Lietuvos Valstybes 1928m. Konstitucijos bruozai
Turinys
1.
Įvadas……………………
……………………..
2
2. Konstitucijos atsiradimo
aplinkybės………………….
……….3
3. 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos
bruožai…………………..
..5
3.1 Perversminis konstitucijos pobūdis Jos
įžangoje……………………
…6
3.2 Dvi tautos atstovybės 1928 m.
Konstitucijoje………………….
…….7
3.3 Prezidento galių išplėtimas bei Seimo konstitucinių funkcijų
susiaurinimas 1928m. Valstybės
Konstitucijoje………………….
……………………..
.7
3.4 Ministrų Kabineto vaidmuo 1928m
konstitucijoje………………….
….11
3.5 Valstybės Taryba- nauja institucija 1928m
Konstitucijoje…………………1
2
4. Konstitucijos nuostatų
įgyvendinimas…………………
………..13
5.
Išvados…………………..
……………………..16
6.
Literatūra………………….
……………………17
Įvadas
Konstitucija – (lot. constitutio – teisių nustatymas) pagrindinis
normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių norminių teisės aktų visuma,
turinti aukščiausią teisinę galią ir nustatanti šalies politinės, teisinės
ir ekonominės sistemos pagrindus. Teisinis valstybės funkcionavimas,
juridinė aukščiausiųjų politinės valdžios organų veikla, betarpiška
įstatymų leidyba įmanoma tik priėmus konstituciją, kuri nustato valstybės
santvarkos pobūdį, pagrindines institucijas, jų kompetencijas, reguliuoja
reikšmingiausius visuomenės gyvenimo, socialinius santykius. Valstybės
politinės sistemos veikimas, jos sudėtinių dalių sąveikos galimybės
priklauso būtent nuo šio pagrindinio valstybės įstatymo.
XXa. I pusės nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimas pasižymėjo
bandymais tobulinti šalies politinės sistemos pagrindus. Po laikinųjų
valstybės konstitucinių aktų, pagaliau buvo priimta nuolatinė- 1922m.
Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tačiau joje įtvirtinta parlamentokratija
pamažu evoliucionavo į autokratiją, kurios pagrindus įtvirtino naujoji
1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucija.
Šios evoliucijos posūkio tašku tapo 1926m. gruodžio 17d. perversmas,
kurio viena iš priežasčių buvo išaugusi opozicija parlamentarizmui ir
apskritai ššios valdymo formos krizė Lietuvoje, kurią sukėlė neišsprendžiami
partijų nesutarimai, paralyžiavę normalią Seimo veiklą. Autoritarinis
režimas, nenorėdamas grąžinti senosios parlamentinės sistemos ir siekdamas
įtvirtinti Prezidento instituciją, 1928 m. gegužės 15 d. paskelbė naują
Konstituciją, kuri įtvirtino realią politinę situaciją.
Nors joje ir buvo formaliai ppripažinta demokratinių principų viršenybė
ir įteisinta demokratinė santvarka, vis tik Konstitucijos įtvirtintas
režimas akivaizdžiai krypo diktatūrinio valdymo link, taip atmesdamas
1922m. Konstitucijos suponuotą parlamentinės valdymo formos įteisinimo
schemą.
Tai buvo viena iš ilgiausiai galiojusių ir labiausiai Lietuvos
politinį gyvenimą įtakojusių Konstitucijų.
Šiame darbe bus bandoma apžvelgti 1928m. Lietuvos Valstybės
Konstitucijos atsiradimo sąlygas, aptarti joje įtvirtintos politinės
sistemos pagrindinius bruožus, šiek tiek giliau panagrinėti konstitucinių
aukščiausiųjų valstybės organų veikimą, tų organų tarpusavio ryšį. Taip pat
bus aptariamas Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas.
Konstitucijos atsiradimo aplinkybės
Po I-ojo Pasaulinio karo visoje Europoje nuvilnijusi demokratijos
pakilimo banga netrukus ėmė slūgti: besiskverbiantis komunistinis
judėjimas, propaguodamas klasių kovą, visur kėlė chaosą ir netvarką, ir tai
negalėjo nesukelti priešingos reakcijos, pasireiškusios klasių kovos
nepripažįstančios tautos vienybės idėjų, propagavimu ir tendencija
siaurinti demokratiją, sudarančią palankias sąlygas destruktyviems
judėjimams.[1]
Lietuvoje, konstituciškai įtvirtinusioje seiminį režimą, taip pat
greitai išryškėjo gilėjantis visuomenės susiskaldymas, vertęs valstybės
gyvenime remtis netvirtomis ir trumpalaikėmis partinėmis koalicijomis,
kęsti nuolat besikeičiančius ministrų kabinetus, politinį nestabilumą,
balansuojantį ant krizės ribos. Todėl vos tik buvo pasiekta apčiuopiamesnių
rezultatų stiprinant jauną valstybę, krašte ėmė stiprėti konservatyvios
nuotaikos, paplito didesnio pastovumo ir ramybės troškimas, visuomenėje
didėjo nusivylimas parlamentarizmo negaliomis.
Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas prieš parlamentarizmą jau pirmajam
Seimui atskleidus savo nesugebėjimą atlikti pagrindinių jam skirtų
funkcijų. Jis telkėsi apie niekada parlamentarizmui nesimpatizavusią
Lietuvių tautos pažangos partiją (1924 m. pasivadinusią Lietuvių tautininkų
sąjunga), ir apie krikščionis demokratus, praktiškai patyrusius, kad jų
politinė platforma nesulaukia kaip tikėtasi pastovesnio rinkėjų pritarimo.
Dešiniesiems pralaimėjus 1926 m. Seimo rinkimus ir susiformavus koalicinei
liaudininkų ir socialdemokratų Vyriausybei, šios jėgos susivienijo.[2]
Naujasis Seimas pakeitė keletą antrojo Seimo priimtų konservatyvesnio
pobūdžio įstatymų lietusių kai kuriuos Baudžiamojo statuto, Susirinkimų
įstatymo straipsnius, panaikino karo padėtį, paskelbė politinių kalinių
amnestiją. Valstybės aparato kai kurie valdininkai imti keisti „savais“
žmonėmis, vyriausybiniai sluoksniai planavo mažinti aukštųjų pareigybių
etatus kariuomenėje, nebemokėti algų dvasininkams, imtis kai kurių kitų
priemonių.[3]
Tam tikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankesnes
politines sąlygas komunistinei veiklai reikštis, pagausėjo streikų,
mitingų, demonstracijų ir politinių susirinkimų. Komunistai stengėsi
pajungti sau profsąjungas.
