Rungimosi principas BP

PLANAS

ĮVADAS

I. BAUDŽIAMOJO PROCESO PRINCIPŲ SAMPRATA

II. RUNGIMASIS KAIP BAUDŽIAMOJO PROCESO PRINCIPAS

2.1. Įrodymų tyrimas – rungimosi principo sudėtinė dalis;

2.2. Baigiamosios kalbos suteikimo teisė rungimosi principo užtikrinime;

2.3. Replikavimas.

IŠVADOS

NAUDOTA LITERATŪRA

ĮVADAS

Nustatant patraukimo baudžiamojon atsakomybėn bei bausmės skyrimo už padarytą nusikaltimą tvarką, įstatymais taip pat numatytas ir asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisių užtikrinimas. Viena iš tokių užtikrinimo priemonių yra rungimosi principas, kuris yra reglamentuotas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse. Tai esminis baudžiamojo proceso principas. Konstitucinis Teismas 1999 05 11 nutarime pažymėjo, kad garantuojant asmens tteisių apsaugą būtina paisyti pamatinių teisinės valstybės principų, kurie reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos ir nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimą priimtų tik teisės pagrindu. Tai įmanoma tik jei procesas yra viešas, šalys turi lygias teises, o teisiniai ginčai, ypač dėl asmens teisių, sprendžiami užtikrinant šiam asmeniui teisę ir galimybę jas ginti. Rungimosi principo esmė ir yra teisminių ginčų pagalba apginti savo teises.

Pirmoje rašto darbo dalyje yra aptariama bendroji baudžiamojo proceso principų samprata, apibrėžiant jjų sąvoką, reikšmingumą. Akcentuojama tai, jog nebūtinai viename teisės akte turi būti įtvirtintas vienas ar kitas baudžiamojo proceso principas. Svarbu yra tai, jog jie yra reglamentuoti, ir ar Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, ar kitame teisės aakte – tai nėra esminis klausimas.

Antra rašto darbo dalis jau yra skirta konkrečiam – rungimosi – principui aptarti. Joje apibrėžiama rungimosi principo samprata, esmė. Ši dalis yra suskirstyta į skyrius. Pirmas skyrius skirtas įrodymų tyrimui. Tai labai svarbi baudžiamojo proceso stadija, kurioje rungimosi principas gali būti užtikrinamas. Kaip šis principas gali būti užtikrinamas ir aptariama šiame skyriuje. Antrame skyriuje analizuojama teisminių ginčų dalyvių baigiamosios kalbos reikšmė baudžiamajame procese; taip pat atkreipiamas dėmesys, kuo šios kalbos yra svarbios įgyvendinat rungimosi principą. Trečiasis skyrius skirtas replikavimo teisei. Teisminių ginčų dalyviams yra suteikiama teisė pasakyti atsikirtimus ir pastabas dėl to, kas pasakyta pirmiau baigiamosiose kalbose.

Paskutinėje rašto darbo dalyje pateikiamos apibendrintos išvados.

BAUDŽIAMOJO PROCESO PRINCIPŲ SAMPRATA

Žodis „principas“ reiškia kurios nors teorijos, mokslo, praktinės veiklos ir tt.t. pagrindinį teiginį; tai idėja, pradmuo, kuriuo vadovaujamasi, pagrindinė elgesio, veikimo norma, taisyklė .

Baudžiamojo proceso principai – tai įstatyme įtvirtinti vadovaujantys pradai, kurie išreiškia baudžiamojo proceso prigimtį, jo demokratinį pobūdį ir nustato valstybinių institucijų, kovojančių su nusikalstamumu, organizacijos ir veiklos pagrindus. Baudžiamojo proceso principais paremta ikiteisminio tyrimo institucijų ir teismo procesinė veikla, jie sudaro visos baudžiamojo proceso įstatymų normų sistemos, užtikrinančios optimalią šių institucijų veiklos tvarką bei kryptingumą, pagrindą.

Baudžiamojo proceso teisės sistemoje, jos normų hierarchijoje principai užima centrinę, svarbiausią vvietą. Tai viso proceso, procesinės procedūros pagrindas, pamatinės normos. Jos turi būti organiškai susijusios tarpusavyje ir su visais kitais baudžiamojo proceso institutais. Principai formuluojami kaip fundamentalūs, konceptualūs, pirminiai, visiems privalomi teisiniai reikalavimai. Su jais turi būti suderinta ir susieta visa baudžiamojo proceso vidinė struktūra ir jos atskirybės.

