Prievolių rūšys

TYRINYS

I. Įžanga…………………………

II. Dėstymas…………………………

1. Prievolių sistema civilinėje teisėje………………………

2. Pievolių klasifikacija pagal prievolės turinį…………………..

3.Prievolių klasifikacija pagal objekto apibrėžtumą………………..

4. Prievolių klasifikacija pagal šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo būdą..

5. Regresinė prievolė…………………………

III. Išvados…………………………

Literatūros sąrašas…………………………

PRIEVOLIŲ RŪŠYS

ĮŽANGA

Civilinėje apyvartoje dalyvauja teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys, o kartais ir valstybė, kurie atlikdami visokiausius juridinius veiksmus įgyja įvairias materialines vertybes nuosavybės teise, patikėjimo teise, teise laikinai naudotis tam tikru turtu, sumoka pinigus už paslaugas, teikia paskolą, atlygina nuostolius, padarytą žalą, atlieka įvairaus pobūdžio paslaugas, pperduoda vieni kitiems tam tikras savo teises ir pareigas, vykdant ūkinę, komercinę ar kitokią veiklą. Taigi tarp teisės subjektų susidaro labai daug ir įvairių turtinių ir asmeninių neturtinių santykių, kurie pagal savo prigimtį ir turinį sąlygoja atitinkamą jų teisinį reguliavimą. Visi šie santykiai, sureguliuoti teisės normomis, apibūdinami vienu bendru terminu – prievoliniai santykiai. Nežiūrint jų įvairovės pagal turinį ir juridinę prigimtį jie turi tam tikrus bendrus juridinius požymius, kurie duoda pagrindą juos klasifikuoti į atitinkamas grupes.

Prievolinė teisė sudaro civilinės teisės ppošakį, t.y. jos normomis reguliuojamų turtinių ir asmeninių neturtinių santykių apimtis yra mažesnė negu civilinės teisės. Civilinės teisės reguliavimo dalyką apibrėžia Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (LR CK) 1.1 straipsnis, kuriame nustatyta, kad šis kodeksas reguliuoja turtinius ir su jais susijusius aasmeninius neturtinius santykius taip pat šeimos santykius, o įstatymų numatytais atvejais šis kodeksas reguliuoja taip pat ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.

Prievolinės teisės reguliavimo dalyką taip pat sudaro turtiniai ir asmeniniai neturtiniai santykiai. Tačiau jų apimtis mažesnė, palyginus su civilinės teisės dalyku, nes prievolinė teisė nereguliuoja nuosavybės santykių, santykių, kylančių iš autorystės. Prievolinės teisės išskirtinė savybė – tokia, kad prievolinės teisės normos dažniausiai reguliuoja tuos turtinius ir asmeninius neturtinius santykius, kurie pasižymi savo dinamiškumu, t.y. dėl įvairių materialinių vertybių perėjimo iš vienų asmenų kitiems nuosavybės teise, patikėjimo teise, laikinai naudotis įvairių paslaugų suteikimu, nepriklausomai nuo juridinio pagrindo, pavyzdžiui, dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, dėl turto nuomos, dėl įvairių paslaugų suteikimo, dėl žalos asmeniui ar turtui atlyginimo ir pan.

Prievolinės teisės teisinis reguliavimo metodas ppagrįstas bendrais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais: subjektų – prievolės šalių lygiateisiškumas, nuosavybės neliečiamumas, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopa civilinių teisių teismine gynyba, šalių ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos.

Prievolių gausumas ir įvairovė sudaro objektyvų būtinumą jas klasifikuoti į rūšis ir sudaryti pagal jų būdingus požymius darnią sistemą. Įvairiose teisės sistemose, įstatymuose, taip pat teisės doktrinoje sukurti įvairūs kriterijai, kuriais vadovaujantis prievolės, t.y. prievoliniai teisiniai santykiai yra klasifikuojami į rūšis.

