LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMAI
ĮVADAS
LR teismų sistema viena iš ilgiausiai besiformavusių valdžios sistemų Lietuvoje. Daugelis teisininkų, kad vienas rimčiausių žingsnių šiandieninės teismų sistemos link buvo 1933 m. Teismų santvarkos įstatymas, nustatęs keturių grandžių teismų sistemą. Šią sistemą sudarė apylinkių, apygardų teismai, Apeliacinis teismas ir Vyriausiasis Tribunolas, kuriam buvo pavestas kasacinis bylų nagrinėjimas, įstatymų aiškinimas ir vieningo įstatymų taikymo užtikrinimas. Prie keturių grandžių sistemos su tam tikrais pakeitimais buvo grįžta jau po 1990m. Po nepriklausomybės atkūrimo apylinkių, apygardų teismai ir Apelaicinis teismas išliko, o Vyriausiąjį TTribunolą teismų sistemoje pakeitė Aukščiausias Teismas, kurio kompetenciją sudarė kasacinis bylų nagrinėjimas ir vienodos teisminės praktikos užtikrinimas. Įstatymų aiškinimo teisė buvo perduota LR Konstituciniam Teismui. Pirmasis dokumentas, kuriame buvo įtvirtinta ši keturių grandžių teismų sistema buvo1992 m. referendumu priimta LR Konstitucija (LRK). Ttačiau iki sistemos reformos užbaigtumo trūko konkretaus Teismų įstatymo. Tam pradžią padarė 1993 m. Seimo patvirtinti Teismų reformos metmenys, o 1994 m. LR Teismų įstatymas (LRTĮ) įtvirtino net tris metus trukusią teismų sistemos reorganizaciją, kuri tebesitesia ir iki ššiol. Ryškus šios sistemos reorganizacijos tęstinumo pavyzdys yra specializuotų teismų kūrimas, kuriam pradžią padarė 1999m.sausio 14d. įsteigti LR Administraciniai teismai.
Apibrėžinat šio darbo tikslą, svarbu pažymėti, kad į šiame darbe analizuojamą teismų sistemą nėra įtraukiamas LR Konstitucinis Teismas, nes jis, nnors ir yra “teisminė instancija”, tačiau sprendžia įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo arba teisėtumo klausimą, tuo tarpu kai bendrosios kompetencijos teismai sprendžia tik individualias bylas dėl įstatymo pažeidimo. Taigi šiame darbe apžvelgsime pagrindinius principus, kuriais remiasi LR teismai, vykdydami savo funkcijas. Taip pat įsigilinsime į teismų sistemos struktūrą, teisėjų skyrimą ir keturių grandžių teismų kompetenciją, skirdami ypatingą dėmesį apeliacinei ir kasacinei bylų nagrinėjimo tvarkai. Taip pat atidžiau panagrinėsime naujai įkurtų, Ūkinį teismą pakeitusių administracinių teismų struktūrą, kompetenciją ir jų vietą teismų sistemoje.
1 TEISMŲ VEIKLOS PRINCIPAI
LR Konstitucijos preambulėje skelbiama, kad vienas lietuvių tautos siekiamų dalykų yra teisinė valstybė. Tai kiekvienoje demokratinėje šalyje garantuoja stipri ir nepriklausoma teisminė valdžia, atskirta nuo kitų dviejų (įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios) valdžių. LR teismai, vykdydama teisingumą vvalstybėje, remiasi pagrindiniais 9 teisingumo principais, kurie yra įtvirtinti LRK bei LRTĮ. Taigi apžvelkime kiekvieną iš jų :
1.1 Teisingumo vykdymas
Lietuvoje valdžių padalijimas įtvirtintas LRK I skirsnio 5str. 1dalyje, kuris skelbia, kad: “Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. Remiantis šiuo straipsniu ir LRK 109str. 1dalimi , galime teigti, jog Lietuvoje teisminė valdžia priklauso ir , kaip skelbia LRTĮ 1straipsnis,“teisingumą vykdo tik Teismai“.Teismai, būdami nepriklausomi ir besivadovaudami įstatymais, Lietuvos Respublikos vardu savarankiškai priima nutartis, nuosprendžius, sprendimus kurie “ yyra privalomi visoms valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms bei fiziniams asmenims“ Lietuvos teritorijoje. Jie, turėdami LR Konstitucijos suteiktas teises monopoliškai vykdyti teisingumą, turi ir savo priimtų sprendimų įgalinimo, privalomumo galią, kuri dar labiau įtvirtina teismų nepriklausomumą nuo kitų valdžios institutų, nes tam, kad teismų priimti sprendimai, nutarimai, nutartys įsigaliotų, nereikia kokio nors kito instituto aprobavimo.
1.2 Lygybė prieš įstatymą
Kaip nurodo LRTĮ 2str., prieš įstatymą ir teismą visi yra lygūs, todėl negalima varžyti žmogaus teisių, teikti privilegijų dėl lyties , rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindų. Lygybės prieš įstatymą principas yra taikomas ir teisėjams. Pagal LRK 116str. Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą ar paaiškėjus, jog buvo padarytas nusikaltimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir jo teisėjus, Apeliacinio Teismo Pirmininką ir teisėjus.
