Įstatymo formos samprata

Įvadas

Teisė savyje išreiškia sudėtingą fenomeną, kurį sudaro kompleksas susijusių elementų. Svarbiausia teisės pasireiškimo forma – teisės norminiai aktai, kurių sistemoje svarbiausią vietą užima įstatymai kaip aukščiausią juridinę galią turintys teisės aktai. Teisė savo pradiniu pavidalu pasireiškia kaip idėja. Tai, kad teisės idėjos yra formuluojamos ir įgauna teisės normų pavidalą turi du aspektus. Pirmasis yra tas, kad idėja sukonkretinama iki teisių ir pareigų išdėstymo teisės subjektams, apibrėžiant ribas, kuomet reikalavimas vykdyti pareigas, įskaitant reikalavimą nepažeisti kitų subjektų teisų, turi būti taikomas. KKitas aspektas yra tas, kad teisės idėjos įgauna materialinį pavidalą. Šis bet koks materialinis pavidalas teisės normai yra būtinas, jei norime teisės normas perduoti kitiems asmenims, o tai yra absoliučiai būtina, siekiant kad teisės norma apskritai atliktų kokį nors vaidmenį visuomenėje, nes tik išorinės formos suteikimas mintims sudaro galimybes šias mintis perteikti kitam subjektui. Tačiau jeigu iki materialinės išraiškos suteikimo teisės normos buvo mintinės konstrukcijos, jas išreiškus jos tapo vienokiu ar kitokiu fiziniu kūnu.

Taigi turime reikalą su turiniu ir forma. ŠŠiame darbe mes kaip tik ir bandysime suvokti įstatymo formos esmę, tačiau kalbant apie formą negalime nutylėti ir apie turinį, kadangi ir turinys, ir forma viens kitą įtakoja, todėl bet kuriuo atveju formos ignoravimas yra ypač nepageidautinas. Tuo pagrindu, atsižvelgdami įį įstatymo įpatingą vietą teisės norminių aktų sistemoje galime teigti, kad įstatymo formos negalime nagrinėti tik kaip dokumento apipavidainimą. Įstatymo forma yra nevienalypis juridinis darinys, apimantis savyje tiek formos, tiek turinio elementus. Šiame darbe mes ir bandysime tai atskleisti. Būtent dėl to manau kad ši tema yra gana aktuali ne tik teisės teorijos moksle, bet ir praktikoje.

Gilindamasis į šią temą ir ją nagrinėdamas naudojausi aprašomuoju, analizės, struktūriniu lyginamuoju ir sisteminiu metodais, taip pat naudojausi kitų tyrėjų pateiktais duomenimis.

Įstatymo formos samprata

Kalbant apie įstatymo formos sampratą manau reiktų pradėti kalbėti apie pačio termino “forma” reikšmę. Pasidomėjus tuo aptinkame, kad tai yra: ”1. išorinis daikto pavidalas, kontūrai; 2. ko nors sutvarkymas, sandara, 3. nustatytas ko nors pavyzdys; šablonas; 4. lingv. gramatinių kategorijų, žodžių iir sakinių tarpusavio santykių išorinio reiškimo priemonė; 5*. ko nors regimybė, formalumas.”1 Pagal šią formos sampratą išeitų, kad įstatymo forma – tai kokiu būdu, pavidalu egzistuoja įstatymas, jo struktūrinių elementų organizacija. Tokiu atveju turėtume nagrinėti įstatymą tik kaip rašytinį dokumentą, tačiau įstatymas nėra tik dokumentas, sukonstruotas iš gramatinių, loginių konstrukcijų, savyje jis akumuliuoja kažką daugiau, ne tokio materialaus ir apčiuopiamo. Įsgilinus į pačią teisės esmę ir galiausiai – į įstatymo kaip teisės normino akto sampratą matome, kad toks įstatymo formos ssuvokimas būtų neatleistinai susiaurintas. Dėl to prieš pradedant kalbėti apie formą, prisiminkim pačio įstatymo sampratą bei jo požymius. Pagrindinis teisės aktų skirstymo kriterijus yra jų juridinė galia, o aukščiausią juridinę galią turintis teisės aktas – įstatymas. Taigi įstatymas – tai pirminis teisės normų aktas, formuluojantis bendrąsias teisės normas, priimamas visos tautos referendumo būdu arba aukščiausios valstybės atstovaujamosios institucijos ypatinga įstatymų leidybos tvarka, turintis aukščiausią juridinę galią ir jis reguliuoja svarbiausius visuomenės gyvenimo reiškinius.

