Nuosavybės teisės įgijimas sudarant daikto dovanojimo sutartį

I. Dovanojimo sutarties reglamentavimas

Dovanojimo sutartis

1.Pagal dovanojimo sutarti viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybes teise arba atleidžia

apdovanotaji nuo turtines pareigos dovanotojui ar treciajam asmeniui.

2.Pažadas padovanoti turtą ar turtineę teisę arba atleisti nuo turtinės pareigos ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi. Tačiau asmuo, kuriam buvo pažadeta ką nors padovanoti ateityje, turi teisę i nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną, atlyginimą, jeigu dovanotojas atsisakė sudaryti dovanojimo sutartį dėl nepateisinamų priežasčių. 3. Dovanojimo sutartis, nustatanti dovanotojo tteisę vienašaliu sprendimu atsiimti dovanotą turtą ar turtinę teisę, negalioja. Dovanojimo sutarties ypatumus, kai sutarties šalys yra sutuoktiniai, nustato 6.466 straipsnis.

Sandoriai, kurie nelaikomi dovanojimu

1. Sutartis, pagal kuria dovana pereina apdovanotajam nuosavybes teise po dovanotojo mirties, negalioja. Šiems santykiams taikomos paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojancios normos.

2. Besalyginis asmens atsisakymas palikimo ar dar neigyto nuosavybes teise turto, ar turtines teisės nelaikomas dovanojimu.

3. Jeigu abi dovanojimo sutarties šalys viena kitai perduoda tam tikra turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles, ttai tokia sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi. Šiuo atveju

atsiranda apsimestiniu sandoriu teisinės pasekmes. Kai vienas asmuo perduoda turtą ar turtine teise kitam asmeniui už atlyginima, dovanojimo sutartis gali buti pripažinta sudaryta tik

del tos turto ar turtines teises dalies, kuri vviršija atlyginimo vertę, jeigu prievolės esme neleidžia daryti kitokios išvados.

Dovanojimo su salyga sutartis

1. Asmuo, dovanodamas turta, gali nustatyti salyga, kad ðis turtas turi buti naudojamas tam tikram tikslui nepaþeidþiant kitu asmenu teisiu ir teisetu interesu. 2. Jeigu apdovanotasis nevykdo dovanojimo sutartyje nustatytos salygos, tai dovanotojas teismo tvarka turi teisę

reikalauti, kad sąlyga butu įvykdyta arba kad būtų panaikinta sutartis ir turtas grąžintas.

Dovanojimo sutartis, numatanti apdovanotojo pareigą sumokėti skolas ar įvykdyti kitokias prievoles, kurios dar neegzistuoja sutarties sudarymo momentu, negalioja, išskyrus

atvejus, kai būsima skola ar prievolė sutartyje tiksliai apibrežta.

Apdovanotojo teisė atsisakyti priimti dovaną

1. Apdovanotasis turi teisę bet kada iki dovanos perdavimo jam atsisakyti priimti dovana.

2. Jeigu dovanojimo sutartis buvo rašytine, tai dovanotojas tturi teisę reikalauti iš apdovanotojo, nepagrįstai atsisakiusio priimti dovaną, atlyginti dėl atsisakymo atsiradusius nuostolius

Dovanojimo sutarties forma

1. Sutartis, kai dovanojama didesnė kaip penkių tūkstančių litų suma, turi buti rašytinės formos.

2. Nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip penkiasdešimt tukstančių litų, turi būti notarinės formos.

3. Nekilnojamojo daikto ar daiktines teisės į jį dovanojimo sutartis teisines pasekmes tretiesiems asmenims sukelia tik tuo atveju, jei sutartis įregistruota viešame registre.

Galejimas dovanoti ir galejimas priimti dovanas

11. Dovanotojas negali būti neveiksnus asmuo. Neveiksnaus asmens globėjui draudžiama dovanoti neveiksnaus asmens turta pastarojo vardu, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija vieno minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos.

2. Neveiksniam asmeniui skirtas dovanas turi teisę priimti tik jo globėjas, išskyrus simbolines dovanas, kuriu verte neviršija vieno minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos.

3. Dovanojimo sutartis negalioja, jeigu dovanotojas nebuvo dovanos savininkas arba nebuvo tinkamai įgaliotas sudaryti tokią sutartį.

