LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINES TEISES SALTINIAI

CIVILINE TEISE

LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINES TEISES SALTINIAI.

SPRAGOS CIVILINIUOSE ĮSTATYMUOSE IR JŲ UŽPILDYMO BŪDAI.

REFERATAS

TURINYS

Turinys.. 2

Reziumė.. 3

Summary. 4

1. Teisės šaltinio samprata…5

2. Lietuvos civilinės teisės šaltinių rūšys… 5

2.1. Lietuvos Respublikos Konstitucija – civilinės teisės svarbiausias šaltinis.6

2.2. Civilinis kodeksas..8

2.3. Kiti įstatymai…..10

2.4. Tarptautines sutartys, kaip civilinės teisės šaltiniai..11

2.5. Papročių taikymas..12

3. Spragos civiliniuose įstatymuose ir jų užpildymo būdai. Teismų praktikos reikšmė..13

Literatūra….15

REZIUMĖ

Šio referato dalykas – Lietuvos Respublikos civilines teises šaltiniai. Taigi šio darbo tikslas ir pagrindinis uždavinys apibendrinti Lietuvos teisės šaltinių sistemą, kurią sudaro Konstitucija, Civilinis kodeksas, įstatymai, Seimo ratifikuotos ttarptautinės sutartys, teisiniai papročiai.

Aukščiausiąją teisinę galią turi Lietuvos Respublikos Konstitucija. Savotiška civilinės teisės šakos konstitucija yra Civilinis kodeksas, kuriuo siekiama reglamentuoti tarp asmenų susiklostančius civilinius santykius. Pastebima, kad priimant naująjį Civilinį kodeksą, iš esmės buvo laikytasi tiek šalyje nusistovėjusių ir savo socialinio reikšmingumo nepraradusių civilinės teisės institutų, tiek naujausių šiuolaikinės užsienio civilinės teisės institutų, be kurių yra negalima šiuolaikinėje visuomenėje kylančių civilinių teisinių santykių raida, perimamumo, taip pat jų vidinio suderinamumo principų.

Civilinio kodekso įtakoja visų civilinių santykių reguliavimą. TTačiau akivaizdu ir tai, kad Civilinis kodeksas, numatydamas bendruosius civilinės teisės principus, specialų su civilinėmis teisėmis susijusių santykių reguliavimą palieka kitiems civiliniams įstatymams.

Šiame darbe taip pat aptarsiu civilinių įstatymų spragas ir jų užpildymo būdus, bei pateiksiu pavyzdžius.

SUMMARY

The subject oof this work – sources of Lithuanian civil law. Consequently the aim of the work and specific objective is to summarise sources of Lithuanian civil law system which consists of the Lithuanian Constitution, the Lithuanian Civil Code, international agreements which are ratified by the Seimas of the Republic of Lithuania, legal mores.

The Lithuanian Constitution has full legal authority. The Lithuanian Civil Code, which designed to regulate the civil relationship between people, is an odd sort of constitution of civil laws. Both traditional and socially significant civil law institutes, and up-to-date foreign civil law institutes, without which are impossible the development, continuity as well as compatibility of civil law relationships rising in the contemporary society, were followed in the process oof enacting the new Civil Code.

The Civil Code influence the control of all civil relations. However it is evident that the Civil Code, covering the general civil law principles, leaves the specific control of civil rights to other civil laws.

In this paper I will describe lacunas in the civil laws and the ways to fill them. I will give some examples either.

1. TEISĖS ŠALTINIO SAMPRATA.

Teisės šaltinio sąvoka yra daugiareikšmė. Teisės šaltinis suprantamas kaip tam tikri socialiniai-ekonominiai ir politiniai veiksniai, kuriais rremiantis sukuriamos teisės normos.

Teisės šaltinis traktuojamas dažniausiai dviem prasmėms:

a. Sociologiniu-ekonominiu aspektu, nes kalbama apie pačios teisės atsiradimo priežastis, jos kilmės objektyvias prielaidas ar šaltinius. Dažniausiai konstatuojama, kad teisės atsiradimo priežastys glūdi pačioje visuomenėje, jos poreikiuose, raidos dėsningumuose.

b. Politiniu aspektu, nes teisės šaltinis suprantama kaip išorinė teisės forma. Išorinė teisės forma – konkrečios valstybes įstatymų leidybos organu priimami arba kitu keliu pripažįstami teises aktai, įtvirtinantys teise normas.