Iš šio apibrėžimo išplaukia svarbiausi įstatymo požymiai:

1. įstatymai priimami aukščiausios atstovaujamosios institucijos arba pačios tautos referendumo keliu;

2. pasižymi aukščiausia juridine galia;

3. reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, susijusius su pagrindinių žmogaus teisių apsauga;

4. formuluoja pradines, pamatines teisės normas;

5. priimami pagal specialias procedūras.

Kaip matome iš aukščiau pateikto apibrėžimo ir įstatymo požymių, jam yra privalomas aiškiai išreikštas reikalavimas paisyti griežtai apibrėžtos formos. Mūsų nuomone, įstatymo formos sampratą reiktų kildinti iš teisės formos sampratos. Porfesorius A.Vaišvila pateikia tokią teisės formos sampratą – “tai privalomo elgesio taisyklės išraiškos būdas, dėl kurio taisyklė tampa prieinama savo adresatui ir iš kurio paaiškėja jos juridinė galia – vieta kitų teisės normų hierarchijoje”2. Tai reiškia, kad teisės normos forma apima ir teisės aktą – dokumentą, kur teisės norma suformuluota, bei kartu ir šios normos juridinę galią, kuri priklauso nuo normą sukūrusio teisėkūros ssubjekto kompetencijos ir nuo teisėkūros procedūrų tipo. Tuo labiau kad teisės teorijoje

1. Tarptautinių žodžių žodynas, (c) Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985

2. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius. Justitia. 2000. P. 370

kalbant apie formą jos negalima visiškai atsieti nuo turinio. Turime pripažinti, kad turinys kelia tam tikrus reikalavimus formai. Todėl teisė naudojasi įstatymu (forma) kaip priemone ir pati įstatymui kelia tam tikrus reikalavimus: įstatymas turi būti kaip veiksmingiausia priemonė teisei atsirasti, išreikšti jos esmę, kontroliuoti savivalę, įstatymas turi būti priemonė jautriai aptinkanti socialinius poreikius ir tarnaujanti skirtingų poreikių socialiniam kompromisui, tai yra visuomenės teisių ir pareigų vienovei. Tačiau grįžkime prie teisės normų formos. Teisinėje literatūroje yra aptinkamos ir išskiriamos dvi teisės normų formos: vidinė ir išorinė. Vidinė – tai struktūrinių teisės normos elementų organizacija, o išorinė – tai teisės normos jutiminio egzistavimo, išraiškos forma1. Tuo pačiu principu turėtų būti skiriamos ir įstatymo formos, kadangi įstatymas yra viena iš pagrindinių(esminių) teisės apraiškų, ir savyje jis koncentruotai talpina visus būdingiausius teisės požymius(norminiu-struktūrniu pavidalu).

Taigi, pabandysim išskirti dvi įstatymo formos apraiškas. Išorinę įstatymo formą ir vidinę įstatymo formą. Išorinė įstatymo forma apima vaizdinę įstatymo reikšmę, visuomeninių santykių reguliavimo būdą, veikimo tvarką, galiausiai įstatymo juridinę galią. Vidinė įstatymo forma leidžia iškelti tokius vidinius įstatymo formos elementus, kaip jjo pavadinimas, struktūra, teksto išdėstymas. Tuo pačiu reiktų pažymėti, kad šios abi įstatymo formos yra tampriai tarpusavyje susijusios ir tarsi “persilieja” viena su kita2.

1.ten pat. Psl. 234.