Europos teisės sistemoje labiausiai paplitęs ir pripažintas pprievolių klasifikacijos kriterijus yra prievolių atsiradimo pagrindas.

Pagal Lietuvos teisės doktriną ir Civilinį kodeksą, prievolės gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus, pavyzdžiui:

1) pagal prievolių turinį, t.y. kokių tikslų siekia prievolės šalys;

2)…………pagal prievolės objekto apibrėžtumą;

3) …………pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo būdą, kai yra šalių daugėtas prievolėje ir pan.

DĖSTYMAS

1. PRIEVOLIŲ SISTEMA CIVILINĖJE TEISĖJE

Prievolinės teisės kaip civilinės teisės pošakio sistema analogiška civilinės teisės sistemai.

Civilinės teisės normų sistemą, kuri sudaro prievolinės teisės pošakį, pagal reguliuojamų turtinių ir asmeninių santykię galima skirti:

a) bendrąją

b) ypatingają.

Bendroje dalyje išdėstytos principinės prievolių nuostatos,kaip antai:prievolių atsiradimo pagrindai,prievolių įvykdymo principai, prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai,atsakomybė už prievolių pažeidimą bei prievolių pasibaigimo pagrindai. Bendroje dalyje išdėstytos bendrosios prievolinės teisės nuostatos taikomos visoms prievolių rūšims,jeigu įstatymas arba prievolės šalys tarpusavio susitarimu nesutarė kitaip.

Ypatingoje prievolinės teisės sistemos dalyje suformuluotos teisės normos, kurios reguliuoja turtinius ir asmeninius neturtinius santykius, atsižvelgiant į atskirų prievolių rūšių ekonominę ir juridinę prigimtį, jų atsiradimo pagrindus bei prievolinių santykių dalyvių teisinį statusą.

Prievolinių santykių įvairovė pagal savo prigimtį, atsiradimo pagrindus ir kt.sąlygoja normų gausumą šioje prievolinės sistemos dalyje.

Jeigu sistematizuoti prievoles pagal jų atsiradimo pagrindus, galima būtų išskirti dvi dideles grupes:

1) prievolės atsirandančios iš sutarčių – sutartys dėl turto perdavimo (pirkimo-pardavimo), dėl darbų atlikimo (rangos, kapitalinės statybos ir kt.), dėl patarnavimų (keleivių, krovinių pervežimo, eekspedicijos, pasaugos komiso, pavedimo ir kt.), dėl pinigų sumokėjimo (piniginės prievolės –

paskolos, banko paskolos ir kt.)

2) prievolės atsirandančios iš nesutartinių santykių:

a)……………. vienašalių sandorių;

b)…………… administracinių aktų;

c)……………. išradimų, mokslo, literatūros ir meno kūrinių susikūrimo;

d)……………. žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar turtui;

e)…………….. turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo;

f)…………….. iš fizinių ir juridinių asmenų kitokių veiksmų.

a) vienašaliai sandoriai – turi tą ypatumą, kad tiesiogiai iš jų prievoliniai santykiai su asmeniu, kuriam jei adresuoti neatsiranda, nes reikia ir kito asmens valios išreiškimo, t.y. atlikti veiksmus, kurie būtini prievolei atsirasti. Kaip pavyzdį, galima nurodyti testamentą, įgaliojimą, konkurso paskelbimą.

b) Prievolės atsirandančios iš administracinių-teisinių aktų – CK 4str.2d.2p. nurodo, kad civilinės teisės ir pareigos, t.y.subjektinės prievolinės teisės ir pareigos atsiranda iš administracinių aktų.

Administracinis aktas – tai dažniausiai kompetentingo valstybinio valdymo organo individualus aktas, kuriuo siekiam nustatyti, pakeisti arba nutraukti civilines teises ir pareigas.

