Privati nuosavynė ir jos raida Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 3

1. NUOSAVYBĖS SAMPRATA 4

1.1. Nuosavybės esmė 4

1.2. Nuosavybės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai 6

2. PRIVAČIOS NUOSAVYBĖS RAIDA LIETUVOJE 7

2.1. Nuosavybė Lietuvoje nuo valstybės susiformavimo iki XVI amžiaus 7

2.1.1. Žemės nuosavybė 7

2.1.2. Nuosavybės teisės ypatumai miestuose. Magdeburgo teisė 9

2.2. Nuosavybės raida XVI – XVIII a. Lietuvos statutai 10

2.3. Privačios nuosavybės raida nuo XVIII. Nuosavybės teisę įgauna valstiečiai. Lietuvos konstitucijos 14

2.4. Lietuvos nuosavybės 1940 – 1990 m. m. Nacionalizavimas 15

2.5. Nuosavybės raida nuo 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimas 16

2.5.1. Privačios teisės reglamentavimas 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 16

2.5.2. Privatizavimas už investicinius čekius 1991 – 1995 m. m. 18

2.5.3. Privatizavimas uuž grynuosius pinigus 1996-2002 m. m. 19

IŠVADOS 21

LITERATŪRA 24ĮVADAS

Privati nuosavybė yra svarbiausias laisvės garantas

Friedrich von Hayek

Dabartiniam žmogui tikriausiai būtų labai sunku įsivaizduoti gyvenimą be privačios nuosavybės, kuri suteikia laisvės ir saugumo pojūtį. Savo privačią nuosavybę ginti nuo kitų asmenų mes turime tokią pat teisę, kaip ginti savo gyvybę, sveikatą, laisvę, šeimą. Privati nuosavybė sudaro mūsų materialinį pagrindą ir skatina ekonomikos plėtrą ir vystymąsi.

Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad Lietuvos ūkio pagrindas yra privatinė nuosavybė ir kad ši nuosavybė yra neliečiama. Privačios nuosavybės institutas vystėsi iilgą laiką, tobulėdamas su žmogaus teisių ir laisvių apsauga ir garantijomis. Daugumoje totalitarinių ir autoritarinių režimų valstybėse turtas priklauso valstybei ir jį valdo maža grupelė žmonių, tokiose valstybėse klesti ne tik teroras ir grubūs žmogaus teisių pažeidimai, bet ir skurdas. ŽŽmonės neturėdami privačios nuosavybės yra visiškai priklausomi nuo valstybės.

Darbo tikslas išanalizuoti privačios nuosavybės esmę ir apibrėžti jos raida Lietuvoje. Iš šio tikslo kylantys uždaviniai yra:

o išsiaiškinti kas yra nuosavybė;

o apibrėžti kokiais pagrindais ji atsiranda;

o išsiaiškinti kokia yra priklausomybė tarp privačios nuosavybės ir valstybės;

o peržvelgti privačios nuosavybės raidą Lietuvoje.

Darbo atlikimo metodas – literatūros ir teisės aktų analizė.1. NUOSAVYBĖS SAMPRATA

1.1. Nuosavybės esmė

Norint kalbėti apie privačios nuosavybės raidą, pirmiausia reikia apibrėžti kas yra pati nuosavybė.

Nuosavybė gali būti suprantama ir aiškinama dviem prasmėmis – ekonomine ir teisine. Nuosavybė ekonomine prasme suprantama kaip ekonominiai santykiai, atsiradę dėl daiktų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais; jie istorijos eigoje keitėsi. Ši sąvoka teisine prasme suprantama kaip šių teisinių santykių reguliavimas teisės normomis. Tai visuma teisės normų, kurios įtvirtina ir gina tam tikrų daiktų ppriklausomybę tam tikram asmeniui arba keliems asmenims ir nustato jiems galimybę tuos daiktus valdyti, naudoti ir jais disponuoti.

Valdymas – tai turto turėjimas savininko žinioje, išimtinė teisė daryti jam fizinį ar ūkinį poveikį. Tai faktiškas daikto turėjimas.

Naudojimas – turto naudingųjų savybių eksploatavimas, asmeninė teisė pritaikyti jo savybes savininko poreikiams tenkinti ir gauti turto duodamus vaisius, pavyzdžiui, pelno.

Disponavimas – turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę. Turto perdavimas – savininko iišimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties. Turto savininkas lieka jo savininkas, bet tam tikromis sąlygomis.

Nuosavybė bendrąja teisine prasme – gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma. O daiktas teisine prasme – tai žmogaus poreikius tenkinantis materialus pasaulio dalykas, natūralus arba sukurtas žmogaus darbu.

Taigi nuosavybė – tai daiktai priklausantys asmeniui nuosavybės teise.

Žmogus, net jei jis “nieko neturi”, vis tiek yra bent jau savo kūno ir savo minčių savininkas. Nors tai paprastai neįvardinama kaip nuosavybė, tačiau ginama kaip nuosavybė. Būtent iš šio teiginio išplaukia, kad tai, kas sukurta žmogaus, yra jo nuosavybė, ką žmogui savanoriškai perdavė kitas žmogus – irgi yra jo nuosavybė. Šis elementarus principas užtikrina tiek žmogaus laisvę, tiek maksimaliai įmanomą jo gerovę, o jo pažeidimas sugriauna tiek viena, tiek kita.

Nuosavybė leidžia savininkui laisvai savo nuožiūra elgtis su nuosavybės objektu – jį valdyti, juo naudotis bei disponuoti. Tuo pačiu nuosavybė reiškia, kad kitas asmuo negali kėsintis į svetimą turtą. Taigi, nuosavybė yra tarsi ribos, atskiriančios vieno žmogaus laisvę nuo kito žmogaus laisvės.

Jei pažvelgsime į žmonijos istoriją, atrasime, kad ji kartu yra ir nuosavybės plėtros istorija. Viena vertus, nuosavybės objektų ratas siaurėjo, tapo visuotinai pripažįstama, kad vienas žmogus negali būti kito žžmogaus nuosavybe, kad žemės savininkas nėra viso oro stulpo virš jo sklypo savininkas. Dar reikšmingesnis yra naujų nuosavybės objektų atsiradimas. Jei žmonijos aušroje nuosavybė buvo tai, ką žmogus pats naudoja savo buičiai, tai vėliau nuosavybės institutas tapo gerokai sudėtingesnis. Technologinė pažanga leidžia vis daugiau objektų, kurie nebuvo laikomi nuosavybe, tapti nuosavybe. Atsiranda vis naujų nuosavybės objektų, pvz., kuo įvairiausios intelektualinės bei pramoninės nuosavybės formos. Nuosavybės objektų samprata kinta ir šiandien.

Privati nuosavybė suteikia žmogui nepriklausomybę nuo valdžios ir kitų žmonių užgaidų. Joks nuosavybės perskirstymo modelis nėra suderinamas su individo laisve disponuoti savo nuosavybe taip, kaip jis nori. Privačios nuosavybės institucija sudaro pagrindą laisvei.

Nepaisant šios kaitos ir nuosavybės objektų dinamiškumo, nuosavybės principai kinta labai mažai. Vakarų visuomenėse individualizmas ir nuosavybė yra būtent tos abstrakčios taisyklės, kurios naudojamos kaip pamatiniai principai plėtojantis teisei. Rinkos tvarka, kuri patvirtina savo efektyvumą lyginant su kitomis tvarkomis, reikalauja, kad pamatinė teisės taisyklė būtų nuosavybės taisyklė.

