NELEGALIOS MIGRACIJOS IR NELEGALAUS MOBILUMO PREVENCIJOS PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMAS
TURINYS
Įvadas 3
1. Nelegalios migracijos ir nelegalaus mobilumo samprata ir pagrindinės rūšys 4
2. Tarptautinės pastangos kontroliuoti migracijos procesus 7
3. Nelegalios migracijos ir nelegalaus mobilumo problemų raiška Lietuvoje bei jų sprendimo galimybės 10
3.1 Nelegali migracija į ir per Lietuvą 10
3.2 Nelegali migracija iš Lietuvos 12
Išvados 14
Literatūra 15
.
1. NELEGALIOS MIGRACIJOS IR NELEGALAUS MOBILUMO SAMPRATA IR PAGRINDINĖS RŪŠYS
Norint tinkamai apibūdinti nelegalią migraciją ir mobilumą, iš pradžių reikia apibrėžti bet kokią migraciją ir mobilumą. Tarptautinių žodžių žodyne bendriausiais bruožais jie yra apibūdinami taip:
migracija – žmonių kėlimasis gyventi laikinai arba visam laikui į kitą vvietą toje pačioje šalyje arba iš vienos šalies į kitą.;
mobilumas – žmonių kilnojimasis šalies viduje (regionų vidaus migracija), trumpalaikis persikėlimas dirbti, atostogauti iš vienos šalies į kitą, gyventojų statuso, jų veiklos, poilsio vietos pasikeitimas ir pan.
Bet kuri legali migracijos arba mobilumo forma tam tikromis aplinkybėmis gali virsti nelegalia, o nelegali migracija, nelegalus mobilumas gali būti legalizuoti. Be to, legalios ir nelegalios migracijos bei mobilumo formos labai susijusios.
Suformuluokime nelegalios migracijos ir nelegalaus mobilumo sąvokas:
nelegali migracija – persikėlimas, bandymas neteisėtai persikelti iilgam laikui į kitos valstybės teritoriją;
nelegalus mobilumas – neteisėtas asmens judėjimas valstybės viduje .
Kalbant apie nelegalią migraciją ir nelegalų mobilumą reikia atskleisti ir jų tarpusavio santykius.
Bet koks nelegalaus migranto ( nelegaliai valstybėje apsistojusio asmens ) mobilumas iš esmės gali būti vvertinamas kaip nelegalus. Nelegaliu mobilumu taip pat turėtų būti laikoma ir neteisėta legalaus migranto ( legaliai valstybėje apsistojusio asmens, netgi įskaitant ir tos valstybės piliečius ) veikla. Pvz.: asmuo, bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje laikinai apsistojęs kaip turistas, imasi veiklos neturėdamas darbo vizos arba leidimo dirbti, arba vykdamas tranzitu per vieną iš Europos Sąjungos valstybių „užsuka į svečius„ ir į kitas kaimynines valstybes, per ilgai užsibūna tranzito valstybėje.
Plačiau nagrinėjant nelegalią migraciją, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į labai dažnai painiojamas nereguliarios, nelegalios ir pabėgėlių migracijos sąvokas. Tradiciškai migracija skirstoma į reguliarią ir nereguliarią. Nereguliarią migraciją sudaro priverstinė ir nelegali migracija. Pirmuoju atveju – prieglobsčio ieškantys asmenys, kurie „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojami dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei ggrupei ar dėl politinio įsitikinimo negali arba bijo naudotis tos valstybės, kurios piliečiai jie yra gynyba arba neturi atitinkamos pilietybės ir yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Antrai grupei – nelegaliems migrantams – dažniausiai priskiriami ekonominiai migrantai, kurie nelegaliai atvyksta ir gyvena šalyje. Pagrindinis pastarųjų skirtumas nuo pabėgėlių yra tas, kad jų migraciją skatino ekonominiai, geresnio gyvenimo ieškojimo, o ne persekiojimo motyvai. Painiava kyla tada, kai vvalstybės, neturinčios prieglobstį reglamentuojančių įstatymų, visus nereguliarius migrantus laiko nelegaliais. Kiek dubliuojantis, tačiau aktualus terminas yra tranzitinė migracija, kai migrantai atvyksta į vienos valstybės teritoriją tam, kad toliau vyktų į kitą.
