Lyginamoji konstitucinė teisė

LYGINAMOJI KONSTITUCINĖ TEISĖ

1.Konstitucinės teisės dalykas ir samprata

Lyginamoji konstitucinė teisė-tai mokslas,kuriuo siekiama, bandoma sugretinti įvairių šalių konstitucinės teisės bruožus bei išskirti skirtumus.

Konstitucinė teisė-tai t.t.viešosios teisės šaka, remianti sen.romėnų sukurtą teisės skirstymą. Teisės normos, institutai, reguliuojantys santykius tarp viešojo valdymo subjektų. Nustato individo teisinio statuso pagrindus. Bet KT nereguliuoja visų žmogaus teisių ir laisvių, o tik pagrindinius. Nustato visuomeninio gyvenimo pagrindus. Konstitucinės normos nustato valstybės valdymo formą (respublika, monarchija ir pan.), valstybės modelį, formavimo tvarką, institucijų formavimą, įgaliojimus, tarpusavio santykius, apibrėžia valdžios rribas. Regulioja ir savivaldos principus, nustato svarbiausias savivaldybės organizavimo taisykles, principus. KT normos reguliuoja ypatingos svarbos santykius.

Konstitucinė teisė-tai konkrečios šalies, valstybės teisės normų sistema, reguliuojanti žmogaus teisinę padėtį, visuomeninės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios organizavimo ir veiklos pagrindus bei savivaldos pagrindus. Tai savotiškas pagrindas, fundamentas, iš kurio išauga kitos teisės šakos(CT,BT,ŠT). Tai nereiškia, kad KT nustato daugumą kitų teisės šakų taisykles, bet pagrindas yra KT.

Konstitucinės teisės sąvoka vartojama 3 aspektais:1)kaip teisės šaka(suvokiamos t.t. normos, kurių sistema sudaro KT). Tai KT objektyviąja pprasme.2)kaip mokslo šaka(KT mokslas neapsiriboja tik t.t.normomis, o formuluoja t.t.mokslo sąvokas.KT mokslo dalykas yra KT kaip teisės šaka.KT mokslas iš esmės studijuoja KT normas, jų veikimo mechanizmus, sukuria naujas sąvokas, kategorijas, parodančias, kaip veika normos, kaip jos kuriamos, kaip klasifikuojamos).3)kaip mmokymo disciplina(apima KT mokslą ir KT kaip teisės šaką).

Konstitucinės teisės dalyko didžiąją dalį sudaro valdžios santykiai(valdžios institucijų formavimas, veikimas, įgaliojimai, kas yra valstybė, kaip ji funkcionuoja). Kitose šalyse KT dažnai vadinama valstybine teise. Tai ypač paplitę Vokietijoje, Rusijoje. Esminių skirtumų tarp KT ir valstybinės teisės nėra, tai pavadinimai, susiformavę t.t.valstybių tradicijų rezultate.

2.Konstitucinės teisės sistema

Skiriami 3 pagrindiniai elementai:

1)bendrieji principai;

2)KT institutai;

3)KT normos.

1)KT principai-tai pagrindiniai pradai, kurie nulemia teisės normų turinį, orientaciją, kartais ir formą. Jie tiesiogiai netaikomi, nes yra pernelyg bendro pobūdžio. KT principai veikia per KT normas, orientuojami į įstatymų leidėjus ar kt.įstatymų kūrėjus, tarsi juos varžo, nustatydami jiems t.t. apribojimus leidžiant teisės normas. KT principai turi didelę reikšmę taikant KT normas, ypač jei kyla abejonės. KT principai skirstomi į bendruosius(pagrindiniai, ssvarbiausi-tautos suvereniteto principas(parodo,kad valstybinės valdžios galios kyla iš tautos.tauta suprantama teisine prasme-t.t.valstybės piliečių visuma),tautos atstovybės principas(susijęs su suvereniteto principu,parodo, kad tauta, kaip visagalis subjektas, savo galią formuoja per atstovaujamąsias institucijas. Tautos atstovybė įvardijama kaip parlamentas),valdžių padalijimo principas(pirmiausiai įtvirtintas JAV konstitucijoje 1787m.-valdžia paskirstyta Kongresui, Prezidentui, teisminei valdžiai. Šiuolaikinėse konstitucijose šis principas įvardijamas tiesiogiai-valstybės valdžia formuojama remiantis šiuo principu. Šis principas pakirto absoliutizmo pagrindus, sukūrė demokratinės valstybės pagrindus), lygiateisiškumo principas(turi reikšmę žmogaus teisėms ir laisvėms, juo vadovaujasi tarptautinės organizacijos. Kai kurių šalių kkonstitucijos įtvirtina pagrindines, neatimamas teises, kurias žmogus įgyja gimdamas ir jų netenka tik mirdamas- teisė į gyvybę, laisvę, nuosavybę ir kt. Remiantis šiomis teisėmis, daug šalių priėmė įstatymus dėl mirties bausmės panaikinimo)) ir specialiuosius (konkretūs, susiję su t.t.KT institutais ir turi jiems poveikį. Kartais gali būti taikomi tiesiogiai, bet yra šiek tiek platesni už teisės normas)-deputatų nepriklausomumo principas(išrinkti deputatai yra laisvi nuo bet kokių rinkėjų norų, tai įvardijama kaip laisvasis mandatas. Renkamiems parlamento, savivaldybių tarybų nariams negalima duoti jokių nurodymų priimant sprendimus), konstitucinių teisių teisminės gynybos principas(individas gali kreiptis į teismą bet kuriuo atveju, jei mano, kad jo teisės yra pažeistos), valstybės vadovo absoliutaus imuniteto principas(monarchas/prezidentas,pvz, Ispanijos konstitucijoje pabrėžiama, kad monarchas turi absoliutų imunitetą).

2)KT normos-pagrindinis sistemos elementas, nes KT apibrėžiama kaip normų visuma. Tai valstybės nustatyta, visuotinai privaloma elgesio taisyklė, kurios laikymasis užtikrinamas valstybine prievarta, galimybe ją taikyti. KT normų struktūra:a)hipotezė,b)dispozicija,c)sankcija. Hipotezė nustato aplinkybes, sąlygas, kada ji taikoma. Dispozicija-pati elgesio taisyklė. Sankcija nustato pasekmes, kai pažeidžiamos elgesio taisyklės. KT normos dažnai abstraktesnės, bendresnės nei, pvz,CT ar AT. Dispozicijos yra deklaratyvaus pobūdžio, nustatomi t.t. tikslai(programinis pobūdis). KT normose ne visada aptinkama sankcija, ji dažnai aptinkama kitose šakose(AT,CT,BT). KT normų privalomumą užtikrina ne tos normos sankcija, o kt. teisės šakų. KT normos sskirstomos į: a)reguliatyvines(nustato t.t.taisykles, kaip turi elgtis valstybės institucijos ir pareigūnai),b)apsaugos (t.t.draudimai, apribojimai, bendrais principais draudžia atlikti t.t.veiksmus,už draudimų pažeidimą atsiranda t.t.sankcijos),c)įgalinančios(įtvirtina t.t.teises, o teisės subjektas pasirenka,ar ir kada jomis naudotis),d)įpareigojančios(adresuojamos valdžios institucijoms, įpareigoja elgtis t.t.būdu.FA įpareigojami atlikti karinę tarnybą),e)draudžiančios(draudžia atlikti t.t.veiksmus),f)materialinės (nustato elgesio taisykles),g)procesinės(nurodo, kaip tos taisyklės turi būti įgyvendinamos).KT dominuoja materialinės teisės normos, o procesinės normos įtvirtintos kt.teisės normose. h)nuolatinės(galiojimo laikas neapibrėžtas),i)laikinosios(nurodyta galiojimo trukmė),j)išimtinės (taikomos ypatingais atvejais,pvz,reglamentuoja karinę padėtį,ypatingąją padėtį).KT normos pagal jų formulavimą skirstomos į:a)normos-tikslai(konstitucijų preambulėse,taip pat gali būti tekstuse), b)normos-uždaviniai(t.y.ko t.t.teisės subjektai turi siekti,jų kompetencija),c)normos-simboliai (nustato valdžios atributus).