Principų nustatymas, jų apibrėžimas, teisinis įtvirtinimas baudžiamojo proceso normomis padeda teisingai suprasti šio proceso socialinę paskirtį, esmę ir sistemą. Principai nustato pagrindines baudžiamojo proceso teisės plėtojimo perspektyvas. Jie yra svarbiausias kriterijus, kuriuo vadovaujamasi (arba bent turėtų būti vadovaujamasi) vertinant siūlomų baudžiamojo proceso įstatymų pakeitimų ir papildymų pagrįstumą ir reikalingumą. Tuo nusakoma modeliuojanti programinė principų, kaip teisės kūrimo socialinių orientyrų, reikšmė, jų paskirtis. Kintančioje baudžiamojo proceso institutų ir normų struktūroje principai, kaip pamatinė proceso bazė, turi išlikti nepakitę, labai apgalvotai sukonstruoti ir inkorporuoti į kodeksą.

Įgyvendinant baudžiamojo proceso principus, stiprinamas teisėtumas ir teisėtvarka, toliau plėtojami demokratiniai teisingumo pagrindai, suaktyvinama kova su nusikalstamumu. Kartu baudžiamojo proceso principai, išreikšdami teisėtumo esmę ir tikrą demokratizmą, skatina toliau tobulinti baudžiamojo proceso įstatymus, nukreipia juos kovai su nusikalstamumu stiprinti.

Svarbiausia baudžiamojo proceso principų savybė yra teisinis jų pobūdis – visi jie yra įtvirtinti teisės aktuose. Kai kurie principai tiesiogiai reglamentuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Kiti principai išdėstyti Baudžiamojo proceso kodekse.

Baudžiamojo proceso principai aapima objektyvius ir subjektyvius elementus. Šie principai yra objektyvūs todėl, kad įstatymo normos, kuriose jie įtvirtinti, atspindi objektyvius visuomeninių santykių dėsningumus. Antra vertus, tos normos yra įstatymų leidėjo sąmoningos kūrybos, jo valios išreiškimo produktas, taigi jose užfiksuoti baudžiamojo proceso principai tam tikru mastu yra subjektyvūs.

Baudžiamojo proceso principai įstatymiškai įtvirtinami keliais būdais. Dauguma jų tiesiog išdėstomi konkrečioje įstatymo normoje, kitų turinį sąlygoja kelios įstatymo normos, kurių kiekvienoje suformuluotos tiktai atskiros to principo dalys. Pasitaiko, kad vienoje normoje įteisinti keli principai.

Tai, kokiu būdu įstatymiškai įtvirtinta viena ar kita bendroji nuostata, neturi reikšmės pripažįstant tą nuostatą baudžiamojo proceso principu. Taip pat nesvarbu kokiame teisė akte jis išreikštas – Konstitucijoje ar Baudžiamojo proceso kodekse. Svarbu tik tai, kad tos nuostatos išreikštų esmines baudžiamojo proceso puses, pagrindinius, tipiškiausius visos baudžiamojo proceso sistemos momentus.

Bet koks nukrypimas nuo teisės normų, kuriomis yra įtvirtinti baudžiamojo proceso principai, kaip ir bet koks nukrypimas nuo visų kitų teisės normų, yra neleistinas, nes tuo būtų šiurkščiai pažeidžiamas teisėtumas, iškreipiami teisingumo tikslai, liktų neįvykdyti baudžiamojo proceso uždaviniai.

RUNGIMASIS KAIP BAUDŽIAMOJO PROCESO PRINCIPAS

Bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais kklausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui .

Rungimosi principas baudžiamajame procese pasireiškia tuo, kad tiesos baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu siekiama ginčo forma. Teismo, kuris turi būti bešališkas ir objektyvus, pareiga sudaryti teisminio nagrinėjimo dalyviams tinkamas sąlygas jų teisėms realizuoti, kad būtų visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirtos visos baudžiamosios bylos aplinkybės.