Nelegalios migracijos rūšys, pagal ją nulėmusias faktines priežastis, yra šios:
v ekonominė nepriverstinė;
v egzistencinė priverstinė;
v etninė priverstinė;
v politinė priverstinė;
v kriminalinė nepriverstinė;
v kriminalinė priverstinė ir kt.
Nelegalios migracijos rūšys vertinant pagal oficialius migrantų, susidūrusių su migracijos kontrolės pareigūnais, paaiškinimus yra tokios pačios kaip ir anksčiau išvardintos.
Didžiąją dalį nelegalaus mobilumo sudaro ekonominio pobūdžio mobilumas ( darbo keitimas ), tolesnis mobilumas, susijęs su gyvenamosios vietos pakeitimu.
Asmens polinkį į mobilumą apibūdina šios pagrindinės charakteristikos ( jos taip pat svarbios nelegalaus mobilumo prevencijai ):
o priklausymas socialinėms grupėms: etninė priklausomybė, priklausymas tam tikrai kultūrai, tam tikros profesijos ir išsilavinimo žmonių grupei;
o savarankiškumas, polinkis rizikuoti, patirtis, sugebėjimas prisitaikyti: kalbų mokėjimas, nusiteikimas ir sugebėjimas ištverti sunkumus;
o socialinis statusas, pažintys, ryšių kiekybė ir kokybė, finansinės galimybės;
o informuotumas: kiek jis žino apie būsimą padėtį, savo galimybes ir ar šios žinios yra teisingos, taip pat išoriniai paskatinimai ir stabdžiai;
o galimos naudos ir galimų praradimų santykis – ką duos asmeniui persikraustymas, aktyvumas, buvimo vietos, veiklos pakeitimas arba kokių neigiamų padarinių pavyks išvengti ir ką praras dėl šių pokyčių;
o esama konkreti situacija – kylančios problemos, grėsmė, pavojai, kliūtys.
Visus šiuos veiksnius galima sugrupuoti į dvi grupes: priklausančius nnuo asmeninių savybių ( pirmieji trys ) ir nuo išorinės aplinkos ( kiti trys ).
Asmens mobilumo galimybes apibūdina šios pagrindinės charakteristikos:
· bendra situacija tranzito valstybėse – palankios ir nepalankios aplinkybės;
· bendra situacija tikslo valstybėse – esama bendro mobilumo, migracijos, užsieniečių kontrolės sistema, jos efektyvumas, bendradarbiavimas su tranzito valstybėmis;
· konkreti situacija – lūkesčių įgyvendinimo sėkmė, laisvo mobilumo sąlygos, galimybės pasislėpti, išvengti išsiuntimo, atsakomybės.
Yra teigiama, kad asmens arba socialinės grupės polinkio migruoti ir būti mobiliam mažinimas yra pati veiksmingiausia nelegalios migracijos ir nelegalaus mobilumo prevencijos priemonė. Pagrindinės valstybių, siekiančių sumažinti mobilumo ir nelegalios migracijos galimybes, vykdomos prevencijos kryptys yra šios:
ü migracijos valdymo sistemos plėtra, įskaitant visos reikiamos infrastruktūros tvarkingai migracijai užtikrinti kūrimą ir palaikymą;
ü nelegalaus sienos perėjimo, ypač nelegalaus buvimo valstybėje ir nelegalios veiklos kontrolės stiprinimas;
ü įvairi su migracijos klausimais susijusi parama pabėgėliams, asmenims priverstiems migruoti po šalies teritoriją ir už jos ribų, siekiant kiek galima sumažinti neigiamų nelegalios migracijos padarinių atsiradimo ir pasireiškimo galimybes;
ü nelegaliai valstybėje esančių asmenų legalizavimosi sistemos kūrimas ir tobulinimas.
Nuo pirmosios krypties veiksmų iš esmės priklauso veiksmų kitomis kryptimis sėkmė. Antrosios krypties veiksmai skirti nelegaliai migracijai riboti bei valstybėje jau nelegaliai esantiems asmenims išaiškinti. Prevencinis šios krypties veiksmų poveikis gana ribotas, nes tik sumažina nelegalių patekimų, bet nepadeda spręsti jau esančių valstybėje nelegalių asmenų problemų, kkurios ir kelia didžiausią grėsmę valstybės ir visuomenės saugumui. Šioms problemoms spręsti skirti trečiosios ir ketvirtosios krypčių veiksmai.
