Islama

Kas yra Islamas ir kas yra Musulmonai?

Žvelgiant iš lingvistinių (kalbinių) arabų kalbos ištakų, žodis “Islamas” reiškia pasiekti taiką – taiką su Dievu, taiką su savimi ir taiką su Dievo kūriniais per nuolankumą Dievui ir įsipareigojimą Jo pamokymams ir vadovavimams.

Islamas pradėtas skelbti Mekoje apie 610m. Tuo metu Arabijoje vyravavo viena iš senųjų semitų religijų atmainų. Daug kur stūgsojo šventyklos įvairiems dievams ir deivėms. Tačiau buvo paplitęs ir tikėjimas aukščiausiu dievu – Alachu. Kiti dievai buvo laikomi angelais, maldinidkai į juos kreipdavosi, kkad užtartų prieš Aukščiausiąjį dievą, išprašytų malonių.

Daugelis arabų buvo kilę iš klajoklių genčių ir labiau pasitikėjo žmonių sumanumu negu Dievo galia. Jie tikėjo, jog visa, kas vyksta, yra nulemta Likimo arba Laiko, ir į tai žiūrėjo ne kaip į garbinimo objektą, o paprasčiausiaikaip į „įvykių ratą“. Kai kurios iš tų genčių arba bent jų dalysperėmė krikščionybę; Medinoje ir kitosevakarinės Arabijos vietovėse buvo ir žydų bendruomenių- taigi arabams nebuvo svetimos ir kai kurios judėjų bei Krikščionių idėjos.

Islamas nėra nauja religija, bet ppaskutinė svarbiausios tiesos, kurią Dievas atskleidė per Jo pranašus kiekvienam žmogui, kulminacija ir atlikimas. Penktadaliui viso pasaulio populiacijos Islamas yra ne tik asmeninė religija, bet ir pilnas gyvenimo būdas.

Musulmonais yra daugiau nei milijardas žmonių visame pasaulyje – įvairių rasių, tautybių iir kultūrų, nuo Indonezijos iki Afrikos, nuo Niu Jorko iki Arabų šalių.

Tik 18% Musulmonų gyvena Arabų šalyse; penktadalis gyvena Afrikoje prie Saharos; ir didžiausia pasaulyje Musulmonų bendruomenė gyvena Indonezijoje. Azijoje Musulmonai sudaro žymias dalis, o Centrinės Azijos respublikose, Indijoje, Kinijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Rytų ir Vakarų Europoje ši religija sudaro mažumas.

Musulmonai tiki į Vienintelį, Neprilygstamą, Gailestingąjį Dievą – Vienintelį Visatos Kūrėją, Išlaikytoją ir Puoselėtoją; tiki į Angelus, kuriuos Jis sukūrė; tiki į Pranašus, per kuriuos Jis perdavė Savo apreiškimus žmonijai; tiki į Teismo Dieną ir į asmeninę atskaitomybę už savo veiksmus; tiki į visišką Dievo valdžią mūsų likimams, ar jie būtų geri, ar blogi; ir tiki į gyvenimą po mirties.

Musulmonai tiki, kad Dievas atsiuntė savo pasiuntinius ir pranašus visiems žžmonėms pradedant nuo Adomo (Adam) ir įtraukiant Nojų (Nuh), Abraomą (Ibrahim), (Lut), Ismailį (Isma’il), Izaoką (Ishaq), Džeikobą (Ya’qub), Džozefą (Yusuf), (Ayb), Mozę (Musa), (Harun), Deividą (Dawud), Salamoną (Sulayman), (Ilyas), (Yunus), Joną Baptistą (Yahya) ir Jėzų (‘Isa); telaimina Dievas juos visus.

Paskutinė Dievo žinia žmonijai, amžinos žinios patvirtinimas ir viso, kas įvyko anksčiau, susumavimas, buvo atskleista Paskutiniam Pranašui Mohamedui (telaimina jį Viešpats) per Arkangelą Gabrielį.

Musulmonu tampama tikint ir skelbiant: “Liudiju, kad nėra kito Dievo, išskyrus Allahą ir kad Mohamedas yra paskutinis Jo ppranašas”. Šiuo pareiškimu tikintysis praneša jo ar jos tikėjimą visais Dievo pasiuntiniais ir jų atneštais Šv.Raštais (pirmykštėje originalioje formoje).

Kas yra Mohamedas?

Mohamedas gimė Mekoje 570m.po Kr., per istorinį laikotarpį, kurį europiečiai vadina Viduramžiais. Mohamedo tėvas buvo ‘Abd Allah, bajoras iš Quraysh genties. Jis mirė prieš gimstant Mohametui, o jo motina, Aminah, mirė po trumpo laikotarpio. Mohamedą išaugino jo dėdė, Abu Talib.

