Netiesioginiai mokesciai

KURSINIO DARBO PLANAS

ĮŽANGA…………………………2

I. MOKESČIŲ SISTEMA JŲ KLASIFIKACIJA IR RŪŠYS…………4

II. NETIESIOGINIŲ MOKESČIŲ REGLAMENTAVIMAS LIETUVOS

RESPUBLIKOJE: ……………………….6

1. PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTIS………………7

2. AKCIZŲ MOKESTIS……………………11

3. BALTOJO CUKRAUS VIRŠKVOČIO MOKESTIS…………15

4. CUKRAUS MOKESTIS…………………..15

5. PREKIŲ APYVARTOS MOKESTIS………………17

III. NETIESIOGINIO APMOKESTINIMO ASPEKTAI EUROPOS SĄJUNGOJE.18

IŠVADOS…………………………22

ĮŽANGA

Normaliai valstybės veiklai ir jos funkcijoms vykdyti būtini pakankami finansiniai ištekliai. Juos paprastai sudaro bendravalstybiniuose (centralizuotose) ar specialiuosiuose (tikslinės paskirties) fonduose sukaupti ištekliai, būtini tiek centrinės, tiek vietinės valdžios funkcijoms vykdyti. Kadangi nė vienos šalies Vyriausybė piniginių vertybių nekuria, tai jos išlaidos, skirtos valstybinėms programoms finansuoti, daugiausia yra padengiamos valstybės pajamas ssudarančiais mokesčiais ir kitomis įmokomis. Visose šalyse juos privalo mokėti tiek ūkio subjektai (įmonės), tiek gyventojai. Mokesčiai yra valstybės arba viešosios valdžios nustatyta privaloma įmoka, už kurią jokia specialia paslauga jo mokėtojui nėra atlyginama. Tad pagrįstai rašė B. Franklinas: “Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai”. Todėl mokesčių neturėtume peikti. Jie buvo ir bus. Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t. y. funkcijoms vykdyti. Ir kaupia juos įstatymų nustatyta ttvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų. Mokesčių esmę taip pat atskleidžia: a) tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius; b) mokesčių turinį apibūdinantys elementai: subjektas (kas privalo sumokėti mokestį), objektas (kas apmokestinama), šaltinis, mokesčio tarifas, mmokesčio lengvatos ir kiti bruožai.

Nagrinėjant mokesčius jų poveikio mokėtojui aspektu išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tokia mišri mokesčių sistema leidžia užtikrinti apmokestinimo lygybę. Nors daugelio šalių biudžete pagrindinis vaidmuo tenka tiesioginiams mokesčiams, tačiau lyginamasis jų svoris kiekvienoje šalyje skirtingas. Didžiausią tiesioginių įplaukų dalį sudaro įplaukos iš įmonių pelno, fizinių asmenų pajamų mokesčių bei socialinio draudimo įmokų. Nors pastaruoju metu pasaulyje ryškėja tiesioginio apmokestinimo vaidmens nuolatinio mažėjimo ir netiesioginių mokesčių didėjimo tendencija. Netiesioginius mokesčius paprasta apskaičiuoti, be to jų administravimo sistema yra gerokai paprastesnė, pigesnė ir efektyvesnė nei tiesioginių mokesčių.

Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos biudžetas 1993 metais daugiausia pajamų gavo iš šių mokesčių: bendrojo akcizo – 27,8 proc., juridinių asmenų pelno – 23,4 proc., fizinių asmenų pajamų – 22,5 proc., akcizų – 7,7 pproc. O 1999 metais nacionaliniam biudžetui daugiausia pajamų davė šie mokesčiai: pridėtinės vertės – 38,6 proc., fizinių asmenų pajamų – 28,7 proc., akcizų – 14,7 proc. Ir juridinių asmenų pelno – 4 proc. Taigi, Lietuvoje formuojant biudžeto pajamas svarbiausias vaidmuo tenka PVM, fizinių asmenų pajamų bei akcizų mokesčiams.

Esminis Europos Sąjungos ekonominės politikos elementas yra tokia mokesčių sistema, kuri skatintų dirbti, taupyti, investuoti. Kadangi Lietuva siekia narystės ES, ji privalo derinti savo įstatymus, taip pat ir mokesčių, su ES norminiais ddokumentais.

Temą “Netiesioginių mokesčių teisinis reguliavimas” pasirinkau dėl dviejų motyvų – būtinybės išsamiau panagrinėti LR mokesčių sistemos teisinę bazę (labiau pasigilinant į netiesioginių mokesčių reglamentavimą) ir galimybės susipažinti su ES norminiais aktais, reglamentuojančiais netiesioginius mokesčius.

MOKESČIŲ SISTEMA, JŲ KLASIFIKACIJA IR RŪŠYS

Mokesčių sistema – tai įstatymais reglamentuojamų tarp savęs glaudžiai susietų mokesčių ir rinkliavų rūšių, privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui (Lietuvoje – savivaldybėms) visuma. Mokesčių sistema formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius ir kartu laikantis tam tikrų apmokestinimo principų. Mokesčių sistema apima visus mokesčius, kuriuos valstybė ima iš mokesčių mokėtojų į šalies bendravalstybinius fondus. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai – ūkio subjektai (įvairių rūšių įmonės) ir gyventojai – mokesčius moka į kelis bendravalstybinius fondus: į šalies nacionalinį biudžetą (valstybės ir savivaldybių biudžetus) ir į specialiuosius tikslinės paskirties fondus.

Kiekviena valstybė turi savo mokestinę sandarą ir valstybinę mokesčių sistemą, apspręstą valstybės sandaros ypatumų. Pagal LR Konstituciją Lietuva yra unitarinė valstybė, kurios teritorija nedalijama į jokius valstybinius darinius ir kurioje valstybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė bei Teismas. Konstitucijos 67 str. įtvirtina išimtinę Seimo galią nustatyti valstybinius mokesčius. Tai reiškia, kad Lietuvoje egzistuoja viena valstybinė mokesčių sistema, paremta įstatymais.

Šiandieninę Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro net 23 mokesčiai bei rinkliavos , ir ddar dvi mokesčių kategorijos, kurios administruojamos ne pagal mokesčių administravimo, o pagal specialius įstatymus. Tai muito ir valstybinio socialinio draudimo mokesčiai (nuo 2003 07 01 valstybinio socialinio draudimo įmokos bus administruojamos jau pagal Mokesčių administravimo nuostatas).

Dabartinė LR mokesčių sistema toli gražu nėra galutinai nusistovėjusi, ji nuolat vystosi. Pažvelkime vos porą metų atgal – 2001 metais buvo įvesti du nauji mokesčiai ( azartinių lošimų ir pramoninės nuosavybės objektų registravimo), 2002 metais – trys ( cukraus, baltojo cukraus virškvočio ir prekių apyvartos).

Pagrindinis LR mokesčių sistemos ir jos teisinių pagrindų reformavimo tikslas – sukurti darnią, šiuolaikinę, pagrįstą ES reikalavimus atitinkančiais mokesčių įstatymais mokesčių sistemą, kuri skatintų sparčią krašto ekonomikos raidą, užtikrintų stabilias valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamas, teisingą bei proporcingą mokesčių naštos paskirstymą, sąžiningą konkurenciją.

Mokesčius kaip piniginę prievolę valstybei, svarbų jos pajamų gavimo šaltinį galima ir būtina klasifikuoti. Tiksliai klasifikuoti mokesčius nelengva, nes mokesčių rūšiavimas turėtų būti pagrįstas ne tik pačia mokesčių esme, bet ir mokesčių rinkimo technika, mokesčių tikslais bei padariniais. Mėginimai mokesčius klasifikuoti turbūt senesni už pastangas sukurti finansų mokslą, nes tam tikros, nors ir primityvios mokesčių sistemos reikalavo kasdieninio gyvenimo sąlygos.

Pagal mokesčių mokėtojų ypatybes skiriami juridinių asmenų, fizinių asmenų (gyventojų) ir bendri mokesčiai. Juridiniai asmenys moka pelno, fiziniai aasmenys – pajamų mokestį, bendriems mokesčiams priklauso žyminis mokestis, valstybės rinkliava ir t.t. Pagal įskaitymo tvarką mokesčiai skirstomi į valstybės biudžeto ( įskaitomi pelno, pridėtinės vertės, konsulinis, žyminis mokesčiai, akcizai), savivaldybės biudžetų ( įskaitomi fizinių asmenų pajamų, žemės, įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto, prekyviečių, paveldimo ar dovanojamo turto mokesčiai ir t.t.) ir tikslinių fondų mokesčius ( įmokos į garantinį fondą, privalomojo sveikatos draudimo mokesčiai). Pagal apmokestinimo objekto ypatumus skiriami pelno, pajamų, turto ir vartojimo mokesčiai.