2. TARPTAUTINĖS PASTANGOS KONTROLIUOTI MIGRACIJOS PROCESUS
Poreikį vienaip ar kitaip spręsti migrantų keliamas problemas skatina valstybės noras kontroliuoti savo vidaus padėtį, mažinti didėjančią socialinę įtampą, valstybės piliečių nepasitenkinimą bei išvengti kitų nepageidaujamų migracijos padarinių. Šiuolaikinės valstybės nepageidaujamos migracijos problemas sprendžia teisinėmis priemonėmis – kurios nors rūšies arba bet kokią migraciją paskelbia nelegalia, išskyrus jau pripažintą legalia. Tokie apribojimai paprastai įvedami visoms valstybėms, su kuriomis nėra susitarta dėl palankesnio migracijos režimo, kita vertus Europos Sąjunga vienu iš savo prioritetų laiko visišką vidinių migravimo suvaržymų panaikinimą.
Pati savaime nelegali migracija, jei ji nebūtų susijusi su kitais socialiniais reiškiniais, valstybei nekeltų didelių sunkumų, ji netgi galėtų būti laikoma pageidautina, mat nelegalūs migrantai valstybėje paliktų savo atvežtus pinigus, skatintų vartojimą, pagilintų ekonomiką. Deja, nelegali migracija kelia problemų ir pagrindinės iš jų yra šios:
· Nelegali ekonominė veikla – „juodasis darbas“. Tai viena iš šešėlinės ekonomikos sričių;
· Visuomenei nepasitenkinimą kelia vien migrantų buvimas, jų rasiniai, etniniai, šeimyninio gyvenimo, vartojimo standartų arba vertybių skirtumai, veikla, konkuravimas darbo rinkoje, jiems teikiama pagalba, jų neintegruotumas į visuomenę. Nesaugiausi čia nelegalūs migrantai, nes jie negali pasinaudoti teisine valstybės gynyba, socialinėmis garantijomis, teikiama apsauga;
· Nelegalių migrantų
daromi nusikaltimai, kiti teisės bei moralės pažeidimai;
· Nelegalių migrantų bandymai pasinaudoti ( piktnaudžiauti ) valstybės socialinės gerovės užtikrinimo sistema. Dažniausiai tai pasireiškia bandymu gauti pabėgėlio statusą.
Valstybės, siekdamos išspręsti šias problemas arba bent jau sumažinti neigiamus jų padarinius, reaguoja keliais būdais, taiko įvairias poveikio priemones. Nereguliarios migracijos kontrolės priemonės pagal jų poveikio sritis yra tokios:
§ Nelegalaus sienos kirtimo užkardymas stiprinant sienų apsaugą;
§ Nelegalių migrantų, jau apsistojusių valstybėje, išaiškinimas ir jų legalizavimasis ir išsiuntimas;
§ Nelegalių migrantų legalizavimosi procedūrų optimizavimas;
§ Apsimestinės legalios migracijos išaiškinimo ir užkardymo priemonės;
§ Migracinio aktyvumo mmažinimo priemonės.
1985 m. Vokietija, Prancūzija ir Beniliukso šalys tarpvyriausybiniu lygmeniu pasirašė Šengeno susitarimą. Šis susitarimas ( 1990 m. papildytas Šengeno susitarimu, sudaryto tarp Beniliuksio ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo taikymo, Konvencija ) numato teisę visiems Europos Bendrijos piliečiams laisvai judėti Šengeno erdvėje.
Šiuo metu prie minėtos sutarties ir jos įgyvendinimo konvencijos jau yra prisijungusios visos Europos Sąjungos valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Airiją.