Įrodymų tyrimas – rungimosi principo sudėtinė dalis

Teisiamajame posėdyje paryškintas rungimosi pradas. Jo idėja yra išreikšta LR BPK 273 straipsnyje, numatančiame trumpesnį teisminį tyrimą – jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų ar sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta kaltu ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius LR BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Sutrumpinto įrodymų tyrimo atveju teisiamojo posėdžio pirmininkas balsu perskaito kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų ir ekspertų apklausų protokolus, surašytus ikiteisminio tyrimo ar anksčiau teisiamojo posėdžio metu, paskelbia byloje esančius dokumentus, supažindina su kitais įrodymais. Tuo atveju, kai nagrinėjimo teisme dalyviai pareiškia, jog jie su visais ar dalimi byloje esančių įrodymų yra susipažinę ir nepageidauja, kad tai teisme būtų tiriama ir

skelbiama, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių įrodymų išvardijimu .

Po kaltinamojo atsakymų dėl kaltinimo, posėdžio pirmininkas išaiškina jam teisę duoti paaiškinimus, atsakyti į klausimus ar atsisakyti tai daryti. Be to, pirmininkas paaiškina, kad kaltinamasis posėdyje turi teisę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims ir duoti paaiškinimus dėl tiriamų įrodymų.

Jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo dalyvavimas kliudys kitam kaltinamajam, nukentėjusiajam ar liudytojui duoti teisingus parodymus, teismo nutartimi šis kaltinamasis gali būti laikinai pašalintas iš posėdžio salės. Šiuo atveju, kai kaltinamasis grįžta įį teisiamojo posėdžio salę, teisiamojo posėdžio pirmininkas jam praneša duotų parodymų turinį ir suteikia galimybę užduoti klausimus apklaustiems asmenims, taip pat dėl parodymų duoti savo paaiškinimus.

Užduoti klausimus teisme apklausiamiems kaltinamiesiems, nukentėjusiesiems, liudytojams, ekspertams ir specialistams turi teisę prokuroras, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai, gynėjas, kaltinamojo atstovas pagal įstatymą ir kaltinamasis. Teismo leidimu kaltinamiesiems, nukentėjusiesiems, liudytojams klausimus gali užduoti ir ekspertas bei specialistas. Draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus. Jeigu liudytojas yra pašauktas į teisiamąjį posėdį vieno iš nagrinėjimo tteisme dalyvio prašymu, šis dalyvis tam liudytojui klausimus užduoda pirmas.

Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat tam tikrais atvejais perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įįrašai. Be to, teisiamajame posėdyje gali būti balsu perskaityti liudytojo ar nukentėjusiojo, apklaustų teisme atidėjus bylos nagrinėjimą ar padarius pertrauką, parodymai, taip pat liudytojo ar nukentėjusiojo, pagal teismo nutartį nepašauktų į teisiamąjį posėdį dėl to, kad jiems buvo taikytas anonimiškumas arba kad jie neturi aštuoniolikos metų, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu gali būti perklausomi ir peržiūrimi garso ir vaizdo įrašai. Prieš perklausant ir peržiūrint garso ir vaizdo įrašus, gali būti balsu perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, esantys atitinkamame ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos ar teisiamojo posėdžio protokole.

Byloje esantiems įrodymams patikrinti, gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip lliudytojas. Liudytojai apklausiami po vieną; dar neapklausti liudytojai tuo metu nedalyvauja. Teisiamojo posėdžio pirmininkas išsiaiškina liudytojo santykius su kaltinamuoju bei nukentėjusiuoju ir pasiūlo liudytojui, kad šis praneštų teismui visa, kas jam žinoma dėl bylos aplinkybių, vengdamas dėstyti žinių, kurių šaltinio negali nurodyti. Apklausti liudytojai teismo posėdžių salėje lieka iki įrodymų tyrimo pabaigos. Teismas, išklausęs nagrinėjimo teisme dalyvių nuomones, apklaustam liudytojui gali leisti išeiti iš teismo posėdžių salės ir nesibaigus įrodymų tyrimui. Nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu ar teismo iniciatyva apklaustas liudytojas ggali būti papildomai apklaustas .

Kai reikia apklausti kelis nukentėjusiuosius, teismas nustato jų apklausų eilę. Nukentėjusysis apklausiamas ir jo parodymai perskaitomi laikantis visų taisyklių, reglamentuojančių liudytojo apklausą ir liudytojo parodymų perskaitymą .

Kai byloje esantys įrodymai ištirti, teisiamojo posėdžio pirmininkas paklausia nagrinėjimo teisme dalyvius, ar jie nori papildyti įrodymų tyrimą ir būtent kuo. Kai išnagrinėti prašymai, jeigu jų buvo, ir reikiamais atvejais atlikti papildomi tyrimo veiksmai, teisiamojo posėdžio pirmininkas paskelbia, kad įrodymų tyrimas teisme baigtas.

