kriminologija

KRIMINOLOGIJA

Kriminologijos dalykas, sistema.

Tarptautinių žodžių žodyne  apibrėžiama kaip mokslas tiriantis nusikalstamumą, jo priežastis, rengiantis nusikalstamumo išvengimo priemones.

Qrimen (kd)  nusikaltimas, logos (graik)  mokymas. Taigi, verčiant pažodžiui,  yra mokymas apie nusikalstamumą. Pavadinimą  pirmąkart pavartojo kriminologas. Tačiau  uždavinys  žymiai sudėtingesnius reiškinius, nei atskiras nusikaltimas, t.y. nusikalstamumą, todėl ji nesidubliuoja su BT mokslu.

Kaip ir kiekvienas mokslas,  atsirado, kai atsirado tam tinkamos sąlygos, poreikis, I taip pat idėjos savarankiško  mokslo pradžiai. 1885 m. R.Garafalo iišleista monografija “Kriminologija”. Jos paantraštė “Nusikalstamumo prigimtis ir bausmės teorija”. Ją sudaro 3 skyriai: “Nusikaltimas”, “Nusikaltėlis” “Represija”.

 mokslo pagrindą sudaro įvairūs mokslai, įvairūs požiūriai, susiję su nusikaltimais,  turėjo įtakos ir graikų filosofija, ir romėnų teisės filosofija; BT filosofija suskilo atskirai į antropologija.

 ir šiandien yra besivystantis mokslas, turintis daugybę skirtingų požiūrių, minčių į tą patį reiškinį.

Ir šiandien nėra pastovios, vieningos  sampratos. Paprasčiausias  apibūdinimas:

Kriminologija – tai mokslas apie nusikalstamumą ir su juo susijusius reiškinius.

Tačiau skirtingų šalių mokslininkai įįvairiai, nevienodai apibrėžia .

Encyclopedia Britanica pateikiamas toks  apibrėžimas:  tai mokslinis nusikalstamo elgesio tyrimas.

Lietuvoje (senas apibr.)

A.Čepas:  – mokslas tiriantis nuskalstamumą, jo priežastis, nusikaltėlio asmenybę ir nusikaltimo prevencijos priemones.

V.Justickis:  – šiuolaikinis mokslas, tyrinėjantis nusikalstamumą ir visuomenės reakciją įį jį.Taigi, remiantis šia sąvoka,  tiria ne tik nusikalstamumą, liečia patį kriminalijos procesą šį reiškinį kaipo tokį. Jis priartina kriminalijos objektus ir derinantį elgesį bei kriminalizacijos procesus.

Kaizeris:  – senumo žinių apie nusikaltimą , t. pažeidėją, negatyvią elgesio aplinką ir tokio nusikalstamo elgesio kontrolę.

Sneideris:  – savarankiškas, integruojantis mokslas, turintis savo istoriją ir originalius tyrimo metodus.

Rusijoje vyrauja tradicinė kriminologija. Pažymėtina, kad sovietinio laikotarpio pradžioje  apskritai buvo laikoma netinkamu mokslu, buržuaziniu mokslu, todėl jos raida buvo sustojusi. Viešpatavo ideologinė struktūra, pagal kurią nusikalstamumas buvo svatimas tarybinei valdžiai, ir turėjo išnykti; dingus buržuazinės v-nės atitinkamai. Tačiau vėliau  ėmė vystytis ir čia.  čia išsivystė savo filosofiniu lygmeniu, bandymu pažvelgti per filosofinę prismę. Be abejo, jai darė įtaką maksistinė ffilosofija. Pagrindiniai  mokslo atstovai – N.Kuznecova, V.Kudriavcevas.

N.Kuznecovos pateikta  ir nusikalstamumo samprata buvo įpareigojanti: Pagal ją,  – tai socialinis teisinis mokslas, kuris tiria nusikalstamumą, nusikaltėlio asmenybę, nusikalstamumo priežastis ir sąlygas, jo prevencijos būdus ir priemones.

P.Dolgova:  – mokslas apie dėsningumus. Jo specifinis dalykas – būtent dėsningumai, neišmanančiose saviraiškose, nusikalstamumo priežastingumo dėterminizacija , šio reiškinio skirtimumas dėl nuolatinio orientacinio poveikio. Taigi, ji turi savitą požiūrį.

Apibendrinant matyti, kad visi skirtingai suteikia dėl to, kad  yra mokslas.

Diskusija kyla dėl tto, ar tai – tarpdalykinis, ar bendrateorinis mokslas (Kudrevcevas).

Pagal Kuznecovą – tarpdisciplininis, pagal Kudrevcovą – bendrateorinis mokslas. Daugelis teoretikų sako, kad – socialoginis-teisinis mokslas.

Reikia pripažinti, kad  reikalauja daugelio teorinių mokslų žinių, todėl jos pagrindą sudaro integruojantis, tarpdirsciplininis mokslas.

 reimiasi ir tenka ir įst. idėjos sritimi, todėl daugelis teigia, kad  pagrindas yra įstatymų laidyba, apsprendžianti krim-jos ir dekremi-jos procesus.

Kriminalija tiria nusikalstamumą ir su juo susijusius socialinės patologijos reiškinius, bei jų pašalinimo priežastis; formuoja bendrąją teoriją apie nusikaltimus ir nusikalstamumo apskritai prevencijos metodus.

Esmingiausią reikšmę  turi namų sistema, kuri įtvirtina bendrąją ir individualiąją prevenciją.

Kriminalija tiria nusikalstamumą konkrečiomis . ir laiko sąlygomis Į nusikalstamumą žvelgia, kaip į specifinį socialinį reiškinį, kuris skiriasi nuo kitų teigiamų socialinių reiškinių – alkoholizmo,narkomanijos, prostitucijos. Tačiau pripažįsta ir t.t. ryšį tarp jų.

Kriminalija dar palyginti jaunas mokslas, todėl jai dar trūksta svarbių žinių apie nusikaltėlio asmenybę, apie nusikalstamumą, jo kilmę, nusikalstamumo priežastis ir t.t. Nors buvo daug bandymų per visą žmonijos istoriją nusikaltimų, nepavyko sukurti sistemingos teorijos ( priemonių) neduodančios, kaip išvengti nusikalstamumo.

Kriminalijos samprata atspindi ir jos tyrimo dalyką. Vieningo požiūrio į  tyrimo dalyką dar nėra.

Antropologijos atstovai pripažinimo dalyku pasirinko patį žmogų kaipo tokį.

Tuo tarpu teorinės  atstovai teigia, kad pakanka analizuoti tik socialinius mmomentus (ekonominius, demografinius ir kt.), kurie sąlygoja nusikalstamumą, ir tuo galima daryti jam poveikį.

J.Bluršteinas išskyrė 2 pagrindines pažiūras į  dalyką grupes: norminę ir sociologinę.

* Norminės krypties šalininkai teigia, kad  -BT mokslo šaka arba viena pagrindinių BT mokslo disciplinų, todėl  ir BT mokslo dalykas sutampa.

Šios teorijos šalininkai teigė, kad egzistuoja 2 teisės rūšys: pagrindinė teisė ( tiesioginė t., kurią sudaro įstatymai, kylantys ir nekeičiant žm. prigimties – jie nepriklauso nuo žmogaus valios, ir žmonės ne visada juos suvokia), ir pozityvioji t. – sutveriama žmoniu valia. Ji prigimtinės t. ir reikalinga tiek, keik atitinka prigimt. Teisę. Jei pozit. t. prieštarauja prigimtinei t., ji visuomenei yra žalinga.

Tikraisiais nusikaltimais (“mala ui se”) galima pripažinti tik tas veika, kurios uždraustos prigimties tiesės.

Kriminalijos dalyku reiktų pripažinti tas veikas, kurios uždraustos prigimties teisės. Įst. leidėjo užduotis – pripažinti tas veikas ir jas krimin-ti Paprastai jis tai daro teisingai, tačiau kartais krim-ja neatitikimai krim-ja veikas kurios nėra . Tokios veikos ( prohibita”)  nedomina,. Šiais atvejais reikia iškart koreguoti b. įstatymą.

Kriminalijos dalyko veikas turi nustatyti objektyviai egzistuojančios tikrų nusikaltimų savybei. Šie nusikaltimai ( ) kokybiškai skiriasi nuo visų kitų pražangų, o nusikaltėliai nuo visų kitų žmonių. Atitinkamai ir nusikaltimo priežastys skiriasi nnuo kitų soc. reiškinių priežasčių.

* Socialinės krypties šalininkų nuomonė,  ieško atsakymo į daug platesnius klausimu. Todėl  turėtų b. vertina kaip t.t. socialogijos mokslo dalis. Kadangi  ieško atsakymo į klausimą kodėl pažeidžiama tvarka visuomenėje, ją galima laikyti t.t. nusikalstamumo sociologija.

Bendroji sociologija tyrinėja normalų (atitinkantį visuomenėje nustatytą tvarką) elgesį, o kriminalija nenormalų derinantį elgesį, kuris pažeidžia nustatytą tvarką.

Tam tikrų visuomenėje nustatytų normų pažeidinėjimas dažnai tampa apskritai elgesio taisyklių, normalių elgesiu. Ir įstatymų pažeidimą šios krypties atstovai laiko normaliu visuomeniniu reiškiniu. Tačiau tai neigiamas reiškinys. Kriminalizuoti reiktų tik kraštutines tokio pasireiškimo formas. Jei kokia nors iš tokių veikų liko nekriminalizuota,  uždavinys yra ištirti tokį reiškinį ir pasiūlyti jį kriminalizuoti.

 privalo tirti šiuos reiškinius, kadangi jie daro žalą visuomenei, turi būti kuriamos prevencinės priemonės.

BT normas jie laiko tik viena šių visuomenėje egzistuojančių rašytų ir nerašytų normų visumos dalimi.