Po Šengeno susitarimo sukūrus bendrą EEuropos Sąjungos erdvę be vidaus sienų turėjo įvykti esminių nelegalaus sienų kirtimo kontrolės pokyčių. Europos Sąjungos valstybės šiandien renkasi nelegalios migracijos kontrolės strategiją, kai kontrolės priemonės taikomos valstybės gilumoje, o ne pasienyje. Šį iš pirmo žvilgsnio nepaaiškinamą strateginį posūkį lemia ddu veiksniai:
Pirmasis – siekis pagreitinti pasienio procedūras, Europos Sąjungos viduje jų visai atsisakyti, be to, padidėjus transporto, žmonių judėjimo srautams nebeįmanoma kontroliuoti sienų;
Antrasis – problemos turi būti sprendžiamos ten, kur jos kyla, nes globalios problemos sprendžiamos neefektyviai ir per daug brangiai bei lėtai.
Nelegalios migracijos problemų dažniau kyla valstybės viduje, o ne pasienyje. Bet šis strateginis posūkis nereiškia išorinių Šengeno erdvės sienų kontrolės susilpninimo.
Siekdamos spręsti nelegalių migrantų problemas, Europos Sąjunga valstybės vykdo gana aktyvią tokių asmenų išaiškinimo veiklą, taiko nelegalios migracijos prevencijos kryptis.
Viena iš nelegalios migracijos krypčių – nelegalių migrantų legalizavimas. Iš visų legalizavimo būdų daugumoje Europos Sąjunga valstybių labiausiai paplitęs prieglobsčio statuso suteikimas.
Autoritetingiausiame žmogaus teisių dokumente – Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtoje Visuotinėje Žmogaus Teisių DDeklaracijoje įtvirtinta esminė nuostata, jog „persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis“ ( 14 str. ). Tačiau šiame akte neapibrėžta prieglobsčio sąvoka. Prieglobstis bendrąja prasme reiškia leidimą gyventi teritorijoje laikinai arba nuolat. Minėtame dokumente nepateikiama ir pabėgėlio sąvoka. Pirmą kartą pabėgėlio apibrėžimas pateiktas Jungtinių Tautų 1951 m. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso ( toliau – 1951 m. konvencija ). Pagrindinis apibrėžimo tikslas buvo išspręsti dėl Antrojo pasaulinio karo iškilusią pabėgėlių problemą. Konvencijoje pabėgėliais įvardijami asmenys, ttokie tapę dėl įvykių iki 1951 m. sausio 1 d. Tačiau ir po šios datos pabėgėlių problema išliko, vis atsirasdavo žmonių, kuriems reikėjo tarptautinės apsaugos. Todėl 1967 m. Jungtinės Tautos priėmė Protokolą dėl pabėgėlių statuso ( toliau – 1967 m. Protokolas ).
Europos valstybės, spręsdamos pabėgėlių ir kitas migracijos problemas, yra priėmusios daug tarptautinių dokumentų:
Ų Tarptautinės migracijos organizacijos konstituciją;
Ų Europos sutartį dėl taisyklių, reguliuojančių asmenų judėjimą Europos Tarybos šalyse ( 1957 m. gruodžio 13 d., Paryžius );
Ų Europos sutartį dėl vizų panaikinimo pabėgėliams ( 1959 m. balandžio 20 d., Strasbūras );
Ų Europos konvenciją dėl nepilnamečių repatriacijos ( 1970 m. gegužės 28 d., Haga );
Ų Europos konvenciją dėl migruojančių darbininkų teisinio statuso ( 1977 m. lapkričio 24 d., Strasbūras ).
Gana savarankiškus ir specifinius teisinius reglamentus dėl migracijos, asmenų mobilumo ir pabėgėlių statuso turi priėmusi ir Europos Sąjunga. Ypač pabrėžtina Šengeno sutartis, kurią įgyvendinant įvyko ( vis dar vyksta ) daug didelių pokyčių nelegalios migracijos į Europos Sąjungos valstybes prevencijos ir kontrolės srityje.
2000 m. rugsėjį Europos Sąjungos žengė dar vieną žingsnį ir įkūrė Europos pabėgėlių fondą, norėdama padėti valstybėms narėms pasirūpinti prieglobsčio prašančiais asmenimis, integruoti pabėgėlius ir įgyvendinti savanoriško grįžimo programas.
