Policijos, kaip institucijos samprata

POLICIJOS KAIP INSTITUCIJOS SAMPRATA

Policijos statusas

Žodis ,,statusas“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,status“, reiškiančio

kieno nors padėtį, būklę, būseną. Šiuo terminu paprastai apibūdinama teisės

subjekto padėtis. Antai Teisės enciklopedijoje ,,statusas“ apibrėžiamas

kaip ,,teisinė individo ar asmens padėtis“.[1] Vadinasi, nustatant

policijos kaip institucijos statusą, būtina apibrėžti policijos padėtį.

Kadangi ,,statusas” yra teisinė kategorija, policijos statuso apibūdinimo

derėtų ieškoti teisės normų aktuose.

Policijos statusas yra nusakytas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 1

straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos policija

yra teisėtvarką užtikrinantis vykdomasis valstybinės valdžios organas,

veikiantis Respublikos vidaus reikalų sistemoje.[2] Analizuojant šį

policijos statuso apibūdinimą, galima išskirti tris pagrindinius bruožus:

1) Lietuvos Respublikos policija yra teisėtvarką garantuojanti institucija;

2) Lietuvos Respublikos policija yra vykdomoji valstybinės valdžios

institucija; 3) Lietuvos Respublikos policija veikia kaip šalies vidaus

reikalų sistemos dalis.

Šių trijų požymių visuma apibūdina Lietuvos policijos statusą. Tačiau, mūsų

manymu, kiekvienas iš šių požymių yra diskutuotinas.

Pirmiausia sunku įsivaizduoti, kad policija gali atsakyti už teisėtvarką.

Teisėtvarka – tai teisės normomis reguliuojama visuomeninių santykių

sistema, grindžiama teisėtumu.[3] Teisėtvarka – tai galutinė teisės normų

realizavimo pasekmė. Kartais teisėtvarka apibūdinama kaip teisėtumo

rezultatas.[4] Pagrindiniai teisėtvarkos subjektai yra asmenys, įstaigos,

organizacijos. Todėl reikėtų pritarti mokslininkų nuomonei, kad

teisėtvarka, teisėtumas turi būti siejamas su visų visuomeninių santykių

subjektų (valstybės, jos institucijų, pareigūnų, visuomeninių organizacijų,

asmenų) veikla.[5]

Apskritai pastebima, kad septintajame dešimtmetyje pradėjo formuotis

bendruomenės (kur egzistuoja visi visuomeninių santykių subjektai)

teisėtvarkos modelis. Kai teisėtvarka stabili, efektyviai funkcionuoja

ekonomika; pasiekiama įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teismų veiklos

darna; aktyviai veikia nevyriausybinės, visuomeninės organizacijos, realiai

garantuojamas laisvas žmogaus vystymasis, kadangi laiduojamos jo laisvės ir

teisės.

Kita vertus, teisėtvarka – tai visos teisės sistemos normų realizavimas.

Galima kalbėti apie konstitucinių, finansų, šeimos, žemės, administracinių

ir kitų visuomeninių santykių, kuriuos reguliuoja įvairios teisės šakų

normos, realizavimą. Dėl tokios teisėtvarkos sampratos sunku įsivaizduoti,

kad policija kaip institucija gali garantuoti teisėtvarką. Teisėtvarką turi

laiduoti visi visuomeninių santykių subjektai. Jei nors vienas visuomeninių

santykių dalyvis eliminuojamas, teisėtvarka netenka šiam reiškiniui būdingo

visuotinumo, privalomumo; menkėja socialinė šio teisėtvarkos reiškinio

reikšmė. Be to, visiškai aišku, kad vien policija, kaip viena iš valstybės

institucijų, negali garantuoti teisėtvarką. Teisėtvarką turi garantuoti

visa teisėsaugos sistema.

Nederėtų manyti, kad teisėsaugos sistema reiškia teisėsaugos institucijų

sistemą. Tiek teisinės, tiek valstybinės struktūros yra teisėsaugos

sistemos sudėtinės dalys. Apsauginės teisės normos yra svarbi teisinės

struktūros dalis. Garantuojant šias normas, galima specializuota valstybės

institucijų veikla. Pvz., administracines apsaugines teisės normas gali

garantuoti policija, tuo tarpu garantuojant civilinės ar šeimos teisės

normas, svarbus arbitražo, teismų vaidmuo, policija šios rūšies normas

garantuoja minimaliai.

Apskritai teisės teorijoje pripažįstama, kad teisėsaugos subjektais yra

valstybė, teisėsaugos institucijos, teisėsaugos organizacijos, juridiniai

ar fiziniai asmenys. Kiekvienas iš šių subjektų susiduria su atitinkama

teisėsaugos sritimi. Tačiau yra valstybės institucijų, kurios tiesiogiai

vykdo tokio pobūdžio veiklą. Šių institucijų specializacija susijusi su tam

tikra teisėsaugos sritimi. Pripažįstant, kad vien policija negali būti

atsakinga už tteisėsaugą, būtina išskirti tam tikrą teisėsaugos sritį ir

aiškiai įvardyti, už ką atsako policija. Tokiu keliu eina dauguma

valstybių. Antai 1986 m. priimtame Prancūzijos nacionalinės deontologijos

kodekse nurodoma, kad nacionalinė policija siekia, jog šalies teritorijoje

būtų laiduojamos ir ginamos respublikos institucijų laisvės, palaikoma

viešoji tvarka, saugomi žmonės ir jų nuosavybė. Kaip matome, Deontologijos

kodekse išskiriamos trys pagrindinės Prancūzijos nacionalinės policijos

veiklos kryptys: respublikos institucijų laisvių garantija ir gynimas,

viešosios tvarkos palaikymas, žmonių bei jų nuosavybės apsauga.

1991 m. Rusijos Federacijos milicijos įstatyme nurodoma, kad milicija

privalo ginti piliečių gyvybę, sveikatą, teises ir laisves bei nuosavybę.

Europos Tarybos leidinio ,,Policija ir žmogaus teisės“[6] autoriai,

apibendrinę demokratinių valstybių policijos veiklą, teigia, kad paprastai

iš policijos tikimasi dviejų pagrindinių dalykų: 1) garantuoti įstatymų

laikymąsi ir užkirsti kelią nusikaltimams bei viešajai netvarkai, 2) teikti

humanitarines – socialines paslaugas katastrofų metu ir kitais nenumatytais

atvejais.

Antrasis teiginys, apibūdinantis Lietuvos policiją, siejamas su tuo, kad

policija yra vykdomosios valdžios institucija. Dar XVIII a. garsus prancūzų

teisininkas Š. Monteskje savo veikale ,,Apie įstatymų dvasią“ pirmą kartą

iškėlė bei pagrindė valdžių padalijimo teoriją. Valstybės valdžią

Š. Monteskje skirstė į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Valdžių

padalijimo teorija reiškė, kad valstybei įgyvendinus valdžių padalijimo

idėją galima tarp valstybės institucijų sukurti tam tikrą valdžios

pusiausvyros sistemą.

Amerikiečių kriminologas C.B. Klockarsas, išnagrinėjęs klasikinius

policijos veiklos principus, teigia:

1) savo veikloje policija turi taikyti visus įstatymus;

2) policija yra vykdomosios valdžios institucija, todėl jai reikia tik

vykdyti įįstatymus, remiantis valdžių suskirstymo principu;

3) policijos veikloje turi būti laikomasi įstatymų viršenybės principo. Tai

reiškia, kad policija negali vadovautis kokiais nors savo teisiniais

sprendimais. Policija turi vadovautis tik įstatymų leidžiamosios valdžios

priimtais teisės normų aktais.[7]

Šiuose C.B. Klockarso teiginiuose atsispindi valdžių padalijimo teorija, ją

galima pritaikyti konkrečios valstybės institucijos, policijos veiklai.

A. Šakočius disertacijoje ,,Policijos veikla įgyvendinant aplinkos apsaugos

funkciją“ išanalizavo ir įvertino minėtus policijos klasikinės veiklos

principus. A. Šakočius pabrėžia, kad laikantis šių principų be jokių

išlygų, neatsižvelgiant į naujai atsirandančias visuomenės problemas,

mažėja policijos veiklos efektyvumas. Policija, sutelkdama dėmesį į

neigiamų padarinių likvidavimą, prisidengdama besąlygiško įstatymų vykdymo

poreikiu, atitolo nuo visuomenės. Tai sudarė prielaidas komplikuotiems

santykiams su kitomis vykdomosios valdžios institucijomis atsirasti.[8]

Tam tikrų abejonių kyla ir dėl policijos priskyrimo klasikinei vykdomosios

valdžios institucijai. Būtent prancūzai, šiuolaikinės Š. Monteskje

valdžios padalijimo teorijos šalininkai, suabejojo policijos, kaip

vykdomosios valdžios institucijos, traktavimu ir atsižvelgdami į policijos

veiklos ypatybes ir jos funkcijų plėtrą siūlo traktuoti policiją kaip

savarankišką ketvirtąją valstybės jėgą.[9] Galbūt dėl šios priežasties

studentams teisininkams skirtuose Prancūzijoje išleistuose naujausiuose

administracinės teisės ar viešosios teisės vadovėliuose vengiama policiją

apibūdinti kaip vykdomosios valdžios instituciją. Antai profesoriai Luisas

Trotabas ir Polis Isoartas pažymi, kad žodžio ,,policija“ reikšmė šiandien

siejama su viešosios tvarkos tarnyba bei jos teikiamomis garantijomis.[10]

Nors policija apibūdinama įvairiai, pasak minėtų autorių, policijos vardas

siejamas su viešąja tvarka ar viešosios tvarkos palaikymu, kai policijai

suteikiama tikroji priežiūros valdžia, kuriai būdingas įsakymų vykdymas, o

atskirais atvejais – jėgos ir represijų naudojimas.[11]

Kadangi susiklostė tokia situacija, policija, siekdama apsaugoti žmones bei

valstybės institucijas, laisvoje visuomenėje balansuoja tarp žmogaus teisių

garantavimo ir teisėtų, valstybės suteiktų galių įgyvendinimo. Europos

Tarybos leidinyje ,,Policija ir žmogaus teisės“ pažymima, kad garantuojant

žmogaus teises bei laisves policijos veikloje egzistuoja konfrontacija.[12]

Turima galvoje konfrontacija tarp policijos ir jos galių įgyvendinimo.

Šioje situacijoje policija elgsis teisingai tada, kai teiks pirmenybę

teisės reikalavimams, numatantiems tokią policijos veiklą, kai tiksliai

laikomasi teisės normų. Ši mintis išplaukia iš Visuotinės žmogaus teisių

deklaracijos preambulės 3 punkto, kuriame nurodoma, jog būtina, kad žmogaus

teises saugotų įstatymo galia dėl to, kad jis nebūtų priverstas imtis kaip

kraštutinės priemonės sukilimo prieš tironiją ir priespaudą.

Deklaracijos 29 straipsnio 2 punkte ši mintis dar tiksliau pabrėžiama:

įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas

žmogus negali patirti kitokių apribojimų, nei įstatymo numatyti, vien tik

tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir

gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir

visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje.

Šie keli nurodyti fragmentai iliustruoja policijos darbo specifiką ir

verčia abejoti policijos kaip vykdomosios valdžios institucijos traktuote.

Be kita ko, apibrėžiančiuose policiją naujausiuose pozityviosios teisės

normų aktuose, tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose, jau nenurodoma,

kad policija yra vykdomosios valdžios institucija. Dabar rengiamos Lietuvos

Respublikos policijos įstatymo pataisos. Viename iš įstatymo variantų

policija įvardijama kaip organizacija, teikianti viešosios tvarkos, asmens

ir

turto apsaugos paslaugas. Kitame variante nurodoma, kad Lietuvos

Respublikos policija yra valstybės institucija, veikianti kaip Lietuvos

Respublikos vidaus reikalų sistemos dalis ir vykdanti Lietuvos Respublikos

Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytas funkcijas.

Valstybių praktika rodo, kad policija, kaip institucija, gali būti

priskirta įvairioms žinyboms. Dažniausiai valstybės nusprendžia, kad

policija pavaldi Vidaus reikalų ministerijai (Lietuva, Rusija, Prancūzija,

Vokietija). Kartais policija pavaldi Teisingumo ministerijai (Olandija,

Švedija). Japonijoje policija yra savarankiška institucija. Taigi valstybės

pasirenka įvairius policijos organizavimo modelius.

