irodinėjimo priemonės CP

KAUNO KOLEGIJA

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

ĮRODINĖJIMO PRIEMONĖS CIVILINIAME PROCESE

CIVILINIO PROCESO TEISĖS REFERATAS

Kaunas, 2004

TURINYS

ĮŽANGA 3

1. ĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE 4

1.1 Įrodinėjimo tikslas 4

1.2 Įrodymai ir jų požymiai 4

1.3. Įrodymų klasifikacija 5

2. Įrodinėjimo priemonės 6

2.1 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai 6

2.2 Liudytojų parodymai 8

2.3. Rašytiniai įrodymai 10

2.4. Daiktiniai įrodymai 13

2.5. Eksperto išvada 14

2.6. Apžiūra 16

2.7. Kitos įrodinėjimo priemonės 17

2.8. Įrodymų užtikrinimas 17

IŠVADOS 19

LITERATŪRA 20

ĮŽANGA

Įrodinėjimas iiš esmės yra logikos dalis, nes kiekviena pažintinė

veikla reikalauja įrodinėti tam tikrus reiškinius ar teiginius. Kurio nors

teisinio teisingumą ar klaidingumą, jo sutikimą ar nesutikimą su tikrove

galima įrodyti tik vadovaujantis logikos dėsniais.

Logikos dėsniais remiantis įrodinėjama ir civiliniame procese,

nes įrodinėjimas teisme taip pat įra loginė, pažintinė veikla. Kita vertus

ji yra ir procesinė pozityviosios teisės normų reguliuojama veikla, nes

pirma, teisminio įrodinėjimo ypatumus lemia įrodinėjimo dalykas, esantis

ne hipotezės, teorijos ar teiginiai, o juridiniai faktai. Antra,

įrodinėjant teisme remiamasi ne moksliniais argumentais, aksiomomis, o

teisminiais įrodymais, t.y. tam tikra informacija, patvirtinančia ar

paneigiančia įrodinėjimo dalyką sudarančius faktus. Įstatymas numato ką

galima laikyti įrodymu, ko negalima, ką reikia įrodinėti ir ko ne. Taigi

teismo procese įrodinėjama tik įstatymo nustatyta tvarka ir priemonėmis.

Daugumoje šalių įrodymai laikomi proceso teisės institutu, todėl

normos, reguliuojančios įrodinėjimą ir įrodymus yra civilinio proceso

įstatymuose.

Įrodymų teorija aiškina daugelį civilinio proceso klausimų:

įrodinėjimo dalyką, įrodinėjimo pareigą ir jos paskirstymą, įrodymų

leistinumą ir sąsajumą, įrodymų rinkimą, pateikimą ir vertinimą,

neįrodinėtinas aplinkybes ir žinoma įrodinėjimo priemones.

LR Civilinio proceso kodekso ( toliau – CPK) 177 straipsnis sako,

kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais

remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra

aplinkybių pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus ir kitokių

aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad jų nėra.

Tokie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis:

1. šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimais ( tiesiogiai ar per

atstovus);

2. liudytojų parodymais;

3. rašytiniais įrodymais;

4. daiktiniais įrodymais;

5. apžiūrų protokolais;

6. ekspertų išvadomis.

Šiame darbe prieš analizuojant aukščiau išvardintas įrodinėjimo

priemones civiliniame procese, pirmame skyriuje trumpai aptariama ir

įrodinėjimo ttikslas, įrodymų požymiai bei jų klasifikacija.

1. ĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE

Tiriant bet kurią civilinę bylą, neišvengiamas atkūrimas. Teismas

nagrinėdamas bylą, konkrečią materialiosios tesės normą turi taikyti jau

iki proceso atsiradusiems šalių tarpusavio santykiams. Siekiant tinkamai

taikyti teisės normą pirmiausiai reikia nustatyti ar tikrai tarp šalių

susiklostę materialieji teisiniai santykiai. Antra, būtina nustatyti tų

santykių rūšį, nes nuo to priklauso, kokia konkreti materialiosios teisės

normos taikytina. Trečia, reikia išsiaiškinti ar tikrai pažeisti vienos

šalies teisės arba interesai ir ar tikrai juos pažeidė atsakovas. Visos

šios aplinkybės paprastai nėra akivaizdžios, jos įvykusios praeityje,

teismas jų nematė ir nežino, todėl prieš taikydamas konkrečią teisės normą,

teismas turi įsitikinti esant aplinkybes, faktus, kuriais grindžiamas

ieškovo reikalavimas. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui,

kai siekiant pagrįsti nurodytus faktus pateikiami, tiriami ir vertinami

įrodymai.

Įstatymas reikalauja, kad teismas savo sprendime nurodytų, kokios

aplinkybės nustatytos, kokiais įrodymais grindžiamos teismo išvados ir kuo

argumentuodamas teismas atmetė kai kuriuos įrodymus.[1] Todėl teismas

negali savo sprendimo grįsti prielaidomis savo samprotavimais, niekuo

nepagrįstais šalių paaiškinimais. Dėl šios priežasties įrodinėjimas svarbus

ir šalims ir teismui.

1.1 Įrodinėjimo tikslas

Dėl įrodinėjimo tikslo nesutarimų teisės doktrinoje nėra.

Pripažįstama, kad šalys įrodinėdamos savo nurodytus faktus, siekia įtikinti

teismą, jog sako tiesą. Taigi galutinis įrodinėjimo tikslas yra nustatyti

tiesą..

CPK 176 straipsnio pirmoje dalyje teigiama, kad įrodinėjimo

tikslas – teismo įsitikinimas esant tam tikras aplinkybes ar jų nesant.

Taigi įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teisėjas būtų visiškai

įsitikinęs. Taigi faktų įrodomumo problema civilinėje byloje spręstina

remiantis tikimybių teorija: faktas gali būti pripažintu įrodytu, jeigu

šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną

išvadą jį esant nei jo nesant.

