Kriminalistika

I. PROCESINIAI IR METODINIAI TEISMO EKSPERTIZĖS, SPECIALISTO DALYVAVIMO IR REVIZIJOS DARYMO PAGRINDAI

1. Teismo ekspertizės sąvoka

Terminas ,,ekspertizė“ yra kilęs iš lotyniško žodžio ,,expertus“ -prityręs, jgudęs. Taigi ekspertas yra tam tikro dalyko žinovas, specia-listas, kviečiamas ekspertizei, o ekspertizė – kurio nors klausimo,

reikalaujančio specialių žinių, ištyrimas ir išsprendimas tokiam žino-vui, specialistui padedant.

Ekspertizės daromos tiek tiriant piliečių, tiek ir Į’vairiausią valdymo institucijų ir visuomeninių organizacijų veiklą. Pavyzdžiui, prekinės eks-pertizės daromos prekių rūšiai, kokybei nustatyti, medicininės-darbi-nės ekspertizės – asmens nedarbingumui ar invalidumui nustatyti ir ppan. Yra patentinės, projektinės, statybinės ir kitos ekspertizės.

Tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias ir civilines bylas taip pat da-roma daug jvairių rūšių ekspertizių. Jos vadinamos teismo ekspertizė-mis, nes daromos teismo reikalams kvotos ir tardymo institucijų bei teismų pavedimu. Teismo ekspertizė skiriasi nuo ne teismo eksperti-zės ir tuo, kad proceso jstatymo numatyta teismo ekspertizės skyrimo ir darymo bei ekspertizės aktų vertinimo tvarka. Procesiniu požiūriu

ekspertu laikomas asmuo, kurj kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisė-jas ar teismas paskyrė daryti ekspertizę.

Teismo ekspertizei būdingi šie požymiai:1

1) teismo ekspertizė daroma ttik tuo atveju, kai reikia specialių mokslo, technikos ar kitų sričių žinių atitinkamoms bylos aplinkybėms (faktams), turinčioms reikšmę bylai, nustatyti. Ekšpertams negalima pavesti spręsti teisinių ar kitokių klausimų, kuriems nereikia specialių žinių (pavyzdžiui, atlikti aritmetinius skaičiavimus ir pan.);

2) teismo ekspertizė ddaroma siekiant nustatyti aplinkybes, turin-čias reikšmę bylai, atlikus speciaJų ekspertinj tyrimą. Ekspertizės tiks-las – išaiškinti aplinkybes, kurias galima nustatyti tik ekspertui atlikus specialų daiktinių jrodymų, dokumentų, pėdsakų ir kitos medžiagos tyrimą. Tuo atveju, kai kvotėjui, tardytojui ar teismui iškyla klausimų iš atitinkamos mokslo ar technikos srities, nereikalaujančių specialaus tyrimo (pavyzdžiui, tardytojui reikia paaiškinti bendrus staklių veikimo principus tiriant darbo saugos taisyklių pažeidimo bylas ir pan.), eks-pertizė nedacoma;

3) teismo ekspertizę daro specialus ekspertizės subjektas, as-muo, kuriam tai pavedama. Ekspertas – asmuo, turintis specialių žinių, be kurių negalima atlikti tyrimo. Be to, ekspertas turi atitikti jstatymo numatytus reikalavimus: jis turi būti kompetentingas, nesu-interesuotas bylos baigtimi, turėti tam tikras procesines teises ir pa-reigas, būti savarankiškas ir nepriklausomas darydamas ekspertizę, duoti išvadą savo vardu ttvirtai jsitikinęs ir asmeniškai atsakyti už išva-dą;

4) teismo ekspertizė daroma laikantis tam tikros procesinės tvar-kos. Baudžiamojo proceso ir Civilinio proceso kodeksuose numatyta ekspertizės skyrimo, jos darymo ir jforminimo tvarka, nustatytos pro-ceso dalyvių ir eksperto teisės bei pareigos. Įstatymo laikymasis -būtina sąlyga, kad ekspertizės aktas būtų pripažintas kaip jrodymas;

5) ekspertinio tyrimo eiga ir rezųltatai įforminami specialiame pro-cesiniame dokumente – ekspertizės akte, kuriame išdėstoma eksper-to išvada. Pagal BPK 74 str. ekspertizės aktas yra savarankiška įro-dymų rūšis.

Remiantis čia nurodytais teismo ekspertizės požymiais, eksperti-zės ssąvoką galima apibrėžti šitaip: teismo ekspertizė yra procesinis veiksmas, kuriuo, siekiant nustatyti turinčias bylai reikšmę aplinkybes (faktus), kvotėjo, tardytojo, teisėjo ar teismo pavedimu, įstatymo nu-statyta tvarka asmuo, turintis specialių žinių (ekspertas), atlieka spe-cialius tyrimus ir šio tyrimo rezultatus fiksuoja ekspertizės akte, kuris turi savarankišką įrodomąją reikšmę.

BPK, be teismo ekspertizės, numatytos dar dvi specialių žinių taikymo formos, tai: specialisto dalyvavimas procesiniuose veiksmuo-se ir revizijos darymas.

Kadangi šios specialių žinių taikymo formos glaudžiai susijusios su teismo ekspertize, šiuos klausimus panagrinėsime ptačiau.

2. Specialisto funkcijos

Pagal BPK 25 str. 9 a p. ,,Specialistas“ reiškia asmenį, turintį specialių žinių ir įgūdžių, pakviestą dalyvauti byloje, kad šio kodekso nustatyta tvarka padėtų surasti, jtvirtinti bei paimti jrodymus ir duoti paaiškinimus arba išvadą specialiais klausimais.

Specialisto pagrindinės funkcijos: būti kvotėjo, tardytojo ar teis-

mo padėjėju, konsultantu ir pateikti išvadą remiantis atliktų tyrimų duomenimis.

Remiantis BPK 152′ str. specialisto, kaip padėjėjo ir konsultanto, funkcijos yra šios:

1) konsultuoti kvotėją, tardytoją, teisėją rengiantis tardymo veiks-mams, juos planuojant ar atliekant (apžiūrą, apklausą, eksperimentą, prieš skiriant ekspertizes, pvz., psichiatrines, ekonomines ir kt.);

2) padėti surasti ir paimti jrodymus (rankų pėdsakus ir pan.) nau-dojant jvairias mokslines-technines priemones;

3) atkreipti kvotėjo ir tardytojo, prokuroro ir teisėjo dėmesj į jrodymų suradimo, įtvirtinimo ir poėmio aplinkybes (teismo medikas gali

atkreipti apžiūrinčio lavoną tardytojo dėmesį j kkokias nors anatomi-nes J’O savybes ir pan.)

4) paaiškinti atliekamus veiksmus ir specialius klausimus, kylan-čius atliekant tardymo veiksmą;

5) padėti fiksuoti tardymo veiksmo eigą ir rezultatus (padaryti

atliejas, atspaudus, fotogratuoti, filmuoti, daryti garso ir vaizdo jrašus ir pan.);

6) konsultuoti fiksuojant tardymo veiksmo protokole nustatytas aplinkybes terminijos ir kitais klausimais;

7) padėti rengti planus, schemas, brėžinius, kurie pridedami prie tardymo veiksmų protokolų.1

Vykdančio šias funkcijas specialisto veiklai vadovauja kvotėjas, tardytojas ar teisėjas; jo veiklos rezultatai fiksuojami tik tardymo veiks-mo, kuriame jis dalyvavo, protokole.

Nesiryžtant atsisakyti specialisto procesinės figūros ir atsižvelgiant j praktikos poreikius specialisto funkcijos buvo išplėstos ir priartintos prie eksperto funkcijų. Uetuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. jstatymas ,,Dėl Uetuvos Respublikos baudžia-mojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo“ pinną kartą specia-listui suteikė teisę atliekant tardymo veiksmus ar nagrinėjant bylą teis-me tirti asmenis, dokumentus, daiktus ar įvykio vietą ir remiantis šių tyrimų duomenimis duoti išvadą, kai tam reikia specialių žinių (BPK 842 str). Specialisto išvada jrašoma į tardymo veiksmo arba teisiamo-jo posėdžio protokolą, po ja pasirašo specialistas; išvadą specialistas gali parašyti per kvotėjo, tardytojo ar teismo nustatytą terminą ir at-skirame dokumente. Taigi šis įstatymas specialisto išvadą pripažino įrodymu (BPK 74 str.). Tai buvo reikšmingas žingsnis priartinant spe-cialisto procesinę figūrą prie eksperto. Po šio BPK papildymo ddaly-vaujantis tardymo veiksme specialistas, radęs pirštų pėdsakų atspau-dus, gali ištirti ir nustatyti jų tinkamumą asmeniui identifikuoti; pagal batų įspaustjnius pėdsakus gali pasakyti, ar tai vyriškų, ar moteriškų batų pėdsakai, jų dydį ir kitus požymius; apžiūrėjęs lavoną – nurodyti kūno sužalojimo pobūdį ir atsakyti j daugelj kitų klausimų, dėl kurių anksčiau būdavo skiriamos ekspertizės ir be reikalo užsitęsdavo by-los tyrimas. Toks BPK papildymas sudarė galimybių atliekant tardymo veiksmus operatyviau ištirti pėdsakus, daiktinius jrodyrnus, asmenį ir įvykio vietą.

Tačiau specialisto funkcijų išplėtimas nevisiškai atitiko kvotos ir tardymo institucijų bei teismo poreikius, nes prireikus ištirti asmenis ar daiktinius įrodymus po tardymo veiksmų atlikimo, kvotėjas ir tardy-tojas neturėjo procesinės teisės pasinaudoti ‘specialisto paga’ba. Pa-vyzdžiui, prireikus nustatyti, ar objektas, rastas kratos metu, priskirti-nas prie nešaunamųjų ginklų, kratoje nedalyvavęs specialistas jau negalėjo atlikti tyrimo ir duoti išvados: reikėjo skirti ekspertizę. Dabar ši problema išspręsta Uetuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 10 d. jstatymu ,,Dėl Uetuvos Respublikos baudžiamojo proceso, bau-džiamojo ir administracinių teisės pažeidimų kodeksų pakeitimo ir papildymo“, kuris numato, kad specialistas teisėjo, tardytojo ar kvo-tos organo raštišku pavedimu gali pateikti išvadą ir iki bylos iškėlimo ne tik atliekant tardymo veiksmus, bet ir kitais atvejais, jeigu reikia specialių žinių nusikaltimo aplinkybėms nustatyti (BPK 842 str.). Tai esminis BPK

papildymas, išplečiantis ir reglamentuojantis specialisto funkcijas. Po šio BPK papildymo nebeliko esminio specialisto ir eks-perto žinių panaudojimo skirtumo: ir specialistas, ir ekspertas kviečia-mi duoti išvadą, kai reikia specialių žinių, tiriant nusikaltimus ar nag-rinėjant baudžiamąsias bylas. Tiesa, specialistas gali būti kviečiamas tik dalyvauti veiksmuose ir padėti surasti, įtvirtinti ir paimti jrodymus, tačiau ir ekspertas gali dalyvauti procesiniuose veiksmuose, susiju-siuose su ekspertizės darymu. Bet tai labiau techniniai skirtumai.

