PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI

I. Pagrindinių tarptautinės teisės principų sąvoka

Teisės teorijoje teisės principais laikomi vadovaujantys teisės pradai, parodantys teisės esmę bei teisės vystymosi kryptis. Principų esama kiekvienoje teisės šakoje, jais remiantis kuriamos teisės normos.

Tarptautinės teisės institutas, išanalizavęs JTO GA rezoliucijas, priskyrė principams šias pagrindines savybes:

· bendro pobūdžio teisės norma;

· vadovaujantis teisės pradas, kuriuo remiantis plėtojama teisės sistema, pildomos teisės spragos.

· svarbus formuojant kitas teisės normas;

· programinio pobūdžio, nes paprastai formuluoja tikslus, kurie įtvirtinti rezoliucijose;

· vadovaujantis pradas aiškinant teisės normas.

Pagrindiniai TT principai – bendriausios pagal savo pobūdį ir universaliausios ppagal veikimo sferą imperatyvios normos, nustatančios valstybių ir kitų tarptautinės teisės subjektų tarpusavio santykių pagrindus.

TT principai kodifikuoti šiuose pagrindiniuose tarptautiniuose dokumentuose:

1945 m. JTO chartijos preambulėj, 1 ir 2 straipsniuose:

1. Valstybių suverenios lygybės principas

2. Sąžiningo įsipareigojimų pagal JTO įstatus vykdymo principas

3. Tarptautinių ginčų sprendimo taikiomis priemonėmis principas

4. Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su JT įstatų tikslais, principas.

5. Bendradarbiavimo su JTO principas

6. Laisvo apsisprendimo principas

7. Nesikišimo į valstybių vvidaus reikalus principas

8. Pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms principas

1970m. JT XXV-oje Generalinės asamblėjos deklaracija dėl pagrindinių tarptautinės teisės principų:

1. Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas

2. Taikaus ginčų sprendimo principas

3. Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas

4. Valstybių bendradarbiavimo remiantis JTO įstatais principas <

5. Tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas

6. Valstybių suverenios lygybės principas

7. Sąžiningo įsipareigojimų, prisiimtų pagal JTO įstatus principas.

1975m. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos arba Helsinkio pasitarimo baigiamasis aktas, pridėjęs prie aukščiau išvardintų dar tris naujus principus:

8. Valstybių sienų neliečiamumo

9. Valstybių teritorinio vientisumo

10. ŽT apsaugos.

Visi šie principai turi būti aiškinami kompleksiškai, kaip tarpusavyje susiję.

Doktrinoje TT principams priskiriamos šios savybės:

1. Reglamentuoja esminius, pagrindinius tarptautinius santykius.

2. Visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos.

3. Bendro pobūdžio kompleksinės normos.

4. Universalios normos.

5. Stabilumas;

6. Sisteminis pobūdis

7. Imperatyvios normos. Kai kurie tarptautinės teisės principai laikomi bendrosios tarptautinės teisės normomis, nukrypimas nuo kurių nėra leidžiamas, arba ius cogens normomis. Yra nuomonių, kad visi bendrieji TT principai laikomi ius cogens normomis, su visomis pasekmėmis, tačiau su šia nnuomone sunku sutikti, kadangi, pvz., negalima teigti, kad visos žmogaus teisės turi būti vienodu turiniu užtikrinamos kiekvienoje valstybėje kaip ius cogens norma, šiuo metu nesiginčijama dėl genocido, vergovės draudimo kaip ius cogens normų, tačiau didžioji dauguma kitų žmogaus teisių yra tik siekiamybė, ypač ekonominėje ir socialinėje srityse; toks principas kaip sienų neliečiamumas taip pat gali būti modifikuojamas ne tik bendrojo pobūdžio tarptautinės teisės norma, bet ir dvišale ar trišale sutartimi. Tad apibendrinant galima teigti, kad pasaulio bendruomenė nėra išreiškusi nuoseklaus oopinio iuris dėl visų TT principų kaip ius cogens. Iš tarptautinės teisės principų ius cogens normomis paprastai laikomi:

1. Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimas;

2. Tautų laisvo apsisprendimo principas ;

3. Atskirų žmogaus teisių (pvz., vergovės, genocido draudimo) gerbimas

TT literatūroje išskiriami ir kiti bendrųjų teisės principų požymiai. Pvz.,

1) principo programinis pobūdis- šie principai vystosi pralenkdami teisinių santykių realią padėtį, pvz. teisė į sveiką aplinką. Dabar tai principas, o po to bus kuriamos normos.

2) principų stabilumas;

3) jų sisteminis pobūdis; (Negalima pažeisti vieno principo, nes pažeidžiama visa principų sistema, todėl nagrinėti vieną principą įmanoma tik visų principų kontekste.)

II. Atskirų principų trumpa apžvalga

Jėgos arba grasinimo jėga nenaudojimo principas

Šis principas įtvirtintas tik šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje, klasikinėje tarptautinėje teisėje galiojo teisės į karą (ius ad bellum) principas. Tai ius cogens norma.

Įtvirtinimo istorija

Tautų Sąjungos statutas ribojo savo valstybių-narių teises į karą, tačiau visiškai jo neuždraudė. Statute buvo numatyti taikūs būdai, kurių pagalba turėjo būti sprendžiamas ginčas tarp valstybių, tačiau tais atvejais, kai ginčo sprendimas valstybės netenkino, statutas leido po panaudoti jėgą.

1928 m. Paryžiuje 15 valstybių pasirašė sutartį dėl atsisakymo karo kaip nacionalinės politikos priemonės kitaip žinomas kaip Briano Kelogo paktas. Prieš II pasaulinį karą sutartį ratifikavo 48 valstybės.

1933 m. Londono konvencija dėl agresijos apibrėžimo(neįsigaliojo).

1945 m. JTO įstatų 2 sstraipsnyje suformuotas principas, draudžiantis naudoti jėgą arba grasinti jėga, kuris vėliau atkartotas ir Tarptautinės teisės principų deklaracijoje.

“Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais”

Jėgos draudimas taip pat įtvirtintas JTO 1970 m. tarptautinės teisės principų deklaracijoje ir 1975 m. Helsinkio pasitarimo baigiamajame akte (ESBKonferencija). 1970 m. deklaracijoje šis principas kompleksiškai siejamas su kitais TT principais:

1. Jėgos naudojimas ir grasinimas jėga – nesuderinama su JT įstatais;

2. Agresyvus karas – nusikaltimas taikai. Agresyvaus karo propaganda draudžiama.

3. Negalima naudoti jėgos sienų vientisumui pažeisti, ginkluotų represalijų, ja trukdyti tautų apsisprendimo teisei, neskatinti ginkluotų organizacijų ir samdinių, siekiančių naudoti jėgą kitoje valstybėje.

4. Teritorija negali būti karinės okupacijos objektu, ja taip pat negalima įgyti teritorijos ir pan.

Jėgos naudojimo draudimas siejamas su agresijos samprata. 1974 m. Generalinė asamblėja patvirtino agresijos apibrėžimą, priimdama specialią rezoliuciją.

Formuluojant agresiją, panaudoti du metodai:

a) Pateiktas bendras agresijos apibrėžimas, nurodant, kad “agresija – tai bet koks ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinę neliečiamybę ar politinę nepriklausomybę arba kitu būdu, nesuderinamu su JTO įstatais. Taigi agresija suprantama siaurąja prasme – kaip ginkluotos jėgos panaudojimas, plačiąja prasme agresija galėtų pasireikšti ir kitomis priemonėmis ((ekonominėmis, politinėmis ir t.t.), tačiau šiuo klausimu vieningos pozicijos tarp valstybių nėra.

b) Įtvirtintas sąrašas veiksmų, kurių įvykdymas lygus agresijai:

1) ginkluotas įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją arba jos užpuolimas; bet kokia karinė okupacija, kad ir laikino pobūdžio, bet kokia aneksija, panaudojant jėgą kitos valstybės teritorijoje.

2) kitos valstybės teritorijos bombardavimas arba bet kokio kito ginklo panaudojimas prieš kitos valstybės teritoriją;

Branduolinio ginklo naudojimo problema buvo iškelta TTTeisme, tačiau vienareikšmio atsakymo TTTeismas nepateikė. 1996 m. TTTeismas konsultacinėje išvadoje “Dėl branduolinio ginklo grėsmės ir panaudojimo teisėtumo” konstatavo, kad tarptautinėj teisėj nėra susiformavusi visuotinai pripažinta paprotinė norma, pripažįstanti branduolinio ginklo panaudojimą neteisėtu bet kokiomis aplinkybėmis, nes bet kuri valstybė turi teisę į savigyną, tad ir branduolinį ginklą kuria ar turi šiuo tikslu. Tačiau lygiai taip pat nei paprotinėje, nei sutartinėje teisėje nėra jokios konkrečios normos, leidžiančios branduolinį ginklą naudoti ar juo grasinti. Branduolinio ginklo naudojimas pažeidžiant JTO įstatus yra neteisėtas, taip pat branduolinio ginklo panaudojimas turi būti suderinamas su žmogaus teisių apsaugos normomis ir humanitarinės teisės reikalavimais.

Skirtingai nuo branduolinio ginklo, cheminis ir bakteriologinis ginklai uždrausti.

3) valstybės uostų ir pakrančių blokada, vykdoma kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis;

4) valstybės sausumos, jūros ar oro ginkluotųjų pajėgų užpuolimas, vykdomas kitos valstybės ginkluotomis pajėgomis.

5) valstybės ginkluotųjų pajėgų, esančių kitos valstybės teritorijoje pagal sutartį, panaudojimas, pažeidžiant

sutartyje numatytas sąlygas arba tolimesnis ginkluotųjų jėgų pasilikimas po sutarties pasibaigimo;

6) valstybės, kuri suteikia savo teritoriją kitai valstybei, veiksmai, leidžiantys pastarajai panaudoti šią teritoriją vykdant agresiją prieš trečiąją valstybę;

7) valstybės ar jos vardu siunčiamos į kitos valstybės teritoriją ginkluotos gaujos, grupės, samdiniai, kurių vykdomi ginkluoti užpuolimai yra pavojingi.

Šis veiksmų sąrašas – pavyzdinis, nebaigtas. 1-5 atvejai apima tiesioginę agresiją.

Teisėti jėgos panaudojimo atvejai pagal JTO įstatus:

a) individualios ar kolektyvinės savigynos tikslu;

Savigyną reglamentuoja JTO įstatų 51 str..

Savigynos sąlygos pagal JTO įstatus:

1. Įvykus JT nario gginkluotam užpuolimui, įskaitant neišvengiamą užpuolimo grėsmę;

2. Valstybės turi teisę gintis iki tol, kol ST nesiima atitinkamų priemonių.

3. Valstybės narės nedelsdamos praneša Saugumo Tarybai apie priemones, kurių jos ėmėsi, įgyvendindamos šią savigynos teisę.

4. Savigynos priemonės turi būti proporcingos ir būtinos užpuolimui atremti.

Problema – preventyvi savigyna, t.y. tokia savigyna, kuri įgyvendinama nesant realaus užpuolimo ar neišvengiamos jo grėsmės, tačiau yra pakankamai reali, pvz., turint pagrįstų žinių apie užpuolimo galimybę. 2004 m. JTO Generalinio Sekretoriaus Aukštosios kolegijos dėl Grėsmių, Iššūkių ir PPokyčių ataskaitoje, kurią patvirtino JTO Generalinis sekretorius ir jo teikimu JTO Generalinė Asamblėja, buvo konstatuota, kad JTO chartijos 51 straipsnis negali būti interpretuojamas plečiamai, kaip leidžiantis imtis preventyvios savigynos veiksmų be Saugumo Tarybos pritarimo.

b) Saugumo Tarybos sprendimu.