1.2 Įrodymai ir jų požymiai

Reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės

nustatomos remiantis įrodymais. Įrodymai – tai priemonės, padedančios

aplinkybėms, sudarančioms įrodinėjimo dalyką, tapti žinomomis ir

aiškiomis.[2] Įrodymų sąvoka pateikiama ir CPK 177 straipsnio pirmoje

dalyje. Čia sakoma, kad įrodymais civiliniame procese laikomi bet kokie

faktiniai duomenys, kuriais rremdamasis teismas įstatymo nustatyta tvarka

konstatuoja esant šalių reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančias ir

kitas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes arba jų nesant.

Analizuojant šios normos turinį nesunku nustatyti įrodymų požymius:

1. Bet kuris įrodymas yra tam tikri duomenys, informacija, žinios apie

faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką.

2. Įrodymų turinio, t.y. informacijos ryšys su byla su faktais,

sudarančiais įrodinėjimo dalyką.

3. Tik įstatymo nustatyta procesine tvarka gauta, pateikta, surinkta,

ištirta ir įvertinta informacija gali būti laikoma įrodymu.

4. Įrodinėjimo priemonių leistinumas.

1.3. Įrodymų klasifikacija

Įrodymų skirstymas į rūšis turi ne tik teorinę bet ir praktinę

reikšmę. Tik žinant kokios rūšies įrodymų reikia byloje, taip pat kokios

rūšies yra konkretus byloje jau esantis įrodymas, galima teisingai

nustatyti visas bylos aplinkybes.

Pagal įrodymų turinio, t.y. informacijos, santykio su įrodomuoju

faktu pobūdį įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.

Tiesioginiais laikomi įrodymai, kuriuos ištyrus galima daryti kategorišką

ir vienintelę išvadą dėl įrodymo fakto. Netiesioginiais įrodymais laikoma

informacija, daugiareikšmiškai susijusi su įrodomuoju faktu. Dėl šios

priežasties remiantis vienu netiesioginiu įrodymu negalima daryti

vienintelės kategoriškos išvados dėl įrodomojo fakto.

Pagal informacijos susidarymo ir atsiradimo pobūdį įrodymai

skirstomi į pirminius ir išvestinius. Pirminiais laikomi įrodymai, atsiradę

tiesiogiai iš įrodomojo fakto (dokumentų originalai, įvykį mačiusio

liudytojo parodymai ir t.t.). išvestiniai įrodymai yra informacija, gauta

ne tiesiogiai iš įrodomojo fakto, o iš kitų tarpinių šaltinių (dokumentų

kopijos, įvykio nnemačiusio, bet apie jį girdėjusio iš kito konkretaus

asmens liudytojo parodymai.

Pagal šaltinį įrodymai yra skirstomi į asmeninius, daiktinius ir

mišrius. Asmeniniais laikomi tie, kurių atsiradimo šaltinis yra fizinis

asmuo (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai).

Daiktiniais įrodymais laikomi materialūs objektai, kuriuose glūdi

informacija (daiktai, dokumentai). Mišriais laikomi įrodymai, atsirandantys

kaip fizinio asmens veiklos padarinys, tačiau kuriuose esanti informacija

yra perduodama ne žodžiu, o išreiškiama tam tikrais ženklais, raštu

(rašytiniai įrodymai, eksperto išvada).

Pagal įrodomąją galią įrodymai skirstomi į įrodymus turinčius

didesnę įrodomąją galią arba prima facie įrodymus ir įrodymus turinčius

įprastą įrodomąją galią.

2. Įrodinėjimo priemonės

2.1 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai

Viena dažniausiai praktikoje pasitaikančių įrodinėjimo priemonių

yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai. Žodinio proceso atveju bylos

nagrinėjimas iš esmės visada pradedamas šalių ir trečiųjų asmenų

paaiškinimais (CPK 249 str. 2d.). Paprastai byloje dalyvaujantys asmenys

geriausiai žino bylos aplinkybes, buvusias prieš iškeliant bylą teisme.

Neretai būtent šių asmenų konkretūs veiksmai jų pačių matyti ar girdėti

faktai sukūrė, nutraukė ar pakeitė materialiuosius teisinius santykius, dėl

kurių kilo teisinis ginčas.

Šios įrodinėjimo priemonės ypatumas, kad šalys ir tretieji

asmenys yra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi. Būtent dėl nurodytos

priežasties jų paaiškinimus būtina įvertinti itin atsargiai. Tai nurodoma

ir CPK 186 straipsnio ketvirtoje dalyje, kurioje sakoma, kad šalių ir

trečiųjų asmenų pateikiami jiems žinomų bylai reikšmingų aplinkybių

paaiškinimai turi būti tikrinami ir vertinami teismo

kartu su kitais byloje

esančiais įrodymais.

Kadangi šalys geriausiai žino bylos aplinkybes, jų paaiškinimų

teisingumas ir išsamumas turi lemiamą reikšmę greitam ir operatyviam bylos

teisminiam išnagrinėjimui, t.y. kuo išsamesni yra šalies paaiškinimai, tuo

aiškesnė yra šalies reikalavimų apimtis ir aplinkybės, kuriomis patvirtinti

galėtų būti pateikta papildomų įrodymų.

Kita šios įrodinėjimo priemonės ypatybė, kad šalių ir trečiųjų

asmenų paaiškinimais įgyvendinamas rungimosi principas civiliniame procese,

nes aiškindama bylos aplinkybes šalis nori įrodyti savo reikalavimų

pagrįstumą, t.y. siekia sau palankaus teismo sprendimo.

Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais iš esmės vykdoma CPK 178

straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareiga, todėl galima daryti išvadą, kad

pateikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančių asmenų ne tik teisė bet ir

pareiga. Pagal CPK 186 straipsnį šalys ir tretieji asmenys jiems žinomas

bylai reikšmingas aplinkybes išaiškina teisme per apklausą. Prieš apklausą

apklausiamas asmuo privalo prisiekti.

Kadangi teikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančio asmens ne

tik teisė bet ir pareiga, tai šios teisinės pareigos vykdymas gali būti

užtikrinamas tam tikra prievarta. Šaliai ar trečiajam asmeniui už duotos

priesaikos sulaužymą gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda.