Administracinis aktas, kaip tiesioginis prievolių teisinių santykių atsiradimo pagrindas, juridiniams asmenims (planavimo aktas) buvo plačiai taikomas sovietiniais laikais tvarkant ekonomiką administraciniu-komanditiniu metodu. .Dabar LR ūkio subjektai (juridiniai ir fiziniai asmenys) sau subjektines prievolines teise ir pareigas sukuria sudarydami įvairias sutartis tiek su vidaus ūkio subjektais, tiek su užsienio ūkio subjektais. Jų prekių eksportą ir importą reguliuoja LR Vyriausybė.

Tačiau pažymėtina, kad tvarkant tautos ūkį privačios nuosavybės, ūkinės vveiklos laisvės ir iniciatyvos principais, administracinis prievolės atsiradimo pagrindas nėra plačiai taikomas.

c) išradimų, mokslo,literatūros ir meno kūrinių susikūrimo – aplinkybės, kaip juridiniai faktai, dėl kurių atsiranda civilinės teisės ir pareigos, nėra prievolinių santykių atsiradimo pagrindas. Kūrybinės veiklos rezultatas gali būti prievolės atsiradimo pagrindas tiktai tada, kada jis išreikštas objektyvia forma ir sudaro galimybę juo pasinaudoti kitiems asmenims. Toks pasinaudojimas autoriaus kūrinių ir sudaro prievolinių santykių atsiradimo pagrindą t.y. autoriui ir asmeniui, kuris pasinaudojo kūriniu, atsiranda subjektyvinės teisės ir pareigos įstatymu nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

d) žalos,padarytos fiziniam asmeniui ar turtui – veiksmai, kuriais padaroma žala, kaip juridinis faktas prievolei atsirasti,išsiskiria iš kitų prievolių atsiradimo pagrindų tuo, kad čia nėra išreikšta prievolinio santykio šalių laisvanoriška valia kaip sutartyje arba sandoryje. Dažniausiai prievoliniai teisiniai santykiai dėl žalos padarymo atsiranda prieš šalių valią,dažniausiai dėl neatsargumo. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu.

e) turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo – CK 512 str. nustatė du savarankiškus pagrindus prievolei atsirasti: 1) turto įgijimas be pagrindo; 2) turto sutaupymas be pagrindo.

Šių prievolių atsiradimo pagrindą juridiniu pagrindu juridiniu požiūriu galima vertinti kaip kvazisutartį – šiuo atveju teisės subjektai nėra prievoliniuose santykiuose, bet tarp jų susidaro tokie teisiniai santykiai, kurie pagal savo turinį analogiški prievoliniams santykiams.

Šių prievolės

šalys, įgyvendindamos savo subjektines teises ir pareigas privalo laikytis šių reikalavimų: a) skolininkas, grąžindamas turtą įgytą ar sutaupytą be pagrindo, privalo atlyginti pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto; b) skolininkas turi teisę reikalauti iš kreditoriaus, kad jam būtų atlygintas jo padarytos būtinos išlaidos be pagrindo įgytam turtui per tą patį laikotarpį.

f) iš fizinių ir juridinių asmenų kitokių veiksmų – pagal CK 4 1d. prievoliniai teisniai santykiai gali atsirasti dėl tokių fizinių ar juridinių asmenų veiksmų, kurie nnors ir nėra įstatymuose numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas.

2. PRIEVOLIŲ KLASIFIKACIJA PAGAL PRIEVOLĖS TURINĮ

Pagal prievolės turinį, t.y. kokius veiksmus prievolės šalys privalo atlikti, kad įgyvendintų tai, dėl ko jos sudarė tarpusavyje prievolinius santykius, skiriamos šios prievolių rūšys:

a) prievolės dėl turto perdavimo;

b) prievolės dėl darbų atlikimo;

c) prievolės dėl paslaugų teikimo;

d) prievolės dėl pinigų sumokėjimo.