1.3 Nekaltumo prezumcija
Asmuo negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymais ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
1.4 Teisėjų ir teismų nepriklausomumas
Teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi LR veikiančiais įstatymais, kurie neprieštarauja LRK,Vyriausybės nutarimams, ir kitais norminiais aktais. Be to, teisėjas, prisiekdamas eiti savo pareigas, įsipareigoja vadovautis LR Konstitucija, įstatymais ir negali taikyti tokio įstatymo, kuris prieštarauja LLR Konstitucijai, o tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas prieštarauja LR Konstitucijai ir neturėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėjas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą, kurie išspręstų jo atitikimą Konstitucijai. Šie reikalavimai leidžia garantuoti teisėjo bešališkumą ir teisingumo laikymąsi, vykdant jam pavestas pareigas.LRK valdžių atskyrimo dėka, o taip pat aiškiai apibrėždama teismų nepriklausomumą, tuo pačiu garantuoja jiems apsaugą nuo bandymo kištis į jų veiklą . LRK 114str. 1dalis numato atsakomybę valstybinės valdžios, valdymo institucijų, Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, o taip pat ir politinėms partijoms, politinėms ar visuomeninėms organizacijoms bei piliečiams už kišimąsi į teisėjo ar teismo veiklą ar bandymą juos paveikti. Todėl mitingai, piketai bei kitokie grupių ar pavienių asmenų veiksmai arčiau negu 75 metrai iki teismo pastato ir teisme, jeigu jais siekiama paveikti teisėją ar teismą, yra kišimasis į jų veiklą ir draudžiami (LRTĮ 46str.5dalis). Kita teisminės valdžios ir jos vykdytojų apsauga, įtvirtinta LRTĮ 46str. 4 dalyje, yra įstatymo numatyta atsakomybė už viešą teisėjo įžeidimą ar šmeižimą. Tačiau verta pažymėti, kad iki šiol įstatymo, konkrečiai nurodančio atsakomybės formą ir dydį už tokį kišimąsi ir bandymą paveikti, nėra. Taigi nors konstitucinė apsauga teismams yra garantuota, bet realiai ji neveikia. KKitokio pobūdžio LR Konstitucijos garantuojama apsauga teisėjams yra draudimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę be Seimo, o tarp Seimo sesijų- Prezidento sutikimo (LRK 114str, 2dalis). Tik šie du, LR Konstitucijoje nurodyti, valstybės valdymo organai turi teisę panaikinti konstitucinę teisėjų neliečiamybę. Tačiau, siekiant visiškai izoliuoti Teismus nuo kitų valdžių įtakos, neapsieita be spragų, mat teismai, kaip ir kitos valstybės instancijos, yra išlaikomi iš valstybės biudžeto. Seimas, tvirtindamas biudžetą, aiškiai apibrėžia visų pakopų teismų finansavimą. Taip, padidindamas ar sumažindamas teismams skiriamą biudžeto dalį, Seimas netiesiogiai gali įtakoti teismų veiklą. LR Konstitucija, garantuodama nepriklausomumą, taip pat apibrėžia ir tam tikrus apribojimus teismams. Vienas iš apribojimų dar labiau užtikrinančių teisėjų bešališkumą ir nepriklausomumą, yra draudimas jiems užimti kokias nors kitas renkamas, skiriamas pareigas, dirbti verslo, komercijos ar kitose privačiose įstaigose ar įmonėse bei gauti kokį kitą atlyginimą, išskyrus teisėjo ar mokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Toks draudimas nevaržo teisėjų asmeninių teisių, kvalifikacijos kėlimo ar išsimokslinimo, nes jiems yra leidžiama vykdyti pedagoginę ar kūrybinę veiklą ir gauti už tai atlyginimą. Tokiu būdu apsisaugoma nuo privačių interesų įtakos ir užtikrinamas teisėjo susikoncentravimas ties jam paskirtų pareigų vykdymu.
1.5 Teisė į teisminę gynybą
Visi piliečiai turi teisę į teisminę gynybą, jei kėsinamasi į jų
gyvybę, sveikatą, laisvę, nuosavybę ar kitas LR Konstitucijos jiems garantuotas teises bei laisves. Be to, piliečiai turi teisę ir į teisminę gynybą nuo valstybės valdžios, valdymo institutų, pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Šis teismų veiklos principas nediskriminuoja nepiliečių, kuriems taip pat yra suteikiama teisė į gynybą, analogiška LR piliečiams suteiktai teisei (jei kitaip nenumato tarptautinės sutartys) (LRTĮ 4str. 2dalis).
1.6 Teismo proceso kalba
Teismo procesas Lietuvoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. Taip ppat tokia teisė yra garantuojama tiems, kurie nepakankamai moka lietuvių kalbą ir pageidauja teismo procese kalbėti gimtąja ar ta kalba ,kurią moka. Visos vertėjo paslaugos, kurių prireikia teismo proceso metu yra atlyginamos ir valstybės biudžeto.
1.7 Teisė į gynybą ir teisinę pagalbą
Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamas nuo jo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.Visose bylose teisinę pagalbą teikia advokatai, o įstatymo numatytais atvejais ir kiti asmenys. Įstatymas numato atvejus, kai gynėjo ddalyvavimas privalomas: bylose, kai kaltinimas pareikštas nepilnamečiui, kai nusikaltimą padarė asmuo su fiziniais ar psichiniais trūkumais, kai kaltinamasis nemoka kalbos, kuria vyksta procesas, jei numatoma mirties bausmė, bylose, kuriose dalyvauja valstybės kaltintojas (prokuroras) ir kitais atvejais.
1.8 Teismo proceso viešumas
LR Konstitucijos 1117str. 1 dalyje skelbiamas viešumo reikalavimas bylų nagrinėjimo metu. Šios nuostatos gali būti nepaisoma tik tuomet, kai reikia apsaugoti žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumą, valstybinę, profesinę, komercinę paslaptį. Uždarame posėdyje gali būti tik proceso dalyviai, reikiamais atvejais ekspertai, vertėjai, liudytojai. Į teismo posėdžių salę, esant uždaram procesui, įleidžiami tik vyresni nei 16 metų asmenys, nebent tie asmenys yra bylos dalyviai arba liudytojai.