Pranašas Mahometas (Muhammad, Mahomet, Mahmud) gimė galingos Quaraysh genties – tradiciškai valdžiusios pagoniškąjį Mekos (Mecca, Makkah, Bakka, Baca) miestą – Bani Hashim atšakoje. Jis priklausė pranašo Izmailo giminei pagal šio antrąjį sūnų Kedar’ą. Jo tėvas Abdullah kelias savaites iki jo gimimo mirė Yathib (Medinah) mieste, kur buvo nuvykęs aplankyti tėvo giminaičių (pagal motinos pusę). Jo motina Amina, grįždama iš Medinos, mirė vietovėje vadinamoje Abwa pranašui esant 6 m. amžiui. Jį iki 8 m. amžiaus augino tėvo pusės senelis `Abd al Muttalib (Shaybah), o po šio mirties – dėdė Abu Talib.

`Abd al Muttalib motina Salma buvo kilusi iš Medinos ir jį ten augino tol, kol jo dėdė Muttalib pasiėmė jį į Meką kaip savo paveldėtojo. Daug metų iki Muhamedo gimimo Abd al Muttalib buvo įtakingas Quaraysh arabų genties lyderis ir rūpinosi ‘Ka`bah šventovės (vėliau tapusios pirmąja islamo šventykla) priežiūra. Meka vis ddar buvo svarbus miestas buvęs ant karavanų kelių į Siriją ir Egiptą (į šiaurę ir šiaurės vakarus) bei Jemeną (į pietus). Piligrimai vis dar keliavo į jį, kad pagerbtų Kaaba ir pabučiuotų juodąjį akmenį, priskiriamą Mėnulio dievui Hubal’ui.

Abu Talib buvo tekstilės gaminių pirklys ir jaunasis Mahometas nuo pat 12 m. amžiaus lydėjo jo karavanus į Siriją (iki pat Bostra), Jemeną, Egiptą ir Mesopotamiją. Jo jaunystė buvo pilna dvasinio turinio. Kelionių metu Mahometas šnekėjosi su šventikais, rabinais ir vienuoliais – taip gaudamas žinių apie įvairias judėjų ir krikščionių tikėjimo formas. Jis dažnai regėjo įvairias vizijas, kartais žiaurias ir neraminančias. Kai kurie mokslininkai mano, kad jis sirgo epilepsija. Už savo nepriekaištingą elgesį Mekoje ir tarp jos svečių jis buvo gavęs pravardę `al-Ameen (Padorusis, Šlovingasis ar teisuolis).

Mahometui sulaukus 25-ių, išgirdusi gerus atsiliepimus apie jį, turtingo pirklio našlė Khadijah paprašė jį vykti prekybos reikalais į Siriją. Netrukus, jam sugrįžus iš kelionės, ji per giminaitį jam pasipiršo ir Mahometas jos pasiūlymą priėmė. Tuo metu Khadija buvo 40 m. amžiaus ir jau antrąkart našlė. Su ja Mahometas sulaukė 6-ių vaikų: 4-ių dukrų ir 2 sūnų. Pirmasis sūnus mirė 2 m. amžiaus. Jis buvo vadinamas Abul Qasim (Qasim – tėvas). Antrasis sūnus mirė būdamas paaugliu. JJis buvo vadinamas „Tayyab“ bei „Tahir“, nes gimė Mahometui jau pradėjus pranašauti. 4-ios dukros buvo: Zainab, Ruqayyah, Umm Kulthum ir Fatimah (kuri vienintelė išgyveno tėvą ir jos vardu vadinosi Kairo Fatimidų dinastija). Kadangi tik sūnus gali perimti tėvo darbus, tai Mahometas nepaliko aiškaus savo įpėdinio vėliau tuo sukeldamas skilimus islamo mokyme.

Khadija pusbrolis buvo religijos mokslininkas Waraqa, kuris pirmasis dalį Senojo ir Naujojo Testamento išvertė į arabų kalbą. Pas jį Mahometas dažnai užsukdavo.

35 m. sulaukės Mahometas pradėjo gyventi kaip atsiskyrėlis Hiraa kalno, esančio dykumos kalvose netoli Mekos, oloje. Turėdamas 40 m. jam Ramadano mėnesio paskutinėmis 10 d. jam (balsu kaip varpelio skambėjimas) apsireiškė archangelas Gabrielius, kuris paliepė „Iqraa!“ (t.y. „skaityk“ arba „atmintinai papasakok“). Mahometas atsakė: „Aš negaliu skaityti“ (nes jis niekur nesimokė ir buvo neraštingas). Gabrielius tai pakartojo tris kartus (vienoje versijoje apglėbdamas Mahometą taip, kad šis vos galėdavo iškentėti). Po trečio karto pasirodė šviečiantis rankraštis su ugnies raidėmis ir balsas liepė kartoti iš paskos:

„Skaityk (pasakok) mūsų Viešpaties, kurs tvėrė, vardu! Jis sukūrė žmogų iš to, kurs limpa [kraujo kręšulių]. Skaityk, – tavo Viešpats yra dosniausias [kilniausias] – jis plunksna moko žmogų, ko nežino [atskleidžia paslaptis]“.

