Ikiteisminio tyrimo veiksmų sistema
Ikiteisminio tyrimo veiksmų sistema
Turinys
Įžanga…………………………3
1. Ikiteisminio tyrimo veiksmų samprata………………4
1.1. Ikiteisminio tyrimo veiksmai siaurąja ir plačiąja prasme…….4
1.2. Ikiteisminio tyrimo veiksmai: pažintinis aspektas……….5
1.3. Ikiteisminio tyrimo veiksmai: teisinis aspektas……….11
2. Ikiteisminio tyrimo veiksmų sistema………………14
2.1. Ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemos sąvoka ir jos elementai…14
2.2. Ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikavimas……….17
Išvados………………………..26
Literatūros sąrašas……………………..27 Įžanga
Šis laboratorinis darbas skiriamas ikiteisminio tyrimo veiksmams apibūdinti, ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemai atskleisti bei ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikavimo pagrindams pateikti.
Ikiteisminio tyrimo veiksmų sampratos ir sistemos tema yra gana aktuali. Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo priimta nauja Konstitucija, kuri yypatingą dėmesį skiria žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių apsaugai, žymiai praplėstos įtariamojo ir kaltinamojo teisės į gynybą baudžiamojo proceso metu, sugriežtinta teisminė kontrolė ikiteisminio tyrimo metu bei uždrausta naudotis netinkamomis priemonėmis formuojant būsimus įrodymus. Visa tai žymiai sudemokratino ikiteisminio tyrimo eigą bei sustiprino proceso dalyvių teisines garantijas, bet tuo pačiu metu žymiai apsunkino prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbą. Taigi, norint tinkamai ir efektyviai atlikti valstybės jiems pavestas funkcijas esant naujiems norminiams reikalavimams prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams, yra tiesiog bbūtina gerai išmanyti ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemą ir perprasti šių veiksmų esmę.
Didžioji dalis normų reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemos atskirus elementus yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse. Tačiau yra ir kitų norminių aktų, kurie daugiau ar mažiau liečia iikiteisminio tyrimo veiksmus. Tarp jų: Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas “Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo”; Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas “Dėl ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo”. Šių ir kitų norminių aktų nuostatos taip pat bus paminėtos šiame darbe.
Pastebėtina, kad Lietuvos teisės mokslas neskiria pakankamai dėmesio šiai temai. Išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso komentaro , kol kas nepasirodė netgi baudžiamojo proceso vadovėlis, jau nekalbant apie veikalus skirtus tiktai ikiteisminio tyrimo veiksmams ir jų sistemai. Todėl šiame darbe bus atsižvelgta ir į rusų autorių nuomonę bei lyginamuoju ir sisteminiu metodais ištirtos abiejų šalių ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemos. 1.Ikiteisminio tyrimo veiksmų samprata
1.1. Ikiteisminio tyrimo veiksmai plačiąja ir siaurąja prasme
Prieš pradedant nagrinėti ikiteisminio tyrimo veiksmų ssistemos ir klasifikavimo klausimus būtina iš pradžių atkreipti reikalingą dėmesį ikiteisminio tyrimo veiksmų sampratos klausimams. Visa tai toliau padės geriau suprasti ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikavimo pagrindus.
Terminas “ikiteisminio tyrimo veiksmai” daug kartų minimas galiojančiame baudžiamojo proceso kodekse. Ikiteisminio tyrimo veiksmams yra skirtas netgi atskiras skyrius. Tačiau įstatymo leidėjas nepateikė jų tikslaus apibrėžimo. Tokia padėtis leidžia gana įvairiai traktuoti, kas yra ikiteisminio tyrimo veiksmai ir sukelia tam tikrų neaiškumų. Jeigu remtis LR baudžiamojo proceso kodekso 178 straipsnio 1 dalimi, o būtent, kkad ikiteisminio tyrimo subjektai laikydamiesi baudžiamojo proceso kodekse numatytos tvarkos gali apklausti įtariamąjį, liudytojus, taikyti procesines prievartos priemones bei atlikti kitus šiame kodekse numatytus veiksmus , galima padaryti išvadą, kad šiame straipsnyje yra pateikta ikiteisminio tyrimo veiksmų sąvoka plačiąja prasme, juolab, kad tai yra pirmoji dalis pirmojo straipsnio skyriaus specialiai skirto ikiteisminio tyrimo veiksmams. Tačiau kai kas gali nesutikti su tokia ikiteisminio tyrimo veiksmų formuluote motyvuodamas tuo, kad procesinėms prievartos priemonėms yra skirta visiškai atskira šiuo kodekso dalis, o būtent trečioji dalis. O kadangi baudžiamojo proceso kodekso trečioji dalis yra priskiriama prie savotiškos šio kodekso bendrosios dalies, mes galime daryti išvadą, kad procesinių prievartos priemonių taikymas yra priskiriamas prie ikiteisminio tyrimo veiksmų tik tiek kiek tai liečia ikiteisminio tyrimo subjektų veiklą vykdant savo funkcijas ikiteisminio tyrimo stadijoje. Šios išvados pagristumą patvirtina ir tai, kad baudžiamojo proceso kodekso komentare komentuojant ikiteisminio tyrimo veiksmų skyriaus nuostatas, kai kurios iš procesinių prievartos priemonių (pvz. asmens apžiūra, krata, poėmis ir kt.) yra pateiktos kaip savarankiški tyrimo veiksmai, kuriuos atlieka ikiteisminio tyrimo subjektai.
Taigi, plačiąja prasme ikiteisminio tyrimo veiksmai – yra visi procesiniai veiksmai, kuriuos atlieka ikiteisminio tyrimo subjektai remiantis LR baudžiamojo proceso kodeksu ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau vargu ar būtų teisinga ir tikslinga <
bandyti dirbtinai “sukišti” ikiteisminio tyrimo subjektų skiriamas kardomąsias priemones ir jų atliekamus tyrimo veiksmus į vieną bendrą sistemą. Štai kodėl, kai kalbama apie ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemą turima omeny ikiteisminio tyrimo veiksmus siaurąja prasme, t.y. tik tuos veiksmus, kurie atliekami siekiant surinkti duomenis turinčius reikšmės tiriant nusikalstamos veikos aplinkybes ir nustatant tiesą byloje, trumpai tariant tik tyrimo veiksmus. Todėl, toliau šitame darbe ikiteisminio tyrimo veiksmai bus suprantami būtent šita siaurąja prasme.
Kaip matome, kalbant apie ikiteisminio tyrimo veiksmus siaurąja prasme akcentuojamas ikiteisminio tyrimo veiksmų pažintinis aspektas. Kaip vėliau pamatysime, daugelis ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikavimo pagrindų kyla iš jų pažintinės prigimties. Todėl sekančiame skirsnyje bus atkreiptas ypatingas dėmesys ikiteisminio tyrimo veiksmų pažintiniam aspektui. 1.2. Ikiteisminio tyrimo veiksmai: pažintinis aspektas
Būtent ikiteisminio tyrimo veiksmų pažintinis aspektas leidžia atskleisti ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemos vidinę tvarką, išskirti joje grupes elementų turinčių panašių bruožų ir nukreiptus į vienarūšių įvykio pėdsakų atspindėjimą. Panašus požiūris į ikiteisminio tyrimo veiksmus taip pat leidžia atskirti vienas į kitą panašius, bet turinčius specifinį tikslą ikiteisminio tyrimo veiksmus bei patikslinti pažintines galimybes konkretaus ikiteisminio tyrimo veiksmo, remiantis jo vieta ikiteisminio tyrimo sistemoje bei pasirinkti reikalingą ikiteisminio tyrimo veiksmą praktinėje veikloje formuojant būsimus įrodymus.
Ypatingą vietą ikiteisminio tyrimo veiksme užima sąveika ttarp pažinimo objekto, tikslo ir metodų.