Vyriausybė, neturėdama Seime absoliučios balsų daugumos paramos ir
suvokdama, kad jos likimas nemažai priklauso nuo tautinių mažumų atstovų
pozicijos, darė joms, ypač lenkams, kai kurių nuolaidų.
Visas šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politikai
diskredituoti, pirmiausiai kaltindama ją krašto bolševizavimu ir
polonizavimu.
Parlamentinio valdymo laikotarpį Lietuvoje nutraukė valstybės
perversmas. 1926 m. gruodžio mėnesio naktį iš 16 į 17 d. grupė karininkų
nutraukė užtrukusį Seimo posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus, o
Respublikos prezidentui K. Griniui paskyrė namų areštą. Po to
sąmokslininkai tautininkų veikėją A. Smetoną paskelbė nekonstituciniu
Valstybės vadu. Ir nors perversmas įvyko be pasipriešinimo, jis reiškė
konstitucinės santvarkos Lietuvoje žlugimą jau vien dėl to, kad valdžios
pasikeitimas šįkart vyko aiškiai prieštaraujant Konstitucijos dvasiai.
Siekdamos stabilizuoti po perversmo susidariusią padėtį,
perversmininkų pastatytos į valdžią politinės jėgos tuojau pat pamėgino
legalizuoti perversmo padarinius ir sukurti valdžios tęstinumo regimybę.
Tam buvo gautas nuverstųjų liaudininkų ir socialdemokratų vadovybės
sutikimas, sudaręs sąlygas formaliai išsaugoti tas pačias politinės
valdžios institucijas – Seimą ir dvinarę Vyriausybę, susidedančią iš
Respublikos prezidento ir Ministrų kabineto. Personaliniai pakeitimai šiose
institucijose buvo padaryti taip pat formaliai laikantis Konstitucijoje
nustatytos tvarkos: jau tą pačią gruodžio 17 d. apie atsistatydinimą
pareiškė liaudininkų ir socialdemokratų Ministrų kabinetas, jo
atsistatydinimą priėmęs prezidentas K. Grinius formuoti naują Ministrų
kabinetą pavedė tautininkų veikėjui A. Voldemarui, o po to, patvirtinęs
naujo Ministrų kabineto, į kurį šįkart įėjo Tautininkų sąjungos,
krikščionių demokratų bloko bei liaudininkams artimos Ūkininkų partijos
atstovai, sudėtį, atsistatydino; gruodžio 19 d. posėdyje, nedalyvaujant
pašalintų nuo valdžios partijų žmonėms, 38 savo narių balsais konstituciniu
prezidentu Seimas išrinko A. Smetoną. Perrinkta ir Seimo vadovybė, iš esmės
sutelkiant ją krikščionių demokratų bloko rankose.[4]
Taip formaliai politinės valdžios konstitucinės institucijos buvo
sudalytos nepažeidžiant Konstitucijoje nustatytos tvarkos. Tačiau faktiškai
buvo pažeistas esminis Konstitucijos reikalavimas, kad Respublikos
prezidentas ir Ministrų kabinetas turėtų Seimo pasitikėjimą: turėjusi
remtis Seimo dauguma, tos daugumos Vyriausybė neturėjo, ją sudarė politinės
grupės, Seime disponuojančios 38 (iš 85) balsais.
Šioje situacijoje Seimo funkcionavimas buvo įmanomas tik todėl, kad
nuo valdžios nušalintoji Seimo dauguma nesiryžo peržengti nuosaikios
parlamentinės opozicijos ribų. Tokia savo laikysena ji sudarė naujoms
politinėms jėgoms sąlygas laimėti laiko ir įsitvirtinti valdžioje. Ir
tiktai tarp opozicinės Seimo ddaugumos ir Vyriausybės kilus konfliktui dėl
Seimo nario liaudininko J. Pajaujo, apkaltinto sąmokslo rengimu, arešto,
pažeidžiant jo imunitetą, parlamentas 1927 m. balandžio 12 d. buvo
paleistas, ir, o tai šiuo atveju svarbiausia, neskiriant, kaip to
reikalaujama pagal Konstituciją, naujų jo rinkimų. Šis faktas buvo aiškus
1922m. Konstitucijos sulaužymas ir konstitucinės santvarkos suardymas. Jis
laikomas antruoju konstituciniu perversmu Lietuvoje. Skirtingai nuo
pirmojo, šis perversmas priemonių atžvilgiu buvo blankesnis t.y jame nebuvo
panaudota jokių smurto priemonių, tačiau savo esme buvo daug gilesnis ir
griežtesnis: pirmojo perversmo padarinius buvo galima „legalizuoti“, buvo
išlaikyta bent konstitucingumo fikcija, o 1927 04 12 perversmo užglaistyti
jau niekas nebemėgino, nes, pasak M. Rėmerio „ jis buvo tyčia ir sąmoningai
nukreiptas prieš formalinę konstitucinę santvarką, [.] o Seimo visiško
nebuvimo iš viso nebuvo galima legalizuoti“. [5]
Į perversmą iš karto neigiamai sureagavo jau pradėjusios irti
vyriausybinės koalicijos tautininkų partneriai, ir tai lėmė visišką jos
griuvimą.
Taigi, Pašalinus Seimą, tautininkų užmačioms įgyvendinti trukdė gana
demokratiška 1922m. Konstitucija. Iš dviejų alternatyvų – pažeidinėti esamą
Konstituciją ar keisti ją nauja – tautininkų vadovybė pasirinko pastarąjį
variantą. 1928m. gegužės 15d. Respublikos Prezidentas su Ministrų Kabineto
pritarimu paskelbė naują Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri, nors
formaliai nenutraukė ryšių su demokratija, pasuko autoritarizmo link.
Naujos Konstitucijos paskelbimą A. Smetona argumentavo kaip poreikį
teisiškai įtvirtinti pastovesnę ir tvirtesnę valdžią, galinčią išsaugoti
tautos vienybę ir garantuoti efektyvesnį, krašto būdą ir
tradicijas
atitinkantį valdymą. Lietuvai parlamentarizmas, anot A. Smetonos, yra
svetimas, nes tai svetur sukurta sistema, todėl, kaip ir kiekvienas
svetimas reiškinys, Lietuvai nepritaikomas. A.Merkelis gruodžio 17d.
perversmą ir naujos konstitucinės santvarkos įtvirtinimą vertina kaip
revoliucinį žygį, įvykdytą patriotizmo dvasia.[6]
1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos bruožai
Tautininkai buvo neigiamai nusistatę dėl parlamento viršenybės
valstybės institucijų sistemoje ir buvo pasiryžę siekti prezidentinio
valdymo. Todėl, likę valdžioje vieni, jie atvirai ir plačiai ėmė skelbti,
jog būtina reformuoti perversmo jau sulaužytą 1922 m. Konstituciją, kurioje
legaliai per visą galiojimo laikotarpį nebuvo padaryta nė vienos pataisos.