Priešingai nei anos grupės šalininkai, jie teigia, kad neteisėtas elgesys nesiskiria nuo teisėto, o nusikaltimą padaręs asmuo nesiskiria nuo nenusikaltusio.

Ši sociologinė kryptis tampa dominuojančia.

* * *

Nusikaltimą žmonės laiko nenormaliu – deviantiniu elgesiu. Normalaus elgesio samprata turi ne tik teigiamą, bet ir neigiamą reikšmę. Norma ir nenorma visuomenėje suprantama labai įvairiai. (pvz., karjerist.)

Kiekvienam deviantiniam elgesiui yra jo priešybė – normalus elgesys. Kur yra

norma, o kur – nenorma sprendžia kiekviena žmonių grupė pagal savo supratimą. Taigi sudėtinga rasti ribą tarp normalaus ir nenormalaus elgesio.

Sociologijos norma apibūdinama kaip visuomenės ir atskiros bendruomenės sukurta elgesio taisyklė

Psichologijos žodyne nurodoma, kad tai – S.T.t. elgesio standartai, reglamentuojantys kurios nors žmonių grupės santykius.

2. Sveika psichika yra psichinės patologijos priešingybė.

Taigi, yra priešprieša normai kaip taisyklė ir norma kaip būsena.

Norma kaip taisyklė gali turėti rašytinę arba nerašytinę formą. Žmogų neretai labiau remia nerašytinės elgesio taisyklės. Kas verčia žmogų pripažinti t.t. eelgesio normą Elgesio taisyklės tampa normatyvu tik tuomet, kai visuomenė kontroliuoja žmonių elgesį, verčia jį laikytis tam tikrų reikalavimų. Pagrindinė šios normalaus elgesio kontrolės priemonė yra sankcija. . negatyvaus elgesio padarinys. BT tai – padariniai numatyti b. statymo už jo drausminį pažeidimą, Tačiaus sociologijoje ir  į sankciją reikia žvelgti plačiau, iš dievų pusių: pirma – nubaudimas už tam tikrų elgesio taisyklių nepaisymą, antra – paskatinimas už tokį elgesį, kuris priimtinas (normalus) . Taigi sankcijos yra (skatinančios) ir (draudžiančios). Ir ppsichologų ir sociologų nuomone, skatinančioji sankcija turi žymiai didesnį poveikį nei draudžiančioji (krim. teigia).

BT sankcijos grupuojamos į paprastas ir sudėtingesnes (alternatyvios, kumoliatyvios, kompleksinės), apibrėžtas ir santykinai apibrėžtas. Tai draudžiamų sankcijų klasifikacija, skatinančios sankcijos neklasifikuojamos. Kiekviena žmonių grupė pasirenka tą sankciją, kkuri jai tinkamiausia. Šiais lakais užs. . skatinančiajai sankcijai skiriamas labai didelis dėmesys, kadangi draudžiamosios sankcijos nėra pakankamai efektyvios.

Norma visų pirma reikalauja vidinio taisyklės įsisamoninimo, žinojimo. Tai padeda padaryti skatinančiosios sankcijos, jei jas taisyklė gerai įsisąmoninama tampa ne tik žinoma, bet ir pritariama jai . Jei norma priimtina, atitinka žmogaus dorovines nuostatas, kultūrą, ji liečia žmogų. Norma, kuri žmogui nėra priimtina, kurios jis neįsisavina ir neturi žmogui poveikio netampa norma.

Socialinių normų įsisavinimas ir sudaro asmenybės sankcijos turinį.

Sociologija – tapsmo, viešumo asmenybe,individu raidos procesas, kurio metu individas išmoksta ir pasiima tam tikros visuomenės, socialinės bendruomenės grupės t.t. tautybės normas, nuostatas. Istoriniu laikotarpiu buvo manoma, kad socializacija gali būti * pozityvi. Tačiau sociologai teigia, kad ji gali būti negatyvi.

Nenormalus elgesys iir žmogus, kuris nesilaiko elgesio normų – deviantas. Tačiau žmonės kasdien pažeidžia daugybę taisyklių, nukrypsta nuo norminio elgesio varianto, o taip pat ir pažeidžia b. įstatymus. Šios krypties atstovai teigia, kad kiekvienas iš mūsų yra bent kartą pažeidęs baudžiamuosius įstatymus.

Be to, vieno individo pažintinis elgesys kitam gali atrodyti visiškai begėdišku, visiškai neteisėtu (pvz., . kartais, eutonazija, kito žmogaus gyvybės atėmimas taikos metu ir ne karo metu – tas pats elgesys. Kartais skirtingai vertinamas ir priklausomai nuo aplinkybių).

Nenormaliu paprastai laikomas toks eelgesys, kuris neatitinka didžiosios visuomenės daugumos požiūrio, o individualiai jį vertiname labai skirtingai. Vienas iš tokio elgesio pavyzdžių gali būti homoseksualizmo (pvz., su JAV pagarba moteriai – pozityvioji dikriminacija). Įstatyminė (4-7) homoseksualizmo reglamentacijos labai dažnai keitėsi ir įvairiose valstybėse įvairiais laikotartpiais jos buvo vertinamos nevienodai( iš Justickio pvz.) Lietuvoje tai buvo legalizuota tik 1994 m.

Normalus priimtinas elgesys siejasi su atitinkamo laikmečio kultūra, tradicijomis. Pvz., Šiaurės Amerikos indėnų tam tikrose grupėse kai kuriais atvejais neritualiniai santykiai yra vertinami teigiamai, kai vyras savo noru suteikia kitam savo žmoną. Tačiau jei vyro sutikimas nebuvo duotas, įžeistas vyras gali ir nužudyti tokį asmenį – turi tam teisę. Nužudęs tokį asmenį, jis privalo rūpintis jo šeima, vaikais, juos išauginti.

Lietuvoje nusikaltimas – tai b. įstatyme uždrausta parduoti junga veika (taigi – 2 požymiai) Kiekviename BK yra turinčias požymių, esantis tik k.k. veikoje baudž. įstatymuose už jį numatyta laisvės atėmimo bausmė. Panašaus nusikaltimo samprata formuojama ir kitų valstybių BT. Baudžiamo įstatymo apibrėžta nusikaltimo sąvoka yra legali.

Greta legalių nusikaltimų, lieka nemaža sritis kitų amoralių veikų, kurios kai kurių nusikalstamumo moral., t.p. turėtų būti kriminologijos tyrimo objektu (pvz., alkoholizmas, narkomanija, prostitucija ir pan.) kadangi yra glaudžiai susijusios su nuskalstamumu. Pvz., yra uždrausta sąvadavimas, pornografija, prekyba žmonėmis, bet ne ppati prostitucija. Taigi, tokios veikos, nors yra nepriimtinos, b. įstatymuose neuždraustos, nes jų uždrausimas pažeistų žmogaus teisę. Todėl yra reglamentuojamos tik su jomis susijusios veikos. Tai neturėtų veikti kriminologijos.

Veikų kriminalizavimas sudaro naujesnes nuskalstamumo rūšis, formas, kuriomis  taip pat reiktų domėtis (pvz., LR BK atsirado kare nusikaltimai nelegalūs emigrantai ir pan.).

Taigi viena krypti teigi, kad kriminalija turi apsiriboti b. įstatyme numatytomis veikomis, o kita, kad ji turėtų žvelgti plačiau.

Baudžiamoji sankcija išreiškia įst. leidėjo poziciją dėl tam tikros veikos. Labai dažnai įst. leidojas sankcijas nustato pats, ne visuomet atsižvelgia į teoretikų nuomonę. Pagal BT, kriminologijos teoriją, jis nustato tipinę bausmę už tipinių dispozicijų numatytą veiką. Tačiau kiekviena veikos yra individuali, turi individualių požymių. Teismas juos įvertinęs, gali paskirti individualią bausmę. Gal. BT bausmės įvardijamos nuo griežčiausios iki švelniausios, o naujame – atvirkščiai. Tai rodo, kas įst. leidėjas teismo dėmesį pirmiausia atkreipia, pirmiausia siūlo gal. BK griežtesnę, naujam BK didesnę bausmę

Taigi, sankcija yra labai svarbus instrumentas, kuris parodo nusikaltimo veikos svorį svorį visuomenėje (požiūris visuomenėje), ir kokių individualių priemonių reikia imtis, kad tos veikos nebūtų kartojamos.

Sociologinės krypties atstovų nuomone, tam tikrų normų pažeidimas yra tam tikra elgesio norma. Kai kurios veikos aprašytos baudž. įstatymuose, kai kurių teoretikų nėra laikomos labai pavojingos, ir jjie teigia, kad įstatymų leidėjai turėtų kriminalizuoti tik pavojingiausias elgesio formas, visiškai visuomenėje nepriimtinas.Jei tokios veikos nėra krim-tos teorija vis tiek turėtų jas analizuoti, nagrinėti kaip ir uždraustas.

Kadangi žmogus yra konkretus t. normų subjektas, pagal šią kryptį, nėra žmogaus, kuris turi tam tikrų išskirtinių bruožų, atskiriančių jį nuo kitų nusikaltimus padarančių žmonių. Nusikalstamumas – visiškai normalus visuomenėje reiškinys, kaip ir girtavimas ir vargu ar jį galima visiškai likviduoti. Neteisėtas elgesys nesiskiria nuo teisėto, teisėtumo vertinimas yra reliatyvu, priklauso nuo atskirų aplinkybių (laikmečio, tradicijų).

Kiekviena aptarta kryptis turi savo trūkumų ir privalumų.

Norminei  krypčiai būdinga tai, kad analizės joms tik b. įstatyme uždraustos veikos. Jai būdinga aišku norminė orientacija, ji priskirta dera . sąmonė, nes visuomenė taip pat mano, kad . yra blogai. Tačiau ji neigia faktą, kad tam tikroje vietoje, tam tikru metu galiojant BT yra vienintelė įmanoma protingoje visuomenėje. Todėl ir verčia įst. leidėją ieškoti ir derinti delinkventines veika su tam tikromis dorovinėmis savybėmis. BT pagal šios, ir tik ji turi reguliuoti delinkventinius santykius.