2. LIETUVOS CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIŲ RŪŠYS

Lietuva yra neginčytina romėnų – germanų teisinių sistemų šeimos atstovė, išsaugojusi teisės norminio akto, kaip savo nacionalinės teisės svarbiausio šaltinio, reikšmę. Visose romanų – germanų teisinės sistemos šalyse yra rašytinės konstitucijos, kurių normos turi aukščiausiąją teisinę galią.

Pagrindinis teisės šaltinis yra įstatymas.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.3 straipsnis prie civilinės teisės šaltinių priskiria:

· Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau- LR Konstitucija);

· Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą (toliau – LR CK);

· kitus įstatymus;

· Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.

Kiti civilinės teisės šaltiniai yra poįstatyminiai norminiai aktai. Jau yra Vyriausybės, savivaldybių, ministerijų, žinybų norminių aktų. Tačiau šie norminiai aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymo. Jei pastarieji aktai prieštarauja LR CK, taikomos jo normos.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse kaip teisės šaltiniai yra minimi papročiai: “Įstatymų ar sutarčių nustatytais atvejais civiliniai santykiai reglamentuojami pagal papročius” (1.4 str. 1 d.).

Toliau aptarsiu ppagrindinius Lietuvos Respublikos civilinės teisės šaltinius.

2.1. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA – CIVILINĖS TEISĖS SVARBIAUSIAS ŠALTINIS

LR Konstitucija, priimta LR piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendumu, savo esme yra teisės vertybių sistema, o savo forma – pagrindinis įstatymas, nes nepavertę jos pagrindiniu įstatymu, pagal juridinę galią negalėsime jos iškelti virš kitų teisės aktų arba kitų teisės formų, kuriomis vertinamos tam tikros teisinės taisyklės. Konstitucija atriboja įvairių valstybės institucijų kompetenciją. Šio atribojimo pagrindu yra diferencijuojami įvairūs teisės šaltiniai. Įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti, t.y. turi būti poįstatyminiai. Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. Juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisingumą spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

Konstitucinis Teismas nevykdo išankstinės įstatymų konstitucingumo kontrolės. Jis ssprendžia jau priimtų įstatymų bei kitų teisės aktų konstitucingumo klausimus (a posteriori kontrolė). Konstitucinis Teismas bylą nagrinėja tik tada, kai Konstitucijoje nustatyti subjektai kreipiasi į jį su prašymu ištirti įstatymo ar kito teisės akto atitiktį Konstitucijai.

Teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą turi: 1) dėl įstatymo ar kito Seimo priimto akto – Vyriausybė, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai; 2) dėl Respublikos Prezidento akto – ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai; 3) dėl Vyriausybės akto – ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė, teismai ir Respublikos Prezidentas. Šiais klausimais Konstitucinis Teismas priima nutarimus.

Bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui rengia pirmininko paskirtas teisėjas. Konstitucinio Teismo posėdžio pradžioje pristatomi byloje dalyvaujantys asmenys, išaiškinamos jų teisės ir pareigos, Teismas išklauso ir išsprendžia jų pageidavimus. Bylą rengęs teisėjas padaro pranešimą, kuriame išdėstoma bylos esmė. Po to išklausomi dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai, tiriami įrodymai, vyksta teisminiai ginčai. Nutarimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį baigus nagrinėti bylą. Baigus teisminį posėdį Konstitucinis Teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarimo.

Nutarimus Konstitucinis Teismas skelbia Lietuvos Respublikos vardu. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.

Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (erga omnes).

Pagal Konstituciją įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (ex nunc).

Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai ppriėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Konstitucinis Teismas taip pat teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Respublikos Prezidentas. Prašyti išvados ddėl tarptautinės sutarties galima ir iki jos ratifikavimo Seime. Remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, galutinį sprendimą priima Seimas.

Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir nutarimus bei išvadas priima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų. Nutarimai ir išvados priimami ne mažesne kkaip pusės posėdyje dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia pirmininko balsas. Konstitucinio Teismo posėdžiai yra vieši.

