LDK teisė

ĮVADAS

Susiformavusi Lietuvos valstybė savo diplomatiniais sugebėjimais, kitur ir jėga, sujungė giminingas gentis, nemažą dalį slavų – ukrainiečių, baltarusių, rusų tautų, dali moldavų tautos. Toks valstybės teritorijų išplėtimas ir suformavo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Taip istoriškai susiformavęs genčių darinys realiai buvo išsikovojęs tarptautinį pripažinimą bei vertė kaimynus ir ne tik juos, skaitytis su realiai egzistuojančia Rytų Europoje politine ir karine jėga.

Susipažinimas su Lietuvos teisės raida prasideda nuo LDK teisės ištakų, jos įgyvendinimo būdų, taip pat apžvelgiant jos raidos pokyčius. Analizuojant LLietuvos teisės istorijos raidos momentus matyti, kad vystantis Lietuvos teisei, valstybė savarankiškai kaupė savąją ir perėmė kitų valstybių patirtį.

LDK valstybės politinį ir teritorinį centrą sudarė Vilniaus ir Trakų kunigaikštystės ir Žemaitija. Čia buvo sukurtas pagoniškąją kultūra grįstas valstybingumas. Iš to ir susiformavo Lietuvos valstybės teisė, atsiradusi iš tautos papročių paprotinės teisės. Atsiradus valstybėje poreikiui besiformuojančius santykius reguliuoti rašytine forma, atsiranda ir rašytinė teisė. Iš pradžių tai buvo pavieniai teisės aktai, bet palaipsniui pereita prie naujo teisės raidos etapo. Tam tikriems ssantykiams reguliuoti darant išimtis iš papročių nustatytų reikalavimų, ar nustatant kitas taisykles, pradėtos rašyti privilegijos. Rašytinės teisės periodo pradžia yra laikomos trys Jogailos privilegijos, suteiktos 1387 m. dėl Lietuvos christianizacijos. Prie privilegijų pradėti kurti nauji teisės aktai, nutarimai , nuostatai. TTaip atsiranda būtinybė privilegijas, nutarimus , nuostatus sisteminti ir kodifikuoti teisynuose. 1468 m. kodifikuotas Kazimiero teisynas. 1529m. įsigalioja pirmasis Lietuvos Statutas, po to 1566 m. priimtas Antrasis Lietuvos Statutas ir 1588 m. Trečiasis Lietuvos Statutas.

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS

TEISĖS ŠALTINIAI

Tiesioginių šaltinių apie pagoniškojo laikotarpio paprotinę teisę neišliko. Tačiau to laikotarpio kituose valstybinio pobūdžio aktuose (diplomatiniuose susirašinėjimuose, paliaubų, prekybos sutartyse, žemių dovanojimo dokumentuose ir kt.) galima iš dalies įžvelgti buvus paprotinę teisę. Apie paprotinę teisę užsimenama Gedimino pasiuntinio žodžiuose, pasakytuose Rygoje popiežiaus legatų ir prelatų akivaizdoje, kur teigiama, kad Gediminas „dievų galybe yra prisiekęs, kad jokiu kitu įstatymu nenorėtų naudotis, o tik tuo, kuriuo naudodamiesi gyveno jo protėviai“. Taip pat paprotinė teisė, kaip krašto teisė minima ir 1323 m. Gedimino taikos sutartyje su oordinu, su Talino žemės danų vietininku, vyskupais ir Ryga. Joje matoma jog „valstybės“ ir „krašto“ sąvokos nėra tapačios. Gedimino valstybę atstovauja Žemaičių, Aukštaičių ir t.t. „kraštai“. Tą patį galima rasti ir 1338 m. Gedimino prekybos sutartyje su ordinu. Jo laiškuose Hanzos miestams pastebimos prekybinio bendradarbiavimo tendencijos, bei siekiai skatinti krašto vidaus ekonominius ir socialinius santykius. Kitataučiams, pasiryžusiems šiais tikslais atvykti į Lietuvą, žadama suteikti jų apsaugos garantijų.