Kita vertus šie asmenys neprivalo pateikti paaiškinimus prieš save (

Konstitucijos 31 str. ). Ši konstitucinė norma įtvirtinta ir CPK 188

straipsnyje, numatančiame, kad šalys, tretieji asmenys turi teisę

atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus klausimus, jeigu tai reikštų

paaiškinimus prieš save, savo šeimos narius ir artimuosius giminaičius. Be

pagrindo atsisakęs apklausos asmuo gali būti nubaustas už priesaikos

sulaužymą, taigi už atsisakymą pateikti nurodyto pobūdžio paaiškinimus,

byloje dalyvaujantiems asmenims negali būti taikomos teisinės sankcijos.

Paaiškinimai pateikiami pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, iš

karto po posėdžio pirmininko pranešimo apie bylą. Paaiškinimai teikiami

žodžiu, tačiau įrodinėjimo priemonė gali būti ir šalių bei trečiųjų asmenų

rašytiniai paaiškinimai, jeigu jie prisiekę teismui (CPK 186 str. 2 d.).

rašytiniai paaiškinimai galimi kai šalys ar tretieji asmenys negali atvykti

į teismą. Iš šalies ar trečiojo asmens, dėl svarbių priežasčių negalinčio

atvykti į teismo posėdį, teismas turi teisę pareikalauti rašytinių įrodymų

arba išimtinais atvejais išklausyti jo buvimo vietoje. Teismas privalo

išklausyti paaiškinimus, tačiau pradėjus teikti paaiškinimus apie

aplinkybes nesusijusias su nagrinėjamos bylos esme, posėdžio pirmininkas

turi teisę nustatyti kalbų trukmę, o ją pažeidus nutraukti byloje

dalyvaujantį asmenį[3].

Šalių iir trečiųjų asmenų vertinimai, nuomonės, spėlionės, jausmai

teikiant paaiškinimus negali būti pripažįstami įrodymais. Teismas privalo

iš pateiktos įvairiapusės ir daugialypės informacijos atrinkti bylai

reikšmingus duomenis. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus galima

skirstyti į dvi rūšis – tvirtinimus ir pripažinimus. Tvirtinimas – tai

šalių ir trečiųjų asmenų pateikta informacija, kuria siekiama įrodyti

faktus, sudarančius reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą. Pripažinimas – tai

byloje dalyvaujančių asmenų teikiama informacija, kuria patvirtinamos

aplinkybės, esančios priešingos šalies reikalavimų ar atsikirtimų

pagrindas. Šalys turi teisę pripažinti faktus, kuriais priešinga proceso

šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus (CPK 187 str. 1d.).

skirtingai nei tvirtinimas, pripažinimas neatitinka faktą pripažįstančios

šalies interesų. Gali būti pripažįstami ne bet kokie, o tik tokie faktai,

kuriais priešinga šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus.

Šalis, kurios pateiktus faktus priešinga šalis pripažįsta, atleidžiama nuo

pareigos įrodinėti pripažintus faktus, o patys faktai tampa nustatyti ir

toliau neįrodinėjami.

Teisme tiek fiziniams tiek juridiniams asmenims atstovauja

atstovai. Lietuvos Aukščiausiojo teismo plenumas 1991 m. kovo 29 d.

nutarimo Nr. 2 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų

reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo praktikoje“ 2 punkte nurodė, kad

teismai gali pripažinti įrodymais fizinių asmenų atstovų pagal įstatymą ir

juridinių asmenų vadovų paaiškinimus. Taigi fizinių ir juridinių asmenų

atstovų, turinčių įgaliojimus atlikti visus procesinius veiksmus,

paaiškinimai, kaip įrodinėjimo priemonė yra tiesiogiai nurodyti ir CPK 52,

54, 55 str.

Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai teismo tiriami ir vertinami

kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant į tai, kad byloje

dalyvaujantys asmenys paprastai geriausiai žino bylai reikšmingas

aplinkybes, tačiau kita vertus, materialiuoju teisiniu požiūriu yra ir

labiau suinteresuoti bylos baigtimi.

2.2 Liudytojų parodymai

Liudytoju laikomas bylos baigtimi teisiškai nesuinteresuotas

fizinis asmuo neatsižvelgiant į jo amžių ar giminystės ryšį su byloje

dalyvaujančiais asmenimis, kuris yra šaukiamas į teismą duoti parodymus

apie jam žinomas reikšmingas ir turinčias ryšį su byla aplinkybes (CPK 189

str.). liudytojas yra įrodymų šaltinis, o liudytojo parodymai parodymai yra

įrodinėjimo priemonė.

Paprastai liudytojas gali būti kiekvienas asmuo, kuriam yra

žinomos kokios nors bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau liudytojo

suinteresuotumas bylos baigtimi gali pasireikšti įvairiai, pavyzdžiui jis

gali būti vienos šalies giminaitis, artimas draugas, kaimynas ar

bendradarbis. Tad prieš išklausydamas liudytojo parodymus teismas privalo

išsiaiškinti jo santykius su byloje dalyvaujančiais asmenimis ir kitas

svarbias aplinkybes galinčias paveikti liudytojo parodymus, t.y. ar

liudytojas yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi

(CPK 192 str. 2 d.).

Asmenys, kurie negali būti šaukiami ir apklausiami kaip

liudytojai šie asmenys:[4]

5. atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje dėl

aplinkybių, kurias jie sužinojo vykdydami atstovo arba gynėjo pareigas.

6. asmenys, kurie dėl fizinių ar psichikos trūkumų nesugeba teisingai

suvokti bylai reikšmingų aplinkybių arba duoti dėl nurodytų aplinkybių

teisingų parodymų.

7. dvasininkai – dėl aplinkybių, kurias sužinojo per tikinčiojo išpažintį.

8. medikai – dėl aplinkybių sudarančių profesinę paslaptį. Išskyrus

atvejus, kai gautas paciento sutikimas.

9. kiti įstatymų nustatyti asmenys.

Nors šaukiamas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti

teisingus parodymus (CPK 191 str. 1 d.), galimi atvejai, kai jis gali

atsisakyti duoti parodymus remiantis jau anksčiau minėta konstitucine

norma, kurioje draudžiama versti duoti parodymus prieš save savo šeimos

narius, ar artimus giminaičius. Ši norma taip pat įtvirtinta ir CPK 191

straipsnio antrojoje dalyje, numatančioje, kad liudytojas gali atsisakyti

duoti parodymus, jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius

ar artimus giminaičius.