Imta tvirtinti, kad ši konstitucija buvusi priimta revoliucinio pakilimo
sąlygomis, jos autoriams neturint reikiamos patirties ir neatsižvelgiant į
tikrąją Lietuvos padėtį.
Apie teisėtą, bet reikalaujančią sutelktų plačių politinių pajėgų ir
todėl sudėtingą pačios Konstitucijos nustatytą jos peržiūrėjimo tvarką,
panaudojant tam reikalui naują išrinktą Seimą, šįkart nedrąsiai buvo
užsiminta tik dar iki išyrant koalicijai. Koalicijai kritus ir nebelikus
jokių tokių ketinimų sėkmės iliuzijų, dar kurį laiką tikėtasi Konstituciją
reformuoti referendumu. Tačiau nesulaukusi tam dalykui būtino platesnio
kitų politinių jėgų pritarimo, Vyriausybė valdančiųjų valia nuėjo
lengviausiu ir pačiu paprasčiausiu, bet neturinčiu nieko bendra su
Steigiamojo seimo nustatytais Konstitucijos keitimo tvarkos reikalavimais
keliu: 1928 m. gegužės 25 d. buvo oficialiai paskelbtas prezidento su
ministro pirmininko kontrasignacija dekretuotas dokumentas, pavadintas
Lietuvos Valstybės Konstitucija.[7] Tokiu būdu trylika mėnesių, antrajam
perversmui įvykus (nuo 1927.IV.12 iki 1928.V. 14), išlaikiusi neaiškią ir
kiek paradoksinę konstitucinę būklę, perversminė faktinė vyriausybė
pagaliau ryžosi atvirai pasireikšti kaip tokia ir iš karto trumpame
vienuolikos dienų laikotarpyje nuo 1928.05.14 iki 1928.05.25 iš savo
faktinės perversminės galios padarė visas išvadas, kurias tuo tarpu ji jau
buvo slaptai paruošusi.[8]
Sandaros požiūriu naujoji Konstitucija nesiskyrė nuo 1922 m.
Konstitucijos, susidėjo iš tų pačių 15 skirsnių, tik šįkart apimančių ne
108, o 107 straipsnius. Taip pat turinio požiūriu ji pažodžiui kartojo
daugelį ankstesniosios, 1922m. Konstitucijos nuostatų. Tačiau savo esme abi
konstitucijos labai skyrėsi. Būdingiausias skiriamasis 1928 m.
Konstitucijos bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausiai Respublikos
prezidento galių išplėtimas, autoritarinių elementų į valstybės valdymą
įdiegimas, tuo pat metu išsaugant pagrindinių demokratinių institutų,
skyrium imant – parlamentarizmo regimybę, netgi demonstruojant didesnį
pasitikėjimą tokiu tiesioginės demokratijos institutu kaip referendumas.
Perversminis Konstitucijos pobūdis Jos įžangoje
Atsižvelgiant į 1928 m. konstitucijos preambulės tekstą, galima
teigti, kad ši konstitucija yra faktinės perversminės valdžios oktrojuota:
joje pasakyta, kad Konstituciją nusprendęs paskelbti būtent Respublikos
prezidentas, pritariamas viso Ministrų kabineto, susirinkusio į iškilmingą
posėdį kariuomenės šventės dieną. Tad konstitucija yra skelbiama kaip
Respublikos Prezidento imperatyvinis sprendimas, Prezidento steigiamosios
galios, tad diktatūros, aktas.
Tai ypatingai pabrėžia perversminę šios konstitucijos kilmę, nes tik abu –
1926.12.17 ir 1927.04.12 perversmai galėjo Respublikos Prezidentui su jam
pritariančiu Ministrų Kabinetu suteikti tą galią, kurią jis iš jokių
ankstyvesnių teisinių aktų įgyti nebūtų galėjęs.[9]
Tai patvirtino ir tautininkų spauda, kurioje, ppaskelbus Konstituciją,
imta teigti, kad šiuo atveju teisės šaltiniu, teisę kuriančiu veiksniu
buvęs gruodžio 17 dienos faktas, naujajai Lietuvos vyriausybei davęs
pagrindą savo nuožiūra, nesilaikant nustatytos tvarkos, keisti
Konstituciją.
1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos oktrojavimo faktui
sušvelninti į ją buvo įtraukta nuostata: „Ši Konstitucija veikia nuo jos
paskelbimo dienos, bet ji tikrinama ne vėliau kaip per dešimtį metų tautos
atsiklausimo keliu“ (106Str.). Dėl šios aplinkybės minima Konstitucija
literatūroje dažnai traktuojama kaip laikinas aktas, pasak M. Rėmerio,
„konstitucinis pasiūlymas tautai“ arba „konstitucinis provizoriumas“-
laikinoji konstitucija, turinti veikti ir iki jos patikrinimo. Taip pat M.
Rėmeris šį straipsnį interpretuoja kaip panaikinantį prielaidą, kad ši
konstitucija- oktrojuota, teigdamas kad jis suteikia konstitucijai
demokratinio pobūdžio. Šis pobūdis glūdi būtent šiame straipsnyje apie
konstitucijos „patikrinimą“ „tautos atsiklausimo keliu“[10]. Tad M.Rėmeris
tai yra labiau linkęs traktuoti kaip konstitucinį pasiūlymą tautai, o ne
kaip Prezidento oktrojuotą konstituciją. Beje, „Tautos atsiklausimo“
terminas, konstitucijoje vartotas ne kartą, M. Rėmerio traktuojamas kaip
tautos sankcija referendumu ar plebiscitu.
Dvi tautos atstovybės 1928 m. Konstitucijoje
Politinė galia 1928m. konstitucijoje tradiciškai yra atstovaujama
Seimo ir Vyriausybės. Pastaroji susideda iš Respublikos Prezidento ir
Ministrų Kabineto. Ši nuostata buvo įtraukta ir į 1922 m. konstituciją;
tačiau tų veiksnių, pasak M.Rėmerio, tiek konstrukcija, tiek funkcinis
santykis naujoje konstitucijoje žymiai skiriasi.
1922 m. konstitucijoje šių organų struktūra bendrais bruožais buvo
tokia, kad tiktai Seimas vienas buvo kilęs iš teisinės tautos ir jo vieno
buvo monopolizuojamas Tautos Atstovybės vardas. Vyriausybė Respublikos
Prezidento asmenyje buvo kilusi iš Seimo, kuris Prezidentą rinko ir galėjo
šalinti (,,atstatyti“); antras Vyriausybės veiksnys – Ministrų Kabinetas –
buvo surištas su Seimu griežtu vienašališko Seimo pasitikėjimo
reikalavimu.
