Nuosprendžio piėmimas

1. NUOSPRENDŽIO PRIĖMIMAS

1.1. Lietuvos Respublikos Teismai nuosprendį priima Lietuvos Respublikos vardu

Baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme paprastai užbaigiamos nuosprendžio priėmimu.

Nuosprendis – pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės. Nuosprendis taip pat yra dokumentas, kuriuo apeliacinės instancijos teismas pakeičia arba panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Teismas nuosprendžiu gali nutraukti baudžiamąją bylą. Nuosprendžiu laikomas ir teismo baudžiamasis įsakymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad „asmuo laikomas nekaltu, kol jjo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“ . Kiekvieno žmogaus atžvilgiu preziumuojamas nekaltumas. Tai teisinė asmens padėtis, kurią valstybė, visuomenė ir kiti privalo gerbti ir su kuria privalo skaitytis. Ši nuostata nebegalioja nuo tada, kai teismas viešai Lietuvos Respublikos vardu paskelbia asmeniui apkaltinamąjį nuosprendį ir toks nuosprendis įsiteisėja.

Teismo nuosprendis – svarbiausias teisingumo aktas. Jis priimamas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties, išsilavinimo, kalbos, religinių aar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Tai, kad teisingumo vykdymą valstybė patikėjo teismams, o ne kokiai nors kitai institucijai, rodo šios institucijos priimamų sprendimų svarbą.

Nuosprendis – dokumentas baudžiamajame procese, kuris priimamas ir skelbiamas Lietuvos RRespublikos vardu. Tai paaiškinama tuo, kad jame išsprendžiama, ar yra nusikalstama veika, ar kaltas kaltinamasis dėl tos veikos ar nekaltas. Jeigu asmuo išteisinamas, tai taip pat turi būti pasakyta valstybės vardu.

Jeigu priimamas apkaltinamasis nuosprendis ir paskiriama bausmė, nuteistojo teisės apribojamos, kartais jam paskiriamas ir laisvės atėmimas. Tai irgi gali būti padaryta tik valstybės vardu.

Įsiteisėjęs nuosprendis privalomas visiems piliečiams, valstybinėms ir visuomeninėms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Jis turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Priimant nuosprendį baudžiamoji byla išsprendžiama iš esmės ir taip įgyvendinamas įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už konkrečius nusikalstamus veiksmus. Priimant nuosprendį įgyvendinami ir teisingumo bei baudžiamojo proceso uždaviniai konkrečioje

baudžiamojoje byloje. Priimdamas nuosprendį teismas privalo teisingai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nnubaustas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų nuteistas.

Visi teismai, įeinantys į Lietuvos Respublikos teismų sistemą ir veikiantys Lietuvos Respublikos teritorijoje, nuosprendį skelbia Lietuvos Respublikos vardu.

1.2. Nuosprendžio priėmimo vieta

Nuosprendis priimamas pasitarimų kambaryje. Tuo metu šiame kambaryje gali būti tik teisėjai, kurie įeina į tą bylą išnagrinėjusio teismo sudėtį.

Teisėjų pasitarimo slaptumas garantuojamas pirmiausia tuo, kad nuosprendis priimamas pasitarimų kambaryje, kuris turi būti įrengtas teismo patalpose.

Pasitarimų kambarys turi būti izoliuotas nuo teisiamojo posėdžio salės ir kitų patalpų. Jeigu teisėjų pasitarimas priimant nuosprendį vyksta tteisėjo kabinete, tai nėra įstatymo reikalavimų pažeidimas, tačiau svarbu, kad šiame kabinete nebūtų kitų asmenų. Pasitarimo metu klausimams, susijusiems su baudžiamąja byla, kurią išnagrinėjus priimamas nuosprendis, taip pat kitų klausimų, kurie nesusiję su byla, neleidžiama spręsti naudojantis telefonu, kitokiomis ryšio priemonėmis. Nebus pažeidimo telefonu pasinaudojus tuomet, kai sprendžiami organizaciniai klausimai, betarpiškai susiję su nuosprendžio paskelbimu (teismo posėdžio sekretorių informuojant apie pasitarimo pabaigą, iškviečiant konvojų pan.).

Pasitarimų kambaryje gali būti tik teisėjas arba teisėjai (kai byla nagrinėjama kolegialiai), esantys tos bylos, kurioje priimamas nuosprendis, teismo sudėtyje.

Asmenims, kurie neįeina į tą bylą nagrinėjančio teismo sudėtį (prokurorui, gynėjui, vertėjui, sekretoriui ir kt.), ten būti neleidžiama. Taip pat neleidžiama jame būti ir tos bylos atsarginiam teisėjui, jeigu jis buvo teisiamojo posėdžio salėje, tačiau nekeitė kito teisėjo.

Išėję į pasitarimų kambarį teisėjai paprastai neturi iš jo pasišalinti iki nuosprendžio paskelbimo, tačiau jeigu nuosprendžiui surašyti reikia ilgesnio laiko, leidžiama daryti pertraukas poilsiui, valgymui ir pan. Šias pertraukas teismas turi panaudoti pagal tiesioginę jų paskirtį. Draudžiama daryti pertraukas priimant nuosprendį kitoms byloms nagrinėti, pertraukų metu bendrauti su kitais asmenimis svarstant klausimus, susijusius su priimamu nuosprendžiu.

Teisėjų pasitarimo slaptumas yra viena iš konstitucinio reikalavimo dėl teisėjų nepriklausomumo garantijų.

Svarstymo slaptumo pažeidimas priimant nuosprendį gali būti pripažintas esminiu baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, jjeigu tai suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Teisėjų pasitarimo slaptumas privalomas ir patiems teisėjams, kurie neturi pagarsinti nuomonių, pareikštų priimant nuosprendį. Tik dviem atvejais galima išsiaiškinti, kokios pozicijos laikėsi teisėjas pasitarimų kambaryje: pirma, kai teisėjas, laikęsis atskirosios nuomonės, ją išdėsto pasitarimų kambaryje; antra, kai tiriama ar nagrinėjama baudžiamoji byla dėl teisėjo piktnaudžiavimo priimant nuosprendį.

Siekiant išsaugoti pasitarimo slaptumą priimant nuosprendį protokolas nerašomas, apie balsavimo rezultatus taip pat neskelbiama nuosprendyje. Šios taisyklės pažeidimas laikomas teisėjų pasitarimo paslapties atskleidimu.

1.3. Teisėjų pasitarimo ir balsavimo tvarka

Teisėjų pasitarimo tikslas – priimti išnagrinėtoje byloje sprendimą.

Teismas, išėjęs į pasitarimų kambarį, visais atvejais iš ten grįžta priėmęs atitinkamą sprendimą: nuosprendį, nutartį nutraukti bylą, nutartį atnaujinti įrodymų tyrimą teisme.

Kiekvieno dalyvavusio bylos nagrinėjime teisėjo nuomonė dėl kaltinamojo kaltės įrodytumo, jo veiksmų kvalifikavimo ir kitų klausimų susiformuoja įrodymų tyrimo teisme metu. Kadangi kiekvienas teisėjas yra savarankiška ir nepriklausoma procesinė figūra, daug reikšmės turi pirmininkaujančiojo organizuotas teisėjų pasitarimas ir balsavimas priimant nuosprendį. Pirmininkaujantysis turi taip organizuoti teisėjų pasitarimą, kad kiekvieno teisėjo nuomonė visais svarstomais klausimais būtų išklausyta, kad būtų išvengta skubotumo ir tuo pačiu apsvarstymas būtų koncentruotas bei produktyvus. Pasitarimo ir balsavimo tvarką nustato pirmininkaujantysis. Nesutarimai, kilę dėl šios tvarkos, išsprendžiami išklausius vvisų pasitarimo ir balsavimo metu

dalyvaujančių nuomones.

Teisėjų pasitarimas ir balsavimas, priimant nuosprendį, vyksta dėl klausimų, kurie turi atsispindėti nuosprendyje. Klausimai gali būti tokie: ar padaryta veika (veikimas ar neveikimas) uždrausta baudžiamuoju įstatymu (nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas), ar kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, ar kaltas kaltinamasis tos veikos padarymu, jo kaltės forma, kuriame baudžiamajame įstatyme ta veika numatyta, ar baustinas kaltinamasis už savo padarytą veiką, kokia bausmė turi būti paskirta kaltinamajam, ar turi jis atlikti ją, ar turi būti atlyginta nusikalstama veika padaryta žala, kaip tokia žala turi būti atlyginta, kaip turi būti išsprendžiami klausimai dėl daiktinių įrodymų, proceso išlaidų išieškojimo ir kt.

Kiekvienas klausimas sprendžiamas atskirai. Pirmininko pareiga – užtikrinti laisvą ir nepriklausomą svarstymą, kad kiekvienas teisėjas priimtų sprendimą vadovaudamasis savo sąžine, remdamasis įstatymu ir baudžiamosios bylos medžiaga, ištirta teisiamojo posėdžio metu.

Pirmininkaujantysis pateikdamas kiekvieną klausimą turi laikytis tam tikrų taisyklių. Jis privalo užduoti klausimą tokia forma, kad į jį galėtų būti duotas arba teigiamas, arba neigiamas atsakymas. Kai kurie klausimai negali būti iš karto suformuluoti taip, kad įjuos būtų

galima atsakyti teigiamai arba neigiamai, pavyzdžiui: „Kokia būtent

bausmė turi būti skiriama kaltinamajam?“. Tokiais atvejais pirmininkaujantysis pasiūlo kiekvienam teisėjui išsakyti savo nuomonę. Pirmininkaujančiajam neleidžiama užduoti atsakymą menančius klausimus.

Teisėjo darbo stažas, nustatant nuomonės svarstomais klausimais pareiškimo

pasitarimų kambaryje pirmumą, skaičiuojamas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo numatyta tvarka, tai yra „nuo asmens paskyrimo bet kuriame teisme eiti teisėjo pareigas dienos“ . Įstatymu įpareigojama teisiamojo posėdžio pirmininkui balsuoti paskutiniam, tai papildoma svarstant ir balsuojant dalyvaujančių teisėjų nepriklausomumo garantija.

Nė vienas teisėjas neturi teisės susilaikyti nuo balsavimo. Jeigu buvo pasiūlyti du skirtingi klausimo išsprendimo variantai, kiekvienas iš jų apsvarstomas jų pateikimo svarstymui eilės tvarka ir dėl kiekvieno iš jų priimamas sprendimas. Pirmininkaujantysis pasiūlo pasisakyti dėl kiekvieno klausimo kiekvienam teisėjui, po tto išdėsto savo nuomonę.

Priimant nuosprendį klausimai išsprendžiami balsų dauguma, išskyrus klausimus dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, kuri kaltinamajam gali būti paskirta tik bendru teisėjų sutarimu. Tuo atveju, kai vienas iš teisėjų išreiškia skirtingą negu kiti teisėjai nuomonę, toks teisėjas neatleidžiamas nuo pareigos dalyvauti svarstant kitus klausimus ir balsuojant. Numatyta tik vienintelė galimybė susilaikyti nuo balsavimo dėl bausmės skyrimo teisėjui, kuris balsavo prieš kaltinamojo pripažinimą kaltu. Kadangi kiekvienas teisėjas yra nepriklausoma ir savarankiška procesinė figūra, turinti savo nuomonę kiekvienu ssvarstomu klausimu, reikalavimas spręsti tą klausimą, kuris prieštarautų vidiniam teisėjo įsitikinimui, pažeistų principą vertinti įrodymus vadovaujantis savo vidiniu įsitikinimu, ir dėl to nukentėtų teisingumas. Nelogiška reikalauti iš teisėjo, kuris mano, kad asmuo nekaltas, balsuoti dėl tokio asmens padarytos nusikalstamos veikos kkvalifikavimo pagal vieną ar kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Toks teisėjas neturi svarstyti, ar baustinas kaltinamasis už savo padarytą nusikalstamą veiką klausimo, kokia būtent bausmė turi būti skiriama kaltinamajam, ar turi jis atlikti ją.

Įstatyme reikalaujama tokiu atveju teisėjo balsą priskirti prie kaltinamajam palankesnės teisėjo nuomonės. Palankesnis kaltinamajam – pasiūlymas skirti jam švelnesnę bausmę, mažesnį jos dydį, trumpesnį laisvės atėmimo terminą ir pan.

Atskiroji nuomonė – teisėjo arba pirmininkaujančiojo nesutikimas su kitų teisėjų nuomone svarstomu klausimu. Atskiroji nuomonė išdėstoma pasitarimų kambaryje raštu. Tai tik vieno teisėjo nuomonė, tačiau gali būti ir skirtingų teisėjų atskirosios nuomonės įvairiais klausimais. Dviejų teisėjų nuomonė visada reiškia teismo sprendimą.

Išdėstydamas atskirąją nuomonę teisėjas nurodo savo sprendimo ir nesutikimo su kitais teisėjais motyvus.

Atskiroji nuomonė skelbiant nuosprendį neskaitoma, bet pridedama prie bbylos. Teisėjas, likęs atskirosios nuomonės, privalo pasirašyti priimtą nuosprendį ar nutartį nepriklausomai, ar jo atskiroji nuomonė išdėstyta raštu, ar jis pareiškė ją žodžiu.

Iki bus surašyta pasitarimų kambaryje atskiroji nuomonė, teismui neleidžiama išeiti iš pasitarimų kambario. Taip pat neleidžiama paskelbus nuosprendį ar nutartį surašyti atskirąją nuomonę.

Atskirosios nuomonės apskundimo galimybė įstatyme nenumatyta.

1.4. Įrodymų tyrimo teisme atnaujinimas

Teismas, nuosprendžio priėmimo metu nustatęs, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės, gali atnaujinti įrodymų tyrimą Baudžiamojo proceso kodekso 295 straipsnyje nustatyta tvarka.

Įrodymų tyrimas teisme atnaujinamas, kai ppasitarimų kambaryje teismas negali priimti pagrįsto sprendimo dėl pasitarimo metu keliamų klausimų dėl kaltės įrodytumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo ir kitų, papildomai neišsiaiškinęs turinčių reikšmės bylai aplinkybių.

