Konstituciniai valdzios remai

I. KONSTITUCINIAI VALDŽIOS RĖMAI

1. Konstitucionalizmo bruožai ir konstitucijų politinė reikšmė

Konstitucija – pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių

norminių teisės aktų visuma, fiksuojanti valstybės gyvenimo pagrindus.

Konstitucinės teisės normos turi kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausią

galią, nustato piliečių teises, pareigas, laisves, valstybės tikslus,

įtvirtina politikos pagrindus.

Dabartinė konstitucionalizmo samprata ėmė formuotis prieš du

šimtmečius. Tačiau bandymų apibrėžti politinius, ekonominius ir socialinius

santykius įvairiais aktais (dokumentais) galima rasti ir prieš du

tūkstantmečius. Būtent tokio pobūdžio dokumentai ir buvo šiuolaikinių

konstitucijų pirmtakai.

Romėnų teisėje Konstitucijos vardu buvo vadinami imperatoriaus

išleisti įstatymai bei įstatymų rinkiniai (Codex Constitutronum, novellal

constitutiones). Įvairūs imperatoriaus nurodymai principato ir imperijos

laikais buvo skirstomi į ediktus (jų tikslas buvo ne tiek nustatyti teisės

normas, kiek įgyvendinti galiojančias), mandatus (instrukcijas provincijų

valdininkams tvarkos, normų, įvairių problemų sprendimo klausimais),

dekretus (tiesioginius imperatoriaus sprendimus arba apeliacijas į teismų

sprendimus), reskriptus (imperatoriaus atsakymus magistratams arba

besiginčijančioms pusėms).

Viduramžių Vakarų Europos teisiniai aktai atspindėjo to meto politinį,

socialinį – ekonominį gyvenimą ir visuomenės teisinės sąmonės lygį.

Pagrindinės senosios, tiek vergvaldinės, tiek feodalinės, teisės

požymis buvo nelygios, nevienodos

gyventojų padėties, atsižvelgiant į jų priklausymą vienai ar kitai

socialinei grupei, tam ar kitam luomui, įtvirtinimas.

Esminį poveikį konstitucionalizmo raidai padarė XVII-XVIII a.

politiniai įvykiai Anglijoje, Šiaurės Amerikoje ir ypač Prancūzijoje,

istorinėje literatūroje dar vadinami revoliucijomis. Revoliucijų

laikotarpiu ir tuojau pat po jų greta einamųjų, paprastų įstatymų pasirodė

ir iišskirtinių rūšių įstatymai – konstitucijos.

Konstituciniams aktams, teisiškai įtvirtinantiems valstybės valdžios

organizaciją ir įgyvendinimo būdus, yra pripažįstama pagrindinio valstybės

įstatymo reikšmė, didžiausias teisinis autoritetas. Konstitucijų

(lot.constitutio- nustatymas) pasirodymas buvo grindžiamas plačiai

konstitucinėje teisėje paplitusia teorija apie steigiamąją ir įsteigtąją

valdžias, pagal kurią tik tauta turinti suverenią galią sukurti valstybę ir

nustatyti jos pagrindus; šią galią tauta deleguojanti specialiai

išrinktiems savo atstovams, sudarantiems steigiamąją valdžią, kuri

valstybės įkūrimo faktą teisiškai įtvirtina konstitucijoje, o jau

konstitucija sudaranti teisinį pagrindą įsteigtai valdžiai neperžengiant

jos nustatytų ribų funkcionuoti.

XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios konstitucionalizmo raidos

politinė reikšmė buvo ta, kad eilėje valstybių (pirmiausiai tose, kur vyko

revoliucijos) teisinių aktų (konstitucijų, kodeksų) pagalba buvo pakeistos

valstybių politinės sistemos, reformuoti visuomeniniai – teisiniai

santykiai, apibrėžtas valstybės vaidmuo.

Vienas svarbiausių porevoliucinio laikotarpio konstitucionalizmo

bruožų buvo tas, kad vietoj totalinės policinės valstybės atsirado nauja,

teisinė valstybė. Politiškai viešpataujanti buržuazija, kaip kadaise

bajorija, stengėsi riboti ir aiškiai nustatyti valstybių vadovų valdžios

įgaliojimus. Tuo pat metu eilėje šalių konstituciniu būdu buvo bandoma

nustatyti valstybės santvarką, išplėsti rinkimų teises. Šie pertvarkymai

pirmiausiai priklausė nuo to, kiek senoji, ikirevoliucinė teisė atitiko

naujus reikalavimus ir kaip buvo vykdoma pati revoliucija. Ten, kur prieš

feodalizmą buvo kovojama nepakankamai ryžtingai, ten senoji teisė buvo

pritaikyta naujiems poreikiams ir revoliucijos pasibaigė politiniu

kompromisu (Anglija) ir atvirkščiai, ten kur nebuvo įmanoma toliau plėtroti

senąją teisę, ten iš esmės ji buvo ppakeista nauja, o pačios revoliucijos

buvo radikalesnės (Prancūzija, JAV).

XIX a. pabaigoje “įsibėgėję” Europos ir JAV kapitalistiniai santykiai

pakoregavo ekonominius, socialinius ir politinius procesus, vykstančius

visuomenėje. Šie pakitimai visuomeniniame gyvenime ir tarpvalstybiniuose

santykiuose negalėjo neatsiliepti ir konstitucionalizmo raidai. Istorinė

konstitucionalizmo raida atskirose šalyse buvo skirtinga ir daugiausia vyko

skatinama dviejų tarpusavyje glaudžiai susijusių priežasčių.

Pirma – (reikšmingesnė) – politinės kovos veiksnys. Dėl šios kovos

konstitucijose atsiranda ir plečiasi demokratinės teisės ir laisvės,

keičiasi santykis tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios,

parlamento ir vyriausybės.

Antra – pačios ekonominės – politinės sistemos kaita, naujų

tarptautinių realijų atsiradimas ir su tuo susijusių vidinių bei valstybės

problemų sprendimų būtinybė.

Kokybiškai keičiantis tarpvalstybiniams santykiams, iškilo vidaus ir

tarptautinės teisės sąsajų problema; regioninių ir kitokių uždarų

ekonominių – politinių valstybinių grupuočių atsiradimas pareikalavo ir

naujų Konstitucijos normų, suteikiančių valstybėms teisę jungtis į tokias

sąjungas, kartu apribojant savąjį suverenitetą tarptautinių sąjungų,

valstybinių junginių naudai. Gamtos apsaugos, nacionalinio ir kultūrinio

paveldo išsaugojimo, visuomenės urbanizacijos problemos taip pat “rado

vietą” naujausiose įvairių Europos šalių konstitucijose.

Konstitucijų turinys įvairiose valstybėse yra skirtingas. Tačiau jų

normas galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:

1) Asmens teisės ir laisvės arba teisinė piliečių padėtis;

2) Valstybės valdžios organų struktūra, funkcijos ir tarpusavio

sąveika;

3) Regioninių ir tarptautinių teisės normų vystymosi apžvalga.

Visas Vakarų Europos ir JAV konstitucijas taip pat galima sugrupuoti

į tris jų iistorinės raidos etapus:

1) nuo jų atsiradimo iki Pirmojo pasaulinio karo ;

2) du tarpukario dešimtmečiai ;

3) laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo

Tačiau atskiroms šalims šie istoriniai etapai turėjo skirtingą

reikšmę.

Konstitucionalizmo raidoje užfiksuoti bendrieji asmens teisių ir

laisvių principai tam tikrais vystymosi etapais buvo vertinami ir

realizuojami gana prieštaringai.

Pirmame konstitucionalizmo istorinės raidos etape konstituciniais

aktais buvo panaikinti luomai ir luominės privilegijos, buvo paskelbta

žmogaus lygybė prieš įstatymus, užfiksuotos asmens prigimtinės laisvės ir

teisės. Šie principai turėjo užtikrinti lygų visų žmonių teisnumą, lygias

kiekvieno galimybes verstis ūkine veikla ir pan. Tačiau šiš konstitucijose

paskelbtų principų įgyvendinimui prireikė dar poros šimtų metų, kadangi

realiame gyvenime jie dažnai buvo ignoruojami. Pavyzdžiui, JAV

Konstitucijos (1865 m.) XIII pataisoje buvo įformintas vergijos

panaikinimas, o XIV pataisa (1868 m.) uždraudė diskriminacinio pobūdžio

valstijų įstatymus, kurie galėtų įtvirtinti piliečių nelygiateisiškumą, tuo

sulygindama negrų teises su baltųjų teisėmis, bet praktiškai pietinėse

valstijose negrų diskriminacija truko dar labai ilgai. Todėl šiame

istoriniame laikotarpyje konstitucijose paskelbti asmens laisvių ir teisių

principai pirmiausiai turėtų būti vertinami kaip ypatingi politiniai

sprendimai, atvėrę kelią visuomenės demokratizacijos procesui, kurio metu

krito ir plėtėsi šių principų ir kiekybė, ir turinys. Svarbu buvo tai, kad

vienu iš pagrindinių naujosios teisės principų, susijusių ne tik su

žmogaus teisių įgyvendinimo, bet ir su ekonominės apyvartos sfera bei

kitomis visuomeninio gyvenimo sritimis tapo teisėtumo principas, kuris

turėjo apimti viską – valdžios ir valdymo organizaciją, baudžiamąją

politiką, civilinius teisinius santykius ir t.t.

Mokslinė – techninė revoliucija taip pat daro įtaką laisvių ir teisių

apimčiai. Pavyzdžiui, šiuolaikinės komunikacinės sistemos plitimas iškelia

pokalbių pasiklausymo problema; kompiuterizacijos procesas – informacijos

saugumo. Kaip žinome, JAV ir Olandijoje eutanazija jau įteisinta

juridiškai, kitose šalyse tai dar laikoma nusikaltimu.

Konstitucinio reguliavimo ribos nustatomos atsižvelgiant į šalies

tradiciją, kitų šalių patirtį ir, aišku politinės kovos faktorių. Tačiau

nepaisant nacionalinių istorinių valstybių skirtumų, konstitucijų turinio

suartėjimo procesas yra akivaizdus. Pavyzdžiui, asmens teisių ir laisvių

atžvilgiu šis procesas vyksta keliomis kryptimis: pirma, didinamas teisių

skaičius įtraukiama į konstitucijų tekstus naujų piliečių laisvių ir

teisių; antra, labiau detalizuojamos, aiškinamos, išsamiau reguliuojamos

jau esamos piliečių teisės; trečia, tam tikra prasme lyginamos įvairių

šalių teisių konstitucijose užfiksuotos formuluotės. Atsiradus vienoje

šalyje kokioms nors naujoms teisėms, greitai jos įtraukiamos ir į kitų

valstybių konstitucijas. Aišku, kad toks konstitucijų supanašėjimo procesas

įmanomas tik esant panašiam ekonominiam – socialiniam vystymuisi.

Teisių ir laisvių instituto plėtra glaudžiai susijusi su konstitucijų

apribojimų evoliucija. Visiems trims konstitucionalizmo raidos periodams

būdingi du apribojimų metodai – tam tikrų konstitucinių normų atšaukimas ir

ypatingosios padėties įvedimas. Abu šie metodai evoliucijos raidoje kito ir

taikėsi prie naujų sąlygų. Konstitucijų tekstų analizė atskleidžia tam

tikrą tendenciją: plečiantis teisėms ir laisvėms, lygiagrečiai daugėja šių

metodų pritaikymo atvejų.

Pirmame konstitucijų raidos etape Europos ir JAV konstitucijose

užfiksuotos

asmens prigimtinės ir politinės laisvės bei teisės labai mažai

atsispindėjo teisiniame darbo santykių reguliavime. Valstybė, sekdama tada

populiaria liberalizmo doktrina, teigusia valstybės nesikišimą į individo

reikalus, nusišalino nuo teisinio darbo santykių reguliavimo. Tačiau tai

truko neilgai.

Nauji gamybos būdai skatino valstybės aktyvumą ekonominėje,

socialinėje, kultūrinėje ir kitose visuomeninio gyvenimo sferose.

Praktiškai visose valstybėse susiklostė teisė, reglamentuojanti darbo

santykius. Anglija buvo pirmoji šalis, kurioje jau XIX a. pradžioje buvo

išleisti pavieniai įstatymai, ėmę riboti vaikų, o paskui ir moterų

išnaudojimą. 1847 m. Anglijoje buvo išleistas darbo apsaugos įstatymas –

pirmasis šiuolaikinis ddarbo įstatymų leidybos bandymas. 1880 m. įstatymas

ėmė reglamentuoti darbdavių materialinę atsakomybę už gamybines traumas,

buvo nustatyta 10 valandų darbo diena visose įmonėse, turinčiose daugiau

nei 50 darbininkų. 1869 m. su spaustuvių darbininkais Anglijoje buvo

sudaryta pirmoji kolektyvinė darbo sutartis. Netrukus kolektyvinės sutartys

tapo vienu svarbiausių darbininkų ir darbdavių santykių reguliavimo metodu.

Taip atsirado šiuolaikinė darbo teisė.

Valstybės aktyvumo ekonominio ir socialinio gyvenimo sferose

tendencijos pasireiškė ir JAV priėmus XVI Konstitucijos pataisą (1913 m.),

kurioje buvo išplėstos vykdomosios valdžios galios.

Siekiant sėkmingiau įveikti kilusią ekonominę depresiją, valstybė

aktyviai įsikišo į ekonomikos reguliavimo reikalus: finansų sistemai

atkurti ėmė kontroliuoti esantį apyvartoje auksą, bankus, biržą; skoloms

palengvinti buvo nuvertintas doleris; imta paskoloms remti pramonę;

įsteigtas socialinis draudimas; nustatytas minimalus darbo užmokestis;

darbininkų sąjungoms garantuota organizavimosi laisvė ir t.t. (tiesa,

vėliau – 1935-1936 m. – kai kurias šias priemones Aukščiausiasis teismas

pripažino esant nekonstitucingas).

Antrojo pasaulinio karo metais valstybė ėmėsi kontroliuoti eksportą,

žaliavų paskirstymą. Pokario laikotarpiu prezidentas ėmė sudarinėti

tarptautines sutartis, vyriausybė galėjo uždrausti JAV kompanijoms

bendradarbiauti su atskirų valstybių firmomis (ekonominis embargas, pvz.

šiuo metu draudžiami ekonominiai ryšiai su Iraku).

Prancūzijoje išleistas 1804 m. civilinis kodeksas (turi Napoleono

kodekso pavadinimą) buvo klasikinė naujosios civilinės teisės ir pirmoji

šios epochos kodifikacija. Kodeksas įtvirtino feodalinių santykių

likvidavimą, lygų visų prancūzų teisnumą, principus, užtikrinančius

aukštesnį visuomeninių santykių raidos lygį. Tačiau samdos sutarčiai

kodeksas teskyrė du straipsnius, todėl nesant platesnio reglamentavimo,

vadovaudamiesi valstybės proteguojama sutarties laisvės taisykle,

samdytojai primesdavo samdomiesiems itin sunkias darbo sąlygas. Nuo XIX a.

vidurio Prancūzijoje pasirodė pirmieji įstatymai, ėmę reglamentuoti darbo

santykius. Pirmiausia, kaip ir Anglijoje, tik gerokai vėliau, jis palietė

vaikų darbo jėgos panaudojimą: 1841 m. išleistas pirmasis įstatymas,

uždraudęs vaikų, nneturinčių 9 metų, darbo panaudojimą, paaugliams iki 14

metų amžiaus neleista dirbti naktį. 1848 m. visų darbininkų darbo dienos

ilgumas buvo apribotas iki 11 valandų. 1919 m. profsąjungoms duota teisė

sudarinėti darbo sutartis, tais pačiais metais patvirtinta 8 valandų darbo

diena, 1936 m. nustatytas minimalus darbo užmokestis. 1946 m., priėmus

Ketvirtosios respublikos konstituciją, buvo išleistas įstatymų paketas

(1946-1950 m.), reglamentuojantis kolektyvinių sutarčių sistemą, darbo

užmokestį, patobulinęs socialinį aprūpinimą. 1983 m. nuo 65 metų iki 60

metų sumažintas amžius pensijai gauti.

Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad XIX a. antroje pusėje

prasidėjęs ir vėliau vis stiprėjęs socialinio-ekonominio gyvenimo

reglamentavimas XX amžiuje galutinai įsitvirtino kaip daugelio valstybių

konstitucijų dalis. Tokiu būdu atskirais įstatymais ir normatyviniais

aktais palaipsniui buvo įgyvendinti XVIII a. konstitucijose paskelbti

principai.

Ypač pastebima Konstitucijos normų evoliucija valstybės valdžios

organų struktūros, funkcijų ir tarpusavio sąveikos srityje . Šioms normoms

reguliuoti Vakarų valstybių konstitucijose tradiciškai buvo skiriama daug

vietos. Pirmojo istorinio raidos etapo konstitucijose valdžios organų

reguliavimo klausimams buvo skiriama didesnė pusė Pagrindinio įstatymo

teksto. Vėlesniuose raidos perioduose ši tendencija linkus mažėti. Tačiau

pastebimai išauga vietinės valdžios organų veiklos reglamentacija. (Pirmojo

etapo konstitucijose praktiškai nesutinkama vietinės valdžios reguliavimo

normų).

Šioje reguliavimo srityje konstitucijų normos daugiausia evoliucionavo

trimis kryptimis :

1) vykdomosios valdžios stiprinimo;

2) parlamentinės struktūros kitimo;

3) konstitucinės kontrolės institucijų vystymosi.

Šalia vyriausybių įgaliojimų išplėtimo, konstitucijų tekstuose atsiranda

ir labai detalizuotų vyriausybių atsakomybės normų. Ypač ryškūs tarpukario

laikotarpiu į Konstitucijos tekstus įtraukti atitinkami įstatymai. Šiuo

periodu buvo aiškiai suformuluotas vienas iš svarbiausių parlamentinės

sistemos principų – vyriausybės atsiskaitymo parlamentui principas. Tačiau

tuo metu konstitucijose atsiranda normų, kurių tikslas – užtikrinti

vyriausybių tvirtumą, sustiprinti jų nepriklausomybę nuo parlamento.

Po Antrojo pasaulinio karo vykdomosios valdžios stiprinimo tendencijos

išliko. Jeigu anksčiau priversti vyriausybę atsistatydinti užtekdavo

parlamente (paprastai Žemutiniuose rūmuose ) surinkti paprastą balsų

daugumą (dalyvaujančiųjų ar esančių sąraše), neteikiant į Ministro

pirmininko postą naujos kandidatūros (destruktyvus votumas), tai

naujausiųjų konstitucijų tekstuose atsiranda įvairių straipsnių,

stiprinančių vyriausybių pozicijas parlamentų atžvilgiu. Pavyzdžiui, VFR

Pagrindiniame įstatyme 1949 m. buvo nustatytas “konstruktyvus votumas”,

t.y. kancleris gali būti atstatydintas tik naujo kanclerio išrinkimo atveju

(67 str.). Prancūzijoje (pagal 1958 m. Konstituciją) ir Ispanijoje (pagal

1978 m. Konstituciją) įvestas kiek kitoks vyriausybės stiprinimo

mechanizmas. Pavyzdžiui, jeigu balsavimą dėl pasitikėjimo vyriausybe

inicijuoja pati vyriausybė, tai reikalingas vienoks rūmų deputatų balsų

skaičius, o jeigu nepasitikėjimą pareiškia patys parlamentarai, tai

balsavimo procedūra tampa žymiai griežtesnė.

Konstitucionalizmo evoliucijoje įvyko pastebimi santykių pokyčiai ir

taip parlamentų rūmų (Aukštesniųjų ir Žemesniųjų). Pirmiausiai pakito

Aukštesniųjų rūmų statusas: mažėjo jų kompetencija, atstovavimo galimybės,

rūmų formavimo sistemos ir t.t. Konstitucionalizmo raidos pirmajame etape

Aukštesnieji parlamentų rūmai reprezentavo aristokratijos sluoksnius ir

dažniausiai buvo formuojami paskyrimo arba paveldėjimo būdu. Bet jau XIX a.

atsiranda parlamentų, kurių Aukštesniųjų rūmų atstovai renkami

(Belgijos senatas pagal 1831 m. Konstituciją, Nyderlanduose – Generaliniai

luomai pagal 1815 m. Konstituciją). Tuo laikotarpiu Europoje pradeda

formuotis ir vienpartiniai parlamentai, kurių atsiradimą sąlygojo

atitinkamų valstybių konstitucijos : Graikijos (1864 m.), Bulgarijos

kunigaikštystės (1879 m.), Serbijos karalystės (1903 m.).

Aukštesniųjų parlamento rūmų pozicijų silpnėjimo ir nunykimo

tendencija konstitucionalizmo raidoje išliko ir vėlesniais laikotarpiais.

Didžiojoje Britanijoje 1911 m. aktai susilpnino Lordų rūmų įstatymų leidimų

teises. Prancūzijos Respublikos Taryba pagal 1946 m. Konstituciją neteko

didžiulių Trečiosios Respublikos Senato teisių. Aukštesniųjų parlamento

rūmų pozicijų silpnėjimo tendencija, atsiradusi paskutiniaisiais

dešimtmečiais, rodo Aukštesniųjų rūmų statuso prisitaikymą prie vyriausybių

pozicijos.

Europos konstituciniame įstatymų leidimo modelyje tarpukario

laikotarpiu ssusiformuoja savita konstitucinės kontrolės sistema, iš esmės

besiskirianti nuo amerikietiškosios. Jeigu amerikietiška konstitucinės

kontrolės sistema vykdoma teismų ir paprastų teisėjų, tai europietiškoji

sistema grindžiama specialiai tam sukurta institucija – Konstituciniu

Teismu. Konstituciniai europietiškojo modelio teismai įkurti Austrijoje

(1920 m. Konstitucija) Čekoslovakijoje (1920 m. Konstitucija), Ispanijoje

(1931 m.). Po Antrojo pasaulinio karo Europoje prasidėjo konstitucinių

teismų kūrimo “antroji banga”: kai kuriose valstybėse buvo atkuriami bei

reorganizuojami senieji ar steigiami naujieji konstituciniai teismai.

Kuriamas Austrijos teismas, įkuriami teismai Italijoje ir VFR. Tokie pat

teismai steigiami Turkijoje ( 1961 m. Konstitucija) ; Jugoslavijoje (1963

m. Konstitucija) suformuojama Konstitucinė taryba. Trečiasis šio proceso

etapas išryškėjo 8 – 9-ame dešimtmečiuose. 1976 m. Portugalijos ir 1978 m.

Ispanijos konstitucijose įteisinama konstitucinės kontrolės institucija,

nuo 1992 m. ima veikti Lenkijos Konstitucinis tribunolas. Europietišką

konstitucinės kontrolės sistemą išsirinko ir dauguma Vidurio Europos

valstybių.

Europietiška konstitucinės kontrolės sistema iš esmės skiriasi nuo

tradicinės (amerikietiškosios). Pastarojoje bendrosios jurisdikcijos teismų

teisėjai valstybių vadovų skiriami iki gyvos galvos, tačiau yra nustatyta,

kokio amžiaus sulaukę teisėjai išeina į pensiją. Skiriant teisėjus

atsižvelgiama į kandidatų kvalifikaciją ir jų politines pažiūras. Tiesa,

teisėjai skiriami iki gyvos galvos ir keičiantis valstybės vadovams, pamažu

teisėjų politinė orientacija susiniveliuoja. Europietiškoje kontrolės

sistemoje konstitucinių teismų teisėjai skiriami atitinkamam laikotarpiui:

Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje – 9 metams ; Vokietijoje, Austrijoje –

12 metų.

Kai kuriose šalyse konstitucinių teismų sudėtis nuosekliai

atnaujinama. Toks sudėties atnaujinimas leidžia skirti teisėjus,

geriau

suvokiančius esamas realijas. Tokia teisėjų skyrimo metodika nemenkina

teisėjų nepriklausomybės. Šiuo atveju teisėjų nepriklausomybė užtikrinama

negalint jų nušalinti, bet draudžiant tuos pačius asmenis skirti antrai

kadencijai. Daugumoje Europos valstybių negalima skirti teisėjų antrai

kadencijai. Konstitucinio Teismo teisėjus skiria ir jų kompetenciją nustato

ne viena kuri nors instancija, o kelios. Tai ir rodo ypatingą šio kontrolės

organo svarbą.

Kaip rodo praktika, tokia teisėjų atranka, jų darbo specifika suteikia

jiems tam tikro pranašumo prieš amerikietiškos sistemos teisėjus.

Paprastųjų teismų teisėjams subjektyviai sunkiau “pakilti” virš įstatymo ir

pasižiūrėti į tą patį įstatymą grynai iš Konstitucijos pozicijų.Be to,

daugybė teismų, turinčių teisę priimti konstitucinius sprendimus, veikia

izoliuotai dažnai net prieštaringai. Tuo tarpu Konstitucinio Teismo

teisėjai turi kitokių veiklos galimybių : jie gali sėkmingiau koordinuoti

savo darbą, nuodugniau įsigilinti į konkrečią problemą.