1928 m. konstitucija iš esmės keičia šią konstrukciją. Tiek Seimą,
tiek Vyriausybę ji suriša tiesiog su teisine tauta ir tuo pačiu sumažina
Vyriausybės priklausomumą nuo Seimo. Ji steigia dvi paralelias Tautos
atstovybes kurių vieną sudaro Seimas (24str. „Seimą sudaro tautos
atstovai“),antrą, skiriamą Respublikos Prezidento rinkimų funkcijai, sudaro
„ypatingieji tautos atstovai“ (43str.: „Respublikos Prezidentas renkamas
ypatingų Tautos atstovų.“)
Šios dvi skirtingos tautos atstovavimo kolegijos jokio kontakto tarp
savęs neturi: viena yra tam tikras funkcinis įsteigtosios valdžios organas,
antra jokios tam tikros funkcijos neturi, išskyrus Prezidento išrinkimą t.y
ji sudaroma tiktai pastarajam tikslui. [11]
Prezidento galių išplėtimas bei Seimo konstitucinių funkcijų
susiaurinimas 1928m. Valstybės Konstitucijoje
Stiprinant Respublikos prezidento galią, pirmiausiai jį buvo pamėginta
atpalaiduoti nuo priklausomybės Seimui. Tam tikslui prezidento kadencija
išplėsta iki septynerių metų ir jau visiškai nebesiejama su seimų kaita,
atsisakyta prezidento rinkimų Seime, nustatant, kad jis bus renkamas
specialiai tam tikslui išrinktų rinkikų, vadinamųjų ypatingųjų tautos
atstovų, kolegijos, taigi, nors netiesiogiai, jis imtas kildinti iš pačios
tautos. Prezidento rinkimų būdą ir tvarką pavesta nustatyti specialiam
įstatymui (43 str.).
Esminiu prezidento teisinės padėties pasikeitimu taip pat buvo tai,
kad šioje konstitucijoje jis buvo jjau ne tik vienas Vyriausybės, t. y.
vykdomosios valdžios, komponentas, bet ir aktyvus, savarankiškas įstatymų
leidžiamosios valdžios subjektas:
„Respublikos Prezidentas turi teisę paleisti Seimą.
Seimo nesant arba Seimo sesijų tarpe, Respublikos Prezidentas gali
leisti įstatymus, turinčius galios ligi Seimas juos pakeis. Seimui nesant
arba negalint sušaukti nepaprastos sesijos, Respublikos Prezidentas vykdo
Seimo teises, numatytas §§ 31, 32 ir 64″(53 str.).[12]
Įstatymų leidžiamoji galia, kurios pamatiniu konstituciniu organu iš
principo yra Seimas, perkeliama į Prezidento instituciją ne tik tais
atvejais, kai Seimo nėra, t.y kada jis nėra išrinktas, bet ir tarp Seimo
sesijų, kada būtų galima sušaukti nepaprastą seimo sesiją. Seimui nesant
arba tarp Seimo sesijų Respublikos Prezidentas tampa eilinis, normalus
konstitucinis įstatymų leidėjas. Tokiu būdu konstitucija numato du
alternatyvius įstatymų leidėjus:
• Seimo sesijos metu – Seimas;
• Visais kitais atvejais – Respublikos Prezidentas.
1928 m. konstitucijoje Vyriausybės galia Prezidento asmenyje yra
ryškesnė ir stipresnė, negu kad buvo ankstesniuose konstituciniuose aktuose
(1918m., 1919m. laikinosios konstitucijos, 1922m. nuolatinė Konstitucija).
Dabar visa įstatymų leidžiamoji funkcija ,,Seimui nesant ir tarp Seimo
sesijų“ be jokių sąlygų ir procedūros koncentruota Respublikos
Prezidento galioje. Tiesa, šie Prezidento leidžiamieji įstatymai, kaip ir
kiti Prezidento aktai, yra negalimi be ministrų kontrasignacijos, todėl
formaliai Ministrų Kabinetas taip pat turi šią galią. Tačiau šioje
konstitucijoje kontrasignacija neturi to varžančio pobūdžio, kurio ji
turėjo ankstesnėse Lietuvos konstitucijose. Jokios sąlygos, jokio
rezervo, kuris Seimui suteiktų
šių Prezidento leidžiamųjų įstatymų kontrolę
ir subordinuotų juos Seimo galiai, konstitucija nenustato. Beje,
Konstitucijos tekste minima, kad šie Prezidento įstatymai turi galios „ligi
Seimas juos pakeis“, tačiau tai didelės reikšmės neturi, nes ne tiktai
Prezidento, bet ir paties Seimo leidžiamieji įstatymai turi galios tik
„ligi Seimas juos pakeis“; o antra vertus, kadangi Prezidento leidžiamiems
įstatymams jokia riba nenustatyta, vadinasi, kadangi Prezidentas gali savo
leidžiamaisiais įstatymais keisti esamus įstatymus, tai lygiai taip pat
būtų galima pasakyti, kad ne tiktai Prezidento leidžiamieji įstatymai turi
galios ,,ligi Seimas juos pakeis“, bet ir SSeimo leidžiamieji įstatymai turi
galios ,,ligi Prezidentas juos pakeis“[13]. Aišku kad kiekvienas įstatymas
turi galios tol, kol įstatymų leidėjas jo nepakeičia arba nepanaikina, o
kadangi ši konstitucija numato du įstatymų leidėjus, kurių vienas, Seimas,
juos leidžia savo sesijų metu, o antras, Respublikos Prezidentas, kitu metu
(kuomet sesijos nėra), tai jie abu savo veikimo metu gali keisti tiek savo
paties, tiek savo kolegos anksčiau išleistus įstatymus.