Nutartis atnaujinti įrodymų tyrimą teisme priimama pasitarimų kambaryje ir skelbiama teisiamojo posėdžio metu. Tokios nutarties priėmimas nurodomas teisiamojo posėdžio protokole. Tokioje nutartyje teismas paprastai nurodo, kokioms konkrečiai aplinkybėms išsiaiškinti reikalingas įrodymų tyrimo teisme atnaujinimas ir kokiomis priemonėmis tai gali būti pasiekta.

Baigęs atnaujintą įrodymų tyrimą, prieš išeidamas į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio teismas vėl išklauso baigiamąsias kalbas ir suteikia paskutinį žodį kaltinamajam.

1.5. Įrodymai, kuriais pagrindžiamas nuosprendis

Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Spręsti, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju remiantis įstatymu pavedama teisėjui ar teismui, kurio žinioje yra baudžiamoji byla. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, teismas turi spręsti nuosprendžio priėmimo metu. Priimtini yra visi įrodymai: prisipažinimas, liudytojų parodymai, daiktiniai įrodymai, dokumentai ir t.t. Tokie duomenys vertintini bendrajame bylos kontekste. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti dduomenys ikiteisminio tyrimo metu įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi. Vien šiais duomenimis teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio. Tačiau tai nereiškia, kad teismas priimdamas nuosprendį neturi atsižvelgti įjuos. Prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikus apklausą gauti duomenys gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus. Jeigu yra skirtumų ir prieštaravimų tarp parodymų, kuriuos asmenys davė atliekant ikiteisminį tyrimą ir teisme, teisėjas gali išsiaiškinti juos. Tačiau priimdamas nuosprendį teismas negali konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra teisingi, todėl jais remiamasi priimant nuosprendį. Šiuo klausimu darytina išvada, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai įvertinti įrodymus.

Teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais. Jis turi įvertinti jų visumą. Toks įvertinimas turi leisti teismui padaryti išdėstomas išvadas nuosprendyje.

Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, tai yra aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodoma įrodymų analizė visais klausimais, kurie privalo būti išspręsti nuosprendyje.

Teisėjai turi laisvai vertinti įrodymus ir nuteisti tik tuomet, kai ištyrus įrodymus įsitikina kaltinamojo kaltumu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yyra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, traktuojamos kaltinamojo naudai.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais. Išteisinamasis nuosprendis gali būti priimtas ir suabejojus įrodymų tikrumu, kuriais grindžiamas kaltinimas, bet abejonės turi būti paremtos atitinkamais bylos duomenimis.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas ne

kaltas nebūtų nuteistas. Tai reiškia, kad tinkamai įstatymas bus pritaikytas tada, kai bus užtikrintos ir asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisės. Kaltinimui dėl padarytos nusikalstamos veikos pagrįsti baudžiamajame procese, be kitų įrodymų, daug reikšmės turi liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymai. Jų patikrinimas yra būtina sąlyga, jei norima išvengti neteisingo asmens nuteisimo. Siekdamas išaiškinti apklausiamo asmens (liudytojo, nukentėjusiojo) parodymų patikimumą, teismas privalo padaryti jo išdėstytų faktų analizę ir įvertinti jų reikšmę, patikrinti, ar teisingai liudytojas (nukentėjusysis) suprato tų faktų esmę, ar gerai prisimena juos ir teisingai išdėstė duodamas parodymus.

Nors BPK 282 str. numatytos liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos taisyklės žmogaus teisių apsaugos požiūriu

mažiausiai pažeidžia tiesioginio bylos įrodymų ištyrimo principą, tačiau tam tikrais atvejais vizualinių ir akustinių kliūčių naudojimas gali sukelti sunkumų gynybai ir menkinti tokiu būdu gaunamų parodymų kaip įrodymų patikimumą.

Europos žmogaus teisių teismo praktikoje ir daugelyje Europos valstybių galiojančią taisyklę, įtvirtina Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 301 str. 2 d. „Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais“ .

Asmenų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti bbyloje surinkti įrodymai. Pavyzdžiui, negali būti patvirtinančiais asmens, kuriam taikomas anonimiškumas, taip pat pareigūno, kuris ikiteisminio tyrimo metu atliko tokio asmens apklausą, parodymai dėl tokios apklausos aplinkybių.

Kiti įrodymai, patvirtinantys asmenų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus, turi būti duomenys, kurie patvirtina bent vieną tokio liudytojo (nukentėjusiojo) nurodytą aplinkybę, turinčią reikšmės bylai (pavyzdžiui, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, teigė matęs, kaip kaltinamasis po to, kai pardavė jam narkotines medžiagas, dalį heroino sudėjo į raudonos spalvos popierinį maišelį, ant kurio buvo dvi geltonos raidės „AB“, iir paslėpė kambaryje stovėjusioje spintelėje, vėliau analogiškas popierinis maišelis su heroino likučiais jame aptiktas kaltinamojo kambaryje darant kratą).

1.6. Nuosprendžio surašymas

Nuosprendžio surašymas – svarbiausias procesinis teismo veiksmas, atliekamas pasitarimų kambaryje po to, kai apsvarstyti ir išspręsti nuosprendžiui priimti reikalingi klausimai.

Nuosprendis išdėstomas rraštu. Jis surašomas tik pasitarimų kambaryje. Teisėjai surašydami nuosprendį gali naudotis savo užrašais apie bylos nagrinėjimą teisme kai, pavyzdžiui, užsirašo kaltinamojo, apklausto teisiamojo posėdžio metu, argumentus ir samprotavimus apie veikos kvalifikavimo esmę ir pan.

Nuosprendyje aprašydamas bylos aplinkybes teismas turi remtis tik išnagrinėtais teisiamajame posėdyje įrodymais.

Nuosprendis išdėstomas lietuvių kalba, nes kita kalba byla negali būti nagrinėjama. Jis turi būti surašytas aiškiai ir suprantamai, taisyklingai kalbiniu aspektu. Neleidžiama nuosprendyje daryti gramatinių ar stiliaus klaidų.

Nuosprendį gali surašyti tiek teisiamojo posėdžio pirmininkas, tiek bet kuris dalyvavęs priimant nuosprendį teisėjas. Nuosprendis gali būti surašytas ranka, tačiau įskaitomai ne tik jį surašiusiam, bet ir kitiems asmenims arba išspausdintas. Nuosprendžio originalas (surašytas ranka ar spausdintas) visada lieka prie baudžiamosios bylos.

Nuosprendį privalo pasirašyti visi jį priėmę teisėjai, taip ppat teisėjas, kuris laikėsi kitos (atskirosios) nuomonės.

Nuosprendis turi būti logiškas, trumpas ir aiškus, bet pakankamai išsamus. Jame kiekvienas teiginys privalo turėti loginį ryšį su prieš tai ėjusiu, neturėtų būti prieštaringų išvadų, nereikalingų ir pernelyg detalių parodymų, pateiktų liudytojų, ekspertų, taip pat paaiškinimų kartojimo. Žodžiai nuosprendyje vartojami tik tiesiogine prasme. Negalima vartoti nepriimtų žodžių sutrumpinimų (pavyzdžiui: nuk., civ. iešk. ir pan.), taip pat oficialiuose dokumentuose nevartojamų žodžių. Visi teisiniai ir kiti specialūs terminai turi būti vartojami tiksliai. Įrodymus, bylos aplinkybes, motyvus iir sprendimus privaloma išsamiai aptarti be nereikalingų pakartojimų.

Paprastai nuosprendis netaisomas. Jeigu būtina ištaisyti klaidą, nes tai turi daug reikšmės (pavyzdžiui, klaidingai nurodyta laisvės atėmimo trukmė), reiktų perrašyti atitinkamą nuosprendžio lapą. Kitais atvejais taisymai turi būti aptariami. Aptarimai gali būti užrašyti arba

lapo, kuriame daromas taisymas, arba nuosprendžio gale. Ištaisymas pasirašomas visų teisėjų.

Nuosprendžiui kaip teismo sprendimui, kuriuo išsprendžiama byla, būdingas kategoriškumas ir atitinkama sistema. Jis turi sudaryti visumą, įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė nuosprendžio dalys turi derintis viena su kita. Tam tikroje nuosprendžio dalyje negali būti rašoma tai, ką reikia išdėstyti kitoje jo dalyje.

1.7. Nuosprendžių rūšys

Priklausomai nuo sprendimo apie kaltinamojo kaltumą, nuosprendis gali būti apkaltinamasis arba išteisinamasis. Skirtingai nuo buvusio BPK, nuosprendžiu teismas taip pat gali nutraukti baudžiamąją bylą. Taip klasifikuojant siekiama sudaryti sąlygas teisingai išdėstyti nuosprendį, jame nurodant išteisinimo, nuteisimo ar bylos nutraukimo pagrindus, bausmės paskyrimo motyvus ir kt.

Viename bylos teisiamajame posėdyje gali būti priimtas tik vienas nuosprendis. Jeigu kaltinamasis kaltinamas keliomis nusikalstamomis veikomis ir dėl vienos iš jų išteisinamas, o dėl kitos pripažįstamas kaltu, teismas priima vieną nuosprendį, kuriame nurodomas kaltinamojo nuteisimas pagal vieną kaltinimą ir išteisinimas pagal kitą. Toks nuosprendis laikomas apkaltinamuoju. Jeigu byloje yra keli kaltinamieji ir vieni iš jų pripažįstami kaltais, o kitus teismas išteisina, nuteistojo atžvilgiu ttoks nuosprendis laikomas apkaltinamuoju, išteisintųjų atžvilgiu – išteisinamuoju.

Jeigu kelių kaltinamųjų byloje vienų kaltinamųjų atžvilgiu priimamas įprastinis nuosprendis (apkaltinamasis ar išteisinamasis), o kitų atžvilgiu nutraukiama byla, priimamas vienas procesinis dokumentas – nuosprendis, kurio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse, vadovaujantis BPK 305 ir 307 str. reikalavimais, išdėstomi atitinkami skirtingų sprendimų turinio elementai.

Apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo nuteistajam paskiriama bausmė, priimamas, kai teismas pripažįsta, kad kaltinamasis kaltas dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir turi būti nubaustas, nes bausmės paskyrimui nėra kliūčių (nesuėjo senaties terminai ir pan.).

Pripažinęs asmenį ribotai pakaltinamu BK 18 str. 1 dalies pagrindu, teismas dėl BK 18 str. 2 dalyje numatytų veikų gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir švelninti bausmę pagal BK 59 str., taip pat priimti nuosprendį nutraukti baudžiamąją bylą atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės ir pritaikyti jam BK 67 str. numatytas baudžiamojo poveikio priemones. Dėl BK 18 str. 3 dalyje numatytų veikų ribotai pakaltinamo asmens atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis ir skiriama bausmė, tačiau ji gali būti švelninama pagal BK 59 str.

Jeigu teismas BK 18 str. 2 dalies pagrindu nusprendžia ribotai pakaltinamam asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, priima nutartį BPK 403 str. numatyta tvarka.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali atleisti nuteistąjį nuo bausmės, kai yra dvi sąlygos: pirma, kai kaltinamasis iki nuosprendžio priėmimo ssuserga sunkia nepagydoma liga; antra, kai dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam būtų per sunku atlikti teismo skiriamą už jo padarytą nusikalstamą veiką bausmę.

Tokia tvarka atleisti nuteistąjį nuo bausmės leidžiama, jeigu nuteistasis sunkia nepagydoma liga suserga iki nuosprendžio byloje priėmimo. Įstatyme nenurodyta, ar gali teismas atleisti nuo bausmės atlikimo asmenį, nusikalstamos veikos padarymo metu jau sirgusį sunkia nepagydoma liga, kuri nesutrukdė jam padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Tai paliekama spręsti teismui, išnagrinėjusiam bylą. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį.

Asmens susirgimo sunkia nepagydoma liga faktas turi būti patvirtintas oficialia sveikatos priežiūros įstaigos pažyma arba ekspertų komisijos išvada su jose nurodyta kaltinamojo ligos diagnoze (žr. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578

(„Valstybės žinios“, 1995, 94-2110) patvirtintą „Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo, sąrašą“).

Sprendžiant, ar sunkia nepagydoma liga sergantis nuteistasis gali atlikti teismo paskirtą bausmę, reikia atsižvelgti į ligos pobūdį, nuteistojo asmenybę, amžių, turtinę padėtį, paskirtos bausmės ypatybes, jos atlikimo sąlygas, tvarką ir kt.

Skirtingai nei anksčiau galiojusiame BPK, baudžiamosios bylos nutraukimas, teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, gali būti sprendžiamas

ne tik teismo nutartimi, bet ir teismo nuosprendžiu. Nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, nėra apkaltinamasis ar išteisinamasis, nes priėmus jį asmuo kartu atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Pastarosios turinį sudaro asmens elgesio pasmerkimas valstybės vardu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, bausmės paskyrimas, jos atlikimas, teistumas. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju asmuo atleidžiamas nuo baudžiamųjų teisinių priemonių, sudarančių baudžiamosios atsakomybės turinį, taikymo, išskyrus tuos atvejus, kai teismas gali skirti įpareigojimus (BK 38, 39 str.). Nors išteisinamuoju nuosprendžiu asmuo taip pat atleidžiamas nuo visų baudžiamųjų tteisinių priemonių taikymo, išteisinimas reiškia, kad asmuo nekaltas, tai yra arba nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba asmuo

nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nuosprendžiu nutraukiama baudžiamoji bylą tik tuo atveju, jeigu yra 303 straipsnio 4 dalyje nurodyti BK numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Visais kitais atvejais byla nutraukiama teismo nutartimi.

Jei kaltinamasis anksčiau yra padaręs nusikalstamą veiką, už kurią kitas teismas, remdamasis BK 38 str. (kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius) ir 40 str. (kaltininką atidavus pagal laidavimą) atleido nnuo baudžiamosios atsakomybės, o nagrinėjama nusikalstama veika užsiėmė tuose BK straipsniuose nurodytu laiku, teismas pasitarimų kambaryje, svarstydamas nuosprendžio dalykus, priima kitus sprendimus.

Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str. ar BK 40 str. per vienerius metus padarė baudžiamąjį nnusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas, atsižvelgdamas į veikų aplinkybes ir kaltinamojo asmenybę, gali panaikinti nuosprendį nutraukti baudžiamąją bylą su sprendimu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas jo padarytas veikas. Tuo atveju, kai teismas nutaria panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nesvarstydamas kaltinamojo kaltumo ir veikos kvalifikavimo paskiria bausmę už ankstesnę nusikalstamą veiką. Jeigu teismas nepanaikina sprendimo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nuosprendyje jis nurodo, kad palieka tokį sprendimą galioti. Tokie sprendimų variantai priimami tada, kai teismas atleidžia asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės BPK 235 str. tvarka.

Teismas priima analogiškus sprendimus tais atvejais, kai asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str., be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos.

Jeigu asmuo, aatleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 ir 40 str. padaro per vienerius metus naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės savaime netenka galios, todėl naujos bylos nuosprendyje dėl to dalyko sprendimo priimti nereikia, pakanka tai konstatuoti aprašomojoje dalyje. Teismas tokiu atveju privalo nuteisti asmenį už visas jo nusikalstamas veikas. Nesvarstydamas kaltinamojo kaltės ir kvalifikavimo teismas paskiria bausmę už ankstesnę nusikalstamą veiką. Priimant tokį sprendimą neturi reikšmės, nuosprendžiu ar nutartimi nutraukti baudžiamąją bylą asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios aatsakomybės.

Išteisinamąjį nuosprendį teismas priima, jei: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;2) nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Bet kuris iš šių išteisinamųjų nuosprendžių visiškai reabilituoja kaltinamąjį.

Anksčiau galiojusiame BPK (339 str.) buvo dar vienas išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas – kai nenustatytas nusikaltimo įvykis. Pagal naująjį kodeksą laikoma, kad nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo įvykis yra nusikalstamos veikos požymis.

Išteisinimo pagrindai iš esmės skiriasi vienas nuo kito, todėl jie turi būti tiksliai ir aiškiai nurodyti nuosprendyje. Nuo išteisinimo pagrindo priklauso padarytos žalos atlyginimo klausimas.

Apie išteisinimą bylos nagrinėjimo teisme metu nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teismas taip pat turi priimti išteisinamąjį nuosprendį, kai nėra nustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Šiuo atveju yra nusikalstama veika, tačiau įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, kad kaltinamasis užsiėmė tokia veika, dėl kurios jis gali būti pripažįstamas kaltu, nepakanka.

Jeigu priimamas išteisinamasis nuosprendis dėl to, jog nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, ir asmuo, padaręs tai, lieka neišaiškintas, įsiteisėjus nuosprendžiui teismas perduoda bylą prokurorui, kad imtųsi priemonių ir nustatytų asmenį,

padariusį tą nusikalstamą veiką.

Daugiaepizodinės bylos, kuriose pagal atskirus epizodus vieni kaltinamieji išteisinami, o kiti nuteisiami, priėmus nuosprendį laikomos teismo archyve ir prokurorui neperduodamos. Esant reikalui ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras gali ssusipažinti su byla, pasidaryti reikiamus nuorašus ir pan.

1.8. Įžanginė nuosprendžio dalis

Įžanginė nuosprendžio dalis prasideda po dokumento pavadinimo. Ji rašoma laikantis BPK 304 str. nustatytos eilės tvarkos.

Visais atvejais nuosprendis prasideda nurodymu, kad jis skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Nuosprendžio priėmimo laiku reikia laikyti konkrečią datą (metus, mėnesį, dieną), kada jis pasirašomas. Dažniausiai tai sutampa su nuosprendžio paskelbimo laiku. Turi būti nurodoma diena, kada teismo nuosprendis pasirašomas ir skelbiamas, bet ne bylos nagrinėjimo ar nuosprendžio surašymo laikas.

Nuosprendžio priėmimo vieta miestas, kurio teisme buvo nagrinėjama byla.

Nurodant teismo pavadinimą, jis turi būti užrašomas tiksliai, netrumpinant (pavyzdžiui, Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas, Kaišiadorių rajono apylinkės teismas).

Nurodant teismo sudėtį, rašomi pirmininkaujančiojo, kolegijos teisėjų vardai, pavardės, toliau teisiamojo posėdžio sekretoriaus, prokuroro, gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo ir jų atstovų, kaltinamojo atstovo pagal įstatymą, vertėjo vardai ir pavardės jų netrumpinant. Nagrinėjant bylą pakviestas atsarginis teisėjas nurodomas įžanginėje nuosprendžio dalyje tik jam pakeitus pasišalinusį teisėją ir dalyvavus priimant nuosprendį. Jeigu teisiamajame posėdyje buvo daroma pertrauka ir jos metu pasikeitė teisiamojo posėdžio sekretorius, prokuroras ar gynėjas, turi būti nurodyti šių asmenų vardai ir pavardės.

Toliau įžanginėje dalyje tiksliai nurodomas kaltinamojo vardas, pavardė (jeigu jis yra pakeitęs pavardę, turi būti nurodytos visos pavardės), gimimo metai, mėnuo (nurodant žodžiu), diena ir vieta, pilietybė, tautybė, ggyvenamoji vieta (vietovės, kur jis nuolat gyveno, adresas nusikalstamos veikos metu, tačiau pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojantį administracinį teritorinį paskirstymą), išsilavinimas (vidurinis, aukštasis), šeiminė padėtis.

Nurodant pirminius teistumus būtinai pažymima: nuosprendžio priėmimo data, BK straipsniai, pagal kuriuos asmuo buvo nuteistas, paskirta bausmė, jos atlikimo pabaigos data, lygtinis atleidimas prieš laiką, bausmės vykdymo atidėjimas, grąžinimas į laisvės atėmimo vietas, amnestijos taikymas, duomenys apie jo pripažinimą pavojingu recidyvistu. Nurodomi tikslūs duomenys, buvę nusikalstamos veikos padarymo metu. Po kiekvieno iš teistumų pažymima, ar jis yra išnykęs ar ne.

Kitokios žinios apie kaltinamojo asmenybę, turinčios reikšmės bylai, yra duomenys apie jo invalidumą, valstybinius apdovanojimus, karinius laipsnius, darbovietę ar užsiėmimą nusikalstamos veikos padarymo metu, darbovietę, mokymo įstaigą nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo.

Taip pat gali būti nurodyti duomenys apie nuosprendžius, priimtus kaltinamojo atžvilgiu po jam inkriminuojamos veikos padarymo, bet iki nuosprendžio priėmimo nagrinėjamoje byloje, nurodant nuosprendžių priėmimo datas, BK straipsnius, pagal kuriuos asmuo buvo nuteistas, paskirtas bausmes ir kt. Šie duomenys reikalingi bendrinant paskirtas bausmes.

Visa informacija apie kaltinamąjį, kurią teismas įrašo į įžanginę nuosprendžio dalį, turi būti patvirtinta dokumentais ar kitokiu būdu, nekeliančiu abejonių.

Nurodant baudžiamąjį įstatymą, kuriame numatyta ta nusikalstama veika, kurios padarymu asmuo yra kaltinamas, pažymimas BK straipsnis, jo dalis, punktas, nurodyti teismo

nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Jeigu įstatymo redakcija pasikeitusi, nurodoma galiojusi veikos padarymo metu.

Įžanginėje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyta, neviešame ar viešame teisiamajame posėdyje buvo nagrinėjama byla.

1.9. Aprašomoji nuosprendžio dalis

Aprašomoji nuosprendžio dalis susideda iš kelių pagrindinių skyrių.

Pirmiausia turi būti nurodytos nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės (apkaltinamajame nuosprendyje) arba kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė (išteisinamajame nuosprendyje). Kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės teismo nuosprendyje turi būti išdėstytos trumpai, tiksliai ir aiškiai.

Aprašant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bbūtina tiksliai ir aiškiai nurodyti jos padarymo laiką ir vietą. Nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, padarymo laikas nurodomas kiek galima tiksliau, užrašant metus, mėnesį, dieną, valandą, kartais ir minutes. Tais atvejais, kai nusikalstama veika tęsiasi tam tikrą laikotarpį, nurodoma jos pradžia ir pabaiga. Nusikalstamos veikos pradžia ir pabaiga turi būti laikomas tas laikas, kuris nustatytas remiantis teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Neapibrėžtai nurodant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo terminus, pažeidžiama kaltinamojo teisė į gynybą. Kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos laikas, nustatytas ikiteisminio ttyrimo metu surinktais duomenimis. Teismas, galutinai išnagrinėjęs bei įvertinęs įrodymus, turi teisę patikslinti nusikalstamos veikos padarymo laiką, nurodydamas kitą datą. Jeigu keičiant nurodytą nusikalstamos veikos laiką iš esmės keičiasi faktinės nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo aplinkybės, turinčios reikšmės baudžiamosios atsakomybės klausimo ssprendimui, pakeisti kaltinimą kitu leidžiama teisme, laikantis BPK 256 str. numatytų taisyklių.

Nusikalstamos veikos padarymo vieta – miestas, rajonas, seniūnija, kaimas, gatvė, namas, butas. Kai kuriais atvejais reikia nurodyti dar tikslesnę jos vietą.

Nurodžius nusikalstamos veikos padarymo laiką ir vietą, aprašoma pati veika taip, kaip ji nustatyta teisiamajame posėdyje. Šioje nuosprendžio dalyje teismo nustatytos veikos aprašymas turi atitikti baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, nurodant visus, tiek pagrindinius, tiek fakultatyvinius nusikalstamos veikos sudėties elementus, jos įvykdymo laipsnį ir visa, kas reikšminga nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Išdėstant nusikalstamas veikas, kuriomis padaroma žala didelei asmenų grupei, aprašomojoje nuosprendžio dalyje būtina vardinti kiekvieną asmenį ir jam padarytos žalos dydį. Neleidžiama apsiriboti tik apibendrinančių faktų nurodymu.

Jeigu nagrinėjant baudžiamąją bylą, remiantis BK 38 ir 40 str., teismas nusprendžia laikyti negaliojančiu aankstesnio teismo sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priimtą nuosprendžiu nutraukti bylą, aprašomosios to nuosprendžio dalies išvados dėl veikos įrodomumo bei kvalifikavimo kaip turinčios prejudicinę galią išdėstomos naujajame nuosprendyje.

Jeigu teismas nustatė, kad buvo kelios nusikalstamos veikos (nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai), išdėstomos visos, kurios pripažintos įrodytomis.Tai gali būti padaryta chronologine tvarka. Teismas gali pasirinkti ir kitą jų išdėstymo tvarką, jei taip patogiau surašyti nuosprendį.

Jei keli kaltinamieji padarė nusikalstamas veikas bendrai, jų veiksmai turi būti aprašyti taip, kad nekiltų abejonių, kokius konkrečiai vveiksmus atliko kiekvienas iš jų. Viena nusikalstama veika aprašoma vieną kartą, nereikia kiekvienam kaltinamajam kelis kartus inkriminuoti ir aprašinėti tą pačią veiką. Jeigu nustatyta, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką su kitais asmenimis, kurie nėra toje byloje kaltinamieji (jų atžvilgiu bylos buvo išskirtos ir kt.), nuosprendyje, jeigu tai turi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui, aprašant nusikalstamą veiką jų pavardės nenurodomos. Tokiais atvejais nurodoma, kad kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė su tuo asmeniu, kurio atžvilgiu byla nutraukta ar išskirta ir pan., arba su kitu asmeniu, kurio pavardė neminima. Neleidžiama nuosprendyje konstatuoti kitų asmenų, kurie nėra toje byloje kaltinamieji, kaltės dėl nusikalstamos veikos.

Šioje nuosprendžio dalyje taip pat nurodomas nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvai, kaltės forma. Įvardijant pastarąją pakanka nurodyti tyčia ar dėl neatsargumo buvo padaryta nusikalstama veika. Nurodant nusikalstamos veikos motyvus, pažymimos paskatos,

dėl kurių kaltinamasis padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kaltinamojo tikslai. Visais atvejais nuosprendyje turi būti nurodyti nusikalstamos veikos padariniai.

Padaryta veika aprašoma suprantamai, išdėstant esmę. Jei normos dispozicija blankinė, nurodoma, koks įstatymas, nuostatai, taisyklės buvo pažeisti, kuo pažeidimas pasireiškė, taip pat pažymimi teisės aktų straipsniai, punktai ir pan.

Kitame aprašomosios apkaltinamojo nuosprendžio dalies skyriuje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šiame skyriuje įrodymai analizuojami ir įvertinami, ddaromos išvados apie nustatytas faktines bylos aplinkybes. Analizuojami ir vertinami tik teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Teismas pasirenka, kokiu būdu išdėstomi ir analizuojami nuosprendyje įrodymai. Jie turi būti išdėstyti tiksliai, logiškai ir nuosekliai. Nuosprendyje turi būti įrodymų esmė. Bylose, kur yra daug nusikalstamos veikos epizodų, paprastai pirmiausia aprašomi visi kaltinamajam inkriminuojami epizodai, o juos patvirtinantys įrodymai pagal kiekvieną epizodą išdėstomi atskirai.

Įrodymų dėstymas prasideda nuo kaltinamojo parodymų dėl visų jam iškeltų kaltinimų. Nurodoma kaltinamojo pasirinkta pozicija dėl jam iškelto kaltinimo (ar jis prisipažino kaltu, ar tik tai pripažino iš dalies, visiškai neprisipažino). Jo poziciją galima išsiaiškinti įvertinus jo parodymus, paaiškinimus, duotus tiriant įrodymus teisme. Jeigu kaltinamasis prisipažino kaltu, tai neatleidžia teismo nuo pareigos aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodyti įrodymus, patvirtinančius kaltės pripažinimą. Vien tik kaltinamojo prisipažinimas yra nepakankamas, kaip ir bet koks vienintelis įrodymas, išvadai apie jo kaltumą padaryti. Įrodinėjimo naštos neleidžiama perkelti kaltinamajam.

