Lietuvos Respublikos teismų sistemos raida

VIEŠOJI ĮSTAIGA KLAIPĖDOS VERSLO KOLEGIJA

TEISĖS KATEDRA

MOKOMOSIOS PRAKTIKOS ATASKAITA

Darbo vadovas:

A. Lebednikienė

Darbą atliko: teisės studijų II kurso

studentė Giedrė Narmontaitė

Klaipėda, 2005

Turinys

Įvadas…………………………3

1. Lietuvos Respublikos teismų sistemos raida……………………..4

2. Įstatymų analizė…………………………15

3. Praktinių situacijų sprendimai…………………………17

4. Išvados ir rekomendacijos…………………………20

5. Darbe naudotos literatūros sąrašas…………………………21

Priedai…………………………22

Įvadas

Lietuvos Respublikoje teisingumą vykdo tik teismai. Taigi nuo XVI a. jau pradėjo formuotis atskirų kategorijų teismai, iš kurių kiekvienas sprendė atskiros kompetencijos bylas. Tik vėliau laikui bėgant susiformavo kelių teismų sitema, kuri nuo dabartinės teismų sistemos nedaug kuo skyrėsi. Šiame darbe bus apžvelgiama atskirų laikotarpių tteismų sistemos ypatybės, teismų organizavimas, teisėjų statysas. Apskritai dabartinis teismų sistemos teisinis reglamentavimas yra pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstatymuose bei Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintais visuotinai pripažintais tisės principais: pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms, tarp jų teise į teisminę gynybą ir t.t.

Šio darbo tikslas savarankiškai perskaityti, išanalizuoti atitinkamą normatyvinę medžiagą. Ją gerai išnagrinėjus pritaikyti atitinkamas įstatymo normas sprendžiant ir analizuojant pateiktas situacijas. Šio darbo uždavinys yra peržiūrti daugelio, jau praeitu paskaitose, teisės dalykų normatyvinę medžiagą, t.y. teisėsaugos institucijų, konstitucinės tteisės, civilinės teisės, administracinės teisės ir civilinio proceso teisės.

Lietuvos Respublikos teismų sistemos raida

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų sistemos raida iki XVI a.

Lietuvos valdovo teismas

Ponai jau nuo Vytauto laikų stengėsi dalyvauti teisme ir šios pastngos iš dalies buvo apvainikuotos 1468m. Kazimiero teisyne, ttai pakartojant 1492m. privilegijose bei įtvirtinant Pirmajame Lietuvos Statute. Valdovas atsisakė teisės atimti pareigybes (urėdus) ir dvarus be teimo. Tokiame teisme įgavo teisę dalyvauti Ponų tarybos nariai. Kaip matyti iš teismų praktikos, proceso metu ponai buvo aktyvūs jo dalyviai. Kaltę dovanoti iš pradžių priklausė didžiajam kunigaikščiui, vėliau jam ir Ponų tarybai. Taip formavosi kolegialus teismas.

Pirmajame Lietuvos Statute jau buvo nustatyta didžiojo kunigaikščio teismo kompetencija. Jis sprendė ginčus dėl žemės paveldėjimo, dėl globos ir žmonių kraičio garantijų, dėl duotų privilegijų valdyti domeno žemes galiojimo, dėl savo dvarų pajamų ir bajorų luominės priklausomybės, taip pat baudžiamąsias bylas dėl valstybinių nusikaltimų, dėl savacališko muitų įvedimo, tarnybinių nusikaltimų, karo prievolės neatlikimo, žemių užvaldymo ir kitas. Statutas uždraudė nebaigtą spręsti bylą vietos teisme perduoti didžiojo kkunigaikščio arba Ponų tarybos teismui. Nuolatinėteismo buveinė – Vilnius, bet vykdavo ir toje vietoje, kur valdovas apsistodavo, net užsienyje – Lenkijoje.

Mažinant valdovo teismo kompetenciją atsiranda tarpinė apeliacija arba kelių pakopūų teismas. Pirmasis Lietuvos Statutas leidžia apeliuoti į Ponų tarybą nesant valdovo šalyje. Įtvirtinus apeliaciją, seniūną ir laikytoją leidžiama skųsti vaivadai, vaivadą – Ponų tarybai, o šios sprendimus – valdovui. Apeliacija sprendimo vykdymo nestabdė. Pakeitus sprendimą, ginčijamas turtinis dalykas grąžinamas. Nuostolius privalėjo padengti teisėjas.

Ponų tarybos teismas

Tai didžiojo kunigaikščio tarybos, virtusios Ponų ttaryba, teismas, veikęs, kai didysis kunigaikštis išvykdavo į Lenkiją. Ponų tarybos teismo sprendimai kartais buvo tvirtinami valdovo. Bylos sprendžiamos taip pat Vilniuje. Šis teismas kaip pirmojis instancija nagrinėjo smurto prieš aukščiausius valstybės urėdus bylas ir kaip apeliacinė instancija svarstė valstybės dvarų užvaldymo bylas, spręstas komisarų teisme, taip pat bajorų garbės bylas. Pirmasis Lietuvos Statutas leido apeliuoti į Ponų tarybą Lietuvos Didžiojo kunigaikščio nesant Lietuvoje. Ponų tarybos nariai priešinosi, kad svarbesnės Lietuvos bylos būtų perkeltos į užsienį. Taip XVIa. Ponų taryba į Lenkiją išvykusį Lietuvos didįjį kunigaikštį ėmė pavaduoti ne tik valstybės valdymo reikalais, bet ėmė nagrinėti ir visas bylas, priklausančias Lietuvos didžiojo kunigaikščio teismui. Bylos buvo sprendžiamos Ponų tarybos narių Vilniuje Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmuose. Kartais jų sprendimai dar buvo tvirtinami valdovo.

Kadangi Ponų taryba negalėjo nuolat rinktis, o bylų nemažėjo, didžiojo kunigaikščio ar Ponų tarybos pavedimu vykdavo vieno pono teismas. Taip formavosi įvairios kompetencijos teismai. Iš pradžių jiems pavesdavo spręsti vieno atvejo bylą, o vėliau – didesnės grupės atsitikimų bylas. Ponų tarybos teismas tapo apeliacine instancija vaivadų, vietininkų, tijūnų dvarų valdytojų, seniūnų teismui.

Vaivados teismas

Vaivados teismas atsirado dėl naujo valstybės teritorinio suskirstymo į vaivadijas XV a. ir XVI amžiuje. Tai svarbiausieji valstybės sri čių didžiojo kunigaikščio skirti vietininkai, vykdę sričių aadministravimą ir teisę savo vaivadijos valstybės dvarų valstiečius, taip pat savo vaivadijos bajorus išskyrus tik pačius stambiuosius didikus. Po 1564-1566m. vykdytų administracinių ir teismo reformų vaivados teismų kompetencija susiaurėjo, nes kiekviename paviete buvo sudaryti žemės teismai, o vaivados teismui buvo pavestos pilies teismo funkcijos centriniame vaivados paviete, kur vaivados teismas tapo tokiu pat pilies teismu kaip necentrinių pavietų pilies teismu. Centrinio pavieto pilies teismas dažnai būdavo vadinamas vaivados teismu. Be to, vaivados teismui priklausė ir visos vaivadijos žydai, juos teosė pats vaivada ar jo pavaduotojas. Tokia vaivados teismo kompetencija išliko iki valstybės sunaikinimo XVIII a.pabaigoje.