4. Draudžiama priimti dovanas sveikatos priežiūros, gydymo ar globos (rūpybos) institucijų vadovams ir kitiems darbuotojams iš asmenų, kurie šiose institucijose gydosi ar išlaikomi, bei jų artimuju giminaičių, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija vieno minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos.

5. Draudžiama priimti dovanas politikams, valstybės ir savivaldybiu pareigūnams ir kitokiems valstybes tarnautojams ir jų artimiesiems giminaičiams, kai tai susiję su politiko,

pareigūno ar valstybės tarnautojo tarnybine padėtimi ar tarnybinėmis pareigomis.

6. Turto, kurio nėra sutarties sudarymo metu ar kuris bus sukurtas tik ateityje, dovanojimo sutartis negalioja.

7. Dovanojimo sutartis gali buti pripažinta negaliojančia pagal dovanotojo ar jo iėedinių ieškinį, jeigu sutarties sudarymo metu dovanotojas sirgo sunkia nepagydoma liga, dėl kurios jis negalejo pareikšti savo tikrosios valios.

Dovanojimo apribojimai

1. Turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, galima dovanoti tik visų bendraturčių rašytiniu sutikimu.

2. Patikejimo tteise tvarkomą turtą galima dovanoti tik turto savininko rašytiniu sutikimu, jeigu istatymai ar sutartis nenustato ko kita.

3. Dovanojant reikalavimo teise privaloma laikytis š civilinio kodekso 6.101-6.104, 6.107 straipsniuose nustatytų reikalavimų.

4. Kai dovanojimas pasireiškia ivykdant už apdovanotąjį šio prievole trečiajam asmeniui arba priimant apdovanotojo skola trečiajam asmeniui, tai turi buti laikomasi civilinio kodekso 6.50, 6. 115, 6.116, 6.118 ir 6.119 straipsniuose nustatytų reikalavimų.

5. Igaliojimas dovanojimo sutarčiai sudaryti, kuriame nenurodytas sutarties dalykas ir apdovanotasis, negalioja.

Dovanojimo panaikinimas

1. Dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą del dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsina į dovanotojo ar jo artimuju giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužaloja, taip pat kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmeninės savybės ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Kai apdovanotasis tyčia nužudo dovanotoją, teise pareikšti ieškinį dėl dovanojimo panaikinimo turi dovanotojo ipėdiniai.

2. Dovanotojas taip pat turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, jeigu apdovanotasis su jam dovanotu turtu, turinčiu dovanotojui didelės neturtinės reikšmės, elgiasi

taip, kad kyla reali to turto žuvimo grėsmė.

3. Kai dovanojimas panaikinamas, apdovanotasis privalo gražinti dovanotą turtą, jeigu jis dovanojimo panaikinimo metu yra išlikęs, dovanotojui pagal šios knygos normas, rreglamentuojančias restituciją.

4 Šiame straipsnyje numatytais pagrindais reikalauti panaikinti dovanojimą dovanotojas ar jo įpėdiniai gali per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kurią jie sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokio pagrindo atsiradiąa.

5. Šio straipsnio taisyklės netaikomos, kai dovana buvo buitinio pobudžio ir nedidelės vertės.

Dovanotojo pareigos

1. Dovanotojas pagal sutartį privalo perduoti dovanojamą turtą be sutartyje nenumatytų teisės į jį suvaržymų, kurie trukdytų apdovanotajam naudotis ar disponuoti turtu arba jį valdyti.

2. Dovanotojas gali perduoti tik tas su dovanojamu turtu susijusias teises, kurias jis turi.

3. Dovanotojas neatsako už paslėptus dovanojamo turto trūkumus, jeigu apie juos jis nežinojo ar neturėjo žinoti.

4. Apdovanotasis gali iš dovanotojo reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu apdovanotasis turejo išlaidų, susijusių su teises į turtą suvaržymu panaikinimu ar jo trūkumų pašalinimu, o dovanotojas, žinodamas ar turėdamas žinoti apie tuos suvaržymus ar trūkumus, apie juos apdovanotojam nepranešė.

5. Dovanotojas apmoka sutarties sudarymo ir įvykdymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita

Jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis, apdovanotasis atsako tik už tas dovanotojo skolas, kurios neatsiejamai susijusios su dovana.

