK 137 str. 2 d. 3 p.) suinteresuotas asmuo, šios

tvarkos nesilaikęs ir todėl praradęs galimybe ja pasinaudoti. Pavyzdžiui

praėjus įstatymo nustatytiems naikinamiesiems terminams pretenzijai

pareikšti, yra praradęs ir teisę pareikšti ieškinį. Kai šios tvarkos

nesilaikyta, tačiau galimybė ja pasinaudoti nėra prarasta, asmuo nebeturi

teisę pareikšti ieškinį.

4. Nėra, įsiteisėjusio teismo ar arbitražo sprendimo, priimto dėl

tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137

str. 2 d. 4 p.). Pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl konkretaus ginčo

galima tik vieną kartą. Jeigu teismas ar arbitražas išnagrinėjo bylą iš

esmės ir priėmė sprendimą, tai reiškia, kad tam tikru konkrečiu atveju

asmuo pasinaudojo teise kreiptis į teismą.

5. Teismas, nėra priėmęs nutarties dėl ieškovo pareikšti ieškinio

atsisakymo ar dėl šalių sudarytos taikos sutarties patvirtinimo (CPK 137

str. 2 d. 4 p.) Ieškinio atsisakymas reiškia savo reikalavimo atsakovui

atsisakymą. Todėl to paties reikalavimo negalima pareikšti ateityje antrą

kartą, nes galimybė kreiptis į teismą jau išnaudota. Taikos sutartis – tai

ginčo sureguliavimas pačių ginčo šalių pastangomis ir abipusis

kompromisais. Sudaręs taikos sutartį, ieškovas taip pat laikomas

išnaudojusiu savo galimybę kreiptis į teismą ir nebegali pakartotinai

kreiptis su tapačiu ieškiniui.

6. Teismo žinioje, nėra bylos dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to

paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 5 p.). teismui

priėmus ieškinio pareiškimą ir iškėlus bylą, ieškovas praranda teisę

kreiptis su tapačiu ieškiniu į teismą pakartotinai, ne teisė kreiptis į

teismą šiuo atveju jau įgyvendinta.

7. Nėra ginčo arbitražui (CPK 137 str. 2 d. 6 p.). šalys,

pasirikusios spręsti ginčą arbitražu – neteisminiu ginčo sprendimo būdu, ir

nurodžiusios tai sutartyje, kartu atsisako galimybės kreiptis į teismą. Tik

pripažinus tokią sutartį negaliojančia arba pačioms sutarties šalims

tarpusavio susitarimu ją nutraukus, atsiranda teisė kreiptis į tesimą su

ieškiniui.

Vienos nurodytos prielaidos vadinamos teigiamomis. Tai privalomos

prielaidos, kad asmuo turėtų teisę pareikšti ieškinį. Pavyzdžiui, viena iš

teigiamų prielaidų yra ginčo priskyrimas teismo kompetencijai. Kitos

prielaidos vadinamos neigiamomis. Tai tokios aplinkybės, kurių neturi būti,

kad asmuo įgytų teisę pareikšti ieškinį. Pavyzdžiui, asmuo turi teisę

pareikšti ieškinį, kai nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl tapatus

ieškinio. Šiuo atveju neigiama prielaida ta, kad dėl tapataus ieškinio nėra

įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Dauguma prielaidų yra bendros visoms civilinėms byloms. Tačiau kai

kurios iš jų specialios, pavyzdžiui, įstatymo nustatytos išankstinės

neteisminės bylos sprendimo tvarkos laikymasis, nes tvarkomos tik tam tikrų

bylų kategorijose.

Teisė pareikšti ieškinį atsiranda tik tada, kai laikytasi visų

išvardintų šios teisės prielaidų. Bent vienos iš jų nesilaikant, teisė

pareikšti ieškinį neatsiranda. Jei šitai nustatyta keliant civilinę bylą,

teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str.). kai neesant

teisės į ieškinį paaiškėja iškėlus bylą, ši turi būti nutraukta (CPK 293

str), nes ieškovas neturėjo teisės kreiptis į teismą, taigi ir teisės

reikalauti, kad teismas pradėtų procesą. Tokiu atveju laikoma procesą

prasidėjus neteisėtai. Jeigu teisme jau nagrinėjamas tapatus ieškinys,

pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 296 str. 4 p.)