3)KT institutai-KT normų visuma, reguliuojant t.t.grupę, tarpusavyje susijusius visuomeninius santykius. Institutų išskyrimas:a)žmogaus teisinio statuso,b)visuomeninės santvarkos pagrindų, c)rinkimų teisės,d)tautos atstovybės,e)konstitucinės priežiūros,f)vykdomosios valdžios,g)teisminės valdžios. Pagrindiniai institutai skirstomi į subinstitutus,pvz:žmogaus teisių instituto subinstitutai-pilietybės,politinių teisių,asmeninių teisių.

KT vieta teisės sistemoje

KT tenka išskirtinė vieta. Kiekviena valstybė mano, kad KT-tai visos teisės pagrindas, iš kurio išauga kitos teisės šakos. Tai susiję su tokiais aspektais:1)ypatinga konstitucijos paskirtis ir ypatingas konstitucinių normų vaidmuo;2)KT normos reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius;3)KT normos įtvirtina žmogaus teises ir laisves bei jų gynimą;4)KT normos įtvirtina ir visos valstybės sandaros principus, struktūrą ir pan.5)iš KT normų kildinamos visos kitos teisės šakos. Kiekvienos valstybės teisės sistemoje t.t.teisės šakos pradžia yra konstitucijoje. KT normoms teikiamas prioritetas, todėl kkiekviena kita teisės šaka turi neprieštarauti KT normoms. Taigi KT-tai pagrindas, iš kurio išauga kitos teisės šakos.

7.Tema. VALSTYBĖS TERITORINĖS SANDAROS FORMA

1.Teritorinės sandaros samprata, teritorinių vienetų rūšys

Teritorija- vienas privalomų valstybės komponentų, joje gyvena tos valstybės piliečiai ir kt. asmenys. Tai esminis valstybės požymis, nes pagal ją skiriamos t.t. valstybės formos.

Valstybės teritorijos dalys vadinamos teritoriniais vienetais.

Valstybės teritorinis suskirstymas į teritorinius darinius reikalingas:

1)kad būtų galima tinkamai organizuoti valstybės valdymą. Teritoriniuose vienetuose įsteigiami valstybinės institucijos atskaitingos centrinei valdžiai.

2)gyventojų patogumui (gyventojai paprastai būna priversti kreiptis į valstybines institucijas,o teritoriniuose vienetuose valdžia priartina valstybinę valdžią prie gyventojų, jie turi galimybę tvarkyti reikalus vietoje, niekur nevažiuodami)

Teritoriniai vienetai skiriasi dydžiu(jie dažniausiai susiformuoja istoriškai.Mažiausi vnt-parapijos, stambiausi, didžiausi(pavaldūs centrinei valdžiai,juose steigiamos ministerijų atstovybės)-regionai, sritys,provincijos).

Visų rūšių teritoriniai vienetai sudaro valstybės administracinę sistemą. Kiekvienoje valstybėje egzistuoja administracinė teritorinė struktūra(senosiose valstybėse ji susiformavo dar viduramžiais).

Greta administracinių teritorinių vienetų kai kur egzistuoja politiniai teritoriniai dariniai. Jie pasižymi tuo, kad yra stambūs, dideli, juose egzistuoja kt. valdžių sistema, jie turi daug didesnį savarankiškumą, juose būna savarankiškoms valstybėms būdingos valdžios institucijos.

Administracinių teritorinių ir politinių teritorinių darinių skirtumai:

1)dydis,

2)teisinė padėtis.

Valstybės, kuriose yra tik administraciniai teritoriniai vnt, vadinamos unitarinėmis(vieningomis)- šalies teritorija yra nedaloma, vieninga, administraciniai dariniai neturi savarankiškumo, ypatingo teisinio statuso jie neįgyja.

Politiniai teritoriniai dariniai turi politinį savarankiškumą.

Jie vadinami valstybiniais, nes turi valstybės požymių. Tokios valstybės vadinamos federacijomis(jos savo teritorijos beveik neturi, ją sudaro darinių visuma). Federacijos susideda iš politinių teritorinių vienetų, jų visuma sudaro federacijos teritoriją. Politiniai teritoriniai dariniai vadinami federacijos subjektais, sudėtinėmis dalimis. Kiekvienas federacijos subjektas turi savo administracinę vidinę struktūrą, kuri gali būti skirtinga įvairiuose dariniuose. Federacija- jungtinė, sudėtinė valstybė, valstybių sąjunga. Tai nėra tikros valstybės, o mažos valstybėlės, dariniai, turintys t.t. valstybės požymių.

Pagal teritorinę organizaciją dar skiriama konfederacija- savarankiškų valstybių sąjunga, darinys. Skirtingai nnuo federacijos, valstybės, besijungiančios į konfederaciją, savo valstybingumo nepraranda,o federacijos subjektai t.t.požymius,teises perduoda federacinei valdžiai. Konfederacijos dažniausiai sudaromos kariniais tikslais pasirašant konfederacijos sutartį. Taip pat gali būti ekonominiai tikslai, tačiau konfederacija visada traktuojama kaip netvirta sąjunga. Esant konfederacijai nesudaromi valdymo organai, arba jie neturi didelių įgaliojimų. Nėra vieningos teisės sistemos (kiekvienas darinys turi savo teisės sistemą, Konstituciją, įstatymus), gali būti konfederaciniai įstatymai, bet jie įsigalioja tik jei valstybės juos ratifikuoja. Konfederacinių įstatymų atžvilgiu gali būti taikoma nulifikacija(parlamento aktas, kai konfederacinis įįstatymas pripažįstamas negaliojančiu toje valstybėje). Dabar gryno pavidalo konfederacijų nebėra, tik kai kurioms sąjungoms būdingi t.t.konfederacijų požymiai(Nepriklausomų valstybių sąjunga- buv. SSRS). Vienintelė valstybė, turinti konfederacijos pavadinimą- Šveicarijos konfederacija, tačiau realiai ji neatitinka tikros konfederacijos, ji peraugo į federaciją. Dėl silpnų rryšių po kiek laiko konfederacijos suyra(taip gali nutikti dėl narių nesutarimo, kai viena iš narių nori dominuoti) arba perauga į federaciją.

2.Unitarinė valstybė, jos požymiai

Požymiai:

1)jos teritorija skirstoma tik į administracinius teritorinius vienetus.Dauguma valstybių unitarinės (~10%valstybių yra federacinės). Unitarinės valstybės privalumas tas, kad ji laikoma patvariausia, stipriausia, nėra vidinės grėsmės valstybės suyrimui, griuvimui iš vidaus, išėjimo, atsiskyrimo tendencijų. Ji vieninga, vientisa.