1.9 Techninių priemonių naudojimas teisme
Pagal LRTĮ 7str. yra numatyta, kad teismo posėdžio eigai fiksuoti, įrodymams fiksuoti ir jiems tirti teismas gali naudoti bet kokias technines priemones. Be teismo leidimo kitiems asmenims teismo posėdžio metu draudžiama filmuoti, fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus bei naudoti kitas technines priemones. Už tokią veiklą yra baudžiama įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau asmenys, dalyvaujantys ccivilinės ar administracinės teisės pažeidimo bylose, proceso dalyviai baudžiamojoje byloje bei prokurorai savo procesinėms funkcijoms vykdyti, teismo pirmininkui leidus, turi teisę daryti garso įrašą prieš tai informuojant posėdžio pirmininką.
Šių principų laikymasis yra pamatinis kriterijus užtikrinti teismų sistemos efektyvų darbą bei teisingumo viešpatavimą valstybėje.
2 BENDROSIOS KOMPETENCIJOS TEISMAI
2.1 LR teismų struktūra ir teisėjų skyrimas
LR teismų sistema užfiksuota specialiame Teismų įstatyme, kuriame hierarchine tvarka yra išvardinti LR veikiantys bendrosios kompetencijos teismai: Lietuvos Aukščiausias Teismas, Lietuvos Apeliacinis teismas, 5 apygardų ir 54 apylinkių teismai. Apibrėžiant jjų kompetenciją skelbiama, kad šie teismai nagrinėja civilines ir baudžiamąsias bylas, o administracinių bylų nagrinėjimas priklauso administraciniams teismams: administraciniams apygardų teismams, Aukštesniajam administraciniam teismui ir Lietuvos Apeliacinio teismo administracinių bylų skyriui. LR Konstitucijos 11str.2dalis ir LRTĮ 9str.3dalis numato, kad prireikus įstatymu gali būti įsteigti ir kiti specializuoti teismai darbo, šeimos ir kitoms byloms. Visi LR veikiantys teismai turi juridinio asmens statusą ir antspaudą su Lietuvos valstybės herbu, tai reiškia, kad jie yra visiškai nepriklausomi ir savarankiškai vykdo valstybės jiems pavestą teisingumo funkciją. Visose keturiose teismų pakopose struktūrinė sudėtis yra beveik vienoda: teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai ir kiti teisėjai, išskyrus apylinkių teismus, kuriuose nėra skyrių pirmininkų, o esant daugiau nei 6 teisėjams, gali būti skiriami pirmininkų pavaduotojai. Aukščiausias, apeliacinis ir apygardų teismai turi civilinių ir baudžiamųjų bylų skyrius, o Aukščiausias – dar ir Aukščiausiojo teismo senatą. Taipogi LRTĮ 15str. 3dalis numato, kad prie apylinkių teismų gali būti įsteigtas ir hipotekos skyrius, kuris registruotų turto įkeitimus, tvarkytų hipotekos registrą, priimtų sprendimus dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto bei išieškotų paskirtas išieškoti sumas.
Teisėjų skaičių į apylinkių, apygardų, apeliacinį, administracinius teismus nustato Prezidentas Teisingumo ministro teikimu. Tuo tarpu į apygardų ir apeliacinių teismų civilinių ir baudžiamųjų bylų skyrius nustato jau žemesnės pakopos pareigūnas – tteisingumo ministras Teismų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus teikimu, išklausęs atitinkamo teismo pirmininko nuomonės. Taigi kuo atsakingesnė, kuo daugiau valdžios yra suteikiama renakamai pareigybei, tuo kruopščiau į ją yra renkami kandidatai. Kaip ir ką tik minėtu atveju pataria jau ne vienas, o du pareigūnai (teisingumo ministerijos direktorius ir to teismo pirmininkas). Teismo pirmininkas turi teisę konkrečios bylos nagrinėjimo laiku perkelti teisėją iš vieno skyriaus į kitą tame pačiame teisme, tačiau tai daroma tik išimtinais atvejais. Aukščiausiojo Teismo teisėjų skaičius nustatomas Seimo nutarimu, kuriam siūlymus teikia Prezidentas to teismo pirmininkui pasiūlius. Galima daryti išvadą, kad bendrosios kompetencijos teisėjų skaičius nustatomas neišklausius tų teismų pirmininkų nuomonės, tuo tarpu kai, nustatant teisėjų skaičių į apygardų ir apylinkių civilinių ir baudžiamųjų bylų skyrius ir Aukščiausiąjį Teismą – tų teismų pirmininkų nuomonės yra išklausoma, t.y. leidžiama pasiūlyti.