Tai pirmieji Koran’o 96 skyriaus sakiniai. Tuo metu ėjo 610-ieji Kristaus eros

metai.

Vizija baigėsi ir Mahometui teko apsvarstyti savo likimą. Jis nusprendė nušokti nuo uolos, tačiau išėjus į tyrą orą, vėl pasigirdo balsas: „O Mahometai! Esi Alacho pasiuntinys, o aš esu Gabrielius!“ mahometas pažvelgė į dangų ir danguje išvydo Angelą smeigiantį jį žaižaruojančiomis akimis (vėliau astronomai nustatys, kad tuo metu Mėnulis ir Venera buvo greta).

Išsigandęs Mahometas pardūmė į namus ir pavargęs bei įsibaiminęs paliepė žmonai „paslėpk mane, paslėpk mane“ (po vilnone antklode). Jo išgąsčiui kažkiek praėjus, Khadija paklausė, kas jį ttaip išgąsdino ir ramino sakydama: „Alachas (vienas dievas) neleis tau nukristi, nes esi malonus su giminėmis, kalbi tik tiesą, padedi vargšams, našlaičiams ir kitiems – ir esi gerbiamas vyras“. Khadija nuėjo pasitarti pas Waraqa, kuris jai patvirtino, kad tai tikrai buvo Gabrielius (tas pats, kuris aplankė ir Mozę) ir pridūrė, kad „Mahometas yra laukiamas pranašas“. Khadija priėmė šį apreiškimą kaip tiesą ir tapo pirmąją islamo išpažinėja. Ji palaikė vyrą jo sunkiame kelyje, ypač 3 m. trukmės Quraish pagonių pranašo giminės „„boikoto“ metu. Ji mirė 620-ais būdama 65-ių netrukus po boikoto pabaigos..

622m. po Kr. Dievas įsakė Musulmonų bendruomenei emigruoti. Šis įvykis, “hijrah” arba emigracija, kuomet Musulmonai paliko Meką ir išėjo į Mediną (apie 400km į Šiaurę), pažymi Musulmonų kalendoriaus pradžią.

Medina suteikė MMohamedui ir kitiems Musulmonams saugų ir kupiną maisto prieglobstį, kuriame augo Musulmonų bendruomenė. Po kelerių metų Pranašas ir jo pasekėjai grįžo į Meką, kur atleido savo priešams ir paskyrė (dedikavo) Kabą Vienintelio Dievo garbinimui. Prieš Pranašui numirštant (kai jam buvo 63 metai), didžioji Arabijos dalis buvo Musulmonai, o po Pranašo mirties Islamas išsiplėtė į Vakarus iki Ispanijos ir į Rytus iki Kinijos ir toliau.

Kaip Islamo plitimas įtakojo pasaulį?

Po Pranašo mirties Musulmonų bendruomenė staigiai išsiplėtė. Per kelis dešimtmečius Musulmonų valdomos teritorijos išsiplėtė per tris žemynus – Aziją, Afriką ir Europą. Per kitus kelis šimtmečius ši Imperija vis plėtėsi ir Islamas palaipsniui tapo daugumos gyventojų pasirenkamu tikėjimu. Tarp priežasčių, lėmusių tokį staigų ir ramų Islamo plitimą, buvo šios doktrinos paprastumas – Islamas kkviečia tikėti tik į Vienintelį Dievą ir jo garbinimą. Islamas taip pat pakartotinai moko žmones naudoti savo intelektines ir stebėjimo galias.

Besivystanti Musulmonų civilizacija “sugėrė” palikimą senovės civilizacijų, pvz. Egipto, Persijos ir Graikijos, kurių mokymas buvo saugojamas bibliotekose bei mokytojų (scholars) namuose. Kai kurie Musulmonų mokslininkai atkreipė dėmesį į šiuos mokymo centrus ir siekė susipažinti su tom žiniom ir taip save lavinti. Todėl jie sutelkė bendras pastangas išversti filosofinius ir mokslinius darbus (jiems prieinamus) ne tik iš Graikų ir Sirų kalbų, bbet taip pat iš Pahlavų (prieš Islaminės Persijos mokslininkų kalba) ir netgi iš Sanskrito (senovės Indų kalba).

Dauguma svarbių filosofinių ir mokslinių Aristotelio darbų; daug iš Plato ir Pitagoro mokyklų ir svarbiausi Graikų astronomijos darbai, matematikos ir medicinos darbai (pvz. Almagest of Ptolemy, Euklido Elementai ir Hipokrato bei Galeno darbai), visi jie buvo išversti į arabų kalbą. Be to, svarbūs astronomijos, matematikos ir medicinos darbai buvo išversti iš Pahlavų ir Sanskrito kalbos. Rezultate, arabų kalba tapo svarbiausia moksline kalba pasaulyje ir mokslo bei žinių lobynu daugeliui amžių.