2)joje egzistuoja vieninga teisės sistema(viena Konstitucija, vienas parlamentas leidžia įstatymus, o vykdomoji valdžia- poįstatyminius aktus). Bet kurioje valstybės dalyje galioja tie patys įstatymai.

3)vieninga pilietybė. Išimtis- Suomija, kuriai priklauso Alandų salos, kurių gyventojai turi alandų ir suomių pilietybę. Alandų salos turi autonomiją.

4)sudaroma vieninga centrinių institucijų sistema(vienas parlamentas, vyriausybė), aukščiausieji šalies organai nesidubliuoja.

Pagal valdymo organizaciją, skirstomos į:

1)centralizuotos-valstybės,kuriose didžiausius įgaliojimus turi valstybės valdžia. Ji pati ttvarko valstybės gyvenimo klausimus, neteikdama teritoriniuose vienetuose esančioms institucijoms didesnių teisių. Vietose steigiamos valdžios institucijos traktuojamos kaip centrinės valdžios atstovybės. Kadangi valdymas iš centro ne visada patogus patiems gyventojams, ne visada palankus demokratijai egzistuoti, todėl dažnai siekiama dekoncentruoti valdžią. Tai daroma pagal regioninę politiką: steigiami stambūs regionai, jiems deleguojama dalis centrinės valdžios funkcijų. Regioninė sistema būdinga daugeliui Europos valstybių. Tie regionai kartais traktuojami vos kaip ne autonominiai vienetai. Jiems suteikiami platūs įgaliojimai.

2)decentralizuotos- dažnai naudojama savivalda, steigiamos sabvivaldos institucijos. Laikoma, kkad savivalda- tai t.t.teritorijoje gyvenančių žmonių pačių organizuojamas valdymas. Savivalda organizuojama pačiuose smulkiausiuose vienetuose. T.p. gali būti steigiami ir antrosios grandies teritoriniai vienetai. Savivaldos institucijos- šiuolaikinės demokratinės valstybės elementas. Pačių gyventojų pastangomis vykdomas valdymas derinamas su visos valstybės valdymu. Deklaruojama, kad savivaldos yra savarankiškos, tačiau valstybės valdymo funkcijos išlieka ir tuose vienetuose, kur yra savivalda.

Stambios valstybės paprastai yra decentralizuotos, o mažesnės- centralizuotos.

Po II Pasaulinio karo išplito racionalizmas- valstybė suskaidoma į regionus, jiems suteikiama nemažai savarankiškumo, patikima spręsti smulkias vietos problemas, dažnai suteikiama teisė leisti vietinės reikšmės įstatymus(Italija- regionų tarybos turi teisę priimti t.t.teisės aktus).

3.Federacinės valstybės požymiai ir ypatumai

Tai jungtinė,sąjunginė valstybė,susidedanti iš teritorinių politinių darinių, turinčių politinį valstybinį savarankiškumą.

Požymiai:

1)egzistuoja ypatingi teritoriniai vienetai- politiniai valstybiniai dariniai

2)federacinės valstybės teritorija- politinių teritorinių vienetų visuma. Jos teritorija nėra vieninga, susideda iš atskirų savarankiškų vienetų. Greta politinių teritorinių darinių gali egzistuoti kt.teritoriniai dariniai, turintys kitokį statusą nei federacijos subjektai (federacinės žemės- tokios teritorijos, kurios priskiriamos išimtinei federacijos jurisdikcijai, t.y.neįeina į federacijos subjektų teritoriją(JAV-greta 50 federacinių subjektų(valstijų), yra Kolumbijos federacinė apygarda, kurioje joks kitas federacinis subjektas neturi teisių, ją administruoja federacinė valdžia. Analogiška situacija su Puero Riku- prisijungusia prie JAV teritorija).

Federacinių subjektų pavadinimai:

1)valstijos- anglosaksų kraštuose(JAV, Mexica, Australija, Brazilija, Indija)

2)žemės- Europoje(Vokietija, Austrija)

3)provincijos(Kanada, Argentina, Pakistanas)

4)sritys(Belgija)

5)kantonai(Šveicarija)

Ypatumai: 1)teritoriniai politiniai vienetai, jjų teisinė padėtis;

2)sudaroma dviguba valstybės organų sistema- federacinė valdžia(valstybės vadovas, parlamentas, vyriausybė, federaciniai teismai) ir kiekvieno federacinio subjekto valdymo organai (vadovas, įst.leidžiamoji valdžia, teismai)

3)neretai būna dviguba konstitucinė sistema (kiekvienas federacijos subjektas gali priimti savo konstituciją)

4)dviguba pilietybė-federacijos subjektų pilietybė ir bendra valstybės(federacijos) pilietybė. Pastarąja naudojamasi išvykstant į užsienį. Vidinė pilietybė suteikia galimybę vienam federacijos subjektui neišduoti už nusikaltimą savo piliečio kitam federacijos subjektui.

5)būdinga dviejų rūmų parlamento sistema(bikameralizmas). Tai grindžiama tuo, kad žemieji rūmai- atstovų, parlamento narys renkamas nuo tolygaus piliečių skaičiaus. Aukštieji rūmai/Senatas- sudaromi pagal federacjos subjekto atstovavimo principą. Kiekvienas federacijos subjektas čia atstovaujamas kaip ir kitas, netsižvelgiama į gyventojų skaičių. Aukštieji rūmai užtikrina galimybę federacijos subjektams dalyvauti priimant federalinius įstatymus.

6)dviguba teisės sistema-egzistuoja federaciniai įstatymai, galiojantys visoje federacijos teritorijoje, o greta jų galioja atskirų federacijos subjektų įstatymai. Sudėtinga suderinti, kad vieni įstatymai neprieštarautų kitiems, todėl egzistuoja griežtas kompetencijos apribojimas. Dėl dvigubos sistemos suderinimo didelį vaidmenį vaidina teismai(federaliniai teismai, Aukščiausias Teismas turi galutinį balsą sprendžiant ar t.t.teisės aktas neprieštarauja federalinei Konstitucijai).

7)egzistuoja kompetencijos pasiskirstymas tarp federacijos ir jos subjektų. Turi būti užtikrinta, kad tie patys klausimai nebūtų sprendžiami ir federacijos, ir jos subjektų. Todėl konstitucija numato, kokie klausimai ir kam paskiriami. Taip išvengiama funkcijų dubliavimosi.

Pasaulyje yra apie 20 federacijų:

1)Amerika- Kanada, JAV, Mexica, Venesuela, BBrazilija, Argentina

2)Europa- Austrija, Vokietija, Šveicarija, Belgija, Bosnija-Hercegovina, Jusgoslavija, Rusija

3)Azija- Indija, Pakistanas, Malaizija, JAE

4)Afrika- Tanzanija, Nigerija, Komaro salų federatyvinė islamo respublika

Federacijų rūšys:

1)sutartinės- atsiranda tarptautinės sutarties pagrindu, neretai iš pradžių sudaroma konfederacinė sutartis(JAV, Šveicarija, Australija, Malaizija)

2)nesutartinės- atsiranda ne sutarties pagrindu, jų priežastis- t.t. valstybės valdymo interesai, t.t. problemos unitarinės valstybės viduje (autonominių darinių priekaištai).Belgijoje flamandai ir valonai- 2 etninės grupės,nesutarė dėl dominavimo, vienos kalbos įtvirtinimo, todėl norint išsaugoti valstybę, kaip tarptautinės teisės subjektą, buvo sukurta federacija, kurioje egzistuoja 3kalbos- valonų, prancūzų ir vokiečių.