Baigiamosios kalbos suteikimo teisė rungimosi principo užtikrinime

Nagrinėjimo teisme dalyviai, remdamiesi ištirta teisiamojo posėdžio medžiaga, teikia teismui įvykio, nusikaltimo aplinkybių ir kaltinamojo asmenybės savąjį vertinimą.

Nagrinėjimo teisme dalyvių pozicijos yra skirtingos, todėl įstatymas nenustato atskirų reikalavimų jų formai. Paprastai bylos nagrinėjimo teisme metu analizuojami ištirti įrodymai, nusikaltimo dalyvių vaidmuo, faktinės bylos aplinkybės, padaryto nusikaltimo pasekmės, teisiamųjų asmenybės, juridinis veiksmų įvertinimas ir pan. Taip pat pateikiamos išvados apie teisiamųjų kaltumą, veiksmų kvalifikaciją, bausmės rūšį ir dydį, apie civilinio ieškinio išsprendimą ir kt. priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių.

Teisminiame nagrinėjime dalyvių kalbų eiliškumas numatytas Baudžiamojo proceso kodekso 293 straipsnio 2 dalyje. Šioje dalyje sakoma, kad kalbos teisminiame nagrinėjime sakomos šia eile :

1. prokuroro kalba;

2. nukentėjusiojo arba jo atstovo kalba;

3. civilinio ieškovo, civilinio atsakovo arba jų atstovų kalbos;

4. gynėjo arba gynėjo neturinčio kaltinamojo kkalbos.

Prokuroras, nepriklausomai nuo to ar jie atsisakė nuo kaltinimo ar ne, teisminiame nagrinėjime privalo dalyvauti. Taip pat privalo dalyvauti gynėjas, nepriklausomai nuo to, ar pvz., buvo atmesti jų prašymai grąžinti bylą tyrimui papildyti ir pan.

Nukentėjusysis ir jo atstovas, civilinis ieškovas, atsakovas bei jų atstovai, kaltinamasis gali atsisakyti savo kalbų teisminiame bylos nagrinėjime.

Civilinio ieškovo, civilinio atsakovo ir jų atstovų kalbos turi liesti tik civilinį ieškinį ir kitus klausimus tiek, kiek tai reikia civiliniam ieškiniui pagrįsti ar paneigti.

Jeigu teisminiame bylos nagrinėjime dalyviams žodis nesuteikiamas, tai traktuojama kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Jeigu dalyviai atsisakė savo kalbų, apie tai turi būto pažymėta teisiamojo posėdžio protokole.

Teisminiame bylos nagrinėjime dalyviai negali remtis neišnagrinėtais įrodymais. Jeigu kalbantysis pasisako apie būtinumą ištirti naujas, dar netirtas ikiteisminio tyrimo metu aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai, ar ištirti naujus įrodymus ir teismas mano, kad šis pasisakymas yra pagrįstas, ir šioms aplinkybėms išaiškinti reikalinga atlikti kokius nors veiksmus, gali būti priimta nutartis atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Tokiu atveju, ištyrus naujus įrodymus, išaiškinus aplinkybes, sprendžiamas klausimas apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, tada atnaujintame teisminiame bylos nagrinėjime visi dalyviai pasisako iš naujo.

Teisminiame bylos nagrinėjime dalyvių kalbų niekas negali apriboti laiko prasme. Jeigu bylos nagrinėjime dalyviai nukrypsta nuo ginčo dalyko, pirmininkaujantysis turi teisę juos sustabdyti. JJis taip pat neturi leisti įžeidinėti kitų proceso dalyvių, esančių teismo posėdžio salėje, leisti atskleisti valstybinės paslaptį, garsinti asmenų intymaus gyvenimo duomenis.

Replikavimas

Po to, kai nagrinėjimo teisme dalyviai pasako baigiamąsias kalbas, jie turi teisę pasakyti atsikirtimus ir pastabas dėl to, kas pasakyta pirmiau baigiamosiose kalbose. Paskutinis atsikirtimus ir pastabas pasako gynėjas, o jeigu šio nėra, – kaltinamasis.

