Lytinių nusikaltimų reglamentavimo genezė Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose

Untitled

REFERATAS

NUSIKALTIMŲ SEKSUALINIAI APSISPRENDIMO LAISVEI IR NELIEČIAMUMUI GENEZĖ LIETUVOS TEISĖS AKTUOSE

Darbą atliko:

Henrikas Valentukevičius

III kursas, 6 akademinė grupė

TURINYS

Įžanga…………………………3

Laikotarpis nuo valstybės sukūrimo iki 1340 m……………………3

Pamedės teisynas…………………………3

LietuvosStatutai…………………………4

Carinės Rusijos baudžiamieji įstatymai Lietuvoje…………………..5

Sovietinė okupacija…………………………6

Išvados…………………………9

Literatūros sąrašas…………………………10

Įžanga

Šiame darbe aptarsiu nusikalstamų veikų žmogaus seksualiniam apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui sudėtis, kurios buvo reglamentuojamos pačiuose svarbiausiuose teisės aktuose nuo pat XIV a. Šio darbo tikslas yra apžvelgti šių nusikaltimų sudėtis ir kiek įmanoma įžvelgti skirtumus nuo dabartinio reguliavimo.

Laikotarpis nuo valstybės sukūrimo iki 1340 m.

Lietuvos valstybės baudžiamieji įstatymai, kaip ir visa tteisė iki 1340 m. nebuvo rašytinė. Šiame laikotarpyje nuo valstybės susikūrimo iki 1340 m. nebuvo kodifikuotos rašytinės teisės ir teisingumas buvo vykdomas pagal paprotines normas. Taip pat, kalbant apie to meto teisę, negalima išskirti ir baudžiamosios teisės kaip teisės šakos. Apie šįlaikotarpį teisės mokslas žino nedaug, nes, kaip teigė Konstantinas Jablonskis, Lietuvoje teisėjai naudodavosi kažkokiais paprotinės teisės rinkiniais, tačiau jie nėra išlikę iki mūsų dienų. Tuometinės baudžiamosios teisės ir teisės apskritai pažinimui trukdo ir tai, jog nėra išlikusių ne tik ttiesioginių, bet ir netiesioginių teisės šaltinių (teismų sprendimų, privačių laiškų ar kitokių dokumentų). Taigi šis laikotarpio teisės tyrimai yra labai menki.

Pamedės teisynas

Vienos pirmųjų Lietuvos teritorijoje taikytų rašytinės paprotinės teisės aktų buvo Pamedės teisynas, kuris buvo priimtas 1340 m. Tai buvo pprūsų genties teisės aktas, tačiau buvo taikytas ir Lietuvos teritorijoje. Šiame teisės akte, kuriame buvo dominavo baudžiamosios teisės normos, lytiniams nusikaltimams buvo skirtas 24 str. – pasikėsinimas išžaginti. Pamedės teisynenusikalstamos veikos būdavo kvalifikuojamos pagal realiai atsiradusius padarinius. Moteris turėjo pati įrodinėti pasikėsinimą ir, jei tai galėjo padaryti tik mėlynėmis ir krauju ant jos kūno, galėdavo prisiteisti tik už tokius sužalojimus. Norint įrodyti išžaginimą arba pasikėsinimą išžaginti turėjo būti įrodomi ir aktyvūs pasipriešinimo veiksmai. Tokiais veiksmais buvo laikoma kaltininko sužalojimas taip nusikaltimo įrodymu nors ir netiesoginiu buvo laikomas pagalbos šauksmas. Tuo tarpu gintis nuo kaltinimo išžaginti buvo galima pagal tą patį 24 str.,kuriame reglamentuota, kad, jei vyras drįsta prisiekti, jog nėra padaręs tokio nusikaltimo, jis yra išteisinamas. Tačiau to negalima traktuoti llengvu atsakomybės išvengimu, nes jei paaiškėtų, kad prisiekta buvo melagingai, pagal senąją Lietuvos teisę ir už neteisingą priesaiką, ir už išžaginimą buvo nustatytos mirties bausmės.