Be kaltinamojo parodymų, nuosprendyje nurodomi ir kiti įrodymai, kuriais grindžiama išvada apie kaltės įrodomumą, tai yra trumpai išdėstomas nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, eksperto išvadų turinys, faktų, nustatytų ištyrus daiktinius įrodymus, dokumentus, nustatymas. Perpasakojimai, citatos, minint antraeiles, bylai nereikšmingas detales, daro nuosprendį gremėzdišką ir mažai įtikinamą. Antra vertus, neleidžiama, neatskleidus įrodymų turinio, paminėti tik nukentėjusiųjų ar liudytojų pavardes arba nurodyti, kad kaltė įįrodyta ekspertizės aktu ir pan.

Nuosprendyje turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes. Jame negali būti prieštaravimų. Ne

pakankamai motyvuotas yra toks nuosprendis, kuriame nepaneigti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai. Kai yra įrodymų prieštaravimų, turi būti paaiškinta, kodėl teismas vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o

kitas – ne. Vertinant įrodymus atsižvelgiama į visas aplinkybes ir vadovaujamasi tuo, kad nuosprendis gali būti pagrįstas tik įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, teismo išvados turi atitikti aplinkybes, nustatytas teisiamajame posėdyje, kad nuosprendis turi būti pagrįstas faktais, o ne prielaidomis. Visos abejonės, jeigu jų negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.

Teismo išvados apie įrodymų įvertinimą, faktines bylos aplinkybes ir priimtus sprendimus turi būti kategoriškos, neprieštaraujančios ir apibrėžtos. Nagrinėjant bylą, kurioje yra keli kaltinamieji, kaltinami kelių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų padarymu, nuosprendyje turi būti analizuojamas kiekvienas įrodymas dėl kiekvieno kaltinimo ir kiekvieno kaltinamojo atžvilgiu.

Pripažindamas, kad kokia nors kaltinimo dalis neįrodyta, teismas pirmiausia aprašo įrodytas veikas, dėl kurių kaltinamasis pripažįstamas kaltu. Tik po to nurodoma, kokiomis veikomis jis dar buvo kaltinamas, išdėstomos teismo išvados ir jų motyvai, paaiškinantys, dėl ko tas kaltinimas nepasitvirtino nagrinėjant bylą teisme.

Jeigu kaltinamasis yra kaltinamas padaręs

kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK straipsniuose ar tame pačiame straipsnyje, bet skirtingose jo dalyse, taip pat tame pačiame straipsnyje ir toje pačioje dalyje, tačiau kaltinimas dėl kai kurių iš jų pripažįstamas nepagrįstu, aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodomi kaltinamojo pripažinimo kaltu dėl vienų nusikalstamų veikų ir išteisinimo dėl kitų motyvai. Rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodomi priimti sprendimai.

Jeigu pripažįstama, kad kaltinimas kai kurių veiksmų padarymu nepagrįstas, todėl pasikeičia nusikalstamos veikos kvalifikavimas, teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėsto tokio perkvalifikavimo motyvus, o rezoliucinėje dalyje nurodo ttik sprendimą naujai kvalifikuoti nusikalstamą veiką.

Nuosprendyje reikia nurodyti motyvus, kuriais vadovavosi teismas, kvalifikuodamas veiką pagal atitinkamą BK straipsnį, jo dalį arba punktą, ir išvadą, kad būtent kaltinamasis padarė tame baudžiamajame įstatyme numatytą nusikalstamą veiką. Toks motyvavimas turi būti suformuluotas taip, kad atitiktų požymius, nurodytus atitinkamame BK straipsnyje, ir tas byloję nustatytas aplinkybes, kurios atitinka minėtus požymius. Priimant nuosprendį kelių kaltinamųjų atžvilgiu ar vieno kaltinamojo atžvilgiu, bet dėl kelių jo padarytų nusikalstamų veikų, kiekvieno kaltinamojo ir kiekvienos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai nnurodomi atskirai.

Nuosprendyje būtinai turi būti motyvuojami: 1) laisvės atėmimo bausmės skyrimas, jeigu baudžiamųjų įstatymų sankcija numato ir kitas bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu; jeigu teismas skiria šią bausmę pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; 2) kaltinamojo pripažinimas ppavojingu recidyvistu; 3) švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimas; 4) baudos, arešto ar laisvės atėmimo vykdymo atidėjimas; 5) laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigos parinkimas.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse taip pat reikalaujama nurodyti baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo motyvus. Pagal BK pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, gali būti skiriamos šios baudžiamojo

poveikio priemonės: uždraudimas naudotis specialia teise, turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas, nemokami darbai, įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, turto konfiskavimas. Juridiniam asmeniui gali būti skiriamas turto konfiskavimas. Teismas, skirdamas dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, turi atsižvelgti į jų suderinamumą ir galimybes taisomai veikti nuteistąjį.

Taip pat reikalaujama nurodyti ir auklėjamojo poveikio priemonių skyrimo motyvus. BK 82 str. numatyta, kad nepilnamečiui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, skiriamos, o nusikaltimą padariusiam iir nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės atleistam nepilnamečiui gali būti skiriamos šios auklėjamojo poveikio priemonės: įspėjimas; turtinės žalos atlyginimas ar jos pašalinimas; nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai; atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams, juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, juos ugdo ir prižiūri; elgesio apribojimas; atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą. Skirtinos nepilnamečiui kelios auklėjimo poveikio priemonės turi būti suderintos tarpusavyje.

Motyvuojant bausmės pasirinkimo paminėtus sprendimus nurodomi teismo argumentai dėl kaltinamajam skirtinos bausmės rūšies ir dydžio. Jie išdėstomi taip, kad butu aišku, į kokias faktines aaplinkybes, charakterizuojančias nusikalstamos veikos pobūdį ir jos pavojingumo laipsnį bei kaltininko asmenybę, taip pat atsakomybę sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes atsižvelgė teismas, skirdamas bausmę. Privaloma motyvuoti minimalios ir maksimalios pagal sankciją bausmės paskyrimą.

Pripažįstant asmenį pavojingu recidyvistu reikia nurodyti ne tik teistumus, kurie sudaro pagrindą pripažinti jį tokiu, bet ir aplinkybes, kurias įvertinus teismas priėjo išvadą, kad būtina pripažinti asmenį pavojingu recidyvistu. Esant BK 27 str. 2 dalyje numatytiems požymiams teismas, nepripažindamas asmens pavojingu recidyvistu, savo sprendimą taip pat turi motyvuoti.

Skirdamas švelnesnę negu numatyta įstatyme bausmę, teismas turi aptarti aplinkybes, atitinkančias BK 62 str. reikalavimus ir leidžiančias taikyti šį straipsnį.

Taikydamas baudos, arešto ar laisvės atėmimo vykdymo atidėjimą (BK 75 str.) teismas turi nurodyti motyvus, kodėl jis daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Įstatyme reikalaujama parenkant bausmę atsižvelgti į kaltinamojo asmenybę. Ji apibūdinama nurodant tiek teigiamas (teigiamą darbovietės charakteristiką, pagalbos suteikimą nukentėjusiajam), tiek neigiamas (patraukimą administracinėn atsakomybėn, ankstesnį teistumą ir kt.) aplinkybes. Jeigu ankstesnis teistumas yra išnykęs, jį nurodyti parenkant teisiamajam bausmę neleidžiama. Prie kaltinamojo charakteristikos galima priskirti kaltinamojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nurodytas nuosprendyje. Teismas gali pripažinti lengvinančiomis ir įstatyme nenumatytas aplinkybes, tačiau jos turi atitikti nurodytų BK 59 str. prasmę. Įstatyme (BK 60 str.) nenumatytų aatsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas negali nurodyti.

Apkaltinamojo nuosprendžio, priimto vadovaujantis BPK 303 str. 3 dalies taisyklėmis, aprašomojoje dalyje nenurodomos „bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai“ , nes šiuo atveju nuteistasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo. Tačiau visais atvejais, be LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytų aplinkybių, privaloma nurodyti, kokia sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, serga nuteistasis. Taip pat turi būti nurodyti motyvai, kodėl teismas priėjo išvadą, kad liga, kuria serga nuteistasis, neleidžia jam atlikti teismo paskirtą bausmę. Tokia išvada galima įvertinus sveikatos priežiūros įstaigos duomenis, eksperto komisijos išvadą ir kt.

Išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodoma kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė, teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kurie buvo pagrindas kaltinamajam išteisinti, bei motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kaltinimo įrodymus, teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. Išteisinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas įrodymų nepakankamumu, abejonėmis, įstatymo nuostatomis, kurios patvirtina, kad kaltinamojo veiksmai neturi nusikalstamo pobūdžio. Nurodant išvadas dėl kaltinamojo

išteisinimo turi būti pažymėtas vienas iš išteisinimo pagrindų: nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką.

Nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama ir asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, aprašomojoje dalyje nurodomos 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 22 punktuose išdėstytos, tai yra įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, pažymint tos veikos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitus svarbius dalykus, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Be šių duomenų, tokiame nuosprendyje išdėstomas nusikalstamos veikos kvalifikavimas, taip pat numatyti BK 36-40, 93 str., 114 str. 3 dalyje, 259 str. 3 dalyje ir 291 str. 2 bei 3 dalyje atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai. Be to, teismas privalo nurodyti šių pagrindų skyrimo motyvus.

Apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo nuteistasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, taip pat nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, šiais atvejais skiriant baudžiamojo ir auklėjimo poveikio priemones, aprašomojoje dalyje teismas turi nurodyti šių priemonių skyrimo motyvus.

Kitame aprašomosios nuosprendžio dalies skyriuje teismas turi nurodyti civilinio ieškinio patenkinimo visiškai, iš dalies arba jo atmetimo motyvus, pažymėti, kokioje dalyje patenkinami civilinio ieškovo reikalavimai, ir kokiu įstatymu remiantis išspręstas civilinis ieškinys. Jeigu byloje nuteisiami keli asmenys, turi būti motyvuota, kokio dydžio žalos atlyginimas ir kodėl priteisiamas iš kiekvieno nuteistojo. Teismas, esant būtinumui, gali spręsti klausimą dėl civilinio ieškinio užtikrinimo priemonių, žalos atlyginimo avansu iš valstybės tam skirtų lėšų.

Aprašomojoje dalyje taip pat turi būti motyvuoti kiti teismo sprendimai, jeigu jie išdėstomi rezoliucinėje nuosprendžio dalyje (dėl daiktinių įrodymų,

proceso išlaidų ir kt.). Spręsdamas daiktinių įrodymų klausimą teismas turi vadovautis BPK 94 str.

Pagal BPK 105 str. teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę išieškoti proceso išlaidas iš nuteistųjų, kaltinamųjų ir kitų proceso dalyvių. Tokio sprendimo priėmimo motyvai turi būti išdėstyti aprašomojoje nuosprendžio dalyje.

Skirdamas bausmę juridiniam asmeniui teismas gali nutarti paskelbti nuosprendį per žiniasklaidą, todėl aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas turėtų motyvuoti tokį savo sprendimą.

1.10. Sutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis

Sutrumpintos aprašomosios nuosprendžio dalies surašymas galimas tik baudžiamojoje byloje, kurią apylinkės teismo teisėjas nagrinėjo vvienas. Įstatyme nenumatytas sutrumpintos aprašomosios nuosprendžio dalies surašymas, kai baudžiamąją bylą nagrinėja apylinkės teismo trijų teisėjų kolegija.

Sutrumpintos aprašomosios nuosprendžio dalies surašymas leidžiamas tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Neleidžiama sutrumpintai surašyti aprašomąją dalį nuosprendžio, kuriuo asmuo išteisinamas, ar kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama.

Neprieštarauja įstatymui ir apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo nuteistasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, aprašomosios dalies surašymas sutrumpintai. Tokia tvarka surašytame nuosprendyje turi būti nurodyta, kokia sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, nuteistasis serga. Jeigu tokiam nuteistajam skiriama baudžiamojo ar aauklėjimo poveikio priemonė, nurodomi jų skyrimo motyvai.

Nuosprendžio, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpintai, nesutrumpinta aprašomoji dalis surašoma gavus prašymą komentuojamo straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ar gavus apeliacinį skundą.

Nuosprendžio su nesutrumpinta aprašomąja dalimi nuorašą gali gauti tik turintys teisę apskųsti teismo nnuosprendį bylos nagrinėjimo teisme dalyviai. Kiti asmenys, įmonės, įstaigos, organizacijos neturi teisės prašyti išduoti neįsiteisėjusių teismo nuosprendžių nuorašų.

Prašymai gauti nuosprendį su nesutrumpinta aprašomąja dalimi turi būti pateikti raštu teismui, kuris išnagrinėjo baudžiamąją bylą. Ypatingų formalių reikalavimų tokiam prašymui įstatyme nenumatyta. Vienintelis reikalavimas, kuris keliamas tokiam prašymui, yra tai, kad jis turi būti pateikiamas per septynias dienas nuo nuosprendžio priėmimo dienos. Įstatyme nenumatytos šio termino atstatymo ar pratęsimo galimybės.

Prašymo gauti nuosprendį su nesutrumpinta aprašomąja dalimi pateikimas nereiškia, kad jį padavęs asmuo skundžia priimtą nuosprendį. Būtų nepagrįstas reikalavimas kartu su prašymu pateikti ir apeliacinį skundą, kadangi bylos nagrinėjimo teisme dalyvis tik turėdamas visą nuosprendį gali surašyti motyvuotą apeliacinį skundą. Nuosprendžio su nesutrumpinta aprašomąja dalimi reikalavimas ir šio reikalavimo tinkamas įvykdymas – vienas iiš asmeninių ir turtinių bylos nagrinėjimo teisme dalyvių teisių apsaugos būdų.