Pagal JTO įstatų 41-42 sstraipsnius ST turi teisę reikalauti, kad valstybės narės naudotų tokias priemones – visiškas ar dalinis ekonominių santykių, geležinkelio, jūrų, oro, pašto, susisiekimo priemonių nutraukimas, taip pat diplomatinių santykių nutraukimas. Jei ST mano, kad 41straipsnyje. numatytų priemonių nepakanka, ji turi teisę imtis oro, jūrų, sausumos pajėgomis tokių veiksmų, kurie būtini tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti, įskaitant ginkluotą jėgą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal šiuos straipsnius ST gali leisti panaudoti ginkluotą jėgą net ir nesant tarptautinės teisės pažeidimo, pakanka jos konstatavimo, kad egzistuoja grėsmės taikai, jos pažeidimo ar agresijos akto pavojus ir sprendžia, kokių reikia imtis priemonių, siekiant palaikyti arba atkurti tarptautinę taiką bei saugumą

c) Interpretuojant 1970 m. tarptautinės teisės principų deklaraciją, galima teigti, kad jėga gali būti panaudota ir trečiu atveju – tt.y. tada, kai trukdoma realizuoti tautų apsisprendimo principą. Tauta, kovojanti už savo nepriklausomybę, turi teisę naudoti ginkluotos kovos formas, tačiau trečiosios valstybės tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai negali remti tų nacionalinių išsivadavimo judėjimų, panaudodamos savo ginkluotą jėgą. Pagal 1977m. Ženevos konvencijos 2 papildomą protokolą tauta, vykdydama nacionalinio išsivadavimo kovą, turi laikytis kariavimo papročių ir gerbti žmogaus teises.

d) humanitarinė intervencija – įsikišimas į kitos valstybės reikalus siekiant apsaugoti, garantuoti ŽT ginkluota jėga. Ši forma vargu ar gali būti laikoma teisėta ginkluotos jjėgos panaudojimo forma, nes pažeidžia kitų valstybių teritorinį neliečiamumą. Tačiau minėtoje 2004 m. JTO Generalinio Sekretoriaus Aukštosios kolegijos dėl Grėsmių, Iššūkių ir Pokyčių ataskaitoje konstatuota, kad tarptautinėje teisėje formuojasi pareiga ginti civilius gyventojus nuo masinės prievartos (genocido, etninio valymo, kitų rimtų tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų). Šią pareigą turi nacionalinės valdžios institucijos, tačiau, valstybei nesiimant priemonių gyventojams ginti, tarptautinė bendrija turi pareigą veikti humanitarinių operacijų, diplomatinio spaudimo ir kitų priemonių pagalba, taip pat, esant reikalui, Saugumo Tarybos pritarimu panaudoti jėgą kaip paskutinę priemonę. Valstybė prieš kurią imamasi tokių veiksmų negali remtis nesikišimo į vidaus reikalus principu.

Ginkluotos jėgos panaudojimo uždraudimo principas yra susijęs ir su 1969m. Vienos konvencija dėl TST. Šios konvencijos 51 straipsnis numato absoliutų sutarties negaliojimo pagrindą, panaudojus prievartą prieš valstybę ar jos atstovą sudarant sutartį. Sutartis laikoma absoliučiai negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Valstybių suverenios lygybės principas

JT įstatų 2 str. 1 p. nurodyta: “Organizacija yra pagrįsta visų jos Narių suverenios lygybės principu”. 1970 m. deklaracija šį principą detaliau išnagrinėjo, konstatuodama kad visos organizacijos naudojasi suverenia lygybe. Jos turi vienodas teises ir pareigas ir yra lygiateisės tarptautinės bendrijos narėmis, nepriklausomai nuo ekonominių, socialinių, politinių bruožų. Suverenios lygybės principas susideda iš šių elementų:

a) valstybių teisinė lygybė;

b) kiekviena valstybė naudojasi teisėmis, ggarantuojamomis visiško suvereniteto;

c) kiekviena valstybė turi gerbti kitų valstybių TT subjektiškumą;

d) valstybių teritorinis vientisumas ir politinė nepriklausomybė neliečiama;

e) kiekviena valstybė turi teisę laisvai pasirinkti ir vystyti savo politinę, socialinę, ekonominę ir kultūrinę sistemą.

f) kiekviena valstybė privalo pilnai ir sąžiningai vykdyti visus tarptautinius įsipareigojimus ir taikiai sugyventi su kitomis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienos valstybės suvereniteto įgyvendinimas turi būti derinamas su kitos valstybės suverenitetu pagal tarptautinę teisę – tai išplaukia iš TT koordinacinio pobūdžio, tad suverenios valstybių lygybės principas turėtų būti siejamas su “suderinto suvereniteto” sąvoka.

Šį tarptautinės teisės principą išreiškia valstybės suverenitetas ir lygiateisiškumas.

Valstybės suverenitetas įprasmina:

a) nepriklausomybę tvarkant vidaus ir užsienio reikalus

b) savarankiškumą tarptautiniuose santykiuose, taip pat pasirenkant visuomeninę ir politinę santvarką valstybės viduje.

Lygiateisiškumas reiškia, kad valstybės turi vienodas teises ir pareigas, nepaisant ekonominių, politinių, socialinių ir kitų skirtumų.

Sienų neliečiamumo principas

Sienų neliečiamumo principas yra glaudžiai susijęs su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principu. Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų jis yra užfiksuotas kaip sudėtinė šio principo dalis, pažymint, kad negalima naudoti jėgos arba grasinti ja siekiant pažeisti esamas valstybių sienas. Saugumo ir Bendradarbiavimo Europoje konferencijos baigiamajame akte sienų neliečiamumo principas yra tvirtintas atskirai.

3 sudėtinės dalys:

1. Sienų pripažinimas. Valstybės įsipareigoja pripažinti jau esamas Europos sienas, darant prielaidą, kad jos nustatytos pagal TT. <

2. Atsisakymas nuo bet kokių pretenzijų į esamas sienas dabar ir ateityje.

3. Atsisakymas nuo bet jėgos ir grasinimo jėga panaudojimą siekiant pakeisti valstybių sienas.

Baigiamojo akto principų deklaracijoje įtvirtinta, kad dalyvaujančios valstybės laiko neliečiamomis visas viena kitos sienas, kaip ir visų valstybių Europoje sienas, ir todėl jos ateityje vengs bet kurių pasikėsinimų į jas. Šis principas susiformavo atsižvelgiant į politinius-teritorinius pasikeitimus, įvykusius Europoje po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo sutriuškinta hitlerinė Vokietija

Valstybių teritorinio vientisumo principas

JTO įstatų 2 straipsnyje pažymėta, kad „Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.“ 1970 metų Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų šis principas buvo išreikštas siejant jį su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo bei valstybių suverenios lygybės principais. Minėtame dokumente nurodoma, kad į valstybių teritorinį vientisumą draudžiama kėsintis jėga arba grasinimu ją panaudoti. Be to, jame dar pažymima, kad valstybės teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės neliečiamumas yra valstybių suverenios lygybės sąvokos sudėtinis elementas.

Šis principas reikalauja, kad valstybės teritorija negali būti karinės okupacijos objektu panaudojus jėgą pažeidžiant JTO chartijos nuostatas. Valstybės teritorija negali būti kitos valstybės įgijimo objektu grasinant jėga ar ją panaudojus. Joks teritorijos įgijimas, atsiradęs grasinant

jėga ar ją panaudojus negali būti pripažintas teisėtu.

Teikiant valstybių teritorinio vientisumo principui didelę reikšmę, Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo baigiamajame akte jis buvo suformuluotas kaip savarankiškas principas. Šiame dokumente pabrėžiama, kad dalyvaujančios valstybės gerbs kiekvienos dalyvaujančios valstybės teritorinį vientisumą, vengs bet kurių veiksmų, nesuderinamų su JTO įstatais, prieš valstybės teritorinį vientisumą, politinę nepriklausomybę arba vieningumą, skyrium imant, taip pat vengs paversti viena kitos teritoriją karinės okupacijos objektu, tiesioginio ar netiesioginio jėgos priemonių panaudojimo arba grasinimo jas panaudoti objektu. „Jokia ookupacija,— pabrėžiama Baigiamajame akte,— arba joks teritorijos įgijimas nebus pripažįstamas teisėtu.“

Tarptautinių ginčų taikaus sprendimo principas

Tarptautinėje teisėje šio principo užuomazgos formavosi dvišalėse sutartyse, taip pat 1907 metais tarp 44 valstybių Hagos konferencijoje buvo priimta konvencija Dėl tarptautinių ginčų taikaus sprendimo. Tuo metu tai reiškė raginimą spręsti ginčus taikiai, tačiau pagal esamas aplinkybes ir galimybes, kadangi iki 1928 m. valstybės turėjo teisę į karą. Tad 1928 m. sudarius Paryžiaus sutartį arba Briano-Kelogo paktą dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės, valstybės bbuvo įpareigotos visus ginčus spręsti taikiomis priemonėmis.

Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje šis principas įtvirtintas JTO įstatų 2 straipsnio 3 punkte, Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo konferencijos baigiamajame akte, regioniniuose susitarimuose, dvišalėse sutartyse.

Ginčų taikaus sureguliavimo principas susijęs su jjėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principu ir reiškia valstybių pareigą ginčus tarp savęs spręsti taikiomis priemonėmis siekiant, kad nebūtų keliama grėsmė tarptautinei taikai bei saugumui ir teisingumui. JTO įstatuose, Deklaracijoje ir Baigiamajame akte pateikiamas pavyzdinis taikių priemonių sąrašas:

· Derybos;

· Tyrimas;

· Geros paslaugos

· Sutaikinimas

· Tarpininkavimas

· Tyrimo komisijos;

· Tarptautinis arbitražas;

· Tarptautinis teismas;

· kreipimasis į tam tikrus regioninius organus ir ginčų sprendimas jų pagalba (pvz., Tarptautines organizacijas).

· kitos valstybių pasirenkamos taikios priemonės.

Ginčo šalys privalo, jei joms nepavyktų pasiekti sureguliavimo viena ar kita taikia priemone, toliau siekti išspręsti ginčą kitomis tarpusavyje sutartomis priemonėmis.

Valstybės privalo vengti kilus ginčui bet kokių veiksmų, galinčių pabloginti padėtį ir apsunkinti ginčo taikų sureguliavimą.

Nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas

Principas glaudžiai susijęs su valstybių suvereniteto gerbimo bei teritorinio vientisumo principais, taikomas ir valstybių ir TO veiksmams, iišskyrus kai JTO ST imasi priemonių pagal JTO chartijos 41-43 straipsnius.

Principo įtvirtinimo šaltiniai:

a) JT Įstatų 2 straipsnis, konstatuojantis, kad JTO įstatai nesuteikia JTO teisės kištis į valstybių vidaus reikalus, kurie priklauso išimtinai valstybės vidaus kompetencijai ir neįpareigoja valstybės spręsti šiuos reikus pagal JT įstatus.

b) 1965 m. JTO GA Deklaracijoje dėl kišimosi į vidaus reikalus neleistinumo, jų nepriklausomybės ir suvereniteto apsaugojimo;

c) 1970 m. JTO Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų;

d) 1981 m. JTO Deklaracijoje dėl intervencijos ir kišimosi į valstybių vidaus reikalus neleistinumo,

e) Europos Pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame Akte

Nėra aiškaus atsakymo – kas gi yra valstybės vidaus reikalas. Tarptautinė praktika prie tokių reikalų priskiria:

· politinės ir ekonominės sistemos nustatymą, įstatymų leidybą,

· šalies ekonomikos, kultūros ir pan. santykių, kurie susiję su valstybės suvereniteto įgyvendinimu savo teritorijoje, vystymą,

· savo nuožiūra sudarinėti TS, dalyvauti TO veikloje ir pan.

Pagal JTO Įstatus nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas neįtakoja prievartos priemonių taikymo VII skyriaus pagrindu (gali imtis įspėjamųjų ir prievartinių veiksmų prieš valstybę agresorę, remiantis tarptautine teise, panaudojant JTO narių ginkluotąsias pajėgas, pagalbą bei atitinkamas aptarnavimo priemones).

1965 m. JT GA rezoliucija dėl draudimo kištis į kitų valstybių vidaus reikalus smerkia ne tik ginkluotą kišimąsi, bet ir kitas kišimosi formas – ekonominį spaudimą, politines poveikio priemonės ir kt.

Tarptautinių įsipareigojimų nevykdymo atveju tarptautinės bendrijos spaudimas dėl jų įvykdymo nėra kišimasis į valstybės vidaus reikalus.

Tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principas

Principo įtvirtinimo pagrindiniai šaltiniai:

a) JTO įstatai,

b) 1960 m. JTO GA Deklaracija dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijų šalims ir tautoms,

c) 1970 m. JT Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų,

d) 1975 m. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos Baigiamajame Akte.

Visos tautos turi teisę laisvai, be kitų TT subjektų kišimosi:

a) nustatyti savo politinį statusą;

b) sukurti nepriklausomą valstybę. Nepriklausomos valstybės sukūrimo būdai –

1. Sukuriant nepriklausomą savo valstybę;

2. Prisijungiant laisvai prie kitų valstybių ;

3. Sudarant sąjungą su kkitomis valstybėmis.

c) vystytis ekonomiškai, socialiai ir pan.

Kiekviena valstybė turi pareigą gerbti šią teisę. Kiekviena valstybė turi pareigą susilaikyti nuo bet kokių jėgos veiksmų, kuriais iš tautų būtų atimama jų teisė į apsisprendimą, laisvę ir nepriklausomybę.

Problema – kolizija su valstybės teritorijos vientisumo principu ir nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principu. Deklaracijoje dėl TT principų įtvirtinta, kad tautų laisvo apsisprendimo principas negali būti aiškinamas tokiu būdu, kad leistų ar skatintų kokius nors veiksnius, kuriais būtų skaidomai arba visiškai ar iš dalies pažeidžiami suverenios ir nepriklausomos valstybės teritorijos vientisumas ar politinė vienybė, kai ši valstybė veikia laikydamasi aukščiau apibrėžto tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principo. Kiekviena valstybė turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais siekiama suskaidyti kitos valstybės ar šalies nacionalinę vienybė ir teritorijos vientisumą.

Valstybių bendradarbiavimo principas

Pagal JTO įstatų 1 straipsnį organizacijos tikslai yra palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, taip pat vystyti draugiškus santykius tarp tautų, įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio tarptautines problemas, būti centru, vienijančiu tautas bendriems tikslams įgyvendinti.

Deklaracija dėl TT principų pabrėžia, kad valstybės privalo bendradarbiauti viena su kita, įvairiose tarptautinių santykių srityse, nepriklausomai nuo jų ekonominės sistemos ir politinės santvarkos, stengdamosios palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, remti tarptautinį ekonominį stabilumą ir pažangą, padėti tautų ggerovei ir laisvam nuo diskriminacijos tarptautiniam bendradarbiavimui.

Pagrindinės valstybių bendradarbiavimo sritys, įtvirtintos Deklaracijoje:

a) tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas,

b) žmogaus teisių apsauga,

c) rasinės ir religinės diskriminacijos panaikinimas,

d) tarptautinių santykių vystymas ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, techninėje ir prekybos srityse remiantis suverenios lygybės ir nesikišimo principu.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimo principas

Pirmosios tarptautinės teisinės žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimo normos susiformavo klasikinėje tarptautinėje teisėje. Jos buvo skirtos užsieniečių teisinei padėčiai, pilietybės instituto formavimui, kovai su vergų prekyba, tautinių mažumų tam tikrų teisių apsaugai.

JTO įstatų preambulėje pažymima, kad Jungtinės Tautos yra pasiryžusios įtvirtinti įtvirtinti tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, jo asmenybės orumu bei verte, lygiomis vyrų ir moterų, ir didelių bei mažų tautų teisėmis.

Universalios žmogaus teisių apsaugos pagrindas – Žmogaus teisių chartija, kurią sudaro:

1. 1948 m. JTO Generalinės asamblėjos priėmė Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – rekomendacinio pobūdžio dokumentas, tačiau yra teisiškai reikšmingas, kadangi jo nuostatos detalizuotos 1966 m. paktuose ir daugelyje universalių ir regioninių sutarčių, nacionalinės teisės aktų;

2. 1966 m. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir du jo protokolai – įpareigojantis jas pasirašiusias valstybes, “elgesio” įpareigojimas, reikalaujantis užtikrinti kiekvienam asmeniui pakte numatytas teises;

3. 1966 m. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas – įpareigojantis jas pasirašiusias valstybes, “rezultato” įpareigojimas, reikalaujantis imtis

priemonių siekiant suteikti kiekvienam asmeniui pakte numatytas teises.

Šiuose dokumentuose yra pateikiamas žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių sąrašas, kuris detalizuojamas vėlesniuose tarptautiniuose ir nacionaliniuose dokumentuose. Be to, JTO Generalinė asamblėja, JTO specializuotosios įstaigos yra patvirtinusios daugelį dokumentų, kuriose toliau vystomas šis principas (pvz., 1948 m. Genocido nusikaltimo įspėjimo ir baudimo už jį konvencija, 1973 m. Apartheido nusikaltimui kelio užkirtimo ir baudimo už jį konvencija).

Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos Baigiamajame Akte šis principas vadinamas ,,Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, įskaitant minties, sąžinės, rreligijos ir įsitikinimų laisvę, gerbimu. Dalyvaujančios valstybės, pasirašydamos aktą, pasižadėjo gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nesvarbu, kokios jie rasės, lyties, kalbos ir religijos. Be to, jos skatins, kad būtų efektyviai įgyvendinamos politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės ir kitos teisės ir laisvės. Valstybės, kurių teritorijoje yra nacionalinių mažumų, gerbs joms priklausančių asmenų teisę į lygybę prieš įstatymą, teiks galimybę faktiškai naudotis žmogaus teisėmis ir laisvėmis.

Žmogaus teisių ir laisvių gerbimo principas yra glaudžiai susijęs su ttokiais pagrindiniais principais kaip valstybių suverenios lygybės, nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principai ir negali būti jiems priešinamas (žr. humanitarinę intervenciją). Valstybės negali teigti, jog žmogus teisių apsauga yra išimtinė valstybės kompetencija.

Žmogaus teisių apsaugos srity individai ir juridiniai aasmenys įgyja tarptautines teises ir pareigas, gali kreiptis į tarptautines institucijas dėl valstybių vykdomų pažeidimų.

Sąžiningo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę sąžiningo vykdymo principas

Be sąžiningo valstybių įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymo negali egzistuoti ir pati tarptautinė teisė. Jis kildintinas iš bendrojo teisės principo „pacta sunt servanda“, o šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje yra įtvirtintas sutartimis. Šiuolaikinė TT teisė remiasi pirmiausia interesais ir gera valia.

1970 m. Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų atskleistas sąžiningo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymo principo turinys. Joje pažymima, kad kiekviena valstybė turi pareigą sąžiningai vykdyti įsipareigojimus pagal:

1. JTO įstatus

2. visuotinai pripažintus TT principus ir normas.

3. tarptautines sutartis.

Svarbi JTO narystė pasekmė – įsipareigojimų pagal JTO įstatus principas: kai prievolės, kylančios iš tarptautinių sutarčių, prieštarauja JTO narių įsipareigojimams pagal JTO įstatus, pirmenybė tenka JTO įstatų įįpareigojimams.

ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGA TARPTAUTINĖJE TEISĖJE

UNIVERSALI ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS SISTEMA

Šiuolaikinė žmogaus teisų samprata remiasi Vakarų Europos koncepcijomis, kurių esmė – prigimtinės teisės teorija. Žmogaus teisės yra prigimtinės ir egzistuoja nepriklausomai nuo, ar įstatymas jas pripažįsta. Apribojimai negali paneigti pačių teisių ir laisvių. Tai ne tik teisinė, bet ir socialinė, filosofinė kategorija.

Tarptautinės žmogaus teisių apsaugos ištakos – nacionalinėje teisėje, kur buvo dedamos pastangos apsaugoti individus nuo vienašališko valstybės valdžios realizavimo (savavaldžiavimo), tad ir šiandien žmogaus teisių apsauga tarptautiniu ir nacionaliniu llygiu yra labai susijusios. Visi tarptautiniai instrumentai reikalauja valstybes imtis priemonių jų jurisdikcijose esančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti. Tik kai nepavyksta žmogaus teisių apsaugoti nacionalinėje sistemoje, tuomet imamasi tarptautinių priemonių. Todėl tam tikra prasme tarptautinė sistema įgyvendina nacionalinę sistemą.

Pagrindiniai nacionaliniai dokumentai, įtakoję tarptautinius, yra 1215 m. Magna Carta, dažnai minima kaip anglų žmogaus teisių bilis; 1776 m. Amerikos nepriklausomybės deklaracija; Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, paskelbta 1789 m. Nepaisant kai kurių pasiekimų humanitarinės teisės srityje ir socialinių kultūrinių teisių srityje, tik po II karo TŽTT pradėjo vystytis nuosekliai ir tik įsigaliojus 1945 m. JTO chartijai galima kalbėti apie sistemiškai kuriamą žmogaus teisių apsaugą tarptautinėje bendrijoje.

Žmogaus teisių apsaugos istoriją po Antrojo Pasaulinio karo ir susikūrus JTO galima sąlyginai skirstyti į etapus pagal įgyvendinamus tikslus:

1. Žmogaus teisių ir laisvių apibrėžimas.

2. Tarptautinių sutartinio įpareigojančio pobūdžio dokumentų priėmimas.

3. Žmogaus teisių apsaugos įgyvendinimo mechanizmo nustatymas.

JTO įstatų preambulėje pažymima, kad Jungtinės Tautos yra pasiryžusios įtvirtinti tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus kaip asmenybės orumui bei vertingumui, lygiomis vyrų ir moterų, taip pat didelių bei mažų tautų teisėmis. Įstatų pirmasis skyrius kalba apie Organizacijos tikslą skatinti žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, nepriklausomai nuo rasės, lyties, kalbos bei religijos, gerbimą. 55 ir 56 straipsniais valstybės įsipareigoja iimtis veiksmų šio ir kitų tikslų pasiekimui. 1975m. Europos regione Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos Helsinkio Baigiamasis Aktas žmogaus teisių ir laisvių gerbimą taip pat įtvirtino kaip atskirą tarptautinės teisės principą.

1948 metais JTO Generalinė asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (VŽTD), o 1966 metais — du paktus – Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (TPPTP) bei Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą (TESKTP) – kurie įsigaliojo kaip daugiašalės tarptautinės sutartys. Palyginti su JTO įstatais, šiuose dokumentuose yra pateikiamas žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių sąrašas. Būtent šis JTO veiklos metu suformuluotas dokumentų paketas yra vadinamas Žmogaus teisių chartija. Jis susideda iš VŽTD, TPPTP, TESKTP ir TPPTP dviejų fakultatyvinių protokolų (1966 m. 1-asis protokolas dėl Žmogaus teisių komiteto sukūrimo ir individualių peticijų teisės, 1989 m. 2-asis prot. dėl mirties bausmės panaikinimo). Šie dokumentai įtvirtina bendrus standartus visam pasauliui. Be to, JTO Generalinė Asamblėja, JTO specializuotosios įstaigos yra pritarusios daugeliui konvencijų, kuriose toliau vystomas žmogaus teisių gerbimo principas (pvz., 1948 m. Genocido nusikaltimo įspėjimo ir baudimo už jį konvencija, 1973 m. Apartheido nusikaltimui kelio užkirtimo ir baudimo už jį konvencija, 1960 m. Konvencija dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje).

Šiuolaikinėje TT valstybės nebegali remtis nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principu, kai jos vvykdo masinius žmogaus teisių pažeidimus. Šiuolaikinėje TT individas įgyja tam tikrą tarptautinį subjektiškumą pagal kurį jis turi teisę kreiptis į TO, apskųsdamas savo valstybes dėl jo ŽT ir laisvių pažeidimų, tai naujovė, kurios klasikinė TT neturėjo.

1 Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos reikšmė

Ji tik rekomendacinio pobūdžio aktas, bet joje įtvirtintos normos gali būti pripažįstamos teisiškai reikšmingos, net visuotinai privalomos dėl tokių priežasčių:

1) ji įtvirtino prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, todėl šios teisės negali būti nepripažintos tarptautinėje bendrijoje;

2) po jos priėmimo buvo priimta kelios dešimtys tarptautinio sutartinio įpareigojančio pobūdžio aktų, kurie įtvirtino ir praplėtė deklaracijos nuostatas;

3) valstybės deklaracijos nuostatas įtraukia į savo konstitucijas ir įstatymus;

4) jos nuostatas taikė tarptautiniai teismai ir arbitražai savo praktikoje.