2. Тихомиров Ю.А. Теория закона. Москва.: Наука. 1982.psl. 59

Vidinė įstatymo forma

Kaip jau minėjome ankstesniame šio darbo skyriuje, viena iš įstatymo formos rūšių – vidinė įstatymo forma – tai struktūrinių įstatymo kaip teisės norminio akto elementų organizacija, kuri sudaro įstatymą kaip tam tikros vidinės struktūros, bet vientisą darinį. Kitais žodžiais tariant vidinę įstatymo formą galim apibrėžti ir kaip išorinio teisės norminio akto tvarkymo taisyklių visumą.

1995 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo Nr. I-872 (toliau “Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas”) 7-ame straipsnyje yra suformuluoti reikalavimai vidinei įstatymo formai. Pagal šį straipsnį “įstatyme eilės tvarka turi būti:

1) įstatymo pavadinimas;

2) įstatymo priėmimo data ir numeris;

3) įstatymo priėmimo vieta;

4) įstatymo tekstas;

5) įstatymą pasirašančiojo pareigos, vardas, pavardė”.

Panagrinėkim kiekvieną įstatymo formos elementą tikslu išsiaiškinti, kodėl buvo pasirinkta būtent tokia konstrukcija.

Kiekvienas įstatymas turi turėti pavadinimą, kuris atspindi teisės akto turinį, nurodo kokius visuomeninius santykius jis skirtas sureguliuoti. Pagal Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo reikalavimus “įstatymo pavadinimas išdėstomas didžiosiomis raidėmis eilutės centre, o žodis “įstatymas” nukeliamas į kitos eilutės centrą.”

Be to, įstatymo pavadinimas turi būti kiek galima trumpesnis bei lakoniškai atspindėti jo-įstatymo turinį. Toks reikalavimas yra susijęs, visų pirma, su įstatymų gausa bei būtinybe greitai orientuotis įstatymų “jūroje”. Taip pat įstatymų, kurie reguliuoja konkrečius visuomeninius santykius, pavadinimai skiriasi nuo pavadinimo įstatymo, kuriuo yra keičiami ar naikinami kiti teisės aktai. Pirmuoju atveju, kaip jau minėjome, yra trumpai suformuluojama įstatymo esmė, o antruoju įstatymo pavadinime tenka nurodinėti pilnus keičiamų ar naikinamų įstatymų pavadinimus, konkrečius jų straipsnius. Paanalizavus įstatymo formą įvairių įstatymų aaptikau, kad Letuvos Respublikos Konstitucijoje po pavadinimu sklaistuose yra nuoroda, rodančia kas priėmė šį pagrindinį šalies įstatymą “ (Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume)”.1 Tai susiję su tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija yra aukščiausią juridinę galią turintis įstatymas, išreiškiantis tautos, kaip aukščiausios suverenios galios turėtojos, valią.

1.Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume.-V.:Teisinės informacijos centras prie Teisingumo m-jos, 1996.

Po įstatymo pavadinimo nurodoma įstatymo priėmimo data ir numeris. Reiktų atkreipti dėmesį, kkad įstatymo priėmimo data nereiškia jo įsigaliojimo datos, kadangi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme yra numatyta, kad įstatymai įsigalioja tik po to, kai juos pasirašo ir Valstybės žiniose paskelbia Respublikos Prezidentas, arba išimtinais aatvejais Seimo pirmininkas, jei pačiuose įstatymuose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Seimo priimtą įstatymą per dešimt dienų pasirašo Seimo Pirmininkas ir per 24 valandas jį perduoda Respublikos Prezidentui, šis gautą įstatymą pasirašo per 10 dienų, o referendumu priimtą įstatymą pasirašo per 5 dienas, pasirašytus įstatymus per 3 dienas perduoda paskelbti “Valstybės žiniose”. Taip pat Seimo statute numatyta, kad Seimo Pirmininkas per 3 dienas pasirašo įstatymus, kurių Respublikos Prezidentas per 10 dienų po įteikimo nepasirašo ir negrąžina Seimui pakartotinai svarstyti, bei juos oficialiai paskelbia per tris dienas nuo pasirašymo).1 Taigi įstatymo paskelbimo data reiškia įstatymo skelbimo ir įsigaliojimo procedūros pradžią, nuo kurios skaičiuojami virš minėti terminai. Įstatymo eilės numeris reikalingas racionaliai teisės aktų paieškai. Pagal įstatymo reikalavimus “įstatymo priėmimo data ir numeris iišdėstomi vienoje eilutėje centre”.

