KAZUALAUS (PRECEDENTINIO) TEISĖS AIŠKINIMO SAMPRATA

T U R I N Y S

Į V A D A S………………………… …2

1. TEISĖS AIŠKINIMO SAMPRATA………………………3

1.1. TEISĖS AIŠKINIMO SĄVOKA. 3

1.2. TEISĖS AIŠKINIMO SUVOKIMO BŪDAI: 3

1.3. TEISĖS AIŠKINIMO PROCESAS: 4

1.4. DVI TEISĖS AIŠKINIMO PROCESO DALYS: 5

1.5. TEISĖS AIŠKINIMO RŪŠYS: 5

2. PRECEDENTINIO (KAZUALAUS) TEISĖS AIŠKINIMO SAMPRATA………..6

2.1. PRECEDENTINIO (KAZUALAUS) TEISĖS AIŠKINIMO SĄVOKA. 6

:2.2. TEISINIO PRECEDENTO SUDĖTINĖS DALYS 8

2.3. PRECEDENTINIO (KAZUALAUS) TEISĖS AIŠKINIMO REIKALAVIMAI 7

2.4. PRECEDENTINIO (KAZUALAUS) TEISĖS AIŠKINIMO REIKŠMĖ 6

I Š V A D O S…………………………9

LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………11Į V A D A S

Kazualus teisės aiškinimas yra viena iš daugelio teisės aiškinimo rūšių. Šis teisės aaiškinimo būdas paprastai yra deleguojamas valstybės įgaliotoms institucijoms (dažniausiai aukščiausiosioms teisminėms instancijoms), kurių priimami teisiniai norminiai aktai pateikia pavyzdį žemesnėms instancijoms, kaip reikia suprasti ir taikyti atitinkamą teisinį norminį aktą konkrečiam atvejui konkrečioje byloje. Toks teisės aiškinimas paprastai pateikiamas motyvuojamoje teismo ar kitos institucijos teisinio norminio akto dalyje ir tampa neatskiriama jurisdikcinės veiklos dalimi, aiškinančia, ko teisė reikalauja, ką ji draudžia ar leidžia. Tai tampa savotišku aiškinimo precedentu. Tačiau esminis skirtumas yra tame, jog kazualus tesės aiškinimas, lyginant jį su pprecedentiniu, yra daugiau pavyzdinis aiškinimas tam, kad būtų teisingai suprasta ir pritaikyta teisės norma. Formalaus privalomumo (kuris būdingas angliškajam precedentui) kitoms byloms jis neturi, tačiau praktikoje paprastai žemesniosios instancijos atsižvelgia į tokius paaiškinimus tam, kad būtų formuojama vienoda valstybės teismų ppraktika.

Šio darbo tikslas būtų atskleisti kazualaus teisės aiškinimo sampratą, tokio teisės aiškinimo reikšmę, reikalavimus ir panašiai. Deja, tenka pastebėti, jog šiam teisės aiškinimo būdui teisinėje literatūroje skiriama be galo mažai dėmesio – geriausiu atveju yra paminima, kad egzistuoja toks teisės aiškinimo būdas ir dar pateikiamas jo sampratos apibrėžimas. Dėl literatūros stokos būtų pakankamai keblu ir sunku detaliai išaiškinti šį teisės aiškinimo būdą ir pateikti jo praktinį įgyvendinimą. Todėl su dėstytojo sutikimu šiame darbe kazualus teisės aiškinimas bus traktuojamas kaip precedentinis ( būtina pastebėti, jog tai labai panašūs, tačiau ne visiškai adekvatūs teisės aiškinimo būdai, vienas jų skirtumų buvo paminėtas anksčiau ir kurių detalus atskyrimas, manau, būtų ganėtinai įdomi vėlesniųjų kursų darbų tema).