Nuosavybės apsaugą įprasta laikyti pagrindine valstybės funkcija.

Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų pagrindu kaip konkrečių asmenų teisė į tam tikrą turtą. Svarbiausias nuosavybės teisės bruož.as yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos. Teisės į turtą turinys – tai savininko išimtinių tteisių visuma.

Tradiciškai Lietuva yra laikoma romėnų teisės šeimos šalimi. Taigi ir privačios nuosavybės pagrindiniai principai atėjo pas mus iš romėnų teisės. Nuosavybė apskritai yra viena iš pagrindinių teisių. Pagal daugelį valstybės kilmės teorijų valstybė todėl ir atsirado, kad apsaugotų šią pagrindinę teisę.

Taip pat kalbant apie nuosavybę nereikėtų painioti jos su valdymu. Dar senovės romėnai kalbėdami apie valdymą jie sakė: „Aš turiu daiktą“, – o apie nuosavybę „Aš turiu teisę į daiktą“.1.2. Nuosavybės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai

Nuosavybė atsiranda esant tam tikriems juridiniams faktams – nuosavybės teisės atsiradimo pagrindams. Šiuos pagrindus nustato valstybės teisės aktai. Nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai gali būti:

• Įsigijimas pagal sandorius (pirkimas, gavimas dovanų ir kt.);

• Paveldėjimas;

• Vaisių ir pajamų pasisavinimas;

• Pagaminimas;

• Perdirbimas;

• Sujungimas ir sumaišymas;

• Radimas;

• Bešeimininkio turto užvaldymas;

• Konfiskavimas;

• Įgyjamoji senatis.

Vienas pagrindinių principų yra tas, kad niekas negali perduoti teisių į daiktą, jeigu jų neturi pats. Kai vieno asmens privačios nuosavybės teisė prasideda, tai kito asmens nuosavybės teisė tam pačiam nuosavybės objektui pasibaigia. Nuosavybės perėjimo momentą nustato įstatymai arba šalys savo laisva valia. Tai gali būti daikto perdavimo momentas, ar bet kuis kitas momentas.2.1. Nuosavybė Lietuvoje nuo valstybės susiformavimo iki XVI amžiaus

2.1.1. Žemės nuosavybė

Kadangi privati nuosavybė atsiranda kartu su valstybe, tai logiška būtų pradėti nagrinėti jos raidą nuo valstybės susiformavimo. Nuo valstybės susikūrimo vyravo feodalinė nuosavybės teisė,

t. y. privačia nuosavybę galėjo turėti tik feodalai. Valstybė saugojo jų interesus ir buvo jų remiama.

Tuo metu rašytinės teisės beveik nebuvo. Vadovautasi paprotine teise.

Apie XI a. susikūrė Lietuvos kunigaikštystė, kuri greičiausiai jau buvo ankstyvasis valstybinis darinys. Apie 1183 m. susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios pradžią žymi staigus Lietuvos karinės galios išaugimas. Ankstyvosios Lietuvos valstybinės struktūros išlaikymo pagrindą sudarė pasėdžių rinkimo sistema. Susikūrus LDK, pasėdžių telkimo punktuose ėmė kurtis valdovo dvarai. Mindaugas sustiprino valdovų ūkinę galią ir pirmasis pakreipė Lietuvą VVakarų Europos civilizacijos link, tačiau reikia atmesti nuomonę, kad jis buvo Lietuvos valstybės įkūrėjas.

XIII – XIV amžiais, o iš dalies dar ir XV amžiuje Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai. Valdovas ir apie jį susitelkusi taryba buvo valstybinio gyvenimo centras, vienintelė centrinė valstybinės valdžios institucija. Dvarai buvo po šalį keliaujančio valdovo sustojimo punktai, o kartu ir administraciniai valsčių centrai.

Apie XIII a. Lietuvos valdovo dvarus šiokių tokių duomenų randame Mindaugo donaciniuose aktuose, kuriuose išvardinta nemažai valsčių pavadinimų. Iš 1259 m. aakto matyti, kad Mindaugo nuosavybė Jotvoje buvo labai konkreti ir reali – jis kaimo tikslumu žinojo, kas jam priklauso.

Valdovo dalį valsčiuose sudarė tik keli kaimai. Ne daugiau priklausė ir vietiniams kunigaikščiams. Tiesiogiai valdovui ar vietiniam kunigaikščiui priklausę kaimai turėjo būti rretenybė. Didžiąją valsčiaus dalį sudarė laisvosios lauko bendruomenės. Jos tarp valdovo ir vietinių kunigaikščių, matyt, buvo padalintos hierarchiniu principu.

Vėliau įsivyravo bajorų dvarai, bet ir jie nebuvo vien privatūs bajorų ūkiai. Bajorams buvo deleguotos valstybės funkcijos ir jie teisė, administravo savo dvarų teritorijoje gyvenančius žmones, rinko iš jų mokesčius, gynė juos nuo užpuolikų. Ir tik vystantis kapitalistiniams santykiams dvaras galutinai transformavosi į išimtinai ūkinį vienetą, suformuodamas dvaro, kaip privataus ūkio, sampratą.

Pirmieji dvarininkai buvo valsčių kunigaikščiai, o jų dvarų centrai buvo piliakalniai. Dvaras buvo ne tiek asmeninis kunigaikščio turtas, kiek struktūra, aptarnaujanti kunigaikščio instituciją. Dvaro turėjimas buvo susijęs su buvimu valdžioje, o ne su asmeniniu praturtėjimu. Senesnėje istoriografijoje, ypač marksistinėje (bet ne tik joje), buvo teigiama, kad visuomenėje išsiskyrė turtingesnių žmonių sluoksnis, kkuris dėl savo turtų įgavo ir politinę valdžią. Tačiau iš tikrųjų tai nėra būdinga archaiškai visuomenei – ne iš turtų kildavo valdžia, bet turtai iš valdžios.

XIV – XVI amžiuje pagrindinis turtas buvo žemė. Pagrindinės žemėvaldos rūšys buvo:

• Didžiojo kunigaikščio domenas,

• tarnų (administracijos) valdos,

• bajorų tėvonijos.

Iki XIV amžiaus pabaigos nuosavybės neturėjo bažnyčia. Besikurianti valstybė visų pirma atstovavo didikų interesus, tačiau dėl laisvųjų valstiečių – alodistų ir silpnos bajoriškos žemėvaldos buvimo ji reiškė ir valstiečių žemės savininkų interesus. Nominaliai visa žemė priklausė Didžiajam kunigaikščiui, ttačiau jas valdė vasalai – kunigaikščiai ir bajorai. Taigi buvo atskirta nuosavybės teisė ir valdymo teisė. Vasalai už turimą žemę atliko karinę tarnybą. Mindaugas iš nepaklusnių vasalų atimdavo žemes ir atiduodavo jas savo kariaunos vadams.

