LYGTINIS PALEIDIMAS IŠ LAISVĖS ATĖMIMO VIETŲ

Turinys

ĮŽANGA 3

LYGTINIO PALEIDIMO IŠ LAISVĖS ATĖMIMO VIETŲ ESMĖ IR PAGRINDAI 6

LYGTINIO PALEIDIMO IR SĄLYGINIO PALEIDIMO IŠ LAISVĖS ATĖMIMO VIETŲ PALYGINIMAS 10

LYGTINIS PALEIDIMAS IŠ LAISVĖS ATĖMIMO VIETŲ CONTRA MATERIALINĖS ŽALOS ATLYGINIMAS 11

LYGTINIO PALEIDIMO IŠ LAISVĖS ATĖMIMO VIETŲ PROCEDŪRA 13

LYGTINAI PALEISTŲ Į LAISVĘ NUTEISTŲJŲ RŪPESČIAI IR PERSPEKTYVOS 16

IŠVADOS 19

RESUME 21

LITERATŪROS SĄRAŠAS 22

Įžanga

Atleidimas nuo bausmės – tai viena iš humanizmo principo realizavimo formų. Šį institutą baudžiamoji teisė apibrėžia kaip asmens, apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažinto kaltu nusikaltimo padarymu, sąlyginis arba besąlyginis atleidimas nuo visos ar dalies paskirtos bausmės aatlikimo. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato šias atleidimo nuo bausmės rūšis:

1. atleidimas nuo bausmės dėl apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties (BK50str.);

2. atleidimas nuo bausmės dėl ligos (BK57str.);

3. lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimas švelnesne (BK54, 54(1) ir 55 str.);

4. lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų (BK54(2)str.).

Lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų, kurį taikydamas įstatymas numato bandomąjį laikotarpį ir tam tikrus reikalavimus asmens elgesiui, yra sąlyginio atleidimo nuo bausmės rūšis, kurios šaknis baudžiamosios teisės istorikai rado dar senų senovėje. TTačiau tik XIX amžiaus pradžioje šis institutas buvo vykdomas tokios formos, kuri yra žinoma dabar. Tą sąlygojo valstybės požiūrių į baudžiamosios teisės uždavinius esminis pakitimas, kuriam itin didelę įtaką turėjo to laiko kriminalistų ir penitenciaristų bausmių vykdymo rezultatų išvados. Kalėjimų žžinovai įsitikino, kad geriausi kalėjimai geriausiu atveju tik negadina kalinių, bet toli gražu jų nepataiso. Todėl bausmių ekonomijos buvo pripažinta esant tikslingą dalyką trumpinti kalėjimo laiką ir be to, palaipsniui pratinti kalinius laisvai gyventi ir duoti jiems motyvų gerai elgtis .

Pirmą kartą tai buvo padaryta 1854 metais Airijoje, naujos bausmių vykdymo sistemos dėka. Ją sukūrė airių kapitonas Valteris Kraftonas. Sistemos pagrindą sudarė trys tezės :

1. jeigu nusikaltėlis gerai elgdavosi, teismo paskirtą bausmę galima buvo sutrumpinti lygtinai, arba net visiškai paleisti;

2. kiekvienas nusikaltėlis iš pradžių turėjo patirti sunkesnį, vėliau švelnesnį režimą, atsižvelgiant į elgesį;

3. išėjęs iš kalėjimo nusikaltėlis buvo globojamas ir prižiūrimas. Amerika žengė dar toliau, pareikšdama, kad teisėjas turi tik pripažinti nusikaltėlį esant kaltą ir neskirti jam konkretaus kalėjimo laiko.

Tokia tvarka 1869 mmetais buvo įvesta Niujorko Elmiro kalėjime. Teisė nustatyti kalinimo laiką atsižvelgiant į nusikaltėlio elgesį palikta kalėjimo administracijai. Šiandien, XX amžiaus pradžioje, lygtinio paleidimo institutą numato praktiškai visų valstybių baudžiamieji arba bausmių vykdymo įstatymai, ir nors taikymo pagrindai gali skirtis kiekvienoje šalyje, tačiau visur yra pabrėžiama šio instituto svarba.

Šiame kursiniame darbe pateikiama išsami lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų instituto taikymo Lietuvos Respublikoje analizė. Analizuojama remiantis dabar galiojančiu Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, kitais įstatymais ir poįstatyminiais aktais, teisininkų darbais, atsižvelgiama į LLietuvos Respublikos teismų praktiką, tarptautinius dokumentus ir Statistikos Departamento duomenis. Specialios literatūros apie lygtinio paleidimo institutą yra labai mažai, todėl rengiant šį darbą, kaip pagrindiniais šaltiniais, buvo remtasi “Baudžiamosios teisės“ vadovėliu ir Stankevičiaus V. “Baudžiamosios teisės paskaitomis“.

Darbe bus naudojami tokie metodai : istorinis, loginis, lyginamasis, sisteminis, dogmatinis ( normatyvinis ).