Policijos funkcijos

Terminą ,,funkcija“ vartoja matematikai, filosofai, sociologai,

teisininkai, gamtininkai, kalbininkai. Kiekvienas mokslas šį terminą

aiškina savaip. PPavyzdžiui, matematikai funkciją supranta kaip priklausomą

kintamą dydį, t.y. dydį, kuris kinta, kintant kitam dydžiui. Sociologai

funkciją supranta kaip vaidmenį, kurį socialinis institutas arba socialinis

procesas atlieka aukštesnės organizacijos, visuomeninės sistemos ar ją

sudarančių socialinių grupių ir individų atžvilgiu. Termino ,,funkcija“

vartojimas glaustai aptartas Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje.[13]

Šį terminą vartoja ir teisininkai, tačiau tai, deja, neatsispindi minėtoje

enciklopedijoje.

Paprastai teisės teorijoje terminu ,,funkcija“ stengiamasi apibrėžti

veiklos kryptį, tam tikros politinės-teisinės institucijos veiklos turinį.

Taip yra nusakomos valstybės, vyriausybės, ministerijos ar kitų valstybės

institucijų funkcijos. Antai apibrėžiant valstybės funkcijas nurodoma, kad

tai valstybės vveiklos pagrindinės kryptys, įkūnijančios valstybės esmę bei

socialinę paskirtį, o tai kyla iš valstybės tikslų bei uždavinių.[14]

Paprastai valstybės institucijų funkcijos yra numatomos jų veiklą

reglamentuojančiuose teisės normų aktuose. Taigi policijos funkcijas reikia

suprasti kaip teisės normų aktuose įtvirtintas pagrindines policijos

veiklos kryptis, atitinkančias policijos uždavinius tam tikrame jos

vystymosi etape. Apibrėžiant policijos funkcijos kategoriją, buvo

pažymėta, kad policijos funkcijas nusako policijos uždaviniai. Suprantama,

kad įvairiuose policijos vystymosi etapuose policijai buvo keliami įvairūs

uždaviniai. Kokie uždaviniai keliami Lietuvos valstybės policijai?

Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 1 straipsnyje nurodoma, jog

pagrindiniai policijos uždaviniai – nusikaltimų bei kitokių teisės

pažeidimų prevencija, nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas, viešosios

tvarkos, visuomeninės rimties bei saugumo, piliečių teisių, laisvių ir

turto apsauga, valstybės sienų apsauga. Be to, policija vykdo eismo saugumo

priežiūrą, teikia neatidėliotiną ir kitokią socialinę pagalbą gyventojams.

Pakeisto ir papildyto Lietuvos Respublikos policijos įstatymo projekte

(1998 05 27) nurodoma, jog policijos uždaviniai – žmogaus teisių, laisvių

ir turto apsauga, nusikaltimų bei kitokių teisės pažeidimų prevencija,

atskleidimas ir tyrimas, valstybės sienų apsauga, viešosios ir eismo

tvarkos, visuomenės rimties ir saugumo palaikymas.[15]

Manytume, kad policijos uždaviniai tobuliau pateikti Policijos įstatymo

pakeitimo projekte. Šiame projekte vykusiai pastebima, kad policija

tarnauja žmonėms, o žmogaus teisių ir laisvių apsauga nurodyta kaip

svarbiausias prioritetinis policijos veiklos uždavinys. Antra vertus,

Policijos įstatyme dėl netikslios formuluotės nesuprantamas šis policijos

uždavinys: teikti neatidėliotiną ir kitokią socialinę pagalbą gyventojams.

Apskritai tiek Lietuvos Respublikos policijos įstatyme, tiek šio įstatymo

pakeitimo projekte suformuluoti bendri policijos kaip institucijos

uždaviniai.

Mūsų manymu, formuluojant Lietuvos policijos uždavinius būtina vadovautis

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94, 109 bei 119 straipsniais. Šiuose

straipsniuose yra nurodytos Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų

funkcijos. Paskirstant šias funkcijas, teisėsaugos institucijoms būtina

vadovautis tam tikra ssistema. Būtent tokio požiūrio dėka būtų išvengta tam

tikrų spragų, be to, tam tikrų teisėsaugos institucijų funkcijos

nesidubliuotų. Deja, tenka konstatuoti, kad teisėsaugos institucijų

funkcijos dubliuojasi ir tai Lietuvoje tampa vos ne įprastu reiškiniu.

Prof. A. Pumputis probleminiame straipsnyje ,,Teisėsaugos funkcijų

sistemos klausimu“, išanalizavęs teisėsaugos institucijų funkcijas

reglamentuojančius teisės normų aktus, pažymi, jog dubliuojasi Vidaus

reikalų ministerijos ir Muitinės departamento veikla atliekant kvotą,

Vidaus reikalų ministerijos ir Saugumo departamento veikla atliekant kvotą

ir nusikaltimų tyrimą bei vykdant nusikaltimų ir teisės pažeidimų

prevenciją. Tačiau labiausiai, pažymi prof. A. Pumputis, dubliuojasi Vidaus

reikalų ministerijos ir Prokuratūros veikla atliekant parengtinį tardymą,

tiriant nusikaltimus bei vykdant nusikaltimų ir teisės pažeidimų

prevenciją.[16]

Lietuvos Respublikos policijos įstatyme, atsižvelgiant į policijos tarnybų

rūšis, formuluojami specifiniai, būdingi tam tikros rūšies policijos

tarnybai, uždaviniai.

Prieš nurodant konkrečių policijos tarnybų uždavinius, skaitytojui derėtų

priminti Lietuvos policijos sistemą.

Lietuvos policijos sistemai priklauso respublikinė policija, savivaldybių

policija, Pasienio policijos departamentas, Mokesčių policijos

departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba bei šių tarnybų struktūriniai

padaliniai. Savo ruožtu respublikinei policijai priklauso kriminalinė

policija, transporto policija, kelių policija ir viešoji policija.

Respublikinės policijos uždaviniai konkrečiau pateikiami pagal minėtas

policijos rūšis. Pavyzdžiui, kriminalinei policijai pavesta operatyvinės ir

profesinės veikos pagrindu užkirsti kelią nusikaltimams. Ši policija tvarko

nusikaltimų apskaitą; atskleidžia ir tiria padarytus nusikaltimus,

išaiškina juos padariusius asmenis; atlieka kvotą jos kompetencijai

priskirtose bylose; vykdo prokurorų, tardytojų, teisėjų ir teismo

pavedimus, susijusius su nusikaltimų tyrimu ir nusikaltėlių paieška.

Viešoji policija privalo garantuoti viešąją tvarką šalies regionuose;

prireikus teikia pagalbą prokuratūrai ir tardymo organams tiriant

nusikaltimus, teismams nagrinėjant bylas, vykdant teismo nuosprendžius bei

sprendimus; garantuoja viešąją tvarką ir rimtį valstybės (kontrolės,

valstybinių inspekcijų) pareigūnams vykdant pagal įstatymą pavestas

pareigas; Vyriausybės pavedimu saugo valstybines įstaigas ir kitus svarbius

objektus.

Kelių policija privalo vykdyti automobilių ir kitų transporto priemonių

saugumo priežiūrą; tirti kelių eismo taisyklių pažeidimus ir autoįvykius;

atlikti kvotą tiriant transporto įvykių bylas; skirti administracines

nuobaudas ar kitokias poveikio priemones už eismo taisyklių pažeidimus.

Transporto policija vykdo kriminalinės bei viešosios policijos uždavinius,

tačiau jos veiklos sritis apima geležinkelio, oro ir vandens transporto

linijas bei atitinkamų žinybų teritorijas.

Savivaldybių policiją sudaro padaliniai, vykdantys teisėtvarkos pažeidimų

prevenciją, atliekantys kvotą, saugantys viešąją tvarką ir garantuojantys

visuomenės rimtį bei piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Ši

policija taip pat pagal savo kompetenciją ir aplinkos apsaugą vykdo

atitinkamus savivaldybės teritorijoje esančių teismų pavedimus, padeda

kelių policijai savivaldybės teritorijoje garantuoti eismo saugumą. Šiuos

uždavinius bei su jais susijusias funkcijas įgyvendina teritoriniu principu

sudaromos savivaldybių policijos nuovados.

Pasienio policiją sudaro padaliniai, kurių pagrindiniai uždaviniai –

garantuoti valstybės sienų apsaugą ir neliečiamumą; Lietuvos Respublikos

valstybės sienos įstatymo bei kitų įstatymų vykdymą; padėti vykdyti

migracijos politiką; garantuoti Lietuvos Respublikos piliečių bei

užsieniečių perėjimo per valstybės sieną tvarką; atlikti kvotą bei

operatyvinę paiešką dėl sienų režimo pažeidimų; pagal savo kompetenciją

reguliuoti pasienio incidentus; saugoti visuomenės rimtį ir piliečių teises

bei teisėtus interesus pasienio ruože iir kitose vietose, kuriose galioja

pasienio režimas; bendradarbiauti su kitais valstybės sienų apsaugos

subjektais.

Papildžius Lietuvos policijos įstatymą, buvo įkurtos naujos policijos

tarnybos rūšys: mokesčių policija ir Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Mokesčių policijai buvo iškelti šie uždaviniai: išaiškinti ir tirti

finansinius nusikaltimus bei teisės pažeidimus; vykdyti tokio pobūdžio

nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją; įgyvendinti priemones,

leidžiančias išieškoti mokesčius; tirti mokesčių administratorių bei

Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų darbuotojų piktnaudžiavimo

tarnyba, tarnybos įgaliojimų viršijimo, pareigų neatlikimo, kitus

nusikaltimus ir teisės pažeidimus, susijusius su mokesčiais ir valstybinio

socialinio draudimo įmokomis.

Specialiųjų tyrimų tarnybą sudaro padaliniai, įstatymų nustatyta tvarka

vykdantys operatyvinę veiklą; atliekantys kvotą ir parengtinį tardymą dėl

nusikalstamų susivienijimų (organizuotų grupių) rengiamų ar padarytų

nusikaltimų valstybės tarnybai; užkertantys kelią korupcijai. Specialiųjų

tyrimų tarnyba renka, analizuoja, klasifikuoja, o prireikus – perduoda

vidaus reikalų sistemos padaliniams ir suinteresuotoms tarnyboms

operatyvinę ir kitą informaciją apie nusikalstamus susivienijimus, jų

organizatorius bei narius, taip pat rengiančius ar padariusius nusikaltimus

valstybės tarnybai, ar susijusius su nusikalstamo susivienijimo veikla

valstybės pareigūnus. Be to, Specialiųjų tyrimų tarnyba organizuoja

priemones gautai informacijai realizuoti; tiria nusikalstamų susivienijimų

narių, asmenų, susijusių su nusikalstamo susivienijimo veikla, padarytus

nusikaltimus, taip pat nusikaltimus tarnybai; atlieka kvotą bei parengtinį

tardymą tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose; imasi priemonių tokių

nusikaltimų prevencijai.

Konkrečios policijos funkcijos įvardytos Lietuvos policijos įstatymo 18 –

 23 straipsniuose iš karto po policijos tarnybų uždavinių. Tiesa, tenka

pažymėti, kad ankstesniuose įstatymo straipsniuose kai kurių policijos

tarnybų uždaviniai, pavyzdžiui, savivaldybių policijos

(15, 16 str.),

pasienio policijos (161, 162 str.) uždaviniai sutapatinami su šių policijos

tarnybų funkcijomis.

Lietuvos policijos įstatymo 17 straipsnyje ,,Policijos funkcijos” pažymima,

kad policija, saugodama ir gindama piliečių teises, laisves, teisėtus

interesus bei turtą nuo visuomenei pavojingų pasikėsinimų į piliečių

gyvybę, sveikatą, garbę, turtą ir orumą ir vykdydama kitus nustatytus

uždavinius, atlieka šio įstatymo 18 – 24 straipsniuose nurodytas funkcijas.

Manytume, kad šis straipsnis turi būti suderintas su Lietuvos

Respublikos Konstitucijos II skirsniu ,,Žmogus ir valstybė“. Policijos

įstatymo 17 straipsnyje vartojamas terminas ,,pilietis“ reiškia, kad

policija saugo ir gina straipsnyje išvardytas sritis, siedama tai su

pilietybe.