Tokie mokslininkai pasiekimai buvo daug daugiau nei tik vertimai ir išsaugojimai senovės mokymų. Šie mokslininkai pastatė ir išplėtojo senovinį palikimą prieš perleidžiant jį Vakarams.

Musulmonai pasižymėjo mene, architektūroje, astronomijoje, geografijoje, istorijoje, kalboje, literatūroje, medicinoje, matematikoje ir fizikoje. Dauguma svarbių sistemų, tokių kaip algebra, arabiški skaičiai ir pati nulio sąvoka (gyvybiškai svarbi matematikos tobulėjimui), buvo suformuluoti Musulmonų mokslininkų (mokslininkai ) ir pasidalinti su viduramžių Europa. Buvo sukurti ir išvystyti sudėtingi instrumentai (kaip pvz. astroliabija, kvadrantas, navigaciniai žemėlapiai bei schemos), kurie padarė vėlesnes Europos atradimų keliones įmanomomis.

Islamo įstatymas

Per ištisus šimtmečius musulmono lavinimas buvo kreipiamas dviem pagrindinėmis kryptimis. Teoligija mokė jį , kuo jis turėtų tikėti, o šventasis įstatymas nurodė, kaip jam pridera elgtis. Praktiškai lemiamą žodį vidada tardavo įįstatymas, nes islamo apologetai netiek siekdavo atskleisti Kūrėjo prigimtį, kiek rūpinosi gyvenimu, kokį Kūrėjas prisakė gyventi savo kūriniams. Nors dabartiniais laikais islamo įstatymo vaidmuo gerokai pakito, jį ir dabar galima pavadinti musulmoniško mąstymo pamatu, tipiško musulmomų gyvenimo būdo pavyzdžiu, paties islamo esme ir branduoliu.

Šventasis islamo įstatymas vadinamas širiatu; šis žodis iš pradžių reiškė “kelias prie šaltinio“, tačiau vėliau juo imta vadinti Dievo įsakymų taką. Šariate išdėstytus reikalavimus galima sudėliot į penkias kategorijas:

• Ką Dievas įsakė;

• Ką Dievas patarė, tačiau griežtai neprisakė vykdyti;

• Ką Dievas paliko neaprėpęs įstatymu;

• Ką Dievas pasmerkė, bet tiesiogiai neuždraudė;

• Ką Dievas aiškiai uždraudė.

aišku, kad šis įstatymas aprėpia kur kas daugiau, negu telpa bet kurioje vakarietiškoje įstatymo sampratoje, šariatas reguliuoja kiekvieną gyvenimo aspektą. Tačiau teoriškai šariatas laikomas Dievo apreikštuoju planu, prie kurio stengisi artėti kiekvienas musulmonas, ar jis butų kalifas, ar vergas.

Praktiškai jau labai seniai net oficialūs teismai toleravo nemažai įvairių “priemonių“, palengvinančių nepatogumus. Kylančius iš būtinybės laikytis kai kurių šariato priesaikų.

Pavyzdžiui, musulmonu valdytojai suvokė, kad šariato reokalaujami parodymai teisme pernelyg priekabūs, kad padėtų palaikyti viešąją tvarką. Musulmonų pirkliams atrodė, kad šariato draudimai per smarkiai varžo prekybą turguose. Tad šalia oficialių teismų, kadžių, atsirado ir ne tokie griežti teismai. Tačiau vos prieš šimtmetį šaratas buvo pagrindinis įstatymas, kurio buvo laikomasi ir paisoma,-bent jjau žodžiu,- visama musulmonų pasaulyje.

Bet šariatas nebuvo kodifikuota ar vieniega įstatymų sistema. Nors ir buvo laikoma, kad jis tvirtai remiasi dieviškuoju apreiškimu. Jį tobulino ir pletojo ištisos teisisniskų kartos.

Mokslininkai interpretuodavo svarbesnes korano eilutes. Taip pat eilutes ir tų tradicijų, kurias jie laikė autentiškomis. Iš šių šaltinių jie išvesdavo daugybę analogiškų dedukcijų. Iš pradžių tinkamai kvalifikuotas juristas turėjo idžtichado teise- remdamasis orginaliais šaltiniais išvesti įstatymą ar taisyklę, galinčią išspręsti kiekviena iškilusią problemą.