Šis kursinis darbas – tai vienas iš nedaugelio sistemintos informacijos apie lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų institutą Lietuvos Respublikoje šaltinių, kuris gali praversti kiekvienam, siekiančiam gauti išsamų šio reikšmingo teisės instituto vaizdą.

Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų esmė ir pagrindai

Lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54(2) straipsnyje – tai sąlyginio atleidimo nuo bausmės rūšis, kai asmuo, atliekantis bausmę laisvės atėmimo vietoje, lygtinai paleidžiamas nuo tam tikros laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimo nustatant bandomąjį laikotarpį ir tam tikrus elgesio apribojimus. Iš esmės, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų institutas – tai vienas iš bausmės palengvinimo būdų, kuriuo siekiama greičiau pataisyti ir perauklėti nuteistuosius. Šis institutas ypač reikšmingas ir svarbus tais atvejais, kai asmenims laisvės atėmimo bausmė buvo paskirta už nusikaltimus padarytus atsitiktinai ar susiklosčius tam tikrom aplinkybėms. Tokių atsitiktinių ir situacinių nusikaltėlių pataisymas dažnai nepriklauso nuo bausmės sunkumo. Kriminologijos mokslas kol kas nėra pateikęs jjokių įrodymų, kad tokie asmenys, nuteisti laisvės atėmimu, sąžiningai atlikę bausmę iki galo, ir nebedarantys naujų nusikaltimų, negalėjo būti pataisyti kitokiomis, švelnesnėmis bausmėmis. Lietuvos Respublikos teismai, taikydami lygtinį atleidimą iš laisvės atėmimo vietų, visapusiškai įvertina nuteistojo asmenybę ir atsižvelgia ne tik į nusikaltimo padarymo aplinkybes,bet ir į nuteistojo amžių, motinystę, kaltės formą, paskirto laisvės atėmimo dydį bei nusikaltimo pavojingumą. Visi šitie veiksniai taip pat turi įtaką nustatant atliktiną minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri yra pirmoji pagrindinė lygtinio paleidimo sąlyga. Sąlygos turinį atskleidžia 54(2) straipsnio 3 dalis, kurioje minimalios atliktinos paskirtos bausmės dalys įstatymu nustatomos atsižvelgiant į du pagrindinius momentus :

1. paskirtos bausmės trukmę;

2. padaryto nusikaltimo sunkumą.

Atsižvelgiant į teismo paskirtą asmeniui bausmės trukmę įstatymų leidėjas nustato, kad :

· asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu iki penkių metų įskaitinai, minimali laisvės atėmimo dalis – vienas trečdalis paskirtosios bausmės laiko;

· asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu iki dešimties metų įskaitinai, minimali laisvės atėmimo dalis – pusė paskirtosios bausmės laiko;

· asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu daugiau kaip dešimčiai metų, minimali laisvės atėmimo dalis – du trečdaliai paskirtosios bausmės laiko.

Padaryto nusikaltimo sunkumas lemia nuteistųjų už nusikalstamas veikas, padarytas sunkinančiomis aplinkybėmis, bei kitus, itin pavojingus nusikaltimus, minimalios atliktinos laisvės atėmimo dalies dydį : tris ketvirtadalius paskirtosios bausmės. Ši minimali atliktina laisvės atėmimo dalis pprivaloma asmenims nuteistiems už banditizmą, tyčinį nužudymą, turto prievartavimą sunkinančiomis aplinkybėmis, taip pat chuliganizmą sunkinančiomis aplinkybėmis ir kitus .

Be paskirtos bausmės trukmės ir padaryto nusikaltimo sunkumo, įstatymu nustatant privalomą minimalią atliktiną bausmės dalį taip pat atsižvelgiama ir į kitus veiksnius : amžių, motinystę, nusikaltimo subjektą. Tokiais atvejais nepilnamečiams ir nėščioms moterims bei moterims, turinčioms vaikų iki septynerių metų arba du ir daugiau nepilnamečius vaikus (jei tik jų motinystės teisės neatimtos), įstatymas nustato patį švelniausią terminą, o itin pavojingam recidyvistui – patį griežčiausią. Diferencijuojant minimalios atliktinos paskirtosios bausmės dydį realizuojamas baudžiamosios teisės proporcionalumo principas bei užtikrinamas bausmės efektyvumas.

Kalbant apie išskirtinį dėmesį ir lengvatas moterims (nėštumo, motinystės atvejais), pažymėtina, kad be visų kitų fiziologinių silpnosios lyties atstovių ypatybių, šios nuolaidos pagrįstos ir tokiais faktais iš teismų praktikos :

Ų Moterų nusikaltimai dažniausiai būna pavieniai, spontaniški.

Ų Moterys beveik niekada nebūna nusikaltimų vadovės.