žalos atlyginimas žalą, padarytą apdovanotojo gyvybei, sveikatai ar turtui del dovanoto turto trukumų, atlygina dovanotojas bendrais pagrindais, jeigu įrodoma, kad turto trūkumai atsirado iki turto perdavimo

apdovanotajam ir nebuvo akivaizdūs, o dovanotojas,žinodamas apie

juos, apdovanotojo neįspėjo.

II. Lietuvos respublikos paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio

įstatymas

Šis įstatymas nustato paveldimo ar dovanojamo turto apmokestinimą. Turtas – tai nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, kuriam nustatyta teisinė registracija arba numatyta dovanojimo sutarties sudarymo notarinė forma. Kilnojamuoju turtu šiame įstatyme taip

pat laikoma: akcijos, obligacijos, vekseliai, kiti vertybiniai popieriai, meno kūriniai, brangieji metalai, brangakmeniai, pinigai. Mokesčio objektas yra fizinių asmenų paveldimas ar pagal dovanojimo sutartį įgyjamas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kuriam nustatyta teisinė registracija aarba numatyta dovanojimo sutarties sudarymo notarinė forma. Apmokestinimo vienetas yra paveldimo ar dovanojamo turto apmokestinamoji vertė ar jos dalis, tenkanti jo gavėjui turto teisinės registracijos, paveldėjimo teisės dokumentų išdavimo ar dovanojimo sandorių sudarymo metu. Turto apmokestinamoji vertė apskaičiuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Paveldimo ar dovanojamo turto įvertinimas yra pagrindas apmokestinamajai vertei nustatyti. Turto, kuriam privaloma teisinė registracija, rūšį įvertina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigtos arba įgaliotos valstybės institucijos .

Pavyzdys:

Asmuo Lietuvos Respublikoje paveldėjo:automobilį ir 15 tūkst. litų piniginį indėlį banko įstaigoje. <

Paveldėtasis automobilis priskirtinas prie teisiškai registruotino turto, kuris yra paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio objektas. Paveldėtas 15 tūkst. litų indėlis (pinigai) nepriskirtinas nei prie turto, kuriam nustatyta teisinė registracija, nei prie turto, kuriam numatyta dovanojimo sutarties sudarymo notarinė forma ((nes indėlio suma nėra didesnė už 50 tūkst. litų), todėl šis indėlis nėra paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio objektas.

Tačiau paveldėto ar dovanojimo būdu įgyto turto apmokestinimą reglamentuoja ne tik Įstatymas, bet ir Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas (Žin., 1990, Nr. 31-742; toliau – FAPMLĮ). Atvejai, kada paveldėtas ar dovanojamas turtas neapmokestinamas pajamų mokesčiu, numatyti FAPMLĮ 35 str. 2 punkte (2000 07 11 įstatymo Nr. VIII-1813 redakcija; Žin., 2000, Nr. 64-1911). Šiame punkte nustatyta, kad pajamų mokesčiu neapmokestinamos pajamos, kurios yra paveldimo arba dovanojamo turto mokesčio bazė, taip pat sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), globėjų (globotinių), senolių, vaikaičių, brolių ir seserų paveldėtas turtas; iš fizinių asmenų dovanojimo būdu gautos pajamos (pinigais ar natūra), jeigu šių pajamų bbendra suma (vertė) per kalendorinius metus neviršija 10 tūkst. litų, taip pat dovanojimo būdu gautos pajamos (pinigais ar natūra) iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių) ir tėvų (įtėvių). Kitų asmenų paveldėtos ar dovanojimo būdu gautos pajamos, nesančios paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio bazė, yra apmokestinamos FAPMLĮ V dalyje nustatyta tvarka taikant 20 proc. pajamų mokesčio tarifą. Todėl gyventojas, paveldėjęs kito asmens turtą, kuris nėra paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio bazė, privalės sumokėti pajamų mokestį.