Teisė pareikšti ieškinį yra procesinė teisė, todėl ji negali

priklausyti nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių. Teisėjas neturi

teisės atsisakyti priimti pareiškimą, o teismas – nutraukti bylą dėl

materialiojo teisinio pobūdžio motyvų, pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties

termino praleidimo, reikalavimo teisės neturėjimo ir panašiai. Šios

aplinkybės, kaip materialiojo teisinio pobūdžio faktai, reikšmingos teisei

į ieškinio patenkinimą, o ne teisei į ieškinio pareiškimą.

Tai, kad suinteresuotas asmuo turi teisę pareikšti ieškinį (teisę

kreiptis į teismą), dar nereiškia, kad teisėjas priims jo pareiškimą ir

prasidės civilinis procesas. Kadangi ši teisė yra procesinė, ją būtina

įgyvendinti įstatymo nustatyta procesine tvarka. Kiekvienas suinteresuotas

asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo

teisės kreiptis į teismą (teisės pareikšti ieškinį) įgyvendino sąlygų.

Tokios sąlygos yra:

➢ Ieškovo veiksnumas (CPK 137 str. 2 d. 7 p.)

➢ Bylos teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi (CPK 137

str. 2 d. 2 p.)

➢ Ieškinio pareiškimo sutikimas su CPK 111, 135 -136 str.

reikalavimais.

➢ Įgaliojimai vesti bylą, jeigu pareiškimą suinteresuoto

asmens vardu paduoda jo

atsakovas (CPK 137 str. 2 d. 8

p.)

➢ Žyminio mokesčio sumokėjimas, išskyrus tuos atvejus, kai

ieškovas atleistas nuo valstybės mokesčio (CPK 115 str.

135 str. 2 d. 138 str.)

Šios sąlygos įtakos teisei pareikšti ieškinį nedaro, o tik rodo,

asmuo tinkamai ar netinkamai įgyvendina savo teisę pareikšti ieškinį. Todėl

jų nesilaikant kyla jau kitų teisinių padarinių negu atsirandantyus nesant

pareikšti ieškinį prielaidų. Nesilaikius teisės pareikšti ieškinį tvarkos,

teisėjas nesprendžia ieškinio pareiškimo priėmimo klusimo (CPK 115, 138

str.) ir nustato terminą, per kurį ieškovas turi ištaisyti trūkumus. Per

nustatytą terminą ištaisius trūkumus, ieškinio pareiškimas laikomas

patekimo teismui dieną (CPK 115 str. 3 d.). tam tikrais atvejais,

nesilaikant šių sąlygų, gali atsirasti pagrindas atsisakyti priimti

pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 2, 7,8 p.) tačiau, pašalinus kliūtys, dėl

kurių atsisakyta priimti pareiškimą, vėl galima kreiptis į teismą.

Kai nesilaikius tinkamo teisės pareikšti ieškinį įgyvendinimo

sąlygų paaiškėja iškėlus bylą, teismas vienais atvejais palieka pareiškimą

nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 1-3, 7-8p.), o kitais – perduoda byla

pagal teismingumą (CPK 34 str. 2 d. 4 pp.). teisės į ieškinį prielaidos bei

jos tinkamo įgyvendiniomo sąlygos svarbios ir atsakovo gynimuisi.

Atsakovas, gindamasisi nuo pareikšto jam ieškinio, gali panaudoto šias

prielaidas are sąlygas kaip procesinius teisinius atsikirtimus į ieškinį.

Teisė į ieškinį sudedamoji teisės į gynybą dalis, tai ir dėl

teisės įį ieškinį prigimties ir sampratos yra įvairių nuomonių. Jas galima

suskirstyti į tris grupes:

1) teisė į ieškinį – tai galimybė reikaluti, kad teismas priimtų

palankų ieškovui sprendimą (vadinamoji konkrečios teisės į ieškinį

teorija);

2) teisė į ieškinį – tai galimybė reikaluti, kad teismas priimtų

sprendimą dėl ginčo esmės, nesvarbu, koks sprendimo turinys (vadinamoji

abstrakčios teisės į ieškinį teorija);

3) teisė į ieškinį yra galimybė reikaluti, kad teismas priimtų

pareiškimą ir išnagrinėtų bylą (vadinamoji procesinės teisės į ieškinį

teorija).