Nors CPK 189 straipsnio pirmoje dalyje galimybė būti liudytoju

nesiejama su asmens amžiumi, tačiau nepilnamečio liudytojo apklausa turi

tam tikrų ypatumų. Jaunesni negu 16 m. liudytojas neprisaikdinamas teismui

, tačiau teismas jam privalo išaiškinti pareigą duoti teisingus parodymus

(CPK 194 str. 2 d.). be to apklausiant nepilnametį liudytoją, gali būti

šaukiami dalyvauti jo atstovai pagal įstatymą, t.y. tėvai, globėjai,

rūpintojai, VVTA atstovas. Nurodyti asmenys turi teisę pateikti liudytojui

klausimus, nes jie geriau pažįsta nepilnametį, žino jo būdo bruožus,

galimybes suvokti ir pateikti gaunamą informaciją. Išimtinais atvejais

siekiant apsaugoti nepilnametį liudytoja, jo apklausos laikui teismo

nutartimi byloje dalyvaujantys asmenys gali būti pašalinami iš teismo salės

( CPK 194 str. 3d.).

Liudytojai dažniausiai šaukiami į teismą byloje dalyvaujančių

asmenų prašymu. Kad būtų laikomasi operatyvumo principo, kviestinius į

teismą liudytijus ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 str. 1 d. 3

p.), o atsakovas – atsiliepime į ieškinį (CPK 142 str. 2d. 3 p.) arba

priešieškinėje ( CPK 143 str. 3 d.).

Tam tikrais atvejais liudytojai gali būti kviečiami ne byloje

dalyvaujančių asmenų, bet teismo iniciatyva. Ši nuostata taikytina byloms,

kuriose teismas yra aktyvus: šeimos, darbo ir kai kuriose ypatingosios

teisenos bylose (CPK 375 str. 1 d., 414 str. 1d., 443 str. 8 d.).

Pašauktas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti

teisingus parodymus. Už šios pareigos nevykdymą asmuo

atsako CPK 248

straipsnio antroje dalyje numatyta tvarka ( tokiam asmeniui gali būti

skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda ir teismo nutartimi jis gali būti

atvesdinamas į kitą teismo posėdį).

Liudytojo parodymai duodami teismo posėdyje (CPK 250 str.).

kiekvienas liudytojas kviečiamas į teismo salę ir apklausiamas atskirai.

Tam kad liudytojai negalėtų tarpusavyje bendrauti, apklaustieji lieka

posėdžio salėje, tik tam tikrais atvejais apklaustų liudytojų prašymu

teismas gali leisti liudytojui išeiti iš teismo salės nepasibaigus teismo

posėdžiui.

CPK 192 straipsnio antroje dalyje numatyta galimybė apklausti

liudytoja ne teismo posėdžių salėje, bet jo buvimo vietoje, kai teismo

šaukiamas liudytojas negali atvykti dėl ligos, senatvės, invalidumo ar kitų

teismo pripažintų svarbiomis aplinkybių, o byloje dalyvaujantis asmuo,

kurio iniciatyva kviečiamas liudytojas, negali užtikrinti jo atvykimo.

Tokiu atveju liudytojo parodymai perskaitomi teismo posėdyje byloje

dalyvaujančių asmenų pageidavimu. Tačiau liudytojai negali būti apklausiami

parengiamajame teismo posėdyje (CPK 230 str.)

Duodamas parodymus liudytojas turi teisę naudotis užrašais,

tačiau tik kai parodymai susiję su skaičiais ar kitais duomenimis, kuriuos

sunku atsiminti. Tokie užrašai turi būti pateikti susipažinti teismui ir

byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismo nutartimi šie užrašai gali būti

pridedami prie bylos (CPK 193 str.).

Liudytojo parodymai, kaip įrodinėjimo priemonė turi būti gaunama

tik CPK nustatyta tvarka, o parodymai gauti ne CPK tvarka, pavyzdžiui

parodymai atsiusti teismui paštu, negali būti laikomi įrodymais.

Apklausti liudytojai pakartotinai neapklausiami, nebent prireikus

teismas savo iiniciatyva gali apklausti liudytoją pakartotinai, taip pat

teismas gali tiek savo iniciatyva tiek byloje dalyvaujančių asmenų prašymu

atlikti liudytojų akistatą (CPK 192 str. 7 d.).

Vertindamas liudytojo parodymus teismas privalo atsižvelgti į

daugybę aplinkybių galinčių turėti įtakos jų turiniui, į amžių, sveikatos

būklę, profesiją, išsilavinimą ir kitas asmenines savybes.

2.3. Rašytiniai įrodymai

Rašytiniais įrodymais tokie materialūs daiktai, kuriuose ženklais

išreikšta informacija apie reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes. Toks

rašytinių įrodymų apibrėžimas atspindi pagrindinius ir esminius šios rūšies

įrodymų požymius, tačiau nesuteikia galimybės tiksliai atskirti rašytinius

įrodymus nuo kitų byloje esančių rašytinę formą turinčių įrodymų – byloje

dalyvaujančių asmenų rašytinių paaiškinimų, eksperto išvados akto, kurie

irgi ženklais užfiksuojami popieriuje ir kuriuose taip pat yra reikšmingos

informacijos.

Siekiant atskirti rašytinius įrodymus nuo kitų rūšių įrodymų,

reikia prie jau nurodytų požymių pridėti dar vieną – šių įrodymų kilmę,

šaltinį. Rašytiniai įrodymai paprastai kyla iš asmenų, nesančių byloje

dalyvaujančiais asmenimis ar ekspertais. Taigi rašytiniai įrodymai yra

materialaus pasaulio daiktai, kurių turinys (rašytiniai ženklai), galintis

patvirtinti arba paneigti teismą dominančius faktus yra kilęs ne iš byloje

dalyvaujančių asmenų ar eksperto ir nepriklauso nuo šių asmenų procesinės

padėties.

Materialųjį rašytinių įrodymų pagrindą sudaro bet kokios formos

ir kokybės materialaus pasaulio daiktai (popierius, medis, metalas ar kita

medžiaga ant kurios gali išlikti rašytiniai ženklai). Rašytiniai ženklai

turi būti užrašomi taip, kad ant daikto liktų įskaitomi materialūs šių

ženklų pėdsakai. Rašytiniai žženklai gali būti padaromi cheminiu (rašalu,

tušu, dažais) arba mechaniniu (išdeginant, išgraviruojant ir kt.) būdu.