Konstitucionalizmo evoliucija į Pagrindinių įstatymų reguliavimo sritį

įtraukė nuostatas, liečiančias tarptautinių santykių ir valstybės užsienio

politikos funkcijų reguliavimo, karo paskelbimo ir taikos sudarymo

problemas. Tokios reguliavimo normos pasirodė dar XIX a. pabaigoje

(Italijos 1848 m. Pagrindinio statuto 5 str., 1826 m. Portugalijos

Konstitucinės chartijos 75 str.; 1866 m. Danijos Konstitucijos 15 str. ir

t.t.). Kaskart tarptautines problemas liečiančių straipsnių skaičius augo

ir pastaruoju metu daugelis Vakarų Europos konstitucijų reguliuoja

svarbiausius tarptautiniams santykiams priskiriamus klausimus.

Tarptautinei sferai priskiriamos šios problemos: 1) valstybės

tarptautinės veiklos principai ; 2) karo paskelbimo ir taikos sudarymo

klausimų reguliavimas ; 3) vvidaus ir tarptautinių teisės normų suderinimas

; 4) valstybės organų kompetencijos ir įgaliojimų, ratifikuojant

tarptautines sutartis, normų nagrinėjimas ir įvertinimas; 5) tarptautinių

normų, susijusių su žmogaus teisių gynimu – pilietybės, pabėgėlio statuso

suteikimo ir pan. – reguliavimas.

Tarptautiniams santykiams ypatingai svarbūs du konstitucinio

reguliavimo principai:

taikios užsienio politikos principų įtvirtinimas ir atsisakymas nuo

karo, kaip tarptautinių ginčų sprendimo priemonės;

galimybė valstybės suverenitetą pripažinti pavaldžiu tarptautiniams

organams.

Teisės normos, reguliuojančios šalies elgesį santykiuose su kitomis

valstybėmis, aptinkamos jau pirmosiose rašytinėse konstitucijose. 1791 m.

Prancūzijos Konstitucijos 6 skyriuje rašoma, kad “prancūzų tauta atsisako

bet kokių grobikiškų karų ir jokiu būdu nenukreips savo ginkluotųjų pajėgų

prieš kitų tautų laisvę”. XX a. pradžioje panašaus pobūdžio straipsniai

buvo įtraukti į Olandijos Konstituciją, Airijos Konstituciją (1937 m. 29

str.).

Po Antrojo pasaulinio karo valstybių, deklaruojančių taikią užsienio

politiką, skaičius žymiai išaugo. Pavyzdžiui, Italijos 1947 m.

Konstitucijos 11 str. 1949 m. VFR Konstitucijoje neužfiksuotas tiesioginis

atsisakymas nuo karo, bet 26 str. pažymėta, kad veiksmai, skatinantys

agresinį karą, laikomi antikonstituciniais.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos konstitucionalizmo raidoje

išryškėjo tendencijos, būdingos tik paskutiniajam laikotarpiui. Valstybių,

įeinančių į Europos bendriją (nuo 1993 m. Europos Sąjunga), konstitucijose

atsiranda įstatyminiai aktai, leidžiantys atsisakyti dalies valstybinio

suvereniteto tarptautinių organizacijų naudai. Kai kurios Europos valstybės

savo konstitucijose numatė nacionalinių valstybinių sistemų pavaldumo

galimybę tarpvalstybinėms institucijoms dar prieš susikuriant Bendrajai

rinkai. Taip padarė Prancūzija (1946 m. Konstitucijos preambulė), Italija

(1947 m. Konstitucija), VFR (1949 m. Pagrindinis įstatymas).Kitos valstybės

įvedė konstitucijų pataisas stodamos į bendrąją rinką ar truputį vėliau.

Konstitucijos pataisas padarė Olandija (1956 m.), Liuksemburgas (1956 m.),

Airija (1972 m.), Belgija (1970 m.), Portugalija (1982 m.). Airija,

Švedija, Suomija, nuo 1993 m. įstojusios į Europos sąjungą, taip pat turės

atitinkamai pakoreguoja savo konstitucijas.

Valstybių – Europos Sąjungos narių – konstitucijose pripažįstama, kad

Sąjungos teisės normos turi viršų prieš nacionalines teisės normas. Kitaip

tariant, Europos Sąjungos teisės normos turi būti bendrų galių, t.y.

privalomos visoms į Sąjungą įeinančioms šalims.

Valstybių priklausymas Europos Sąjungai pirmiausiai atsiliepė

nacionalinių parlamentų funkcijoms ir įgaliojimams. Jau pats faktas, kad

Europos sąjunga leidžia reglamentus (įstatyminius aktus), privalomus visoms

narėms, rodo, kad kai kurių klausimų svarstymo kompetencija iš nacionalinių

parlamentų pereina Europos Sąjungai . Pavyzdžiui, 1975 m., kai buvo

nustatyti tiesioginiai mokesčiai Sąjungos naudai, pinigai iš nacionalinių

biudžetų buvo pervedami į sąjunginių biudžetą praktiškai be parlamentų

svarstymo, kadangi pastarieji niekaip negalėjo daryti įtakos šiam procesui.

1975 m. “europietiškas biudžetas” tapo nepriklausomu nuo nacionalinių

parlamentų ir Sąjunga ėmė naudotis visiška finansine autonomija.

Naujas žingsnis žengtas į politinę, ekonominę ir juridinę integraciją,

kai Vakarų Europos valstybės ratifikavo Mastrichto susitarimą (1992 m.

vasario 7 d.). Tai pareikalavo ir konstitucinių reformų. Valstybės,

ratifikavusios šį susitarimą, įsipareigojo suteikti rinkimų teisę

užsieniečiams – Sąjungos narių piliečiams – į vietinės valdžios organus.

Paskutiniosios VVakarų Europos valstybių Konstitucijos reformos dar

labiau išryškino konstitucinių teisinių normų internacionalizavimo procesą,

atskleidė Pagrindiniuose šalių įstatymuose fiksuojamas spartėjančias

integracijos tendencijas.

1 lentelė. Pasaulio valstybių valdymo forma ir konstitucijos priėmimo

data.

|Valstybė |Valdymo forma |Konstitucijos |

| | |priėmimo data |

|Airija |Respublika |1937 |

|Albanija |Respublika |1991 |

|Alžyras |Prezidentinė respublika |1976 |

|Australija |Konstitucinė monarchija |1901 |

|Austrija |Federatyvinė respublika |1920 |

|Belgija |Konstitucinė monarchija |1931 |

|Bolivija |Prezidentinė respublika |1967 |

|Brazilija |Prezidentinė federatyvinė |1969 |

| |respublika | |

|Bulgarija |Respublika |1991 |

|Čekija |Respublika |1992 |

|Čilė |Respublika |1981 |

|Danija |Konstitucinė monarchija |1953 |

|Didžioji |Konstitucinė monarchija |Susistemintos |

|Britanija | |konstitucijos |

| | |nėra |

|Egiptas |Prezidentinė respublika |1971 |

|Filipinai |Prezidentinė respublika |1973 |

|Graikija |Prezidentinė respublika |1975 |

|Hondūras |Prezidentinė respublika |1965 |

|Indija |Federatyvinė respublika |1950 |

|Indonezija |Prezidentinė respublika |1945 |

|Ispanija |Konstitucinė monarchija |1978 |

|Italija |Respublika |1947 |

|Izraelis |Respublika |Susistemintos |

| | |konstitucijos |

| | |nėra |

|Japonija |Konstitucinė monarchija |1947 |

|Jordanija |Konstitucinė monarchija |1952 |

|JAV |Prezidentinė federatyvinė |1787 |

| |respublika | |

|Kanada |Konstitucinė monarchija |1982 |

|Kenija |Prezidentinė respublika |1963 |

|Kinija |Respublika |1982 |

|Kipras |Respublika |1960 |

|Kolumbija |Prezidentinė respublika |1886 |

|Šiaurės Korėja |Respublika |1972 |

|Pietų Korėja |Respublika |1980 |

|Kuveitas |Konstitucinė monarchija |1962 |

|Lenkija |Respublika |1991 |

|Liuksemburgas |Konstitucinė monarchija |1868 |

|Malta |Respublika |1964 |

|Marokas |Konstitucinė monarchija |1972 |

|Meksika |Prezidentinė federatyvinė |1917 |

| |respublika | |

|Monakas |Konstitucinė monarchija |1962 |

|Naujoji Zelandija|Konstitucinė monarchija |Susistemintos |

| | |konstitucijos |

| | |nėra |

|Nepalas |Konstitucinė monarchija |1962 |

|Nigerija |Federatyvinė respublika |1979 |

|Norvegija |Konstitucinė monarchija |1814 |

|Olandija |Konstitucinė monarchija |1983 |

|Portugalija |Respublika |1976 |

|Prancūzija |Prezidentinė respublika |1958 |

|Rumunija |Respublika |1991 |

|Senegalas |Respublika |1963 |

|Singapūras |Respublika |1963 |

|Sirija |Prezidentinė respublika |1973 |

|Suomija |Prezidentinė respublika |1919 |

|Švedija |Konstitucinė monarchija |1975 |

|Šveicarija |Federatyvinė respublika |1848 |

|Turkija |Respublika |1982 |

|Venesuela |Prezidentinė respublika |1961 |

|Vengrija |Prezidentinė respublika |1989 |

|Vokietija |Federatyvinė respublika |1949 |

II. NERAŠYTINĖ KONSTITUCIJA (ANGLIJA)

1. Anglijos konstitucionalizmo raida

Anglų ir Europos valstybių teisės raida vystėsi skirtingais keliais.

Daugiausia dėl teisės technikos skirtumų Anglija, skirtingai nuo daugelio

valstybių – romėnų teisės tęsėjų – per eilę šimtmečių sukūrė savitą teisinę

kultūrą, kuri niekada nebuvo teisiškai įtvirtinta rašytinėje

konstitucijoje. Anglijoje, kuri pirmoji pamėgino sukurti rašytinę

konstituciją (1653 m. “Valdymo įrankis”), iki šiol galioja nerašytinė

konstitucija, susidedanti iš atskirų parlamento aktų ir konstitucinių

papročių bei precedentų.

Normanai, 1066 m. nukariavę Angliją, įvedė plačią ir efektyvią

administracinę struktūrą – biurokratiją. 1164 m. Anglijoje priimtas

Klorendono konstitucinis aktas, kuriuo bandyta reglamentuoti civilines ir

bažnytines jurisdikcijos ribas. Tačiau popiežiui pagrasinus atskirti

karalių Henriką II nuo bažnyčios, pastarasis buvo priverstas atsisakyti

Klorendono nutarimų ir bažnyčios teisių reformos.

Pirmuoju Anglijos konstituciniu dokumentu pripažįstama 1215 m.

Didžioji laisvių chartija, kurios tekstas, 1297 m. patvirtintas parlamento,

tapo parlamento statutu.

Didžioji laisvių chartija

reikalavo bendradarbiavimo tarp karaliaus

ir didikų. 1240 m. Didžioji Taryba oficialiai šitą bendradarbiavimą

įformino. Ilgainiui du organai išsivystė į Bendruomenių rūmus ir Lordų

rūmus – pirmąsias atstovaujamąsias institucijas, demokratinės politinės

sistemos pirmtakus.

Nuo XVIII a. pradžios Anglijos visuomenės struktūra ir visuomeniniai

santykiai ėmė keistis buržuazijos naudai. Parlamente ėmė stiprėti

prieštaravimai karaliaus valdžiai. 1628 m. parlamentas priėmė garsiąją

“Teisės peticiją”. Dokumente buvo kritikuojama karaliaus valdininkų

savivalė, renkant mokesčius, be teismo baudžiant žmones. “Teisės

peticija”pamėginta atgaivinti demokratines Didžiosios laisvių chartijos

idėjas, kurias opozicija vertino kaip ribojančias tautos labui karaliaus

valdžią.

Anglijos parlamentas (dėl ilgos veiklos (1640-1653) istorijoje

žinomas Ilgojo parlamento vardu) tapo organizuojančia ir vadovaujančia

kovos su karaliumi jėga. Jau parlamento veiklos pradžioje parlamente

susiformavo dvi politinės srovės:

• karaliaus ir senosios tvarkos šalininkai, susidedantys daugiausia

iš feodalinės aristokratijos ir anglikonų dvasininkijos

(kavalieriai);

• opozicija, parlamento šalininkai, siekę reformų (puritonai).

Parlamentarai, bijodami, kad karalius nepaleistų Bendruomenių rūmų,

1641 m. priėmė “Trimetį aktą”, kuriuo valdovui buvo atimta teisė be

Bendruomenių ir Lordų rūmų sutikimo paleisti parlamentą.

1641 m. gruodžio 1 d. buvo išleistas programinio pobūdžio aktas,

pavadintas Didžiąja remonstracija. Jame bbuvo siūlomos naujos politinės ir

ekonominės reformos- karaliaus patarėjai, pasiuntiniai ir kiti valdininkai

privalėjo turėti parlamento pasitikėjimą.

Dėl šių, taip pat kitų Ilgojo parlamento išleistų aktų karaliaus

valdžia iki 1642 m. vidurio tapo tiek priklausoma nuo parlamento, kad

praktiškai Anglija iš absoliutinės monarchijos virto konstitucine

monarchija. Ir tai buvo pasiekta parlamentiniu “konstituciniu” keliu.

Tačiau opozicijos skilimas (iš puritonų tarpo susiformavo trys

politinės grupuotės: presbiterionai, independentai, leveleriai) ir

nesutarimai paskatino karalių 1642 m. pradėti pilietinį karą su parlamento

šalininkais. 1649 m. sausio 30 d. Karoliui Stiuartui buvo nukirsta galva.

1649 m. kovo 19 d. Bendruomenių rūmai išleido “Aktą dėl Anglijos paskelbimo

laisva respublika”, kuriame skelbiama, kad valstybė bus valdoma “kaip

respublika ir laisva valstybė”, “be karaliaus ir Lordų rūmų. Tačiau 1660

m. Bendruomenių rūmuose buvo restauruota monarchija: į sostą pakviestas

Karolio I sūnus, pasivadinęs Karoliu II. Parlamentas 1679 m. priėmė

įstatymą, žinomą “Habeas corpus act” pavadinimu, kuriuo buvo garantuota

asmens laisvė, nustatytos tikslios suėmimo ir patraukimo į teismą

taisyklės. Šis aktas, reglamentuodamas teisines asmens neliečiamybės

garantijas, tapo vienu pirmųjų (po 1215 m. Didžiosios laisvių chartijos)

pagrindinių Anglijos konstitucinių dokumentų. 11688 m. po rūmų perversmo į

sostą sėdo Vilhelmas III, iš anksto pažadėjęs užtikrinti “laisvę anglų

tautos parlamentui”. Naujojo karaliaus ir parlamento tarpusavio santykių

principai buvo užfiksuoti Teisių bilyje (1689 m.).

Teisių bilio nuostatas sąlygiškai galima suskirstyti į tris dalis:

• karaliaus valdžios parlamentui ribojimas: karaliui be parlamento

sutikimo uždrausta sustabdyti įstatymų galiojimą (1 str.) ir ką

nors atleisti nuo įstatymo vykdymo (2 str.); imti bet kokias

rinkliavas karūnos naudai be parlamento sutikimo (4 str.); už

žodžius, pasakytus parlamente, uždrausta persekioti kitur, kaip ttik

parlamente (9 str.);

• valdinių teisės: valdiniai turi teisę kreiptis su prašymais į

karalių ir už tai negali būti persekiojami (5 str.); parlamento

rinkimai turi būti laisvi (8 str.);

• teismų veiklos tobulinimas: draudžiama reikalauti besaikių baudų,

žiauriai bausti (10 str.); prisiekusieji turi būti kviečiami

atlikti savo pareigas pagal sąrašą (11 str.); neteisėtas yra

bažnyčios teismų steigimas ( 3 str.).

Teisių bilis įstatymiškai įtvirtino parlamentinės monarchijos

santvarką – teisiškai apibrėžė karaliaus valdžią, iškeldamas įstatymą virš

monarcho galios. Teisių bilyje yra netrukus plačiai paplitę konstitucinės

teisės principai – parlamento viršenybė įstatymų leidyboje, išimtinė

parlamento teisė nustatyti mokesčius, karinį kontingentą ir t.t.

Įsitvirtinus konstitucinei monarcijai toliau buvo apribojama karaliaus

valdžia. 1701 m. parlamentas priėmė Teisių bilio papildymą – “Santvarkos

aktą” (sosto paveldėjimo įstatymą). Aktas garantavo sosto paveldėjimą

protestantų atstovui ir atėmė teisę į sostą Jokūbo II sūnui. Aktu buvo

patvirtinta nauja valstybinė santvarka, t.y. parlamento valdžios apribotos

karaliaus prerogatyvos. Karalius nebetvirtino mokesčių, tai darė ministras

– jis rengdavo ir pasirašydavo įstatymą. Buvo paskelbta, kad karalius

negali keisti teisėjų, nustatyta, kad parlamento nariu negali būti žmogus,

tarnaujantis karaliui ar gaunantis iš jo pensiją. Taigi, pagrindinė ir

svarbiausia “Santvarkos akto” idėja – patvirtinant parlamentą esant

centrine įstatymų leidžiamosios valdžios institucija kartu sumenkinamas

karaliaus vaidmuo valstybėje, t.y. pratęsiama ir pagilinama tendencija

aiškiai išreikšta jau Teisių bilyje.

Ta pati tendencija buvo ggilinama ir kitaip – precedentais, dažnai

visai atsitiktiniais. Pavyzdžiui, karaliai Jurgis I ir Jurgis II, būdami

svetimšaliai ir nemokėdami anglų kalbos, stengėsi nedalyvauti Ministrų

kabineto posėdžiuose. Kai Jurgis IV vėl pamėgino grįžti į šiuos posėdžius,

jam buvo atsakyta, remiantis jau buvusiu precedentu. Nuo šiol tapo

tradicija, kad karalius kabineto posėdžiuose nedalyvauja.

XVIII a. pabaigoje ėmė formuotis taisyklė, kad kabinetas, netekęs

parlamento pasitikėjimo, turi atsistatyti (pirmą kartą – 1782 m.) arba

paleidžia Bendruomenių rūmus ir skiria naujus rinkimus (pirmą kartą – 1784

m.). Tai iš esmės užbaigė partinio valdymo formavimosi procesą.

Dėl konstitucinių įstatymų ir precedentų karalius pamažu virto tik

formalia valstybės galva. Jam pavesta atstovauti valstybę tarptautiniuose

santykiuose, skelbti karą ir t.t. Tačiau monarchas veikia tik ministrų

patariamas.

Daugiausia dėl konstitucinių precedentų Anglijoje savaime susiklostė

režimas, greitai paplitęs toli už jos ribų ir imtas vadinti parlamentiniu

režimu, savo klasinę išraišką įgavęs apie XIX a.

Anglijos parlamentinei sistemai buvo būdinga:

• valdžios viršūnė susidėjo iš suverenaus parlamento plačiąja prasme,

t.y. iš karūnos ir abiejų rūmų. Parlamento galią lėmė tai, kad

valstybėje, nesant parlamento, veiklą reglamentuojančios rašytinės

konstitucijos, parlamento galios nevaržė jokios šio pobūdžio

normos. Tą galią vaizdžiai apibūdino amžininkai: parlamentas gali

viską, išskyrus vyrą padaryti moterim, ir atvirkščiai;

• vykdomoji valdžia kilo iš tautos renkamo parlamento ir buvo jam

atsakinga, ir tai buvo išreiškiama formule “parlamentas leidžia

įstatymus ir valdo per ministrų kabinetą”;

• nors įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia tiesiogiai

nesijungė, bet turėjo galimybes veikti viena kitą: ministrų

kabinetas, skiriamas monarcho, bet už savo veiklą atsakė

parlamentui; per kontrasignaciją parlamentas galėjo kontroliuoti

karaliaus veiklą, nes už jo aktus atsakomybę prisiėmėm kabinetas;

ministras pirmininkas parlamentą galėjo paleisti prieš laiką ir

t.t.

Tačiau XX a. pradžioje parlamento vaidmuo ženkliai sumažėjo, kai

vyriausybė gavo teisę parlamento priimtų įstatymų įgyvendinimui leisti

poįstatyminius aktus, skirtus įstatymo nuostatoms konkretizuoti ir plėtoti.

Laikui einant poįstatyminių aktų skaičius augo ir žymiai viršijo įstatymų

skaičių.

Pagrindine valstybės institucijų sistemos grandimi tolydžio tapo

ministrų kabinetas, XVIII a. išsiskyręs iš Slaptosios tarybos. Šiandien

aukščiausių valstybės institucijų konstrukcija ir tarpusavio santykiai

Anglijoje remiasi formule: “Ministrų kabinetas valdo ir leidžia įstatymus

per parlamentą”.

Susiformavus konstitucinei monarchijai, padidėjus parlamento reikšmei,

labai aktualus tapo renkamosios jo institucijos – Bendruomenių rūmų

formavimo sistemos demokratinimas siekiant išplėsti elektorato skaičių.

XIX a. pradžioje rinkimuose galėjo dalyvauti tiktai turintys labai

aukštą turto cenzą, vyriškos lyties asmenys, sulaukę 21 m. amžiaus ir

pragyvenę tam tikroje teritorijoje iki rinkėjų sąrašų sudarymo ne mažiau 6

mėnesius. 1832 m. išleistas “Tautos atstovavimo aktas”, pakoregavęs amžių

senumo sistemą, gerokai išplėtė rinkėjų korpusą, suteikdamas balso teisę

vidutiniam sluoksniui (rinkėjų skaičius padidėjo ketvirčiu milijono).

Tačiau aktas vis dėlto išsaugojo turto cenzo reikalavimus ir rinkimuose

galėjo dalyvauti

tik apie 5 proc. Gyventojų. Papildomai balsavimo teisė

išplėsta 1867 m. (balsavimo teisę įgijo nuomininkai, mokantys 12 svarų

sterlingų metinę nuomą, dvasininkai, universitetų absolventai ir pan.).

1884 m. elektoratas buvo padvigubintas (iki 50 proc. suaugusių vyrų),

suteikiant balsavimo teisę žemės ūkio darbininkams ir šachtininkams. 1918

m. visi vyrai, sulaukę 21 metų (atitikę sėslumo cenzą) ir jų žmonos (nuo 30

metų) gavo teisę balsuoti. 1928 m., sumažinus amžiaus cenzą moterims iki

21 metų, Didžiojoje Britanijoje įvesta visuotinė balsavimo teisė. Paskutinė

rinkimų reforma Anglijoje buvusi 1969 m. Jos metu rinkėjų –– vyrų ir moterų

– amžiaus riba tapo 18 metų. Tuo rinkimų teisės demokratinimas buvo

baigtas. Taigi, nuo siauros luominio atstovavimo sistemos iki demokratinių

visuotinių rinkimų Anglija palengva ėjo beveik du šimtus metų.

Elektorato išplėtimas sudarė konstitucines sąlygas politinių partijų

vaidmens kaitai. Įvedus kandidatų registracijos tvarką, partijos

organizacine prasme išėjo iš parlamento sienų, atsirado partinės

organizacijos, turėjusios tikslą atitinkamą partiją remti ir padėti jai

rinkimuose. XIX a. 7-8 dešimtmečiais tapo įsteigti centriniai partijų

organai. 1906 m. susikūrė leiboristų partija, iškėlusi sau tikslą

parlamentiniais metodais ginti darbo žmonių interesus.

Nukrypimas nnuo partijos linijos yra labai retas: jeigu daugiau kaip

keletas partijos narių pradeda nesutikti, partijai gresia nepasitikėjimo

votumas. Jauni partijos nariai – “užpakalinis suolas” – daro karjerą tik

balsuodami kartu su partija; partija apmoka jų rinkiminės kampanijos

išlaidas. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad parlamentinė sistema su

daugumos partija yra plebiscitinė diktatūra. Ministrai pirmininkai

paprastai, kol pasiekia šį postą, turi įveikti daugybę tarpinių barjerų

partijos vidaus kovose. Jie “neįkrenta” į vyriausybę iš šalies, kaip kad

gali atsitikti, tarkim, JAV.

Konstitucinės sąlygos Anglijoje apsprendžia ne tik partijų vidinę

drausmę, bet ir jų vaidmenį parlamente bei santykį su visuomene.

Laimėjusi rinkimus politinė partija formuoja Ministrų kabinetą, o tos

partijos vadovas tampa ministru pirmininku. Parlamentinė demokratija turi

lanksčią pasitraukimo sistemą. Kadangi pralaimėjęs kabinetas ir ministras

pirmininkas vis tiek sugrįžta į parlamentą – kaip konstruktyvi opozicija –

tai jų išėjimas nėra toks griežtas, kaip tai atsitinka, pavyzdžiui,

pralaimėjus JAV prezidentui.

Taip pat, lyginant su prezidentine vyriausybe, parlamentinės

demokratijos sąlygomis valdančiosios politinės partijos gali efektyviau

priiminėti sprendimus. Tačiau greta to parlamentinė demokratija nustato ir

griežtesnius atsiskaitymo kriterijus: rinkėjai žino ką kaltinti nesėkmingos

politikos atveju, – valdančiąja partiją. Jokių atleidimų ir bandymų

suversti kaltę kitam.