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje gyvybės, sveikatos, garbės ir

orumo, teisių bei laisvių gynybos ir apsaugos klausimai siejami ne su

pilietybe, o su žmogaus prigimtinėmis teisėmis. Todėl terminas ,,pilietis“

Lietuvos policijos įstatymo 17 straipsnyje keistinas terminu ,,žmogus“. Iš

dalies reikėtų pritarti principinei Policijos įstatymo 17 straipsnio

nuostatai, draudžiančiai policijai pavesti vykdyti įstatymuose nenumatytas

funkcijas. Visiškai aišku, kad ir policijai savo iniciatyva, negavus kurios

nors institucijos pavedimo, nereikia vykdyti Policijos įstatyme nenumatytų

funkcijų. Todėl pritariame išsamesnei 17 straipsnio formuluotei, kur

nurodoma, kad policijai draudžiama vykdyti įstatymuose nenumatytas

funkcijas. Būtent taip pakoreguotas 17 straipsnis siūlomas pakeisto ir

papildyto Policijos įstatymo projekte.

Išanalizavę Lietuvos policijos įstatymo 18 – 23 straipsnius, galime

išskirti šias policijos funkcijas:

1) nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencija;

2) nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas;

3) operatyvinė veikla;

4) viešosios tvarkos, visuomenės rimties ir saugumo, piliečių teisių ir

laisvių apsauga;

5) vvalstybės sienų apsauga;

6) valstybės finansų apsauga;

7) eismo priežiūra;

8) socialinė pagalba gyventojams.

Kad skaitytojas galėtų palyginti, nurodysime, kokias funkcijas atliko

tarpukario Lietuvos policija. Taigi to meto Lietuvos policijai buvo

būdingos šios funkcijos:

1) visuomenės tvarkos saugojimas;

2) valstybinio ir visuomeninio ūkio priežiūra;

3) visuomenės dorovės priežiūra;

4) visuomenės gerovės priežiūra;

5) žmonių sveikatos apsauga;

6) piliečių apsauga;

7) piliečių turto apsauga;

8) piliečių apsauga nuo nusikalstamų pasikėsinimų.

Galime šias funkcijų grupes palyginti įvairiais aspektais: tiek pagal

apimtį, tiek pagal turinį. Pagaliau galime palyginti pagal tai, kaip

policijos funkcijos atitinka Europos policininkų chartijos nuostatas.[17]

Pagal šiuolaikinės policijos nuostatą policija yra institucija, teikianti

paslaugas visuomenei. Prof. A. Pumputis, šiuo aspektu atlikęs policijos

funkcijų analizę, pažymi, jog tarpukario Lietuvos policijos organizacija

bei funkcijos savo turiniu daug artimesnės Europos policininkų chartijai

negu dabartinė policijos veiklos praktika bei teisinis reguliavimas.[18]

Iš tiesų, net formaliai žiūrint, tarpukario Lietuvos policijos interesų

subjektas buvo ,,žmogus“ ar ,,visuomenė“. Tuo tarpu nurodant aštuonias

Lietuvos policijos funkcijas, ,,piliečiai“ bei ,,gyventojai“ minimi tik du

kartus.

Koks Lietuvos policijos funkcijų turinys?

Pirmoji Policijos įstatyme nurodyta policijos funkcija – nusikaltimų bei

kitų teisės pažeidimų prevencija. Vykdydama šią funkciją, policija:

1) rengia ir įgyvendina priemones, užkertančias kelią nusikaltimams ir

teisės pažeidimams;

2) atskleidžia padarytų nusikaltimų ir administracinių teisės pažeidimų

priežastis bei sąlygas ir taiko įstatymo numatytas priemones joms

pašalinti;

3) sudaro ir tvarko profilaktines, kriminalines ir operatyvines įskaitas;

4) pagal sutartis saugo piliečių, įstaigų, įmonių, organizacijų turtą;

5) taiko administracines ir kkitokias prevencijos priemones.

Nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevencija, ko gero, yra viena iš

svarbiausių policijos funkcijų. Iki šiol policijos pagrindinis uždavinys

buvo atskleisti jau padarytus nusikaltimus. Tačiau dauguma gyventojų nėra

nusikaltėliai. Jie suinteresuoti, kad būtų apgintas jų turtas, gyvybė,

sveikata, garantuotas saugumas, laisvės ir teisės. Policija, skubėdama

paskui nusikaltėlius, tarsi pamiršta tą didžiąją visuomenės dalį, kuri

neturi nieko bendra su nusikaltimais. Policijos prevencinis darbas paliestų

didžiosios visuomenės dalies interesus, garantuotų mokesčių mokėtojų teises

bei laisves. Šiuo aspektu policijos prevencinė veikla yra vertinama kaip

aukščiausia žmogaus teisių apsaugos forma.[19] Būtina pabrėžti, kad

stabdyti nusikalstamumą galima tik plėtojant intensyvų prevencinį darbą,

bendradarbiaujant su visuomene, šalinant nusikalstamumo priežastis ir

įgyvendinant ilgalaikes kompleksines programas, kuriose būtų numatyti

prevenciniai policijos veiklos tikslai ir uždaviniai

Tenka pažymėti, kad įvardijus policijos funkcijas, dažnai iškyla problema

nustatant, kokia policijos tarnyba turi šias funkcijas įgyvendinti.

Pavyzdžiui, vykdant nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją

neaišku, kuri policijos tarnyba pagal sutartis saugo piliečių, įstaigų,

įmonių ir organizacijų turtą. Susipažinus su policijos darbu, galima

atsakyti, kad tai apsaugos policijos funkcija. Tačiau Lietuvos policijos

įstatymo projekte tokios policijos tarnybos nerandame.

Atrodo, niekam nekyla abejonių, kad turto apsauga – viena iš aktualiausių

Lietuvos visuomenės problemų. Todėl atsisakyti turto apsaugos kaip

policijos vykdomos nusikaltimų prevencijos funkcijos, mūsų manymu, būtų

netikslinga. Deja, pakeisto ir papildyto Lietuvos policijos įstatymo

projekte ši funkcija neužfiksuota.

Teisinėje visuomenėje diskutuojama dėl apsaugos policijos veiklos

turinio. Neretai pažymima, kad ši policijos tarnyba pagal savo esmę

prieštarauja policijos kaip mokesčių mokėtojų išlaikomos institucijos

prigimčiai, nes teikia mokamas paslaugas visuomenei. Dėl šios priežasties

apsaugos policijos siūloma atsisakyti. Aišku, kad turto apsaugos funkcija

net ir panaikinus šią tarnybą išliktų, tačiau ją realizuotų ne policija, o,

tarkim, privati saugos tarnyba.

Ar reikalinga apsaugos policija? Į šį klausimą gali atsakyti visuomenė.

Palyginus privačias saugos tarnybas ir apsaugos policiją pagal teikiamų

paslaugų apimtį saugant turtą, pirmauja apsaugos policija. Taigi aišku, kam

visuomenė teikia prioritetą. Be to, pačiam autoriui teko įsitikinti, kad

apsaugos policija yra viena iš geriausiai organizuotų policijos tarnybos

rūšių. Į įvykio vietą (pavyzdžiui, Kaune) šios tarnybos darbuotojai

atvyksta per dvi tris minutes. Taigi jeigu privačios apsaugos tarnybos ir

apsaugos policija konkuruos, visuomenė laimės tiek dėl teikiamų paslaugų

įkainių, tiek dėl teikiamų paslaugų kokybės. Be to, būtina pabrėžti, kad

Lietuvos policijos reformos metmenyse kaip ilgalaikis policijos reformos

tikslas užfiksuota būtinybė pirmiausia rūpintis gyventojų saugumu bei jų

turto apsauga.[20]

Klasikinė policijos veiklos kryptis – nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas.

Vykdydama šią funkciją, policija:

1) registruoja ir tikrina pareiškimus ir pranešimus apie rengiamus ar

padarytus nusikaltimus;

2) vykdo pasislėpusių įtariamų, kaltinamų, teisiamų, nuteistų ir be žinios

dingusių asmenų paiešką;

3) įstatymų nustatyta tvarka atlieka kvotą;

4) baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais baudžiamosiose bylose

vykdo tardytojo, prokuroro, teisėjo ir teismo pavedimus.

Nors nusikaltimo tyrimo funkciją mes pavadinome klasikine (tai reikštų, kad

šią funkciją atskleidžiančios policijos veiklos kryptys yra

nusistovėjusios), pastebime, kad ją vykdant iškyla nesklandumų. Jau nuo

pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų pradėjus vykdyti teisinės sistemos

reformą, kilo problema dėl tardymą atliekančių institucijų darbo

pasidalijimo. Policijos įstatyme policijai pavedama atlikti tik kvotą, tuo

tarpu funkcija formuluojama plačiau ir siejama apskritai su nusikaltimų

tyrimu. Manytume, kad vykdant šią funkciją policijai turi būti pavesta

atlikti visą ikiteisminį nusikaltimo tyrimą. Išdalyti funkcijos atlikimo

fragmentus įvairioms institucijoms, dubliuoti funkcijos įgyvendinimą nėra

tikslinga tiek dėl laiko ir materialinių sanaudų ekonomijos, tiek dėl darbo

racionalumo.

Vidaus reikalų ministerijos sistemai priklauso kriminalistinių ekspertizių

laboratorija bei gausus būrys specialistų. Vykdant nusikaltimų atskleidimo

bei tyrimo funkcijas, į šią veiklą derėtų įtraukti laboratorijos

specialistus. Taigi nusikaltimus tirtų viena tarnyba. Atsižvelgdami į tai,

pritartume pakeisto ir papildyto Lietuvos Respublikos policijos įstatymo

projekto punktui, kur teigiama, kad policija atlieka nusikaltimų pėdsakų ir

kitų daiktinių įrodymų kriminalinę ekspertizę ir teikia specialisto

išvadas. Aptariama policijos funkcija būtų šiek tiek platesnė, bet ją

realizuotų viena tarnyba.

Policijos įstatymo 20 straipsnyje pateikta policijos operatyvinės veiklos

funkcija. Straipsnyje nurodoma, jog policijos operatyvinė veikla – tai

neviešo nusikaltimų prevencijos ir išaiškinimo veiksmai, kurie naudojami

informacijai apie rengiamus ir padarytus nusikaltimus rinkti. Atliekant

tokio pobūdžio veiksmus, dokumentuojama gauta medžiaga, ieškoma

nusikaltimus padariusių, taip pat be žinios dingusių asmenų, išaiškinami

neteisėtų pajamų įgijimo šaltiniai ir būdai.

Vykdydama operatyvinę veiklą, policija nustatyta tvarka gali naudotis

specialia technika, laisvanoriška vieša ar slapta piliečių pagalba, taip

pat žvalgybinės apklausos, operatyvinio patikrinimo

bei apžiūros, sekimo,

žvalgybos ir kitais specialiosios kontrolės metodais.

Kadangi operatyvinės veiklos formos yra ypatingos, operatyvinės veiklos

priemones, būdus ir jų taikymo tvarką reglamentuoja specialūs Lietuvos

Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Prokuratūros parengti ir

Vyriausybės patvirtinti norminiai aktai. Įprasta, kad operatyvinės veiklos

priemonių ir būdų taikymą kiekvienu konkrečiu atveju sankcionuoja

prokuroras. Faktiniai duomenys, gauti panaudojus šiuos metodus ir

užfiksuoti techninėmis priemonėmis, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta

tvarka baudžiamojoje byloje gali būti įrodymai.

Taip pat pabrėžiama, kad policijos operatyvinė veikla vykdoma tik kovojant

su kriminaliniais nusikaltėliais bei atliekant prevencinį darbą ir yra

operatyvinių policijos ttarnybų išimtinė teisė.

