Įvykio vietos apžiūra. Jos reikšmė tiriant kriminalinius nusikaltimus

ĮVYKIO VIETOS APŽIŪRA

Kriminalistikos litratūroje įvykio vietos apžiūra apibūdinama įvairiai,

tačiau principinio skirtumo nėra, skirtumai dažniausiai būna redakcinio

pobūdžio:

“Įvykio vietos apžiūra – tai neatidėliotinas tardymo veiksmas,

susidedanti iš materialinių objektų esančių nusikaltimo įvykio vietoje

būklės ir savybių suvokimo, išstudijavimo ir fiksavimo, siekiant išaiškinti

buvusį įvykį, nusikaltėlio asmenybę, nusikaltimo motyvą ir kitų aplinkybių

priklausančių tiriant nusikaltimą“.

“Įvykio vietos apžiūra – nuodugni nusikaltimo vietos apžvalga ir

įrašymas į protokolą išimtų pėdsakų, nusikaltėlio paliktų įrankių, jo

sugadintų daiktų ir apskritai visa, kas gali turėti reikšmės nustatant patį

nusikaltimo faktą, taip pat nurodyti nnusikaltėlį ir jį įkalinti.

Bet ko gero racionaliausiai įvykio vietos apžiūra apibūdinama taip:

“Įvykio vietos apžiūra – toks tardymo veiksmas, kurio metu

betarpiškai akivaizdžiai ištiriama ir užfiksuojama įvykio vieta, jos

aplinka, surandami, įtvirtinami ir paimami nusikaltimui ištirti reikalingi

objektai“.

Įvykio vietos apžiūra paprastai yra neatidėliotinas tardymo veiksmas,

atliekamas pradinėje nusikaltimo tyrimo stadijoje. Įvykio vietos apžiūros

organizatorius, vadovas ir tiesioginis vykdytojas yra tardytojas, bet

praktiškai apžiūrėti įvykio vietos dažniausiai vyksta ne tardytojai, o

kriminalinės policijos ar kiti pareigūnai.

Įvykio vieta kriminalistikoje – tai vieta, kurioje buvo padarytas

nusikaltimas (nužudymas, vvagystė, plėšimas, išžaginimas ir kt.), ir vieta,

kurioje randama nusikaltimo įrankių, pėdsakų, daiktų ir kt. (pvz. lavono

kūno dalys, ginklas, kuriuo buvo nužudytas žmogus, pavogti daiktai ir kt.).

Ne visada įvairių pėdsakų ar nusikaltimo įrankių suradimo vieta būna

nusikaltimo padarymo vieta, t.y. jos ne visada sutampa, tačiau visais

atvejais tai bus įvykio vietos.

Aiškinant ir tiriant nusikaltimus, išskirtinę reikšmę turi įvykio

vietos apžiūra. Jos aktualumą ir svarbą nulemia tai, kad:

• apžiūros metu randama daug įvairių pėdsakų ir kitų materialių objektų.

Šie įkalčiai proceso metu yra nepakeičiami;

• gaunama per įvykio vietos apžiūrą informacija apie nusikaltimą ir jo

dalyvius pagal laiką dažniausiai yra artimesnė informacija gaunama iš

kitų šaltinių. Tad ji yra tiksliausia ir mažiausiai pakeista. Įvykio

vietoje dažniausiai galima stebėti tiesioginius nusikaltimo padarinius;

• apžiūrint įvykio vietą, galima rasti ne tik pėdsakus, bet ir gauti

informacijos apie įvykio situaciją, nusikaltimo padarymo mechanizmą,

nusikaltimo dalyvių veiksmus įvykio vietoje ir kt.;

• tik įvykio vietoje galima nustatyti tam tikras negatyvias aplinkybes;

3.

• kokybiška ir laiku atlikta įįvykio vietos apžiūra sudaro geras prielaidas

greitai išaiškinti nusikaltimą, kryptingai pradėti tardymą, iškelti

pagrįstas versijas apie nusikaltimą ir nusikaltėlį;

• įvykio vietos apžiūros metu gauta informacija padeda operatyviai atlikti

procesinius ir kitus veiksmus, panaudoti orientacinę informaciją

nusikaltėlio paieškai ir sulaikymui;

• klaidos padarytos įvykio vietos apžiūros metu, dažnai būna lemiamos.