III. Bylų nagrinėjimo pavyzdžiai

civ. Byla Nr. 3K-3-580/1999m.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Č. Jokūbausko, teisėjų A. Driuko, A. Spiečiaus,

viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Juozo Justino Ivaškevičiaus kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 9 d. sprendimo, Kauno apygardos teismo 1998 m. rugpjūčio 31 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo 1999 m. kovo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Juozo Justino Ivaškevičiaus ieškinį atsakovams Jonui Juozui Lapačinskui, Juozui Lapačinskui, Vandai Debesaitienei, Marijai Berūkštienei dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiuTeisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

NUSTATĖ:

Ieškovas Juozas Justinas Ivaškevičius prašė pripažinti 1931 m. lapkričio 30 d. Žemės dovanojimo sutartį (rejestras Nr. 4815) negaliojančia ir nurodė, kad Malvina Kynaitė Ivaškevičienė Lapačinskienė dovanojo savo sūnui, gimusiam antroje santuokoje, Jonui Lapačinskui 3,65 hektaro žemės. Sutarties sąlygos numatė, kad sutartis įsigalios tik po dovanotojos mirties, o apdovanojamasis privalo išmokėti dalis aukso valiuta šiems asmenims: Marijonai Ivaškevičiūtei Jasinskienei, Viktorijai Ivaškevičiūtei Kaminskienei, Onai Ivaškevičiūtei Kijauskienei, Kazimierai Ivaškevičiūtei Sčiberskienei ir Juozui Ivaškevičiui. Ieškovas nurodė, kad apdovanotasis Jonas Lapačinskas sutartyje nurodytų dalių neišmokėjo, todėl sutartis teisinės galios neturi. Ieškovas taip pat teigė, kad M. Ivaškevičienė Lapačinskienė neturėjo teisės sudaryti minėtą sandorį, nes po jos vyro Justino Ivaškevičiaus, kuriam priklausė ši žemė, mirties ji turtą ppaveldėjo ne nuosavybės teise, bet tik teise juo naudotis iki gyvos galvos. Ši situacija sąlygota tuo, jog Justinas Ivaškevičius turėjo įstatyminius įpėdinius – vaikus.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 1998 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, nes ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų, suteikiančių duomenų apie tai, kas po Justino Ivaškevičiaus mirties tapo ginčijamo žemės sklypo savininku. Atsižvelgdamas į tai, teismas manė, jog netikėti rejestre registruotu juridiniu faktu, nurodančiu, kad M. Ivaškevičienė Lapačinskienė užsenėjimo teisėmis buvo tapusi minėto žemės sklypo teisėta savininke, nebuvo pagrindo. Nors šalys aplinkybės dėl sutartyje nurodytų dalių išmokėjimo ir neįrodė raštiškais įrodymais, tačiau išmokėjimo faktą patvirtino liudytoja B. Puzinavičienė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 1998 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas papildomai nurodė, kad prie iš nagrinėjamos bylos prijungtos civilinės bylos Nr. 2-23/98 medžiagos, o būtent iš 1926 m. birželio 12 d. žemės pardavimo akto, 1931 m. gruodžio 4 d. ir 1932 m. gegužės 13 d. rejestro įrašų matyti, jog Juozas Ivaškevičius, gyvendamas vienuose trobesiuose su M. Ivaškevičiene Lapačinskiene, o vėliau ir su Jonu Lapačinsku, buvo savarankiškai įgijęs 2 žemės sklypus, valdytus jo iki pat šių sklypų nacionalizavimo. Šią aplinkybę įrodo Lietuvos centrinio valstybės aarchyvo pažymėjimas Nr. 5-I.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. kovo 15 d. nutartimi Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 9 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugpjūčio 31 d. nutartį paliko galioti, o ieškovo kasacinį skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog sprendžiant klausimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, turėjo būti taikomi sutarties sudarymo metu toje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje, kur sudaryta sutartis, galioję teisės aktai. Tuo metu Suvalkijoje teisinę galią turėjo norminiai aktai, išdėstyti Lenkų Karalijos 1825 m. Civiliniame kodekse, Civilinio kodekso (Napoleono kodekso) II ir III knygose bei Ipotekos įstatuose (1918 ir 1925 metų).