Vystantis politiniams, socialiniams ir ekonominiams santykiams valstybės vadovas turėjo organizuoti naujas institucijas, skirtas vvalstybės apsaugai nuo išorinio pasikėsinimo ir santykiams su kaimynais, ir antra – išlaikyti savo valdžią. Taip kūrėsi dvilypis didžiojo kunigaikščio valdžios aparatas. Vienos privilegijos reguliavo valstybės santykius, o kitos – didžiojo kunigaikščio santykius su konkrečiomis valstybės teritorijomis. Tai galima suprasti, kad LDK iki XIV a. pabaigos vyravo papročiai ir paprotinė teisė, toleruojama didžiojo kunigaikščio valdžios.

Teisės raida LDK keičiasi nuo 1387 m., kai Jogaila išleidžia rašytines privilegijas. Tai tampa to laiko pastoviais įstatymai, kurių negalėjo savavališkai naikint. Jie veikė kartu su papročių teise, turėjo luominį pobūdį ir reguliavo reikšmingas Lietuvos vidaus ir tarpvalstybines gyvenimo sritis. Bet privilegijų lengvatomis galėjo naudotis tik diduomenė ir bajorai kurie buvo priėmę katalikų tikėjimą.

Iki priimant 1529 m. Lietuvos statutą, Lietuvos teisės aktų buvo kelių rūšių, kaip privilegijos katalikų bažnyčiai, bendravalstybinės privilegijos, privilegijos miestams, privilegijos tam tikroms sritims, asmeninės privilegijos, tautinių mažumų privilegijos, didžiojo kunigaikščio ir ponų tarybos nutarimai ir kita. Suteikus privilegijas Romos katalikų bažnyčiai buvo leista įsteigti Vilniaus vyskupiją. Šios vyskupijos vadovai kartu su didžiuoju kunigaikščiu turėjo įgyvendinti Lietuvos krikštą. Taip Vakarų Europos pavyzdžiu buvo sukurta tvirta teisinė ir ekonominė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje.

Pirmoje bendravalstybinėje privilegijoje bajorams priėmus katalikybę, suteikta teisė laisvai disponuoti savo turtu, savo dukras ir giminaites laisvai leisti už vyrų, nnašlėms pasilikti savo vyro dvaruose, neuždėti jokių prievolių, tik naujų pilių statymą, senų taisymą, bei atlikti karo prievolę savo lėšomis ir savo ginklais. Negalės naudotis šiomis privilegijomis bajorai priėmę katalikų tikėjimą ir jo atsisakę. Antroje bendravalstybinėje privilegijoje 1387 m. bajorams nustatyta, kad lietuvis ar lietuvė negali tuoktis su rusais , jeigu jie nėra priėmę katalikų tikėjimo. O Lietuvoje įsteigtas katalikų bažnyčias ir vienuolynus atleido nuo visų duoklių ir prievolių. Žygimanto Kęstučio privilegijoje suteiktoje 1434 m. sulyginamos rusų bajorų ir kunigaikščių teisės su lietuvių teisėmis, ir sulygina bajorų ir kunigaikščių teises. Taip pat įsigali nauja privilegijų teikimo tvarka. Jas suteikia Lietuvos didysis kunigaikštis pritariant didikams ir nedalyvaujant Lenkijos didikams. Kazimiero privilegijoje 1447 m. išplėtė Lietuvos teisę ir bajorų politinę laisvę. Joje sakoma, kad LDK teritorija turi būti išsaugota kokia buvo Vytauto Didžiojo laikais ir neturi būti mažinama. Jokie miestai, žemės, dvarai negali būti duodami jokiems svetimšaliams. Niekas negali atsakyti už svetimus nusikaltimus ir būti už tai baudžiami. Taip pat su šia privilegija atsiranda baudžiavos įteisinimo pradžia, nes kunigaikštis ar bajoras nebeturi teisės priimti iš didžiojo kunigaikščio pabėgusių valstiečių, o didysis kunigaikštis negali priimti iš bajorų pabėgusių valstiečių. Taip valstiečiai nebeturi teisės kilnotis iš valstybės dvarų į privačius, arba atvirkščiai ir tampa ppririšti prie žemės. Aleksandras atsidėkodamas už išrinkimą į LDK sostą išleido dar vieną privilegiją, kurioje Ponų taryba įgauna dar daugiau valdžios ir taip susiaurina savo valdžią. Ponų tarybos nutarimai negalėjo būti pakeisti be jos pačios sprendimų, o jei didžiojo kunigaikščio nuomonė nesutapo su Ponų taryba, turėjo prie jų prisitaikyti. Didysis kunigaikštis nebegalėjo priimti svarbesnių sprendimų be Ponų tarybos sutikimo.