Visos šios teorijos grindžiamos vieša teisės į ieškinį prigimtimi.

Laikoma teisę į ieškinį reiškiant asmens galimybę miš valstybės, kad jos

institucija – teismas, priimtų ieškovo pareiškimą ir jį išnagrinėtų.

Tačiau, kaip matyti, dėl šios teisės turinio nesutariam.

Visos šios teorijos turi dar vieną trūkumą – jos telkia dėmesį į

procesinį teisinį teisės įį ieškinį aspektą, ignoruodamos tai, kad šios

teisės šaknys glūdi materialiojoje teisėje. Taigi teisės į į ieškinį

prigimtį ir turinį galima atskleisti tik analizuojant abu jos aspektus – ir

materialųjį teisinį, ir procesinį teisinį. Materialiąją teisinę teisės į

ieškinį prigimtį pabrėžia Prancūzijos teisės doktrina, nurodydama kad teisę

į ieškinį turi kiekvienas suinteresuotas asmuo. Tai reiškia, kad teisės į

ieškinį prielaidos, be procesinių teisinių aplinkybių, yra ir

materialiosios teisinės aplinkybės – asmens interesas (pranc.interet) ir jo

galėjimas būti ieškovu (pranc. qualite), kad tik tinkamas ieškovas gali

turėti teisę į ieškinį mmaterialiuoju teisiniu požiūriu.

6. ATSAKOVO INTERESŲ GYNYBOS BŪDAS

Šalių procesinės teisės yra lygios (CPK 17 str.). todėl ieškovas

turi teisę pareikšti ieškinį atitinkamai turi turėti teisę gintis nuo jam

pareikšto ieškinio. Kita vertus, principas audiatur et altera pars

reikalauja išklausyti ir atsakovo. Todėl atsakovui turi būti suteiktos tam

tikros procesinės galimybės išdėstyti savo nuomonę dėl jam pareikšto

ieškinio. Be abejo, atsakovas, pareiškus ieškinį, gali elgtis įvairiai.

Pavyzdžiui, jis gali pripažinti ieškinį arba ieškinio pagrindą. Tokiu

atveju teismas ieškovo ieškinį patenkins (CPK 42, 187 str.). atsakovas gali

elgtis ir pasyviai – nerašyti atsiliepimo į ieškinį, neatvykti į teismo

posėdį. Tokiu atveju teismas priims teismo sprendimą už akių (CPK 142, 285

str.). tačiau atsakovas gali nuspręsti gintis nuo jam pareikšto ieškinio.

Tada jis gali imtis tam tikrų procesinių priemonių, o jomis remdamasis

teismas gali atmesti ieškinį.

Procesinės priemonės, kuriomis atsakovas ginasi nuo jam pareikšto

ieškinio, vadinamos atsakovo gynybos priemonėmis. Šios priemonės leidžia ne

tik už-tikrinti procesinį šalių lygiateisiškumą, bet ir yra būtina

rungimosi principo prielaida. Tik pripažįstant adekvačias atsakovo gynybos

priemones, įmanoma užtikrinti, kad procesas bus rungimosi pobūdžio.

Tačiau, kaip minėta, gintis nuo pareikšto ieškinio yra atsakovo

teisė, bet ne pareiga. Todėl atsakovas gali nesiginti ir pripažinti ieškinį

(42 str.).

Įstatymas numato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio

priemones – priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį.

6.1 PRIEŠINIS IEŠKINYS

Priešinis ieškinys (ang. Cross–action; pranc. action

reconventionelle; vok. Widerklage) – tai toje pačioje byloje pareikštas

atsakovo ieškinys ieškovui siekiant apsiginti nuo pirminio ieškinio

reikalavimo. Galimybė pareikšti ieškinį susijusi su materialiąja teise.

Daugeliu atvejų esant materialiesiems teisiniams santykiams subjektus sieja

abipusės teisės ir pareigos.todėl ne tik ieškovas turi teisę pareikšti

reikalavimą atsakovui, bet ir atvirkščiai – atsakovas turi teisę pareikšti

reikalavimą ieškovui. Pavyzdžiui, pagal rangos sutartį užsakovas turi teisę

reikaluti iš rangovo atlikti darbus laiku ir kokybiškai, o rangovas turi

teisę reikaluti iš užsakovo priimti atliktus darbus ir už juos laiku

sumokėti.