Pagal CPK 197 straipsnio pirmąją dalį rašytiniai įrodymai yra

dokumentai, dalykinio ar asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai,

kuriuose yra duomenų apie bylai reikšmingas aplinkybes.

Rašytiniu įrodymus galima skirstyti pagal įvairius požymius:

kilmę, formą, turinį arba susidarymo (atsiradimo) procesą.

Pagal informacijos atsiradimo būdą rašytiniai įrodymai skirstomi

į originalius pirminius (originalus) ir antrinius (nuorašus). Šis

skirstymas pagrįstas įstatymu ir turi didelę praktinę reikšmę. CPK 198

straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad rašytiniai įrodymai pateikiami

CPK 114 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y. byloje dalyvaujantys asmenys

privalo pateikti pirminius (originalius) įrodymus arba jų nuorašus,

patvirtintus teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato arba dokumentą

išdavusio ar priėmusio asmens. Taigi įstatymai nenurodo pareigos pateikti

vien pirminius įrodymus, nes pateikiant įrodymą asmuo ne visuomet turi

galimybę pristatyti pirminį įrodymą dėl jo apimties, saugojimo tvarkos ar

kitų priežasčių. Tačiau CPK 114 straipsnio antroje dalyje numatyta teismo

teisė savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu pareikalauti

pateikti rašytinių įrodymų originalus, tai gali būti padaryta suabejojus

dėl pateikto nuorašo tikrumo.

Pagal formą rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tris rūšis:

paprastos rašytinės formos, įstatymo nustatytos formos ir turinio,

patvirtinti notarine tvarka. Skirstymas pagal formą taip pat turi praktinę

reikšmę, nes tik žinant įstatymų reikalavimus, keliamus tam tikro dokumento

formai ir turiniui, galima teisingai įvertinti rašytinį įrodymą.

Dokumentas, kurio turinys ir fforma neatitinka įstatymo reikalavimų neturi

įrodomosios vertės. Tačiau tokie dokumentai gali būti panaudoti, jeigu

registracija turi tik teisės išviešinimo reikšmę, bet jeigu registracija

turi teisę sukuriančią reikšmę, toks dokumentas negali būti tinkama

įrodinėjimo priemonė.

Pagal turinį rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į

tvarkomuosius ir informacinius. Tvarkomaisiais rašytiniais įrodymais

vadinami įrodymai, kurių turinys liudija valinio pobūdžio faktus.

Tvarkomiesiems dokumentams paprastai būdinga ne tik tai, kad juose yra

informacijos, bet ir tai, jog jie sukelia atitinkamų teisinių padarinių.

Tam tikrais atvejais rašytinio įrodymo turinys gali būti ir informacinis ir

tvarkomasis.

Pagal susidarymo (atsiradimo) būda rašytiniai įrodymai gali būti

skirstomi į oficialius (viešuosius) ir asmeninius (privačius). Šis

skirstymas pateiktas CPK 197 straipsnio pirmoje dalyje. Asmeniniais

pripažintini iš privačių fizinių ar juridinių asmenų kilę rašytiniai

įrodymai (susirašinėjimas, užrašai, korespondencija). Valstybės ar

savivaldybių institucijų išduoti, kitų valstybės asmenų pagal kompetenciją

patvirtinti dokumentai pripažįstami oficialiais rašytiniais įrodymais,

turinčiais didesnę įrodomąją galią (prima facie).

Rašytinius įrodymus, kaip ir daugelį kitų įrodymų pateikia byloje

dalyvaujantys asmenys, tačiau tam tikrais atvejais juos gali išreikalauti

teismas (CPK 198 str. 1 d.). asmuo rašytinį įrodymą, kuriuo grindžia

procesinio dokumento turinį, privalo pateikti įstatymo nustatyta tvarka.

Negalėdami patys gauti rašytinių įrodymų gali raštu arba žodžiu prašyti

teismą išreikalauti atitinkamą rašytinį įrodymą. Tokiame prašyme turi būti

nurodytas:

• reikalaujamas rašytinis įrodymas;

• aplinkybės dėl kurių yra pagrindo manyti, kad atitinkamą įrodymą

turi prašyme nurodytas asmuo;

• aaplinkybės, kurias gali patvirtinti reikalaujamas įrodymas.

Rašytiniai įrodymai gali būti renkami tokiais būdais:

1. teismas išreikalauja rašytinius įrodymus iš juos turinčių fizinio ar

juridinių asmenų. Asmuo neprivalo pateikti rašytinių įrodymų ir kai

turi teisę atsisakyti būti apklausiamas ar duoti parodymus, jei tai

reikštų parodymus prieš save, savo šeimą ar artimus giminaičius (CPK

199 str. 3d.)

2. asmeniui, prašančiam išreikalauti įrodymą, teismas gali duoti teisės

gauti reikalaujamą rašytinį įrodymą liudijimą, tačiau pažymėtina,

kad teismas neturi teisės savo iniciatyva įpareigoti asmenį gauti

įrodymą, jeigu pats asmuo nesutinka šito padaryti. Taip pat

rašytinius įrodymus gali išreikalauti advokatai bei jų padėjėjai;

3. užsienio valstybėse esantys įrodymai renkami teismo pavedimo tvarka,

vadovaujantis tarptautinių tesinės pagalbos sutarčių ir 1970 m. kovo

18 d. Hagos konvencijos dėl įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose

paėmimo užsienyje nustatytomis taisyklėmis.

Asmenys neturėdami galimybės pateikti teismui reikalaujamą

įrodymą, privalo apie tai pranešti teismui nurodydami įrodymo nepateikimo

priežastis (CPK 199 str.). Jeigu teismui reikalingus įrodymus sunku

pateikti, pavyzdžiui dėl jų didelės apimties, teismas gali pareikalauti

pateikti nustatyta tvarka patvirtintus išrašus arba tokius įrodymus

apžiūrėti ir ištirti jų buvimo vietoje (CPK 199 str. 7 d.).