Didelėse valstybėse (Brazilija,Kanada,Indija) federacinė santvarka pasitarnauja valstybės valdymui, palengvina nacionalinių klausimų sprendimą, tvarkymą.

Pagal gyventojų nacionalinę sudėtį skiriamos:

1)daugianacionalinės(nacijų ir federacinių subjektų skaičius nesutampa-Kanada,Indija,Mexica)

2)nacionalinės (Austrija, Vokietija, Australija).

Tautiškumo požymis parodo gyventojų sudėtį: ar dauguma gyventojų vienos tautybės, ar jų sudėtis mišri. Kai naudojamas šis kriterijus, reikia turėti omenyje, kad gyventojai gyvena kompaktiškai. Todėl JAV nepriskiriama nė vienai(čia gyvena l.įvairių tautų atstovai, nėra vientisų regionų)

Kai kalbama apie daugianacionališkumą, tai nereiškia, kad tautybių yra tiek, kiek yra federacijos subjektų. Pvz, Kanadoje yra 2 pagr. nacionalinės (angliškai ir prancūziškai kalbantys kanadiečiai), tačiau pačią Kanadą sudaro 10 provincijų. Šveicarijoje- 4nacionalinės grupės (prancūziškai, vokiškai, itališkai ir kalniečių kalba kalbantys šveicarai), o kantonų yra 22.

4.Federacijos subjektų teisinė padėtis

F.subjektai-tai savotiškos valstybės, nes jie turi tam tikrų valstybės požymių. Jų pavadinimai

įvairūs (daugiausiai valstijos, t.p.yra žemės, provincijos, kantonai).

Tarptautinės teisės požiūriu F.subjektai nėra tarptautinės teisės subjektai. Pačiose federacijose subjektams pripažįstamas valstybės statusas (tai būdinga P.Amerikos federacijoms: Venesuela, Brazilija. Kalbama, kad F.subjektai yra suverenūs dariniai. Suverenitetas- vienas iš valstybės požymių).

Subjektų traktavimą kaip valstybę nulėmė istoriniai aspektai, t.y.tai, kaip kūrėsi federacijos.

F.subjektų teisė išstoti iš F- tai ypač būdinga sutartinėms federacijoms. Ši teisė vad. secesijos teise- tai teisė išeiti, pasitraukti, išstoti iš F. Secesijos teisė apskritai nepripažįstama. Laikoma, kad F.yra stabili valstybė. Tačiau secesijos bbandymų istorijoje būta. Tai privesdavo iki karinių konfliktų(19a. Susikūrus JAV, pietinės valstijos bandė kurti savo atskirą valstybę, ir tai pasibaigė pilietiniu karu. Po to daugiau secesijų nebuvo, atvirkščiai-JAV tik plėtėsi). 20a.žinomi 2 secesijos atvejai: Singapūras taikiu būdu išstojo iš Malaizijos F, iš Pakistano pasitraukė rytinė Pakistano dalis, nes tarp rytinės ir vakarinės dalių buvo Indija. Šiuo atveju vyko karas, bet R.Pakistanui pavyko atsiskirti ir jo vietoje susikūrė Bangladešo valstybė.

F.subjektai yar dvilypėje padėtyje. Jų valstybingumas, valstybingumo statusas yra ribotas. Kai kuriose vvalstybėse yra pripažįstama subjektų teisė dalyvauti tarptautiniuose santykiuose. Bet tarptautinė teisė teigia, kad tai nėra visiškai savarankiškos valstybės, kad galėtų būti tarptautinės teisės subjektais.

Nežiūrint to, F.subjektai sugeba sudaryti tarptautines sutartis. Bet ši galimybė labai ribota, pvz, Kanados Kvebeko provincija yra ssudariusi kultūrinio bendradarbiavimo sutartis su Prancūzija. Panašių sutarčių Kanados provincijos yra sudariusios su JAV šiaurinėmis valstijomis(dėl gamtos apsaugos, dėl prekybos). Bavarija yra sudariusi sutartis su kai kuriais Šveicarijos kantonais (daugiausia gamtos apsaugos klausimais). Vakarinės Vokietijos žemės yra sudariusios sutartis su Nyderlandais.

Dažnai F.subjektams perduodamos ratifikuoti tarptautinės sutartys. Jie sprendžia, ar federacinė valstybė gali prisijungti prie tarptautinių sutarčių(JAV dar neratifikavusi daug tarptautinių sutarčių žmogaus teisių klausimais).

F.subjektai paprastai turi savo konstitucijas. (kai kurios Afrikos ir Azijos federacijos to neturi. Bet JAV, Šveicarijos, Kanados ir kt. federacijų subjektai turi savo konstitucijas).

F.subjektai turi aukščiausią savo valstybinės valdžios institucijas (legislatūras). Jos renkamos to subjekto gyventojų. Subjektai patys formuoja vykdomosios valdžios institucijas (JAV valstijų gubernatorius renka gyventojai). Yra t.t. ypatumai dėl vykdomosios valdžios D.Britanijos buvusiose kolonijose (Kanada). GGeneralgubernatorius skiria D.Britanijos karalienė vyriausybei pateikus. Tai ribota F.subjektų kompetencija.

Greta vykdomosios valdžios egzistuoja sava teismų sistema. Todėl praktiškai federacijose susidaro dviguba valdžios sistema (federacinė ir federacijos subjektų). F.subjektų valdymas organizuojamas pagal pačios federacijos modelį.

Federacijos subjektai turi savo pilietybę. Tarptautiniuose santykiuose pripažįstama tik federacijos pilietybė.

Federacijose iškyla problema dėl kompetencijos padalinimo. Yra bendra jungtinė valstybė, kuri susideda iš smulkių valstybėlių. Vienas iš aktualiausių klausimų- kompetencijos padalijimas. Egzistuoja F.kompetencija- F.kompetencijai priskirtus klausimus gali spręsti tik F.organai. tai išimtinė F.kompetencija.Federalinė konstitucija nustato veiksmus, kurie ppriskirtini tik federaliniams organams: tai išimtinei F.kompetencijai priskiriami klausimai- valstybės gynyba ir vadovavimas karinėms pajėgoms, užsienio politika, finansų sistema(piniginio vieneto nustatymas, valstybinis bankas, finansų sitemos įstatyminis reglamentavimas, mokesčiai, rinkliavos), tarifai, federalinės valdžios organų steigimas. Neretai būna, kad pati F.prisiima teisę būti arbitru, spręsti ginčus tarp F.subjektų. greta F.kompetencijos egzistuoja F.subjektų kompetencija, kuri apibrėžiama gana įvairiai:

1)tai, kas nepriskiriama F, priklauso F.subjektams(lygtinis kompetencijos principas)

2)yra F,kur išsamiai įvardijama tai,kas priskiriama F.subjektams(išimtinė F.subjektų kompetencija). Šiuo atveju egzistuoja 2 išimtinės kompetencijos rūšys.