Kadangi, pažinimo objektas, atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmą, yra įvykio palikti pėdsakai, reikėtų išsiaiškinti jų ypatybes ir jiems budingus dėsningumus.
Visų pirma, tokie pėdsakai turi bendras savybes nepriklausančias nuo konkretaus įvykio eigos ypatumų. Tai leidžia apibendrinti vienarūšius pėdsakus į specifines grupes su bendromis savybėmis. Pėdsakų klasifikavimo pagrindu gali būti juose užfiksuotos informacijos tam tikri ypatumai, tos informacijos vidinės ir išorinės išraiškos įvairios formos.
Reikšminga pėdsakų savybė yra signalo, perduodančio informaciją prigimtis. Iš šitos pusės ypatingą vietą užima pėdsakai, kuriuose informacija pasireiškia materialių objektų fiziniuose požymiuose pvz. ilgis, forma, tūris, spalva, temperatūra, kvapas ir pan. Tokiais objektais gali būti įvykio vieta, vietovė, patalpos; apžiūros, kratos ir poėmio metu ieškomi daiktai ir dokumentai; jų buvimo vieta; objektai parodami atpažinti; aplinka, kurioje vyksta eksperimentas ir t.t.
Kita, pagal išraiškos būdą, yra verbalinė informacija – informacija išlikusia busimų liudytojų, įtariamųjų bei nukentėjusiųjų sąmonėje.
Pėdsakų klasifikavimo pagrindu taip pat gali būti galimybė arba jos nebuvimas tiesiogiai suvokti informaciją, esančią pėdsake. Tam tikrais atvejais informacija, pasireiškianti fiziniuose požymiuose, arba verbaliniame pranešime tiesiogiai suvokiama prokuroro arba ikiteisminio tyrimo pareigūno. Kitais atvejais ji gali būti neprieinama tiesioginiam suvokimui. Pavyzdžiui, apžiūrint kokį nors dokumentą ikiteisminio tyrimo subjektas gali ir nepastebėti, kad jis yra suklastotas;
neįmanoma pastebėti ant nusikaltimo įrankio mikroskopinių dalelių; apžiūrint lavoną ikiteisminio tyrimo subjektas negali įvertinti vidinių organų būsenos. Pėdsakai, kuriuose yra “paslėptos” informacijos, tai yra tokios informacijos, kuriai suvokti reikia specialių žinių, sudaro savarankišką klasifikacinę grupę.
Kita reikšminga savybė liečia pažinimo objektų sudėtingumą. Ne visada ikiteisminio tyrimo subjektą dominanti informacija yra viename izoliuotame objekte, kaip tai pavyzdžiui būna apžiūros ar apklausos metu. Neretai, norint gauti naujos informacijos ikiteisminio tyrimo subjektas turi sujungti, integruoti du skirtingus objektus, kiekvienas iš kurių turi “savo” ppradinę informaciją, kuri gali būti panaudota formuojant būsimus įrodymus. Atsiranda visiškai naujas, tam tikra prasme, dirbtinai sukurtas, informacinis objektas. Jo suvokimas leidžia gauti informaciją, kuri pagal savo turinį yra daug didesnė negu pradinė. Rezultatas apima ne tik pradinius objektus ir jų elementus, bet ir tam tikrus ryšius tarp pradinių objektų elementų, jų informacinį atitikimą viens kitam ar neatitikimą. Panašiais atvejais kalbama ne apie paprasta informacijos sumavimą iš dviejų šaltinių, o apie kokybiškai naują informaciją, kurią pasiseka išgauti apibendrinant ir palyginant ddvi atskirai egzistuojančias informacines sistemas. Taip pavyzdžiui, parodymų patikrinimo vietoje metu ikiteisminio tyrimo subjektas turi suvokti integruotą informacinę sistemą kurios elementai yra:
a) asmens verbalinis pranešimas,
b) materialios aplinkos požymiai,
c) pirmo ir antro elementų atitikimas arba neatitikimas
. Eksperimento metu panašiai turi būti suvokti santykiai tarp eksperimento sąlygų ir jo rezultato, o parodymo atpažinti metu turi būti suvokiami atpažintini objektai, atpažįstančiojo verbalinis pranešimas ir pranešimo atitikimas su objektų požymiais. Tas pats gali būti pasakyta ir apie akistatą, kurios metu palyginami ir tiriami dviejų asmenų verbaliniai pranešimai.
Taigi, nežiūrint į tai, kad įvykio palikti pėdsakai pasižymi didele įvairove, tarp jų vis dėl to galima išskirti tam tikras pėdsakų grupes, kurios turi esmines bendras savybes. Nors atrodytų, kad kiekvienos tokios grupės tyrimui turėtų būti pritaikytas atitinkantis ikiteisminio tyrimo veiksmas su jam būdingu pažintinių operacijų rinkiniu, iš tikrųjų įstatymo reglamentuotų ikiteisminio tyrimo veiksmų yra daug daugiau, negu tokių tipiškų pėdsakų grupių. Tokie patys pėdsakai gali būti pažinimo objektu įvairiuose ikiteisminio tyrimo vveiksmuose. Pavyzdžiui, informacija išlikusi žmonių sąmonėje gali tapti pažinimo objektu apklausos, akistatos, parodymo atpažinti metu. O materiali įvykio vietos aplinka yra tiriama ne tik apžiūros metu, bet ir kratos metu ir eksperimento metu ir t.t.
Šitą reiškinį galima paaiškinti analizuojant ikiteisminio tyrimo veiksmo tikslą. Įsidėmėtina, kad netikslinga analizuoti tik atskirų ikiteisminio tyrimo veiksmų specifinius tikslus neliečiant tų tikslų bendros charakteristikos. Nes, kaip toliau pamatysime, bendras supratimas apie tikslą, susiejant pažinimo objektus ir metodus ikiteisminio tyrimo veiksmuose, gali padėti analizuojant specifiką kkiekvieno iš jų.
Ikiteisminio tyrimo veiksmo tikslai nėra nustatomi pažinimo subjektu kiekvieną kartą atskirai, o formuluojami iš anksto tam tikrų reikalavimų forma, kaip tai paprastai būna ginant viešuosius ir visuomeninius interesus. Šito ypatumo išraiška gali pasireikšti nurodant ikiteisminio tyrimo veiksmo tikslą įstatyme reglamentuojančiame jo eigą.
Galima teigti, kad ikiteisminio tyrimo veiksmo tikslas galėtų būti įstatyme įtvirtintas galimybės pasiekti tam tikrą pažintinį rezultatą numatymas, kurio pagrindas yra daugkartinis šito rezultato pasiekimas ankstesnėje praktikoje.
Pažintinės veiklos tikslas leidžia išskirti pažinimo objekte tuos jo ypatumus ir savybes, kurie patenkina subjekto konkretų pažintinį poreikį. Ryšium su būsimų įrodymų formavimu ikiteisminio tyrimo veiksmo tikslas apsprendžia jo nuoseklią “specializaciją”, galimybę panaudoti jį siekiant gauti konkrečią ieškomą informaciją. Galima teigti, kad ikiteisminio tyrimo veiksmo specifinis tikslas yra tam tikro pavidalo ir turinio informacijos gavimas iš pažinimo objektų – įvykio pėdsakų. Kitaip tariant, ikiteisminio tyrimo veiksmo tikslas – tai ideali informacija (pagal savo formą ir turinį), kurią būtina gauti ikiteisminio tyrimo subjektui, panaudojant įstatyme numatytus pažinimo budus. Ikiteisminio tyrimo veiksmai skirtingi pagal savo tikslus ir juos atitinkančius metodus leidžia gauti iš tų pačių pažinimo objektų skirtingą, pagal savo turinį ir formą, informaciją.
Norint atskleisti vidinę ikiteisminio tyrimo veiksmų struktūrą, būtina atkreipti dėmesį į įvairius pažinimo metodus, kurie sudaro ttų veiksmų turinį.