Konstitucinis Teismas tiria ir sprendžia tik teisės klausimus, jis atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

2.2. CIVILINIS KODEKSAS

Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr.VIII-1864, galioja nuo 2001 m. liepos 1d. Tai yra pirmasis Lietuvos istorijoje nacionalinės teisės aktas sistemiškai reguliuojantis civilinius santykius. 1918 – 1940 metais Lietuvoje nebuvo spėta parengti Civilinio kodekso ir galiojo keturios skirtingos civilinės teisės sistemos; o nuo 1964 m. – tarybinis (Lietuvos TSR) civilinis kodeksas. Šis kodeksas nebeatitiko esminiai pasikeitusių ekonominių, socialinių ir politinių Lietuvos visuomenės gyvenimo sąlygų, daugelis gyvenime esančių dalykų jame apskritai buvo nnereguliuojama, o dauguma jo nuostatų nesiderino su šiuolaikine tarptautine teise.

1964 m. CK buvo rengiamas labai uždaroje terpėje, 2000 m. CK – visai kitokiomis sąlygomis, tačiau darbo grupė nebuvo visiškai laisva, jo rengimą labai prižiūrėjo Europos Sąjungos ekspertai. CK buvo pradėtas rengti 1994 m. Buvo pasiūlymų išversti kurios nors demokratinės šalies kodeksą. Naujojo CK prototipas –yra vakarų teisės tradicijos, tarptautinės teisės principai.

Rengiant naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą buvo siekiama adaptuoti civilinę teisę prie esminiai pasikeitusių ekonominių, socialinių ir politinių sąlygų, ssukurti palankesnes teisines galimybes verslo plėtojimui, sustiprinti asmenų teisių ir laisvių apsaugą bei numatyti efektyvius pažeistų teisių gynimo būdus ir priemones. Kitas svarbus tikslas buvo – suderinti Lietuvos Respublikos privatinę teisę su tarptautinės teisės šaltiniais; pirmiausia su Europos Sąjungos teise, taip pat su kitais tarptautinės teisės aktais.

Taigi, Civilinis kodeksas – pagrindinis privatinės teisės šaltinis Lietuvoje. Įvardindamas esminius principus, jis nubrėžia leistinas ribas. Kodeksas numato, kad santykių, kuriuos reguliuoja privatinė teisė, subjektams yra garantuojamas nuosavybės neliečiamumas, jų lygiateisiškumas, nesikišimas į privačius reikalus. Vienas pagrindinių principų, kurį įtvirtina naujasis kodeksas, yra sutarties laisvės principas. Kokybiškai naujai reguliuojami turtiniai santykiai, nes jame aiškiai nustatytos imperatyvios normos, kurios šalims yra privalomos. Visuose kituose santykiuose, kurių imperatyvios normos nereguliuoja, jų subjektams palikta galimybė nustatyti tarpusavio teises ir pareigas savo susitarimu. Išplėstos ir teismo galimybės bei teisės sprendžiant privataus pobūdžio konfliktus: įstatymų ir šalių susitarimu nesureguliuotus klausimus teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Labai svarbu, kad šis kodeksas tapo savotiška civilinės teisės šakos konstitucija. Jame yra įtvirtinta Civilinio kodekso viršenybė prieš kitus įstatymus, kurie reguliuoja turtinius santykius (1.3 str. 2 dalis ‘Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kkitų įstatymų normoms’ 3.dalis ‘Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos.’). Tai reiškia, kad jokie turtinius santykius reguliuojantys įstatymai negalės prieštarauti Civiliniam kodeksui, nekalbant apie Vyriausybės ar kokios nors žinybos nutarimus, kurie apskritai neturi būti taikomi, jeigu prieštarauja Civiliniam kodeksui. Kartu tai reiškia, kad objektyvu manyti, jog kodifikavimas Lietuvos civilinėje teisėje bus realus, nes kodifikavimo idėja gali pasiteisinti tik tada, kai tarp kodekso ir kitų įstatymų yra suderinamumas, harmonija.

Įdomu žinoti, kad Lietuva pasirinko kiek kitokį kelią, nei kaimynės Estija ir Latvija. Latvija atstatė savo ikikarinio Civilinio kodekso galiojimą, o Estijoje yra priimtos kai kurios atskiros Civilinio kodekso knygos, pvz., prievolių teisę reguliuojanti knyga.