Vis dėlto ir po minėtų papildymų BPK dar liko kai kurių skirtumų tarp specialisto ir eeksperto jų kompetencijos, skyrimo ir išvadų sura-šymo klausimais. Antai dabar tik ekspertas gali nustatyti mirties prie-žastj ir kaltinamojo psichinę būklę (BPK 86 str). Specialistas, nors ir dalyvauja tardymo veiksme ar nagrinėjant bylą teisme, į šiuos klausi-mus negali atsakyti.

Ekspertizei daryti būtinas kvotėjo, tardytojo, teisėjo ar teismo nu-tarimas arba nutartis skirti ekspertizę, o specialistą duoti išvadą gali-ma kviesti tiek žodžiu, tiek raštu. Tiesa, jstatymas nenumato, kas turi būti nurodoma raštiškame pavedime specialistui.

Specialistas kviečiamas kvotėjo, tardytojo, teisėjo iniciatyva arba prokuroro, gynėjo ar kitų pproceso dalyvių prašymu. Kvotėjo, tardyto-jo, teisėjo ar teismo reikalavimas, kuriuo kviečiamas specialistas, yra privalomas įmonės, jstaigos ar organizacijos, kurioje jis dirba, vado-vui. Šaukime dalyvauti kaip specialistui atliekant tardymo veiksmus ar nagrinėjant bylą teisme turi būti nurodoma: veiksmo vieta ir laikas, kkoks specialistas reikalingas ir kokiu tikslu. Jeigu šaukime (raštu ar žodžiu) nenurodomas konkretus asmuo, kviečiamas dalyvauti kaip specialistas, specialistą skiria jstaigos vadovas.

Kvotėjas, tardytojas, teisėjas ar teismas įsitikina pakviesto specia-listp asmens tapatumu ir kompetentingumu, išsiaiškina jo santykius su įtariamuoju, kaltinamuoju ir nukentėjusiuoju, paaiškina specialistui jo teises ir pareigas, patikrina, ar nėra pagrindo specialistui nušalinti, ir įspėja dėl jo atsakomybės už atsisakymą be teisėto pagrindo atiikti savo pareigas ir už žinomai melagingą išvadą ar paaiškinimą. Tai pažymima atitinkamo veiksmo protokole ir patvirtinama specialisto parašu.

Jeigu kvotėjui, tardytojui ar teisėjui reikia raštiškos specialisto iš-vados ne tardymo veiksmus atliekant, jie raštu kreipiasi į ekspertizės ar kitą įstaigą, kuriame nurodo aplinkybes, dėl kurių reikia duoti spe-cialisto išvadą, klausimus specialistui ir pateikiamą medžiagą.

Specialisto išvados forma gali būti ttrejopa.

Specialisto, dalyvaujančio atliekant tardymo veiksmus ar nagrinė-jant bylą teisme, išvada gali būti įrašyta į tardymo veiksmo ar teisia-mojo posėdžio protokolą; po išvada specialistas pasirašo.

Jeigu tardymo veiksmų atlikimo metu ar teisiamajame posėdyje specialistas išvados pateikti dar negali, jis ją parašo per kvotėjo, tar-dytojo, teisėjo ar teismo nustatytą terminą atskirame dokumente ir pasirašo.

BPK nenumato reikalavimų specialisto išvadai pagal raštišką pa-vedimą. Mūsų nuomone, specialisto atliktų tyrimų rezultatai išdėstomi specialisto išvadoje, kurioje nurodoma: išvados surašymo data ir nu-meris, medžiagos gavimo data; tyrimo darymo pagrindas ((raštas, jo numeris ir data) ir institucijos, prašančios duoti išvadą, pavadinimas;

tyrimo rūšis; papildomos medžiagos pareikalavimo ir gavimo data (jei buvo reikalauta); pateiktų spręsti klausimų sąrašas; tyrimo objektų įpakavimo būklė ir pristatymo būdas; tyrimo objektų apžiūros rezulta-tai ir jų būklė; daryti tyrimai, taikyti tyrimo metodai ir techninės prie-monės; eksperimento atlikimo sąlygos, požymių analizė ir jų palygi-nimo rezultatai; atskirų tyrimo etapų ir visų gautų rezultatų įvertinimas kaip pagrindas atitinkamoms išvadoms formuluoti; priežastys, dėl ku-rių nebuvo galima atsakyti į pateiktus klausimus.

Išvadoje j kiekvieną iš pateiktų klausimų duodamas atsakymas iš esmės arba nurodoma, kad klausimo negalima išspręsti. Atsakymai j pateiktus klausimus formuluojami jų išdėstymo įvadinėje dalyje tvar-ka. Jie turi būti tikslūs ir aiškūs.

Atsakius į pateiktus klausimus nurodoma, kad specialistas įspėtas dėl administracinės atsakomybės už neteisėtą atsisakymą vykdyti sa-vo pareigas pagal BPK 643 ir 1521 straipsnius ir dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingos išvados davimą pagal BPK 293 straipsnĮ.

Specialisto išvada surašoma specialiame blanke, specialisto pa-sirašoma ir patvirtinama ekspertizės įstaigos antspaudu. Vienas spe-cialisto išvados egzempliorius siunčiannas prašiusiai duoti išvadą ins-titucijai, o kitas lieka ekspertizės ar kitoje jstaigoje.

Specialistas gali duoti išvadą ir iki bylos iškėlimo.

Su specialisto išvada kaltinamasis supažindinamas kvotėjo ar tar-dytojo nustatytu momentu.

Savo išvadą specialistas perskaito teisiamajame posėdyje, o jeigu jis nedalyvauja – specialisto išvadą perskaito tteisėjas.

Kvotėjas, tardytojas, teisėjas ar teismas gali apklausti specialistą jo išvadai paaiškinti ar papildyti.

Dabar galiojančiame BPK numatytos dvi analogiškos specialių žinių panaudojimo formos. Baigiamame rengti naujame BPK vietoje dabar esamų dviejų analogiškų procesinių figūrų – specialisto ir eks-

perto, kurie gali duoti išvadas, besiskiriančias tik pavadinimu ir forma, derėtų numatyti vieną procesinę figūrą – ekspertą, suteikti jam pla-tesnes funkcijas, negu reglamentuoja galiojantis BPK1.

Naujame Uetuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse tiks-linga numatyti, kad ekspertas šaukiamas tais atvejais, kai atliekant kvotą, tardymą ar nagrinėjant bylą teisme reikia specialių žinių norint rasti, jtvirtinti ir paimti įrodymus arba ištirti asmenį, dokumentus, daik-tus ar jvykio vietą. Šitaip apibrėžus eksperto funkcijas specialisto ir eksperto procesiniai institutai būtų visiškai sujungti ir neliktų bereika-lingo darbo dubliavimo, nepagrįsto kvotos ar parengtinio tardymo vilkinimo.

Vietoje procesinės specialisto figuros BPK galima būtų numatyti kvotėjo ar tardytojo padėjėją techniką, kuris teiktų techninę pagalbą, panašiai kaip dabar vertėjas. Padėjėjas technikas galėtų fotografuoti, daryti vaizdo ir garso jrašus, paimti pėdsakus ir atlikti kitus techninius veiksmus kvotėjo, tardytojo ar teisėjo pavedimu. Toks padėjėjas tech-nikas turėtų pasirašyti tardymo veiksmų, kuriuose jis dalyvavo, proto-kolą.

3. Revizijos darymas

Pagal daug mėtų galiojantį BPK kvotėjas, tardytojas, prokuroras ir teismas turėjo teisę tik reikalauti daryti reviziją (BPK 75 str). Revizija nebuvo pripažinta savarankišku procesiniu veiksmu ir įįstatyme nenu-matyta jos skyrimo tvarka. Dėl to BPK reikėjo numatyti pagrindą re-vizijai skirti ir atriboti ją nuo ekspertizės, nes praktiškai likdavo daug neaiškumų skiriant ir darant revizijas bei ekonomines ekspertizes.2

Atsižvelgiant j tai Uetuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. įstatymu ,,Dėl Lietuvos Respublikos baudžia-mojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo“ pirmą kartą revizija pripažinta procesiniu veiksmu, reglamentuota jos skyrimo tvarka, o revizijos aktas pripažintas savarankišku įrodymu.

Pagal BPK 843 str. revizija skiriama tais atvejais, kai atliekant kvo-tą, parengtinį tardymą ar nagrinėjant bylą teisme reikia specialių žinių įmonių, įstaigų bei organizacijų, taip pat piliečių ūkinei ir finansinei veiklai patikrinti ir bylai reikalingiems dokumentams surinkti.

Revizijos ir ekspertizės skirtingumas yra tas, kad revizorius sava-rankiškai tiha faktinius ir dokumentinius duomenis apie materialines vertybes, pinigus, finansines ir ūkines operacijas ir renka dokumentus apie šias operacijas, o ekspertas paprastai tiria surinktus dokumen-tus. Revizijos tyrimo objektai yra ne tik dokumentai, atspindintys ūki-nes ir finansines operacijas, bet ir materialinės vertybės bei pinigai. Esminį revizoriaus ir eksperto skirtingumą lemia ir tai, kad revizorius taiko faktinės kontrolės metodus (dalyvauja atliekant inventorizacijas ir kitus faktinius patikrinimus, kurių neatlieka ekspertas).

Įstatyme suformuluotas procesinis pagrindas skirti reviziją turi tris esminius elementus: 1) kvotėjui, tardytojui, teisėjui ar teismui reikia patikrinti įmonių, jstaigų, organizacijų, piliečių ūkinę

ir finansinę veik-lą; 2) tokiam tikrinimui aflikti reikia specialių žinių; 3) bylai reikalin-giems dokumentams surinkti reikia specialių žinių.