Vietininko teismas

Šio teismo jurisdikcija apėmė visus jo administruojamo valsčiaus arba pavieto bajorus, išskyrus ponus. Vietininko teismui priklausė visos jo valsčiaus didžiojo kunigaikščio davrų valstiečių bylos, taip pat tų miestų, kurie neturėjo savivaldybės teisių, miestiečių bylos. Vietininko naudai ėjo jo teismo mokesčiai ir baudos. Vietininko teismas iš pradžių buvo vieno asmens teismas. Pirmajame Lietuvos Statute nustatyta, kad vietininkas gali teisti dalyvaujant dviem bajorams, išimtiniu atveju – bent vienam.

Tijūno teismas

Tai iš esmės buvo tas pats vietininko teismas, nes vietininkai ligi XVI a.pradžios paprastai vadinti ir tijūnais. Šiam teismui priklausė jo prižiūrimų didžiojo kunigaikščio dvarų gyventojai. Dvarų lankytojams teisme talkino diečkai, vadinti ir vazniais bei vižais, pagal atliekamus teismo ppavedimus, kurie buvo siunčiami į nusikaltimo vietą tirti teisės ginčo ar nusikaltimo aplinkybių, kad vėliau galėtų oficialiai paliudyti byloje. Diečkaus pareiga buvo taip pat pristatyti į teismą atsakovus bei įtariamuosius nusikaltimais ir vykdyti teismo psrendimus. Pirmajam Lietuvos Statutui įsigaliojant tijūno teismas teisė jam pavestų didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečius ir savo valsčiaus gyventojus, tačiau vietos bajorai nebuvo tijūno teismo jurisdikcijoje.

Komisarų teismas

Šis teismas buvo susiformavęs XV a. Tai buvo Lietuvos didžiojo teismo atšaka, sudaroma iš konkrečiai bylai skirtų asmenų nagrinėti valstybės dvarų ar jų žemių užgrobimo bei pasisavinimo bylas, taip pat spręsti ginčus dėl valstybės žemių ir bajorų bei dvasininkijos žemių. Komisarų teismas susidėjo iš trijų asmenų, paskirtų didžiojo kunigaikščio, ir iš tiek pat asmenų, pasirinktų ieškovo ar atsakovo. Didysis kunigaikštis komisarais, kaip ir kitų LDK teismų teisėjais, galėjo skirti tik bajorus, gyvenančius ginčo buvimo paviete – pilininką, kur jo nebuvo – maršalką, pakamarį ir vieną bajorą, Jei kur nebuvo pilininko ar maršalkos, buvo skiriamas pakamaris ar kuris nors kitas to pavieto urėdas ir du bajorai. Komisarų teismo sprendimai buvo įrašomi į pavieto pakamario, žemės ar pilies teismo knygas.

Didžiojo kunigaikšio skirtiems ir bajorų pasirinktiems komisarams susitarus dėl bylos sprendimo, nebebuvo galima apeliuoti į aukštesnįjį teismą, nes apeliacija buvo leidžiama tik esant

nesutarimui. Komiarui teismui taip pat priklausė visos bylos dėl valstybės ir bažnytinių žemių ribų. Didžiojo kunigaikščio skirtiems komisarų teismams dar priklausė užstatytų valstybės dvarų išpirkimo ir valstiečių skundų valstybės dvarų seniūnais bylos.

Maršalkos teismas

Šis teismas žinomas nuo XVI a. Pradžios. Jis dažniausiai valdovo įsakymu sprendė turtines bylas, susijusias su ginčais dėl sutarčių sudarymo, skolų grąžinimo, nepilnamečių išlaikymo, mokesčių už miestiečių važavimą privačių dvarų keliais nustatymo, įkeistų dvarų valdymo, turto dalybų, muitų nustatymo, pabėgusių žmonių susigrąžinimo. Maršalkos teismas valdovo pavedimu taip pat ssprendė baudžiamąsias bylas dėl nužudymų, plėšimų, savavališko turto ar žmonių užgrobimo, dvarų užpuolimo, smurto, neteisėto Magdeburgo miesto teisių taikymo asmenims, nepriklausantiems jo kompetencijai, dokumentų klastojimo ir kitas. Maršalkos teismui buvo pavedamos ir kai kurios politinės bylos, susijusios su bajorijos privilegijų pažeidimais. Maršalkos teismas buvo reorganizuotas 1766 m., pertvarkant į koleginį teismą, kuriame privalėjo posėdžiauti ne mažiau kaip keturi teisėjai, pirmininkaujant maršalkai. Pasidalijus balsams po lygiai, maršalka turėjo priimti sprendimą, savo balsu prisidėdamas prie vienos ar kitos balsų grupės.

Asesorių teismas

Šis teismas žžinomas nuo XVI a. Pradžios ir nagrinėjo valdovo dvarų valstiečių bei magdeburginių miestų ir miestiečių bylas. Šį teismą sudarė valdovo paskirti urėdai, vadinami asesoriais. Asesorių teismui pirmiikaudavo valstybės kancleris. Šis teismas dirbo sesijomis nuo lapkričio mėnesio ir trikdavo pusę metų. PPer pirmus du mėnesius buvo nagrinėjamos bylos, atėjusios iš miesto ar komisarų teismo, arba pirmosios instancijos bylos dėl miestiečių privilegijų pažeidimų ginčuose su bajorais ir dvasinikais. Trečią mėnesį nagrinėtos bylos dėl skriaudų, padarytų didžiojo kunigaikščio valstiečiams, kitus mėnesius – įvairios turinio pobūdžio bylos. Asesorių teismas bylas paprastai sprendė balsų dauguma.

Asesorių neturėjo nuolatinės buveinės ir galėjo vykti tuose miestuose, kuriuose apsistodavo didžiojo kunigaikščio dvaras. Prie asesorių teismo negalėjo būti daugiau kaip 12 prisiekusiųjų advokatų. Visuose teismuose ginčo šalims pateikti papildomų įrodymų buvo nustatytas keturių savaičių terminas, o asesorių teismas šį terminą galėjo pratęsti iki kitos sesijos. Miestai ir miestiečiai, turį savivaldą, buvo teismingi tik asesorių teismui. Apeliacija dėl asesorių teismo sprendimų nebuvo galima net ir paaiškėjus naujų apinkybių, išskyru, jeigu sutiko aabi šalys.

Dvaro teismas

Teismui vadovavo davro savininko skiriamas teisėjas, kartu ėjęs ir dvaro vyriausiojo valdytojo pareigas. Civilines ir baidžizmąsias bylas jis sprendė nienasmeniškai, netgi priimdamas ir mirties nuosprendžius. Dėl sunkių nusikaltimų galėjo būti organizuotas ir mišrus teismas, dalyvaijant 2-5 asesoriams – tarėjams, renkamiems iš aukštesnių urėdų. Talkino teismo raštininkas ir vaznys. Vaznys įteikdavo šaukimus, palaikydavo kaltininmą ir atliko kitus teismo veiksmus. Šalys galėjo naudotis advokatais, neįgalintieji jos nusisamdyti, aprūpinti teismo iniciatyva.