Reikėtų pabrėžti ir tai, kad kai moteris išvežama į laisvės atėmimo vietą – jos vaikai dažniausiai patenka į globos namus, nes tik kalėjime pagimdžiusi moteris pati gali auginti vaiką iki dvejų metų. Toks motinos ir vaiko išskyrimas neigiamai veikia ne tik jų santykius, bet ir visą visuomenę. Be motinos meilės bręstantys vaikai, beieškodami paguodos ir šilumos, dažnai

nukrypsta klystkeliais ir jaunųjų nusikaltėlių skaičius vis didėja.

Taip pat pažymėtina, kad tuo atveju, kai asmuo yra nuteisiamas pagal nusikaltimų sutaptį, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų gali būti taikomas atlikus minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį, įstatymo numatytą už sunkesnį nusikaltimą.

Jei bausmė nuteistajam buvo sumažinta amnestijos ar malonės aktu, tai atliktoji bausmės dalis nustatoma remiantis amnestijos ar malonės aktu nustatyta bausme.

Antra sąlyga – tai nuteistojo pasitaisymas ir įrodymas, kad jį galima toliau taisyti neizoliuotą nuo visuomenės, bet prižiūrimą. AAsmens pasitaisymą turi atspindėti jo elgesys bei sąžiningas darbas ( jei nuteistasis turi galimybę laisvės atėmimo vietoje dirbti). Sąžiningai dirbančiu laikomas toks nuteistasis, kuris laikosi darbo drausmės taisyklių, gerai prižiūri įrankius ir pan. Pagal ”Tipines minimalias elgesio su kaliniais taisykles”, priimtas pirmajame Suvienytųjų Nacijų Organizacijos kongrese dėl kelio užkirtimo nusikaltimui ir elgesio su teisės pažeidėjais, įvykusiame 1955 metais Ženevoje, ir patvirtintas Ekonominės ir socialinės tarybos 1957 ir 1977 metų rezoliucijomis laisvės atėmimo vietų administracija turėtų skatinti kalinius gerai elgtis, ugdyti jjų atsakomybės jausmą, norą persiauklėti ir siekti bendradarbiavimo su jais. Šiems tikslams pasiekti kiekvienoje įstaigoje turi būti skirtingų kategorijų kaliniams pritaikyta lengvatų sistema ir skirtingi elgesio su jais būdai. Šiuo metu užsienio šalių įstatymai numato gana daug įvairių paskatų : ppadėka, lengvatų suteikimas, paskirtos nuobaudos panaikinimas, premijavimas, perkėlimas į lengvesnį režimą. Šios paskatos gali būti tiek individualios, tiek ir kolektyvinės.

Minėtos lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų sąlygos, įtvirtintos dabar galiojančiame baudžiamajame kodekse, iš esmės priklauso pataisos darbų teisei, nes bausmių vykdymas, nors ir turi savo ištakas baudžiamojoje politikoje, vis tik aiškiai išsiskiria į savarankišką politikos kryptį – pataisos darbų politiką, kuri nustato valstybės ir atitinkamų jos organų veiklos kryptis, uždavinius, turinį ir formas vykdant bausmes, siekiant užkirsti kelią nusikaltimams padaryti.

Pažymėtina, kad 1903 metų Rusijos baudžiamasis statutas, galiojantis Lietuvoje 1919 – 1940 metais, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų instituto nenumatė. Jį reglamentavo atskiras 1909 metų sąlyginio paleidimo įstatymas. Naujojo baudžiamojo kodekso projektas lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vvietų taip pat neįtvirtina. Tą galima paaiškinti tuo, jog atsižvelgiant į tai, kad baudžiamosios teisės normos įgyvendinamos baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės normų pagalba, ateityje bus siekiama suderinti baudžiamąjį ir pataisos darbų kodeksus ir pastarajame įtvirtinti nagrinėjamąjį institutą. Toks kodeksų suderinimas, be abejonės, užtikrintų nuoseklumą teisės sistemoje ir atitiktų nuostatą, pagal kurią materialioji teisė realizuojama formalios (arba kelių formalių) pagrindu.

Lygtinio paleidimo ir sąlyginio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų palyginimas

Psichinė liga – tai dar vienas, gan specifinis, pagrindas, kai nuteistasis aatleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo laisvės atėmimo vietoje. Baudžiamojo kodekso 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad ”asmuo, kuris po nuosprendžio priėmimo suserga psichine liga, dėl kurios jis negali suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, atleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo ”. Ši nuostata išplaukia iš pačio bausmės tikslo pataisyti ir perauklėti nuteistąjį. Kai dėl psichinės ligos nuteistojo negalima paveikti ir pataisyti kriminaline bausme, jis atleidžiamas nuo bausmės.

Padaryto nusikaltimo sunkumas ar nuteistojo asmenybė šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Svarbią reikšmę turi tik nuteistojo psichinės ligos pobūdis. Jei nuteistasis dėl ligos yra pavojingas visuomenei, teismas, atleidęs jį nuo tolesnio bausmės atlikimo, gali taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones, kurias numato baudžiamojo kodekso 59 straipsnis :

1. atidavimas į psichiatrinę ligoninę sustiprinto stebėjimo sąlygomis ;

2. atidavimas į ligoninę griežto stebėjimo sąlygomis.