Pagal Šeiferį pagrindiniai pažinimo metodai yra:
1) stebėjimas
2) palyginimas
3) matavimas
4) modeliavimas
5) eksperimentas
6) klausinėjimas
7) aprašymas.
Šitie pažinimo metodai dažnai naudojami ne tik praktinėje veikloje nukreiptoje į konkrečių faktų tyrimą, bet ir moksliniuose tyrimuose (kur jie kartais vadinami “faktofiksuojančiais”). Būtent jie ir sudaro pažintinį pagrindą kiekvieno ikiteisminio tyrimo veiksmo. Atliekant apžiūrą ikiteisminio tyrimo subjektas aktyviai naudojasi palyginimo, matavimo ir modeliavimo metodais. Skiriant ekspertizę ir apklausiant liudytoją subjektas užduoda klausimus. Tai leidžia visapusiškai pažinti objektą, gauti informaciją nepasiekiamą pasyviam suvokimui. Žiūrint iš šitos pusės stebėjimas, eksperimentas, klausinėjimas ir .kiti pažinimo metodai yra praktiniai pažintiniai veiksmai, kurie atliekami ikiteisminio tyrimo subjektų pagal tam tikras taisykles, apsprendžiančias ieškomos informacijos suvokimą ir atspindėjimą bylos medžiagoje. Ta informacija vėliau gali ir turi būti panaudota formuojant būsimus įrodymus. Nors Šeiferis nurodo baigtinį sąrašą pagrindinių pažinimo metodų jis neneigia, kad yra ir kitų.
Loginio mąstymo būdai (pvz.analizė ir sintezė, indukcija ir dedukcija) irgi yra pažinimo metodai, naudojami atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus. Tačiau jie neatskleidžia pažinimo objekto specifikos ir dėl to neįeina į ikiteisminio tyrimo veiksmo turinį, kaip savarankiški pažintiniai elementai.
Visi pažinimo metodai apsprendžia faktinių duomenų gavimą, kurie yra būtini siekiant nustatyti tiesą byloje t. y. nukreipti pažinimo tikslui pasiekti. O kai kurie iš jų, kkaip pavyzdžiui, aprašymas ir modeliavimas, dar vykdo duomenų patikrinimo funkciją. Baudžiamojo proceso rėmuose šitie metodai negali būti naudojami savavališkai. Būtent dėl to, įstatymo leidėjas nustato tam tikras taisykles vykdant stebėjimą, klausinėjimą, palyginimą, matavimą, eksperimentą, modeliavimą ir aprašymą ikiteisminio tyrimo veiksmų eigoje. Tokiu būdu įstatymo leidėjas įtvirtina šių pažinimo metodų naudojimo teisines formas ir įteisina ikiteisminio tyrimo subjekto veiksmus, naudojant šiuos pažinimo metodus. Ikiteisminio tyrimo subjekto veiksmai tampa įteisintomis “operacijomis”, kurios atlieka pažintinę ir informacijos patikrinimo funkcijas.
Solovjevas irgi naudoja terminą “operacija” ir teigia, kad teorijoje ryšium su ikiteisminio tyrimo veiksmų sąvokos apibrėžimu, terminas “operacija” naudojamas kaip daug aukštesnio bendrumo struktūrinis elementas negu “būdas”.
Taigi, galima teigti, kad kiekvienas ikiteisminio tyrimo veiksmas yra specifinis kompleksas, kurį sudaro visuma tarpusavyje susijusių operacijų atliekančių pažintinę ir informacijos patikrinimo funkcijas.
Būtina nustatyti, kas sąlygoja kiekvieno ikiteisminio tyrimo veiksmo vidinę konstrukciją, tai yra, kas nulemia kiekvieno ikiteisminio tyrimo veiksmo pažintinių operacijų unikalią visumą, kuri skiria apklausą nuo apžiūros, apžiūrą nuo kratos ir t.t.
Kiekviena pažintinė operacija turi ribotą taikymo sferą. Ji gali būti panaudota tik tos informacijos atspindėjimui, kuri atitinka tai operacijai pagal savo fizinę prigimtį. Pavyzdžiui, informacija išlikusi žmonių sąmonėje nepasiekiama naudojant stebėjimo metodą. Tuo tarpu stebėjimo metodas puikiai apsprendžia efektyvų materialinių
objektų suvokimą. Ir atvirkščiai – asmens klausinėjimas apie tam tikrą materialinį objektą nepilnai atspindi informaciją apie tą objektą. Tuo tarpu klausinėjimas yra puikiai pritaikytas informacijai išlikusiai žmogaus sąmonėje atspindėti.
Ikiteisminio tyrimo veiksmo “specializacija”pagal Šeiferį pasireiškia dar ir tame, kad tikslas vienaip ar kitaip įtakoja vieno ar kito pažinimo metodo pritaikymo formą. Pavyzdžiui jis teigia, kad apžiūros, kratos ir poėmio pagrinde yra viena ir ta pati operacija – stebėjimas. Tačiau jeigu apžiūros atveju stebėjimas atlieka tiek pažintinę, tiek ir paieškos funkciją, ttai kratos atveju paieškos funkcija tampa vadovaujančia, o poėmio atveju jinai susiaurinama iki minimumo. Todėl tardytojo teisė pagal Rusijos Federacijos įstatymus atidaryti užrakintas saugyklas, jeigu jų savininkas atsisako pats tai padaryti kratos arba poėmio metu yra specifinė stebėjimo taisyklė būtent šių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu ir negalioja apžiūros atlikimo metu.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 149 straipsnio 2 dalį darydamas kratą arba poėmį, ikiteisminio tyrimo pareigūnas irgi turi teisę atidaryti užrakintas patalpas ir saugyklas, jeigu atidaryti jas atsisakoma. <
Panašiai kaip kratos, poėmio ir apžiūros atveju skiriasi apžiūros stebėjimo operacijos tvarka nuo asmens apžiūros stebėjimo operacijos tvarkos, kadangi asmens apžiūros .numato ypatingas moralės normų laikymosi garantijas, kurias sąlygoja specifinis asmens apžiūros tikslas – nusikalstamos veikos pėdsakų ir ypatingų žžymių nustatymas ant žmogaus kūno.
Apibendrinant tai, kas buvo ankščiau pasakytą galima teigti, kad vidinė struktūra kiekvieno atskiro ikiteisminio tyrimo veiksmo t.y. tarpusavyje susijusių pažintinių ir informacijos patikrinimo operacijų kompleksas, yra nustatoma ne ikiteisminio tyrimo subjekto ir netgi ne įstatymo leidėjo. Ji yra iš anksto nulemta daugelį kartų pasiteisinusios praktikos, kuri ir suformavo būtent tuos pažintinių ir informacijos patikrinimo operacijų kompleksus, kurie efektyviausiai padeda pasiekti ikiteisminio tyrimo veiksmo tikslą – tam tikros formos ir turinio informacijos gavimą.
Taigi, ikiteisminio tyrimo veiksmas – visuma įstatyme numatytų ir ikiteisminio tyrimo subjektų įgyvendinamų pažintinių, paieškos ir informacijos patvirtinimo operacijų, atitinkančių tam tikro pavidalo įvykio pėdsakų ypatumus ir pritaikytų efektyviai surasti, suvokti ir įtvirtinti tuose pėdsakuose esančią informaciją, kuri galėtų tapti būsimų teisminių įrodymų ppagrindu.
Remiantis ikiteisminio tyrimo veiksmų pažintiniu pagrindu Šeiferis siūlo keletą ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikacijų, kurių visų klasifikavimo pagrindai vienaip ar kitaip susiję su atspindėtų įvykio pėdsakų ypatumais. Tarp jų: ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikacijos pagal faktinių duomenų atspindėjimo metodus, pagal tiesioginį ar netiesioginį informacijos gavimo procesą, pagal atspindėtų objektų sudėtingumą ir pagal ikiteisminio tyrimo veiksmo tikslą.