Procesinis revizijos skyrimo pagrindas numato revizijos skyrimo galimybę ir tvarką. Tačiau to praktiškai nepakanka, nes reikia numa-tyti ir faktinį revizijos skyrimo pagrindą. Faktinis pagrindas skirti revi-ziją yra: 1) kai bylos aplinkybėms nustatyti reikia faktinių ir dokumen-tinių ūkinės ir finansinės veiklos duomenų; 2) šiems duomenims nu-statyti reikia specialių žinių; 3) išaiškintiems faktams pagrįsti reikia surinkti dokumentus; 4) kvotėjas ar tardytojas, teisėjas šių dokumen-tų surinkti nnegali; 5) nėra galimybės surinkti reikalingų dokumentų su specialisto ekonomisto pagalba.

Nustatant faktinį revizijos skyrimo pagrindą svarbiausia yra kvotė-jo ar tardytojo versija, kurią reikia patikrinti su revizijos pagalba. Todėl revizija paprastai skiriama tada, kai kvotėjui ar tardytojui reikia surinkti ūkinės ir finansinės veiklos faktinių ir dokumentinių duomenų iškeltai versijai patikrinti. Revizijos dažniausiai skiriamos kvotėjo ar tardytojo, teisėjo ar teismo iniciatyva, tačiau gali būti skiriamos ir kitų proceso dalyvių (prokuroro, gynėjo ir kt.) prašymu.

Tardymo, revizijų ir ekspertinė praktika rodo, kad dažniausiai re-vizijos sskirtinos šiais atvejais:

1) kvotėjas ar tardytojas turi inventorizacijos, perdavimo ir priėmi-mo ar kitokio faktinio patikrinimo aktus, kuriuose užfiksuotas materia-

jais negali atlikti revizijų. Ypač didelių sunkumų turi ekonominė poli-cija ir tardytojai, kai reikia daryti revizijas akcinėse, bendro ir privataus kapitalo jmonėse.

Vadovaujantis TTeisinės sistemos reformos metmenimis bei įgyvendinant Ekonominių nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programą, Uetuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1009 ,,Dėl Revizijų departamento prie Finansų ministerijos jsteigimo“ įsteigtas Revizijų departamentas prie Finansų ministerijos, kuris teismų ir teisėsaugos jstaigų pavedimu atliks visų nuosavybės formų įmonių, jstaigų ir organizacijų bei fizinių asmenų ūkinės ir finansinės veiklos revizijas.1

Teisinės sistemos reformos metmenyse taip pat numatyta mokes-čių inspekcijos pareigūnams suteikti kvotėjo teises, kai jie atlieka pro-cesinius veiksmus (su kai kuriais ribojimais). Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. 1-551 ,,Dėl Uetuvos Respub-likos baudžiamojo, pataisos darbų ir baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“ papildytas BPK 134 str. ir valstybės kontrolės ir mokesčių inspekcijos jstaigos pripažintos kvotos organais pagal savo kompetenciją nnusikaltimų nuosavybei, ekonomikai, finansams ir valstybės tarnybai bylose.2

Atsižvelgiant j tai dabar Valstybės kontrolės departamento ir Vals-tybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai turi vykdyti dvęjopas funkci-jas: 1) atlikti kvotą pagal savo kompetenciją nusikaltimų nuosavybei, ekonomikai, finansams ir valstybės tarnybai bylose ir 2) daryti revizi-jas kvotėjų, tardytojų ir teisėjų pavedimu.

Šiame darbe toliau nagrinėsime tik revizijos darymą teismų ir tei-sėsaugos institucijų pavedimu.

Pagal BPK 2062 str. prireikus byloje skiriami keli vienos specialy-bės revizoriai arba kompleksinė revizija.

Komisijinė (vienos specialybės revizorių) revizija skiriama, kai rei-kia patikrinti kelis objektus, ddidelė revizorių darbo apimtis, būtina da-ryti priešpriešinj dokumentų patikrinimą ir pan.

Kompleksinė revizija skiriama tik tais atvejais, kai skirtingų ekono-mikos, banko, statybos, gamybos, technologijos, prekybos ar kitų mokslo sričių specialistai turi patikrinti tarpusavyje susijusias finansi-nes ir ūkines operacijas, siekdami išaiškinti vieną konkretų ktausimą ir duoti bendrą atsakymą (buhalterinė-finansų ir kredito, statybos-bu-halterinė, prekybinė-buhalterinė ir pan. revizija).

Priėmęs nutarimą skirti reviziją, kvotėjas ar tardytojas pasikviečia asmenį, kuriam pavedama daryti reviziją, arba siunčia nutarimą kon-trolės ar revizijos įstaigai.

BPK nereglamentuoja revizijos darymo valstybės kontrolės ar revizijos institucijose. Todėl skiriant atlikti reviziją valstybės kontrolės ar kitai kontrolės jstaigai ar asmeniui, tardytojas ar kvotėjas privalo supažindinti revizorių su nutarimu skirti reviziją ir jspėti jį dėl atsako-mybės pagal BK 293 str. ir BPK 643 str. Apie tai kvotėjas ar tardytojas turėtų pažymėti nutarime skirti reviziją ir patvirtinti revizoriaus parašu.

Valstybės kontrolės ir revizijos institucijose revizijos daromos va-dovaujantis šių institucijų norminiais dokumentais. BPK nenumatytos revizoriaus teisės ir pareigos, nereglamentuota revizijos darymo tvar-ka. Įstatymas iki galo neapibrėžia asmens, kurio veikla tikrinama, tei-sių. BPK 2062 str. numato šias revizuojamo asmens teises: 1) susipa-žinti su nutarimu skirti reviziją; 2) darant reviziją duoti paaiškinimus;

3) susipažinti su revizijos aktu.

BPK 2062 sfr. suteikia asmeniui, kurio veikla tikrinama, teisę daly-vauti darant reviziją ar duoti paaiškinimus revizoriui dėl jo ttikrinamos ūkinės ir finansinės veiklos. Tačiau jstatyme nenurodyta, kas ir kokiu būdu fiksuoja revizuojamo asmens paaiškinimus. Mūsų nuomone, revizuojamas asmuo gali duoti paaiškinimus žodžiu ir raštu. Žodžiu asmuo gali paaiškinti techninio pobūdžio klausimus (kur yra atitinka-mi dokumentai, kokiuose dokumentuose parodyta tam tikra ūkinė ir finansinė operacija ir pan.). Raštišką paaiškinimą asmuo turėtų pa-teikti aiškindamas atliktų ūkinių ir finansinių operacijų esmę, kokius padarė ūkinės ir finansinės veiklos pažeidimus, apibūdindamas ma-terialinių vertybių ar pinigų trūkumo susidarymo ir slėpimo mechaniz-mą ir paaiškindamas mokesčių nesumokėjimo priežastis ir pan.

Apie tokius faktus revizorius turėtų nedelsdamas pranešti kvotėjui ar tardytojui, kad šie galėtų apklausti asmenj, kurio veikla tikrinama.

Atlikęs reikiamą patikrinimą, revizorius surašo revizijos aktą (BPK 2062 str.). (statymas nenumato revizijos akto struktūros. Mūsų nuomo-ne, revizijos aktą turėtų sudaryti trys dalys: jžanginė, tikrinamoji ir išvados.

Įžanginėje revizijos akto dalyje nurodoma: akto surašymo data ir byla, kurią tiriant daryta revizija; revizijos pagrindas (nutarimas, nutar- tis) ir kvotos ar tardymo institucijos, paskyrusios reviziją, pavadini-mas; įmonės, akcinės bendrovės ir pan., kurioje daryta revizija, pava-dinimas; materialiai atsakingo ar kito asmens, kurio ūkinė ir finansinė veikla tikrinama, vardas, pavardė ir pareigos; revizuojamas laikotar-pis; klausimai (tikrinimo dalykas), kuriuos reikia patikrinti; revizoriui pateikti dokumentai ar objektai; asmenys, dalyvavę darant reviziją;

duomenys apie revizorių (vardas, pavardė, pareigos, išsilavinimas, sspecialybė); revizijos pradžios ir pabaigos data.

Tikrinamojoje revizijos akto dalyje nurodoma, kas tikrinta, kokie dokumentai ir kokiais metodais tikrinti; kokie atlikti faktiniai pat’krini-mai (inventorizacijos ir pan.); koks nustatytas materialinių vertybių ar pinigų trūkumas (perteklius), kokia padaryta turtinė žala (nurodoma konkreti suma ir bendra suma, jų susidarymo laikotarpis, vieta, slėpi-mo ūkinės ir finansinės veiklos dokumentuose būdai); buhalterinės apskaitos pažeidimai, kurie sąlygojo vertybių trūkumą (perteklių) ar kitokios turtinės žalos susidarymą; asmenys, pažeidę ūkinę ir finansi-nę veiklą reglamentuojančius norminius aktus, taip pat asmenys, ku-rių žinioje buvo materialinės vertybės ar pinigai.

Revizijos nustatyti faktai akte grindžiami konkrečių dokumentų duo-menimis, revizijos akto prieduose nurodomi tikrinimo rezultatai. Prie-duose pateikiami duomenys apie materialinių vertybių ar pinigų judė-jimą, remiantis atitinkamais pirminiais ir suvestiniais dokumentais bei tikrinimo medžiaga. Prie revizijos akto privalu pridėti inventorizacijų apyrašus ir kitus revizijos metu surašytus dokumentus.

Šioje revizijos akto dalyje aiškiai, tiksliai ir suprantamai išdėstomi ir įvertinami doMumentinio ir faktinio tikrinimo duomenys. Revizijos aktuose neturi būti teisinių įvertinimų: ,,pasisavino“, ,,pagrobė“, Jšeik-vojo“, ,,nusikalstamas“, ,,neteisėtas“ ir pan., nes tai kvotėjo, tardytojo, teisėjo ar teismo kompetencija.

Revizijos akto išvadose duodami atsakymai i pateiktus revizoriui klausimus. Į kiekvieną klausimą atsakoma arba nurodoma, kodėl ne-galima į jj atsakyti. Atsakymai formuluojami tiksliai ir aiškiai, nurodo-ma, yra ar nėra materialinių vertybių (pinigų) trūkumo ar pertekliaus,

jo suma, laikotarpis, pas kokj asmenj susidarė, kokie apskaitos ar kitokie padaryti pažeidimai sąlygojo jų atsiradimą.

