Prievolių atsiradimas

TURINYS

ĮVADAS 3

PRIEVOLIŲ ATSIRADIMO PAGRINDŲ RŪŠYS 5

SANDORIAI 6

DELIKTAI 7

KVAZISUTARTYS 8

ĮSTATYMAS 8

PAGRINDŲ TARPUSAVIO SANTYKIS 10

IŠVADOS 11

LITERATŪRA 12ĮVADAS

Privatinės teisės požiūriu prievolė yra įstatyme numatytais pagrindais atsirandantis dviejų ar daugiau asmenų civilinis teisinis santykis, kai šie vienas kitam turi tam tikras teises ir pareigas, o jų įgyvendinimas užtikrintas galimybe taikyti teisines sankcijas.

Prievolė kartu išreiškia ir tam tikrą asmens laisvės ribojimą – asmuo, esantis prievolinio santykio subjektas, nebegali elgtis taip, kaip jam šauna į galvą. Jis privalo elgtis taip, kaip reikalauja konkrečios prievolės turinys. Būtent dėl šios priežasties, t.y. dėl to, kad prievolė yyra vienas iš asmens laisvės ribojimo būdų, labai svarbu išsiaiškinti prievolių atsiradimo pagrindus.

Fizinių ir juridinių asmenų veiksmai sudaro prievolės atsiradimo pagrindą tada, jeigu galiojantys įstatymai suteikia jiems juridinių faktų reikšmę ir sieja su jais prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą.

Kaip žinome, juridiniai faktai, jų sudėtys pagal savo santykį su žmogaus veiksmais gali būti priklausomi ir nepriklausomi nuo jo valios. Dauguma jų priklausomi nuo žmogaus valios, nes žmogus, siekdamas patenkinti savo poreikius, yra objektyviai verčiamas užmegzti prievolinius ssantykius su kitais žmonėmis, juridiniais asmenimis, valstybe. Reikia pabrėžti, kad juridinių faktų reikšmė prievolei atsirasti priklauso nuo to, kokią reikšmę jiems suteikia galiojantys įstatymai. Be to, kiekvienas žmogus, juridinis asmuo savo veiksmais gali sukurti sau tiktai tokias subjektines teises ir ppareigas, kurias leidžia jo subjektiškumas.PRIEVOLIŲ ATSIRADIMO PAGRINDŲ RŪŠYS

Senovės romėnų teisė skyrė keturis prievolių atsiradimo pagrindus: sutartį (teisėtą valinį dviejų asmenų susitarimą); kvazisutartį (teisėtą aktą, kuriam atlikti nereikia dviejų asmenų susitarimo); deliktą (neteisėtą tyčinį veiksmą). Šia prievolių atsiradimo pagrindų klasifikacija vadovautasi iki pat XVIII amžiaus, kai R.Pothier nurodė penktąjį prievolių atsiradimo pagrindą – įstatymą.

Ne visi autoriai sutinka su tokia klasifikacija. Pavyzdžiui, R.Savatier teigia, kad yra vienintelis prievolių atsiradimo pagrindas – įstatymas. Jo nuomone, pozityvioji teisė nustato juridinius faktus, kuriais remiantis atsiranda prievolės, – sutartis, deliktus, kita. Todėl, anot R.Savatier, negalima pripažinti, kad prievolės atsiradimo pagrindas yra sutartis ar deliktas.jeigu nebūtų įstatymo, kuris numatytų sutartį ar deliktą kaip prievolės atsiradimo pagrindą, nebūtų ir prievolių.

Iš tiesų pozityvioji teisė numato tam tikrus juridinius faktus, kkuriems įvykus atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai. Todėl tiksliau būtų teigti, kad prievolių atsiradimo pagrindas yra įstatyme numatyti juridiniai faktai.

Taigi prievolės pagrindu yra laikytinas juridinis faktas (arba faktinė sudėtis), sukuriantis dviejų asmenų – kreditoriaus ir skolininko, santykį. Kitaip tariant, prievolės pagrindas yra jos šaltinis.