Nesant Anglijoje rašytinės konstitucijos, kurioje paprastai tam tikra

vieta skiriama piliečių teisėms ir laisvėms reglamentuoti, šioje šalyje

visas status libertatis sutelpa į teisinį asmens neliečiamybės

reglamentavimą keliuose garsiuose aktuose – Didžiojoje laisvių chartijoje,

“Habeas corpus act”, “Teisės peticijoje” ir kt. Teisių ir laisvių sąrašo

(katalogo) žodžio ir spaudos susirinkimų, sąjungų, sąžinės ir kitų – anglų

konstitucinė tradicija nežino, visos šios ir kitos kazuistinės teisės ir

laisvės nėra individualizuotos. Bet tai nereiškia, kad piliečių teisės ir

laisvės nepripažįstamos. Šių laisvių nnebuvimas nelaikomas ir konstitucinės

teisės trūkumu, net atvirkščiai: pripažįstama, kad galima visa, kas

nedraudžiama, o nedraudžiama visko tiek daug, kad to ir išskaičiuoti

neįmanoma; nepilnas leistino katalogas tik reiškiąs nepagrįstą neigimą to,

kas į tą sąrašą nepakliuvo, todėl geriau apsieiti visai be tokio katalogo,

nei turėti jį blogą ar nepilną.

2. Anglijos konstitucinės monarchijos ypatumai

Didžiosios Britanijos istorinės raidos ypatumai lėmė ir Konstitucijos

savitumus. Tačiau šie skiriamieji bruožai priskiriami tik Konstitucijos

formai, bet ne jos turiniui ir esmei. Jos forma yra nesusisteminta,

susidedanti iš dviejų dalių – rašytinės ir nerašytinės.

Šios dalys skiriasi savo struktūra ir šaltiniais.

Rašytinė dalis sujungia statutinę teisę, t.y. įvairius skirtingose

epochose parlamento priimtus aktus (įstatymus), reguliuojančius

konstitucinio turinio klausimus (nė vienas iš jų nelaikomas pagrindiniu

įstatymu) ir teismų sprendimus (precedentus), turinčius konstitucinio

įstatymo galią. Konstituciniai teismo precedentai formaliai yra rašytiniai,

bet doktrina juos priskiria nerašytinės teisės daliai. Rašytiniai aktais

laikomi tik tie, kuriuos formaliai priima parlamentas, ir nesvarbu,

fiksuoti jie popieriuje, ar ne. Nerašytiniais lieka tik įstatymai, kurių

nepriiminėja parlamentas.

Nerašytinei daliai priskiriami niekur juridiškai nepublikuoti

konstituciniai susitarimai, reguliuojantys svarbiausius valstybės gyvenimo

klausimus. Šie susitarimai, arba įprastinės teisės sistema, Didžiojoje

Britanijoje laikomi konstitucinės teisės pagrindu.

Paprotinės teisės sistema turėjo įtakos įstatymams ir įvairiems

aktams: ministrų skyrimo, kolektyvinės kabineto atsakomybės, parlamento

paleidimo, tarptautinių sutarčių sudarymo, karo paskelbimo ir t.t.

Praktikoje šios prerogatyvos priklauso monarchui, kai jas patvirtina

valdžioje esanti vvyriausybė.

Konstitucinių susitarimų istorinė kilmė yra labai skirtinga. Dalis jų

– politinės kovos rezultatas. Tam tikrą vaidmenį suvaidino ir

egzistuojančios praktikos lėta evoliucija, prisitaikymas prie

besikeičiančių sąlygų. Niekas negali priversti laikytis konstitucinių

papročių, jei nėra specialios kontroliuojančios institucijos. Parlamentas

–suvereniteto sergėtojas (teoriškai) – gali bet kada priimti naują įstatymą

ar panaikinti egzistuojantį.

Parlamento suverenitetas – pagrindinis britų konstitucinės teisės

principas – kartu priklauso ir įprastinės teisės kompetencijai: parlamento

suverenitetas ne kartą buvo tvirtinamas teismų (1840 m. teismas pripažino

parlamentui teisę teisti savo narius už įstatymų nevykdymą, o 1884 m.

teismas patvirtino parlamento teisę tvarkyti savo vidaus reikalus).

Statutinė teisė nėra susisteminta ir yra fragmentinio pobūdžio. Nėra

tikslios konstitucinių susitarimų apskaitos, bet manoma, kad tokių aktų yra

apie 4 tūkstančius ir jų skaičius vis auga. Kai kurie parlamento aktai yra

grynai konstituciniai (1911 ir 1949 m. Parlamento aktai; 1949, 1969, 1974

m. Rinkimų teisės įstatymai; 1975, 1985 m. Savivaldos aktai).

Anglijos konstitucinės teisės sistema aprėpia visus jos reguliuojamus

aspektus, tačiau nei vienas iš teisės sudedamųjų komponentų – teismų

sprendimų, įstatymų ar papročių nepretenduoja į pagrindinių principų

vaidmenį. Visų jų kilmė yra sąlygojama konkrečių įvykių, atskirų poreikių

ar aplinkybių.

Viena iš Britanijos Konstitucijos ypatybių – lankstumas. Tai reiškia,

kad ji gali būti keičiama be jokių ypatingų procedūrų, įprastine parlamento

darbo tvarka ar teismo sprendimu.

Kita ypatybė – konstitucinės priežiūros organų nebuvimas, nes

neįmanoma naujai išleidžiamų aktų, teismo sprendimų lyginti su jau

veikiančiais parlamento įstatymais ar teismų sprendimais, jeigu jie neturi

išskirtinės juridinės galios. Tuo labiau neįmanoma nustatyti, ar išleistas

aktas atitinka niekur juridiškai neįformintą konstitucinį susitarimą.

Konstitucijos savitumas lemia, jog mokslininkų juristų

apibendrinantieji darbai, konstitucijos rašytinių ir nerašytinių normų

analizė pripažįstama konstituciniais teisės šaltiniais.

Didžiosios Britanijos Konstitucijai būdingas didelis formalizmas:

daugelis normų, institucijų, sukurtų prieš daugelį metų, oficialiai veikia,

nes nėra panaikintos. Toks formalizmas atskleidžia pasenusių įstatymų

atotrūkį nuo realios tikrovės. Tai ypač akivaizdu iš teiginių apie

valstybinės valdžios organų funkcijas ir santykius. Kaip konstitucinė

monarchija, valstybė teoriškai valdoma karaliaus, kuris turi plačius

juridinius įgaliojimus: vykdomosios, teisminės valdžios, bažnyčios galva,

ginkluotojų pajėgų vadas, sudėtinė įstatymų leidimo dalis ir pan. Pagal

Konstituciją monarchui valdyti padeda jam pavaldi Slaptoji Taryba.

Teoriškai karalius suteikia įgaliojimus įstatymų leidžiamiesiems,

vykdomiesiems ir teisėtumo organams. Tačiau faktiškai valdo Vyriausybė, o

tiksliau – Ministras Pirmininkas, kuriam partiniu principu paklūsta

didžioji Bendruomenių rūmų dalis. Šiandien net Slaptoji Taryba formuojama

be monarcho sutikimo.

Didžiosios Britanijos vyriausybės samprata skiriasi nuo kitų Europos

valstybių. Vyriausybę sudaro du valdžios organai: Vyriausybė, susidedanti

iš visų ministrų, ir Kabinetas, į kurį įeina apie 20 Vyriausybės ministrų.

Vyriausybei vadovauja Ministras pirmininkas – partijos, laimėjusios

rinkimus į Bendruomenių rūmus, lyderis. Jo įgaliojimai labai dideli: jis

turi teisę skirti aukščiausius valstybinės valdžios pareigūnus: kabineto

narius ir ministrus; anglikonų bažnyčios vadovybę; aukščiausius teismo ir

administracijos atstovus.

Įstatymų

leidžiamoji valdžia pagal Konstituciją priklauso monarchui,

Lordų rūmams ir Bendruomenių rūmams (žr. 1 pav.). Tačiau britų parlamentas

– visų pasaulio parlamentų pradininkas – ir Bendruomenių rūmai (pagrindinė

jų sudedamoji dalis) prarado buvusią valstybės valdymo nepriklausomybę:

šiandien daugelį savo įgaliojimų parlamentas realizuoja Kabineto

atstovaujamas (partinės kontrolės mechanizmas). 1979 m. Bendruomenių

rūmuose buvo atlikta plati joje esančių komitetų reforma. Daugelis jų buvo

panaikinti ir vietoje jų sukurta 12 naujų komitetų, atitinkančių

ministerijų veiklą.

[pic]

1 pav. Didžiosios Britanijos parlamentinis valdymas

Aukštieji Parlamento rūmai – Lordų rūmai – ryškiausias Viduramžių

kultūros reliktas. ŠŠie rūmai daro įtaką įstatymų leidimo procesui ne tik

stabdydami įstatymų projektus, bet ir veikdami jų svarstymą. Lordų rūmų

veikla labai suaktyvėjo priėmus Aktą dėl pero titulo iki gyvos galvos

suteikimo. Ministras pirmininkas gavo teisę skirti į Lordų rūmus perus,

kurie turėjo tokias pat teises kaip ir paveldėjimo teisę turintys perai.

Naujųjų perų skyrimas turėjo suaktyvinti Lordų rūmų veiklą, taip pat

sustiprinti partinę vyriausybių poziciją. Pavyzdžiui, M.Thatcher 1979 –

1987 m. paskyrė 153 tarnybinius perus, iš kurių 64 buvo konservatoriai. Iš

viso 1958 – 1987 m buvo paskirti 544 perai (142 konservatoriai, 232

leiboristai, 25 liberalai, 145 nepriklausomi). Tačiau apskritai Lordų rūmų

dauguma yra konservatorių šalininkai. 1993 metais iš 1205 lordų, turinčių

teisę balsuoti, 477 (40 proc.) buvo konservatoriai, 111 – leiboristai, 272

– nepartiniai, 59 – liberalai.

Dvipartinės sistemos viešpatavimas leidžia tik vienai iš dviejų

(konservatorių ar leiboristų) partijų turėti daugumą Bendruomenių rūmuose.

Vyriausybė, kontroliuojanti šią daugumą, faktiškai vadovauja parlamento

veiklai. Praktiškai Vyriausybė naudojasi įstatymų leidimo iniciatyva: nė

vienas deputatų inicijuojamas įstatymas nebus priimtas, jeigu jis

nesusilauks Vyriausybės pritarimo. Tokia padėtis rodo Didžiosios Britanijos

parlamento įtakos mažėjimą.

Mokslininkai ir politikai dabar pripažįsta Britanijos Konstitucijos

archajiškumą. Pastarąjį dešimtmetį pradėta kalbėti apie kontinentinės

Europos pavyzdžio konstitucijos projektą. Šio proceso stimuliatoriumi tapo

žemyno valstybių integracija, Didžiosios Britanijos įstojimas į Europos

Sąjungą, tiksliai fiksuotų teisės aktų būtinybė.

Nerašytinė konstitucija egzistuoja ir Naujojoje Zelandijoje.

Panašios į nerašytines yra rašytinės nekodifikuotos konstitucijos. Jos

neturi straipsnių išdėstymo logikos. Pavyzdžiui, Švedijos rašytinė

nekodifikuota konstitucija susideda iš trijų aktų: 1974 m. Valdymo formos,

1810 m. Sosto paveldėjimo ir 1974 m. Spaudos laisvės aktų. Konstitucinis

yra ir 1974 m. Rigstago aktas. Tačiau šiuose įstatymuose neatsispindi

rinkimų, vvietinės savivaldos klausimai.

III. RAŠYTINĖS KONSTITUCIJOS (JAV KONSTITUCIJA)

Rašytinės konstitucijos. Rašytinės konstitucijos susideda iš vieno

(daugelyje šalių) arba kelių (Suomijoje, Švedijoje) Konstitucijos įstatymų,

susisteminančių visas Konstitucijos normas.

Pirmoji rašytinė Konstitucija – 1787 m. Jungtinių Amerikos Valstijų

Konstitucija. Bendros 13 nedidelių valstybių jungiančios federacinės

respublikos Konstitucijos priėmimas – neatsitiktinis aktas: jis buvo

sąlygotas realių ekonominių, politinių, socialinių, ideologinių visuomenės

reikmių.

Konstitucijos tekstas buvo suformuluotas 1787 m. Filadelfijoje

susirinkusio konfederacijos Konvento, kurio sudėtis, beje, neatspindėjo

plataus atstovavimo. Iš 74 delegatų, išrinktų į Konventą, darbe dalyvavo 55

, dalis jų išvyko anksčiau llaiko ir tik 39 pasirašė Konstitucijos tekstą.

Konstitucija buvo ratifikuota atskirose valstijose išrinktų konventų.

Delavero valstija pirmoji 1787 m. gruodžio 7 d. patvirtino šį dokumentą, o

įstatymo galią jis įgavo tik 1788 m. birželio 21 d., kai jį ratifikavo

devintoji (Nju Džersio) valstija. Tik trys valstijos Konstituciją

patvirtino vienbalsiai, šešios – ratifikuodamos reikalavo į tekstą įtraukti

Teisių bilį.

Pagrindinė konstitucijos idėja – valdžios centralizavimas. Tačiau,

pagal ją, JAV – tai ne unitarinė, o federacinė, sąjunginė valstybė, kurios

sudėtyje egzistuoja valstijos, turinčios savo konstitucijas, savo įstatymų

leidybos, vykdomuosius ir teismo organus, gana plačias, bet jau gerokai

labiau nei Konfederacijos straipsnių, ribotas savo teises.

Valdžios išskaidymo teorija, socialinių – ekonominių teisių ir

laisvių, taip pat kurią išrutuliojo XVII – XVIII a. Europos politinės

minties atstovai, buvo nukreipta prieš feodalinio absoliutizmo santvarką,

kurioje visas valdymo funkcijas vykdė monarchas. JAV ši teorija įgavo naują

atspalvį, nes nustatė valdžios koncentracijos vienose rankose ribas ir iki

minimumo sumažino galimybę radikaliems elementams užgrobti šalies valdymo

svertus.

Naujos konstitucinės sistemos pagrindu tapo trys pagrindiniai

politiniai – teisiniai principai – valdžios išskaidymas, federalizmas ir

teisinė konstitucinė priežiūra. Valdžios išskaidymo principas tarnauja

trijų valstybės valdžios šakų – įstatymų leidimo, vykdomosios ir teismų

valdžių organizacinei nepriklausomybei užtikrinti bei atitinkamoms

funkcijoms atskirti. Federaliniu lygiu šios valdžios šakos yra

atstovaujamos Kongreso, Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo. Santykinai

savarankiškų aukščiausiosios valdžios organų egzistavimas užtikrina JAV

valstybinės santvarkos demokratinius ppradus kaip tik “stabdžių ir atsvarų”

mechanizmo dėka. Nors toks valstybinės sistemos subalansavimas apsunkina

lankstumą ir operatyvumą, tačiau trukdo vienam kuriam nors valdžios organui

uzurpuoti visą valdžią.

Faktiškai santykiai tarp trijų pagrindinių valdžios organų – Kongreso,

Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo – nuolat keičiasi, tačiau pats valdžios

atskyrimo principas nekinta.

Valdžios išskaidymo principai atsispindi Konstitucijos straipsniuose.

JAV Konstitucija sudaryta iš trijų dalių:

1. Preambulė, kurios amerikiečių teisės doktrina nelaiko Pagrindinio

įstatymo sudedamąja dalimi, o vertina tik kaip Konstitucijos

šaltinį.

2. Septyni straipsniai.

3. Dvidešimt septynios pataisos.

Pirmieji trys straipsniai skirti aukščiausiųjų federacinių valstybės

organų sistemai, kuri pagrįsta valdžių padalijimo principu.

Didžiausias – l straipsnis, suskirstytas į 10 skyrių, yra skirtas

federacijos įstatymų leidžiamajai valdžiai. Ši valdžia pavedama dviejų rūmų

Kongresui – Atstovų rūmams ir Senatui.

Atstovų rūmai atstovauja JAV teritorinei tautai: vienas atstovas

deleguotas nuo 30 tūkstančių gyventojų. Jie renkami tiesioginiais valstijų

gyventojų rinkimais, santykinės daugumos mažoritarine sistema, dvejiems

metams.

Senate atstovaujami federacijos subjektai, jame kiekviena valstija yra

atstovaujama dviejų senatorių. Senatas renkamas šešeriems metams,

atnaujinamas rotacijos principu, po vieną trečiąją Senato sudėties kas

dvejus metus.

Kongresui priklauso įstatymų leidybos iniciatyva. Tik įstatymai,

liečiantys mokesčius, yra siūlomi Atstovų rūmų. Visi įstatymai įsigalioja

priimti abiejų rūmų ir pasirašyti prezidento.

Šio straipsnio 8 skyriuje nustatyta Kongreso teisinio reguliavimo

sfera, apibrėžta federacijos kompetencija.

Kongresas laikomas aukščiausiu valdžios organu valstybėje. Didelė

dalis Konstitucijoje uužfiksuotų valdžios įgaliojimų deleguota Kongresui (8

skyrius, 1 str.), daug mažiau įgaliojimų suteikta Prezidentui.

Kongreso kompetencija – įstatymų leidimo monopolija; išskirtinė

biudžeto priėmimo teisė; mokesčių nustatymas; gali būti specialių kontrolės

ir tyrimų komitetų kūrimas. Senatas tvirtina Prezidento skiriamus

aukščiausius valdžios pareigūnus, tarp jų ministrus ir aukščiausiojo teismo

teisėjus. Kongresas gali valstybės apkaltos (impičmento) atveju perduoti

teismui Prezidentą ir kitus valdžios atstovus.

Prezidentas, norėdamas sėkmingai vadovauti valstybei, privalo

bendradarbiauti su Kongresu, nes šiam, esant nuomonių skirtumui, priklauso

paskutinis žodis.

Abiejų valdžių santykiams svarbi ta aplinkybė, kad Prezidentas negali

prieš laiką paleisti Kongreso.

Valstijoms paliekamų teisių Konstitucija atskirai neaptaria,

išskaičiuoja tiktai tai, ko jos negali: sudarinėti tarptautinių sutarčių,

įstoti į sąjungas, kaldinti monetas ir t.t. Valstijoms buvo palikta teisė

reguliuoti daug svarbių gyvenimo sferų; turėti savo konstitucijas, leisti

civilinius, baudžiamuosius darbo, proceso įstatymus ir t.t. Pačios

valstijos nustato ir rinkimų teisę, todėl atskirose valstijose ji

skirtinga.

Konstitucijos 2 straipsnis, padalytas į 4 skyrius, reglamentuoja

federacijos vykdomąją valdžią, kuri deleguota prezidento institucijai.

Prezidentas yra drauge ir valstybės, ir vyriausybės vadovas, vyriausiasis

kariuomenės ir laivyno vadas.

Rinkėjai renka prezidentą tiesioginiuose rinkimuose (piliečiai savo

valią išreiškia išrinkdami rinkikus, kurie balsų dauguma išrenka

prezidentą). Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios atstovui, atsispirti

Kongresui padeda veto teisė. Prezidentui pasinaudojus šia teise

(suspensyvinio veto teisė), įstatymo projektas grąžinamas Kongresui, kuris

tik dviejų trečdalių balsų dauguma (abiejuose rūmuose) gali priimti vetuotą

įstatymą. Prezidentas gali pasinaudoti

vadinamąja “kišeninio veto” teise.

Šiuo atveju prezidentas jam nepriimtiną projektą nepasirašęs užlaiko iki

Kongreso sesijos pertraukos (pagal Konstituciją prezidentas turi pasirašyti

projektą per 10 dienų). Tokiu atveju Kongresas vėl turi priimti įstatymo

projektą jau naujoje sesijoje. Prezidentui neprivalu aiškinti “kišeninio

veto” motyvų. Veto teisės praktika prezidentų naudojama skirtingai. Įdomu

tai, kad pirmieji septyni prezidentai šia teise nepasinaudojo. Kai kurie

prezidentai veto teise naudojosi ypatingai dažnai. Pavyzdžiui, G. Clevelend

(G.Klivlendas) per dvi kadencijas (1885-1889 m. ir 1893-1897 m.) 346 kartus

panaudojo suspensyvinę veto teisę ir 238 kartus – “kišeninę”. F.D.Rossevelt

(F.Ruzveltas, 11933-1945 m.) 372 kartus vetavo įstatymų projektus ir 263

kartus “užlaikė” nutarimus. Apskritai, per paskutinius dešimtmečius veto

teisė naudojama vis dažniau. Prezidentas turi teisę vetuoti bet kokį

įstatymų projektą, išskyrus Konstitucijos pataisas. (Kongresas gali priimti

Konstitucijos pataisas tik dviejų trečdalių balsų dauguma – lygiai tiek

reikia balsų “įveikiant” veto teisę).

Antroji prezidento poveikio Kongresui priemonė – Prezidento laiškas

(kreipimasis) “Apie padėtį sąjungoje”.

Taigi, tiek įstatymų leidžiamoji, tiek vykdomoji valdžia yra stiprios

ir turi pakankamai priemonių daryti įtaką viena kitai, tačiau jos turi ir

prisitaikyti viena prie kitos, ieškoti kompromisinių problemų sprendimo

būdų.

Tokia JAV Konstitucijos įtvirtinta valdymo sistema laikoma klasikiniu

prezidentiniu valdymu. Skirtingai nuo parlamentinio valdymo, svarbiausia jo

ypatybė yra ta, kad įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia konstruojamos

kaip viena nuo kitos nepriklausančios institucijos. Tokia įstatymų

leidžiamosios ir vykdomosios valdžios santykių konstrukcija įtakojo

daugelio Lotynų Amerikos šalių konstitucijoms, bet neturėjo pasekėjų

Europoje, kurioje XIX a. buvo populiarios konstitucinės monarchijos, o

vėliau jas pakeitusios parlamentinės respublikos.

Konstitucijos 3 straipsnis (3 skyriai) skirtas teismo valdžiai. JAV

teismo valdžią vykdo Aukščiausiasis Teismas ir kiti Kongreso įsteigti

teismai. Teisėjai yra nepriklausomi ir nekeičiami, taip pat draudžiama

mažinti jiems atlyginimą.

JAV Aukščiausiasis teismas, be visų jam suteiktų įgaliojimų, nuo 1803

m. prisiėmė konstitucinės kontrolės teisę, t.y. turi teisę spręsti, ar

Kongreso, Prezidento, valstijų valdžios organų išleisti įstatymai, aktai

neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucijos 4 straipsnis (4 skyriai) reglamentuoja santykius tarp

federacijos ir valstijų, taip pat tarp valstijų. Čia skelbiama Kongreso

teisė priimti į federaciją naujus narius (valstijas).

JAV Konstitucija numatė demokratinį federalizmą, t.y. griežtą

sąjungos ir federacijos subjektų – valstijų kompetencijos ribų atskyrimą.

JAV sudaro 50 valstijų ir federalinė Kolumbijos apygarda, kurioje yra

sostinė VVašingtonas. Į egzistuojančius visuomenėje nacionalinius – etninius

skirtumus nebuvo atsižvelgta formuojant valstybines struktūras.

Pagrindiniai valstijų įstatymai pripažįsta federalinės institucijos

viršenybę. Kalifornijos konstitucijos 1 straipsnio 3 skyriuje teigiama:

“Kalifornijos valstija yra nedaloma Amerikos Sąjungos dalis, ir Jungtinių

Valstijų Konstitucija yra šalies aukščiausiasis įstatymas”.

Valstijos atkartoja federalinę valdžios sistemą: turi dviejų rūmų

parlamentą, vadinamą įstatymų leidimo susirinkimu (tik Nebraskos valstijoje

nuo 1937 m. veikia vienų rūmų parlamentas); vykdomajai valdžiai atstovauja

gubernatorius. Labiausiai nuo federalinės skiriasi valstijų teismų sistema.

Daugelyje valstijų teisėjai renkami, o ne skiriami; kai kuriose valstijose

numatyta teisėjų atšaukimo procedūra. Tokie tiesioginės demokratijos

elementai, kaip referendumai, valdžios atstovų atšaukimas ir pan., vis

plačiau taikomi ir JAV federalinėje valdžios sistemoje.

Pastaruoju metu federalinės valdžios kišimasis į valstijų reikalus

pastebimai išaugo, ypač tai akivaizdu finansų politikoje.

Konstitucijos 5 straipsnis skirtas Konstitucijos pataisų priėmimo

tvarkai.

Konstitucijos pataisų priėmimo procedūra yra gana sudėtinga, todėl

papildymų imamasi tik privertus politinėms aplinkybėms. Juridiškai

Konstitucija lieka nepakitusi. Konstituciniai pakeitimai įgyvendinami

kitais būdais: teismo aiškinimais, Kongreso įstatymų aktais, politine

praktika ir pan. Daugelis JAV politinės sistemos institutų nenumatyti

Konstitucijoje, bet jie funkcionuoja valstybinės valdžios praktikoje. JAV

Konstitucijos V str. skelbia: Jeigu du trečdaliai Rūmų narių laikys, kad

būtina, Kongresas gali pats priimti veikiančios konstitucijos pataisas arba

dviejų trečdalių valstijų įstatymų leidimo susirinkimų reikalavimu sušaukti

suvažiavimą. Pataisos, kaip Konstitucijos dalis, įgaus jėgą ir reikšmę, jei

jas ratifikuos trys ketvirtadaliai valstijų įstatymų leidimo susirinkimų

arba trys ketvirtadaliai valstijų suvažiavimų, žiūrint kurią iš tų dviejų

ratifikavimo tvarką pasiūlys Kongresas. Tačiau jokia pataisa, priimta iki

1808m., negali kaip nors liesti straipsnio 9 skyriaus 1 ir 4 paragrafų, ir

nė viena valstija be savo sutikimo negali prarasti lygaus kitiems balso

senate.