Priešinis ieškinys turi būti pareiškiamas pagal bendrąsias

ieškinio apreiškimo taisykles (CPK 143 str.). tačiau teismo nutartis

priimti priešinį ieškinį pateikiant atskirąjį skundą neskundžiama.

Priešinis ieškinys neatsižvelgiant į teismingumą pareiškiamas tame teisme,

kur nagrinėjamas pradinis ieškinys (CPK 33 str. 2 d.). atsakovas turi teisę

pareikšti priešinį ieškinį tik kol priimama nutartis skirti bylą nagrinėti

teismo posėdyje. Vėliau priešinį ieškinį teismas gali priimti tik esant

vienai iš tokių sąlygų:

• Būtinybė pareikšti priešinį ieškinį atsirado vėliau,

pavyzdžiui, teismas leido nepakeisti ieškinio dalyką arba

pagrindą po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje

(CPK 141 str. 1 d.)

• Gautas priešingos šalies sutikimas priimti priešinį ieškinį;

• Teismas pripažįsta, kad vėlesnis ieškinio priėmimas

neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Priešinio ieškinio pareiškimas yra pagrindas atidėti bylos

nagrinėjimą, nes ieškovas turi pasirengti gintis nuo jam pareikšto

priešinio ieškinio ((CPK 156 str. 1 d.)

CPK 143 straipsnio antrojoje dalyje numatyti trys atvejai, kai

atsakovas gali gintis reikšdamas priešinį ieškinį:

1) priešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio

reikalavimą, pavyzdžiui, užsakovui pareiškus ieškinį dėl netesybų už laiku

neatliktus darbus išieškojimo, rangovas pareiškia priešinį ieškinį tokiai

pat sumai dėl neatlyginamo už atliktu darbus išieškojimo;

2) patenkinus priešinį ieškinį, bus visiškai ar iš dalies

nebegalima patenkinti pradinio ieškinio, pavyzdžiui, pareiškus ieškinį dėl

alimentų išieškojimo, pareiškiamas priešinis ieškinys dėl tėvystės

nuginčijimo;

3) tarp priešinio ieškinio ir paradinio ieškinio yra tarpusavio

ryšys ir juos nagrinėjant kartu ginčus bus galima išnagrinėti greičiau ir

teisingai.

Teismas, priimdamas sprendimą byloje, kur buvo perreikštas

priešinis ieškinys, turi aiškiai nurodyti, kurie ieškovo ir atsakovo

reikalavimai patenkinami, o kurie atmetami (CPK 256 str.).

6.2 ATSIKIRTIMAI Į IEŠKINĮ

Atsikirtimai į ieškinį – tai atsakovo pateikiami argumentai,

kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba

ginčija ieškovo teisę pareikšti ieškinį. Atsikirtimai į ieškinį gali būti

materialiojo teisinio pobūdžio ir procesinio teisinio pobūdžio (formalūs).

Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai – tai atsakovo

nurodomos faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais siekiama

paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į

ieškinio patenkinimą. Šiais atsikirtimais atsakovas siekia nuginčyti

teisinį arba juridinį ieškovo ieškinio pagrindą. Pavyzdžiui, materialiojo

teisinio pobūdžio atsikirtimai yra atsakovo teisinis argumentas, kad

ieškovas praleidęs ieškinio senaties terminą, pareiškiamas, kad dėl

prievolės neįvykdymo nėra atsakovo

kaltės, tvirtinimas, kad prievolę jis

įvykdė tinkamai, įrodinėjimas, kad sutartis negalioja. Atsakovas,

ginčydamasis faktinį ieškovo ieškinio pagrindą, gali pasirinkti kelis

gynybos variantus. Pirma, jis negali paprasčiausiai neigti ieškovo

nurodytus faktus (lot. negatio simplex) pavyzdžiui, paskolos sutarties

buvimo faktą. Antra, atsakovas gali įrodinėti esant priešingus, nei nurodo

ieškovas, faktus (lot. negatio per positionem alterius). Pavyzdžiui,

ieškovas prašo priteisti atlyginimą už suteiktas paslaugas, o atsakovas

įrodinėja, kad jokių paslaugų iš ieškovo negavo. Trečia, atsakovas gali

įrodinėti aplinkybes, kurios derinasi su ieškovo ieškinio pagrindu, bet jas

įrodžius ieškovo reikalavimas nebegali būti tenkinamas. Pavyzdžiui,

atsakovas ppripažįsta skolinęsis iš ieškovo pinigų, tačiau įrodinėja, kad

skolą grąžinęs arba kad nėra suėjęs jos grąžinimo terminas.