Po atsakymų į klausimus revizijos akte nurodoma, kokie doku-mentai ar jų kopijos, kuriais grindžiami revizoriaus nustatyti faktai, paimami ir pateikiami kvotėjui ar tardytojui. Jeigu dokumento ar jo kopijos negalima paimti, sudaromas tokių dokumentų sąrašas ir nu-rodoma, kur ir kas juos turi.

Revizijos akto pabaigoje nurodoma, kad revizorius įspėtas dėl žinomai melagingo revizijos akto surašymo ir pateikimo pagal BK 293 str. Revizorius pasirašo aktą ir visus revizijos aakto priedus.

Revizijos aktas ir priedai pateikiami kvotėjui ar tardytojui, pasky-rusiam reviziją. Po to su revizijos aktu supažindinamas asmuo, kurio veikla buvo tikrinama (BPK 2062 str.). Šis asmuo gali būti apklausia-mas dėl revizijos nustatytų faktų.

Kvotėjas, tardytojas ar teismas gali apklausti revizijos aktui paaiš-kinti ar papildyti ir revizorių. Revizijos aktas yra savarankiškas įrody-mas (BPK 74 str.) ir įvertintas gali būti naudojamas įrodinėtinoms aplinkybėms nustatyti.

Atsižvelgiant į tai, kad revizijos darymas BPK dar nevisiškai reg-lamentuotas, rengiamame naujame BPK reikėtų detaliau numatyti re-vizijos skyrimo ir ddarymo tvarką, revizoriaus ir asmens, kurio veikla tikrinama, teises ir pareigas.1

Išnagrinėjus specialisto dalyvavimo ir revizijos darymo klausimus bei jų santykį su teismo ekspertize, galima apibrėžti teismo eksperti-zės dalyką, objektus ir metodus.

• – 4. Teismo ekspertizės dalykas

Atskleisti teismo ekspertizės esmę galima ttik išnagrinėjus pagrin-dinius jos pozymius, kurie atspindi eksperto specialių žinių prigimtį ir atskiria vieną ekspertizės rūšį nuo kitos. Tokie požymiai yra eksperti-zės dalykas, objektai ir ekspertinio tyrimo metodai.2

Teismo ekspertizės dalykas yra faktiniai duomenys (faktai, aplin-kybės), nustatomi remiantis specialiomis žiniomis ir ištirta baudžiamo-sios bylos medžiaga. Tai bendras ekspertizės dalyko sąvokos apibrė-žimas. Ekspertizės dalyką įprasta skirstyti į atitinkamos rūšies eksper-tizės dalyką ir konkrečios ekspertizės dalyką.

Kiekviena ekspertizės rūšis turi savo dalyką – nustatyti tiriant by-los medžiagą tam tikrus faktinius duomenis (faktus, aplinkybes). Eks- pertizė skiriama ir daroma, siekiant išaiškinti aplinkybes ir faktus, ku-riuos gali nustatyti tik tam tikros srities ekspertas. Todėl tie faktai (aplinkybės) yra specifiniai jvairioms ekspertizės rūšims. Pavyzdžiui, kriminalistinės ekspertizės dalyką paprastai sudaro asmenų, daiktų, medžiagų, gyvulių identifikavimas pagal jų pėdsakus; tteismo medici-ninės ekspertizės dalykas – žmogaus smurtinės mirties priežasčių nustatymas ir kt., teismo buhalterinės ekspertizės dalykas – materia-linių vertybių ar pinigų trūkumo ar pertekliaus, padarytos turtinės ža-los nustatymas ir pan. Atitinkamos ekspertizės rūšies dalykas nusako jos sprendžiamus uždavinius ir galimybes, tos specialybės ekspertų mokslinę kompetenciją, apibrėžia kiekvienos specialybės eksperto ži-nių ribas, prigimtį ir šaltinį. Pavyzdžiui, ekspertas kriminalistas reika-lingų žinių turi semtis iš kriminalistinės technikos; teismo medikas -iš teismo medicinos ir bazinio mokslo – medicinos; ekspertas auto-technikas – i^ teismo autotechninės eekspertizės bei technikos moks-lų ir pan. Kiekvienos ekspertizės rūšies dalykas apibrėžia jos spren-džiamus uždavinius, kurie priklauso nuo tos ekspertizės rūšies išsi-vystymo lygio.

Konkrečios ekspertizės dalykas yra klausimai, kuriuos sprendžia ekspertas darydamas konkrečią ekspertizę atitinkamoje byloje. Kon-krečios ekspertizės dalykas neturi išeiti už tos ekspertizės rūšies da-lyko ribų. Tai svarbu nustatant konkretaus asmens, kuriam pavedama ekspertizė, galimybę spręsti pateiktus klausimus. Neatsitiktinai kal-bant apie konkrečios ekspertizės dalyką nurodomi klausimai, kuriuos sprendžia atitinkamos specialybės ekspertas. Antra vertus, tirti daik-tinius jrodymus, dokumentus ir pan., duoti klausimus kaltinamajam ir t. t. ekspertas gali tik kai tai liečia ekspertizės dalyką (BPK 89 str.).

Teismo ekspertizės dalyką lemia kvotėjo, tardytojo, teisėjo ar teis-mo klausimai ir ekspertinio tyrimo objektai. Teismo ekspertizės daly-kas yra labai svarbus klasifikuojant ekspertizes pagal rūšis ir apibrė-žiant ekspertų mokslinę kompetenciją. Tačiau būtina atsižvelgti ne tik į ekspertizės dalyką, bet ir į jos objektus. Tai akivaizdžiai matyti iš tokio pavyzdžio. Nustatant šūvio mechanizmą arba tiriant kūno suža-lojimus ir drabužių sugadinimus, trasologinės ir balistinės ekspertizės dalykai gali sutapti su teismo medicininės ekspertizės dalyku. Tačiau šių ekspertizių objektai skirtingi: teismo medicininė ekspertizė tiria žmogaus kūno sužalojimus, kriminalistinės ekspertizės – drabužių, audeklo sugadinimus ir kt.

/ 5. Teismo ekspertizės objektai

Teismo ekspertizės objektai – tai informacijos šaltiniai, kuriuos ištyręs ekspertas gali pažinti ffaktinius duomenis (faktus, aplinkybes), įeinančius į ekspertizės dalyką. Teismo ekspertizės objektai yra bau-džiamojo proceso įstatymų numatyti faktinių duomenų šaltiniai, pridė-ti prie bylos. Tai dažniausiai daiktiniai įrodymai (įvairiausi daiktai, gin-klai, transporto priemonės), dokumentai, pėdsakai ir pan., t. y. įvairūs materialūs daiktai ir kiti informacijos reiškėjai. Vienas iš svarbiausių ekspertinio tyrimo principų yra optimalus objekto visos įrodomosios informacijos panaudojimas. Ekspertizės objektai skirstomi j rūšinius (grupinius) ekspertizės objektus ir konkrečius ekspertizės objektus.1

Rūšiniai (grupiniai) ekspertizės objektai – tai tam tikros klasės, kategorijos daiktai, turintys bendrų požymių. Rūši-niai ekspertizės objektai turi esminę reikšmę klasifikuojant ekspertizes pagal rūšis. Antai teismo balistinės ekspertizės objektai yra šauna-mieji ginklai, šaudmenys arba jų dalys, daiktai, turintys šūvio pėdsa-kų; daktiloskopinės ekspertizės objektai – daiktai, ant kurių yra rankų pėdsakų, ir pan. Kiekviena ekspertizės rūšis turi savo objektus. Tačiau yra ekspertizės rūšių, kurių objektas yra tas pats daiktinis jrodymas. Pavyzdžiui, dokumentas yra rašysenos, autorystės,’techninės doku-mentų, buhalterinės, prekinės ir kt. ekspertizės objektas. Tačiau kiek-viena ekspertizė turi skirtingą, tik jai būdingą ekspertizės objektą ir sprendžiamus uždavinius. Rašysenos ekspertizė nustato asmenį, ra-šiusį dokumentą; autorystės – dokumento teksto autorių; techninė dokumentų ekšpertizė tiria, ar yra dokumente prirašymų bei kitokių pakeitimų; buhalterinė ekspertizė nustato, ar dokumentas atitinka bu-halterinės apskaitos reikalavimus ir pan. Paimkime kitą daiktinj įrody-mą – ddrabužius. Jie gali būti kriminalistinės medžiagų ir gaminių ekspertizės, prekinės, trasologinės, balistinės ekspertizės objektas.

Konkretūs ekspertizės objektai – tam tikri daiktiniai įrodymai, dokumentai, tiriami darant konkrečią ekspertizę. Kiekvienas konkretus ekspertizės objektas yra individualus ir nepakartojamas, jis ^lygoja atitinkamo ekspertinio tyrimo specifiką.

Ekspertizės objektai skirstomi ir pagal jų procesinę formą. Pagal šį požymį ekspertizės objektai yra:

1) daiktai, pridėti prie bylos (jie gali būti daugelio ekspertizių, pavyzdžiui, trasologinės, buhalterinės, prekinės ir kt. objektai);

2) dokumentai kaip įrodymai byloje (jie paprastai būna rašyse-nos, autorystės, techninės dokumentų, ekonominės ir kt. ekspertizių objektai);

3) gyvi asmenys (jie yra teismo medicininės, teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizių objektai);

4) objektai, neturintys atitinkamos procesinės padėties, pavyz-džiui, lavonai, taip pat kiti objektai, procesine tvarka neužfiksuoti by-loje kaip įrodymai (jvykio vieta, pastatas, įrengimai). Suprantama, to-kių objektų pridėti prie bylos negalima, bet nereiškia, kad jie apskritai neturi jokios procesinės reikšmės. Kvotėjas ar tardytojas sudaro eks-pertui galimybę ištirti tokius objektus jų buvimo vietoje;

5) daiktinių įrodymų kopijos, tai yra daiktai, gauti kopijuojant daik-tini įrodymą – originalą (pirštų atspaudai, avalynės pėdsakų atliejos ir pan.);

6) daiktai analogai (daiktinių įrodymų pakaitalai), turintys bendrų požymių su daiktiniu įrodymu ir naudojami vietoje nerasto originalo arba kai jo negalima panaudoti dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, vietoje nerasto peilio – nužudymo įrankio pateikiamas tirti kitas tokios

pat rūšies peilis);

7) pavyzdžiai tyginamąjam tyrimui (eksperimentiniai pavyzdžiai, gauti tam tikrą įvykį atkuriant dirbtinai: iššautų kulkų ir tūtelių, rašyse-nos, mašinraščio ir kiti pavyzdžiai).