Neretai dėl nekokybiškos įvykio vietos apžiūros ar padarytų jos metu

klaidų nepavyksta įrodyti teisiamųjų kaltės.

• Įvykio vietos apžiūra nuo kitų tardymo veiksmų skiriasi tuo,

kad jos metu yra

• ttiesiogiai ir akivaizdžiai ištiriama vieta. Tardytojas arba kitas

atliekantis įvykio vietos apžiūrą pareigūnas pats tiesiogiai išskiria

ir užfiksiuoja įvykio vietą. Taip jis susidaro vaizdą apie

nusikaltimą, jo mechanizmą, nusikaltimo situaciją ir kt. Todėl šis

tardymo veiksmas yra nepamainomas.

Įvykio vietos apžiūros tikslas – ištirti ją, išaiškinti koks

nusikaltimas padarytas,

kaip jis įvyko, nustatyti nukentėjusį ir surasti nusikaltėlį. Pagrindiniai

tikslai yra šie:

• nustatyti ir užfiksuoti nusikaltimo pėdsakus, rasti nusikaltimo

įrankius, kitus daiktinius įrodymus;

• nustatyti nusikaltimo padarymo mechanizmą, nusikaltimo būdą, įvykio

situaciją ir kitas labai reikšmingas bylai spręsti aplinkybes;

• surinkti pirminę orentacinę informaciją, leidžiančią iškelti

tardymo versijas, pradėti nusikaltėlio paiešką ir daryti kitus

neatidėliotinus tardymo veiksmus.

Įvykio vietos apžiūros klasifikuojamos įvairiai. Pagal

atliekamų apžiūrų

išsamumą ir kvalifikuotumą jos skirstomos į paprastas, kvalifikuotas ir

įvykio vietų tyrimus. Paprastas atlieka, kai nusikaltimai būna nesudėtingi,

dažnai akivaizdūs. Jų tikslas – užfiksuoti įvykio situaciją, akivaizdžius

pėdsakus ir kitus objektus. Paprastas apžiūras dažniausiai atlieka vienas

pareigūnas arba grupė pareigūnų nedalyvaujant specialistui.

Kvalifikuotas – esant sudėtingiems nusikaltimams, atlieka visos

sudėties įvykio vietos tyrimo grupės, kuriose būna vienas ar keli įvairių

sričių specialistai.

Įvykio vietos tyrimas atliekamas, kai būna padaryti labai sudėtingi,

rezonansiniai nusikaltimai. Įvykio vietos tyrimo metu atliekami ne tik

kvalifikuotos apžiūros veiksmai, bet ir ištiriami atskiri objektai, jų

visuma ar netgi pati įvykio vietos situacija.

Atskirų nusikaltimų rūšių ypatumai nulemia ir jų apžiūrų atlikimo

specifiką, todėl įvykio vietų apžiūras galima klasifikuoti ir pagal

nusikaltimų rūšis.

Pagal eiliškumą apžiūros skirstomos į pirminę ir pakartotinę. Pirminė

apžiūra yra svarbiausia, nes tada pati įvykio situacija, esantys ten

pėdsakai ir kiti objektai būna mažiausiai pasikeitę nuo nusikalstamo įvykio

momento.

4.

Pakartotinė apžiūra atliekama toje pačioje vietoje, kurioje jau buvo

atlikta pirminė apžiūra. Ji atliekama tada, kai pirminė apžiūra buvo

atlikta netinkamai dėl blogų oro sąlygų, ar kad nebuvo reikiamų specialistų

arba dėl to, kad nebuvo panaudotos reikiamos techninės priemonės.

Atsižvelgiant į apimtį apžiūros sirstomos į pagrindinę ir papildomą.

Pagrindinė – tai pirminė apžiūra, kurios metu nagrinėjama viso įvykio

situacija, esantys ten pėdsakai ir objektai. Tam tikrais atvejais,

dažniausiai dėl to, kad neteisingai nustatytos įvykio vietos apžiūros

ribos, būtina apžiūrėti papildomai kokius nors objektus ar plotus,

neapžiūrėtus pagrindinės apžiūros metu.

Kad įvykio vietos apžiūra suteiktų daug ir tikslios informacijos apie

nusikaltimą, ji turi būti atliekama atsižvelgiant į šiuos bendruosius

taktinius principus:

1. Neatidėliotinumas. Įvykio vietos apžiūrą reikia atlikti tuojau pat

aptikus įvykį.