Po įstatymo priėmimo datos ir numerio nurodoma įstatymo priėmimo vieta. Ji išdėstoma eilutės centre mažosiomis raidėmis.

Po to yra išdėstomas įstatymo tekstas. Įstatymo tekstas formuojamas atsižvelgiant į jam keliamus pilnumo, tikslumo, išbaigtumo reikalavimus, tai juridinio dokumento žodinė išraiška, konstruojama pagal gramatikos, stilistikos ir leksikos ir logikos taisykles. Įstatymo teksto formai keliami reikalavimai yra išdėsyti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 8 straipsnyje “įstatymo struktūra”, kur numatyta, kad įstatymo tekstą sudaro dalys, jos skirstomos įį skyrius, pastarieji į skirsnius, o šie į straipsnius, kurių kiekvienas privalo turėti savo pavadinimą(antraštę), jie rašomi didžiosiomis raidėmis eilutės centre, išskyrus staipsnių pavadinimus, kurie rašomi mažosiomis raidėmis. Įstatymo dalys ir skyriai žymimi romėniškais skaitmenimis iš eilės, skirsnių pavadinimai žymimi žodžiais išreikštais skaitmenimis, o straipsniai žymimi arabiškais skaitmenimis ir numeruojami iš eilės. Straipsnius sudaro dalys ir jų punktai. Čia yra numatyta tik bendra įstatymo teksto struktūra, kuri atsižvelgiant į kiekvieno įstatymo pobūdį, turinį ir apimtį gali skirtis ir turėti ne visas aukščiau paminėtas sudedamąsias dalis. Įstatymo teksto pradžioje kaip taisyklė yra nurodoma šio įstatymo paskirtis bei kitos bendrosios nuostatos, o įstatymo pabaigoje paprastai nurodoma jo įsigaliojimo tvarka. Be to yra numatyta, kad įstatymas gali turėti ir preambulę, lentelių, grafikų, tarifų, schemų, sąrašų ir kitų priedų. Norėčiau pora žodžių aptarti preambulę. Ji nėra privaloma įstatymo dalis, pavyzdžiui, kodeksuose ji nėra formuluojama, kadangi jau pačio kodekso turinys liudija įstatymų leidėjo siekį susiteminti vienos

1. Lietuvos Respublikos Seimo statutas // Valstybės žinios. 1994 Nr.15-249.

teisės šakos normas Preambulė turi būti formuluojama trumpai, nereiktų joje vartoti bereikalingų, deklaratyvų pobūdį turinčių, populistinių sakinių. Įstatymo preambulė atskleidžia įstatymo priėmimo motyvus, įstatymo paskirtį, politinę, ekonominę ar soclianinę kultūrinę jo reikšmę. Preambulė yra skirta tam, kad išvengti motyvų, uždavinių ar įįstatymo tikslų įterpimo dėstomojoje įstatymo dalyje, kadangi ji neturi pasitreikšti konkrečiu norminiu-teisiniu pavidalu. Daugumoje atvejų įstatymo teisnė-norminė dalis yra išdėstoma remiantis formule “ jeigu.- tai.”, po ko yra nurodomos neigiamos pasekmės(sankcijos), kurios kyla nepaisant įstatymo reikalavimų. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad sankcijos nevisada yra įtraukiamos į įstatymo tekstą, jos gali būti nurodomos ir kituose teisės aktuose.