6. Teismo ekspertizės metodika

Teismo ekspertizė keliamus uždavinius sprendžia ir ekspertizės objektus tiria tam tikrais metodais.

Teismo ekspertizės dalyko ir objektų specifika sąlygoja ir metodi-kos specifiką. Metodai ir techninės priemonės, naudojamos eksperti-niams tyrimams, transformuojamos iš kitų mokslų atsižvelgiant į kon-į krečios ekspertizės rūšies sprendžiamus uždavinius ir specifinius ob-jektus. Todėl ekspertizės metodai iš esmės skiriasi nuo kitų mokslo metodų. Teismo ekspertizės mmetodai – tai loginių ir (arba) instrumen-tinių operacijų (būdų, priemonių), kuriomis gaunami duomenys, rei-kalingi, kad ekspertas galėtų išspręsti jam pateiktą klausimą, sistemaj

Tyrimo metodai visada yra kryptingi, todėl jie moksle ir praktikojel visuomet siejami su tyrimo objektais ir sprendžiamais uždaviniais. Ir teismo ekspertizei tam tikras metodas naudojamas priklausomai nuo ekspertizės dalyko ir objekto, nors kiekvieną metodą ar techninę prie-monę galima naudoti jvairių rūšių ekspertizėms daryti.

Teismo ekspertizės metodai skirstomi į šias tris grupes: 1) ben-drieji mokslinio pažinimo metodai: analizė, sintezė, dedukcija, induk-cija, aanalogija, apibendrinimas, abstrakcija, hipotezė; 2) empiriniai pažinimo metodai: stebėjimas, aprašymas, palyginimas, eksperimen-tas ir modeliavimas; 3) specialūs tyrimo metodai: matavimo, mikro-skopiniai, fotografiniai, fizikiniai-techniniai, spektriniai, rentgenologiniai, chromatografiniai, elektrocheminiai (fizikiniai-ch^miniai), analitiniai che-miniai (klasikiniai cheminiai), matematiniai, kibernetiniai, elektroninė skaičiavimo technika ir kt.)1 Šių metodų vvisumKsudaro ekspertizės metodiką.

Teismo ekspertizės metodika – tai metodų ir techninių priemonių, naudojamų teismo ekspertizės objektams tirti, siekiant nustatyti fakti-nius duomenis, priklausančius atitinkamos rūšies ekspertizės dalykui, visuma.

Skiriamos bendros ir atskiros ekspertizės metodikos. Bendra eks-pertizės metodika.naudojama visų rūšių ekspertizėms, darant įvairius ekspertinius tyrimus. Pavyzdžiui, kriminalistinės ekspertizės (trasolo-ginės, balistinės ir kt.) turi bendras ekspertizės metodikas, kurias sie-ja sprendžiami uždaviniai, tiriamų objektų požymių bendrumas ir kt. Atskira ekspertizės metodika – tyrimo metodai, naudojami konkrečiai ekspertizei. Pavyzdžiui, darant technines dokumentų ekspertizes yra atskiros dokumentų rekvizitų ir medžiagų tyrimo metodikos. Rengiant konkrečios ekspertizės rūšies metodiką atsižvelgiama i ekspertizės dalyką, sprendžiamus uždavinius, objektus ir metodus.

7. Teismo ekspertizių klasifikavimas

Teismo ekspertizės klasifikuojamos pagal ekspertizės dalyką, ob-jektą ir ekspertizės metodikas, nes šių požymių visuma leidžia skirti vieną ekspertizės rūšį nuo kkitos. Klasifikuojant ekspertizes visada at-sižvelgiama i baudžiamojo proceso jstatymų, kuriuose numatyti eks-pertinės veiklos teisiniai pagrindai, reikalavimas ir tardymo (teismų) bei ekspertinę praktiką. Priklausomai nuo įstatymo reikalavimų, moks-‘JnįųJr praktinių tikslų teismo ekspertizės klasifikuojamos šitaip:

1) pagal mokslo žinių sritį ekspertizės skirstomos j atitinkamas ekspertizių rūšis;

2) pagal naudotų mokslo žinių sričių kiekj jos būna vienarūšės ir kompleksinės;

3) pagal asmenų, kuriems pavesta daryti ekspertizes, skaičių skirstomos j vienasmenes ir komisijines;

4) pagal tyrimų apimtj – pagrindinės ir papildomos;

5) pagal tyrimų eiliškumą – pirminės ir pakartotinės;

6) ppagal ekspertizės objektų skaičių – mažaobjektinės ir daugiaobjektinės.1

Plačiau panagrinėsime teismo ekspertizių rūšis, papildomas ir pa-kartotines, komisijines ir kompleksines ekspertizes.

Teismo ekspertizių r ū š y s. Teismo ekspertizių rūšių kla-sifikacijos pagrindą sudaro tos mokslo žinios (kriminalistikos, medicinos, ekonomikos, technikos ir kt.), kuriomis remdamasis ekspertas duoda išvadą. Pagal ekspertizės dalyko, objektų ir ekspertizės meto-dikos požymius teismo ekspertizės skirstomos į šias rūšis:

1) kriminalistinę ekspertizę, kuri savo ruožtu skirstoma i: rašysenos, autorystės, fonoskopinę, techninę dokumentų, fototechninę, trasologinę, balistinę, portretų, kriminalistinę medžiagų ir gaminių ekspertizę (lako ir dažų, pluoštinių medžiagų, polimerinių medžiagų, naf-tos produktų, stiklo ir stiklo gaminių, metalo ir jo lydinių, dirvožemio, narkotinių ir stipriai veikiančių medžiagų, alkoholinių gėrimų ir kt.), odorologinę;

2) teismo medicininę ekspertizę;

3) teismo psichiatrinę ekspertizę;

4) teismo psichologinę ekspertizę;

5) teismo biologinę ekspertizę, kuri skirstoma j: DNR analizės metodais (žmogaus kraujas, sperma, seilės, šlapimas, plaukai), botaninę ir zoologinę;

6) teismo ekonominę ekspertizę, kuri savo ruožtu skirstoma j:

buhalterinę, finansų ir kredito, darbo ekonomikos;

7) teismo prekinę ekspertizę;

8) inžinerinę-technologinę ekspertizę;

9) inžinerinę transporto ekspertizę, kuri savo ruožtu skirstoma j šias rūšis: autotechninę, techninę vandens transporto, techninę aviacijos, techninę geležinkelio transporto;

10) techninę ekspertizę, kuri skirstoma į: techninę gaisrų, darbų

saugos, techninę statybos;

11) žemės ūkio ekspertizę, kuri skirstoma į: agrotechninę, zoo-

techninę, veterinarinę, agrobiologinę;

12) teismo ekologinę ekspertizę’

8. Papildoma ekspertizė

Kvotėją, tardytoją ar teismą ddominančiais klausimais pirmą kartą daroma atitinkamos rūšies ekspertizė yra pirminė ekspertizė.

Jei kvotėjui, tardytojui ar teismui ekspertizės akte yra neaiškumų, jie turi teisę skirti papildomą ekspertizę. BPK 85 str. nurodyta, kad papildoma ekspertizė skiriama dėl nepakankamo eksperto išvados aiškumo ar išsamumo. Jeigu išvados neaiškumo negalima išaiškinti per eksperto apklausą ir reikia papildomų tyrimų, skiriama papildoma ekspertizė. Eksperto išvada nepilna, jei ekspertui pateikta medžiaga neišsamiai ištirta arba ekspertas neatsakė arba ne visai atsakė į pa-teiktus tardytojo (teismo) klausimus. Papildoma ekspertizė skiriama tik tada, kai reikia papildyti eksperto išvadą, t. y. kai reikia duoti išvadą tais klausimais, kuriuos ekspertas jau tyrė. Tai reiškia, kad ekspertizės aktas tardytojui ar teismui iš esmės nekelia abejonių, bet ekspertas susiaurino tyrimo apimtį, nurodytą tardytojo nutarime ar teismo nutartyje, arba neišsamiai ištyrė pateiktą jam medžiagą (ypač tai liečia rašysenos, techninę dokumentų, buhalterinę ir kt. ekspertizes, kurių didelė tyrimo apimtis). Skirti papildomą ekspertizę gali iškilti reikalas ir tada, kai ekspertas nustato ir ekspertizės akte nurodo turinčias bylai reikšmės aplinkybes, dėl kurių jam nebuvo pateikta klausimų. Jei ekspertizės akte yra neaiškių teiginių, papildoma ekspertizė skiriama tik tada, kai šių teiginių negalima išaiškinti per eksperto apklausą, t. y. kai reikia atlikti papildomus tyrimus.

Taigi papildoma ekspertizė skiriama: 1) eksperto išvadai paaiškinti (kai nnetiksliai suformuluotos eksperto išvados arba jos nekonkrečios);

2) kai reikia spręsti papildomus klausimus dėl eksperto tirtos medžiagos; 3) kai pagal eksperto spręstus klausimus reikia ištirti papildomą ‘medžiagą.

Jeigu ekspertui pateikiama naujų klausimų, j kuriuos norint atsa-kyti medžiaga anksčiau nebuvo tirta, tai, nepaisant to, kad byloje buvo daryta atitinkama ekspertizė, būtina skirti naują ekspertizę. Pa-pildomą ekspertizę daro tas pats arba kitas ekspertas.

9. Pakartotinė ekspertizė

Pakartotinė ekspertizė skiriasi nuo papildomos tuo, kad papildo-ma ekspertizė tiria klausimus, kurie dėl tam tikrų priežasčių nebuvo išspręsti, o pakartotinė ekspertizė – klausimus, j kuriuos jau duotas atsakymas, bet eksperto išvada iš esmės kelia abejonių. BPK 85 str. nurodyta, kad, jeigu tardytojas ar teismas nesutinka su eksperto išva-da dėl jos nepagrįstumo, gali būti skiriama pakartotinė ekspertizė.