Pirmojoje šio darbo dalyje tam, kad geriau suvokti precedentinį tteisės aiškinimą (toliau vartosiu būtent šią sąvoką, tačiau ji nebus tapatinama su angliškuoju precedentu, o tuo, kuris yra susiformavęs Lietuvos teismų praktikoje. Esminis jo bruožas yra tas, kad lietuviškasis precedentas nėra privalomas žemesnės instancijos teismams, o turi daugiau rekomendacinį teisės normos išaiškinimo pobūdį), bus pateikiama, kas yra tas teisės aiškinimas apskritai, kaip jis dažniausiai suprantamas, kokios yra teisės aiškinimo stadijos ir t.t., ir pan.

Antrojoje dalyje bus pereita prie konkretaus – t.y. precedentinio (kazualaus) – teisės aiškinimo, bandant atskleisti, kas tai pper aiškinimas, kokia jo reikšmė teisinėje sistemoje, kokie jam keliami reikalavimai, ir t.t.1. TEISĖS AIŠKINIMO SAMPRATA

1. Teisės aiškinimo sąvoka.

Teisės aiškinimas padeda nustatyti tikrąją teisės normos prasmę bei teisiškai argumentuoti, kodėl pateikiama tikroji teisės normos prasmė yra racionali, protinga ir pagrįsta. Teisės aiškinimo svarbą pirmiausia lemia tai, kad teisė, kaip žmonių elgesio taisyklių visuma, formuluojama kalba. O tam, kad tų taisyklių būtų laikomasi ir kad teisės normos tekste įtvirtintus draudimus ar leidimus būtų galima įgyvendinti, žmonės privalo juos suvokti. Tam ir reikalingas aiškinimas, kad išvengtume nesusipratimo ar pašalintume tą nesusipratimą, kuris gali atsirasti, jei nebūtų paaiškinimo.

2. Teisės aiškinimo suvokimo būdai:

Teisės aiškinimas gali būti suprantamas keleriopai:

• Pirma – kaip teisės – tam tikro socialinio fenomeno, teisės esmės ir prigimties apskritai atskleidimas. Šiuo atžvilgiu teisės aiškinimas apibūdinamas kaip teisės doktrina, kuri pateikia teisės esmės suvokimo metodus ir būdus. Toks teisės aiškinimas dažniausiai aptinkamas teisės mokslo veikaluose, o netiesiogiai gali būti aptinkamas ir įstatymų leidyboje ar teismų praktikoje.

• Antra – kaip teisės šaltinių turinio, jų prigimties ir vietos teisės sistemoje nustatymas. Sakykim, aiškinama, kokiai teisei – viešajai ar privatinei, materialinei ar procesinei – priklauso konkreti teisės norma. Tokiu būdu teisė aiškinama leidžiant įstatymus, sisteminant ir derinant teisę, taip pat ją taikant. Antai taikytinos teisės normos parinkimas kkonkrečioje byloje neišvengiamai susijęs su teisės aiškinimu, nors pati norma ir būtų visiškai aiški. Kadangi teisės norma yra abstrakti, bendroji elgesio taisyklė, būtina ją pritaikyti konkrečiai gyvenimo situacijai. Todėl čia pasitelkiamas teisės aiškinimas, kuris nustato, kokio konkretaus įstatymo kokia konkreti norma reguliuoja konkretaus ginčo santykį. Toks nustatymas būtinai turi būti motyvuojamas ir įtvirtinamas priimamo teisinio norminio akto motyvuojamoje (arba konstatuojamoje) dalyje.