Teismo kompetencija – gana plati. Jo jurisdikcijai galėjo priklausyti dvaro vvaldose gyvenantys karaimai arba žydai. Teismas, priimdamas sprendimu, privalėjo vadovautis Lietuvos Statutu. Teismo proceso eiga nėra aiški, tačiau moterims galėjo atstovauti arba jų vyrai, arba bičiuliai, o nepilnamečiams ir netekėjusioms merginoms – globėjai. Bylas leista baigti šalių susitarimu, o nesusitaikius – priimamas sprendimas. Apskundus sprendimą, bylos vykdymas sustabdomas, paskiriant apeliacijos dieną, kuri galėjo įvykti po kelių ar keliolikos savaičių dvaro savininko teisme. Sprendimas vykdomas savanorškai arba panaudojant dvaro administracijos prievartą. Dėl sprendimo nevykdymo galėjo kilti naujas teismo procesas.

Kuopos teismas

Valstiečių bylas sprendė ir kuopos teismas, kuris veikė daugiausia slavų (baltarusių) gyvenamosiose LDK srityse ir iš esmės buvo valstiečių bendruomenės teismas, susidedąa iš ginčo šalių atstovų. Kuopos teismu buvo vadinamas ir ginčų dėl žemės nagrinėjimas bei sprendimas ginčo vietose. Ginčų dėl žamės ribų teisėjai, išvažiuojantys spręsti bylas į ginčo vietą, buvo įvardyti „išvykstančiais“, o jų teismas – „išvažiuojamasis“. Baudžiamųjų bylų kuopos teismas išvykdavo spręsti į nusikaltimo vietą, o civilinių bylų dėl žemės arba nuganymų – į sklypą, kur buvo kilęs ginčas. Kiekviena dinčo šalis į kuopos teismą paprastai pasirinkdavo po vieną teisėją, kuriems didysis kunigaikštis arba jo vietos pareigūnai pavesdavo nagrinėti bylą, o trečias teisėjas buvo arba abiejų šalių pasikvistų teisėjų pasirenkamas, arba vietos valdžios pareigūnų parenkamas.

Kuopos teismas buvo liekana senųjų laikų, kkai dar genčių ginčai buvo sprendžiami vietoje. LDK slavų žemėse kuopos teismas XVI a. Pradžioje dažnai sprendė ir baudžiamąsias bylas.

Teismų reformos XVI – XVII a.

Žemės teismas

Šis teismas – pirmosios instancijos pavieto ar vaiavadijos civilinių bylų teismas. Jo kompetencijai priklausė žemės ribų bylos ir kai kurios kriminalinės bylos. Žemės teismas turėjo galią teisti visus be išimties paviete gyvenančius ar žemės turinčius bajorus. Žemės teismas buvo sudaromas iš trijų asmenų kolegijos – žemės teisėjo, pateisėjo ir raštininko. Kandidatai į žemės teismo narius buvo pačių bajorų renkami pavieto seimelyje ir tvirtinami Lietuvos didžiojo kunigaikščio iki gyvos galvos arba iki perkeliant į aukštesnę tarnybą, iš pasiūlytų keturių asmenų kiekvienai žemės teisėjo pareigybei. Reikalauta tokių kvalifikacijų – būti seniai įsikūrusiais krikščionių tikybos bajorais pagal kilmę, gerais ir sumaniais, išmanančiais teisę. Teismo turėjo prisiekti, kad sąžiningai eis savo pareigas. Teisėjas, pateisėjas ir raštininkas bylas sprendė kolegialiai. Dėl svarbių priežasčių vienam teismo nariui neatvykus į teismo sesiją, esantys du teismo nariai privalėjo pasirinkti iš bajorų atitinkantį visus teisėjui keliamus reikalavimus pavaduotoją, kuris prisiekęs įgydavo teisėjo statusą toje teismo sesijoje. Žemės teisėjo nebuvo galima pašalinti iš pareigų be kaltės ir teismo. Taigi žemės teismas buvo grynai bajorų institucija, bajorų reikalams sukurta ir pačių vietos bajorų išrinkta.

Pilies tteismas

Šis teismas, LDK įkurtas 1564 – 1566m. ir veikęs iki valstybės sunaikinimo XVIII a.pabaigoje, buvo pavieto teismas, sprendęs kriminalines bylas kaip pirmoji instancija. Jo jurisdikcijai priklausė visi tame paviete gyvenę ar žemė valdas turintys bajorai. Teismą sudarė trys pareigūnai: vietininkas, pilies teisėjas ir raštininkas. Bylas privalėjo spręsti visi trys teismo nariai kolegialiai:seniūnas arba pavaduotojas, pilies teisėjas ir raštininkas. Vienam kuriam susirgus ar dėl kitos svarbios priežasties negalint atvykti, teismo sesija neįvykdavo. Pilies teismo raštininkas tvarkė šio teismo knygas, turėjusias ir notarinę reikšmę, bei teimo archyvą. Į vienas knygas buvo įrašomi įvairūs teisės aktai, o kitose – fiksuojamas teisminis bylų nagrinėjimas. Pagal 1566 m. ir 1588 m. Lietuvos Statutų reikalavimus, pilies teismo nariai galėjo būti tik vietos, sėslūs bajorai, išmanatys teisės dalykus. Antrajame Lietuvos Statute pilies teismui nagrinėti paskirtos bylos dėl bajorų namų užpuolimo, dokumentų klastojimo, nužudymų, Krikščionių bažnyčių užpuolimo, moterų ir merginų žaginimo, sužeidimų, užpuolimų miestuose, plėšimų kelyje, vagysčių, padegimo, sukčiavimo, burtininkavimo, nuodijimo ir kitų sunkių nusikaltimų.

Pakamario teismas

Pakamario teismai pavietose pradėti formuioti 1565 metais. Trečiajame Lietuvos Statute įtvirtinta bajorų teisė seimelyje išrinkti į pakamario vietą keturis kandidatus, iš kurių viena didžiojo kunigaikščio ir buvo paskiriamas pakamariu iki gyvos galvos ar paaukštinimo. Pagal Statuto nustatytas kvalifikacijas pavieto pakamariu galėjo būti

jame gyvenęs bajoras, geras žmogus, išmanąs teisę ir mokąs rašyti. Pakamario teismui iš dalies priklausė ir įvairių dvarų bei kaimų užpuolimų ir grobimų bylos, tačiau tik kai buo paliestos ar pažeistos žemių ribos. Apeliacinė instancija buvo didysis kunigaikštis, o nuo 1581m. Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas.

Trečiųjų teismas

Šis teismas turėjo vykti tik šalių susitarimu ir be apeliacijos. Trečiųjų teismo sprendimą, priimtą balsų dauguma, nepatenkinta sprendimu šalis arba abi šalys galėjo apskųsti žemės teismui. Šalys susitardavo bylą nagrinėti trečijų teisme dažniausiai siekdamos išvengti teismo mmokesčių ir bylos užvilkinimo kituose teismuose. Vienas teisėjas buvo parenkamas abiejų šalių susitarimu, vadintas superarbitru ir buvo tarpininkas. Kitus teisėjus po vieną arba po du pasikviesdavo kiekviena šalis, jie buvo vadinami arbitrais.Trečiųjų teismo teisėjai išklausydavo šalių parodymus, išsiaiškindavo ginčo esmę ir paskelbdavo sprendimą, jis buvo įrašomas žemės teismo knygas.