Civilinio Kodekso (CK) 6.2 straipsnyje prievolių atsiradimas apibrėžiamas taip: „Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius“. Šiame CK straipsnyje pakartojama CK 1.136 straipsnio nuostata, kurioje įtvirtinti civilinių teisių atsiradimo pagrindai yyra ir prievolių atsiradimo pagrindai.

Vis dėlto, CK 6.2 straipsnyje pateikta norma nepateikia išsamaus prievolių atsiradimo pagrindų, t.y. jų šaltinių sąrašo. Tačiau sisteminė CK analizė leidžia daryti išvadą esant penkis prievolių atsiradimo pagrindus: tai vienašaliai sandoriai, daugiašaliai sandoriai (sutartys), deliktai, kvazisutartys (pvz., kito asmens reikalų tvarkymas be pavedimo, lošimo ir lažybų, nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo) ir įstatymai.

Nustatyti prievolės atsiradimo pagrindą vien teoriniu atžvilgiu nėra svarbu. Ne mažiau svarbus šis klausimas ir praktiškai. Atsižvelgiant į prievolės atsiradimo pagrindus, įstatyme nustatyti skirtingi ieškinio senaties terminai (pvz., reikalavimams, kylantiems iš deliktinių prievolių, dažniausiai taikomas sutrumpintas trejų metų terminas, o reikalavimams, kylantiems iš sutartinių prievolių, – bendras dešimties metų senaties terminas, skirtingi pažeistos teisės gynybos būdai (pvz., netesybos, nuostoliai ir kt.), skirtingai sprendžiamas ir skolininko kaltės klausimas (pvz., vienu atveju civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, kitu – tik esant kaltei), skirtingai skaičiuojami nuostoliai ir pan. Taigi prievolės atsiradimo pagrindas lemia jos pobūdį ir ją individualizuoja. Todėl norint teisingai taikyti prievolių teisės normas, būtina tiksliai nustatyti prievolės atsiradimo pagrindą.neteisingai kvalifikavus teisinį santykį, bus neteisingai taikoma ir teisės norma. Pavyzdžiui, viena šalis kitai padovanojo butą. Apdovanotoji šalis suteikė dovanotojui naują butą nuomos teise ir įsipareigojo parduoti jį nuomininkui lengvatinėmis sąlygomis. Šiuo atveju šalių sutartinius ssantykius kasacinis teismas, sprendęs šalių ginčą, kvalifikavo ne kaip dovanojimo, o kaip iš mainų sutarties atsiradusius prievolinius teisinius santykius.SANDORIAI

CK 6.2 straipsnyje kaip pirmas prievolių atsiradimo pagrindas nurodyti sandoriai. Tai nėra atsitiktinis dalykas. Vienas iš pagrindinių prievolių atsiradimo pagrindų ir yra būtent šalių susitarimas. Šitaip CK sureikšmina prievolės šalių valią, arba individualią jų laisvę. Tokia CK nuostata Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, kaip Lietuvos ūkio gyvavimo pagrindo, idėją.

CK 1.63 straipsnyje skiriami vienašaliai ir dvišaliai (daugiašaliai) sandoriai. Taigi, pagal CK 6.2 straipsnį, prievolės atsiradimo pagrindas gali būti tiek vienašalis, tiek dvišalis (daugiašalis) sandoris.