Jei sergantis psichine liga asmuo nėra pavojingas visuomenei, teismas gali jį atleisti nuo bausmės, atiduoti giminaičių ar kitų asmenų rūpybai ir paskirti jam medicininį stebėjimą.

Kartu pažymėtina, kad asmenys sergantys psichinėmis ligomis yra atleidžiami ne tik nuo pagrindinių, bet ir nuo papildomų bausmių, kadangi remiantis baudžiamojo kodekso 12 straipsniu, kuris skelbia, kad asmenys, kurie nebegali ” suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos ” yra nnepakaltinami, t.y. neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus. Tuo tarpu asmenims, lygtinai paleistiems dviejų pirmų sąlygų (minimalios atliktinos paskirtos laisvės atėmimo dalies ir nuteistojo pasitaisymo) pagrindu, įstatymas nenumato atleidimo nuo papildomų bausmių galimybės. Papildomas bausmes jie atlieka bendra tvarka.

Paleidimas iš laisvės atėmimo vietų dėl susirgimo psichine liga – tai sąlygiškas atleidimas nuo bausmės. Nuteistajam pasveikus, teismas gali pripažinti jį turinčiu atlikti bausmę. Šiuo atveju laikas, kurį asmuo buvo priverstinai gydomas, pagal baudžiamojo proceso kodekso 409 straipsnį, įskaitomas į bausmės laiką

Lygtinio paleidimo ir paleidimo dėl ligos iš laisvės atėmimo vietų bendras bruožas yra tas, kad abiem atvejais nustatomos tam tikros sąlygos, nuo kurių įvykdymo (ar įvykimo) arba neįvykdymo (ar neįvykimo) priklauso tam tikrų, įstatymu numatytų, subjektų likimas. Lygtinio paleidimo atveju nustatytų sąlygų įvykdymas sudaro prielaidas asmenį pripažinti atlikusiu visą teismo paskirtąją bausmę, tačiau paleidimo iš laisvės atėmimo vietų dėl susirgimo psichine liga atveju asmens pasveikimas, atvirkščiai, gali lemti jo grįžimą į laisvės atėmimo vietą. Labai svarbu pažymėti ir tai, jog pirmu atveju nustatytų sąlygų realizavimas visiškai priklauso nuo subjektyvių faktorių, o sergančio psichine liga asmens pasveikimas visiškai nepriklauso nuo jo valios ar norų, bet nuo jo ligos išeities t.y. nuo objektyvių faktorių.

Lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų contra materialinės žalos atlyginimas

1998 metų pabaigoje bbaudžiamasis kodeksas buvo papildytas 54(3) straipsniu. Šio papildymo esmė yra ta, jog nuteistiesiems, atliekantiems bausmę, gali būti taikomas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų tik tuomet, kai be dviejų pagrindinių 54(2) straipsnio sąlygų t.y. pavyzdingo elgesio bausmės atlikimo metu ir minimalios atliktinos laisvės atėmimo dalies, kuri šio straipsnio nustatyta ne mažesnė dviejų penktadalių paskirtosios bausmės, patenkinama dar viena – trečioji sąlyga : nuteistasis savanoriškai atlygina ne mažiau kaip pusę nusikaltimu padarytos materialinės žalos. Straipsnio pirmoji dalis įtvirtina baigtinį sąrašą, apimantį gan platų baudžiamojo įstatymo pažeidėjų ratą, kuriam jis yra taikomas. Tačiau patirtis rodo, kad dauguma šių nuteistųjų pinigų neturi ir kalėdami užsidirbti negali, todėl ir nepasinaudoja 54(3) straipsnyje numatyta galimybe būti lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietos.

Pagal Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos viršininką A.Maknicką. įstaigoje kali nuteistieji, turintys nedidelius – iki 100 litų dydžio – ieškinius, tačiau jų padengti negali, nes ryšiai su artimaisiais nutrukę ir nėra kam padėti tuos ieškinius atlyginti. Tokie žmonės, viršininko teigimu, atėję į komisijos posėdį dažnai apsiverkia. Nagrinėjant šį atvejį poveikio priemonių ekonomijos principo aspektu, reikia pažymėti, kad vieno nuteistojo išlaikymas per mėnesį valstybei kainuoja apie 600 litų. Galima teigti, kad Lietuvos biudžetui tiek pat kainuoja vieno kalinio išlaikymas, kiek uždirba profesorius,

todėl verta susimąstyti apie mūsų įstatymų griežtumą, griežtumo pagrįstumą ir pasekmes.