Kartu su atitinkamais procesiniais dokumentais asmuo privalo

pateikti tiek rašytinio įrodymo nuorašų, kiek yra byloje dalyvaujančių

asmenų, o jeigu dokumentas yra surašytas ne valstybine kalba, kartu turi

pateikti

ir nustatyta tvarka patvirtintą jo vertimą į valstybinę kalbą (CPK

198str 2 d.)

Rašytiniai įrodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje ir

pateikiami susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims, išskyrus atvejus,

kai jie su šiais įrodymais jau yra susipažinę iki teismo posėdžio pradžios.

Esantys byloje rašytinių įrodymų nuorašai kartu su procesiniais dokumentais

išsiunčiami byloje dalyvaujantiems asmenims, todėl nėra būtina šiuos

įrodymus pateikti dar kartą susipažinti teismo posėdyje. Reikiamais

atvejais rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami susipažinti liudytojui ar

ekspertui, siekiant nustatyti tam tikras aplinkybes.

Bendrosios teisės procesui būdinga ir tai, kad šalys privalo

visus rrašytinius įrodymus atskleisti dar iki teismo posėdžio pradžios.

Teisinės sistemos valstybėse paplitęs ir kompiuterinių duomenų, kaip

rašytinių įrodymų naudojimas. CPK 198 straipsnio antrojoje dalyje sakoma,

jog rašytinės formos dokumentui prilyginami tam tikri dokumentai, perduoti

telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Šiuo metu vis daugiau komercinių

santykių vykdomi panaudojant elektronines komunikacijos priemones. Tokiu

būdu ne mažai įmonių keičiasi informacija, derasi dėl sandorių, priima

vartotojų skundus, netgi sudaro sandorius – pateikdamos užsakymus

elektroniniu paštu ar parduodamos prekes Interneto parduotuvėse. Kai kurie

specialūs teisės aktai netgi įtvirtina konkrečius elektroninius

instrumentus. Aišku, kad visi pirmiau nurodyti santykiai neretai turi

teisinę reikšmę ir teisė privalo užtikrinti šių santykių teisinį tikrumą ir

aiškumą bei jų dalyvių teisėtų interesų gynimą teisinėmis valstybės

prievartos priemonėmis. Taigi šiame kontekste ypač svarbus elektroninių

duomenų kaip įrodinėjimo priemonės leistinumas civiliniame procese.

Lietuvoje elektroninių duomenų naudojimui teismo procese dėmesio

skirta nnedaug – juos iš dalies reglamentuoja naujasis Elektroninio parašo

įstatymas, jie numatyti Elektroninės prekybos įstatymo projekte bei CPK 198

straipsnio antroje dalyje. Šiame straipsnyje apžvelgtos pagrindinės

elektroninių duomenų naudojimo civiliniame procese galimybės, būdai bei

problemos.

2.4. Daiktiniai įrodymai

Daiktiniai įrodymai – tai daiktai, kurie dėl savo ypatingų

savybių arba patys savaime gali būti priemonė padedanti nustatyti bylai

reikšmingas aplinkybes[5]. Dažniausiai tai materialūs daiktai, kurių

buvimas, išorė, kokybė ar kitos savybės, buvimo vieta, taip pat ant kurių

palikti pėdsakai ir kiti požymiai galintis patvirtinti arba paneigti tam

tikras bylai reikšmingas aplinkybes. Vertindamas šiuos įrodymus teismas

gali nustatyti padarytos turtinės žalos dydį, įgytos prekės kokybę, daikto

vertę ir kita. Daiktiniai įrodymai gali būti patys įvairiausi daiktai:

apgadintas arba neapgadintas automobilis, įvairios paskirties patalpos ar

statiniai, įrengimai, prietaisai, įrankiai, baldai, drabužiai ir t.t.

Daiktinius įrodymus teismui ppateikia byloje dalyvaujantys asmenys

arba juos išreikalauja teismas ( CPK 206 str. 1 d.). negalintys patys gauti

reikalingų daiktinių įrodymų byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti

teismą juos išreikalauti. Tokį prašymą būtina pareikšti procesiniuose arba

paruošiamuosiuose dokumentuose, išimtiniais atvejais žodžiu teismo

posėdyje.

Daiktiniai įrodymai yra pateikiami tiesiogiai bylą nagrinėjančiam

teismui arba išduodami prašančiam išreikalauti įrodymą asmeniui,

pateikusiam liudijimą. Teismui pateikti daiktiniai įrodymai yra laikomi

byloje arba perduodami pagal specialų apyrašą į teismo daiktinių įrodymų

saugojimo kamerą. Įrodymai, kurių negalima atgabenti į teismą, saugojami

buvimo vietoje ir ten apžiūrimi (CPK 208 str. 33 d.). teismas privalo imtis

priemonių, kad daiktiniai įrodymai išliktų nepakitę, nes svarbu išsaugoti

jų įrodomąsias savybes. Paprastai tam galima imtis laikinųjų apsaugos

priemonių.

Daiktiniai įrodymai tiesiogiai apžiūrimi teismo posėdyje: teismas

vizualiai apžiūri daiktinį įrodymą ir ištiria jo savybes, požymius,

ypatumus reikšmingus nagrinėjamai bylai. Kartu sudaroma galimybė

susipažinti su įrodymais visiems byloje dalyvaujantiems asmenims, o

prireikus ir ekspertams bei liudytojams. Tačiau reikia pabrėžti, kad

Lietuvos teismuose daiktiniai įrodymai kaip įrodinėjimo priemonė naudojama

gana retai.

2.5. Eksperto išvada

Ekspertizės skyrimo pagrindas yra poreikis išsiaiškinti tam

tikrus bylai reikšmingus klausimus, kurių negalima išsiaiškinti be

specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 str. 1

d.). taigi gali būti skiriama tokių sričių ekspertizė:

o mokslo – įvairių mokslo sričių;

o meno;

o technikos;

o amato;

o medicinos;

o kitų sričių.