Taigi galime konstatuoti, kad Policijos įstatymo 20 straipsnis,

reglamentuojantis policijos operatyvinę veiklą, yra gana išsamus. Tačiau

viename straipsnyje neįmanoma numatyti įvairių operatyvinės veiklos

niuansų, todėl būtina parengti specialų, vien šią veiklą reglamentuojantį

teisės normų aktą. Tenka pažymėti, kad operatyvinė veikla yra susijusi su

tam tikromis žmogaus teisėmis, jos įtvirtintos ir Konstitucijoje. Tai

žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamybę, į telefoninių pokalbių,

korespondencijos, pranešimų telegrafu slaptumą. Todėl operatyvinę veiklą

gali reguliuoti ne žinybiniai, o įstatymų leidėjo priimami aktai. Būtent

dėl šių priežasčių 1992 m. liepos 15 d. Lietuvos RRespublikos Seimas priėmė

Operatyvinės veiklos įstatymą.[21] Po penkerių metų, 1997 m. gegužės 22 d.,

buvo priimtas naujas Operatyvinės veiklos įstatymas. Tokia operatyvinės

veiklos įstatymų kaita liudija, kad valstybės institucijos susiduria su

įvairiomis operatyvinės veiklos problemomis. Naujasis įstatymas

reglamentuoja teisinius operatyvinės veiklos pagrindus, objektus, subjektus

bei jų tteises ir pareigas, operatyvinės veiklos metodus ir priemones, jų

taikymo pagrindus ir tvarką, taip pat šios veiklos kontrolę, priežiūrą ir

finansavimą. Operatyvinis tyrimas, kaip viena iš operatyvinės veiklos

formų, atliekamas, kai:

1) nenustatytas nusikalstamą veiką rengęs ar įvykdęs asmuo;

2) yra pirminė patikrinta informacija apie asmens nusikalstamą veiką;

3) yra pirminė patikrinta informacija apie asmens priklausymą nusikalstamam

susivienijimui;

4) yra duomenų apie kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklą;

5) pasislepia kaltinamasis, teisiamasis arba nuteistasis.

Operatyvinę veiklą gali vykdyti tik specialius valstybės įgaliojimus

turinčios valstybės institucijos. Operatyvinė funkcija pavedama atlikti

Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Saugumo

departamento institucijų tarnyboms bei įgaliotiems darbuotojams. Vyriausybė

nustato tarnybų sąrašą bei operatyvinės veiklos mastą.

Policija, vykdydama operatyvinę veiklą, privalės laikytis Operatyvinės

veiklos įstatymo nuostatų. Vadinasi, Lietuvos policijos įstatymo 20

straipsnis yra koreguotinas. Mes pritartume pakeisto ir papildyto Lietuvos

Respublikos policijos įstatymo projekto 17 straipsnio redakcijai, kur

lakoniškai nurodoma, kad policija, įgyvendindama savo funkcijas, vykdo

operatyvinę veiklą, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos operatyvinės

veiklos įstatymas.

Teisininkai išsakė abejonių dėl operatyvinės veiklos kaip savarankiškos

policijos funkcijos. Kai kurių autorių manymu, operatyvinė veikla yra

policijos funkcijų realizavimo metodas, o ne funkcija.[22] Šiai minčiai

reikėtų pritarti. Štai ir mūsų minėto pakeisto ir papildyto Policijos

įstatymo 17 straipsnio redakcijoje nurodoma, jog ,,įgyvendindama savo

funkciją“ policija vykdo operatyvinę veiklą. Tai tarsi patvirtina teiginį,

kad operatyvinė veikla yra policijos funkcijų realizavimo metodas.

Lietuvos policijos įstatymo 21 straipsnyje nurodyta, kad viešosios tvarkos,

visuomeninės rimties ir saugumo, piliečių teisių ir laisvių apsaugos

funkcija įgyvendinama:

1) patruliuojant viešose vietose;

2) saugant viešąją tvarką masinių renginių metu;

3) vykdant įstatymus dėl kovos su nusikaltimais, girtavimu, narkotikų

vartojimu, prostitucija, kitais antivisuomeniniais reiškiniais;

4) prižiūrint, kad būtų laikomasi nustatytos tvarkos įgyjant, laikant,

saugant ir perduodant šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogstamąsias

medžiagas, narkotines priemones ir kitus leidimų sistemos reglamentuojamus

daiktus bei medžiagas;

5) surašant administracinių teisės pažeidimų protokolus, nagrinėjant tokių

pažeidimų bylas, teisės pažeidėjams skiriant administracines nuobaudas bei

taikant kitas administracines prievartos priemones;

6) įstatymų numatytais atvejais saugant ir konvojuojant sulaikytuosius

asmenis, vykdant teismų ir tardytojų nutarimus, kai nagrinėjamos

baudžiamosios bylos;

7) garantuojant viešąją tvarką, teismo antstoliams, valstybės

kontrolieriams, medicinos personalui ir kitiems pareigūnams ar tarnautojams

vykdant įstatymo nustatyta tvarka pavestas paslaugas.

Pakeisto ir papildyto Lietuvos policijos įstatymo projekte ši funkcija

išplėsta: 21 straipsnio ,,f“ punkte nurodoma, kad policija prižiūri kelių

eismo tvarką ir saugumą, tiria kelių eismo taisyklių pažeidimus ir

autoavarijas, egzaminuoja ir išduoda pažymėjimus, suteikiančius teisę

vairuoti transporto priemones, registruoja transporto priemones.

Mes sutinkame, kad kelių eismo tvarka ir saugumas yra viešosios tvarkos,

visuomenės rimties ir saugumo dalis. Taip pat aišku, kad šią veiklos kryptį

įgyvendina respublikinės policijos tarnyba – kelių policija. Tačiau dėl

šios policijos veiklos krypties kyla problemų. Ar būtina eismo priežiūros

funkciją išskirti kaip savarankišką policijos veiklos funkciją? Gal šią

funkciją derėtų tapatinti su viešosios tvarkos apsaugos funkcija? Eismo

priežiūros funkcija išskirta ir apibūdinta galiojančio Policijos įstatymo

22 straipsnyje. ŠŠiame straipsnyje nurodoma, kad policija:

1) reguliuoja transporto ir pėsčiųjų eismą, prižiūri kelių eismo tvarką ir

saugumą;

2) kontroliuoja, ar gatvių ir kelių projektavimas, tiesimas bei

remontavimas, jų būklė, priežiūra ir eksploatavimas atitinka saugaus eismo

reikalavimus;

3) kontroliuoja transporto priemonių būklę;

4) kontroliuoja, kaip asmenys, visų rūšių įstaigos ir organizacijos vykdo

įstatymus, kitus norminius aktus dėl eismo saugumo garantavimo bei aplinkos

apsaugos nuo žalingo transporto priemonių poveikio;

5) tiria eismo taisyklių pažeidimus ir autoįvykius, atlieka kvotą

autotransporto įvykių bylose, skiria administracines nuobaudas ir kitokias

poveikio priemones už kelių eismo taisyklių pažeidimus;

6) egzaminuoja ir išduoda pažymėjimus, suteikiančius teisę vairuoti

transporto priemones.

Palyginus Policijos įstatymo 22 straipsnio ir pakeisto bei papildyto

Policijos įstatymo projekto 21 straipsnio ,,f“ punkto nuostatas, išaiškėja,

kad ketinama apskritai atsisakyti eismo priežiūros funkcijos, o policijos

veiklą, susijusią su kelių eismo tvarkos priežiūra ir saugumu, susiaurinti.

Projekte atsisakoma Lietuvos policijos įstatymo 22 straipsnio. Šio

straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nurodytos šios veiklos kryptys: gatvių ir

kelių projektavimas, jų būklė ir priežiūros kontrolė, transporto priemonių

techninė kontrolė, eismo saugumą reglamentuojančių įstatymų vykdymas bei

aplinkos apsaugos nuo žalingo transporto priemonių poveikio kontrolė.

Galima sutikti, kad pirmosios dvi kryptys, kurių atsisakoma, iš tiesų yra

nebūdingos ne vien kelių policijos, bet apskritai policijos veiklai. Tuo

tarpu įstatymų bei kitų teisės normų aktų, reglamentuojančių eismo saugumą,

vykdymo kontrolė yra klasikinė policijos veiklos kryptis. Transporto

priemonių vis daugėja, eismas intensyvėja, todėl ši policijos veiklos

kryptis būtina. Atsisakyti šios veiklos nederėtų.

Lietuvos policijos įstatyme numatyta teikti socialinę pagalbą gyventojams.

Šią policijos veiklos kryptį reikėtų vertinti kaip pažangią tendenciją.

Įgyvendindama šią funkciją, policija:

1) teikia neatidėliotiną pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo teisės

pažeidimų ir tiems, kurių būklė bejėgiška;

2) garantuoja sulaikytų ir pristatytų į policiją asmenų apsaugą ir imasi

priemonių, kad jiems nedelsiant būtų suteikta būtina medicininė pagalba;

3) informuoja valstybės institucijas, visuomenines organizacijas, piliečius

apie katastrofas, avarijas ir kitas ypatingas situacijas, kurios kelia

pavojų žmonių saugumui;

4) teikia pagalbą stichinių nelaimių ir kitų ypatingų atvejų metu gelbstint

žmones ir turtą, imasi priemonių žmonių saugumui garantuoti;

5) saugo rastus ir perduotus į policiją dokumentus, daiktus, vertybes bei

kitokį turtą ir imasi priemonių, kad šis turtas būtų grąžintas jų

teisėtiems savininkams ar valdytojams, pagal teismo sprendimus ieško

skolininkų;

6) garantuoja piliečio, suteikusio pagalbą tiriančioms nusikaltimą

teisėsaugos institucijoms, ar jo artimųjų apsaugą, jei iškyla pavojus jų

gyvybei, sveikatai, saugumui ar turtui;

7) teikia kitokią būtiną pagalbą žmonėms, kurių būklė yra bejėgiška.

Apibendrintai galima pasakyti, kad daugeliu atvejų policijos teikiama

socialinė pagalba yra susijusi su ekstremaliomis situacijomis. Tačiau

policija vien šiais atvejais neturėtų apsiriboti. Turto apsauga, su

nusikaltimais susijusios informacijos teikimas, transporto priemonių

registravimas, pažymėjimų, suteikiančių teisę vairuoti automobilius,

išdavimas – tai atitinkamos socialinės paslaugos rūšys, kurias teikia

policija. Mūsų manymu, Policijos įstatymo 7 punkte užfiksuoti pernelyg

bendro pobūdžio socialinės pagalbos atvejai, įpareigojant policiją teikti

kitokią būtiną pagalbą žmonėms,

kurių būklė bejėgiška. Šis punktas

netenka prasmės, kadangi Policijos įstatymo 23 straipsnio 1 punkte policija

taip pat įpareigojama teikti neatidėliotiną pagalbą asmenims, kurių būklė

bejėgiška.

1994 m. birželio 28 d. ir 1994 m. liepos 13 d. Policijos įstatymas buvo

papildytas 21 straipsnio nuostatomis, nes pasienio policija, priklausiusi

krašto apsaugai, perėjo Vidaus reikalų ministerijos žinion.[23] Nuo to

laiko Pasienio policijos departamentas veikia prie Vidaus reikalų

ministerijos ir yra vieningos policijos sistemos dalis. Pasienio policijos

pagrindinė funkcija – valstybės sienų apsauga. Įgyvendindama šią funkciją,

pasienio policija:

1) garantuoja Lietuvos Respublikos valstybės sienų aapsaugą ir neliečiamumą,

pasienio ruožo režimą, saugo valstybės sienas sausumoje ir jūroje,

organizuoja ir įgyvendina operatyvines ir kitas priemones, užkerta kelią

valstybės sienų pažeidimams ir sulaiko pažeidėjus bei patraukia juos

įstatymų numatyton atsakomybėn;

2) padeda įgyvendinti valstybės migracijos politiką, garantuoja Lietuvos

Respublikos piliečių bei užsieniečių perėjimo per valstybės sieną tvarką;

3) pagal savo kompetenciją atlieka kvotą, nagrinėja administracinių teisės

pažeidimų bylas ir skiria administracines nuobaudas;

4) pagal savo kompetenciją sprendžia pasienio incidentus;

5) vidaus reikalų ministro įsakymu atlieka kitas Policijos įstatymo

numatytas funkcijas.

Teisinės logikos požiūriu abejotinos šio straipsnio 5 punkto nuostatos.

Straipsnyje pateiktos pasienio policijos funkciją atitinkančios veiklos

kryptys. Tuo tarpu 211 straipsnio 5 punkte nurodoma, jog vidaus reikalų

ministras gali pavesti vykdyti pasienio policijai ir kitas Policijos

įstatyme numatytas funkcijas. Taip ir neaišku, kokias konkrečiai funkcijas

dar turės vykdyti pasienio policija. Neįvardijus konkrečių pasienio

policijos funkcijų, mūsų mmanymu, turi būti vadovaujamasi Policijos įstatymo

17 straipsnio nuostata, draudžiančia pavesti policijai vykdyti įstatymuose

nenumatytas funkcijas. Antra vertus, nustatyti pasienio policijos funkcijas

– įstatymo leidėjo, o ne žinybos vadovo prerogatyva.