Antra vertus negalima ignoruoti nukentėjusiojo teisės į patirtos žalos atlyginimą. Teismų praktika rodo, kad jei tik asmuo išleidžiamas į laisvę, jis greitai pamiršta visus duotus pažadus. Dažnai sunku tokį asmenį surasti, nebent jis vėl pažeidžia įstatymą. Tad ar iš tiesų reikia laikyti kalinį nelaisvėje tol, kol jam baigsis bausmės laikas, ar galima jį išleisti į laisvę anksčiau, suteikiant galimybę užsidirbti ir pradėti nukentėjusiems padarytų nuostolių atlyginimą ir tuo pačiu ppalengvinti kalėjimų naštą, kuri kasdien vis labiau slegia visuomenės pečius, vienareikšmio atsakymo nėra.

Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų procedūra

Tarpukario Lietuvoje prašymus laikinai išleisti iš kalėjimo pasigydyti, šeimos reikalams atlikti ar ūkio darbams dirbti kaliniai arba jų artimieji įteikdavo kalėjimo viršininkui. Šis juos siųsdavo lengvatas kaliniams nagrinėjančios komisijos pirmininkui. Tuo atveju, kai kalinys prašydavo leisti jam pasigydyti, kalėjimo viršininkas įsakydavo kalėjimo gydytojui kalinį apžiūrėti ir pareikšti savo nuomonę, ar tai tikrai reikalinga kaliniui. Kai kalinys prašydavosi šeimos reikalams atlikti ar ūūkio darbams dirbti, tai kalėjimo viršininkas pateikdavo komisijai žinias apie kalinio amžių, jo šeimos sudėtį, kiek metų turi šeimos nariai – vyrai, kokį žemės plotą valdo. Komisijos pirmininkas, gavęs kalinio prašymą ir papildomas žinias, kviesdavo komisijos posėdį ir jo nutarimą ppranešdavo kalėjimo viršininkui. Laikinai atleistus kalinius mieste prižiūrėdavo policijos viršininkas, kuriam kalinys privalėdavo pasirodyti du kartus per savaitę. Kaliniai, sergantys užkrečiamomis ligomis ( cholera, dizenterija ir kitomis ) iš kalėjimo nebūdavo išleidžiami.

Mūsų laikų lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų tvarka ir reikalavimai lygtinai paleidžiamajam iš esmės skiriasi nuo tarpukarinių. 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad ” teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai ”. Ši nuostata eliminuoja bet kokios komisijos buvimo galimybę. Atitinkamai baudžiamojo kodekso 56 straipsnis pasako, kad ” atleisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo, taip pat paskirtąją bausmę sušvelninti, išskyrus atleidimą nuo bausmės arba bausmės sušvelninimą amnestijos ar malonės tvarka, gali tik teismas įstatyme nurodytais atvejais ir tvarka ”. Kadangi lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų yra vienas iiš atleidimo nuo bausmės būdų, jį taikyti gali taip pat tik teismai. Baudžiamojo proceso kodeksas sukonkretina subjektų, įgalintų taikyti nagrinėjamąjį, institutą, ratą. 412 ir 414 šio kodekso straipsniai įtvirtina, kad klausimai dėl nuteistojo lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų išsprendžiami (pagal organo, kurio žinioje yra bausmės vykdymas, teikimą ) nuteistojo bausmės atlikimo vietos apylinkės teismo nutartimi nepaisant to, koks teismas priėmė nuosprendį. 2000 metų vasario 17 dieną Lietuvos Respublikos Seimas priėmė ”Lietuvos Respublikos Pataisos darbų kodekso 32, 45(1), 106 straipsnių ppakeitimo ir papildymo įstatymą ”, kurio 3 straipsnio 3 dalis nustatė, kad nuteistajam, kuriam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54(1), 54(2) ir 54(3) straipsnius teismo gali būti pritaikytas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos, sutikus, institucija, kurios žinioje yra bausmės vykdymas, privalo ne vėliau kaip per 7 dienas nuo tokios galimybės atsiradimo kreiptis į teismą su teikimu paleisti nuteistąjį lygtinai iš laisvės atėmimo vietos. Teismui sprendžiant klausimą dėl nuteistojo lygtinio atleidimo posėdyje dalyvauja prokuroras, taip pat šaukiamas ir nuteistasis. Tuo atveju, kai teismas sprendžia klausimą dėl nuteistojo lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos ryšium su liga, yra būtinas gydytojų komisijos, davusios išvadą apie nuteistojo sveikatos būklę, atstovų dalyvavimas.Gydytojų komisijos atstovui dėl tam tikrų priežasčių neturint galimybės atvykti į teismo posėdį, šaukiamas kitas kompetentingas asmuo. Bylos nagrinėjimas pradėdamas pirmininkaujančio pranešimu, po jo teismas išklauso atvykusių į posėdį asmenų pasisakymus ir prokuroro nuomonę. Nutartį, dėl klausimų susijusių su nuosprendžio vykdymu, teismas priima pasitarimo kambaryje. Klausimą, ar įmanoma toliau taisyti ir perauklėti nuteistąjį, neizoliuotą nuo visuomenės, bet prižiūrimą, teismas sprendžia visapusiškai įvertinęs nuteistojo asmenybę, jo elgesį laisvės atėmimo vietoje, požiūrį į darbą, pareigas, visuomeninį aktyvumą. Lygtinai atleisdamas nuteistąjį iš laisvės atėmimo vietos teismas jį įpareigoja per neatliktos bausmės dalies laiką atlyginti likusią nusikaltimu ppadarytos materialinės žalos dalį ( jei tokia buvo padaryta ) ir nustato bent vieną iš šių pareigų :