Nuosavybės teise feodalams priklausė ne tik žemė, bet ir žmonės – įbaudžiavinti valstiečiai. 1447 m. Kazimiero privilegijoje buvo pasakyta, kad nelaisvų valstiečių, pabėgusių iš kitų privatinių dvarų, kunigaikštis nepriims į savo žemę, taip pat ir feodalai neturėjo teisės priimti nelaisvų valstiečių. Laisvieji valstiečiai turėjo nuosavybės teisę į savo žemę, tačiau turėjo mokėti duokles už jos apsaugą.

.

XV amžiuje atsirado senaties papročiai. 30 metų prabuvęs feodalo žinioje valstietis tapdavo nelaisvu – pradėdavo jam priklausyti. XVI amžiuje šis terminas buvo sutrumpintas iki 10 metų.

Valstietis buvo savo žemės savininkas. Feodalas žemės, priklausančios valstiečiui, parduoti negalėjo.

1468 m. Kazimiero teisynas reglamentavo ir civilinę teisę (20-22 str.). Daugiausia reglamentuojamas buvo žemės valdymas ir dėl to kylantys ginčai. Buvo draudžiama savavališkai užgrobti dirvas, pievas, miškus. Kilus ginčui visi galėjo kreiptis į tekūnus, kurie turėdavo atvykti į vietą, viską išmatuoti, apklausti liudininkus ir išspręsti ginčą. Jiems to nepadarius visada buvo galima kreiptis į teismą.

Didžiojo kunigaikščio domeną sudarė kitų feodalų neužimtos žemės, dauguma girių ir visi tose teritorijose gyvenę valstiečiai.

Feodalams žemė priklausė kaip tėvonija; suteiktas arba iištarnautas turtas; pirktinis turtas. Vadinasi privačią nuosavybę galima buvo paveldėti, užtarnauti ir nusipirkti. Jų teisė disponuoti šių trijų rūšių turtais buvo nevienoda.2.1.2. Nuosavybės teisės ypatumai miestuose. Magdeburgo teisė

Lietuvos miestuose šiuo laikotarpiu įsigalėjo Magdeburgo teisė. Joje svarbią vietą užėmė nuosavybės teisė. Nuosavybės įgijimo ir apsaugos būdai buvo gana detaliai sureguliuoti. Buvo atskirai atskirta turto valdymo ir nuosavybės teisė. Savininkas nepriklausomai nuo nuomojamos žemės valdymo apsaugos, naudojosi savo privilegijuota padėtimi pateikdamas pradinį ieškinį. Dažniausias nuosavybės įgijimo būdas buvo turto paėmimas į savo valdžią ieškinio senaties terminui pasibaigus. Kilnojamojo turto senaties terminas buvo vieni metai ir šešios savaitės, o nekilnojamam tiek kiek galėjo siekti žmogaus atmintis. Neišsaugojus atmintyje – 31 metai, šešios savaitės ir trys dienos. Senatimi negalima buvo įgyti valstybės, bažnyčios turto arba vogto daikto. Teismas, įgyjant turtą senačiai pasibaigus, reikalavo tinkamų įrodymų.

Miestiečiai turėjo alodinę teisę į žemės sklypą, tačiau jis neapėmė žemės gelmių. Mokestis nuo žemės sklypo teikiamų pajamų buvo privalomas. Buvo skiriama paveldėta nuosavybė (tėvoninė) ir įgyta. Įgytu turtu buvo leista disponuoti laisvai, o parduodant tėvoninį turtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikimą, nes jie turėjo pirmumo teisę išpirkti tokį turtą. Jeigu turto perleidimas buvo įteisinamas miesto teisme, kuriame buvo nekilnojamas turtas, būsimų įpėdinių sutikimo nereikėjo.

Siekiant apsaugoti miesto interesus, numatyta tam tikrų aapribojimų, kuriais drausta parduoti mieste nekilnojamąjį turtą bajorams ir dvasininkams, taip pat numatyta teisė išpirkti nekilnojamąjį turtą, kuris pateko ne miestiečiui. Privačiuose miestuose nuo XVII a. pradžios, perleidžiant turtą, reikėjo gauti miesto savininko leidimą.

Kilnojamojo daikto nuosavybė pereidavo nuo daikto įteikimo momento arba įteikiant krautuvės raktus, kurioje buvo prekės, arba įgijėjui antspaudavus daiktus. Perleidžiant nekilnojamąjį turtą, buvo privaloma jį aprašyti ir kreiptis į teismą dėl įvesdinimo į įgyto turto valdymą. Toks turtas registruotas teisme, įrašant perleidimo sutartį į teismo knygas. Teisėjas su suolininkais turto įgijėją įvesdindavo į valdymą turto buvimo vietoje.

Miesto nuosavybė galėjo būti išperkama iš privataus asmens ir šiam nesutinkant, jeigu tai buvo daroma tenkinant miesto visuomenės poreikius.

Savininkas turėjo savo turtu naudotis nedarydamas žalos tretiesiems asmenims. Jeigu atstatant pastatą buvo pažeidžiamos kaimynų teisės, jie galėjo pareikšti protestą. Tuo remdamasis teismas galėjo keisti atstatymo projektą arba leisti nugriauti ginčytiną statinį. Vykdomose statybose įtvirtinti servitutai dėl šviesos, pastato atrėmimo į kitą pastatą, stogo nuolydžio ir kt. Servitutas atsirasdavo sutarties ar senaties pagrindu, kurios metu savininkas esamą padėtį toleravo, o tai reiškė, kad faktiškai leido. Dažnai pastatai buvo statomi kito asmens žemėje, o jos savininkas gaudavo kasmetines iš anksto numatytas nuomos pajamas (činšą).

Turtą buvo galima įkeisti su teise valdyti arba be jos. Toks

įkaitas buvo įrašomas į teismo knygas. Įkeitus turtą keletą kartų, pirmenybę turėjo pirmasis įrašytas kreditorius.

Paveldėti buvo galima pagal įstatymą ir pagal testamentą. Tiek vyrai, tiek moterys turėjo vienodas paveldėjimo teises.2.2. Nuosavybės raida XVI – XVIII a. Lietuvos statutai

XVI – XVIII amžiais teisę reglamentavo Lietuvos statutai.

Pirmasis Lietuvos Statutas įsigaliojo 1529 m., Antrasis – 1566 m., o Trečiasis – 1588 m. Šiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės aktuose buvo dalys, įvardintos civiline teise. Jose žemės nuosavybė buvo suteikta bajorams. Kitus civilinius santykius reguliavo ttaip pat tik bajorų luomui. Tik bajorų luomo atstovai turėjo piliečių teises.

LDK žemės nuosavybės teisinių santykių pagrindą sudarė dvi žemės nuosavybės rūšys, įvardintos alodu ir lenu. Alodas (individuali žemės nuosavybė) formavosi iš natūraliai išaugusios bendruomeninės nuosavybės, išsiskiriant vidutiniams ir stambiesiems ūkiams. Leno žemės nuosavybė atsirado LDK dažniausiai vykdant grobiamuosius karus ir prijungiant prie savo valstybės žemės plotus. Prijungtos teritorijos buvo laikomos Didžiojo kunigaikščio nuosavybe ir duodamos valdyti bajorams kartu su tas žemes dirbančiais žmonėmis – valstiečiais, už tarnybą. Žemės vvaldymo pobūdis priklausė nuo to, atliekama karinė tarnyba ar tarnyba didžiojo kunigaikščio dvaruose. Pagal tai, žemės valda galėjo būti duodama valdyti iki gyvos galvos arba su teise ar be teisės disponuoti. Šiose žemės valdose gyvenę valstiečiai laipsniškai buvo įbaudžiavinami ir ppereidavo bajorų asmeninėn nuosavybėn. Kartu kito ir žemės naudojimo pobūdis, valdymo teisei pereinant į nuosavybės teisę, kuri savo ruožtu taip pat transformavosi iš ribotos į nevaržomą.