Sociologinė kryptis remiasi ne dorovingumu, o tam tikrais faktais ir stengiasi išvengti atotrūkio nuo realaus gyvenimo (dogmatizmo). Stengiasi apsisaugoti nuo kraštutinio normatizmo, neatmesti tam tikrų delinkventinių veikų, kurios iš tiesų egzistuoja visuomenėje ir neturėtų būti atmestos.

Šraideris kviete

neatmesti nei vienos krypties idėjų, ir atsigręžti į Č.Bekariją. Pagal Bekariją, jei žvelgsime tik į kurio nors Edisto poziciją, turėsime tik vienpusį vaizdą, kuris vienas teisingas. Analizuojant  vien b.įstatymo numatytų veikų atžvilgiu iš analizės ribų liks daug veikų, kurios turėtų būti įvertintos. Jis teigia vis dėlto, kad dėl kriminalizacijos yra politinė problema. Tai ar veika yra laikoma . ar adm. t.p. – nuo politinių, istorinių aplinkybių (tai liečia ir sankcijas).

Taigi nėra aiškios takoskyros kaip norminio ir sociologinio požiūrio įį šį dalyką. Daugelis nebediskutuoja, kad nusikalstamumas savarankiškas reiškinys, kuriam reikalinga sisteminė analizė. Vis skeptiškiau žvelgiama į nusikalstamumo priežastis. Kyla net abejonių ar tai –  dalykas. Tačiau ir šiandien  kalba apie /nusikaltimą/nusikaltėlį/negatyvius, skatinančius reiškinius/ ir nusikalstamumo kontrolę.

Yra ir daugiau  teorijų.

Dar viena nesenai atsiradusi kryptis – teolog.kriminologija, atstovas – Kondratiuk – kitaip žvelgia į nusikalstamą žmogaus elgesį. Pagal jį, ne žmogaus socializacija skiria jį nuo gyvulio, bet žmogaus dvasingumas. Taigi, pagrindinį dėmesį skiria ne žmogaus elgesio išraiškai, bbe jo dvasingumui. Kadangi žmogaus dvasinis pasaulis nėra tobulas, jo netobulumas pasireiškia destruktyviu elgesiu, kurio išraiška – nusikaltimas. Toks elgesys išplaukia iš pirmapradės žmogaus nuodėmės. Todėl krim-ja turėtų tirti ne visą nusikalstamumą kaip visumą, o pabandyti atskleisti kiekvieno nusikaltimo paslaptį. ŽŽmogaus individualumo nereikia sieti vien su biologiniu, sociologiniu pradu.

Dvasiniai poreikiai suderinami per nuojautą, susitikimą su aukščiausiuoju, tuomet nuojauta pasireiškia ypatingomis žmogaus dvasinėmis būsenomis: elgesio, siaubo, meditacijos. Dvasinė būsena – tskaitos taškas, dėl kurio žmogus daro ar nedaro nusikaltimus. Taigi tyrimo dalyku turi būti atskiro žmogaus dvasinis pasaulis. Toks dvasinis, krikščioniškasis pirmapradis nuodėmės požiūris vertinas gilintis į ją krim-joje, yra naujas.

Taigi galima išskirti tokias  kryptis:

1. normatyvistinė;

2. sociologinė;

3. tekologinė.

Tačiau visiškai grupių teorijų nėra.

Nusikalstamumas  reiškinys, kuris yra tam tikrame procese, ., pasireiškia įvairios jo modifikacijos. Kriminologai analizuoja jo praeitį ir dabartį, stengiasi pateikti pagrindus ateičiai.

Pvz., asmenybės sietiną elgesį pasiaiškina kriminologiniai determinantai, todėl  skiria ypatingą vietą žmogui padariusiam nusikaltimą.

Žmonių visuomenė skirtinga – turi savo grupes, grupių interesus, poreikius –  bando aanalizuoti tuos reiškinius.

Fiziologinė žmogaus būsena sąlygoja galimybę įsisavinti tam tikrus sosiologinius dalykus, sociologines programas.

Biologinės žmogaus savybės lemia tam tikro žmogaus elgesio tipą (sangvinikas, cholerikas). Tie įgimti bruožai lemia ir tam tikro žmogaus elgesį.

Žmogaus elgesys priklauso ir nuo tam tikrų kitų dalykų, pvz., išsilavinimo, soc. padėties. Tai – tai pat  dalykas.

Taigi  analizuoja faktorius, lemiančius nusikalstamumo egzistavimą visuomenėje. Jų išryškinimas  vienas svarbiausių dalykų kriminal. Nusikalstamumo prevencijos priemonės.

Apibendrinand  yra savarankiškas tarpšakinis mokslas, kurio pagrindas yra BT, sociologija, ffilosofija.

Tradicinis A.Čepo apibrėžimas:   mokslas apie

a) nusikalstamumą;

b) jo priežastis;

c) nusikaltėlio asmenybę;

d) nusikalstamumo prevencijos būdus ir metodus.

Ši sąvoka apima ir nusikalstamumo priežastis, nuostatas,. ar rengiamasi jas analizuoti.

Kita sąvoka:   mokslas apie * nusikalstamumą, jo nusikaltimo formas ir šio reiškinio kontrolės bei prevencijos galimybę.

Kriminologijos dalykas:

• nusikalstamumas;

• asmenys, padarę nusikaltimus;

• nusikalstamumo priežastys;

• nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos priemonių sistema.

Kriminologijos funkcijos:

1. Duomenų apie nusikalstamumą ir su juo susijusius reiškinius rinkimas;

2. Analitinė funkcija: surinktų duomenų analizė bendrųjų dėsningumų išaiškinimas, visuomeninių reiškinių, kurie lemia nusikalstamumą, tyrimas.

3. Taikomoji funkcija: nustatyti dėsningumai taikomi nusikalstamumo kontrolei ir prevencijai;

4. Ideologinė funkcija: skiriama tiek, kiek  mokslas, žinios yra taikomi gyvenime (valstybės, PP visuomenės, politikų). Įvairios partijos labai dažnai naudojasi  kaip mokslu ir nusikalstamumu kaip reiškiniu. Tuo aktyviai spekuliuojama jų tarpusavio karuose.

5. Bendražmogiška, humanitarinė funkcija:  žinių dalia yra giriami tam tikri interesai – vaikų kitataučių . ir kt.

Justickio nuomone,  padeda įtvirtinti ir teisingumo idėjas idealų bei ta galima diskutuoti.Jis kalba ta prasme, kad  padeda įžvelgti naujus momentus, su .nus-mu asmeniu ir jo diskriminacija. Tai ne vien Lietuvos, bet ir viso pasaulio problema. Justickio nuomone, būtent –  padėjo panaikinti mirties bausmę. Draukšina mano, kad kiti t. mokslai ne mažiau prie to prisidėjo.

Vakarų Europoje  dėstoma kaip teisės mokslas, o kitose vvalstybėse – sociologijos katedroje. Yra ir nuomonių, kad  t.b. dėstoma kaip psichologijos dalis. Sociologijos katedra buvo parengusi sociologu-kriminologus.

Kriminologijos kurso struktūra.

Paprasčiausia  yra iš dviejų dalių: bendrosios ir specialiosios, nors amerikietiškuose, lenkiškuose. tokio skirstymo jau atsisakoma.

Bendrojoje dalyje išdėstoma:

•  kaip mokslas, jos istorija;

• nusikalstamumas, nusikaltėlio asmenybė, ir krim-ja;

• kriminologiniai tyrimo metodai;

• kriminologinis prognozavimas;

• bendros žinios apie prevenciją;

• nusikalstamo elgesio mechanizmas.

Spec. dalyje pateikiama nusikalstamumo analizė, prevencija pagal tam tikras jo rūšis: recedyvų, nepilnamečių, moterų, korupcinis, smurtinis, neatsargus, .

P.s. (per įskaitą b. gerai žinoti dar naują šaką klas-ją).

Kriminologija mokslo vieta kitų mokslų sistemoje (ekonomika, psichologija, biologija, geografija).

Nusikalstamumo tyrimo metodai

Vienas iš pagrindinių  tiriamų dalykų – nusikalstamumas. Jį ištyrus, sparčiau pereiti prie asmenybės, priežasčių, prevencinių priemonių tyrimo. Istorijoje būta įvairių bandymų sukurti visuomenę be nusikaltimo. Tai – utopija, komunistinė riba. Geriausiai nusikalstamumo reiškinių įvertino amerikiečių kriminologas Tonenbaumas. Pagal jį, nusikalstamumas amžinas, amžinas kaip visuomenė. Nusikalstamumas negali būti likviduotas kitaip kaip tik neįgyvendinamoje utopijoje (jis kaip pavasarinė šalna).

Nusikalstamumas analizuojamas 3 lygiais:

1. Tyrimas bendru pasauliniu (makroaplinkos) požiūriu – atliekamas reguliariai, kas 5 m. skelbiami rezultatai.

2. Lokaliniu atliekamas atskirose teritorijose (lyginami skirtumai tarp nusikalstamumo įvairiose šalyse) Bene žemiausias nusikalstamumas – Japonijoje, o pvz., JAV – pakankamai dar didesnis nei Europos valstybėse (100 000 gyventojų 645 įkalinti asmenys, tai daugiau nei Baltarusijoje) Šis vvertinimas reikalingas ieškant nusikalstamumo priežasčių ir prevencinių priemonių.

3. Atskirą nusikaltimą padariusio asmens asmenybei tyrimas: ieškoma priežasčių, kodėl asmenys nusikalsta.

Nusikalstamumas skirtinguose lygmenyse turi skirtingus bruožus. Skirtingas ir jo vertinimas įvairiose valstybėse, tai priklauso nuo tyrimo metodo pasirinkimo, bei dalyko. Užsienio valstybėse nusikalstamumo tyrimai dažniausiai atliekami individualiai ar nedidelėje grupėje, tiriamas nedidelis objektų ratas.