• Trečia – kaip neaiškių, vienas kitam prieštaraujančių įstatymų ar teisės normų tikrosios prasmės ir tikslo nustatymas taikant teisę, t.y. kai konkretų įstatymą ar teisės normą siekiama taikyti konkrečiai gyvenimo situacijai. Aiškinant teisę šiuo aspektu, iš esmės ieškoma vienintelio teisingo varianto iš kelių galimų alternatyvų, o teisės aiškinimas, jo rezultatai yra įtvirtinami tam tikrame viešame dokumente, pavyzdžiui teismo sprendime. Tokiu būdu teisės aiškintojas pirmiausia pats išsiaiškina tikrąją taikytinos teisės normos prasmę ir pateikia šį išaiškinimą teisės taikymo (teismo sprendimo) adresatui. Šio teisės aiškinimo tikslas – pateisinti, pagrįsti jos taikymą konkrečiai gyvenimo situacijai. Nuo doktrininio jis skiriasi tuo, kad šis tik konstatuoja, kad teisės norma gali turėti kelias prasmes. Tuo tarpu pagal šį aiškinimą teismas turi iš kelių galimų teisės normos aiškinimo variantų pasirinkti vienintelį ir pagrįsti, kodėl ją reikia aiškinti būtent taip. Tačiau , norint rasti teisingą atsakymą, negalima vadovautis vvien tik formaliosios dvireikšmės logikos taisyklėmis. Kiekvienu atveju atsakymas turi būti randamas tik priėmus vertybinį sprendimą, t.y. atskleidus ir pritaikius tam tikrus vertinamuosius kriterijus – teisingumo, protingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo ir kitus bendruosius teisės principus.

3. Teisės aiškinimo procesas:

Bendrais bruožais teisės aiškinimas yra tam tikras procesas, kai teisės aiškinimo subjektas turi pasirinkti vieną iš kelių galimų sprendimų. Tai apima: taikytinos teisės normos pasirinkimą;  nustatymą, ar teisės norma galioja;  aiškinimo būtinumo nustatymą, t.y. taikytina teisės norma yra aiški ar ne;  taikytinos teisės normos tikrosios prasmės išsiaiškinimą;  vienintelio išaiškintos teisės normos prasmės varianto pasirinkimą, t.y. nustatymą, kuri galima taikytinos teisės normos prasmė atitinka faktines bylos aplinkybes;  bei motyvuoto teisės aiškinimo akto priėmimą.

4. Dvi teisės aiškinimo proceso dalys:

Kaip matyti iš šių stadijų, pirmiausia aiškintojas privalo sau .išsiaiškinti tą teisės normą, ir tik tuomet paaiškinti ją suinteresuotiems asmenims. Išsiaiškinimas, kaip teko pastebėti, yra daugiau vidinių samprotavimų procesas, vykstantis subjekto, taikančio teisės normą, sąmonėje. Jis neturi išorinės išraiškos formos. Tuo tarpu paaiškinimas, kaip antroji aiškinimo proceso dalis, yra samprotavimų tęsinys, tačiau jis jau yra adresuojamas ne sau pačiam, o kitiems santykių dalyviams. Šis procesas jau išreiškiamas raštišku pavidalu: oficialiame akte, dokumente, teisiniame akte ir pan.

5. Teisės aiškinimo rūšys:

Teisės aiškinimas klasifikuojamas pagal

daugelį kriterijų, tačiau su mano darbo tema labiausiai yra susijusios teisės aiškinimo rūšys, klasifikuojamos pagal subjektus. Teisinėje literatūroje išskiriamas oficialus ir neoficialus teisės aiškinimas.

Oficialus (kai aiškinti gali valstybės įgaliotos institucijos ir jų aiškinimai privalomi kitiems) dar skirstomas į autentiškąjį (kai aiškina institucija, išleidusi tą norminį aktą) ir deleguotąjį (kai įstatymu deleguojama teisė t.t. institucijai aiškinti kitų institucijų išleistus aktus). Oficialus aiškinimas gali būti kazualus arba norminis (kuris skiriamas atitinkamos kategorijos byloms, remiantis atitinkamomis normomis išspręsti). O kazualusis bus panagrinėtas plačiau aantrojoje šio darbo dalyje.

Neoficialųjį aiškinimą atlieka mokslo įstaigos, advokatai bei kiti teisininkai. Jų aiškinimas kitiems neprivalomas. Pastarasis dar skirstomas į doktrininį, kompetentingąjį bei kasdieniškąjį.