Procesinio teisinio pobūdžio (formalūs) atsikirtimai – tai

atsakovo argumentai, kuriais jis siekia įrodyti, kad ieškovas neturėjo

teisės pareikšti ieškinio, todėl procesas prieš jį (atsakovą) pardėtas

neteisėtai. Pavyzdžiui, procesiniai teisiniai atsikirtimai yra atsakovo

pareiškimas, kad jau įsiteisėjęs teismo sprendimas, nurodymas, jog ieškovas

yra neveiksnus, tvirtinimas esant arbitražinį susitarimą ir t. t.

Visus atsikirtimus į ieškinį atsakovas turi įrodyti (CPK 12, 178

str.)

6.3 ATSILIEPIMAS Į IEŠKINĮ

Atsiliepimas į ieškinį – procesinis ddokumentas, kuriame atsakovas

išdėsto savo nuomonę, dėl jam pareikšto ieškinio. Tai procesinė priemonė

atsakovui pareikšti savo atsikirtimus į ieškinį.

Pagal CPK 142 straipsnį teismas priimtą ieškinio pareiškimą

siunčia atsakovui karti su pranešimu apie atsakovo pareigą pateikti

atsiliepimą į ieškinį. Pranešime teismas nurodo ne trumpesnį kaip

keturiolikos, bet ne ilgesnį kaip trisdešimties dienų terminą atsiliepimui

pareikšti. Išimtiniais atvejais teismas, atsižvelgdamas į atsakovo aprašymą

ir bylos sudėtingumą, šį terminą gali pratęsti iki šešiasdešimties dienų.

Kartu pranešime nurodoma atsiliepimo nepateikimo padariniai – teismo

sprendimo už akių priėmimas ir atsisakymas priimti laiku nepateikus

įrodymus.

Be CPK 111 straipsnyje numatytų duomenų, atsiliepime atsakovas

privalo nurodyti:

➢ Sutinka ar ne su pareikštu ieškiniui;

➢ Nesutikimo motyvus;

➢ Įrodymus, kuriais grindžia nesutikimo motyvus;

➢ Nuomonę dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas

nepateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų;

➢ Informaciją, ar byla bus vedama per advokatą.

Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties nesurašo ir

neatsiunčia teismui per nustatytą terminą savo atsiliepimo į ieškinį,

galimi dvejopi teisiniai padariniai. Pirma, teismas turi atsisakyti priimti

įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį,

jeigu mano, jog vvėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje

(CPK 142 str. 3 d.). Pavyzdžiui, jeigu atsakovas nesurašė atsiliepimo į

ieškinį, tačiau teismo posėdyje pareikalauja taikyti ieškinio senatį,

teismas gali tokio jo atsikirtimo nepriimti. Antra, jeigu atsakovas be

pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į

ieškinį, teismas turi teisę ieškovo prašymu priimti sprendimą už akių (CPK

142 str. 4 d.).

Taikos sutarties sudarymas

Bet kurioje proceso stadijoje šalys tiek ieškovas tiek atsakovas

baigti bylą gali taikos sutartimi. Rašytinės šalių taikos sutarties tekstas

pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio

protokolą ir šalių pasirašomas tai numatyta (CPK 140 str. 3 p.)

Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims

šių procesinių veiksmų pasekmes, o tvirtindamas taikos sutartį, priima

nutartį, kuria nutraukia bylą. Nutartyje turi būti nurodomos tvirtinamos

šalių taikos sutarties sąlygos.

Civilinio proceso kodekso 140 straipsnio ketvirtame punkte

numatyta, jeigu teismas nepriima suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į

teismą, ieškinio atisakymo ar atsakovo pripažinimo ieškinio arba netvirtina

šalių taikos sutarties, jis prima dėl to motyvuotą nutartį.

IŠVADOS

Ieškinio sąvoka yra plati – tai teisiškai suinteresuoto asmens

konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstas ir nustatyta procesine tvarka

pateikiamas kreipimasis į teismą su reikalavimu apginti pažeistą ar

ginčijamą subjektinę teisę.