Pagal apmokestinimo būdą mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai mokesčiai nustatomi tiesiogiai pajamoms ir turtui. Tai yra tiesioginis apmokestinimo būdas, kai mokėtojas, atsižvelgiant į turimą apmokestinimo objektą, mokestį sumoka pats. Tokiems mokesčiams priklauso pajamų, turto, žemės, verslo, kapitalo, palikimo, ir kiti mokesčiai.

Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes ir paslaugas, sumokami per prekės kainas ar įtraukiami į tarifus. Tai tokie mokesčiai (daugiausia masinio vartojimo reikmenų ir paslaugų kainų priedai), kurių reali mokėjimo našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka verslo įmonės. Pavyzdžiui, akcizo mokestį moka alkoholinių gėrimų gamintojai, o iš tiesų sumoka šių gėrimų vartotojai. Netiesioginei mokesčių grupei dar priklauso muitai, rinkliavos ir kiti. Tai netiesioginis apmokestinimo būdas, kai ryšys tarp mokėtojo (vartotojo) ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą.

Šiuolaikinės rinkos sąlygomis būtų sunku

tiksliai atskirti, kurie mokesčiai yra grynai tiesioginiai ir kurie netiesioginiai. Pavyzdžiui, juridinių asmenų pelno mokestis formaliai yra tiesioginis. Tačiau dalis jo įtraukiama į prekių ar paslaugų kainas, tai yra “perkeliama” vartotojui. Moksliškai pagrįstos teorijos dėl “mokesčių perkėlimo” nėra, todėl daugumoje valstybių mokesčiai klasifikuojami į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau vienai ar kitai grupei priskiriami įstatymų nustatyta tvarka arba remiantis praktika. Konservatyvūs mokslininkai pageidavo didinti netiesioginius mokesčius, įrodinėjo, kad tai daryti tikslinga ir naudinga valstybės iždui, sakydami. Jog čia didžiausias valstybės pajamų aaugimo šaltinis.

Mokesčiai gali būti skirstomi dar į tokias rūšis. Tiesioginiai mokesčiai būna realiniai (žemės, verslo, kapitalo, pelno) ir asmeniniai (pagalvės tipo, pajamų, nekilnojamojo turto, palikimo ir kiti). Realiniai mokesčiai imami už konkretų nuosavą turtą: žemę, namus, kapitalą, kuris savininkui sukuria pajamas (dividendus, palūkanas už indėlius, paskolų laimėjimus ir pan.). Asmeniniai mokesčiai- tai mokesčių už fizinių asmenų nuosavybę atmaina. Jie imami už pajamas, turtą, palikimą ir kitą asmeninę nuosavybę.

Netiesioginiai mokesčiai – akcizai: individualūs – konkrečioms prekėms (alui, cukrui, benzinui ir kitoms); uuniversalūs – apyvartos mokestis, pridėtinės vertės mokestis, fiskaliniai monopoliniai mokesčiai (druskai, tabakui, degtukams, spiritui ir kitoms), muitų rinkliavos.

Pagal apskaičiavimo metodą mokesčiai būna vienetiniai – pastovūs – konkreti suma apmokestinimo vienetui, pavyzdžiui, mokestis už žemės hektarą; proporciniai, kai vienodu procentu apmokestinamas vvisas objektas, pavyzdžiui, pajamų suma, turto vertė; progresiniai – didėjant objekto apimčiai (pajamoms, turto vertei), didėja mokesčio procentas; regresiniai – didėjant objekto apimčiai, apmokestinimo procentai mažėja.

Pagal nustatymą, rinkimą ir įplaukų paskirstymą mokesčiai būna valstybiniai – skiriami centrinės vyriausybės funkcijų išlaidoms dengti, kuriems priklauso pajamų, pelno mokesčiai, muitų rinkliavos ir kiti, pridėtinės vertės mokesčiai ir akcizai; vietiniai, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamojoje teritorijoje ir skiria vietos biudžetams. Literatūroje apie mokesčius galima rasti ir kitokių klasifikavimo principų.

Pagal paskirtį mokesčius dar galima skirstyti į bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji yra mokami į valstybės iždą ir naudojami bendra tvarka, o specialiųjų pagrindu formuojami šių mokesčių panaudojimo valstybiniai – vyriausybiniai fondai.

Pastaruoju metu atsirado dar keletas mokesčių grupių. Ekologinių mokesčių tikslas – ne valstybės pajamų didinimas, bbet ekologinė apsauga. Kaip tarptautinių mokesčių pavyzdį būtų galima paminėti importuojamų žemės ūkio produktų mokestį, nustatytą šalyse, kurios yra Europos Sąjungos narės. Pajamos iš šio mokesčio atiduodamos į Europos Sąjungos biudžetą. Į pastarąjį biudžetą ES narės taip pat moka nario mokestį. Toks mokestis analogiškai mokamas į Jungtinių Tautų Organizacijos biudžetą.

III. NETIESIOGINIŲ MOKESČIŲ REGLAMENTAVIMAS LIETUVOJE

Lietuvoje imamais mokesčiais nėra patenkinti nei ūkio subjektai, nei gyventojai. O Lietuvos mokesčių lygis yra net aukštesnis, nei daugelyje Europos šalių. Mūsų šalies mokesčių būdingas bbruožas – aukštas netiesioginių mokesčių lygis. Šie netiesioginiai arba vartojimo mokesčiai duoda net daugiau nei pusę visų nacionalinio biudžeto pajamų. Pavyzdžiui, 1998 metais pridėtinės vertės pajamų. Taigi netiesioginiai, vadinamieji vartojimo, mokesčiai sudarė 55,4 proc. visų nacionalinio mokestis sudarė 38,5 proc., akcizai – 14,3 proc. ir muitai – 2,6 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų. Mokesčių mokslo teoretikai teigia, jog tokie netiesioginiai (vartojimo) mokesčiai vyrauja neišvystytos ekonomikos šalyse. Šiuo atveju pažymėtina tai, jog tik trys netiesioginiai mokesčiai Lietuvos nacionaliniam biudžetui duoda daugiau nei pusę pajamų, o kitas pajamas biudžetas gauna net iš likusių tiesioginių mokesčių.

Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes ir paslaugas, kurių kainos padidėja dėl gamintojo išlaidų apmokestinimo. Reali šių mokesčių našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka firmos. Netiesioginiai mokesčiai dažniausiai yra regresiniai, nes žmonės, gaunantys mažas pinigines pajamas, dėl šių mokesčių netenka didesnės pinigų dalies nei turtingieji.

1. PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTIS

Pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) – vienas bene plačiausiai pasaulio mokesčių sistemose naudojamų netiesioginių mokesčių, išsivystęs iš apyvartos mokesčio. Pirmą kartą šis mokestis įvestas 1954 metais Prancūzijoje, apmokestinant kiekviename prekės apyvartos etape išaugusią prekės vertę.

Lietuvoje PVM įvestas nuo 1994 m. gegužės 1 d. vietoje iki tol imto bendrojo akcizo mokesčio. PVM ėmimą reglamentuoja 2002 m. kkovo 5 d. įstatymas, kuris (su tam tikromis išimtimis) įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 d. Pažymėtina, kad naujasis PVM įstatymas jau remiasi ES teisės aktais (būtent direktyva Nr.77/388/EEB – vadinamąja šeštąja).

Pagal savo esmę PVM yra netiesioginis mokestis, kuriuo apmokestinamas įvairių prekių tiekimas bei paslaugų teikimas. PVM dydis įskaičiuojamas į prekės (paslaugos) kainą. Jį sumoka prekės (paslaugos) vartotojas, nors įstatyminiu PVM mokėtoju išlieka prekės (paslaugos) tiekėjas (teikėjas).