Jeigu bylos nagrinėjimo teisme dalyvis apskundžia apeliacinės instancijos teismui nuosprendį, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpinta, jį priėmęs teisėjas per tris dienas nuo skundo gavimo dienos surašo tik anksčiau neišdėstytą aprašomąją nuosprendžio dalį. Ją pasirašo teisėjas ir pridedama prie byloje esančio nuosprendžio. Pirmiau neišdėstytą aprašomoji nuosprendžio dalis tampa sudedamąja jau esančio byloje nuosprendžio dalimi. Vienoje byloje negali būti du nuosprendžiai.

Baudžiamojo proceso įstatyme nereikalaujama surašyti anksčiau neišdėstytos nuosprendžio aprašomosios dalies, kai nuosprendis aapskundžiamas kasacine tvarka.

Jeigu apeliacinės instancijos teismui apskundžiamas 306 straipsnio 1 dalies tvarka surašytas nuosprendis ir juo nuteisti keli asmenys arba nuteistieji pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų, surašoma nesutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis nepriklausomai, vienas ar keli nuteistieji padavė skundą, dėl vieno ar kelių epizodų skundžiamasi ir pan.

1.11. Rezoliucinė nuosprendžio dalis

Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje konstatuojami teismo sprendimai BPK 307 str. nurodytais klausimais. Jie išdėstomi BPK nustatyta tvarka. Rezoliucinė dalis turi būti trumpa, aiški ir surašyta taip, kad vykdant nuosprendį nekiltų jokių abejonių.

Pirmiausia rezoliucinėje dalyje nurodomi kaltinamojo vardas ir pavardė, sprendimas pripažinti kaltinamąjį kaltu, baudžiamasis įstatymas (BK specialiosios dalies straipsnis, dalis, punktas), pagal kurį jis pripažintas kaltu. Jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu už rengimąsi padaryti nusikalstamą veiką ar pasikėsinimą ją padaryti, arba bendrininkavimą tai darant, rezoliucinėje dalyje taip pat turi būti nurodytas BK bendrosios dalies straipsnis ir jo dalis (pavyzdžiui, BK 22 str. 1 dalis). Jeigu kaltinamasis pripažintas kaltu dėl kelių nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal tą patį BK straipsnį, dalį, punktą, šis straipsnis, jo dalis bei punktas nurodomi tik vieną kartą.

Jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl kelių nusikalstamų veikų, kurios kvalifikuojamos pagal skirtingus BK straipsnius ar skirtingus to paties straipsnio dalis, punktus, padarymo, nurodomi visi jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų straipsniai, dalys ir punktai.

Jeigu kaltinamasis kkaltinamas pagal skirtingus BK straipsnius, jų dalis, punktus ir kai kurie iš kaltinimų pripažįstami nepagrįstais, rezoliucinėje dalyje nurodomi sprendimai pripažinti jį kaltu pagal vienus baudžiamojo įstatymo straipsnius ir išteisinti pagal kitus.

Tais atvejais, jeigu kaltinamasis kaltinamas dėl kelių nusikalstamų veikų, kurios kvalifikuojamos pagal tą patį BK straipsnį, jo dalį bei punktą (pavyzdžiui, keli analogiškos nusikalstamos veikos epizodai ir pan.) ir tik kai kurias iš jų teismas pripažino pagrįstomis, o kitas – ne, pažymėdamas tai aprašomojoje nuosprendžio dalyje, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodo, pagal kurį BK straipsnį kaltinamasis pripažįstamas kaltu. Nurodyti kaltinimo punktų pašalinimą ar kaltinamojo išteisinimą remiantis tam tikrais epizodais rezoliucinėje dalyje nereikia.

Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje taip pat nurodomos bausmės, kaltinamajam paskirtos pagal kiekvieną jam inkriminuojamą BK straipsnį (dalį, punktą), jų rūšis (laisvės apribojimas, bauda ir kt.) ir dydis (trukmė, paskirtos baudos dydis); galutinė subendrinta atliktina bausmė.

Pirma nurodoma paskirtos bausmės rūšis, po to -jos dydis.

Teismas, skirdamas viešųjų teisių atėmimo bausmę, turi nurodyti, kokia teisė (teisė būti išrinktam ar paskirtam į valstybės, savivaldybės institucijų, įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas) atimama. Taip pat nurodomas šių viešųjų teisių atėmimo terminas.

Atimdamas teisę dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla, teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje turi nurodyti konkretų darbą ar veiklą, kuriais uužsiimti iš nuteistojo atimama teisė (pavyzdžiui, teisė vairuoti mechanines transporto priemones), (BK 45 str.).

Teismas, skirdamas viešuosius darbus, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nustato viešųjų darbų atlikimo terminą nuo vieno mėnesio iki vienerių metų, nurodydamas tam tikrą tokių darbų valandų skaičių per paskirtą laikotarpį ir įpareigojimą nuteistajam neatlygintinai dirbti nuo 10 iki 40 valandų per mėnesį visuomenės labui (pavyzdžiui, Joną Petraitį pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 211 str., ir skirti jam 200 valandų viešųjų darbų 6 mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai dirbti 40 valandų per mėnesį visuomenės labui), (BK 46 str.).

Skiriant baudą, apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti aiškiai nurodyta, kokio dydžio bauda skiriama, kokia piniginė šios baudos išraiška, atitinkanti tam tikrą minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydį (pavyzdžiui, Joną Jonaitį pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 155 str., 1 dalyje ir nuteisti jį 3750 Lt (trijų tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimties litų) bauda.

Skirdamas laisvės apribojimo bausmę, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje teismas turi nurodyti laikotarpį, kuriam apribojama laisvė, įpareigojimą nekeisti gyvenamosios vietos ir vykdyti teismo nustatytus nurodymus, laikytis teismo nustatytų draudimų, numatyta tvarka

atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai ir įpareigojimai (BK 48 str., Bausmių vykdymo kodekso 47 str.)

Skirdamas areštą, teismas privalo nurodyti jo laiką paromis (BK49 str.).

Skiriant laisvės atėmimo bausmę, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodoma laisvės atėmimo įstaigos, kurioje

nuteistasis turės atlikti laisvės atėmimo bausmę, rūšis (BK 50 str.). Jei asmuo nuteisiamas dėl kelių nusikalstamų veikų, pataisos įstaigų rūšis nurodoma tik

paskyrus galutinę subendrintą bausmę.

Teismas, skirdamas juridinio asmens veiklos apribojimo bausmę, privalo nurodyti, kokia konkrečiai veikla uždraudžiama verstis juridiniam asmeniui ar kokį juridinio asmens padalinį įpareigoja juridinį asmenį uždaryti ir kokiam terminui juridinio asmens veikla apribojama.

Skirdamas juridinio asmens likvidavimo bausmę, teismas privalo nustatyti terminą, per kurį įpareigojama nutraukti ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius ((BK 53 str.).

Skirdamas švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę, tai yra taikydamas BK 62 str., teismas privalo nurodyti atitinkamą šio straipsnio dalį ir punktą. Tai nurodoma skiriant bausmę už konkrečią nusikalstamą veiką, o ne subendrinus bausmes.

Bausmės subendrinamos vadovaujantis BK 63 ir 64 str. numatytomis taisyklėmis. Jeigu priimant nuosprendį nustatoma, kad nuteistasis vienus nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus dar padarė iki nuosprendžio priėmimo pirmojoje byloje, o kitus – po jo priėmimo, teismas skirdamas bausmę turi vadovautis BK 63 ir 64 str. numatytomis bbausmių skyrimo taisyklėmis. Pirmiausia skiriama bausmė už nusikaltimus ar baudžiamosios nusižengimus, padarytus prieš priimant pirmą nuosprendį, po to bausmės subendrinamos vadovaujantis BK 63 str. 8 dalies taisyklėmis, tada skiriama bausmė pagal nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, padarytų po pirmojo nuosprendžio priėmimo, ssutaptį, ir nustatoma galutinė subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 64 str. nustatytomis taisyklėmis.

BK 75, 92 str., numatantys baudos, arešto ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, taikomi tik paskyrus galutinę bausmę. Taikant šiuos straipsnius turi būti nurodytas bausmės vykdymo atidėjimo laikas, paskirti įpareigojimai ar auklėjimo poveikio priemonės,

numatytos šiuose BK straipsniuose ir nustatytas jų taikymo terminas.

Atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės pilnamečiui asmeniui gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Pavyzdžiui, turto konfiskavimas gali būti skiriamas kartu su bausme (BK 72 str.).

Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, uždrausdamas asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, teismas konkrečiai nurodo, kokia teise ar teisėmis uždrausta naudotis ir koks šio draudimo terminas (BK 68 str.).

Skirdamas turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą, teismas nustato tam veiksmui terminą (BK 69 str.).

Skirdamas nemokamus darbus, teismas privalo nnurodyti darbų atlikimo terminą ir įstaigos ar organizacijos, kurioje turi atlikti nemokamus darbus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo, veiklos pobūdį (BK 70 str.).

Paskyręs įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, teismas turi nustatyti terminą, per kurį ji turi būti sumokėta (BK 71 str.).

Nepilnamečiui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, skiriamos, o nusikaltimą padariusiam ir nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės atleistam nepilnamečiui gali būti skiriamos auklėjamojo poveikio priemonės: įspėjimas, turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas, nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai, atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams aar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti, elgesio apribojimas, atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą (BK 82 str.).

Jeigu kaltinamasis, kuris ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme buvo sulaikytas ar suimtas, laikomas ekspertizės įstaigoje, nuteisiamas laisvės atėmimu, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodomas sprendimas dėl šio laiko įskaitymo į bausmės atlikimo laiką. Jeigu asmuo nuteisiamas už nusikalstamą veiką, padarytą prieš priimant nuosprendį, pagal kurį paskirtą bausmę jis jau atlieka, teismas įskaito į bausmės laiką bausmę visiškai ar iš dalies atliktą pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 str. 8 dalis). Subendrinus bausmes BK 63 ir 64 str. numatyta tvarka, į bausmės laiką įskaitomas bausmės, atliktos pagal ankstesnį nuosprendį, laikas.

Sprendime pripažinti asmenį pavojingu recidyvistu nurodomas šio sprendimo pagrindas, tai yra BK 27 str. 3 dalis. Šis sprendimas rezoliucinėje dalyje rašomas po sprendimo paskirti bausmę. Po to nurodoma laisvės atėmimo atlikimo įstaiga.

Jei asmuo nuteisiamas laisvės atėmimu, rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta bausmės atlikimo pradžia. Jeigu kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas ir priimant nuosprendį ji nepakeista, įskaitęs suėmimo ir bausmės, atliktos pagal pirmesnį nuosprendį, laiką, teismas nurodo, kad bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo naujo nuosprendžio priėmimo momento. Jeigu asmuo nebuvo suimtas, nuosprendyje nurodoma, kad bausmės pradžią reikia skaičiuoti nuo jo sulaikymo bausmės atlikimui momento.

Rezoliucinėje ddalyje taip pat turi būti nurodytas teismo priimtas sprendimas dėl kardomosios priemonės taikymo nuteistajam, iki įsiteisės nuosprendis. Suėmimas visada pakeičiamas ar panaikinamas, kai suimtasis nuteisiamas ne laisvės atėmimu arba atleidžiamas nuo bausmės, arba bausmės vykdymas atidedamas.

Jeigu kaltinamajam pareikšti keli kaltinimai ir kai kurie iš jų pripažinti nepagrįstais, rezoliucinėje dalyje nurodomi sprendimai pripažinti jį kaltu pagal vienus baudžiamojo įstatymo straipsnius ir išteisinti pagal kitus, kartu nurodant išteisinimo pagrindus.

Apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo kaltinamasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta atleidžiamo nuo bausmės asmens vardas ir pavardė, sprendimas pripažinti jį kaltu ir baudžiamasis įstatymas, pagal kurį kaltinamasis pripažintas kaltu. Taip pat nurodoma kaltinamajam paskirta bausmė ir sprendimas atleisti j į nuo bausmės atlikimo, nurodant BK 76 str., sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo, sprendimas dėl baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjimo poveikio priemonės skyrimo, jeigu jos skiriamos.

Išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pirmiausia nurodomi kaltinamojo vardas, pavardė, po to – baudžiamasis įstatymas, numatantis nusikalstamą veiką, kurios padarymu kaltinamas kaltinamasis, ir sprendimas jį išteisinti. Be to, teismas turi tiksliai nurodyti išteisinimo pagrindą (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką). Rezoliucinėje tokio nuosprendžio dalyje teismas turi nurodyti procesinių prievartos priemonių panaikinimą. Jeigu asmuo suimtas, jis paleidžiamas teismo posėdžių ssalėje, sprendimas dėl to surašomas rezoliucinėje dalyje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutarti dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir bylos perdavimo iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui, nes teismas, pažeisdamas BPK 303, 305, 307 straipsnių reikalavimus, nuosprendyje nenurodė teismo nustatytų bylos aplinkybių, netinkamai išdėstė išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo, revoliucinėje nuosprendžio dalyje nenurodė išteisinimo pagrindo, t.y. padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2004 m. balandžio 13 d. Vilnius

„nustatė:

V. Šleinius buvo kaltinamas pagal 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalį tuo, kad apgaule stambiu mastu užvaldė svetimą turtą šiomis aplinkybėmis: V. Šleinius, būdamas IAB „Žemaitijos monopolis“ steigėjas, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, nuslėpdamas nuo M. Bieliauskienės (Končienės), kad IAB „Žemaitijos monopolis“ patalpos, esančios Klaipėdoje, Kurpių g. 1, yra įkeistos LAIB Telšių filialui ir LTB Plungės skyriui, 1993 m. rugpjūčio 20 d. UAB „Cenzas“ patalpose, esančiose Klaipėdoje, Šimkaus g. 2, iš M. Bieliauskienės (Končienės) pasiskolino 78 000 JAV dolerių ir, užtikrindamas paskolos grąžinimą, 5-ajame notarų biure, esančiame Klaipėdoje, Šermukšnių g. 9, sudarė su ja IAB „Žemaitijos monopolis“ patalpų, esančių Klaipėdoje, Kurpių g. 1, pirkimo-pardavimo sutartį, įpareigodamas minėtas paskolos ir pirkimo-pardavimo sutartis pasirašyti bendrovės direktorių V. Plynių.