Aiškiausiai ryšį tarp valdžios institutų nusako ne tiek teismų teisėjų skaičius, kiek tai, kas juos skiria. Teisingumo ministro kompetencijoje yra pirmininkų pavaduotojų, skyriaus pirmininkų (apeliaciniame teisme tik skyriaus pirmininkų) bei apylinkės hipotekos skyriaus teisėjų skyrimas, pasiūlius tų teismų pirmininkams. Tą darant, jam nereikia jokio kito specialaus organo patarimo. Tačiau aukštesnių teisėjų skyrimo atveju yra priešingai. Čia svarbią patariamojo organo funkciją atlieka Teisėjų Taryba, kurią sudaro 14 teisėjų: 5 visuotinio tteisėjų susirinkimo išrinkti, 1 LR teisėjų asociacijos išrinktas, 2 paskirti Prezidento, 2 teisingumo ministro bei Aukščiausiojo teismo pirmininkas, šio teismo skyrių pirmininkai ir Apeliacinio Teismo pirmininkas. Teisėjų Taryba pradeda veikti, jei paskirta ar išrinkta bent pusė jos narių, kuriems suteikiami įgaliojimai 6 metams. Svarbiausia šios tarybos funkcija yra patarti Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų. Prieš skiriant pirmininkus ir teisėjus į apylinkių, apygardų ir apeliacinį teismus teisingumo ministras parenka kandidatus teisingumo departamento direktoriaus teikimu; tik į Aukščiausiąjį Teismą teisėjų kandidatūras parenka to paties teismo pirmininkas. Teisėjų Tarybai (esant galimybei) teisingumo ministras teikia ne mažiau kaip dvi kandidatūras vienai vietai užimti, iš kurių pastaroji atrenka vieną ir siūlo Prezidentui jį skirti to apylinkės ar apygardos teismo pirmininku ar teisėju. Tokia pat sistema yra skiriami ir Apeliacinio teismo teisėjai, tačiau jau reikalaujama, kad Prezidento skiriamai kandidatūrai pritartų Seimas. Galima pastebėti, kad jeigu Prezidentas turėjo monopolinę teisę skiriant apygardų, apylinkių teisėjus, tai šiuo atveju tokia teisė yra padalyta tarp dviejų valdžių atstovų, iš kurių galutinis sprendimas priklauso Seimui (jis gali pritarti arba nepritarti siūlomai kandidatūrai). Aukščiausiojo teismo teisėjų bei primininkų skyrimo atveju Prezidentas teikia Aukščiausiojo teismo primininko pasiūlymus Seimui, kuris vienas sprendžia šį klausimą. Dėl tokios Seimo teisės
galima pastebėti tam tikrų prieštaravimų pačioje Konstitucijoje, kurios 61str. 1dalis teigia, kad Seimo narys turi teisę pateikti paklausimus ne tik Vyriausybės vadovui ir ministrams, bet ir “kitų valstybės institucijų, kurias sudaro arba išrenka Seimas vadovams“, o tai reikštų ir bendrosios kompetencijos teismams. Pagal LR Konstitucijos 5str. 2dalį, 109str., 114str. teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, jų galią riboja Konstitucija ir Seimo nariai negali kištis į jų veiklą. Taigi, vadovaujantis LRK 61str.,galima daryti išvadą, kad Seimo nariai turi konstitucinę teisę pateikti paklausimą bbendrosios paskirties teismų vadovams. Tačiau, reikia pastebėti, kad Seimo statuto VII dalies (“Seimo priežiūrinė veikla“) 209str. 1dalis tokios teisės Seimo nariams nenumato, t.y. pagal šį straipsnį, Seimui pareikalavus, atsiskaito vyriausybės nariai, valstybės kontrolierius, kiti valstybės institucijų vadovai, kurias skiria Seimas arba kurių paskyrimui reikalingas jo pritarimas “taip pat kiti valstybės institucijų vadovai, išskyrus teisėjus“. Nors Seimo statutas yra tas dokumentas, kuriuo pagrinde vadovaujasi Seimo nariai, tačiau nėra garantijų, kad jie nepasinaudos savo 61 straipsnyje įtvirtinta konstitucine teise kontroliuoti teismų darbą.
Kita pproblema iškylanti dėl teisėjų skyrimo yra jų kadencijos laikas. Apylinkių teismų teisėjai yra skiriami trumpiausiam laikui – 5 metams. Jai pasibaigus, Teisingumo ministro teikimu bei patarus Teisėjų Tarybai, be egzaminų jie gali būti skiriami iki 65 metų. Apeliacinio teismo pirmininkas iir skyriaus pirmininkai skiriami jau 8, o Aukščiausiojo teismo net 9 metams. Šis ribotas kadencijos laikas, anot daugelio teoretikų, gali sudaryti teisėjams netikrumo jausmą ir būti neefektyvaus jų darbo priežastimi. Panaši problema gali iškilti, kai bylos nagrinėjimo metu teisėjui sueina pensinis amžius, tačiau LRTĮ 36str. 3d. numato, kad teisėjų įgaliojimai gali būti pratęsiami iki bylos nagrinėjimo pabaigos arba jos svarstymas atidedamas. Tokiu būdu yra užtikrinamas teisingumo vykdymas byloje, kurio negali įtakoti teisėjo pensinis amžius.
2.2 LR Teismų kompetencija
LRTĮ III skirsnis (“Teismų kompetencija“) detaliai nurodo pagrindines kiekvieno iš keturių pakopų teismų kompetencijoje esančias funkcijas. Atidžiai jas pastudijavus, galima įžvelgti hierarchinės struktūros įtvirtinimą. Hierarchiškai žemiausi – apylinkių teismai, kurie yra pirmoji instancija civilinėms ir baudžiamosioms byloms, kurios nėra teismingos apygardos teismams kaip nnurodo CPK 135str. ir administracinių teisės pažeidimų byloms, susijusioms su sprendimų ir nuosprendžių vykdymu byloms, sprendimams dėl įstatymo numatytų kvotėjo ar tardytojo, prokuroro veiksmų bei nagrinėti skundams dėl jų veiksmų. Šiam teismui taip pat priskiriamas ir ikiteisminio nagrinėjimo vykdymas (įstatymo numatytais atvejais). Byloje teisėju negali būti tas teisėjas, kuris vykdė ikiteisminį jos nagrinėjimą. Šis draudimas garantuoja žmogaus teisę į teisingą teismą, nes teisėjui, tiriančiam bylą, leidžiama nuspręsti pagal byloje išdėstytus faktus, o ne pagal ikiteisminio tyrimo metu susidarytą nuomonę.