Tokia įstatymų leidimo tvarka, be abejo, užtikrina šios funkcijos
nenutraukiamą nuolatinumą, nepalikdamas jokių spragų šiai funkcijai
apmirti, kas būtų tada, jei įstatymus galėtų leisti tiktai laikinomis
sesijomis veikiąs Seimas.[14]
Tačiau, M. Rėmerio teigimu, jeigu imsime lyginti pirmojo ir antrojo
įstatymų leidėjo pajėgumą tai pastebėsime, kad Prezidentas, kuris yra
antrasis įstatymų leidėjas (įgyja tą funkciją tiktai Seimui negalint jos
vykdyti), yra savo įstatymų leidime pajėgesnis už pirmąjį įstatymų leidėją
Seimą. Seimo galia įstatymų leidime yra aprėžta Respublikos Prezidento
reliatyviniu veto ir Prezidento bei 50 000 piliečių rinkikų apeliavimu į
referendumą. Tai reiškia, kad Seimo, priimtas įstatymas dar nėra galutinis-
jis gali būti pakeistas arba atmestas. Tuo tarpu Respublikos Prezidento
priimtas įstatymas jau tuo pačiu yra išleistas – jis jį ir skelbia, niekas
negali jo vetuoti, niekas negali jo užprotestuoti ir pavesti tautos
referendumui patikrinti. Vienintelis Prezidento formalus suvaržymas jo
įstatymų leidime yra ministro kontrasignavimas, kuris seka iš bendro
principo, jog visi Prezidento aktai iš tikrųjų yra visos Vyriausybės aktai
ir, kaip tokie, pavedami parlamentinei valdymo kontrolei. Tačiau šio
suvaržymo reikšmė- tik formali, kadangi šioje konstitucijoje Vyriausybė yra
Prezidentui priklausantis organas ir todėl rimtai jo varžyti negali, o
antra vertus, parlamentinė kontrolė, kuriai skiriama Prezidento aktų
kontrasignacija, čia iš viso nedaug turi reikšmės, nnes ir be šios kontrolės
Prezidento leidžiamieji įstatymai yra Seimo, kaip įstatymų leidėjo,
dispozicijoje jo sesijos metu.[15]
Esant taip formuluotam įstatymų leidybos dualizmui, kiekvieno įstatymų
leidybos subjekto – Seimo ir prezidento – veiklos rezultatų lyginamasis
svoris priklausė taip pat nuo Seimo posėdžiavimo trukmės. Konstitucijoje
nustatyta, kad Seimas nebėra nuolat dirbanti institucija, o dirba kasmet
šaukiamomis dviem sesijomis, kurios kartu galėjo trukti iki šešių mėnesių
(28 str.). Be to, prezidentas savo iniciatyva arba 3/5 Seimo atstovų
siūlymu gavo teisę sušaukti Seimą nepaprastajai sesijai spręsti iš anksto
numatytus klausimus (36 str.). Sesijas prezidentas galėjo baigti pirma
laiko, taip pat paleisti Seimą (53 str.).
Ypač reikšmingas buvo Konstitucijos 28 straipsnis, nustatęs, kad
terminai sušaukti pirmąjį Seimą nenumatomi, kartu akivaizdžiai devalvavęs
visas demokratiškąsias Seimui skirtas konstitucines nuostatas.
Šis 28 Konstitucijos straipsnis- pereinamoji nuostata, kuri, šioje
konstitucijoje buvo labai svarbi. Ji sudarė teisinį pagrindą aštuonerius
metus Seimo rinkimų išvis nerengti, visą tą laiką naudojantis ta galia,
kurią ši konstitucija vyriausybei pavedė tarp kadencinių Seimo spragų metu.
Tai buvo tiesioginio perversminio vyriausybės ir pačios konstitucijos
pobūdžio padarinys, skiriamas perversminių elementų įsitvirtinimui
valdžioje, nekliudant tiems, kurie galėtų pasireikšti iš demokratinių Seimo
rinkimų. O kadangi perversmas buvo įvykdytas būtent prieš Seimo galią, tai
Seimu ir nebuvo pasitikėta ir buvo rasta „nepaprasta konstitucinė formulė,
kuri leistų veikti Šiai konstitucijai, neveikiant vienam konstitucinės
valdžios veiksniui, kad ir numatytam pačioje konstitucijoje.“ [16]
Pasak M. Rėmerio, Seimo sušaukimo atidėjimą neapibrėžtam laikui
įgalino būtent 53str. 2-as abzacas. Dėka jo, Seimo buvimas nėra būtinas,
nes ir be jo visos valstybės funkcijos yra konstitucingai aprūpintos.[17]
Seimo atsisakymas Lietuvą faktiškai iškart pavertė vienpartinės sistemos
valstybe, nes nesant Seimo rinkimų ir valdžia monopolizavus tautininkam,
kitos politinės partijos neteko galimybių teisiniu būdu siekti
valdžios.[18]
Atidžiau panagrinėjus, 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje galima
pastebėti žymias Seimo galių, sutarčių ratifikavimo srityje, reformas.
1922 m. Konstitucijoje, 30 straipsnyje, Seimo tvirtinimas
(ratifikacija) buvo reikalinga daugeliui Vyriausybės sudaromų tarptautinių
sutarčių (taikos sutartys, Valstybės teritorijos įgijimo, išsižadėjimo ar
perleidimo sutartys, prekybos sutartys su kitomis valstybėmis, užsienio
paskolos, sutartys, kurios visai ar dalinai naikina arba pakeičia
esamuosius įstatymus, sutartys, kurios uždeda pareigų Lietuvos piliečiams,
sutartys, kurios nustato tiesiogines arba netiesiogines monopolijos arba
nusavinimo teises). Visos šios sutarčių kategorijos buvo išvardintos
konstitucijoje. Tačiau 1928 m. konstitucijoje Seimas neratifikuoja jokių
sutarčių- visas sutartis ratifikuoja Respublikos Prezidentas (48 str). Ir
tiktai tuo atveju, kada Lietuvos sudaryta tarptautinė sutartis liečia
dalykus, kurie šiaip turi būti tvarkomi įstatymų keliu, reikalinga tam
tikra Seimo, kaip pagrindinio įstatymų leidėjo, intervencija. Tačiau ir
šiuo atveju sutartį ratifikuoja ne Seimas, bet Respublikos Prezidentas.
Seimo rinkimams pagal 1928 m. Konstituciją nustatyti tie patys
visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo ir proporcinės rinkimų
sistemos reikalavimai, bet rinkėjams pakeltas amžiaus cenzas iki 24 metų, o
renkamiesiems – iki 30 metų. Seimas turėjo būti renkamas penkeriems metams.
Seimo atstovų skaičių, jo priimtų įstatymų skelbimo tvarką ir kai kuriuos
kitus dalykus turėjo nustatyti atskiri įstatymai.