Iš sričių privilegijų žinoma privilegija Žemaitijai, suteikta Vytauto 1413 m. ir 1441 m. suteikta Kazimiero. Šia privilegija Žemaitijai suteikiamas tam tikras administracinis autonomiškumas, teisė savarankiškai rinkti savo urėdus, vaivadas, didžiajam kunigaikščiui nėra teisės šiame krašte steigti naujus valstybės dvarus, oficialiai įvardijant Žemaičių kunigaikštyste. Žemaitijos turėtos privilegijos galiojo iki pat LDK okupacijos, net Rusijos imperatorius Žemaitijos kunigaikštystės vardą įrašė į carų titulą.

1468 m. išleistas pirmas LDK teisės kodifikavimo bandymas – Kazimiero teisynas, kuris susideda iš 25 straipsnių. Tai vienas iš didžiojo kunigaikščio teisės aktų, kuriuo norėta suvienodinti bajorų ir nuo jų priklausomiems žmonėms taikytą bausmių už turtinius nusikaltimus skyrimą. Teisyne apimami tiktai turtiniai nusikaltimai: vagystė, savavališkas miško kirtimas ir turto atėmimas užpuolant. Į vagystės sąvoką įeina paklydusio žirgo priglaudimas, arba rastų daiktų pasisavinimas, nuo savo pono pabėgusių valstiečių priglaudimas. Baudžiamosios atsakomybės amžiaus riba teisyne nenustatyta, kalbama tik apie materialinės atsakomybės pradžią nuo

septynių metų. Kazimiero teisyne nusikaltėlio šeimos nariai neneša jokios materialinės atsakomybės, nebent tiktai, kai apie jo nusikaltimą žinojo, arba vogtu daiktu naudojosi ir buvo jo nusikaltimo bendrininkai. Kazimiero teisyne bausmės tikslas turi nusikaltimo prevencijos užuomazgų. Bausme siekiama ne tik patenkinti nukentėjusį, bet ir įbauginti nusikaltėlį ir įspėti ateityje nenusikalsti. Kokios numatytos bausmės nusikaltusiam bajorui, teisyne nenumatytos. Pasakyta, kad tai nusikaltimas teisei ir jį gali nubausti didysis kunigaikštis pasitaręs su Ponų taryba. Valstiečiui už vagystę bausmė susidėjo iš dviejų komponentų. Pirmiausiai bbuvo prievolė atlyginti padarytą žalą, o antra – pati bausmė kuri galėjo būti ketveriopa. Pirma – vogtas daiktas atimamas teismo naudai, antra – jei vogto daikto nebėra, teismui priteisiama tokia suma, kiek vertas daiktas, trečia – išplakimas ir įdėjimas į kaladę ir ketvirta – pakorimas. Mirties bausmė buvo taikoma recidyvui, arba kai pavogto daikto vertė buvo didesnė kaip pusė kapos grašių. Tokiai sumai prilyginami karvė, arklys, žirgas. Baudžiamasis procesas prasidėdavo ne nuo skundo teismui, o nuo nusikaltimo padarymo momento ir ssusidarė iš ikiteisminės ir teisminės stadijų. Vagyste nusikaltusius didžiojo kunigaikščio žmones ir bajorus teisė didžiojo kunigaikščio vietininkas arba tijūnas, o kunigaikščių, ponų ir bajorų žmones privalėjo teisti patys bajorai arba jų įgalioti asmenys.