Apie visas šitas klasifikacijas bus plačiau užsiminta ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemos skyriuje. 1.3. Ikiteisminio tyrimo veiksmai: teisinis aspektas
Nors dauguma ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemos egzistavimo ppriežasčių slypi šių veiksmų pažintinėje pusėje, būtų klaidinga nuvertinti kitą, ne mažiau reikšmingesnę – jų teisinę pusę, o būtent pažintinės veiklos pavaldumą griežtam teisiniam reglamentavimui.
Teisės normų, reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo eigą, galima rasti ir pagrindiniame Lietuvos Respublikos įstatyme. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalį ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras.
Tačiau pagrindinė dalis teisės normų reglamentuojančių ikiteisminį tyrimą, jo subjektų teises ir pareigas ir kartu su tuo ikiteisminio tyrimo veiksmų eigą yra numatyta Lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekse.
Taip pat, palyginus neseniai, 2003 metais pasirodė dar 3 generalinio prokuroro įsakymai:
1) Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas “Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo”
2) Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas “Dėl ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo”
3) Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas “Dėl baudžiamojo proceso dokumentų (blankų) patvirtinimo” ,
kurie visi įsigaliojo kartu su nauju Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu nuo 2003 gegužės 1d.
Jie visi detalizuoja baudžiamojo proceso kodekso normas ir vienaip ar kitaip liečia ikiteisminio tyrimo veiksmų eigą (pvz. pirmas nustato privalomas rekomendacijas dėl fotografavimo, filmavimo, matavimo, rankų antspaudų ir pavyzdžio genetinei daktiloskopijai paėmimo tvarką; antras nustato privalomas rekomendacijas dėl anonimiškumo suteikimo nukentėjusiajam ar liudytojui ir šio sprendimo pprocesinio įforminimo; trečias nustato baigtinį sąrašą baudžiamojo proceso dokumentų daugelis iš kurių yra tiesiogiai susiję su ikiteisminio tyrimo eiga, o kai kurie yra ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolai).
Kaip matome, ikiteisminio tyrimo veiksmai yra gan detaliai reglamentuojami Lietuvos Respublikos norminiuose aktuose ir yra vieni iš teisinio reglamentavimo objektų.
Galima teigi, kad visuma teisės normų, kurios reguliuoja kiekvieną ikiteisminio tyrimo veiksmą turi tam tikrų požymių su kuriais teisės teorijoje siejamas savarankiškas teisės institutas.
Prie tokių požymių yra priskiriami:
1) Specifinė teisinių santykių sritis gana detaliai ir savarankiškai reguliuojama teisės normų apie ikiteisminio tyrimo veiksmus. Tokios normos reguliuoja teisinius santykius kylančius tarp ikiteisminio tyrimo subjektų ir kitų dalyvių formuojant būsimus įrodymus.
2) Tokių teisės normų struktūrinis atskyrimas teisės norminiuose aktuose (Lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekso XVI skyrius). Tuo tarpu teisės normos įtvirtintos kituose norminiuose aktuose aiškiai siejamos su baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintomis normomis ir jas detalizuoja.
3) Specifinė konstrukcija. Nežiūrint į tai, kad yra reikšmingų skirtumų tarp atskirų ikiteisminio tyrimo veiksmų, visuma juos reguliuojančių normų turi tam tikrus panašumus. Jos pasireiškia kaip sutvarkyta pagal bendrą visiems ikiteisminio tyrimo veiksmams principą, taisyklių visuma.
Taigi, žiūrint iš teisės teorijos pusės, galima kalbėti apie apibendrinto ikiteisminio tyrimo veiksmo instituto egzistavimą baudžiamojo proceso teisėje. Ikiteisminio tyrimo vveiksmų bendrų nuostatų išskyrimas, į kurias įeina ikiteisminio tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimas bei specialisto dalyvavimas atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus tai tik paliudija.
Šeiferis taip pat išskiria tris tarpusavy susijusias taisyklių grupes, kurios sudaro struktūrinį ikiteisminio tyrimo veiksmo instituto modelį:
1) taisyklės, nustatančios ikiteisminio tyrimo veiksmo pradžios sąlygas, t.y. jo teisinius pagrindus,
2) taisyklės, nustatančios ikiteisminio tyrimo subjektų ir kitų proceso dalyvių, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja formuojant būs.imus įrodymus, elgesį,
3) taisyklės, numatančios procesinių prievartos priemonių taikymą, siekiant priversti vykdyti ikiteisminio tyrimo veiksmo dalyvius jų pareigas (pvz. atvesdinimas).
Taigi, jeigu šį kartą akcentuoti teisinę ikiteisminio tyrimo veiksmo charakteristiką, jį galima apibrėžti kaip – visuma tarpusavy susijusių taisyklių nustatančių teisinius pagrindus, įgyvendinimo sąlygas, turinį ir formą pažintinių, informacijos patikrinimo ir teisėtumo užtikrinimo operacijų, siekiant surasti, suvokti ir įtvirtinti pėdsakuose esančią informaciją, kuri galėtų tapti būsimų teisminių įrodymų pagrindu.
Pabaigiant nagrinėti ikiteisminio tyrimo veiksmų pažintines ir teisines charakteristikas reikėtų atkreipti dėmesį į jų dar vieną svarbią teisinę charakteristiką.
Ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimas taip pat yra baudžiamojo proceso teisės taikymo aktas. Šiuo atveju pagal Šeiferį, teisės taikymas neapsiriboja vien tik ikiteisminio tyrimo subjekto sprendimo atlikti tam tikrą ikiteisminio tyrimo veiksmą priėmimu, kadangi sekanti po sprendimo jo ir kitų proceso dalyvių
veikla yra daug platesnė negu paprastas pareigų vykdymas.
Sekančiame skyriuje bus pateikta ikiteisminio tyrimo veiksmų sistema, aptarti jos atskiri elementai bei pateikti jų įvairūs klasifikavimo pagrindai. 2.Ikiteisminio tyrimo veiksmų sistema
2.1. Ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemos sąvoka ir jos elementai
Kiekvienas ikiteisminio tyrimo veiksmas turi labai daug individualių savybių. Bet vis dėl to negalima žiūrėti į ikiteisminio tyrimo veiksmus, kaip į vieną nuo kito nepriklausančius busimų įrodymų formavimo būdus. Jie sudaro vieningą organizuotą sistemą.
Sistema – tai visų pirma sutvarkyta, pagal ttam tikras taisykles, visuma elementų, kuri leidžia pasiekti daug reikšmingesnį rezultatą, negu paprasta suma jos sudėtinių elementų.
Vientisa ir iš vidaus organizuota ikiteisminio tyrimo veiksmų visuma, turinti vieningą pažintinį pagrindą ir kurios elementai taip panašiai reglamentuojami įstatymo leidėjo, kad yra pagrindo kalbėti apie ikiteisminio tyrimo veiksmo instituto egzistavimą baudžiamojo proceso teisėje, pilnai atitinka tokį sistemos apibrėžimą.
Ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemingume atsispindi objektyvūs ryšiai tarp tiriamo įvykio pėdsakų. Bet kuris įvykis iš esmės yra kompleksas tarpusavyje susijusių veiksmų, kurie po savęs ppaliko tam tikrus pėdsakus. Atitinkamai, visi pėdsakai yra vienaip ar kitaip susiję įvairiais ryšiais. Būtent dėl to yra tarpusavy susiję visi ikiteisminio tyrimo veiksmai.