Prievolės dėl turto perdavimo. Civilinėje apyvartoje šios prievolių rūšys labiausiai paplitusios. Fiziniai ir juridiniai asmenys savo poreikius ir interesus tenkina, įsigydami arba pparduodami įvairias materialines vertybes nuosavybės teise, patikėjimo teise, naudojimosi teise ir pan. Materialinių vertybių, įvairių daiktų įgijimas reguliuojamas įvairiomis civilinėmis sutartimis, kaip antai: pirkimo-pardavimo (LR CK 6.305 str.), mainų (LR CK 6.432 str.), dovanojimo (LR CK 6.645 str.), nuomos (LR CCK 6.477 str.) ir kt.

Prievolės, atsirandančios dėl turto perdavimo nuosavybėn, patikėjimo teise, naudojimosi teise ir kt. sutarčių pagrindu, sukuria jos šalims subjektines teises ir pareigas prievolėje. Nuo atitinkamos sutarties turinio priklauso konkrečios prievolės šalių subjektinės teisės ir pareigos. Pavyzdžiui, pagal gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį šalių teisės ir pareigos bus skirtingos, palyginus su gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių teisėmis ir pareigomis.

Priklausomai nuo prievolės objekto, sutartis tarp šalių turi būti sudaryta atitinkama forma. Pavyzdžiui, nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notaro patvirtinta ir įregistruota registravimo įstaigoje.

Prievolės dėl darbų atlikimo. Šią prievolių grupę sudaro įvairios buitinės rangos ir kapitalinės statybos rangos sutartys. Fiziniai ar juridiniai asmenys dažnai negali patys atlikti tokių darbų, kurie reikalauja specialių žinių, medžiagų, įrankių ir pan. Dėl tokių darbų aatlikimo susidarančius santykius tarp teisės subjektų reguliuoja vartojimo rangos (LR CK 6.672-6.680 str.), statybos rangos (LR CK 6.681-6.699 str.), projektavimo ir tyrinėjimo darbų rangos (LR CK 6.700-6.704 str.) sutartys. Šių sutarčių sudarymo pagrindu tarp šalių atsiranda subjektinės teisės ir pareigos, kurių turinys priklauso nuo konkrečios sutarties turinio. Pavyzdžiui, rangos sutartis pasiūti kostiumą ir rangos sutartis padaryti buto remontą.

Prievolės dėl paslaugų teikimo. Paslaugų teikimas galiojančiais įstatymais nėra vienodai reguliuojamas, nes kiekviena paslauga turi savo specifiką. Pavyzdžiui, pavedimo sutartis (LR CK 6.756 sstr.), paslaugos sutartis (LR CK 6.830 str.), krovinio vežimo sutartis (LR CK 6.808 str.) ir kt. Iš konkrečių paslaugų teikimo sutarčių matyti, kokius specifinius bruožus turi kiekviena paminėtų sutarčių. Kai kurios paslaugų teikimo rūšys reguliuojamos atskirais įstatymais. Pavyzdžiui, LR CK 6.815 straipsnis nustato, kad krovinių pakrovimo (iškrovimo) tvarką nustato vežimo sutartis, atitinkamų transporto šakų kodeksai ir kitų teisės aktų nustatytos taisyklės. Iš pateikto pavyzdžio matyti, kad paslaugų teikimas yra reguliuojamas ne tik Civilinio kodekso normomis, bet ir kitais įstatymais, poįstatyminiais norminiais aktais.

Prievolės dėl pinigų sumokėjimo. Piniginėms prievolėms būdinga tai, kad jos turi būti išreiškiamos ta valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra nustatyta atsiskaitymo priemonė.

Civilinio kodekso 6.36 straipsnyje nustatyta bendra taisyklė, kad piniginės prievolės išreiškiamos ir apmokamos Lietuvos Respublikos valiuta. Iš šio straipsnio darytina išvada, jog tais atvejais, kai piniginė prievolė yra išreikšta valiuta, kuri nėra teisėta atsiskaitymo priemonė, skolininkas turi teisę įvykdyti piniginę prievolę ta valiuta, kuri yra teisėta atsiskaitymo priemonė. Taip įvykdant piniginę prievolę turi būti taikomas valiutų kursas, kuris buvo oficialiai nustatytas prievolės įvykdymo laiku ir vietoje.