Apygardų tteismai, kurie turi daugiau kompetencijos už apylinkių teismus, kaip pirmoji instancija taip pat nagrinėja civilines, kurių ieškinio kaina didesnė kaip 100 000 litų, kylančių iš intelektinės nuosavybės teisinių santykių, pagal skundus dėl centrinių valstybės valdžios ar valdymo institucijų bei jų pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, varžančių kitų asmenų teises ir kitas bylas, nurodytas CPK136str. ir 1361 str. Taip pat tai yra pirmoji instancija baudžiamosioms bylos dėl nusikaltimų, numatytų LR Baudžiamojo kodekso 62-72 ir kituose straipsniuose, dėl priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių skyrimo, bylose, kuriose nusikalstamieji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo LR Seimo ar Vyriausybės nariais, Konstitucinio teismo teisėjais, teisėjais ar prokurorais ir kitos BPK 37str. numatytos bylos. BPK ir CPK straipsniai nurodo, kad apylinkės teismai nenagrinėja tų bylų, kurios priskiriamos apygardų teismų kompetencijai. Galime daryti išvadą, kad taip užtikrinama galimybė kiekvienam iš šių teismų veikti atskirose srityse, nepersidengiant jų kompetencijoms.
Reikia paminėti vieną svarbiausių apygardų teismų kompetencijai priskiriamų teisių, t.y. teisę nagrinėti bylas apeliacine tvarka dėl apylinkių teismų kaip pirmosios instancijos priimtų sprendimų. Prieš pradedant detaliau analizuoti apeliacijos klausimą, svarbu yra apibrėžti kuo skiriasi apeliacinė instancija nuo kasacinės, kad suprasti teismų sistemos funkcionavimą. Remiantis BPK str. 3 dalimi: “Apeliacinė instancija“ reiškia Lietuvos apeliacinį teismą ir apygardos teismą, kurie nagrinėja bylas pagal sskundus dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžių bei nutarčių. O pagal LRTĮ 18str.1 dalį: ”Lietuvos Aukščiausias Teismas yra vienintelė kasacinė instancija įsiteisėjusiems teismų sprendimams, nuosprendiams, nutartims ir nutarimams.
Dėl apylinkės teismų bylų, išnagrinėtų pirmąja instancija, apygardos teismams apeliacijas gali paduoti visi byloje dalyvaujantys asmenys, o taip pat ištesintieji, nuteistieji, jų gynėjai, įstatyminiai atstovai, prokurorai ir civiliniai atsakovai bei ieškovai. Taip pat išvardintieji asmenys gali paduoti apeliacijas Apeliaciniam teismui dėl apygardos teismų kaip pirmosios instancijos nagrinėtų bylų. Apeliacinis skundas turi būti paduotas per teismą, kuris priėmė sprendimą. Civilinėse bylose tai padaryti reikia per 14, o baudžiamosiose per 20 dienų nuo nuosprendžio priėmimo. Nuosprendžio vykdymas yra sustabdomas nuo apeliacinio skundo padavimo apeliacinei instancijai. Ši instancija gali atmesti skundą, panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo tirti ar iš naujo nagrinėti teisme, pakeisti ar visiškai panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą. Jei apeliacinė instancija nustato, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė priešingai jos padarytoms išvadoms, tai nuosprendis yra panaikinamas ir apeliacinė institucija priima naują nuosprendį. Nuosprendis gali būti panaikinamas ir tuomet, kai paaiškėja pirmosios instancijos teismo padaryti esminiai baudžiamojo ar civilinio proceso pažeidimai ,kai pažeista teisė į gynėją, pažeista nuteistojo teisė naudotis gimtąja kalba ar kalba, kurią jis moka, arba byla išnagrinėta nedalyvaujant vertėjui, kaltinamajam nnepareikšti kaltinimai, jis neatiduotas teismui ir kiti pažeidimai. Jei apeliacinės instancijos bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad kuris nors prie nusikaltimo ar pažeidimo prisidėjęs asmuo yra nepatrauktas atsakomybėn, tai teismas iškelia jam bylą. Apeliacinis skundas gali būti ir visai nenagrinėjamas, jei byla yra nežinybinga tam teismui, jei skundą davė neveiksnus asmuo, jei byla jau buvo nagrinėta apeliacinėje instancijoje vieną kartą, asmuo nesilaikė privalomos procedūros skundui paduoti ar dėl kitų priežasčių nurodytų CPK 243str. ir 245str. Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo nebegali paduoti jo antrą kartą, nes teismas sutikęs su apeliacijos atsisakymu, jei nėra kitų asmenų padavusių apeliacijas dėl tos pačios bylos, savo nutartimi nutraukia apeliacinį procesą.