Taip pat tenka pažymėti, kad pasienio policijos uždaviniai yra platesni

negu jos funkciją atskleidžiančios veiklos kryptys. Policijos įstatymo 162

straipsnyje nurodyta, kad pasienio policija privalo saugoti visuomenės

rimtį ir piliečių teises[24] bei teisėtus interesus pasienio ruože ir

kitose vietose, kuriose galioja pasienio policijos režimas. Nežinia dėl

kokių priežasčių šis pasienio policijos uždavinys neatsispindi pasienio

policijos veiklos kryptyse. Nors tiek uždavinys, tiek veiklos kryptys

pakankamai svarbios.

Pakeisto ir papildyto Policijos įstatymo projekte pateikiama daugiau

pasienio policijos uždavinių. Agresijos atveju pasienio policija privalo

vykdyti pradinę valstybės sienų gynybą. Šis uždavinys taip pat turi

atsispindėti pasienio policijos funkcijose.

Prie Vidaus reikalų ministerijos įsteigus Mokesčių policijos departamentą

bei Specialiųjų tyrimų tarnybą, bbuvo parengti nauji 163, 164, 165, 212

Policijos įstatymo straipsniai. Policijos įstatymo 212 straipsnyje mokesčių

policijos funkcija apibendrintai įvardyta kaip valstybės finansų apsauga.

Įgyvendindama šią funkciją, mokesčių policija:

1) išaiškina ir tiria veikas, susijusias su mokesčių mokėtojų apgaulingu ar

aplaidžiu apskaitos tvarkymu, žinomai neteisingu duomenų apie pajamas ir

pelną teikimu, vengimu mokėti mokesčius ir valstybinio socialinio draudimo

įmokas, nustatyta tvarka patvirtintų ataskaitų nepateikimu, neteisėtomis

finansinėmis operacijomis ir kitais su mokesčiais, finansais bei

valstybiniu socialiniu draudimu susijusiais nusikaltimais ir teisės

pažeidimais;

2) tiria mokesčių administratorių bei Valstybinio socialinio draudimo fondo

įstaigų darbuotojų piktnaudžiavimo ttarnyba, tarnybos įgaliojimų viršijimo,

pareigų neatlikimo ir kitus teisės pažeidimo faktus, susijusius su

mokesčiais ir valstybinio socialinio draudimo įmokomis;

3) organizuoja mokesčių administratorių, Valstybinio socialinio draudimo

fondo įstaigų darbuotojų bei Mokesčių policijos departamento prie Vidaus

reikalų ministerijos pareigūnų ir valdininkų, atliekančių tarnybines

pareigas, apsaugą nuo neteisėto poveikio;

4) pagal savo kompetenciją atlieka kvotą, parengtinį tardymą bei visų

nuosavybės formų įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų ūkinės –

 finansinės veiklos patikrinimus bei revizijas;

5) įgyvendina pinigų plovimo prevencijos priemones.

Kalbant apie Specialiųjų tyrimų tarnybą, tenka konstatuoti, kad Policijos

įstatyme nurodyti vien šios tarnybos uždaviniai (Policijos įstatymo 165

str.). Tuo tarpu atitinkančios uždavinius Specialiųjų tyrimų tarnybos

funkcijos nėra nustatytos. Šią spragą būtina užpildyti, turint omeny

Policijos įstatymo 17 straipsnį, kur nurodyta, kad policija atlieka 18 – 24

straipsniuose išvardytas funkcijas, ir jai negalima pavesti vykdyti

įstatymuose nenumatytų funkcijų.

Manytume, kad įsteigus naujas policijos tarnybas nebuvo išspręstas jų

pavaldumo klausimas. Tiek Pasienio policijos departamentas, tiek Mokesčių

policijos departamentas, tiek Specialiųjų tyrimų tarnyba, kaip nurodoma

Lietuvos policijos įstatymo 12 straipsnyje, yra vieningos Lietuvos

Respublikos policijos sistemos dalys. Todėl šios policijos tarnybos turėtų

būti tiesiogiai pavaldžios policijos generaliniam komisarui, nes jis yra

vieningos policijos sistemos vadovas. Išimtis gali būti daroma tik

Specialiųjų tyrimų tarnybai, kaip policijos veiklą kontroliuojančiai

institucijai. Ši tarnyba galėtų būti tiesiogiai pavaldi vidaus reikalų

ministrui.

Pagrindiniai policijos vystymosi momentai

Policijos, kaip institucijos, vystymasis yra susijęs su tam tikrais

valstybės vystymosi etapais. Kuriantis valstybei, kaip organizacijai,

kuriama ir policija, kaip valstybės institucija.

Policijos, kaip institucijos, įkūrėju neretai laikomas Romos imperatorius

Augustas, kuris dar pirmame tūkstantmetyje pr. Kr. įsteigė miesto policiją.

Pirmiausia imperatorius sukūrė gaisrininkų komandas, kurių pagrindinis

uždavinys buvo gesinti miestuose gaisrus. Be to, šioms komandoms buvo

pavesta saugoti pastatus nuo plėšimo ar vagysčių, tai, mūsų supratimu,

atitiko policijos funkcijas.

Pradiniame policijos vystymosi etape policija atliko minimalias ,,naktinio

sargo“ funkcijas. Štai Senovės Egipte policijai buvo pavesta persekioti

netikrų pinigų padirbinėtojus, aiškinti svorių bei svarstyklių apgavikus,

ieškoti žmogžudžių, bausti asmenis, pažeidusius priesaiką, nesuteikusius

pagalbos nukentėjusiems keliuose. Jeruzalės valstybės įstatymai įpareigojo

policiją saugoti viešąją drausmę ir tvarką, tirti žmogžudystes, paimti

maisto produktų atsargas, tenkinant laisvos visuomenės interesus.[25]

Civilizacija, kuriai būdingas valstybinis teisinis visuomenės

organizavimas, Europoje prasidėjo nuo graikų romėnų civilizacijos. Ši

civilizacija savo apogėjų pasiekė I tūkstantmetyje pr. Kr. – I

tūkstantmečio po Kr. pradžioje.[26]

Būtent Atėnų ir Romos valstybėse buvo sukurta policija ir labiausiai

išvystyta jos veikla. Atėnų valstybėje policija buvo pavaldi archontui –

centrinio magistrato vadovui. Policija privalėjo kontroliuoti įstatymų

vykdymą, garantuoti viešąją tvarką. Policijai buvo pavesta stebėti moterų

dorovę, kontroliuoti puotas bei kitus su pasilinksminimais susijusius

renginius. Policija aktyviai bendradarbiavo su vadinamąja Vienuolikos

kolegija (viena iš teismo prisiekusiųjų kolegijų), kuri sprendė su plėšimu

bei vagystėmis susijusias bylas.

Senovės Romoje po imperatoriaus Augusto mirties buvo įvykdytos reformos, –

Romos policijai pradėjo vadovauti miesto prefektas. Prefektui pavaldūs 14

policijos komisarų buvo miesto kvartalų vadovai iir atsakė už tvarką juose.

Policijos komisarai turėjo padėjėjus, vadinamuosius kvartalų kapitonus,

agentus – informatorius, apsaugos policijos karininkus. Romos policija

specializavosi pagal tam tikras veiklos sritis. Buvo įsteigtos šios

pareigybės: apsaugos policijos prefektas, masinių ir sportinių renginių

prefektas, visuomeninių darbų komisaras. Policija padėjo šiems pareigūnams

vykdyti funkcijas. Dar Cezario laikais buvo įsteigta dorovės policija.

Romos policijos pavyzdžiu policijos darbas buvo organizuotas ir kituose

dideliuose miestuose bei imperijos provincijose.[27]

Feodalinės visuomenės laikais, ypač jos ankstyvojo vystymosi periodu,

kiekvienas feodalas pats nustatė ir saugojo jam naudingą tvarką. Feodalui

buvo pavaldūs ir viešąją tvarką garantavę asmenys. XI – XIII a. Vakarų

Europoje susikūrė didelės nacionalinės valstybės, kuriose vadovaujantis

karalių įsakymais buvo steigiamos oficialios policijos institucijos.

Prancūzijos policija – ryškiausias to meto policijos vystymosi pavyzdys.

Būtent Prancūzija dažnai vadinama ,,policijos valdymo pradininke“. Jau XII

a. Prancūzijoje buvo įsteigta ,,prevo“ pareigybė, į kurią paprastai buvo

skiriami karaliaus karininkai, kilę iš neaukštos kilmės dvarininkų.

Būtent šie asmenys vadovavo policijai, išaiškino ir tyrė nusikaltimus,

atliko kratas, areštus, atsakė už viešąją tvarką.

Stiprėjant karaliaus galiai, atsirado nauja vietos pareigūnų grandis –

baljai, kurių veikla apėmė keletą administracinių apygardų. Kai kuriose

Prancūzijos vietose buvo įsteigta senešalo, vykdžiusio baljo funkcijas,

pareigybė. Senešalas galėjo veikti savarankiškiau negu baljas. Iš viso

Prancūzijos karaliaus valdose buvo sudaryta dvidešimt baljažų ir penkios

senešalystės.[28] Policijos tarnyba atitinkamai buvo organizuota visuose

administraciniuose teritoriniuose vienetuose. Dėl padidėjusio

nusikalstamumo buvo įsteigta speciali leitenanto, atsakingo už

baudžiamąsias bylas, pareigybė. XIII a. Prancūzijoje buvo

išleistas

pirmasis Policijos statutas, kurio iki tol neturėjo nė viena valstybė.

Prancūzijos absoliutizmo laikotarpiu (XVI – XVIII a.) policija dar labiau

sustiprėjo. Prancūzijos miesto policijai vadovavo generalinis policijos

leitenantas. Ypatingus jo pavedimus vykdė komisarai, intendantai bei

atsakingi už baudžiamąsias bylas leitenantai. Prancūzijos provincijose bei

apskrityse vietos policijai vadovavo intendantai bei policijos leitenantai.

Tuo laikotarpiu daugelio valstybių policija tapo vis labiau organizuota

jėga.

XVI – XVIII a. vyko buržuazinės revoliucijos, pradėjo kurtis naujos

kapitalistinės valstybės. Buvo reorganizuota ir policija: pradėta policiją

valdyti centralizuotai, nusistovėjo policijos funkcijos, aiškėjo policijos

darbuotojų pasirinkimo bei mokymo sistema. XX a. įvairių valstybių

pagrindiniai ppolicijos tikslai buvo šie:

1) viešosios tvarkos palaikymas;

2) valstybės vadovo, vyriausybės narių bei atvykstančių su oficialiais

vizitais asmenų apsauga;

3) mokesčių rinkimo kontrolė;

4) nusikaltimų tyrimas ir aiškinimas;

5) areštuotų, sulaikytų ar nuteistų asmenų konvojavimas;

6) eismo saugumo garantavimas, judėjimo gatvėse reguliavimas;

7) aplinkos apsaugos, sanitarijos bei higienos taisyklių priežiūra.

Kad šie tikslai būtų įgyvendinti, būtina policijos specializacija.

Paprastai yra žinomos šios policijos rūšys: administracinė, kriminalinė,

saugumo, karinė, pasienio, politinė. Galima ir siauresnė policijos

specializacija. Antai JAV yra:

1) Kovos prieš narkotikus biuras;

2) Federalinis emigracijos biuras;

3) Pasų departamentas;

4) Nacionalinių parkų policija;

5) Tiltų bbei tunelių apsaugos policija;

6) Aviacijos departamento policija;

7) Geležinkelio policija;

8) Pašto ir telegrafo policija;

9) Finansų ministerijos slapta tarnyba.

Gana įdomi Italijos policijos specializacija, kur yra geležinkelio,

pasienio, kelių, pašto bei kitos policijos rūšys, o nuo 1960 m. įsteigta

moterų policija. Šios tarnybos uždavinys – kovoti su moterų bei

nepilnamečių nusikalstamumu bei su nusikaltimais prieš moralę ir dorovę.

Visose pasaulio valstybėse kovojant su politiniais priešininkais itin

svarbi politinė policija.