1966 m. TPPTP ir TESKTP paktų esminiai skirtumai:

1) įtvirtinamų teisių pobūdis.

TPPTP įtvirtina pilietines ir politines teises, įskaitant elementarias žmogaus teises ir politines teises. TESKTP įtvirtina ekonomines, socialines, kultūrines teises, kurios žmogaus teisių filosofijos požiūru nėra laikomos fundamentaliomis žmogaus teisėmis (su išimtimis).

2) teisinių įpareigojimų pobūdis.

PPTP yra tiesioginio veikimo sutartis. Čia įtvirtinamas elgesio įsipareigojimas, t.y. valstybė įsipareigoja garantuoti tam tikrą konkretų elgesį, įsipareigoja garantuoti teises jau dabar. ESKTP įsipareigojimai yra tik rezultato įsipareigojimas, t.y. valstybė įsipareigoja imtis priemonių pasiekti tam tikrą rezultatą ateityje.

3) skirtingi paktų įgyvendinimo mechanizmai arba kontrolė.

PPT paktu įkuriamas

specialus organas jam įgyvendinti – Žmogaus teisių komitetas.Pagal ESKTP jokio specialaus organo jam įgyvendinti nesukurta. Priežiūrines funkcijas dėl ESKTP įgyvendinimo atlieka Ekonominė ir socialinė taryba kartu su Žmogaus teisių komisija, kuri yra pagalbinis Generalinės Asamblėjos organas (Taryba – JTO organas). Jie nėra specialūs organai tik Paktui įgyvendinti, tai jų viena iš paildomų funkcijų. Ekonominė ir socialinė taryba taip pat įkūrė specialų komitetą valstybių ataskaitoms nagrinėti.

Universali žmogaus teisių apsaugos sistema remiasi Jungtinių tautų sistema.

JT žm. teisių gynimo mechanizmas egzistuoja:

1) JT sutarčių pagrindu;

2) JT įįstatų pagrindu.

JT GA yra atsakinga už jų steigimą sutarčių arba įstatų pagrindu. Skirtumas tarp jų yra:

1) įstatų pagrindu finansuojamos iš JT valstybių narių įnašų į JTO biudžetą;

2) sutarčių pagrindu finansuojamos tik iš savanoriškų įnašų sutarties šalių;

JT sistemoje egzistuoja įv. institucijos – teismai, tribunolai, komitetai, specialios procedūros mechanizmai, darbo grupės, pranešėjai, ekspertai ir atstovai. Šiuo metu vieninteliai teismai yra

1) Tarptautinis Teisingumo Teismas;

2) Tarptautinis baudžiamasis teismas buvusiai Jugoslavijai;

3) tarptautinis baudžiamasis teismas Ruandai;

4) Tarptautinis baudžiamasis teismas.

JT tapo centru, kurio pagalba formuluojamas žmogaus teisių modelis ir kurio pagalba yra uužtikrinama žmogaus teisių apsauga. JTO formuluoja pagrindinius dokumentus žmogaus teisių klausimais. Sistema:

1. valstybių pranešimai apie įsipareigojimų pagal konvencijas įgyvendinimą;

2. individų ir jų grupių pranešimai apie jų teisių pažeidimus.

3. Valstybių pranešimai apie kitose valstybėse vykdomus žm. teisių pažeidimus;

Bendri JTO žmogaus teisių apsaugos sistemoje veikiančių iinstitucijų požymiai:

1. sprendimai neefektyvūs, nes paprastai remiasi valstybių geranoriško bendradarbiavimo principu

2. neturi prievartos priemonių taikytinų sprendimų neįgyvendinimo atveju;

3. lėtas skundų nagrinėjimas;

4. savarankiškų tyrimo priemonių trūkumas;

5. ne visos valstybės dalyvauja papildomuose protokoluose, numatančiuose įpareigojimus;

6. neskaidrus – individams neprieinama informacijos, kokia yra skudo nagrinėjimo eiga.

7. Žm. teisių įgyvendinimas tarpt. mastu reikalauja daug lėšų, kurių neskiriama.

8. Trūksta valstybių prioritetų žm. teisių apsaugos atveju

1.1 JT sutarčių pagrindu įkurtos institucijos

Pagrindinės JTO sutartys žm. teisių apsaugos klausimais:

1. VŽTD;

2. TPPTP;

3. TESKTP;

4. 1948 m. Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį (Lietuvai įsigaliojo nuo 1996 m. Gegužės 1d.

5. 1965 m. Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (Lietuvai įsigaliojo nuo 1999 m. sausio 9 d.)

6. 1968 m. Konvencija dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai (Lietuvai įsigaliojo nuo 1996 m. gegužės 1 d.)

7. 1979 m. Konvencija ddėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (Lietuvai įsigaliojo nuo 1994 m. vasario 17 d. )

8. 1984 m. Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurių, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (Lietuvai įsigaliojo nuo 1996 m. kovo 2 d.).

9. 1989 m. vaiko teisių konvencija (Lietuvai įsigaliojo nuo 1992 m. kovo 1. D.)

Šešios tarptautinės sutartys numato žmogaus teisių apsauga besirūpinančių institucijų, pagrįstų JTO veikla, steigimą:

1. TPPTP- JT žmogaus teisių komitetas;

2. JT ekonominių, social., kultūr. teisių komitetas pagal ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą;

3. Vaiko teisių komitetas (Vaiko teisių aapsaugos konvenc.);

4. Komitetas dėl visų formų moterų rasinės diskriminacijos panaikinimo – Visų formų moterų rasinės diskriminacijos panaikinimo konvencija;

5. Visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo komitetas – Visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo konvencija;

6. Kankinimų komitetas – Konvencija prieš kankinimą, žiaurų ir nežmonišką ir žeminantį elgesį ar baudimą.

Nors yra daugybė deklaracijų, standartų ir konvencijų žmogaus teisių klausimais, šiuo metu tik kelios iš konvencijų numato kvazi-teisminių institucijų įsteigimą individų pareiškimams nagrinėti.

1) TPPTP, kurio papildomas protokolas įsteigia JT žmogaus teisių komitetą;

2) JT konvenciją prieš kankinimą, žiaurių , nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą , kuri įsteigia JT komitetą prieš kankinimus.

3) JT konvenciją visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimui – JT komitetas rasinės diskriminacijos panaikinimui.

4) JT komitetas moterų diskriminacijos panaikinimui.

Bendri pagrindiniai komitetų požymiai:

1) Visi komitetai veikia tik tų valstybių atžvilgiu, kurios pripažino jų kompetenciją;

2) Visi komitetai priima ir analizuoja tik rašytinę informaciją;

3) Komitetų sprendimai rekomendacinio pobūdžio.

Darbo pobūdis:

1) gauna iš valstybių narių pranešimus apie žm teisių padėtį ir apie priemones, kurių imamasi tai padėčiai pagerinti;

2) pateikia valstybėms narėms pastabas dėl jų pranešimų;

3) priima ir nagrinėja valstybių parnešimus apie kitos valstybės neįgyvendintus žm teisių įsipareigojimus pagal konvenciją (paktą). Išanalizavę info, pateikia rekomendacijas.

1.2 JT žmogaus teisių komitetas

Jo įkūrimą sąlygoja papildomas protokolas, kurio ratifikavimas valstybėms pakto narėms nėra privalomas. JT žm teisų komitetas įsteigtas 1976 m. Sudaromas iš valstybių narių paskirtų individualių ekspertų. 1997 mm. 92 valstybės prisijungė prie pakto.

Komitetą sudaro 18 narių, kuriuos renka valstybės, Pakto dalyvės. Renkami asmenys turi būti aukštos moralės ir turėti pripažintą kompetenciją žmogaus teisių srityje, parenkami pagal proporcingo geografinio pasiskirstymo principą ir skirtingų

Pagrindinės dvi komiteto funkcijos:

1. Peržiūrėti ir pateikti komentarus į privalomas pateikti valstybių dalyvių ataskaitas; valstybės praneša apie priemones, kurių ėmėsi įsipareigojimų pagal Konvenciją įgyvendinimui. Parnešimai : preliminarūs – po 1 metų ir kas 5. Valstybės privalo pranešti kas 5 metus apie žmogaus teisių padėtį ir pažangą, pasiektą užtikrinant Pakte numatytas teises.

2. Nagrinėti individualias peticijas iš tų valstybių, kurios prisijungė prie 1966 m. papildomo protokolo (1997 m. tokių valstybių buvo 92). Komiteto nustatyti teisės pažeidimai yra labai įvairaus pobūdžio – nuo techninių nesklandumų (Kanada) iki masinių žmogaus teisių pažeidimų (Urugvajus, kur politinių kalinių vienam gyventojui teko daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje).

3. Pagal fakultatyvinę procedūrą valstybė gali suteikti kitai valstybei teisę pateikti Komitetui skundą, nukreiptą prieš ją dėl žm. teisių pažeidimų. Tokią procedūrą ir galimybė pateikti skundus turi būti pripažinusios abi valstybės. Procedūros išdavoje valstybės skatinamos susitaikyti. Jei per 6 mėnesius valstybės nesusitaria, Komitetas gali skirti taikinamąją komisiją, kuri parengia rekomendacinio pobūdžio valstybių ginčo sureguliavimo mechanizmą.

Komitetas ne tik nagrinėja valstybių narių pranešimus, tačiau ir pats savo nnuožiūra siunčia joms savo ataskaitas ir bendro pobūdžio pastabas, kuriose nurodoma:

a) kokie klausimai turėtų būti nagrinėjami Komitetui pateikiamuose dokumentuose;

b) aiškina atskirų Pakto straipsnių turinį;

c) siūlo valstybėms priemones jų įsipareigojimų įgyvendinimui.

Komitetas:

a) aiškina TPPTP, kuris išvardina eilę skirtingų fundamentalių teisių ir laisvių.

b) Teikia valstybėms rekomendacijas, kaip įgyvendinti TPPT;

c) nagrinėja valstybių ataskaitas apie žm. teisių padėtį atskirose valstybėse;

d) siunčia pats valstybėms narėms savo bendro pobūdžio pranešimus-rekomendacijas, kurie jo nuomone, tikslingi.

e) Nagrinėja “pranešimus” iš individų, pažeidimų aukų ir jų atstovų, tačiau tik dėl tų teisių, kurios numatytos protokole.

1.2.1.1.1.1.1 JT įstatų pagrindu steigiamos institucijos

Pagal kompetenciją skirstomos:

1. specialios

2. bendros kompetencijos.

1.2.2 Bendros kompetencijos

Saugumo Taryba, Generalinės Asamblėja, Generalinis Sekretorius

1.3 Saugumo Taryba

Pagal JT statutą, ST suteikti įgalinimai palaikyti taiką ir saugumą. Saugumo klausimais ST gali priimti privalomus sprendimus pagal VII skyrių. ST kaip ir GA gali teikti rekomendacijas pagal VI skyrių. Preziumuojama, kad žm. teisės patenka į vieną iš tų sričių, mat grėsmė taikai gali kilti iš žm. teisių pažeidimų.

Nuo 1960-ųjų ST pradėjo sistematiškiau nagrinėti žm. teisių klausimus, sususius su 4 dalykais: rasizmu, sukeliančiu smurtą, ypač P. Afrikoje, žm. teisėmis ginkluotų konfliktų metu; ginkluotu tarptautiniu užpuolimu; ginkluotu rinkimu stebėjimu ir plebiscitu. Po šaltojo karo išplečiama taikos ir saugumo samprata. ST išplėsdama priemones, taikomas pagal VII skyrių, teigia, kad žm. teisių pažeidimai yra susiję su taikos ir saugumo klausimais, todėl galima imtis

priemonių pagal VII skyrių. Taip apribojama valstybių nacionalinė jurisdikcija, anksčiau saugota suvereniteto koncepcijos.