Eksperto išvada nepagrjsta, jei kyla abejonių dėl eksperto naudo-tų metodų teisingumo, neišsamiai atliktas tyrimas, eksperto išvados neišplaukia iš atliktų tyrimų rezultatų. Nepagrjsta eksperto išvada iš esmės gali būti teisinga arba neteisinga, o įrodymas yra tik moksliškai pagrįsta ir jtikinama išvada. Todėl, nors ir nebūtų kokių nors duome-nų, keliančių abejonę eksperto išvados teisingumu, nepagrįsta eks-perto išvada, nesiremianti atliktais tyrimais, gali būti pagrindas skirti pakartotinę ekspertizę (pavyzdžiui, jeigu ekspertas balistas neatliko

eksperimentinių šūvių spręsdamas identifikacinio pobūdžio klausimus ir pan.).

Teisinga yra tokia eksperto išvada, kuri atitinka objektyvią tikrovę. Neteisingoje

eksperto išvadoje turėtų būti ir jos pagrindimo trūkumų. Tačiau šiuos trūkumus kartais sunkiau surasti tardytojui ir teismui, vertinantiems ekspertizės aktą. Todėl galimas pagrindas skirti pakar-totinę ekspertizę yra ir keliantis abejonių eksperto išvados teisingu-mas. Eksperto išvada abejotina, jei ji prieštarauja kitiems byloje su-rinktiems įrodymams.

Pakartotinė ekspertizė skiriama ir šiais atvejais: 1) jeigu eksperto išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms; 2) nagrinėjant bylą nustatyta naujų duomenų, kurie gali turėti įtakos eksperto išvadai; 3) jeigu skiriant ir darant ekspertizę padaryta esminių procesinio įstatymo pažeidimų.

Vienus procesinius ppažeidimus galima pašalinti, kitų negalima. Pavyzdžiui, ekspertizę darė suinteresuotas bylos baigtimi ar nekompetentingas asmuo arba ekspertui buvo pateikti falsifikuoti daiktiniai įrodymai. Tokių pažeidimų negalima pašalinti ir todėl eksperto išva-dos negalima laikyti teisinga. Pakartotinę ekspertizę galima skirti, jei ekspertai, darantys komisijinę ar kompleksinę ekspertizę, tarpusavyje nesutaria ir duoda skirtingas išvadas, jei to paties eksperto išvada prieštaringa ir pan.

Skiriant pakartotinę ekspertizę, be klausimų, kuriuos ištyrė pirminė ekspertizė, galima pateikti klausimą dėl pirminės ekspertizės tyrimo rezultatų, gautų panaudojus atitinkamus tyrimo metodus, mokslinio vertinimo ppagrįstumo. Tačiau negalima pateikti ekspertui klausimo dėl pirminės ekspertizės išvados teisingumo, nes šj klausimą turi spręsti tardytojas ar teismas. Jeigu abejonių kelia ekspertizės išvados tik kai kuriais klausimais, nėra reikalo skirti pakartotinės ekspertizės visais anksčiau pateiktais klausimais.

Nebūtina skirti pakartotinės ekspertizės ššiais atvejais: kai byloje yra keli ekspertizės aktai, kurių skirtingos išvados, duotos ne vienu metu, arba skiriasi ekspertų, dariusių vieną ekspertizę, išvados, kai pripažįstama, kad viena iš šių išvadų yra teisinga. Tada kaltinamojoje išvadoje, nuosprendyje, nutartyje nurodoma, kodėl vieno eksperto išvada laikoma teisinga ir kodėl nesutinkama su kito eksperto išvada.

Nesutinkant su eksperto išvada ne visada būtina skirti pakarto-tinę ekspertizę. Reikia ateižvelgti į byloje esamus.įrodymus, liečian-čius aplinkybes, kurios yra ekspertizės tyrimo dalykas, taip pat i prak-tines galimybes daryti pakartotinę ekspertizę (pavyzdžiui, jei prarasti ar iš esmės pakitę daiktiniai įrodymai, nėra galimybės daryti eksper-

tiZę).

Pakartotinę ekspertizę atlieka kitas ar kiti ekspertai. 10. Komisijinė ekspertizė

Pagal BPK 87 str. tardytojas ar teismas prireikus gali skirti daryti ekspertizę kelis ekspertus. Kai tyrimams atlikti reikia kelių vienos sspe-cialybės ekspertų, skiriama atitinkama komisijinė ekspertizė. Ši eks-pertizė skiriama, kai tai pačiai mediiagai tirti ir klausimui spręsti reikia atlikti sudėtingus tyrimus.

Paprastai komisijinė ekspertizė skiriama, kai būtina daryti pakar-totinę ekspertizę arba bytoje yra keli ekspertizės aktai, kurių išvados skirtingos. Dažnai atiiekamos komisijinės teismo psichiatrinės, taip Pat pakartotinės teismo medicininės ekspertizės. Iš kriminalistinių eks-

9. Pakartotinė ekspertizė

eksperimentinių šūvių spręsdamas identifikacinio pobūdžio klausimus ir pan.).

Teisinga yra tokia eksperto išvada, kuri atitinka objektyvią tikrovę. Neteisingoje eksperto išvadoje turėtų būti ir jos pagrindimo trūkumų. Tačiau šiuos trūkumus kartais sunkiau surasti tardytojui ir teismui, vertinantiems ekspertizės aktą. Todėl galimas pagrindas skirti pakar-totinę ekspertizę yra ir keliantis abejonių eksperto išvados teisingu-mas. Eksperto išvada abejotina, jei ji prieštarauja kitiems byloje su-rinktiems įrodymams.

Pakartotinė ekspertizė skiriama ir šiais atvejais: 1) jeigu eksperto išvados prieštarauja faktinėms bbylos aplinkybėms; 2) nagrinėjant bylą nustatyta naujų duomenų, kurie gali turėti įtakos eksperto išvadai; 3) jeigu skiriant ir darant ekspertizę padaryta esminių procesinio įstaty-mo pažeidimų.

Vienus procesinius pažeidimus galima pašalinti, kitų negalima. Pavyzdžiui, ekspertizę darė suinteresuotas bylos baigtimi ar nekom-petentingas asmuo arba ekspertui buvo pateikti falsifikuoti daiktiniai įrodymai. Tokių pažeidimų negalima pašalinti ir todėl eksperto išva-dos negalima laikyti teisinga. Pakartotinę ekspertizę galima skirti, jei ekspertai, darantys komisijinę ar kompleksinę ekspertizę, tarpusavyje nesutaria ir duoda skirtingas išvadas, jei to paties eksperto išvada prieštaringa ir pan.

Skiriant pakartotinę ekspertizę, be klausimų, kuriuos ištyrė pirmi-nė ekspertizė, galima pateikti klausimą dėl pirminės ekspertizės tyri-mo rezultatų, gautų panaudojus atitinkamus tyrimo metodus, moks-linio vertinimo pagrįstumo. Tačiau negalima pateikti ekspertui klausi-mo dėl pirminės ekspertizės išvados teisingumo, nes šj klausimą turi spręsti tardytojas ar teismas. Jeigu abejonių kelia ekspertizės išvados tik kai kuriais klausimais, nėra reikalo skirti pakartotinės ekspertizės visais anksčiau pateiktais klausimais.

Nebūtina skirti pakartotinės ekspertizės šiais atvejais: kai byloje yra keli ekspertizės aktai, kurių skirtingos išvados, duotos ne vienu metu, arba skiriasi ekspertų, dariusių vieną ekspertizę, išvados, kai pripažįstama, kad viena iš šių išvadų yra teisinga. Tada kaltinamojoje išvadoje, nuosprendyje, nutartyje nurodoma, kodėl vieno eksperto išvada laikoma teisinga ir kodėl nesutinkama su kito eksperto išvada.

Nesutinkant su eksperto išvada ne vvisada būtina skirti pakarto-tinę ekspertizę. Reikia ateižvelgti į byloje esamus.įrodymus, liečian-čius aplinkybes, kurios yra ekspertizės tyrimo dalykas, taip pat i prak-tines galimybes daryti pakartotinę ekspertizę (pavyzdžiui, jei prarasti ar iš esmės pakitę daiktiniai įrodymai, nėra galimybės daryti eksper-

tiZę).

Pakartotinę ekspertizę atlieka kitas ar kiti ekspertai. 10. Komisijinė ekspertizė

Pagal BPK 87 str. tardytojas ar teismas prireikus gali skirti daryti ekspertizę kelis ekspertus. Kai tyrimams atlikti reikia kelių vienos spe-cialybės ekspertų, skiriama atitinkama komisijinė ekspertizė. Ši eks-pertizė skiriama, kai tai pačiai mediiagai tirti ir klausimui spręsti reikia atlikti sudėtingus tyrimus.

pertizių dažniausiai skiriamos komisijinės rašysenos ekspertizės, ypač kai reikia tirti trumpus jrašus, parašus ir skaičius bylose, kur labai svarbią jrodomąją reikšmę turi ekspertizės aktas. Neretai afliekamos komisijinės autotechninės ekspertizės, ypač kai reikia išaiškinti auto-įvykio mechanizmą, ir techninės gaisrų ekspertizės – kai reikia nusta-tyti gaisro židinį, ir kt.

Jeigu tardytojo nutarime ar teismo nutartyje nurodyta, kad eks-pertizė pavedama ekspertų komisijai, ekspertizės įstaigos vadovas turi skirti kelis vienos specialybės ekspertus komisijinei ekspertizei daryti. Ekspertizės jstaigos vadovas ir savo iniciatyva gali skirti komi-sijinę ekspertizę, jei reikia atlikti

sudėtingus tyrimus.

Vienas iš atliekančių komisijinę ekspertizę ekspertų skiriamas eks-pertų grupės vadovu. Jis koordinuoja ekspertų komisijos darbą, ren-gia ekspertinių tyrimų planą, vadovauja ekspertų pasitarimui, konfro-liuoja ekspertinių tyrimų atlikimo terminus. Ekspertų grupės vadovas neturi prerogatyvos, palyginti su kitais ekspertais. Jeigu visi ekspertai prieina bendrą išvadą, tyrimo rezultatai išdėstomi viename eksperti-zės akte; esant nesutarimų, kiekvienas surašo atskirą ekspertizės ak-tą, nurodo motyvus ir formuluoja savo išvadą.