1928 m. Lietuvos konstitucija, kaip ir ankstesnioji, formaliai
įtvirtino atstovaujamąją demokratiją o tiesioginės demokratijos elementu
joje net gausiau nei ankstesnėje: tautos įstatymų iniciatyvos sąlygos
abiejose konstitucijose liko tos pačios, bet gerokai išplėsta referendumo
naudojimo sritis. Pirmiausiai ši konstitucija nustatė du konkrečius
privalomo referendumo atvejus: mažinant valstybės teritoriją ir, minėta,
„tikrinant“ pačią konstituciją. Antra, leisdama skelbti referendumą dėl
Seimo priimtų ar atmestų įstatymų, iš jų dėl Seimo atmestų Konstitucijos
pakeitimų iir papildymų (104 str. ir 105 str.), ir nenumatydama galimybės
kreiptis į tautą dėl Respublikos prezidento priimtų ar atmestų įstatymų,
Konstitucija referendumo institutą pavertė dar viena priemone riboti Seimo
galią. Šią išvadą patvirtina tai, kad Konstitucija nepripažino Seimo
atstovų teisės patiems inicijuoti tokį referendumą, tepalikdama ją 50
tūkstančių piliečių grupei ir Respublikos prezidentui (dėl Konstitucijos)
arba Vyriausybei (dėl paprastų įstatymų).[19]
Ministrų Kabineto vaidmuo 1928m konstitucijoje
Nuo prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kabinetas. Prezidentas gavo
teisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o jo teikimu – ir kitus
ministrus, taip pat atleisti Ministrų kabinetą arba ministrus. Pastaruoju
atveju prezidento nuožiūros niekas nevaržė, nes Ministrų kabineto
kontrasignacijos nebuvo reikalaujama:
„Visi Respublikos Prezidento aktai, išskyrus Ministerių Kabineto
paleidimą, privalo turėti Ministerio Pirmininko arba atitinkamo ministerio
parašą. Atsakomybė už aktą tenka jį pasirašiusiam ministeriui“. (57 str.)
[20]
Iš šios nuostatos galima daryti išvadą, kad Ministrų Kabineto
paleidimas sudaro grynai asmeninės Prezidento galios prerogatyvą. Kitaip
sakant, Prezidentas savo iniciatyva ir savo vienašališku absoliučios galios
aktu gali pašalinti kabinetą, kada tik panorėjęs. Šis Prezidento aktas yra
vienintelis, kuris nėra pavestas parlamentinei valdymo kontrolei, nes
niekas už šį aktą neatsako. Prezidentas šioje konstitucijoje, išskyrus tam
tikrą baudžiamąją atsakomybę, iš viso nėra atsakingas.
Šis 57 straipsnis 1928 m. konstitucijoje yra vienas iš ryškiausių
Respublikos Prezidento galios išplėtimo požymių.[21] Šiuo atžvilgiu jo
svarba yra ryški ypač dėl to, kad jis
atiduoda Ministrų Kabinetą tikrajai
Prezidento dispozicijai. Ministrų Kabinetas, kuris yra Prezidento skiriamas
ir praktiškai bet kada be jokių sąlygų ir ceremonijų gali būti jo
pašalintas, tampa tikru Prezidento agentu. Iš tikrųjų jisai netenka
valdančiojo organo pobūdžio ir priverstas daryti tai, ko jo tarnybinis
viršininkas- Prezidentas, nuo kurio jisai priklauso, pageidauja.
Nors 57 straipsnyje numatyta, kad visiems Prezidento aktams, išskyrus
tą vieną Ministrų Kabineto paleidimo aktą, yra reikalinga ministrų
kontrasignacija, tačiau kaip tik ši vienintelė išimtis dezorganizuoja visą
instituciją. Ministrai, kurių likimas yra visiškoje Respublikos Prezidento
dispozicijoje, nebus linkę atsakyti Prezidentui kontrasignacijos, kai ji
bus iš jų pareikalauta, išskyrus nebent tuos atvejus, kada jiems už tai
galėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė.
Tokiomis aplinkybėmis Respublikos Prezidentas tampa ne tik grynai
formaline vyriausybės viršūne, bet ir tarnybine Ministrų Kabineto
vyresnybe. Tai jau yra žymus žingsnis į prezidentinį konstitucinį režimą,
kuriame vyriausybė tampa vienasmeninė Prezidento asmenyje.[22]
Konstitucijoje nustatytas tam tikras Ministrų kabineto priklausomumas
ir nuo Seimo: buvo reikalaujama, kad Ministrų kabinetas turėtų Seimo
pasitikėjimą, tačiau pareikšti nepasitikėjimą dabar jau buvo būtina
kvalifikuota (3/5) Seimo atstovų balsų dauguma.
Realiai nesančio Seimo teisių, ypač įstatymų leidybos srityje,
koncentravimas prezidento rankose, taip pat prezidento teisė be
kontrasignacijos paleisti Ministrų kabinetą – tai pagrindinės Konstitucijos
nuostatos, Respublikos prezidentą vertusios centrine konstitucine
institucija.
Valstybės Taryba- nauja institucija 1928m Konstitucijoje
Tam tikrą įstatymų leidybos vaidmenį 1928 m. Konstitucija skyrė
pagalbinei, iš specialistų sudarytai iinstitucijai – Valstybės tarybai:
„Įstatymams tvarkyti ir jų sumanymams ruošti bei svarstyti steigiama
Valstybės Taryba. Jos sudėtį, teises ir pareigas nustato atskiras
įstatymas“(54 str.)[23] Tokios politinės institucijos 1922 m.
konstitucijoje nebuvo. Sprendžiant iš jos funkcijų suformulavimo
konstitucijoje, Valstybės Taryba buvo sukurta kaip taryba įstatymų leidimo
reikalams. Pasak M. Rėmerio jos konstitucinės funkcijos gali būti
klasifikuojamos:
1) esamų įstatymų tvarkymas; tai yra kodifikacijos funkcija,
kuri kartais taip pat gali būti reikalinga tam tikrų įstatyminių aktų,
išeinančių iš Valstybės Tarybos galios ribų, tačiau surišamų su jos antrąja
funkcija;
2) įstatymų sumanymų ruošimas bei svarstymas; čia turima galvoje
ne įstatymų iniciatyva, kuri, pagal konstituciją, pavedama tiktai Ministrų
Kabinetui ir, žinoma, pačiam Seimui, ir taip pat ne tas įstatymų projekto
svarstymas, kuris betarpiškai veda į apsvarstyto įstatymo projekto priėmimą
ir sudaro paties įstatymų leidėjo prerogatyvą; čia turimas galvoje tiktai
paruošiamasis darbas Vyriausybės įstatymų leidžiamosios iniciatyvos ribose,
neperžengiąs šių ribų ir negalįs peržengti; tai seka iš to, kad
konstitucinis nuostatas, liečiąs Valstybės Tarybą ir šias jos funkcijas,
yra patalpintas skyriuje apie Vyriausybę, o kadangi Vyriausybėje įstatymų
iniciatyvą turi Ministrų Kabinetas, tai aišku, kad Valstybės Tarybos
vykdomas įstatymų sumanymų ruošimas ir svarstymas turi aptarnauti tą
Ministrų Kabineto įstatymų iniciatyvą.[24]
Kiek vėliau, 1928 m. rugsėjo 21 d., Valstybės tarybos kompetencija
buvo patikslinta Valstybės tarybos įstatymu. Įstatyme buvo nurodyta, kad
Taryba, kurios narius skiria prezidentas, „rengia įstatymų kodifikacijos
sumanymus, praneša Kabinetui ar atitinkamam ministrui apie pastebėtus
prasilenkimus su Konstitucija vykdomosios valdžios organų aktuose, kelia
klausinių dėl naujų įstatymų reikalingumo, svarsto Kabineto ar įstatymų
leidimo įstaigos pateikiamus įstatymų sumanymus, reikalaujant prezidentui
teikia nuomonę apie veikiančius įstatymus“.