2.3. KITI ĮSTATYMAI

LR Civilinio kodekso 1.3 str. prie civilinės teisės šaltinių priskiria ir kitus įstatymus. Civiliniai įstatymai, kaip ir kiti įstatymai, paprastai įsigalioja po to, kai juos pasirašo Lietuvos Respublikos Prezidentas ir oficialiai paskelbia ‘’Valstybės žinios”, jeigu pačiuose įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena (įstatymo ‘’Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” 4 str. 1 d.). Civilinės teisės ir pareigos aatsiranda iš Lietuvos Respublikos įstatymų numatytų pagrindų, taip pat iš fizinių ir juridinių asmenų veiksmų, kurie, nors ir nėra įstatymuose numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas (CK 4 str. 1 d.). Iš šių nuostatų išplaukia išvada, kad civiliniai įstatymai atgal negalioja. Teismai negali taikyti civilinių įstatymų santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo.

Vienas iš tokių įstatymų yra LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Kadangi naujasis CK savo reguliavimo sričiai priskiria ir turtinių bei su jais susijusių asmeninių neturtinių santykių reguliavimą, tai yra, ir autorių teisių reguliavimą, aptarsiu, kaip pavyzdį, kodekso ir specialaus įstatymo santykį įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui.

Kalbant apie teisės normų horizontaliąją hierarchiją, aptartini du aspektai: Kodekso bei Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo santykis, atsižvelgiant į tai, kad Civilinis kodeksas yra vėliau priimtas teisės aktas, ir Civilinio kodekso bei įstatymo, kitaip reguliuojančio tą pačią santykių sritį, santykis. Civilinio kodekso ir specialaus įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu klausimą išsprendžia LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 str., numatantis, kad iki Civilinio kodekso galioję įstatymai galioja tiek, kiek neprieštarauja CK, išskyrus atvejus, kai kodeksas pirmenybę suteikia kitiems įstatymams. Civilinio kodekso normos ir kito įstatymo normos kolizijos klausimą išsprendžia Civilinio kodekso

1.3 str. 2 dalis, kurioje numatyta, kad esant kodekso ir kito įstatymo prieštaravimui, taikomos Civilinio kodekso normos, o tai reiškia, kad kodeksui pasitelkus jo paties normą suteikiamas primum inter pares statusas, ko nebuvo 1964 m. Civiliniame kodekse. Tačiau naujajam kodekse nepaneigta ir specialiosios normos prioriteto bendrosios atžvilgiu taisyklė, kuri galioja tik tuomet, kai kodeksas numato specialaus reguliavimo galimybę.

Civilinio kodekso įsigaliojimas turi įtakos visų civilinių santykių reguliavimui. Akivaizdu ir tai, kad Civilinis kodeksas, numatydamas bendruosius autorių teisės principus, specialaus su aautorių teisėmis susijusių santykių reguliavimą palieka Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymui.

2.4 TARPTAUTINES SUTARTYS, KAIP CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

Taip pat svarbiais teisės šaltiniais laikytinos tarptautinės sutartys bei Europos Sąjungos teisės aktai. Konstitucijos 138 straipsnis leidžia teigti, jog Lietuvos Respublikoje pasirinkta tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema yra grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją), kad Lietuvos Respublikoje kuriamas teisinis mechanizmas, kurio pagalba Lietuvos Respublikos vidaus teisėje įgyvendinami jos tarptautiniai įsipareigojimai.

Lietuvos Respublika yra pasirengusi perimti 1980 m. RRomos konvencijos dėl teisės, taikomos sutartiniams įsipareigojimams (toliau vadinama – Romos konvencija) nuostatas, tačiau prisijungti prie šios konvencijos ir visiškai ją įgyvendinti įmanoma tik Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare.

Lietuvos teisėje klausimus, kuriuos aptaria Romos konvencija, dabar reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kkodeksas. Naujojo LR CK I-oji knygoje, reglamentuojami bendrieji civiliniai teisiniai santykiai, Lietuvos civilinės teisės ir tarptautinės privatinės teisės santykis ir yra nustatyti kitų valstybių teisės taikymo atvejai.

Pagrindinis Lietuvos Respublikos vidaus teisės aktas, reglamentuojantis 1968 m. Briuselio ir 1988 m. Lugano konvencijose dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo aptariamus klausimus, yra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas.