2. PRECEDENTINIO (KAZUALAUS) TEISĖS

AIŠKINIMO SAMPRATA

1. Precedentinio (kazualaus) teisės aiškinimo sąvoka.

Precedentiniu (kazualiu) laikomas toks teisės aiškinimas, kuris teisės normos tikrąją prasmę atskleidžia panaudojant teismų sprendimus, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Toks teismo sprendimas, kuriuo remiantis aiškinama teisės norma, tampa savotišku tos teisės normos priedu, jos dalimi ir kartu palengvina teismų, taikančių jau anksčiau iišaiškintą teisės normą, darbą, kadangi jie gali remtis autoritetu – teismo precedentu.

Precedentinis teisės aiškinimo metodas yra pripažintas visų valstybių teisės doktrinoje bei teismų praktikoje. Tai susiklostė dėl daugelio praktinių priežasčių. Viena iš jų – tai bandymas užtikrinti vienodą teisės taikymą, rremiantis teisingumo principu, kuris reikalauja visas vienodas situacijas vertinti tapačiai. To paties reikalauja ir teisinio apibrėžtumo, teisės universalumo principai bei siekis užtikrinti stabilią teisės sistemą. Dėl šių priežasčių didėja teismų praktikos vaidmuo aiškinant teisę, nes tik tokia valstybė , kurioje yra stabili teismų praktika, gali vadintis teisine valstybe.

2. Teisinio precedento sudėtinės dalys

Dabartinėje mokslinėje teisinėje literatūroje nurodomos dvi teisinio precedento sudėtinės dalys : ratio decidendi ir obiter dicta. Ratio decidendi – tai teismo sprendimo pagrindinė dalis, kurioje teisėjas išdėsto tas bylos teisines prielaidas, kuriomis rėmėsi priimdamas sprendimą ir kurias laikė esminėmis. Obiter dicta – tai teisėjo teisiniai pamąstymai, kuriuos jis norėjo išsakyti nes manė, kad jie yra susiję su byla nors ir neturėjo esminės įtakos priimant sprendimą.

Obiter dicta skirtingai nuo rratio decidendi nėra privaloma teismo sprendimo dalis taikant jį kaip teisinį precedentą, jos neprivalo aptarinėti ar nagrinėti vėlesni teisėjai. Tačiau vieningos nuomonės kaip atskirti teisinio precedento ratio decidendi nuo obiter dicta precedentinės teisės mokslininkai neturi. Retai teisėjai, priimdami sprendimus, aiškiai atskiria ratio nuo dicta. Dažnai teismo sprendimas būna labai detalus, smulkiai išdėstant visas bylos faktines aplinkybes bei teisines prielaidas. Manyčiau, kad šis faktas yra vienas iš pagrindinių keblumų, nustatant apibrėžtumą teisinio precedento struktūroje.

3. Precedentinio (kazualaus) teisės aiškinimo reikalavimai

V. Mikelėnas pažymi, jjog precedentinis teisės aiškinimas reikalauja tam tikro taisyklių laikymosi:

• jeigu precedentu galima būtų pat.virtinti arba paneigti kurią nors teisės aiškinimo alternatyvą, juo būtina (Lietuvoje galima teigti, jog juo pageidautina) remtis;

• esant keliems prieštaringiems teismo precedentams, reikia vadovautis naujausiu;

• precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio desidendi sutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus. Vadinasi, bylas, kurių ratio (faktinės bylos aplinkybės) sutampa, būtina spręsti vienodai. Į būtinumą laikytis šios taisyklė yra atkreipęs dėmesį ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis nurodė:

“Teismas, vykdydamas teisingumą, aiškina ir taiko teisės normas. Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes siedamas su taikytina teisės norma. Todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos kontekste ir siejamas tik su tuo kontekstu, nes šis aiškinimas, kaip minėta, yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Bandymas taikyti konkrečius teismo precedentus bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės nnormą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereguliuoja.”