Teismas akcentavo, kad tiek atsižvelgiant į 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, tiek į 1997 m. liepos 1 d. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normas svarbu nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininku nacionalizacijos ar kitokio nusavinimo momentu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad toks ieškovo reikalavimas – nustatyti žemės nuosavybės teisės faktą, pareikštas nebuvo, todėl teismas šios aplinkybės ir nenustatinėjo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

pažymėjo, kad tiek apylinkės teismas, tiek ir apygardos teismas neteisingai nurodė ginčijamo žemės sklypo dydį, t. y. ginčo dalyku tapusio sklypo dydis lygus 5,48 hektaro, o ne 3,65 hektaro, kaip nurodė apylinkės teismas ir ne 3,5 hektaro, kaip nurodė apygardos teismas. Tačiau šie apsirikimai nebuvo pagrindu apylinkės teismo sprendimui ir apygardos teismo nutarčiai naikinti.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, jog ieškinio nepatenkinimas LR CK 47 str. pagrindu, nesudaro kliūčių ieškovui pakartotinai kreiptis į teismą dėl sutarties galiojimo nuginčijimo kitu pagrindu. <

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų nutartis bei patenkinti jo reikalavimą.

Kasatorius nurodo tokius argumentus:

1) M. Ivaškevičienė Lapačinskienė, atsižvelgiant į tuo metu Suvalkijoje galiojusio Napoleono civilinio kodekso II ir III knygose išdėstytas teisės normas, po vyro mirties turto užsenėjimo teisėmis įgyti negalėjo, nes jos gyventame ūkyje taip pat gyveno ir mirusiojo vyro vaikas, gimęs pirmoje santuokoje

2) nėra išlikusio ginčijamos sutarties originalo;

3) apie ginčijamos sutarties buvimą, Jono Juozo LLapačinsko aukštutinės linijos giminaičiai nieko nežinojo, t. y. šia sutartimi nesivadovavo;

4) išliko ieškovo tėvo namų įvykių knyga, kurioje minimi Flinderiai, jie minimi ir 1931 m. lapkričio 30 d. sutarties išraše, todėl kalbama apie 1,82 hektaro žemės sklypą; kasatorius mano, kkad būtent todėl sklypas priklausė jo tėvui; gretimai buvusiame 1,83 hektaro žemės sklype stovėjo pastatai, kuriais ieškovo tėvas naudojosi, todėl pastarasis turėjo turėti nuosavybės teisę į tam tikrą dalį šio sklypo;

5) 1976 m. liepos 1 d. sudarytos dvi sutartys, kuriomis parduoti ginčo dalyku tapusiame žemės sklype buvę pastatai; pastatus lygiomis dalimis pardavė Magdalena Ivaškevičienė ir Stasė Lapačinskienė, pažymėjimai dėl pastatų pardavimo išrašyti tos pačios įstaigos, tą pačią dieną, o tai nesiderina su ginčijama 1931 m. lapkričio 30 d.dovanojimo sutartimi, t. y. ji turėjo negalioti; Magdalenos Ivaškevičienės ir Stasės Lapačinskienės nuosavybės teisė į parduotus pastatus turėjo atsirasti kitu pagrindu, t. y. kasatoriaus tėvui J. Ivaškevičiui ir J. Lapačinskui pastatai ir žemė iki Lietuvos okupacijos turėjo priklausyti kitų sandorių pagrindu;

66) 1993 m. spalio 15 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendime konstatuota, jog ieškovo ir atsakovų tėvai pastatus paveldėjo per pusę, lygiomis dalimis;

7) J. Lapačinskas paskutiniais Lietuvos nepriklausomybės metais nebeturėjo viso ginčijamo sutartimi dovanoto žemės sklypo, nes dovanojimo sutartyje minimas 5,48 hektaro žemės sklypas, 1938 m. vasario 19 d. archyvinėse pažymose įrašyta, jog J. Lapačinskas turi 3,9 hektaro žemės sklypą, o 1945-1946 metų naujakurių sąraše pažymėta, kad J. Lapačinskui priklauso tik 2,9 hektaro žemės.

Teisėjų kolegija KONSTATUOJA: <

Byla nagrinėjama pagal 1998 m. gruodžio 10 d. LR Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 str.

Privatinėje teisėje įtvirtintas principas, jog civiliniams teisiniams santykiams gali būti taikomi tik tie teisės aktai, kurie galiojo tų civilinių teisinių santykių atsiradimo momentu. Iš to išplaukia išvada, kad civiliniai įstatymai atgal negalioja ir teismai negali taikyti civilinių įstatymų teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos išvada apie tai, kad 1931 metais sudarytos sutarties nuginčijimui juridiniu pagrindu negali būti 1965 metais įsigaliojusio Civilinio kodekso 47 straipsnis, yra teisinga. Teisėjų kolegija pagrįstai konstatavo, kad apie ginčijamo sandorio teisėtumą turi būti sprendžiama laikantis to sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialinės teisės normų, reglamentavusių sandorių formos bei turinio klausimus bei kitas sandorių galiojimo sąlygas, reikalavimų.