Įstatymą pasirašančiojo pareigos, vardas, pavardė. Įstatymą pasirašančiojo pareigos išdėstomos po tekstu didžiosiomis raidėmis eilutėje kairėje, o vardas, pavardė – eilutės dešinėje. Lietuvos Respublikos įstatymo teksto pabaigoje prieš įstatymą pasirašančiojo pareigūno parašą įrašoma: „Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.” Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta, kad Seimo priimtus įstatymus pasirašo Lietuvos Respublikos Prezidentas, o išimtiniais atvejais įstatymą pasirašyti turi teisę Seimo Pirmininkas (jeigu per dešimt dienų Seimo priimto įstatymo, o referendumu priimto įstatymo per penkias dienas Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo). Taip pat reiktų atkreipti dėmesį, kad oficialiame įstatymo tekste po įteikiamu Respublikos Prezidentui pasirašyti ir oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymo tekstu Seimo statute nustatyta tvarka turi būti įrašas su Seimo Pirmininko arba jo pavaduotojo parašu apie Seimo priimto įstatymo autentiškumą. Įgalioto asmens pareigos, vardas pavardė bei parašas po įstatymo tekstu suteikia jam-įstatymui oficialumo.

Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 7 straipsnio 7 ddalyje taip pat numatyta, kad kartu su įstatymo projektu turi būti pateikiamas ir aiškinamasis raštas pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto nuostatas – “Kartu su įstatymo projektu pateikiamas aiškinamasis raštas, kuriame nurodoma:

1) parengto projekto tikslai ir uždaviniai;

2) kaip šiuo metu yra teisiškai reglamentuojami įstatymo projekte aptarti klausimai;

3) kokios numatomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos, naujai sureglamentuotų klausimų teigiamos savybės ir kokių pozityvių rezultatų laukiama;

4) galimos neigiamos priimto įstatymo projekto pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta;

5) įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja (pateikiamas šių aktų sąrašas) ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą;

6) ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus;

7) jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymų papildomųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys;

8) kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai);

9) įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados;

10) įstatymo projekto autorius ar autorių grupė, įstatymo projekto iniciatoriai: institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai;

11) reikšminiai įstatymo projekto žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą;

12) kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai.”

Šie

visi išvardinti privalomi įstatymo išoriniai rekvizitai (požymiai) rodo jo juridinę galią, reguliavimo objektą, galiojimo sritį, suteikia dokumentui oficialumo. Jis atspindi ir juridinei teisėkūros technikai keliamus reikalavimus, kurios vienas iš tikslų yra “formuluoti ir išdėstyti teisės normas taip, kad jų adresatai(asmenys) aiškiai suprastų įstatymo reikalavimus.

Didelių skirtumų tarp įstatymo formai keliamų reikalavimų ir kitiems teisės norminiams aktams – poįstatyminų aktų formai keliamų reikalavimų nėra. Lietuvos Respublikos Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 6 straipsnyje yra numatyta bendra teisės aakto forma – “1. Teisės akte turi būti:

1) institucijos, įgaliotos jį priimti, pavadinimas;

2) teisės akto rūšies pavadinimas;

3) teisės akto pavadinimas (antraštė);

4) teisės akto priėmimo data, numeris, vieta;

5) teisės akto tekstas;

6) teisės aktą pasirašančiojo pareigos, vardas, pavardė.

2. Teisės akto projekte prieš akto pavadinimą, dešinėje lapo pusėje turi būti nuoroda „Projektas“.”. Šie reikalavimai yra taikomi visiems kitiems teisės aktas, o būtent – poįstatyminiams aktams – nutarimams, dekretams, potvarkiams, rezoliucijoms, instrukcijoms, sprendimams, įsakymams. Vienintelis skirtumas nuo įstatymo formai keliamo reikalavimo yra tas, kad šiuose tteisės norminiuose aktuose turi būti nurodoma jį priimančios institucijos pavadinimas. Įstatymo formai šis reikalavimas nėra taikomas, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucija tiksliai apibrėžia, kas turi įstatymų leidybos teisę – išimtinai tik Lietuvos Respublikos Seimas. Manau kad būtent todėl – dėl įstatymo yypatingos vietos teisės norminių aktų sistemoje, įstatyme ir yra išskirti atskirai įstatymo formai taikomi reikalavimai.