Teismas, nuosprendyje nustatęs, kad neginčijamu įrodymų, jog iš M. Bieliauskienės (Končienės) gautus pinigus užvaldė

V. Šleinius, byloje nėra, nenustatyta ir tikroji užvaldytu, jei taip buvo padaryta, pinigų suma, jo veikoje nenustatyta nusikaltimo sudėtis, V. Šleinių pagal 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalį išteisino.

Kasaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Kasatorius teigia, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog V. Šleinius padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o teismas, priimdamas V. Šleiniui išteisinamąjį nuosprendį, padarė šiuos esminius BPK pažeidimus:

1. Iš aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstytų motyvų matyti, kkad teismas

tinkamai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių ir nenustatęs, ar buvo padaryta veika,

ėmėsi spręsti nusikaltimo sudėties ir baudžiamojo įstatymo taikymo klausimus. Taip

pažeisti BPK 299 straipsnio 2 dalies reikalavimai.

2. Teismas nesilaikė BPK. 303 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies

reikalavimų, nes aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodė prieštaringas išvadas dėl V. Šleiniaus išteisinimo ir nenurodė vieno iš išteisinimo pagrindų. Kasatorius nurodo, kad teismo nurodytos išvados nuosprendžio dalyje „Dėl subjekto“ sąlygoja BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytą išteisinimo pagrindą, o nuosprendžio dalyje „„Dėl subjektyviosios pusės“ -BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą išteisinimo pagrindą. Be to. pastarojoje nuosprendžio dalyje neišdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

3. Teismas, pažeisdamas BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimus,

nuosprendyje nenurodė V. Šleiniaus išteisinimo pagrindo.

4. Teismas, pažeisdamas BPK 220 straipsnį, 301 straipsnio 3 ir 5 dalis bei 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus, savo išvadų nepagrindę įrodymais, o visus

akivaizdžius prieštaravimus įvertino kaip abejones ir išaiškino kaltinamojo naudai, to kių prieštaravimų net nebandydamas pašalinti. Nuosprendyje nurodyti M. Končienės ir V. Mockuvienės parodymai, kurių, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolų ir aprašomosios nuosprendžio dalies, jos nedavė. Teismas nepagarsino V. Plyniaus parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime, o nuosprendyje nurodė tik tuos jo parodymus, kurie teismui kėlė abejonių dėl jų nuoseklumo. J. Ramanauskienės parodymais remtasi nepagrįstai, nes jos parodymų teismas negalėjo patikrinti ir palyginti su kitais įrodymais. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo ištirti ir įvertinti ikiteisminio tyrimo metu duoti K. Kvietkaus bei A. V. Mitkaus parodymai, nuosprendyje neaptarti reikšmingi Ž. Leišienės parodymai. Tuo ttarpu pagrindiniu įrodymu teismas nepagrįstai laikė nenuoseklius ir prieštaringus V. Šleiniaus parodymus.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Pagal BPK 305 straispnio 3 dalį išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma kaltinimo, dėl kurio byla perduota nagrinėti teisme, esmė, teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų įvertinimo motyvai ir teismo išvados dėl kal tinamojo išteisinimo. BPK 307 straipsnio 4 dalyje nustatytas reikalavimas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodyti BPK 303 straipsnio 5 dalyje numatytą išteisinimo pagrindą. Teismas, priimdamas V. Šleiniui išteisinamąjį nuosprendį, šiuos BPK reikalavimus pažeidė.

Teismas, nurodęs, kuo kaltinamas V. Šleinius, ppadarė išvadą, kad neginčijamų įrodymų, jog iš M. Bieliauskienės gautus 78 000 JAV dolerių užvaldė V. Šleinius, byloje nėra, nenustatyta ir tikroji užvaldytų, jei taip buvo padaryta, pinigų suma, byloje nesurinkta įrodymų ir dėl to, jog V. Šleinius turėjo išankstinę tyčią užvaldyti M. Bieliauskienės 78 000 JAV dolerių. Tokios teismo išvados rodo, kad teismas, nenustatęs bylos aplinkybių, t. y. ar buvo padaryta V. Šleiniui inkriminuota veika, ėmėsi spręsti kaitės įrodytinumo, nusikaltimo sudėties bei baudžiamojo įstatymo taikymo klausimus.

Teismo išvados dėl V. Šleiniaus išteisinimo yra prieštaringos. Iš pradžių teismas nurodė, kad neįrodyta, jog V. Šleinius dalyvavo padarydamas jam inkriminuotą veiką, vėliau pradėjo abejoti, ar buvo padaryta tokia veika, o po to konstatavęs, kad V. Šleinius neturėjo tyčios padaryti tokią veiką, nurodė, kad jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Be to, rezoliucinėje išteisinamojo nuosprendžio dalyje teismas nenurodė išteisinimo pagrindo.

Pagrįsti prokuroro motyvai ir dėl BPK 20 straipsnio bei 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimų pažeidimo. Iš aprašomosios nuosprendžio dalies matyti, kad teismas įvertino ne visus M. Bieliauskienės (Končienės), V. Mockuvienės, V. Plyniaus, K. Kvietkaus, A. V. Mitkaus parodymus, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje, o posėdžio metu perskaityti Ž. Leišienės parodymai nuosprendyje visiškai neaptarti ir neįvertinti.

Šie BPK pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą iir priimti teisingą sprendimą, todėl laikytini esminiais. Kadangi byla nebuvo nagrinėta apeliacine tvarka, teismo nuosprendis naikinamas ir V. Šleiniaus byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 3

punktu,

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 16 d. nuosprendį ir perduoti V. Šleiniaus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme“.

Nuosprendžio, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, rezoliucinėje dalyje nurodoma atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens vardas ir pavardė, sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kartu pažymint, pagal kokį BK straipsnį, dalį ir punktą jis atleidžiamas nuo atsakomybės. Jeigu teismas priėjo išvadą, kad atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui reikia skirti baudžiamojo poveikio ar auklėjimo poveikio priemones, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodoma, kokios poveikio priemonės jam skiriamos.

Rezoliucinėje nuosprendžio dalyje turi būti nurodomas sprendimas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

Jeigu teisme, esant pareikštam civiliniam ieškiniui, gaunamas nukentėjusiojo pareiškimas, kad nusikalstama veika padaryta žala atlyginta, teismas nutraukia procesą dėl civilinio ieškinio. Šis sprendimas nurodomas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje.

Teismas, išspręsdamas civilinį ieškinį turi teisę: visiškai patenkinti ieškinį; patenkinti jį iš dalies ir atmesti jį kitoje dalyje; visiškai atmesti civilinį ieškinį. Taip pat teismas gali palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą (BPK 252 str.). Jeigu civilinis ieškovas, pirmiau pareiškęs civilinį ieškinį, vėliau jo atsisako, teismas nagrinėdamas susidariusią ssituaciją, nutraukia procesą dėl civilinio ieškinio tuo pagrindu, kad civilinis ieškovas atsisakė palaikyti savo ieškinį.

Patenkinęs civilinį ieškinį, teismas nuosprendyje turi nurodyti priteistinos sumis dydį, iš ko ši suma turi būti priteista ir kieno naudai tai turi būti padaryta.

Jeigu teismas nagrinėja bylą kelių kaltinamųjų atžvilgiu, kurių veiksmais padaryta žala, nuosprendyje turi būti nurodyta civilinės atsakomybės forma (solidarinė). Solidari atsakomybė – atsakomybės rūšis, kai žalą turi atlyginti visi nuteistieji, padarę ją savo bendrais veiksmais. Keli asmenys tokia tvarka atsako už žalą, padarytą tais nusikalstamos veikos epizodais, kuriuose jų dalyvavimas yra nustatytas. Tokia tvarka išieškoma žala ir iš nusikalstamos veikos vykdytojų, taip pat iš bendrininkų (padėjėjų, kurstytojų ir kt.).

Jeigu civilinį ieškinį yra pareiškę keli asmenys, nuosprendyje turi būti tiksliai nurodytas patenkinto civilinio ieškinio dydis dėl kiekvieno pareikšto civilinio ieškinio ir kiekvieno jį pareiškusio asmens naudai.

Paprastai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje turi būti išnagrinėtas ir galutinai išspręstas. Tik išimtiniais atvejais teismas, pripažinęs civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, gali perduoti ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tai teismas gali padaryti tik esant BPK 115 str. 2 dalyje nurodytoms sąlygoms – kai neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, civilinio ieškinio negalima smulkiai apskaičiuoti. Tai galima padaryti, jeigu civilinio ieškinio dydžio klausimas neturės įtakos

nusikalstamos veikos kvalifikavimui, bausmės parinkimui nuteistajam ir kitų klausimų išsprendimui.

Sprendimas, kurį priima teismas, išteisinęs kaltinamąjį, dėl pareikšto civilinio ieškinio, priklauso nuo išteisinimo pagrindo.

Jeigu teisiamasis išteisintas dėl to, kad nėra įrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, teismas atmeta civilinį ieškinį, nes neįrodyta, kad žalą padarė kaltinamasis.

Jeigu kaltinamasis išteisintas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas. Išteisintas asmuo gali būti pripažintas kaltas dėl žalos padarymo. Tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę iš naujo ppareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Tai daroma jau ne teismo i(iniciatyva. Toks ieškinys civilinėje, o ne baudžiamojoj byloje nagrinėjamas atskirai, vadovaujantis civilinio proceso įstatyme nustatytomis taisyklėmis.

Sprendimas dėl daiktinių įrodymų išdėstomas taip, kad jį vykdant nekiltų abejonių, jis turi atitikti BPK 94 str. reikalavimus. Nusprendus daiktinius įrodymus grąžinti savininkams, rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta, kokius daiktinius įrodymus ir kam (nurodant

vardą, pavardę, jeigu žinoma – asmens kodą) reikia grąžinti.

Jeigu daiktai ar vertybės buvo grąžinti savininkui ikiteisminio tyrimo pareigūnų dar nesibaigus procesui, tteismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje turi nurodyti sprendimą grąžinti šiuos daiktus ar vertybes.

Teismas pats turi nustatyti ir nurodyti, kokius daiktinius įrodymus reikia realizuoti ir kam pervesti sumas, gautas jas realizavus.

1.12. Nuosprendžio paskelbimas

Nuosprendžio paskelbimas yra baigiamasis nuosprendžio priėmimo momentas. Tam, kad taptų tteisingumo aktu, jis turi būti paskelbtas viešai, nepriklausomai, viešame ar uždarame teisiamajame posėdyje buvo nagrinėjama byla. Nuosprendį skelbia teisiamojo posėdžio pirmininkas arba jo pavedimu kitas teisėjas, įeinantis į bylą išnagrinėjusio teismo sudėtį. Jeigu nuosprendis yra didelės apimties ir jam paskelbti reikia daug laiko, tokį nuosprendį gali skaityti keli teisėjai. Gali būti daromos pertraukos skelbiant nuosprendį.

Nuosprendžio paskelbimo laiką teismas privalo pranešti esantiems posėdžių salėje išeidamas į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio. Nustatydamas nuosprendžio paskelbimo laiką, teismas turi atsižvelgti į numatomo priimti ir paskelbti nuosprendžio apimtį, sprendžiamų klausimų sudėtingumą ir kitas aplinkybes.

Nuosprendis turi būti skelbiamas visas, jis negali būti trumpinamas. Draudžiama taikyti analogiją sutrumpinto kaltinamojo akto paskelbimui, kurį atlieka prokuroras įrodymų tyrimo pradžioje.

Įstatyme griežtai nereglamentuojama, kokią bylą reikia laikyti ypač sudėtinga ar didele. ŠŠį klausimą turi spręsti teismas, kuris išnagrinėjo bylą. Sprendžiant šį klausimą galima vadovautis. Pagal šios tvarkos 4 punktą spręsti, ar byla yra didelės apimties, sudėtinga, reikia atsižvelgiant į bylos kategoriją, kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų skaičių, bylos apimtį, visuomenės susidomėjimą bylos esme arba dalyvaujančiais byloje asmenimis iki jos patekimo į teismą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą, paskirtą kardomąją priemonę bei kardomojo kalinimo trukmę.

Tokiose bylose teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti tik įžanginę ir rezoliucinę nuosprendžio dalis, kurias privaloma paskelbti. Be tto, teismas privalo bylos nagrinėjimo teisme dalyviams, esantiems teismo posėdžių salėje, paaiškinti tokio nuosprendžio priėmimo argumentus. Teismas žodžiu paaiškina, kuo grindžiama kaltinamojo kaltė ir jam paskirta bausmė arba kuo grindžiamas kaltės nebuvimas kaltinamojo veikoje. Tai teismas turi padaryti lakoniškai ir aiškiai.

Surašęs tokia tvarka nuosprendį, teismas privalo per 14 dienų terminą surašyti ir pasirašyti visą motyvuotą nuosprendį. Bylos nagrinėjimo teisme dalyvių, kurie turi teisę apskųsti teismo nuosprendį, rašytinių ar žodinių prašymų gauti visą nuosprendį šiuo atveju nereikia. Jie nuosprendžio nuorašą gauna bendra tvarka.

Visi, esantys teismo posėdžių salėje, nuosprendį išklauso stovėdami. Skirtingai nei pagal buvusią BPK nustatytą tvarką, teisėjai, taip pat teisėjas, skelbiantis nuosprendį, tuo metu sėdi. Pirmininkaujančiajam leidus, posėdžių salėje esantys ligoti asmenys nuosprendį gali išklausyti sėdėdami.

Nuosprendis skelbiamas dalyvaujant kaltinamajam. Jei kaltinamasis buvo pašalintas iš posėdžių salės, nuosprendis turi būti skelbiamas jam esant arba perskaitomas tuoj po jo paskelbimo. Kai nesuimtas kaltinamasis neatvyksta išklausyti nuosprendžio, jis skelbiamas kaltinamajam nedalyvaujant. Tokiais atvejais paskelbęs nuosprendį teismas turi imtis priemonių, kad nuteistasis būtų surastas ir pristatytas į teismą, jam būtų paskelbtas nuosprendis nedalyvaujant kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams.