1990 m. Airijos sostinėje, Dubline, dvylika Europos Sąjungos valstybių pasirašė Dublino konvenciją. Konvencijos nuostatuose aiškiai reglamentuojama, kuri Europos SSąjunga valstybė narė turi nagrinėti prieglobsčio prašymą. Jose teigiama, kad vienoje iš Europos Sąjungos valstybių narių prieglobsčio paprašęs asmuo nebegali prašyti prieglobsčio ne vienoje kitoje valstybėje narėje. Taip norima užkirsti kelią bandyti ieškoti laimės iš karto visose Europos Sąjunga šalyse. „Dublino“ sistema dar tobulintina norint išspręsti daugybę problemų, kylančių bandant įgyvendinti Dublino konvencijos nuostatas.
Toliau apibendrinsime Europos Sąjungos valstybių patirtį sprendžiant galimo piktnaudžiavimo pabėgėlio teisėmis problemas.
Nors visos Europos Sąjungos valstybės pripažįsta ir laikosi 1951 m. konvencijos nuostatų, o kai kurios netgi pripažįsta ir papildomą legalaus buvimo valstybėje statusą, panašų į pabėgėlio, bet praktiškai susiduria su vis didesniais imigrantų srautais ir yra priverstos griežtinti savo imigracinę politiką, kurti tam tikrus papildomus mechanizmus tikrų ir apsimestinių pabėgėlių problemoms spręsti.
Faktinis pabėgėlio statuso pripažinimas susijęs su tam tikrais sunkumais, nes nei Europos Sąjungos, nei kuri nors kita pasaulio valstybė, remdamasi vien tik prieglobsčio prašančio asmens prašymu, jo subjektyviais išgyvenimais, pabėgėlio statuso nesuteikia. Priežastis – visi šie išgyvenimai yra vidiniai, vadinasi, apie juos sužinoma tik iš paties prašytojo. Asmuo gali pateikti tiek teisingus, tiek išgalvotus ( melagingus ) duomenis apie gresiantį pavojų, persekiojimą, o išorinis stebėtojas niekaip negali patikrinti, ar šie subjektyvūs išgyvenimai yra tikri.
3. NELEGALIOS MIGRACIJOS IR NELEGALAUS MOBILUMO PROBLEMŲ RAIŠKA LIETUVOJE BEI JŲ SSPRENDIMO GALIMYBĖS
Dėl nelegalios migracijos Lietuva turi nemažai problemų. Dvi didžiausios tokių problemų grupės yra nelegalių problemų srautai į ir per Lietuvą ir nelegali Lietuvos piliečių migracija į kitas valstybes, ypač į Europos Sąjungą.
3.1 NELEGALI MIGRACIJA Į IR PER LIETUVĄ
Pati akivaizdžiausia ir stipriai juntama problema pačioje Lietuvoje – tai nelegalių migrantų srautai per Lietuvą į Vakarų Europą. Ši problema supriešina į Lietuvą nelegaliai patenkančius ir jų gabenimu per Lietuvą besirūpinančius asmenis su valstybinėmis institucijomis ir pareigūnais, siekiančiais kontroliuoti, apriboti šiuos procesus, bei su kitomis institucijomis ir organizacijomis, besirūpinančiomis nelegalių užsieniečių išsiuntimu, jų legalizavimusi, pagalbos jiems teikimu, integracija į Lietuvos visuomenę.
1995 m. rugpjūčio 2 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso“. 1997 m. sausio 21 d. ratifikuota 1951 m. konvencija ir 1967 m. protokolas. Būtent šis laikotarpis laikomas pabėgėlio statuso nustatymo procedūros pradžia Lietuvoje. Šių pagrindinių teisės aktų, reglamentuojančių pabėgėlio statusą, įsigaliojimas sudarė galimybę praktiškai nustatyti, kurie iš atvykėlių yra ekonominiai migrantai, o kurie – pabėgėliai, stokojantys valstybės apsaugos. Nuo įsigaliojimo iki 2002 m. birželio buvo padaryta keletas šio įstatymo pakeitimų, kurie pabėgėlio teisių reglamentavimą Lietuvos respublikoje priartino prie Europos Sąjungos taikomos pabėgėlių klausimų sprendimo praktikos.
