Nuteistųjų ugdymas

Turinys

1. Įvadas…………………………3

2. Nuolatinio mokymosi svarba…………………………4

3. Nuteistųjų teisinis ir socialinio švietimo svarba………………..11

4. Išvados…………………………14

5. Literatūra…………………………14

Įvadas

Mes gyvename sparčių pokyčių visuomenėje, o sėkmingas gyvenimas bei produktyvi veikla tokioje visuomenėje reikalauja daug naujų žinių, įgūdžių, gebėjimų. Šiandien žmogus priverstas nuolat augti, t. y. dalyvauti socializacijos procese, tobulinti ir taikyti savo profesines žinias, prireikus persikvalifikuoti. Socializacija jau nebėra jaunystėje baigtas reiškinys. Ji tapo nuolatos vykstančiu procesu, besitęsiančiu visą gyvenimą. Sociologų teigimu, jog vienas iš pagrindinių socializacijos mechanizmų yra mokymasis, todėl jis, kaip svarbiausiais socializacijos variklis, irgi tapo nepertraukiamuoju procesu.

Baigę vidurinį mmokyklą, įgiję profesinį išsilavinimą, mes greičiau skubame įžengti į suaugusiųjų gyvenimą, kur nėra sesijų ir egzaminų, kur savo laisvalaikį mes norime leisti savo malonumui, neužmigdami prie vadovėlių. Bet praėjus laikui, mes matome, kad suaugusiojo vaidmenys reikalauja naujo mokymosi, o socialinių situacijų pasikeitimas kelia naujus reikalavimus, ir jau neužtenka žinių, įgytų vaikystėje ir jaunystėje šeimoje, mokykloje ar universitete. Todėl dabar ypač didėlis dėmėsis skiriamas suaugusiųjų švietimui ir akcentuojamas, būtent, nuolatinio mokymosi visa gyvenimą svarba.

Bet kalbant apie svarbą integruoti mokymą į suaugusiųjų ggyvenimą, mes kalbame tik apie vieną reikalo pusę. Esminis pagrindas – išsilavinimo kokybė ir prieinamumas. Dažniausiai menkas išsilavinimas yra tiesiogiai susijęs su socialine atskirtimi. Daliai žmonių socialinė atskirtis neleidžia pasiekti gero išsilavinimo. O menkas išsilavinimas didina skurdą. Šį užburtą ratą ggali įveikti tik visiems prieinamas kokybiškas išsilavinimas.

Viena iš aktualiausių socialinių grupių yra nuteistieji ar jau atlikę bausmę žmonės. Ši grupė skiriasi nuo kitų socialinės atskirties žmonių ne tik lėšų trukumu, bet ir laisvės apribojimu. Tai grupė žmonių, paprastai turinčių menką išsilavinimą ir neturinčių arba praradusių profesinę klasifikaciją. Juos būtina skatinti ir remti įvairias modulines pagrindinio išsilavinimo ir profesinio rengimo programos kalėjimuose, kad palengvinti jų integraciją į visuomenę.

Savo darbe nagrinėsiu socialinę suaugusiųjų nuteistųjų padėtį Lietuvoje, teisinio ir socialinio švietimo svarbą, jų integracijos į visuomenę programos vykdymą naujo suaugusiųjų švietimo tikslo koncepcijos požiūriu.

Nuolatinio mokymosi svarba

Šimtmečiais švietimo tikslu buvo laikoma „sukurti išsilavinusį, žinantį žmogų“. Buvo tikima, kad suteikus žmonėms žinių, jie taps geresni ir žinos, kaip teisingai jomis naudotis.

Prisiminant ssovietinį laikotarpį, negalima nesutikti, jog švietimas oficialiai buvo neblogai vertinamas: buvo skelbiamas privalomas vidurinis išsilavinimas, turintis silpnesnį išsilavinimą suaugusiųjų buvo siunčiami į mokyklas, netgi aukštasis išsilavinimas buvo nemokamas. Šios politikos dėka šiuo metu formalus mūsų suaugusiosios gyventojų dalies išsilavinimo lygis tebėra aukštas. Tačiau šio laikotarpio švietimo politika turėjo taip pat ir nemažai trūkumų. Pirma, į švietimo tikslus nebuvo įtraukti tokie uždaviniai kaip iniciatyvių, verslių, turinčių kritinį mąstymą ir pan. darbuotojų ugdymas. Be to menkas dėmesys buvo skiriamas mokymosi gebėjimų bei kkompetencijų ugdymui, suaugusiųjų švietimui, buvo ypač ribotos sąlygos neformaliajam ir savaiminiam mokymuisi. Dėl šių priežasčių labai ilga laika mokymosi visą gyvenimą idėjos nėra plačiai žinomos ir pripažįstamos mūsų visuomenėje.