Nuosprendis gali būti paskelbtas be kaltinamojo, kai pagal įstatymą leidžiama nagrinėti bylą nedalyvaujant kaltinamajam.

Nuosprendis skelbiamas dalyvaujant prokurorui, gynėjui. Jeigu skelbiant nuosprendį posėdžių salėje nedalyvauja prokuroras ar gynėjas, tai nnėra kliūtis skelbti nuosprendį. Teismas apie tai privalo pranešti aukštesniajam prokurorui ar Lietuvos advokatų tarybai.

Nuosprendžio paskelbimas lemia svarbias teisines pasekmes: nuo jo paskelbimo prasideda apeliacinio ir kasacinio jo apskundimo terminas; nuosprendis tampa procesiniu aktu, kurį pakeisti galima tik įstatymo nustatyta tvarka; jo paskelbimas įpareigoja teismą paleisti suimtą asmenį, kai šiuo nuosprendžiu jis išteisinamas arba atleistas nuo bausmės, arba nuteistas ne laisvės atėmimo bausme, taip pat kitais BPK 309 str. numatytais atvejais. Teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Paskelbęs nuosprendį, teisiamojo posėdžio pirmininkas turi išaiškinti bylos nagrinėjimo teisme dalyviams nuosprendžio apskundimo tvarką ir terminus, paklausti kaltinamojo, ar suprantamas jam nuosprendis. Kai nuteistasis prašo, pirmininkas išaiškina jam nuosprendžio esmę. Teisiamojo posėdžio pirmininkas taip pat išaiškina nuteistajam paskirtų bausmių vykdymo ypatumus. Asmeniui, kuriam skiriamos baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės, pirmininkas išaiškina tokių priemonių ypatumus, jų pažeidimo pasekmes, o nuteistajam, kurio atžvilgiu bausmės vykdymas atidėtas, išaiškina bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų pažeidimo pasekmes.

1.13. Paleidimas iš suėmimo

Teisiamojo posėdžio pirmininko patvarkymas dėl suimto kaltinamojo paleidimo vykdomas besąlygiškai. Suimtojo paleidimas negali būti atidėtas dėl dokumentų sutvarkymo ar kitų motyvų.

Kaltinamasis paleidžiamas iš suėmimo teismo posėdžių salėje 309 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais atvejais.

Prieš paleisdamas kaltinamąjį iš suėmimo teismas turi įsitikinti, kad kaltinamasis nėra ssuimtas kitoje baudžiamojoje byloje, ar neatlieka bausmės pagal kitą nuosprendį. Jeigu šios aplinkybės nustatomos, teisiamojo posėdžio pirmininkas skelbia suėmimo panaikinimą šioje byloje, bet ne kaltinamojo paleidimą posėdžių salėje.

Kaltinamojo paleidimas iš suėmimo teismo posėdžių salėje pažymimas teisiamojo posėdžio protokole.

1.14. Nuosprendžio nuorašo įteikimas išteisintajam ar nuteistajam

Nepriklausomai, koks priimtas nuosprendis (išteisinamasis ar apkaltinamasis), dalyvavo ar ne nuteistasis ar išteisintasis skelbiant jį, nuosprendžio nuorašas (jeigu reikia, su vertimu į suprantamą nuteistajam ar išteisintajam kalbą) turi būti įteiktas arba išsiųstas išteisintajam ar nuteistajam ne vėliau kaip per penkias dienas nuo nuosprendžio paskelbimo. Penkių dienų terminas numatomas ir visam surašytam nuosprendžiui, kuriuo buvo skelbiama tik įžanginė ir rezoliucinė dalys, įteikimui ar išsiuntimui nurodytiems asmenims. Tai padaryti turi pirmosios instancijos teismas.

Jeigu nuteistasis ar išteisintasis dėl nurodytų reikalavimų nesilaikymo neturėjo galimybės apskųsti nuosprendžio, tai turi būti laikoma pagrindu atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Įteikiant nuosprendžio nuorašą (taip pat jo vertimą) tai patvirtinama raštu, nurodant nuorašo įteikimo laiką. Patvirtinimas laikomas prie baudžiamosios bylos.

Šiame komentare nurodytos nuosprendžio nuorašo įteikimo taisyklės taikomos ir asmeniui, dėl kurio priimtas nuosprendis nutraukti baudžiamąją bylą.

Nuteistajam papildomai turi būti įteikta naujai surašyta aprašomoji nuosprendžio dalis, jeigu byloje buvo paskelbtas nuosprendis (BPK 306 str.) su sutrumpinta aprašomąja dalimi, o vėliau aprašomoji

nuosprendžio dalis surašyta visa. Tai taip pat patvirtinama.

2.

APELIACINIS PROCESAS

2.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimas

Panaikinęs apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas ne būtinai privalo priimti išteisinamąjį nuosprendį ar apkaltinamąjį, esant išteisinamajam. Jeigu padarytą esminį BPK pažeidimą galima pašalinti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, naujas nuosprendis gali būti tokios pat rūšies kaip ir priimtas pirmos instancijos teismo.

Jeigu padaryto esminio BPK pažeidimo padarinių nebegalima ištaisyti, pavyzdžiui, atmetus pažeidžiant BPK reikalavimus surinktus byloje įrodymus, naujų įrodymų nebegalima surinkti ir pan., priimamas išteisinamasis nuosprendis.

Apeliacinis skundas dėl pirmos instancijos teismo priimtos nutarties atmetamas, jei teismas ppripažįsta nutartį pagrįsta ir teisinga, o apeliacinio skundo argumentai to nepaneigia ir nustatomi esminiai BPK reikalavimų pažeidimai priimant nutartį.

2.2. Nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindai

Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują nuosprendį tais atvejais, kai nustato, kad apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje išdėstytos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties, dėl nuteistojo ar išteisintojo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką įrodytinumo yra nepagrįstos ir turi būti padaromos priešingos išvados.

Jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato, kad dėl pirmosios instancijos tteismo netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo nepagrįstai išteisinamas arba, atvirkščiai, nekaltas asmuo nuteisiamas (pavyzdžiui, nepagrįstai nurodoma, kad asmuo peržengė būtinosios ginties ribas, nors apeliacinė instancija nustatė, kad šios ribos nebuvo peržengtos), pirmosios instancijos teismo nuosprendis ppanaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis.

Nustatęs BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytus pagrindus (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nuteistojo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką neįrodytas), apeliacinės instancijos teismas privalo priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, o ne nutartį nutraukti bylą. Nutarties priėmimas šiais atvejais laikomas esminiu BPK pažeidimu.

Skirtingai nuo anksčiau buvusios praktikos, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismo nuteisto asmens veika yra mažareikšmė, apeliacinės instancijos teismas privalo vadovautis BPK 327 str. 2 dalimi ir nuosprendžiu nutraukti bylą.

Tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistąjį reikia nuteisti už atskiras nusikalstamas veikas, kurios apskųstu teismo nuosprendžiu iš jam pareikšto kaltinimo buvo pašalintos nepagrįstai, arba, atvirkščiai, kai apskųsto nuosprendžio dalį, kurioje nuteistasis buvo nuteistas nepagrįstai už atskiras nusikalstamas veikas, reikia panaikinti ir ddėl šių nusikalstamų veikų nuteistąjį išteisinti, apeliacinės instancijos teismas priima naują nuosprendį BPK 329 str. tvarka, o ne nutartį ar nuosprendį, numatytą BPK 326 str. 1 ar 2 dalyje. Naujo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti atitinkamą apskųsto nuosprendžio dalį ir nuteistąjį nuteisti už nepagrįstai iš kaltinimo pašalintų nusikalstamų veikų padarymą bei paskiriama bausmė arba, atvirkščiai, išteisinti dėl tos kaltinimo dalies, kuri buvo nepagrįsta. Be to, šiais atvejais nurodoma, ar keičiama ir kaip keičiama (paliekama ta pati, ggriežtinama, švelninama) nuteistajam paskirta apskųstu apkaltinamuoju nuosprendžiu bausmė.

Jei byla pirmos instancijos teisme nepagrįstai buvo nutraukta nuosprendžiu, tai apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padaro išvadą, kad turi būti priimtas apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis.

Teismui nustačius, kad buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas nepriklausomai, ar šie pagrindai nurodyti apeliaciniuose skunduose.

Šiuo pagrindu nuosprendis panaikinamas tik tuo atveju, jeigu byloje padarytas BPK pažeidimas yra esminis, t. y. dėl kurio buvo su- varžytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės arba kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apskųstas nuosprendis turi būti panaikintas bei priimtas naujas nuosprendis ir tuo atveju, kai dėl esminio BPK pažeidimo naikinant apskųstą nuosprendį yra priimamas tokios pat rūšies naujas nuosprendis, pavyzdžiui, panaikinamas apkaltinamasis ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Kitokie BPK normų pažeidimai nėra pagrindas naikinti nuosprendį.

Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teisme padarytą esminį BPK pažeidimą apeliacinės instancijos teismas ištaiso, pirmosios instancijos teismo nuosprendis vis tiek panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuris atitinka pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio rūšį (apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis), jeigu nėra komentuojamo straipsnio 1 ar 2 punkte numatytų pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja ir pradedamas vykdyti nuo jo paskelbimo dienos, todėl priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo nuteistajam paskiriama laisvės atėmimo bausmė, apeliacinės instancijos tteismas gali nuspręsti pradėti vykdyti nuosprendį nedelsdamas ir suimti nuteistąjį teismo salėje.

Apeliacinės instancijos teismo priimtas naujas nuosprendis gali būti skundžiamas kasacine tvarka.

2.3. Nuosprendžio priėmimas kelių skirtingų apeliacinio teismo sprendimų atveju

Naujas BPK pašalino ilgą laiką buvusią spragą, kai apeliacinės instancijos teismui būdavo neaišku, kaip priimti kelis sprendimus, t. y. esant pagrindui priimti ir nutartį, ir nuosprendį, nes tokios situacijos įstatymų leidėjas nebuvo reglamentavęs. Šią spragą bandyta šalinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato išaiškinimu, jog tokiu atveju priimamas nuosprendis, o vėliau (2001 m. rugsėjo 11 d. pataisa) – papildant patį BPK. Suprantama, analogiška norma, tik jau kaip savarankiškas straipsnis yra ir naujajame BPK.

Šiomis nuostatomis reikia vadovautis ne visais atvejais. Kai apeliacinės instancijos teismas vienoje byloje nustato pagrindus, kuriais vieną apeliacinį skundą reikia atmesti, kitą- tenkinti ir nuosprendį panaikinti, o bylą dėl kelių nuteistųjų nutraukti BPK 327 str. 1 punkte numatytais pagrindais arba nuosprendį pakeisti BPK 327 str. 3 ir 4 punktuose numatytais pagrindais, visi šie klausimai išsprendžiami vienoje nutartyje, t. y. apeliacinės instancijos teismas, nustatęs tik kelis pagrindus, nurodytus BPK 326 str. 1 dalyje, priima nutartį.

Šiomis nuostatomis nereikia vadovautis ir tuo atveju, kai nustatomi tik pagrindai priimti nuosprendį BPK 327 str. 2 punkte ir 328 str. 1 bei 2 punktuose numatytais atvejais. TTokiu atveju visus klausimus apeliacinės instancijos teismas išsprendžia priimdamas nuosprendį, numatytą BPK 326 str. 2 dalyje.

Tomis nuostatomis reikia vadovautis tuo atveju, kai išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas nustato pagrindus vienoje byloje priimti ir nutartį, ir nuosprendį, t. y.:

a) nutartį, numatytą BPK 326 str. 1 dalyje, ir nuosprendį, numatytą to paties straipsnio 2 dalyje;

b) nutartį, numatytą BPK 326 str. 1 dalyje, ir nuosprendį, numatytą to paties straipsnio 4 dalyje;

c) nutartį, numatytą BPK 326 str. 1 dalyje, ir nuosprendžius, numatytus BPK 326 str. 2 bei 4 dalyse;

d) nuosprendį pagal BPK 326 str. 2 ir 4 dalis.

Komentuojamo straipsnio nuostatos paprastai taikomos tuo atveju, kai byloje yra paduoti keli apeliaciniai skundai ir skirtingus sprendimus reikia priimti kelių nuteistųjų atžvilgiu.

Nors 330 str. kalbama tik apie kelis nuteistuosius byloje, praktikoje gali susidaryti situacija, kai skirtingus procesinius sprendimus reikės priimti dėl kelių apeliacinių skundų byloje esant tik vienam nuteistajam. Pavyzdžiui, nuteistasis paduoda apeliacinį skundą dėl jam paskirtos per griežtos bausmės, o prokuroras – dėl nepagrįsto kitų asmenų išteisinimo byloje prašydamas visiems paskirti didesnes bausmes. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindus išteisintųjų atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį ir griežtinti nuteistajam bausmę, privalės vadovautis BPK 330 str. bei 326 str. 1 dalies 1 punktu ir 329 str. 2 punktu.

Galima praktinė situacija, kad

byloje vieno iš dviejų išteisintųjų atžvilgiu apeliacinį skundą paduoda nukentėjusysis ir prašo to asmens atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, o kito išteisintojo atžvilgiu to paties apeliaciniame skunde prašo prokuroras. Tokiu atveju, jeigu bus pagrindas tenkinti tik vieną apeliacinį skundą, o kitą reikės atmesti, teismas privalės taip pat vadovautis komentuojamo straipsnio nuostatomis ir priimti nuosprendį, kuriame išdėstys sprendimus dėl abiejų apeliacinių skundų.

Galima teigti, kad 330 straipsnis yra bendra norma, kurios nuostatomis reikia vadovautis visais atvejais, kai atskirais klausimais apeliacinės instancijos teismas nnustato pagrindus toje pačioje byloje priimti skirtingose BPK 326 str. dalyse numatytus procesinius sprendimus.