Kodifikuojant nuosavybės teisę visose trijuose Lietuvos statutuose aiškiai apibrėžtos žemės nuosavybės rūšys – didžiojo kunigaikščio domenas; ponų ir stambių bajorų alodinė nuosavybė ir už tarnyba gauta leno teisėmis žemė bei laisvųjų valstiečių asmeninė žemės nuosavybė. Tačiau Pirmajame Lietuvos bajorams leidžiama laisvai disponuoti – parduoti, dovanoti ir savo nuožiūra gauti naudą – tik trečdaliu turimo dvaro ir nurodyta, kad parduoti, mainyti, atiduoti ir užrašyti šią dalį jie privalo gauti didžiojo kunigaikščio leidimą. Nesant valdovo šalyje, tokį leidimą privalo duoti didžiojo kunigaikščio urėdai – vaivados, maršalkos arba seniūnai. Žemės perleidimo aktų tvirtinimą lėmė trys priežastys. Pirma, didysis kkunigaikštis, kaip nominalus žemės savininkas, išlaikė savo valdžios autoritetą, antra, už perleidimo aktų tvirtinimą gaudavo pajamas savo iždui, ir trečia, prižiūrėjo karinės tarnybos atlikimą.

Pirmajame Lietuvos Statute bajorams suteikta teisė kitus du trečdalius dvaro įkeisti už skolas, tačiau tik kai įsiskolinimo suma atitikdavo įkaito vertę. Įkaito davėjo giminaičiai naudojosi teise sumokėti skolas ir atgauti įkeistą turtą. Jeigu kreditorius buvo paskolinęs didesnę sumą, nei įkeisto dvaro vertė, jį išperkantys giminaičiai, neprivalėjo grąžinti visos įkeistos sumos. Suvaržymai disponuoti du trečdalius dvaro vertės buvo pprivalomos karinės tarnybos garantas. Be to, šie numatyti suvaržymai apsaugojo bajorų palikuonių turtines teises.

Bajoro užtarnauti dvarai (lenai) netapdavo jo visiška nuosavybe, nes, pasitraukus iš tarnybos, toks dvaras likdavo valdovo ir kito savininko nuosavybe. Tik kai dėl tarnybos gautame rašte buvo įsakmiai pasakyta, kad galima pasirinkti, kam tarnauti, išėjusiajam dvaras likdavo. Tokia išskirtinė privilegija turėjo būti duodama dalyvaujant liudytojams ir patvirtinta didžiojo kunigaikščio. Ši norma garantavo ponų interesus, kurie priklausomai nuo žemės valdų dydžio, esant karo grėsmei ar jam vykstant, turėjo pristatyti atitinkamą skaičių karių.

Lietuvos Statutai numatė bendrosios nuosavybės institutą miškams, kiekvienam bendrasavininkui suteikiant teisę kirsti mišką iš savo lauko pusės. Vieta miške, kurioje susitikdavo abu kirtėjai, laikyta jiems priklausančių miško dalių riba. Vienam bendrasavininkui iškirtus miško daugiau, antrasis turėjo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu atsiteisti dalį miško medžiagos ar jos vertę pinigais. Bendrasavininkams nesutikus dalytis bendrąja nuosavybe, ginčus taip pat sprendė teismas. Vykstant turto dalyboms taikiai, jas privalėjo visi, ir broliai, įforminti raš.tu ir įrašyti į teismo knygas. Jeigu dalybos nebuvo registruotos teisme, o tik dalyvaujant liudytojams, tai suėjus 10 metų senačiai, jos įsiteisėdavo. Ši norma buvo įtvirtinta visuose trijuose Lietuvos Statutuose. Teismas, įregistruodamas brolių bendros nuosavybės dalybas, privalėjo žiūrėti, kad vyresni broliai nenuskriaustų jaunesniųjų. Turto dalybos teisme buvo aapmokestintos ir tai sudarė nemaža teismo pajamų dalį.

Šalys teisminio ginčo dėl dvaro priklausomybės metu galėjo ginčo objektą perduoti didžiojo kunigaikščio urėdų priežiūrai, kurie už tai įgydavo teisę naudotis gautu turto prieaugiu. Ginčą išsprendus teisme, dvaras ir jame esantis turtas valdytojui privalėjo būti perduotas pagal sąrašą, dalyvaujant didžiojo kunigaikščio pasiųstam vietininkui ir dviem arba trim bajorams liudytojams. Jeigu dviejų savininkų žemes skirdavo upė, kiekvienas naudojosi puse upės. Upei pakeitus savo kryptį, žemės riba buvo laikoma senoji vaga. Vieno kranto savininkas neturėjo teisės statyti užtvankų be kito upės kranto savininko sutikimo.

Lietuvos Statutai saugojo žemės nuosavybę nuo neteisėto jos naudojimo. Asmuo, pasėjęs javus ginčijamoje žemėje, neturėjo teisės pasinaudoti derliumi, kol teismas neišspręs ginčo dėl žemės nuosavybės. Derlius atitekdavo žemės savininkui. Svetimoje žemėje rastas lobis dalytas lygiomis dalimis tarp savininko ir radėjo. Medžioti ir žvejoti svetimose plotuose buvo draudžiama, griežtai baudžiant ir išreikalaujant sumedžiotojo žvėries ar sugautos žuvies vertę. Buvo saugomi bartiniai medžiai, bebrų gyvenvietės, sakalų lizdai, apynynai, tačiau pripažįstami servitutai.

Saugant nuosavybe, įkeisto turto senaties terminas negaliojo. Negrąžinus skolos sutartu laiku, turtas buvo laikomas įkeistu kitam tos pačios trukmės terminui. Tik trečią kartą įkaito davėjui neatvykus į tesimą, įkaito laikytojas įgydavo nuosavybės teisę į įkeistą turtą. Savininkas turėjo teisę įkeisti kilnojamąjį turtą su sąlyga, kkad praras įkaitą, laiku negrąžinus skolos. Tai Trečiojo Statuto norma. Tokiomis sąlygomis įkeitus dvarą ir suėjus skolos grąžinimo terminui, įkaito laikytojas turėjo pareikalauti iš įkaito turėtojo giminaičių, kad šie išpirktų dvarą. Giminaičiai privalėjo dvarą išpirkti per metus, o neišpirkus jis likdavo kreditoriui. Kilnojamąjį turtą kreditorius galėjo pasilikti, jeigu buvo susitarta, kad, laiku negrąžinus skolos, turtas pereis jo nuosavybėn. Tačiau apie tai reikėjo pareikšti žemės teismui. Įkeitus galvijus, jų sunykimo atveju, ne dėl įkaito laikytojo kaltės, įkaito davėjas netekdavo teisės išieškoti paskolintų pinigų. Tai vertinta kaip savita tarpusavio pašalpa. Tačiau Trečiajame Lietuvos Statute nustatyta, kad tokiu atveju skolininkas privalo grąžinti kreditoriui pusę skolos. Įkeistam turtui žuvus kartu su įkaito laikytojo turtu prievolė jį kompensuoti neatsirasdavo.