Vyriausiasis Lietuvos tribunolas

Šio tribunolo teisėjai , kurie įvardyti deputatais, kartais – vyriausiais teisėjai arba tribunolininkais renkami vieneriems metams. Atstovai renkami balsų dauguma. Bajorams kuriame nors seimelyje nesusitarus ar jokio atstovo neišrinkus, ta vvaivadija ar pavietas neturėjo savo tastovo Tribunole. Atstovų rinkėjai negalėjo būti jaunesni kaip 18 metų, o atstovais galėjo būti renkami tik sulaukę 23 metų bajorai. Tribunolą sudarė nuo 42 iki 49 deputatų (iš 8 vaivadijų ir 13 pavietų). Tribunolo kompetencijai ppriskirta civilinių ir baudžiamųjų bylų, nagrinėtų žemės, pilies ir pakamario teismuose, apeliacija ir bylos dėl žemės ie pilies teismo pareigūnų, nevykdžiusių teismo sprendimo ar bylas sprendusių ne pagal Lietuvos Statutą. Ilgainiui Tribunolo kompetencija plečima. Jis gavo teisę nagrinėti skundus dėl Iždo tribunolo ir karinių teismų išspręstų bylų. Tribunolui taip pat priklausė ir kai kurios pirmosios instancijoa bylos, susijusios su neteisėtais pavietų teismų pareigūnų veiksmais. Sprendimą privalėjo pasirašyti ne mažiau kaip su ar trys Tribunolo teisėjai. Tribunolo teisėjais negalėjo būti rnkami advokatai. Tribunolo posėdyje byloms spręsti turi dalyvauti ne mažiau kaip 11 atstovų. Teismo procesą privalėjo stebėti Tribunolo maršalka, o priimant sprendimą žiūrėti, kad teisėjų balsai būtų pateikiami pagal jų rangą.

Specialūs teismai

Taip pat Lietuvoje tuo laikotarpiu egzistavo įvairūs specialūs teismai. Kaptūrinis tteismas buvo sudaromas tik mirus didžiajam kunigaikščiui, kurio narių skaičius neturėjo viršyti 15 žmonių. Šis teismas sprendė tik tas bylas, kurios į jį patekdavo valdovo mirties dieną ir iki naujo va;dovo išrinkimo dienos. Kitas teisinės sistemos organas buvo Dvasinis tribunolas, kuri nagrinėjo dvasininkų ir bajorų bylas. Iždo komisijos teismas LDK sudarytas įsteigus 1764 m. Iždo komisiją, kuri perėmė iš Iždo tribunolo bylas, susijusias su mokesčių mokėjimu ir iždo reikalais. Iždo komisijos teismą privalėjo sudaryti ne mažiau kaip 5 asmenys – iiš jų vienas būtinai civilinių ginčų specialistas ir vienas ekonomistas. Etmono teismas sprendė karo lauko ir karo stovyklos bylas, neatvykusiųjų į visuotinį šaukimą ir kariuomenėje kuo nors nusikaltusiųjų bylas, galėjo bausti kalėjimu, ir net mirtimi. Kai 1764 m. etmono teismas buvo panaikintas, šio teimo funkcijas perėmė Karo komisijos teismas. Edukacinės komisijos teismui, įkurtam 1773m.,priklausė Edukacinės komisijos perimtų jėzuitų dvarų bylos dėl turto, lėšų naudojimo, dėl žalos už dvarų niokojimą atlyginimo, mokytojų ir moksleivių padarytų nusižengimų tyrimas. Teismą sudarė 12 senatorių ir komisarų, seimo renkamų šešiems metams. Sprendimai buvo priimami baksų dauguma ir teisėti, jeigu teismo posėdyje dalyvavo penki teisėjai.

Lietuvos teismų sistema ir jos raida 1918 – 1940 m.

Bendrosios kompetencijoa teismai

Pagal 1933m. liepos 11 d. Teismų santvarkos įstatymą Bylai spręsti buvo nustatytos trys instancijos: dvi – bylą spręsti iš esmės ir trečioji – patikrinti, ar teisingai ir nepažeidžiant byloje buvo pritaikyti materialiniai ir procesiniai įstatymai. Žemutine teismų sistemos grandimi tapo apylinkių teismai, kuriuose galėjo dirbti po kelis teisėjus. Kita teismų sistemos grandimi išliko apygardų teismai. Kaip pirmosios instancijos teismai jie sprendė svarbesnes civilines ir baudžiamąsias bylas, išskyrus bylas dėl nusikaltimų valstybės saugumui, kaip apeliacinė instancija – apylinkių teismų išnagrinėtas bylas. Minėtu įstatymu į bendros kompetencijos teismų sistemą įtraukta trūkstama visai nauja ggrandis – bendri visai respublikai Apeliaciniai rūmai. Dabar šis teismas tapo apeliacine instancija apygardų spygardų teismuose, kaip pirmojoje instancijoje, nagrinėtoms byloms. Taip pat Apeliaciniams rūmams , kaip pirmosios instancijos teismui, buvo pavestos bylos dėl nusikaltimų valstybės saugumui. Aukščiausiąja teismų sistemos grandimi liko Vyriausiasis tribunolas. Jis ėmė veikti kaip kasacinė instancija byloms, nagrinėtoms apylinkių ir apygardų teismuose, Apeliaciniuose rūmuose, kariniuose ir Klaipėdos krašto teismuose, taip pat kaip pirmosios instancijos teismas byloms, kuriose kaltinami Vyriausybės nariai. Apygardos teismai, Apeliaciniai rūmai ir Vyriausiasis tribunolas jiems paskirtas spręsti bylas paprastai nagrinėjo trijų teisėjų kolegijomis, išskyrus Vyriausiąjį tribunolą, jam nagrinėjant Vyriausybės narių bylas kaip pirmalai instancijai, šiuo atveju reikėjo kolegijos, susidedančios iš Vyriausiojo tribunolo pirmininko ir keturių jo teisėjų. Kai kuriems klausimams spręsti buvo numatyti visuotiniai šių teismų narių susirinkimai. Vyriausiojo tribunolo visuotiniam narių susirinkimui priklausė įstatymų aiškinimo teisė, spręsti teismų bei teismų ir administracijos organų ginčus dėl bylų prilausomybės ir kai kuriuos kitus klausimus. Vyriausiojo tribunolo visuotininssusirinkimas leido teismams potvarkius ir instrukcijas. Pagal 1933m. teismų santvarkos įstatymą visus be išimties teismų sistemos grandžių teisėjus skyrė Respublikos prezidentas teisingumo ministro teikimu. Kandidatus į apygardos teismų bei Apeliacinių rūmų teisėjus galėjo siūlyti atitinkamo teismo visuotinis susirinkimas. Teisėjais pagal šį įstaymą galėjo taoti piliečiai, sukakę 25 metus iir turintys aukštąjį išsimokslinimą. Teisėjai drausmės tvarka atsakė Teisėjų drausmės teisme, susidedančiame iš pirmininko – Vyriuasiojo tribunolo pirmininko – ir keturių teisėjų. Visais atvejais teisėjus atleisdavo Respublikos prezidentas teisnigumo ministro teikimu. Prie apygardų teismų ir Vyriausiojo tribunolo, o steigus Apeliacinius rūmus – ir prie jų buvo organizuoti valstybės gynėjai (prokurorai). Jiems pavesta ginti valstybės interesus, palaikyti valstybinį kaltinimą nagrinėjant teismuose bylas. Taip pat prie apygardų teismų buvo sliriami apylinkių ir apygardų tardytojai, o prie Apeliacinių rūmų – ypatingieji tardytojai.