3)greta išimtinės F.kompetencijos, kita kompetencija laikoma mišria. Tai bendra kompetencija, priklausanti ir F,ir F.subjektams(konkuruojanti kompetencija)

Pvz.: P.Amerikos valstybėse yra tik išimtinė F.kompetencija, o visi kiti klausimai laikomi priklausą F.subjektams (lygtinės kompetencijos principas)

Kanadoje yra dviejų išimtinių kompetencijų sistema.

Vokietijoje,Austrijoje- nustatoma išimtinė F.kompetencija, o kiti klausimai priskiriami tiek F,tiek F.subjektams(konkuruojanti kompetencija).

5.Autonomija ir jos formos

Autonomija- ypatingas teisinis statusas, kuris suteikiamas dažniausiai stambiems teritoriniams subjektams. Autonomija įvardijama kaip išplėstos savivaldos teisės ir pa. Autonomija būna sutinkama ir unitarinėse, ir federacinėse valstybėse. Kai autonomija yra federacinėse valstybėse, svarbu, kad šie autonominiai vienetai neturi federacijos subjekto statuso, tai žemesnį statusą nei F.subjektas turintis darinys. Unitarinėse valstybėse yra įprastiniai administraciniai vienetai ir autonomija čia turi didesnį savarankiškumą.

Autonomija- tai vidinė t.t.valstybės savivalda. Tą didesnį savarankiškumą lemia t.t. istorinės sąlygos, nacionalinės ypatybės, net geografinės sąlygos.

Dažniausiai aautonomijos statusas suteikiamas teritorijoms, kurios nutolusios nuo pagrindinės valstybės teritorijos (saloms). Pvz, Danijai priklauso Grenlandija ir Farerų salos- abi jos turi autonomiją. T.p.Portugalijos Maderų salos ir Azorų salos.

Autonomija t.p. suteikiama dėl etninių klausimų, siekiant išlaikyti vientisumą. Autonomijos statusas suteikiamas toms teritorijoms, kur gyvena t.t.etninė grupė ar tauta. Neretai autonomija steigiama siekiant palengvinti valstybės valdymą. Tai būna, kai yra didelės valstybės.

Autonomijų tipai:

1)nacionalinė-teritorinė autonomija- atsižvelgiama į nacionalinį principą. Centrinė valdžia būna priversta tai daryti, kad išspręstų nacionalinius konfliktus. Nėra tokių nacionalinių- teritorinių autonomijų, kadangi daugelis pasaulio valstybių yra mononacionalinės. Alandų salos(Suomijoje) turi autonomiją. Šių salų gyventojai turi net savo pilietybę. Nuolatos apsigyvenantys suomiai Alandų pilietybės negauna. NTA turi Grenlandijoje(ten gyvena eskimai), Farerų salos(islandų kilmės gyventojai), Ispanijoje- Katalonija ir Galisija.

2)dauguma autonomijų yra administracinės-teritorinės. Jos steigiamos centrinės valdžios nuožiūra, kad palengvintų valdymą. Plačiai naudojama Italijoje, kuri suskirstyta į 20sričių ir visos jos turi autonomijos statusą (bet šiaurinės ir 1pietinė sritis gali būti charakterizuojamos kaip nacionalinį-teritorinį statusą turinčios autonomijos).

Autonominiai vienetai paprastai turi savo legislatūras (gyventojų renkamas tarybas), kurios turi teisę priimti vietinės reikšmės įstatymus. Bet įstatymų leidyba yra sąlygojama centrinės įstatymų leidybos kompetencijos. Autonomijai priklauso transporto priežiūra, gamtos apsauga, sveikatos apsauga, švietimas, viešosios tvarkos apsauga. Tačiau jie veikia prižiūrimi centrinės valdžios, todėl autonomijų savarankiškumas nėra rrealus. Yra vedama griežta administarcinė priežiūra.

Greta įstatymų leidybos autonomijos turi vykdomąją valdžią, kurią formuoja renkamos tarybos.

Paprastai esant autonomijai, atskira teisminė valdžia nekuriama.

8.Tema. VALSTYBINIS REŽIMAS

8.1. Valstybinio režimo(VR) samprata ir sąvoka

VR- tai valstybinės valdžios įgyvendinimo būdų ir metodų visuma. VR dažnai painiojamas su politiniu režimu(PR). PR suvokiamas kaip politinės valdžios įgyvendinimo būdų ir metodų visuma. Todėl PR yra politinės sistemos problema. PR nagrinėja politologija. PR- tai, kaip įgyvendinama valdžia.VR siejamas su valstybinės valdžios įgyvendinimu. Tarp VR ir PR yra glaudus ryšys. valstybė nulemia politinės sistemos pobūdį, galimybes. Bet negalima visumos sutapatinti su dalimi. VR yra PR dalis. VR yra svarbiausia PR-mo dalis. Kalbant apie VR, susiduriama su visu valstybės mechanizmo funkcionavimu.

Valstybės forma- tai valdymo forma ir teritorinės sandaros forma. Valstybės forma parodo patį valstybės sudarymo mechanizmą, parodo statišką valstybės padėtį. Kai kalbame apie VR, akcentuojame, kad tai valstybės forma dinamikoje, vyksme, funkcionavime(kai funkcionuoja valdymo sistema ir pan.)

VR sąlygoja teisės sistemą, kuri turi pradžią konstitucijoje, o po to išplėtojama kituose teisės aktuose. Teisės normos sudaro galimybę valdžiai veikti vienaip ar kitaip.

VR visada yra įtvirtinamas teisės aktuose, kaip t.t. būtinybė veikti vienu ar kitu būdu. VR didelę reikšmę turi valdymo forma, tai, ar laikomasi valdžių padalijimo principo. Pabrėžiama, kad teisės normos parodo

ne viską, nes autoritariniuose režimuose taip pat stengiamasi konstitucijose ir įstatymuose sukurti demokratinio valdymo iliuziją, nors praktikoje to nepaisoma. VR išeina už teisinio reglamentavimo ribų. VR gali nesutapti su esamu teisiniu reguliavimu.

Pagal būdų ir metodų visumą, skiriami 2 VR:

1)demokratinis VR.Jo požymiai:*žmogaus teisių ir laisvių skelbimas, pripažinimas ir įgyvendinimo garantavimas (vien daklaravimo nepakanka, turi būti sukurta įgyvendinimo ir gynimo sistema);

*politinis pliuralizmas (tai susiję su daugiapartinės sistemos pripažinimu). Reikalaujama, kad nebūtų varžoma galimybė kurti politines partijas ir per jas laisvai reikšti įįsitikinimus. Tai neribota galimybė kurti partijas.

*visuotinės rinkimų teisės pripažinimas (galimybė patiems gyventojams dalyvauti valdžios struktūrų formavime);

*valstybėje turi nuolat veikti atstovaujamųjų organų sistema (Parlamentas, savivaldybių tarybos, kurios periodiškai atnaujinamos)

*turi būti pripažįstamas ir įgyvendinamas valdžių padalijimo princ. *turi veikti vietos savivalda. Ji turi būti pripažįstama. Vietos savivalda- tai t.t. teritorijos gyventojų teisė patiems tvarkyti savo reikalus. Vietos savivalda- tai būtinas demokratijos elementas.