Trečiajame Lietuvos Statute leista įkaito laikytojui pasilikti dvarą, jeigu buvo susitarta su savininku, kad, suėjus terminui, neišpirktas dvaras pereis kreditoriaus nuosavybėn. Savininkui mirus dar nepasibaigus išpirkimo terminui, jo įpėdiniai turėjo teisę keisti ankstesnį susitarimą ir dvarą išpirkti, nors terminas ir būdavo pasibaigęs. Šios išimtys rodo bajorų rūpestį savo palikuonimis. Kadangi LDK teisėje buvo įtvirtinta tradicinė taisyklė, kad naujos priimtos teisės normos negalioja atgal, o tobulinant teisės kodifikaciją kituose statutuose dar buvo labai daug senų ginčų dėl turto įkeitimo, tai Trečiajame Lietuvos Statute buvo nustatytas senų ginčų kėlimo

teisme terminas – 10 metų nuo jo įsigaliojimo. Praėjus šiam laikui, įkaito davėjas prarasdavo teisę išieškoti turtą, išskyrus nepilnamečius vaikus, kuriem senaties terminas prasidėdavo nuo jų pilnametystės. Nesikreipusieji į teismą dėl įkeisto turto sugrąžinimo nuo 1529 m. iki 1588 m., prarasdavo teisę į jį dėl senaties.

Statutai draudė pirkti žemę iš ponų valdinių be ponų leidimų, nes valdiniai nebuvo žemės savininkai. Lietuvos statutuose nustatyta, kad ginčus dėl kunigaikščio ir bajorų žemių, tai.p pat dėl leno teisėmis valdomų dvarų teismai privalėjo spręsti ttų naudai kieno įrodymai būdavo svaresni.

Pradedant Antruoju Lietuvos Statutu bajorams suteikta teisė laisvai disponuoti tėvonijomis, motininėmis, taip pat kitokiu būdu įgytomis žemėmis. Net nepalikti jų vaikams ir kitiems giminaičiams. Atsisakymas apriboti žemės nuosavybės disponavimą aiškintinas sparčia prekinių piniginių santykių raida, kai pinigai ėmė vaidinti svarbų vaidmenį. Žemės perleidimo sutartį reikėjo įforminti raštu, kurį pasirašydavo ir antspauduodavo savininkas ir trys arba keturi bajorai liudytojai. Jeigu žemės savininkas rašyti nemokėjo, raštą pasirašydavo liudytojai ir pridėdavo savo antspaudus. Sutartis galiojo tik privaloma tvarka įįrašyta į žemės teismo knygas. Jeigu žemės teismas tuo metu neposėdžiaudavo, dvaro perleidimo aktą buvo galima įrašyti į pilies teismo knygas ir vėliau perrašyti į žemės teismo knygas. Paimtas sutarties įrašas iš teismo knygų garantuodavo žemės įgijėjui nuosavybės teisę, o tteismas savo ruožtu gaudavo už tai nemažas pajamas. Pakeitimai vykdant sutartį negaliojo.

Trečiasis Lietuvos Statutas bajorams suteikė išimtinę teisę į žemės nuosavybę. Kiti asmenys neturėjo teisės įgyti ir valdyti bajorų dvarų ir žemių. Didysis kunigaikštis turėjo teisę paimti žemę savo poreikiams iš bajorų, tačiau privalėjo šį paėmimą kompensuoti analogišku žemės plotu kitoje vietoje.

Tais atvejais, kai būdavo parduotas praskolintas dvaras ir kreditorius praleisdavo 10 metų, o pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą – 3 metų skolos išieškojimo senaties terminą, prarasdavo teisę pareikšti ieškinį dvarą pirkusiajam. Jeigu senaties terminas nebuvo praleistas, ieškinį nukreipus į pirkėją, šis, sumokėjęs dvaro pardavėjo skolą kreditoriui išieškodavo piningus ir pardavėjos. Jei paskolintų pinigų ieškodavo kreditoriai, dvarą pasilikdavo pirmasis arba valdantis dvarą kreditorius, o likusieji išieškodavo iš savo dalį iš skolininko. SSkola, jei skolininkas buvo miręs, buvo išieškoma iš likusio kitokio turto. Tai buvo daroma, siekiant išvengti dvarus sumulkinimo, kuris nebuvo naudingas nei valstybei, nei gavusiems nedideles dalis bajorams, nes susmulkėjęs dvaras nustodavo buvęs dvaru. Tačiau pradedant Antruoju Lietuvos Statutu kreditorius ar keli kreditoriai visada turėjo teisę atgauti savo pinigus.

Kilnojamuoju turtu leista disponuoti pagal rašytine sutartį, tvirtinamą pardavėjo parašu ir antspaudu bei dviem arba trim bajorams paliudijus.

Nuosavybės teisė galėjo būti įgyta valdymo įsisenėjimu, jeigu žemė buvo užrašyta arba perduota kitam asmeniui iir per 10 metų nesusigrąžinta, ji likdavo faktiškam valdytojui. Senaties termino galiojimas sustodavo tik likus nepilnamečių vaikų – berniukams iki 18 metų, o mergaitėms iki 13 metų.

Privačią nuosavybę galėjo turėti tiek vyrai, tiek moterys.2.3. Privačios nuosavybės raida nuo XVIII. Nuosavybės teisę įgauna valstiečiai. Lietuvos konstitucijos

XVIII amžiaus pabaigoje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo okupuota Rusijos imperija. Nuo 1840 m. liepos 7 d. caro įsaku galutinai nustojo galiojęs Trečiasis Lietuvos Statutas ir įsigalėjo Rusijos teisė.

1861 m. vasario 19 d. (kovo 3 d.) Rusijos imperijoje (Lietuvoje iki Nemuno) panaikinta baudžiava. Privačių dvarų valstiečiams suteikta asmeninė laisvė ir nustatytos skirtinio sklypo išpirkimo sąlygos. Nors žemė liko dvarininkų nuosavybė, bet valstiečiai galėjo ją dvarininkui sutikus išsipirkti. Išsipirkti buvo galima tik savo sodybas. Valstiečiai įgavo privačios nuosavybės teisę. Valstybiniams valstiečiams įsigyti žemę buvo leista tik 1867 metais.

1864 m. kovo 2 d. visiems (privačių dvarų ir valstybiniams) valstiečiams Užnemunėje suteikta žemės nuosavybės teisė be išpirkos.

Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 420 straipsnyje nuosavybės teisė nustatyta kaip savininko teisė „išimtinai ir nepriklausomai nuo pašalinio asmens valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti amžinai ir paveldėtinai“. Čia pabrėžiamas nuosavybės teisės amžinumas ir paveldimumas reiškė, kad savininkas šia teise naudojasi tol, kol įvyksta juridinis faktas, nutraukiantis savininko ir turimos nuosavybės rryšį; išimtinumas reiškė, kad be savininko valios niekas nuturi teisės naudotis daiktu, o nepriklausomumas – visiška savininko laisvę įgyvendinti savo teisę.