Lietuvos statutai

Kitas tuometinės Lietuvos teritorijoje galiojęs teisės aktas reglamentavęs lytinius nusikaltimus buvo Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.). Šiame Statute 7 skyriaus 6 straipsnyje buvo nurodyta atsakokybė už išprievartavimą. Šio straipsnio sudėtyje nukentėjusiąja yra laikoma tik moteris ar mergina, nepriklausomai nuo luomo, kuriam ji priklauso. Šis nusikaltimas būdavo padaromas aktyviais veiksmais ( „jeigų kas išprievartautų moterį“), ttačiau straipsnyje yra numatyta, jog atsakomybė kyla tuo atveju, jei moteris ar mergina šaukiasi pagalbos ir į prievartavimo vietą atvyktų žmonės. Tai reiškia, jog privalomai turi būti liudytojai, kuriems nukentėjusiojituri parodyti prievartavimo žymes. Nukentėjusioji teisme turėdavo prisiekti, jog ji buvo prievartauta, o liudytojai (jų turėdavo būti du arba trys) tai turėdavo patvirtinti. Šiame straipsnyje taip pat numatytas atveji, kai nukentėjusioji pagalbos prisišaukti negali. Tuomet mergina ar moteris turi nedelsdama pasiskųsti kitiems žmonėms ir teisme įrodinėti išprievartavimą liudytojų parodymais. Kaltininkui, jei yra įrodoma, jog nusikaltimas padarytas, būdavo skiriama mirties bausmė. Statute taip pat numatyta pikantiška atsakomybės išvengimo galimybė – jei nukentėjusioji nori ištekėti už kaltininko, ji gali tai padaryti ir baudžiamoji atsakomybė nekyla.

Pirmasis Lietuvos Statutas neužbaigė kodifikavimo proceso ir po jo buvo priimti dar du. Trečiajame Lietuvos Statute išprievartavimo nusikaltimo sudėtis buvo pakeistas. Vienuolikto skyriaus 12 straipsnis numatė papildomus objektyvius reikalavimusbaudžiamąjai atsakomybei kilti. Minėtame straipsnyje nurodyta, jog jei nukentėjusioji nešaukė apie prievartą, o tik po to papsakojo žmonėms, toks pasakojimas nėra laikomas įrodymu ir vyras išprievartavimu kaltinamas būti negali.

Lietuvos statutai buvo teisės aktai, kurie kodifikavo paprotinę teisę, vienodino tiek lytinių nusikaltimų, tiek visos teisės taikymą teismų praktikoje visoje LDK teritorijoje. Toks reguliavimas išliko iki pat 1845 m., net po ccarinės Rusijos okupacijos 1795m.

Carinės Rusijos baudžiamieji įstatymai Lietuvoje

Panaikinus Trečiajį Lietuvos Statutą 1845 m. buvo įvedami carinės Rusijos įstatymai. Lietuvoje buvo taikomas vis pildomas Rusijos įstatymų sąvadas, kuriame buvo ir baudžiamosios teisės dalis. Tačiau įstatymai buvo neatitinkantys tuometinių santykių. Dėl šių priežasčių po daugiau nei 20 metų vykusių rengimo darbų, kuriuos vykdė žymiausi baudžiamosios teisės specialistai, parengtas Rusijos baudžiamasis statutas buvo modernus XX a. pradžios teisės šaltinis. Nors visa kas jame yra gero ir pažangaus, perimta iš Vakarų Europos baudžiamosios teisės patirties, bet vis tiek savo humaniškumu ir teisinės technikos lygiu jis yra laikomas pasiekusiu Vakarų baudžiamųjų įstatymų lygį. Šis Statutas dėl politinių priežasčių pačioje Rusijoje taip ir nepradėjo galioti, o Lietuvoje (po nepriklausomybės paskelbimo) buvo priimtas šiek tiek pakeistas. Kadangi Lietuvoje jis buvo liberalus ir neatitiko rusų nacionalinio charakterio, todėl buvo įgyvendintas dalimis, atlikta nemažai pakeitimų, Baudžiamasis statutas galiojo iki pat 1940 gruodžio 1 dienos.

Pagal šįteisės aktą seksualiniai nusikaltimai buvo numatyti specialiojoje kodekso dalyje ir įvardinti kaip nusikaltimai dorovei. Tokiais nusikaltimais buvo laikomi gašlavimas ir sanguliavimas su nepilnamečiais, vyriškio su vyriškiu, sąvadavimas, begėdiškų žodžių sakymas. Tokie nusikaltimai buvo baudžiami areštu ar bauda.