Nelegalūs migrantai iš esmės niekuo nesiskiria nuo nelegalų Europos Sąjungos valstybėse. Daugiau kaip pusė
jų – 20 – 29 metų vyrai. Maždaug du trečdaliai yra viengungiai, dažnai turintys aukštesnįjį arba aukštąjį išsilavinimą, savo valstybėse turėję gana aukštą socialinį statusą, maždaug du trečdaliai turėję vidutines arba net dideles pajamas. Remiantis jų paaiškinimais, maždaug keturi penktadaliai iš savo šalies išvyko dėl karo arba politinio nestabilumo. Daigiau kaip devynios dešimtosios sulaikytų nelegalių migrantų teigia, kad pasitaikius progai vėl bandytų patekti į Vakarus.
Nelegalių migrantų skaičius Lietuvoje augo nuo 1993 m. ( buvo sulaikyta 119 nelegalių imigrantų ) iki 11996 m. ( 1551 nelegalūs migrantai ). Nuo 1996 m. sulaikytų nelegalių migrantų skaičius sumažėjo iki 100 asmenų, sulaikytų 2000 m. Pagal Valstybinės sienos apsaugos tarnybos duomenis, 2001 m. buvo sulaikyti 107 nelegalūs migrantai. Užsieniečiai, kurie teisėtai ( turėdami LR vizas ) atvyksta į LR, tačiau pasibaigus vizos galiojimo laikui, o bevizio atvykimo atveju – bevizio buvimo laikui, neišvyksta iš valstybės, baudžiami administracine tvarka ir įpareigojami išvykti iš LR. 2000 m. buvo įpareigoti išvykti 633 asmenys. Tais pačiais metais buvo iišsiųsta 345 asmenys.
Pastaraisiais metais nelegalių migrantų sulaikoma vis mažiau. Jeigu šią informaciją dar būtų galima papildyti duomenimis iš kaimyninių Rusijos , Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos valstybių, galima konstatuoti, kad šiuo metu migracijos srautai per Lietuvą sumažėjo, o iš Baltarusijos ir UUkrainos į Lenkiją bei Vidurio Europą, iš ten – toliau į Europos Sąjungos valstybes padidėjo.
Analizuojant pastarųjų metų nelegalius migracijos procesus Lietuvoje yra pastebėta, kad ankstesnis keliavimo būdas į Lenkiją, kai keliaudavo didelės nelegalų grupės ( iki 100 ir daugiau ), šiuo metu nebenaudojamas, dažniausiai bandoma prasmukti nedidelėmis grupelėmis, individualiai.
Kaip pažymima 2000 m. Nacionalinio saugumo sistemos būklės ir plėtros ataskaitoje, nors nelegalių migrantų srautai mažėja, nelegali migracija vis dar yra viena iš aktualių problemų. Daugėja nelegalių migrantų iš NVS šalių, ypač iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Svarbiausia, kad pastarieji imigrantai į Lietuvą plūsta ne kaip į tranzito, o kaip į tikslo šalį. Tikėtina, kad su integracija į Europos Sąjungą susijęs pragyvenimo lygio ir socialinės apsaugos kokybės augimas skatins nelegalių imigrantų iš mminėtų šalių srauto augimą.
Didelė dalis nelegalių migrantų prašosi politinio prieglobsčio. Žvelgdami į prašymų suteikti prieglobstį Europoje skaičiaus kitimą nuo 1990 metų, matysime, kad šis skaičius mažėjo nuo 700 tūkst. 1992 m. iki 280 tūkst. Nuo 1996 m. prašymų suteikti prieglobstį skaičius pastoviai auga. ( 2000 metais jis siekė 480 tūkst. ). Prieglobsčio prašytojų skaičius auga ir Lietuvoje – 1999 metais gauta 143 prašymai. 2000 metais – pateikti 303 prašymai suteikti politinį prieglobstį, o 2001 metais gauti jau 425 prašymai.
Didelė dalis iimigrantų siekia gauti prieglobstį Lietuvoje ir dėl to, kad tikisi, jog netolimoje ateityje Lietuva taps Europos Sąjungos nare ir jiems atsivers keliai į Vakarų Europą. Lietuva turi būti pasirengus spręsti naujas problemas susijusias su šalies tapimu nelegalių migrantų tikslo valstybe.