Suprantama, dėl gamybos plėtojimo ar kitų savininkų arba visuomenės interesų nuosavybės ribojimas iš dalies yra neišvengiamas. Todėl Lietuvoje 1922 05 03 buvo paskelbtas Įstatymas dėl atlyginimo už priverčiamą nekilnojamų turtų nusavinimą, už laikiną jų paėmimą ir už suteikimą teisės dalyvauti jų naudojime. Šis įstatymas pakeitė to paties pavadinimo skyrių Rusijos imperijos įstatymų sąvade. Nustatyta, kad kai valstybei ar visuomenei naudinga, nekilnojamąjį turtą galima prievarta nusavinti, laikinai paimti arba suteikti kam nors teisę dalyvauti jį naudojant. Kartu pabrėžta, tai galint daryti tik kiekvienam konkrečiam atvejui išleidus specialų įstatymą ir tik už atlygimą.

Svarbiausi nuosavybės teisės požymiai buvo turto valdymas, naudojimasis juo ir disponavimas. Pagal visų šių požymių buvimą ar nebuvimą įstatytas skyrė visiškąją ir nevisiškąją nuosavybę.

Nuosavybė buvo laikoma visiškąją, kai vienas asmuo nedalyvaujant jokiam pašaliniams asmeniui, pagal įstatymo nustatytas ribas turėjo tiek valdymo, tiek naudojimo, tiek disponavimo teises. Visiškosios nuosavybės teisės turėtojui priklausė vaisiai, pajamos, pelnas, priaugimai, patogumai, visa kas jo darbu ir sumanumu padaryta tam turtui. Tačiau ir šiuo atveju visuomenės interesais įstatymu galėjo būti nustatomi tam tikri legalūs nuosavybės apribojimai.

Visiškoji žemės nuosavybė suteikė jos turėtojui teisę į visa, kas yra žžemės paviršiuje ir gelmėse, taip pat virš nuosavos žemės ore. Todėl užkastas turtas priklausė žemės savininkui, be kurio sutikimo jo ieškoti negalėjo ne tik privatūs asmenys, bet vietos valdžios institucijos. Žemės savininkui priklausė ežerai, esantys jo žemės valdose ir upės, tekančios jo žeme. Savininkas turėjo teisę savo nuožiūra keisti upės tėkmę su sąlyga, kad upė iš jo žemės ištekėtų toje pat vietoje, kurioje ištekėjo natūraliai. Jei upė teka dviejų žemės savininkų valdų riba, teisę į ją turėjo abu savininkai, kiekvienas savo pusėje iki upės vidurio. Savininkas galėjo nukapoti kaimyno medžių šakas ir šaknis, išsikišusias į jo žemės valdas, bet 1921 m. Susisiekimo oru įstatyme pabrėžta, kad oro erdvė, esanti už savininkų interesų ribų yra Lietuvos valstybės žinioje.

Nuosavybė buvo laikoma nevisiškoji, kai savininko teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti ribojo pašalinių asmenų turimos tam pačiam turtui ne visos teisės: tai servitutų teisė, teisė dalyvauti naudojant svetimą turtą, kai kurios kitos retesnės tesės.

Nuosavybės teisė į turtą galėjo būti įgyjama tik įstatymų nustatytais būdais, iš kurių labiausiai paplitę buvo: dovanojimas (tiesiogine prasme, taip pat testamentu, atidalijimas, kraitis), paveld.ėjimas, pirkimas ir pardavimas, mainai, valdymo senatis. Pagal Rusijos įstatymus, bendras senaties terminas buvo 10 metų. Užnemunėje 30 metų.2.4. Lietuvos nuosavybės 1940 – 1990 m.

m. Nacionalizavimas

Nuo 1944 metų Lietuvoje įsigaliojo atnaujintas 1922 m. Rusijos Federacijos Civilinis kodeksas. Šis kodeksas įtvirtino ne dvi, o tris nuosavybės, laikytos socialistine formas. Tai:

1) valstybinė;

2) kolūkių, kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų;

3) visuomeninių organizacijų nuosavybė.

Labiausiai saugoma ir globojama buvo valstybinė nuosavybė.

Iki 1948 m. buvo nacionalizuotos visos privačios įmonės. Jos tapo valstybinėmis. 1944 m. – 1948 m. taip pat vyko sovietinė žemės reforma. Didžiausia žemės nuosavybės norma buvo nustatyta 30 ha, asmenims nusiteikusiems prieš sovietinį režimą buvo paliekama tik 5 – 77 ha. Buvo kuriami tarybiniai ūkiai (kolūkiai) ir valstybinės žemės dirbimo įstaigos. Privati nuosavybė buvo labai apribota. Tai stabdė ir ekonominį vystymąsi.

Valstybinė nuosavybė turi neabejotinų trūkumų lyginant su privačia nuosavybe, nes yra mažiau paskatų ją naudoti efektyviai. Privatus savininkas, norintis gauti naudos iš savo nuosavybės, yra priverstas ją naudoti taip, kad kiti savanoriškai jam sumokėtų, o tai galima pasiekti tik teikiant visuomenės nariams jų pageidaujamas paslaugas. Tuo tarpu viešosios nuosavybės valdytojas turi įtikti tik valdžiai. Taigi, privati nuosavybė geriau ttarnauja ne tik savininkui, bet ir visiems kitiems visuomenės nariams.

Piliečiams asmeninės nuosavybės teise galėjo priklausyti turtas, skirtas jų materialiniams ir kultūriniams poreikiams tenkinti. Tačiau šis turtas negalėjo būti naudojamas ne darbo pajamoms gauti, antraip leidžiama tą turtą neatlygintinai paimti vvalstybės nuosavybėn. Piliečiams leista laisvai disponuoti savo turtu, palikti jį testamentu bet kuriam asmeniui, valstybei ar socialistinei organizacijai. Dėl nuosavybės iškilusius ginčus spręsti turėjo teisę visuomeninės organizacijos.

Taigi asmenys galėjo turėti tik ribotą skaičių savo nuosavybės objektų, kurių negalėjo naudoti ūkinei – komerciniai veiklai.2.5. Nuosavybės raida nuo 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimas

2.5.1. Privačios teisės reglamentavimas 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje

1992 m. Lietuvos piliečiai referendumu priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri garantuoja žmogaus teises ir laisves, asmens, nuosavybės, būsto neliečiamybę.

LR Konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Priimti ir kiti įstatymai, įteisinantys valstybės turto didžiosios dalies perdavimą privačion nuosavybėn, bei nustatantys tokio perdavimo tvarką ir sąlygas.

Nuosavybės santykius, pagrįstus Lietuvos Respublikos Konstitucija, reguliuoja Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, kiti LLietuvos Respublikos įstatymai, tarpvalstybinės bei nuosavybės teisės subjektų sudarytos sutartys.

Nuosavybės teisės subjektai pagal LR civilinį kodeksą gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė ir vietos savivaldybės.

Nuosavybės teisės objektai yra žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, įrenginiai, vertybiniai popieriai ir kitas turtas.

Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidžia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu nnaudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei.

Lietuvoje nuosavybės teisės turinio pagrindas yra tradicinė savininko teisės triada: valdymas, naudojimas ir disponavimas. Šios trys teisės kartu sudaro juridinį nuosavybės teisės turinį.

Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise. Pagal LR Konstitucijos 47 straipsnio 7-ąją dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Privati juridinio asmens nuosavybė yra, kai privatus juridinis asmuo yra perduoto jam turto savininkas, o tą turtą perdavusieji asmenys – steigėjai, akcininkai, pajininkai ir pan., yra tik atitinkamai akcijų, pajų savininkai, bet visais atvejais jie išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą.

Fizinis asmuo, įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą, gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens. Taip pat įvairiais įstatymų numatytais būdais gali atsirasti ne vieno, o kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė. Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem aar keliems savininkams. Tokiais bendrasavininkiais gali būti fiziniai ar juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės.

Skiriamos tokios bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė nuosavybė ir bendroji jungtinė nuosavybė.

Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių, proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti.

Bendrojoje jungtinėje nuosavybėje turto dalys nėra nustatytos. Pavyzdžiui, santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti. Nuo santuokos įregistravimo momento bendrai įgytą turtą sutuoktiniai valdo, naudoja..

Lietuvos Respublika visiems savininkams garantuoja vienodą jų nuosavybės teisių gynimą – tai pagrindinė valstybės funkcija.

Niekas neturi teisės:

1) paimti iš savininko turtą prievarta, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus;

2) reikalauti, kad turto savininkas prieš savo valią sujungtų turtą su kito savininko tu.rtu.

Turtas iš savininko prieš jo valią gali būti atimtas tik teismo sprendimu, nuosprendžiu ar specialiu revizijos aktu. Savininkui turi būti atlyginta paimto turto vertė, išskyrus atvejus, kai turtas konfiskuotas už padarytą teisės pažeidimą.2.5.2. Privatizavimas už investicinius čekius 1991 – 1995 m. m.

Lietuvoje pirmasis privatizavimo etapas prasidėjo 1991 metais. Tai buvo labai dinamiškas procesas palyginus su kitomis Centrinės ir Rytų Europos ššalimis. Šio etapo tikslas buvo valstybės turto privatizavimas už investicinius čekius (įskaitant dalinius mokėjimus grynaisiais pinigais), kuris leido aktyviai dalyvauti privatizavimo procese. Šiam tikslui buvo atidaryta per 2,6 mln. investicinių sąskaitų bankuose, kuriose buvo sukaupta investicinių čekių daugiau kaip už 10,2 mlrd. litų.

Per pirmąjį privatizavimo etapą privatizuota 5714 objektų, iš kurių 2928 didelės ir vidutinės įmonės buvo privatizuotos viešo akcijų pasirašymo būdu, 2726 smulkūs objektai parduoti aukcionuose, 12 įmonių parduota paskelbus konkursą geriausiam verslo planui parengti, bei 48 objektai parduoti už laisvai konvertuojamą valiutą.

Užsienio investuotojai galėjo dalyvauti privatizavimo procese už grynuosius pinigus. Kai kurios pasaulyje gerai žinomos kompanijos atėjo į Lietuvą būtent per pirmąjį privatizavimo etapą.

Buvo privatizuota gana daug įvairių ūkio šakų objektų. Privatizuoti 98 procentai statybos ir 97 procentai buitinio aptarnavimo sektoriaus objektų.

Per 1991 – 1995 metus privatizuotas 81 procentas numatyto privatizuoti valstybės turto.2.5.3. Privatizavimas už grynuosius pinigus 1996-2002 m. m.

Privatizavimo už grynuosius pinigus specifiniai bruožai:

• įvertintas valstybės ir savivaldybių turtas parduodamas fiziniams bei juridiniams asmenims už grynuosius pinigus rinkos verte;

• vietiniai ir užsienio investuotojai, taip pat fiziniai bei juridiniai asmenys turi lygias teises, privatizuodami valstybės ir savivaldybių turtą.

Vienas iš pagrindinių privatizavimo už grynuosius pinigus tikslų yra privatizuojant valstybei priklausančias įmones padaryti jas pelningas. Be to, labai svarbu perteikti įmonėms potencialių

investuotojų žinias ir patirtį, taip pat pritraukti užsienio investuotojų kaip indėlį į Lietuvos ekonomiką.

Per 1996 – 1997 metus už 84,2 mln. litų buvo privatizuoti 324 objektai.

1998 metais už 2,33 mlrd. litų buvo privatizuoti 344 objektai, iš kurių 131 už 2,3 mlrd. litų pardavė Valstybės turto fondas. Pagrindinė pajamų dalis buvo gauta, pardavus 60 procentų AB „Lietuvos telekomas“ akcijų paketo pardavimą.

1999 metais parduoti 695 objektai, už kuriuos gauta 471,6 mln. litų. Per 2000 metus VTF pardavė 930 įmonių akcijų paketus ir nnekilnojamojo turto objektų už 916 mln. litų. Iš jų per Nacionalinę vertybinių popierių biržą buvo parduoti 26 akcinių bendrovių akcijų paketai už 648,4 mln. litų. Savivaldybių privatizavimo institucijos per 2000 m. pardavė 230 objektų už 38,9 mln. litų.

Per 2001 metus VTF parduota 829 įmonių akcijų paketų ir nekilnojamojo turto objektų už 462 mln. litų. 2001 m. birželio mėn. parduotos dvi didelės įmonės – 76,36 proc. valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (LISCO) ir 90,73 proc. valstybei nuosavybės tteise priklausančių akcijų AB Lietuvos taupomasis bankas.

Nuo 2002 metais privatizuojamų objektų sąraše yra apie 3000 objektų, kurių valstybės (savivaldybių) turtas sudaro 2,3 mlrd. litų. Didžiąją dalį privatizavimo sąrašo sudaro nekilnojamojo turto objektai (daugiau kaip 2000 objektų) ir likutiniai po pirmojo pprivatizavimo etapo akcijų paketai. Nekilnojamojo turto objektai parduodami kartu su žemės sklypais. Privatizuojamų objektų sąrašas nuolat papildomas naujais objektais.

Privatizuojamų objektų sąraše yra įvairių ūkio šakų objektų: „Lietuvos avialinijos“, „Lietuvos dujos“, „Klaipėdos transporto laivynas“ ir „Lietuvos jūrų laivininkystė“. Taip pat paskelbtos viešbučių bei poilsio namų, esančių puikiose vietose, didžiųjų miestų centruose, privatizavimo programos.IŠVADOS

 Nuosavybė bendrąja teisine prasme – gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma. O daiktas teisine prasme – tai žmogaus poreikius tenkinantis materialus pasaulio dalykas, natūralus arba sukurtas žmogaus darbu. Nuosavybė leidžia savininkui laisvai savo nuožiūra elgtis su nuosavybės objektu – jį valdyti, juo naudotis bei disponuoti.

 Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų pagrindu kaip konkrečių asmenų teisė į tam tikrą turtą. Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko tteisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos. Teisės į turtą turinys – tai savininko išimtinių teisių visuma.

 Nuosavybės apsauga yra laikoma pagrindine valstybės funkcija. Kai kurių teoretikų teigimų valstybės susikūrė, kad užtikrintų šią teisę. Už nuosavybės apsaugą nuosavybės subjektai moka mokesčius ir taip funkcionuoja valstybė.

 Nuosavybės atsiradimui reikalingi juridiniai atsiradimo pagrindai. Jais yra: įsigijimas pagal sandorius; paveldėjimas; vaisių ir pajamų pasisavinimas; pagaminimas; perdirbimas; sujungimas ir sumaišymas; radimas; bešeimininkio turto užvaldymas; konfiskavimas; įgyjamoji senatis.