 – empirinis mokslas, jis remiasi praktiniu patyrimu. Tačiau tam, kad nebūtų daromos klaidingos išvados, negalima ištierti, nustatyti seną faktą. Čia reikšminga ir kriminalinė teorija, kuri padeda daryti teisingas išvadas. Įvairios mokyklos, kryptys, teorijos remiasi empiriniais duomenimis. Šias teorijas tam sunku patikslinti, įvertinti. Kai kurios iš jų apskritai negali būti patikrintos, pvz., Lombrozo tyrimas sveriant giljotinuotų asmenų smegenis. Kai semiamasi tam tikrais faktais vienoje valstybėje, kitoje valstybėje niuansai gali būti visai kitokie. Todėl realizuoti šių teorijų išvadas, rekomendacijas nusikaltimų prevencijai, ypač kitoje valstybėje tai pat ne visada įmanoma.

Todėl kriminologija kelia labai aukštus reikalavimus tyrimams.Kaizerio teigimu  mokslo tikslas – suteikti žinių apie nusikalstamumą apskritai, jo dinamiką, nusikaltėlio asmenybę, todėl tyrėjas turi laikytis tam tikrų aiškių , pastovių taisyklių. Todėl kiekvienas mokslas stengiasi sukurti tam tikrus tyrimo metodus.

Tyrėjai paprastai pasitiki anksčiau atliktais tyrimais, kad tyrėjas buvo sąžiningas, tinkamai atliko tyrimus, pridėdamas savo išvadą, nes visus tyrimus pakartoti iš naujo

neįmanoma. Taigi kiekvienam tyrėjui keliami dvejopi reikalavimai:

1. Metodikos reikalavimas – pasirinkti tinkamus metodus.

2. Dorovinis rinkimas – nėra tokios atsakomybės už nesąžiningą tyrimą, kaip teigė Kaizeris. Kriminologo asmeninis atsakomybės moralumas įsitvirtino per žmonių tarpusavio tiesos ieškojimo santykius.

Kriminologijoje akcentuojama (Justickis), kad reikia kalbėti apie tuos metodus, kurie yra tam moksle naudojami ir privalomi būti naudojami.

 – empirinis integruojantis mokslas. Ji naudojasi ir kitų mokslų pasiekimais, ir tyrimo metodais daugiausia impulso ji gauna iš tų mokslo sričių, kurios atkleidžia individualaus asmens elgesio mechanizmą( ppvz., antropologija).

Tyrimo paskritai neįmanoma atlikti nepasinaudojus vienais ar kitais tyrimo metodais. Bet kokiam moksliniam tyrimui naudojami tam tikri metodai, nes metodas:

1. parodo kelius ir būdus reiškinio esmei atskleisti;

2. padeda tyrinėtojui nustatyti teisingą atliekamų tyrimų kryptį;

3. padeda išvengti daug klaidų tiek teorijoje, tiek praktikoje.

Pasak Bekono metodas – tai žibintas; jis sakė, kad net raišas, einantis keliu, aplenks neraišą, einantį be kelio.

Metodai skirstomi į:

1. bendruosius – taikomi tiriant visus reiškinius, universalūs;

2. specialiuosius – taikomi tik vienoje ar keliose mokslo rūšyse.

Vyksta diskusija ddėl to, ar  turi atskirus tyrimo metodus. Daugelis užsienio autorių teigia, kad, kadangi  – integruojantis mokslas, ji taiko ir kitų mokslų metodus. Tačiau tarybiniai autoriai tvirtino, kad  turi tik jai būdingus tyrimo metodus. Tik Sviatovo universiteto prof. NNojus teigė, kad  daugiau dėmesio turi skirti asmenybei ir teigiamai vertinti biologinės krypties mokslininkų tyrimus, o ne laikyti nusikalstamumą nei kokia ne problema. Visu to meto autoritetus jis priskyrė nelegaliajai kriminologijai.

Tuomet pagrindiniai  metodai buvo labiau sociologijos, psichologijos metodai, bet, pvz., baudž. bylų tyrimas buvo laikomas grynai  metodu.

A.Čepas skirstė metodus į pagrindinius ir papildomus. Prie pagrindinių jis priskyrė:

• statistinį, apklausos anmketavimo ir interesų;

• betarpiško stebėjimo ir

• kriminalinį eksperimentą.

Papildomi: ekonominių tyrimų, psichologiniai testai, kibernetiniai metodai.

Postmodernistai kriminologijos atstovai teigia, kad nėra visos tiesos, kurią gali surasti taikant įvairius metodus, tiek pagrindinius, tiek specialiuosius, nėra . Yra dalis tiesų apie tą patį objektą. Tiesa yra tik tada tiesa, kai neperžengiame tam tikros teorijos ar pasirinkto tyrimo metodo ribų. Todėl klausimas, kuris metodas svarbiausias, yra bbeprasminis; svarbiausia, kokiu būdu išvada buvo gauta.

Justickis teigia, kad logiškiausia būtų  tyrimo metodus suskirstyti pagal mokslus, kuriuos  integruoja. Išskiriami sociologiniai, ekonominiai, psichologiniai ir t.t. Tuos pačius metodus dažnai naudoja įvairių mokslų atstovai, todėl jie yra universalūs. Skirtingi kriminologai skyrė nevienodą reikšmę įvairiems metodams. Pvz., G.Kaizeris didžiausią dėmesį skyrė komparatyviniam tyrimui ir biografiniam asmenybės tyrimui ( pastarąjį labai svarbiu laiko ir lenkai).Dažniausiai taikomi universalūs metodai, atsižvelgiant į tyrimo dalyką atskirais atvejais- spec. metodai.

Metodų visuma vadinama metodika. Metodologija – mokslas aapie metodiką.

Pagrindiniai  tyrimo metodai skiriami į 2 grupes:

1. Universalieji, bendramoksliai: filosofinis, loginis, istorinis, lygin,. Analizės sisteminis. Jie taikomi visuose moksluose.

2. Empiriniai metodai :

a) sociologinių ir psichologinių mokslų metodai, pritaikyti  : anketa testas, stebėjimas, interviu, eksperimantas, apklausa;

b) statistiniai: stebėjimas, grupavimas, analizė, suvedimas ir kt.;

c) matematiniai;

d) santykiniai kriminaliniai metodai: b.bylų analizė, metodų analizė, kriminalinė ekspertizė, ekspertinė nuomonė.

Konteris – analizė – tai t.t. daiktų analizė, rūšių kokybinė jų tyrimo analizė. Tai sociol. Tyrimų metodas, kuris taikomas ir , tačiau nedažnai. Gali būti priskirtas prie 2 a).

Visi metodai sudaro tyrimo metodiką, kuri gali būti naudojami ir kituose moksluose, pvz., sociologijoje, tiriant su nusikalstamumu susijusius reiškinius.

 tyrimas reikalauja ne vieno metodo, o jų visumos.

Visi kriminologai pabrėžia, kad dažniausiai taikoma stebėjimi irt aprašymo metodika (aprašymas – išskiriamas iš visumos specialių požymių, fakto, įvykio proceso). Be to stebėjimo metodo vyksta diskusija. Pagal Šnaiderį,  netaikome atskirų faktų tyrimo, metodo, nes problemos, kurios domina  yra slypinčios visuomenės viduje, ties faktai apskritai neg. k. tyriami. Vis dėl stebėjimo metodas yra taikomas. Pvz., foniniams reiškiniams (pvz., girtavimui) tirti, stebėti statistinę visumą, atskirų prevencinių priemonių poveikį.

Tačiau,pvz., nužudymo mechanizmui tirti jo taikyti negalima, nes turime pareigą nutraukti nusikalstamumą, padėti. Negalima stebėti nužudymo dar ir dėl to, kad nežinome vvisų motyvų, negalime atskleisti tikros nužudymo priežasties (Kuznecova).

Stebėjimo metodas  tai metodas, kurį taikant planuotai ir sistemingai fiksuojami konkretūs objektai ir socialiniai faktai.

Pagal stebėtojo vaidmenį tiriamoje situacijoje išskiriamos 4 stebėjimo metodų rūšys:

1. Aktyvus atviras st.: tyrėjas yra lygiateisis grupės dalyvis ir stebėtojas, ir visi grupės nariai tai žino.

2. Aktyvus slaptas st.: – stebėtojas yra privatusis grupės ar .dalyvis ar kįrėjas, bet kiti dalyviai to nežino.

3. Pasyvus atviras st.: – stebėtojas nesistengia įsitraukti į stebimą procesą ar grupę, bet kiti dalyviai žino, kad jis stebi.

4. Pasyvus slaptas st.: stebėtojas yra tik tyrėjas, nedalyvaujantis procese; sekti grupei, o kiti tikrieji dalyviai nežino, kad yra stebimi.

Informacija gaunama stebėjimo pagalba, turi atitikti tam tikrus jai keliamus reikalavimus. Taip yra tik tada, kai stebėjimas yra suplanuotas, parengta stebėjimo programa.

Tokioje programoje nurodomi tokie elementai:

1. Stebėjimo tikslas;

2. Priemonės ir lėšos st. atlikti;

3. Stebėjimo objektai;

4. Objekto požymiai kuriuos reikia ištirti;

5. Formos dokumentų kuriuose inf. yra fiksuojama;

6. Informacijos apdorojimo metodai.

7. Dokumentai, kuriuose atsispindi rezultatai.

Pasaulio kriminologai pripažįsta šį metodą, kai stebime atskirų reiškinių visumą, Stebėjimas – statistinių duomenų suradimas.

Šnaideris:  empirinis tyrimas, jis turi būti atliktas patikimais metodais. Kriminologas negali vadovautis tik atskirais gyvenimo pavyzdžiais – tokia  būtų ., bet turi (naudoti statistinius moksl. apib. metodus).