11. Kompleksinė ekspertizė

j Tardymo ir teismų praktika rodo, kad dažnai kyla klausimų, kurių ;

negali išspręsti vienos specialybės ekspertas ar eekspertų komisija. Tokiais atvejais ekspertizę atlikti reikia skirti įvairių sričių ekspertus, i t. y. kompleksinę ekspertizę, BPK konkrečiai nenumato galimybės skirti kompleksinę ekspertizę, nors 87 str. nurodyta, kad prireikus byloje gali būti skiriami keli ekspertai. Kompleksinės ekspertizės daž-nai atliekamos tiriant autojvykių, nužudymų ir kitų nusikaltimų bylas. Pavyzdžiui, tiriant autoįvykį, dažnai reikia nustatyti jo aplinkybes, ku-rios neatskiriamai susijusios su transporto priemonės judėjimu bei jos paliktais pėdsakais ir su žmogaus kūno sužalojimais. Jeigu reikia nustatyti autojvykio, kurio metu žuvo žmogus ar jam bbuvo padaryti kūno sužalojimai, mechanizmą arba nukentėjusiojo iškritimo iš trans-porto priemonės mechanizmą, skiriama teismo medicininė, trasologi-nė transporto ir autotechninė ekspertizė. Tokiu atveju ekspertizę df trys ekspertai: autotechnikas, kriminalistas trasologas ir teismo mf kas. Neretai daromos teismo medicininės ir trasologinės ekspertizės(nustatyti ppjaunamąjį duriamąjį įrankį, kuriuo buvo padaryti žmogaus kūno sužalojimai ir jo drabužių sugadinimai, išaiškinti, ar konkretus asmuo avėjo rastais įvykio vietoje batais; teismo balistinės ir medici-ninės ekspertizės daromos sužaloto (žuvusio) ir šovusio asmens pa-dėčiai šūvio metu nustatyti ir kt. Dažnai kompleksinės ekspertizės daromos, kai reikia tirti tą patj objektą kelių sričių specialistams, pa-vyzdžiui, chemikams ir trasologams, balistams ir kt.

Kompleksinei ekspertizei būdingi šie požymiai: 1) kelių sričių eks-pertai sprendžia tą patj klausimą; 2) kelįų sričių ekspertai atlieka ben-drus tyrimus; 3) kelių sričių ekspertai duoda bendrą išvadą.

Taigi kompleksinė ekspertizė yra asmens, daiktinių įrodymų, do-kumentų, įvykio situacijos tyrimas, kai tiems patiems objektams tirti ir klausimams spręsti reikia kelių specialių mokslo sričių žinių, kurių pagrindu apibendrinami ir įvertinami tyrimo rezultatai ir duodama ben-dra išvada. KKompleksinės ekspertizės tvarka tokia pati kaip ir komi-sijinės ekspertizės. Kompleksinių tyrimų rezultatai surašomi bendra-me ekspertizės akte. Jame nurodoma, kokius konkrečiai tyrimus at-liko kiekvienas ekspertas, kokius faktus jis asmeniškai nustatė ir kokią priėjo išvadą. Kiekvienas ekspertas turi teisę pasirašyti bendrą aktą arba tą dalj, kuri apibūdina jo atliktų tyrimų eigą ir rezultatus. Eksper-tizės akte taip pat nurodoma, jog galutinė išvada grindžiama kitų ekspertų nustatytais faktais.

II. PROCESINIAI IR TAKTINIAI TEISMO EKSPERTIZĖS SKYRIMO IR DARYMO PAGRINDAI

.-‘

1. Teismo ekspertizės taktikos sąvoka

Teismo ekspertizė – tai ssavarankiškas procesinis veiksmas, kurio tikslas – gauti ekspertizės aktą kaip įrodymą baudžiamojoje byloje. Teismo ekspertizė – sudėtingas ir ilgai trunkąs procesinis veiksmas, apimantis ekspertizei reikalingos medžiagos parengimą ekspertizės skyrimo momento parinkimą ir ekspertizės skyrimo bei darymo pro-cesinj jforminimą ir jos atlikimą. Todėl yra parengta teismo eksperti-zės taktika, kuri užtikrina efektyvų ekspertizių naudojimą nustatyti fak-tinius duomenis baudžiamosiose bylose.1

Teismo ekspertizės taktika – tai kriminalistikos parengtų remiantis procesiniu jstatymu bei tardymo, teismo ir ekspertizės praktika ben-drų ir specialių mokslinių rekomendacijų, priemonių ir būdų sistema, taikoma baudžiamojo proceso jstatymo nustatyta tvarka rengiant, ski-riant, darant, įvertinant ir naudojant ekspertizes [rodymams gauti bau-džiamosiose bylose.

Teismo ekspertizės taktika užtikrina ekspertizės atlikimo teisėtu-mą, pagrįstumą, efektyvumą, ekonomiškumą ir planingumą. Teismo ekspertizės taktikos rekomendacijos, būdai ir priemonės turi atitikti šiuos reikalavimus:

1. Teismo ekspertizės taktikos būdai ir priemonės turi atitikti pro-cesinius jstatymus, reglamentuojančius ekspertizių atlikimą. Baudžia-mojo proceso specifika sąlygoja ir teismo ekspertizės taktiką. BPK reglamentuoja tardymo (teismo) veiksmus rengiant ir skiriant eksper-tizes.

2. Teismo ekspertizės taktika turi vadovautis tuo, kad ekspertizės negalima pakeisti kitu tardymo (teismo) veiksmu arba kitais įrody-mais, kad iškilusius tiriant ir nagrinėjant bylą klausimus galima išaiš-kinti tik atlikus specialų tyrimą.

3. Teismo ekspertizės taktikos būdai ir rekomendacijos turi atitikti konkrečios ekspertizės dalyką ir jos sprendžiamus uždavinius, nes tik juos žinodamas kvotejas, ttardytojas, teisėjas ar teismas gali nustatyti reikiamą medžiagos apimtj, suformuluoti ekspertui užduotį ir jai iš-spręsti parinkti ekspertą ar ekspertizės įstaigą, įvertinti bei panaudoti ekspertizės aktą kaip įrodymą.

4. Teismo ekspertizės taktika turi racionaliai panaudoti ekspertizės galimybes: ekspertui pateikiami spręsti tik tokie klausimai, kurie būtini tiriamo nusikaltimo ir nagrinėjamos bylos aplinkybėms nustatyti.

5. Teismo ekspertizės taktika – parengti ir pateikti ekspertui išsa-mią medžiagą. Šts reikalavimas apima sistemą bendrų ir specialių taktinių būdų ir rekomendacijų, kurios užtikrina visos tiriamosios bei lyginamosios medžiagos ir išsamios informacijos apie medžiagos at-siradimo bei gavimo sąlygas pateikimą ekspertui.

6. Teismo ekspertizės taktika turi užtikrinti ekspertizės skyrimą laiku, nes nuo tinkamo ekspertizės skyrimo momento labai dažnai priklauso ekspertizės efektyvumas.

7. Teismo ekspertizės taktika turi užtikrinti ekspertizės akto įrodo-mąją reikšmę. Tardytojas (teismas) turi numatyti visus tardymo veiks-mus, susijusius su pasirengimu ekspertizei, ekspertizės skyrimu ir ekspertizės akto panaudojimu. ;

8. Teismo ekspertizės taktikos būdai ir rekomendacijos turi užtik-rinti, kad ekspertizės būtų tinkamai organizuotos.

Taktiniai teismo ekspertizės organizavimo būdai yra šie:

1) racionalus skiriamos konkrečios ekspertizės tyrimo apimties nustatymas; 2) tinkamas medžiagos ekspertizei (lyginamosios me-džiagos ir kt.) rengimas; 3) racionalus kelių rūšių ekspertizių, skiriamų tiems patiems objektams tirti, eiliškumo nustatymas; 4) tarpžinybinių (kelių ekspertizės jstaigų) kompleksinių ekspertizių organizavimas (me-dicininės-kriminalistinės, medicininės-autotechninės ir kfc); 5) operaty-vus papildomos medžiagos (lyginamosios medžiagos iir kt.) pateiki-mas ekspertizės metu; 6) ekspertizės objektų, kurie yra ne eksperti-zės įstaigoje, apžiūros organizavimas.1

Ekspertizės darymas, kaip ir kiti procesiniai veiksmai, yra planuo-jamas. Ekspertizė – daugiaetapis procesinis veiksmas, kurio pradžia laikytinas tardytojo ar teisėjo taktinis sprendimas, jog būtinai reikia ekspertų specialių žinių jrodinėtiniems bylos faktams nustatyti. Toks tardytojo sprendimas formuojasi jau darant įvykio vietos apžiūrą ar stliekant kitus pirminius ar neatidėliotinus tardymo veiksmus (krata, Poėmį ir kt). Suradus daiktinių įrodymų ir užfiksavus pėdsakus, tar-

dytojui iškyla reikalas juos ištirti ir dėl to skirti ekspertizę. Todėl tardy-tojas jau pirminėje tardymo stadijoje, pripažinęs esant reikalinga da-ryti ekspertizę, pradeda ją planuoti. Bylos tyrimo plane numatoma:

1) kokius surinktus daiktinius jrodymus ar dokumentus turi ištirti eks-pertizė; 2) kokios rūšies ekspertizė skirtina; 3) kam pavesti eksperti-zę; 4) į kokius klausimus turi atsakyti ekspertas; 5) kokią medžiagą reikia surinkti ir pateikti ekspertui. Visada plane nurodoma, kokias versijas ir nustatytinas bylos aplinkybes numatoma patikrinti pade-dant ekspertizei.

Išnagrinėjus ekspertizės taktikai keliamus reikalavimus, galima su-formuluoti ekspertizės taktikos elementus. Teismo ekspertizės takti-kos elementai yra šie: 1) pagrindo skirti ekspertizę nustatymas; 2) ekš-pertizės skyrimo momento parinkimas; 3) medžiagos ekspertizei ren-gimas; 4) klausimų ekspertui paruošimas; 5) ekspertizės jstaigos ar eksperto parinkimas; 6) ekspertizės paskyrimo įforminimas; 7) kvotė’ jo, tardytojo, teisėjo ir ekspertizės jstaigos vadovo tinkamų

santykių užtikrinimas; 8) kvotėjo, tardytojo, teisėjo ir eksperto tinkamų tarpusa-vio santykių užtikrinimas; 9) ekspertizės akto vertinimo formos ir me-todai; 10) ekspertizės akto panaudojimas tiriant nusikaltimus ir nag-rinėjant bylas.1

Panagrinėsime ekspertizės skyrimo ir darymo taktikos klausimus per parengtinį tardymą.