Iki 9 dešimtmečio vidurio buvo pasiūlyta apie 5000 pataisų, bet tik 33

perduotos ratifikuoti ir 26 priimtos.

Konstitucijos 6 straipsnis skirtas jos, t.y. JAV Konstitucijos, IR JAV

įstatymų viršenybei valstijų teisės šaltiniams įtvirtinti.

Konstitucijos 7 straipsnis nustatė šio akto ratifikavimo valstijose

tvarką, reikalaujančią, kkad tai padarytų bent 9 valstijų konstituciniai

konventai.

1. JAV konstitucijos pataisos

1789 m. pirmame Kongrese buvo priimta 10 pataisų, kuriose ir buvo

įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės. Šios pataisos, vadinamos “Teisių

biliu”, įsigaliojo 1791 gruodžio 15 d., jas ratifikavus vienuoliktajai

(Virdžinijos) valstijai.

Teisių bilio skelbiamos idėjos ir jų interpretavimas yra tokia pat

populiari tema šiandien kaip ir prieš du šimtmečius. Šias idėjas, jų

aiškinimą ir įgyvendinimą galima suskirstyti į dvi kategorijas: piliečių

laisves ir teises.

Piliečių laisvės apibrėžiamos kaip gyventojų gynimas nuo netinkamų

vyriausybės veiksmų. T.Džefersonas teigė, kad bilis “tai žmonių teisė prieš

visas valdžias žemėje.”. Šia prasme teisių bilį galima vadinti “laisvių

biliu”, nes jame esančios Konstitucijos pataisos yra apie tai, ko

vyriausybė negali daryti. Kai kurie suvaržymai yra substantyvūs (esminiai),

t.y. apriboja valdžios galią veikti. Pavyzdžiui, kurti religines

bendruomenes. Kiti apribojimai yra procedūriniai – paaiškinantys ir

nurodantys kaip vyriausybė turėtų veikti. Pavyzdžiui, netgi jei vyriausybė

turi galią paskelbti kai kuriuos veiksmus nusikalstamais, suimti ir

įkalinti žmones, ji negali to padaryti be išsamių ir skrupulingų procedūrų,

sukurtų apsaugoti kaltinamąjį žmogų. Geriausiai visiems žinoma procedūrinė

taisyklė yra ta, kad “žmogus yra nekaltas tol, kol jo kaltė neįrodyta”. Ši

taisyklė neneigia vyriausybės teisės ir galios nubausti asmenį už padarytą

nusikaltimą, ji kelia klausimą, kaip vyriausybė tai padarys, kaip nustatys,

kas įvykdė nusikaltimą. Substantyvūs ir procedūriniai apribojimai kartu

nustato piliečių laisvių sferą.

Civilinės tteisės įpareigoja vyriausybę ginti gyventojus nuo kitų

gyventojų ir valdžios struktūrų nelegalių veiksmų.

Pastangos paversti asmenines laisves realybe turi ilgą istoriją ir

praktiškai dar nėra pasibaigusios šiandien. Ši kova susieta su kova už

pilietines teises, įtikinėjant vyriausybę vykdyti teigiamą piliečių

atžvilgiu politiką. Amerikiečiai pastoviai bijo dėl savo asmeninės

autonomijos, o JAV istorija yra individo kova už jo laisvių apsaugojimą ir

išplėtimą. Tai suformavo savitą amerikiečio požiūrį į vyriausybę: individas

nuolat turi poreikį būti apsaugotas nuo vyriausybės ir tuo pačiu metu nori,

kad aktyvi vyriausybė apsaugotų ir pagerintų individo galimybę mėgautis

laisvėmis.

Plačiausias yra Teisių bilio 1 straipsnis (arba Konstitucijos 1

pataisa), kuriame skelbiama apie fundamentalių laisvių – tikėjimo, žodžio,

spaudos, susirinkimų, peticijų – pripažinimą. Šios laisvės buvo paskelbtos

uždraudžiant Kongresui priiminėti minėtas laisves varžančius įstatymus,

t.y. laikantis nuostatos, kad deklaruojamos teisės yra įgimtos, kad

valstybė jų nesteigianti, o tik sauganti nuo galimų Kongreso mėginimų jas

savo įstatymais varžyti. Nuostata, kad Kongresas negali įvesti kokios nors

religijos, reiškė oficialų bažnyčios atskyrimo nuo valstybės patvirtinimą.

Teisių bilio 2 straipsnyje skelbiama piliečių teisė saugoti ir

nešioti ginklą; 3 straipsnyje uždraudžiama taikos metu be savininko

sutikimo privačiuose butuose apgyvendinti kareivius; 5 straipsnyje

draudžiama imti visuomeniniam naudojimui nuosavybę, už ją neatlyginus.

Prigimtinės teisės teorijos aspektu svarbu yra Teisių bilio 9

straipsnis, skelbiantis, kad įsakmus konkrečių teisių išvardijimas

nereiškia, jog neigiamos ar menkinamos kitos, bilyje nepaminėtos, tautos

turimos

teisės.

Taip pat svarbus yra 10 straipsnis: pagal jį, įgaliojimai, kurių

Konstitucija nesuteikė federacijai ir neatėmė iš valstijų, paliekami

valstijoms ir tautai. Tai reiškia, kad federacijos įstatymų leidyba sudaro

Konstitucijos įsakmiai nurodytą valstijų įstatymų leidybos teisės išimtį.

Po pirmųjų dešimties Konstitucijos pataisų greitai buvo priimtos dar

dvi: 1798 m. įsigaliojusi XI pataisa patikslino teismų valdžios galimybes,

1804 m. – XII pataisa papildė prezidento rinkimų procedūrą, numatydama

atskirą balsavimą renkant prezidentą ir viceprezidentą. Vergijos

panaikinimas karui pasibaigus buvo įformintas Konstitucijos XIII pataisa,

1865 m. pasiūlyta Kongreso ir tais pačiais mmetais patvirtinta 27 valstijų

iš 36. Konstitucijos XIV pataisa, įsigaliojusi 1868 m. uždraudė

diskriminacinio pobūdžio valstijų įstatymus, kurie galėtų įtvirtinti

piliečių nelygiateisiškumą. Taigi, buvo sulygintos juodųjų ir baltųjų

amerikiečių teisės; XV pataisa (1870 m.) draudė rasiniu pagrindu atimti ar

apriboti rinkimų teisę. Visos trys šio ciklo pataisos, draudžiančios JAV

įstatymų leidėjams kėsintis į neatimamas piliečių teises, yra tam tikras

Teisių bilio idėjų tęsinys.

Per visą XX a. JAV Konstitucijoje tebuvo padaryta 12 pataisų.

Panaikinant rinkimų teisės ribojimus lyties pagrindu, teisė dalyvauti

rinkimuose 1920 m. buvo suteikta moterims (XIX pataisa). 1964 m.

panaikintas kai kuriose valstijose rinkėjams dar taikytas turto cenzas

(XXIV pataisa). 1971 m. rinkėjų amžiaus cenzas sumažintas iki 18 metų (XXVI

pataisa).

Apskritai esminių pokyčių į JAV valstybinę santvarką esamos pataisos

neįnešė. Kaip ir Anglijoje, valstybės mechanizmo funkcionavimo srityje JAV

didelės reikšmės turi paprotys, senoje konstitucijoje atsirandančios

spragos paprastai užpildomos ne tiek konstitucijos pataisomis, kiek

pripažįstant susiklosčiusias tradicijas. Todėl kur kas didesnę reikšmę turi

konstitucijoje neatsispindėję pokyčiai, kurių svarbiausias – valstybės

centralizacijos didėjimas Ši JAV valstybinės santvarkos raidos tendencija

ryškėjo plečiantis Kongreso įstatymų leidybos veiklai civilinės, darbo,

baudžiamosios teisės ir kitose sferose, didėjant prezidento galiai.

JAV Konstitucija įvairiais laikotarpiais vaidino skirtingą

vaidmenį. Pradiniame etape tai buvo labai progresyvus dokumentas,

formuojantis naujus visuomeninius santykius. JAV konstitucionalizmas darė

didelę įtaką kai kurių valstybių (ypač Lotynų Amerikos) valdžios struktūrų

kūrimui. Tačiau šiandien JAV valdymo sistema kai kuriais aspektais

nusileidžia demokratinių Europos valstybių Pagrindiniams įstatymams.

Europoje pirmosios rašytinės konstitucijos buvo priimtos 1791

metais: gegužės 3d. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, rugsėjo 13d. –

Prancūzijoje.

1791 m. gegužės 3 d. Seimo priimta Konstitucija išsaugojo feodalinę

žemėvaldą ir feodalų luomą, visas jo laisves ir privilegijas, tarp jų ir

patrimonialinę valdžią valstiečiams. Konstitucijoje atsispindėjo ir kai

kurie buržuaziniai principai, pirmiausia turto principas. Ji atėmė iš

bežemių bajorų – didikų atramą t.y. teisę dalyvauti seimeliuose, o

turtingiems valstiečiams suteikė nobilitacijos teisę, taip pat teisę įgyti

dvarus. Priimtas dokumentas paskelbė valstybės globą laisviesiems

valstiečiams ir kartu leido valstybei kištis į dvaro ir valstiečių

santykius. Konstitucija skelbė garantuojanti asmens laisvę anksčiau

pabėgusiems į užsienį ir grįžusiems valstiečiams. Tam tikrą valdžios globą

valstiečiams turėjo suteikti teritorinės – administracinės tvarkos

komisijos, kurias Konstitucija buvo numačiusi įsteigti. Šios komisijos,

beje, turėjo patariamąjį bbalsą.

Gegužės 3 d. Konstitucija keitė valstybės politinę struktūrą. Buvo

siekiama sukurti naujųjų laikų vientisą Lenkiją su centralizuota valdžia.

Pagal prancūzų švietėjo Š.L. de Montesquieu (Š.L.Monteskjė) siūlomą

principą valdžią padalinti į įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismo.

Vyriausiąją valdžią Konstitucija atidavė Seimui, panaikino liberum

veto teisę, sumažino Senato reikšmę ir įtraukė miestų atstovus į Seimą.

Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir ministrų kabinetui, pavadintam

Įstatymų sargyba. Įstatymų sargybą sudarė arkivyskupas, ministrai,

kancleris ir Seimo maršalka. Ji veikė karaliaus vardu. Vykdomajai valdžiai

priklausė ir kariuomenė. Karalius turėjo būti renkamas, tačiau iš

valdančiosios dinastijos. Jis skyrė ministrus ir vyskupus, jo vardu turėjo

būti skelbiami teismo sprendimai. Seimas rinko 4 komisijas (ministerijas) –

Edukacijos, Policijos, Karo ir Biudžeto – bendras visai valstybei.

Konstitucijoje nebeliko valstybės padalijimo į Lenkijos Karalystę ir

Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, nors per Ketverių metų Seimą (1788-1792

m.) pastarasis pavadinimas buvo dažnai vartojamas. Valstybė buvo pavadinta

Lenkija. Tačiau Konstitucija dar nesukūrė vientisos valstybės. Pagrindiniai

Ketverių metų Seimo įstatymai rėmėsi Liublino (1569 m.) aktu. Pati

Konstitucija irgi neardė unijos. Nors jos kūrėjai ėjo valstybinės valdžios

centralizavimo linkme ir nominavo bendras visai valstybei komisijas, tačiau

jose buvo paliktas Lietuvai jos atstovų ekvivalentas. Konstitucija

išsaugojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės dualistinį pobūdį.

Gegužės 3 d. Konstitucija reiškė siekiančių reformų žemvaldžių ir

gimstančios buržuazijos politinę sąjungą. Konstitucijos kūrėjus, be abejo,

paveikė Didžiosios prancūzų revoliucijos ir Švietimo epochos idėjos. Jie

norėjo pamažu įvesti šalyje konstitucinę buržuazinę – dvarininkinę

monarchiją.

1795 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybė trečią kartą buvo padalinta

Austrijos, Rusijos, Prūsijos ir galutinai likviduota. Taigi Gegužės 3 d.

Konstitucija liko neįgyvendinta.

2. Prancūzijos konstitucionalizmo raida

Jeigu JAV Konstitucija per du šimtmečius patyrė minimalių pokyčių,

tai Prancūzijos konstitucionalizmo pagrindinės raidos bruožas – gausa ne

tiek konstitucinių pataisų, kiek pačių konstitucijų (nuo XVIII a. pabaigos

Prancūzijoje buvo priimta 12 konstitucijų ar konstitucinių chartijų).

Svarbiausias 1789 metų Prancūzijoje vykusio sukilimo politinis

rezultatas – faktiškas absoliutizmo nuvertimas. Lemiama politinė jėga

valstybėje tapo Steigiamasis susirinkimas, kuris 1789 m. rugpjūčio 26 d.

priėmė “Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją” – būsimosios konstitucijos

įvadą. Tai buvo didelės reikšmės dokumentas. Deklaracijos 17 straipsnių

plačiai suformulavo švietimo idėjas. “Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai”

– skelbė jos pirmasis straipsnis. “Natūraliomis ir neatmainomomis” žmogaus

teisėmis taip pat buvo pripažintas jo saugumas, priešinimasis priespaudai.

Deklaracija skelbė tautos suvereniteto principą, visų lygybę prieš

įstatymus ir teisę užimti bet kokias pareigas, žodžio ir spaudos laisvę,

religinį pakantumą, privatinės nuosavybės teisę.

Įtvirtinęs savo pozicijas, Steigiamasis susirinkimas tęsė šalies

pertvarkymo reformas. Vyraujančias pozicijas susirinkime, kaip ir visoje

šalyje, turėjo nuosaikieji monarchistai konstitucionalistai. 1791 m.

rugsėjo mėn. Steigiamasis susirinkimas baigė rengti Konstituciją, kuri

įvedė Prancūzijoje buržuazinę – konstitucinę monarchiją. Įstatymų leidimo

valdžia buvo atiduota Įstatymų leidžiamajam susirinkimui, sudarytam iš

vienerių rūmų, vykdomoji – monarchui ir jo skiriamiems ministrams. Karalius

, turėdamas sstabdančio veto teisę, galėjo kuriam laikui atmesti susirinkimo

priimtus įstatymus. Buvo įvesta nauja vietinio valdymo sistema. Prancūzija

buvo padalinta į 83 departamentus, pavadintus upių ir kalnų vardais (Senos,

Marnos, Vogizų ir kt.). Valdžią juose vykdė renkamosios tarybos ir

direktorijos, miestuose ir kaimuose – renkamieji municipalitetai. Į naują

teismų sistemą įėjo renkami teisėjai ir tarėjai. Katalikų bažnyčia,

įteisinus “civilinę dvasininkijos padėtį”, privalėjo tarnauti valstybei,

t.y. kunigai ir vyskupai buvo piliečių renkami, gaudavo atlyginimą iš

valstybės ir turėjo prisiekti, kad bus ištikimi Konstitucijai.

Buvo įvesta cenzinė ir dviejų pakopų rinkimų sistema. Neatitinkantys

cenzo sąlygų “pasyvieji” piliečiai negaudavo politinių teisių. Tik

“aktyvieji” piliečiai vyrai, sulaukę 25 metų amžiaus, mokantys ne mažesnį

kaip 1,5 – 3 livrų tiesioginį mokestį, turėjo balso teisę. Jų buvo maždaug

4,3 mln. (iš 8-9 mln. suaugusių vyrų). O rinkėjų, renkančių deputatus (jie

mokėjo didesnį mokestį), buvo iš viso apie 500 tūkstančių Konstitucija

negaliojo Prancūzijos kolonijose. Jose nebuvo panaikinta vergovė.

Nors “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos” istorinė reikšmė

neginčytina, įdomu tai, kad tik 1946 m. Ketvirtosios respublikos

konstitucija legalizavo šį aktą. Preambulėje nurodoma, jog prancūzų tauta

“iškilmingai patvirtina žmogaus ir piliečio teises, nušviestas 1789 m.

teisių Deklaracijoje”.

Tačiau karaliui pabandžius pabėgti iš Paryžiaus ir pasipriešinti

Konstitucijos nustatytai tvarkai, 1792 m. rugpjūčio 10 d. monarchas buvo

nušalintas nuo sosto. Konstitucinė monarchija žlugo. Rugsėjo 25 d. Konvento

dekrete buvo paskelbta apie Prancūzijos respublikos

įkūrimą.

Prasidėjo vadinamoji respublikos era. Nacionalinis konventas 1793

birželio 24 d. priėmė naują Prancūzijos Konstituciją, kurios įžangine

dalimi tapo naujai surengta žmogaus ir piliečių teisių deklaracija, kuri,

palyginus su 1789 m. aktu, buvo gerokai radikalesnė ir platesnė. Pasak

Deklaracijos, vyriausybė steigiama naudojimuisi žmogaus įgimtomis ir

neatimamomis teisėmis užtikrinti (1 str.).

Šiame dokumente be kitų teisių buvo ir socialinių teisių: teisė į

išsilavinimą (22 str.), profesijos pasirinkimą (17 str.), sutarties teikti

kitiems paslaugas sudarymą (18 str.). Deklaracijoje buvo teigiama, kad

liaudis visada turi teisę peržiūrėti ir pakeisti Konstituciją, nes savo

įstatymais negalima saistyti ateinančių kartu (28 str.).

Naujoji konstitucija buvo įdomi tuo, kad, laikydamasi Ž.Ž Ruso idėjos,

jog įstatyme “bendroji valia” turi reikštis tiesiogiai, o ne per

reprezentantus, buvo vienintelė to momento Europos Konstitucija, įkūnijusi

tiesioginę demokratiją įstatymų leidyboje. Konstitucija skelbė, kad

suverenią liaudį sudaro Prancūzijos piliečiai (7 str.). Vyrai nuo 21 metų

amžiau, pragyvenę toje pačioje vietoje ne mažiau 6 mėnesius ir nesantys

tarnai, turėjo teisę dalyvauti tiesioginiuose rinkimuose (8 str.).

Tačiau dėl vykstančio karo 1793 m. Konstitucijos įgyvendinimas nebuvo

realizuotas ir valdžia liko Nacionalinio konvento rrankose.

Jakobinų diktatūros metu buvo vykdomos gana svarbios socialinės

reformos: užšaldytos kainos, kaime likviduoti feodaliniai santykiai,

gražinant žemę valstiečių bendruomenėm ir paverčiant ją privačia nuosavybe.

Po 1794 m. liepos 27 d. perversmo baigėsi Didžioji Prancūzijos

revoliucija. 1795 m. rugpjūčio 22 d. Nacionaliniame konvente buvo priimta

nauja Prancūzijos respublikos Konstitucija, dar žinoma III respublikos metų

konstitucijos pavadinimu. Šiame dokumente žmogaus teisėms buvo skiriama

mažiau dėmesio, nebuvo kalbama apie žodžio ir spaudos laisvę, teisę

sukilti. Vėl buvo atsisakyta tiesioginės demokratijos; buvo įteisintas

reprezentacinis valdymas, atskirta įstatymų leidžiamoji valdžia nuo

vykdomosios. Taigi šiuo atžvilgiu buvo sugrįžta prie 1791 m. Konstitucijos

pagrindų. Tačiau nauja buvo tai, kad 1795 m. Konstitucija buvo respublikos

konstitucija; buvo įteisinta dviejų rūmų įstatymų leidybos institucijos

sistema. Įstatymų leidybos korpusas susidėjo iš Penkių šimtų tarybos ir

Seniūnų tarybos (44 str.). Pirmajai suteikta įstatymų leidybos iniciatyvos

teisė (76 str.), antrajai – išimtinė teisė tvirtinti arba atmesti pirmosios

nutarimus (86 str.).

Vykdomoji valdžia priklausė direktorijai (132 str.), susidedančiai iš

penkių narių, kuriuos kasmet po vieną siūlė Penkių šimtų taryba ir rinko

Seniūnų taryba. Kolegijai pirmininkavo visi direktoriai iš eilės po 3

mėnesius (141 str.). Direktorija skyrė ministrus.

Susiformavusi ir sustiprėjusi buržuazija, bijodama revoliucijos ir

senosios feodalinės sistemos, buvo nepatenkinta direktorijos nenuoseklios

politikos ir 1799 m. lapkričio 9 d. organizavo perversmą: buvo išvaikyta

Penkių šimtų taryba ir valdžia atiduota iš trijų konsulų sudarytai

laikinajai vyriausybei. 1799 m. gruodžio 13 d. buvo patvirtinta nauja

Konstitucija. Joje jau nebebuvo tradicine tapusios teisių deklaracijos.

Nors ir toliau Prancūzija buvo vadinama respublika, tačiau ji turėjo daug

konsulato bruožų. Vyriausybės valdžia atiteko trims konsulams, Senato

renkamiems dešimčiai metų (39 str.). Konstitucijoje pirmuoju konsulu

personaliai paskirtas Napoleonas Bonapartas, kuris praktiškai buvo

visagalis (kiti konsulai turėjo patariamąjį balsą). Ministrai buvo paprasti

vykdomosios galios vykdytojai, neturintys ryšio su atstovaujamąja

valstybės institucija. Konstitucija nustatė painią pseudodemokratinę tautos

dalyvavimo sprendžiant valstybės reikalus sistemą, kuri susidėjo iš

daugybės etapų, įvairiausių sąrašų ir neatspindėjo tikrosios tautos valios.

Prancūzijoje įsigalėjęs režimas, pasižymėjęs kraštutiniu valdymo

centralizmu, besiremiančiu stipria asmenybe, istorijoje buvo vadinamas

bonapartizmu. 1804 m. buvo priimtas straipsnis, pagal kurį respublikos

valdymas patikimas imperatoriui, kuriuo tampa respublikos pirmasis

konsulas. Tokiu būdu Prancūzija konstituciniu keliu virto imperija, pagal

valstybės valdymo formą – monarchiją, tačiau bent iš pradžių neatsisakiusia

respublikos pavadinimo. Stiprindamas valdžią, Napoleonas 1807 m. panaikino

Tribunatą ir praktiškai valdžią sukoncentravo imperatoriaus ir jam

paklusnaus Senato rankose.

Imperijos istorija buvo kupina karų ir baigėsi Napoleono kariuomenės

sutriuškinimu ir imperijos žlugimu (1814 m.).

Po karaliaus valdžios restauravimo Prancūzijoje vėl buvo įtvirtinta

konstitucinė monarchija, kurios pagrindinės nuostatos atsispindėjo Liudviko

XVIII 1814 m. konstitucinėje chartijoje. Vykdomoji valdžia atiteko

monarchui. Įstatymų leidžiamąją valdžią pasidalino karalius, Perų rūmai ir

deputatų rūmai. Taigi tautai Konstitucija suteikė galimybę dalytis su

karaliumi teise leisti įstatymus, nors įstatymų leidybos teisė priklausė

tik vienam karaliui. Pagal naują rinkimų teisę (aukštas turto cenzas)

rinkimuose galėjo dalyvauti žymiai mažesnė elektorato dalis nei anksčiau.

Ministrai tapo atsakingi rūmams, taigi pirmą kartą kontinentinėje

konstitucijoje buvo žengtas žingsnis į parlamentarizmą. Tačiau 1824 m.

atėjus į sostą karaliui X buvo pradėta griauti dar likusius revoliucijos

iškovojimus: ppaleisti Deputatų rūmai, labai stipriai suvaržytos spaudos,

susirinkimų ir kt. laisvės. Kilo sukilimas ir karalius turėjo bėgti iš

šalies. Nors monarchiją ir pavyko išlaikyti, tačiau 1830 m. konstitucinė

chartija grąžino atšauktas politines piliečių teises ir laisves, uždraudė

naudoti cenzūrą spaudoje. Visa tai sudarė sąlygas parlamentiniam valdymui

stiprėti ir buvo palaidoti bandymai restauruoti Prancūzijos ikirevoliucinę

tvarką. Pramonės augimas sudarė palankias sąlygas kapitalizmo plėtrai, tuo

pačiu didėjo prieštaravimai tarp buržuazijos ir viduriniųjų bei smulkiųjų

visuomenės sluoksnių. 1848 m. įvykusi revoliucija nuvertė monarchiją ir

buvo įkurta respublika (antroji). Visuotinės (vyrų) rinkimų teisės pagrindu

buvo organizuoti Nacionalinio susirinkimo rinkimai. Nacionalinis

susirinkimas priėmė naują konstituciją, dar vadinamą Antrosios respublikos

konstitucija. Konstitucijoje buvo gausu įvairių socialinio pobūdžio

deklaracijų, kaip pavyzdžiui, teisė į darbą, nemokamą pradinį mokymą.