Gana anksti musulmonų bendruomenė pasidalyjo į sunitus arba daugumą sudarančius ortodoksus, ir į šiitų ir charidžitų mažumas. Mažumos toliau skaidėsi į viena nuo kitos atsiribojančias sekatas, o sunitų dauguma irgi pasidalino į nemaža skirtingų mokyklų, ar ritualų. Kristalizuojantis šioms mokykloms ir sektoms, savarankiškos dedukcijos teisė ilgainiui pakeitė prievole priimti didžiųjų praeities juristų autoritetingas išvadas- taklidas. Šio autoriteto ir toliu turi paisyti net ir labiausiai išsilavinę juristai. Šiitų sektos smulkesnė atšaka itna ašari (kuri pvz.tebėra dominuojanti Irane) vis dar pripažįsta mudžtachidą, tačiau tam tikromis aplinkybėmis vadovaujasi ir idžtichadu. Tik tai šiitų izmalitų imanas arba jo atstovas dajus turi galią priimti lemiamus sprendimus.

Nuo XIX a.vidurio islamo teisė ir jos statusas didesnėje musulmoniško pasaulio dalyje iš esmės pasikeitė. Pirmiausia otomanų imperijoje, o tada jau ir visuose kituose musulmoniško pasaulio kraštuose šiuolaikinio gyvenimo įtaka

šariano pozicijas susilpnino dviem aspektais.

Pirmoji permaina itin akivaizdi.buvo sudarytas kodeksas (užbaigtas 1876m.ir žinomas kaip Madžala), jame surinkti įstatymai, kilę iš sunitų juristų suregistruotų šaltinių, tačiau jų pateikimas ir išdėstymas rodė hanifitų mokyklos įtaką. Tad Madžala įgijo neišmatuojamą reikšmę. Pirmąsyk istorijoje šariato principais tvirtai besiremiantį istatymų rinkinį(kodeksą) priėmė ir jo lakytis pareikalavo valstybė. Pirmąsyk į vieną vietą buvo surinkti įvairiausios kilmės įstatymai atsižvelgiant ne tiek į jų precedentą kurioje nors mokykloje, kiek į jų atitikimą šiandienos reikalavimams. Beto, šie įstatymai buvo rrealiai įgyvendinami pasaulietiniuose teismuose, kur dirbo šiauolaikinės teisės mokykose isilavinimą įgiję teisėjai. Tik šeimos teisės klausimai ir tpliau buvo sprendžiami šariatų teismuose. Šie taip ir liko nekodifikuoti ir nereformuoti.

Antroji permaina galbūt nebuvo tokia ryški, bet taip pat svarbi. 1915m.musulmonų žmonos, nebepakęsdamos nežmoniškai jas varžančių hamifitų įstatymų, privertė sultoną įsikišti į šeimos teisės klausimus. Sultonas paskelbė du imperatiškuosius dekretus, kurie leido tam tikromis aplinkybėmis žmonoms reilalauti ištuokos, jeigu santuoka buvo pašventinta vienos ar kitos sunitų mokyklos. Atvėrus šią sklendę, pliuptelėjo tikras ppermainų potvynis. 1917m. Otomano imperijoje buvo priimtas Šeimos teisių istatymai, kur plačiai taikomi minėti naujieji principai.

Kas yra Koranas?

Koranas yra Visagalio Dievo žodis. Tai visas dokumentas su tiksliais žodžiais, Dievo apreikštais Pranašui Mohamedui per Angelą Gabrielį.

Mohamedas ir jo pasekėjai išmoko mintinai KKoraną, padiktavo jį savo draugams, ir parašė jį per raštininką, kuris tikrino Koraną per visą Pranašo gyvenimą. Per amžius nė vienas Suros (dalis ar skyrius) žodis nebuvo pakeistas. Koranas kiekviena smulkmena yra unikalus ir nuostabus tekstas, kuris buvo apreikštas Mohamedui prieš 14 amžių.

Koranas yra svarbiausias kiekvieno Musulmono tikėjimo ir praktikos šaltinis. Jis apima visus dalykus, liečiančius mus kaip žmones, įtraukiant išmintį, tikėjimą, garbinimą ir įstatymą; bet pagrindinė jo tema yra santykiai tarp Dievo ir Jo kūrinių. Koranas taip pat suteikia nurodymus teisingai visuomenei, deramam žmonių elgesiui ir teisingiems ekonomikos principams.

Kodėl šeima musulmonams yra tokia svarbi?

Šeima yra Islamo visuomenės pagrindas. Saugumas ir taika, kurią garantuoja stabili šeima, yra labai vertinami ir laikomi gyvybiškai reikalingais dvasiniam jos narių augimui. Harmoninga socialinė tvarka yyra kuriama stabilių vieningų šeimų; vaikai yra branginami ir retai kada palieka namus prieš sukurdami savo šeimas.

Tėvai Islamo tradicijoje yra labai gerbiami. Motinos yra ypatingai gerbiamos: Qur’an moko, kad, todėl kad mottinos kenčia per nėštumą, gimdydamos ir augindamos vaikus, jos nusipelno ypatingo dėmesio ir gerumo.