Pagal CPK 146 str. 2 d. 6 p. ieškinio pagrindą sudaro tos faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas pagrindžia savo materialinį teisinį reikalavimą. Nustatęs reikalavimus ieškininio pareiškimo turiniui, CPK 146 straipsnis iš viso neįpareigoja ieškovą pareiškime nurodyti taip pat ir juridinį ieškinio pagrindą. Tais atvejais, kada ieškovas, išdėstęs ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialinės teisės normą arba iš viso materialinės teisės normos nenurodo, teismas privalo taikyti normą, atitinkančią ieškovo išdėstytą faktinį iieškinio pagrindą. Tokių teismo veiksmų negalima vertinti kaip išėjimą už pareikštų reikalavimų ribų ir kaip CPK 35 str. pažeidimą, nes nei ieškinio dalykas, nei pagrindas šiais atvejais nekeičiami. Todėl pripažinti J. J. Ivaškevičiaus ieškinį nepagrįstu vien dėl aplinkybės, kad ieškovas klaidingai nurodė juridinį ieškinio pagrindą, negalima. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai turėjo spręsti ir sprendė pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą pagal jame išdėstytą faktinį pagrindą. Aplinkybė, kad teismai nenurodė savo išvadų teisinio pagrindimo pagal ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusias teisės normas, nereiškia, kad buvo išspręstas tik CK 47 str. pagrindu pareikštas ieškovo reikalavimas ir kad J. J. Ivaškevičius tomis pačiomis aplinkybėmis remiantis turi teisę pareikšti naują ieškinį teisme. Todėl nepagrįsta Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos išvada 1999 m. kovo 15 d. nutartyje, kad teismui nepatenkinus vienu juridiniu pagrindu (CK 47 str.) pareikšto ieškinio, kasatorius nepraradęs teisės pakartotinai kreiptis į teismą ir ginčyti sandorį remiantis tuo pačiu faktiniu, bet kitu juridiniu pagrindu. Kita vertus, prieštaraudama savo ankstesnei išvadai nutartyje, teisėjų kolegija J. J. Ivaškevičiaus ieškinį pripažino esant nepagrįstu ne tik dėl klaidingo ieškinio juridinio pagrindo nurodymo, tačiau ir dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių neįrodytumo.

Prašydamas pripažinti negaliojančia 1931 m. lapkričio 30 d. turto dovanojimo sutartį, rejestro Nr. 4815 (ieškinio dalykas), ieškovas tokį rreikalavimą pagrindė šiomis aplinkybėmis. Ieškininiame pareiškime (b. l. 3) nurodoma, jog ginčijamąja sutartimi padovanoti “pastatai ir žemė priklausė ieškovo tėvo tėvui Justinui Ivaškevičiui, po kurio mirties pagal galiojančius tuo metu įstatymus šį turtą negalėjo paveldėti jo žmona Malvina Ivaškevičienė, nes buvo likę jo įstatyminiai įpėdiniai – vaikai; M. Ivaškevičienė-Lapačinskienė po vyro mirties turtą paveldėjo ne nuosavybėn, bet gavo tik teisę turtu naudotis iki gyvos galvos ir neturėjo teisės turtą dovanoti savo sūnui iš antros santuokos”. Taigi, ieškinio šioje byloje pagrindu yra aplinkybė, kad, pažeidžiant Justino Ivaškevičiaus mirties dieną (1885 m.) bei ginčo sandorio sudarymo dieną (1931 m.) galiojusius įstatymus, Malvina Lapačinskienė dovanojimo sutartimi perleido turtą, pati neturėdama į šį turtą savininko teisių. Būtent tik tai ir galėjo būti šioje byloje ginčo objektu, tik tai gali būti ir kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalyku (CPK 3543 str. 4 d.).