XIV a. LDK galutinai įsitvirtino miestų savivaldos modelis –– Magdeburgo teisė, kurioje buvo reglamentuota administracinė, civilinė, baudžiamoji, teismų, procesinės teisės normos. Iš pradžių ši teisė buvo suteikta Vilniaus miestui, o nuo XIV a. pabaigos jau suteikiama ir kitiems didesniems miestams. LDK lietuvių žemėse, palaikiusiose glaudžius ekonominius ryšius su Vakarų Europa, šis procesas įtraukė ir smulkesnius miestus. Iš viso Magdeburgo teisė buvo suteikta per 40 Lietuvos miestelių. Magdeburgo teisės raida miestuose buvo didžiojo kunigaikščio pastangos skatinti prekybą, plėtoti amatus ir stiprinti savo valstybės ekonomiką.

Magdeburgo teisės subjektais tapdavo berniukai sulaukę 14 metų, mergaitės sulaukusios 13 metų. Visišką veiksnumą miestiečiai įgydavo sulaukę 21 metų. Vienos svarbiausių Magdeburgo teisėje buvo nuosavybės ir daiktinės teisės, jose gana aiškiai atskirta turto nuosavybės ir valdymo teisė. Pagal Magdeburgo teisę nuosavybės įgijimui savininkas pateigdavo pradinį iieškinį, o pasibaigus ieškinio senaties terminui turtą perimdavo į savo valdžią. Kilnojamam turtui senaties terminas buvo vieni metai ir šešios savaitės, o nekilnojamam turtui buvo tiek, kiek siekė žmogaus atmintis. Pasibaigus senaties terminui nebuvo galima įsigyti vogto daikto, valstybės arba bažnyčios turto. Magdeburgo teisė suteikė vienodas tėvų turto paveldėjimo teises sūnums ir dukroms, išskyrus specifinį, kurį galėjo paveldėti tik sūnus. Tai galėjo būti tėvui priklausę ginklai, šarvai, arklys. Buvo ir iki santuokinės sutartys, kuriose fiksuojamos sąlygos sudarant santuoką, nustatomas kraitis. TTokios sutartys turėjo būti įrašomos į miesto knygas. Nors žmona ir įgydavo vyro luomo teises, bet vyro teisės buvo kur kas didesnės, jis galėdavo žmoną bausti kūno bausmėmis, nes buvo jos globėju. Žmonos ir vyro turtas buvo atskiras, tačiau visą turtą valdė vyras. Tiktai pavykus įrodyti, kad vyras kėsinosi į žmonos gyvybę, nepagrįstai apkaltino neištikimybe, arba parsivesdavo į namus meilužes prarasdavo teises į žmonos kraitį ir prarasdavo įkraitį, kurį vyras užrašydavo žmonai kaip garantinį turtą, neviršijantį kraičio dydžio. Taip pat ir žmona galėjo prarasti teises į kraitį, jeigu kėsinosi į vyro gyvybę, ar sanguliaudavo su kitais.

Pagal Magdeburgo teisės nusikaltimus bausdavo mirties bausme, kūno sužalojimais, skausminėmis bausmėmis, arba piniginėmis baudomis nukentėjusiam, ar jo šeimos nariams. Taikant bausmes teismas atsižvelgdamas į nusikaltėlio lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes galėdavo mažinti arba didinti bausmes. Nusikaltimas galėjo būti padarytas ne tik veikimu, bet ir neveikimu, taip pat žinomos tyčios, neatsargumo, atsitiktinumo sąvokos. Nusikaltimo sumanymas, pasiruošimas nebuvo laikoma nusikaltimu, buvo baudžiama tik už baigtą nusikaltimą, bet padarius priešvalstybinį nusikaltimą bausta ir už sumanymą ir už pasirengimą. Patys nusikaltimai buvo suskirstyti kaip į nusikaltimus miestui, prieš asmenį, darbo santykiams, moralei, į turtinius nusikaltimus ir nusikaltimus prieš religiją, kuriuos aiškinosi ir skyrė bausmes bažnyčios teismas. Magdeburgo teisėje gviešta atsakomybė bbuvo numatyta už bendrininkavimą. Prisidėję prie nusikaltimo, kurstytojai padaryti nusikaltimą, žinoję, bet nepranešę apie padaryta arba rengiamą padaryti nusikaltimą buvo baudžiami kaip ir už nusikaltimo padarymą. O suteikusiam pagalbą pabėgusiam nusikaltėliui, galėjo būti nubausti ir mirties bausme. Pačios bausmės tuo metu buvo labai griežtos, už didelę vagystę, už išžaginimą, už burtinikavimą ar raganavimą, už gyvybės atėmimą, už apgavystes lošiant kortom, maišto kėlimą arba išdavystę, buvo baudžiama mirties bausmėmis. Buvo numatyti atvejai atleidžiantys nuo atsakomybės, kai buvo nužudomas vagis ar sanguliautojas užkluptas nusikaltimo vietoje. Išaiškinant nusikaltimus buvo praktikuojama teisės medicinos apžiūra, kurioje specialistai turėdavo nustatyti ar žaizdos buvo mirties priežastis. Įvykio vietos apžiūros ir teismo medicinos apžiūros rezultatai turėjo būti įrašomi į teismo knygas.