Visi teisminių ginčų dalyviai turi teisę, bet ne pareigą, pasisakyti replikos tvarka. Paprastai replikuojant prieštaraujama kitų dalyvių kalboms. Replikos gali liesti įvairius klausimus: kaltinimo apimties, veiksmų kvalifikavimo, kaltinamojo asmenybės ir kt . Replikuojant leidžiama pakeisti anksčiau išsakytą poziciją. Atsisakymas pasinaudoti replikos teise nereiškia sutikimo su kitų dalyvių nuomone. Jeigu prokuroras atsisako pasinaudoti replikos teise, gynėjas ar kaltinamasis (jeigu nedalyvauja gynėjas) vis tiek gali ja pasinaudoti.

Po baigiamųjų kalbų teisiamojo posėdžio pirmininkas suteikia kaltinamajam paskutinį žodį . Jis suteikiamas ir tam kaltinamajam, kuris nedalyvavo teisminiame bylos nagrinėjime. Kaltinamajam, pašalintam iš teisiamojo posėdžio salės, paskutinis žodis nesuteikiamas.

Klausimai kaltinamajam jo paskutinio žodžio metu neužduodami.

Teismas negali apriboti kaltinamojo paskutinio žodžio, tačiau jeigu kaltinamasis, sakydamas paskutinį žodį, aiškiai liečia aplinkybes, nesusijusias su byla, arba kalboje įžeidinėja proceso dalyvius, tai pirmininkaujantysis turi teisę sustabdyti kaltinamąjį. Jeigu kaltinamasis piktybiškai neklauso pirmininkaujančiojo patvarkymo, jis gali būti pašalintas iš posėdžio salės.

Teisiamasis turi teisę atsisakyti

paskutinio žodžio, nurodydamas bet kuriuos motyvus ar visiškai be jokių motyvų. Apie tai turi būti pažymėta teisiamojo posėdžio protokole. Paskutinio žodžio nesuteikimas kaltinamajam laikomas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

IŠVADOS

Baigiant rašyti rašto darbą, galima padaryti keletą išvadų:

1. Principai nustato pagrindines baudžiamojo proceso teisės plėtojimo perspektyvas. Tai viso proceso, procesinės procedūros pagrindas, pamatinės normos.

2. Principų nustatymas, jų apibrėžimas, teisinis įtvirtinimas baudžiamojo proceso normomis padeda teisingai suprasti šio proceso socialinę paskirtį, esmę ir sistemą.

3. Kokiu būdu įstatymiškai įtvirtinta viena ar kita bendroji nuostata, nneturi reikšmės pripažįstant tą nuostatą baudžiamojo proceso principu.

4. Teisminio nagrinėjimo dalyviams – prokurorui, kaltinamajam, nukentėjusiajam ir jo atstovui, civiliam ieškovui ir civiliniam atsakovui bei jų atstovams – teisminiame posėdyje turi būti įstatymais užtikrintos lygios teisės teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pareikšti prašymus. Bylos turi būti nagrinėjamos laikantis rungimosi principo.

5. Įrodymų tyrimo metu gauti duomenys įtakoja tolesnį bylos tyrimą.

6. Kalbos teisminiame nagrinėjime sakomos šia eile: prokuroro kalba; nukentėjusiojo arba jo atstovo kalba; civilinio ieškovo, civilinio atsakovo arba jų atstovų kalbos; gynėjo aarba gynėjo neturinčio kaltinamojo kalbos.

7. Teisminiame bylos nagrinėjime dalyviai negali remtis neišnagrinėtais įrodymais. Jeigu bylos nagrinėjime dalyviai nukrypsta nuo ginčo dalyko, pirmininkaujantysis turi teisę juos sustabdyti.

8. Teisminių ginčų dalyviai turi teisę, bet ne pareigą, pasisakyti replikos tvarka, dažniausiai replikuojant prieštaraujama kkitų dalyvių kalboms.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. 1992 m., Vilnius.

2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. 2003 m., Vilnius.

3. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. 2003 m., Vilnius.

4. Konstitucinio Teismo nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 118¹, 156 straipsnių, 267 straipsnio 5 punkto ir 317¹ straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2000 09 19, Vilnius.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras. 2001 03 12, Vilnius.

6. Kazlauskas M. Naujo Baudžiamojo proceso kodekso projekto koncepcija ir sistema // Teisė. Nr.37. 2000 m., Vilnius.

7. Mikelėnas V. Civilinis procesas. 1997 m., Vilnius.

8. Palskys E. Baudžiamojo proceso principai naujojo Lietuvos Respublikos BPK projekte // Teisė. Nr.26. 1992 m., Vilnius.

9. Šumskas A. Baudžiamųjų bylų nagrinėjimas teisme. 2000 m., Vilnius.