Įstatymų leidybos teisė priklausė Nacionaliniam susirinkimui. Konstitucija

panaikino dviejų rūmų sistemą. Nacionalinis susirinkimas buvo renkamas

trejiems metams visuotiniais rinkimais. Pirmą kartą Europoje buvo įvertinti

tiesioginiai slapti rinkimai, kurie vėliau pradėti taikyti ir kitose

valstybėse. Kiekvienas išrinktas deputatas turėjo įstatymų leidybos

iniciatyvos teisę. Vykdomajai valdžiai vadovavo prezidentas (pirma tokia

institucija Europoje). Prezidentas buvo renkamas ketveriems metams be

teisės būti perrinktam antrai kadencijai. Jis turėjo teisę sudaryti ir

tvirtinti tarptautines sutartis, skirti ir atleisti ministrus,

diplomatinius atstovus, teisėjus, jam buvo pavesta teikti malonę,

užtikrinti išorinį valstybės saugumą, vadovauti karinėms pajėgoms.

Nacionalinis susirinkimas ir prezidentas nedaug galėjo veikti vienas

kitą: Nacionalinis susirinkimas turėjo teisę nušalinti prezidentą nuo

pareigų anksčiau llaiko (tačiau praktiškai tai įgyvendinti negalėjo). Savo

ruožtu, prezidento mėginimas paleisti Nacionalinį susirinkimą buvo laikomas

nusikaltimu, prilygstančiu valstybės išdavimui.

Tiek Nacionalinio susirinkimo, tiek prezidento rinkimuose galėjo

dalyvauti prancūzai vyrai, sulaukę 21 metų amžiaus.

1848 m. prezidentu buvo išrinktas Napoleono sūnėnas Liudvikas

Bonapartas, kuris, siekdamas valdžios ir nepaisydamas konstitucinių

nuostatų, 1851 m. paleido Nacionalinį susirinkimą, kas reiškė naują

valstybės perversmą.

Referendumo būdu pritarus rinkėjams, Liudviko Bonaparto šalininkai

parengė ir 1852 m. priėmė naują Prancūzijos Konstituciją, kuri iš esmės

buvo pakeistas 1799 m. Konstitucijos variantas. Konstitucija suteikė

prezidentui gana plačius įgaliojimus: jis turėjo ne tik aukščiausią

vykdomąją valdžią, bet ir išimtinę įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.

Prezidento galių stiprinimas sudarė palankias sąlygas konstituciniu būdu

restauruoti imperiją (Liudvikas Bonapartas tapo imperatoriumi Napoleonu

III). Prancūzijos imperija buvo valdoma autoritariniais metodais, ir tik

1870 m., siekiant nuraminti liaudies nepasitenkinimą vykdoma vidaus ir

užsienio politika, buvo išleista nauja Konstitucija, kuria numatyta

imperiją pertvarkyti į konstitucinę monarchiją su parlamentiniu valdymu.

Tačiau 1870 m. rudenį imperija žlugo ir Įstatymų leidybos korpusas

Prancūziją paskelbė respublika (Trečioji respublika). Vientisos

konstitucijos ši respublika neturėjo, tačiau ją atstojo leidžiami

konstituciniai įstatymai. Kai kurie visuomeniniai santykiai, paprastai

reglamentuojami konstitucijose (žmogaus ir piliečio statusas, valstybės

valdžios principai), liko nekonstitucionuoti.

Trečiosios respublikos konstitucija buvo naujas kokybinis Prancūzijos

ir Europos konstitucinės raidos žingsnis: parlamentinė valdymo tvarka buvo

pritaikyta respublikai. Įstatymų leidyba priklausė dviejų rūmų parlamentui

– Deputatų rūmams ir Senatui. Prezidentui rinkti

ar Konstitucijos pataisoms

priimti rūmai turėjo posėdžiauti drauge, sudarydami Nacionalinį

susirinkimą. Abiejų rūmų deputatai turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos

teisę, abeji rūmai vienodomis teisėmis dalyvavo leidžiant įstatymus,

kiekvienas projektas turėjo būti jų abiejų priimtas.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turėjo ir prezidentas, kuriam buvo

suteikta ir reliatyvi veto teisė. Prezidentas galėjo skirti visus

civilinius ir karinius pareigūnus, teikti malonę, paleisti Deputatų rūmus,

vadovavo ginkluotosioms pajėgoms, pirmininkavo Ministrų tarybai. Ministrai

buvo solidariai atsakingi rūmams už bendrą vyriausybės politiką ir

individualiai – už asmeninius savo veiksmus. Taip buvo įtvirtintas

parlamentinės vyriausybės atsakomybės institutas. Vėliau, stiprėjant

parlamentinei respublikai, 1884 m. buvo priimta Konstitucijos pataisa,

draudžianti peržiūrėti respublikinę valdymo formą, taip pat buvo uždrausta

į prezidento postą rinkti buvusių dinastijų atstovus, iki gyvos galvos

skiriamų senatorių institucija. Šios pataisos labai sustiprino demokratines

Konstitucijos nuostatas.

Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų Prancūzijos valstybinė

santvarka mažai keitėsi Tačiau buvo pastebimas prezidento ir parlamento

vaidmens mažėjimas ir vykdomosios valdžios galių augimas. Labai padidėjo

ministro pirmininko vaidmuo.

Trečioji respublika žlugo 1940 m. vokiečiams užėmus Paryžių.

Pasibaigus karui 1946 m. buvo priimta Ketvirtoji respublikos

Konstitucija. Preambulėje buvo skelbiama 1789 m. teisių ddeklaracija, toliau

buvo išdėstytos naujos ekonominės politinės ir socialinės teisės: vyrų ir

moterų lygiateisiškumas, persekiojamųjų už savo veiklą laisvės labui

politinio prieglobsčio teisė; teisė dirbti ir gauti pinigus; teisė jungtis

į profsąjungas; streikų neperžengiant įstatymų rėmų laisvė; teisė

dalyvauti kolektyvinių darbo sutarčių sistemoje; sveikatos apsaugos,

materialinio aaprūpinimo, poilsio, nemokamo pasaulietinio mokymo garantija;

nacionalinę reikšmę turinčio turto pavertimas visuomenine nuosavybe;

atsisakymas kariauti užkariavimo tikslais ir t.t.

Pagal parlamentinės respublikos schemą buvo sudaryta aukščiausiųjų

valstybės institucijų sistema. Parlamentas susidėjo iš Nacionalinio

susirinkimo ir respublikos tarybos. Abu rūmai ir Ministrų tarybos

pirmininkas turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Tačiau Konstitucija

panaikino abiejų rūmų lygiateisiškumą: tik Nacionalinis susirinkimas turėjo

išimtinę teisę leisti įstatymus, ratifikuoti tarptautines sutartis,

pritarti vyriausybei ir reikšti jai nepasitikėjimą. Respublikos tarybai

pavestos konsultacinio pobūdžio funkcijos- per du mėnesius ji galėjo

pareikšti savo išvadas dėl Nacionaliniame susirinkime priimtų įstatymų.

Abeji rūmai renkami visuotiniais, lygiais rinkimais, slaptas

balsuojant: Nacionalinis susirinkimas – tiesioginiais rinkimais penkeriems

metams, respublikos taryba – netiesioginiais rinkimais generalinių ir

municipalinių tarybų šešeriems metams, pusę narių atnaujinant kas treji

metai. Rinkimuose dalyvavo pilnamečiai abiejų lyčių piliečiai.

Respublikos prezidento rinkimų tvarka ir funkcijos ppraktiškai paliko

nepasikeitusios.

Vykdomoji valdžia priklausė Ministrų tarybai. Didžiulės galios buvo

suteiktos Ministrų tarybos pirmininkui. Jam buvo pavesta užtikrinti

įstatymų įgyvendinimą, vadovauti ginkluotosioms pajėgoms. 1954 m. Ministrų

tarybos pirmininkas gavo papildomų įgaliojimų anksčiau laiko paleisti

Nacionalinį susirinkimą.

1958 m. padidėjus politinei įtampai, kilusiai dėl Alžyre prasidėjusio

karinio maišto, Prancūzijos parlamentas į valdžią pakvietė populiarų karo

metu Pasipriešinimo judėjimo vadovą Š.de Golį ir suteikė jam ypatingus

įgaliojimus. Speciali komisija parengė Penktosios respublikos konstituciją,

kuri buvo referendume spalio mėnesį patvirtinta.

Pagal konstituciją centrine visos politinės sistemos dalimi tapo

prezidentas, kuriam buvo suteikta eilė įgaliojimų. Greta to parlamentui

Konstitucija paskyrė akivaizdžiai šalutinį vaidmenį. Parlamentas susideda

iš Nacionalinio susirinkimo ir Senato. Abiejų rūmų teisės vienodos.

Konstitucija, reglamentuodama įstatymų konstitucingumo kontrolę,

įsteigė vyriausybinę instituciją – Konstitucinę tarybą. Jai buvo pavesta

vykdomosios valdžios ar įstatymų leidėjo reikalavimu peržiūrėti priimtus

įstatymus, bet tik iki juos skelbiant ir tik siekiant išaiškint, ar jie

nepažeidžia konstitucinio vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių

kompetencijos atskyrimo.

Nustatydama vyriausybės atsakomybę parlamentui, Konstitucija tarsi

įtvirtino parlamentinę respubliką, tačiau daugelis kitų jos nuostatų rodo

prezidentinį jos variantą. Taigi Prancūzijoje susiformavo savotiška mišri

respublikos forma, pastaruoju metu įvairiose šalyse tampanti vis

populiaresnė.

IV. VIDURIO EUROPOS KONSTITUCINĖS REVOLIUCIJOS

1989 – 1991 METAIS

1989 m. tapo lemtingais Vidurio Europos valstybių istorijai, o

tiksliau – pasaulinei “socializmo” sistemai. (Žodis “socializmas” rašomas

kabutėse todėl, kad socializmas ta prasme, kuria jį suprato marksizmo

pradininkai – kaip pažangiausios visuomenės santvarkos, užtikrinančios

aukštą galimybių jėgų lygį, socialinį teisingumą – praktiškai nebuvo

įgyvendintas). Sistema iš tiesų turėjo tik kai kuriuos socializmo bruožus :

nebuvo privatinės gamybos priemonių nuosavybės, ribotos socialinės

garantijos, kurių kokybė palaipsniui smuko dėl blogėjančios ekonomikos ir

visuomeninės sąmonės degradacijos. Praktiškai visose “socialistinėse”

šalyse buvo autoritariniai, o kai kur ir totalitariniai politiniai režimai.

Ši sistema apibūdinama kaip komandinė – administracinė.

Sistema sudarė sąlygas palyginti per trumpą laiką pasiekti tam tikrą

ekonominį augimą, bet pareikalavo aukštos socialinės kainos ir, be to,

greitai išnaudojo savo galimybes. Paskutiniai jjos egzistavimo dešimtmečiai

įrodė, kad ji tegali visuomenę nuvesti į aklavietę. Bet kokie bandymai ją

modernizuoti buvo nesėkmingi. 1985 m. balandžio mėn. “perestroika” parodė,

kad iš aklavietės galima išeiti tik pereinant į rinkos ekonomiką, sukuriant

pilietinę visuomenę ir realią demokratiją. “Perestroika” SSRS tapo

katalizatoriumi Vidurio Europos šalių konstituciniams pertvarkymams. Šie

procesai prasidėjo 1989 m. ir vyko nevienodai.

Lenkijoje ir Vengrijoje 1989 m. tapo opozicijos pergalės prieš

komandinę – administracinę sistemą metais. Ši pergalė sugriovė

egzistuojančią vienpartinę sistemą.

VDR, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, kur iki 1989 m. tvirtai laikėsi

komunistų vienvaldystė, prasidėjus gatvėse masinėms demonstracijoms,

valdžia jau nesiryžo jų nuslopinti jėga. Toks masių aktyvumas pagreitino

sistemos žlugimą.

Rumunijoje pabandyta panaudoti prieš mases jėgą, tačiau ginkluoto

sukilimo N.Ceusescu (N.Čiaušeško) vyriausybė buvo nuversta, o pats

diktatorius su žmona – sušaudyti.

Jugoslavijoje užsitęsus ekonominei – politinei krizei, gilinamai

tarptautinių ir religinių prieštaravimų, 1989 m. naujoji vyriausybė ėmėsi

pertvarkyti senąją partinę sistemą, maskuojamą “rinkos socializmo”

lozungu. Tačiau prieštaravimai tarp serbų ir kitų tautų buvo gilūs, o jų

sprendimo būdai neefektyvūs, todėl vos prasidėjusi reforma peraugo į

ilgametį karą, suskaldžiusį Jugoslaviją į atskiras viena kitai priešiškas

valstybes. Šis karas parodė, jog išnykus ideologiniams prieštaravimams,

ypatingai išryškėja nacionaliniai, religiniai ir kultūriniai

prieštaravimai.

Vidurio Europos visuomenės gyvenime pokyčiai turėjo bendrų bruožų,

kuriuos sąlygojo bendri tikslai:

Ekonomikos srityje:

pereiti prie rinkos ekonomikos;

privatizuoti didžiąją dalį valstybinės nuosavybės;

likviduoti monopolines ūkines struktūras;

užtikrinti sąlygas konkurencijai

leisti naudoti samdomąjį darbą iir t.t.;

Socialinėje srityje:

išsaugoti ir išplėsti socialines garantijas pensininkams ir socialiai

remtiniems asmenims ;

7. pertvarkyti socialines paslaugas visai visuomenei (švietimas,

gydymas, kvalifikacijos kėlimas, parama bedarbiams ir t.t.);

Politinėje srityje:

garantuoti žmogaus laisvių ir teisių apsaugą;

sukurti realią daugiapartinę sistemą;

įteisinti laisvus rinkimus;

užtikrinti realią veiksmingą valdžios institucijų priežiūrą ir kontrolę;

Dvasinėje – kultūrinėje srityje:

atsisakyti vienos ideologijos viešpatavimo;

užtikrinti nevaržomą naudojimasi kultūrinėmis vertybėmis;

įtvirtinti laisvą idėjų konkurenciją ir kūrybą;

15. Šiuolaikiniame pasaulyje ekonominiai, socialiniai, politiniai

procesai atsispindi konstitucijose, kurios periodiškai įteisina

santykius tarp žmonių, visuomenės ir valstybės. Šie įforminti

santykiai gali atitikti socialinę realybę ir gali iškreipti realią

situaciją.

Egzistavusios “realaus socializmo” konstitucijos, skelbusios asmens

laisvės ir liaudies valdžios principus, formulavo neteisingą tikrovės

vaizdą. Kartu jos buvo visiškai realios, teigdamos valstybės ekonominės

monopolijos įtvirtinimą ir kompartijos vienvaldystę.

Prasidėję visuomeniniai pokyčiai Vidurio Europoje, aišku, negalėjo

vykti senų konstitucijų rėmuose. Visuomeninio gyvenimo procesai buvo tokie

spartūs, kad netgi konstitucinės reformos neretai atsiliko nuo gyvenimo

pokyčių. Tolydžio konstitucinės reformos tapo ir rezultatu, ir

visuomeninių santykių pertvarkymo stimulu.

Vidurio Europos konstitucijų revoliucinėms reformoms šalia bendrųjų

būdingi ir tam tikri specifiniai bruožai. Jų specifiką lėmė atskirų šalių

revoliucinių pertvarkymų pradžia, o taip pat politinių jėgų, dalyvaujančių

revoliuciniame procese, tarpusavio santykis. Todėl, vertinant Vidurio

Europos konstitucijų reformas, būtina atsižvelgti į konkrečias jų

politines, ekonomines, socialines ypatybes.

Lenkijos konstitucinės reformos. Lenkija buvo silpniausia grandis

tarptautinėje komandinėje sistemoje.

Joje, kaip ir Jugoslavijoje, ši

sistema netapo totalinė. Per visą pokarinį laikotarpį lenkų visuomenėje

išliko stiprios opozicinės nuotaikos ne kartą peraugusios į politines

krizes (1956, 1968, 1970, 1976, 1980 m.).

Daugeliu atvejų Lenkijos jungtinė darbininkų partija (LJDP) mėgino

įveikti krizes darydama atitinkamas nuolaidas, keisdama vadovus, vykdydama

kasmetines konstitucines – teisines reformas, nesivaržydama ir panaudoti

jėgą. LJDP bazė buvo silpna. Lemiamais politinio vystymosi šalyje metais

tapo 1980 m.., kai galingai streikų bangai ėmė vadovauti nepriklausomų

profsąjungų judėjimas “Solidarumas”. Mėginimas nuslopinti judėjimą 1981

metais, įvedant karinę padėtį, rezultatų nedavė.

1989 m. visuomeninė krizė pasiekė apogėjų. LJDP CK X Plenumas

pripažino politinio pliuralizmo būtinybę, o tai reiškė atsisakymą nuo

tokio pamatinio sistemos pagrindo (įtvirtinto Konstitucijoje) kaip

komunistų partijos (LJDP) vadovavimas. Tai leido įvairių politinių jėgų

“apvaliam stalui” pasiekti politinį kompromisą ir pradėti konstitucines

reformas.

Lenkijoje veikė 1952 m. Konstitucija, parengta pagal 1936 m.. SSRS

Konstitucijos pavyzdį. 1976 m. buvo priimta naujos redakcijos Konstitucija,

nors pagrindinės nuostatos nepakito, o buvo tik sustiprintos Ministrų

Tarybos pozicijos.

Pagrindiniai 1984 m. balandžio mėn. konstitucinės reformos bruožai

tie, kad buvo įvykdyti esminiai pakitimai aukščiausios valdžios organų

sistemoje: įsteigtas Senatas, o Valstybės taryba pakeista Respublikos

Prezidento institutu. Taip pat iš esmės reformuota rinkimų sistema, kuri

atsispindėjo rinkimų į Seimą ir Senatą 1989 – 1993 metų nuostatuose. Tai

buvo vienkartiniai, skirti tik šiems rinkimams, nuostatai. Vėliau turėjo

būti priimtas naujas rinkimų įstatymas.

Priimti konstituciniai pakeitimai buvo “apvaliojo stalo “ susitarimų

rezultatas : LJDP ir sąjungininkai (Jungtinė valstiečių partija /JVP/,

Demokratų partija /DP/ ir Pasaulio katalikų susivienijimas) ir nepartiniai,

t.y. praktiškai “Solidarumas” susitarė, kad proc. vietų Seime turėjo

atitekti valdančiajai koalicijai. Rinkimai į senatą buvo laisvi,

neapibrėžiant partinio vietų skaičiaus jame, kas iš anksto garantavo

“Solidarumo” daugumą Senate.Taip atsitiko ir praktikoje.

Tačiau Senato, Aukštųjų parlamento rūmų vaidmuo iš anksto buvo

numatytas silpnas : esant nesutarimui su Seimu, pastarasis turėjo

viršenybę. LJDP rankose turėjo likti ir Prezidento institucija, kurio

įgaliojimų terminas pusantro karto ilgesnis negu parlamento. Nors

Prezidento įgaliojimus galima apibūdinti kaip neplačius (būdingus

parlamentinei respublikai), tačiau jam buvo suteikti svarbūs karinės ir

ypatingos padėties įvedimo įgaliojimai.

1989 m. birželio mėn. parlamento rinkimuose “Solidarumas”

įtikinamai laimėjo visus proc. Seime nepartiniams skirtų vietų ir 99 iš 100

vietų Senate. Liepos mėnesį abu parlamento rūmai – Nacionalinis

susirinkimas – išrinko Prezidentą. Vieninteliu kandidatu buvo LJDP pirmasis

sekretorius V.Jaruzelski (270 – už, 233 – prieš, 34 – susilaikė). Tačiau

valdančiajai koalicijai nepavyko sudaryti vyriausybės. “Solidarumo” lyderis

L.Walensa pasiūlė JVP ir DP atsisakyti bendradarbiavimo su LJDP ir

dalyvauti vyriausybės formavime. Šios partijos pritarė tokiam vyriausybės

formavimo būdui. Prezidentas įpareigojo “Solidarumo” atstovą T.Mazovecki

suformuoti koalicinę vyriausybę, kurią sudarė : 13 – “Solidarumo”, 4 –

Ljdp, 4 – DP atstovai. Tokiu būdu pirmą kartą po karo vyriausybėje

komunistai neteko daugumos.

1989 m. buvo parengtas naujas konstitucinės reformos projektas.

Gruodžio mėn. 31 d. priimta nauja Konstitucijos redakcija daug skyrėsi nuo

ankstesnės:

pakeistas valstybės pavadinimas: vietoj LLR – Lenkijos Respublika ;

iš Konstitucijos išbraukta ideologizuota klasinė liaudies charakteristika,

atsisakyta “socializmo idėjų”;

pirmieji du Konstitucijos skyriai “Politinė sistema” ir “Socialinė –

ekonominė sistema”, apimantys 19 straipsnių, pakeisti vienu skyriumi –

“politinės ir ekonominės sistemos pagrindas” (8 skyriai);

iš Konstitucijos išbraukta ideologizuota klasinė liaudies charakteristika,

atsisakyta“socializmo idėjų” ;

Respublika (1str.) apibūdinama kaip demokratinė teisinė valstybė,

įgyvendinanti socialinio teisingumo principus ;

21. politinės partijos kuriasi savanoriškumo principu ir siekia

formuoti valstybės politiką demokratiniu būdu.

Lenkijoje, kaip ir kitose Vidurio Europos šalyse, tuo metu veikė daug

partijų ir politinių judėjimų (iki rinkimų jų buvo 250, po rinkimų – 180).

Partijos veiklos atitikimą Konstitucijai, sprendė Konstitucinis tribunolas.

Konstitucijos 6 skyriai reguliuoja šalies valstybinių organų sistemą.

Seimas – aukščiausias valstybinės valdžios organas. (Senato

institucija nesuformavo dviejų rūmų parlamento. Nacionalinis susirinkimas,

apjungiantis šiuos rūmus, nėra dviejų rūmų parlamentas, nes jo uždaviniai

tėra Prezidento rinkimai ir klausimų, susijusių su jo priešlaikiniu

atstatydinimu, nagrinėjimas.) Praktikoje Seimas ir Senatas veikia kaip

dviejų rūmų parlamentas. Seimas:

aukščiausias tautos valios reiškėjas;

leidžia įstatymus ir nutarimus;

numato pagrindines valstybės veiklos kryptis ;

25. vykdo kitų valdžios organų ir administracijos kontrolę.

1990 m. balandžio mėn. konstitucinė reforma pakeitė Seimo darbo

tvarką. Ankščiau jis dirbo sesijų, susidedančių iš posėdžių, metu. Tarp

sesijų Valstybinė taryba ggalėjo leisti dekretus, turinčius įstatymo galią,

kuriuos vėliau turėjo tvirtinti Seimas.

Konstitucijoje neliko sesijos sampratos (pasakyta, kad Seimas dirba

posėdžiuose), o tai reiškia, kad joks kitas valdžios organas negali

pakeisti Seimo. Iš deputatų tarpo Seimas renka maršalką (pirmininką),

vicemaršalką ir komisijas.

Seime priimti įstatymai, išskyrus biudžeto įstatymą, perduodami Senato

peržiūrai, kuris per mėnesį gali pateikti Seimui pasiūlymus dėl pataisų ar

įstatymo atšaukimo. Šiuos Senato pasiūlymus Seimas gali atmesti dviejų

trečdalių (dalyvaujant ne mažiau kaip pusei deputatų) balsų dauguma.

Biudžeto ir finansų įstatymus bei jų projektus svarsto pirmiausiai

Senatas ir pateikia Seimui savo poziciją. Po to, kai šiuos projektus priima

Seimas, aktai grįžta į Senatą, kuris per 7 dienas gali pateikti savo

pasiūlymus. Seimas dviejų trečdaliu balsų dauguma gali atmesti pasiūlymus.

Tai reiškia, kad Senatas įstatymų leidimo procese teturi įstatymo atidėjimo

teisę. Senatą sudaro 100 senatorių, renkamų 4 metams. Prezidentas gali

paleisti Seimą ir Senatą.

Nacionalinis susirinkimas (Seimas ir Senatas) 6 metams renka

Prezidentą. Jis renkamas absoliučia Nacionalinio susirinkimo balsų dauguma,

dalyvaujant ne mažiau kaip pusei deputatų. Siūlyti kandidatūrą gali ne

mažiau kaip ketvirtadalis Susirinkimo atstovų. Jeigu pirmajame rinkimų ture

nė vienas pretendentas nesurenka daugumos, tai antrajame atmetamas vienas

kandidatas, surinkęs mažiausiai balsų ir t.t..

Pagal Konstituciją Prezidentas yra aukščiausiasis valstybės atstovas

vidaus ir užsienio politikoje. Jo funkcijos:

seka Konstitucijos vykdymą;

saugo valstybės suverenitetą ir saugumą;

28. užtikrina tarptautinių politinių sutarčių vykdymą iir karinių

sąjungų laikymąsi.

Prezidentas skiria rinkimus į Seimą, Senatą ir nacionalines tarybas;

skiria ir atšaukia valstybės atstovus kitose šalyse; yra Ginkluotųjų pajėgų

vadas; pirmininkauja šalies Gynybos komitetui; teikia Seimui pasiūlymus dėl

Ministrų Tarybos pirmininko ir Lenkijos nacionalinio banko pirmininko

skyrimo ir atšaukimo.

Iškilus išorinei grėsmei ir saugumo sumetimais gali įvesti karinę

padėtį, skelbti dalinę ar visuotinę mobilizaciją, taip pat ne ilgiau kaip 3

mėnesiams ir ypatingąją padėtį. Šis terminas gali būti pratęstas tik Seimui

ir Senatui sutikus. Esant ypatingajai padėčiai paleisti Seimo negalima.