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖS

KODIFIKAVIMAS

1514 m. Vilniaus seime, kuris buvo sudarytas iš didikų, ponų tarybos narių, bajorų, svarbesnių urėdų, didžiajam kunigaikščiui pateikė prašymą sudaryti vieną bendrą visai Lietuvai teisyną, nes prie papročių teisės buvo gana plati rašytinė teisė, rašytiniai įstatymai, didžiojo kunigaikščio teismų nutarimai, privilegijos, kito pobūdžio teisės aktai, kurie nebuvo susisteminti, o spausdinami negausiais nuorašais kur įsiveldavo daug netikslumų, tekstų iškraipymų. Todėl vykdant teisingumą teisėjai dažnai vadovaudavosi tiktai savo protu ir sąžine, dėl ko kildavo pastovūs skundai. Taip 1529 m. įsigalioja pirmasis Lietuvos Statutas, kurį sudarė 13 sskyrių, turinčių 240 straipsnius, kad visoje Lietuvoje būtų vykdomas vienodas teisingumas. Nėra aišku kas yra šio Statuto tikrieji autoriai, kol kas iš tikėtinų gali būti Žemės maršalkos teismo teisėjas Jonas Radvila.

Pirmasis Lietuvos Statuto autentiškas tekstas nėra išlikęs, išliko trys rankraščiai senąją slavų kanceliarine kalba, lenkų ir lotynų. Lenkų ir lotynų kalbomis parašyti rankraščiai tėra tik vertimas, kuris buvo naudojamas tarptautiniuose santykiuose, artimiausias originaliam tekstui laikomas rankraštis parašytas senąją slavų kanceliarine kalba, kuri tuo metu buvo kaip oficiali vidaus gyvenime vartojama kalba.

Intensyviai besivystant naujiems socialiniams santykiams, senas teisės normas nuolat reikėdavo keisti į naujas, arba papildyti naujomis. Atsirasdavo vis naujų atvejų teismų praktikoje, kad pagal 1529 m. Lietuvos Statutą, nebuvo galima išspręsti. Nuolat plėtėsi bajorų luomo teisės, su kiekvienu seimu gimdavo vis nauji nutarimai, taip pamažu didikų valdymo laikotarpis perėjo į bajorų įsigalėjimo laikotarpį. Todėl atsirado priežastis peržiūrėti Pirmąjį Lietuvos Statutą ir jį keisti. Antrojo Statuto rengimas užtruko gan ilgai, tam galėjo įtakoti užtrukęs karas su Rusija, bei teismų ir krašto administracijos reorganizacija. 1566 m. įsigaliojo Antras Lietuvos Statutas. Jis kaip ir pirmas buvo parašytas kanceliarine slavų kalba, po to buvo išverstas į lenkų ir lotynų kalbos rankraščius, Jį sudarė 14 skyrių ir 386 straipsniai. Šio statuto originalas neišliko.