1. uždraudimą išeiti iš namų tam tikru laiku, jei tai nesusiję su darbu;

2. uždraudimą lankytis tam tikrose vietose, jei tai nesusiję su darbu;

3. uždraudimą be leidimo išvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų daugiau kaip septynioms paroms;

4. registravimąsi bausmę vykdančiame organe nuo vieno iki keturių kartų per mėnesį.

Tas pareigas pagal baudžiamojo kodekso 54(2) straipsnio 7 dalį, lygtinai atleistajam sutikus, galima pakeisti piniginiu užstatu nuo 10 iki 100 MGL dydžio, kurį šis privalo įmokėti į teismo sąskaitą. Pažymėtina, kad be šių pareigų, visi darbingi asmenys, lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų, per 15 dienų nuo paleidimo momento privalo įsidarbinti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir pranešti apie tai bausmę vykdančiam organui. Darbingais laikomi asmenys, kurie turi bendrą darbingumą, t.y. kurie gali dirbti fizinį darbą, taip pat nekvalifikuotą, įprastinėmis sąlygomis.

Jei visos lygtinio paleidimo sąlygos įvykdomos, pasibaigus paskirtos bausmės laikui, įmokėtas į teismo sąskaitą užstatas gražinamas per 15 dienų. Tačiau, jei lygtinai paleistas darbingas asmuo vengia dirbti arba piktybiškai pažeidžia jam nustatytas pareigas, neatlygina likusios nusikaltimu padarytos materialinės žalos, taip pat piktybiško darbo drausmės ar viešosios tvarkos pažeidimo atveju, pagal teismo nutartį jis siunčiamas atlikti likusią laisvės atėmimo bausmės dalį. Jei toks aasmuo buvo įmokėjęs piniginį užstatą į banko sąskaitą, tai šis tampa valstybės nuosavybe.

Lygtinai paleistam asmeniui per lygtinio paleidimo laikotarpį padarius naują nusikaltimą, teismas jam skiria bausmę už naują nusikaltimą, o po to nustato subendrintą bausmę. Baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 4 dalis numato, kad subendrinta bausmė negali viršyti dvidešimt penkerių metų. Kartu pažymėtina, kad ši bausmė turi būti ne mažesnė už neatliktą bausmę pagal ankstesnį nuosprendį ir didesnė už bausmę, paskirtą naujuoju nuosprendžiu, nes kitaip už kelių nusikaltimų padarymą būtų baudžiama švelniau negu už vieną iš jų. Tokia tvarka be abejo skatintų nusikalstamumą.

Lygtinai paleistų į laisvę nuteistųjų rūpesčiai ir perspektyvos

Įkalinimas ir kitos poveikio priemonės, atskiriančios teisės pažeidėją nuo išorinio pasaulio, priverčia jį kentėti vien todėl, kad atima iš jo laisvę. Todėl, išskyrus atvejus, kai segregacija yra pateisinama arba to reikia drausmės sumetimais, įkalinimo sistema neturėtų didinti tokių kančių. Nuosprendžio įkalinti ar apskritai atimti laisvę pagrindinis tikslas ir pateisinimas – apsaugoti visuomenę ir užkirsti kelią jai gresiantiems naujiems nusikaltimams. Šį tikslą įmanoma pasiekti tik tuomet, jei atbuvęs įkalinimo terminą ir grįžęs į normalų visuomenės gyvenimą teisės pažeidėjas ne tik norėtų, bet ir galėtų paklusti įstatymams ir pats save išlaikytų. Pagal jau minėtas ” Tipines minimalias elgesio su kaliniais taisykles ” nuteistojo grąžinimui

į visuomenę įkalinimo įstaigos turėtų panaudoti visas turimas ir, jų manymu, tinkamas pataisos, auklėjamąsias, dorovines, dvasines ir kitas priemones ir pagalbos formas. Kaliniams pagal galimybes turėtų būti skiriamas toks darbas, kad jie pakeltų ar įgytų kvalifikaciją, kuri leistų jiems sąžiningai dirbti sugrįžus į laisvę, nes, kaip rodo praktika, didžiausia ” grįžusiųjų ” problema tampa įdarbinimas. Pagal 1998 metų Pataisos reikalų departamento prie VRM Socializacijos skyriaus viršininko K.Didžiapetrio duomenis, tais metais iš 318 lygtinai paleistų asmenų įsidarbino tik 56, 241 asmenų ooficialiai niekur nedirbo, o apie 41 grįžusius į laisvę lygtinai–duomenų visai nėra. Esant darbo rinkos pasiūlai, darbdaviai renkasi kvalifikuotesnius ir sąžiningesnius darbuotojus. Šiuo aspektu lygtinai paleistų asmenų padėtis galiojant Lietuvos TSR baudžiamajam kodeksui buvo palankesnė, kadangi jų įdarbinimo klausimas buvo įspręstas įstatymiškai. Kodekso 54(2) straipsnis įtvirtino lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų, privalomai įjungiant nuteistąjį į darbą. Privalomai įdarbindavo organai, kurių žinioje buvo nuosprendžio vykdymas.