Šiuo metu, žinių protrūkio, technologinės ir informacinės revoliucijos amžiuje, kai Lietuvoje vyksta esminiai socialinės ir kultūrinės raidos procesai, pasikeičia švietimo tikslo ir prioritetų samprata, pasikeičia ir pačią švietimo koncepciją. Švietimo sistemos organizaciniu principu tampa visą gyvenimą trunkančio mokymosi idėja. Pagrindinė tokio požiūrio prielaida ta, kad mokymasis nuolat kintančiame pasaulyje privalo būti visą gyvenimą trunkantis procesas . Nes iškyla būtinumas ugdyti kompetentingus žmones – žmones, kurie galėtų pritaikyti savo žinias kintant sąlygoms.

Apie tai kalbama „Mokymosi visą gyvenimą memorandume“ – viename iš pagrindinių naujos švietimo strategijos dokumente. Jame pabrėžiama, kad tradiciniai mokėjimo skaityti ir skaičiuoti įgūdžiai jau nėra svarbūs. „Žmogus privalo suvokti savo tapatybę ir gyvenimo tikslą. Dabar svarbiausia, kad kiekvienas išmoktų mokytis, prisitaikyti prie pokyčių ir naudotis informacijos gausybe“ . Todėl, siekiant įgyvendinti mokymąsi visą gyvenimą, labai svarbu integruoti mokymąsi į suaugusiųjų gyvenimą. Ir kartu būtina išmokit žmogų mokytis ir teigiamai žiūrėtų į mokymąsi. Prioriteto perkėlimas nuo mokymo prie mokymosi – tai kitas svarbus požiūris į švietimo pokytį. Vis daugiau dėmesio skiriama natūraliam mokymosi procesui, koncentruojamasi ties tai, kaip vyksta mokymasis, todėl iišryškėja naujas besimokančiojo vaidmuo, kur iškeliamas savarankiškas mokymasis .

Iki šiol politiniame mąstyme dominavo formalusis mokymasis – mokymosi veikla organizuotai vykstantis švietimo ir mokslo įstaigose. Dabartinė mokymosi visą gyvenimą strategija padidina neformaliojo (vykstančio šalia pagrindinių švietimo institucijų, dažniausiai – darbo vietose ir būdingas kvalifikacijos tobulinimo sričiai) ir savaiminio (natūralus, kiekvieną dieną vykstantis mokymasis, kurio pagrindas yra asmeninių, socialinių, šeimos poreikių tenkinimas) mokymosi svarbą.

Švietimas ir mokymas tapo svarbesni nei bet kada anksčiau. Nuo jų priklauso žmonių šansai įsitraukti į gyvenimą, jame dalyvauti ir kilti. Ir aišku, be jokios abejonės, svarbiausias sėkmingo mokymosi rezultatas yra užimtumas, t.y. dalyvavimas darbo rinkoje. Tačiau visuomeninis aktyvumas reiškia daug daugiau nei apmokamas darbas. Mokymasis atveria kelius į patenkinamą ir produktyvų gyvenimą šalia asmens darbinės veiklos.

Tuo pačiu metu dideli socialiniai, ekonominiai ir technologiniai pokyčiai skatina vis akivaizdesnį visuomenės skaidymąsi. Pastebimas atskirų visuomenės sluoksnių ir grupių izoliacija. Skirtumai tarp pasiturinčiųjų ir skurstančiųjų didėja. Atskiros grupės pasmerkiamos socialinei atskirčiai, apsiriboja ar apribojamos minimaliu išsilavinimu, iškritimu iš darbo rinkos ir atsiduria uždarame rate. Menkas išsilavinimas riboja dalyvavimo visuomenės gyvenime galimybes ir didina skurdą .

Nuteistųjų teisinis ir socialinio švietimo svarba

Socialine atskirtimi vadinama tokia žmonių grupės padėtis, kai jos nariai visai neturi ar turi ribotas galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime . Nuteistieji iir asmenys, paleisti iš laisvės atėmimo vietų, sudaro nemažą specifinę asmenų grupę, priklausančią socialinei atskirčiai, kuriai reikalinga kompleksinė socialinė parama. Ja siekiama sudaryti būtiniausias sėkmingai integracijai į visuomenę sąlygas. O tai ne tik būsto ir materialinės pagalbos suteikimas. Pirmiausiai, tai socialiai reikšmingų gyvenimo įgūdžių formavimas bei teisinis ir socialinis švietimas.