2. Pagrindas skirti ekspertizę

Kvotėjas, tardytojas, teisėjas ar teismas skiria ekspertizę, kai bū-tina ištirti daiktinius jrodymus, pėdsakus, dokumentus ir kt. objektus taikant specialias žinias naujiems faktams byloje nustatyti. (statymo (BPK 85 str.) nurodyta, kad ekspertizė yra skiriama, kai bylą tiriant ar teisme nagrinėjant reikalingos mokslinės, ttechninės ir kitos specialios žinios. jstatymo (BPK 86 str.) numatyti du atvejai, kada būtina daryti ekspertizę:

1) mirties priežastims nustatyti;

2) kaltinamojo psichinei būklei nustatyti tais atvejais, kai kvotėjui, tardytojui, prokurorui ar teismui kyla abejonių dėl kaltinamojo pakal-tinamumo ar jo galėjimo bylos proceso metu suprasti savo veiksmų esmę ar valdyti juos.

Tardymo ir teismų praktika rodo, kad dažnai prireikia būtinai skirti ekspertizes ir kitais atvejais, kaip antai: tiriant ar teisme nagrinėjant pinigų, vertybinių popierių, dokumentų klastojimo bylas, taip pat au-toavarijų, gaisrų bylas – ttechninei jų priežasčiai nustatyti. Paprastai ginklas tiriamas, jeigu jis yra daiktinis įrodymas byloje. Tais atvejais, kai įstatymo nenumatyta būtinai daryti ekspertizę, daryti ją ar ne, sprendžia kvotėjas, tardytojas, teisėjas ar teismas, atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytinas aplinkybes. Pagrindas skirti ekspertizę yyra procesinis (teisinis) ir faktinis. Procesinis ekspertizės pagrindasr -tai įstatymo normos, numatančios ekspertizės skyrimo galimybę, są-lygas ir tvarką. Faktinis pagrindas skirti ekspertizę – byloje įrodinėti-nas aplinkybes galima nustatyti tik naudojantis mokslo, technikos ar kitomis specialiomis žiniomis. Įstatyme nėra ,,specialių žinių" sąvokos apibrėžimo. Tačiau literatūroje ir praktikoje specialiomis suprantamos žinios, įgytos asmens, turinčio specialų profesinį pasirengimą ir rei-kalingų įgūdžių.1 Specialiomis nelaikomos visiems suprantamos ži-nios ir teisinės žinios. Todėl nėra pagrindo skirti ekspertizę, kai reikia spręsti teisinius klausimus.

Įstatymo suformuluotas bendras pagrindas skirti ekspertizę turi du esminius elementus: 1) kai būtina nustatyti konkrečias aplinkybes, kurias reikia įrodyti tiriant ir nagrinėjant bylas; 2)*kai šioms aplinky-bėms nustatyti reikia specialių žinių. Todėl kyla klausimas, ar galima pakeisti ekspertizę kitais procesiniais veiksmais ar kitais įrodymais. Dažnai tvirtinama, kkad, jeigu tam tikrą faktą galima nustatyti kitais įrodymais, sakysime, liudytojo parodymais, tai nereikia skirti eksper-tizės (pavyzdžiui, tyčinio sunkaus kūno sužalojimo byloje nereikia skirti trasologinės ekspertizės, siekiant nustatyti, ar nukentėjusiojo dra-bužiai sugadinti peiliu, paimtu iš kaltinamojo, jeigu šią aplinkybę pa-tvirtina kelių liudytojų parodymai). Dažnai sprendžiant, ar būtina eks-pertizė, reikalaujama vadovautis tikslingumu. Ekspertizę būtina skirti visada, kai iškilusiems klausimams spręsti reikia specialių žinių, jos pakeisti kitomis įrodinėjimo priemonėmis negalima. Pavyzdžiui, būti-na skirti balistinę ekspertizę, kai reikia identifikuoti ginklą pagal iššau-tas kulkas. BBalistinės ekspertizės būtinumą tokiu atveju lemia daikti-niuose įrodymuose ir nusikaltimo pėdsakuose užkoduota įrodomoji ‘nformacija, kuriai dešifruoti nepakanka tardytojo, teisėjo turimų žinių.

Nors tardytojas, teisėjas ir turėtų atitinkamų specialių žinių, jis negali daryti tyrimo, nes toks tyrimas nėra įrodymas. Sprendžiant, ar tikslin-ga daryti ekspertizę, vadovaujamasi šiais reikalavimais: 1) kokiąturės reikšmę bylai tos aplinkybės, kurias gali nustatyti ekspertizė; 2) ar iškilusius klausimus gali išspręsti atitinkamos rūšies ekspertizė (pa-vyzdžiui, negalima nustatyti trasų atsiradimo laiko); 3) iškilusiais klau-simais reikia eksperto išvados. Negalima atsisakyti daryti ekspertizės ir kitais būdais nustatyti tokių bylos aplinkybių, kurioms išaiškinti rei-kalinga ekspertizė.

Skirtingi dalykai – pagrindas skirti ekspertizę ir vada. Vados skirti ekspertizę yra šios: 1) tardytojo (teismo) nuožiūra; 2) kaltinamojo ar kitų proceso dalyvių prašymas; 3) prokuroro nurodymas skirti eksper- tizę; 4) bylą nagrinėjusio teismo nurodymas daryti ekspertizę. |

Naujame BPK reikėtų numatyti, kad ekspertizė gali būti skiriama ne tik kvotėjo, tardytojo, teisėjo iniciatyva, bet ir prokuroro, gynėjo, kaltinamojo ir kitų proceso dalyvių prašymu.

Pagrindas skirti ekspertizę yra tada: 1) kai tiriant bylą iškyla klau-simų, kuriems spręsti reikia specialių žinių; 2) kai šie klausimai byloje gali turėti jrodomąją reikšmę tik atlikus specialų jų tyrimą; 3) kai šių klausimų negalima išspręsti pakviečiant specialistą dalyvauti procesi-niame veiksme; 4) kai šiuos klausimus išspręsti gali atitinkamos rū-šies eekspertizė; 5) kai iškilusiais specialiais klausimais reikia eksperto išvados. Todėl pagrindas skirti ekspertizę yra kvotėjo, tardytojo, teisė-jo ar teismo nuostata, kad susidariusioje situacijoje būtina spręsti klausimą taikant specialias žinias ir tyrimus ekspertizės forma bei gauti ekspertizės aktą.

3. Ekspertizės skyrimo momento parinkimas l

Ekspertizės skyrimo momento parinkimas turi didelę taktinę reikš-mę tiriant nusikaltimus, nes nuo jo priklauso ne tik bylos tyrimo už-;

baigimas nustatytu laiku, bet dažnai ir išsamus jrodinėtinų aplinkybių nustatymas. Todėl labai svarbu parinkti tinkamą momentą ekspertizet skirti. Tai priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Negalima atidėlio-‘ ti skirti ekspertizės, kai reikia tirti lavonus, greitai gendančius daikti-nius įrodymus, pavyzdžiui, naftos produktus, maisto produktus ir pan Net mikrodalelių ekspertizę reikia skirti kaip galima greičiau, nes j dėl jvairių priežasčių vėliau negalima tirti arba jos dingsta.

BPK (85 str.) tik bendrais bruožais nusako ekspertizės skyrimo rnomentą: ekspertizė skiriama, kai bylą tiriant ar teisme nagrinėjant reikia specialių žinių. Todėl ekspertizės skyrimo momentą parenka kvotėjas, tardytojas priklausomai nuo situacijos, taktinių sumetimų, ekspertize nustatytinų aplinkybių reikšmės bylai. Dabar ekspertizė ga-li būti skiriama ir iki baudžiamosios bylos iškėlimo (BPK 207 str). Ekspertizę skirti tikslinga, kai jai daryti yra visa reikalinga medžiaga ir sprendžiant iš dokumentų, daiktinių įrodymų informatyvumo galima atsakyti į kvotėją, tardytoją dominančius klausimus. Ekspertizės ne-reikia nukelti į ttardymo pabaigą, nes tai užvilkintų bylos tyrimą ir būtų prarasta galimybė padaryti ekspertizę.

Parenkant ekspertizės skyrimo momentą reikia atsižvelgti į šiuos veiksnius: 1) ekspertinio tyrimo objektų būklę (jie gali sugesti, prarasti tam tikras savybes ir pan.); 2) reikalingą surinkti ekspertizei lyginamą-ją medžiagą Geigu reikia paimti, sakysime, rašysenos, žemės, dažų ir pan. pavyzdžių, surinkti dokumentus iš atitinkamų organizacijų ir kt.);

3) reikalingus atiikti ekspertinius tyrimus ir taikytinus tyrimo metodus (pavyzdžiui, drabužius reikia tirti teismo medikams, biologams, po to kriminalistams – drabužių audinio pluoštą metalizaciją ir pan.); 4) ekspertizės darymo vietą ir medžiagos pristatymo į ekspertizės įstaigą sąlygas (pavyzdžiui, negalima paimti tiriamojo objekto, sudaužytas automobilis, motociklas); 5) bylos aplinkybių specifiką ir eksperto spręstinų klausimų pobūdį (pavyzdžiui, jei rasti pirštų atspaudai ant stiklinės nusikaltimo padarymo vietoje ir yra įtariamas nužudęs as-muo, reikia neatidėliotinai skirti daktiloskopinę ekspertizę ir pan.).

Atsižvelgiant į čia nurodytus veiksnius galima tinkamai parinkti ekspertizės skyrimo momentą konkrečioje byloje. Tinkamas eksperti-zės skyrimo momento parinkimas priklauso nuo konkrečios situaci-jos, kaip antai: 1) nuo to, kokias versijas reikia patikrinti; 2) ar surinkta medžiaga ekspertizei; 3) nuo įvairių rūšių ekspertizių darymo eilišku-mo; 4) bendrų bylos tyrimo terminų; 5) eksperfzės termino. Tinka-miausias momentas skirti ekspertizę, kai tik paaiškėja, kad byloje nustatytiniems faktams reikia specialių žinių ir ekspertizei yra

surinkta visa medžiaga.

Pradiniu tardymo etapu yra skiriamos teismo medicininės eksper-^zės mirties priežasties ar kūno sužalojimų laipsniui nustatyti, traso-^Oinės, balistinės (nustatyti, iš kokio ginklo šauta tūtelė rasta jvykio ^etoje), gaisrų, maisto produktų, naftos produktų, lako dažų, pluoštų