Pasaulio praktika rodo, kad nevyriausybinės organizacijos puikiai geba integruoti nusikaltusius asmenys. Pavyzdžiui, Kanadoje tokia veikla uužsiima daug visuomeninių organizacijų, kurios yra pasirašiusios bendradarbiavimo sutartis su šalies valdžios institucijomis. ”Prison Fellowship Fray” – viena iš žymiausių Kanados nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su nuteistosiomis arba linkusiomis nusikalsti moterimis. Kai Kanadoje lankėsi Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininkas J.Stašinskas, jam tteko susitikti su šios organizacijos vadovais ir pakalbėti apie jos veiklą. Pasak J.Stašinsko, ši organizacija turi savo skyrius visose šalies provincijose. Į jų programas labai aktyviai įsijungia savanoriai, lankantys nuteistąsias įkalinimo vietose. Lietuvos kalinių globos draugija kol kas neturi tiek savanorių, kiek reikėtų, kad bendravimas su nuteistaisiais būtų pilnai patenkintas. Tačiau bendradarbiavimo su kaliniais srityje Lietuvoje pastebima tam tikra pažanga. Nuo 1992 metų auklėjamąjį – socialinį darbą su nuteistaisiais vykdo psichologinė ir auklėjamoji darbo tarnybos. Su įkalintomis moterims dirba 9 skyrių vadovės, instruktorė ( darbui su nepilnametėmis), vyr. inspektorė socialiniams klausimams ir profesionali psichologė. Likus iki išėjimo į laisvę 6 mėnesiams, siunčiami pranešimai į atitinkamas institucijas dėl paleidžiamo asmens buities ir įdarbinimo galimybių. Jei atsakymai palankūs, nuteistoji ruošiama išvykimui į jjos pasirinktą aplinką. Jei nepalankūs ( dažnai gaunami atsakymai, jog artimieji nesutinka jos apgyvendinti savo bute ) – ieškomi alternatyvūs variantai (pvz., apgyvendinti reabilitacijos centruose, nakvynės namuose ). Nuo 1996 metų taip pat yra vykdomos darbo terapijos programos, kurių pagrindiniai tikslai yra šie :

a) bendravimo įgūdžių lavinimas;

b) stipriųjų asmenybės pusių atskleidimas;

c) žmogiškųjų vertybių akcentavimas;

d) vidinių ir išorinių konfliktų sprendimas;

e) socialinės adaptacijos gerinimas.

Programinius užsiėmimus privalo lankyti kiekviena nuteistoji, kurios bausmės pabaiga ar lengvatinis išėjimas į laisvę numatomas po pusės mmetų. 1999 metų pabaigoje kartu su Panevėžio miesto Mokymo centrų vadovais buvo sutarta steigti kolonijoje trumpalaikius kursus, kuriuos baigusi nuteistoji gautų patvirtinantį dokumentą. Sociologinė apklausa rodo, kad 88 procentai apklaustų nuteistųjų naujovę vertina itin palankiai .

Išvados

1. Bausme siekiama ne tik nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, bet ir pataisyti bei perauklėti jį. Lygtinis paleidimas nuteistojo iš laisvės atėmimo vietos – viena iš šio tikslo realizavimo formų.

2. Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų instituto esmė pasireiškia tuo, kad nuteistasis lygtinai atleidžiamas nuo tam tikros laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimo. Neatliktos bausmės laikas, nuo kurio nuteistasis atleidžiamas, tampa jo bandomuoju laiku, kurio metu jis privalo paisyti visų teismo jam nustatytų apribojimų.

3. Lygtinio paleidimo institutas gali būti taikomas esant šioms dviem pagrindinėms sąlygoms:

Ų nuteistasis yra atlikęs įstatymo nustatytą minimalią bausmės dalį;

Ų nuteistasis savo elgesiu ir darbu įrodė, kad jį galima pataisyti neizoliuotą nuo visuomenės, bet prižiūrimą.

4. Lygtinio paleidimo ir sąlyginio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų institutų bendras bruožas yra tas, jog abiem atvejais nuteistajam, paleidžiant jį iš laisvės atėmimo vietos, nustatomos tam tikros sąlygos. Tačiau pirmu atveju šių sąlygų realizavimas lems asmens pripažinimą atlikusiu visą teismo paskirtąją jam bausmę, o antru, priešingai, – gali lemti jo sugrįžimą į laisvės atėmimo vietą.