Tačiau tarp šių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtų nutarčių ir teisinio precedento yra esminis skirtumas – nutartys nėra įpareigojančios jų laikytis, jos neturi to imperatyvumo lygio, kurį turi teisinis precedentas. Ir dar viena – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartimis nesukuria naujų teisės normų, o tik išaiškina esamas teisės normas.

• kai teismo precedentas, kuriuo norima remtis, pats yra neaiškus, jo tikroji prasmė nustatoma taikant tas pačias teisės aiškinimo taisykles.

Precedentinio teisės taikymo efektas tiesiogiai priklauso nuo taikomo teismo precedento kokybės. Iš esmės labiausiai teismo precedento galia ir vertė priklauso nuo jo argumentų stiprumo, t.y. kuo jis išsamiau ir kategoriškiau motyvuotas, tuo didesnė jo argumentacijos galia.

4. Precedentinio (kazualaus) teisės aiškinimo reikšmė:

Jau nuo seno yra įsitvirtinęs teisingumo postulatas – vienodiems atsitikimams, o tiksliau, esant vienodai juridinių faktų sudėčiai, turi būti taikomos vienodos normos. Tai reikalauja, kad teismo priimtos teisės normos būtų taikomos tolygiems atsitikimams. Vadinasi, taikyti precedentą reiškia vadovautis taisykle, kurią sukūrė teismas, aiškindamas atitinkamą teisės normą.

Kita vertus, vadovaujantis teismo precedentais, išvengiama skirtingų tos pačios teisės normos aiškinimo ir tų pačių faktinių aplinkybių vertinimo, kas būtina užtikrinti ne tik siekiant teisinio apibrėžtumo, bet ir grynai pragmatiniais sumetimais.

Kuo dar yra vertingas precedentinis teisės aiškinimas – tai yra autoritetingumas ir sektinumas. PPrecedentus formuoja aukščiausiosios teismo instancijos – aukščiausieji teismai, kur dirba labiausiai patyrę ir aukščiausios kvalifikacijos teisininkai. Būtent tai atsiliepia teisės aiškinimo kokybei.

Be to, teismo precedentu gali būti išaiškinama ne tik konkreti teisės norma, bet ir užpildoma teisės spraga, kuri leidžia teismui panašiu atveju, kuris nėra sureguliuotas, išspręsti bylą remiantis tą spragą užpildančiu teismo precedentu.

Atmetus precedentą be jokių argumentų, teismo sprendimas bus naikinamas instancine tvarka(tai galioja tose teismų sistemose, kur precedentas turi privalomąjį pobūdį), kadangi nesutikimą su teismo precedentu reikia papildomai argumentuoti. Tą žinodami žemesniųjų teismų teisėjai grynai praktiniais sumetimais vadovaujasi aukščiausiojo teismo suformuotu teisės aiškinimu, tuo prisidėdami prie stabilios teismų praktikos užtikrinimo.

Būtent dėl šių priežasčių teismo precedento svarba .aiškinant teisę daugumoje valstybių pripažįstama de facto, o kai kuriose – ir de jure. Remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 18 str. 2 d. 1 p., Lietuva priskiriama prie antrosios kategorijos. Šiame įstatyme įtvirtinta, jog:

“Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą teismų praktiką taikant įstatymus. Jis: skelbia kolegijų ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos pasiūlytas ir kasacine tvarka priimtas nutartis. Į šiose nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybinės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai taikydami tuos pačius įstatymus.”