Įstatymo išorinė forma

Išnagrinėję vidinę įstatymo formą pereikime prie išorinės. Kaip jau minėjome, išorinė įstatymo forma apima regimąją įstatymo reikšmę, visuomeninių santykių reguliavimo būdą, veikimo tvarką, galiausiai įstatymo juridinę galią. Nagrinėjant įstatymą pagal jo išorinę formą, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į įstatymų skyrimą pagal jų struktūrinį-teminį pobūdį, jų juridinę galią. Yra kategorija taip vadinamų “teminių” įstatymų. Šiai kategorijai galėtume priskirti konstituciją, konstitucinius įstatymus, ratifikuotas tarptautines sutartis bei paprastuosius įstatymus.

Terminas “konstitucija” dažnai asocijuojasi su terminu “pagrindinis įstatymas”. Taigi konstitucija yra pagrindinis, aukščiausią teisinę galią turintis bet kurios šalies įstatymas, nustatantis valstybės organizacijos, viešosios tvarkos organizavimo ir funkcionavimo pagrindus bei įtvirtinantis svarbiausius asmens ir valstybės santykius, nuosavybės formas iir kita. Konstitucija kaip taisyklė priimama ir keičiama sudėtingesne tvarka nei paprasti įstatymai1. Konstitucijoje svarbiausia yra tai, kad demokratinėse visuomenėse ji yra ne valdžios įstatymas tautai, o tautos įstatymas savo išrinktai valdžiai2. Konstitucijos ypatingą vietą išreiškia ir jos priėmimo, keitimo sąlygos bei tvarka.

Konstituciniai įstatymai – tai siauresnės nei konstitucija kompetencijos įstatymai. Jie reguliuoja tik kurią nors vieną svarbią valstybės gyvenimo sritį. Konstituciniai įstatymai minimi Konstitucijos 69 ir 72 straipsniuose. Nuo kitų įstatymų jie pirmiausia skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka. KKonstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/ 5 visų Seimo narių balsų dauguma. Tuo tarpu kiti įstatymai (įskaitant ir jų pakeitimus) laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje. Be to, minėta konstitucinių įstatymų priėmimo ir keitimo tvarka yra susijusi su ypatinga jų vieta teisės sistemoje bei specifiniais konstitucinių įstatymų normų santykiais su konstitucinėmis normomis. Iki šiol Lietuvoje yra priimti tik trys konstituciniai įstatymai: “Dėl Lietuvos valstybės”(1991-02-11), “Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas”(1992-06-08) ir Konstitucijos 47 straipsnio pirmosios dalies pataisa dėl užsieniečių teisės įsigyti Lietuvoje žemės nuosavybės teise.

Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys. Tai Lietuvos Respublikos savanoriškai sudarytos tarptautinės sutartys, kurios neprieštarauja konstitucijai ir kurias patvirtino Seimas. Lietuvos Respublikos konstitucijos 138 staripsnyje yra apibrėžta šių sutarčių padėtis – “Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sitemos dalis”. Ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja ne tik įstatymo, bet ir aukštesnę galią. Tai susiję su tuo, kad sudariusi ratifikuotą tarptautinę sutartį, valstybė ta dalimi savanoriškai apriboja

1. Lietuvos konstitucinė teisė:vadovėlis, psl. 109

2. Vaišvila A. Teisės teorija. V.: Justitia. 2000

savo suverenitetą ir šitaip įsipareigoja leisti įstatymus tik tiek, kiek leidžia likęs suverenitetas.

Paprastieji įstatymai. Įstatymo aapibrėžimą ir jo pagrindinus požymius nurodėme ankstesnėje savo darbo dalyje. Čia norėčiau tik pastebėti, jog įstatymų negali patvirtinti jokios kitos valstybės institucijos. Jie gali būti panaikinti ar pakeisti tik paties įstatymo leidėjo. Lietuvoje įstatymai gali būti pripažinti antikonstituciniais tik LR Konstitucinio teismo. Tačiau konstitucinis teismas juos tik pripažįsta prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau juos panaikina ar pakeičia tik Seimas.