Užsienio teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo tvarką taip pat nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

2.5. PAPROČIŲ TAIKYMAS

Įstatymų leidėjas vis dažniau traktuoja teisę plačiąja prasme, kai žmogus gali tikėtis teisinės gynybos ne tik valstybės nustatytoms, bet ir paprotinėms aar net moralinėms normoms.

Susiformavęs paprotys dažnai pirmąkart išreiškia tam tikrą teisės turinį. Neretai aprašyti svarbiausi papročiai įgydavo jau rašytinės teisės, patvirtintos valstybės institucijų, reikšmę, juo labiau, kad valstybė visuomet stengdavosi perimti ir savo aktais įtvirtinti visuotinai priimtas paprotines taisykles. Tiek labai rafinuoti teisės institutai, tokie kaip čekiai ar vekseliai, tiek kertiniai teisės principai, tokios kaip nuosavybės neliečiamumas arba pareiga atlyginti padarytą žalą yra ne išrasti, o juo labiau ne išrasti valstybės įstatymų leidybos organų. Šie institutai ir principai atsirado kaip iilgos žmonių praktikos rezultatas ir iki suteikiant jiems pozityviosios teisės statusą buvo įtvirtinti papročiuose.

Požiūris, kad be valstybės sankcionavimo papročiai netampa teisiniais papročiais (nenustato teisių ir pareigų), yra per siauras. Pirma, jau minėtas Civilinio kodekso 1.4 straipsnis nustato, kad civiliniai santykiai yra reglamentuojami pagal papročius tais atvejais, kai tai nustato sutartis. Tai reiškia, kad papročių privalomumas gali kilti nebūtinai iš valstybės sankcionavimo, bet ir iš civilinės sutarties šalių nuorodos. Beje, tokia nuostata galiotų netgi tuo atveju, jei nebūtų aptariamo Civilinio kodekso straipsnio, nes civilinėje teisėje sutartys, kurių nedraudžia įstatymas, yra laikomos tinkamomis. Faktą, kad įstatymai nedraudžia daryti nuorodos į papročius vargu ar galima laikyti valstybiniu papročių sankcionavimu, nors papročiai ir įgautų teisinę prasmę.

Antra, teisinių papročių vaidmuo susijęs su teisės aiškinimu, kuris yra neišvengiamas dėl kalbos neišbaigtumo. Pavyzdžiui, teismas, aiškindamas, ką reiškia tame pačiame Civilinio kodekso 1.4 straipsnyje minimi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai, kuriems suteikta didžiulė teisinė reikšmė, negalės vadovautis savo abstrakčiais doktrininiais komentarais, o privalės atsižvelgti į visuomenės nuostatas apie tai, kas yra sąžininga, protinga ir teisinga bei pritaikyti šias nuostatas bylos aplinkybėms. Tai de facto reiškia vadovavimąsi teisiniais papročiais. Sąvokų, kurios nėra ir negali būti pilnai apibrėžtos teisės yra daug visose teisės šakose: „visos įmanomos priemonės“, „chuliganizmas“, „saugus aatstumas“ ir t.t.

3. SPRAGOS CIVILINIUOSE ĮSTATYMUOSE IR JŲ UŽPILDYMO BŪDAI. TEISMŲ PRAKTIKOS REIKŠMĖ

Jau sulaukta pirmosios kodekso kritikos (dėl dovanų medikams, įvaikinimo procedūros sudėtingumo, dėl nekilnojamojo turto perleidimo sandorių teisinio registravimo nepakankamo sureguliavimo). Ar ji pagrįsta, ar atsirado daugiau dėl nežinojimo ir neveiklumo, o gal veikia ir kitas svertas – susikertantys interesai? Gali būti ir vienaip, ir kitaip, ir trečiaip. Tačiau kodeksas gali ir turi būti keičiamas tik tada, jei būtų prieita nuomonės, kad vienokia ar kitokia pagrįstai keliama problema galiojančios redakcijos kodekso rėmuose tinkamai išspręsta negali būti, kad kodekso pataisa tikrai būtina ir neišvengiama. Teisininkų tikslas yra siekti ne tik šio, bet ir kitų kodifikuotų aktų stabilumo.