Dar viena problema, ppagrindžiame teiginį, kad atskiro žmogaus elgesio stebėijimas galū būti nepriimtinas  yra ta, kad nusikaltimai – viena iš žm. elgesio rūšių, variantų. Todėl gilesnei jo analizei reikia skverbtis į individualų žmogaus gyvenimą, o prievartinis skverbimasis į jį pažeidžia to žmogaus asmenines teises. Būtent todėl Šnaideris, pasisakė ir prieš tiką metodą – eksperimantą. Pasak jo, šis metodas apskritai neturėtų būti taikomas kriminalijoje. Tačiau eksperimentai praktikoje yra neretai taikomi  tyrimams.

* Baudžiamųjų bylų tyrimas ir dokumentų analizė.

Taikant šį metodą informacija imama iš įvairių dokumentų: b. bylų, pažymų, t. aktų,, neoficialių dokumentų, nuteistųjų asmens bylų ir t.t. Ši analizė reikšminga tuo, kad tyrėjas šiuo atveju nedaro jokios įtakos dokumentuose esančiai informacijai. Be to dokumentų surašymo profesionalumas lemia aukštą analizės kokybę.

Pats tyrimas gali būti atliekamas per reikalingą, būtiną ir kuo trumpesnį laiką. Tačiau svarstant šiuos dokumentus, galimas ir šalis. Jie atspindi tam tikto laikotarpio poziciją, požiūrį (pvz., psichologinės ekspertizės b. bylose 1980-1985 m.).

* Anketavimo metodas.

Anketa – klausimų lapas duomenims rinkti ir visuomeninei nuomonei tirti. Ji – sociologinio ir kriminalinio tyrimo būdo techninė priemonė.

Anketavimo metodas priskiriamas prie vieno iš apklausos atlikimo būdų, kai klausimai pateikiami raštu ir patys apklausiamieji anketas užpildo.

Anketuojamos tam tikros asmenų grupės.

Anketavimo metodu tiriama:

1. nusikalstamumo priežastys ir sąlygos;

2. atskirų kontingentų nusikaltimų padarymo

aplinkybės;

3. neigiamų soc. reiškinių poveikis nusikalstamumui;

4. tam tikrų soc. reiškinių poveikis asmenybei;

5. recidyvinis, nepilnamečių, moterų nusikalstamumas.

Didžiausias dėmesys skiriamas teisingam klausimo suformulavimui. Reikalavimai anketos klausimų suformulavimui:

1. jie turi būti aiškūs ir nedviprasmiški, logiški ir nuoseklūs;

2. turi būti suformuluoti atsižvelgiant į respovidento išsilavinimą.

Anketos klausimai gali būti:

1. uždari – pateikiami visi atsakymų variantai (pažymi 1 iš jų);

2. atviri – asmuo pats atsako (suformuluoja atsakymą);

3. mišri.

Tiek atvira, tiek uždara anketa turi pliusų. Pats tyrėjas, atsižvelgdamas į apklausiamų žmonių grupę, turi pasirinkti klausimus.

Anketų rūšys:

1) vienkartinės iir periodiškos;

2) anoniminės ir pasirašytos

3) atvirtos, uždaros ir mišrios.

* Betarpiškos apžiūros metodas: pokalbis ir interviu.

Pokalbis – laisvas pasikalbėjimas pasirinkta tema, kurio rezultatai vėliau fiksuojami. Iš anksto pareiškiami klausimai, kurie nurodo pokalbio kryptį.

Interviu – apklausos atlikimo būdas, kai tyrėjas pateikia respovidentui iš anksto paruoštus klausimus ir fiksuoja (tiesiogiai) jo pateiktus atsakymus ar reikalingas pasakojimo dalis. Interviu ne paprastas pasikeitimas informacija, o toks pokalbis, kuriam būdinga dinamika ir lankstumas. Iš anksto paruošti klausimai gal keistis, atsižvelgiant į apklausiamo asmens galimybę atsakyti iir pan.

Nuteistojo asmens interesų naudojimas, kai bandoma išsiaiškinti nusikaltimo tikslus, motyvus ir pan. Interviu yra pateikti daugiau informacijos nei anketa, bet anketa gali geriau atskleisti tiriamo asmens pozicijas, susijusias su moralės nuostatais, elgesio variantų parinkimu.

Gali būti atliekami ir kolektyviniai interviu.

* TTestavimas

Respondentui pateikiami struktūrizuoti klausimai ir užduotys, turintys fiksuotas atsakymų reikšmes.Tai apklausos rūšis.

Testavimo proceso etapai:

1. Testo parinkimas – jį apsprendžia testavimo tikslas, tyrimo uždaviniai, testo patikimumas;

2. Testo atlikimas – tai daryti padeda iš anksto parengta instrukcija;

3. Rezultatų interpretavimas.

Testai yra standartizuoti, kai kurie yra naudojami šimtmečiais. Pagal testavimo formas testai: individualūs ir grupiniai. Pagal užduočių ir atsakymų būdą: žodiniai ir rašytiniai. Būtent testavimu nustatomi individualų psichinį savybių skirtumai.

* Eksperimentinis vertinimas (kriminalinė ekspertizė)

Informacija apie konkretų objektą renkama iš objektą geriausiai pažįstamų asmenų – atitinkamos srities praktikų ir specialistų. Tokio vertinimo metu ekspertizė pateikiama svaria problema, o ekspertas pareiškia savo nuomonę, kuri turi būti pakankamai argumentuota. Paprastai kriminologai išklauso kelių ekspertų nuomonės.

Ekspertinio vertinimo metu gauta informacija pakankamai patikima, profesionali, standartizuota,m todėl yra paprasčiausiai apdorojama.

Tačiau iir šis metodas turi trūkumų.

1. galimi standartiniai apsisprendimo variantai;

2. gali būti šališka (pvz., informacija apie dėstytojus renkama tik iš studentų).

* Standartiniai metodai (nusikalstamumo statistika)

Tam, kad nusikalstamumas atsispindėtų statistikoje, jis turi būti įregistruotas. Statistiniais metodai iš dalies parodo ir tai, kaip dirba mūsų teisėsaugos institucijos, (kiek nusikaltimų išaiškino). Statistiniai metodai labai plačiai taikomi  naudojami ir kitose srityse.

Svarbiausi statistiniai etapai:

1) nusikalstamumo ir kitų  reikšmingų reiškinių masei statistinis stebėjimas.

2) stebimų duomenų suvedimas ir grupavimas;

3) kiekybinė duomenų analizė;

4) kokybinė duomenų analizė.

Statistiniai metodai:

1) grupavimo: tipologiniai, analitiniai, variaciniai;

2) grafinis vaizdas: lentelės, grafikas

3) koeficientai, jų paskaičiavimas;

4) kartogramos ir kt.

Visi statistiniai metodai pateikia apibendrintą vaizdą apie nusikalstamumą ir apie asmenis padariusius nusikaltimus. Todėl statistinis faktas yra abstrahuotas nuo smulkmenų ir atsitiktinumo.

Tačiau kartais statistiniai faktai, nustatyti atskirų kriminologų, politikų, būna neteisingi, todėl kartais prireikia juos patikslinti. Statistinio fakto pavyzdys: 11 Lietuvos gyventojų turi įkalinimo įstaigų patirtį.

St. metodai labai plačiai taikomi visame pasaulyje. Įvairių šalių statistiniuose leidiniuose periodiškai skelbiama statistinė informacija apie nusikalstamumą. Sovietmečiu nusikalstamumo statistika buvo prieinama tik tarnybiniam naudojimui arba slapta.

Nuo 1970 m. JT renka duomenis apie nusikalstamumą įvairiose šalyse ir kas 5 m. publikuoja surinktus duomenis.

 labai plačiai naudoja ir ekonominę, socialinę statistiką. Pradedama kalbėti, kad atsiranda speciali  statistika, kuri labai susijusi su baudžiamąja statistika, adm. t. p. st., moraline st. ir panašiai.

Pagal sugrupuotus statistinius duomenis galima pateikti ir kokybinį nusikalstamumo apibūdinimą. Tačiau geriausiai statistiniai duomenys, suvedami į statistines lenteles, negali paaiškinti nusikalstamumo elgesio mechanizmo, jo priežasčių, atskirų nusikaltimo elgesio pusių. Todėl daugelis mokslininkų teigia, kad iš statistikos negalima siekti to daugiau nei ji gali. Nuo statistinio fakto interpretacijos pirmiausia priklauso metodo patikimumas, blogai interpretuoti statistiniai duomenys gali tapti melo rūšimi.

 neoperuoja šiais faktai, ji ieško tam tikrų dėsningumų, kuriuos galima išsiaškinti per sstatistinių faktų analizės stebėjimą, analizavimą, lyginimą.

Pagrindiniai baudžiamosios statistikos objektai.

1. nusikaltimai ir baudž. nusikaltimai;

2. asmenys padarę nusikaltimus bandė nusikalsti;

3. tiems asmenims taikomos poveikio priemonės, kurie bausmės, bet ir baudž., aukl-jo, medic. poveikio pr.

Nusikaltimų padaryta žala gali būti skaičiuojama milijon. Ji apima ne vien tiesioginę materialinę, be ir moralinę žalą ūkininkavimo tvarką, finansinius ir t.t., šio teisėsaugos aparato išlaikymą ir kt.

Būtent statistika parodo ir pozityviuosius momentus, kurie susiję su prevencijos ir nusikaltimų kontrolės reikalavimais. (Nusikaltimų kontrolė – priemonės, susijusijusios su bausmėm, jų vykdymu).

* Socialinis eksperimentas.