Kita įstatymų išorinės formos atmaina yra kodeksai. Jie atspindi didesnę teisės normų koncentraciją vienoje ar kitoje visuomeninių santykių srityje. Kaip taisyklė sąvoka “kodeksas” yra apibrėžiama išsami vienos kurios teisės šakos teisės normų “sankaupa” viename teisės norminiame akte, kaip pavyzdžiui civilinis kodeksas, darbo kodeksas ir pan.. Ši įstatymo forma naudojama kad visapusiškai sureguliuoti ir reglamentuoti vienos teisės šakos visuomeninius santykius viename teisės norminiame akte. Tai dažniausiai liečia tas visuomeninio gyvenimo sritis, kuriose kaip subjektai dalyvauja išskirtinai valstybės pilečiai.

Dar vieną teisės norminių aktų tipą sudaro jų struktūrinio apjungimo formos. Čia turima galvoje teisės aktų sisteminimą, kuriuo sutvarkomi galiojantys teisės norminiai aktai sudedant juos pagal tam tikrą sistemą į įvairius rinkinius. Sistematizuojama gali būti inkorporacijos būdu naudojant chronologinį, abėcėlinį, teminį ar kt. metodus. Tokiais atvejais dažniausiai įstatymo tekstai nėra keičiami, galimi teik įstatymo teksto išdėstymo tvarkos pakitimai – pavyzdžiui papildant pirminį įstatymo tekstą jo pakeitimais ir pan. <

Dar vieną savotiška įstatymo formos atmaina – kombinuoti įstatymai, t.y. savotiškas dviejų įstatymų sujungimas, kada vienas iš jų yra skirtas reguliuoti tam tikrą griežtai apibrėžtą visuomeninių santykių sferą, o kito įstatymo paskirtis – sukurti specialią juridinę procedūrą, skirtą jo įgyvendinimui, realizavimui bei tikslu suteikti jam įstatymui būtinus elementus. Kaip pavyzdį galime pateikti įstatymus, patvirtinančius kodeksus. Šiuo atveju vienas įstatymas lyg ir materializuoja turinį, o kitas – įstatymo formą.1

Tokios tai būtų pagrindinės įstatymo išorinės formos charakteristikos. Tačiau kalbant apie išorinę įstatymo formą norėčiau atkreipti dėmesį į vieną praktinį šio klausimo aspektą, t.y.pakalbėti apie praktinį įstatymo formos taikymą, įstatymo formos parinkimą sureguliuoti visuomeninius santykius. Kaip žinia visuomeniniai santykiai yra reguliuojami ne tik įstatymo, bet ir poįstatyminių aktų, todėl kalbant apie įstatymo formą manau yra svarbu pravesti takoskyrą tarp jų. Vienas iš įstatymo požymių yra tai, kad įstatymas yra skirtas daugkartiniam naudojimui bei neribotam teisės subjektų skaičiui ir skirtas sureguliuoti tipiškiausius, visuotinius, svarbiausius žmonių santykius,

1. Тихомиров Ю.А. Теория закона. Москва.: Наука. 1982. p. 63

susijusius su pagrindinių žmogaus teisių apsauga. Todėl tik parlamente, kur nevyrauja viena partija, įstatymai gali geriausiai išreikšti skirtingų socialinių grupių interesų kompromisą. Taigi įstatymo forma turėtų būti taikoma tik tas atvejais, jei to neįmanoma sureguliuoti kitais norminiais aktais. Tai