Ikiteisminio tyrimo subjekto praktinėje veikloje šitie ryšiai pasireiškia įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, tam, kad ikiteisminio tyrimo subjektas ggalėtų tinkamai atspindėti įsilaužimo pėdsakus, jis turi atlikti apžiūrą tam, kad galėtų pastebėti tam tikrus įsilaužimo pėdsakus, jei reikia atlikti kratą tam, kad surastų įsilaužimo įrankius, paimti pavyzdžius lyginamajam tyrimui, skirti ekspertizę ir t.t. Šia prasme, ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemingumas reiškia tai, kad tam, kad galėtų būti tinkamai atspindėtas, kompleksas tarpusavy susijusių pėdsakų yra būtinas komplekso tarpusavy susijusių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimas, kiekvienas iš kurių papildo kitą, o tam, kad galėtų būti tinkamai atspindėti visi objektyviai įmanomi pėdsakai turi būti panaudota visa ikiteisminio tyrimo veiksmų sistema.
Bet kurio ikiteisminio tyrimo veiksmo pašalinimas iš bendros sistemos sukeltų visos sistemos kokybės praradimą, jos pažintinių galimybių sumažėjimą.
Prieš pradedant kalbėti apie ikiteisminio tyrimo veiksmų visumą kaip apie sistemą reikia iš pradžių išsiaiškinti, kokie eelementai sudaro šitą sistemą.
Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso XVI skyriumi nekelia abejonių sekančių veiksmų priskyrimas prie ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemos elementų:
1) Apklausa
2) Akistata
3) Parodymas atpažinti
4) Parodymų patikrinimas vietoje
5) Eksperimentas
6) Objektų tyrimas
7) Apžiūra
8) Ekspertizės skyrimas
Tačiau, kaip jau buvo minėta, kai kurios iš procesinių prievartos priemonių irgi turi būti priskirtos prie ikiteisminio tyrimo veiksmų, kadangi jos irgi turi tą patį pažintinį pagrindą, kaip ir ankščiau paminėti ikiteisminio tyrimo veiksmai:
9) KKrata
10) Asmens apžiūra
11) Poėmis
12) Pavydžių lyginamajam tyrimui paėmimas
Kalbant apie kitas procesines prievartos priemones reikia paminėti, kad skiriant kardomąsias priemones ikiteisminio tyrimo subjektai siekia užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą. Taip pat siekiama užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.
Taigi, jos neturi jokio pažintinio pagrindo ir negali būti tiesiogiai panaudotos formuojant būsimus teisminius įrodymus.
Taip pat kelia abejonių, ar verta plėsti ikiteisminio tyrimo veiksmų ratą kitomis procesinėmis prievartos priemonėmis.
Pavyzdžiui, pašto siuntų poėmis yra ne kas kita kaip poėmio porūšis. Atvesdinimas iš vis neturi jokio pažintinio pagrindo. Slaptas sekimas autoriaus nuomone labai primena operatyvinį sekimą atliekamą ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat kelia abejonių, ar verta priskirti fotografavimą, filmavimą ir matavimą prie savarankiškų ikiteisminio tyrimo veiksmų, .kadangi jie labiau primena fiksavimo priemonę kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu.
Laikinas sulaikymas irgi beveik neturi jokio pažintinio pagrindo. Baudžiamojo proceso kodekso komentare nurodyta, kad juo siekiama užkirsti kelią tolesnei įtariamojo nusikalstamai veiklai, apriboti galimybę pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, ir taip trukdyti per trumpiausią laiką atlikti tyrimą, atskleisti nusikalstamą veiką baudžiamojoje byloje bei tuojau po nusikalstamos veikos padarymo nustatyti įtariamojo asmenybę. Kaip matome, vienintelis konkrečiai nurodytas pažintinės vveiklos momentas, laikinai sulaikant asmenį, yra įtariamojo asmenybės nustatymas. Vargu ar galima vien dėl to priskirti laikiną sulaikymą prie savarankiškų ikiteisminio tyrimo veiksmų taip kaip tai pavyzdžiui, daro Šeiferis, kuris tam turi daugiau pagrindų, nes savo veikale remiasi Rusijos Federacijos BPK 119 straipsniu, kuris laikiną sulaikymą vadina neatidėtinu ikiteisminio tyrimo veiksmu, kuriuo siekiama nustatyti ir įtvirtinti nusikaltimo pėdsakus. Nežiūrint į tai Solovjevas vis tiek atsisako pripažinti laikiną sulaikymą, kaip savarankišką ikiteisminio tyrimo veiksmą ir netgi abejoja ar verta priskirti pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimą prie savarankiškų ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemos elementų, nors to paties veikalo priede, kuris iliustruoja ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemos funkcionavimą, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas užima toli gražu ne paskutinę vietą.
Taip pat abu autoriai diskutuoja apie turto arešto priskyrimą prie ikiteisminio tyrimo veiksmų, kuris primena LR baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintą laikiną nuosavybės teisės apribojimą, nes jų šalies praktikoje pasitaiko, kai ikiteisminio tyrimo subjektai, bando panaudoti turto arešto protokolą, kaip įrodymą teisme, kuris liudija, kad tam tikras asmuo leidžia sau prabangiai gyventi nors neturi tam pakankamai teisėtų lėšų. Abu autoriai sutinka, kad šita informacija turėtų būti atspindėta ikiteisminio tyrimo metu, bet tam jokiu būdu negalima skirti turto arešto, o tokio protokolo panaudojimas teisme yra turto arešto atlikimo šalutinis rrezultatas.
Taigi, kaip matome, ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemoje galima išskirti baigtinį skaičių savarankiškų ikiteisminio tyrimo veiksmų. Ikiteisminio tyrimo veiksmų
klasifikavimas pagal įvairius pagrindus geriausiai atspindi šios sistemos reikšmę formuojant būsimus įrodymus ir nustatant tiesą byloje. Todėl sekantis skirsnis bus skirtas būtent jų klasifikavimo pagrindams pateikti.
2.2 Ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikavimas
Sistemos pagrindą sudarantys ryšiai geriausiai atskleidžiami išskiriant sistemoje atskiras klasifikacines grupes.
Abipusiai ryšiai tarp ikiteisminio tyrimo veiksmų yra nulemti įvykio pėdsakų ypatumų. Taigi, galima išskirti vienarūšes, pagal savo prigimtį, turinį arba kitus požymius pėdsakų, kuriuose užfiksuoti įvairūs faktiniai duomenys, grupes. Atitinkamai ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemoje galima išskirti pritaikytas šių duomenų atspindėjimui tarpusavyje susijusias ikiteisminio tyrimo veiksmų grupes. Tačiau tai nereiškia, kad nėra kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikacijų, kurių pagrinde yra pavyzdžiui, taktiniai momentai, susiję su konkrečia situacija, kurioje atsirado ikiteisminio tyrimo subjektas. Pavyzdžiui, pirminiai ir antriniai ikiteisminio tyrimo veiksmai, neatidėliotini ir eiliniai ikiteisminio tyrimo veiksmai. Bet apie šitas klasifikacijas truputi vėliau.
Kaip jau buvo minėta, Šeiferis pateikia keturias ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikacijas kurių visų bendras pagrindas yra vienaip ar kitaip susijęs su atspindėtų įvykio pėdsakų ypatumais:
I. pagal pagrindinius faktinių duomenų atspindėjimo metodus:
a) ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurių atlikimo metu pagrindinis faktinių duomenų atspindėjimo metodas yra – klausinėjimas:
1. Apklausa
2.
Akistata
3. Ekspertizės skyrimas .
4. Objektų tyrimas (kai jį atlieka specialistas nesantis ikiteisminio tyrimo subjektu)
Šių veiksmų atlikimo metu ikiteisminio tyrimo subjektas gauna verbalinę informaciją, tai yra kuri iki jos perdavimo ikiteisminio tyrimo subjektui buvo išlikusi žmonių sąmonėje. Ekspertizė ir objektų tyrimas yra priskiriamas šiai grupei todėl, kad pavyzdžiui, skiriant ekspertizę ikiteisminio tyrimo subjektas raštu suformuluoja klausimus, o ekspertas raštu į juos atsako ir jeigu reikia gali būti apklaustas jo duotai išvadai išaiškinti ir papildyti. Ir iš esmės būtų teisinga visada aapklausti ekspertą, po ekspertizės atlikimo, nes taip būtų tiksliausiai atspindėta informaciją.
b) ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurių atlikimo metu pagrindinis faktinių duomenų atspindėjimo metodas – yra stebėjimas:
1. Apžiūra
2. Objektų tyrimas (kai jį atlieka specialistas kuris yra ikiteisminio tyrimo subjektas)
3. Asmens apžiūra
4. Krata
5. Poėmis
6. Pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas
7. Eksperimentas
Šių veiksmų atlikimo metu ikiteisminio tyrimo subjektas tiesiogiai stebi ir jei reikia papildomai naudojasi kitais pažinimo metodais: matavimu, modeliavimu, eksperimentu, siekiant tinkamai atspindėti įvairių materialių objektų fizinius požymius, turinčius reikšmės nustatant tiesą byloje.
c) Ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurių atlikimo metu derinami du pagrindiniai duomenų atspindėjimo metodai – klausinėjimas ir stebėjimas.
1. Parodymas atpažinti
2. Parodymų patikrinimas vietoje
Šių veiksmų atlikimo metu ikiteisminio tyrimo subjektas turi reikalo ne su atskirais izoliuotais pažinimo objektais, o su vienu iintegruotu objektu, kuriam tinkamai atspindėti jis turi derinti ir stebėjimo ir klausinėjimo metodus.
Šios klasifikacijos praktinę reikšmę iš vienos pusės sąlygoja tai, kad ji leidžia atskirti du iš principo skirtingus informacijos gavimo būdus, o iš kitos pusės juos derinti, kai to reikalauja pažinimo objekto ypatumai.
Pavyzdžiui, nukentėjusiojo paaiškinimai apie pavogto daikto ypatingus požymius neturi būti fiksuojami įvykio vietos apžiūros protokole, kadangi šitas veiksmas nepritaikytas tinkamai užfiksuoti verbalinę informaciją. Todėl visi įvairių asmenų paaiškinimai duodami apžiūros, kratos, poėmio ir pan. metu gali liesti tik šių veiksmų eigos sąlygas ir neišeiti už šių rėmu, kad vienas ikiteisminio tyrimo veiksmas nevirstų kito veiksmo surogatu. Taip pavyzdžiui, gali nutikti, kai eksperimento metu yra išklausiami ir fiksuojami įtariamojo parodymai, kuriais jis pripažįsta savo kaltę.
Ir aatvirkščiai, apklausa neturi atstoti kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų, kurie specialiai pritaikyti atspindėti išlikusią materialių objektų fiziniuose požymiuose informaciją, jeigu tie objektai vis dar egzistuoja. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo subjektas neturi remtis liudytojų aprašymais apie tam tikrą daiktą, jeigu jis pats gali asmeniškai jį apžiūrėti, nes atvirkščiai, tiesioginis pažinimas be jokios pateisinamos priežasties būtų pakeistas netiesioginiu.
Trečios veiksmų grupės išskyrimas turi priminti ikiteisminio tyrimo subjektui, kad jis turi reikalą su integruotu pažinimo objektu, kuris tarp jo visų kitų ypatumų reikalauja dar tinkamai dderinti du pagrindinius pažinimo metodus, nesuteikiant ypatingo prioriteto nė vienam iš jų.
II. pagal tiesioginį ar netiesioginį informacijos gavimo būdą:
a) Ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie užtikrina tiesioginį ikiteisminio tyrimo subjekto ieškomų faktinių duomenų atspindėjimą:
Visi ikiteisminio tyrimo veiksmai išskyrus ekspertizę
b) Ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie netiesiogiai atspindi informaciją:
1. Ekspertizės skyrimas
Dauguma ikiteisminio tyrimo veiksmų užtikrina tiesioginį nusikaltimo pėdsakų atspindėjimą. Ta prasme ikiteisminio tyrimo subjektas tiesiogiai (pats asmeniškai arba su specialisto ar vertėjo pagalba) suvokia nusikaltimo pėdsakuose esančią informaciją. Tai yra įmanoma todėl, kad ikiteisminio tyrimo sub.jektas gali pats surasti faktinius duomenis (pamatyti daikto požymius, išgirsti žodžius iš kurių susideda verbalinis pranešimas) ir suvokti jų prasmę (nes jam yra žinoma žodžių ir požymių reikšmė).
Visiškai kitaip vyksta pažinimo procesas ekspertizės atveju. Kadangi pažinimo objektuose užfiksuota “paslėpta” informacija (informacija, kurios turinys ir reikšmė nežinoma ikiteisminio tyrimo subjektui), pažinimas vyksta pagal sudėtingesnę schemą: ekspertas ikiteisminio tyrimo subjekto pavedimu vykdo pažintinę veiklą ir jos rezultatą perduoda jam.
Šita klasifikacija pabrėžia ypatingą ekspertizės vietą ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemoje ir leidžia patikslinti jos pažintinę ir procesinę charakteristiką. O būtent, negalima žiūrėti į ekspertizę, kaip į gryną ikiteisminio tyrimo veiksmą, nes tiesiogines pažintines operacijas ekspertizės metu vykdo ne ikiteisminio tyrimo subjektas, o ekspertas. Ekspertas pats pasirenka ir pažinimo metodus.
Tačiau negalima žiūrėti į ekspertizę, kaip ir į visiškai autonominę pažintinę veiklą, kuri vyksta lygiagrečiai ikiteisminio tyrimo subjekto pažintinės veiklos. Nes per stiprus autonomiškumas, t.y. ryšių tarp ikiteisminio tyrimo subjekto ir eksperto susilpnėjimas gali tapti kliūtimi ekspertui pateiktų objektų visapusiškam pažinimui.
Taigi, reikėtų pripažinti, kad ikiteisminio tyrimo subjekto ir eksperto pažintinės veiklos yra neatsiejamos viena nuo kitos bei kiekviena iš šalių išlaiko savo savarankiškumą. Tačiau, vis tiek negalima laikyti viso ekspertizės proceso ikiteisminio tyrimo veiksmu, o tik ikiteisminio tyrimo subjekto operacijų kompleksą, kuriomis jis nustato pažintinės veiklos programą, sudaro tam tikras sąlygas. Tokie veiksmai gali būti kvalifikuoti kaip ekspertizės skyrimas ir tik tai galima būtų laikyti ikiteisminio tyrimo veiksmu.
Vienas iš eksperto pažintinės veiklos ypatumų, kuris puikiai atspindi jo savarankiškumą yra dar tai, kad jis turi teisę nurodyti ekspertizės akte nustatytas darant ekspertizę aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, dėl kurių jam nebuvo pateikta klausimų.