Asmenis, paleistus iš laisvės atėmimo vietų, labiausiai slegia tai, kad jiems sunku įsidarbinti, dažniausiai jie neturi nei būsto, nei pakankamų pragyvenimo lėšų. Įdarbinimas – tai sunkiausiai sprendžiama problema, su kuria susiduria asmenys, paleisti iš laisvės atėmimo vietų. Pirmiausia tai lemia aukštas nedarbo lygis visoje Lietuvoje. Antra, kalinimo metu prarandama turima profesinė kvalifikacija, be to, šie asmenys neturi paklausių profesijų. Trečia, potencialūs darbdaviai dažniausiai nėra palankūs tokiems asmenims ir galėdami pasirinkti įdarbina kitą žmogų.

Apibudinant dabartinę situacija pataisos įstaigose, galima teigti, jog vis didesnis dėmesys skiriamas paruošimui nuteistųjų paleidimui į laisvę. Šitos veiklos uždaviniai, tikslai ir žingsniai išdėstyti Nuteistųjų integracijos į visuomenę programoje.

Paprastai nuteistieji tai menko išsilavinimo ir neturintys profesinės kvalifikacijos asmenys. Pagal Kalėjimų departamento duomenys šiuo metų laisvės atėmimo bausmę atlieka apie 39% nuteistųjų su pagrindinių, apie 14% – su pradinių išsilavinimų ir 0,6% – be jokio išsilavinimo . Todėl, pirmiausiai, būtina skatinti ir remti įvairias modulines pagrindinio išsilavinimo ir

profesinio rengimo programas kalėjimuose.

Nuteistųjų užimtumas užtikrina jų sėkmingesnę adaptaciją darbo rinkoje bei suteikia ekonominį ir socialinį saugumą. Pirmiausiai tai įgijimas pagrindinio arba vidurinio išsilavinimo bei profesines kvalifikacijos. Šiuo metų pataisos įstaigose mokosi apie 24,4% nuteistųjų (bendrojo lavinimo mokyklose – 11,1%, profesinėse mokyklose – 13,3%), kitose užimtumo programose dalyvauja apie 4,3% . Kita problema, kurią reikėtų išspręsti, tai darbinė veikla, nes valstybės įmonės prie pataisos namų nesugeba aprūpinti darbu pakankamą nuteistųjų skaičių (dirba tik apie trečdali nuteistųjų). Mažas dėmėsis kalinių prasmingam uužimtumui silpnina jų motyvaciją ir pasirengimą gyventi laisvėje, pagimdo apatišką nuotaiką.

Atlikdami ilgą laisvės atėmimo bausmę, nuteistieji praranda normalius visuomeninio bendravimo bei elementarius buitinius įgūdžius, o greitai kintančioje visuomenėje jiems labai sunku adaptuotis. Todėl šalia specialybės įgijimo ar persikvalifikavimo iškyla nuteistųjų teisinio ir socialinio švietimo būtinumas. Jis vykdomas pagal Asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programą.

Siekiant nuteistiesiems palengvinti sugrįžimą į visuomenę, jiems reikalinga pagalba formuojant socialiai reikšmingų gyvenimo įgūdžių: įsidarbinimo ir darbo ieškojimo; bbūsto ieškojimo; mokėjimo naudotis pinigais; sveikos gyvensenos ir mitybos; bendravimo; laisvalaikio leidimo . Taip pat visos įstaigos intensyviai supažindina juos su teisės aktais, reglamentuojančiais asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, teisinę padėtį bei socialinės paramos teikimo tvarką.

Grįžę iš pataisos įįstaigos nuteistieji dažnai neturi aiškaus suvokimo, ką veiks laisvėje, dažniausiai jų norai neatitinka realių jų galimybių, jie tiesiog pasimeta gyvenime. Todėl sprendžiant nuteistųjų užimtumo problemą, pataisos įstaigos privalo bendradarbiauti su valstybės ir savivaldybių institucijomis, švietimo ir mokslo įstaigomis, visuomeninėmis ir religinėmis organizacijomis. Svarbu, kad visuomenė suprastų, jog dalyvaudama nuteistųjų grįžimo į visuomenę procese ji apsaugo ir save.

Vis dažniau pataisos įstaigose savo švietėjišką darbą vykdo religinių bendruomenių atstovai. Jų veikla tampa vis reikšmingesnė, nuteistieji savo problemos sprendžia dvasininkų ir užsiėmiosi dalyvaujančių bendraminčių pagalba. Pavyzdžiui, Pravieniškių 2-iuose PN krikščionių asociacijos „Tarnavimas kaliniams“ kapelionas subūrė net 187 nuteistuosius. Prie jo veiklos prisijungė ir įstaigos Priklausomybių atpratinimo programos vadovė.