Sovietinės okupacija

Pirmi sovietiniai baudžiamieji įstatymai pasižymėjo neprotingai dideliu represyvumu lygiu ir norint kuo greičiau sužlugdyti Lietuvos tautinį mmentalinetą ir įsitvirtinti valdžioje, sovietiniai pareigūnai faktiškai vykdė Lietuvos gyventojų genocidą panaudodami tam reikalui ir baudžiamuosius įstatymus. Už menkus nusižengimus baudžiamąjam kodeksui buvo taikomos drakoniškos bausmės. Mirus Stalinui represijos sušvelnėjo ir baudžiamieji įstatymai buvo kodifikuoti – 1961 m. išleistas Lietuvos Tarybų SocialistinėsRespublikos baudžiamasis kodeksas. Šiame Kodekse seksualiniams nusikaltimams skirta daugiau dėmesio nei prieš tai minėtuose teisės aktuose. Šios nusikalstamos veikos buvo laikomos nusikaltimais žmogaus laisvei, sveikatai ir orumui, t.y., nebuvo atskiro skyriaus šiai nusikaltimų grupei. Konkrečiai Kodekse buvo numatytos šios nusikaltimų sudėtys: išžaginimas, prispyrimas moteries lytiškai santykiauti, lytinis santykiavimas su lytiškai nesubrendusiu asmeniu, tvirkinamieji veiksmai ir vyro lytinis santykiavimas su vyru.

Kodekso 118 str. numatė išžaginimo nusikaltimo sudėtį. Šis tyčinis nusikaltimas buvo padaromas tiesiogine tyčia. Nusikaltimo sudėtis buvo materiali, objektyvioji pusė įgyvendinama prievarta lytiškai santykiaujant ir naudojant fizinį smurtą, grasinant, ar naudojantis bejėgiška būkle. Nusikaltimo subjektu galėjo būti tik vyriškos lyties asmuo, o nukentėjusioji tik moteriškos lyties. Taip pat paminėtina, jog pagal Kodekso komentarą, ižaginimu buvo laikomas lytinis santykiavimas prieš nukentėjusiosios valią vaginaliniu, analiniu ir analiniu būdu, tačiau nebuvo kriminalizuota veika, kuomet lytinė aistra yra tenkinama kitais būdais (priverčiant nukentėjusią rankomis ar kitokiu būdų dirginti lytinius organus, lytinių organų trynimas į kitas kūno dalis ir pan.).

Ši

sudėtis buvo kvalifikuota ir itin kvalifikuota. Veika laikyta kvalifikuota, kuomet nusikaltimą padarydavo recidyvistas. Dar pavojingesne, itin kvalifikuota, veika buvo laikoma atvejai, kai išžaginimą vykdydavo pavojingas recidyvistas, asmenų grupė, išžaginimas sukeldavo itin sunkias pasekmes (pvz, užkrėtimas venerine liga)arba nukentėjusioji yra nepilnametė.

Kodekso 119 str. numatė prispyrimas moteries lytiškai santykiauti. Pagal šią sudėtį, nukentėjusioji galėjo būti tik lytiškai subrendusi moteris(vyras vėl negali), kuri yra tarnybiškai ar materialiai priklausoma nuo kaltininko. Veika būdavo padaroma aktyviais veiksmais, t.y. naudojant psichologinį smurtą su tikslu palaužti valią, oo sudėtis yra materiali. Į sudėtį kaip alternatyvūs veiksmai lytiškam santykiavimui yra įtraukta ir kitoks lytinės aistros tenkinimas, o juo buvo laikoma įvairiausi seksualiniai veiksmai, sukeliantys lytinį pasitenkinimą, įskaitant mazochizmą, sadizmą ir moteriškąjį homoseksualizmą.

Kodekso 120 str. numato lytinį santykiavimą su lytiškai nesubrendusiu asmeniu. Pagal šią sudėtį nukentėjusysis turi būti lytiškai nesubrendęs asmuo. Lytiškai subrendusiu laikytas 18 metų amžiausasmuo, kuris gali be žalos sau atlikti lytines funkcijas. 14 metų asmenys laikyti nesubrendusiais, o dėl 14-18 metų asmens brangos, kiekvienu konkrečiu aatveju buvo teikiamos medicinos ekspertų išvados. Objektyvioji sudėties pusė įvykdoma santykiaujant su tokiu nukentėjusiu, net jei yra jo sutikimas tą daryti. Šis straipsnis nebūdavo taikomas, jei yra santykiaujama tarpusavyje asmenų, kuriems yra 16 metų, bet jie vis dar nėra pilnamečiai. SSubjektais galėjo būti abiejų lyčių asmenys.