Policijos vystymasis XX a. susijęs su tam tikrais dėsningumais, šiuos

dėsningumus apibendrinus galima teigti, kad policija pamažu patenka

politinių partijų įtakon. Politinių partijų lyderiai negalėjo nekreipti

dėmesio į tobulai organizuotą, profesionaliai parengtą ir palyginti gausų

policijos pareigūnų būrį. Vis dažniau policijos jėga naudojama siekiant

politinių tikslų. Ši tendencija ypač pastebima totalitarinėse valstybėse.

Toks policijos (kai kuriose valstybėse milicijos) vystymasis gali būti

vertinamas kaip tam tikras vystymosi etapas, kai policija tampa politinių

partijų tarnaitė.

Vykstant dviejų skirtingų socialinių sistemų ideologinei kovai, policija

buvo apibūdinama kaip klasinio viešpatavimo įrankis. Štai Lietuviškoje

tarybinėje enciklopedijoje policija apibūdinama kaip valstybės, kurios

santvarka išnaudotojiška, specialūs administracijos ginkluoti organai šiai

santvarkai ginti ir nustatytai viešai tvarkai palaikyti.[29]

1930 m. JAV vienoje mmokslinio tyrimo instituto kriminologų konferencijoje

buvo konstatuota, kad policija, vykdanti politinių lyderių užsakymus,

nesusidoroja su savo darbu, t.y. negarantuoja viešosios tvarkos,

nekontroliuoja nusikalstamumo, ypač organizuoto. Buvo pabrėžta, kad būtina

keisti policijos įvaizdį. Konferencijos metu pirmą kartą buvo sukurtas

policijos, kaip teikiančios visuomenei paslaugas institucijos, įvaizdis.

Taip kintant policijos įvaizdžiui, galima drąsiai teigti, kad ši

institucija tampa pagrindine žmogaus teises ginančia jėga.[30]

Apibrėždamas policijos vietą šiuolaikinėje valstybėje, šveicaras

teisininkas Karlas Ebnoteris teigia, kad policijos darbas ilgai buvo

susijęs su neigiamų pasekmių likvidavimu. Tačiau, pažymi mokslininkas,

valstybėje vykstant evoliucijai, liberaliai valstybei tampant socialine –

 teisine, ppolicijos darbe vis labiau išryškėja pozityvios funkcijos. Būtent

šios funkcijos atitinka visuomenės gerovės koncepciją.[31]

Šiuolaikinės valstybės XX a. susidūrė su aplinkybe, turėjusia tiesioginį

poveikį policijos veiklos reglamentavimui. Policijos koncepcija, jos

veiklos kryptys vis dažniau aptariamos tarptautinėje bendrijoje. Įvairūs

policijos santykiai su teisėta politine jėga, policijos ir visuomenės

santykių modelis, policijos veiklos teisiniai pagrindai buvo reglamentuoti

tarptautiniuose dokumentuose. Iš daugelio tarptautinių dokumentų išskirtume

pačius svarbiausius, kuriuose tiesiogiai reglamentuojama policijos veikla.

Tai 1979 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje priimtas

Teisėtvarkos apsaugos pareigūnų elgesio kodeksas; 1989 m. Ekonominės –

socialinės tarybos rezoliucija ,,Dėl pagrindinių principų įgyvendinant

teisėtvarkos apsaugos pareigūnų elgesio kodeksą“, 1979 m. Europos Tarybos

Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija Nr.690 ir jos priedas – Policijos

deklaracija, 1993 m. Antrajame Europos policijos profsąjungų tarybos

kongrese priimta Europos policininkų chartija.[32] Paprastai šiuo naujausiu

dokumentu vadovaujamasi nacionaliniu lygiu reglamentuojant policijos ir

visuomenės santykius, apibrėžiant policininko asmeninį ir profesinį

statusą. Europos policininkų chartija sudaryta iš preambulės bei trijų

skyrių: ,,Organizaciniai bei funkciniai policijos aspektai“, ,,Policijos

santykiai su visuomene”, „Policininko asmeninis ir profesinis statusas“.

Šiame dokumente nustatant policijos ir visuomenės santykius, pirmą kartą

tiesiogiai įvardijamos tiek visuomenės, tiek policijos teisės ir pareigos.

Tačiau policijos statuso apibūdinamas laikytinas bene svarbiausia Europos

policininkų chartijos nuostata. Jau Chartijos preambulėje nurodyta, jog

policija yra ne valdžia, o paslauga visuomenei, garantuojanti ir sauganti

visų piliečių teises bei laisves, ginanti nevaržomą naudojimąsi jomis.

Aukščiausiems Lietuvos Respublikos pareigūnams ši tezė yra svarbi. Antai

Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Brazauskas tiek 1995 m. metiniame

pranešime, tiek kalboje, pasakytoje 1995 m. birželio 16 d. Lietuvos

policijos akademijos įkūrimo metinių proga, pabrėžė, jog policija reiškia

ne valdžią, o paslaugą visuomenei. Policijos veikla, suprantant šią veiklą

kaip paslaugą žmonėms, norima policiją bei visuomenę suartinti, siekti

partnerystės, skatinti policijos bei visuomenės sąveiką bei sėkmingą

bendradarbiavimą.

Tačiau tezę ,,policija nėra valdžia, o paslauga visuomenei” sudaro du

savarankiški kontraversiški teiginiai. Pirmas teiginys – policija nėra

valdžia, antras – ji teikia paslaugas visuomenei. Tai nėra paprasti ir

savaime suprantami teiginiai. Kodėl policija nėra valdžia? Ką norima

pabrėžti, atsisakant traktuoti policiją kaip valdžios instituciją? Tai kas

iš tiesų yra policija? Iš dalies atsakymus į šiuos klausimus galima surasti

Europos policininkų chartijoje. Mūsų manymu, chartijoje neatsisakoma

policijos kaip valdžios traktavimo. Chartijoje rekomenduojama valstybių,

Europos Tarybos narių, vyriausybėms steigti tokią policiją, kokios

pageidauja visuomenė, siekiant, kad tezė ,,Policija jau nebėra jėgos,

valdančios piliečius, išraiška, tačiau yra piliečių jėga” taptų realybe.

Taigi siekiama kurti policiją, kuri būtų visuomenės jėga arba visuomenės

valdžia. Be to, siekiama, kad net vyraujančios ideologijos šalininkai

negalėtų pasinaudoti policija kaip sava jėga. Todėl policija nėra grupės

asmenų valdžia. Policijos veikla yra susijusi su visuomenės interesais ir

vertinama pagal tai, kaip šie visuomenės interesai tenkinami.

Pasak doc. A. Vaišvilos, bandymas neigti, kad policija priklauso valdžios

sistemai, liudija, jog susiduriame su klasikinio liberalizmo mąstysena, kai

valdžia iš esmės tapatinama su totalitarinės valstybės valdžia, į ją

žiūrint kaip į kažką tautai iš prigimties svetimą ir pavojingą. Teiginiu

,,policija yra ne valdžia” norima apsaugoti policiją nuo ,,valdžios“

termino, kadangi tai kompromituoja policiją, bei įveikti valdžios ir

visuomenės susvetimėjimą. Taip pat siekiama, kad policijai būtų grąžinta

tikroji jos paskirtis – tarnauti ne virš visuomenės iškilusiam valdžios

aparatui, o saugoti žmonių (mokesčių mokėtojų) teises.[33]

Įvairiose valstybėse policijai pavedama įgyvendinti vieną iš svarbiausių

valstybės uždavinių – garantuoti viešąją tvarką. Įgyvendindama šį

uždavinį, Lietuvos policija vykdo kriminalinį persekiojimą, nusikaltimų ir

teisės pažeidimų prevenciją, kvotą bei kitas funkcijas. Ar gali

institucijos atstovai sulaikyti asmenį, jį apklausti, atlikti apžiūrą,

kratą, taikyti sankcijas, specialias priemones ir pan., jei jie nėra

valdžios įgalioti? Tokie įgaliojimai, kiek tai susiję su visomis mūsų

išvardytomis sritimis, policijai suteikti ir ,,ipso facto” ji traktuotina

kaip atitinkama valdžios institucija. Jei policija nebūtų valdžios

institucija, ji negalėtų įgyvendinti savo funkcijų.

Tačiau policijos, kaip valdžios institucijos, pobūdis keičiasi. Policija iš

represinės institucijos turi tapti visuomenę saugančia bei ginančia

demokratines vertybes institucija. Dėl tokios vertybių kaitos antrajame

Europos policijos profsąjungų tarybos kongrese, vykusiame 1993 m.

Strasbūre, nesutarimų neiškilo. Buvo susitarta, kad absoliutus

prisitaikymas prie konstitucinių valstybės įstatymų, nuolatinis tarnavimas

visuomenei, etiškas bei teisiškas priemonių ir pasekmių pusiausvyros

išlaikymas, pagarba asmens garbei bei orumui – tai kiekvienos valstybės

policijos veiklos pagrindiniai principai.

Keičiasi ir policijos paskirtis. Policija traktuojama kaip institucija,

teikianti visuomenei paslaugas. Šia teze stengiamasi pabrėžti

policijos,

kaip valstybės institucijos, paskirtį. Apskritai kiekvienos valstybės

institucijos paskirtis – padėti visuomenei. Demokratinėse valstybėse

visuomet prioritetas suteikiamas visuomenės, o ne valstybės interesams.

Todėl visuomenės interesų tenkinimas yra valstybės arba visų valstybės

institucijų pareiga. Vadinasi, tezė ,,Policija, kaip institucija, teikia

visuomenei paslaugas” yra pernelyg bendro pobūdžio. Visuomenė turi žinoti,

kokias ir kokios apimties paslaugas teikia policija. Suprantama, policija

gali teikti tik tokias ir tik tokios apimties paslaugas, kurios yra

numatytos teisės normų aktuose. Doc. A.Vaišvilos teigimu, policija bus tuo,

kuo būti ją įpareigos įstatymas.[34] Taigi pagrindines policijos veiklos

kryptis bei ffunkcijas nustato įstatymų leidėjas. Be to, policijai, kaip

valdžios institucijai ir kaip sudėtinei valstybės mechanizmo daliai,

suteikta teisė vykdyti ypatingą teisės realizavimo formą – teisės taikymą.

Realizuodama teisės normas, policija turi teisę priimti individualius,

susijusius su konkretaus asmens interesais teisės normų taikymo aktus.

Taigi policijos įvaizdis, jos darbo kokybė daugiausia priklauso nuo teisės

normų turinio ir nuo valstybės institucijų, kurioms suteikta teisė priimti

teisės normas, darbo kokybės. Kai policija vykdo nevykusias teisės normas,

kyla pavojus, kad ji gali labiau susikompromituoti visuomenės akyse negu

priėmusi tas teisės normas institucija.[35]

Siekiant sustiprinti ppolicijos, kaip paslaugas teikiančios institucijos,

įvaizdį Europos policininkų chartijoje policija įvardijama kaip komunalinio

aptarnavimo tarnyba. Manytume, kad šis palyginimas nevykęs dėl kelių

priežasčių. Policija ir komunalinio aptanavimo tarnyba panašios tik tiek,

kad jos teikia visuomenei paslaugas. Tačiau teikiamų paslaugų bei atliekamų

funkcijų turinys yra visiškai skirtingas. Kitas skirtumas – komunalinio

aptarnavimo įstaigos teikia mokamas paslaugas, tuo tarpu policija yra

mokesčių mokėtojų išlaikoma institucija. Paprastai policijos teikiamos

paslaugos yra susijusios su teise, todėl policiją galima įvardyti kaip

,,teise aptarnaujančią valdžios instituciją“. To jokiu būdu negalima

pasakyti apie komunalinio aptarnavimo tarnybą.

Europos chartijoje iškelta ši idėja: policija, kaip pažangi institucija,

teikia visuomenei paslaugas, jos veikla atitinka demokratinės visuomenės

vystymosi tendencijas. Tačiau šios idėjos realizavimo procesas, ypač iš

totalitarizmo gniaužtų išsivadavusiose valstybėse, bus sudėtingas.

Totalitarinėse valstybėse valdžios prioritetas egzistavo visose visuomenės

gyvenimo srityse: politikoje, ekonomikoje, kultūroje. Todėl pirmoji šios

idėjos realizavimo prielaida – likviduoti valdžios ir visuomenės

susvetimėjimą. Realizuojant šią idėją taip pat būtina atsižvelgti į

visuomenės interesus ir tiksliai apibrėžti policijos uždavinius bei

funkcijas. Priartinant policiją prie visuomenės, būtina tobulinti policijos

organizacinę struktūrą.