Vienašaliai sandoriai, kaip prievolių atsiradimo pagrindas, turi tą ypatumą, kad tiesiogiai iš jų prievoliniai santykiai su asmeniu, kuriam jie adresuoti neatsiranda, nes reikia ir kito asmens valios išreiškimo, t.y. atlikti veiksmus, kurie yra būtini prievolei atsirasti. Prievoles sukuria tokie vienašaliai sandoriai kaip įgaliojimo išdavimas arba panaikinimas, testamento surašymas, palikimo priėmimas, vertybinio popieriaus (čekio, vekselio) išleidimas, indosamentas, sandorio patvirtinimas, viešo atlyginimo pažadėjimas, viešo konkurso paskelbimas ir panašiai. Pavyzdžiui, CK 575 straipsnio 1-oji dalis numato, kad kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį vienam ar keliems asmenims, tiek priklausantiems įstatyminių įpėdinių ratui, nepriklausantiems jam. Tačiau nereiškia, kad šie asmenys iiš karto tampa paveldėjimo teisinio santykio šalimis, ir jiems atsiranda atitinkamos teisės ir pareigos. Kaip jau buvo minėta, turi būti išreikšta jų valia, kad jie sutinka priimti palikimą.

Dažniausiai prievolės atsiranda iš dvišalių (daugiašalių) sandorių, t.y. sutarčių. Tokias prievoles priimta vadinti sutartinėmis. Sutarties ir prievolės santykis būtų toks: sutartis yra sandoris, t.y. valinis dviejų ar daugiau asmenų veiksmas, išreiškiantis suderintą jų valią (CK 6.154 str. 1 d.), kuriuo remiantis tarp sutarties šalių atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai. Taigi prievolė yra sutarties tikslas ir jos rezultatas – šalys sudaro sutartį siekdamos sukurti tarpusavio prievolinius santykius, dėl kurių jos įgyja tam tikras teises ir pareigas.

Prievolėms, atsirandančioms tiek iš vienašalių, tiek iš dvišalių sandorių, bendra tai, kad jos atsiranda dėl šalių valios, t.y. šios savanoriškai prisiima tarpusavio teises ir pareigas.DELIKTAI

Deliktas yra neteisėtas valinis asmens veiksmas, padaręs žalos (turtinės ar neturtinės) kitam asmeniui, su kuriuo žalą padaręs asmuo iki šiai atsirandant neturėjo jokių santykių. Delikto, arba tiksliau žalos padarymo, pagrindu susiklosto prievoliniai teisiniai santykiai, vadinami deliktiniais prievoliniais santykiais. Deliktai pagal įvairius kriterijus klasifikuojami į įvairias rūšis, pavyzdžiui, skiriami tyčiniai ir neatsargūs deliktai, kai žala padaroma asmeniui ar turtui. Tačiau tai turi reikšmės tik atsakomybės dydžiui. Veiksmai, kuriais padaroma žala, kaip juridinis faktas prievolei atsirasti, išsiskiria iš

kitų prievolių atsiradimo pagrindų tuo, kad čia nėra išreikšta prievolinio santykio šalių laisvanoriška valia kaip sutartyje arba sandoryje.

Prievoliniuose santykiuose dėl žalos padarymo yra šios šalys: skolininkas yra žalą padaręs fizinis arba juridinis asmuo, o nukentėjęs – kreditorius – fizinis arba juridinis asmuo. Šiuose prievoliniuose santykiuose ne visuomet žalą padaręs asmuo yra prievolės šalis, nes įstatymų numatytais atvejais šalimi gali būti kiti asmenys. Pavyzdžiui, Civilinio Kodekso 489 str. ir 491 str. Nustatė, kad žalą, padarytą nepilnamečio iki 15 metų amžiaus arba ppadarytą pripažinto neveiksniu fizinio asmens, atlygina jo tėvai, globėjai arba organizacija, privalanti tokius asmenis prižiūrėti, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.

Reikia pabrėžti, kad kreditoriumi šiuose prievoliniuose santykiuose dažniausiai yra nukentėjęs asmuo, tačiau kartais gali būti juo ir kiti asmenys. Pavyzdžiui, CK 499 straipsnio 2-oje dalyje nustatyta, kad nukentėjusio mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo gauti iš jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mmirties, taip pat asmenys, turėję išlaidų dėl mirusiojo laidotuvių ir pan.