1.4 Generalinis Sekretorius

Mažai kas iš Gen. sekretorių rodė dėmesį žm. teisių klausimams. Pagrindinės priemonės, kurių imasi Generaliniai sekretoriai – tarpininkavimas ir diplomatija. Boutros Boutros-Ghali buvo vienas iš atviriausių šioje srityje, paskelbęs Vystymosi darbotvarkę, kur skatino demokratinį vystymąsi, paremtą pilietinių ir politinių teisių gerbimu.

Gen. sekretorius atstovauja JTO tikslams, vienas iš kurių yra tarptautinis bendradarbiavimas žm. teisių klausimais. Nors daugumą sprendimų priima valstybės, ir Sekretorius galėtų veikti, kai turės ddidesniųjų valstybių pasitikėjimą. Gen. sekretorius gali užsiimti paramos veiksmais ir svarstymais, tylia diplomatija. General sekretoriai, tokie kaip Kofi Ananas, imasi vis daugiau žingsnių žm. teisių pažeidimams ginti. Tai pasireiškia, pvz., Mary Robinson , buvusios Airijos prezidentės paskyrimu Žm. teisių komisare.

JTO institucijų veiklos efektyvumo trūkumai:

1. sesijinio, nenuolatinio pobūdžio veikla;

2. įgalinimų trūkumas norint priimti veiksmingus sprendimus; – pagrindinė teisė iš principo – teisė į dialogą;

3. pasmerkimas kompromiso ieškojimui;

4. daugelio valstybių priešiškumas, ypač besivystančių šalių (Azijos, Afrikos, Lot. Amerikos, kurios turi daugumą JTO;

5. valstybių narių nebendradarbiavimas – ataskaitų aapie situaciją nepateikimas laiku, nepateikimas papildomos informacijos komisijoms; JTO institucijų sprendimų nevykdymas.

1.4.1 Specialios kompetencijos JT institucijos

Visų specialių JTO institucijų bendra funkcija yra kontroliuoti, kaip valstybės laikosi pagrindinių žmogaus teisių ir pareigų apsaugos

JT žmogaus teisių komisija yra pagrindinis JTO įstatų pagrindu ssukurtas organas. Steigėjas – Ekonominė Socialinė Taryba, kuri jai delegavo savo funkcijas žm. teisių srityje. Ją sudaro 53 nariai, valstybių narių vyriausybių atstovai, renkami pagal proporcingo geografinio paskirstymo principą.. Ji formuluoja politiką ir organizuoja veiklą, kuria siekiama skatinti žm. teisių apsaugą. Jos pagrindinės funkcijos:

1. Padeda EKOSOC koordinuoti veiklą žm. teisių klausimais JTO veikloje;

2. Pateikia EKOSOC savo pasiūlymus, rekomendacijas., pranešimus, rezoliucijų ir sprendimų projektus svarstyti jos sesijose. Pradedant VŽTD, komisija vadovavo deklaracijų ir konvencijų rengimui.

3. Priima rezoliucijas žm. teisių klausimais;

4. Steigia darbo grupes, skiria ekspertus, kurie parengtų medžiagą reikalingą atskirų klausimų svarstymui;

5. Skiria specialųjį pranešėją ar savo atstovą išnagrinėti ir pravesti tyrimą atitinkamo žm teisių pažeidimo klausimais tam tikroje šalyje;

PO šaltojo karo pabaigos ji nebeužima tokios išskirtinės vietos, nes ST sustiprino savo statusą šioj srity. JJi buvo ir yra pagrindinis dokumentų , tarptautinių sutarčių žm. teisių klausimais projektų rengėjas.

Ją sudaro valstybių atstovai, deleguoti ECOSOC, kurią sudaro taip pat valstybės, todėl per 20 savo gyvavimo metų ji sugebėjo išvengti veiklos tyrimo konkretaus žmogaus teisių pažeidimo atvejo konkrečioje valstybėje. Valstybės narės duoda įgaliojimus savo atstovams veikti, todėl dažnai tikėtina, kad esant sudėtingai situacijai atstovai kreipsis į nares detalesnių instrukcijų.

Tačiau valstybės atsižvelgia į Komisijos nutarimus, kadangi nė viena iš jų nenorėtų, kad jos veikla būtų tiriama giliau.

Ji ttaip pat prižiūri šių organų veiklą:

2 specialias procedūras pagal atskiras sritis

a) dingimai;

b) vienašališkas sulaikymas;

c) sumarinis arba vienašališkas vykdymas;

d) kankinimas;

e) religinis nepakantumas;

f) samdiniai;

g) vaikų pardavimas;

h) rasizmas ir ksenofobija;

i) išsireiškimų laisvė;

j) viduje perkeltieji asmenys;

k) dingę asmenys (Jugoslavija);

l) smurtas prieš moteris;

m) taksinės ir pavojingos medžiagos;

n) teisminių organų ir teisininkų nepriklausomumas;

specialias procedūras pagal atskirą valstybę;

3 sub-komisiją dėl kelio užkirtimo mažumų diskriminacijai ir apsaugai

a) darbo grupės

1. pranešimai dėl stambių pažeidimų (1503 procedūra);

2. mažumų teisės;

3. čiabuviai gyventojai;

4. vergija.

b) spec. pranešėjai ir studijos.

Patariamąją veiklą ir techninę pagalbą.

V. Fondų valdymą, pvz., kankinimų aukų fondas, čiabuvių gyventojų, kt.

3.1.1.1

a) 1235 ECOSOC rezoliucijos procedūra.

Skirta nagrinėti specifinę atitinkamos valstybės situaciją. Ji įgalina komisiją ir sub-komisiją analizuoti informaciją, kuri susijusi su šiurkščiais žm. teisių ir laisvių pažeidimais. Įgalina komisijas:

1. nagrinėti situaciją;

2. priimti rezoliucijas;

3. paskirti mechanizmą situacijai išanalizuoti;

Ši procedūra įsteigta 1967 m. jos pagrindu JT Žm. teisių komisija veda viešą metinę diskusiją, besikoncentruojančią ties šiurkščiais žm. teisių pažeidimais, įskaitant rasinės diskriminacijos politiką, įtraukiant priklausomas teritorijas.

1235 procedūra įgalioja komisiją:

1. nagrinėti informaciją, kuri yra svarbi sistemingam žm. teisių pažeidimui ir laisvių;

2. atlikti kruopščias situacijos analizes, kuri atskleistų nuolatinius žm. teisių pažeidimus.

3. Savo nuožiūra atrinktomis priemonėmis išstudijuoti ir tirti atitinkamas situacijas ar individualius skundus.

1235 procedūrai inicijuoti dažniausiai būtinas kraujo praliejimas arba neramumai. Priešingai nei 1503 procedūroje, čia nėra priimtinumo kriterijų

b) Procedūra pagal ECOSOC rezoliuciją Nr. 1503

Ši procedūra buvo įsteigta pagal rezoliuciją Nr. 1503 1970 m. ir gavo tokį pat pavadinimą. Sukurta po 1235 procedūros.

Požymiai:

1) Ji skirta ttirti ne konkrečius atskirus žm. teisių pažeidimus, bet situacijas, kurios liečia daugelio žmonių interesus ilgą laiko tarpą.

2) Ji gali būti naudojama prieš visas valstybes, kurios išreiškė savo ketinimą bendradarbiauti žm. teisių srityje. Ji buvo paremta 1235 procedūra, ir išvystė mechanizmą piliet. ir polit. teisių pažeidimų tyrimui.

3) Pagal ją galima kreiptis dėl visų žm. teisių ir laisvių pažeidimų;

4) Pranešimus pagal 1503 procedūrą gali pateikti ir individai, jų grupės, organizacijos, tačiau jiems nepranešama apie tyrimo eigą, kol ji nebaigta. Tuo tarpu kai JT pranešimai buvo skirti pirmiausia bendrų tendencijų išsiaiškinimui, 1503 rezoliucijos priėmimas išsivystė į individualių skundų procedūrą. Šios procedūros naudojimas buvo labai populiarus: pateikiama virš 100 000 skundų.

5) Konfidenciali.

1503 procedūra susideda iš 4 etapų:

1. Sub-komisijos darbo grupė pranešimams išrūšiuoja įvairius skundus, gautus praeitais metais. Darbo grupė susideda iš 5 narių, kiekvienas iš kurių atsakingas už tam tikrą teisių grupę. Skundas perduodamas nagrinėti sub-komisijai plenariniam posėdžiui daugumos balsų sprendimu.

2. Sub-komisija visa sudėtimi nagrinėja: priima paprasta balsų dauguma sprendimus:

a) pateikti Komisijos nagrinėjimui;

b) atmesti;

c) nagrinėti kitais metais.

Galimos rekomenduotinos priemonės:

1. atmesti;

2. “stebėti” – t.y. kitais metais turi būti surinkta daugiau įrodymų, o vyriausybė bus pakviesta vėl pateikti ataskaitą. Gali būti skatinamos kosmetinio tipo priemonės.;

3. pasiųsti pasiuntinį, kuris surinktų info ir pateiktų ją Komisijai.

4. Sušaukti ad hoc komitetą, kuris valstybei pritarus, pravestų konfidenc tyrimą, ssiekiant šalių draugiško susitarimo. Komitetas atsiskaito Komisijai, pateikdamas reikalingus pasiūlymus. Tačiau ši procedūra beveik nenaudojama.

Perduoti bylą į 1235 procedūrą, kuri yra vieša ir leidžianti kruopščią Komisijos studiją ir ataskaitas Tarybai. Tačiau Tarybos vaidmuo kol kas vis dar minimalus.

3.1.1.2 JT žmogaus teisių komisaras

1994 m. buvo paskirtas pirmas JT žmogaus teisių komisaras.. Jis pavaldus JT generaliniam sekretoriui ir yra aukščiausias JT pareigūnas, atsakingas už žm. teisių apsaugą pasauliniu mastu.

Funkcijos:

1) prižiūri JT žm. teisių centro veiklą Ženevoje,

2) koordinuoja visą JTO veiklą žm. teisių gynimo srityje;

3) imasi priemonių JTO žm. teisių apsaugos mechanizmo efektyvumui didinti;

4) skirti ypatingą dėmesį ypatingoms situacijoms žm. teisių pažeidimo atveju.

5) Pateikia metinį pranešimą Žm. teisių komisijai ir ECOSOC su detaliais faktais apie žm. teisių padėtį atskiruose regionuose ir šalyse – pasiūlymai problemų sprendimui.

Pareigos:

1) bendradarbiauti su valstybėmis žm. teisių apsaugos srityje;

2) koordinuoti JTO mokymo ir švietimo programas žm. teisių klausimais;

3) skatinti vystymosi teisės realizaciją;

4) valstybių prašymu teikti techninę ir finansinę pagalbą atitinkamų veiksmų ir programų žm. teisių srityje palaikymui.

5) Imtis kt. priemonių siekiant pašalinti žm. teisių pažeidimus, užkirsti kelią tęstiniams jų pažeidimui.

Reikšmė:

1) sureikšmino žm. teisių apsaugą ir jos problematiką JTO sistemoje;

2) sudaro sąlygas tolesniam JTO veiklos tobulinimui JTO;

Pirmas komisaras buvo neefektyvus. 1997 jį pakeitė buvusi Airijos respublikos prezidentė.

Dar viena speciali JTO žm. teisių gynimo institucija – Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras,

kurio svarbiausias uždavinys – teikti pagalbą pabėgėliams įvairiuose pasaulio regionuose, rūpintis jų apsauga.

c) Universalūs mechanizmai, egzistuojantys šalia JT

Specializuotos su JTO veikla susijusios institucijos: Jos yra teisiškai su JTO susijusios, todėl galima sakyti, kad iš dalies įeina į JTO žm. teisių apsaugos sistemą. Tačiau jos turi visiškai savarankišką teisinį statusą, savarankiškas funkcijas, suteiktas joms valstybių, todėl jas įjungti į JTO sudėtinę dalį nėra teisinga. Pagrindinės, tiesiogiai įgyvendinančios žm. teisių apsaugą pagal savo kompetenciją yra:

a) TDO;

b) UNESCO;

c) Sveikatos apsaugos organizacija.

Priima deklaracijas, konvencijas, sutartis, rekomendacijas žm. teisių aapsaugos klausimais.