PVM objektas yra prekių tiekimas (paslaugų teikimas), atitinkantis tokias sąlygas:

jis turi būti atliekamas už atlygį; ši veikla turi vykti Lietuvoje; prekes tiekti (paslaugas teikti) turi apmokestinamasis asmuo vykdydamas ekonominę veiklą, t.y. veiklą, kuria yra siekiama gauti pajamų (išskyrus darbo veiklą, valstybės ir savivaldybių, jų institucijų ar kitų viešųjų juridinių asmenų veiklą, taip pat akcijų bei kitų vertybinių popierių, banko indėlio, banko sąskaitos, banko kortelės sąskaitos turėjimą, atsitiktinius sandorius).

Skaičiuojant PVM, prekėmis yra pripažįstami bet kokie daiktai (įskaitant numizmatinės paskirties pinigus), elektros energija, dujos, šilumos ir kitos rūšies energija, o prekių tiekimu – daiktų perdavimas kitam asmeniui, kuomet pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti prekėmis kaip jų savininkai. Prekių tiekimui taip pat prilyginamas daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą (servituto, uzufrukto, užstatymo, ilgalaikės nuomos) nustatymas ar perdavimas, pajaus ar vertybinio popieriaus pperleidimas, o įstatymo nustatytais atvejais – ir prekių suvartojimas PVM mokėtojo privatiems poreikiams tenkinti bei ilgalaikio materialaus turto pasigaminimas.

Paslaugų teikimu pripažįstamas bet koks sandoris dėl bet kurio civilinių teisių objekto, kuris nelaikomas prekių tiekimu, taip pat: programinės įrangos pardavimas ar kitoks perdavimas, nuoma, nematerialiojo turto ir turtinių teisių perdavimas, statybos darbai, įsipareigojimas susilaikyti nuo veiksmų bei įsipareigojimas toleruoti veiksmus arba padėti, įstatymo nustatytais atvejais – paslaugų teikimas PVM mokėtojo privatiems poreikiams tenkinti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vis dėlto ne visos realizuojamos prekės ir paslaugos yra apmokestinamos PVM. Tai:

1) asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos, kurias teikia sveikatos priežiūros įstaigos bei fiziniai asmenys, nustatyta tvarka įgiję tam teisę;

2) socialinės paslaugos, kurias teikia vaikų ir jaunimo globos institucijos, senelių ir (arba) neįgaliųjų globos (rūpybos) institucijos ar kiti pelno nesiekiantys juridiniai asmenys;

3) ikimokyklinis ugdymas, pradinio, pagrindinio, vidurinio, aukštesniojo ir aukštojo išsilavinimo teikimas;

4) visų meno rūšių, kultūros renginiai;

5) draudimo ir perdraudimo paslaugos;

6) paskolų teikimas;

7) pašto mokos ženklai;

8) gyvenamųjų patalpų ir kitų nekilnojamųjų daiktų nuoma;

9) pastatų pardavimas;

10) diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų oficialiai veiklai įvežamos ir kitos įstatyme nurodytos importuojamos prekės bei t.t.

Laikinai, iki 2003 m. gruodžio 31 d., PVM neapmokestinami karstai, vainikai, laidojimo paslaugos, žemės ūkio subjektų paslaugos žemės ūkiui, tradicinių daliųjų amatų dirbiniai ir t.t

Atskirais įstatymo nustatytais atvejais Vyriausybei suteikta teisė nustatyti

prekių tiekimo bei paslaugų teikimo atleidimo nuo PVM mokėjimo sąlygas bei apribojimus, taip pat detalius PVM neapmokestinamų prekių (paslaugų) sąrašus ( šią teisę Vyriausybė gali deleguoti ir kitoms institucijoms).

PVM požiūriu visi ūkio subjektai skirstytini į PVM mokėtojus ir asmenis, PVM nemokančius. Pagrindinis skirtumas tarp jų yra tai, kad pirmieji privalo imti PVM už savo tiekiamas prekes (teikiamas paslaugas) ir pervesti jį į biudžetą, tuo tarpu antrieji tokios prievolės neturi.

Tam, kad asmuo taptų PVM mokėtoju, jis turi verstis prekių tiekimu ar ppaslaugų teikimu siekdamas gauti pajamų (gamyba, prekyba, žemės ūkio veikla, žuvininkystė, kasyba ir kt.) ir uždirbti tam tikro dydžio atlygį už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes (suteiktas paslaugas).

Visi PVM mokėtojai turi būti registruojami PVM mokėtojų registre. Asmenys PVM mokėtojais registruojami privalomai ir savanoriškai. Privalomai mokesčio mokėtojais registruojami:

1) Lietuvos juridiniai ir fiziniai asmenys, kurių pajamos (įplaukos) už realizuotas prekes ar suteiktas paslaugas per metus (paskutinius 12 mėn.) viršija 100 000 Lt.,

2) užsienio apmokestinamieji asmenys, teikiantys Lietuvoje paslaugas (realizuojantys prekes) nepriklausomai nuo gauto už ttai atlygio sumos .

Pažymėtina, kad užsienio apmokestinamieji asmenys gali būti neregistruojami PVM mokėtojais, jeigu jie tiekia prekes (teikia paslaugas), kurios nėra PVM objektas ir neapmokestinamos PVM arba kurios pagal įstatymą būtų apmokestinamos 0 procentų tarifu, taip pat asmenys, kurių teikiamas teisines, konsultacines, audito, reklamos ir kitas paslaugas PVM apskaičiuoja ir sumoka šių paslaugų pirkėjai.

Savanoriškai PVM mokėtojais gali registruotis asmenys, ketinantys vykdyti atitinkamą ekonominę veiklą, tai pat asmenys, jau vykdantys ekonominę veiklą, nors jų gautas atlygis per metus (paskutinius 12 mėn.) yra mažesnis nei 100 000 Lt.

Įregistruotam PVM mokėtoju asmeniui suteikiamas PVM mokėtojo kodas ir išduodamas registracijos pažymėjimas. PVM mokėtojai privalo tvarkyti apskaitą ir turėti visus įstatymo reikalaujamus dokumentus; įforminti prekių tiekimą (paslaugų teikimą) nustatytos formos PVM sąskaita – faktūra arba, kai tai leidžiama, laisvos formos apskaitos dokumentu, žemės ūkio produkcijos pirkimo PVM skaičiuojamas nuo apmokestinamosios vertės, kurią sudaro atlygis (be PVM), gautas (turimas gauti) prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) arba jo vardu trečiojo asmens.

Nustatant apmokestinamąją vertę įskaitomi:

1) visi mokesčiai ir rinkliavos, iišskyrus patį PVM;

2) įpakavimo, transporto, draudimo ir kitos su prekių tiekimu (paslaugų teikimu) susijusios išlaidos;

3) subsidijos ir dotacijos, turinčios įtakos galutinei prekės (paslaugos) kainai.

Į apmokestinamąją vertę nėra įtraukiamos:

1) nuolaidos, suteikiamos prekės tiekimo (paslaugos teikimo) metu;

2) sumos, PVM mokėtojo gautos kaip kompensacija išlaidoms, patirtoms atliekant mokėjimus tretiesiems asmenims pirkėjo vardu, jo naudai ir jo sąskaita, padengti;

3) netesybos.

Importuojamų prekių apmokestinamąją vertę sudaro šių prekių muitinė vertė, prie jos pridedant:

1) už šias prekes sumokėtus (sumokėtinus) ne Lietuvoje nustatytus mokesčius, muitus ir kitas įmokas;

2) Lietuvoje nustatytus importo muitus ir mokesčius (išskyrus PPVM);

3) prekių vežimo, draudimo ir kitas išlaidas.

Paprastai apmokestinamąją vertę apskaičiuoja pats prekių tiekėjas (paslaugos teikėjas). Tačiau tais atvejais, kai mokesčio administratoriui kyla pagrįstų įtarimų, kad prekės (paslaugos) apmokestinamoji vertė yra dirbtinai sumažinta (padidinta), jis turi teisę pats apskaičiuoti apmokestinamąją vertę pagal rinkos kainą, nustatytą vadovaujantis Vyriausybės nutarimais.

PVM už realizuojamas ar importuojamas prekes, teikiamas paslaugas skaičiuojamas pagal PVM tarifus, galiojančius prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo momentu. Įstatymas skiria lengvatinius ir standartinį PVM tarifą.