Dažniausiai prievoliniai teisiniai santykiai dėl žalos padarymo atsiranda prieš šalių valią, dažniausiai dėl neatsargumo. Iki tol šalių jokie teisiniai santykiai nesieja. Jeigu žalą vienas asmuo padaro kitam tarp jų jjau esant prievoliniams santykiams (pvz., rangovas pastato namą su trūkumais), laikoma atsiradus naują prievolę – dėl nuostolių atlyginimo. Jos atsiradimo pagrindas yra pagrindinės, šalis jau siejančios prievolės pažeidimas. Todėl tokiu atveju santykiai, susiję su nuostolių atlyginimu, neišeina už susiklosčiusių sutartinių santykių ribų ir nėra laikomi deliktiniais prievoliniais santykiais (CK 6.245 str. 3 d.). Tačiau ši bendroji taisyklė turi išimčių. Pavyzdžiui, vežėjas už keleivio gyvybės atėmimą ar sveikatos sužalojimą atsako ne pagal sutartines, o pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles (CK 6.823 str.). KVAZISUTARTYS

Kvazisutarimis laikomi teisėti, savanoriški valiniai asmens veiksmai, kuriems atlikti nereikia kito asmens sutikimo ir kurių pagrindu atsiranda šiuos veiksmus atlikusio ir kito asmens prievoliniai santykiai. CK numato trijų rūšių kvazisutartis: kito asmens reikalų tvarkymas be pavedimų ( CK 6.229-6.236 sstr.), nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo (CK 6.237-6.242 str.), lošimas ir lažybos (CK 6.243-6.244 str.).

Pagal CK 512 straipsnį šios prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų esmę sudaro tai, kad viena šalis – turto įgijėjas (skolininkas) privalo grąžinti visą, ką įgijo ar sutaupė be pagrindo, asmeniui (kreditoriui), kurio sąskaita turtą įgijo ar sutaupė.

Nepriklausomai nuo to, ar asmuo žinojo, ar nežinojo, jog įgijo turtą ar jį sutaupė be pagrindo, privalo grąžinti tai, ką įgijo ar sutaupė.

Kvazisutartims svarbūs keli dalykai. PPirma, kvazisutartis yra tik teisėtas veiksmas. Neteisėtas veiksmas laikytinas deliktu ir jo pagrindu atsirandanti prievolė bus laikoma deliktine, o ne kvazisutartine.

Antra, kvazisutartims netaikomi sandorio formos reikalavimai. Todėl kvazisutartinės prievolės atsiranda, nesvarbu, kaip įforminti ar visai neįformonti veiksmai yra jų atsiradimo priežastis.

Trečia, kvazisutartinės prievolės neretai atsiranda kaip sutartinių ar deliktinių prievolių padarinys. Todėl dažniausiai CK normos, reglamentuojančios kvazisutartines prievoles, taikomos subsidiariai, t.y. tik tada, kai ginčo negalima išspręsti taikant sutartines ar deliktines prievoles, reglamentuojančias normas.

Be to, CK 512 straipsnio 4-oji dalis numato, kad turtas, įgytas kito sąskaita, n pagal sandorį, bet kaip kitų, priešingų valstybės ir visuomenės interesams veiksmų rezultatas, yra išieškomas į valstybės pajamas, jeigu jis neturi būti konfiskuojamas.ĮSTATYMAS

Daugybė prievolių atsiranda tiesiogiai veikiant įstatymui. šiuo atveju prievolei atsirasti nereikia prievolės šalių valios išraiškos ar kokių nors kitų šalių veiksmų arba papildomų juridinių faktų. Įstatymas tiesiog nustato faktinę sudėtį, kuriai esant tam tikri asmenys įgyja tam tikras tarpusavio teises ir pareigas, t.y. juos ima sieti įstatyme numatyta prievolė (pvz., CK 3.192 straipsnio 1-oje dalyje nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus).

Įstatymo pagrindu susiklosto ir prievolės, susijusios su radiniu (CK 4.62-4.64 str.) ir lobiu (CK 4.65 str.).