Ieškinys labai svarbus kiekvienam asmeniui kaip priemonė apginti

savo subjektines teises arba pažeistą, ginčijamą teisę.

Ieškinio esmę ir turinį sudaro materialiojo teisinio pobūdžio

elementai. Taigi ieškinys yra civilinio proceso objektas

Ieškinys yra pagrindinė pažeistų subjektinių teisių gynybos

priemonė: šitaip šalių materialusis teisinis ginčas įgauna procesinę formą

ir prasideda civilinis procesas.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos

piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume.- Vilnius:

Saulužė, 1996. -. 86 p.

2. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas,- Vilnius:

Saulužė, 2002.–240 p.

3. Laužikas E; Mikelėnas V; Nekrošius V. Civilinio proceso teisė.

I tomas. – Vilnius: Justitia: 2003. 367 – 401p.

4. Mikelėnas V. Civilinis pprocesas. I ir II dalys. Papildytas ir

pataisytas leidimas. Vilnius: Justitia, 1997.

5. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso normų taikymas

teismų praktikoje (1991 05 – 2000 02). Vilnius: Mokslas ir

technika, 2000.

6. Nekrošius V. Sumarino proceso formos pagal naująjį CPK//

Justitia.-2003, Nr. 1-2 (43-44), 34-40p.

7. http://www.itc.tf.vu.lt/mokslas/justitia2.doc

8. http://www. teismupraktika.lt/portal/

———————–

[1] Mačys Vl. Cit. Op. P.144-145.

[2] Teismų praktikoje kartais daroma klaidų ir ieškiniai dėl pripažinimo

visiškai be pagrindo ignoruojami: žr; pvz; LAT teisėjų kolegijos 2003 m.

sausio 27 d. nutartį c.b. M. Vaupša v. UAB „Kalba“, nr.3K-3-32.2003, kat.

39.8.

[3] International Encyclopedia of comparative Law. Vol. XVI. Ch.4 p.15-16.

[4] Žr. Pvz; LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 16 d. nutartį c.b. K.

Serbenta v. Vilniaus Gedimino Technikos universitetas, Nr. 3K-3-1013/2000,

kat.1; 2001 m. lapkričio 8 d. nutartį c.b. AB „Kasyba“ v. AB „Lietuvos

taupomasis bankas“ Nr. 3K-3-861/2001, kat.95.1

[5] Žr. Pvz; LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 25 d. nutartį c.b.

G. Skokov v. UAB „Geola“, Nr. 3K-3-740/2001, kat.95.1. 2001 m. sausio 24 d.

nutartį c.b. AB;Tauro bankas“ v. UAB „Kaišiadorių agrofirma“, Nr. 3K-

3101/2001, kat.95.1;

[6] LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m . birželio 9 d. nutartis c.b.

A.Aleksandravičius v. Klaipėdos apskrities centrinis paštas, Nr. 3k-3-

271/1999, kat.5

[7] LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartis c.b. V.

Moisejenko v. AA. Bondarev. Nr. 3k-3-933/2002, kat.115

[8] Ginsburg R. B; Bruzelius A. Cit. Op. P.265.

[9] Cappelletti M; Perillo J. M. Cit. P. 151-155

[10] Civilinės teisenos įstatymas. Su pakeitimais ir papildymais. P. 271-

273.

[11] Kotz H. Civil Litigation and Public Interest in German Civil

Procedure// Legal Theory. Comparative Law./ Budapest, 1984. p. 152-162.

[12] Herzog P; Weser M. Cit. Op. P. 295; Cremades B.M.; Cabiedes E. G. Cit.

Op. P. 239.

[13] Cappelletti M; Perillo j. M. Cit. Op. P. 312-314.

[14] International Encyclopedia of comparative Law. Vol. XVI. Ch.6 p.25-

27.

[15] Cremades B. M; Cabiedes E. G. cit. Op. P. 238-239.

[16] Lindell B. Cit. Op. P. 145-147

[17] Gerstenmainer K. A. Cit. Op. P. 6-23

———————–

DALYKAS

IEŠKINIO ELEMENTAI

PAGRINDAS

FAKTINIS

JURIDINIS

Aplinkybės, kuriomis ieškovas pagrindžia savo reikalavimą

Materialinės teisės normos

Ieškovo materialinis teisinis reikalavimas atsakovui.