Uždelsus apžiūrą, gali dingti daug svarbių pėdsakų, kitų daiktinių įrodymų,

likti neišaiškintų svarbių nusikaltimo aplinkybių.

2. Bendras vadovavimas apžiūrai. Įvykio vietos apžiūroje paprastai

dalyvauja

daug žmonių: specialistai, tardytojai, operatyviniai darbuotojai ir kt.

Todėl šiam sudėtingam procesui būtinas bendras vadovavimas. Paprastai visai

apžiūrai vadovauja kvotėjas (tardytojas). Jis pats atlieka apžiūrą,

koordinuoja visų dalyvių veiksmus ir yra atsakingas už apžiūros rezultatus.

Visi apžiūros dalyviai, taip pat ir dalyvaujantys joje policininkai,

privalo jam paklusti.

3. Operatyvumas, visapusiškumas ir išsamumas. Įvykio vietoje

turi būti

apžiūrimi, tiriami ir fiksuojami visi pėdsakai, daiktiniai įrodymai, kitos

aplinkybės. Negalima teikti pirmenybės vienai kuriai nors versijai.

Subjektyvumas yra žalingas.

4. Planingumas. Tik tinkamai pasirengus, viską apžiūrėjus

nuosekliai pagal

apgalvotą planą, galimi geri rezultatai.

5. Kriminalistikos technikos ir kriminalistikos mokslo

rekomendacijų

panaudojimas. Panaudojus kriminalistikos techniką ir kriminalistikos mokslo

rekomendacijas, daug objektyviau, efektyviau ir išsamiau ištiriama įvykio

vieta ir užfiksuojami rezultatai.

Įvykio vietos apžiūros taktika. Kaip ir daugumos tardymo veiksmų,

įvykio vietos apžiūros taktiką sudaro trys etapai: pasirengimo, pagrindinis

ir baigiamasis.

Įvykio vietos pasirengimo etape išskiriamos dvi stadijos –

pasiruošimas prieš išvykstant į įvykio vietą ir pasiruošimas įvykio

vietoje.

Paprastai išvykstant į įvykio vietą, imamasi šių priemonių:

• gavus pranešimą apie veiksmą, turintį nusikaltimo požymių,

stengiamasi gauti kuo daugiau informacijos apie nusikaltimo pobūdį,

situaciją ir kt.;

• organizuojama įvykio vietos apsauga;

• organizuojamas pagalbos suteikimas nukentėjusiems;

5.

• organizuojamas darbas nusikaltimo padariniams likviduoti;

• sudaroma operatyvinė tardymo grupė (tardytojas, operatyviniai

policijos darbuotojai, teismo medicinos ekspertas ir kt.);

• sprendžiama, kokių specialistų reikės įvykio vietai apžiūrėti,

iškviečiami specialistai;

• pasirūpinama transportu;

• paimama būtina kriminalistinė technika pėdsakams surasti ir

fiksuoti;

• remiantis pirmine informacija,

organizuojama nusikaltėlių paieška.

Atvykus į įvykio vietą, pasiruošimas apžiūrai tęsiamas:

• organizuojama nusikaltėlio paieška “karštais pėdsakais“;

• apklausiami asmenys, kurie pirmieji aptiko įvykio vietą, matė ar

girdėjo apie įvykį;

• iš įvykio vietos pašalinami pašaliniai asmenys;

• nustatomi pasikeitimai padaryti nusikaltimo vietoje;

• instruktažo metu operatyinės tardymo grupės nariams paskirstomas

darbas.

Pagrindinį įvykio vietos apžiūros etapą dažniausiai sudaro tokie

veiksmai:

Bendra įvykio vietos apžvalga. Jos metu orientuojamosi vietovėje,

nustatomi įvykio vietos apžiūros ribos ir orientyrai, nustatomi apžiūros

išeities taškai, taktiniai būdai ir jų atlikimo eiliškumas, fiksuojamas

bendras įvykio vietos vaizdas ir kt.

Nuo bendros apžiūros einama prie detalios. Joje išskiriamos dvi

apžiūros stadijos: statinė ir dinaminė.

Statinės apžiūros metu daiktai ir pėdsakai apžiūrimi jų nejudinant ir

nurodomas jų ryšys su įvykiu ir kitais daiktais, fiksuojama jų būklė.