*visuomenėje ir valstybėje turi būti veikiama pagal teisėtumo principo reikalavimus. Teismai t.p. turi veikti pagal tuos principus.

Praktikoje ššie principai veikia ne visuomet. Jei kurio nors iš jų nėra, tai traktuojama kaip spraga.

2)autoritarinis VR- tai demokratinio režimo priešingybė. Kai nėra demokratinio režimo požymių, galima tvirtinti, kad tai autoritarinis režimas. Požymiai:

*valstybinės valdžios koncentravimas vienose rankose ar vienoje institucijoje. VValdžia atsiduria vykdomosios valdžios institucijoje (absoliutinė monarchija, superprezidentinė respublika)

*vienpartinės sistemos įvedimas arba daugiapartinė sistema egzistuoja tik formaliai;

*rinkimų klastojimai. Šiuolaikinėse valstybėse paneigti rinkimų nesiryžtama net autoritariniuose VR, bet čia rinkimų rezultatai dažnai suklastojami;

*atmetamas valdžių padalijimo principas, sumenkinama tautos atstovybė;

*ignoruojamos žmogaus teisės. Visuomenė čia svarbiau už individą. Šiuo atveju gali būti užtikrinamos nebent socialinės teisės;

*prievartos sureikšminimas, platus jos taikymas. Kuriamas prievartos aparatas. Prievarta išskiriama kaip vienas iš svarbiausių valdymo svertų.

*viso gyvenimo militarizmas.

Autoritarinių režimų rūšys:

1)fašistinis režimas (vienas žiauriausių);

2)totalitarinis režimas(tai komunistinis režimas, įvedama asmenų veiklos, įsitikinimų kontrolė, taip pat veikia vienpartinė sistema, peršama vieninga ideologija);

3)kariniai režimai (atsiranda po valstybės perversmo, kai kariškiai perima valdžią į savo rankas);

4)rasistiniai režimai (vykdoma rasinė diskriminacija).

9. Tema. RINKIMAI IR REFERENDUMAS

9.1.Rinkimų teisės samprata. Sąvokos, ssusijusios su rinkimais

Rinkimai- tai valdžios organų formavimo ar įgaliojimų pareigūnams suteikimo procedūra, kuri vykdoma balsuojant ir esant pretendentų konkurencijai.

Rinkimai naudojami tiek valdžios institucijų formavimui, tiek atskirų pareigūnų išrinkimui(pvz, JAV renkami šerifai, kai kuriose valstybėse- teisėjai). Būtini rinkimų požymiai- balsavimas ir pretendentų konkurencija (min.2 konkurentai). Kartais balsavimas vyksta, bet nėra rinkimų(pvz, kai siūloma vieno asmens kandidatūra į t.t. postą, o t.t. institucija sprendžia šio asmens paskyrimo klausimą- taip skiriamas MP. Tai nėra rinkimai. Čia balsuojama, bet balsavimas skirtas tik pritarimui ar nnepritarimui)

Rinkimai- vienas svarbiausių demokratijos institutų. Tai vienas iš būdų, kuriais tauta gali išreikšti savo valią. Įgaliojimai traktuojami kaip gauti iš tautos (parlamentas veikia tautos vardu).

Rinkimai- tai procedūra, kai rinkėjų korpusas balsuoja, suteikia pasitikėjimo mandatą. Rinkimais valdžia yra legitimuojama, išrinktos valdžios institucijos laikomos teisėtomis.

Rinkimai pagal jų trukmę gali būti klasifikuojami:

1)vieno turo, kai balsuojama vieną kartą;

2)dviejų turų.

Tiek vieno, tiek dviejų turų rinkimai priklauso nuo to, kokia yra rinkimų sistema, naudojama valstybėje. Kai rinkimų sistema yra absoliutinė mažoritarinė, tuomet rinkimai būna dviejų turų. Tuo tarpu, kai yra paprasta mažoritarinė rinkimų sistema, pakanka vieno turo rinkimų.

Rinkimai laikom neįvykusiais, kai rinkimų dieną neatvyksta įst. nustatytas rinkėjų skaičius. Paprastai būtinas rinkėjų skaičius išreiškiamas procentais (dažniausiai 50proc). Rinkėjų dalyvavimo procentas nustatomas siekiant išvengti piknaudžiavimo rinkimais, t.y., kad nebūtų kalbama visos tautos vardu, kai balsavo tik maža tautos dalis.

Minimalus rinkėjų skaičius dažniausiai nustatomas referendumu. Tai irgi tautos valios išreiškimas. Referendumas laikomas įvykusiu, jei jame dalyvavo ne mažiau 50proc.visų rinkimų teisę turinčių piliečių. Tai nemažas procentas. Tačiau toks reikalavimas pagrįstas tuo, kad norima sužinoti tikrąją tautos valią.

Kai rinkimai neįvyksta, organizuojami nauji rinkimai (pvz, kai buvę rinkimai pripažįstami negaliojančiais, kai nėra reikiamo skaičiaus rinkėjų,.). jei rinkimai susideda iš 2 turų, tai antras turas nelaikomas naujais rinkimais, tai pirmojo turo ttęsinys. Nauji rinkimai organizuojami ir tuomet, kai buvę rinkimai pripažįstami negaliojančiais, t.y.,kai pažeidžiami rinkimus reglamentuojantys įstatymai, rinkimams nustatyta tvarka.

Rinkimai gali būti:

1)eiliniai- jie vyksta periodiškai, praėjus įst. nustatytam laiko tarpui, t.y. pasibaigus įgaliojimų laikui, kadencijai (LRS- 4metai)

2)neeiliniai- vyksta pirma laiko. Paleidus parlamenta, skiriami nauji rinkimai. Kadangi jie vyksta nepasibaigus kadencijai, todėl jie vadinami neeiliniais.

Rinkimų periodiškumas priklauso nuo renkamo organo įgaliojimų laiko. Kadencija dažniausiai būna nustatyta konstitucijoje. Paprastai parlamentas renkamas 4-5metams, kartais trumpesniam laikui (JAV žemieji rūmai renkami 2, aukštieji-6 metams, tačiau kas 2 metus aukštieji rūmai atnaujinami 1/3narių. Kai kongreso rinkimai sutampa su prezidento rinkimais vyksta vad. didieji rinkimai). Savivaldybių tarybų įgaliojimų laikas-2,3, kartais 5 metai.

Kadencijos trukmė gali būti vertinama įvairiai. Kai įgaliojimų laikas trumpesnis, išrinktieji turi glaudesnius ryšius su rinkėjais. Rinkėjams nereikės ilgai laukti, kol bus galima atsisakyti nepageidaujamų parlamento narių. Taigi, rinkėjus tenkina trumpesnė kadencija. Tačiau ji sukelia nemažai problemų, kadangi trumpam laikui išrinkti asmenys nespėja susipažinti su parlamento darbo tvarka, sąlygomis.

Valstybėse, kur yra parlamentinis valdymas, parlamentą galima paleisti pirma laiko. Jei parlamentas „nepakenčiamas“, vyksta politinės krizės, prezidentas gali paleisti parlamentą ir paskelbti naujus rinkimus.

Rinkimų sistema

Plačiąja prasme, rinkimų sistema- tai visuma visuomeninių santykių, susijusių su rinkimų organizavimu, jų vykdymo tvarka, rinkimų rezultatų nustatymu.