Kadangi

vis dar tebevyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė svidaus organizacijų pasikeitimai, o bajorų luomas dar labiau įgijo svarbesnę padėtį valstybėje, miestiečiai tapo nepatenkinti statutu, matydami vis labiau kylančią bajorijos įtaką, pradėjo baimintis, kad bajorai nepasikėsintų į jų savivaldos teises. Iš dalies liko nepatenkinti ir Žemaitijos bajorai, kurie atkakliai gynė savo senąsias žemės privilegijas ir reikalavo, kad statute būtų pakartoti ankstesni jų išsikovojimai. Jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisija, kuri turėjo papildyti Antrąjį Lietuvos Statutą, o iš esmės pradėti rengti naują. Praėjus dvidešimčiai mmetų 1588 m. didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza patvirtino Trečiąjį Lietuvos Statutą. Jį sudarė 14 skyrių ir 488 straipsniai.

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS

TEISMAI

LDK valstybingumo formavimosi pradžioje aukščiausiojo teismo ir teisėjo funkcijas turėjo valdovas, o prijungtose srityse buvo didžiojo kunigaikščio paskirti ar palikti vietos kunigaikščiai. Vėliau valstybei centralizuojantis atsiranda skiriamų valstybės aukštų urėdų, vaivadų, vietininkų, tijūnų, laikytojų, seniūnų ir kitokie teismai. Šių teismų sprendimai galėjo būti skundžiami didžiajam kunigaikščiui. Vykdymas teisingumą didysis kunigaikštis įgydavo politinės galios ir nemažai pajamų, nes vaivados, seniūnai, dvarų valdytojai tturėjo atiduoti du trečdalius teismo mokesčių į didžiojo kunigaikščio iždą. Vėliau prie valdovo teismo palaipsniui prisideda ponų taryba, jei kaltę dovanoti priklausė tik didžiajam kunigaikščiui, vėliau jau jam ir ponų tarybai. Nuo XVI a. kai didysis kunigaikštis būdavo išvykęs iš LLietuvos, Ponų taryba jį pavaduodavo ne tik valstybės valdymo reikalais, bet ir nagrinėjo visas bylas, priklausančias Lietuvos didžiojo kunigaikščio teismui, nors kartais jų sprendimai buvo tvirtinami valdovo.

XV a. ir XVI a. suskirsčius Lietuvos valstybės teritoriją į vaivadas, didysis kunigaikštis paskirdavo vietininkus, kurie vykdė tų sričių administravimą ir teisė savo vaivadijos dvarų valstiečius, bajorus, išskyrus tik pačius stambiuosius didikus. Be to vaivados teismui priklausė ir visos vaivados žydai, juos teisė tik pats vaivada.

Vietininko teismo jurisdikcija apėmė jo administruojamo valsčiaus arba pavieto bajorus, jo valsčiaus didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečių bylas, miestų , kurie neturėjo savivaldybės teisių, miestiečių bylas, išskyrus tiktai ponus. Vietininko teismas buvo vieno asmens teismas, tiktai Pirmajame Lietuvos Statute nustatyta, kad vietininkas gali teisti dalyvaujant dviem bajoram.

XV a. nagrinėti vvalstybės dvarų ar jų žemių užgrobimo bei pasisavinimo byloms, taip pat spręsti ginčus dėl valstybės žemių ir bajorų bei dvasininkijos žemių, buvo suformuotas komisarų teismas. Jis susidėjo iš trijų asmenų, kuriuos skyrė didysis kunigaikštis. Komisarais galėjo skirti tik ginčo vietoje gyvenantį pelininką, jei tokio nebuvo – maršalką, pakamarį ir vieną bajorą . Tiek pat asmenų galėjo būti pasirinktų ieškovo ar atsakovo. Didžiojo kunigaikščio skirtiems komisarų teismams dar priklausė visos bylos dėl valstybės ir bažnytinių žemių ribų, užstatytų valstybės dvarų išpirkimo iir valstiečių skundų valstybės dvarų seniūnais bylos. Dėl šių teismų sprendimo, ar komisarams nesutarus dėl sprendimo, buvo galima apeliuoti į didžiojo kunigaikščio teismą, kuriame jis pats teisdavo.