Klaipėdos krašto teismai

Klaipėdos krašto statutas skelbė, kad krašto teismų organizacija ir kompetencija būsianti nustatyta teritirijos įstatymo, tačiau tokio įstatymo Seimelis neišleido, todėl išliko teismų sistema, sudaryta pagal Vokietijos imperijos 1877m. teismų santvarkos įstatymą su nedideliais Direktorijos padarytais pakeitimais. Žemiausia teimų sistemos gardis buvo valsčiaus teismas. Klaipėdos krašto valsčių teismų veikimo teritorija apėmė po keletą valsčių. Funkcionavo penki valsčių teismai – Klaipėdos, Priekulės, Šilutės, Rusnės ir Viešvilės. Kiekviename teisme buvo po vieną ar keletą teisėjų. Visa Klaipėos krašto teritorija sudarė vieną teismo apyugardą. Apygardos teismas susidėjo iš civilinės ir dviejų baudžiamųjų kamerų, kurių viena rezidavo Klaipėdoje, kita – Šilutėje. Klaipėdos apygardos teismas buvo apeliacinė instancija visoms Klaipėdos krašto valsčių teismuose išspręstoms byloms ir pirmoji instancija byloms, nepatenkančioms į valsčių teismų kompetenciją. Vyriausiojo

Lietuvos tribunolo jurisdikcija apėmė ir Klaipėdos kraštą. Buvo sudarytas specialus Tribunolo skyrius, veikęs kaip kasacinė instancija Klaipėdos krašto civilinėms ir baudžiamosioms byloms. Prie Klaipėdos krašto apygardos teismo veikė prokuratūra – vyresnysis prokuroras, vadinamas vyresniuoju valstybės gynėju, ir keletas prokurorų jo padėjėjų. Valsčių teismuose kaltintojai buvo valsčių gynėjai. Teismo tardytijai prokuratūrai nepriklausė.

Ypatingieji teismai

Vienas iš ypatingųjų teismų buvo Kariuomenės teismas, kuris buvo pagrindinė karinių teismų sistemos teismo jurisdikcija. Šis teismas be grynai karinių bylų sprendė ir bylas dėl kai kurių sunkių nusikaltimų ppadarytų karo padėties sąlygomis. Kariuomenės teismo teismingumui perduotos bylos dėl nusikaltimų, numatytų Baudžiamojo statuto skyriuje „Apie valsybės išdavimą“. Kariuomens teismas susidėjo iš dviejų nuolatinių narių, kuriuos krašto apsaugos ministro teikimu skyrė Prezidentas, ir iš dešimties laikinųjų narių, kuriuos karinių dalinių vadų teikimu vieneriems metams skyrė krašto apsaugos ministras. Kariuomenės teismo nuosprendžius buvo galima skųsti tik kasacine tvarka, o juos nagrinėjo Vyriausiasis tribunolas.

Taip pat buvo pulko teismai , kurie nagrinėjo kariškių bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos įstatymų numatytos bausmės, nesusijusios ssu teisių siaurinimu. Pulko teismo sprendimai buvo galutiniai, bet kasacine tvarka jie galėjo būti skundžiami Vyriausiajam tribunolui.

Teismas 1940 – 1990m.

Laikinojo Pagrindinio Įstatymo nustatyta teismo ir prokuratūros sistema iš esmės nesiskyrė nuo nustatytosios 1978 m. LTSR konstitucijoje. Lietuvos Respublikos tteismais buvo skelbiami Aukščiausiasis Teismas, laikytas aukščiausiąja valdžia Lietuvoje, įstatymų nustatyta tvarka vykdantis teisingumą ir prižiūrintis kitų teismų teisminę veiklą, ir rajonų (miestų) teismai. Visi jie sudaromi iš renkamųjų teisėjų ir teismo terėjų ir bylas turėjo nagrinėti kolegialiai. Rinkti visų grandžių teisėjus, taip pat Aukščiausiojo teismo tarėjus buvo pavesta Aukščiausiajai Tarybai, o rajonų (miestų) teismų teisėjus – vietinėms Liaudies deputatų teryboms. Teisėjai turėjo būti renkami dešimčiai metų, o tarjai – penkeriems metams. Įmonių, įstaigų ir organizacijų ūkinius ginčus pavesta spręsti valstybinio arbitražo organams.

Dabartinė Lietuvos Respublikos teismų sistemos raida

Lietuvos Respublikos Konstitucija nurodo, kad teisingumą mūsų šalyje vykdo tik teismai. Teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Bylas nagrinėjantys teisėjai vadovaujasi tik įstatymu. Jie negali taikyti Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo. Įsigaliojus naujos rredakcijos Lietuvos Respublikos teismų įstatymui bei Nacionalinės teismų administracijos įstatymui, nuo 2002 m. gegužės 1 d. savo veiklą pradėjo Nacionalinė teismų administracija. Pagrindinė šios įstaigos veiklos kryptis – padėti teismų savivaldos institucijoms įgyvendinti savo funkcijas. Lietuvos Respublikos vientisą teismų sistemą sudaro bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai

Bendrosios kompetencijos teismai

Apylinkės teismas yra pirmoji instancija, kuri nagrinėja baudžiamąsias, civilines, administracinių teisės pažeidimų bylas (įstatymų priskirtas šio teismo kompetencijai), hipotekos teisėjų kompetencijai priskirtas bylas bei su sprendimų ir nuosprendžių vykdymu susijusias bylas. Taip pat aapylinkės teismo teisėjai atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjo, vykdymo teisėjo funkcijas bei kitas apylinkės teismo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

Apygardos teismas yra pirmoji instancija, kuri nagrinėja baudžiamąsias ir civilines bylas įstatymo priskirtas jo kompetencijai bei apeliacinė instancija apylinkių teismų nuosprendžiams, sprendimams, nutartims ir nutarimams.

Apygardos teismo pirmininkas įstatymų nustatyta tvarka organizuoja ir kontroliuoja jo veiklos teritorijoje esančių teismų ir teisėjų administracinę veiklą.

Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardų teismai kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, atlieka kitas šio teismo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

Apeliacinio teismo pirmininkas įstatymų nustatyta tvarka organizuoja ir kontroliuoja apygardos teismų ir teisėjų administracinę veiklą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelė kasacinė instancija įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų nuosprendžiams, sprendimams, nutartims ir nutarimams. Formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.

Specializuoti teismai

Apygardų administraciniai teismai (penki) yra specializuoti teismai, kurie įsteigti skundams (prašymams) dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo (pareigų nevykdymo) nagrinėti. Juose nagrinėjami ginčai viešojo valdymo sferoje, norminių administracinių aktų teisėtumo klausimai, mokesčių ginčai ir t.t. Prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymo numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar vveiksmai gali būti ginčijami ikiteismine tvarka. Tokiu atveju ginčus nagrinėja savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos, apskričių administracinių ginčų komisijos ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra pirmoji ir galutinė instancija administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai bei apeliacinė instancija byloms dėl apygardų administracinių teismų sprendimų, nutarimų, nutarčių, taip pat ir administracinių teisės pažeidimų byloms dėl apylinkių teismų nutarimų. Be to, įstatymų nustatytais atvejais nagrinėja prašymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose administracinėse bylose, įskaitant administracinių teisės pažeidimų bylas. Formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.