Reikia pažymėti, kad apeliacinės instancijos teismas atskira nutartimi gali nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus teisės normų pažeidimus ar klaidas, kurie nėra pagrindas sprendimui panaikinti, o jos nuorašas išsiunčiamas teisingumo ministrui. Ši CPK 345str. nurodyta ypatybė leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismai ne tik turi galimybę ištaisyti klaidas, kurios galėjo pasitaikyti pirmosios instancijos teismuose, bet ir kartu su teisingumo ministro pagalba vykdyti tam tikrą jų darbo kontrolę. Dėl apylinkės teismuose išnagrinėtų bylų pirmąja instancija gali
Pagal 1994m. LRTĮ 16-18 straipsnius kasacinės funkcijos vykdymas Lietuvoje buvo padalytas trims teisminėms grandims – apygardų teismams, kurie nagrinėjo apylinkių teismų
kaip pirmosios instancijos įsiteisėjusius bylų sprendimus, nutarimus, nuosprendžius, Lietuvos Apeliaciniam teismui, kuris užsiimė apygardos teismų apeliacine tvarka priimtų sprendimų kasacija, ir Lietuvos Aukščiausiam Teismui, kuris nagrinėjo apygardos teismų kaip pirmosios instancijos nagrinėtas bylas ir Apeliacinio teismo apeliacine tvarka nagrinėtas bylas. Atsižvelgiant į tokį kasacinės funkcijos padalijimą aštuoniems Lietuvos teismams (5 apygardų, Apeliaciniam, Aukščiausiam ir jo senatui), savaime suprantama, kad iškilo nesklandumų vykdant kasacinį bylų nagrinėjimą. Lietuvos Aukščiausias teismas negalėjo vykdyti vienodos įstatymų taikymo užtikrinimo funkcijos, nes beveik absoliuti dauguma bylų (( apie 80) buvo baigiama nagrinėti apylinkės ir apeliaciniame teismuose. Taigi Aukščiausias teismas prarasdavo galimybę užtikrinti vienodą teisės taikymą Lietuvos teismuose, kadangi buvo beveik visiškai atsietas nuo teismų praktikos.
Pagal 1998m. gruodžio 10d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo (CPKPĮ) 34str. kasacine tvarka bylas nagrinėja Lietuvos Aukščiausias Teismas. Bylos šia tvarka yra nagrinėjamos tik vieną kartą. Taigi kasacija tapo galutinė pakopa teisingumo vykdyme. Bylos nagrinėjimas kasacine tvarka ribotumas apsaugo teismų sistemą nuo teisminių procesų, kurie gali trukti net kkeletą metų, o taip pat leidžia sutaupyti biudžeto skirtus pinigus bei per tą patį laiką išnagrinėti daugiau bylų.
Aukščiausiam teismui gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka Apeliacinės instancijos (t.y. apygardų teismų ir Apeliacinio teismo) sprendimai. Tą daro trijų, septynių tteisėjų kolegija arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija. Svarbiausi pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: materialinės teisės normų pažeidimas, netinkamai jas taikant ar išaiškinant; procesinės teisės pažeidimas, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, jeigu teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ar aiškinimo praktikos; absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, kuriais gali būti bylos išnagrinėjimas neteisėtos sudėties teismo, byloje trūksta teismo posėdžio protokolo, sprendimas ar nutartis be motyvų ir kt. Kasacija yra negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka; ginčuose, kylančiuose dėl komercinės – ūkinės veiklos, jei ginčijama suma mažesnė kaip 50 000 litų, o kituose turtiniuose ginčuose, jei ginčijama suma mažesnė kaip 5 000 litų; dėl pirmosios instancijos teismų nnutarčių, kurios negali būti apskųstos apeliacinės instancijos teismui.
Kasacinė instancija gali atsisakyti nagrinėti skundą, jei nebuvo sumokėtas nustatyto dydžio mokestis, skundas paduotas nesilaikant reikalavimų ar paduotas, praleidus nustatytą bylai kasacijos padavimo terminą. Jei kasacinis skundas buvo priimtas nagrinėti, tai teismo ar skyrių pirmininkai nutartimis nustato teisėjų kolegiją, skiria jos pirmininką ir nustato posėdžio pradžios datą. Bylos nagrinėjimo trukmė nėra apibrėžta. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, tikrinamas tiek jos teisėtumas, tiek ir pagrįstumas, t.y. ji tikrinama tiek tiesiniu, tiek ir faktiniu aspektu.
Aukščiausiojo teismo ssenatas nagrinėja Aukščiausiojo teismo pirmininko teikimus dėl Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų priimtų sprendimų, nagrinėjant bylas kasacine tvarka, ar dėl Apeliacinio teismo kasacinių nutarčių. Tačiau pabrėžtina sąlyga yra ta, kad Senatas nagrinėja teikimus tik tuomet, kai jo sprendimas gali turėti įtakos užtikrinant vienodą teismų praktiką, taikant įstatymą. Taigi galime teigti, kad visa atsakomybė už kasacinio atvejo svarbą vienodam įstatymų taikymui Lietuvoje gula ant Aukščiausiojo teismo pirmininko pečių. Vienam pirmininkui aprėpti gana didelį kasacinių bylų skaičių yra sunku, todėl neišvengiamai dalis šio darbo atitenka jo padėjėjams, kurių kvalifikacija neprilygsta pirmininko kvalifikacijai. Taigi iškyla teisininkų trūkumo problema, kuri gali paveikti šios funkcijos vykdymo efektyvumą.
Savo nutartimi kasacinė instancija, išnagrinėjusi bylą, gali: palikti nutartį, sprendimą, nutarimą nepakeistą; visą arba iš dalies panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti; panaikinti ir bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą; palikti vieną iš pirmiau byloje priimtų sprendimų; pakeisti, priimti naują sprendimą, neperduodant bylos iš naujo nagrinėti. Kai teismas sutinka su sprendimu ankstesnių instancijų, jis patvirtina priimta sprendimą. Visos kitos šios instancijos nutartys, kaip skelbia CPK 3703 str., yra galutinės, neskundžiamos ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Ankstesni institucijų sprendimai gali būti panaikinti dėl jų nepagrįstumo, esminių materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų. Baudžiamųjų bylų atveju, pakeitęs, panaikinęs nnutarimus dėl esminių pažeidimų, teismas siunčia kasacinės nutarties nuorašus LR teisingumo ministerijai. Kasacinės instancijos teismas, panaikinęs pradinį teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos nuosprendį ar nutarimą, gali reikalauti, kad byla būtų iš naujo nagrinėjama bendrąja tvarka. Teismo nurodymai yra privalomi iš naujo nagrinėjant bausmę, bet teismas neturi teisės nurodyti sprendimo, kurį turėtų priimti teismas (nebent tai būtų teismo sprendimo panaikinimas dėl per švelnios ar per griežtos bausmės). Pirmajai ar apeliacinei instancijoms iš naujo nagrinėjant bylą, jų priimtas nutarimas gali būti vėl apskųstas bendrąja tvarka. Taigi reikėtų sutikti su V.Nekrošiaus nuomone, kad pažvelgus atidžiau į kasacijos procesą, galima pastebėti, kad Lietuvoje šios funkcijos padalinimas keliems teismams lėmė absoliučiai privatų jos pobūdį. Tai reiškia, kad mūsų šalyje kasacija tarnauja tik ginčo šalių interesams kaip dar viena galimybė apskųsti nenaudingą teismo sprendimą.