Dinaminės apžiūros metu daiktai ir pėdsakai apžiūrimi juos judinant,

keičiant jų padėtį.

Šioje stadijoje daiktai matuojami, sveriami, ieškoma ant jų nematomų

pėdsakų ir kt.

Įvykio vietos taktiniai būdai:

• koncencinis – kai apžiūra vyksta nuo periferijos į centrą;

• ekscentrinis –– kai apžiūrima nuo centro į periferiją;

• juostinis (frontinis) – apžiūrima viskas paeiliui, nuosekliai,

pagal tam tikrus plotus, juostas;

• apžiūra pagal nusikaltėlio paliktus pėdsakus.

Kurį taktinį apžiūros būdą pasirinkti, sprendžia tardytojas ar kitas

apžiūrą atliekantis pareigūnas. Galimas ir kombinuotas apžiūros variantas,

t.y. apžiūrėti naudojant kelis būdus, bet visada reikia stengtis nepadaryti

žalos pėdsakams ir daiktiniams įrodymams.

Baigiamasis apžiūros etapas yra apžiūros rezultatų įforminimas.

Įvykio vietos

6.

apžiūros rezultatai fiksuojami protokoluose, nuotraukose, kino ir vaizdo

juostose, panaudojant kitus kriminalistinius fiksavimo būdus, sudarant

planus ir schemas. Labai svarbu supakuoti daiktinius įrodymus, kad esantys

ant jų pėdsakai nenukentėtų. Fiksavimo etapas baigiamas gautų rezultatų

vertinimu.

ĮVYKIO VIETOS APŽIŪRA NUŽUDIMO ATVEJU

Tiriant nužudymus susiduriama su keliomis standartinėmis

postkriminalinėmis situacijomis:

1. Aiški situacija: žinomos nužudytojo ir žudiko asmenybės, aiškūs

moktyvai ir

kt. Tada pagrindinis įvykio vietos apžiūros tikslas – tiksliai ir išsamiai

užfiksuoti esamus pėdsakus ir kitus objektus, taip pat įvykio vietos

situaciją.

2. Situacija, kai žinoma nukentėjusiojo asmenybė, beveik aiškus

nusikaltimo

motyvas, bet nežinomas nusikaltėlis. Tuomet įvykio vietos apžiūros tikslas

– ne tik užfiksuoti pėdsakus ir kitus objektus, bet ir gauti orentacinės

informacijos apie nusikaltėlį.

3. Situacija, kai nežinomas nei nukentėjusysis, nei

nusikaltėlis. Tada įvykio

Vietos apžiūros tikslas (be visų ankščiau išvardintų) – nustatyti lavono

asmenybę.

Visos šios situacijos turi tam tikrų modifikacijų, kurių tyrimo

tikslai gali būti platesni arba siauresni. Be to, galimos ir kitos, gerokai

rečiau pasitaikančios situacijos.

Tiriant įvykio vietas nužudymų bylose, reikia spręsti dvi svarbias

užduotis: surinkti įrodomąją informaciją ir ją užfiksuoti, taip pat gauti

orientacinės informacijos nusikaltimui išaiškinti.

Nužudymus galime priskirti prie labai sunkių ir pavojingų

nusikaltimų, kuriuos svarbu atskleisti ir išaiškinti. Jų tyrimas yra

įvairus ir sudėtingas, nes yra įvairių nužudymo padarymo būdų:

• radus pasikorusį lavoną;

• ištraukus lavoną iš vandens;

• nusinuodijimo atveju;

• savižudybės inscenizavimo atveju;

• nužudymui panaudojus bukus, aštrius daiktus;

• panaudojus šaunamąjį ginklą;

• nužudymas įvykęs dėl atmosferinės ar techninės energijos;

• nužudymas padarytas esant žemai ar aukštai oro temperatūrai;

• radus kūdikio lavoną.

Sprendžiant šias užduotis, policijos pareigūnai kartu su įvykio

vietos apžiūra

7.

atlieka daug kitų neprocesinių veiksmų. Jeigu įvykio vietos apžiūra ir šie

glaudžiai koordiniuojami veiksmai turi bendrą tikslą, tai jau bus taktinė

operacija. Tokiais atvejais dažnai atliekamas įvykio vietos tyrimas. Šio

tyrimo metu gauti rezultatai gali būti operatyviai panaudoti nusikaltimui

išaiškinti, taip pat ir nusikaltėlio paieškai. Tokio tyrimo netu poilicijai

gali būti suteikta informacija apie nusikaltimo padarymo būdą, mechanizmą,

nusikaltėlio ir aukos veiksmus įvykio vietoje ir kt.