Teismų savivalda – teisėjų ir teismų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus laisvai ir savarankiškai, savo atsakomybe spręsti teismų veiklos klausimus. Teismų savivalda sudaro visuotinis teisėjų susirinkimas, Teismų taryba ir Teisėjų garbės teismas. Visuotinis teisėjų susirinkimas – aukščiausia teismų savivaldos institucija, kurioje dalyvauja visi Lietuvos teisėjai. Teismų taryba – vykdomoji teismų savivaldos institucija, sudaryta iš 24 narių. Teisėjų garbės teismas – teisėjų drausmės bylas bei teisėjų prašymus dėl teisėjo garbės gynimo nagrinėjanti teismų savivaldos institucija.

Įstatymų analizė

1. Atsakykite pasinaudodami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Nutarimais ir šiuo metu galiojančiais Prokuratūros bei Teismų įstatymais:

Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, priimtame 1994 m. gegužės 31 d., kuris vėliau buvo keičiamas iir papildomas, 1999 m. galiojusioje redakcijoje buvo numatyta, kad „Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto teikimu. Generalinio prokuroro kandidatūras Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui siūlo Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas ir teisingumo ministras“. Ar tokia pat Generalinio prokuroro skyrimo tvarka numatyta ir šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatyme? Kokias išvadas tuo klausimu padarė Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1999 m. gruodžio 21d. Nutarime Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 25(1), 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69(1), ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendime Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. Nutarimo išaiškinimo, priimtame 2000 m. sausio 12 d.? Kokiais argumentais Konstitucinis Teismas pagrindė savo išvadas?

Palyginus dabartinį Prokuratūros įstatymą su ankstesniuoju, kuris buvo priimtas 1994 m., o naujoji redakcija įsigaliojo 1999 m., dabartiniame Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo, kuris įsigaliojo 2003 m., 22 straipsnyje numatyta, kad Generalinį prokurorą skiria ir iš pareigų atleidžia Lietuvos Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. 1994 m. priimtame Prokuratūros įstatyme buvo nustatyta, kad Generalinio prokuroro skyrimo funkcija buvo perduota Seimui, o naujajame įstatyme Seimas tik pritarė Prezidento veiksmams skirti ar atleisti iš pareigų Generalinį prokurorą.

1999 m.

gruodžio 21 d. Nutarime Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 25(1), 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69(1) ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai taip pat buvo išnagrinėtas klausimas ir dėl Generalinio prokuroro skyrimo. Pareiškėjas teigė, kad senesniojo Prokuratūros įstatymo 66 str. Dėl Generalinio prokuroro skyrimo prieštarauja Konstitucijos 67, 76, 109, 114, 118 straipsniams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas nustatė, kad įstatymo 66 straipsnis neprieštarauja nei vienam iš minėtų Konstitucijos staripsnių.

Konstitucijoje Generalinio prokuroro ppareigybės nenumatytos, joje nenustatyta ir šio pareigūno skyrimo tvarka. Pagal Konstitucijos 118 str. 3 dalį prokurorų ir tardytojų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas. Taigi pagal Konstituciją ir Generalinį prokuroro skyrimo tvarką nustato įstatymas. Pagal Prokuratūros įstatymo 66 str. 1 dalį Generalinio prokuroro skyrimo procedūrą galima suskirstyti į du etapus: 1 etapas – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisingumo ministras siūlo kandidatūras Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, 2 etapas – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas iš pateiktų kandidatūrų Seimui teikia ggeneralinio prokuroro kandidatūrą. Konstitucijos 109 str. 2 dalyje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas. Konstitucijos 114 str. 1 dalis teigia, kad valstybės valsžios institucijoms ir pareigūnams draudžiama kištis į teisėjo ir teismų veiklą. Taigi šių normų paskirtis apsaugoti teisėją ir tteismą, įgyvendinančius teisingumo funkciją, tačiau prokurorao nėra teisėjai, jie nevykdo teisingumo, nes jiems paskirta specifinė funkcija. Taigi Prokuratūros įstatymo 66 str. norma nereguliuoja teismo ar teisėjo veiklos, todėl šio įstatymo norma neprieštarauja Konstitucijos 109 str. 2 d. ir 114 str. 1d.

Konstitucijos 67 str. 5 punkte teigiama, kad Seimas steigia įstatymo numatytas valstybės valsžios institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus, tačiau pareiškėjas teigia, kad Prokuratūros įstatymo 66 str. 1 dalis yra apribojimas Seimo galios skirti ir atleisti valstybės institucijųvadovus. Tačiau Prokuratūros įstatymo 66 str. 1 dalyje, teigiama, kad Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Seimas Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto teikimu, ir tai reiškia, kad Seimas turi teisę skirti vastybės valdžios institucijų vadovus. Taigi darytina išvada, kad Prokuratūros įstatymo 66 sstr. 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 76 str. 5p.

Konatitucijos 76 str. nustatyta, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Seimo statutas turi įstatymo galią. Pareiškėjas teigė, kad Prokuratūros įstatymo 66 str. prieštarauja Konstitucijos 76 str. nes Seimo komitetui suteikiamos Seimo statute nenumatytos funkcijos, ir tai grindžia tuo, kad Pokuratūros 66 str. norma nesuderinta su tos pačios teisinės galios akte – Seimo statute nustatytomis normomis. Konstitucinis teismas pažymi, kad tos pačios teisinės galios aktų normų nesuderinamumas negali būti pagrindu pripažinti vvieną iš šių aktų prieštaraujančiu Konstitucijai. Taigi Prokuratūros įstatymo 66 str. neprieštarauja Konstitucijos 76 str.

2. Atsakykite pasinaudodami Lietuvos Respublikos įstatymu Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos bei ATPK:

Sakykime, kad 2004 m. kovo 15 d. „Valtybės žiniose“ buvos paskelbtas Administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymo įstatymas, kuriuo ženkliai padidintos baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Vilniaus miesto policininkai apie šiuos pasikeitimus sužinojo 10 val. ryto, kai gavo nurodymus iš policijos vadovų bausti vairuotojus tokiomisbaudomi, kurios nurodytos naujajame įstatyme. Patys policijos vadovai „Valstybes žinias“ gavo apie 9.00 val. ir tik tuomet galėjo pvaldiniams nurodyti taikyti naujoves. Tarp policininkų kilo sumaištis. Vienas teisę studijuojantis policininkas išaiškino, kad įstatymai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie paskelbiami leidinyje, o kitas aiškino, kad tą pačią dieną, kai juos gauna juos vykdanti institucija. Kokias baudas turi taikyti policijos pareigūnai 2004 m. kovo 15 d.? Pakomentuokita situaciją.

Tarkim, jeigu 2004 m. kovo 15 d. „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymo įstatymas, tai jis įsigalioja kitą dieną, nes Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tavrkos 5 str. 1 dalis teigia, kad Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žžiniose“ paskelbia Respublikos Prezidentas. Paskelbtame įstatyme buvo numatytos ženkliai padidintos baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Šiuo atveju policijos vadovai, liepę policininkams taikyti baudas, numatytas naujajame įstatyme, buvo neteisūs o policininkas, teigęs, kad šis įstatymas įsigalios kitą diną po to, kai jis paskelbiamas leidinyje, buvo teisus, nes taip teigia Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų įsigaliojimo tvarkos 5 str. 1 dalis. Taigi policijos pareigūnai 2004 m. kovo 15 d. turi taikyti baudas, galiojusias iki naujo įstatymo priėmimo.