Atsirandančiomis pagal įstatymą taip pat laikomos prievolės, siejančios globėją ir globojamą aasmenį (rūpintoją ir asmenį, kuriam nustatyta rūpyba), daikto bendraturčius siejančios prievolės ir t.t. Taigi šiuo atveju prievolių atsiradimo pagrindas yra pats įstatymas, kuris sieja prievolių atsiradimą su tam tikra faktine sudėtimi (kraujo giminystės faktu, globos ar rūpybos faktu, bendro turo turėjimu ir pan.).PAGRINDŲ TARPUSAVIO SANTYKIS

Įstatymo, kaip prievolės atsiradimo pagrindo, reikšmė yra išskirtinė. Iš tiesų nemažai prievolių kyla būtent iš įstatymo. Pavyzdžiui, sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų artimų giminaičių tarpusavio išlaikymo prievolės atsiranda pagal CK 3.27,3.72, 3.192-3.208, 3.326-3.237 straipsnius; remiantis įstatymu atsiranda ir prievolės, susijusios su atstovavimu pagal įstatymą, paveldėjimu pagal įstatymą ir kt.

Taigi prievolių atsiradimo pagrindai egzistuoja todėl, kad juos pripažįsta įstatymas. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienu atveju įstatyme turi būti įsakmiai įvardytas konkretus prievolės atsiradimo pagrindas, be to, vargu ar tai būtų įmanoma. Įstatyme nėra ir nesiekiama nurodyti visų galimų prievolių atsiradimo pagrindų. Todėl komentuojamame straipsnyje (6.2) vartojamą sąvoką „kitokie juridiniai faktai“ būtina aiškinti sistemiškai, siejant su CK 1.136 straipsnio 1 dalimi, kur sakoma, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatyme nenumatytų, tačiau jam neprieštaraujančių sandorių.

Tai, kad prievolės atsiradimo pagrindai skirtingi, nereiškia, jog nėra vientisos prievolių teisės. Nors yra prievolių atsiradimo pagrindų, taigi ir prievolių rūšių įvairovė, visoms prievolėms būdingi bendri požymiai, leidžiantys prievolių teisę pripažinti vvientisu institutu. Todėl CK numato ir specifinį, ypatingą prievolių, atsirandančių skirtingais pagrindais, reglamentavimą. Kita svarbi aplinkybė, patvirtinanti glaudų prievolių atsiradimo pagrindų tarpusavio ryšį, yra CK nuostata, kad vienai prievolei gali būti taikomos kitos prievolės, atsiradusios visiškai skirtingu pagrindu, taisyklės.IŠVADOS

Taigi, prievolei atsirasti reikia trijų prielaidų: atitinkamo įstatymo, prievolės šalių subjektiškumo ir juridinių faktų arba jų sudėties.

Labai svarbu yra tiksliai nustatyti prievolės atsiradimo pagrindą, nes tik teisingai nustačius jų atsiradimo priežastis galima teisingai taikyti prievolių teisės normas. CK struktūra patvirtina, kad vis dėlto visoms prievolėms yra būdingi bendri požymiai, leidžiantys prievolių teisę pripažinti vientisu institutu. Išvada, kad prievolių teisės institutas yra vientisas yra labai svarbi, nes leidžia nustatyti tam tikras bendrąsias taisykles, taikomas visoms prievolėms. Tačiau toks prievolių instituto teisinio reglamentavimo bendrumas nereiškia, kad ta pati taisyklė gali būti vienodai taikoma visoms prievolėms, neatsižvelgiant į jų atsiradimo pagrindus. Todėl CK numato ir specifinį, ypatingą prievolių, atsirandančių skirtingais pagrindais, reglamentavimą.LITERATŪRA

1.HTTP://WWW3.LRS.LT/CGIBIN/PREPS2?CONDITION1=107687&CONDITION

2. Civilinė teisė: vadovėlis. Kaunas: Vijusta, 1997 m. – 460p.

3. MIKELĖNAS V. Prievolių teisė: pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2002m. – 199p.

4. Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso Komentaras (Šeštoji knyga): prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003m. – 527p.