Tiriant nužudymus būtina sąmoningai, sistemingai ir nuosekliai iškelti

kriminalistinius uždavinius ir juos patikrinti apžiūrint nužudymo įvykio

vietą.

Kiekvienas nusikaltimus tiriantis pareigūnas, norėdamas tinkamai

ištirti nužudymo įvykio vietą, turi turėti omenyje atėjusią iš romėnų

teisės septynnarę nusikaltimo aiškinimo formulę: kas, ką, kur, kada, kaip,

kodėl, kam padedant?

Remiantis šia formule galime suformuliuoti tipinius nužudymo įvykio

vietos apžiūros uždavinius:

1. Kas įvyko: nužudymas, savižudybė, nelaimingas atsitikimas ar

natūrali mirtis?

2. Kada tai įvyko ir kiek laiko galėjo užtrukti nusikaltėlis įvykio

vietoje?

3. Nužudymo padarymo vieta? Ar tai yra ta vieta, kur buvo rastas

lavonas?

4. Nukentėjusiojo asmsnybė, jo apibūdinimas.

5. Kas padarė nusikaltimą – vienas asmuo ar keli; kokie duomenys

apibūdina

nusikaltėlius?

6. Kokiu būdu ir kokiais įrankiais padarytas nusikaltimas?

7. Nusikaltimo motyvo ir tikslo nustatymas.

8. Kokiu keliu įvykio nusikaltėliai pateko į įvykio vietą, kokiu

keliu jie iš įvykio

vietos išvyko? Ar galima pagal rastus įvykio vietoje nusikaltėlio pėdsakus

organizuoti jo paiešką?

9. Kaip ir kokiu būdu į įvykio vietą pateko auka, ką ji ten veikė?

10. Ką iš įvykio vietos galėjo paimti nusikaltėlis, kokius

pėdsakus ar daiktus jis

paliko įvykio vietoje; kokie pėdsakai galėjo likti ant nusikaltėlio, jo

drabužių, įrankių ir kt.

11.Kas ir iš kur galėjo stebėti, matyti ar girdėti veiksmus, vykusius

įvykio vietoje?

Apžvelgus visus šiuos uždavinius galima teigti, kad atlikus

nuoseklią, išsamią, kruopščią bei visapusišką nužudymo vietos apžiūrą

galime gauti gan išsamios informacijos apie nužudymo aplinkybes. Tai bene

pats svarbiausias pagrindas pradedant nužudymo tyrimą.

Atliekant lavono apžiūrą įvykio vietoje, būtinai turi dalyvauti

teismo medicinos specialistas arba koks kitas gydytojas.

Apžiūrint lavoną būtina ištirti ir užfiksuoti:

1. apžiūros laiką, lavono ir aplinkos temperatūrą apžiūros pradžioje

ir pabaigoje;

2. lavono aptikimo vietą ir padėtį aplinkos atžvilgiu;

3. lavono, pėdsakų ir kitų oblektų išsidėstymą;

8.

4. lavono ppozą, galūnių padėtį;

5. pėdsakus, esančius ant lavono, jo drabužius, po juo ir prie jo;

6. lavono aprangos būklę;

7. lavono pomirtinius reiškinius;

8. pažeidimus, jų lokalizaciją ir apibūdinimus;

9. pėdsakus, rodančius, kad auka po sužeidimo judėjo;

10. pėdsakus, rodančius, kad lavonas buvo judinamas.

Tiriant nužudymus, įvykio vietos objektas yra labai specifiškas –

lavonas. Tas objektas žymi įvykio vietos centrą. Dažniausiai apžiūrą

rekomenduojama pradėti nuo lavono. Kiekvienas apžiūros būdas kelia pavojų,

kad dalis pėdsakų gali būti pažeisti arba netgi sunaikinti. Juo labiau kad

šioje zonoje galėjo palikti savo pėdsakus pašaliniai asmenys. Todėl

įsįtikinus, kad žmogus tikrai negyvas, būtinai reikia pirma apžiūrėti

teritoriją 5 – 7 metrų spinduliu aplink lavoną, užfiksuoti ir paimti

pėdsakus, daiktus ir tik po to apžiūrėti lavoną.