Praktinių situacijų sprendimai

1. 2004 m. gegužės 03 d. Saulius Linauskas vairuodamas automobilį „Audi 80“ Minijos gatvėje, Klaipėdos m., jo nesuvaldė ir atsitrenkė į šalikelėje stovintį automobilį „Mersedes“. Automobilio „Mersedes“ savininkas Vytautas Petrikas iškvietė policiją. Atvykus policijos pareigūnams Sauliui buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis. Saulius neneigė, kad yra neblaivus. Kaip turėtų būti kvalifikuojama Sauliaus Linausko veikla?

Kadangi Saulius Linauskas pažeidė kelių eismo taisykles, kurios nulėmė Vytautui Petrikui priklausančio automobilio „Mersedes“ sugadinimą (apgadinimą), taip pat policijos pareigūnams atvykus buvo nustatytas Sauliui Linauskui, kuris neneigė, kad yra neblaivus, vidutinis girtumo laipsnis, tai pagal Lietuvos Respublikos Admnistracinių teisės pažeidimų kodekso 127 str. 2 ir 3 dalis Sauliui Linauskui turi būti taikoma bauda nuo 2000-3000 litų arba teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas nuo 2 iki 33 metų.

2. 1999 m. balandžio 14 d. Klaipėdos miesto civilinės metrikacijos skyriuje Vida ir Audrius užregistravo santuoką. Santuokoje gimė du nepilnamečiai vaikai: Kamilė – 2000 m. gruodžio 15 d. ir Karolis – 2002 m. rugpjūčio 16 d. Santuokoje šeima įsigijo vieno kambario butą, Laukininkų g.31-5, Klaipėdoje, kurio rinkos vertė šiuo metu 85000 litų, namų apyvokos daiktų, būtinus baldus ir automobilį „Audi 80“, kurio rinkos vertė šiuo metu 6000 litų. Kadangi nuo 2003 m.pradžios šeimoje prsidėjo nesutarimai, o nuo 2004m. sausio mėnesio Audrius apsigyveno kitos moters namuose. Vida nuspendė nutraukti santuoką. Audrius tam neprieštaravo. Neiškilo nesutarimų nei dėl vaikų išlaikymo, nei dėl turto, nei dėl bendravimo su jais.

Vida kreipiasi į jus, prašydama pakonsultuoti, kur reikia kreiptis dėl santuokos nutraukimo ir kokių dokumentų tam reikia. Paaiškinkite, kokia yra šios santuokos nutraukimo tvarka ir parenkite dokumentą, kuriuo bus kreipiamasi dėl santuokos nutraukimo.

Kadangi dėl santuokos nutraukimo abu sutuoktiniai neprieštarauja, tai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.52 str. ir civilinio proceso kodekso 538 str. bendras sutuoktinių prašymas nutraukti santuoką turi būti paduodamas vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės teismui. Taip pat sutuoktiniai prie prašymo turi pateikti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Apskritai norint paduoti teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių susitarimu pagal Civilinio

kodekso 3.51 str. turi egzistuoti šios sąlygos: nuo santuokos sudarymo turi būti praėję daugiau nei vieneri metai, abu sutuoktiniai turi būti sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir abu sutuoktiniai turi būti visiškai veiksnūs. Pagal Civilio proceso kodekso 540 str. bylas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu teismas nagrinėja žodinio proceso tvarka. Tokius prašymus teismas turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jų priėmimo dienos. Kai teismas gauna prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, tai teismas iimasi priemonių sutuoktiniams sutaikyti. Pagal Civilinio proceso kodekso 539 str. prašyme dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu turi būti nurodyta sutuoktinių gimimo metai, ar yra visos sąlygos santuokai nutarukti (CK 3.51 str.) , taip pat priežastys, dėl kurių, sutuoktinių manymu, jų santuoka iširo bei duomenys spie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir dar turi būti nurodytas reikalavimas dėl to, kokios sutuoktinių pavardės turi būti po santuokos nutraukimo. Priimadamas sprendimą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru stikimu, teismas patvirtina sutuoktinių ppateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, jeigu ši sutartis atitinka įstatymų reikalavimus. Santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos. Teismas per tris darbo dienas po teismo sprendimo nutraukti santuoką įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo nuorašą teismo buvimo vvietos metrikacijos įstaigai, kad ši įregistruotų santuokos nutraukimo faktą (CPK 541 str.). Prašymas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių yra pateikti mokomosios praktikos ataskaitos prieduose.

3. Pensininkas Jonas nusprendė savo pilnametei dukrai Jurgai padovanoti jam priklausantį automobilį „Opel“, kurio rinkos vertė šiuo metu 4000 litų, ir kreipėsi į notarą, kad pastarasis patvirtintų automobilio dovanojimo sutartį. Notaras Jonui pasakė, kad tokios sutarties notarinis patvirtinimas kainuos 30 litų. Kadangi Jonas būdamas 80 metų amžiaus sunkiai vaikšto, paprašė, kad notaras patvirtinti sutarties atvyktų pas jį į namus (Jponas gyvena 10kilometrų nuo Klaipėdos miesto – Gindulių kaime, o notarą kvietėsi iš Klaipėdos miesto). Tuomet notara Jonui pasakė, kad jis turės apmokėti jo kelionės išlaidas į Gindulių kaimą, kurios ssudarys apie 10 litų, o sutarties notarinis patvirtinimas kainuos 60 litų. Jonas sutiko apmokėti kelionės išlaidas, tačiau pasipiktino, kad notaras dvigubai pabrangino minėtos sutarties notarinį patvirtinimą. Ar teisus notaras ir kodėl?

Šiuo atveju notaras yra teisus, nes pagal 2001 m. rugsėjo 27 d. Nr. 2003 įskymo Dėl notarų imamo atlyginimo už atliekamus notarinius veiksmus ir teikiamas teisines bei technines paslaugas dydžių dalinį pakeitimą notaro kilnojamo daikto dovanojimo vaikams sutarties patvirtinimas kainuoja 30 litų, tačiau šio įsakymo pastaboje nurodyta, kad už notarinių vveiksmų atlikimą ne notaro biuro patalpose pagal fizinių asmenų iškvietimą imamas dvigubas atlyginimas. Notaro kelionės išlaidas apmoka kvietėjai. Taigi šiuo atveju dovanojimo sutarties patvirtinimas kainuos 60 litų, taip pat apmokant kelionės išlaidas, kurios sudarys apie 10 litų.

Išvados

Atliekant šio darbo teorinę dalį, kurioje rašiau apie Lietuvos Respublikos teismų sistemos raidą, stengiausi aprašyti visus, įvairiais laikotarpiais, egzistavusius teismus, jų kompetenciją ir sudėtį. Rašant teorinę dalį daugiausia rėmiausi knyga „Lietuvos teisės istorija“. Šioje knygoje buvo tikrai pakankamai informacijos kad būtų galima šią tema smulkiai aprašyti ir išplėtoti.

Įstatymų analizė buvo kita šio darbo dalis, kurioje teko lyginti seniau priimtus ir dabartinius įstatymus ir nustatyti kaip pasikeitė atitinkamų institucijų vadovų funkcijos. Taip pat buvo galimybė išanalizuoti įvairius įstatymus tam , kad teisingai ir argumentuotai atsakyti į pateiktus klausimus.