Lengvatiniu 5 procentų PVM tarifu apmokestinama:

1) keleivių ir jų bagažo vežimas Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos, savivaldybių nustatytais reguliaraus susisiekimo maršrutas;

2) keleivių ir jų bagažo vežimas keleiviniais traukiniais;

3) knygos, laikraščiai ir žurnalai, išskyrus erotinio ir smurtinio pobūdžio leidinius;

4) vaistai ir medicininės prekės pagal Vyriausybės patvirtintą sąrašą;

5) viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugos, teikiamos pagal turizmą reglamentuojančius teisės aktus;

6) ekologiškai švarūs maisto produktai (nuo 2006 m. sausio 1 d.);

7) šviežiai atšaldyta mėsa ir valgomieji subproduktai, išskyrus naminių paukščių mėsą ir jų subproduktus.

Lengvatiniu 9 procentų PVM tarifu apmokestinamos:

Gyvenamųjų namų statybos, renovacijos, apšiltinimo ir projektavimo, inžinierinių tinklų statybos bei teritorijų tvarkymo paslaugos, už kurias apmokama valstybės, savivaldybių biudžetų, valstybės teikiamų lengvatinių kreditų, valstybės specialiųjų fondų lėšomis.

0 procentų PVM tarifu apmokestinamos:

1) eksportuojamos prekės;

2) prekės, eksportuojamos ir įvežamos į laisvąją zoną arba padėtos į laisvąjį sandėlį;

3) prekės, eksportuojamos ir pateikiamos laikinam saugojimui muitinės pprižiūrimose prekių laikino saugojimo vietose;

4) užsienio keleivių išgabenamos Lietuvoje įsigytos prekės, jei jų vertė viršija Vyriausybės nustatytą minimalią ribą;

5) atitinkamų kategorijų laivų tiekimas, priežiūra, remontas, orlaivių tiekimas ir nuoma ir t.t.

Įstatyme numatytas ir laikinas lengvatinio PVM taikymas. Iki 2003 m. gruodžio 31 d. 9 procentų PVM tarifu apmokestinama šilumos energija, teikiama gyvenamosioms patalpoms šildyti, biokuras; 0 procentų tarifu apmokestinamas keleivių ir jų bagažo vežimas tarptautiniais maršrutais ir t.t.

Kompensacinis 6 procentų PVM tarifas taikomas ūkininkams, jeigu:

1) ūkininko (visų šeimos narių) realizacinės pajamos per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršija 100 000 Lt;

2) ūkininko ūkis yra įregistruotas nustatyta tvarka arba turi žemės suteikimo asmeniniam ūkiui dokumentus;

3) įregistruotas ūkininko ūkio ar suteiktas asmeniniam ūkiui žemės plotas nėra didesnis kaip 7 ha.

Jei ūkininkas, atitinkantis šiuos reikalavimus, įsiregistruoja PVM mokėtoju bendra tvarka, jam kompensacinis tarifas netaikomas. Taip pat tokios teisės neturi ūkininkas, jei bent vienas jo ūkio narys įregistruotas PVM mokėtoju.

Visais kitais atvejais prekių realizavimas (paslaugų teikimas) apmokestinamas standartiniu 18 proc. PVM tarifu.

2. AKCIZŲ MOKESTIS

2001 m. spalio 30 d. priimtas naujas Akcizų įstatymas įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 d.

Pažymėtina, kad naujasis Akcizų įstatymas siauriau apibrėžia akcizų objektą ir nustato iš esmės naują prekių apmokestinimo akcizais tvarką.

Pagal Akcizų įstatymo 2 straipsnį akcizo objektu šios prekės: etilo alkoholis ir alkoholiniai ggėrimai; apdorotas tabakas ir kuras (minėto įstatymo 3 straipsnis). Šios prekės, pagamintos Lietuvoje, akcizų objektu tampa nuo pagaminimo, o importuojamos – nuo to momento, kai dėl jų pagal Muitinės kodeksą atsiranda importo skola muitinei.

Akcizų įstatymas numato akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą, t.y. tokį apmokestinimo režimą, kai akcizais apmokestinamos prekės gaminamos, perdirbamos, maišomos, saugomos ir (ar) gabenamos laikinai atidėjus už jas apskaičiuotų akcizų mokėjimą.

Pagal naująjį Akcizų įstatymą, asmuo, numatantis gaminti prekes, kurios yra akcizų objektas, verstis jų perdirbimu ir (arba) maišymu (jei tokių operacijų rezultatas yra prekės, kurios yra akcizų objektas), šiai veiklai privalo įsteigti akcizais apmokestinamų prekių sandėlį. Tai patalpa ir (arba) teritorija, kuriose Akcizų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka leidžiama laikyti (gaminti, perdirbti, maišyti,saugoti), taip pat į jas atgabenti ar iš jų išgabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje laisvai cirkuliuojančias akcizais apmokestinamas prekes, kurioms taikomos akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas. Šie reikalavimai netaikomi tik asmeniniam fizinio asmens naudojimui, taip pat žemės ūkio subjektams, kurie gamina mineralinio kuro (variklių benzino) ir gazolių bei biologinės kilmės žaliavų mišinius, skirtus naudoti žemės ūkio subjekto reikmėms (t.y. skirtus ne –parduoti, o tik savo poreikiams). Akcizais apmokestinamų prekių sandėlio steigimui reikalingas leidimas, kurį Vyriausybės nustatyta tvarka neribotam laikui išduoda ir panaikina centrinis mokesčio administratorius.

Leidimas sandėlio savininkui išduodamas po to, kai yra pateiktas laidavimas už akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininko prievoles ir savininkas turi nustatytos formos licenciją. Laidavimo dokumentą išduoda LR įsteigtos ir veikiančios banko įstaigos arba draudimo įmonės, turinčios atitinkamai banko ar draudimo veiklos licenciją. Laidavimo dydį apskaičiuoja centrinis mokesčio administratorius pagal Vyriausybės patvirtintą tvarką.

Akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininkas, gavęs leidimą, privalo tvarkyti visų operacijų, atliekamų sandėlyje su tokiomis prekėmis, apskaitą ir teikti nustatytas ataskaitas vietos mokesčių administratoriui, kuriam įstatymas numato teisę kontroliuoti ttokio sandėlio veiklą.

Akcizų mokėtojais yra apmokestinamų prekių sandėlio savininkai ir šių prekių importuotojai. Be to, akcizų įstatymas numato atvejus, kai akcizų mokėtojais gali būti ir kiti asmenys: pvz., asmuo, kaip degalus panaudojęs naftos dujas ar dujinius angliavandenilius, kurie yra akcizų objektas, tačiau už juos akcizai nesumokėti; asmuo, kuris pažeisdamas Akcizų įstatymo reikalavimus steigti sandėlį, bet kokiu būdu pagamina akcizais apmokestinamas prekes ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje; asmuo, įsigijęs arba importavęs akcizais apmokestinamas prekes tais atvejais, kurie neįeina į įstatymo numatytus aatleidimo nuo akcizų išimtis.

Akcizų mokėtojai Akcizų įstatymo numatytais terminais privalo pateikti vietos mokesčio administratoriui akcizų deklaraciją ir nustatytus jos priedus. Pateiktoje deklaracijoje privaloma deklaruoti akcizus už:

1) akcizais apmokestinamas prekes, kurioms akcizų mokėjimo laikino režimo atidėjimas panaikintas, tai yra iš sandėlio išgabentas aapmokestinamas prekes, už kurias akcizai nesumokėti, išskyrus išgabentas taikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą;

2) sandėlyje sunaudotas akcizais apmokestinamos prekės, už kurias akcizai nesumokėti (išskyrus Akcizų įstatyme numatytas išimtis);

3) sandelyje prarastas akcizais apmokestinamas prekes, už kurias akcizai nesumokėti. Akcizai neskaičiuojami už prarastą prekių kiekį, neviršijantį nustatytų netekties normų, už prekes, prarastas dėl nenugalimos jėgos (force majeure), jeigu tai įrodyta nustatyta tvarka. Tokio įrodymo pateikimo tvarka patvirtinta Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 821;

4) iš sandelio išsiųstų akcizais apmokestinamų prekių kiekį, prarastą gabenant joms taikymo akcizų laikino atidėjimo režimo metu (išskyrus įstatymo numatytas išimtis).