Didelė ir šiuo laikotarpiu bene pagrindinė paspirtis taikančiajam naująjį Civilinį kodeksą yra CK komentarai. Naujojo kodekso taikymo problemas analizuos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas bylas kasacine tvarka, kitomis savo veiklos formomis. Būtent teismų praktika, teismų precedentai sudės galutinius akcentus, kaip turėtų būti suprasta viena ar kita Civilinio kodekso norma, atskleis daugybės vertinamųjų kriterijų esmę. Teismų praktikos susiformavimas, aišku, laiko klausimas.

Kol kas Lietuvos teismų praktika vis dar neišeina už įstatymo aiškinimo ribų, tebesilaikoma nuomonės, kad teisėkūra – išimtinė Seimo, Prezidento ir Vyriausybės institucijų prerogatyva. Nepaisant to, kad teisininkai (ypač teisės mokslo atstovai) vis ryžtingiau pasisako už teisėkūros tteisės pripažinimą ir teismams, oficialiai Lietuvoje teisinis precedentas vis dar nėra legalizuotas. Kol kas pasitenkinama tik tokiais tarpiniais sprendimais, kaip naujo Civilinio kodekso nuostata, jog “teismai turi teisę pripažinti negaliojančiu Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jei šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją.” (LR CK 1.3 str.). Todėl kol kas galime kalbėti apie teismų praktiką tik kaip apie teisinės minties šaltinį.

Kaip pavyzdį panagrinėsiu Akciniu bendrovių įstatymo, įsigaliojusiu kartu su Civiliniu kodeksu 2001 m. liepos 1d., spragas. Pagrindinė šio įstatymo problema – jis nėra visiškai suderintas su Civiliniu kodeksu.

Pavyzdžiui, pagal akcinių bendrovių įstatymą, jeigu bendrovės steigimo dokumentai pasirašyti iki 2001 m. liepos 1 d., turi būti taikomas senasis akcinių bendrovių (toliau – AB) įstatymas. Tačiau praktika pasirėmė civiliniu kodeksu ir civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu, dėl to ir tokiu atveju turi būti taikomas naujas įstatymas. O tai mažų mažiausiai reiškė, kad visi steigimo dokumentai turi būti perrašyti ir pasirašyti iš naujo, atsižvelgiant į naują akcinių bendrovių įstatymą ir civilinį kodeksą.

Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimo įstatymo projektui jau šių metų rugsėjo pabaigoje pritarė Vyriausybė ir artimiausiu metu bus teikiamas Seimui. Projektas yra aiškesnis nei

dabartinis įstatymas. Jame panaikinami prieštaravimai ir neatitikimai CK, kurie dabartinį įstatymą daro painų ir nepatogų naudoti. Be to, projekto tekstas surašytas suprantamiau ir geriau nei dabartinis įstatymas. Kadangi projekte užpildomos kai kurios dabartiniame įstatyme esančios spragos ir sprendžiamos praktikoje iškilusios problemos, tuo jis, teisininkų vertinimu, bendrovėms ir yra palankesnis nei dabartinis įstatymas.

Pavyzdžiui, šiame projekte atsisakyta straipsnio, reglamentuojančio bendrovės organų narių teisių apribojimus, nes tai bendrais pagrindais nustato CK. Galiojančiame AB įstatyme pateiktas siauras baigtinis šių apribojimų sąrašas.

Iš pirmo žvilgsnio llyg ir atrodytų, kad apribojimų vardijimo panaikinimas suteiks per daug laisvės bendrovės valdymo organams. Vis dėlto, teisininkų manymu, taip nebus. Apribojimai išlieka, tiesiog panaikinamas dviprasmiškas jų traktavimas ir galimybė piktnaudžiauti vengiant CK numatytų pareigų ir laikantis tik AB įstatymo.

LITERATŪRA

1. Dalia Vasarienė, Civilinė teisė. Paskaitų konspektas. Vilnius: Vilniau vadybos kolegija, 2002.

2. Mindaugas Maksimaitis, Lietuvos teises šaltiniai 1918-1940 metais, Vilnius: Justitia, 2001.

3. Remigujus Šimašius, Teisinio papročio reikšmė teisiniam reguliavimui. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1999.

5. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Vilnius, 2001.

6. Lietuvos Respublikos autorinių tteisių ir gretutinių teisių gynimo įstatymas // VŽ. 1999. Nr.50; 2000. Nr.66.