Čia kalbama ne apie nusikaltimo atkartojimą, o apie kitokį eksperimentą. Pagrindinis jo uždavinys patikrinti įvair. 2-3 grupės tyrimai vadinami taikomaisiais. Būtent jų rezultatus ir galima paprasčiausiai pritaikyti nusikalstamumo prevencijai. Tačiau riba skirianti fundamentinius ir taikomuosius tyrimus, yra tik sąlygiška, kadangi fundamentaliuose tyrimuose iš esmės taikomi taikomųjų tyrimų rezultatai, o taikomuosiuose tyrimuose remiasi fundamentaliųjų tyrimų nuostatomis paradigmomis. Esminis fundamentinių tyrimų dėmesys – bendraujant, o nusikalstamumui, kaip reiškiniui. Tyrėjas sąmoningai nekreipia dėmesio į nežymius objektų skirtumus, ieško to, kas bendriausia.Kartais taik. tyrimas gali peraugti į fundamentalų, t.p. fundamentalus gali pasirodyti tiesos taikymas.

Pagrindiniai tyrimo etapai;

I. Atliekant kiekvieną  tyrimą, pirmiausia reikia sudaryti tyrimo programą. Joje turi būti:

1. Paaiškintas temos aktualumas, tyrimo, o dalykas.

2. Suformuluoti tam tikro tyrimo tikslai ir iškelta hipotezė.

3. Nustatyti ttyrimo apimtis.

4. Pasirinkti tyrimo metodai (t.y. t.b.nurodytas kuriuos tyrimo metodus taikysime.).

5. Nustatyta tyrimo eiga pagal pasirinktus metodus.

II. Atliekamas tyrimas pagal pasirinktus tam metodus.

III. Rezultatų apibendrinimas panaudojant mokslinės analizės ir sintezės metodus.

IV. Aprašymas, panaudojant ir geograzavimo metodus.

Hipotezė  numatymas, kai iš eilės žinomų faktų daroma išvada apie tam tikrų reiškinių objektų ryšio ar priežasties buvimą ir kai tos išvados negalima laikyti visiškai įrodyta.

Dėl savo tikėtino pobūdžio kiekviena hipotezė reikalinga patikrinimo. Kiekvieno tyrimo tikslas – patvirtinti arba paneigti iškeltas hipotezes. Hopotezė visada parodo tam tikro darbo kryptį, akcentuoja tyrėjo dėmesį tam tikrus momentus. Kiekviena hipotezė turi akcentuoti tam tikrą realų gynimo momentą. Kiekviena patikslinta hipotezė tampa moksline teorija, kuri gali būti priimama, keičiama ar atmetama kitų tyrėjų.

Taisyklės taikomos iškeliant mokslo tyrimo hipotezę.

1. Hipotezė turi derėti su tais faktais, kurie ji leičia.

2. Iš daugelio viena kitai priešpastatomų hipotezių, kurios kuriamos serijai faktų išaiškinti, vertingų – ne ta, kuri vienodai paaiškina didesnį jų skaičių.

3. Norint paaiškinti eilę priešingų faktų, veikia įvairiausias hipotezes t.t. soc. reiškinius ir sąlygas, reikšmingas nusikalstamam elgesiui. Būtent šio metodo pagalba patikslinamas prevencinių priemonių poveikis.

* Biografinis asmenybės tipo metodas.

Šis metodas pasiskolintas iš medicinos, jis vadinamas katamnestiniu.

Teismo ekspertizės inst-te ., kuriame buvo tiriami grobimai, taikant katamnestinį tyrimą grobikų asmenybių tyrimui.

Naudojant šį metodą tiriamas asmuo laisva forma pasakoja savo biografiją ir atsako į tam tikrus formalizuotus klausimus. Visos šios žinios yra tikrinamos ir papildomos iš tam tikros medžiagos , dokumentų.

Visas tyrimas pakartojamas po 5, 10 ar 25 m. bet nei vienas mūsų kriminologas dar nedarė tokio tyrimo. Šis tyrimas reikalauja didelio darbo. Šiuo tyrimu siekiama nustatyti, kokios soc. sąlygos veikia asmenybę, j o poelgius.

Mokslinių tyrimų . šias problemas taiko įv.  tyrimo metodus, tačiau praktikai darbuotojai pasilieka tik jų dalį, aatsižvelgdami į tai, koks tyrimas atliekamas, kokie metodai jam labiausiai reikalingi.

Kiekvieno  tyrimo tikslas – pasirinkti tokį konkretų objektą ir tokias jo pažinimo priemones, kad galėtų surinkti pačią patikimiausią informaciją visapusiškai apibūdinančią objektą.

Kuriamos 3 tyrimų pakopos:

1. Nusikalstamumo, kaip paplitusios soc. reiškinio tyrimas. Tokie tyrimai yra skirti tolesniam pagrindinės  teorijos nuostatų vystymui. Jie vadinami fundamentaliais  tyrimais. Pagrindiniai tokie reiškiniai tiriamis filosofiniame lygmenyje.

2. Atskirų nusikaltimų rūšių ar vienarūšių nusikaltimų grupių t. Pvz., nusikaltimai nuosavybei, asmeniui ir t.t. Tokiai grupei tokių rreiškinių tyrimas, kurie veikia kaip nusikaltimo determinantai konkrečiuose nusikalstamo elgesio mechanizm. Jie prdeda vystyti atskiras nusikalstamumo teorijas (pvz., stigmatizacijos).

3. Atskirų nusikaltimų ar atskirų juos padariusių asmenų tyrimas (interviu, anketavimas, testas). Kt. kuo mažiau skirtingų krypčių,o jų ryšys turi būti kuo gglaudesnis.

4. Pateikiant tam tikrą hipotezę, reikia turėti dėmesyje tikėtiną jos pobūdį.

5. Viena kitai prieštaraujančios hipotezės negali būti kartu teisingos, išskyrus atvejus, kai jos aiškina skirtingas reiškinio puses.

Kiekviena hipotezė turi išplaukti iš mokslinių dalykų teiginių. Jai turi būti būdinga pagrįsta tikimybė, kad iškelta hipotezė yra teisinga. Todėl ne kiekviena mintis yra hipotezė: ja gali būti tik tokia mintis, kuri nusipelno būti patikrinta, Todėl hipotezės iškėlimas reikalauja:

1) kad būtų įvertinti turimi duomenys apie reiškinį;

2) kad būtų nustatytas jų santykis su tyrimo tikslais.

Užsienio literatūroje hipotezei neskiriama tiek daug dėmesio. Tačiau hipotezė reikalinga kaip darbinis instrumentas kiekvienam tyrimui, kurį galime atlikti.

 labai dažnai naudoja įvairių kitų mokslų pasiekimų metodus. Juos taikant, jie įgauna prasmę tik tada, jei juos galima panaudoti nusikalstamumo ar asmenybės tyrimui, jjei padeda tobulinti įstatymus, jų taikymą kurti naują sistemą. Pasak Kaizerio, taikant kt. mokslų pasiekimus, metodus, kritinis vertinimas kritinis racionalumas yra būtinas.

Vienas svarbiausių dalykų, kalbant apie  tyrimą – kriminalinė informacija., jos tyrimas, kaupimas, panaudojimas.

Kiti informaciniai keliami reikalavimai:

1. Informacijos išsamumas – šis kriterijus suformuoja, kad kriminalinė informacija atspindi pagrindines, esmingiausias tiriamo objekto savybes.

2. Tikrumas – tam tikrų faktų atitikimas, kuris lemia informacijos šaltinių, metodų, kuriais ji buvo gauta patikimumas, tyrėjo sugebėjimas atskirti faktinius duomenis nuo suinteresuotų asmenų siūlomų išvadų, vvertinimų, nuomonių.

3. Operatyvumas: tyrėjas gauna arba pateikia tokius duomenis, kurie suteikia jam pačiam arba nusikaltimų kontrolės institucijoms operatyviai pasirinkti geriausius sprendimus.

4. Vienareikšmiškumas – tyrimams kriminologas turi naudoti nedviprasmišką informaciją. Tik tada informacija leidžia tyrėjui aiškiai aprašyti tyrimo rezultatus, nerašyti dviprasmiškų sąvokų.

5. Kompleksiškumas – susijęs su tuo, kad teisinė .derinama su kita moksline informacija.

Kriminalinės informacijos šaltiniai skirstomi į * oficialiuosius ir * neoficialiuosius.

Oficiali informacija gaunama iš oficialių šaltinių:

1) įstatymų, kitų teisės aktų;

2) baudžiamųjų ir administracinių bylų;

3) teisėsaugos institucijų dokumentų;

4) metodinių rekomendacijų teisėsaugos stiprinimo kl.

Neoficialūs šaltiniai

1) kriminalinių tyrimų medžiaga;

2) mokslinė ir mokomoji literatūra;

3) masinės informacijos priemonių pranešimai;

4) piliečių laiškai, skundai ir t.t.

Informacijos šaltinius pasirenka pats tyrėjas, priklausomai nuo tyrimo tikslo.

Kartais prireikia sudėtingesnių tyrimo būdų. Tokiais atvejais naudojamos tam tikrų metodų grupės, ypač atliekant kompleksinius  tyrimus. Yra 3 pagrindinės jų grupės:

1. Atrankos kūrimo metodai (atsitiktinė, sisteminė, laipsninė, kvotinė atranka).

2. Pirminės informacijos rinkimo ir vertinimo metodai (staciomerija, eksperimentinis vertinimas, apklausa).

3. Programavimo metodai (ekstrapolaicijos, modeliavimo, lyginimo ir t.t.).

Atrankos kūrimo metodai

Atliekant  tyrimus, atrankiniai tyrimai pakeičia masinius tyrimus. Juos atliekant, operuojama general. aibe ( visų tiriamo objekto pasireiškimu visuma) ir atsitiktine aibe (tam tikro tiriamo objekto pasireiškimų skaičiumi). Pagrindiniai atrankų kūrimo metodai:

1) atsitiktinė atranka – atranka, kai iš gener. Aibės atsitiktine tvarka atrenkamas tam tikrų eelementų skaičius;

2) sisteminė atranka – kai iš gener. Aibės iš anksto žinoma tvarka atrenkama tam tikrų elementų skaičius. Ji leidžia aprėpti didesnes elementų aibes.

3) stratifikuota atranka – tiriama gen. aibė iš anksto suskirstoma pagal iš anksto žinomus ir tyrimui reikšmingus požymius į tam tikras grupes.Vėliau t.t.grupėje galime taikyti (1) ar (2).

4) kvotinė atranka – gen. aibė suskirstoma į tam tikras grupes pagal iš anksto atrinktų tam tikrų požymių statistinį pasiskirstymą (tik vagystės, tik plėšimai,.)

5) laipsninė atranka – visas atrankos procesas suskirstomas į keletą etapų, kuriuose keičiami atrankos elementai arba atrankos metodai.

Pagrindiniai kriminalistikos bruožai

Ko ji nediktuos – vadovėlyje } Paieškai – Platonas, Aristotelis, šv. Augustinas,

T.Akvinietis, T. Moras ir T Kampanela

Pagrindinės  kryptys:

1. Klasikinė  mokykla – klasikinė , normatyvistinės  ištakos;

Ji atsirado Europoje  18 a. (apie  mintį sen. Graikijoje – vadovėlyje).

Š,Monteskje veikale “Apie įstatymų dvasią” teigė, kad 1) visuomenėje, kaip ir gamtoje, egzistuoja tam tikri objektyvūs dėsningumai, lemiantys ir įstatymų pobūdį. Įstatymai turi keistis tik tada, kai keičiasi visuomenė. Nusikaltimams būdingas santykinis pobūdis. Jie visuomeninių istorinių santykių atspindys, jie priklauso nuo politinių, ekonominių, kultūrinių situacijų. Jis vienas pirmųjų 2) pasmerkė griežtas bausmes: “Gerą įstatymo leidėją labiausiai domina ne bausmė už padarytus nusikaltimus, bet kelio nusikaltimams užkirtimas”.

Monteskje turėjo ddidžiausią įtaką Č.Bekarijai. Jo knyga 1764 m. “Apie nusikaltimus ir bausmes” turėjo labai svarbią reikšmę BT vystymuisi ir  minčiai, požiūriui į nusikaltimą ir bausmę. Pagrindinės Bekarijos mintys: nus-as – reikš., -tis soc. sąl.

1. Bausmės žiaurumas yra tiesiog priešingas visuomenės gerovei ir tikslui užkirsti kelią nusikaltimams.

2. Pati stipriausia priemonė užkardyti nusikaltimus yra ne bausmės žiaurumas, o jos neišvengiamumas. Ši mintis buvo labai populiari sovietiniu laikotarpiu. Čia buvo akcentuojama, kad kiekvienas tiesės pažeidimas t.p. turi būti išaiškintas ir teisiškai įvertintas.

Bet laikantis Bekarijos taisyklės, tai pagal sociologines teorijos išvadas, kiekvienam iš mūsų kažkada turėjo būti pritaikytas poveikio priemonės.

Klasikinės mokyklos esmė – nusikaltimo elgesio ir jo prevencijos įvertinimas iš teisės pozicijų. Nusikaltimo padarymas – kalt-ko laisvos valios išraiška. Protas ir intelektas yra pagrindiniai dalykai, išskiriantys žmogų iš kitų organizmų. Todėl ši mintis didžiausią dėmesį skiria sielai ir kaltei, bet mažesnį nusikaltimą padariusiam asmeniui.

Kai kurie atstovai teigė:

1) žmonės iš prigimties egoistai, jie linkę nusikalsti;

2) stengdamiesi išvengti visų karo prieš visus, žmonės geranoriškai sudaro valstybę, kuri gintų jų interesus;

3) žmonės siekia bausti, kad kiti asmenys susilaikytų ir nepažeistų įstatymų. Taip iškeliama prevencijos ir soc. aplinkos reikšmė.

Klasikinė mokykla gyvavo ilgą laiką, kurį laiką buvo ir užmiršta. Dabar daugelio šalių BT dar yra veikos BT – kai

asmuo baudžiamas už padarytą veiką (į tai pirmiausia nukreipta Vokietijos BT) Tačiau ir kitur priimtas atskiras įstatymas nepilnamečiams,tokiu būdu akcentuojant subjektą.

Mūsų BT formaliai yra subjekto BT. Tačiau realiai daugiausia dėmesio skiriams veikai. Tačiau yra nuostata, kad padaręs nusikaltimą pirmą kartą, asmuo turi būti baudžiamas švelniau.

Klasikinė mokykla toliau vystantis  buvo kiek perkurta, bet XX a pab. Daugelyje valstybių kovos su nusikalstamumu politikoje iš naujo buvo pradėta vertinti klasikinės mokyklos kovos su nusikalstamumu principus. Ši srovė buvo pradėta vadinti neoklasikinė mmokykla.Į ją pradėta žiūrėti kaip į klasikinės ir nusikaltėlio pataisymo ideologijos samplaiką. Šiandien klasikinė mokykla stengiasi susigrąžinti . arba už savo elgesį .

Pradėta daugiau dėmesio skirti pačiam nusikaltimo mechanizmui, bet ne nusikaltėlio biografijai. Vokiečių BT doktrina rašoma: teismas turi atsižvelgti į tas su kalt-ku susijusias aplinkybes, dėl kurių jis yra kaltas, bet negali atsižvelgti į tokius subjekto ypatumus, kurie jau susiformavę ir nuo jo nepriklauso (charakterį, asmens savybes) Turi būti atsižvelgiama tik į tuos momentus, kuriuose žmogus turi pasirinkimo galimybę.

ŠŠi mokykla stengiasi atsiriboti nuo klasikinio mąstymo kraštutinumų ir skatina atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes ir didesnį dėmesį skirti pakaltumui.

Nepakaltinamais žmonėmis ši mokykla laiko tokiais, kuriems negalima skirti bausmės teismine tvarka: vaikai, silpnapročiai, k.k. jauni žmonės, kurių branda pavėlavusi.

Bausmė vargu ar ggali pakeisti nusikaltusį asmenį, bet turi didelę bendrosios prevencijos reikšmę.

Pozityvinė mokykla

Pozityvi mokykla iškėlė mintį, kad  uždavinys išstudijuoti būtent žm. elgesį, kokie faktoriai jį nulemia. Daugiau dėmesio reikėtų skirti nusikaltėliui ir jo likimui. Būdinga:

1. Reikia stengtis gauti tikslius ir patikimus duomenis tokiais metodais, kuriuos galima patikrinti ir kada galima stebėti ilgą laiką ir daryti išvadas. Taigi ypatingą dėmesį skiria empirikai.

2. Būtent surinktos tikslios ir patikimos informacijos pagalba galima surasti nusikaltimų priežastis ir išspręsti soc. problemas.

3. Bet kuris visuomeninis reiškinys visada turi tam tikrą priežastį . Mokslas turi jas išaiškinti, nustatyti ir rasti tinakamą soc. problemos sprendimą. Priežasčių jie ieškojo pačiame žmoguje.

Ankstyvosios pozityvinės mokyklos išraiška – antropologija – mokslas turėjęs nepaprastai didelę įtaką . Antropologija padėjo pozityvizmui siekti.

Antropologija  mokslas apie žžmogų žmogaus ir rasių fizinės, rasinės organizacijos revoliuciją, kuri priklauso nuo .

Ilgą laiką antropologijos tyrimo objektu buvo žmogus kaip gamtos dalis, žmogaus vieta gamtoje, jo kilmė, rasinė sandara.

Filosofinė antropologija nagrinėja žmogų kaip tam tikrą istorinių vystymųsi rezultatą.

Vienas svarbiausių antropologijos metodų  antropologija  žmogaus kūno matavimas ir jo aprašymas. Antropometrija leidžia kokybiškai apibrėžti vieno žmogaus kūno ar jo dalis variacijų pobūdį. Šis metodas taikomas ir , tai darom ir iki šių dienų ( atliekamos medicininės ekspertizės) Bet ryšio tarp žmogaus kkūno ir sielos antropometrijos mokslas neparodo, o iš tiesų svarbiausias šis ryšys.

Žmogaus kūno ir sielos ryšio paieškos aprašomos labai seniai. Vienas iš tokios analizės pavyzdžių būrimas ir delno (chiromantija). Antrop. kl. Nagrinėjo ir chenologija. Ji nagrinėjo ryšį tarp žmogaus psichinių savybių ir jo kaukolės formos. Buvo teigiama, kad psichinių gabumų lokalizacija skirtingose kūno vietose (..). Dvasinė jausmų sfera yra susijusi su tam tikru smegenu siuntimu ir atsispindi išorėje. Kaukolės forma parodo drąsą, polinkius .

Kitas mokslas, kuriuo naudojasi   fiziognomija  žmogaus įgimtų gabumų pažinimas iš jo fizinių savybių. Buvo teigiama, kad tarp žmogaus išvaizdos ir veido bruožų bei charakterio yra tam tikras tiesioginis ryšys. Iš išorinių žmogaus požymių galima nustatyti, kokam asmenybės tipui jis priklauso ir kokie yra svarbiausi jo asmenybės bruožai.

Taigi antrop-ja, kaip tam tikras pozityvinės krypties mokslas didelį dėmesį skyrė būtent biologinei asmenybės teorijai. Ji išryškėjo 18 a., jos pradžia buvo Italijoje (vadinama itališkąja tradicija).

Antropologijos mokykla bandė keisti bausmės teoriją, siūlė atsisakyti požiūrio, kad už vienodą nusikaltimą turi būti paskirta vienoda bausmė, kadangi kiekvienas žmogus yra individualus. Bausmės siekė tų individual-ti atsižv. į kiekvieno asmens potencialią grėsmę. Žmogaus elgesį nulemia funkciniai ir psichologiniai faktoriai, kurie nepasiduoda . jie nepakeičiami.

Pagrindinis dėmesys skiriamas nusikaltėliui. Pagrindinis atstovas – Lambrozo.

Pirmiausia LLambroz pastebėjo ryšį tarp nusikaltimo elgesio ir epilepsijos, ir juos tyrė. Pirmoji p. knyga “Genialumas ir panašumas” , antroji – išleista knyga 1876 m. “Nusikalstamas žmogus”.

Pirmojoje knygoje Lambroz įrodinėjo, kad daugelis pripažintų pasaulio genijų, iš jų politikos veikėjų bei karo vadai turėjo tam tikrų psichikos sutrikimų.

Ankstyvuosiuose savo darbuose L. rėmėsi prielaida, kad nusikaltimas normalus, būtinas, neišvengiamas reiškinys, kaip gimimas, keista psichinė liga. T.t. žmonės yra gimę būti nusikaltėliais, dėl įgimtų atvirkštinių bruožų, psichikos sutrikimų. Jis nustatė sąrašą fizinių požymių ir teigė, kad jei žmogus turi 5 ar daugiau tokių požymių, jis – nusikaltėlis iš prigimties. Kadangi polinkis į nusikaltimus yra įgimtas, jį pataisyti neįmanoma, o kriminalinė bausmė ir neturėtų skirti to tikslo. Todėl L nuomone, bausmei negalima suteikti atpildo ar įbauginimo bruožų: žmogaus prigimties pakeisti neįmanoma.

Nusikaltėlis – ypatingos prigimties žmogaus tipas, kurį reikia laikyti labiau ligoniu. Nusikaltėliu ne tampama o gimstama.

Nusikaltėlį reikia tirti pačiame gyvenime – kalėjimuose, ligoninėse, gali nuovadose, nakvynės namuose, nus-mose bendruom-se ir grupėse – tam tikroje jų gyvenimo aplinkoje, jų materialinės egzistencijos sąlygomis. Tik tuomet galima suprasti ir įsitikinti, kad nusikaltimas ne atsitiktinis reiškinys, tai nėra ir pilnos valios produktas, o natūralus ir kriminaline bausme neužbaigdamas .

Ši mintis, kad nusikaltimus reikia tirti jų soc. aplinkoje, svarbi iki ššių dienų. Pvz., vienas vokiečių kriminologas bandė gyventi tarp narkomanų ir nusprendė, kad bauginimas BT priemonėmis gali paveikti tik tuos asmenis, kurie neturi narkotikų vartojimo patirties, o jų bauginimas tik pagreitina jų išstūmimą į .

L. dėl to, kad teigė, jog nusikaltimai visiškai natūralus ir k.. bausmėm neužkardomas aktas, buvo plačiai kritikuojamas.

Tardas: jei nusikaltimo priežastis būtų fizinės anomalijos, tai nusikaltimų skaičius pastovus ir nesikeistų su soc. sąlygomis. Priekaištavo L., kad šis savo teorijoje . soc. aplinkos poveikį, kuris neturi nieko bendra su biologinėmis asmenybės savybėmis.

III kriminologijos kongresas jau laikomas antropologijos mokslo saulėlydžiu. L.veikimas nuolatinės kritikos, pakeitė dalį savo nuostatų. Jis pripažino, kad ne visi nusikaltėliai yra atavistinio tipo asmenys, o apie 40 iš jų. B e to jis pripažino, kad nusikaltimo padarymui turi reikšmės ir įgytos žmogaus savybės.

Jis suskirsto nusikaltimus į:

1) nusikaltimus iš prigimties ( );

2) nusikaltėlius – psichikos ligonius (aistringi nusikaltėliai, tarp jų politiniai);

3) atsitiktinius nusikaltėlius.

a) asmenys nusikalstantys dėl materialiųjų įsitikinimų ir dėl to susiklosčiusios situacijos;

b) asmenys, kuriems nebūdingas akivaizdžios fizinės anomalijos, psichikos sutrikimai, bet jų emocinė būklė lemia tai, kad esant tam tikroms situacijoms, jie nusikalsta. Šiai grupei lemiamą reikšmę turi būtent aplinkos įtaka, Jiems būdingos ir tam tikros savybės, panašios į nusikaltėlį iš prigimties.

c) nusikaltėliai iš įpročio nusikalsta

dėl prasto išsilavinimo, bendravimo su nusikaltėliais.

Grynu pavidalu antropologijos mokyklos išsilaikė labai neilgai, nes k.k. jos teiginiai, kurie paraukė kriminologų dėmesį, buvo patikrinti ir paneigti. Tačiau k.k. mintys svarbios su šiandien,pvz.,

1) karštis blogai veikia žmogų, todėl daugiausia nužudymų Angl. ir Pranc.m padaroma kartuoju metų laikų išžaginimų t.p.

2) egzistuoja betarpiškas ryšys tarp išsimokslinimo ir nusikaltimo elgesio (nusikaltėlių tarpe daugiausia mažai išsilavinusių žmonių).

3) turtinių nusikaltimų skaičius auga esant žemesniam pragyvenimo lygiui;

4) nusikaltėliai skiriasi nuo nenusikaltėlių ne tik savo vaisingumu (vislumu), bet ir vidutine gyvenimo trukme (jų – trumpesnė).

Šie teiginiai – iš knygos “Nusikalstamas žmogus” Lambroz taip pat teigė, kad sukčių, žudikų tėvai paprastai būna vyresnio amžiaus.

Svarbiausia yra tai, kad L.įvedė ir išpopuliarino empirinį metodą.  šiandien juo ir vadovaujasi. Jo tyrimai tapo paskata tolesniems  tyrimams. Todėl Lambroz laikomas ir žmogaus, padariusios nusikaltimą asmenybės tyrėju.

Lambroz antropometrinis metodas buvo pagrindas kuriant melo detektorių. Buvo panaudoti ir jo išradimai grafologijos srityje, ypač kalbant apie rašymo dėstymo stilių.

Ir šių dienų  reikšmingi L. tatuiruočių, nusikaltimo žžargono aprašymai.

Daugelyje šalių L. idėjos buvo paskelbtos tabu. Bei b. ypač kritikuojamos Vokietijoje, dar ir dėl to, kad būtent iš L. Hitleris sėmėsi rasių higienos idėjų. Nepaisant to, L. turėjo įv. pasekėjų. Kai kurie L. tvirtinimai yra įdomūs, bet nepatikrinami: nnusikaltėlio žudiko smegenys sveria 30 g mažiau nei kitų žmonių ( )

Nors vienbalsiai teigiama, kad tokios išvados absurdiškos, tokie teiginiai nėra pagrįsti jokiais tyrimais.

Žymiausi L .pasekėjai – t.p. italai pozityvistai. E.Ferri “Nauji BT ir B proceso horizontai”, “Baudžiamoji sociologija” – perkeista. Būtent jis, o ne L. yra laikomas antropologijos mokslo BT-je pradininku. Ypatingą reikšmę F. skyrė nusikalstamumo faktoriams, kuriuos skyrė į 3 grupes.

1. Antropologiniai (individualūs): (1 vieta)

a) organinė nusikaltėlio sandara (kaukolė, smegenys tatuiruotės);

b) psichinė -“- (psichinės anomalijos).

c) asmeninės nusikaltėlio savybės ( lytis, amžius, išsilavinimas ir pan.).

2. Socialiniai: (3 vieta)

a) gyventojų tankumas

b) viešoji nuomonė;

c) alkoholizmas;

d) šeimos struktūra;

e) papročiai;

f) religija;

g) mokyklos;

h) ekonominė,politinė satvarka.

3. Fiziniai, susiję su gamta : (2 vieta)

a) klimatas;

b) žemės dervos ypatumai, susiję su konkrečia teritorija, dienos iir nakties kaita.

Taigi nuskalstamumą nagrinėja kaip biologinę ir socialinę veiksnių sąlygotą reiškinį.

Rafaelis Garofalo “Kriminologijos” autorius .Ją (1885 m.) sudarė 3 skirsniai: Nusikalstamumas, Nusikaltėlis, Represija.

Garofalo taip pat buvo L. mokinys; jis nemažą dėmesį skyrė socialiniams faktoriams. Kitaip nei L. Garofalo, kaip teisininkas pagrindinį dėmesį skyrė BT ir BP. Pagrindiniu uždaviniu jis laikė visuomenės saugumo užtikrinimas.

Nusikaltėlio elgesio suvokimas reikalauja protingo nusikaltimo suvokimo, tad nusikaltimus skirstė į :

1. pagrindinius iš prigimties kilę nusikaltimai ( ) – pažeidžia įv. žmogaus. Tai amoralus ppoelgis, padaręs žalą visuomenei.

2. politinius – formalius įstatymų pažeidimai.

Prigimtiniai nusikaltimai pažeidžia padorumą ir gailestingumą, ko gali nepažeisti politiniai nusikaltimai. Tokius nusikaltimus darantys asmenys – tiksliau nusikaltėliai, jie apskritai netinka visuomenei. Taigi nusikaltėliai klasifikuojami į grupes priklausomai nuo to, ar jų padarytas t.p. yra formalus, ar pažeidžiantis padorumą, gailestingumą.

Nėra reikalo eikvoti lėšas prisiekusiųjų teismams ir tikrojo nusikaltėlio taisymui. Ekspertų komisija turi nustatyti nusikaltėlio pavojingumą ir skirti poveikio priemonę, kuri eliminuotų jį iš visuomenės (katorga, mirties b., ilgalaikis ikalinimas).

Seldovas (XX a) – biologas konstrukcinės psichologijos atstovas. Fiziniai žmogaus kūno sandaros ypatumai – svarbi aplinkybė, lemianti žmogaus elgesį. Šeldovas ieškojo fizinės sandaros ypatumų ryšio su temperamentu. Išskyrė 3 somatotipus:

1. endomoefinis (linkęs į nusi