3.2 NELEGALI MIGRACIJA IŠ LIETUVOS
Kita mažiau pastebima Lietuvoje, bet turbūt geriau matoma užsienyje problema – tai nelegalių lietuvių migrantų srautai į kitas pasaulio valstybes, ypač į Vakarų Europą. Lietuvai šis reiškinys yra ne tiek nelegalios migracijos, kiek didelės Lietuvos piliečių dalies praradimo problema.
Dalis nelegalių darbininkų valstybėse legaliai būna iki 3 mėnesių – tai leidžia bevizis režimas, tačiau tuo pačiu metu jie užsiima nelegalia veikla, t.y. dirba neturėdami leidimo arba darbo vizos.
Dalis asmenų nusikalsta ne tik buvimo valstybės įstatymams – pagal Lietuvos įstatymus jų veikla irgi nėra visiškai teisėta. Gana paplitusi sukčiavimo forma, kai užsienyje žadamas legalus darbas, nors jokio legalaus darbo eiliniams atvykėliams tenai nėra, o tariami tarpininkai tik susirenka pinigus.
Dalis nelegalų, ypač jaunos moterys, yra organizuoto nusikalstamumo aukos, prievarta įdarbintos sekso pramonėje. Didžioji dauguma nelegaliai užsienyje dirbančių asmenų neturi jokių socialinių, medicinos garantijų, dirba menkai mokamą darbą, dažnai pažeidžia darbo saugumo reikalavimus.
Šiuo metu nėra labai aktualios minėtos problemos, bet ateityje, pagerėjus ekonominei ir socialinei padėčiai, integruojantis į Europos Sąjungą, šioje ssrityje turėtų įvykti nemažai pokyčių. Nelegalų srautas iš Lietuvos į Europos Sąjungą sumažės, bet toks pat srautas nukryps į mus iš trečiųjų valstybių, Lietuva taps besiplečiančios nelegalios migracijos traukos erdvės Europos Sąjungos dalimi. Netgi Lietuvai vis geriau pasirengiant būti visateise Europos Sąjungos nare gali padidėti nelegalių migrantų srautai į Lietuvą siekiant čia įsikurti iki Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, kad pasinaudojus vidinių sienų panaikinimu – sąlyginiu kontrolės susilpninimu būtų galima lengvai pasiekti Vakarų Europos valstybes. Netgi Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, nelegalios Lietuvos piliečių migracijos ir nelegalaus darbo problemos kurį laiką vis dar išliks bent tų valstybių požiūriu, kurios taikys pereinamąjį laikotarpį laisvam darbo jėgos judėjimui.
Atsižvelgus į migrantų kontingento specifiką, tarptautinį migracinių problemų pobūdį, strateginę reikšmę, taikant nurodytas poveikio priemones didelę reikšmę įgauna valstybių, jų institucijų bendradarbiavimas keičiantis informacija, susijusia su migracijos procesais ir jų dalyviais. Informacija yra būtina sėkmingos migrantų kontrolės bei jų nusikalstamumo prevencijos prielaida. Turi būti taikomi duomenys apie visus migracijos procesus Europoje, pagrindines migrantų telkimosi vietas, migracijos procesų suaktyvėjimo laikotarpius, migrantus nusikaltėlius, aplinkybes, lemiančias migrantų nusikalstamumą, šias problemas sprendžiančias pagrindines valstybių institucijas.
Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima būtų išskirti tokias prioritetines migrantų nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos kryptis Lietuvoje:
· Tobulinti įstatymus, pagal kuriuos, atsižvelgiant į šalies socialinę, ekonominę, politinę ir kkriminalinę padėtį, būtų galima reguliuoti migrantų atvykimo, išvykimo, buvimo ir vykimo tranzitu per valstybės teritoriją tvarką;
· Suteikti migrantams skirtingą statusą ( pabėgėlio, priverstinio migranto, ekonominio migranto ir t.t. ) ir taikyti atitinkamas prevencijos, pagalbos priemones;
· Parengti teisinį konkrečių socialinės pagalbos migrantams normų suteikimo bei jų socialinės kontrolės įgyvendinimo mechanizmą;
· Tobulinti informacinę bazę, susijusią su migracijos procesais ( įskaitant kriminalinės paieškos informaciją ).