Qur’an yra teigiama:

“Ir mes liepėme žmogui būti geram savo tėvams. Kadangi jo motina su didžiuliu vargu dvejus metus jį nešiojo ir žindė. Parodykite dėkingumą Man ir savo tėvams; rodyti dėkingumą Man yra jūsų galutinis tikslas.” (Qur’an 331:14).

Musulmonų santuoka yra ir šventas aktas, ir teisinis susitarimas, kuriame kiekvienas iš partnerių laisvai gali pareikšti savo sąlygas. Išsiskyrimas, nors tai ir yra neįprasta, yra leidžiamas tik kaip paskutinė išeitis. Santuokos papročiai kiekvienoje šalyje yra skirtingi.

Islamo vystymasis

Po Mahometo mirties 632-ais, pirmasis jo vietą užėmė ir pirmuoju kalifu tapo šv. Abu Bahr, išrinktas Mahometo artimiausių pasekėjų (nedalyvaujant `Ali). Jam vadovaujant islamo imperija išplito apimdama Jemeną, Omaną, Bahreiną ir didesnę Palestinos dalį. Mahometas nemokėjo nei skaityti, nei rašyti – tačiau jo mokymus užrašydavo jo pasekėjai. Po Mahometo mirties Abu Bahr liepė Zayd surinkti į vieną rinkinį visus šiuos užrašus per 23 m. pranašavimo metus (609-632). Taip atsirado Qur`an, susidedantis iš 114 skyrių („sarah“ arba „lygis, laipsnis“), kurių kiekvienas (sudėti ne chronologine tvarka) perteikia vieną (ar kelis) apreiškimus Mahometui. 93 skyriai buvo apreikšti Mekoje iki legendinio skrydžio (Hijra, 622 m.), ir likę 21 – po (Medinah mieste).

Abu Bahr mirė 634-ais ir jo vietą užėmė tironiškasis `Umar, užkariavęs Siriją, Iraką, Persiją ir Jeruzalę. Jis buvo nužudytas 644 m. Mirties patale jis nurodė 6-ių Quraysh komitetui rinktis `Ali arba `Uthman – šis, 70 m. amžiaus, ir buvo pasirinktas. Jis išplėtė imperiją prijungdamas Kiprą, Rodą, Libiją, Afganistaną, Turkestaną ir Khorosan’ą. Tačiau, nepaisant to, jjis pasirodė pažeidžiamas ir nekompetitingas valdovas. Į visus valdžios postus jis pastatė savo Umayyad genties atstovus. Jis atliko ir Korano reviziją (pašalindamas visus neigiamus atsiliepimus apie Umayyad) ir sunaikino visus ankstesnės versijos Korano egzempliorius. Daugelis nepritarė tokiai pertvarkai (ir Uthman tapo labai nepopuliarus), tačiau jo Korano versija naudojama iki šių dienų. 656- ais Uthman nužudė maištininkai, kuriems vadovavo Abu Bahr sūnus Muhammad.

Pranašo vaikaitis Hadrat `Ali ibn-Abu Talib tapo ketvirtuoju kalifu. Jis vedė Fatimą (pranašo dukrą) ir nuo jos sulaukė 2-ų sūnų – Hasan ir Husayn. `Ali buvo narsus islamo karys pelnęs pravardę „Dievo liūtas“, tačiau iš Uthman jis paveldėjo netvarką valstybėje ir jo valdymo laikotarpiu buvo pilna išdavysąių ir sąmokslų.

`Ali išrinkimas buvo užginčytas Umayyad elito atstovo Mu`awiyah, Sirijos valdytojo, nes, atseit, jis dalinai kaltas už Uthman nužudymą, nes nenubaudė Muhammad ibn Aby Bahr. 660-ais Damaske jis pasikelbė kalifu. `Ali buvo silpnas kovoti prieš jį ir 661-ais buvo nužudytas. `Ali sūnus Hasan paskelbė apie savo įpėdinystę, bet buvo priverstas jos atsisakyti. Mu`awiyah tvirtino, kad po jo mirties kalifų valdžia turi pereiti Mahometo palikuonims, tačiau įpėdiniu paliko savo sūnų Yazid. Husayn bandė sukilti, bet Yazido buvo įveiktas.

Aršūs `Ali pasekėjai yra vadinami Shi`a (šiitai, šalininkai)m kurie tiki, kad `Ali savo įįpėdiniu paliko pats pranašas Mahometas, o šio palikuonys turi teisę į valdžia per Mahometo dukterį Fatimą. Tad jie atmetė Mu`awiyah ir visus jo įpėdinius. `Ali įpėdiniai yra imamai (pavyzdžiai). „Ortodoksai“ pripažinę Mu`awiyah ir po jo sekusius kalifus yra vadinami sunni (sunitais, tradicionalistais).