Kodekso 121 str. numato tvirkinimo sudėtį. Tvirkinimas galėjo būti atliekamas tik asmeniui, kuris yra jaunesnis nei 16 metų, abiejų lyčių. Tvirkinimas galėjo būti atliekamas ir fiziškai (lytinės aistros sukėlimas, organų dirginimas) ir intelektualiai (amoralūs pasakojimai, pornografijos demonstravimas ir pan.). Taip pat sudėtis apima ir lytinės aistros tenkinimą, išskyrus vaginalinį, analinį ir oralinį būdus. Ši veika yra padaroma tiesiogine tyčia ir kaltininkas turi suvokti, jog veiksmai yra atliekami jaunesnio nei 16 metų asmens atžvilgiu.

Kodekso 122 str. numato vyro lytinį santykiavimą su vyru. Šia iš esmės sudėtimi buvo kriminalizuoti vyrų homoseksualūs santykiai, nes sudėtyje įtvirtinta, jog santykiavimas analinius ar oraliniu būdu, net ir esant bendram sutikimui, užtraukia baudžiamąją atsakomybę, t.y. savanoriškas santykiavimas su vyru yra nnusikaltimas. Prievartinis santykiavimas tarp vyrų yra vertinamas jau kaip pavojingesnė kvalifikuota sudėtis ir numatyta to paties straipsnio 2 dalyje.

Lytiniams nusikaltimams buvo taikomos įvairios sankcijos. Už pačius sunkiausius nusikaltimus (pvz. grupinis išžaginimas) galima buvo skirti net ir mirtiesbausmę, nutrėmimąar laisvės atėmimą. Kitos veikos buvo baudžiamos vien terminuotu laisvės atėmimu. Palyginus su dabartiniu baudžiamuoju kodeksu, sankcijos buvo išlikę vis dar labai represyvios.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, TSR baudžiamasis kodeksas buvo iš dalies pakeistas, dekriminalizuotos tam tikros veikos, panaikinta mirties bausmė, sumažintos sankcijos, tačiau nnusikaltimų sudėtys išliko iki naujo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso įsigaliojimo.

Išvados

Apie laikotarpį iki 1340 m. sunku spręsti apie seksualinių nusikaltimų reglamentavimą dėl teisės šaltinių iš to laikotarpio nebuvimo.

Pamedės teisynas seksualinius nusikaltimus reglamentavo nedidele apimtimi ir lakoniškai (tik išžaginimas),bet griežtai, tačiau įrodinėjimo našta tekdavo nukentėjusiąjai, o įrodinėjimo sąlygos buvo pakankamai sudėtingos.

Lietuvos statutai seksualiniu nusikaltimu taip pat laikė tik išprievartavimą, tačiau tapo labai svarbus priežastinis ryšys, kaltė ir jų įrodymas. Priimant ir papildant naujus statutus prievartavimo samprata šiek tiek kito.

Sovietiniu laikotarpiu seksualiniai nusikaltimai nebuvo išskirti į atskirą grupę ir buvo laikoma nusikaltimais sveikatai bei laisvei.

LSTR BK sudėtys formuluotos detaliai, tačiau sankcijos buvo labai aukšto represyvumo lygio.

Literatūros sąrašas

1.MAKSIMAITIS M., Lietuvos teisės šaltiniai 1918-1940 m., Justitia, 2001;

2. ANDRIULIS V., Lietuvos teisės istorija, Justitia, 2002.;

3. Lietuvos Respublikos Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas, 1978 m. balandžio 15 d. redakcija;

4. Lietuvos Respublikos Socialistinės Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras, Minties leidykla, 1989 m.;

5. PAVLIONIS V., Baudžiamoji teisė bendroji dalis, Eugrimas, 1996 m.;

6. GUMBLAUSKIENĖ R., ŠAPOKA G., Lietuvos teisės istorijos chrestomatija, Justitia, 2012 m.;

ANDRIULIS V., Lietuvos teisės istorija, 52 psl.

GELUMBAUSKIENĖ R., ŠAPOKA G., Lietuvos teisės istorijos chrestomatija, 120 psl.

GELUMBAUSKIENĖ R., ŠAPOKA G., Lietuvos teisės istorijos chrestomatija, 156 psl.

PAVILIONIS V., Baudžiamoji teisė,bendroji dalis, 79 psl.

LTSR baudžiamojo kodekso komentaras, 212 psl.

LTSR baudžiamojokodekso komentaras, 2214 psl.

LRST baudžiamojo kodekso komentaras, 217 psl.