Taip pat tuo metu draudžiama keisti Konstituciją ir Rinkimų įstatymą.

Palyginti su ankstesniais Konstitucijų tekstais, šioje sustiprintos

garantijos prieš galimą Prezidento valdžios piktnaudžiavimą.

1989 gruodžio mėn. buvo įkurta Konstitucinė komisija (45 narius skyrė

Seimas, 13 – Senatas). Ji turėjo paruošti naujos Konstitucijos projektą.

Priėmimas turėjo įvykti ne vėliau kaip 1991 m. gegužės 3 d. – 200 -ųjų

Lenkijos Konstitucijos metinių proga.

1990 m. kovo 8 d. Seime buvo priimta Konstitucijos pataisa dėl

vietinės valdžios organizavimo ir teritorinės savivaldybės. Buvo priimti

rinkimų į vietinius valdžios organus Nuostatai. Ši konstitucijos reforma

liudijo visišką atsisakymą nuo “socialistinės” savivaldos organizavimo

koncepcijos. 1990 m. rugsėjo 21 d. Seimo posėdyje priimta Konstitucijos

pataisa įteisino tiesioginius Prezidento rinkimus. Prezidentas renkamas ne

daugiau kaip dviem kadencijom. Kandidatas turi surinkti ne mažiau kaip 100

tūkstančių rinkėjų, remiančių jį, parašų. Laimėjimui būtina absoliuti

dauguma, dalyvaujant ne mažiau

kaip pusei rinkėjų.

1990 m. lapkričio 25 d. įvyko Prezidento rinkimai. Rinkimuose dalyvavo

6 kandidatai. Balsavo 62proc. rinkėjų. Pirmame ture l.Walensa surinko 39,3

proc. S.Timinski – 23,2proc., T.Mazovecki – 19,9proc.. Antrame ture

(gruodžio 9 d.) balsavo 53 proc. rinkėjų): L.Walensa gavo 75 proc. (10,5

mln. žmonių) balsų, S.Timinski 25 proc.(3,5 mln.).

L.Walensa inauguracijos metu valdžios simbolius priėmė iš R.Kaczrovski

– ikikarinės Lenkijos Prezidento emigracijoje rankų. Tuo parodyta valdžios

tęstinumo idėja.

1989 – 1991 m. Lenkijos konstitucinės reformos praktiškai įtvirtino

šalies ekonominį – politinį persitvarkymą.

Vengrijos konstitucinės reformos. Jau 1988 m.. vengrų komunistams

pasidarė aišku, kad daugiau kaip 20 metų. vykdoma ekonomikos reforma nebus

sėkminga be esminių politinės sistemos pertvarkymų. Gegužės mėn. įvykusi

Vengrijos socialistinės darbininkų partijos (VSDP) konferencija iškėlė

tikslą rengti persitvarkymo programą. Tačiau šie planai taip ir liko

neįgyvendinti.

Šalyje sparčiai stiprėjo opozicinės partijos: Socialdemokratų partija,

Nepriklausoma smulkiųjų ūkininkų partija, Vengrijos demokratinis forumas

(VDF). VSDP, atsisakiusi konfrontacijos su opozicija, pradėjo dialogą

siekdama taikiu būdu pertvarkyti buvusią politinę sistemą, ją

demokratizuoti, ieškoti socialinės – ekonominės krizės įveikimo būdų. 1989

m. birželio mėn. prasidėjusios politinės konsultacijos leido susitarti

esminiais kkonstitucinių reformų klausimais. 1989 m. spalio mėn. VSDP

suvažiavime įkurta nauja partija – Vengrų socialistinė partija (VSP). Dalis

buvusios partijos narių nutarė išsaugoti senąją partiją ir sušaukė XIV VSDP

suvažiavimą.

Nauja politinė situacija atsispindėjo ir Konstitucijos reformose.

Vengrijos Konstitucija buvo priimta dar 1949 ir reformuota 1972 metais.

Pagrindinio įstatymo demokratizavimas prasidėjo 1989 m.sausio mėn., kai

buvo įsteigtas referendumo institutas, sustiprintas Valstybės susirinkimo

savarankiškumas, perduodant jo pirmininkui kai kuriuos VLR Prezidiumo

įgaliojimus. Įsteigtos Konstitucinės – teisinės tarybos. Išplėstos piliečių

teisės jungtis į politinius junginius. Šalia visuotinės įvesta

alternatyvinė karinė tarnyba.

1989 m. balandžio mėn. į Konstituciją buvo įtraukta vyriausybės

atsakomybės parlamentui procedūra. 1989 m. spalio mėn. įgyvendinta didelė

Konstitucijos reforma – priimta nauja Konstitucijos redakcija: turėjusi

galioti iki naujos Konstitucijos priėmimo.

Pagrindiniai šios reformos bruožai:

politinių – visuomeninių santykių deideologizacija;

pakeistas valstybės pavadinimas (Vengrijos respublika);

sąlygų pereiti į rinkos ekonomiką sudarymas;

Prezidiumo instituto pakeitimas į prezidento instituciją;

Teismų sistemos depolitizavimas;

34. visiškai iš naujo parašytas skyrius apie piliečių teises ir

pareigas (pirmiausiai akcentuojamos individo teisės ir laisvės, po

to – politinės ir galiausiai – socialinės – ekonominės bei

kultūrinės).

1989 m. priimtas naujas rinkimų įstatymas buvo pritaikytas realiai

daugiapartinei sistemai sąlygom. 1989 m. spalio mėn. Konstitucijos

redakcija atspindėjo pasiektą politinį kompromisą tarp įvairių politinių

jėgų ir užfiksavo tuos visuomeninius santykius bei politinę situaciją,

kurie vyravo pereinamuoju laikotarpiu iš autoritarinės sistemos į

demokratinę. Pirmajame Konstitucijos skyriuje Vengrija buvo apibūdinama

kaip nepriklausoma demokratinė teisinė valstybė, kurioje lygiais paritetais

įgyvendinamos buržuazinės demokratinės ir demokratinio socializmo idėjos.

Šalies ekonomika įvardijama kaip rinkos, panaudojant planinės ekonomikos

privalumus, pripažįstant ir vertinant privatinę ir visuomeninę nuosavybes.

Nacionaliniai turtai priklauso valstybei.

Konstitucijoje 10 skyrių skiriama valstybinių organų funkcijoms ir

tarpusavio sąveikai.

Valstybės susirinkimas – aukščiausias valstybinės valdžios ir liaudies

atstovavimo organas, įstatymų leidžiamoji institucija. Valstybės

susirinkimas renka Prezidentą, Ministrų Tarybą, Konstitucinį Teismą,

Vengrijos nacionalinio banko pirmininką, Aukščiausiojo Teismo pirmininką,

Generalinį prokurorą.

Susirinkimas turi teisę pasiūlyti Ministrų Tarybai paleisti Tarybas

(vietinius atstovaujamuosius organus), jeigu jų veiksmai prieštarauja

Konstitucijai. Dviejų trečdalių balsų dauguma Valstybės susirinkimas

sprendžia karo, ypatingosios padėties ir ginkluotųjų pajėgų panaudojimo

klausimus. Jeigu susirinkimas negali to padaryti, šių problemų sprendimo

teisė priklauso Prezidentui. Tačiau pirmajame po ypatingosios (karo)

padėties atšaukimo posėdyje susirinkęs Valstybės susirinkimas svarsto

Prezidento priimtų sprendimų pagrįstumą. Ypatingosios padėties metu

sprendimą dėl armijos panaudojimo ar ypatingų priemonių taikymo priima

Gynybos Taryba, kurios pirmininkas yra Prezidentas, o nariai – Valstybės

susirinkimo pirmininkas, parlamentinių frakcijų lyderiai, nepartinių

deputatų atstovai, Ministrų Tarybos pirmininkas, Generalinio štabo

viršininkas. Gynybos Taryba turi teisę priimti atitinkamus įstatymus,

tačiau negali pakeisti Konstitucijos. Tarybos aktai nustoja galios

panaikinus ypatingąją padėtį. Įdomu tai, kad ankstesnėse redakcijose visų

šių normų nebuvo.

Naujoje redakcijoje buvo pakeistas tam tikros valstybės Susirinkimo

deputato konstitucinio statuso nuostatai. Jeigu anksčiau buvo teigiama, kad

deputatai veikia savo rinkėjų ir visuomenės interesų naudai, tai dabar –

tautos interesais. .

Įstatymų leidimo iniciatyva priklauso Prezidentui, Ministrų Tarybai,

bet kuriai komisijai ir bet kuriam Susirinkimo deputatui. Jeigu Prezidentas

nesutinka su įstatymu ar jo dalimi, siunčia atgal su savo pastabomis. Jei

Valstybės susirinkimas priima pakartotinį įstatymą, Prezidentas privalo jį

paskelbti per 5 dienas. Čia, skirtingai negu Lenkijos Konstitucijoje,

balsuojant pakanka paprastos daugumos.

Prezidento konstitucinis statusas. Kaip ir Lenkijai, taip ir Vengrijai

būdingas silpnas prezidento statusas. Prezidento kandidatūrą kelia ne

mažiau kaip 50 Valstybės susirinkimo deputatų. . Prezidentas renkamas 4

metams. Amžiaus cenzas – 35 metai.

Prezidento kompetencija panaši kaip ir Lenkijos Respublikos

Prezidento. Jeigu Prezidentas laikinai negali eiti savo pareigų ar jo

įgaliojimai baigėsi anksčiau laiko, jo pareigas eina Valstybės susirinkimo

pirmininkas, kuris negali siųsti įstatymų pakartotiniam Susirinkimo

svarstymui ar į Konstitucinį Teismą. Jis negali paleisti Valstybės

susirinkimo.

Konstitucija specialiai apibrėžė Prezidento atsakomybės procedūrą.

Pasiūlymą patraukti Prezidentą atsakomybėn gali pateikti penktadalis visų

deputatų . Sprendimas dėl šio pasiūlymo priimamas Valstybės susirinkime

slaptu balsavimu dviejų trečdalių balsų dauguma. Iš deputatų tarpo renkama

12 žmonių Teisinė Taryba, kuri, nustačiusi kaltę, siūlo Susirinkimui

nušalinti Prezidentą. Sprendimas priimamas dviejų trečdalių balsų dauguma.

Konstitucinis Teismas (15 narių) turi teisę atšaukti, jo nuomone,

nekonstitucinius įstatymus ar aktus. Vengrijos Konstitucinio Teismo

įgaliojimai iš esmės skiriasi nuo Lenkijos ir Lietuvos, kur konstitucinių

teismų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio.

Konstitucijos skyrius apie Tarybas (savivaldos organus) praktiškai

nebuvo pakeistas. Buvo sugrąžintas deputatų įgaliojimų laikas – 4 metai.

Palyginti mažai pokyčių patyrė Konstitucijos skyriai apie teismus ir

prokuratūrą. Konstitucija skelbė, kad teisėjai ir prokurorai negali būti

partijų nariais.

Skyriai, liečiantys pagrindines asmens teises ir pareigas, buvo

parengti naujai.. Pagrindinių konstitucinių teisių išdėstymas rodo, kad šio

skyriaus sudarytojai siekė PPagrindinio įstatymo lygyje sukurti garantijas

prieš tokius žmogaus teisių pažeidimus, kokie buvo būdingi autoritarinei

sistemai.

1990 m. birželio mėn. Valstybės susirinkimas įvykdė vieną didelę

Konstitucinę reformą, kuri praktiškai įtvirtino rinkos ekonomikos

santykius, pašalindama bet kokius buvusios sistemos reliktus. Konstitucijos

dalyje “Bendrieji nuostatai” panaikintas teiginys, kad valstybėje lygiais

paritetais realizuojamos tiek buržuazinės – demokratinės, tiek demokratinio

socializmo vertybės. Atsisakyta teiginio, jog valstybė vadovaujasi

planavimo prioritetu. Konstitucijoje aiškiai pasakyta :

“Vengrijos Respublika garantuoja nuosavybės teisę”. Naujoje

redakcijoje panaikintas pareigybių, nesuderintų su deputato mandatu,

sąrašas. Dabar skelbiama, kad nesuderinamumo atvejai reglamentuojami

įstatymu. Valstybės susirinkimo reglamentas gali būti priimtas dviejų

trečdalių balsų, o ne paprasta dauguma kaip buvo anksčiau. Prezidento

kadencija padidinta iki 5 metų. Valstybės vadovas gavo teisę skirti

Nacionalinio banko pirmininką (anksčiau skyrė Valstybės susirinkimas).

Pasikeitė Prezidento atsakomybės procedūra: Teismo tarybos funkcijas perėmė

Konstitucinis Teismas, kuris, nustatęs įstatymo pažeidimą, pašalina

Prezidentą nuo pareigų. Į Konstitucinį Teismą turi būti pasiūlyta po vieną

parlamentinių frakcijų atstovą.

Į Konstituciją buvo įtrauktas naujas paragrafas, reguliuojantis

vyriausybės įgaliojimų nutraukimą.buvo numatyti keturi vyriausybės veiklą

nutraukiantys atveja: 1) iš naujo išrinkto Valstybės susirinkimo

formavimas; 2) vyriausybės vadovo ar visos vyriausybės atsistatydinimas;

3) parlamento nepasitikėjimo votumas vyriausybei ir naujo pirmininko

išrinkimas; 4) vyriausybės pirmininko mirtis.

Pagal VFR pavyzdį, nauja Konstitucijos reforma numatė taip vadinamąjį

konstruktyvų nepasitikėjimo votumą Vyriausybės vadovui (Vyriausybei

apskritai nepasitikėjimas dabar nereiškiamas), tokio nepasitikėjimo

pareiškimas turi būti lydimas naujos kandidatūros siūlymu į pirmininko

postą.

Nepasitikėjimo

votumas tuo pačiu reiškia naujo vyriausybės vadovo.

išrinkimą tai leidžia išvengti ilgų vyriausybės krizių, kai partijos negali

apsispręsti dėl vyriausybės sudėties. Pareiškus nepasitikėjimą Vyriausybė

privalo atsistatydinti.

1990 m. birželio mėn. Konstitucinė reforma pakeitė kai kuriuos

valstybinių institucijų (organų) terminus :

ministrų Taryba pavadinta Vyriausybe, o Vyriausybės vadovas vadinamas

Ministru pirmininku.

1990 m. rugpjūčio mėn. Valstybės susirinkimas atliko dar vieną

Konstitucijos reformą, kuri palietė savivaldos organizavimą. Buvo

panaikintas terminas “Taryba”. Vietoj jo naudojamas terminas – vietos

savivaldos organai. Tad trys pagrindinės Vengrijos Respublikos

Konstitucijos reformos praktiškai pakeitė valstybės politinę santvarką ir

visuomeninius santykius.

VDR: konstitucinis kelias į Vokietijos susivienijimą. Lenkijoje

ir Vengrijoje jau seniai buvo pastebima administracinės – komandinės

sistemos erozija, o VDR iš šalies atrodė stabili, ekonomiškai klestinti

šalis. Valstybei vadovavo Vokietijos vieningoji socialistų partija (VVSP).

Pripažindamos jos vadovaujantį vaidmenį, egzistavo dar keturios satelitinės

partijos: Vokietijos demokratinė valstiečių partija (VDVP), Vokietijos

liberalų demokratų partija (VLDP), Vokietijos nacionalinė demokratų partija

(VNDP), Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga (VKDS). Visos jos dalyvavo

“išvystyto socializmo visuomenės kūrime”. Visuomeninė santvarka,

pirmiausiai valstybinės organizacijos sistema, buvo reguliuojama 1968 m.

referendumo metu ir 1974 m. reformuota Konstitucija.

VDR vadovai ignoravo SSRS “perestroiką”: “jeigu kaimynui reikia

remontuoti savo butą, tai nereiškia, kad ir mes turime daryti tą patį”.

1989 m. rudenį Leipcige prasidėjo masinės demonstracijos, kurios

greitai išsiplėtė po visą šalį. Tuo metu nelegaliai susiformavęs Naujasis

forumas (judėjimas už reformas, pasisakantis už ssocialinio vystymosi kelią)

– palaikomas masių, įgavo politinę galią.

VVSR vadovybės politinis bankrotas tapo akivaizdus, todėl buvo nutarta

gelbėti padėtį aukojant partijos lyderį. 1989 m. spalio mėn. VVSR CK

Politinio biuro posėdyje atsistatydino Generalinis sekretorius E.honneker.

jo vietoje išrinktas E.Krenc. buvo pakeisti vadovai profsąjungose, jaunimo

sąjungose ir kt. Tačiau šios priemonės nenuramino masių nepasitenkinimo.

Mitinguose (beje jie vyko tik nedarbo metu) buvo reikalaujama asmens

politinių laisvių, laisvo išvažiavimo į užsienį, partinių funkcionierių

privilegijų likvidavimo, visuomenės kontrolės saugumo organams ir t.t.

1989 m. lapkričio 10 d. Ministrų Taryba iki naujo įstatymo priėmimo

leido piliečiams laisvai važiuoti į VFR ir Vakarų Berlyną, o tai reiškė

Berlyno sienos griuvimą. Susiformuoja nauja Vyriausybė, kurioje ministrų

skaičius buvo sumažintas nuo 44 iki 28. (VVSR – 16 ministrų, 11 – keturių

sąjungininkų atstovai).

1989 m. gruodžio 1 d. įvykdyti pirmieji pakeitimai Konstitucijoje,

kurios nuostatai nebuvo keičiami nuo 1974 m. Konstitucijos pirmame skyriuje

išbrauktas teiginys apie komunistų partijos vadovavimą. Tačiau išliko VDR

kaip socialinės valstybės apibūdinimas. 1989 m. gruodžio 8-9 dienomis įvyko

VVSP suvažiavimas, kuriame partija pasivadino Demokratinio socializmo

partija (DSP) ir paskelbė nutraukianti ryšius su praeitimi. Partijos

vadovybė atsiprašė vokiečių liaudies už ekonominę-politinę krizę. DSP

iniciatyva įvyko “apvaliojo stalo” posėdis, kuriame dalyvavo 14 partijų.

Buvo nutarta 1990 m. gegužės 6 d. organizuoti laisvus rinkimus, priimti

naują rinkimų įstatymą ir reformuoti Konstituciją.

1990 m. pradžioje išryškėjo Vokietijos liberalų demokratų partijos

(VLDP) ir Krikščionių demokratų sąjungos (KDS) pozicija – atsisakymas

“socializmo” ir aiški orientacija į suartėjimą su Vakarų Vokietija. Šioms

partijoms pritarė daugelis kitų opozicinių partijų ir judėjimų.

1990 m. sausio 11 d. Liaudies rūmai priėmė Įstatymą dėl VDR piliečių

išvažiavimo į užsienį. 1990 m. sausio 12 d. atliktos nedidelės, bet labai

svarbios pataisos Konstitucijoje: šalia nuosavybės pripažinta ir privatinė.

14 straipsnyje teigiama, jog “leidžiama kurti įmones dalyvaujant

užsieniečiams, garantuojant dirbančiųjų dalyvavimą jų valdyme”. Šie

pakeitimai sąlygojo galimybę valstybinės konstituciniu būdu pradėti

valstybinio ekonominio sektoriaus privatizavimą.

Sausio pabaigoje VDR jau buvo 20 partijų ir 150 visuomeninių judėjimų.

Tuo tarpu sparčiai krito DSP autoritetas. 1990 m. sausio 28 d. “apvaliojo

stalo” ir Vyriausybės pasitarime nutarta prieš rinkimus respublikoje

suformuoti Nacionalinės atsakomybės vyriausybę, kurią turėjo sudaryti po

vieną ministrą “be portfelio” nuo kiekvienos partijos. Vyriausybės nariai

turėjo pristabdyti savo veiklą partijose.

1990 m. vasario 20 d. priimtos Konstitucijos pataisos sudarė juridines

sąlygas surengti laisvus rinkimus daugiapartinės sistemos sąlygomis. 1990

m. kovo 6 d. į Konstituciją įtraukta dar viena pataisa, pakeitusi

profsąjungų statusą (44 str.). Profsąjungos tapo nepartinėmis ir

nepriklausomomis.

1990 m. kovo 18 d. rinkimus laimėjo besiorientuojantis į VFR blokas :

“Sąjunga už Vokietiją KDS sudėtyje” – 44,15 proc., socialdemokratai – 21,84

proc., DSP – 16,33 proc. Tačiau absoliučios daugumos, įgalinančios pakeisti

Konstituciją, Vokietijos susijungimo šalininkams nepavyko laimėti. Ir tik

prie koalicijos prisijungus VLDP, susidarė sąlygos konstituciniu būdu

siekti Vokietijos susijungimo.

1990 m. gegužės 18 d. Bonoje VDR ir VFR finansų ministrai pasirašė

Valstybinę sutartį apie valiutinės, socialinės sąjungos sudarymą. Pagal šią

sutartį dalis VDR įstatymų ir aktų buvo priderinti prie VFR veikiančių

įstatymų. 1990 m. birželio 17 d. Liaudies rūmai priėmė įstatymą dėl

Konstitucijos pakeitimų ir papildymų. Konstitucijos preambulėje pažymėta,

kad Respublikoje 1989 m. rudenį įvyko taiki demokratinė revoliucija, o

Konstitucijos papildymai būtini Vokietijų susijungimo pereinamajam

laikotarpiui.

1990 m. rugpjūčio 31 d. pasirašyta sutartis dėl VDR ir VFR susijungimo

(apie 1000 teksto puslapių). Sutartyje numatyta keisti tiek VDR, tiek ir

VFR įstatymus, paliekant VDR teritorijoje galioti tik kai kuriuos teisinius

aktus. Priimtas sprendimas dėl 144 deputatų kooptavimo į VFR parlamentą

(Bundestagą). Sutartis buvo ratifikuota 1990 m. rugsėjo 20 d. 1990 m.

spalio 3 d. pasibaigė VDR ir jos Konstitucijos istorija.

Čekoslovakijos konstitucinės federacijos iširimas. Po karo

įsitvirtinusi komunistinė sistema pirmuosius sukrėtimus patyrė 1968 m., kai

ČKP vadovas A.Dubček pabandė suteikti “socializmui žmogiškąjį veidą”. SSRS

ir kitos socialinės šalys ginklu nuslopino “Prahos pavasarį”. Konstitucinė

ČSSR sistema atspindėjo šiuos įvykius ir su jais susijusias aplinkybes.

Veikianti ČSSR Konstitucija buvo priimta 1960 m., kai buvo paskelbta

apie “socializmo” pergalę. 1968 m. įvykiai, nežiūrint demokratinių jėgų

nuslopinimo, konstitucinėje srityje turėjo ir tam tikrą teigiamą reikšmę :

įkurta ČSSR federacija. Vietoje unitarinės valstybės su stipriai

sumažintomis Slovakijos autonominėmis tteisėmis buvo įteisinta Čekijos ir

Slovakijos Federacinė Respublika. 1968 m. Konstitucinis įstatymas

reglamentavo federacinius santykius, tačiau vėlesni konstituciniai

įstatymai pamažu vėl stiprino centralizmą. ČSSR Konstitucija veikė ir jungė

1960 m. Konstitucijos “likučius” bei įvairius konstitucinius įstatymus

daugiau kaip 3 dešimtmečius. Respublikų konstitucijų nebuvo, nors atskirais

klausimais egzistavo tam tikri respublikiniai konstituciniai įstatymai.

Esmė ta, jog ČSSR federacijos Konstitucinis įstatymas numatė priimti

naują federalinę Konstituciją, o kartu su ja turėjo būti priimtos ir

respublikų konstitucijos. Tačiau to nebuvo padaryta, nors 1986 m. ČKP

vadovai ir buvo pažadėję parengti naują Konstituciją.

SSRS “perestroiką” ČKP vadovai priėmė kaip stimulą kosmetinėms

reformoms. Tačiau 1989 m. rudenį Prahoje prasidėjusios masinės

demonstracijos pakreipė valdžios vykdomas reformas visai kita linkme. Nuo

lapkričio mėn. 17 d., kai žiauriai buvo sumušti demonstruojantys studentai,

protestai tapo kasdienybe.

1989 m. lapkričio 19 d. Prahoje įvyko steigiamasis opozicinio judėjimo

Piliečių forumas suvažiavimas, kuriam vadovavo žymus opozicijos veikėjas

dramaturgas V.Havel. stiprėjant pasipriešinimui Vyriausybė buvo priversta

pradėti dialogą su opozicija. Lapkričio 28 d. derybų metu tarp

Nacionalinio fronto CK (oficialus judėjimas, susidedantis iš ČKP ir jos

satelitų bei kelių visuomeninių judėjimų) ir Piliečių forumo buvo susitarta

dėl naujos Vyriausybės sudėties ir kai kurių pakeitimų Konstitucijoje.

1989 m. lapkričio 29 d. Federalinis susirinkimas (parlamentas) priėmė

konstitucines pataisas. Buvo pakeistas 4 str., skelbiantis ČKP

vadovaujančia visuomenės ir valstybės jėga. 6 str. nacionalinis frontas

buvo pripažintas atskiru politinių jėgų

junginiu, į kurį gali įstoti

įvairios partijos ir judėjimai pagal savo interesus. Tokiu būdu buvo

panaikinta ne tik ČKP vadovaujantis vaidmuo, bet ir Nacionalinio fronto

išskirtinė, privilegijuota padėtis. Buvo panaikintas 16 str., skelbiantis

“marksistinės – lenininės” ideologijos monopolizmą.