Mokėtina akcizų suma skaičiuojama:

1) už prekes, kurioms akcizų mokėjimo laikino atidėjimo rėžimas panaikintas – taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių išgabenimo dieną;

2) už sandėlyje sunaudotas akcizais apmokestinamas prekes – taikant akcizų tarifus, ggaliojusius prekių sunaudojimo dieną;

3) už sandėlyje ir gabenimo metu prarastas prekes, kurioms buvo taikomos akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas – taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių praradimo dieną, o jei jos neįmanoma nustatyti – prekių praradimo nustatymo dieną.

Atvejai, kai akcizais apmokestinamos prekės atleidžiamos nuo akcizų, yra nustatyti Akcizų įstatymo 13 straipsnyje:

1) eksportuotos prekės;

2) prekės skirtos užsienio šalių diplomatinių ir konsulinių atstovybių veiklai;

3) prekės atgabentos keleivių asmeniniame bagaže ir neviršijančios Vyriausybės nustatytų kiekių, kuriuos fiziniams asmenims (keleiviams) leista įvežti be importo mokesčių;

4) prekės pagal Muitinės kkodeksą neapmokestinamos importo mokesčiais;

5) prekės Vyriausybės ir jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka teikiamos kaip atsargos laivams ir (arba) orlaiviams, gabenantiems keleivius ir (arba) krovinius tarptautiniais maršrutais;

6) prekės įvežamos užsienio valstybių kariuomenių laikantis Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, karinių pratybų ir kitų renginių įstatymo nuostatų.

Pažymėtina, kad išvardinti atvejai nėra vieninteliai kai akcizais apmokestinamoms prekėms netaikomi akcizai. Kitus atvejus nustato Akcizų įstatymo specialiosios nuostatos. Įstatymo 22 straipsnis numato, kad, etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai neapmokestinami akcizais kai, pavyzdžiui, alus, vynas, kiti fermentuoti gėrimai, kuriuos pasigamina fizinis asmuo, skirti tik asmeniniam naudojimui; etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, skirti actui ir pan., 36 straipsnyje numatyti specialūs atvejai, kai kurui netaikomi akcizai. Pav., orlaivių, laivų degalams (variklių kurui), kurie teikiami orlaiviams, laivams, gabenantiems keleivius ir (arba) krovinius vietiniais maršrutais; gazoliui (dyzeliniams degalams), naudojamiems žemės ūkio, vidaus vandenų žuvininkystės reikmėms ir pan.

Akcizų tarifai nustatomi tvirtomis sumomis už atitinkamo akcizais apmokestinamo produkto kiekį arba taikant kombinuotą akcizo tarifą. Pavyzdžiui, alui taikomos 7 litų už vieną procentą faktinės alkoholio koncentracijos, išreikštos tūrio procentais, akcizo tarifas, kuris nustatomas už produkto hektolitrą. Vynui iš šviežių vynuogių taikomas 150 litų produkto hektolitrą akcizo tarifas. Etilo alkoholiui, išskyrus midaus trauktinės, taikomos 3200 litų už gryno etilo alkoholio hektolitrą akcizo tarifas.

Cigaretės apmokestinamos taikant kombinuotą akcizo ttarifą. Jį sudaro specifinis (litais už 1000 cigarečių) ir vertybinis (procentais nuo maksimalios mažmeninės kainos) elementai. Kombinuoto akcizo tarifo už cigaretes apskaičiavimo tvarką patvirtino finansų ministras 2002 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 280. Cigarams ir cigarilėms, taip pat rūkomajam tabakui taikomas 30 litų už kilogramą produkto akcizo tarifas.

Variklių benzinui, jo pakaitalams ir priedams taikomas 1250 litų už toną (išskyrus variklių benzino ir biologinės kilmės žaliavų mišinius); žibalui, gazoliui, jų pakaitalams ir priedams – 720 litų už toną produkto akcizo tarifas ir t.t.

Akcizų įstatyme numatytos ir akcizų lengvatos. Mažos alų gaminančios įmonės 100 tūkst. Dekalitrų per metus realizuoto alaus taikomas 50 procentų mažesnis akcizo tarifas. Šildymui skirtiems gazoliams (buitinių krosnių kurui) taikomas 80 litų už toną produkto akcizo tarifas.

Akcizų mokėjimą, taip pat ir jų sumokėjimą už importuojamas prekes, jeigu Akcizų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka jos nugabenamos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį, kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija. Akcizų mokėjimą už kitas importuojamas prekes kontroliuoja teritorinės muitinės.

3. BALTOJO CUKRAUS VIRŠKVOČIO MOKESTIS

Baltojo cukraus virškvočio mokestį įvedantis įstatymas įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.

Šio mokesčio objektas – Lietuvoje realizuotas baltojo cukraus virškvotis, t.y. cukraus gamintojų pagamintas baltojo cukraus kiekis, viršijantis cukraus gamintojams nustatytą ir cukrinių runkelių augintojams skirtą gamybos kvotą. MMetinę baltojo cukraus gamybos kvotą nustato Vyriausybė, o skirsto Vyriausybė ar kitos institucijos, vadovaudamosios Cukraus įstatymo nuostatomis.

Baltojo cukraus virškvočio mokestį privalo mokėti cukraus gamintojai, realizavę vidaus rinkoje baltojo cukraus virškvotį.

Baltojo cukraus mokesčio tarifas nustatomas vienai baltojo cukraus tonai ir lygus cukraus mokesčio dydžio ir maksimalios bendrojo cukraus importo muito tarifo normos sumai.

Baltojo cukraus virškvočio mokestis yra apskaičiuojamas ir mokamas už visą per kalendorinius metus vidaus rinkoje realizuotą baltojo cukraus virškvotį, vadovaujantis Finansų ministerijos patvirtinta, suderinus su Žemės ūkio ministerija, Baltojo cukraus virškvočio mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kurią nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Mokestis mokamas pagal baltojo cukraus virškvočio mokesčio deklaraciją ir įskaitomas į valstybės biudžetą. Šio mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos.

4. CUKRAUS MOKESTIS

Cukraus mokestį reglamentuojantis įstatymas įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 d. Šio mokesčio, kaip ir prekių apyvartos mokesčio, įvedimą sąlygojo akcizo už cukrų panaikinimas.

Cukraus mokestį privalo mokėti Lietuvos bei užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys – cukraus gamintojai bei importuotojai, taip pat produktų, kuriuose yra cukraus, gamintojai ir importuotojai. Tokie asmenys privalo Valstybės mokesčių inspekcijos nustatyta tvarka registruotis cukraus mokesčio mokėtojais. Cukraus mokesčio mokėtojais taip pat yra asmenys, realizuojantys cukrų, už kurį cukraus mokestis dar nesumokėtas.

Cukraus mokesčio objektas – cukrus ir

produktai, kuriuose yra cukraus. Detalus mokesčio objektų sąrašas patvirtintas Vyriausybės 2002 m. 7 d. nutarimu Nr. 851 “Dėl Lietuvos Respublikoje pagamintų arba importuotų cukraus ir produktų, kuriuose yra cukraus, sąrašo patvirtinimo”. Tai: bet kokio sauso pavidalo (miltelių, granulių ir pan.) pienas ir grietinėlė, į kuriuos pridėta cukraus ar kitų saldiklių; švieži (nenokinti arba nekonservuoti) sūriai ir varškė, kuriuose esantis cukrus sudaro ne mažiau kaip 20 procentų masės; žaliavinis cukranendrių cukrus, į kurį nepridėta aromatinių arba dažančiųjų medžiagų; cukranendrių arba cukrinių rrunkelių cukrus ir chemiškai gryna sacharozė; rafinuotas ir kitoks baltasis cukrus; kitas cukrus; dirbtinis medus; karamelė; kramtomoji guma; konditerijos gaminiai ir t.t.

Pažymėtina, kad yra daug objektų, kurie neapmokestinami cukraus mokesčiu: kaip parama įvežami produktai; fizinių asmenų (keleivių) įvežami produktai, neviršijantys Vyriausybės leisto įvežti be muito kiekio; užsienio diplomatinių bei konsulinių atstovybių, tarptautinių organizacijų oficialiai misijos veiklai įvežami produktai; importuojami produktai, kurie neapmokestinami importo muitais bei mokesčiais; eksportuojami produktai.

Cukraus mokestis turi būti skaičiuojamas bei mokamas ir už mokesčio mokėtojo prarastą cukrų, iišskyrus atvejus, kai Vyriausybės nustatyta tvarka įrodoma, kad cukrus buvo prarastas dėl nenugalimos jėgos (force majeure): karo, maišto, revoliucijos, gaivalinės nelaimės, sprogimo, gaisro ir kitų priežasčių.