Taigi, eksperto išvada – tai įstatymų nustatyta tvarka paskirto

asmens, turinčio specialų mokslo, technikos, amato, ar kitų sričių žinių,

raštu išdėstyta nuomonė, gauta atlikus tam tikrus tyrimus siekiant atsakyti

į teismo pateiktus klausimus.[6]

Ekspertizę gali skirti tik teismas, tačiau visais atvejais

atsižvelgiama į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę. Šalis inicijuodama

ekspertizės skyrimą, privalo nurodyti aplinkybes, kurias būtina nustatyti

ir ekspertui pateiktinus klausimus. Šalies prašymai skirti ekspertizę

išdėstomi procesiniuose arba paruošiamuosiuose dokumentuose, nors tokius

prašymus galima pateikti ir žodžiu teismo posėdyje. Ekspertizė gali būti

skiriama rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui ir nagrinėjant bylą.

Paskyrus ekspertizę teismo nutartimi, bylos nagrinėjimas gali būti

sustabdytas (CPK 164 str. 2 d.). teismo nutartis skirti ar neskirti

ekspertizę yra neskundžiama, tačiau gali būti skundžiama nutartis

sustabdyti bylą (CPK 165 str.).

Nutarties skirti ekspertizę motyvuotoje dalyje aprašomos bylos

aplinkybės, susijusios su ekspertizės dalyku, ir nurodomas ekspertizės

skyrimo pagrindas. Ekspertui pateikiami klausimai turi būti susiję su jo o

ne su teismo kompetencija. Rezoliucinėje teismo nutarties dalyje nurodomi

aiškūs ir tikslūs, be dviprasmybių klausimai. Ekspertu paskirtas asmuo

privalo atvykti teismo šaukimu ir pateikti nešališką išvadą jam pateiktais

klausimais (CPK 214 str. 1 d. ). Ekspertas turi teisę atsisakyti pateikti

išvadą, jeigu mano, kad išvadai nepakanka medžiagos arba jam pateiktas

klausimas viršijo jo kvalifikaciją ar kompetenciją ( CPK 214 str. 3 d.).

Teismų praktikoje dažniausios tokių rūšių ekspertizės:

1. rašysenos ekspertizė, kai reikia nustatyti asmenis rašiusius ar

pasirašiusius tam tikrą dokumentą, rašto klastojimo atvejus.

2. psichiatrinė ekspertizė, kai reikia nustatyti fizinio asmens psichikos

būklę siekiant nuspręsti dėl asmens veiksnumo arba atsakyti į klausimą

ar asmuo tam tikru momentu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos

valdyti.

3. psichologinė ekspertizė, kai nustatomas asmens gebėjimas suprasti

bylos aplinkybes ir nepilnamečio asmens gebėjimą suvokti ir valdyti savo

veiksmus, atsižvelgiant į individualius psichologinius ir amžiaus

ypatumus.

4. narkologinė ekspertizė, kai siekiama pripažinti asmenį ribotai

veiksniu dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar

toksinėmis priemonėmis, išnagrinėti medicinos apžiūros išvadas dėl

asmens neblaivumo ar girtumo laipsnio nustatymo;

5. dokumentų ekspertizė dėl dokumentų turinio tapatybės ar suklastojimo,

dokumento amybos būdo, laiko ir kitų aplinkybių;

6. medicinos ekspertizė, kai ginčijama tėvystė, siekiama nustatyti asmens

kūno sužalojimo, darbingumo netekimo procentą;

7. autorystės ekspertizė, kai nustatomas neredaguoto kūrinio autorius;

8. buhalterinė ekspertizė, kai nustatomas materialiųjų vertybių ir pinigų

trūkumas, turtinės žalos dydis;

9. finansų ekspertizė, kai siekiama nustatyti įmonių nemokumą bankroto

bylose, mokesčių mokėjimo tvarką ir pažeidimus vykdant kredito ir

finansų operacijas;

10. autotechninė ekspertizė, kai siekiama išsiaiškinti transporto priemonės

gedimus, jų atsiradimo aplinkybes, autoįvykio mechanizmą;

11. techninės darbų saugos ekspertizė, kuria nustatomas nelaimingų

atsitikimų darbe techninės priežastys, darbo sąlygų sutikimas su

nustatytais reikalavimais;

12. prekinė ekspertizė, kai ginčijama sugadinto automobilio remonto,

sugadintų baldų ar kitų daiktų vertė;

13. turto ar verslo vertinimo ekspertizė, kai siekiama nustatyti

nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, taip pat verslo vertę;

14. statinių projektavimo, statybos, statinių projektų ekspertizė, kai

ginčijama namų, butų ar kitų statinių statybos vertė.

Paskyręs ekspertizę teismas kartu su nutartimi skirti ekspertizę

pateikia ekspertui ir daiktus bei dokumentus, kurie turi būti ištirti,

dažniausiai ekspertui pateikiama ir visa civilinė byla. Ekspertizės eiga,

rezultatai ir išvada išdėstoma ekspertizės akte. Ekspertizės aktą sudaro

įvadinė, tiriamoji ir išvadų dalys. Pagal atsakymų į teismo klausimus

eksperto išvada gali būti trijų rūšių: kategoriška, tikėtina ir

išvada, kad

į teismo klausimus negalim atsakyti.

Vadovaujantis CPK 218 straipsniu, eksperto išvada teismui nėra

privaloma, t.y. ji yra vertinama pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįsta

visapusišku objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Jeigu ekspertizės

išvada nepakankamai aiški ar išsami, teismas gali skirti papildomą

ekspertizę tam pačiam ekspertui, tačiau jei kyla abejonių dėl eksperto

išvados pagrįstumo, teismas gali skirti pakartotinę ekspertizę kitiems

ekspertams (CPK 219 str. 2 d.).

Vertinant eksperto išvadą, tam tikrų kategorijų, pavyzdžiui,

ypatingąja teisena nagrinėjamose asmens pripažinimo neveiksniu, tėvystės

nustatymo bylose ekspertizė yra prima facie įrodymas, nes atsakovo

pareikštas eekspertizės atsisakymas gali būti laikomas tėvystės įrodymu.