Nuo XVI a. pradžios spręsti bylas, susijusiais su ginčais dėl sutarčių sudarymo, skolų gražinimo, mokesčių už važiavimą privačių dvarų keliais nustatymą, turto dalybų nepilnamečių išlaikymo, įkeistų dvarų valdymo, pabėgusių žmonių susigražinimo, muitų nustatymo, dėl nužudymų, plėšimų, dvarų užpuolimo, smurto, savavališko turto ar žmonių užgrobimo, dokumentų klastojimo, buvo pavesta maršalkos teismui. Po XVI a. antros pusės teismų reformos maršalkos teismo galios susiaurėjo. Tada maršalkos teismo kompetencijai priklausė teisės pažeidimai, susiję su didžiojo kunigaikščio saugumu, taip pat pažeidimai padaryti didžiojo kunigaikščio rūmuose, arba nuo rūmų per mylios atstumą. Tai galėjo būti kriminaliniai nusikaltimai, , garbės klausimai, aplinkos apsaugos, svorio, ilgio matų, apsaugos nuo gaisrų pažeidimai, mitybos aprūpinimo, tvarkos palaikymo pažeidimai.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio teismo šaka XVI a. buvo asesorių teismas. Kuris nagrinėjo valdovo dvarų valstiečių bei magdeburginių miestų ir miestiečių bylas. Šis teismas dirbo pusę metų nuo lapkričio mėnesio. Per pirmus du mėnesius buvo nagrinėjamos bylos atėjusios iš miesto ar komisarų teismo, trečią mėnesį bylos dėl padarytų skriaudų didžiojo kunigaikščio valstiečiams. O likusius kitus mėnesius buvo nagrinėjamos įvairios turtinio pobūdžio bylos.

Kaip apeliacinė instancija Ponų taryba į sseimines teismo sesijas rinkdavosi kartą per metus, todėl nenagrinėtų apeliacinių bylų daugėjo. 1564 m. Bielskio seime ponai sutiko atsisakyti teisėjų teisių ir pradėjo organizuoti LDK bendrus visos bajorijos teismus. Nustatyti visiems bajorams pavietuose trys teismai – žemės, kuris nagrinėjo civilines bylas, pilies – baudžiamąsias bylas ir pakamario, kuris nagrinėjo ginčus dėl žemės ribų nustatymo. Iš jų abiem šalims leista apeliuoti į didžiojo kunigaikščio teismą, o nuo 1581 m. į įsteigtą Vyriausiąjį Lietuvos tribunolą. Todėl 1565 – 1566 m. Vilniaus seimo nutarimu LDK teritorija suskirstyta į 13 vaivadijų ir 30 pavietų. Pavietai tapo administraciniais centrais, kur kiekviename įkurta teismo apygarda. Pavieto teismai iki XVIII a. Lietuvos valstybėje buvo sudaryti bajorų tarpusavio byloms spręsti.

Privačių dvarų valstiečius teisė jų ponai ar jų įgaliotinių privati dvaro teismai, valstybės

dvarų valstiečius teisė tų dvarų valdytojai, seniūnai arba laikytojai, bažnyčios teismas teisė tiktai

dvasininkus, o miestiečius teisė miestų savivaldos teismai.

IŠVADOS

Valstybė išgyveno natūralius valstybingumo raidos etapus, pradedant nuo bendruomeninės santvarkos į pokytį į valstybinį darinį – LDK, ir tolesnius natūralios kaitos etapus. Besivystant Lietuvos valstybei, kartu vystėsi ir tobulėjo Lietuvos teisė, diktuojama gyvenimo praktikos ir besivystant tam tikriems visuomenių raidos etapams. Kuriant savąją teisę sėkmingai buvo pritaikoma ir kitų europos miestų teisinės sistemos. Iš paprotinių teisių išsivystė rrašytinė teisė, kuri toliau formavosi ir kodifikuota į Lietuvos Statutus, kuriais galėjo didžiuotis kiekviena to meto Vakarų Europos valstybė. Tai rodo to meto teorinės teisės ir praktinės įstatymų leidybos tobulumą bei aukštą lygį, kuris toliau tobulėjo ir jį išlaikė iki XVIII a. Lietuvos okupacijos.

LITERATŪRA

Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija

Machovenko J. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltiniai

Andriulis V., Pakalniškis V., Maksimaitis M., Plečkaitis J. S., Šenavičius A. Lietuvos teisės istorija