Cukraus mokestis skaičiuojamas pagal įstatyme nustatytą 0,01 lito už 1 procentą cukraus kiekio kilograme produkto ttarifą. Todėl Vyriausybė, sudarydama cukraus mokesčiu apmokestinamų objektų sąrašą, kartu nustatė ir apmokestinamojo cukraus kiekį (procentais) apmokestinamuose produktuose. Sauso pavidalo piene ir grietinėlėje apmokestinamojo cukraus kiekis sudaro 35 procentus, cukruje – 100 procentų, baltajame šokolade – 45 procentus ir t.t.

Cukraus mokestis už Lietuvoje pagamintus mokesčio objektus skaičiuojamas tuo metu, kai mokesčio mokėtojas perduoda nuosavybės teisę į apmokestinamuosius produktus, o importo atveju – tada, kai pagal Muitinės kodeksą atsiranda skola muitinei.

Nustatyta tvarka sumokėtas cukraus mokestis yra įskaitomas į valstybės biudžetą.

Cukraus mokesčio mokėtojų sumokėtas mokestis už įsigyjamą (importuojamą) cukrų kaip žaliavą apmokestinamiesiems produktams gaminti grąžinamas, kai šie produktai eksportuojami, ir įskaitomas, kai jie realizuojami Lietuvoje, vadovaujantis finansų ministro 2002 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 172 patvirtinta Cukraus mokesčio įskaitymo ir ggrąžinimo tvarka. Cukraus mokestis už Lietuvoje įsigyjamas kaip žaliavą cukrų įskaitomas tik tuo atveju, jei jis nurodytas cukraus įsigijimą patvirtinančioje sąskaitoje – faktūroje (pridėtinės vertės mokesčio sąskaitoje – faktūroje). Eksportuotojams cukraus mokestis turi būti grąžintas per 10 dienų nuo raštiško prašymo ir reikiamų dokumentų pateikimo, bet ne ankščiau įstatymo nustatyto mokesčio mokėjimo termino.

5. PREKIŲ APYVARTOS MOKESTIS

Prekių apyvartos mokestis, įvestas 2002 m. gegužės 21 d. įstatymu, įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 d. Jo įvedimą sąlygojo tai, kad priėmus naująjį Akcizų įįstatymą buvo panaikintas akcizo mokestis už daugelį prekių grupių (prabangius lengvuosius automobilius, erotinio ir smurtinio pobūdžio leidinius ir kt.).

Prekių apyvartos mokesčio objektas yra:

1) lengvieji automobiliai, kurių apmokestinamoji vertė viršija 100 000 Lt, jeigu jie nepriskiriami specialios paskirties transporto priemonėms;

2) erotinio ir smurtinio pobūdžio spaudos leidiniai;

3) skysti parfumerijos, kosmetikos ir tualetiniai preparatai bei kitos prekės, nesančios akcizo objektu, nors jų sudėtyje yra etilo alkoholio.

Detalus prekių, apmokestinamų jų apyvartos mokesčiu, sąrašas patvirtintas Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 975 “Dėl Lietuvos Respublikos prekių apyvartos mokesčio įstatymo įgyvendinimo”. Pažymėtina, kad apmokestinimo objektu yra tik tie skysti parfumerijos, kosmetikos ir tualetiniai preparatai bei kiti produktai, kurių sudėtyje esančio etilo alkoholio koncentracija viršija 15 procentų tūrio, o apmokestinamoji vertė neviršija 20 Lt už litrą.

Tokios prekės gali būti tiek gaminamos Lietuvoje, tiek importuojamos. Importo atveju prekės tampa prekių apyvartos mokesčio objektu, kai dėl jų pagal Muitinės kodeksą atsiranda importo skola muitinei.

Kartu įstatymas įtvirtina, kad nuo prekių apyvartos mokesčio atleidžiamos: eksportuotos prekės; keleivių asmeniniame bagaže įvežamos prekės, neviršijant Vyriausybės 1997m. kovo 6 d. nutarime Nr. 199 “Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nustatymo nustatytų kiekių, kuriuos leidžiama įvežti be importo mokesčių; užsienio šalių diplomatinių ir konsulinių atstovybių veiklai, taip pat tarptautinių organizacijų oficialiai misijos vveiklai įvežamos prekės, jei šių tarptautinių organizacijų sutartyse su Lietuvos Respublika numatyta neimti mokesčių; importuojamos prekės, kurios pagal Muitinės kodeksą neapmokestinamos importo mokesčiais; kaip parama įvežami skysti parfumerijos, kosmetikos, tualetiniai preparatai bei kitos prekės, kurių sudėtyje yra etilo alkoholio.

Prekių apyvartos mokestį privalo mokėti prekių, esančių mokesčio objektu, gamintojai bei importuotojai.

Prekių apyvartos mokestis skaičiuojamas nuo prekių apmokestinamosios vertės, kurią sudaro:

1) Lietuvoje pagamintų prekių pardavimo kaina be PVM ir prekių apyvartos mokesčio arba prekių pagaminimo savikaina, jeigu nuosavybės teisė I prekes nebuvo perduota;

2) importuojamų prekių muitinės vertės ir muito suma.

Prekės yra apmokestinamos pagal įstatymo nustatytus prekių apyvartos mokesčio tarifus. Lengviesiems automobiliams taikomos 15 procentų apmokestinamosios vertės, viršijančios 100 000 Lt, tarifas; erotinio ir smurtinio pobūdžio spaudos leidiniams – 75 procentų apmokestinamosios vertės tarifas; kiti prekių apyvartos mokesčio objektai apmokestinami 10 Lt už litrą tarifu.

Prievolė skaičiuoti prekių apyvartos mokestį už Lietuvoje pagamintas prekes atsiranda, kai prekių gamintojas (mokesčio mokėtojas) perduoda nuosavybės teisę į šias prekes. Importo atveju prievolė skaičiuoti prekių apyvartos mokestį atsiranda Muitinės kodekso 185 – 189 straipsniuose nustatytais atvejais, kuomet atsiranda importo skola muitinei.

Pažymėtina, kad prekių apyvartos mokestis turi būti skaičiuojamas ir už mokesčio mokėtojo prarastas prekes, už kurias mokestis dar nebuvo sumokėtas, išskyrus atvejus, kai jos prarandamos dėl force majeure, taip ppat tuo atveju, jei prarastų prekių kiekis neviršija natūralios jos netekties nuostolių.

Pasibaigus nustatytam kalendorinio mėnesio mokestiniam laikotarpiui, mokesčio mokėtojas privalo pateikti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teritoriniam skyriui, kuriame jis įregistruotas, Prekių apyvartos mokesčio deklaraciją (išskyrus už importuotas prekes) ir sumokėti apskaičiuotą prekių apyvartos mokestį iki įstatymais numatyto termino. Mokestis už importuojamas prekes mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Bet kuriuo atveju prekių apyvartos mokestis mokamas į valstybės biudžetą.

Kaip ir kitų mokesčių administravimo atvejais, prekių apyvartos mokesčio mokėtojams, pažeidusiems mokesčio mokėjimo tvarką, taikomos Mokesčių administravimo įstatyme numatytos poveikio priemonės.

III. NETIESIOGINIO APMOKESTINIMO ASPEKTAI EUROPOS SĄJUNGOJE

Kaip minėjau, netiesioginio apmokestinimo vaidmuo nuolat didėja ne tik ES ir pasaulyje, nes netiesioginius mokesčius paprasta apskaičiuoti ir jų administravimo sistema yra gerokai paprastesnė, pigesnė ir efektyvesnė nei tiesioginių mokesčių administravimo sistema. Todėl šiame skyriuje panagrinėsiu ES šalyse taikomus netiesioginio apmokestinimo principus ir metodus.

1993 m. sausio 1 d. ES buvo panaikintos netiesioginių mokesčių sienos. Tačiau tai dar nereiškia, jog šiuo metu visos ES narys sudaro bendrą teritoriją, kurioje galioja tie patys netiesioginiai mokesčiai. Pridėtinės vertės mokestis (PVM) ir akcizai vis dar yra renkami pagal atskiros šalies narės Finansų ministerijos nurodymus ir yra reglamentuojami skirtingų šalių narių įstatymais. Tačiau buvo panaikinta fiskalinė kontrolė. Dėl to nebereikia pildyti muitinės dokumentų, buvo panaikintas

išankstinis importo PVM finansavimas, o taip pat panaikinus vidines sienas labai pagreitėjo prekių ir žmonių judėjimas ES viduje.