3.1.1.3 REGIONINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS SISTEMA

Šiuo metu egzistuoja 3 pagrindinės regioninės žm. teisių apsaugos sistemos: Europos, Amerikos, ir Afrikos. Buvo pasiūlymų kurti Islamo valstybių, Pietryčių Azijos, Ramiojo vandenyno, tačiau konkrečių rezultatų tai nedavė.

Efektyviausia ir labiausiai išvystyta laikoma Europos žmogaus teisių apsaugos sistema. Daug dėmesio principui paskyrė Saugumo ir Bendradarbiavimo Europoje pasitarimo dalyviai. Baigiamajame akte suformuluojamas tarptautinės teisės principas, kuris vadinamas ,,Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, gerbimas“. Dalyvaujančios valstybės, pasirašydamos aktą, pasižadėjo gerbti žžmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepriklausomai nuo rasės, lyties, kalbos ir religijos. Be to, buvo susitarta skatinti, kad būtų efektyviai įgyvendinamos politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės ir kitos teisės ir laisvės. Valstybės, kurių teritorijoje yyra nacionalinių mažumų, gerbs joms priklausančių asmenų teisę į lygybę prieš įstatymą, teiks galimybę faktiškai naudotis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Dokumente pabrėžiama ir pripažįstama žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių reikšmė, konstatuojamas jų gerbimo esminis vaidmuo draugiškiems santykiams ir bendradarbiavimui tarp valstybių plėtoti. Dalyvaujančios valstybės įsipareigojo įgyvendindamos principą bendradarbiauti su Jungtinių Tautų Organizacija, veikti pagal JTO įstatų tikslus ir principus, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, tarptautinius paktus dėl žmogaus teisių, taip pat pagal kitas tarptautines deklaracijas ir susitarimus.

Europos regione efektyviausiu žmogaus teisių apsaugos mechanizmu laikomas pagal Europos Tarybos valstybių priimtą 1950 m. Europos žmogaus teisių konvenciją įkurtas Žmogaus teisių teismas.

teismui individualias peticijas gali pateikti:

1) fiziniai asmenys,

2) nevyriausybinės organizacijos ar

3) grupės asmenų,

teigiančių, kad jie yra vienos iš aukštųjų susitariančių šalių padaryto konvencijoje ar jjos protokoluose įtvirtintų teisių pažeidimo auka.

Peticijos priimtinumo sąlygos:

1) ratione personae (tinkamo subjekto sąlyga). Peticijos suderinamumas ratione personae pagrindu visų pirma reiškia, kad jos priimamos tik iš asmenų, laikančių save pažeidimo aukomis. Peticijas gali pateikti ir valstybės, tačiau tai nėra dažnas reiškinys;

2) ratione materiae pagrindas reiškia, kad galima nagrinėti tik tokias peticijas, kurios susijusios su konkrečių konvencijos bei jos protokolų straipsnių pažeidimu. Turi būti pažeista konkreti materiali teisė įtvirtinta Konvencijoje.

3) ratione temporis. Šis pagrindas reiškia, kad peticija bus priimta tik tada, kurioje skundžiami įvykiai aatsitiko po to, kai konvencija ar jos protokolai įsigaliojo valstybėje.

4) 6 mėnesių taisyklė. Teismas gali priimti peticiją ne vėliau kaip per 6mėnesius nuo dienos, kai buvo priimtas galutinis valstybės sprendimas

5) anonimiškumas. Teismas nenagrinės peticijos, jei ji yra anonimiška

6) pakartotinumas. Peticija bus atmesta, jei ji iš esmės tokia pat, kokią teismas jau svarstė ar kuri jau buvo perduota nagrinėti kitai tarptautinei institucijai.

7) vidaus gynybos priemonių išsėmimo taisyklė. Netaikoma neefektyvioms priemonėms, kurios negarantuotų pažeistų teisių gynimo.

TARPTAUTINĖS TEISĖS SUBJEKTAI

Teisės subjekto apibrėžimo problema keliama tiek teisės teorijoje, tiek TT doktrinoje. Subjektų ratas TT yra specifinis. TT subjektas – tai asmuo, turintis ar galintis turėti tarptautines teises ir pareigas, bei galintis jas apginti.

TT subjekto apibrėžimą įtvirtino TTTeismas Žalos atlyginimo (angl. Reparation for Injuries) byloje 1949 m., konstatuodamas, kad “teisės subjektai bet kokioje teisinėje sistemoje nėra būtinai vienodi savo teisių ir pareigų prigimtimi ir apimtimi; jų prigimtis priklauso nuo visuomenės poreikių”. Tarptautiniam teisingumo teismui tarptautinės teisės subjektas – tai asmuo, gebantis turėti tarptautines teises ir pareigas ir galintis jas ginti pateikiant tarptautinius ieškinius.

Tarptautinėje teisėje nėra kvalifikuotos visumos teisių, kurias įgijus asmuo tampa TT subjektu. Tad faktiškai pakanka vienos ar kelių teisių įgijimo, užtikrinto galimybe jas ginti, kad toje srityje asmuo įgytų tarptautinį teisinį subjektiškumą. Pavyzdinis ttarptautinių teisių ir pareigų sąrašas atrodytų taip:

a) gebėjimas kurti tarptautinės teisės normas, tame tarpe sudaryti tarptautines sutartis;

b) naudojimasis privilegijomis ir imunitetais;

c) procesinis teisnumas tarptautiniuose teismuose;

d) diplomatinių ir konsulinių santykių palaikymas;

e) atsakomybė už tarptautinės teisės normų pažeidimą;

f) gebėjimas atlikti kitus teisinius veiksmus, kuriuos reguliuoja tarptautinė teisė.

Tad iki šių dienų tarptautinis teisinis subjektiškumas priskiriamas:

1. Valstybėms;

2. Valstybės tipo dariniams (pvz., Šv. Sostas);

3. Laisviesiems miestams;

4. Tarptautinėms tarpvyriausybinėms organizacijoms (toliau – TO);

5. Tautoms, siekiančioms nepriklausomybės;

6. Fiziniams asmenims ir juridiniams asmenims – pastarųjų priskyrimas TT subjektų tarpui nėra visuotinai besąlyginai pripažintas.

Tai nėra baigtinis TT subjektų sąrašas.

TO: visuotinai pripažintas TT subjektas šiuolaikinėj TT, klasikinėj TT jų subjektiškumas nebuvo pripažintas. Jų subjektiškumo pagrindas – tarptautinė sutartis. Būtent įstatai nustato jos, kaip TT subjekto, galių ribas. Lyginant su valstybėmis TO yra išvestiniai TT subjektai.

Tautos, siekiančios nepriklausomybės: subjektiškumas išvedamas iš tautų laisvanoriško apsisprendimo principo. Tautos subjektiškumo pagrindas – tautos suverenitetas: tautos galimybė laisvanoriškai apsispręsti, tautos teisė turėti kalbą, kultūrą, papročius, raštą, religiją. Be to, tauta, siekianti nepriklausomybės ir norinti tapti TT subjektu turi turėti atstovaujamąsias institucijas, per kurias galėtų būti personifikuojama tautos valia (pvz., Palestinos tauta, kaip TT subjektas: tauta, siekianti nepriklausomybės, tačiau (dar) ne valstybė).

Laisvieji miestai: labai specifiniai subjektai, tai – gan netipiškas, istorinių TT vystymosi aplinkybių nulemtas subjektas, kurio subjektiškumas kyla ir teisių ir pareigų apimtis nustatoma tarptautine ssutartimi. Tarptautinių santykių istorijoje atskirais vystymosi etapais tokiais buvo Gdanskas (Dancigas), Triestas, Klaipėda (Memel) ir kt.

Fiziniams asmenims subjektiškumas imtas pripažinti tik pastaraisiais metais. Jis siejamas su tarptautinių teisių įgijimų žmogaus teisių apsaugos srityje pagal valstybių pasirašytas tarptautines sutartis (pvz., 1950 m. Europos žmogaus teisių konvenciją; 1966 m. Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir t.t.) ir gebėjimą apginti šias teises paduodant peticijas į tarptautines institucijas, sukurtas prižiūrėti šių sutarčių įgyvendinimą. Fizinis asmuo taip pat yra tarptautinių baudžiamųjų santykių dalyvis, kuriam teisės ir pareigos atsiranda pagal valstybių pasirašytas tarptautines sutartis, reguliuojančias nusikaltimus taikai, žmoniškumui, karo nusikaltimus, genocidą (pvz., 1948 m. Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį; 1998 m. Romos statutas ir t.t.). Taip pat atskiri individai dėl jų teisinio statuso gali įgyti ir kitų tarptautinių teisių, pvz., diplomatai ar aukščiausi valstybių vadovai turi imunitetus ir privilegijas pagal tarptautinę teisę, TO pareigūnų teisinė padėtis reguliuojama tiek tarptautinės teisės, tiek TO vidaus teisės normomis ir pan. Tačiau iš kitos pusės individai neįgijo teisės sudaryti tarptautinių sutarčių, būti TO nariais, tad individo subjektiškumas paprastai pasireiškia kaip teisių ir pareigų turėjimas atskirose tarptautinių santykių srityse ir gali būti prilyginamas “pasyviam” subjektiškumui. Priešingai nei fiziniams, juridiniams asmenims dažniausiai nenorima pripažinti gebėjimo

būti tarptautinių santykių subjektais, tačiau tokia pozicija turėtų ilgainiui keistis dėl jų, panašiai kaip ir fizinių asmenų, gebėjimo dalyvauti tam tikruose tarptautiniuose santykiuose. Juridiniai asmenys, ypač tarptautinės korporacijos sėkmingai dalyvauja lygiateisiais pagrindais atskirų asmens teisių gynime prieš valstybę pagal tarptautines sutartis, pvz., pagal Europos žmogaus teisių konvenciją gina savo teisę į nuosavybę. Dvišalės ir daugiašalės investicijų sutartys garantuoja jiems teisę į teisingą kompensaciją jų investicijų nusavinimo atveju, taip pat suteikia galimybę kreiptis į tarptautines ginčų sprendimo institucijas valstybėms nesilaikant tokių ssutarčių normų. Tad formuojasi tarptautinė praktika pripažinti juridiniams asmenims gebėjimą šiose srityse įgyti tarptautines teises ir pareigas ir turėti procesinį teisnumą jų gynimui.

4 Valstybės – pagrindiniai TT subjektai

Priimta manyti, kad valstybės yra pagrindiniai TT subjektai, nes jos turi visumą tarptautinių teisių ir pareigų, kurias suteikia tarptautinė teisė, taip pat jos suteikia teises ir pareigas kitiems TT subjektams kaip TO, fiziniais asmenys ir pan..

1933 m. Montevideo konvencijoje dėl valstybių teisų ir pareigų buvo nurodyti valstybės kaip tarptautinės teisės subjekto požymiai:

1) nuolatiniai ggyventojai;

2) apibrėžta teritorija;

3) vyriausybė;

4) galėjimas užmegzti santykius su kt. valstybėm

1) valstybė turi turėti tam tikrą skaičių nuolatinių gyventojų, kurie turi paklusti valstybės valdžiai. Labai svarbus institutas, užtikrinantis stabilumą, yra pilietybės institutas.

2) valstybės teritorija: žemės rutulio dalis, kurioje taikomas valstybės suverenitetas ir kurios ribas nnustato valstybės sienos. Teritorija – materialus valstybės egzistavimo pagrindas. TT praktikoj pripažįstamos ir valstybės, kurių sienos nėra visiškai tiksliai apibrėžtos, yra menamos: pvz., Lietuvos jūros siena nėra tiksliai nustatyta.

3) vyriausybė arba valdžia: valstybė turi turėti aiškią valdžios sistemą – institucijas, efektyviai įgyvendinančias funkcijas teritorijoje, t.y. vyriausybė turi atlikti veiksmingą teritorijos kontrolę viduje (jurisdikcijos įgyvendinimas asmenų, esančių teritorijoje, atžvilgiu) ir išorėje (savarankiškas veikimas tarptautiniuose santykiuose).