Civilinė byla kasacinio jos nagrinėjimo metu gali būti sustabdyta, jei miršta fizinis asmuo (ar pasibaigia juridis asmuo, kuris buvo bylos šalimi , jeigu neleidžiamas teisių perėmimas), šalis netenka veiksnumo arba dėl įstatymo atitikimo Konstitucijai kreipiamasi į Konstitucinį teismą. Kasacinė byla taip pat gali būti nutraukta, jei kasacinį skundą padavęs asmuo ją atsiima, tačiau CPK 3545 str. nurodo, kad Teismas gali nepriimti atsisakymo nuo skundo, jei veiksmai prieštarauja įstatymui, pažeidžia kieno nors teises, įstatymo ssaugomus interesus.
2.3 Administraciniai teismai
Administracinius skundus turi teisę paduoti asmenys, kiti viešojo administravimo subjektai, tame tarpe ir valstybės bei savivaldybės subjektai, kai jie mano, kad jų teisės yra pažeistos dėl viešojo ar administracinio subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo. Už skundo nagrinėjimą jį padavę asmenys turi mokėti nustatytą mokestį, nuo kurio galima atleisti tik ABTĮ 26-27str. numatytais atvejais (dėl turtinės asmens padėties ir tam tikrų bylų nagrinėjimo atveju, pvz. skundai dėl rinkimų, referendumo įstatymo pažeidimo, dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo ir kt.).
Prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų veiksmai ir priimti aktai gali būti ginčijami ikiteismine tvarka. Tokių skundų nagrinėjimą atlieka savivaldybių visuomeninės, apskričių ir Vyriausioji administracinių ginčų komisijos, kurių steigimo tvarką nustato atskiri įstatymai. Ikiteismine tvarka yra nesprendžiami tie ginčai, kurie nepriklauso administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 5str.), taip pat bylos, kurios priklauso apygardos administraciniams teismams ir Aukštesniajam administraciniam teismui kaip pirmosios instancijos teismams. Administracinis skundas turi būti paduotas ikiteisminei ginčų komisijai ne vėliau kaip per mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo ir turi būti išnagrinėtas per 14 dienų. Šios komisijos priimtą sprendimą asmenys gali skųsti administraciniams teismams per 20 dienų nuo jo priėmimo arba jei ikiteisminis nagrinėjimas nebuvo įvykdytas tai, nuo to termino (kai jis turėjo būti baigtas vykdyti)
per 1 mėnesį.
Apygardos administraciniai teismai turi dviejų instancijų kompetenciją: jie yra pirmoji instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai valstybiniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo; pagal Seimo kontrolierių pareiškimus, remiantis Seimo kontrolierių įstatymu, dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai teritorinių valstybės ar vietos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, eianančių valstybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo ir kitoms, nurodytoms ADTĮ 6str. 2 dalyje. Taip pat šie teismai yra ir aapeliacinė instancija, kuriai per 14 dienų turi būti paduotos apeliacijos dėl nutarimų bylose dėl administracinių teisės pažeidimų. Taigi administracinių apygardos teismų kompetencija prilygsta bendrajai apygardos teismų vykdomai kompetencijai. Aukštesnysis administracinis teismas taip pat turi dvejopą kompetenciją, nes nagrinėja pirmąja instancija bylas, kurios nurodytos ABTĮ 7str. 2dalyje, kai viena iš šalių yra centrinis valstybinio administravimo subjektas, taip pat visas mokestinių ginčų, kitų privalomų mokėjimų ir rinkliavų bylas. Apeliacinė (antroji) šio teismo funkcija yra analogiška bendrosios kompetencijos Apeliacinio teismo funkcijai, t.y. bylas, kkurias pirmąja instancija išnagrinėjo apygardos administraciniai teismai, galima apeliacine tvarka apskųsti Aukštesniajam Administraciniam teismui. Apeliacinio teismo administracinių bylų skyrius yra apeliacinė instancija byloms, kurias Aukštesnysis administracinis teismas išnagrinėjo kaip pirmosios instancijos teismas, ir galutinė instancija administracinių bylų teismingumo klausimais. Kilus gginčui dėl bylos teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo, per Apeliacinio teismo administracinių bylų skyrių padavus skundą, jį sprendžia speciali tiesėjų kolegija, kurią sudaro Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Apeliacinio teismo administracinių bylų skyriaus pirmininkas ir Aukštesniojo administracinio teismo pirmininkas arba jų paskirti teisėjai. Šios specialios teisėjų kolegijos nutartys dėl bylos teismingumo yra neskundžiamos ir galutinės. Vykdydamas jo kompetencijoje esančias funkcijas, šis teismas, turėdamas aukščiausią administracinę galią, privalo užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus.