Praktinių situacijų sprendimas turbūt buvo pati įdomiausia šio darbo dalis. Atliekant šią užduotį reikėjo pačiam atsirinkti tinkamus įstatymus, juos išanalizavus susirasti tinkamiausias įstatymo normas ir remiantis pasirinktomis normomis išspręsti pateiktas praktines situacijas.

Literatūros sąrašas

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius. VI Teisinės informacijos centras, 2001.

2. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Vilius. 2004.

3. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Vilnius. VI Teisinės informacijos centras, 2002.

4. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Vilnius. VI Teisinės informacijos centras, 2002.

5. Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl Lietuvos RRespublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos // Valstybės žinios, 1993, Nr. 12-296.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymas // Valstybės žinios, 1993, Nr. 2-22.

7. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios, 2002, Nr. 17-649.

8. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymas Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1996m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. 57 „Dėl notarų imamo atlyginimo už atliekamus notarinius veiksmus ir teikiamas teisines bei tchnines paslaugas dydžių“ dalinio pakeitimo // Valstybės žinios, 2001, Nr. 58-2996.

9. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas // Valstybės žinios, 2002, Nr.42-1919

10. Lietuvos Respublikos Konstituvinio Teismo nutarimai ir sprendimai. Vilnius, Justitia, 1993-2000.

11. Lietuvos teisės istorija. Vilnius. Justitia, 2002.

Priedas, 1

Klaipėdos miesto apylinkės teismui

PAREIŠKĖJAI:Vida Petrauskienė

a.k. 46301145689

gim.d. 1963m. sausio 14d., Klaipėda

gyv.Laukininkų g.31-5, Klaipėda

Audrius Petrauskas

a.k. 36405215847

gim.d. 1964m. gegužės 21d.,Klaipėda

gyv. Vingiog.66-2, Klaipėda

Prašymas

Dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu

Mes, Vida Petraukienė, a.k. 46301145689, gim. 1963-01-14 Klaipėda, gyv. Laukininkų g.31-5, Kalipėda ir Audrius Ptrauskas, a.k. 36405215847, gim. 1964-05-21 Klaipėda, gyv. Vingio g.66-2, Klaipėda santuoką įregistravome 1999m.gegužės 3 d. Klaipėdos miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr.1506. Santuokos metu gimė: Kamilė Petrauskaitė, gim. 2000-12-15 ir Karolis Petrauskas, gim. 2002-08-16.

Iš pradžių santuokoje gyvenome darnų ir gražų gyvenimą, tačiau nuo 2003m. prasidėjo tarpusavio nesusipratimai bai nepagarba vienas kito atžvilgiu. Dėl nesuderinamų požiūrių į gyvenimą ddažnai kildavo konfliktai, kurie laikui bėgant tik aštrėjo. Galiausiai supratome, negalime kartu gyventi kaip sutuoktiniai. Nuo 2004m. sausio mėnesio Audrius Petrauskas apsigyveno kitos moters namuose. Taigi daugiau kaip vieneri metai nevedame bendro ūkio. Likome sutuoktiniais tik formaliuoju aspektu. Mūsų šeima galutinai iširo ir nėra jokių galimybių jos išsaugoti, todėl terminas susitaikymui neskirtinas.

Teismui norėtume pareikšti, kad mes abu esame veiksnūs ir nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau kaip vieneri metai. Taip pat esame sudarę sutartį dėl santuokos nutrakimo pasekmių. Sutarties sąlygos yra išsamiai aptartos, mūsų suderintos, perskaitytos, suprantamos, išreiškiančios abiejų laisvą valią ir patvirtinta parašais. Taigi, šiuo atveju yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.51 str. įtvirtintos sąlygos, leidžiančios santuoką nutraukti abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Jokių turtinių ginčų ir kreditorių nėra.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.51 str., 3.52 str., 3.53 str., 3.54 str. 4d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 538 str., 541 str., teismo prašome:

1. Santuoką, sudarytą 1999m. balandžio 14 d. Klaipėdos miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr.1506 tarp Vidos Patrauskienės ir Audriaus Petrausko, nutraukti.

2. Patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.

3. Po santuokos nutraukimo Vidai Petrauskienei palikti santuokinę pavardę, t.y. Petrauskienė.

PRIDEDAMA: santuokos liudijimas, sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, vaikų gimimo liudijimų nuorašai, nuosavybės teisę patvirtinanti registrų centro pažyma, pažyma apie A.Petrausko uždarbį.

Vida Petrauskienė

Audrius

Petrauskas

Priedas, 2

SUTARTIS DĖL SANTUOKOS NUTRAUKIMO PASEKMIŲ

Mes, Vida Petrauskienė, a.k. 46301145689, gim. 1963-01-14, Klaipėda, gyv. Laukininkų g. 31-5 Klaipėda, iš vienos pusės ir Audrius Petrauskas, a.k. 36405215847, gim. 1964-05-21 Klaipėda, gyv, Vingio g. 66-2 Klaipėda, iš kitos pusės, (toliau – šalys) susitarėme ir sudarėme šią sutartį:

1 straipsnis. Sutarties dalykas

Šia sutartimi šalys siekia nutraukti santuoką, sudarytą 1999m. balanddžio 14d. Klaipėdos miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 1509 abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir susitarti dėl santuokos nutraukimo pasekmių.

2 straipsnis. Nepilnamečiai vaikai.

Šalys pareiškia, kad nnepilnamečiai vaikai: Kamilė Petrauskaitė, gim. 2000m. gruodžio 15 d. ir Karolis Petrauskas, gim. 2002m. rugpjūčio 16 d. pasilieka gyventi su mama, t.y. Vida Patrauskiene.

3 straipsnis. Pavardės po santuokos nutraukimo

Šalys susitaria, kad po santuokos nutraukimo Vidai Petrauskienei palikti santuokinę pavardę, t.y. Petrauskienė.

4 straipsnis. Sutuoktinių išlaikymas

Kadangi nepilnamečiai vaikai šalių susitarimu pasilieka gyventi su mama, t.y. Vida Petrauskie, tai šalys susitaria, kad Audrius Petrauskas mokės po 500 Lt. kas mėnesį periodinėmis išmokomis vaikų išlaikymui.

5 straipsnis. Turto, kuris yra bendroji sutuoktinių nuosavybė padalinimas

Šalys susitaria, kkad santuokoje įgytas nekilnojamas turtas, vieno kambario butas esantis Laukininkų g.31-5 Klaipėdoje, kurio rinkos vertė šiuo metu 85000 litų, palieka Vidai Petrauskienei, kadangi su ja pasilieka gyventi vaikai. Taip pat šalys susitaria, kad santuokos metu įgytas automobilis „Audi 80“, kurio rrinkos vertė šiuo metu 6000 litų, palieka Audriui Petrauskui.

6 straipsnis. Kreditoriai

Šalys pareiškia, kad kreditorių nėra.

7 straipsnis.

Ši sutartis sudaryta trimis vienodą juridinę galią turinčiais egzemplioriais lietuvių kalba, iš kurių vienas yra perduodamas Teismui, o kiti – po vieną kiekvienai sutarties šaliai.

Vida Petrauskienė Audrius Petrauskas