Šalyje vyko vadovybės atnaujinimas senose visuomeninėse organizacijose

ir naujų politinių junginių kūrimasis. Buvo atkurta Socialdemokratų,

Valstiečių ir kt. partijos. Gruodžio mėnesį buvo reorganizuota Vyriausybė:

į jos sudėtį įvesti kitų partijų ir nepartiniai atstovai. Tačiau ir toliau

dominavo ČKP nariai. Atnaujinta Vyriausybė pasmerkė 1968 m. agresiją.

Tačiau Piliečių forumas, palaikomas visuomenės, llaikė, kad šie pokyčiai per

maži, neatspindintys visuomenės lūkesčių ir reikalavo platesnių reformų.

Gruodžio 6 d. vyriausybės pirmininkas atsistatydino.

“apvalusis stalas”, svarstydamas Prezidento rinkimų klausimą, nutarė,

kad į šį postą turi būti išrinktas čekų tautybės nepartinis asmuo

(Vyriausybės vadovas – slovakas). 1989 m. gruodžio 29 d. Federalinis

susirinkimas atviru balsavimu Prezidentu išrinko V.Havel. Federalinio

susirinkimo Pirmininku išrinktas A.Dubček.

1989 m. gruodžio pabaigoje Federalinis susirinkimas priėmė dar du

konstitucinius įstatymus : pakeistas Prezidento priesaikos tekstas, taip

pat nustatyta, kad esant Federalinio susirinkimo ir Nacionalinės tarybos

deputato vietos vakansijai, papildomi rinkimai nebus organizuojami, o

deputatai patys išsirinks atstovus, pasiūlytus įvairių partijų.

1990 m. vasario 27 d. buvo atlikta keletas pataisų Konstituciniame

Čekoslovakijos federacijos įstatyme. Pakeistas 2 str., kuriame sakoma, kad

deputatai kontroliuojami liaudies ir jai atsiskaito. Dabar deputatas vykdo

savo pareigas, vadovaudamasis sąžine ir įsitikinimais. BBuvo panaikintas ir

deputato atšaukimo mechanizmas. Tokiu būdu atsisakyta imperatyvinio

mandato, būdingo socialistinei konstitucinei juridinei teorijai ir pereita

prie tradicinės atstovaujamosios demokratijos sampratos. Taip pat nuo 200

iki 150 sumažėjo Federalinio susirinkimo abiejų rūmų narių skaičius. Buvo

nutarta, kad Čekijos nacionalinės tarybos deputatų skaičių nustatys jos

pačios konstituciniai įstatymai. Tačiau analogiško įstatymo Slovakijos

taryba nepriėmė ir jos sudėtį lėmė Čekoslovakijos federacijos konstitucinis

įstatymas.

1990 m. balandžio mėn. po atkaklių Slovakijos respublikos protestų

buvo priimtas naujas valstybės pavadinimas – Čekijos ir Slovakijos

Federacinė Respublika. Taip pat buvo priimtas konstitucinis įstatymas,

padaręs esminių pokyčių Konstitucijoje : 7 str.skelbiama, jog garantuojama

privatinė nuosavybė.

1990 m. pavasaris praėjo ruošiantis laisviems rinkimams į federalinį

susirinkimą ir Čekijos bei Slovakijos nacionalines tarybas. Rinkimuose

dalyvavo 23 partijos ir judėjimai. Į nacionalines tarybas pretendavo 43

Čekijos ir 16 Slovakijos partijų atstovai.

Birželio mėnesį įįvykusius rinkimus, kaip ir buvo tikėtasi , laimėjo

Piliečių forumas. Liaudies rūmuose Piliečių forumas gavo 87, ČKP – 23,

Krikščionių demokratų partija – 20 vietų, o Tautybių rūmuose atitinkamai

Piliečių forumas – 83, ČKP – 24, KDP – 20 vietų ir t.t.

Piliečių forumo pergalė nieko nestebino. Netikėta buvo tai, kad į

antrą vietą pakilo ČKP, už kurią balsavo 13,5 proc. rinkėjų. Dešinieji

radikalai patyrė pralaimėjimą. Tai išimtis Vidurio Europos valstybių

raidoje. 1990 m. liepos 5 d. Federalinis susirinkimas vėl Prezidentu

išrinko V.Havel (284 už, 234 prieš).

Čekijos ir Slovakijos Federacinėje Respublikoje buvo sudarytas

neparlamentinis seimas (to nebuvo kitose šalyse) iš tų partijų, kurios

neperkopė 5 proc. rinkimų barjero. Į jo sudėtį įėjo 9 iš 14 partijų

atstovai. Aukštuosiuose rūmuose kiekviena partija rezervavo po vieną

mandatą, žemesniuose – pagal rinkimų rezultatus. Vėlesni konstituciniai

įstatymai nagrinėjo respublikų ir federacijos santykius. Ėmė ryškėti

separatizmo tendencijos Slovakijoje.

1990 m. rugpjūčio mėn. vyko trijų vyriausybių (federalinės ir abiejų

respublikų) pasitarimas, dalyvaujant Prezidentui ir partijų pirmininkams.

Buvo svarstomas federacijos pertvarkymo klausimas. Nors visi dalyviai

pasisakė už federacijos išsaugojimą, tačiau pripažino, kad svarbiausius

klausimus turi spręsti respublikos. Respublikų vyriausybės pažadėjo per

metus parengti respublikų konstitucijų projektus. Konfederacijos idėja ir

Federalinės Konstitucijos pakeitimas Valstybinėmis sutartimis buvo

atmestas.

1990 m. spalio mėn. Slovakijoje paaiškėjo politinė situacija dėl

valstybinės kalbos įvedimo. Slovakijos nacionalinė taryba slovakų kalbą

paskelbė valstybine. Tam pasipriešino čekai ir tik asmeninis Prezidento

įsikišimas nuramino aistras.

gruodžio mėn. pradžioje Federacija atsidūrė vėl ties skilimo riba:

kilo nesutarimai tarp centro ir respublikų dėl kompetencijos pasiskirstymo.

1990 m. lapkričio 24 d. įvyko rinkimai į vietos savivaldybes. Piliečių

forumas gavo 31,7 proc., o ČKP – 17 proc. mandatų.

gilėjančius nesutarimus tarp Čekijos ir Slovakijos respublikų nepavyko

išspręsti konstitucinių įstatymų reformomis ir 1991 m. federacija suskilo

į dvi atskiras valstybes.

Taigi Vokietijos konstitucionalizmo raida suvienijo dvi valstybes, o

Čekoslovakijos konstitucinės reformos – išskyrė. Tačiau svarbu tai, kad

abiem atvejais visuomeniniai – ppolitiniai procesai vyko pagal įstatymus.

v. konstitucionalizmas LIETUVOJE

Lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių, konstitucionalizmo

raidos pradžia remiasi atskirais LDK kunigaikščių aktais ir teisynais

(Kazimiero 1447 m. ir Aleksandro 1492 m. privilegijos), sudarančiais

valstybinės teisės pagrindą. Lietuvos statutas (tiksliau trys – 1529,

1566, 1588 metų) yra XVI a. didingos epochos Lietuvos valstybės istorijoje

reikšmingiausias teisės bei kultūros paminklas. Trijose statuto redakcijose

išdėstytos pagrindinės bajorų teisės, kurios jau anksčiau buvo iš dalies

nusakytos kunigaikščių privilegijose. Statute ryškiai atsispindėjo LDK

visuomeninio ir politinio gyvenimo raida.

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija nors ir turėjo tikslą sukurti

centralizuotą Lenkijos karalystę, tačiau buvo išsaugotas Lenkijos ir

Lietuvos valstybių dualistinis pobūdis. XVIII a. pab., Rusijai prisijungus

Lietuvą, praktiškai nutrūko ir valstybingumo evoliucija.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui atsirado galimybė atkurti

Lietuvos valstybę. Šiuo požiūriu reikšmingas 1918m. vasario 16 d. Aktas.

1918 m. lapkričio 2 d. valstybės Taryba priėmė Lietuvos valstybės

Konstitucijos pamatinius dėsnius, susidedančius iš skyrių: bendrosios

dalies, valstybės Tarybos, valstybės

|IŠTRAUKA IŠ 1918 m. VASARIO 16 d. AKTO |

|Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. |

|vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir |

|kitų valstybių vyriausybes su pareiškimu: |

|Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos |

|atstovybė, remdamasi pripažintaja tautų apsisprendimo |

|teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu |

|rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti |

|nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą |

|Lietuvos vvalstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę |

|atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę |

|su kitomis tautomis. |

|Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės|

|pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo |

|galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas |

|Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos |

|gyventojų išrinktas. |

Tarybos prezidiumo kompetencijos, Ministrų kabineto, paprotinių piliečių

teisių, steigiamojo Seimo. Vykdomoji valdžia buvo pavesta valstybės Tarybos

prezidiumui ir Ministrų kabinetui. Valstybės tarybos prezidiumas –

kolegialus valstybės vadovas. Visi valstybės piliečiai pripažįstami lygūs

prieš įstatymus. Steigiamasis seimas renkamas visuotinai, lygiai,

tiesiogiai, slaptai balsuojant.

1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba priėmė Lietuvos valstybės

Laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius. Siekiant koncentruoti

valdžią, buvo įsteigta prezidento institucija. Valstybės Taryba Lietuvos

prezidentu išrinko A.Smetoną. prezidentas perėmė valstybės Tarybos

prezidiumo vykdomosios valdžios funkcijas. Valstybės Tarybai palikta teisė

rinkti prezidentą, priimti įstatymus, keisti Konstituciją ir kontroliuoti

vykdomąją valdžią. Naujas Konstitucijos skyrius lietė valstybės kontrolę.

A.Smetona ketvirtąjį Ministrų kabinetą sudaryti pavedė M.Sleževičiui.

Šis Ministrų kabinetas išgyveno sunkiausius Lietuvai laikus: karus su

bolševikais, lenkais ir bermontininkais Šiuo sunkiu valstybei laikotarpiu

prasidėjo M.Sleževičiaus koalicinės vyriausybės krizė, kurios pagrindinė

priežastis – politiniai nesutarimai tarp atskirų partijų.

1919 m. lapkričio 20 d. Valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo

rinkimų įstatymą. Rinkimai įvyko 1920 m. balandžio 14-15 dienomis, balsuoti

atėjo daugiau kaip 90 proc. turinčių balsavimo teisę. Į Steigiamąjį Seimą

buvo išrinkta 112 atstovų 7 apygardose.

Krikščionių

demokratų blokas, gavęs daugumą Seime (58 mandatus),

galėjo nepriklausomai vykdyti partijos ir jos sąjungininkių politiką.

1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis seimas priėmė laikiną Lietuvos

valstybės Konstituciją. Lietuva paskelbta demokratine respublika, o

Steigiamasis seimas tapo lietuvos galios reiškėju, leidžiančiu įstatymus,

ratifikuojančiu sutartis, tvirtinančiu valstybės biudžetą. Vykdomoji

valdžia pavesta Respublikos Prezidentui ir Ministrų kabinetui.

Konstitucijoje atsispindėjo piliečių laisvės ir teisės bei Seimo nario

asmens neliečiamumas.

Vienas pagrindinių Steigiamojo seimo darbų – nuolatinės Konstitucijos

parengimas. Seimo nariai šiam darbui neturėjo teorinio ir praktinio

patyrimo, todėl ieškota pavyzdžių kitų valstybių konstitucijose. J.Švoba

istorinėje aapybraižoje “Seiminė ir prezidentinė Lietuva” rašo : “Visos

partijos siekė kuo demokratiškiausios konstitucijos, kuo daugiau žmonėms

laisvės ir teisės, bet dažnai pamiršdamos realios vidinės ir užsieninės

sąlygos, savų kaimyninių kraštų užmačias ir pačios valstybės išlaikymo

galimybes. Aštrios diskusijos vyko dėl prezidento institucijos, švietimo,

bažnyčios vaidmens, tautinių mažumų teisių. 1922 m. rugpjūčio 1 d.

Steigiamasis seimas priėmė Konstituciją krikščionių demokratų bloko balsais

(59 balsavo už). Nuolatinė valstybės konstitucija baigė konstitucinio

provizoriumo (laikinumo) laikotarpį. Šioje konstitucijoje faktinė valdžia

buvo sutelkta tautos valią reprezentuojančiame Seime, vykdomosios valdžios

funkcijas griežtai pajungus parlamentinei kontrolei. Tokios parlamentinės

demokratijos formulės varianto šaltiniu buvo “seimokratinis konstitucinis

(prancūziškasis) parlamentarizmas”. Turimas omenyje Didžiosios prancūzų

revoliucijos metais sukurtas Konventas, sutelkęs aukščiausią kolektyvinę

įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios funkcijas. Tokį Seimo

vaidmens akcentavimą ir valdžios organų kūrimą M.Romeris dar vadina

racionalizmu. Pagrindinis šios sistemos bruožas – parlamento hegemonija ir

vyriausybės subordinacija parlamentui.

Tačiau Lietuvos Konstitucija mažiau racionalinė už Estijos ir Lenkijos

pagrindinius įstatymus : išliko Prezidento institucija bei tam tikra

Ministrų kabineto kompetencija. 61 Konstitucijos paragrafas teigia:

Ministrų kabinetas vykdo Respublikos konstituciją,veda Respublikos vidaus

ir užsienio politiką, saugo respublikos teritorijos neliečiamumą ir vidaus

tvarką”.

konstitucija suteikė ypač plačias teises bažnyčiai : įtvirtinimo

privalomą religijos mokymą mokyklose, suteikė bažnyčiai monopolinę teisę

registruoti gimimo, santuokos ir mirties aktus, religinės organizacijos

gavo teisę steigti mokyklas, auklėjimo įstaigas, įsigyti kilnojamąjį ir

nekilnojamąjį turtą. Palyginus plačiai išdėstytos piliečių teisės ir

pareigos : piliečio asmuo neliečiamas, pilietybė suteikiama išgyvenus

dešimt metų, piliečiai lygūs prieš įstatymus, suteikta peticijos teisė ir

t.t.

Konstitucijos rengimas išryškino esminius nesutarimus tarp krikščionių

demokratų ir kairiųjų partijų: socialdemokratai buvo nusistatę prieš

prezidento instituciją. Iškilo prieštaravimų svarstant švietimo, bažnyčios

atskyrimo nuo valstybės, civilinės metrikacijos ir kitus klausimus. Tačiau

Konstitucijos turinį nulėmė krikščionių demokratų bloko turima Seime

dauguma. Toks problemos sprendimo būdas, kai Seimo dauguma neatsižvelgė į

opozicijos reikalavimus, nepašalino prieštaravimų, o tik pagilino juos.

Po 1926 m. gruodžio perversmo susidarė nauja politinė situacija.

Karinė valdžia pakvietė Lietuvos tautininkų sąjungos vadovą A.Smetoną

valstybės vadovo pareigoms. Respublikos prezidentu, pažeidus Konstitucijos

41 paragrafą (Respublikos Prezidentas renkamas slaptu balsavimu absoliutine

balsų dauguma), išrinktas A.Smetona. Iš 40 balsavime dalyvavusių Seimo

narių už pateiktą kandidatūrą balsavo 38 Seimo nariai. Seimas trukdė pilnai

įsitvirtinti valdžioje tautininkams, todėl 1927 m. balandžio 12 d.,

remiantis Konstitucijos 552 paragrafu, buvo paleistas. Lietuvoje pasibaigė

parlamentinės respublikos laikotarpis ir šalyje pamažu įsitvirtino

autoritarinis režimas : krašte nebuvo unifikuotas ir monopolizuotas

visuomenės dvasinis gyvenimas, valstybė nereguliavo ekonomikos, nebuvo

genocido, nebuvo sukurtos smogikų organizacijos, LTS netapo masine (14600

narių).

Autoritarinis režimas, nenorėdamas grąžinti senosios parlamentinės

sistemos ir siekdamas įtvirtinti Prezidento instituciją, 1928 m. gegužės 15

d. paskelbė naują Konstituciją, kuri įtvirtino realią politinę situaciją.

Autoritarinį režimą Lietuva konstituciškai įtvirtino viena iš pirmųjų

(Portugalija – 1933 m., Austrija – 1934 m., Lenkija – 1935 m., Estija –

1937 m., nacionalistinis režimas Vokietijoje įtvirtintas 1933 m.). taigi,

Lietuvos konstitucionalizmas vienas iš pirmųjų Europoje pasuko į

autoritarizmą, bet griežto autoritarinės sistemos nesukūrė. Dr.

K.Račkauskas 1928 m. Konstitucijos nelaikė visiškai originalia. Jis sakė,

kad ji, įvesdama keletą esminių nuostatų, kartoja 1922 m. Konstitucijos

tekstą.

Naujoji Konstitucija nustatė Seimo penkerių metų kadenciją. 28 str.

skelbė, kad “Išėjus laikui, kuriam Seimas buvo rinktas arba jį paleidus,

naujojo Seimo rinkimai turi įvykti ne vėliau kaip per šešis mėnesius.

Naujojo Seimo rinkimų dieną skelbia Prezidentas”.

Ypatingus tautos atstovus rinko valsčių, miestų ir apskričių tarybos

nariai. Prezidentas skyrė ir atleido ministrą pirmininką, ministrus,

valstybės kontrolierius. Jis atstovavo respublikai, ratifikavo sutartis,

skelbė įstatymus, skyrė karininkus ir valdininkus.

54 str. buvo skirtas naujos institucijos – Valstybės tarybos

patariamojo organo administracinės teisės klausimais įsteigimo pagrindimui.

Lietuvių tauta tapo esminiu valstybės pagrindu. 106 skyrius skelbė: “Ši

Konstitucija veikia nnuo jos paskyrimo dienos, bet ji tikrinama ne vėliau

kaip per dešimt, tautos atsiklausimo keliu”. taigi ši Konstitucija iš esmės

buvo laikina.

Lietuvoje susiformavo autoritarinio prezidentinio valdymo sistema.

1938 m. gegužės 12 d. Respublikos Prezidentas paskelbė Valstybės Tarybos

parengtą, Seimo apsvarstytą naują Konstituciją. 1938 m. Konstitucija

skiriasi nuo 1922 m. socialine ir politine filosofija, institucijų

kompetencija, redakcija. 1938 m. Konstitucijoje aiškiai pabrėžiamas

lietuvių tautos primatas. Etninė lietuvių tauta yra Lietuvos valstybės

kūrėja. 1928 m. Konstitucijoje užfiksuota, jog Vilnius yra Lietuvos

sostinė, ko nėra 1922 m. pagrindiniame įstatyme. Pagal 1938 m. Konstituciją

visa valdžia priklausė prezidentui: užtikrinamas valstybės organų

pavaldumas, o jis nepavaldus niekam, niekam neatsakingas ir niekieno

neatšaukiamas. Valstybės prezidentas prisiekia.

1922 m. ir 1928 m. konstitucijų pirmieji straipsniai teigia, kad

“Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika“, o 1938 m. –

“Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė”. K.Račkauskas veikale

“Lietuvos konstitucinės teisės klausimai” rašo: “Lietuvos konstitucinė

teisė, kurią randame 1922 m. Konstitucijoje, žymia dalimi atspindėjo

Vakaruose tuo metu vyravusias liberalizmo, individualizmo pažiūras. 1938 m.

Konstitucijoje tos pačios sąvokos jau buvo suprantamos pagal autoritarizmo,

konservatizmo ir lietuviško bendruomeniškumo politines ir socialines

teorijas. Sustiprinti valstybinės valdžios autoritetą buvo vienas

svarbiausių 1938 m. Konstitucijos tikslų. 1922 m. Konstitucijos autoriai

autoriteto klausimą sprendė teoriškai, nedaug kreipdami dėmesio į 1918 –

1922 metų Lietuvos sąlygas. 1938 m. Konstitucija pirmiausia stengėsi

iškelti ir sustiprinti autoritetą ne tik valstybės, bet ir kituose

bendruomenės junginiuose. Tam pasiekti buvo stengiamasi valstybės

santvarkoje autoritetą paremti tvirtais pagrindais, patikint aukščiausio

autoriteto vykdymą vienam asmeniui – prezidentui ir įgaliojant piliečius,

kad būtų ištikimi tai valstybei ir jai padėtų”.

1938 m. Konstitucijos pakeitimą galėjo siūlyti Ministrų Taryba arba

bent pusė Seimo narių, o pakeitimo projektą priimti trijų penktadalių Seimo

narių dauguma. Prezidentas galėjo patvirtinti Seimo priimtą Konstitucijos

pakeitimo projektą arba paleisti Seimą. Naujas Seimas galėjo priimti

nepataisytą projektą trijų penktadalių deputatų dauguma ir tokiu atveju

Prezidentas privalėjo paskelbti Konstituciją.

1940 m. Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, prasidėjo sovietizacijos

procesas. A.Smetona, pasitraukęs į užsienį, išvengė Latvijos ir Estijos

prezidentų likimo – tremties į SSRS gilumą. 1940 m. birželio 16 d.

vyriausybė nutarė, kad A.Smetoną reikia laikyti atsistatydinusiu. “Jo

išvykimą susidariusiomis aplinkybėmis Vyriausybė laiko atsistatydinimu iš

Respublikos Prezidento pareigų. respublikos Prezidento pareigas, einant

Lietuvos Konstitucijos 72 str., eina Ministro Pirmininko pareigas einąs

Antanas Merkys”.

Okupavus Lietuvą, sovietizacijai pagrįsti ir spartinti, liepos 5 d.

buvo paskelbti Seimo rinkimai, o liepos 21 d. susirinko Seimas.

Pasyviąja rinkimų teise galėjo pasinaudoti tik kompartijos priežiūroje

veikiančių visuomeninių organizacijų patikėtiniai. Kandidatų siūlymas buvo

pavestas liaudies susirinkimams, o juose buvo keliami iš anksto parinkti

kandidatai. Suvereniu valstybės vadovu tapo Seimas peržengus formalaus

konstitucingumo ribas. Viena pagrindinių Darbo Sąjungos rinkimų tezių buvo

sąjunga tarp Lietuvos ir sovietų Sąjungos. 1940 m. liepos 21 d. Seimas

priėmė dvi pagrindines deklaracijas – viena

jų skelbė Lietuvą socialistine

tarybų respublika, kita – priimti į SSRS sudėtį. Liepos 21-23 d. – teisinio

Lietuvos valstybingumo panaikinimo laikotarpis.

1940 m. rugpjūčio 24 d. Seimas priėmė Lietuvos SSR Konstituciją.

Priimta LSSR Konstitucija rėmėsi 1936 m. “Stalino konstitucijos”

pamatiniais teiginiais ir skyrėsi neesminėmis detalėmis (skirtingas

administracinės padalijimas, kalba, greta socialistinės ūkio sistemos LSSR

yra leidžiamas privatinis pavienių valstiečių, amatininkų ir naminių

gamintojų ūkis, smulkios privatinės pramoninės bei prekybinės įmonės

įstatymo numatytuose ribose). Tačiau greitai įvairiais įstatymais varžomas

privatus ūkis praktiškai nunyko.

1951 m. gruodžio 26 d. LSSR AT kkonstatavo, kad “visose liaudies ūkio

srityse nedalomai viešpatauja socializmas”. Lietuvos SSR kompetencijai liko

tai, kas buvo neįrašyta į atributyvinę (tiksliai nustatytą) centro

kompetenciją. Ši konstitucija galėjo būti keičiama tik LSSR Aukščiausios

Tarybos balsų dauguma.

1977 m. buvo priimta SSRS Konstitucija, todėl kitais metais balandžio

20 d. LSSR AT neeilinėje sesijoje liaudies vardu buvo paskelbta nauja

Konstitucija. Tai vadinamoji “brandaus socializmo konstitucija”, kuri

įtvirtino vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį (žr. intarpą).. Šeštasis

Konstitucijos straipsnis skelbė:

|IŠTRAUKA IŠ 1977 m. LSSR KONSTITUCIJOS |

|6 straipsnis. |

|Tarybinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, |

|jos politinės ssistemos, valstybinių ir visuomeninių |

|organizacijų branduolys yra Tarybų Sąjungos Komunistų |

|partija. TSKP egzistuoja liaudžiai ir tarnauja |

|liaudžiai. |

|Apsiginklavusi marksizmo – leninizmo mokymu, Komunistų |

|partija numato generalinę vystymosi perspektyvą, TSRS |

|vidaus ir užsienio politikos liniją, vadovauja didžiai |

|kuriamajai tarybinės liaudies veiklai, ssuteikiant |

|planingą, moksliškai pagrįstą pobūdį jos kovai už |

|komunizmo pergalę. |

1985 m. M.Gorbačiov pradėta pertvarkos politika, skirta ankstesniam

politiniam režimui demokratizuoti, neišlaikė bandymų. 1988 – 1989 m. SSRS

Konstitucijos pakeitimai buvo pavėluoti. Baltijos respublikų, Moldavijos,

Gruzijos pozicija buvo priešinga Sąjungos aukščiausiųjų organų nuostatoms.