Lietuvos policija, kaip ir kitų pasaulio valstybių policija, turi savo

istoriją. Lietuvos ppolicijos vystymasis buvo tiesiogiai susijęs su Lietuvos

valstybingumu.

Pirmosios Lietuvos policijos įstaigos, t.y. tokios įstaigos, kaip jas

suprantame dabar, pažymi prof. Č. Mančinskas, atsirado XIX a. pradžioje,

po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos Respublikos padalijimo, Lietuvai tapus

carinės Rusijos imperijos dalimi.[36] 1811 m. caro Aleksandro I įsakymu

buvo įsteigta Vidaus reikalų ministerija. Policijos departamentas buvo

vienas iš šios ministerijos padalinių. To meto Policijos departamentas

vykdė represines funkcijas – persekiojo lietuvišką spaudą, mokyklas, buvo

nacionalinės priespaudos politikos vykdytojas. Toks laikotarpis tęsėsi iki

Pirmojo pasaulinio karo. Policijos departamente dirbo carui ištikimi rusų

tautybės valdininkai.

1918 m. susiklosčius ttinkamai politinei situacijai, Lietuva galėjo siekti

nepriklausomybės ir valstybingumo įtvirtinimo. Vokietijai okupavus Lietuvą,

1918 m. kovo 25 d. kaizeris Vilhelmas II pasirašė Lietuvos nepriklausomybės

pripažinimo aktą. O praėjus keliems mėnesiams, 1918 m. spalio 20 d.,

Lietuvos Tarybai buvo pareikšta, kad Vokietija leidžia Lietuvai sudaryti

nacionalinę vyriausybę. Pirmuoju Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

ministru buvo paskirtas Vladas Stašinskas. 1918 m. gruodžio 17 d. ministras

išleido cirkuliarą (aplinkraštį), kuriuo įpareigojo apskrities viršininkus,

kaip vyriausius visos apskrities valdininkus, perimti iš vokiečių

okupacinės valdžios visą jų ūkį: mantą, raštines, knygas, dokumentus, taip

pat sergėti apskrities gyventojus nuo vagių, plėšikų, banditų ir kitų

nusikaltėlių, rūpintis ,,žalingų visuomenės apsireiškimų“ naikinimu, kovoti

su degtinės varymu, valstybės ir apleisto turto naikinimu.

Siekiant užtikrinti krašto apsaugą, apskrities viršininkas buvo įpareigotas

suskirstyti savo apskritį į nuovadas.[37] Nuovadomis buvo vadinamos

veikusios apskrityse policijos įstaigos (Lietuvoje iki 1924 m. buvo

vartojamas ne policijos, o milicijos terminas). Kaip pažymi

V. Maksimaitis, tuo metu Lietuvos milicija buvo kuriama dviem būdais:

visuomeniniu ,,iš apačios“ ir administraciniu ,,iš viršaus“.[38] Pirmuoju

atveju milicija buvo steigiama kaime, tiesiog renkant žmones. Antruoju

atveju milicija buvo steigiama mieste, o milicijos darbuotojas paskiriamas

administracine tvarka. Pavyzdžiui, 1919 m. sausio 19 d. Kauno milicijos

vadu oficialiai buvo paskirtas A. Šostakas. Tuo metu Kaune buvo sukurtos

penkios milicijos nuovados, kurioms vadovavo J. Kundrotas, J. Audiejaitis,

J. Šukšteliškis, V. Rutkauskas, M. Virbalis. 1920 m. liepos 24 d. Vilniaus

milicijos vadu buvo paskirtas J. Žvinys. Vilniuje buvo įsteigtos 8

nuovados, jų viršininkais buvo paskirti M. Remeika, J. Kvasauskas,

J. Vaišinis, A. Ivanovas.

1920 m. gegužės 14 d. buvo priimtas Milicijos įstatymas.[39] Tai buvo

vienintelis tarpukario Lietuvos milicijos įstatymas, galiojęs, kol buvo

okupuota nepriklausoma Lietuva. Įstatymo pirmajame paragrafe nurodoma, jog

milicija yra pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Jai pavedama saugoti

įstatymais nustatytą valstybės ir visuomenės tvarką, vykdyti įstatymus ir

privalomus įsakymus.

Apskritai Milicijos įstatymas nebuvo didelis. Įstatymą sudarė dvi dalys

(pirma dalis – bendrieji dėsniai, antra dalis – milicijos organizacija),

apimančios 24 paragrafus. Aišku, kad toks įstatymas negalėjo visapusiškai

sureguliuoti milicijos veiklos. Dėl šios priežasties Milicijos įstatymas

greitai ,,apaugo” instrukcijomis bei įsakymais. Įstatymo 24 paragrafe buvo

nurodyta, kad ,,milicijai veikti ir organizuoti Vidaus Reikalų Ministeris

leidžia instrukcijas“. Apskričių viršininkams buvo suteikta teisė leisti

privalomus įsakymus

a) visuomenės tvarkai ir ramybei palaikyti,

b) sveikatai patikrinti,

c) švarumui palaikyti.

Be to, kaip pažymi prof. Č. Mančinskas, per visą tarpukario laikotarpį

Lietuvoje buvo paskelbta karo padėtis, todėl nebuvo garantuojamos piliečių

konstitucinės teisės, šalyje veikė ,,Ypatingi Valstybės apsaugos įstatai“,

pagal kuriuos ,,milicija privalėjo vykdyti visus karo komendanto

įsakymus“.[40]

Vidaus reikalų sistemai priklausančiai milicijai vadovavo Piliečių apsaugos

departamentas. Apskrityse bendra milicijos darbo priežiūra priklausė

apskrities milicijos vadui, o tvarkomam apskrities teisėmis mieste –

miesto milicijos vadui (Milicijos įstatymo 10 paragrafas). Šie vadai

atitinkamai buvo pavaldūs apskrities viršininkui bei miesto viršininkui.

1918 – 1920 m. buvo sukurtos dvi milicijos rūšys: viešoji ir kriminalinė.

Viešoji milicija buvo gausiausia. Knygoje ,,Lietuvos policija 1918 – 1920

metais” nurodoma, jog viešosios milicijos pagrindinės vveiklos kryptys buvo

šios: valstybės nustatytos bei visuomeninės tvarkos, valstybės iždo,

piliečių turto, viešosios dorovės apsauga, ginklų įsigijimo ir saugojimo,

sanitarijos, viešbučių, priešgaisrinės apsaugos, trobesių statybos ir kitų

taisyklių įgyvendinimo bei laikymosi kontrolė, asmenų, vengiančių atlikti

karinę tarnybą persekiojimas, mokesčių išieškojimas ir suimtųjų

siuntimas.[41]

Laikui bėgant, viešosios policijos funkcijos buvo išplėstos. Nuo 1931 m.

viešajai policijai buvo pavesta eismo priežiūra bei autoavarijų aiškinimas,

nuo 1933 m. – kova su užkrečiamomis ligomis, nuo 1935 m. – kainų nustatymo

priežiūra bei oro transporto kontrolė.

Teritoriniu požiūriu viešoji policija buvo neblogai organizuota. 1932 m.

įvykdžius viešosios policijos reformą, Lietuvos teritorijoje buvo įsteigtos

263 miestų ir valsčių viešosios policijos nuovados. Po reformos viena

viešosios policijos nuovada aptarnavo 250 kvadratinių kilometrų plotą.

Atstumas nuo tolimiausio taško iki nuovados buvo ne didesnis kaip 15 km.

Prie viešosios policijos buvo kuriamas policijos rezervas. Pagrindinė

policijos rezervo pareiga – padėti viešajai policijai, ypač išsklaidant

draudžiamus žmonių susibūrimus, demonstracijas, užkertant kelią

ginkluotiems užpuolimams, riaušėms, įvedant tvarką stichinių nelaimių

atveju. Policijos rezervas buvo dislokuotas Kaune bei Zarasuose.[42]

Kriminalinei policijai buvo pavesta registruoti nusikaltėlius, ieškoti

nusikaltusių asmenų ir registruoti ieškomus asmenis, sekti kriminalinius ir

prieš valstybę vykdomus nusikaltimus, atlikti kvotas kriminalinio skyriaus

iškeltose bylose.[43]

Iš pradžių kriminalinė policija buvo pavaldi Piliečių apsaugos

departamentui. Tačiau nuo 1927 m., įsteigus kriminalinės policijos

valdybą, ši policija tapo tiesiogiai pavaldi Vidaus reikalų ministrui. Be

to, kriminalinė policija buvo sujungta su politine policija. Todėl

kriminalinės policijos

valdybą sudarė du skyriai: politinės policijos

skyrius ir kriminalinės policijos skyrius. 1933 m. kriminalinės policijos

valdyba buvo reorganizuota į Valstybės saugumo departamentą. Tačiau darbo

pasiskirstymas liko tas pats: kriminalinė policija tyrė kriminalinius, o

politinė policija – politinius nusikaltimus.

Derėtų pabrėžti, kad kriminalinės policijos darbo rezultatai išaiškinant

nusikaltimus buvo pakankamai geri. Štai 1927 – 1932 m. vidutiniškai buvo

išaiškinta apie 78 procentai nusikaltimų, 1933 – 1939 m. – apie 72

procentus. Sunkesnių nusikaltimų išaiškinta dar daugiau. Pavyzdžiui, 1937 –

 1938 m. buvo išaiškinta 91 procentas nužudymo ir išžaginimo atvejų. Pinigų

padirbinėjimo atvejų – 89 procentai, kkontrabandos ir degtindarystės – 95

procentai. Šiek tiek mažiau buvo išaiškinama plėšimų – 63 procentai,

vagysčių – 60 procentų.[44]

Nuo 1924 m. policija pradėjo dirbti specializuotai. Be viešosios ir

kriminalinės policijos funkcionavo geležinkelių, pasienio, privati, vandens

kelių, nepilnamečių reikalų policija.

Pagrindinis pasienio policijos uždavinys – Lietuvos valstybės sienos bei

ekonominės krašto gerovės apsauga. Bendras Lietuvos valstybės sienos ilgis

buvo 1203,8 km. Nuo 1924 m. sausio 1 d. pasienio policijai buvo skirta

1 610 etatų. Ypač sudėtinga buvo apsaugoti administracinę sieną su Lenkija.

Ten būta daug įvairiausių incidentų, susijusių su sargybinių užpuolimu,

nelegaliu ssienos perėjimu, kontrabanda. Lietuvos – Vokietijos sieną (ilgis

– 39,2 km) buvo sudėtinga saugoti, nes kontrabandos srautas buvo didžiulis.

Iš Vokietijos buvo gabenamas spiritas, muilas, tabakas, cigaretės ir netgi

narkotikai. Sieną su Vokietija saugojo ne tik pasienio, bet ir Klaipėdos

krašto policija. Kaip rodo 1930 m. Lietuvos pasienio policijai pateikti

Piliečių apsaugos departamento informacijos duomenys, pavykdavo sulaikyti

70 procentų kontrabandos.[45]

Geležinkelio policija atsakė už tvarką geležinkelio zonoje, be to,

traukiniuose kontroliavo vykstančių į užsienį žmonių pasus, ėmė mokesčius

už tranzitines vizas, kovojo su nusikalstamumu geležinkelio transporte.

Buvęs geležinkelio policijos viršininkas V. Reivytis gana neigiamai nusakė

šios policijos tarnybos veiklą pabrėždamas, kad su negausiais nusikaltimais

geležinkelio zonoje galėjo susidoroti viešoji policija, o pasus tikrinti

bei imti mokesčius galėjo pasienio policijos pareigūnai. Taip galėjo būti

taupomos mokesčių mokėtojų lėšos.[46]

Nuo 1924 m. iki 1936 m. vandens kelių policija priklausė vidaus reikalų

sistemai. Ši policija atsakė už vandens kelių apsaugą, viešąją tvarką

prieplaukose bei krantinėse.