Tačiau prieštaravimas kilo ir tarp šiitų – jų 6-is imamas Jafar turėjo du sūnus Isma`il ir Musa. Vyresnysis Izmailas buvo parinktas nauju imamu, bet mirė anksčiau už tėvą. Tada Jafar imamu paskyrė Musa, bet Izmailas jau turėjo sūnų Mohammad ibn Isma`il, taipogi paskelbtą imamu. Tai sukėlė naują skilimą į izmailitus (arba „septintuosius“ šiitus).

Musa įpėdiniai valdė „ortodoksus“ šiitus. Po kelių kartų 878-ais 12-sis imamas Mohammad ibn Hasan laiptais nusileido į Didžiosios Samaros mečetės požemį ir niekad iš ten negrįžo. Būdamas 7-ių amžiaus jis dingo iš šio pasaulio. Todėl ortodoksai šiitai kartais vadinami 12-ojo imamo šiitais, tikinčiais, kad 12-as imamas buvo laikinai Dievo paimtas ir vienądien sugrįš kaip Mahdi (mesijas). Ši religijos pakraipa valdo dabartinį Iraną.

Izmailitų atšaka davė pradžią žiauriajam Qarmatian judėjimui, kurio slaptieji mokymai buvo perteikiami per eilę (7-ių lygių) įšventinimų. Jie įkūrė Egipto Fatimid’ų dinastiją, iš kurios išaugo slapta Libano drusų sekta bei garsieji asasinai (Libane ir šiaurės Irane), kurie, spėjama, turėjo įtakos tamplierių ordinui

(skaitykite apie asasinų pradininką).

Islame taipogi yra dar viena garsi (ir beveik tokia pat sena kaip ir pats islamas) sufi arba dervišų atšaka, kilusi Persijoje (taigi, šiizmo širdyje). Sufiai asmeninę mistinę patirtį laiko aukštesne už pasaulietišką valdžią. Tad jie yra savotiška islamiškojo „gnosticizmo“ šaka. Juos neigia tiek sunitai, tiek šiitai. Manoma, kad sufi atsirado į islamą įsiliejus kai kuriems krikščionybės ir neoplatonizmo elementus. Sufizmas turi savo nepriklausomą filosofų- poetų-šventųjų liniją (skirtingą nuo kalifų ir imamų). Žymiausi atstovai: Aby Yazid (Bayazid, mm.909), Rabi`a al-Adawiya (717-801), Husayn ibn-Mansur al Hallaj (m.922), Abu-Hamid Mohammad al-Ghazzali (1058-1111), Fariduddin Attas (1110-1220), Muhiyuddin Muhammad ibn-`Ali ibn al-`Arabi (g.1165) ir Maulana Jalaluddin Rumi (1207- 1273).

Šiitų vardu veikusios sektos (Qaddahiyya)

Šiitai garbina Alachą ir Pranašą bei jo įpėdinius. Tačiau buvo sektų nešiojusių šiitų pavadinimą ir taip klaidinusių mažai tuos dalykus išmanančius. Išskirtinos 4-ios srovės (iš kurių išliko dvi):

Zaidiyya (Zaid Bin Ali Bin Husain pasekėjai, kurių tebėra gausu Jemene ir aplinkiniuose kraštuose), Kaysaniyya (buvusio Ali Bin Abu Tabib vvergo Kaysan bendražygiai), Ghullat (kurių tikėjimą atmeta visi „tikri“ musulmonai) ir Qaddahiyya, kurią Egipte įkūrė Ma`mun Ibn Salim (ar Disan), žinomas kaip Qada ir Issa Chakar Lakhtan (Keturių dalių Jėzus).

Qaddahiyya savaip interpretavo Koraną ir istorijos faktus teigdami, kad yra ddu tikėjimo klodai – slaptasis ir viešasis. Slaptąsias žinias Allah perdavė pranašui Mahometui, kuris jas perteikė `Ali, o toliau – šio įpėdiniams, tikriesiems šiitams. Žinantiems slaptąjį mokymą nėra būtina šlovinti Alachą.

Jie tiki 7-iais pranašais ir 7-iais imamais, kurių septintasis yra nežinomas ir laukiamas pasirodant. Jie suskilę į dvi šakas:

Nasiriyya yra Nasir Khusru Alawi bendražygiai – jo eilės, kalbos ir knygos patraukė nemažą kiekį šalininkų. Nemažai jų šiuo metu yra Tabaristan’e.

Sabahiyya (Vakaruose žinomi kaip asasinai), – Hasan Sabba, egiptiečio, persikėlusio į Iraną, pasekėjai įsikūrė Alamute ir susiję su daugelio žymių žmonių žudynėmis.

Ištikimųjų brolija

10 a. pabaigoje Basroje pasirodė Ikhuan al-Safa (Ištikimųjų brolijos) eklektiškoji filosofijos mokykla. Pavadinimas kilo iš pasakojimo apie karvelį, kai ištikimų draugų (ikhuan al-safa) žvėrių bbūrys padėjo ištrūkti iš medžiotojo spąstų. Ši keista ir slapta izmailitų sekta siekė pakeisti politinę situaciją paneigdama vyraujančias intelektualines bei religines sistemas. Jų mokymai – semitų ir neoplatoniečių idėjų sintezė su pitagoriečių išvedžiojimais perteikti 51 laiške, kurie įvardijami Rasa`il.