Europos įkalinimo įstaigų taisyklėse nurodoma, kad kiek galima greičiau po patalpinimo į įkalinimo įstaigas, reikėtų ppradėti kalinių rengimo išėjimui į laisvę. Todėl prižiūrint kalinius reikėtų pradėti akcentuoti ne jų išskyrimą iš visuomenės, bet tai, kad jie tebėra tos pačios visuomenės dalis. Uždarymas nusikaltimą padariusio asmens į kalėjimus, pataisos namus, o atlikusio bausmę tiesiog „išmetimas“ atgal į laisvą visuomenę – neatstatys tų nuostolių, kuriuos nusikaltę asmenys padarė ir nesugrąžins tų gyvybių, kurias jie atėmė. Atvirkščiai, tai sukelia daugiau pykčio, daugiau pasimetimo ir pastūmėja vėl nusikalsti.

Kiekviena bausmė turi ribas, kurios apibrėžtos tam tikru terminu. Šiam terminui praėjus, bbausmę atlikęs asmuo sugrįžta į visuomenę. Tiek valstybei, tiek visuomenei turėtų rūpėti, koks žmogus sugrįžta į visuomenę, todėl ir bausmės vykdymo metu svarbu, kad nuteistojo ryšiai su visuomene nenutrūktų. Dažnai visuomeninės organizacijos bausmių vykdymo procese gali užsiimti tokia veikla, kurios valstybė nėra pajėgi įgyvendinti tiek finansiniu, tiek organizaciniu aspektu. Jei tas nusikalsti linkęs žmogus ims kitaip mąstyti, kitaip save vertinti, iš baimę keliančio kaimyno taps normaliu. Tarpusavyje bendradarbiavimas padeda pasiekti, kad nuteistieji ir žmonės, linkę nusikalsti, suprastų, kokia laimė yra gyventi laisvėje.

Išvados

1. Šiuo metu, žinių protrūkio, technologinės ir informacinės revoliucijos amžiuje, kai Lietuvoje vyksta esminiai socialinės ir kultūrinės raidos procesai, iškyla būtinumas ugdyti kompetentingus žmones – žmones, kurie galėtų pritaikyti savo žinias kintant sąlygoms. Tas procesas lemia švietimo tikslo ir prioritetų sampratos bei pačios švietimo koncepcijos pasikeitimą. Švietimo sistemos organizaciniu principu tampa visą gyvenimą trunkančio mokymosi idėja. Pagrindinė tokio požiūrio prielaida ta, kad mokymasis nuolat kintančiame pasaulyje privalo būti visą gyvenimą trunkantis procesas.

2. Nuteistieji ir asmenys, paleisti iš laisvės atėmimo vietų, sudaro nemažą specifinę asmenų grupę, priklausančią socialinei atskirčiai, kuriai reikalinga kompleksinė socialinė parama, kuria siekiama sudaryti būtiniausias sėkmingai integracijai į visuomenę sąlygas. Todėl vis didesnis dėmesys skiriamas jų teisiniam ir socialiniam švietimui.

3. Nuteistųjų užimtumas po paleidimo į llaisvę užtikrina jų sėkmingesnę adaptaciją darbo rinkoje bei suteikia ekonominį ir socialinį saugumą. Paprastai, nuteistieji tai menko išsilavinimo ir neturintys profesinės kvalifikacijos ar ją praradę asmenys. Todėl vienas iš pagrindinių uždavinių, ruošiant gyvenimui laisvėje, tai įgijimas pagrindinio arba vidurinio išsilavinimo bei profesines kvalifikacijos.

4. Sprendžiant nuteistųjų užimtumo problemą ir siekiant nuteistiesiems palengvinti sugrįžimą į visuomenę, pataisos įstaigos privalo bendradarbiauti su valstybės ir savivaldybių institucijomis, švietimo ir mokslo įstaigomis, visuomeninėmis ir religinėmis organizacijomis. Svarbu, kad visuomenė suprastų, jog dalyvaudama nuteistųjų grįžimo į visuomenę procese ji apsaugo ir save.

Literatūra

1. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija. – Vilnius, 2001.

2. Nuteistųjų integracijos į visuomenę programa. Patvirtinta Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 4/07-132

3. Radzinskis V. Nuteistųjų užimtumas // Kryžkelė Nr.1- Vilnius: Lietuvos kalinių globos draugija, 2004.

4. Švietimas ir socialinė atskirtis. Suaugusiųjų švietimo savaitės patirtis. Sudarė: Dailidienė V., Lukošūnienė V. – Vilnius: Inter Nos, 2003.

5. Žemaitaitytė I. Neformalusis suaugusiųjų švietimas kaip suaugusiųjų socializacijos veiksnys // Socialiniai mokslai Nr.1(3) – Vilnius: LTU, 2003.

6. Linkaitytė G.-M. Lietuvos suaugusiųjų švietimo naujovės: kontekstas ir patirtis// http://www.vdu.lt/ssc/download/straipsnis_.doc

7. Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija. Patvirtinta SMM ir SADM ministro 2004m. kovo 26 d. įsakymu Nr.ISAK-433/A1-83//http://www.smm.lt/veiklos_planai_ir __programos