III. pagal atspindėtų objektų sudėtingumą:
a) Ikiteisminio tyrimo veiksmai nukreipti į izoliuotų objektų atspindėjimą:
1. Apklausa
2. Ekspertizės skyrimas
3. Apžiūra
4. Asmens apžiūra
5. Krata
6. Poėmis
7. Pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas
8. Objektų tyrimas
Į šitą grupę įeina dauguma ikiteisminio tyrimo veiksmų, kurie visi yra nukreipti į izoliuotų informacinių objektų atspindėjimą. Atliekant šiuos ikiteisminio tyrimo veiksmus ikiteisminio tyrimo subjektas apsiriboja informacijos, eesančios kiekviename atskirame objekte (įvykio vietoje, vieno asmens prisiminimuose ir pan.) atskleidimu ir fiksavimu. Panašus objektas irgi gali išsiskirti tam tikru sudėtingumu, pvz. įvykio vieta, susidedanti iš kelių pastatų. Tačiau jis vis tiek lieka izoliuotu, ta prasme, kad informacijos apimtis vis tiek yra apribota tam tikrų “rėmų”(vietovės erdvės, vieno žmogaus atminties apimties ir t.t.)
b) Ikiteisminio tyrimo veiksmai nukreipti į integruotų objektų atspindėjimą:
1. Akistata (dviejų parodymų integracija)
2. Eksperimentas (sąlygų, kuriomis vyksta eksperimentas, su pačiu eksperimentu integracija)
3. Parodymas atpažinti (atpažįstančio asmens verbalinio pranešimo su tam tikro objekto požymiais integracija)
4. Parodymų patikrinimas vietoje (asmens parodymų su vietos aplinkybėmis integracija)
Šitie ikiteisminio tyrimo veiksmai sudaro ypatingą veiksmų grupę. Jie yra nukreipti į daug sudėtingesnius pagal savo struktūrą informacinius objektus, kuriuos tam tikra prasme dirbtinai sukuria ikiteisminio tyrimo subjektas, negu pirmos grupės veiksmai. Ikiteisminio tyrimo subjektas sujungdamas du atskirus izoliuotus objektus, į kuriuos jau buvo ankščiau nukreipęs savo pažintinę veiklą, sukuria visiškai naują – integruotą informacinį objektą, kurio pažinimas leidžia gauti naują informaciją.
Ši klasifikacija turi didelę reikšmę, nes vis.ų pirma, pabrėžia antros grupės veiksmų atlikimo metu gautos informacijos specifiką. Tokios informacijos neįmanoma gauti atlikus pirmos grupės veiksmus, nes atskiruose izoliuotuose objektuose užfiksuotos informacijos atitikimą ar neatitikimą viena
kitai galima nustatyti tik juos integravus, antros grupės veiksmų atlikimo metu.
Taip pat tampa akivaizdu, kodėl visi bandymai praktikoje supaprastinti šitų ikiteisminio tyrimo veiksmų turinį yra neteisėti. Pavyzdžiui, negalima, kad akistata virstų dviejų asmenų apklausa “paeiliui”, neužduodant kiekvienam iš jų klausimų, nukreiptų į prieštaravimo priežasčių nustatymą. Taip pat negalima leisti, kad parodymų patikrinimas vietoje virstų pakartotina apklausa įvykio vietoje, siekiant įtvirtinti įtariamojo prisipažinimą, ir dėl to beveik nesiejant vietovės aplinkybių su įtariamojo parodymais.
IV. pagal ikiteisminio tyrimo veiksmo tikslą (plačiąja prasme, tt.y. ne pagal tikslą susijusį su gautos informacijos turiniu ar forma, o pagal tos informacijos panaudojimo sritį)
a) Ikiteisminio tyrimo veiksmai specialiai nepritaikyti įstatymo leidėjo gautų faktinių duomenų patikrinimui:
1. Apklausa
2. Apžiūra
3. Objektų tyrimas
4. Krata
5. Poėmis
6. Asmens apžiūra
b) Ikiteisminio tyrimo veiksmai specialiai pritaikyti įstatymo leidėjo gautų faktinių duomenų patikrinimui
1. Akistata
2. Parodymų patikrinimas vietoje
3. Eksperimentas
4. Parodymas atpažinti
5. Ekspertizės skyrimas
6. Pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas
Iš pirmo žvilgsnio ikiteisminio tyrimo veiksmų pritaikytų faktinių duomenų patikrinimui išskyrimas neturi pakankamo pagrindo, nes iš esmės vvisi ikiteisminio tyrimo veiksmai tinka faktinių duomenų patikrinimui. Pavyzdžiui, apklausiant liudytoją galima patikrinti įtariamojo parodymus, kuris ankščiau užsiminė liudytojui apie nusikalstamos veikos padarymą; atliekant kratą patikrinami liudytojo parodymai apie įtariamojo dalyvavimą vagystėje ir t.t. Tuo pačiu metu antros grupės veiksmais ggalima ne tik patikrinti gautus faktinius duomenis, bet ir gauti naujos informacijos.
Bet tarp visų šių bendrų bruožų, antros grupės veiksmams yra būdinga dar viena ypatybė, kuri turi svarbią praktinę reikšmę. Visi antros grupės veiksmai yra specialiai pritaikyti įstatymo leidėjo jau gautų faktinių duomenų patikrinimui. Šis tikslas atsispindi būtent šių veiksmų procesinėje formoje: šiuos ikiteisminio tyrimo veiksmus reguliuojančios normos įtvirtina tam tikras taisykles, kurios numato, kaip reikia operuoti jau bylos medžiagoje įtvirtintais duomenimis siekiant juos patikrinti.
Pavyzdžiui LR baudžiamojo proceso kodekso 190 straipsnio 1 dalis nustato, kad: ”Į akistatą gali būti suvedami du pirmiau apklausti asmenys, kurių parodymai iš esmės prieštarauja vieni kitiems, siekiant sužinoti prieštaravimo priežastis ir juos pašalinti.” To paties kodekso 196 straipsnio (dėl parodymų patikrinimo vietoje) 1 ddalis įtvirtina panašią taisyklę. To paties kodekso 191 straipsnio 1 dalis nustato, kad: “Apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti.” To paties kodekso 197 straipsnis (dėl eksperimento) ir 144 straipsnio (dėl pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo) 1 dalis įtvirtina panašias taisykles. O vienas iš dviejų bendrų ekspertizės skyrimo atvejų, kurį numato LR baudžiamojo proceso komentaras yra, kai atlikto objektų tyrimo rezultatai prieštarauja kitai ikiteisminio tyrimo medžiagai.
Kaip jau buvo mminėta, visų šitų veiksmų išskyrimas į atskirą grupę turi tam tikrą praktinę reikšmę. Visų pirma, tampa akivaizdu, kad prieš atliekant visus šiuos veiksmus iš pradžių turi įvykti tam tikrų duomenų, kurie taps patikrinimo dalyku, įtvirtinimas. Taigi, akivaizdu, kad neleistina suvesti du asmenis į akistatą prieš tai, jų neapklausus ir pan.
Taip pat šių veiksmų informacijos patikrinimo funkcijos ignoravimas gali sukelti neigiamas pasekmes. Pavyzdžiui, visiškai prieštarautų įs.tatymams akistatos atlikimas vien tik tam, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas galėtų sukelti įtariamajam sau naudingą įspūdį dėl surinktos apie įtariamąjį informacijos apimtį arba tam, kad “sustiprintų” vieno iš akistatos dalyvių poziciją.
Kaip vėliau pamatysime šita ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikacija yra visiškai tapati kitai ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikacijai, kuri skiria ikiteisminio tyrimo veiksmus į pirminius ir antrinius. Galima netgi teigti, kad mes turime reikalą su viena ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikacija. Tik, jeigu čia yra akcentuojamas ikiteisminio tyrimo veiksmų tikslas, tai ten akcentuojami taktiniai momentai, susiję su konkrečia situacija, kurioje atsidūrė ikiteisminio tyrimo subjektas.
Solovjevas savo veikale akcentuoja būtent šiuos taktinius momentus. Jis žymiai supaprastina Šeiferio klasifikacijas pagal atspindėtų įvykio pėdsakų ypatumus, per daug nesigilindamas į faktinių duomenų atspindėjimo metodus ir objektų sudėtingumą. Jisai paprasčiausiai surūšiuoja ikiteisminio tyrimo veiksmus į dvi grupes pagal tai, kokį išraiškos būdą tturi informacija, kuriai jie pritaikyti atspindėti:
1) informacijai, kuri pasireiškia materialių objektų fiziniuose požymiuose (būsimi daiktiniai įrodymai): krata, poėmis, apžiūra, objektų tyrimas ir pan.
2) informacijai išlikusiai žmonių sąmonėje (būsimi asmeniniai įrodymai): apklausa, akistata, parodymų patikrinimas vietoje, eksperimentas, parodymas atpažinti.