Vėliau apžiūrima kita teritorija ekscentriniu būdu. Itin svarbu rasti

ir užfiksuoti galimos kovos, taip pat nusikaltėlių atvykimo ir pasitraukimo

iš įvykio vietos pėdsakus. Tai yra labai svarbu, nes apžiūra gali virsti

nusikaltėlių persekiojimu “karštais pėdsakais“.

ĮVYKIO VIETOS APŽIŪRA, ĮVYKUS VAGYSTEI SU ĮSILAUŽIMU

Šiais laikais labai pagausėję turtiniai nusikaltimai, ypatingai

vagystės. Vagystės yra labai įvairios. Žiūrint iš kriminalistinės pusės

svarbi ne nuosavybės forma, o tai, kaip įvykdyta vagystė: pavogta iš

uždaros ar atviros patalpos, buvo ten signalizacija, ar buvo saugoma, tai

gamykla ar butas, garažas ir kt.

Vagystės įvykio vieta dažniausiai apžiūrima, gavus nukentėjusiųjų

arba pareigūnų

pareiškimus ir pranešimus. Kartais pasitaiko situacijų, kai

yra žinomas įtariamasis, o tik paskui apžiūrima įvykio vieta. Gali būti ir

tokia situacija: atliekama įvykio vietos apžiūra, kai potencialus

nusikaltėlis dar nesulaikytas, bet jau yra tikra informacija apie jį.

Įvykio vietos apžiūros tikslas, tiriant vagystes, yra toks:

1. išaiškinti, ištirti ir užfiksuoti situaciją ir tam tikras

aplinkybes vagystės vietoje;

2. rasti, fiksuoti ir paimti pėdsakus ir daiktinius įrodymus;

3. gauti orientacinės informacijos apie nusikaltėlį;

Efektyviausia įvykio vietos apžiūros sąlyga yra preliminari savininkų

ir kitų asmenų apklausa. TTai suteikia galimybę nuosekliau atlikti apžiūrą

ir sutelkti dėmesį į tam tikrus įvykio vietos momentus. Svarbu išaiškinti,

ar vagystė įvykdyta iš anksto pasiruošus.

9.

Tiriant vagystes su įsilaužimu, nesunku numatyti apžiūros būdą ir

apžiūros pradinį tašką. Apžiūros būdas dažniausiai būna mišrus, iš pradžių

jis gali būti koncentrinis, apžiūrėti patalpai, kur įvyko vagystė, paskui

ekscentrinis būdas, kai būtina nustatyti nusikaltėlių atvykimo ir išvykimo

kelią, arba frontinis. Pradinis apžiūros taškas dažniausiai yra ta vieta,

pro kurią nusikaltėlis pateko į patalpą. Bendros apžiūros metu būtina

preliminariai nustatyti svarbiausius įvykio vietos mazgus, kur matomo

nusikaltėlio veiklos pėdsakai, ar kur tokie pėdsakai galėtų būti. Tokiose

vietose koncentruojasi įvairiausių rūšių pėdsakai.

Tiriant vagystės įvykio vietą, būtina atkreipti dėmesį į tai:

• kokiu būdu ir pro kur nusikaltėlis pateko į patalpą;

• ar buvo panaudotos techninės priemonės; jei taip, tai kokios

rūšies, ar jos turi individualių požymių;

• ar įsilaužimo vietoje yra kitų pėdsakų;

• ar neliko įsilaužimo vietoje įrankių, jų dalių, nusikaltėlio

drabužių arba kitokių jo paliktų daiktų;

• ar ant nusikaltėlio, jo drabužių, įsilaužimo įrankių galėjo likti

mikroobjektų iš įsilaužimo vietos;

• pagal įsilaužimo būdą, pagrobtų daiktų skaičių ir aptiktų pėdsakų

reikia stengtis nustatyti, kiek nusikaltėlių buvo įvykio vietoje;

• kokiu būdu galėjo būti išgabenti pavogti daiktai iš įvykio vietos;

• ar nusikaltėliai veikė kryptingai, nuosekliai, žinodami, ką ir iš

kur imti, ar chaotiškai;

• kas pavogta;

• iš kokių konkrečių objektų paimti daiktai ir vertybės;

• ar ant šių objektų yra pėdsakų, kokie jie;

• kiek maždaug laiko užtruko nusikaltėliai įvykio vietoje;

• ar yyra patalpoje įrengta signalizacija, kokia jos būklė;

• kokiu būdu ir per kur nusikaltėliai pasitraukė iš įvykio vietos;

• ar yra vagystės inscenizacijos požymių.