Neretai išskiriamas iš šio požymio valstybės suverenitetas kaip savarankiškas valstybės požymis, kadangi jis yra neatskiriama valstybės kaip TT subjekto savybė. Valstybės suverenitetas – valstybės valdžios viršenybė šalies viduje ir nepriklausomybė nuo kitų TT subjektų tarptautiniuose santykiuose.

4.1.1.1.1.1 Tarptautinės organizacijos kaip tarptautinės teisės subjektai

1. Tarptautinis bendradarbiavimas, tarptautinės organizacijos ir konfederacijos

Nėra vieningo, visuotinai vartojamo tarptautinės organizacijos (toliau – TO) apibrėžimo. „„Tarptautinė organizacija“ terminas greičiausiai buvo pavartotas XIX a. Škotų juristo James Lorimer, tačiau tik po II pasaulinio karo terminas “tarptautinės organizacijos” buvo plačiai pripažintas ir tapo naudotinu. Jį naudoja TTT statutas, TDO konstitucija, Pažymėtina, kad dauguma sutarčių šį terminą naudoja, jo neapibrėždami, pvz., Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių, 1975 m. Vienos konvencijoje dėl atstovavimo valstybėms santykiuose su universalaus pobūdžio tarptautinėmis organizacijomis, 1986 m. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų ir tarp TO, kurios tik nurodo, kad tterminas tarptautinė organizacija reiškia tarpvyriausybinę organizaciją.

Plačia prasme TO – valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų susivienijimas, įsteigtas tarptautine sutartimi tam tikriems tikslams pasiekti ir funkcijoms įgyvendinti, turintis nuolat funkcionuojančią savarankišką organizacinę struktūrą ir veikiantis pagal tarptautinę viešąją teisę.

Tarptautinė teisės komisija TOją pastaruoju metu apibrėžia dar paprasčiau:

TOja – tai tarptautine sutartimi ar kitu dokumentu, kuriam taikoma tarptautinė teisė, įsteigta organizacija, turinti savarankišką tarptautinį teisinį subjektiškumą. TO nariais gali būti valstybės ir kiti subjektai.

Organizacijos apibrėžimas kaip tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos svarbus tam, kad:

1) jis įtakoja jos teisinį statusą;

2) veiksnumą pagal tarptautinę teisę.

TO subjektiškumas buvo įtvirtintas 1949m. TTTeismo praktikoje, Žalos atlyginimo (Reparation for Injuries) byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl grafo Bernadotte, JT tarpininko Palestinoje, nužudymu padarytos žalos atlyginimo JTO. Tarptautinis teisingumo nustatė, kad:

1) JTO turi tarptautinę individualybę.

2) JTO nėra toks pat subjektas, kaip valstybė;

3) neįgyja viršvalstybinio statuso;

4) kad pasiektų savo tikslus turi turėti tarptautinį subjektiškumą;

5) JTO teisės ir pareigos priklauso nuo jos tikslų ir funkcijų, numatytų įstatuose.

4.1.1.1.1.1.1

4.1.1.1.1.1.2 TOjos ir Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos

Tarptautinį teisinį subjektiškumą turi tik tarpvyriausybinės organizacijos. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos tarptautinio teisinio subjektiškumo neturi.

Tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos požymiai:

1) sukuriama tarptautine sutartimi;

2) jos pilnateisėmis narėmis paprastai yra valstybės, atskirais atvejais kitos tarptautinės organizacijos, nacionaliniai išsivadavimo judėjimai

3) yra tarptautinės viešosios teisės subjektas;

4) turi savarankišką organizacinę struktūrą;

5) jos steigimą ir veiklą reglamentuoja tarptautinė viešoji teisė;

6) turi sutartimi apibrėžtus ttikslus ir funkcijas, lemiančias jos galių ribas.

Tarptautinė nevyriausybinė organizacija:

1) sukuriama tarptautine sutartimi, sudaroma tarp privačių asmenų;

2) jos pilnateisėmis narėmis yra fiziniai, juridiniai asmenys, profesinės organizacijos, retai valstybės, t.y. organizacija įgyvendina privataus pobūdžio, dažniausiai profesinius tikslus;

3) jos veiklą ir steigimą reglamentuoja nacionalinė ir tarptautinė privatinė teisė.;

4) nėra tarptautinės viešosios teisės subjektas.

Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos įvairuoja nuo didelių, apimančių visos tarptautinės bendrijos interesus, kaip., pvz., Tarptautinis raudonojo kryžiaus ir raudonojo pusmėnulio draugija, Romos katalikų bažnyčia, Tarptautiniai prekybos rūmai, iki labai mažų, tokių kaip Tarptautinė skeletų bendrija, Jungtinė Elvio Preslio draugija ir pan.

4.1.1.1.2 TO ir tarptautinės korporacijos

TO nesunku atskirti nuo tarptaut. korporacijų (BMW, IBM, ), kadangi pastarosios sukurtos ne TS pagrindu, o privačių subjektu sutartimi, kuriai taikoma nacionalinė teisė. Šie asmenys yra pelno siekiantys nacionalinės teisės subjektai. Iš kitos pusės, kai kurios TO gali būti panašios į korporacijas, nes jos užsiima komercine veikla. Pvz., TRPB (Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas), kuris skolina pasaulinėse rinkose, sudaro paskolų sutartis.

4.1.1.1.2.1.1 TO ir tarptautinės konferencijos

Tarptautinės konferencijos paprastai neturi nuolat funkcionuojančių institucijų, t.y. organizacinės struktūros, yra laikino pobūdžio ir neturi tarptautinio teisinio subjektiškumo. Praktikoje sunku tiksliai nubrėžti aiškią ribą tarp TO ir kitų tarptautinio bendravimo formų. Pvz., kai 1975 m. buvo sušaukta ESBK konferencija ir dalyvaujančios šalys nusprendė, kad bus ir ttoliau šaukiami susitikimai, buvo aiškiai sutarta, kad ESBK nebus tarptautinė organizacija. Tačiau praktikoje ši konferencija įgavo gan formalią struktūrą, 1990 m. buvo sukurta užsienio reikalų ministrų taryba, sekretoriatas, 1991 m. įsteigta parlamentinė asamblėja. Galiausiai 1994 m. nutarta pakeisti pavadinimą į ESBOrganizacija. Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų praėjo tokią pačią transformaciją. 1947 m. egzistavęs tik sutarties pagrindu 1995 m. virto Pasaulio prekybos organizacija.

4.1.1.2 Tarptautinės organizacijos požymiai

1 elementas – tarptautinė sutartis, kaip veiklos teisėtumo pagrindas.

Sutartis sukuria Toją, apibrėžia jos struktūrą, kompetenciją, veiklos taisykles, teises ir pareigas, teisinę narių ir personalo padėtį

· sutartis sudaroma mažiausiai tarp 2 valstybių. Dauguma TO turi 3 ir daugiau valstybių, bet yra ir su dviem nariais, pvz., Belgijos – Liuksemburgo ekonominė sąjunga.

· sutartis sudaroma paprastai tarp valstybių, bet vis dažniau į įsijungia ir kitos TO, pvz., ERPB (rekonstrukcijos ir plėtros bankas) narėmis yra EB ir Europos investicijų bankas. Europos Socialinės gerovės politikos ir tyrimų centras įsteigtas tarp JTO ir Austrijos.

Teisinis subjektiškumas suteikia organizacijai tam tikro laipsnio savarankiškumą nuo jos valstybių narių ir tuo pačiu teisinę individualybę. Todėl neretai sutiksime nuomonę, kad ši sutartis vadintina konstitucija ir jos atžvilgiu Vienos konvencijos normos dėl tarptautinių sutarčių teisės turėtų būti taikomos su tam tikromis išimtimis, kaip antai dėl sutarties nutraukimo.

2 elementas

– valstybių ar kitų TT subjektų narystė

Tojų narės pagal bendrą taisyklę yra valstybės, tačiau praktikoje pasitaiko vis daugiau išimčių iš šitos taisyklės, todėl galima teigti, kad narėmis gali būti ir kiti tarptautinės teisės subjektai, visų pirma, tarptautinės organizacijos. Tarptautinių organizacijų veikloje gali dalyvauti ir kitos tarptautinės organizacijos, nacionaliniai išsivadavimo judėjimai, tačiau dažnai jų narystė nesuteikia pilnateisio dalyvavimo organizacijos darbe, yra ribota, kadangi tokios narės neturi dažnai balso teisės ir pareigos mokėti įmokas į biudžetą.

3 elementas – nuolat funkcionuojanti organizacinė vidaus sstruktūra

TO turi turėti bent vieną instituciją, kuri veiktų savarankiškai nuo valstybių narių ir nuolat. Ši institucija turi būti sudaryta iš dviejų ar daugiau valstybių narių atstovų, ir neturi priklausyti nuo vienos kurios valstybės valios.

TO vidaus organizacinė struktūra paprastai susideda iš 4 grandžių:

1) aukščiausia institucija, kurioje atstovaujamos visos narės;

2) vykdomoji institucija, veikianti tarp aukščiausios institucijos sesijų;

3) administracinė institucija, organizuojanti TOjos darbą;

4) pagalbinės institucijos, nuo teismų iki komitetų, komisijų, kurios skirtos specialiems klausimams ar ginčams spręsti.

4 elementas – tikslų ir funkcijų įgyvendinimas

Jų nustatymas svarbu TOjos ttarptautiniam ir nacionaliniam teisiniam subjektiškumui nustatyti, t.y. tarptautinės organizacijos teisėms ir pareigoms identifikuoti. Pagrindinis visų tarpvyriausybinių organizacijų tikslas – valstybių bendradarbiavimo įgyvendinimas, tuo tarpu specifiniai tikslai kiekvienos organizacijos skiriasi.

5 elementas – veikimas pagal tarptautinę viešąją teisę

TO įsteigta ir veikia ppagal TT, tai reiškia, kad TOjos veikla, jos teisės ir pareigos negali prieštarauti tarptautinei teisei, visų pirma, visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, ius cogens normoms, pvz., normoms, draudžiančioms naudoti jėgą tarptautiniuose santykiuose, skirtoms užtikrinti diplomatinius imunitetus, skatinančios tautų laisvo apsisprendimo principo realizavimą ir t.t..

4.1.1.2.1 Tarpvyriausybinės prieš viršvalstybines (viršnacionalines)

Paprasta tarpvyriausybinė organizacija siekia bendradarbiavimo tarp vyriausybių, ir jokiu būdu nėra viršesnė už jas. TO kartais gali priimti privalomus sprendimus, kai tokio sprendimo priėmimą numato TO steigiamoji sutartis, arba kai jis priimamas vienbalsiu visų valstybių pritarimu, tačiau tai nesuteikia joms tų pačių teisių ir pareigų, kokias turi valstybės ir jos neįgyja viršvalstybinio statuso, ką patvirtino ir TTTeismas Žalos atlyginimo byloje (1949 m.). Vis dėlto TT teorijoje pastaruoju metu formuojama viršvalstybinės organizacijos koncepcija.

4.1.1.2.2 Viršvalstybinės oorganizacijos

1951 m. Europos anglies ir plieno bendrija buvo įkurta kaip organizacija, kuriai ne vienas autorius priskyrė viršvalstybingumo požymių. Nuo to laiko daug autorių analizavo viršnacionalinės organizacijos sukūrimo galimybę ir apibendrinant galima išskirti tokius pagrindinius viršvalstybinės organizacijos požymius:

1) organizacija turi teisę priimti privalomus sprendimus jos valstybėms narėms;

2) organizacijos organai, priimantys sprendimus, neturi visiškai priklausyti nuo visų narių bendradarbiavimo. Tai gali būti pasiekta leidžiant priimti sprendimus dauguma balsų, kai valstybės narės turėtų paklusti spendimams prieš jų valią..

3) TO turi teisę leisti teisės aktus, privalomus jos nnarių jurisdikcijoje esantiems asmenims (gyventojams, JA). Tai įgalina organizaciją vykdyti vyriausybines funkcijas be valstybių narių pagalbos. Nėra būtinybės transformuoti tos organizacijos taisykles į savo nacionalines;

4) TO turi turėti savo priimtų sprendimų įgyvendinimo mechanizmą. Įgyvendinimas turi būti įmanomas net be narių pagalbos ar dalyvavimo;

5) TO turi turėti santykinį finansinį savarankiškumą. TO finansavimas pilnutinai tik iš valstybių narių įnašų veda prie jų priklausomybės.