Ginčijamų civilinių teisinių santykių atsiradimo metu Suvalkijoje turtinius civilinius teisinius santykius (nuosavybės, paveldėjimo, sutarčių ir kt.) reguliavo Civilinio Napoleono kodekso (toliau – CNK) antroji ir trečioji knygos, taip pat 1825 m. Civilinis kodeksas (pakeitęs Civilinio Napoleono kodekso I knygą) apie šeimos teisę, 1836 m. Įstatymas apie santuoką ir 1818 m. Įstatymas apie ipotekas. Kodekso trečioji knyga (711-717 str. str.) numatė įvairius nuosavybės

įgijimo būdus, tame tarpe paveldėjimą, dovanojimą, įvairias prievolių rūšis ir kitus. Nuosavybės įgijimo dovanojimo būdu santykius reguliavo III knygos 2 skyrius (893 – 1100 str. str.), kuriame buvo išdėstyti ir dovanojio sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagrindai.

1825 m. Civilinio kodekso 231-235 str. str. ir CNK 767-773 str. str. iš tikrųjų nustatė, jog, nesant priešvedybinės sutarties, sutuoktinių paveldėjimą įstatymas reglamentavo tokiu būdu: kai po vieno iš sutuoktinių mirties lieka teisėti vaikai, tai kitas sutuoktinis paveldi ne nuosavybėn, bet tik iki gyvos galvos vvaldyti, jis paveldi iki gyvos galvos tiek, kiek gauna kiekvienas vaikas. Tačiau šių teisės normų nuostatos šioje byloje būtų aktualios tik tuo atveju, jei ginčijamojoje sutartyje nurodytas turtas būtų priklausęs Justinui Ivaškevičiui, mirusiam 1885 metais, ir sudarytų jo palikimą. Vienok, 1931 m. lapkričio 30 d. sutartyje (b. l. 4-5) M. Lapačinskienės dovanojamo turto valdymo nuosavybės teise pagrindu nurodytas ne paveldėjimas po J. Ivaškevičiaus mirties, bet nuosavybės įgijimas “užsenėjimo” teisėmis. CNK III knygos 20 skyrius numatė įsisenėjimą kaip vieną iš savarankiškų bbūdų įgyti turtą nuosvybėn, tam tikrą laiką (trisdešimt metų) jį valdant. Šis savininko į turtą teisių M. Lapačinskienei atsiradimo pagrindas nurodytas pagal tuo metu galiojusį įstatymą reikalaujama notarine forma patvirtintojedovanojimmo sutartyje (CNK 931 str.). Šio nuosavybės į turtą įgijimo įsisenėjimo tteisėmis pagrindo ieškovas neginčijo ir nenuginčijo. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad M. Lapačinskienė prieš sudarant ginčijamą dovanojimo utartį neturėjo savininko teisių ir kad dovanojamas turtas anksčiau priklausė Justinui Ivaškevičiui. Pagal CNK 544 str. turto savininkas turėjo teisę be jokių apribojimų, išskyrus įstatymuose numatytas išimtis, naudotis ir disponuoti daiktais, o 893-894 str. str. nustatė, kad savininkas turi teisę dovanojimo aktu neatlygintinai, betarpiškai ir negrįžtamai perleisti daiktą asmeniui, kuris dovaną priima. 1931 m. lapkričio 30 d.dovanojimo sutartimi M. Lapačinskienė faktiškai realizavo savo teisę padalinti savo turtą (palikimą) vaikams, nes sūnui J. Lapačinskui turtą padovanojo “virš veldėjimo dalies” ir jį įpareigojo išmokėti “likučius veldėjimo dalių” kitiems dovanotojos vaikams. Tuo remiantis kasatoriaus argumentas, kad M. Lapačinskienė neturėjo teisės jos nuosavybėje esantį turtą padovanoti sūnui, yyra nepagrįstas. Dar daugiau, 1935 m. vasario 21 d. pateiktose žiniose apie valdomą turtą dovanos gavėjas nurodo, jog turtą valdo paveldėjimo ir 1931 m. lapkričio 30 d dovanojimo akto pagrindu. Grafoje “ankstyvesni perleidimai” pažymėta (c. b. 2-63/99 – t. 2, b. l. 69), jog buvusi turto savininkė M. Lapačinskienė turtą paveldėjo iš savo tėvo Kyno Leopold o dovanojimo sutartyje nurodyta M. Lapačinskienės mergautinė pavardė – Kynaitė). Tai paneigia ieškovo įrodinėjamą ginčijamo turto kilmę iš M. Lapačinskienės pirmojo vyro Justino Ivaškevičiaus. KKita vertus, ieškovo tėvas tuo pačiu metu pateiktose žiniose nenurodė apie įgytą turtą po motinos mirties paveldėjimo keliu, o nurodė valdąs tik kitų sandorių pagrindu nupirktus žemės sklypus (b. l. 61, 64-68; c. b. 2-63/99 – t. 2).