Civilinio kodekso 6.37 straipsnyje nustatyta, kad palūkanos pagal prievoles yra leidžiamos. Jų dydis nustatomas įstatymuose arba šalių susitarimu. Kadangi įstatymas šalims suteikia teisę nustatyti susitarimu palūkanų dydį, tai toks susitarimas neturėtų prieštarauti ssąžiningumo ir protingumo principams ir nebūtų piktnaudžiaujama kitos šalies sunkia materialine padėtimi. Susitarimas dėl palūkanų dydžio turi būti sudaromas rašytine forma. Šios formos nesilaikymas sudaro pagrindą nuginčyti piniginėje prievolėje palūkanų nustatymą arba taikyti įstatymu numatytą palūkanų dydį.

3. PRIEVOLIŲ KLASIFIKACIJA PAGAL PRIEVOLĖS OBJEKTO APIBRĖŽTUMĄ

Prievolėse objektas nevienodai apibrėžtas kreditoriaus reikalavimo teisės atžvilgiu. Pavyzdžiui, vienose prievolėse skolininkas privalo perduoti kreditoriui tik individualiais požymiais apibrėžtą daiktą; kitose – apibrėžtą rūšiniais požymiais, dar kitose prievolėse – skolininkui suteikiama teisė perduoti vieną iš kelių daiktų arba pakeisti vieną daiktą kitu. Todėl, priklausomai nuo prievolės objekto apibrėžtumo, kreditoriaus reikalavimo teisės atžvilgiu jos skirstomos į šias rūšis:

a) individualinė prievolė

b) alternatyvinė prievolė

c) fakultatyvinė prievolė

Individualinė prievolė – tai tokia prievolė, kurios skolininkas privalo perduoti kreditoriui individualiai apibrėžtą daiktą arba atlikti konkretų veiksmą.

Alternatyvinė prievolė – tai tokia prievolė, kurios skolininkui suteikta teisė pasirinkti kokius veiksmus ar kokį daiktą privalo perduoti kreditoriui, t.y. pasirinkti vieną iš dviejų ar daugiau prievolės objektų. Pavyzdžiui Civilinio kodekso 6.27 straipsnis nustatė, kad jeigu pagal prievolę skolininkas privalo atlikti vieną iš dviejų ar kelių veiksmų (alternatyvinė prievolė), tai teisė pasirinkti jį priklauso skolininkui, išskyrus tuos atvejus, kada kitaip nenumatyta įstatyme, teismo sprendime, sutartyje arba išplaukia iš sutarties esmės. Pavyzdžiui, pardavėjas įsipareigojo už 500 Lt pirkėjui parduoti televizorių ar ššaldytuvą. Pasirinkimo teisę šiame prievoliniame santykyje turi skolininkas – pardavėjas, t.y. nesant televizoriaus, jis pirkėjui parduos šaldytuvą ir prievolė bus tinkamai įvykdyta.

Fakultatyvinė prievolė – tai tokia prievolė, kurios skolininkas privalo perduoti kreditoriui apibrėžtą, konkretų daiktą, tačiau jis turi teisę pakeisti šį daiktą kitu, kurio perdavimas, laikantis sutarties sąlygų, vertinamas kaip tinkamas prievolės įvykdymas. Ši prievolė panaši į individualinę prievolę, nes yra vienas prievolės objektas, o skiriasi nuo jos tuo, jog skolininkas turi teisę pakeisti vieną objektą kitu. Fakultatyvinėse prievolėse skolininkas turi teisę, bet ne pareigą, vieną prievolės objektą pakeisti kitu. Iš to išeina, kad kreditorius neturi teisės reikalauti vieno objekto pakeitimo kitu, jeigu prievolės įvykdyti negalima dėl aplinkybės, už kurią skolininkas neatsako.