Jos principingai reikalavo naujo valstybinių santykių reguliavimo

mechanizmo.

Baltijos kraštuose susiformavo opozicinės organizacijos: Lietuvoje –

1988 m. birželio 3 d. susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė

grupė, o spalio 22 – 24 d. sušauktas jo suvažiavimas, Latvijoje ir Estijoje

buvo įsteigti Liaudies frontai.

1989 m. vasario mėn. paskelbtame LSSR Konstitucijos projekte bandoma

gelbėti LKP, priskiriant jai visuomenės politinio avangardo vaidmenį. LKP

XX suvažiavime nutraukus ryšius su TSKP ir panaikinus Konstitucijos

straipsnius apie avangardinį partijos vaidmenį buvo sulygintos respublikos

partijų ir visuomeninių organizacijų dalyvavimo politiniame procese

galimybės.

1990 m. vasario mėn. rrinkimuose įtikinančiai nugalėjo Sąjūdžio remti

kandidatai, nes tik 18 žmonių įėjo į AT ne pagal jo remtą platformą. Naujos

sudėties Aukščiausioji Taryba pirmuosius 8 dokumentus priėmė kaip LSSR AT,

vienuoliktu pakeitė valstybės pavadinimą ir herbą, 12 – uoju atkūrė

Lietuvos Respubliką kaip nepriklausomą valstybę.

Lietuvos Respublikos AT 1990m. kovo 11d. Aktas “Dėl Lietuvos

Nepriklausomos Valstybės atstatymo” panaikino sovietinių konstitucijų ir

įstatymų galiojimą.

Lietuvos AT atkūrė 1938 m. Konstituciją ir ją pakeitė Laikinuoju

pagrindiniu įstatymu. Konstitucijos atkūrimu konstatavo, kad jos veikimas

buvo neteisėtai sustabdytas SSRS 1940 m. įvykdžius agresiją prieš

nepriklausomą valstybę. Šis žingsnis turėjo svarbią juridinę reikšmę : tai

rodo demokratinių pasaulio valstybių ir tarptautinių organizacijų poziciją

atkurti santykius su nepriklausoma LR, pripažinti pasirašytų tarptautinių

sutarčių galiojimą, jų pratęsimą, ambasadų grąžinimą ir t.t. 1991 m.

pabaigoje buvo sudaryta 14 AT deputatų komisija Lietuvos Konstitucijos

projektui parengti. 1992 m. balandžio 21 d. AT nutarė paskelbti visuomenei

svarstyti parengtą LR Konstitucijos projektą. Derinimo komisija,

vadovaudamasi Konstitucijos rengimo parlamentinės komisijos ir alternatyvių

santaros “Už demokratinę Lietuvą” projektais, spalio mėn. sutvarkė tekstą

ir pateikė AT deputatams aprobuoti.

Taigi buvo užbaigtas dvejus su puse metų trukęs Konstitucijos principų

nustatymas ir daugiau kaip metus vykęs teksto formulavimas. Per tą laiką

buvo parengta keliolika projektų, tarp jų LDDP, LLS, LSDP, Teisininkų

draugijos, amerikiečių teisininkų ir t.t.

|IŠTRAUKA IŠ LIETUVOS RESPUBLIKOS AT 1990 m. KOVO 11 d. |

|AKTO “DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO” |

|…Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba |

|reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, |

|kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos |

|panaikintas Lietuvos suverenių galių vykdymas, ir nuo |

|šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. |

|Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės |

|aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo |

|rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės |

|valstybės niekada nebuvo nustojęs teisinės galios ir yra|

|Lietuvos Valstybinės konstitucijos pamatas. |

|Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, |

|joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucijos. |

|Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai |

|pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta|

|sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų |

|Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo |

|Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, |

|piliečio ir tautinių bendrijų teises. |

|Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suverenių|

|galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą |

|valstybės suverenitetą. |

|LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS (1992M.) PREAMBULĖ |

|LIETUVIŲ TAUTA |

|prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, |

|jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir |

|Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, |

|šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir |

|nepriklausomybę, |

|išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir |

|papročius, |

|įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai |

|gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – |

|nepriklausomoje L i e t u v o s valstybėje, |

|puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, |

|siekdama atviros , teisingos, darnios pilietinės |

|visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos |

|valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią |

|KONSTITUCIJĄ |

1992 m. spalio 13 d. AT (98 – už, 2 – prieš, 6 – susilaikė) pritarė

Derinimo komisijos parengtam projektui. LR piliečiai spalio 25 d. priėmė

konstituciją referendume. Konstitucijai pritarė 56, 76 proc. visų šalies

rinkėjų.

Konstitucijos pirmuoju straipsniu tapo 1991 m. vasario 9 d. plebiscitu

priimtas teiginys: “Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika.” Šis

liaudies svarstymo metu gautas rezultatas turėjo moralinę politinę reikšmę,

nes išreiškė tautos valią. LR Konstituciją sudaro preambulė, keturiolika

straipsnių, baigiamieji nuostatai bei konstituciniai aktai ir įstatymai. 13

Konstitucijos straipsnių buvo galima pakeisti Seimo 3/5 balsų dauguma (iki

1993 m. spalio 25 d.), norint pakeisti kitus straipsnius du kartus su trijų

mėnesių pertrauka reikalinga 2/3 dauguma ar net referendumas. Viena aišku,

kad Lietuvai integruojantis į Europos politines ir ekonomines struktūras,

kai kuriuos straipsnius teks keisti. Priėmus Konstituciją, buvo užbaigtas

valdžios struktūrų formavimo procesas: išrinktas Prezidentas, įsteigtas

Konstitucinis Teismas, veikė Valstybės gynimo taryba, paskirtas kariuomenės

vadas, Vyriausybės atstovai regionuose, įkurta Seimo kontrolierių

institucija.

VI. KONSTITUCINĖ KONTROLĖ

Konstitucinė priežiūra –juridinė procedūra, kontroliuojanti, ar

valdžios organų ir pavienių asmenų skelbiami teisiniai aktai atitinka

pagrindinį valstybės įstatymą. Konstitucinės priežiūros institutas atspindi

praktiškai visuomet egzistuojančią problemą – žemesniųjų ir aukščiausiųjų

valdžios organų teisės aktų ir leidžiamų įstatymų atitikimą Privačių asmenų

teisiniai aktai (sutartys, testamentai) taip pat gali būti konstitucinės

priežiūros objektai, jeigu jų turinys prieštarauja pagrindinio įstatymo

principams; pavyzdžiui, pažeidžia asmens laisves, religinius įsitikinimus

ir pan.

Konstitucinės priežiūros institutas pradėjo formuotis XVII a.

pradžioje Anglijoje, kur Slaptoji taryba nustatydavo ar kolonijų įstatymai

neprieštarauja Anglijos parlamento leidžiamiems aktams. Taip atsirado

procedūra, nustatanti ir įvertinanti vienų aktų atitikimą kitiems. Vienas

pirmųjų tokių teisinių aktų įvertinimo pavyzdžių yra 1612 m. teisėjo Edvard

Cock verdiktas, kuriame aktai, prieštaraujantys Parlamento nutarimams,

skelbiami negaliojančiais. Taigi konstitucinės priežiūros instituto

formavimasis kilo iš teismų priimtų sprendimų.

Konstitucinės priežiūros instituto raida, kaip ir konstitucionalizmo

apskritai tiesiogiai priklausė

nuo istorinių atskirų valstybių sąlygų.

XIX a. teismų įgyvendinama įstatymų kontrolė iš esmės buvo fiksuojama

Lotynų Amerikos konstitucijose (Brazilijos 1891 m.; Nikaragva 1893 m.;

Honduras 1894 m.; Urugvajus 1917 m.). tokia sistema rėmėsi JAV

Aukščiausiojo Teismo, turinčio konstitucionalizmo priežiūros teisę,

praktika.

Europoje konstitucinės priežiūros institutas XIX a. nebuvo plačiai

paplitęs. Tai galima paaiškinti dviem aplinkybėm. Pirma, daugelyje šalių

egzistavo monarchinės valdymo formos, kurios dėl savo prigimties nenumatė

teisinių aktų kontrolės. Antra, tuo metu dominavusi Rousseau teorija apie

liaudies suverenitetą aiškino, kad atstovaujamųjų organų priimtas įstatymas

iš principo negali būti nneteisingas.

Nors pagrindinių įstatymų norminiuose aktuose ir nebuvo užfiksuotas

konstitucinės priežiūros institutas, tačiau praktikoje teismai vykdė jo

funkcijas.

Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje jau pastebimas ryškesnis

konstitucinės priežiūros instituto plitimas. Kai kuriose šalyse ši

institucija buvo užfiksuota konstitucijose, pradėta kurti specialūs

kontrolės organai. Pavyzdžiui, Airijoje (1922 m. Konstitucijos 65 str.),

Rumunijoje (1923 m. 103 str.) įvedama panaši į JAV konstitucinės priežiūros

sistema. Airijoje konstitucinę priežiūrą vykdė Aukščiausiasis Teismas, o

Rumunijoje – Kasacinis teismas. Austrijoje ir Čekoslovakijoje buvo įsteigti

specialūs konstitucinės justicijos organas į kuriuos, beje, galėjo kreiptis

tik valdžios institucijos.

Labiausiai išsiskiriantis iš kitų buvo Ispanijos Respublikos (1931 m.)

Konstitucinis Teismas. Jo kompetencija buvo gana plati, kreiptis į jį

galėjo ne tik valdžios organai, bet ir atskiri kolektyvai ar asmenys.

Ispanijos Konstitucinio Teismo funkcijos: a) įstatymų ir Konstitucijos

atitikimo nagrinėjimas; b) asmeninių laisvių pažeidimo tyrimas; c) ginčų

dėl įstatymų viršenybės tarp valstybės ir autonominių kraštų sprendimas; d)

teisinės aukščiausios valdžios organų vadovų atsakomybės tyrimas ir t.t.

JAV ir Lotynų Amerikoje egzistavo tradicinė (amerikietiškoji)

kontrolės forma, kurią įgyvendino paprastieji teismai, o Europoje

susiformavo Konstitucinių teismų vykdoma priežiūros forma.

Po Antrojo pasaulinio karo konstitucinės priežiūros institucijos

plitimui būdingos dvi tendencijos: pirma – beveik visose Europos

konstitucijose įtvirtinta tokia priežiūra; antra – pastebima Konstitucinių

teismų įgaliojimų plitimo tendencija: teisė nustatyti politi-nių partijų

veiklos teisėtumą; ginčų tarp aukščiausių valdžios organų sprendimai;

nesutarimų tarp federacijos ir federacijos subjektų reguliavimas ir t.t.

Konstitucinės priežiūros institutas įtvirtinamas Vokietijos (1949 m.

93-94 str.); Italijos (1947 m. 134-137 str.), Prancūzijos (1946 m. 91-93

str.) pagrindiniuose įstatymuose.

Europos valstybėse konstitucinės priežiūros sistema po tam tikrų

reformų 7-8 dešimtmečiuose įgavo daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui, 1969 m.

Vokietijoje buvo išplėstas subjektų, galinčių kreiptis į Konstitucinį

Teismą, ratas (93-94 str. pataisos). 1970 m. reformuota Konstitucinio

Teismo teisėjų skyrimo sistema : teisėjai skiriami 12 metų ir nei vienas

negali būti perrinktas. Prancūzijoje 1974 m. konstitucijos reforma suteikė

teisę kreiptis į Konstitucinę tarybą ne mažiau kaip 60 asmenų deputatų ar

senatorių grupėms.

Šios reformos labai suaktyvino Konstitucinių teismų darbą. Pavyzdžiui,

Italijos Konstitucinis Teismas nuo 1956 m. 600 kartų anuliavo įvairius

teisinius aktus, kaip neatitinkančius Konstitucijos. VFR Konstitucinis

Teismas iki 1983 m. išnagrinėjo 4500 bylų.

Teisės aktų, įstatymų ir Konstitucijos atitikimo techninė procedūra

atliekama priešpastatant tiriamų dokumentų ir Konstitucijos tekstus. Tačiau

šis procesas gali būti realizuojamas įvairiais metodais. Įstatymas gali

būti pripažintas nekonstituciniu, jeigu:

1) jo paskelbimo tvarka neatitinka Konstitucijoje užfiksuoto

reglamento;

2) dokumento turinys prieštarauja pagrindiniam įstatymui.

Abiem atvejais juridinėm priemonėm pasiekiamas tas pats tikslas –

įstatymas paskelbiamas negaliojančiu.

Gana pastovios ir sunkokai keičiamos konstitucijos įteisina tik

bendruosius valstybinės sistemos bruožus, nedetalizuodamos atskirų įstatymų

turinio ir jų paskirties. Tuo tarpu parlamentai, vadovaudamiesi laikmečio

aktualijomis ir ypač juos išrinkusių politinių grupuočių interesais, dažnai

priima prieštaringus aktus, kurių atitikimas pagrindiniam įstatymui gali

būti interpretuojamas labai skirtingai. Valdančios partijos interesai daro

įtaką konstitucinės priežiūros instituto veiklai.

Konstitucinės priežiūros formos. Įvairių šalių konstitucinės

priežiūros institutų veikla skiriasi pagal priežiūros taikymo laiką,

sprendimų juridinius rezultatus, priežiūros formą.

Konstitucinė priežiūros forma pagal kontrolės taikymo laiką yra

išankstinė (preventyvi) ir vėlesnė. Preventyvi priežiūra vykdoma iki

įstatymui įsigaliojant. Tai ypatinga įstatymų leidimo proceso stadija :

konstitucinės priežiūros institutas sprendžia apie įstatymų ir

Konstitucijos atitikimą iki jo priėmimo. Tokiu atveju nekonstitucinis

įstatymas neįsigalioja. Ši priežiūros forma vyrauja Prancūzijoje. Vėlesnė

priežiūra vykdoma įstatymui įsigaliojus. Pripažinus tokį įstatymą

neatitinkančiu konstitucijos, jis formaliai netenka juridinės galios – JAV

, italijoje, Vokietijoje. JAV toks įstatymas faktiškai netenka galios, nes

teismai negali jo panaudoti.

Pagal juridinius rezultatus konstitucinės priežiūros forma gali būti

konsultatyvinė ir sprendžiamoji. Konsultatyvinė priežiūros forma vykdoma

kuomet priežiūros institutų paskelbti sprendimai yra daugiau moralinio

pobūdžio, tačiau neprivalomi įstatymų leidėjams. Tokia praktika taikoma

Belgijoje, Prancūzijoje. Sprendžiamoji konstitucinės priežiūros forma – kai

priimtas sprendimas dėl įstatymo ir Konstitucijos neatitikimo tampa

privalomas jį išleidusiems organams.

Konstitucinė priežiūra pagal formą gali būti abstrakti ir konkreti

(individuali).

Abstrakti priežiūros forma – kai įstatymo ir Konstitucijos

neatitikimas nagrinėjimas nesiejant su jokiu konkrečiu atveju. Priimtas

sprendimas arba patvirtina įstatymo teisėtumą, arba jį panaikina. Ši

priežiūros forma gali būti ir išankstinė, ir vėlesnė.

Konkreti priežiūros forma, skirtingai nuo abstrakčios, nepanaikina

ginčytino akto, bet jį ‘įšaldo” – akto veikimas sustabdomas nagrinėjimo

konkretaus atvejo atžvilgiu. Tačiau realiai, nors oficialiai ir

nepanaikintas, įstatymas ar aktas daugiau netaikomas.

Konstitucinės priežiūros organai. Konstitucinės priežiūros funkcijos

demokratinėse šalyse paprastai priklauso teismo institucijoms. Vienose

šalyse (JAV, Šveicarija, Japonija, daugelis Lotynų Amerikos šalių) šias

funkcijas atlieka bendri teismai, t.y. patys teismai, kurie nagrinėja

baudžiamuosius ir pilietinius reikalus. Galutinį sprendimą dėl kilusio

ginčo priima Aukščiausiasis Teismas.

Kitose šalyse (daugiausiai Europoje) konstitucinės priežiūros

funkcijas atlieka tam tikslui sukurti specialūs organai – Konstituciniai

teismai (Vokietija, Italija, Ispanija) arba Konstitucinė Taryba

(Prancūzija, Belgija).

Kai kuriose šalyse konstitucinė priežiūra vykdoma tiek teismų, tiek ir

specialaus organo (Graikijos 1975 m. Konstitucija).

Pastaruoju metu musulmoniškose valstybėse egzistuoja panaši į

konstitucinę priežiūrą procedūra – tikrinimas ar įstatymai atitinka islamo

principus (Irano 1979 m. Konstitucija). Irane įsteigta stebėtojų taryba,

kurios tikslas sekti ar deputatai nepriima islamui prieštaraujančių

įstatymų. Tarybą sudaro 6 teologijos daktarai ir 6 teisininkai. Taryba

apjungia religinę ir konstitucinę priežiūrą.

Tačiau visais atvejais konstitucinė priežiūra vykdoma organų,

neįeinančių nei į parlamentus, nei į vyriausybes.

Svarbi yra konstitucinės priežiūros organų sudėties formavimo sistema.

Tradicinis (asmeniškasis) konstitucinės priežiūros modelis numato teisėjų

skyrimą iki gyvos galvos.

Europietiškojo modelio atveju – konstitucinių teismų narių skyrimą,

kadenciją ir keitimo procedūras nubrėžia konstitucinė teisė.

Įvairiose valstybėse konstitucinių teismų teisėjų skyrimo procedūra

skirtinga.

Italijoje 15 narių konstitucinį teismą sudaro : trečdalis prezidento

skirtų žmonių, trečdalis – parlamento ir tiek pat – aukščiausios justicinės

administracijos. Teismo atstovams keliami aukšti reikalavimai – jie renkami

iš teisėjų tarpo; universitetų teisės daktarų, ne mažiau kaip 20 m. stažą

turinčių advokatų.

Prancūzijoje 3 Konstitucinės tarybos narius siūlo prezidentas, dar po

3 – parlamento rūmų pirmininkai. Beje, nei Konstitucijoje, nei kituose

dokumentuose neužfiksuoti jokie reikalavimai teisėjams. Pastarąjį

dešimtmetį tapo tradicija, kad į Tarybą įeitų trys profesoriai.

Labai svarbūs yra subjektų, turinčių teisę kreiptis į konstitucinės

priežiūros instituciją, klausimas.

Valstybėse su tradicine konstitucinės priežiūros sistema kreiptis į

šiuos organus turi teisę visi asmenys, kurie tokią teisę turi įprastinių

teismų atžvilgiu.

Europietiškojo konstitucinės priežiūros modelio subjektų kreipimasis

yra labiau komplikuotas.

Kai kuriais atvejais priežiūros organai gali nagrinėti įstatymų

atitikimą savo iniciatyva (Austrijos 1920 m. Konstitucijos 140 str.).

Prancūzijoje, pavyzdžiui, teisinis aktas privalomai turi būti pateiktas

nagrinėti konstitucinei tarybai (1958 m. Konstitucija, 5 sk., 46 str.).

beveik

visose europietiškojo modelio valstybėse kreipimosi teisę turi

vykdomosios valdžios organai ir pirmiausiai vyriausybė.

Teisę apskųsti teisinį aktą turi ir parlamentų atstovų grupės:

trečdalis Austrijos Nacionalinės tarybos narių (1 paragrafas, 140 str.); 50

deputatų arba 50 senatorių Ispanijoje (165 str.); 60 deputatų arba 60

senatorių Prancūzijoje. Apskundimo teisę turi ir teismai.

Kartais teisė kreiptis suteikiama ir kitiems atsakingiems asmenims:

prokurorams, advokatams ir pan.

Kuo platesnis subjektų, galinčių kreiptis į konstitucinius teismus

ratas, tuo šie organai laikomi demokratiškesniais.

Konstitucinės priežiūros institutų funkcijos yra įvairialypės ir turi

tendenciją plėstis. ŠŠias funkcijas galima suskirstyti į įstatymų priežiūrą

ir kitas priežiūros prievoles. Įstatymų ir Konstitucijos atitikimo

konstitucijai priežiūra – svarbiausia šių institutų funkcija, prie kurios

galima priskirti ir asmens laisvių bei teisių laikymosi priežiūrą.

Kai kuriose šalyse konstituciniai teismai dažnai atlieka ir kitas

funkcijas, tiesiogiai nesusijusias su konstitucine priežiūra: stebi, kaip

organizuojami referendumai (Prancūzija), nagrinėja kylančius tarp centrinės

ir vietinės valdžios konfliktus (Italija, Ispanija), analizuoja pareikštus

parlamento kaltinimus respublikos prezidentui (Vokietija, Italija), skelbia

antikonstitucinės tam tikras partijas (Vokietija) ir pan.

Lietuvos Konstitucinis teismas. konstitucinės priežiūros instituto

idėja buvo plačiai diskutuojama jjau prieškario Lietuvoje. Vienas žymiausių

mūsų teisės teoretikų M.Römeris parašė šia tema fundamentalų darbą

“Konstitucinė ir teismo teisė pasieniuose”, kurį 1931 m. išleido Vytauto

Didžiojo universiteto Teisės fakultetas. Apie jo būtinumą ateities Lietuvai

po karo įvairiuose renginiuose daug kalbėjo lietuvių emigracija, VLIK’as.

Šiandien Lietuvos Respublikos konstitucinės priežiūros funkcijas

atlieka Konstitucinis Teismas, kuris galutinai buvo sudarytas 1993 metais.

Įstatymas įsigaliojo 1993 m. vasario 3 d. Po tris kandidatus į

Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia

Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Aukščiausiojo Teismo

pirmininkas.

Pirmaisiais LR Konstitucinio Teismo teisėjais patvirtinti:

T.Staugaitienė, S.Stačiokas, J.Žilys, S.Šedbaras, V.Povilonis, A.Gailiūnas,

Z.Levickas, K.Lapinskas ir P.V. Rasimavičius.

Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas

Respublikos Prezidento teikimu. Pirmuoju Konstitucinio Teismo pirmininku

išrinktas J.Žilys.

Visi teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepavaldūs ir nepriklausomi:

jiems negali daryti įtakos valstybės institucijos, asmenys ar

organizacijos. Teisėjai vadovaujasi tik šalies Konstitucija. Jiems taikomi

darbo ir pilietinės veiklos apribojimai. Konstitucinio Teismo kompetencijai

priskiriama: 1) kontroliuoti, ar įstatymai ir poįstatyminiai aktai,

tarptautinės sutartys ir kitokie dokumentai atitinka Respublikos

Konstituciją; 2) Seimo ir Vyriausybės kompetencijos atribojimo klausimai;

3) piliečių konstitucinių teisių bei savivaldybių sprendimų teisėtumo

patikrinimas, ginčų tarp aukščiausiosios ir vietinės valdžios sprendimas.

Pirmosiose nagrinėtose bylose Konstitucinis Teismas dukart pripažino

seimo priimtus įstatymus, atitinkančius Konstituciją, vienąkart “Dėl

Vilniaus miesto savivaldybės paleidimo” – prieštaraujantį jai. Bylos “Dėl

Seimo statuto straipsnio, reglamentuojančio parlamento darbo oficialios

ataskaitos skelbimą spaudoje” nereikėjo nagrinėti, nes Seimas pakeitė

ankstesnį savo sprendimą. Bylos “Dėl Seimo rinkimų įstatymo pataisų ir

papildymų atitikimo Konstitucijai” sprendimas: pataisos ir papildymas

neprieštarauja Konstitucijai.

1997 m. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas bylą dėl Nacionalinės RTV

Pirmininko A.Kvietkausko pašalinimo iš užimamų pareigų, pripažino, kad toks

nutarimas prieštarauja Konstitucijai. 1997 m. pabaigoje Vyriausybės

paklausimu Konstitucinis Teismas išaiškino konstitucinius Prezidento

įgaliojimus formuojant vyriausybę.

Lietuvos Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimus, ar

neprieštarauja Konstitucijai Seimo, Prezidento, Vyriausybės priimti

įstatymai ir potvarkiai. Jis teikia išvadas apie rinkimų įstatymo

pažeidimus per Prezidento ar Seimo rinkimus.

Be to, Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar Prezidento sveikatos

būklė leidžia jam eiti savo pareigas; ar Lietuvos tarptautinės sutartys

neprieštarauja Konstitucijai; ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų,

kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai neprieštarauja

Konstitucijai.

Lietuvos Valstybėje teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą turi

Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, taip pat teismai. Dėl

Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams turi

teisę kreiptis ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių ir teismai.

Respublikos piliečiai patys negali kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jie

dėl savo konkrečių problemų į šį KT gali patekti per Aukščiausiąjį Teismą

arba Apylinkės apeliacinį teismą. Nagrinėdami bylas šie teismai savo

nutartimi gali sustabdyti bylos eigą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą,

prašydami įvertinti, ar šioje byloje taikomas konkretus įstatymas,

Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai.

Įstatymų konstitucingumo kontrolė yra aiškiai demokratinis institutas,

suteikiantis galimybę panaikinti arba nors laikinai sustabdyti priimtą

parlamento ar Vyriausybės antikonstitucinį įstatymą. Taip yra didinamas

pačios konstitucijos autoritetas ir jos vaidmuo valstybės gyvenime.