Netiesioginiai mokesčiai euro zonoje sudaro apie 21 vartotojo sumokomos kainos procentą, tuo tarpu JAV – 9 proc., Japonijoje 14 proc. Apskritai, bendra PVM sistema ES šalyse lėmė mažesnius palyginti su kitomis pasaulio šalimis vartojimo mokesčių tarifų skirtumus. Vis dėlto realūs ES vartojimo mokesčių tarifai dar labai skiriasi. Šie skirtumai iš esmės atsiranda dėl mažinamų PVM tarifų, akcizo mokesčių, taip pat dėl energijos bei aaplinkos mokesčių.

1963 m. Neumarko komitetas išanalizavo ES šalių narių fiskalines sistemas ir pasiūlė įvesti bendrąjį pardavimo mokestį, kuris visiems žinomas kaip PVM. Nuo 1969 m., kai buvo įvestas PVM, priimta daug direktyvų šioje srityje. Tačiau pagrindine laikoma 1977m. šeštoji PVM direktyva, kurios tikslas buvo labiau suderinti mokesčių struktūrą sukuriant bendrą apmokestinimo tvarką ir bendras išimtis. Šioje direktyvoje akcentuojama mokesčių riba, tai yra žemiausias PVM tarifo limitas, kuris negali būti mažesnis kaip 15 proc. Maksimalių tarifų ES teisės aktai nereglamentuoja. SSumažintus tarifus valstybės narės gali pasirinkti 5 –12 proc. ribose (tam tikroms prekėms ir paslaugoms, išvardintoms šios direktyvos D priede). Taikyti 0 ar mažesnį nei 5 proc. tarifą yra draudžiama, nebent valstybės narės tokį tarifą buvo nusistačiusios iki 1991 01 001 dienos.

Pridėtinės vertės mokestis ES turi būti taikomas prekėms ir paslaugoms (kurias šalies teritorijoje už atlyginimą teikia apmokestinamas asmuo, veikdamas kaip toks) ir prekių importui. Šeštoji PVM direktyva įvedė ir pagrindinius PVM apmokestinimo principus bei juos suvienodino – taikoma apmokestinimo kilmės šalyje sistema arba apmokestinama pagal suvartojimo vietą. Nors ir daug jau atlikta vienodinant PVM ir kitus netiesioginius mokesčius, tačiau ES šalyse jų tarifai ir įvairios lengvatos labai skiriasi. PVM tarifai mažiausi yra Liuksemburge – 15 proc., Vokietijoje – 16 proc. Didžiausias standartinis tarifas taikomas Švedijoje – 25 proc., Belgijoje – 21 proc. Vienose šalyse taikomas bendras, kitose – diferencijuotas tarifas, bet artimiausiu laiku visose ES šalyse ruošiamasi prieiti prie dviejų – lengvatinio ir pagrindinio – tarifų.

Visose ES šalyse nneapmokestinamos eksportuojamos prekės. Daugelyje valstybių narių taikomos PVM lengvatos. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje PVM neapmokestinami maisto produktai, knygos, vaistai, energija, vanduo, kanalizacija, gyvenamųjų namų statyba, transporto paslaugos ir t.t.; Vokietijoje lengvatinis 7 proc. tarifas taikomas maisto produktams, visuomeniniam transportui, informacijos priemonėms, meno dirbiniams; Prancūzijoje lengvatinis 5,5 proc. tarifas yra taikomas medikamentams ir kai kurioms paslaugoms; lengvatomis naudojasi investuojančios įmonės; nuo PVM atleidžiamas draudimas, kazino, loterijos, švietimo veikla, medicinos priežiūra ir t.t.

PVM yra pagrindinis netiesioginis mokestis visose ES šalyse. Pajamos iš PPVM sudaro ne mažiau kaip 25 proc. šalių biudžetų mokestinių pajamų ir ši dalis nuolat didėja. Apie PVM mokesčio svarbą liudija ir tas faktas, kad šio mokesčio egzistavimas yra būtina stojimo į ES sąlyga. PVM turi potencialiai didelę bazę, jo mokėjimo mechanizmas neleidžia išvengti mokesčio, jį paprasta surinkti, todėl jis yra gera priemonė šalies mokestinėms įplaukoms padidinti. Šis mokestis skatina dirbti ir taupyti. Be to, daugelio manymu, pajamų mokesčiai neskatina įmonių veiklos, o PVM verslui yra neutralus. PVM įvedamas gamybos pradžioje, kai jį galima lengvai nustatyti ir kontroliuoti. Vėliau jis pats save kontroliuoja, nes atsispindi pirkimo kainoje. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šis mokestis didina administracines išlaidas, skatina regresyvių mokesčių didėjimą.

Dar vienas netiesioginis ES mokestis yra akcizai. Pirmieji Europos Komisijos siūlymai harmonizuoti akcizo apmokestinimą buvo nesėkmingi. Nuo 1993 m. sausio 1 d. ES visos akcizu apmokestinamos prekės (tabakas, alkoholis, organinis kuras) buvo pradėtos apmokestinti remiantis vietos principu. Tai reiškia, jog akcizas mokamas toje šalyje, kurioje šios prekės suvartojamos. Tačiau minėtos prekės, kurios juda ES šalyse ir kurių kiekis viršija visuotinai įvežamos, akcizu. Visuotinai priimtos asmeninio vartojimo normos yra tokios: 800 cigarečių, 10 litrų spirito, 90 litrų vyno ir 110 litrų alaus. Šias ribas viršijančios prekės apmokestinamos (išimtis daroma ttada, kai importuotojas logiškai pagrindžia kompetentingoms institucijoms, jog prekės yra skirtos asmeniniam vartojimui).

Alkoholio apmokestinimą akcizais reglamentuoja dvi direktyvos: viena apima akcizų tarifus, kita – akcizų struktūros nustatymą. Pagal jas nustatyti tokie minimalūs tarifai: 550 eurų hek/litrui gryno alkoholio, alaus litrui – 0,478 eurų ir t.t.

Tabakas apmokestinamas pagal kategorijas: cigaretėms – 57% nuo pardavimo kainos, cigarams – 5% arba 7 eurai už 1000 vienetų ar 1 kg., suktiniam tabakui – 30% ar 20 eurų už 1 kg., pypkių tabakui – 20% ar 15 eurų už 1 kg. Didžiausi cigaretėms taikomi akcizai yra Portugalijoje – 66,20%, D.Britanijoje – 64,61%, Danijoje – 61,67%, o mažiausias – Belgijoje – 57%.

Organinio kuro struktūros ir minimalių tarifų nustatymą reglamentuoja taip pat dvi direktyvos. Pagal jas etiliuotas benzinas apmokestinamas 337 eurais 1000 litrų, neetiliuotas – 287 eurai, dyzelinis kuras, žibalas – 245 eurai, suskystintos dujos 100 eurų, mazutas – 13 eurų 1000 litrų. Mažiausią kuro akcizą taiko Graikija – 337,41 euro 1000 litrų, didžiausią – D.Britanija – 912,70 eurų.

Akcizų tikslas – ne tik surinkti pajamas, bet ir visuomenės sveikatos tikslais apriboti žalingų produktų vartojimą. Nors akcizų mokesčiai ES šalyse labai skiriasi, tačiau yra gana didelė. Tai

reiškia, kad jie turi didelę įtaką kainoms ir jų vaidmuo eekonomikoje tikrai svarbus. Tačiau jų struktūros, dydžių ir administravimo skirtumai ES šalyse smarkiai veikia konkurenciją.

Mokesčių darnos patirtis Europos Sąjungos (ES) šalyse yra įdomi ir vertinga mokesčių sistemos tobulinimo požiūriu. Skirtingos mokesčių sistemos, prieštaravimai dėl mokesčių atskirose šalyse daro skirtingą poveikį jų gamybiniams kaštams, darbo jėgos vertei, kapitalinių įdėjimų lygiui ir prekių konkurentabilumui.Visa tai sukuria skirtingas ūkines sąlygas įvairiose ES valstybėse. Todėl jau pačioje sistemos kūrimosi pradžioje, kai buvo atsisakoma muitų mokesčių, vadovautasi tikslu – pamažu harmonizuoti visus mokesčius, stengiantis sukurti bendrą prekių ir paslaugų rinką.