Visus aptiktus pėdsakus ir daiktus būtina tiksliai užfiksuoti ir

paimti.

ĮVYKIO VIETOS APŽIŪRA AUTOĮVYKIO VIETOJE

Įvykio vietos apžiūra, tiriant autoįvykį, turi labai didelę reikšmę.

Čia gaunama beveik visa informacija apie autoįvykį, akivaizdžiai tiesiogiai

suvokiama įvykio vietos situacija ir sąlygos, nustatomi esami pėdsakai ir

daiktiniai įrodymai, ryšys tarp atskirų

10.

įvykio elementų ir tam tikrų subjektų veiksmų ir kt. Čia sudaromas

pagrindas būsimiems ekspertiniams tyrimams.

Autoįvykio vietos apžiūra yra svarbiausias tardymo veiksmas tiriant

autoįvykius, todėl svarbu ją atlikti nepavėlavus, nes kitaip bus sunku

nustatyti tiesą apie autoįvykį.

Tiriant autoįvykių bylas,dažniausiai pasitaiko kelios standartinės

postkriminalinės situacijos:

1. Nesudėtinga situacija: įvykio vietoje yra visi įvykio

dalyviai ir transporto

priemonės, įvykio liudytojai. Pagrindinis tikslas – surasti ir tinkamai

užfiksuoti visus materialius pėdsakus, ištirti ir užfiksuoti įvykio

situaciją. Pagrindinis pavojus, apžiūrint tokia įvykio vietą, yra

nevisapusiškas ar neišsamus įvykio vietos ištyrimas. Tai dažniausiai

atsitinka kai atrodo, kad ir taip viskas aišku ar kad visa kita sužinosime

tyrimo eigoje. Negavus arba neužfiksavus tam tikros informacijos įvykio

vietos apžiūros metu, praktiškai jos neįmanoma atkurti;

2. Sudėtinga situacija: yra liudytojų, aiškūs pėdsakai, bet

įtariamasis iš įvykio

vietos pabėgo, pasinaudodamas transporto priemone, kuri susijusi su

autoįvykiu, arba be jos. Tokios apžiūros tikslas yra ne tik surasti,

užfiksuoti juos ir įvykio situaciją, bet ir gauti orientacinės informacijos

apie įtariamąjį, kad būtų galima kuo greičiau pradėti jo paiešką. Jei

nusikaltėlio paieškos pradžia užsitęs, jis gali pašalinti esamus

nusikaltimo pėdsakus, suremontuoti automobilį ir kt.;

3. Sudėtingiausia situacija: neaiškus įvykis (kelyje rastas

lavonas su smurto

žymėmis), nėra liudytojų, nežinoma su įvykiu susijusi priemonė. Pagrindinis

tokios vietos apžiūros tikslas (be visų ankščiau išvardintųjų) – dar

surinkti ir ištirti pėdsakus, kad būtų galima nustatyti įvykio mechanizmą.

Kuo neaiškesnė ir sudėtingesnė situacija, tuo kruopščiau reikia dirbti

įvykio vvietoje ir užfiksuoti visus esamus pėdsakus, netgi tuos kurie atrodo

neturintys nieko bendro su autoįvykiu. Šiais atvejais reikia apsvarstyti

daug versijų ir stengtis surinkti medžiagą joms patvirtinti ar paneigti.

Pagal kiekvieną versiją reikia mintyse sumodeliuoti tam tikras

situacijas ir ieškoti situaciją atitinkančių pėdsakų realioje aplinkoje.