 Nuo XII iiki XVIII amžiaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyravo feodalinė nuosavybė. Nominaliai visa žemė ir valstiečiai, kurių dauguma buvo nelaisvi ir buvo nuosavybės teisės objektai, priklausė Didžiajam Kunigaikščiui, kuris pavesdavo ją valdyti vasalams, bajorijai. Vasalai gaudavo pajamų iš valdomos žemės, bet turėjo atlikti karo tarnybą Didžiajam Kunigaikščiui.

 Feodalams žemė priklausė kaip tėvonija; suteiktas arba ištarnautas turtas; pirktinis turtas.

 Miestuose įsigalėjo Magdeburgo teisė. Joje nuosavybės įgijimo ir apsaugos būdai buvo gana detaliai sureguliuoti. Buvo atskirai atskirta turto valdymo ir nuosavybės teisė. Įtvirtintas senaties terminas. Miestiečiams nuosavybės teise priklausė žemės sklypai, bet jie neapėmė žemės gelmių. Buvo skiriama paveldėta nuosavybė (tėvoninė) ir įgyta. Įgytu turtu buvo leista disponuoti laisvai, o parduodant tėvoninį turtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikimą, nes jie turėjo pirmumo teisę išpirkti tokį turtą. Kilnojamojo daikto nuosavybė pereidavo nuo daikto įteikimo momento arba įteikiant krautuvės raktus, kurioje buvo prekės, arba įgijėjui antspaudavus daiktus. Perleidžiant nekilnojamąjį turtą, buvo privaloma jį aprašyti ir kreiptis į teismą dėl įvesdinimo į įgyto turto valdymą.

 XVI – XVIII amžiais teisę reglamentavo Lietuvos statutai. Jie reglamentavo tik bajorų luomo nuosavybės, šeimos ir kitus santykius. Valstiečiai buvo priklausomi nuo bajorų, neturėjo asmeninės laisvės, todėl nebuvo privatinės teisės subjektai, negalėjo įgyti jokių teisių. Bajorų nuosavybės klausimai buvo gana plačiai detalizuoti. Išaiškintos teisės, įgyjamosios senaties tterminai, nurodyti ginčų sprendimo būdai, įkeitimo sąlygos. Nuosavybė galėjo priklausyti ir moterims.

 XIX amžiaus viduryje buvo panaikinta baudžiava. Valstiečiai gavo asmeninę laisvę ir galėjo įsigyti turto. Jie kaip bajorai ir miestiečiai galėjo turėti privatinės nuosavybės. Svarbiausi nuosavybės teisės požymiai buvo turto valdymas, naudojimasis juo ir disponavimas. Pagal visų šių požymių buvimą ar nebuvimą įstatytas skyrė visiškąją ir nevisiškąją nuosavybę. Visiškoji žemės nuosavybė suteikė jos turėtojui teisę į visa, kas yra žemės paviršiuje ir gelmėse, taip pat virš nuosavos žemės ore. Nuosavybė buvo laikoma nevisiškoji, kai savininko teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti ribojo pašalinių asmenų turimos tam pačiam turtui ne visos teisės: tai servitutų teisė, teisė dalyvauti naudojant svetimą turtą, kai kurios kitos retesnės tesės.

 1944 m. – 1948 m. Lietuvoje buvo nacionalizuotos visos privačios įmonės. Jos tapo valstybinėmis. 1944 m. – 1948 m. taip pat vyko sovietinė žemės reforma. Didžiausia žemės nuosavybės norma buvo nustatyta 30 ha, asmenims nusiteikusiems prieš sovietinį režimą buvo paliekama tik 5 – 7 ha. Piliečiams asmeninės nuosav.ybės teise galėjo priklausyti turtas, skirtas jų materialiniams ir kultūriniams poreikiams tenkinti. Tačiau šis turtas negalėjo būti naudojamas ne darbo pajamoms gauti, antraip leidžiama tą turtą neatlygintinai paimti valstybės nuosavybėn. Piliečiams leista laisvai disponuoti savo turtu, palikti jį testamentu bbet kuriam asmeniui, valstybei ar socialistinei organizacijai. Dėl nuosavybės iškilusius ginčus spręsti turėjo teisę visuomeninės organizacijos.

 1992 metais priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje privačią nuosavybę reglamentuoja 23, 46, 47 str. nustatantys, kad nuosavybė yra neliečiama, ja grindžiamas šalies ūkis ir nurodyti nuosavybės teisės objektai, galintys priklausyti Lietuvos piliečiams. Valstybė vykdo savo pagrindinę funkciją ir gina privačią nuosavybę. Nuosavybės santykius taip pat reguliuoja Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, tarpvalstybinės bei nuosavybės teisės subjektų sudarytos sutartys.

 1991 m. – 2003 m. Lietuvoje vykdoma valstybės ir savivaldybių turto privatizacija. Taip spartinamas ekonominis vystymasis. Kadangi privatizavimo pradžioje ekspertų paskaičiavimais Lietuvos gyventojų turtas buvo kelis kartus mažesnis, negu privatizuotino turto vertė pirmasis privatizavimo etapas 1991 m. – 1995 m. vyko už investicinius čekius. Šiam tikslui buvo atidaryta per 2,6 mln. investicinių sąskaitų bankuose, kuriose buvo sukaupta investicinių čekių daugiau kaip už 10,2 mlrd. litų. Per pirmąjį privatizavimo etapą privatizuota 5714 objektų, iš kurių 2928 didelės ir vidutinės įmonės buvo privatizuotos viešo akcijų pasirašymo būdu, 2726 smulkūs objektai parduoti aukcionuose, 12 įmonių parduota paskelbus konkursą geriausiam verslo planui parengti, bei 48 objektai parduoti už laisvai konvertuojamą valiutą. Per 1991 – 1995 metus privatizuotas 81 procentas numatyto privatizuoti valstybės turto.

1996 m. – 2003 m. privatizacija vykdoma už

grynuosius pinigus. Privatizavimo už grynuosius pinigus specifiniai bruožai: įvertintas valstybės ir savivaldybių turtas parduodamas fiziniams bei juridiniams asmenims už grynuosius pinigus rinkos verte; vietiniai ir užsienio investuotojai, taip pat fiziniai bei juridiniai asmenys turi lygias teises, privatizuodami valstybės ir savivaldybių turtą. Vienas iš pagrindinių privatizavimo už grynuosius pinigus tikslų yra privatizuojant valstybei priklausančias įmones padaryti jas pelningas.LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vilnius, 1999

2. Lietuvos respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas

3. Andriulis V. ir kt. Lietuvos teisės istorija, Vilnius, Justicija 2002

4. BBirmontienė T. Lietuvos konstitucinė teisė, Vilnius, 2002

5. Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, Vilnius, 2001

6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras. Valstybė ir teisė, 2000 4-6+

7. Nekrošius I. Ir kt. Romėnų teisė, Kaunas, Vijusia, 1996

8. Šapoka A. Lietuvos istorija, Vilnius: Mokslas, 1989

9. Vasarienė D. Civilinė teisė, Vilnius, 2002

10. www.lrs.lt

11. www.istorija.lt

12. www.vtf.lt