Jie įtikėjo, kad jų mokymu, išvengdamas klaidų pakliuvusių į islamą, sulauks Dievo palankumo ir paklius į Rojų. Jie apjungė arabų religinius principus su graikų filosofija. Aristotelio logika bei Pitagoras skatino skaičių garbinimą. Tad jų mokymas yra monoteizmo, graikų filosofijos, persų religijos iir indų mistikos elementų darinys.

Izmailitai laiko, kad „Rasa`il“ parašė vienas jų slaptasis imamas Ahmad, tačiau analizė leidžia spėti buvus keletą autorių). Jie padarė įtaką al-Ghazzali, vienam didžiausių islamo teologų, savo ruožtu turėjusiam poveikį Dantei bei Tomui Akviniečiui.

Du didieji asasinų magistrai, Hasan-i Sabbah ir Rashid al-Din Sinan, turi sąryšį su šiais laiškais. 8-sis antrojo skyriaus laiškas aprašo idealų vyrą: „kilme – persas, tikėjimu – arabas, kultūra – irakietis, patirtimi – žydas, elgesiu – krikščionis, asketizmu – siras, išsimokslinimu – graikas, įžvalgumu – indas, gyvenimo būdu – sufi; angeliškas morale, dieviškasis idealais ir žiniomis ir pasmerktas amžinybei“. Kuo ne „Kalnų Senis“?

„Mahometo religija pateikta kaip pernelyg grubi; ji, supaprastinta iki dykumų folkloro lygio ir papildyta krikščionybės bei zoroastrizmo elementais, tapo labiau tinkama kaip apreiškimas“.

(Edward Burman. Asasinai – šventieji islamo žudikai)

„Paprastam žmogui reikia jausmais garbinti Dievą, bet kaip virš augalų ir gyvulių yra žmogus, tarp virš paprastų žmonių yra filosofai ir pranašai. Pažinimas suskirstytas pakopomis – iki 7. Toliau, iki 9-os yra ezoterinės izmailitų (apimančius asasinus) pažinimo formos.

– T.J. De Boer, The History of Philosophy in Islam Basra

Kodėl Islamas dažnai blogai suprantamas?

Islamas dažnai blogai suprantamas ir gali net atrodyti egzotiškas kai kuriose šiandieninio pasaulio dalyse. Galbūt taip yyra todėl, kad religija nebedominuoja kasdieniniame gyvenime Vakarų visuomenėje; tuo tarpu Musulmonams Islamas yra gyvenimas. Musulmonai nedaro dirbtino padalijimo.

Kurį laiką Islamas buvo laikomas “Rytų” religija, bet dėl augančio Musulmonų skaičiaus Vakaruose, Islamas palaipsniui suvokiamas kaip pasaulinis tikėjimas. Musulmonai nėra laikomi kaip svetimi su neįprastom praktikom, bet yra sutinkami kaip dalis gyvenimo mozaikos Vakaruose. Daugeliu atvejų į Islamą yra žiūrima ne tik kaip į priimtiną religiją, bet ir kaip į trokštamą gyvenimo būdą.

Ar Islamas, Krikščionybė ir Judaizmas turi skirtingas ištakas?

Ne. Pirminiai, nepakeisti apreiškimai, siųsti pranašams, visi jie atėjo iš Vienintelio Tikro Dievo. Ši bendra kilmė paaiškina jų panašumus daugumoje tikėjimų ir vertybių.

Abraomas Korane yra minimas kaip vienas iš didžiųjų Pranašų ir kuris buvo garbingai pavadintas “Dievo draugas”. Abraomui ir jo vyriausiajam sūnui Ismaeliui buvo Dievo įsakyta pastatyti garbinimo (pamaldų) vietą, Kaba, kuri šiandien yra Mekoj, Saudo Arabijoje.

Kaba yra paprasta akmens konstrukcija, pastatyta kaip Vienintelio Dievo garbinimo šventovė. Korane parašyta, kad Dievas įsakė Abraomui sukviesti visą žmoniją aplankyti šią vietą, ir kai šiandien keliaujantys maldininkai ten eina, jie sako: „O Allah aš tau tarnauju“, taip atsiliepdami į Abraomo kvietimą. Kaba yra svarbiausia garbinimo vieta, į kurią atsisuka per maldą visi Musulmonai.

Literatūra:

„Pasaulio religijos“ populiarus žinynas; Vilnius 1994m.

M.Fethullah Gulen “Klausimai islamui“,Dialogo kultūros institutas 2005m.

http://www.islamas.8m.com/atraskite_islama.html