Siaurąją prasme, rinkimų sistema- tai rinkimų rezultatų nnustatymas ir mandatų paskirstymo tarp deputatų būdai. Šiuo atveju- tai lyg ir vienas iš rinkimų sistemos plačiąja prasme bruožų.

Yra 2 pagrindinės rinkimų sistemos:

1)mažoritarinė;

2)proporcinė.

Rinkimų teisė

Objektyviąja prasme rinkimų teisė- tai visuma teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius dėl rinkimų organizavimo, vykdymo ir rezultatų nustatymo.

Objektyvioji rinkimų teisė susideda iš įvairių teisės normų kurios priklauso ne tik konstitucinei, bet ir finansų, civilinei teisei. Šios normos didžiąja dalimi yra procesinės, nustatančios įvairias procedūras (organizavimą, vykdymą). Aišku, yra ir materialinių teisės normų, kurios nustato piliečių, kandidatų teises.

Rinkimų teisė objektyviąja prasme susideda iš daugybės normų, yra daug įst, reglamentuojančių rinkimų procedūrą (Parlamento, Prezidento, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymai). Kiekvieni rinkimai turi savo ypatumų, todėl ir yra tiek daug atskirų įst. dabar linkstama prie kodifikuotų įstatymų (pvz, Prancūzija turi rinkimų kodeksą, kuriame kompleksiškai sureguliuoti visi rinkimų klausimai).

Šalia teisės normų, rinkimų procedūras reguliuoja ir kitos normos:

1)politinės. Jas rengia politinės partijos (kandidatūrų kėlimo tvarka, svarstymo normos)

2)moralės;

3)papročiai, tradicijos.

Kitos socialinės normos yra papildomi rinkimų sistemos reguliatoriai, į rinkimų institutą neįeina, funkcionuoja greta rinkimų teisės.

Subjektyviąja prasme rinkimų teisė- tai piliečiui valstybės garantuota teisė ir galimybė dalyvauti rinkimuose, renkant valstybės organus ar pareigūnus.

Subjektyvioji rinkimų teisė- tai lyg t.t.subinstitutas. subjektyvioji rinkimų teisė nėra vienoda:

1)aktyvioji- tai piliečio galimybė dalyvauti rinkimuose sprendžiant, kam atiduoti savo balsą. Siejama su

t.t. amžiumi, daugeliu atveju su pilnametyste (18m, kai kuriose valstybėse, pvz, P.Amerika-16m). Aktyvios rinkimų teisės neturi nepilnamečiai ir neveiksnūs asmenys.

2)pasyvioji- tai galimybė kandidatuoti, pretenduoti būti išrinktu į Parlamento, savivaldybių tarybų narius. Nustatomas aukštesnis amžiaus cenzas. Tai siejama su įgyta patirtimi, profesiniu patyrimu.

Deputatų atšaukimo teisė

Tai procedūra, kai asmuo, turintis mandatą, gali būti pirma laiko atšauktas. Atšaukimo teise anksčiau laiko nutraukiamas mandatas ar kitų pareigūnų įgaliojimai. Deputatų atšaukimas pačių rinkėjų valia praktikuojamas labai retai. Šis institutas buvo plačiai propaguojamas komunistinėse šalyse. Tačiau ččia buvo falsifikuojami rinkimų rezultatai, o deputatų atšaukimo institutas- tik deklaruojamas.

Jei deputatas padaro nusikaltimą, jis gali būti pašalintas iš pareigų, naudojant apkaltos procedūrą. Todėl deputatų atšaukimo teisė nesiderina su demokratinės valstybės koncepcija, laisvo mandato principu.

Kai kur JAV savivaldybių lygmenyje taikomas deputatų atšaukimas.

9.2.Rinkimų teisės principai

Rinkimų teisės principai- tai subjektyvios rinkimų teisės realizavimo sąlygos, kurių laikymasis rinkimų metu garantuoja realias galimybes tautos valiai išaiškinti ar pareikšti.

Svarbiausi rinkimų teisės principai:

1)visuotinė rinkimų teisė

2)lygi rinkimų teisė

3)tiesioginė rinkimų teisė

4)laisvas, slaptas balsavimas

Visuotinė rinkimų teisė. Subjektyvioji rinkimų tteisė turi būti pripažįstama visiems suaugusiems valstybės piliečiams (išimtis- nepakaltinami asmenys). Kai kuriose valstybėse rinkimuose gali dalyvauti ir asmenys, neturintys tos valstybės pilietybės. Tai nustatoma tarptautinėse sutartyse. Dažniausiai dėl to susitaria gretimos valstybės. ES valstybėse municipaliniuose rinkimuose negali būti kliudoma ddalyvauti asmenims, nuolat gyvenantiems kitoje valstybėje (pvz, belgai, gyvenantys Vokietijoje). Taigi, pilietybė, kaip būtina subjektyviosios rinkimų teisės sąlyga, traktuojama laisviau.

Rinkimai- politinė teisė, todėl paprastai pripažįstama tik piliečiams. Piliečiai, turintys aktyviąją rinkimų teisę, vad. rinkėjais, o jų visuma- rinkėjų korpusu/ elektoratu (šis terminas plačiai naudojamas politologijoje).

Rinkimų teisėje yra nustatomi t.t.cenzai- papildomi reikalavimai, specialios sąlygos rinkėjams. Rinkimų cenzai koreguoja visuotinės rinkimų teisės principą. Dažniausi rinkimų cenzai:

*amžiaus cenzas- rinkimų teisę turi asmenys, sulaukę nustatyto amžiaus.

*pilietybės cenzas- tai kriterijus, pagal kurį atrenkami asmenys, galintys būti rinkėjais

*sėslumo cenzas- tai reikalavimas pragyventi t.t. teritorijoje nustatytą laiką (kartais reikalaujama, kad asmuo nuolat gyventų t.t. teritorijoje)

*religinis (konfesinis) cenzas- kai reikalaujama išpažinti t.t. tikėjimą

*moralinis cenzas- tai reikalavimai, skiriami kandidatams (pvz, nepriekaištinga reputacija)

*turto cenzas- tai reikalavimas turėti nekilnojamo turto. Kažkada tturtas suteikdavo t.t. privilegijų (asmuo, turintis nekilnojamo turto gaudavo antrą balsą).

Cenzai traktuojami kaip nepageidautinas dalykas, tačiau kai kurie gali turėti ir teigiamą reikšmę (amžiaus). Kai kuriose valstybėse 19a. buvo lyties cenzas- moterys negalėjo dalyvauti rinkimuose. Kai kur šis cenzas panaikintas tik 20a.(Šveicarija)

Lygi rinkimų teisė- tai vienodos įtakos rinkimų rezultatams galimybė. Pagrindinis reikalavimas- kad renkant parlamento narį jis atstovautų maždaug tą patį rinkėjų skaičių. Todėl yra sudaromos rinkimų apygardos. Jas sudarant siekiama, kad jose gyventų vienodas rinkėjų skaičius. Leidžiamos iki 5proc. ppaklaidos.