Tiriant autoįvykių bylas, įvykio vietos apžiūros metu būtina

nustatyti arba bent sudaryti prielaidas tokiam nustatymui:

1. Kas įvyko, autoįvykis ar nužudymas panaudojant automobilį,

kur ir kokiu

laiku;

2. Kokios rūšies autoįvykis ir koks jo mechanizmas (autoįvykio dalyvių

situacija

prieš avariją, kokia kryptimi ir kokiomis kelio juostomis jie judėjo,

autoįvykio dalyvių veiksmai prieš susidūrimą, situacija susidūrimo metu);

3. Kokia situacija po susidūrimo: transporto priemonių

išsidėstymas, autoįvykio

dalyvių ir kitų asmenų veiksmai;

4. Kokios kelio ir oro sąlygos buvo autoįvykio metu;

5. Kokia autoįvykyje dalyvavusių transporto priemonių techninė būklė;

11.

6. Pėdsakų ir daiktinių įrodymų suradimas ir fiksavimas;

7. Ar yra priežastinis ryšys įvykio dalyvių veiksmuose

ir atsiradusiuose

padariniuose;

8. Kokios įvykio priežastys.

Kartais reikia spręsti ir kitas užduotis: kokie pažeidimai galėjo

likti ant automobilio, kuris dalyvavo autoįvykyje ir kuriuo pabėgo

įtariamasis iš įvykio vietos, nustatyti nukentėjusiojo asmenybę ir kt.

Autoįvykio vietos apžiūrą, rekomenduojama atlikinėti ekscentriniu

būdu, bet dažniau efektyvesnis yra mišrus būdas. Iš pradžių teritorija

apžiūrima 10 – 20 metrų spinduliu apie autoįvykio vietos centrą

koncentriniu būdu, paskui krupščiai apžiūrimas autoįvykio centras ir

įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, vėliau frontiniu būdu apžiūrimi

kelio ruožai, kuriais judėjo transporto priemonės iki susidūrimo, ir kelio

ruožas, kuriuo iš autoįvykio vietos pabėgo įtariamasis. Kartais reikia

apžiūrėti keletą šimtų ir daugiau metrų kelio, kur galima rasti stabdymo

pėdsakų, sudaužyto automobilio detalių ir kitų tam tikrų pėdsakų.

Autoįvykio vieta dažniausiai užima gana didelį plotą, todėl bendros

apžiūros metu būtina preliminariai nustatyti pagrindinius įvykio vietos

“mazgus“ ir juos atitinkamai apsaugoti.

Autoįvykio vietoje būtina ištirti ir užfiksuoti:

1. Įvykio vietos centrą. Kruopščiai išmatuoti atstumus nuo

įvykio centro iki

transporto priemonių, sankryžos, šaligatvių, kitų pėdsakų. Svarbu ištirti

kelią iki susidūrimo vietos;

2. Pėdsakus, kurie rodo transporto priemonių judėjimo

kryptį, ypač reikia

atkreipti dėmesį į stabdymo pėdsakus;

3. Transporto priemonių būklę ir ant jų esančius pėdsakus;

4. Transporto priemonių išsidėstymo įvykio vietoje esančius pėdsakus;

5. Jeigu yra lavonas, jo lokalizaciją, padėtį, pėdsakus

esančius ant jo ir jo

drabužių.

Autoįvykio vietos apžiūros rezultatai fiksuojami apžiūros protokole.

Tiriant autoįvykius, labai reikšmingi yra vaizdiniai informacijos fiksavimo

būdai. Todėl apžiūros protokolas visada papildomas schemomis ir brėžiniais.

Didelę reikšmę turi ir fotografinis informacijos fiksavimo būdas.

Fotografuojant autoįvykio vietą, būtina stengtis iš viršaus nufotografuoti

įvykio centrą ir esančius ten pėdsakus.

12.

LITERATŪRA

1. Palskys E, Lietuvos kriminalistikos istorijos apybraižos.-Vilnius:

Eugrimas,1995.

2. H.Malevski, Įvykio vietos apžiūra.-1999.

3. P.Pošiūnas, Kriminalistinės ekspertizės.-1997.

4. E. Kurapka, H.

Malevski, E. Palskys, S. Kuklianskis,

Kriminalistikos technikos pagrindai.-Vilnius Eugrimas,1998.

13.

TURINYS

1. Įvykio vietos apžiūra………………..3

2. Įvykio vietos apžiūra nužudymo atveju………….7

3. Įvykio vietos apžiūra, įvykus vagystei su įsilaužimu…….9

4. Įvykio vietos apžiūra autoįvykio vietoje………….10

5. Literatūra…………………….13

2.