Ginčijamojoje dovanojomo sutartyje buvo numatytos dvi sąlygos: pirma, kad dovanos gavėjas turtą pradeda valdyti tik po dovanotojos mirties, ir, antra, kad dovanos gavėjas išmoka kitiems dovanotojos vaikams už paveldimo turto dalis atitinkamą sumą aukso valiuta. Sutartyje nenumatyta sąlyga, kad, dalių neišmokėjus, sutartis nustoja galios ar kad gali būti pripažinta negaliojančia kitų įpėdinių reikalavimu. Todėl ginčijamo sandorio teisėtumui jo sudarymo momentu neturi ir negali turėti įtakos aplinkybė, ar nurodytoji sąlyga vėliau buvo ar nebuvo įvykdyta.

Kiti kasacinio skundo argumentai nesusiję su kasacinio bylos nagrinėjimo dalyku, nes išeina už pareikšto ieškininio reikalavimo ribų. Pirmosios instancijos teisme yra nagrinėjama kita civilinė byla tarp tų pačių šalių dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinių faktų nustatymo, kurioje nagrinėjimo dalyku ir yra aplinkybės, kas iš šalių tėvų (Juozas Ivaškevičius, miręs 1966 metais, ar Jonas Lapačinskas, miręs 1963 metais) buvo žemės savininkas ir kokio dydžio žemės sklypas (sklypai) buvo iš jų nacionalizuoti 1940 metais. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pagrįstai akcentavo, kad 1931 m. lapkričio 30 d. DDovanojio sutartis yra tik vienas iš nuosavybės teisę į žemę patvirtinančių dokumentų, po šio akto sudarymo žemės savininkai galėjo keistis. Kasaciniame skunde vardijami juridiniai faktai (teismo 1993 m. spalio 15 d. sprendimas civilinėje byloje 2-663/92, 1976 m. liepos 1 d. sutartys dėl pastatų perleidimo, iki žemės nacionalizacijos kituose archyviniuose dokumentuose nurodyti kitokie šalių tėvų valdytos žemės kiekiai ir kt.) laiko atžvilgiu yra įvykę vėliau ir negali turėti įtakos ginčijamos dovanojimo sutarties teisėtumui. Šias aplinkybes teismas turėtų vertinti kitoje – dar neišnagrinėtoje – byloje.

Nors bylą išnagrinėjusieji teismai savo išvadų nepagrindė teisiniais argumentais ir ginčijamo sandorio teisėtumo neanalizavo jo sudarymo momentu galiojusių teisės aktų kontekste, vienok galutines išvadas teismai padarė teisingas. Teismų sprendimas ir nutartys iš esmės yra teisėti, todėl paliktini galioti, nes teismų padaryti procesinės teisės pažeidimai (CPK 217 str. 1 d.) neturėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 str. 1 d. 1 p., 370 str. 1 d., NUTARĖ:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 9 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugpjūčio 31 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistus. Nutartis galutinė ir neskundžiama.

PINIGŲ DOVANOJIMO SUTARTIS

Kaunas, 2003m. ………… …d.

Mes, ……….., a/k ………, gyvenantis …… ir …………., a/k ………., gyvenantis …..

Šią sutartį:

1. Aš, ………., dovanoju savo sûnui ………….. 5000,-Lt (penkis tūkstančius litų).

2. Aš, ………..5000,-Lt (penkių tūkstančių litų) dovaną iš savo mamos ………………. priimu.

3. Sudaryti du šios sutarties egzemplioriai – po vieną kiekvienai iš šalių. Abu egzemplioriai turi vienodą juridinę galią.

Šalių parašai:

…….. ………

(vardas, pavardė) (vardas, pavardė)

…….. ………

(parašas) (parašas)

Nuosavybės teisės įgijimas sudarant daikto dovanojimo sutartį

Kursinis darbas