4. PRIEVOLIŲ KLASIFIKACIJA PAGAL PRIEVOLĖS ŠALIŲ SUBJEKTINIŲ TEISIŲ IR PAREIGŲ ĮGYVENDINIMO BŪDĄ

Prievolės šalis gali sudaryti asmenų daugetą kreditoriai, asmenų daugetą skolininkai arba asmenų daugetą tiek kreditoriai, tiek skolininkai. Šiuo atveju galioja bendra taisyklė, kad esant asmenų daugetui skolininko pusėje (bendraskolių), kiekvienas jų privalo vykdyti prievolę lygiomis dalimis, jeigu įstatymu, šalių susitarimu ar teismo nenustatyta kitaip. Priklausomai nuo to, kad kiekvienas jų ar visi kartu įgyvendina savo subjektines teises ir pareigas, prievolės skirstomos į:

a) dalines prievoles;

b) solidarine prievole;

c) subsidarines prievoles.

Daline prievole vadinama tokia prievolė, kurioje dalyvauja keli kreditoriai

arba keli skolininkai, ir kiekvienas iš kreditorių turi teisę reikalauti įvykdyti lygią su kitais kreditoriais prievolės dalį, o kiekvienas iš skolininkų privalo įvykdyti lygią su kitais skolininkais prievolės dalį, išskyrus tuos atvejus, kada įstatymas ar sutartis nurodo kitaip (LR CK 6.5 straipsnis). Pagal bendrą taisyklę preziumuojama, kad kreditorių reikalavimo teisės ir skolininkų pareigos yra lygios, t.y. jų dalys prievolėje lygios. Tačiau įstatymu arba sutartimi gali būti nustatyta, kad kreditorių reikalavimų teisės bei skolininkų pareigos prievolėje gali būti nelygios (nevienodos) pagal aapimtį, t.y. kiekvienas kreditorius gali reikalauti tik jam priklausančios dalies prievolėje. Pasyvi dauguma prievolėje reiškia, kad kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti tiktai jam tenkančią dalį prievolėje.

Dalinėje prievolėje kai yra mišrus daugetas, kiekvienas iš kreditorių turi teisę reikalauti įvykdyti tik jam tenkančią dalį prievolėje, o kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti pareigą tik jam tenkančioje prievolės dalyje. Dalinė prievolė pasibaigia, kai visi skolininkai įvykdo savo pareigas ir visi kreditoriai gauna tai, kas jiems priklauso pagal prievolę.

Solidarine prievole vadinama tokia prievolė, kurioje kreditorių reikalavimai solidarūs sskolininkams, o skolininkų pareigos yra solidarios kreditoriams.

Kreditorių solidarinis reikalavimas prievolėje reiškia, kad kiekvienas kreditorius turi teisę pareikšti reikalavimą įvykdyti prievolę tiek visa apimtimi, tiek ir dėl skolos dalies (LR CK 6.18 str. 1-oji dalis).

Solidarinė skolininkų pareiga prievolėje reiškia, kad kkreditorius turi teisę reikalauti visos ar dalies prievolės įvykdymo tiek iš visų skolininkų ar iš kelių skolininkų bendrai, tiek iš bet kurio jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek ir jos dalį (LR CK 6.6 str. 4-oji dalis).

Solidariniai skolininkų įsipareigojimai kreditoriui lieka iki to laiko, kol nebus įvykdyta visa prievolė. Pavyzdžiui, vienas iš solidarinių skolininkų įvykdė daugiau nei pusę prievolės, bet jo įsipareigojimas kreditoriui lieka ir toliau, t.y. kol kiti solidariniai skolininkai neįvykdys likusios prievolės dalies, o esant galimybei kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę ir likusioje dalyje, kurio skolininkas iki galo neįvykdė.