6) Vienašališkas atsisakymas nuo narystės TO neturi būti galimas. Nariai neturi turėti teisės paleisti TO, pakeisti jos įgalinimus.

7) TO turi teisę kištis į valstybių narių vidaus reikalus, tačiau tik tuo atveju, jei valstybė pati deleguoja šią teisę TO.

Kad būtų viršvalstybinė, TO turi atitikti visas aukščiau paminėtas funkcijas, todėl tokia TO šiuo metu neegzistuoja. EB atitinka daugiausia požymių, tačiau ji dar didele dalimi priklauso nuo tarptautinio bendradarbiavimo. JTO nėra viršnacionalinė organizacija, bet turi viršnacionališkumo bruožų, galėdama priimti sprendimus balsų dauguma.

5 TO teisinis statusas

5.1.1 TO statusas tarptautinėje teisėje

Šiame šimtmetyje pripažinta, kad TO turi teisinį subjektiškumą tiek pagal TT, tiek pagal nacionalinę teisę. Tačiau steigiamuosiuose aktuose tik kelių organizacijų įstatuose yra nurodytas jų tarptautinis subjektiškumas, įgalinantis jas lygiateisiai su valstybėmis dalyvauti tarptautiniuose santykiuose, tačiau dauguma TO steigiamųjų sutarčių tokių nuostatų neturi.

Tarptautinį teisinį TO subjektiškumą aiškina 2 kryptys teorijoje:

1) subjektyvistinė – TO kaip subjektas yra išvestinis, įgyja TTT subjekto teises ir pareigas dėl to, kad tai suteikia valstybės, t.y. įgyja jas ne iš prigimties. Valstybės teises ir pareigas įgyja pagal savo prigimtį. Kraštutinė teorija teigia, kad jeigu valstybė nedalyvauja TO veikloje, tai ji ir neturi tokios TO laikyti subjektu. Valstybės turi pirminį, TOjos išvestinį subjektiškumą. Tai pagrindžia ir TTTeismas 1949 m. Žalos atlyginimo byloje, kurioje pripažino, kad JTO yra tarptautinės teisės subjektas, nes „valstybės, suteikdamos funkcijas, suteikė ir kompetenciją reikalingą toms funkcijoms įgyvendinti“. Teismas patvirtino, kad JTO turi tarptautinį subjektiškumą ne objektyviai, bet dėl to, kad valstybės ketino jį suteikti organizacijai.

2) objektyvistinė – TO kaip TT subjekto statusas objektyvus, išplaukia iš pačios organizacijos prigimties ir nėra suteikiamas valstybių.

Tikrovėje susilieja abi teorijos – organizacijos atsiranda kaip valstybių veiklos ir valios rezultatas, tačiau savo veiklos procese, jos įgyja papildomų galių veikti ir funkcionuoja santykinai savarankiškai nuo tiesioginės atskiro nario įtakos.

TO tarptautinio teisinio subjektiškumo pagrindai yra du:

1) Teisinis:

a) steigiamasis aktas

b) tarptautinės sutartys;

a) specializuotų agentūrų sutartys su JTO;

b) 1946 m. konvencija dėl JT privilegijų ir imunitetų;

c) 1947 konvenc. dėl specializuotų įstaigų privileg. ir imunitetų;

d) 1975 Vienos konvencija dėl valstybių atstovavimo santykiuose su TO;

e) 1986 m. Vienos konvenc. dėl TS tarp valstybių ir TO ir TO.

c) būstinės sutartys su valstybėmis, kurių teritorijoje yra TO būstinė;

d) tarptautinės sutartys, sudaromos TTO iniciatyva;

e) TO rezoliucijos, įtvirtinant TO įgaliojimus (pvz., priimant depozitaro funkcijas).

2) Faktinis – santykinai autonomiška TO valia. Ši valia nesutampa su valstybių narių valia.

Subjektyvus požiūris – tokia valia tik santykinai autonomiška, yra išvestinė iš jos narių valios, valstybių narių valių rezultatas;

Reikia skirti TO kaip TT subjektus (faktą, kurį šiuo metu būtų sunku nuginčyti) ir jų įgaliojimų ribas. TO įgaliojimų 3 doktrinos:

1) deleguotų įgaliojimų – kraštutinė subjektyvios teorijos šalininkų pozicija. TO gali veikti tik tų įgaliojimų ribose, kurie tiesiogiai suteikti pagal jos įstatus ir turi būti patvirtinti visų narių. Deleguotų įgaliojimų doktrina įtvirtina fundamentalų skirtumą tarp TOjų ir valstybių.

Problema – TO įgalinimai, ypač universaliųjų ar politinių organizacijų yra labai bendro pobūdžio. Todėl dažnai jų konstitucijose imamasi papildomų priemonių kompetencijai apriboti, ką galima pavadinti „nacionalinės jurisdikcijos “ išlyga, t.y. kad TO nesikiš į tas sritis, kurios priklauso valstybių vidaus jurisdikcijai. ES neturi nacionalinės jurisdikcijos išlygos, vietoje to ji naudoja subsidiarumo taisyklę „kur Sąjunga neturi išskirtinės kompetencijos, gali veikti, jei valstybė narė negali pasiekti tikslų, ir jie gali būti geriau pasiekti Sąjungos“. Tačiau tokios išlygos niekada neturėjo veiklos sričių, priskiriamų organizacijai ir narėms sąrašo. Nes jis gali keistis, yra dinamiškas.

2) Numanomų įgaliojimų – TO turi ne tik tas galias, kurios įtvirtintos įstatuose, bet ir

tuos, kurie gali būti numanomi, išvedami aiškinant įstatus. Numanomos galios reiškia, kad „jie išplaukia iš sutarties, jos nekeisdamos, bet siekiant suteikti veikimą tam, dėl ko valstybės sudarydamos sutartį susitarė“. Problema – nustatyti numanomos kompetencijos apimtį. Tai daroma pagal TOjos tikslus ir funkcijas. Paprasčiausias testas: ar tokius veiksmus atlikti būtina tam kad TOja galėtų vykdyti savo funkcijas? Apribojimai, taikomi TO kompetencijai pagal numanomų galių doktriną:

a) negali prieštarauti TO statutui;

b) veiksmai turi būti įprasti TO praktikoje.

2) Neatsiejamų (imanentinių) įgaliojimų koncepcija atsirado apie 1960 metus norvegų mmokslininkų iniciatyva (Seyersted). TO individualybė nustatoma pačiu jos egzistavimo pagrindu ipso facto. TO nepriklauso nuo jos steigimo akto, tad ji turi bet kokias teises ir pareigas, kurios būtinos jos egzistavimui. Ši teorija neturi plataus palaikymo.

Šiuo metu daugiausia šalininkų turi numanomų įgalinimų doktrina. Kertinė taisyklė – valstybės veikia, tiek kiek tai atitinka TTeisei, t.y. tiek, kiek valstybės TOjoms suteikė įgaliojimų apibrėždamos tikslus ir funkcijas. Tačiau tai, kad TOja yra TT subjektas nereiškia, kad ji turi tokias pat teises ir pareigas kaip vvalstybė.

Išvada – TO subjektiškumas yra funkcinio pobūdžio, skirtingai nuo valstybių, kuris yra universalaus pobūdžio, pagrįstas suverenitetu. Nė viena TO neturi universalaus subjektiškumo, jis visada apribotas jos funkcijų ir tikslų. Valstybės turi galimybę turėti vienodas teises ir pareigas, TO – nne, jų teisių ir pareigų apimtis priklauso nuo funkcijų.

Tarptautinių organizacijų rūšys

Pagal valstybių skaičių:

a) universalios;

b) regioninės.

Universali organizacija gali jungti įvairių regionų valstybes, nariai gali būti iš bet kurios pasaulio vietos, regioninės – Amerikos valstybių organizacija (AVO), Europos Taryba (ET).

Pagal veiklos pobūdį:

a) universalios

b) specializuotos

Universaliųjų veikla neapsiriboja kokia nors specifine sritimi (JTO), jos sprendžia labai platų klausimų spektrą. Specializuotos veikia konkrečioje srityje (ekonomikos (PPO), kultūros srityje (UNESCO), karinės (NATO)).

Pagal narystės kriterijus:

a) atviros (pvz., į JTO gali įstoti bet kuri valstybė, galinti prisiimti įsipareigojimus pagal JTO įstatus)

b) uždaros (gali įstoti tik tam tikrus kriterijus atitinkančios, pvz., OPEC)

6 TO teisės ir pareigos

Pagrindinės TO tarptautinės teisės ir pareigos:

1) teisė sudaryti tarpt. sutartis;

2) teisė į imunitetus ir privilegijas;

3) gebėjimas būti teisinės atsakomybės subjektu; ppateikti tarptautines pretenzijas;

4) gebėjimas būti kitų TO nare;

5) gebėjimas palaikyti užsienio santykius, tačiau diplomatinių santykių palaikymo problema.

Visų šių teisių ir pareigų įgyvendinimas galima tik ta apimtimi, kiek to reikia TO tikslams pasiekti ir funkcijoms įgyvendinti. Tad TO turi teisę sudaryti TS, jei tai būtina jos tikslų įgyvendinimui, ar jei tai pripažįstama praktikoje.

TOjos savarankiška atsakomybė pagal TT yra sudėtinga problema, kadangi TOja paprastai neturi pakankamai savo išteklių ir priklauso nuo narių. Tad nuolat keliamas TO ir jos narių atsakomybės atribojimo klausimas. Praktikoje TTO atsakomybė gali būti realizuojama kaip:

1) TO ir jos narių subsidiari atsakomybė, t.y. pirmiausia pretenzija pateikiama Tojai, jei ši nepatenkina jos, atsako valstybės narės. Tokia atsakomybė nustatoma sutartimis, pvz., 1972 m. Konvencija dėl tarptautinės atsakomybės už žalą, padarytą kosminių objektų.

2) TOjos ir jos narių solidari atsakomybė, jei tai numato TS ar galima būtų pagrįstai tikėtis iš TO ir jos narių veiklos.

3) Savarankiška TO atsakomybė. Ši tendencija aiškiai atriboti narių ir TOjos atsakomybę pagrįsta valių savarankiškumo teorija ir ji turėtų tapti TO subjektiškumo pagrindu.

6.1 Statusas pagal nacionalinę teisę

Daugumos TOjų konstitucinės nuostatos leidžia organizacijai veikti kaip juridiniams asmenims kiekvienoje narėje, nurodydamos, kad TOja turi valstybėse narėse teisinį subjektiškumą, būtiną jos funkcijų vykdymui, pvz., JTO įstatų 104 str. Nacionaliniai įstatymai gali tiesiogiai įtvirtinti Tojų nacionalinį subjektiškumą (pvz., JAV, JK). Kitos valstybės suteikia subjektiškumą tik JTO ir JTO specializuotoms įstaigoms, pvz., Kanadoje.

TOja paprastai turi teisę atlikti bet kokias funkcijas kaip bet koks JA. Tačiau ji gali būti apribota savo steigimo dokumentų, pvz., kokio tipo turtą gali įsigyti. Nac. teisė gali riboti Tojos subjektiškumą taip pat. Egzistuoja nacionalinės teisės taikymo TOjoms ribų problema. TOjos turi paklusti buvimo valstybės viešosios tvarkos taisyklėms, pvz., ekologijos, pastatų dizaino ir pan.. Tačiau paprastai tie teisės aktai, kurie suteiktų valstybei, kurioje veikia TTO, nepelnytai palankią situaciją, taip pat kėsintųsi į organizacijos savarankiškumą, nepriklausomą funkcijų vykdymą, negali būti taikomi. Todėl Tojoms suteikiami imunitetais ir privilegijos atitinkamose srityse, t.y. jų veiklai netaikomi teisės aktai, nustatantys:

1) tiesioginius mokesčius;

2) muitus;

3) turto areštą, konfiskaciją, ekspropriaciją;

4) cenzūrą;

5) valiutos laikymo ir pervedimo apribojimus.

Tai nėra išsamus sąrašas.