O po to Solovjevas iškart akcentuoja ikiteisminio tyrimo veiksmų eiliškumą ikiteisminio tyrimo metu ir klasifikavimą į pirminius ir antrinius:
a) pirminiai veiksmai – apklausa, apžiūra, objektų tyrimas, krata, poėmis, asmens apžiūra.
b) antriniai veiksmai – parodymas atpažinti, akistata, eksperimentas, parodymų patikrinimas vietoje, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas, ekspertizės skyrimas.
Solovjevas pripažįsta, kad tokį ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikavimą sąlygoja antros grupės veiksmų bendras specifinis tikslas apie kuri rašė Šeiferis savo ketvirtoje ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikacijoje. Tačiau Solovjevas pabrėžia, kad praktikoje visko pasitaiko: kai kuriuos ikiteisminio tyrimo veiksmus gali tekti pakartoti (pvz. apklausa), kai kurie iš viso gali būti nedaromi (pvz. asmens apžiūra), kai kurie pirminiai veiksmai dėl tam tikrų priežasčių negali būti atlikti ikiteisminio tyrimo pradžioje. Todėl ši klasifikacija yra savotiškas atramos taškas ikiteisminio tyrimo subjektams norint susipažinti su konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų eiliškumo ypatumais ir išimtimis. O kadangi, ikiteisminio tyrimo sėkmė daug priklauso nuo tinkamo ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo laiko ir taktiškai teisingo jų derinimo, reikia akcentuoti būtent jų ttaktinius momentus.
Pavyzdžiui, būtų tikslinga iš pradžių atlikti apklausą, po to parodymą atpažinti, vėliau akistatą ir kartais pakartotiną apklausą to paties asmens, jau remiantis kitų veiksmų rezultatais. Arba: apklausa ą eksperimentas, apklausa ą parodymų patikrinimas vietoje. Taip pat galima nustatyti tokį eiliškumą: įvykio vietos apžiūra ą pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas ą ekspertizės skyrimas, apklausa ą krata/poėmis ą objektų tyrimas/apžiūra ą ekspertizės skyrimas.
Gali pasirodyti, kad visos pakartotinos apklausos, apžiūros atliekamos įvairiuose ikiteisminio tyrimo etapuose prieštarauja šiai klasifikacijai, tačiau šitie veiksmai neatstoja kitų sudėtingesnių veiksmų, ir panašiais atvejais atliekami tik, kai dėl tam tikrų objektyvių priežasčių negalėjo būti atlikti ankščiau ar nepasiekė (išvis arba iki galo) savo tikslo.
Yra dar žinoma ir kita ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikacija pagal taktinius momentus, ne tik pagal ikiteisminio tyrimo veiksmų eiliškumą ikiteisminio tyrimo metu. Pavyzdžiui, yra žinomas ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikavimas į:
1) neatidėliotinus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir
2) eilinius ikiteisminio tyrimo veiksmus
Prie pirmo.s grupės veiksmų galima būtų priskirti apklausą, objektų tyrimą, apžiūrą, kratą, poėmį, asmens apžiūrą, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimą ir ekspertizės skyrimą.
Tai yra tokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie atliekami pagal “karštus” pėdsakus, siekiant nustatyti ir įtvirtinti tokius faktinius duomenis, kurie gali išnykti ar gali būti prarasti, sugadinti ar falsifikuoti neatlikus
šių veiksmų laiku.
Pavyzdžiui, LR baudžiamojo proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis nustato, kad: ”.Neatidėliotinais atvejais krata gali būti daroma ir ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu, tačiau šiuo atveju per tris dienas nuo kratos atlikimo turi būti gaunamas ikiteisminio tyrimo patvirtinimas dėl kratos padarymo teisėtumo.”
Kaip matome įstatymo leidėjas netgi numatė tam tikros procesinės formos nesilaikymo atvejus, kai to reikalauja tam tikros objektyvios aplinkybės.
Į pabaiga galima konstatuoti, kad visuma ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikacijų pagal atspindėtų įvykio ppėdsakų ypatumus ir ikiteisminio tyrimo taktinius momentus padeda pasirinkti tinkamą ikiteisminio tyrimo veiksmą ikiteisminio tyrimo metu, ir todėl turi svarbią praktinę reikšmę. Išvados
1.Ikiteisminio tyrimo veiksmai gali būti suprantami tiek plačiąja, tiek siaurąja prasme. Ikiteisminio tyrimo veiksmai plačiąja prasme yra visi procesiniai veiksmai, kuriuos atlieka ikiteisminio tyrimo subjektai remiantis LR baudžiamojo proceso kodeksu ikiteisminio tyrimo metu. Kalbant apie ikiteisminio tyrimo veiksmų sistema turima omeny tik tuos ikiteisminio tyrimo veiksmus, kurie atliekami siekiant surinkti duomenis turinčius reikšmės tiriant nusikalstamos veikos aplinkybes ir nnustatant tiesą byloje, trumpai tariant, tik tyrimo veiksmus.
2. Ikiteisminio tyrimo veiksmų sistema – tai vientisa ir iš vidaus organizuota ikiteisminio tyrimo veiksmų visuma, turinti vieningą pažintinį pagrindą ir kurios elementai turi panašią procesinę formą.
3. Ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemos eelementai yra: apklausa, akistata, parodymas atpažinti, parodymų patikrinimas vietoje, eksperimentas, objektų tyrimas, apžiūra, ekspertizės skyrimas, krata, asmens apžiūra, poėmis, pavydžių lyginamajam tyrimui paėmimas.
4. Sistemos pagrindą sudarantys ryšiai geriausiai atskleidžiami išskiriant sistemoje atskiras klasifikacines grupes.
5. Ikiteisminio tyrimo veiksmai gali būti klasifikuojami pagal atspindėtų įvykio pėdsakų ypatumus (pagal pagrindinius faktinių duomenų atspindėjimo metodus; pagal tiesioginį ar netiesioginį informacijos gavimo būdą; pagal atspindėtų objektų sudėtingumą; pagal ikiteisminio tyrimo veiksmo tikslą) ir pagal ikiteisminio tyrimo taktinius momentus (pagal ikiteisminio tyrimo veiksmų eiliškumą ikiteisminio tyrimo metu bei skirstant į neatidėliotinus ir eilinius ikiteisminio tyrimo veiksmus).
6. Visuma ikiteisminio tyrimo veiksmų klasifikacijų pagal atspindėtų įvykio pėdsakų ypatumus ir ikiteisminio tyrimo taktinius momentus turi svarbią praktinę reikšmę nes leidžia patikslinti pažintines galimybes konkretaus ikiteisminio ttyrimo veiksmo, remiantis jo vieta ikiteisminio tyrimo sistemoje, bei padeda pasirinkti reikalingą ikiteisminio tyrimo veiksmą ikiteisminio tyrimo stadijoje. Literatūros sąrašas
Norminė literatūra
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Žinios, 1992, Nr.33-1014.
2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. – Žinios, 2002, Nr.37-1341.
3. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas “Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo”. – Žinios, 2003, Nr. 39 – 1807.
4. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas “Dėl ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo”. – Žinios, 2003, Nr. 39 – 1805.
5 Lietuvos RRespublikos generalinio prokuroro įsakymas “Dėl baudžiamojo proceso dokumentų (blankų) patvirtinimo”. – Žinios, 2003, Nr. 39 – 1806.
Specialioji literatūra
1. G.Goda, M.Kazlauskas, P. Kuconis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras. I-IV dalys. – Vilnius, 2003.
2. Šeifer S.A. Sledstvennije dejstvija. Sistema i processualnaja forma. – Maskva, 2001.
3. Solovjev A.B. Dokazyvanije v dosudebnych stadijach ugolovnogo processa. – Maskva, 2002.
4. Lupinskaja P. A. Ugolovno – processualnoje pravo Rossijskoj Federaciji. – Maskva, 1998.