Remiantis šiuolaikiniu mokesčių darnos supratimu, tvirtinama, kad galutinė šio proceso išvada – mokesčių sistemų vienodinimas ir standartizavimas, t.y. vieningų visose ES šalyse mokesčių ir beveik vienodo lygio mokesčių tarifų nustatymas.

IŠVADOS

Svarbiausias ir dažnai vienintelis šalies biudžeto formavimo šaltinis yra valstybės imami mokesčiai. Visose šalyse juos privalo mokėti tiek ūkio subjektai (įmonės), tiek gyventojai.

Nagrinėjant mokesčius jų poveikio mokėtojui aspektu išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.

Šiandieninę Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro net 23 mokesčiai bei rinkliavos, iš kurių penki priskiriami netiesioginių mokesčių grupei. Tai pridėtinės vertės, akcizų, cukraus, baltojo cukraus

virškvočio ir prekių apyvartos mokesčiai.

Pridėtinės vertės mokestis – vienas bene plačiausiai pasaulio mokesčių sistemose naudojamų netiesioginių mokesčių, išsivystęs iš apyvartos mokesčio.

Lietuvoje PVM įvestas nuo 1994 m. vietoje iki tol imto bendrojo akcizo mokesčio. 2002 m. naujasis PVM įstatymas jau remiasi ES teisės aktais.

PVM mmokėtoju tampa asmuo, kuris verčiasi prekių tiekimu ar paslaugų teikimu siekdamas gauti pajamų ir uždirbti tam tikro dydžio atlygį už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes (suteiktas paslaugas).

Ne visos realizuojamos prekės ir paslaugos yra apmokestinamos PVM. Įstatymas numato sąrašą realizuojamų prekių ir paslaugų, kurioms netaikoma PVM mokesčio našta.

Lietuvoje taikomas 0 proc. PVM tarifas, lengvatiniai 5 ir 9 proc. PVM tarifai ir kompensacinis 6 proc. PVM tarifas. Visais kitais atvejais prekių realizavimas (paslaugų teikimas) apmokestinamas standartiniu 18 proc. PVM tarifu.

Pagal Akcizų įstatymą LLietuvoje akcizo objektu yra šios prekės: etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai; apdorotas tabakas ir kuras. Šios prekės, pagamintos Lietuvoje, akcizų objektu tampa nuo pagaminimo, o importuojamos – nuo to momento, kai dėl jų pagal Muitinės kodeksą atsiranda importo skola muitinei.

Asmuo, nnumatantis gaminti prekes, kurios yra akcizų objektas, verstis jų perdirbimu ir (arba) maišymu (jei tokių operacijų rezultatas yra prekės, kurios yra akcizų objektas), šiai veiklai privalo įsteigti akcizais apmokestinamų prekių sandėlį.

Akcizų tarifai nustatomi tvirtomis sumomis už atitinkamo akcizais apmokestinamo produkto kiekį arba taikant kombinuotą akcizo tarifą.

Akcizų įstatyme numatytos ir akcizų lengvatos. Pavyzdžiui, mažos alų gaminančios įmonės 100 tūkst. dekalitrų per metus realizuoto alaus taikomas 50 procentų mažesnis akcizo tarifas, o šildymui skirtiems gazoliams (buitinių krosnių kurui) taikomas 80 litų už toną produkto akcizo tarifas.

Akcizų įstatymas taip pat numato atvejus, kai akcizu apmokestinamos prekės gali būti atleidžiamos nuo šios prievolės.

Baltojo cukraus virškvočio mokesčio objektas – Lietuvoje realizuotas baltojo cukraus virškvotis, t.y. cukraus gamintojų pagamintas baltojo cukraus kiekis, viršijantis cukraus gamintojams nnustatytą ir cukrinių runkelių augintojams skirtą gamybos kvotą.

Baltojo cukraus virškvočio mokestį privalo mokėti cukraus gamintojai, realizavę vidaus rinkoje baltojo cukraus virškvotį.

Baltojo cukraus mokesčio tarifas nustatomas vienai baltojo cukraus tonai ir lygus cukraus mokesčio dydžio ir maksimalios bendrojo cukraus importo muito tarifo normos sumai.

Cukraus mokesčio, kaip ir prekių apyvartos mokesčio, įvedimą sąlygojo akcizo už cukrų panaikinimas. Šį mokestį privalo mokėti Lietuvos bei užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys – cukraus gamintojai bei importuotojai, taip pat produktų, kuriuose yra cukraus, gamintojai ir iimportuotojai. Cukraus mokesčio mokėtojais taip pat yra asmenys, realizuojantys cukrų, už kurį cukraus mokestis dar nesumokėtas.

Cukraus mokesčio objektas – cukrus ir produktai, kuriuose yra cukraus. Vyriausybė yra pateikusį detalų šio mokesčio objektų sąrašą.

Prekių apyvartos mokesčio įvedimą sąlygojo tai, kad priėmus naująjį Akcizų įstatymą buvo panaikintas akcizo mokestis už daugelį prekių grupių (prabangius lengvuosius automobilius, erotinio ir smurtinio pobūdžio leidinius ir kt.).

Prekių apyvartos mokestį, kuris skaičiuojamas nuo prekių apmokestinamosios vertės, privalo mokėti prekių, esančių mokesčio objektu, gamintojai bei importuotojai. Prekės yra apmokestinamos pagal įstatymo nustatytus prekių apyvartos mokesčio tarifus.

Europos Sąjungos šalyse pagrindiniai netiesioginiai mokesčiai yra PVM ir akcizai. Nors daugelio šalių biudžete pagrindinis vaidmuo tenka tiesioginiams mokesčiams, tačiau pastaruoju metu ne tik ES, bet ir pasaulyje ryškėja tiesioginio apmokestinimo vaidmens nuolatinio mažėjimo ir netiesioginių mokesčių didėjimo tendencija. Netiesioginius mokesčius paprasta apskaičiuoti, be to jų administravimo sistema yra gerokai paprastesnė, pigesnė ir efektyvesnė nei tiesioginių mokesčių.

Kadangi Lietuvos Respublika – potenciali ES narė, tai vienas iš jos prioritetinių tikslų –darnios, šiuolaikinės, pagrįstos ES reikalavimus atitinkančiais mokesčių įstatymais mokesčių sistemos sukūrimas, kuri skatintų sparčią krašto ekonomikos raidą, užtikrintų stabilias valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamas, teisingą bei proporcingą mokesčių naštos paskirstymą ir sąžiningą konkurenciją.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

Lietuvos Respublikos įstatymai

1. Lietuvos Respublikos prekių apyvartos mokesčio įstatymas. VV.Žin., 2002, Nr. 56– 2229.

2. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. V.Žin., 2002, Nr. 35 – 1271.

3. Lietuvos Respublikos baltojo cukraus virškvočio mokesčio įstatymas. V.Žin., 2002,

Nr. 15 – 552.

4. Lietuvos Respublikos cukraus mokesčio įstatymas. V.Žin., 2002, Nr. 15 –551.

5. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas. V.Žin., 2001, Nr. 98 –3482.

Europos Sąjungos teisės aktai

1. Europos Tarybos direktyva 77/388/EEC (1977).

2. Europos Tarybos direktyva 92/81/EEC (1993).

3. Europos Tarybos direktyva 92/83/EEC (1992).

Vadovėliai, knygos ir straipsniai

1. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. Kaunas. Technologija. 1998.

2. Marcijonas A., Sudavičius B. Mokesčių teisė. Vilnius. Teisinės informacijos centras. 2003.

3. Meidūnas V., Puzinauskas P. Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida. Vilnius. Teisinės informacijos centras. 2001.

4. Rimas J., Stačiokas R. Verslininkas ir mokesčiai. Kaunas. Spindulys. 1996.

5. Čepienė I., Meidūnas V., Puzinauskas P. Dabartinė Lietuvos mokesčių sistema // Apskaitos ir mokesčių apžvalga. 2000. Nr. 7-8. P. 4-8, 44-49.

6. Damulienė A. Europos Sąjungos mokesčių sistema ir jos įtaka verslo plėtojimui // Jurisprudencija. 2001. T. 23(15). P. 7-18.