5. 1998 metų baudžiamojo kodekso papildymas 54(3) straipsniu, įįtvirtinančiu lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų atlyginus nusikaltimu padarytą žalą – dėl sunkios turtinės nuteistų laisvės atėmimu asmenų padėties ir galimybės užsidirbti laisvės atėmimo vietoje stokos – šiomis dienomis sunkiai taikomas realybėje.

6. Lygtinai paleisdamas asmenį iš laisvės atėmimo vietos, teismas jam nustato tam tikrus apribojimus ir reikalavimus. Jei neatliktos bausmės metu lygtinai paleistas asmuo paiso šių apribojimų ir įvykdo visus reikalavimus, bei nepadaro naujo nusikaltimo, jis laikomas atlikusiu visą nuosprendžiu paskirtą bausmę.

7. Jei per bandomąjį laikotarpį lygtinai paleistas asmuo pažeidžia baudžiamąjį įstatymą teismas jam skiria bausmę už naują nusikaltimą, po to nustato subendrintą bausmę.

8. Išeinančių į laisvę asmenų laukia daug sunkumų – pasikeitusios gyvenimo aplinkybės, kalėjime įgyta patirtis netinka laisvėje, baugina aplinkinius. Kad nuteistųjų, paleistų iš įkalinimo įstaigų, socialinė adaptacija būtų sėkminga – būtina imtis specialių priemonių, užtikrinančių, kad paleidžiami kaliniai būtų aprūpinti tinkamais dokumentais ir asmens liudijimais, padėti jiems surasti tinkamą gyvenamą plotą ir darbą.

Resume

As so far there is no evidence that prisons reduce the amount of crime, nowadays, it is believed that the most hopeful move towards effective corrections is to continue and strengthen the trend away from confining people institutions and towards supervising them in the community.

In this work a fairly actual problem of the conditional release from cconfining institutions is being explored. The essence of this, legitimated in Lithuanian penal code, provision and the goals of its imposition are revealed.

It is considered that imprisonment as the sort of punishment, legitimated by penal code, needs legislator’s corrections; because according to head of colony in Panevežys Slančiauskas K. two thirds of imprisoned people should be released as their crimes (in majority cases – spontaneous larcenies) are not worth long – term imprisonment. Courts stuff colony with such kind of convicted women and burden the social work of this institution, due to this State means are being wasted without any purpose.

Discussing a matter in question, pithy transitional period experience of Panevžys women colony was chosen in forming favorable atmosphere of penal institution preparing convicted females for release. In order that the integration of females ex –prisoners would be more successful, Panevežys Labour Market Training and Consulting Service provides them efficient consultations.

The final goal would be as follows: conditional release from confining institutions as a community – based program should become the standard sentence in criminal cases for those offenders who can safely be supervised and corrected in the society. That would safe State means and probably, provides better correction

results.

Literatūros sąrašas

Norminė literatūra

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – 1992 10 25.

2. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas: oficialus tekstas su pakeitimais ir papildymais iki 2000 m. vasario 5 d.- Vilnius, 2000.

3. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas: straipsnių tarpinės redakcijos nuo 1995 01 01 iki 2000 03 20. – Vilnius, 2000.

4. ” Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54(2), 54(3) straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas ” // Valstybės žinios. 2000. Nr. 22 – 553.

5. ” Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 54(3) straipsniu ir 43, 54(1), 54(2) straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymas” /// Valstybės žinios. 1999. Nr. 1 – 2.

6. Pataisos darbų kodeksas. – Vilnius, 1995.

7. ”Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekso 32, 45(1), 106 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas ” // Valstybės žinios. 2000. Nr. 19 – 457.

8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkis ” Dėl lygtinai paleistų iš laisvės atėmimo vietų asmenų įdarbinimo ”. – 1990 04 04. Nr. 112p.

9. Tipinės minimalios elgesio su kaliniais taisyklės. – Ženeva, 1955.

10. Žmogaus teisės: Tarptautinių dokumentų rinkinys. – Vilnius, 1991.

Specialioji literatūra

1. Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. – Vilnius, 1996.

2. Bekarija Č. Apie nusikaltimus ir bbausmes. – Vilnius, 1992.

3. Daszkiewicz W. Proces karny – Warszawa / Poznan, 1994.

4. Janiszewski B. Recydyva vielokrotna v pravie karnym. – Warszawa/Poznan 1994.

5. Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso komentaras. – Vilnius, 1989.

6. Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija. – Vilnius, 1999.

7. Pavilonis V., Prapiestis J. Kriminalinių bausmių vvykdymo teisiniai pradai.-Vilnius, 1990.

8. Semaha J. Criminal law. – St. Paul, 1983.

9. Stankevičius V. Baudžiamoji teisė: paskaitos. – Kaunas: Lietuvos Universiteto Teisių fakultetas, 1925.

10. Vansevičius S. Lietuvos Baudžiamoji teisė ir procesas 1919 – 1940 metais.–Vilnius, 1996.