Civilinio kodekso 6.18 str. 4-oji dalis nustato, kad solidarinis kreditorius, gavęs iš skolininko prievolės įvykdymą, privalo atlyginti kitiems solidariniams kreditoriams priklausančias jiems dalis, jeigu kitaip neišplaukia iš jjų tarpusavio santykių. Išeina, kad toks solidarinis kreditorius tampa kitų kreditorių skolininku, ir kiekvienas jų pagal dalinės prievolės taisykles turi teisę pareikšti reikalavimą, kad šis įvykdytų savo pareigą kaip skolininkas.

Subsidiarine prievole vadinama prievolė, kuri įpareigoja papildomą skolininką kartu su pagrindiniu įvykdyti prievolę, bet dažniausiai tiktai tą dalį, kuri neįvykdyta pagrindinio skolininko. Subsidiarinės prievolės atsiradimo pagrindas yra įstatymas arba sutartis.

Tarp subsidiarinės ir solidarinės prievolės yra šie skirtumai:

1) subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas dažniausiai atsako tiktai pagrindinio skolininko neįvykdytos prievolės dalies ribose, o solidarinėje pprievolėje bet kuris iš skolininkų kreditoriaus reikalavimu privalo įvykdyti visą prievolę;

2) subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas, įvykdęs prievolę už pagrindinį skolininką, turi teisę išieškoti tai, ką įvykdė už skolininką. Ši taisyklė taikoma subsidiarinei prievolei, atsiradusiai iš sutarties, bet ne iš įstatymo.

5. REGRESINĖ PRIEVOLĖ

Regresine vadinama prievolė, pagal kurią trečiasis asmuo turi teisę reikalauti iš skolininko sumokėti tam tikrą pinigų sumą (arba perduoti kitokią turtinę vertybę), kurią jis sumokėjo už skolininką kreditoriui.

Regresinės prievolės atsiradimą visada sąlygoja vienos buvusios prievolės šalies dalyvavimą prievoliniame teisiniame santykyje su trečiuoju asmeniu.

Regresinėje prievolėje visada dalyvauja dvi šalys: kreditorius, vadinamas regredentu ir skolininkas – regresatas. Šios prievolės pagrindu kreditorius turi reikalavimo teisę, kad tai, ką jis įvykdė už skolininką trečiajam asmeniui (skolininko kreditoriui), skolininkas įvykdytų kreditoriui – regredentui. Regresinės prievolės ypatybė ta, kad ji yra išvestinė iš pagrindinės prievolės, kuri buvo iki šios prievolės atsiradimo. Regresinė prievolė pagal atsiradimo pagrindą yra dviejų rūšių:

1) regresinė prievolė pagal įstatymą;

2) regresinė prievolė pagal sutartį.

Regresinės prievolės plačiai taikomos prievoliniuose santykiuose tarp fizinių asmenų, tarp fizinių ir juridinių asmenų bei tarp juridinių asmenų.

IŠVADOS

Apibendrinant galima teigti, kad prievolinė teisė – tai civilinės teisės pošakis, kurį sudaro civilinės teisės normų sistema, kurios remiantis civilinių santykių teisinio reguliavimo principais, reguliuoja dinamiškus turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklosčiusius ttarp teisės subjektų dėl turto perdavimo nuosavybėn patikėjimo teise arba laikinam naudojimui, dėl įvairių darbų atlikimo, ar paslaugų teikimo, žalos padarymo asmeniui ar turtui ir pan.

Prievolinės teisės normos, reguliuodamos asmenų turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, suteikia jiems prievolinių teisinių santykių formą, t.y. jų dalyviai įgyja atitinkamas subjektines teises ir pareigas, už kurių netinkamą įvykdymą arba neįvykdymą yra nustatyta šių santykių šalims turtinė atsakomybė.

Kaip buvo minėta, susidarantys tarp teisės subjektų santykiai pagal savo turinį yra labai įvairūs, todėl Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2-oje dalyje nurodyta, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas, taip pat darbo santykiams, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Civilinė teisė. P. Vitkevičius, S. Vėlyvis, V. Mikelėnas ir kt.,Vilnius, 1997

2. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. – Vilnius, 2001

3. LR CK komentaras. I knyga