Naudojant proporcinę rinkimų sistemą, mandatai paskirstomi naudojant t.t. formules. Rinkiminis barjeras- nustatomas min. rinkėjų skaičius, užtikrinantis galimybė dalyvauti mandatų paskirstyme. Politinės partijos, nesurinkusios min.rinkėjų skaičiaus, iškrenta. Dažniausiai nustatomas 4-5proc. barjeras. Įvedant rinkiminį barjerą siekiama, kad parlamente nebūtų labai daug politinių partijų, ypač smulkių, nes jei jų būtų labai daug, atsirastų nestabilumas, nepastovumas. Išimtys kartais daromos tautinėms, religinėms grupėms. LR iš pradžių (1992m) rinkiminis barjeras nebuvo taikomas, siekiant, kad mažumos turėtų atstovus.

Tiesioginė rinkimų teisė. Rinkėjai patys tiesiogiai balsuoja už kandidatą, atlieka savo pilietinę pareigą. Dažniausiai to reikalauja įstatymas. Tam reikalui yra numatytas balsavimas paštu. Kai kur galima balsuoti už kitą asmenį pagal įgaliojimą. Tiesioginiais rinkimais balsuojama už kandidatą, tačiau kai kuriose valstybėse rengiami daugiapakopiai rinkimai- renkami rinkikai, kurie vėliau balsuoja už kandidatą (JAV taip renkamas prezidentas)

Slapto balsavimo teisė. Šio principo paskirtis- laiduoti laisvą valios pareiškimą. Niekas neturi žinoti, kaip rinkėjas balsavo. Tam tikslui ruošiamos specialios kabinos, t.p naudojama mechaninė technika. Draudžiama žymėti biuletenius, persekioti asmenis dėl jų politinių pažiūrų. Su slaptu balsavimu sietinas laisvas dalyvavimas rinkimuose. Kiekvienas pilietis pats sprendžia, ar pasinaudoti rinkimų teise, ar ne. Daugelyje valstybių egzistuoja laisvas dalyvavimas, kai patys piliečiai registruojasi. Tačiau kai kuriose valstybėse nustatomas privalomas votumas (privalomas dalyvavimas), nustatoma atsakomybė už nedalyvavimą rinkimuose (Australija, Graikija- bbaudos, Turkija- baudos, kartais laisvės atėmimas, Belgija- įspėjimas arba bauda, Argentina- baudos, draudimas atlikti t.t. pareigas). Privalomas dalyvavimas prieštarauja laisvų rinkimų principui, tačiau jis įvedamas turint gerų tikslų, užtikrina apie 90proc. rinkėjų dalyvavimą. Ten, kur nėra tokios pareigos, rinkimuose dalyvauja mažiau nei pusė rinkėjų.

Piliečių atsisakymas dalyvauti rinkimuose- absentizmas. Šio reiškinio priežastys labai įvairios: politinės (nežino už ką balsuoti), indiferentiškumas (abejingumas, nesidomėjimas valdžia)

9.3. Rinkimų procesas

RP-tai įst. ir kt. soc.normomis sureguliuota veikla, susijusi su rinkimų organizavimu ir jų vykdymu. Socialinės normos- tai politinės normos ir pan. RP yra gana sudėtingas. Jo metu vyksta daug veiksmų, agitacijų. Dėl to RP skaidomas į etapus.

Svarbiausi RP etapai:

1)rinkimų paskyrimas. Tai veiksmas, kuris gana formalus. Tai rinkimų datos paskyrimas. Tą datą nustato ir rinkimus paskiria valstybės vadovas, kai vyksta parlamento rinkimai, o dėl prezidentų rinkimų datą nustato parlamentas. Šis veiksmas turi rimtas teisines pasekmes, nes nustačius datą, prasideda visa kitų RP veiksmų serija. Kai kuriose valstybėse rinkimų data nustatyta įst-e, ir dėl to ten tokio etapo nebūna. Rinkimų datos nustatymas įst. turi t.t. prasmę- nebelieka jokios galimybės manipuliuoti terminais. JAV- konstitucijoje nustatyta, kad rinkimai vyksta lapkričio pirmą antradienį po pirmo pirmadienio.

2)rinkiminių apygardų ir apylinkių nustatymas. Rinkimų apygarda- tai teritorija, nuo kurios renkamas 1 parlamento narys ar kkeli parlamento nariai. Sudarius rinkimų apygardą yra galimybė patikrinti lygių galimybių principo įgyvendinimo praktiką. Kiekvienoje rinkimų apygardoje turi būti daugmaž vienodas rinkėjų skaičius. Kiekvienas mandatas turi atstovauti tokį patį rinkėjų skaičių. Atsižvelgiama į administracinį teritorinį valdymą. Jo laikantis yra paprasčiau spręsti klausimus. Kaip suskirstyti teritoriją į rinkimines apygardas, kad būtų vienodas rinkėjų skaičius. Tačiau t.t. nukrypimų būna. Patys rinkimų įst. leidžia t.t. nukrypimus. Laikantis principo, kad mandatas atstovauja tą patį rinkėjų skaičių, yra naudojamas žodis daugmaž. Leidžiama, kad rinkėjų skaičius skirtųsi nuo kelių procentų iki kelių dešimčių. Kai piktnaudžiaujama, tai jau nusižengiama. Rinkimų apylinkės sudaromos rinkimų apygardų viduje. Jose vyksta balsavimas. Jos sudaromos pačių rinkėjų patogumui. Jose būna 1000-keli tūkst. rinkėjų. Rinkiminės teritorijos dažniausiai, kai būna sudaromos vieną kartą, po to kitiems rinkimams būna tik patikslinamos. Dažniausiai daromi patikslinimai, kad būtų išlygintas skaičius.

3)rinkimų organų (institucijų) sudarymas. Tai rinkimus organizuojančios ir vykdančios institucijos, vad.rinkiminėmis komisijomis ar tribunolais. Rinkimų komisijos būna:

*centrinė (vyriausioji) rinkimų komisija. Ji veikia visoje valstybės teritorijoje, metodiškai vadovauja kitoms komisijoms, prižiūri jų veiklą, atsako už visų rinkimų organizavimo tvarką, vykdymo tvarką, sprendžia klausimus, prižiūri, kad būtų laikomasi rinkimų įst.

*teritorinės rinkimų komisijos. Svarbiausios- rinkiminių apygardų rinkimų komisijos. Jos organizuoja rinkimų apygardų veiklą, prižiūri rinkiminių apylinkių darbą.

*rinkiminės apylinkės rinkimų komisija-

žemiausios grandies, smulkiausios rinkimų komisijos, bet labai svarbios.

Rinkimų komisijas sudaro valstybės vadovas ar vyriausybė, kartais parlamentas. Įst.nustato sąlygas, reikalavimus ir pan.šioms komisijoms ir jų nariams. Nariai turi būti depolitizuoti. Taip siekiama išvengti galimos įtakos. Praktikoje dažnai dalis komisijos narių būna profesionalūs valdininkai (teisininkai, ekonomistai, valstybės tarnautojai), jiems keliamas reikalavimas- kad jie nebūtų politinių partijų nariai; kita dalis- politinių partijų atstovai. Šiuo atveju, partijos atstovavimas paremtas parlamentinių statusu. Teikiama t.t. privilegija politinėms partijoms, turinčioms atstovus parlamente. Tai motyvuojama tuo, kad pačios ppolitinės partijos kontroliuoja viena kitą. Tai savikontrolės mechanizmas.