IŠVADOS
Apžvelgus ir išanalizavus visą turimą literatūrą, mes padarėme tokias išvadas:
1. Nelegalios migracijos ir nelegalaus mobilumo sąvokos yra tarpusavyje susiję. Nelegali migracija – tai persikėlimas į kitos valstybės teritoriją, o nelegalus mobilumas – tai neteisėtas judėjimas valstybės viduje;
2. Nelegali migracija neišvengiama susijusi su šiuolaikinių valstybių saugumo problemomis plačiąja prasme. Visa tai kelia daugybę klausimų, į kuriuos turėtume ieškoti atsakymų siekdami užtikrinti bendruomenių saugumą. Todėl nelegalios migracijos ir nelegalaus mobilumo prevencija Europoje tampa ( jau tapo ) viena aktualiausių problemų.
3. Būtina pažymėti, jog asmens arba socialinės grupės polinkio migruoti ir būti mobiliam mažinimas yra pati veiksmingiausia nelegalios migracijos ir nelegalaus mobilumo prevencijos priemonė. Pagrindinės valstybių, siekiančių sumažinti mobilumo ir nelegalios migracijos galimybes, vykdomos prevencijos kryptys yra šios: migracijos valdymo sistemos plėtra, nelegalaus sienų perėjimo ir nelegalios kontrolės stiprinimas, įvairi parama nelegaliems migrantams, nelegaliai valstybėje esančių asmenų legalizavimosi sistemos kūrimas ir tobulinimas.
4. Išskyrėme tokias pagrindines nelegalios migracijos keliamas
problemas: nelegali ekonominė veikla, visuomeniniai nepasitenkinimai dėl migrantų buvimo, nelegalių migrantų daromi nusikaltimai, nelegalių migrantų bandymai piktnaudžiauti valstybės socialinės gerovės užtikrinimo sistema.
5. Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą procese Lietuva virsta iš nelegalių migrantų tranzito į jų tikslo valstybę. Nelegali imigracija į LR kelia problemas Europos Sąjungos kontekste. Pažymėtina, kad Lietuvai kylančių problemų pobūdis ir bruožai yra tapatūs nelegalios migracijos keliamoms problemoms Europos Sąjungoje. Tapus nare Lietuva nelegalių imigrantų ir prieglobsčio prašytojų naštą turėtų tolygiai pasidalinti tarpusavyje su Europos Sąjunga.
6. Pasirengimas narystei Europos SSąjungos migracijos srityje yra numatyti reikalavimai ir procedūros, kaip kontroliuojama imigracija į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių. Lietuvos pareiga yra užkirsti kelią nelegaliems migrantams, o sulaikytuosius grąžinti atgal. Lietuva yra pasirašiusi readmisijos sutartį su visomis Europos Sąjungos šalimis.
LITERATŪRA
1. Gyventi laisvai, saugiai ir teisingai: teisingumas ir vidaus reikalai Europos Sąjungoje. Vilnius, 2001. – 24 p.
2. HAUS. Europos Sąjunga iš arčiau / dėstytojų rengimo programos dalyvių straipsnių rinktinė. Vilnius, 2000. – 192 p.
3. Daiva Jakaitė „Aktualiausia – žmogiškieji pajėgumai“ // Integracijos žinios, 22002, Nr. 4 ( 36 ).
4. „Kelyje į Europos Sąjungą Lietuva įgyvendina Šengeno sutarties reikalavimus“ // Business & Exhibition ( Lietuvos ekonomikos apžvalga ), 2002, September – October, 10 – 11 p.
5. KTU Europos institutas. Europos integracijos procesai / mokslinės kkonferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas, 2002. – 252 p.
6. .Lietuvos teisės universitetas. Nusikalstamumo ir kitų nepageidautinų socialinių procesų prevencijos problemos bei jų sprendimas Europos valstybėse. Vilnius , 2003. – 268 p.
7. Professor Dr. Klaus J. Bade „Migration“ // Deutschland magazine on politick, culture, business and science, D 200017F No 6/ 2000 December / January E1
8. Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas ( L-Ž ). Vilnius, 2000. – 672 p.
9. www.migracija.lt