2.6. Apžiūra

Apžiūros atlikimo pagrindas – teismo ir byloje dalyvaujančių

asmenų poreikis vietoje išsiaiškinti tam tikras bylai reikšmingas

aplinkybes. Pagal CPK 210 straipsnio pirmąją dalį prireikus ištirti bylos

aplinkybes teismas savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu

gali skirti daiktinių ir rašytinių įrodymų apžiūrą jų buvimo vietoje arba

vietos apžiūrą. Taigi apžiūros protokolas, kaip įrodinėjimo priemonė yra

įstatymo nustatyta tvarka apžiūrėjus daiktinius arba rašytinius įrodymus ir

įvykio vietą raštu užfiksuotos bylai reikšmingos aplinkybės.

Daiktinius arba rašytinius įrodymus, kurių negalima pristatyti į

teimą, teismas apžiūri ir ištiria jų buvimo vietoje. Vizualiai apžiūrėdamas

įrodymą, teismas nustato tam tikrus išorinius jo požymius, savybes

ypatumus. Apžiūra gali būti skiriama tiek rengiantis tiek vykstant

teisminiam bylos nagrinėjimui. Byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti

atlikti apžiūra pateikdami procesinius dokumentus arba žodžiu teismo

posėdyje.

Apžiūrą atlieka visos sudėties teismas. Byloje dalyvaujantiems

asmenims pranešama apie apžiūros laiką ir vietą, išskyrus, kai apžiūra

atliekama teismo posėdyje. Dėl atliktų apžiūros veiksmų ir rezultatų

surašomas apžiūros protokolas, jį pasirašo visos sudėties teismas ir kiti

apžiūroje dalyvavę asmenys ( CPK 210 str. 4 d.). atsižvelgiant į šios

įrodinėjimo priemonės specifiką, prie apžiūros protokolo pridedami visi

teismo sudaryti ar patvirtinti planai, brėžiniai, nuotraukos ar vaizdo

įrašai.

Vietos apžiūra teismų praktikoje gana reta, nors šitaip teismas

galėtų tiesiogiai išsiaiškinti daugelį bylai reikšmingų aplinkybių,

tiesiogiai ištirti daiktinius ar rašytinius įrodymus.

2.7. Kitos įrodinėjimo priemonės

Pagal CPK 220 straipsnio trečiąją dalį kitos įrodinėjimo

priemonės gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, tačiau šie daiktai

gali būti įrodinėjimo priemonės tik tada, kai jie padaryti nepažeidžiant

įstatymų.

Teismų praktikoje byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami įrodyti

bylai reikšmingas aplinkybes, dažnai ppateikia nuotraukas, vaizdo ar garso

įrašus. Tačiau tokie bylai reikšmingi įrodymai turi būti užfiksuoti prieš

iškeliant bylą teisme. Kai įrašinėjama, filmuojama ar fotografuojama

tiriant įrodymus teisme, tai tokie įrašai tėra sudedamoji procesinių

veiksmų dalis.

Svarbiausias reikalavimas keliamas tokioms įrodinėjimo priemonėms

yra jų atsiradimas nepažeidžiant įstatymų. Nuotraukos, vaizdo ar garso

įrašai, kaip įrodymai pateikti teismui, ištiriami teismo posėdyje.

2.8. Įrodymų užtikrinimas

Įrodymų užtikrinimas – tai įstatymo nustatyta tvarka įrodymų

išsaugojimas ir užfiksavimas esant realiam pavojui, jog iki bylos teisminio

išnagrinėjimo bylai reikšminga informacija neišliks arba pagrindo manyti,

kad gauti minėtą iinformaciją vėliau taptų negalima arba sunku.[7]

Įrodymų užtikrinimo priemonės suteikia galimybę užfiksuoti ir

išsaugoti įrodymus. Asmuo turintis pagrindo manyti, kad vėliau taps

negalima ar sunku pateikti įrodymus, gali prašyti teismo juos užtikrinti.

Pareiškimas užtikrinti įrodymus paduodamas teismui, kurio veikos

teritorijoje yra prašomas užtikrinti įrodymas. Gali būti užtikrinamos visos

įrodinėjimo priemonės. Pavyzdžiui gali būti iš anksto apklausiami

liudytojai, apžiūrimi daiktiniai ar rašytiniai įrodymai ir surašomas

apžiūros protokolas, atliekama ekspertizė.

IŠVADOS

Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti

aplinkybes, kuriomis ji remiasi, taigi šalis turi ne tik teisę, bet ir

pareigą naudotis aukščiau analizuotomis įrodinėjimo priemonėmis. Įrodinėti

privalo ne tik šalys, bet ir visi kiti įrodinėjimo subjektai. Tam tikra

įrodinėjimo pareiga turi ir teismas.

Teismas atsako už civilinio proceso įstatymų reguliuojančių

įrodinėjimą laikymąsi ir tinkamą taikymą, tik teismas galutiniai įvertina

įrodymus, nustato jų sasajumą ir leistinumą. Taigi teismas tik kontroliuoja

įrodinėjimo procesą ir baigia galutinę jo stadiją įvertindamas šalių

pateiktus įrodymus.

Kiekvienoje byloje svarbu nustatyti ką šalys privalo įrodyti. Ir

tuomet tolesnė teismo eiga ir priimtas sprendimas priklauso tik nuo to kaip

byloje dalyvaujantys asmenys sugebėjo įrodyti bylai reikšmingas aplinkybes.

Taigi įrodinėjimo priemonės yra labai svarbi teisminio proceso dalis, nuo

kurios priklauso bylos baigtis.

LITERATŪRA

Lietuvos Respublikos Konstitucija. Žin., 1992, Nr. 33.

Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas. Žin., 2002, Nr. 36 – 1340.

E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I tomas/

Justicija/ VVilnius. – 2003m.

Mikelėnas V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. Vilnius.: Justitia., 1997.

– 400p.

http://www.itc.tf.vu.lt/mokslas/justitia2.doc

Lietuvos Aukščiausiojo teismo plenumo 1991 m. kovo 29 d. nutarimas Nr. 2

„Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reguliuojančių

įrodinėjimą, taikymo praktikoje“

———————–

[1] CPK 265, 270 str.

[2] E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I

tomas/ Justicija/ Vilnius. – 2003m.

[3] CPK 255 str.

[4] CPK 189 str.

[5] CPK 204 str.

[6] E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I

tomas/ Justicija/ Vilnius. – 2003m.

[7] E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I

tomas/ Justicija/ Vilnius. – 2003m.