Taigi, galima daryti išvadą, kad Valstybės Taryba tampa tarnybiniu
Ministrų Kabineto organu, aptarnaujančiu jo įstatymų iniciatyvą, taip pat
ir jo funkciją vykdyti įstatymus, nes kodifikacinė Tarybos funkcija daro
poveikį teisės aiškumui ir palengvina įstatymų veikimą bei jų vykdymą.
Konstitucijoje numatytą Valstybės Tarybą dr. J.Jakštas vadina tiesiog
antraisiais rūmais.[25]
Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas
Nepaisant prezidento prioriteto valstybės institucijų sistemoje
konstitucinio įtvirtinimo, pirmuosius po Konstitucijos įsigaliojimo metus
realią valdžią ir toliau savo rankose mėgino tradiciškai išlaikyti
ministras pirmininkas A. Voldemaras. Tačiau šitaip realiame gyvenime
kilusios dviejų pretendentų į lyderius varžybos baigėsi prezidento pergale:
pasinaudojęs konstitucine nuostata, suteikiančia prezidentui teisę paleisti
Ministrų kabinetą ir šiais atvejais, tarsi iš anksto numačius
susidarysiančią situaciją, nereikalaujančia Ministrų kabineto
kontrasignacijos, A. Smetona, varžovui netikėtai, 1929 m. rugsėjo 12 d.
pasirašė aktą dėl Ministrų kabineto paleidimo. Rugsėjo 23 d. buvo
patvirtintas naujas Ministrų kabinetas, vadovaujamas J. Tūbelio.[26]
Nuo šiol Konstitucijos nustatyta centrinių valstybės institucijų
hierarchija su prezidentu jos viršūnėje tapo realybe.
Galiojant 1928 m. Konstitucijai, Lietuvoje išleista jos konstitucinei
teisei reikšmingų įstatymų. Iš jų pažymėtini bent du: vienas skirtas
Respublikos prezidento, kitas – Seimo rinkimų tvarkai.
Prisimenant, kad 1926 m. gruodžio mėn. prezidentu A. Smetona buvo
išrinktas formaliai llaikantis 1922 m. Konstitucijos, jo kadencija turėjo
trukti trejus metus ir galėjo būti pratęsta tik kartu pratęsiant Seimo
kadenciją. Naujoji Konstitucija, minėta, prezidento kadenciją pailgino ir
nustatė, kad jis renkamas ypatingų tautos atstovų. Detaliau prezidento
rinkimų tvarką nustatė paties prezidento išleistas ir 1931 m. lapkričio 25
d. paskelbtas Prezidento rinkimų įstatymas. Naujojo įstatymo esmė ta, kad
piliečiai prezidento rinkimuose galėjo dalyvauti ne tiesiogiai, o tik per
savo išrinktų savivaldybių – valsčių, miestų ir apskričių tarybų – narius,
o Klaipėdos krašte – apskričių ir Klaipėdos miesto seimelių narius,
įrašytus į specialius apskričių viršininkų sudarytus sąrašus; bet ir
pastariesiems prezidentą rinkti buvo patikėta netiesiogiai: apskrityse,
vadovaujant apskričių viršininkams, jiems tebuvo pavesta iš savo tarpo
išrinkti prezidento rinkikus – ypatinguosius tautos atstovus. Ministro
pirmininko sukviesti į specialų susirinkimą, slaptu balsavimu, iš tame
pačiame susirinkime ne mažiau kaip dvidešimties ypatingųjų tautos atstovų
pasiūlytų kandidatų jie turėjo išrinkti prezidentą. Taigi prezidentui
rinkti nustatyti trijų laipsnių rinkimai, pagal schemą rinkėjai →
savivaldybių tarybos → ypatingieji tautos atstovai → prezidentas.[27]
Remiantis šiuo įstatymu A. Smetona prezidentu buvo perrenkamas 1931 m.
ir 1938 metais.
Kitą svarbų konstitucinį institutą – Seimą – Lietuvos vyriausybė ilgą
laiką apskritai delsė šaukti, prezidentas vienas leido įstatymus ir vykdė
kitas parlamento funkcijas. Tuo tarpu žymi visuomenės dalis aktyviai
reikalavo demokratijos ir Seimo rinkimų, opozicija su jais siejo vienintelę
viltį legaliu būdu susigrąžinti valdžią.
Naujas Seimo rrinkimų įstatymas buvo priimtas tik 1936 m. kovo 6 dieną.
1928 m. Konstitucija rinkėjams buvo pakėlusi amžiaus cenzą, ir tai
matyti naujajame įstatyme. Be to, nustatyta, kad balsavimo teisės neturi
asmenys, iš kurių teismas atėmė arba kurių apribojo teises; kaltinami
nusikaltimais, už kuriuos gali būti atimtos teisės; priklausantys
organizacijoms, siekiančioms „atimti Lietuvai nepriklausomybę arba atplėšti
Lietuvos teritorijos dalį“, jei organizaciją turint šiuos tikslus pripažino
teismas ir nuo teismo sprendimo dienos nepraėjo 10 metų sustabdytų ar
uždarytų organizacijų nariai, neišėję iš jų bent prieš šešis mėnesius iki
sustabdymo arba uždarymo. Be to, rinkti negalėjo asmenys, rinkimų dieną
laikomi suimtųjų namuose.
Visiškai nauja šiame Seimo rinkimų įstatyme buvo tai, kad tarp savęs
rinkimuose turėjo varžytis ne partiniu pagrindu sudaryti, o savivaldybių-
apskričių (arba miestų), įeinančių į rinkimų apygardą, – tarybų teikiami
kandidatų sąrašai. Rinkėjai balsuodami galėjo savo nuožiūra rinktis
kandidatą iš bet kurio apygardos sąrašo. Rinkimų rezultatai apygardose buvo
nustatomi paskirstant tarp sąrašų mandatus proporcingai paduotiems už
kiekvieno sąrašo kandidatus balsus. Kiekviename sąraše pirmenybė buvo
teikiama kandidatams, gavusiems daugiau balsų.[28]
Nustatyta rinkimų rezultatų skaičiavimo tvarka, vietoje partinės
pripažindama tik teritorinę kandidato priklausomybę, praktiškai nepaliko
galimybės būsimajame Seime susidaryti organizuotai opozicijai.