Nesunku pastebėti, kad administracinių teismų struktūra ir kompetencijos padalijimas yra sudarytos pagal bendrosios kompetencijos teismus. Išnagrinėjęs bylą administracinis teismas savo sprendimu gali atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą; patenkinti jį arba panaikinti aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą aar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; patenkinti skundą ir įpareigoti atitinkamą subjektą jį įgyvendinti , vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; patenkinti skundą ir priteisti atlyginti turtinę ar moralinę žalą. Administracinių teismų sprendimai administracinėse bylose kasacine tvarka neskundžiami (kaip jau ir anksčiau minėtų Apeliacinių teismų apeliaciniai nuosprendžiai). Skundžiami aktai yra panaikinami tuomet, kai juos priėmė nekompetetingi administravimo subjektai, jei yra iš esmės neteisėti, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams arba jį priimant buvo pažeistos pagrindinės nustatytos procedūros ir taisyklės. Administracinis teismas, iišnagrinėjęs bylą, ne tik priima sprendimą, bet ir paveda jį vykdyti administraciniam subjektui. Jei teismo sprendimą atsisako kolegialiai vykdyti valdžios institucija, už tai atsako ir yra baudžiamas institucijos vadovas ar jį pavadavęs pareigūnas. Taip pat jei per nurodytą laiką, subjektas neįvykdo nurodymų, tai sprendimą priėmęs teismas antstolio reikalavimu gali skirti baudą. Be to, administraciniai teismai suteikia atlygio galimybę, nes (pagal ABTĮ 59str. 1dalį) šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas dėl teismo proceso.
IŠVADOS
LR teismų sistema yra vienintelė sistema užtikrinanti teisingumo vykdymą ir įstatymų laikymąsi valstybėje. Ji veikia pagal devynis svarbiausius principus, kurių svarbiausias skelbia, kad prieš įstatymą ir teismus yra lygūs visi, taigi įstatymų ir LR Konstitucijos pagalba ši sistema veikia efektyviai ir vienodai, taikydama visiems piliečiams šalies įstatymus, o taip pat suteikdamas tokią teisę ir nepiliečiams.
Struktūriška teismų sistemos sudėtis yra vienoda tiek bendrosios kompetencijos, tiek ir administraciniuose teismuose. Pagrindinis bylų svarstymas pirmąja instancija yra padalytas tarp žemesnės pakopos teismų -apylinkės ir apygardos. Bylas apeliacine tvarka nagrinėja apygardų teismai bei Apeliacinis teismas, o vienintelė kasacinė instancija yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacijos sukoncentravimas viename teisme – tai žingsnis efektyvesnės teismų sistemos link, nes palyginus dabar Lietuvos Aukščiausiame teisme nagrinėjamą bylų skaičių su jų skaičiumi, kuris prieš šį ppakeitimą pasiekdavo Lietuvos Aukščiausiąjį teismą , pastebimas daug efektyvesnis vienodos teisminės praktikos užtikrinimas. Be to, esant vienai kasacinei instancijai, užtikrinamas tik tam tikrų bylų nagrinėjimas kasacine tvarka, t.y. teismas neapkraunamas ne jo kompetencijoje esančiomis bylomis. Kasacinis bylų nagrinėjimas viename teisme sumažina žemesnės pakopos teismams skiriamų bylų skaičius, o tai savu ruožtu lemia efektingesnį ir teisingesnį bylų nagrinėjimą. Be to, svarbus yra Administracinių teismų įsteigimas, kuris palengvino administracinių bylų nagrinėjimą, nes buvo aiškiai apibrėžta kokiam teismui, kokios bylos yra teismingos. Taip pat administracinių bylų atskyrimas nuo civilinių ir baudžiamųjų ir sukoncentravimas jų vieno pobūdžio teismuose, rodo Lietuvos teismų sistemos supanašėjimą su Europos teismais.
Užtikrinant piliečiams teisę į apeliaciją ir kasaciją, Lietuvos teismai vykdo Europos lygio teisingumą, t.y. suteikia galimybę peržiūrėti neteisingai išnagrinėtą bylą kitame, aukštesnės pakopos teismuose. Taip pat tokiu būdu teismų sistema, kuri kaip ir kiekviena sistema, nėra apsaugota nuo klaidų, pasilieka sau galimybę jas ištaisyti, kas lemia stiprios teisinės valstybės susikūrimą.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1996. – 76psl.
2. Lietuvos Respublikos Administracinių Teismų Įsteigimo Įstatymas.- Vilnius, 1999.01.14., Nr. (Aukščiausiajam teismui, apygardos teismams)VIII-1030.
3. Lietuvos Respublikos Teismų Įstatymas. – Vilnius, 1994.05.31., Nr. I -1480
4. M. Romeris., Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. – Vilnius: Pozicija, 1994.- 193psl.
5. V.Greičius., Lietuvos Respublikos teismai: Jų sistemos raida, problemos// Teisės pproblemos. 1998. Nr. 3-4, p. 9-19.
6. P.Kūris., Teismų reformos eiga Lietuvoje// Teisminės Valdžios problemos Lietuvoje:Konferencija, skirta teismų reformos Lietuvoje įgyvendinimo analizei, Vilnius, 1996m. rugsėjo 19d.Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 1997, p.8-9.
7. V.Nekrošius.,Lietuvos Aukščiausias Teismas – vienodą civilinių įstatymų taikymą užtikrinanti institucija// Teisminės Valdžios problemos Lietuvoje: Konferencija, skirta teismų reformos Lietuvoje įgyvendinimo analizei, Vilnius, 1996m. rugsėjo 19d.Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 1997, p56-83.