reiškia, kad valstybė negali nepripažinti žmogaus teisių į gyvybę, orumą, asmenybės neliečiamumą, nuosavybės neliečiamumą ir pan. Ir nors šios teisės žmogui priklauso nuo gimimo, apsaugą joms suteikia juridinė forma – tai yra įstatymo forma. Ypatingą vietą užima šių teisių įtraukimas į Konstituciją, todėl šias svarbiausias visuomenės gyvenimo sferas, kurias galima sureguliuoti tik įstatymo forma, apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip pavyzdžiui ”Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas. Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Mokesčius, kitas įmokas į bbiudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.”. Būtent dėl to praktikoje kyla problemų pasirenkant teisės norminio akto formą visuomeninių santykių sureguliavimui. 1994 metų sausio 19 dienos Konstitucinio teismo nutarime Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 17 d. Seimo nutarimo “Dėl žemės reformos pagrindinių krypčių” atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai buvo nustatyta, kad Seimas priimdamas teisės norminį aktą nutarimo, t.y. poįstatyminio aktro forma pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį ir 67 straipsnio 2 punktą, kadangi šiuo dokumentu sukūrė naujas teisės normas, reguliuojančias pprivatinės nuosavybės teisės turinį, o Konstitucijoje numatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Konstitucinis teismas šiame nutarime taip pat konstatavo, kad šiuo atveju Seimas pasirinko netinkamą teisinio reguliavimo formą dėl nutarimo normų konkurencijos su galiojusiais įstatymais. Kaip matome, netinkamas teisės norminio aakto formos parinkimas formuoja teisinių santykių subjektų teisinio netikrumo būseną, visuomenės nepasitikėjimą teise, o tai neatitinka Konstitucijos preambulėje paskelbto siekio sukurti teisinę valstybę.

Išvados

1. Įstatymo forma yra nevienalypis juridinis darinys, apimantis savyje tiek formos, tiek turinio elementus. Turinys kelia tam tikrus reikalavimus formai. Todėl teisė naudojasi įstatymu (forma) kaip priemone ir pati įstatymui kelia tam tikrus reikalavimus: įstatymas turi būti kaip veiksmingiausia priemonė teisei atsirasti, išreikšti jos esmę, kontroliuoti savivalę, įstatymas turi būti priemonė jautriai aptinkanti socialinius poreikius ir tarnaujanti skirtingų poreikių socialiniam kompromisui, tai yra visuomenės teisių ir pareigų vienovei.

2. Yra išskiriamos dvi įstatymo formos rūšys:vidinė ir išorinė. Vidinė įstatymo forma – tai struktūrinių įstatymo kaip teisės norminio akto elementų organizacija, kuri sudaro įstatymą kaip tam tikros vidinės struktūros, bet vientisą ddarinį. Kitais žodžiais tariant vidinę įstatymo formą galim apibrėžti ir kaip išorinio teisės norminio akto tvarkymo taisyklių visumą. Išorinė įstatymo forma – tai įstatymu išreikšta regimoji jo reikšmė, visuomeninių santykių reguliavimo būdas, veikimo tvarka, įstatymo juridinės galios išorinės išraiškos būdas.

3. Netinkamas teisės norminio akto formos parinkimas turi neigiamų pasekmių: formuoja teisinių santykių subjektų teisinio netikrumo būseną, visuomenės nepasitikėjimą teise, o tai neatitinka Konstitucijos preambulėje paskelbto siekio sukurti teisinę valstybę.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Norminė medžiaga

3. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 dd. referendume.-V.:Teisinės informacijos centras prie Teisingumo m-jos, 1996.

4. Lietuvos Respublikos Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas // Valstybės žinios. 1993. Nr. 12-296.

5. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas // Valstybės žinios. 1995 Nr. 41-991.

6. Lietuvos Respublikos Seimo statutas // Valstybės žinios. 1994 Nr.15-249.

7. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas // Valstybės žinios. 1993. Nr. 5-89.

8. 1994 metų sausio 19 dienos Konstitucinio teismo nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 17 d. Seimo nutarimo “Dėl žemės reformos pagrindinių krypčių” atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai // www.lrkt.lt

Specialioji literatūra

1. Vaišvila A. Teisės teorija. V.: Justitia. 2000

2. Valstybės ir teisės teorija. Red. S.Vansevičius.V.:1989

3. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. V.: Justitia. 2000

4. Тихомиров Ю.А. Теория закона. Москва.: Наука. 1982.

5. Tarptautinių žodžių žodynas, (c) Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985

6. . Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis.