Kultūros vertybių išvežimo reglamentavimas LR ir užsienio teisėje
Įžanga…………………………1
Kultūros vertybės samprata LR ir Tarptautinėje teisėje…………………………2
Kultūros vertybių išvežimo tvarka………………………5
Negrąžinamas kultūros vertybių išvežimas…………………..6
Laikinas kultūros vertybių išvežimas……………………..8
Nelegalus kultūros vertybių išvežimas……………………..8
Kultūros vertybių apsauga ir atsakomybė ginkluoto konflikto metu………11
Neteisėtai išvežtų kultūros vertybių grąžinimas………………..12
Išvados…………………………15
Literatūra…………………………16
Priedas…………………………17Įžanga
Kultūros vertybės – tai vienas esminių civilizacijos ir tautų kultūros elementų. Jų tikrąją vertę įmanoma suvokti tik sukaupus žinias apie jų kilmę, istoriją ir tradicinę aplinką, Kultūros vertybių mainai tarp šalių mokslo, kultūros ir švietimo tikslais gilina žinias apie žmonijos civilizaciją, turtina visų tautų kultūrinį gyvenimą ir įkvepia jų pagarbą viena kkitai bei didina tarpusavio supratimą. Kiekvienos valstybės pareiga yra apsaugoti savo teritorijoje esančias kultūros vertybes nuo vagystės, slaptų neteisėtų kasinėjimų, nelegalaus išvežimo. Neteisėtas kultūros vertybių išvežimas yra viena iš pagrindinių kultūros paveldo skurdinimo priežasčių. Kiekviena valstybė turi prisiimti vis didesnius moralinius įsipareigojimus gerbti tiek savąjį, tiek ir kitų tautų kultūros paveldą.
Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos rekomenduoja suinteresuotoms valstybėms atitinkamas tarptautines konvencijas. Tai ypač svarbu, kadangi kultūros paveldo apsauga gali būti veiksminga tik tada, kai tai yra organizuojama nacionaliniu iir tarptautiniu lygiu valstybėms glaudžiai bendradarbiaujant.
Kilnojamųjų kultūros vertybių išvežimas Lietuvoje reglamentuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais teisės aktais. Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar konvencijose nustatytos kitos taisyklės negu tos, kurias numato kilnojamųjų kultūros vertybių išvežimą reguliuojantys teisės aktai, ttaikomos LR tarptautinių sutarčių ar konvencijų taisyklės.
Lietuvos Respublika, prisijungdama prie tarptautinių sutarčių ir konvencijų, reglamentuojančių kultūros vertybių išvežimą, veiksmingiau gali įgyvendinti konstitucinę pareigą – Tautos tęstinumo ir savasties užtikrinimą, įdiegdama tobulesnę, šiuolaikiškesnę kilnojamojo kultūros paveldo apsaugos sistemą, pagrįstą valstybių bendradarbiavimu šioje srityje ir stiprinti savo tarptautinį autoritetą. Tai ypač svarbu siekiant narystės Europos Sąjungoje. Kultūros vertybės samprata LR ir Tarptautinėje teisėje
Lietuvos Respublikos kilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymas kilnojamąsias kultūros vertybes apibrėžia kaip prieš 50 metų ir anksčiau sukurtus pagal paskirtį ir prigimtį kilnojamuosius visuomenės ir žmogaus veiklos medžiaginius kūrinius ir daiktus, turinčius didelę kultūrinę vertę. Kilnojamąja kultūros vertybe gali būti ir vėliau nei prieš 50 metų sukurtas didelės kultūrinės vertės kūrinys.
Kilnojamosios kultūros vertybe taip pat gali būti antikvariniai daiktai ar LLietuvos kultūros paminklas. Antikvariniai daiktai – visi prieš 50 metų ir anksčiau sukurti kilnojamieji visuomenės ir žmogaus veiklos medžiaginiai kūriniai ir kiti daiktai ar jų dalys, nesvarbu, kokia jų išliekamoji kultūrinė vertė. Lietuvos kultūros paminklas – kilnojamoji kultūros vertybė, įstatymo nustatyta tvarka paskelbta Lietuvos kultūros paminklu;
Kilnojamąsias kultūros vertybes sudaro:
1) archeologiniai radiniai;
2) etninės kultūros medžiaginiai pavyzdžiai;
3) daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto istorija, įžymių žmonių gyvenimu;
4) šaunamieji ir nešaunamieji ginklai;
5) meno vertybės: vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūriniai; mmeninės fotografijos ir kiti originalūs kūriniai; liaudies dailės kūriniai; statinių dalys ir jų fragmentai;
6) muzikos instrumentai;
7) rankraštinės knygos, kodeksai, spaudiniai ir kiti leidiniai;
8) daiktai, turintys numizmatinę, sfragistinę, heraldinę ar filatelinę vertę, ordinai ir medaliai;
9) mokslo, technikos ar technologijos istoriją apibūdinantys daiktai;
10) archyviniai dokumentai;
11) kolekcijos, rinkiniai, komplektai ar kitokie dariniai, turintys meninę, istorinę ar kitokią kultūrinę vertę, kaip visuma, nesvarbu, kokia atskirų dalių vertė ir rūšis.
Kilnojamosiomis kultūros vertybėmis gali būti ir kilnojamųjų kultūros vertybių atskiros dalys. Visi šie objektai, turi išliekamąją kultūrinę vertę ir saugomi valstybės.
Tarptautinėje teisėje sąvoka “kultūros vertybės” apima tiek religines, tiek ir pasaulietines vertybes, kurios kiekvienos valstybės yra laikomos reikšmingomis archeologijai, priešistorijai, istorijai, literatūrai, menui bei mokslui. 1970m. UNESCO nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvencijoje nurodoma, kad kultūros vertybės priklauso šioms kategorijoms:
1) retos faunos, floros, mineralų ir anatomijos kolekcijos bei pavyzdžiai ir paleontologijos mokslui įdomūs objektai;
2) istorijos, mokslo ir technologijos istorijos, karybos ir visuomenės istorijos vertybės bei vertybės susijusios su tautos vadovų, mąstytojų, mokslininkų bei menininkų gyvenimu ar nacionalinės reikšmės įvykiais;
3) archeologinių kasinėjimų medžiaga ir archeologiniai radiniai;
4) išardytų (išskaidytų) meno, istorijos paminklų ir archeologinių vietų atskiri elementai;
5) antikvarinės daugiau kaip šimto metų senumo vertybės – monetos, įrašai ir graviruoti spaudai;
6) etnologijai reikšmingi oobjektai;
7) meninės vertybės:
7.1) paveikslai, tapybos darbai ir piešiniai, atlikti vien tik ranka, ant bet kokio pagrindo ir bet kokia medžiaga (išskyrus pramoninį dizainą ir pramoninius dirbinius, puoštus ranka);
7.2) originalūs monumentaliosios ir molbertinės skulptūros kūriniai iš bet kokios medžiagos;
7.3) originalios graviūros, atspaudai ir litografijos;
7.4) originalūs meniški ansambliai ir montažai iš bet kokios medžiagos;
8) reti rankraščiai ir inkunabulai, senos knygos, dokumentai ir ypatingos reikšmės leidiniai (istorijos, meno, mokslo, literatūros ir pan.), pavieniai arba jų rinkiniai;
9) pašto ženklai, žyminiai ir kiti panašūs ženklai;
10) archyvai, įskaitant garso įrašų, fotografijos ir kinematografijos archyvus;
11) daugiau kaip šimto metų senumo baldų dirbiniai ir seni muzikos instrumentai.
Šios Konvencijos 4 straipsnyje apibrėžiama, kas sudaro kiekvienos valstybės kultūros paveldą:
• kultūros vertybės, sukurtos tos valstybės vieno asmens ar bendra jos piliečių kūryba, ir kult.ūros vertybės, reikšmingos valstybei, sukurtos jos teritorijoje užsienio piliečių arba joje gyvenančių asmenų, neturinčių jokios pilietybės;
• valstybės teritorijoje rastos kultūros vertybės;
• kultūros vertybės, įgytos archeologinių, etnologinių ar gamtos tyrinėjimo ekspedicijų, vykusių gavus tos vertybės kilmės šalies atsakingos valdžios sutikimą, metu;
• savanoriškais mainais gautos kultūros vertybės;
• kultūros vertybės, gautos kaip dovanos arba teisėtai pirktos, gavus tos vertybės kilmės šalies atsakingos valdžios sutikimą.
1954m. UNESCO Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 1998m. kovo 17d. 1 str. kultūros vertybes apibrėžia kaip:
I. Kilnojamąsias ir nekilnojamąsias vvertybes, kurios ypač svarbios kiekvienos tautos kultūros paveldui, tokias kaip:
• religiniai ir pasaulietiniai architektūros, dailės ir istorijos paminklai;
• archeologinės vietovės;
• istorinės arba meninės vertės pastatų ansambliai;
• meno kūriniai;
• meninės, istorinės ar archeologinės reikšmės rankraščiai, knygos, kiti objektai;
• mokslinės arba svarbios knygų, archyvinių dokumentų arba jau išvardintų vertybių reprodukcijų kolekcijos;
II. Pastatai, iš esmės skirti tinkamai saugoti ir eksportuoti kilnojamąsias vertybes, tokias kaip muziejai, didelės bibliotekos, archyvų saugyklos bei slėptuvės, skirtos kilnojamosioms kultūros vertybėms saugoti ginkluoto konflikto metu;
III. Kultūros vertybių sankaupos centrai, vadinamieji “paminklų sankaupos centrai”.
Remiantis šios Konvencijos vykdymo taisyklėmis yra sudarytas Tarptautinis specialiai saugomų kultūros vertybių registras, kuriame įrašytos vertybės skirstomos į tris dalis – “slėptuves”, “paminklų sankaupos centrus” ir “kitas nekilnojamąsias kultūros vertybes”. Į Registrą įtraukiamos vertybės pagal valstybės paraišką, kurioje nurodoma vertybės vieta ir jos aprašymas.
Kilnojamųjų kultūros vertybių išvežimo tvarka
Kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimo iš Lietuvos Respublikos tvarką nustato Vyriausybė. Kilnojamosioms kultūros vertybėms ir antikvariniams daiktams, kuriems išvežti pagal Vyriausybės patvirtintą sąrašą reikia leidimo (žr. Priedas Nr.1), leidimą išduoda Kultūros vertybių apsaugos departamentas. Išvežimo leidimas – tai kultūros ministro ir Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus bendru įsakymu nustatytos formos dokumentas, kuriame nurodomi duomenys apie negrąžinamai eksportuojamą arba laikinai išvežamą kultūros vertybių siuntą. Išvežimo leidimo rinkinį sudaro 3 lapai.
Kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių
daiktų kultūrinei vertei nustatyti ir jiems įkainoti kultūros ministras sudaro kilnojamųjų kultūros vertybių išvežimo ekspertų tarybą. Sprendimas dėl leidimo išvežti turi būti priimtas per 15 parų nuo kreipimosi dienos. Kultūros ministras turi teisę pratęsti terminą iki 30 parų. Už leidimų išdavimą imama valstybės rinkliava, kurios dydį ir mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Be leidimo gali būti išvežami šiuolaikinio vaizduojamojo meno ir taikomosios dailės kūriniai (išskyrus dirbinius su gintaru), ne senesni kaip 50 metų, įsigyti dailės galerijose arba salonuose, jeigu dailės ggalerija ar salonas išduoda dokumentą su nurodytais dailės kūrinio kataloginiais duomenimis (autorius, pavadinimas, medžiaga, atlikimo technika, matmenys arba svoris, sukūrimo metai) bei pirkimo-pardavimo dokumentus.
Kilnojamųjų kultūros vertybių išvežimo tvarką Tarptautinėje teisėje reglamentuoja Tarybos reglamentas dėl kilnojamųjų kultūros vertybių išvežimo Šis reglamentas buvo priimtas siekiant, kad išvežant kultūros vertybes prie Bendrijos išorinių sienų būtų taikoma vienoda kontrolė. Išvežant kilnojamąsias kultūros vertybes už Bendrijos muitų teritorijos ribų yra pateikiamas išvežimo leidimas. Kurį išduoda valstybės narės kompetetinga institucija. Toks leidimas galioja visoje Bendrijoje. Išvežimo lleidimas kartu su išvežimo deklaracija pateikiami atliekant išvežimo fo.rmalumus muitinėje.
Tarybos reglamento priede pateikiamas kilnojamųjų kultūros vertybių sąrašas, kurioms turėtų būti taikoma ypatinga apsauga prekiaujant su trečiosiomis šalimis.
Komisijos reglamentas reglamentuoja kilnojamųjų kultūros vertybių išvežimo įgyvendinimą. Šiuo reglamentu numatyti išvežimo leidimai turi bbūti vienodi. Pateikiamos blankų parengimą, išdavimą ir naudojimą reglamentuojančios taisyklės, nustatytos leidimų formos. Nurodoma, kad leidimas turi būti sudarytas viena iš oficialių Bendrijos kalbų.Negrąžinamas kultūros vertybių išvežimas
Negrąžinamai išvežti kultūros vertybes ir antikvarinius daiktus iš Lietuvos gali juridiniai ir fiziniai asmenys. Norintys gauti leidimą iš Kultūros vertybių apsaugos departamento turi pateikti:
1. Prašymą, kuriame nurodomi kultūros vertybės ar antikvarinio daikto kataloginiai duomenys (autorius, pavadinimas, medžiaga, atlikimo technika, matmenys arba svoris, sukūrimo metai).
2. Išvežamas kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus.
3. Kiekvienos vertybės ar antikvarinio daikto 2 nuotraukas (9×13 arba 13×18 centimetrų formato).
4. Negrąžinamai išvežant prieš tai įvežtas kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus, Kultūros vertybių apsaugos departamentui turi būti pateikta kultūros vertybės ar antikvarinio daikto įvežimą patvirtinanti muitinės deklaracija, o negrąžinamai išvežant religinius tekstus (toras) turi būti pateikta LLR Vyriausybės patvirtintoje Religinių rankraštinių tekstų (torų), perrašinėtų išimtinai apeigų paskirčiai, perdavimo žydų religinėms bendruomenėms ar bendrijoms tvarkoje nurodyto perdavimo-priėmimo akto kopija lietuvių kalba.
Jeigu kultūros vertybę ar antikvarinį daiktą leidžiama negrąžinamai išvežti, jos savininkui išduodamas nustatytos formos leidimas. Tokio leidimo formą, spausdinimo reikalavimus, pildymo, spausdinimo reikalavimus, pildymo, įforminimo ir kultūros vertybių išvežimo kontrolės tvarką nustato Kultūros ministerija kartu su Muitinės departamentu prie Finansų ministerijos. Leidimą pasirašo ir patvirtina atsakingas už leidimų išdavimą pareigūnas. Tas pats antspaudas ir parašas turi būti aant išvežamų kultūros vertybių, antikvarinių daiktų sąrašų ir nuotraukų. Nustatytais atvejais antspaudas dedamas ir ant kultūros vertybės ar antikvarinio daikto, arba tokia vertybė plombuojama. Leidimas galioja vienerius metus nuo jo išdavimo datos. Išvežama kultūros vertybė ar antikvarinis daiktas deklaruojamas muitinei raštu.
Už leidimų negrąžinamai išvežti iš LR kultūros vertybes išdavimą imama valstybės rinkliava, kurios dydį ir ėmimo tvarką nustato LR Vyriausybė.
Valstybės rinkliava neimama už leidimus negrąžinamai išvežti:
1) kultūros vertybes, ne senesnes kaip 50 metų;
2) kultūros vertybes ir antikvarinius daiktus iš asmenų, išvykstančių nuolat gyventi į užsienį, jeigu leidime yra žyma „Nuolat gyventi“;
3) religinius tekstus (toras), LR Vyriausybei priėmus atitinkamą nutarimą.
Jeigu ekspertų taryba nustato, kad norimas išvežti daiktas yra kilnojamoji kultūros vertybė, kurios nebuvimas Lietuvoje nuskurdintų kultūros paveldą, leidimas negrąžinamai išvežti šią vertybę neduodamas. Šiuo atveju kilnojamoji kultūros vertybė, savininkui sutikus, gali būti įrašoma į Registrą arba valstybės išperkama. Į Registrą įrašyta arba valstybiniame muziejuje ar bibliotekoje saugoma kultūros vertybė, Valstybinei paminklosaugos komisijai sutikus, iš Lietuvos negrąžinamai gali būti išvežta tik pagal tarpvalstybinius susitarimus:
• Kilnojamųjų kultūros vertybių mainų atveju, kai kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ekspertų komisija nustato, kad mainais gaunama kilnojamoji kultūros vertybė neabejotinai reikšmingesnė Lietuvos kultūrai negu atiduodama kilnojamoji kultūros vertybė;
• Kilnojamosios kultūros vertybės grąžinimo valstybei, iš kurios buvo neteisėtai išvežta atveju.
Į RRegistrą įrašyti arba valstybiniame muziejuje ar bibliotekoje saugomi ypatingi rankraštiniai religiniai tekstai (toros), perrašinėti išimtinai apeigų paskirčiai ir tapatinami su apeiga, gali būti negrąžinamai išvežami iš Lietuvos apeigų tikslams tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus atitinkamą nutarimą dėl šių religinių tekstų perdavimo užsienio žydų religinėms bendruomenėms ar bendrijoms. Leidimas negrąžinamai išvežti religinius tekstus išduodamas per 3 paras nuo kreipimosi dienos.Laikinas kultūros vertybių išvežimas
Laikinai išvežti kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus į kultūros ir meno renginius arba perdirbti (restauruoti, konservuoti, remontuoti, ryškinti) gali juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie turi renginio organizatoriaus kvietimą arba sutartį dėl parodos, renginio arba kultūros vertybės ar antikvarinio daikto perdirbimo (restauravimo, konservavimo, remonto, ryškinimo) ir kurie nustatytąja tvarka įformindami laikinojo išvežimo (laikinojo išvežimo perdirbti) muitinės procedūrą pateikia Kultūros vertybių apsaugos departamento leidimą.
Taip pat leidžiama laikinai išvežti kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus į Lietuvos Respublikos diplomatines ir konsulines įstaigas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos teikime nurodytam laikui.
Laikinai išvežant kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus, Kultūros vertybių apsaugos departamentui turi būti pateiktas prašymas, kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų sąrašas (nurodant jų kataloginius duomenis ir kainą litais), kiekvienos vertybės ir antikvarinio daikto 2 nuotraukos (9×13 arba 13×18 centimetrų formato), o Kultūros vertybių apsaugos departamentui pareikalavus – ir pačios vertybės.
Laikinai išvežant į uužsienį muzikos instrumentus, Kultūros vertybių apsaugos departamentui pateikiamas koncertinės organizacijos arba paties atlikėjo prašymas, instrumentų sąrašai bei po 2 nuotraukas (9×13 arba 13×18 centimetrų formato). Styginiams instrumentams ir strykams būtini nustatytos formos pasai, kuriuos išduoda Kultūros vertybių apsaugos departamentas. Jų formą, spausdinimo reikalavimus, pildymo, įforminimo ir styginių muzikos instrumentų laikinojo išvežimo kontrolės pagal pasus tvarką nustato Kultūros vertybių apsaugos departamentas
Laikinai išvežti vertybes ir antikvarinius daiktus duodamas nustatytos formos leidimas, kurį pasirašo ir patvirtina antspaudu atsakingas už leidimų išdavimą pareigūnas.Nelegalus kultūros vertybių išvežimas
Nelegalaus kultūros vertybių išvežimo uždraudimą Tarptautinėje teisėje reglamentuoja 1970 UNESCO nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvencija Konvencija skirta valstybių – konvencijos narių kultūros paveldo apsaugai nuo vagystės, plėšikavimo bei grobstymo, kontrabandos, o taip pat nuo priverstinio išvežimo ar nuosavybės teisės perdavimo, okupavus šalį. Konvencija taikoma ne vien istorinius, archeologinius ar meninius požymius turinčioms kultūros vertybėms, bet ir tokioms, kurios reikšmingos mokslui. Kiekvienos valstybės – konvencijos narės reikalas – priimti taisykles, kurios reguliuotų operacijas, įtakojančias valstybės teritorijoje esančias vertybes ir pačiai nuspręsti, kuri veikla bus teisėta, o kuri neteisėta.
Valstybės turi imtis reikalingų priemonių, suderintų su nacionaline teisės sistema:
1) uždrausti muziejams įsigyti kultūros vertybes, kurios buvo neteisėtai išvežtos;
2) uždrausti įvežti kultūros vertybes, pavogtas iš muziejų ar
valstybės, savivaldybių, visuomeninių institucijų;
3) valstybei, kuriai pagal kilmę priklauso kultūros vertybė, surasti ir sugrąžinti iš jos pavogtą ir įvežtą kultūros vertybę. Valstybė diplomatiniais kanalais turi pateikti prašymą kitai valstybei surasti kultūros vertybę.
Kultūros vertybių apsaugai nuo neteisėto išvežimo užtikrinti kiekviena valstybė savo teritorijoje turi turėti vieną ar daugiau valstybinių tarnybų, kurios vykdytų kultūros paveldo apsaugą:
• Padėtų kurti įstatymų projektus, kurie užtikrintų kultūros paveldo apsaugą ir ypač užkirstų kelią reikšmingų kultūros vertybių neteisėtam išvežimui.
• Sudarytų ir nuolat atnaujintų kultūros vertybių, kurių išvežimas nuskurdintų nacionalinį kkultūros paveldą, sąrašą.
• Skatintų mokslinių ir techninių institucijų (muziejų, bibliotekų, archyvų, laboratorijų, dirbtuvių ir t.t.) steigimą bei plėtojimą.
• Organizuotų archeologinių kasinėjimų priežiūrą, užtikrinant kultūros vertybių išsaugojimą “in situ” ir apsaugant apibrėžtas teritorijas.
• Nustatytų taisykles, skirtas suinteresuotiems asmenims (bibliotekų, muziejų kuratoriams, kolekcionieriams, antikvarams ir t. t.) ir užtikrintų, kad jų būtų laikomasi.
• Imtųsi švietimo, skirto skatinti ir plėtoti pagarbą visų valstybių kultūros paveldui.
• Siektų, kad viešai būtų skelbiama apie kultūros vertybės dingimą.
Siekiant užtikrinti neteisėtą kultūros vertybių išvežimą 1970m. UNESCO Konvencijoje yra numatyta, kad valstybės dalyvės visoms iišvežamoms kultūros vertybėms turi pateikti pažymą, o jei tokia pažyma nebuvo išduota, uždrausti išvežimą. Apie tai turi būti informuota visuomenė.
Bet kuriam asmeniui, pažeidusiam draudimus Valstybės – Konvencijos dalyvės įsipareigoja skirti bausmes ir administracines sankcijas, Bendromis tarptautinėmis pastangomis nustatyti ir įgyvendinti bbūtinas konkrečias priemones, įskaitant išvežimo kontrolę.
Konvencijos 11 straipsnis nustato, kad priverstinis kultūros vertybių išvežimas, tiesiogiai ar netiesiogiai sukeltas okupavus šalį, laikomas neteisėtu.
Valstybės visomis tinkamomis priemonėmis įpareigojamos užkirsti kelią kultūros vertybių nuosavybės teisės perdavimo būdams, kurie skatintų jų neteisėtą išvežimą. Kiekviena valstybė turi teisę tvarkyti ir deklaruoti tam tikras kultūros vertybes kaip nenusavinamas ir ipso facto draudžiamas išvežti, taip pat palengvinti šių vertybių sugrąžinimą suinteresuotai valstybei tais atvejais, kai jos buvo išvežtos.
Konvencijos dalyvės gali sudaryti specialias savitarpio sutartis ar toliau įgyvendinti jau sudarytas sutartis dėl grąžinimo kultūros vertybių, kurios buvo išvežtos iš jų kilmės teritorijos prieš įsigaliojant susietose valstybėse šiai Konvencijai.
Valstybės gali kreiptis į Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos techninės pagalbos, ypač informavimui ir švietimui, konsultacijoms ir ekspertų ppatarimams. Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija savo iniciatyva gali atlikti tyrimus ir spausdinti .studijas neteisėto kultūros vertybių gabenimo klausimais.
1992m. birželio 25 – 27 d. Kurmajerio mieste (Italija) vykusiame Tarptautiniame meno ir kultūros paveldo išsaugojimo seminare buvo priimtos rekomendacijos “Dėl nacionalinių ir tarptautinių veiksmų prieš nelegalią prekybą tautų kultūros paveldo objektais” ir “Dėl informacijos mainų gerinimo ir duomenų bankų kūrimo”. Rekomendacijose vyriausybės yra raginamos priimti įstatymus, kurie nelegalų kultūros objektų išvežimą apibrėžtų kaip nusikalstamą veiklą bei numatytų atitinkamas sankcijas. PPažymi, kad labai svarbu yra sukurti tarptautinę prekiavimo meno dirbiniais leidimų sistemą. Labai svarbus yra Jungtinių Tautų, UNESCO ir INTERPOL’o bendradarbiavimas , pagalba valstybėms bei informacijos teikimas. Informacijos apie kultūros vertybių juridinį statusą ir nusikaltimus kultūros paveldui kaupimas bei teikimas yra labai svarbūs kovojant su tarptautine nelegalia prekyba kilnojamosiomis kultūros vertybėmis.Kultūros vertybių apsauga ir atsakomybė ginkluoto konflikto metu
Tyčinis kultūros vertybių naikinimas tiek tarptautinių, tiek vidaus konfliktų metu yra viena iš strategijos dominuoti veiksnių, kankinimais, prievartavimais, išvežimais ir naikinimais paniekinant tos šalies gyventojų savigarbą. Toks tyčinis naikinimas pagal 1954m. Hagos Konvenciją turi būti pasmerkiamas kaip karo nusikaltimai. O kai tokie nusikaltimai įgauna kraštutines formas – kaip tai buvo buvusios Jugoslavijos atveju, jie privalo būti laikomi specifine genocido forma (etnocidu).
Kultūros paveldo apsauga yra įtraukta į Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijų užduotis, kaip dalis humanitarinės pagalbos.
1954 metų Unesco kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metų konvencija siekiama įteisinti privalomą pagarbą kilnojamosioms ir nekilnojamosioms vertybėms ir užtikrinti šių vertybių, nepriklausomai nuo jų kilmės ar nuosavybės formos, išsaugojimą ginkluoto konflikto metu. Valstybės – konvencijos narės įpareigojamos mažinti karinių konfliktų pasekmes kultūros paveldui:
1. Imtis prevencinių priemonių ne tik karinių veiksmų, bet ir taikos metu.
2. Saugoti ir gerbti kultūros paveldą karinio konflikto metu.
3. Įdiegti apsaugos mechanizmus.
4. Paženklinti konkrečius svarbius statinius bei ppaminklus specialia apsaugos emblema.
5. Sukurti karo pajėgose specialius padalinius, atsakingus už kultūros paveldo apsaugą.
Šios konvencijos Protokolas draudžia išvežti kultūros vertybes iš okupuotos teritorijos ir reikalauja sugrąžinti vertybes valstybei, iš kurios teritorijos buvo išvežtos, o taip pat naudoti kultūros vertybes karo reparacijoms.
Lietuvos Respublikos BK 339 str. numatoma atsakomybė už saugomų objektų naikinimą ar nacionalinių vertybių grobstymą. Tai karo būtinumu nepateisinamas istorinių paminklų, kultūros ar religijos objektų, saugomų tarptautiniais ar valstybės vidaus aktais, naikinimas arba nacionalinių vertybių išgrobstymas okupuotoje ar aneksuotoje teritorijoje, padaręs didelę žalą.
Istorinių paminklų, kultūros ir religijos objektų naikinimu laikomas jų gadinimas ar žalojimas , kai šie objektai netenka savo vertės, arba jų negalima panaudoti pagal paskirtį, arba jų vertė sumažinima, kai be atstatymo ar remonto jie pasidaro netinkami naudoti.
1954m. UNESCO kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijoje nurodoma, kad istorinių paminklų, kultūros ir religijos objektų naikinimas bus nepateisinamas karo būtinumu, kai paminklai ar objektai :
1) yra pakankamai toli nuo didelių pramonės centrų arba svarbių karinių objektų;
2) nėra naudojami karo tikslams.
Nacionalinių vertybių išgrobstymu laikomas bet koks Lietuvos kultūros paminklų grobimas, padarytas vagystės, plėšimo, prievartavimo, sukčiavimo ar pasisavinimo būdu. Taip pat paėmimas karo trofėjumi. Nacionalinių vertybių išgrobstymas užtrauks baudžiamąją atsakomybę pagal BK 339 str. tik tada, kai jis bus padarytas ookupuotoje ar aneksuotoje teritorijoje ir padarys didelę žalą. Baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų.Neteisėtai išvežtų kultūros vertybių grąžinimas
Neteisėtai iš valstybės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimą reglamentuoja Tarybos direktyva ir 1995m.UNIDROIT konvencija dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų Tikslas – įdiegti atitinkamas priemones, užtikrinačias kultūros objektų grąžinimą į jų teritoriją, užmegzti valstybių narių bendradarbiavimą šioje srityje. Ši Direktyva taikoma tiems kultūros objektams, kurie neteisėtai buvo išvežti po 1993m. sausio 1d.
“Neteisėtai išvežtas iš valstybės narės teritorijos” reiškia, kad kultūros objektas buvo išvežtas pažeidžiant valstybės nacionalinio turto apsaugos taisykles, ir negrąžintas pasibaigus teisėto laikino išvežimo laikotarpiui arba pažeidus kokią nors kitą tokio laikino išvežimo sąlygą. Neteisėtai išvežti objektai yra gražinami direktyvoje numatyta tvarka ir sąlygomis Prašančioji valstybė gali iškelti teisme bylą, kad būtų užtikrintas iš jos teritorijos neteisėtai išvežto kultūros objekto grąžinimas.
1995m.UNIDROIT Konvencijoje numatoma, kad susitariančioji šalis gali pareikalauti, kad teismas ar kita kompetetinga kitos susitariančios šalies institucija įsakytų grąžinti kultūros objektą, neteisėtai išvežtą iš reikalavimą patekusios šalies. Jei toks kultūros objektas buvo išvežtas laikinai pateikus šalies leidimą ir nustatytu terminu negrąžintas, jis laikomas išvežtu neteisėtai. Teismas ar kita kompetetinga institucija turi įsakyti grąžinti neteisėtai išvežtą kultūros objektą, jei reikalavimą pateikusi šalis nustato, kad išvežant objektą iš jos
teritorijos pažeista viena ar daugiau tokių sąlygų:
1) objekto ar jo aplinkos fizinis išsaugojimas;
2) sudėtinio objekto vientisumas;
3) informacijos išsaugojimas;
4) jei gentis ar vietinė bendruomenė daiktą naudoja papročių ir ritualinėse apeigose, arba jei nustatoma, kad objektas šalyje, pateikusioje reikalavimą, yra ypatingos kultūrinės reikšmės.
Kultūros objekto savininkas, kuris įsigijo jį po to, kai tas objektas buvo neteisėtai išvežtas, gali gauti kompensaciją iš reikalavimą pateikusios šalies su sąlyga, kad jis nežinojo, kad objektas išvežtas neteisėtai. Tai nustatoma atsižvelgiant į objekto įsigijimo aplinkybes.
1954m. Hagos Konvencijos Protokolas ddraudžia susitariančioms šalims išvežti kultūros vertybes iš jų okupuotų šalių. Taip pat jos privalo imtis priemonių, kad niekas tokių vertybių neišvežtų. Jei nepaisant draudimų vertybė būtų išvežta iš šalies teritorijos, ji karo veiksmams pasibaigus turi būti grąžinta iš tos teritorijos įgaliotai valdžios institucijai.Tokiu atveju sąžiningam pirkėjui ar vertybės valdytojui iš jų išperkant vertybę, nuostolius padengia okupaciją vykdžiusi valstybė. Protokolu nustatoma, kad iš okupuotos šalies išvežtos kultūros vertybės negali būti grąžinamos kaip karo reparacijos.
Lietuvos Respublikoje laikinai išvežtų kultūros vertybių ir antikvarinių ddaiktų grąžinimą kontroliuoja Kultūros vertybių apsaugos departamentas ir muitinės. Asmenys, negrąžinę laikinai išvežtų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kultūros vertybių apsaugos departamentas, išduodamas leidimą laikinai išvežti kultūros vertybes, turi teisę nustatyti, per kiek laiko minėtosios vertybės tturi būti grąžintos.Išvados
1. Tiek Lietuvos, tiek Tarptautinėje teisėje kultūros vertybės sampratos esmė yra tokia pati. Kiekvienoje valstybėje kultūros vertybės yra laikomos reikšmingomis archeologijai, priešistorijai, istorijai, literatūrai, menui bei mokslui ir tai sudaro tautos kultūros paveldą.
2. Kultūros vertybių išvežimo tvarka, kontrolė, leidimų išdavimo tvarka LR ir prie Europos Bendrijos sienų yra vienoda.
3. Kultūros vertybė iš Lietuvos negrąžinamai išvežta tik pagal tarpvalstybinius susitarimus.
4. Neteisėtas kultūros vertybių išvežimas yra viena iš pagrindinių kultūros paveldo skurdinimo priežasčių ir tarptautinis bendradarbiavimas yra viena veiksmingiausių priemonių saugant kiekvienos šalies kultūros vertybes.
5. Kultūros vertybių apsaugai nuo neteisėto išvežimo užtikrinti kiekviena valstybė savo teritorijoje turi turėti vieną ar daugiau valstybinių tarnybų.
6. Nelegalus kultūros vertybių išvežimas yra nusikalstama veikla.
7. Priverstinis kultūros vertybių išvežimas, tiesiogiai ar netiesiogiai sukeltas okupavus šalį, laikomas neteisėtu.Literatūra
Teisės norminiai aktai:
1. LLietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, 2001.
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimo iš Lietuvos Respublikos ir įvežimo į Lietuvos Respubliką tvarka”//Žin.,1996,Nr.61-1450
3. Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos”//Žin.,1996, Nr. 14 – 325.
4. Lietuvos Respublikos ir Muitinės departamento prie LR Finansų Ministerijos įsakymas “Dėl kultūros vertybių išvežimo leidimo formos, kultūros vertybių išvežimo leidimo spausdinimo reikalvimų ir kultūros vertybių išvežimo leidimo pildymo ir įforminimo bei išvežimo kontrolės pagal leidimus patvirtinimo// Žin.,2001m.spalio 15d. Nr. 326/633
5. 1970m. UNESCO nelegalaus kkultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvencija
6. 1954m. UNESCO kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencija
7.Tarybos reglamentas “Dėl kilnojamųjų kultūros vertybių išvežimo”3911/92/EEC/1992 gruodžio 9d.
8. Komisijos reglamentas išdėstantis nuostatas dėl Tarybos reglamento (EEC) Nr. 3911/92 “Dėl kilnojamųjų kultūros vertybių išvežimo įgyvendinimo. EEC Nr. 752/93, 1993, kovo 30d.
9. Tarybos direktyva “Dėl neteisėtai iš valstybės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo. 93/7/EEB, 1993m. kovo 15 d.
10.1995m. UNIDROIT konvencija dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų//Žin., 1997, Nr.8-139.
Dokumentų rinkiniai:
Kultūros paveldo apsauga. Reglamentuojančių dokumentų rinkinys, V. –1997.
Specialioji literatūra:
Baudžiamoji teisė, Specialioji dalis, V., 2001.