Galimybė teismui toje pačioje byloje apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą teismo posėdyje vienu metu priimti du procesinius dokumentus BPK nenumatyta.

330 straipsnio nuostatomis reikia vadovautis ir tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismui jau išnagrinėjus paduotus apeliacinius skundus ir priėmus nuosprendį ar nutartį gaunamas kito apelianto skundas, kurio padavimo terminas buvo atnaujintas ir dėl

kurio reikia priimti kitoje BPK 326 str. dalyje numatytą procesinį sprendimą nei priimtas anksčiau.

Jeigu šiuo atveju reikia ppriimti toje pačioje BPK 326 str. dalyje, tame pačiame ar skirtingame punkte numatytą procesinį sprendimą, nuosprendis ar nutartis priimami bendra tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs 330 straipsnio nustatyta tvarka nuosprendį, privalo jame nurodyti sprendimus dėl visų apeliacinių skundų ir BPK 326 sstr. dalis bei punktus, kuriais vadovavosi. Taip pat privaloma nurodyti, kad nuosprendis priimtas, vadovaujantis ir BPK 330 str.

Jeigu teismo posėdyje, nagrinėjant apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties ir kitą apeliacinį skundą- dėl vėliau toje byloje priimto nuosprendžio, nustatomi pagrindai priimti nuosprendį, kuriuo pakeičiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis arba panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių vadovaujamasi 330 straipsniu arba sprendimas dėl nutarties priimamas atskirai, nesivadovaujant šio straipsnio nuostatomis. Tokiu atveju dėl nutarties priimama nutartis, numatyta BPK 326 str. 5 dalyje, o dėl nuosprendžio – nuosprendis ar nutartis, nurodyti atitinkamai BPK 326 str. 1 dalyje arba 2, 4 dalyse.

2.4. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tokie patys bendri reikalavimai kaip ir pirmosios instancijos teismo nnuosprendžiui. Jis turi būti surašomas laikantis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų, kurie yra aprašyti pirmoje mano darbo dalyje.

Pavyzdžiui Lietuvos aukščiausiasis teismas priėmė nutartį dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ir bylos perdavimo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes išteisintasis buvo klaidingai informuotas apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio datą, dėl šios priežasties neatvyko į teismo posėdį ir taip buvo suvaržytos jo teisės, numatytos BPK 22 str. 3 d. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 331 str. ! d., 305 sstr. I d. I p. numatytus reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių t.y. jos padarymo vietos, laiko, būdo, padarinių ir kitu svarbių aplinkybių.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2003 m. spalio 14 d. Vilnius

„nustatė:

Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu J. Okuličas nuteistas už tai, kad jis, pasinaudodamas svetimais dokumentais, apgaule užvaldė svetimą UAB „Snoro lizingas“ turtą- 1349 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 8210″ bei suklastojo oficialius dokumentus – išperkamosios nuomos sutartį ir prekės priėmimo-perdavimo aktą, kuriuose nurodė žinomai melagingas žinias, jog mobiliojo ryšio telefono, perkamo išsimokėtinai, pirkėjas yra A. Sirvydis bei abiejuose dokumentuose pasirašė A. Sirvydžio parašu.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. Okuličas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2003 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų (BPK 369 str. 1 d. 2 p.). Apygardos teisme byla buvo išnagrinėta 2003 m. gegužės 29 d. jam nedalyvaujant. Apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą iš Panevėžio apygardos teismo jis buvo gavęs teismo šaukimą, kuriame nurodyta, jog byla bus nagrinėjama kitu laiku -birželio 5 d., 8.30 vai. Apie bylos nagrinėjimo laiko pakeitimus jis nebuvo informuotas. Remiantis BPK 322 str. 2 d., jis turėjo tteisę dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, apie kurį turėjo būti informuotas teismo šaukimu. Pagal BPK 236, 182 str. šaukimuose turi būti nurodyta atvykimo valanda ir data. Iš to išeina, jog asmeniui neatvykus tikruoju procesinio veiksmo atlikimo laiku, nes apie tą laiką jam nebuvo pranešta, neatvykimo priežastis yra svarbi, o iš asmens atimta teisė pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe asmeniškai dalyvauti teismo procese. Kasatoriaus nuomone, dėl to buvo esmingai pažeistos jo teisės, numatytos BPK 22 str., ir tai turėjo reikšmės priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Iš Panevėžio miesto apylinkės teismo ši byla su Panevėžio miesto apylinkės prokuroro apeliaciniu skundu 2003 m. kovo 31 d. buvo išsiųsta Panevėžio apygardos teismui, lydraštyje nurodant, kad byla apeliacine tvarka paskirta nagrinėti 2003 m. gegužės 29 d. 8.30 vai. Šio lydraščio nuorašas buvo išsiųstas ir J. Okuličui. Kadangi apeliacinis skundas buvo paduotas bloginančiais išteisintojo J. Okuličaus padėtį pagrindais, jis į teismo posėdį turėjo būti kviečiamas šaukimu (1961 m. BPK 376 str. 2 d., 2000 m. BPK 322 str. 3 d.). Byloje yra grąžinamasis pranešimas apie šaukimo J. Okuličui atvykti 2003 m. birželio 5 d. 8.30 vai. į Panevėžio apygardos teismą įteikimą. Į apeliacinės instancijos teismo posėdį 2003 m. gegužės 29 d. J. Okuličas nneatvyko. IŠ teismo posėdžio protokolo matyti, kad 2003 rn. gegužės 29 d. pradedant nagrinėti bylą buvo patikrinta, kas atvyko į posėdį, pažymint, kad kitiems asmenims apie posėdį pranešta, tačiau teismas, pažeisdamas BPK 324 str. t d. reikalavimus, nesprendė klausimo, ar galima nagrinėti bylą, jei kas nors iš proceso dalyvių neatvyko.

BPK 322 str. 2 d. pasakyta, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje turi teisę dalyvauti išteisintasis, tačiau jeigu jam laiku buvo pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą. Šiuo atveju išteisintasis J. Okuličas buvo klaidingai informuotas apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio datą ir dėl šios priežasties jam neatvykus į teismo posėdį buvo suvaržytos jo teisės, numatytos BPK 22 str. 3 d., ir tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (BPK 369 str. 3 d.).

Be to, BPK 331 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas, laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Todėl, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apygardos teismas privalėjo jame nurodyti nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybes: jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes (BPK 305 str. 1 d. 1 p.). Apkaltinamojo nuosprendžio turinys patvirtina, kad tokios nustatomosios dalies nuosprendyje nėra. Teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje apsiribojo tik lakonišku konstatavimu, kokias nusikalstamas veikas padarė J. Okuličas.

Kadangi buvo

padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kasatoriaus skundžiamas nuosprendis naikintinas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka pagal paduotą apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 str. 5 p.,

nutaria:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka“.

Apeliacinio teismo nuosprendžio specifika yra tokia, kad jame papildomai turi būti nurodoma: a) įžanginėje nuosprendžio dalyje: pirmosios instancijos teismo pavadinimas, jo priimto nuosprendžio priėmimo data ir rezoliucinės dalies tturinys; b) aprašomojoje

dalyje: apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos aplinkybės bei apeliacinio skundo esmė, aplinkybės, nustatytos ar papildomai ištirtos apeliacinės instancijos teisme, ir jas pagrindžiantys įrodymai (tiek surinkti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tiek anksčiau buvę byloje). Be to, šioje nuosprendžio dalyje nurodoma, kuriuos įrodymus apeliacinės instancijos teismas vertino kitaip nei pirmosios instancijos teismas ir kokie tokio vertinimo motyvai. Be to,esant atvejams, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir byla nutraukiama, nuosprendžio aprašomojoje dalyje papildomai nurodomi pagrindai asmenį atleisti nnuo baudžiamosios atsakomybės ir tokius pagrindus patvirtinančios aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje privalo nurodyti visas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netinkamai įvertintas aplinkybes, netinkamo baudžiamojo įstatymo prilaikymo atvejus bei kitas klaidas, kurios turėjo įtakos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimui ar pakeitimui.

Apeliacinės iinstancijos teismo nuosprendyje turi būti tiksliai ir konkrečiai nurodyti įrodymai, bylos aplinkybės bei įstatymo pagrindai (nurodomi BPK ar BK straipsniai, jų dalys ir (ar) punktai), kurie nulėmė ankstesnio nuosprendžio pakeitimą arba panaikinimą ir buvo pagrindas priimti naują nuosprendį. Taip pat tiksliai turi būti nurodyta, kurio iš kelių nuteistųjų atžvilgiu nuosprendis ir dėl kokių nusikalstamų veikų pakeičiamas arba panaikinamas priimant naują nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo pakeičiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, aprašomojoje dalyje privaloma aptarti, ar atsižvelgdamas į padarytus pakeitimus pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą

bei paskyrė tinkamą bausmę. Būtina tiksliai nurodyti, kuris iš kelių nuteistųjų ir už kokias nusikalstamas veikas atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, kokio įstatymo pagrindu tai daroma. Šiuos klausimus priimant nuosprendį privaloma aptarti nepriklausomai nuo pakeitimo pagrindų. TTokiame nuosprendyje būtina nurodyti apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo bei paskirtos bausmės ir toje byloje apeliacinio skundo nepadavusių nuteistųjų atžvilgiu.

Priimdamas naują nuosprendį BPK 329 str. 3 punkte numatytu atveju apeliacinės instancijos teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi konkrečiai nurodyti nustatytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nuosprendžio trūkumus (nepriklausomai, ar tie

pažeidimai ir trūkumai buvo minimi apeliaciniame skunde).

Apeliacinės instancijos teismo naujo nuosprendžio, priimto BPK 329 str. tvarka, rezoliucinėje dalyje nurodoma: a) apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ppanaikinimo apimties, t. y. ar panaikinamas visas nuosprendis, ar tik jo dalis atskiriems nuteistiesiems (išteisintiesiems) arba pagal atskiras nusikalstamas veikas; b) apeliacinės instancijos teismo sprendimas pripažinti asmenį kaltu ar išteisinti už nusikalstamas veikas, dėl kurių ankstesnis nuosprendis panaikinamas; c) jei asmuo pripažįstamas kaltu, nurodoma, kokia jam paskiriama bausmė, ir esant reikalui (kai panaikinama tik dalis nuosprendžio dėl atskirų nusikalstamų veikų, o kita dalis nenaikinama) subendrinama bausmė su kitomis

pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuteistajam paskirtomis bausmėmis; d) jei keičiama tik nuosprendžio dalis, nurodoma, kad kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis nekeičiamas.

Naujame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes būtina nurodyti taip, kad nekiltų jokių abejonių, už kokių veikų padarymą išteisintasis nuteisiamas arba dėl kurių kaltinimų nuteistasis išteisinamas.

Nuosprendžio, kuriuo pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir nuteistasis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 str. 2 dalyje numatytais atvejais), rezoliucinėje dalyje nurodoma: a) atleidžiamo nuo baudžiamosios atsakomybės nuteistojo vardas ir pavardė; b) tai, kad šis asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės; c) šio atleidimo pagrindo formuluotė, t. y. nurodoma BPK 327 str. 2 punkte numatyta trumpa BK bendrosios dalies straipsnio formuluotė bei šio straipsnio numeris (pavyzdžiui, „dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo (BK 37 str.)“)- Jeigu remiamasi BPK 327 str. numatytu BK specialiosios dalies straipsniu, galima trumpos formuluotės nnenurodyti, įrašyti straipsnio numerį ir dalį (pavyzdžiui, „. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 114 str. 3 dalį“). Jeigu byla nutraukiama vieno iš kelių nuteistųjų atžvilgiu, papildomai nurodoma, kad kitų nuteistųjų atžvilgiu nuosprendis nekeičiamas.

Nuosprendžio, kuriuo pakeičiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, rezoliucinėje dalyje nurodoma: a) kurio iš kelių nuteistųjų atžvilgiu ir dėl kokios jo nusikalstamos veikos keičiamas nuosprendis; b) pakeistas pirmosios instancijos teismo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; c) apeliacinės instancijos teismo naujai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, pavyzdžiui, „nuteistojo X veiką iš BK 129 str. 2 dalies 2 punkto perkvalifikuoti į šio straipsnio 1 dalį“ ir 1.1. (b, c punktuose aptarti klausimai nurodomi tik tada, kai nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo); d) apeliacinės instancijos teismo paskirta pagal naujai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą bausmė ir, esant reikalui, šios bausmės subendrinimas su kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausme (nuosprendį keičiant dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo) arba pirmosios instancijos teismo paskirta ir apeliacinės instancijos teismo pakeista bausmė (nuosprendį keičiant dėl netinkamai paskirtos bausmės). Jeigu nuosprendis keičiamas vieno iš kelių nuteistųjų atžvilgiu, papildomai nurodoma, kad kitų nuteistųjų atžvilgiu nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Keičiant nuosprendį BPK 328 str. 1 punkto pagrindu, t. y. kai pakeičiamas nuteistojo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas, nereikia nuteistojo antrą kartą pripažinti kaltu. Šiais atvejais ppakanka nurodyti, kad nuteistojo veika kvalifikuojama pagal kitą įstatymą ir paskiriama nauja bausmė. Bausmės paskyrimą pagal naują baudžiamojo įstatymo straipsnį būtina nurodyti rezoliucinėje nutarties dalyje net ir tuo atveju, kai jos dydis nesikeičia lyginant su pagal ankstesnį baudžiamojo įstatymo straipsnį paskirta. Naujai pa-., skirta bausmė, jeigu jos dydis keitėsi, subendrinama su kitomis Pirmosios instancijos teismo paskirtomis nuteistajam bausmėmis. Tačiau jeigu galutinė pirmosios instancijos teismo bausmė nesikeičia, jos dydžio nurodyti rezoliucinėje nutarties dalyje nereikia.

Rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodomas apeliacinio teismo priimtas sprendimas dėl paduoto apeliacinio skundo, t. y. ar skundas patenkintas (jei patenkinamas ne visai, kitoje dalyje), ar atmetamas.