Seimo rinkimai įvyko 1936 m. birželio 9-10 dienomis. Net 85 procentai
šiuo būdu išrinktų Seimo narių priklausė Tautininkų sąjungai.
Viena iš pagrindinių išrinkto Seimo funkcijų vėl liko įstatymų
leidyba. Tačiau tai nebebuvo
išimtinė Seimo teisė, nes ja toliau naudojosi
ir prezidentas. Per visą Seimo veikimo laiką jo išleisti įstatymai tesudarė
apie 53 procentus per tą laiką įsigaliojusių įstatymų. Įstatymų iniciatyvos
srityje pagrindinį vaidmenį vaidino Ministrų kabinetas: per 90 procentų
visų įstatymų projektų, svarstytų Seime, buvo pasiūlyta Ministrų kabineto
ir tik likusią dalį tesudarė paties Seimo projektai.
Taigi bendras Prezidento ir Seimo rinkimų įstatymų reglamentuotų
rinkimų bruožas buvo tas, kad svarbiausia vieta juose buvo skirta
savivaldybėms. Jų patikimumą valdantiesiems lėmė tuomet galiojęs 1931 m.
gegužės 2 d. Vietos savivaldybės įstatymas, be kkita ko, reikalavęs, kad jų
rinkėjai mokėtų ar privalėtų mokėti nekilnojamojo turto, žemės, prekybos,
pramonės, amato, asmens pajamų ar buto savivaldybės mokesčius (reikalavimas
netaikytas tik valstybės ar savivaldybės įstaigų tarnautojams bei
baigusiesiems aukštąjį arba specialųjį žemės ūkio mokslą), t. y.
savivaldybės buvo išrinktos ne visuotiniais, o cenziniais rinkimais, o
vadinamoji teisinė tauta neturėjo galimybių dalyvauti šiuose didelės
politinės svarbos aktuose.[29]
Tokių rinkimų rezultatai, suprantama, turėjo įtakos ir prezidento
rinkikų rinkimams, ir kandidatų į Seimo atstovus iškėlimui. [30]
Išvados
Politinės sistemos, įtvirtintos 1922m. ir 1928m. konstitucijose,
funkcionavimas neišvengė kraštutinumų. 1922m. konstitucijoje įtvirtinta
parlamentinio tipo Vyriausybė suponavo plačią Seimo hegemoniją, vedusią į
parlamentarizmo krizę, kuri baigėsi 1926m. perversmu ir autoritarinių
principų įteisinimu naujojoje Konstitucijoje, kurioje buvo stipriai
išplėstos Valstybės Prezidento galios.
1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija – vienas iš pirmųjų Europoje
konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą, tačiau
griežtos autoritarinės sistemos nesukūrė. Dr. K.Račkauskas 1928 m.
Konstitucijos nelaikė visiškai originalia. Jis sakė, kad ji, įvesdama
keletą esminių nuostatų, kartoja 1922 m. Konstitucijos tekstą.
Vis tik 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos priėmimas buvo
reikšmingas tuometinės politinės valdžios žingsnis, apsprendęs tolimesnę
konstitucinę valstybės raidą. Naujos konstitucijos paskelbimą A. Smetona
argumentavo kaip poreikį teisiškai įtvirtinti pastovesnę ir tvirtesnę
valdžią, galinčią išsaugoti tautos vienybę ir garantuoti efektyvesnį,
krašto būdą ir tradicijas atitinkantį valdymą.
1928m. Konstitucija, pasak M.Rėmerio, – iš perversmų kilęs ir
poperversminei diktatūrai likviduoti skirtas konstitucinis provizoriumas.
Neribotų Prezidento galių išplėtimas šioje konstitucijoje įteisino
autoritarinę valdymo sistemą, ilgainiui privedusią prie pačios valstybės
žlugimo.
Teisus buvo K.Grinius, dar 1929m. sakydamas, jog tokį diktatūrinį,
visuomenę nupolitinantį režimą palaikanti valstybė, kilus konfliktui su
užsieniu, tampa nepajėgi išsilaikyti.
Taigi šis 1928m. konstitucinės Lietuvos politinės sistemos sąrangos
išbandymas nepasiteisino, versdamas ddabartinės 1992m. konstitucijos kūrėjus
ieškoti tobulesnio, Lietuvos politinėms sąlygoms tinkamesnio konstitucinės
valstybės sistemos varianto.
Literatūra
1. Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis J. S, Šenavičius
A. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002, 542p.
2. Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisės istorija“,
Justitia, Vilnius 1997, 304p.
3. Maksimaitis M. “Vingiuotas kelias žemyn”/politika. – 1991.-Nr.1.- 15p.
4. Merkelis A. Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. – New
York, N.Y., 1964. – 740p.
5. Valavičius K. “Lietuvos Valstybės konstitucijos” , Vilnius 1989, 239p.
6. Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos.- Vilnius:
Mintis,1990.-511p.
7. ŠŠvoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. – Vilnius, 1990. – 216p.
———————–
[1] Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisės istorija“,
Justitia, Vilnius 1997
[2] Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis S, Šenavičius
A. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002
[3] Ten pat
[4] Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisės istorija“,
Justitia, Vilnius 1997
[5] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990
[6] Merkelis A. Smetona. – New York, 1964
[7] Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisės istorija“,
Justitia, Vilnius 1997
[8] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990
[9] Ten pat (t.p.)
[10] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990
[11] T.p.
[12] Valavičius K. “Lietuvos Valstybės konstitucijos” , Vilnius 1989
[13] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990
[14] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990
[15] T.p.
[16] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990
[17] T.p.
[18] Maksimaitis M. “Vingiuotas kelias žemyn” politika. – 1991
[19] Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis S, Šenavičius
A. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002
[20] Valavičius K. “Lietuvos Valstybės konstitucijos” , Vilnius 1989
[21] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990
[22] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990
[23] Valavičius K. “Lietuvos Valstybės konstitucijos” , Vilnius 1989
[24] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990
[25] ŠŠvoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. – Vilnius, 1990. – P. 216.
[26] Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis S, Šenavičius
A. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002
[27] Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis S, Šenavičius
A. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002
[28] T.p.
[29] Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisės
istorija“, Justitia, Vilnius 1997
[30] T.p.