Negausi privati policija buvo išlaikoma suinteresuotų asmenų ar įstaigų

lėšomis. Privačią policiją turėjo keletas bankų, akcinė bendrovė

,,Maistas“, Kauno miesto ligonių kasa. Ši policija buvo pavaldi atitinkamos

vietovės viešosios policijos vadovui. Miestų bei apskričių savivaldybėms

buvo leista steigti savivaldybių policiją. Paprastai savivaldybių policijos

tarnautojams buvo pavedama rinkti mokesčius, atlikti kvotą, įgyvendinti

teismų vykdomuosius raštus, budėti varžytinių metu. Iš esmės savivaldybių

policija padėjo viešajai policijai atlikti jos funkcijas. Savivaldybių

policiją buvo įsteigusios Kauno, Biržų, Jurbarko, Panevėžio, Rokiškio,

Šaulių, Tauragės, Telšių savivaldybės, kur dirbo po 1 – 4 policininkus.[47]

Nepilnamečių reikalų policija veikė tik dviejuose miestuose – Kaune ir

Vilniuje. 1938 m. Kaune buvo įsteigtas viešosios policijos padalinys,

sprendęs mažamečių nusikaltėlių reikalus. Toks pat padalinys 1939 m. buvo

įsteigtas ir Vilniuje. Šiuose padaliniuose buvo registruojami bei

prižiūrimi aatostogaujantys drausmės auklėjimo įstaigų auklėtiniai. Nors

padaliniai ir buvo įsteigti, tačiau norminių dokumentų, reglamentuojančių

šių padalinių veiklą, priimta nebuvo.

Vadovaujantis Klaipėdos krašto konvencija, buvo įsteigta savarankiška

policija. Ji priklausė Klaipėdos krašto direkcijai ir vadovavosi šiame

krašte galiojusiais įstatymais. Klaipėdos krašto policija vykdė tiek

viešosios, tiek kriminalinės policijos funkcijas bei padėjo saugoti

valstybės sieną.

Vertinant to meto atskirų policijos tarnybų veiklą, galima remtis Čikagoje

išleista knyga apie Lietuvos policiją.[48] Šioje knygoje spausdinami

buvusių policijos darbuotojų prisiminimai. Dauguma buvusių policijos

darbuotojų gana aukštai įvertino policijos veiklą. Pasak buvusių

darbuotojų, Lietuvos policija nedarė gėdos Lietuvai: turėjo penkiasdešimt

procentų to, ko visuomenė reikalavo.

1940 m. vasarą, panaikinus Lietuvos valstybę, Sovietų Sąjungai įtraukus

Lietuvą į savo sudėtį, buvo likviduotos visos valstybės institucijos. Šis

procesas palietė ir policiją. Prof. Č. Mančinskas, išanalizavęs policijos

pakeitimo į miliciją pagrindinius momentus, pažymi, kad liaudies milicija

buvo įsteigta labai sparčiai. Iki 1940 m. liepos pabaigos milicija buvo

įsteigta visose apskrityse.[49] Iš pradžių milicininkai galėjo veikti tik

gavę policijos nuovados viršininko įsakymą, taigi jie buvo pavaldūs

policijos viršininkams. Iki 1940 m. rugsėjo Lietuvoje veikė tiek policija,

tiek liaudies milicija. Tiesa, pirmosios funkcijos nuolat siaurėjo, o kitos

atvirkščiai – buvo plečiamos. Įtraukus Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį,

jau 1940 m. rugsėjo 17 d. milicija buvo pradėta kurti pagal Sovietų

Sąjungos milicijos modelį. Lietuvos policijos darbuotojai tuo metu buvo

tiesiog fiziškai naikinami arba tremiami į Sibirą.

Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, 1941 m. birželio – liepos mėn.

Lietuvoje buvo atkurta kriminalinė, saugumo, viešoji, geležinkelių, kai kur

rezervo policija. Į policiją sugrįžo apie 20 procentų buvusių

darbuotojų.[50] To meto Lietuvos policijai teko laviruoti: policija

privalėjo vykdyti vokiečių okupacinės valdžios įsakymus, kita vertus, ji

stengėsi būti savo tautos interesų gynėja. P. Stankeras, išsamiai

išnagrinėjęs lietuvių policijos veiklą 1941 – 1944 metais, daro tokias

išvadas: Lietuvos policija pagal savo pavaldumą, kompetenciją bei

uždavinius ir jų vykdymą buvo ne kas kita kaip pagalbinė vokiečių

administracinės valdžios tarnyba. Lietuvos policija buvo vokiečių

administracijos organų sistemos sudėtinė dalis ir karo metu, ypač jo

pradžioje, padėjo vokiečiams įtvirtinti jų režimą. Tačiau apskritai

Lietuvos policija tuo metu saugojo kraštą.[51]

Sovietų kariuomenei 1944 -1945 m. vėl okupavus Lietuvą, buvo atkuriamos

sovietų valdžios ir valdymo struktūros. T. Birmontienė pažymi, kad

milicijos organizacija ir veiklos kryptys buvo beveik tos pačios kaip ir

prieš karą, tačiau itin išryškėjo represinis jos pobūdis.[52]

Pagrindinės milicijos veiklos kryptys buvo šios: viešosios tvarkos apsauga;

kova su nusikaltimais, socialistinės nuosavybės turto grobstymu,

spekuliacija; vizų išdavimas ir registravimas. Buvo steigiami tardymo

skyriai, priklausantys milicijos sistemai, nors pagal galiojantį

Baudžiamojo proceso kodeksą milicija galėjo atlikti tik kvotą. Respublikinę

milicijos valdybą sudarė šie padaliniai: vadovybė, sekretoriatas, politinis

skyrius, kriminalinės paieškos bei kovos su spekuliacija ir socialistinio

turto grobstymu skyriai, tardymo, operatyvinio, pasų tarnybos, tarnybinės

ir kovinės parengties, vizų ir registravimo, autoinspekcijos, civilinės

metrikacijos skyriai.[53] Šios tarnybos, nežymiai jas pakeitus, liko ir

toliau. Apskritai vertinant šį okupacinį periodą galima teigti, kad

milicija tuo metu buvo valdžios norų vykdytoja, o dar tiksliau – Komunistų

partijos tarnaitė.

1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiajai Tarybai priėmus aktą ,,Dėl Lietuvos

nepriklausomos valstybės atstatymo“ prasidėjo naujas Lietuvos valstybingumo

vystymosi etapas. 1990 – 1991 metais Lietuvoje milicija intensyviai buvo

reorganizuojama į policiją.[54]

1990 m. gruodžio 11 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos policijos

įstatymas. Vadovaujantis šiuo įstatymu ne tik buvo atsiribota nuo SSRS

vidaus reikalų ministerijos, bet ir milicija pertvarkyta į policiją. Šio

įstatymo pagrindines nuostatas nagrinėjame aptardami policijos statusą bei

policijos funkcijas.

———————–

[1] Juridičeskij enciklopedičeskij slovar. M., 1984, s. 355.

[2] Termino “organas” vartojimas yra diskutuotinas. Manytume, kad šis

terminas gali būti pakeistas “institucija”. LR Konstitucijoje vartojamas

terminas “institucija”. Pvz., Konstitucijos 8 straipsnyje nurodyta, kad

“Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi

antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja”. Konstitucijos

119 straipsnyje nurodoma, kad “Savivaldos institucijų organizavimo ir

veiklos tvarką nustato įstatymas”.

[3] Katuoka S. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos. V.,

1997, p.13.

[4] Ten pat, p.13.

[5] Obščiaja teorija gosudarstva i prava. M., 1994, s. 182.

[6] Les droits de l’homme et la police. Strasbourg, 1994, p.24.

[7] Klockars C.B. The Idea of Police. Beverly Hills, Sage Publications.

Inc. 1985, p.94.

[8] Šakočius A. Policijos veikla įgyvendinant aplinkos apsaugos funkciją.

Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai. Teisė. V., 1997, p.50.

[9] Buisson H. La police. Son histore. Paris. 1968, p.10.

[10] Trotabas Louis. Isoart

Paul. Droit public. Paris. LGDJ. 1988, p.297.

[11] Ten pat, p.297.

[12] Les droits de l’homme et la police. Strasbourg. 1994, p.23.

[13] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1978. T.3, p.563.

[14] Katuoka S. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos. V.,

1997, p.17.

[15] Šiuo pakeistu ir papildytu Lietuvos policijos įstatymo variantu mes ir

toliau naudosimės šioje knygoje.

[16] Pumputis A. Teisėsaugos funkcijų sistemos klausimu // Kriminalinė

justicija. 1997. T.7-8, p. 186.

[17] Vadovėlis policijai. K., 1926, p. 5-6.

[18] Pumputis A. Policija kaip paslauga // Politologija. 1996. Nr. 1, p.

78.

[19] Ten ppat, p. 78.

[20] Lietuvos policijos reformos metmenys. Pritarta Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1136. Valstybės žinios. 1997

gruodžio 10 d.

[21] Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas. Valstybės žinios.

1997.

[22] Pumputis A. Policija kaip paslauga // Politologija. 1996. Nr. 1, p.

77.

[23] Straipsnio pakeitimas. Žr.: Valstybės žinios. Nr. I-514. 1994 06 28,

Nr.53-994. 1994 07 13.

[24] Manytume, kad terminą “pilietis” derėtų pakeisti terminu “žmogus”.

Argumentai šiuo klausimu buvo pateikti anksčiau.

[25] Buisson H. La police. Son histoire. Paris. 1968, p.22-24.

[26] Maksimaitis M. Užsienio teisės iistorija. V., 1998, p.37.

[27] Plačiau apie vergvaldinės visuomenės policiją žr.: Degteriov L.M.,

Maksimenko N.P., Solovjova M.G. Policija buržuaznych gosudarstv. M., 1966,

s.8-13.

[28] Plačiau apie to laikotarpio Prancūzijos valstybę žr.: Maksimaitis M.

Užsienio teisės istorija. V., 1998, p.163-180.

[29] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T.9. V., 1982, pp.82.

[30] Smith B. Police Systems in United States. New-York, 1949, p.73.

[31] Ebnoter K. Der Heimatschuts als polizei rech liches Problem. Zurich,

1956, p.17.

[32] Plačiau apie šiuos dokumentus žr.: Katuoka S. Tarptautinės sutartys,

reglamentuojančios policijos veiklą. Lietuvos policijos akademijos mokslo

darbai. V., 1996. T.5.

[33] Vaišvila A. Policija – valdžios ir paslaugos vienovė. Lietuvos

policijos akademijos mokslo darbai. 1997. T.6, p.159-160.

[34] Ten pat, p.160.

[35] Pumputis A. Policija kaip paslauga // Politoligija. 1996. Nr.1, p.71.

[36] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998, p.5.

[37] Lietuvos valstybės žinios. Nr.2- 3. 1919 m. sausio 16 d.

[38] Maksimaitis V. Lietuvos policijos susikūrimas 1918 – 1920 m. //

Lemtingi posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.6.

[39] Laikinosios Vyriausybės žinios. 1920 m. gegužės 20 d. Nr.32.

[40] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998, p.15.

[41]Lietuvos policija. 1918 – 1928 m. Red. I. Tamašauskas. K., 1930,

p.130. 

[42] Plačiau apie viešąją policiją žr.: Mančinskas Č. Policija Lietuvoje

1918 – 1940 metais. V., 1998, p. 29-34.

[43] Lietuvos policija. 1918 – 1928 m. Red. I. Tamašauskas. K., 1930,

p.130.

[44] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998, p.42.

[45] Ten pat, p. 45.

[46] Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje. Čikaga, 1974, p.104-

105.

[47] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998. p.52.

[48] Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje. Čikaga. 1974.

[49] Mančinskas Č. Lietuvos policijos pakeitimas milicija // LLemtingi

posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.114.

[50] Stankeras P. Lietuvos policijos atkūrimas vokiečių okupacijos metais

(1941-1944) // Lemtingi posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993,

p.45.

[51] Stankeras P. Kai kurių lietuvių policijos struktūrų atkūrimas bei

veikla 1941-1944 metais. Lietuvos teisės akademijos mokslo darbai. 1997.

T.7-8, p.128.

[52] Birmontienė T. Milicijos atkūrimas Lietuvoje. 1944-1945 m. // Lemtingi

posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.47.

[53] Ten pat, p.48.

[54] Šį laikotarpį išsamiai išnagrinėjo prof. Č.Mančinskas. Žr. Mančinskas

Č. Milicijos reorganizavimas į policiją Lietuvoje 1990-1991 m. // Lemtingi

posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.52-71.