Deja, kaip matome, čia nėra kategoriško tvirtinimo, jog Lietuvos teismai bei kitos institucijos

privalo atsižvelgti į AT išaiškinimus, todėl šią normą galima interpretuoti įvairiai. Kiek teko susidurti su teismų praktika, teismai atsižvelgia į tokius išaiškinimus, kaip į autoritetingą aukštesniųjų instancijų nuomonę, tačiau, kaip minėjau, tai nėra jiems griežtai privaloma, ir dėl to nėra naikinami jų priimti sprendimai.I Š V A D O S

Teisės aiškinimo reikšmė kiekvienoje teisinėje valstybėje vaidina be galo svarbų vaidmenį. Būtent jo (t.y. teisės aiškinimo) pagalba gali būti užtikrinamas efektyvus teisės normų realizavimas; vieningas ir teisingas teisės normų suvokimas ir ttaikymas visoje valstybėje. Tai būtina dėl kelių jau anksčiau paminėtų priežasčių: viena iš jų – tai abstrakčios teisės normos pritaikymas konkrečioje gyvenimo situacijoje; t.p. sudėtingų ir netgi kartais dviprasmiškų teisinių terminų interpretavimas, teisės normos esmės atskleidimas ir t.t., ir pan.

L. Wittgenstein’o žodžiais tariant, “aiškinimas reikalingas tam, kad išvengtume nesusipratimo arba pašalintume tą nesusipratimą, kuris atsirastų, jeigu nebūtų paaiškinimo.”

Deja, tenka pastebėti, jog tokio aiškinimo Lietuvos teismų praktika stokoja. Jaunojoje mūsų valstybėje dar ir šiandien į teisėją žiūrima ne kaip į teisės aaiškintoją, o tik kaip į formalų jos taikytoją. Šis požiūris ribotas bent jau dėl to, kad, tinkamai neišaiškinus tikrosios prasmės, teisės normos neįmanoma teisingai pritaikyti.

Kazualus arba precedentinis (kaip buvo traktuojama mano darbe) teisės aiškinimas Lietuvoje aptinkamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kkur yra įvardijama kokios teisės normos kokioje situacijoje ir kokiom aplinkybėm esant yra taikomos ar bent jau turėtų būti taikomos.

Žiūrint bendrai, teismo precedentas tampa teisiniu precedentu tik tada, kai yra viešai paskelbiamas teismų ataskaitose, tačiau vėl gi, kaip jau buvo ne kartą minėta, Lietuvoje tai nėra griežtai teisiškai įtvirtinta kategorija, “Teismų praktikoje” skelbiami teismų veiklos apibendrinimai bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys yra daugiau pavyzdinio arba rekomendacinio pobūdžio, kadangi nėra griežtai numatyta, kokios pasekmės laukia teismų, jei jie nesilaikys šių pavadinkime juos precedentų, kaip tai būna numatyta tose teisinėse sistemose, kur precedentas yra privalomas ir jo nesilaikymas iššaukia tam tikras pasekmes, kaip, pavyzdžiui, teismo sprendimo panaikinimą ir pan.

Ir pabaigai, norėčiau išreikšti viltį, jog kazualus teisės aiškinimas taps populiaresniu ne tik teisinėje lliteratūroje, bet ir Lietuvos teismų praktikoje, tam kad įtvirtintume teisinės valstybės tradicijas, kurios Lietuvoje dar nėra galutinai nusistovėjusios.

Literatūros sąrašas

1. Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: Teisės aiškinimo ir taikymo aspektai./ Vilnius: Justitia, 1999. – 137-217p.

2. Vansevičius S. Teisės teorija/ Vilnius, 1998. – 93-98p.

3. Valstybės ir teisės teorija: mokymo priemonė./ Vilnius: Mintis, 1989. – 125-129p.

4. Алексеев С.С. Право: азбука – теория – философия.//Москва: Статут, 1999. – С. 126-141.

5. Баъаев В.К. и др. Теория права и государства в схемах и определениях.// Москва: Юристы, 1999. – С. 1161-169.

6. Общая теория государства и права.Отв. ред. М.Н. Марченкою./ Москва: Зерцало, 1998. Т.2. – С. 323-342.

7. Общая теория права: Учеъник для юридических вузов.// Москва: Издательство МГТУ им. Н.Э. Баумана, 1996. – С. 280-293.

8. Теория государства и права: Курс лекций.// Москва: Юристы, 2000. – С. 478-495.

9. http://www.lat.litlex. lt/Nutartys/.