Sandoriai, sandorių rūšys

Turinys:

1. Įvadas 1

2. Sandorio sąvoka. Sandorio elementai. 1

3. Sandorio turinys 4

4. Sandorio forma 5

5. Sandorių rūšys 9

6. Sandorių galiojimas 18

7. Sandorių negaliojimas 19

8. Sandorio negaliojimo pasekmės 21

9. Sandorių negaliojimo pagrindai 22

10. Išvados 27

11. Literatūra 28

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2 dalyje nagrinėjamos sandorio funkcijos civilinių santykių teisinio reguliavimo mechanizme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu bei kitais norminiais teisės aktais šiame darbe norėčiau panagrinėti, kaip Lietuvos Respublikoje veikia sandorių sudarinėjimas, kokios jų rūšys, formos, galiojimo sąlygos ir negaliojimo pagrindai.

Tema aktuali, Lietuvos Respublikai einant demokratijos keliu ir integruojantis į Europos Sąjungą.

Nagrinėjant šią temą, visų pirma reikėtų išsiaiškinti, kas yra sandoris Lietuvos teisės sistemos sampratoje.

1. SSandorio sąvoka.

Kiekviena sutartis yra sandoris, tačiau ne kiekvienas sandoris yra sutartis. Sutarties sąvoka daugiareikšmė. Ji įstatymuose, mokslinėje ir mokymo literatūroje suprantama kaip:

1) rašytinis dokumentas, kuris nustato šalių teises ir pareigas;

2) teisinis santykis, kuris atsiranda iš šalių susitarimo;

3) juridinis faktas, kuris yra šalių susitarimas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.63 straipsnį sandoriai suprantami kaip asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sandoriai – labiausiai paplitęs pagrindas atsirasti civilinėms teisėms ir pareigoms. Sandoris yra teisinis veiksmas tam ttikram tikslui pasiekti. Tuo jis skiriasi nuo įvykio.

Sandoriai yra teisėti teisiniai veiksmai, kurie atliekami laikantis įstatymo numatytų reikalavimų ir neprieštarauja įstatymams. Šiuo požymiu sandoriai skiriasi nuo neteisėtų teisinių veiksmų, dėl kurių atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Pavyzdžiui, prievolė atlyginti padarytą žalą, pprievolė grąžinti įgytą turtą be pagrindo ir kt.

Požymis, skiriantis sandorį nuo kitų teisėtų veiksmų yra tas, kad šie teisėti veiksmai specialiai nukreipti civiliniams teisiniams santykiams sukurti, pakeisti arba panaikinti. Tuo sandoris skiriasi nuo kitų teisėtų veiksmų, būtent nuo juridinio poelgio, su kuriuo įstatymas taip pat sieja atsirandančius teisinius santykius, nepriklausomai nuo to, ar šie veiksmai buvo į tai nukreipti.

Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris sako, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, tik tai negali prieštarauti įstatymams. Įstatymas draudžia versti kita asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai yra nustatyta pareiga sudaryti sutartį. Sutarties sąlygas šalys gali nustatyti savo nuožiūra, tačiau jeigu tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos, ššalys savo susitarimu negali jų pakeisti, apriboti ar panaikinti.

Sandorių dalyviai yra visi civilinės teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys, o atskirais atvejais – valstybė ir savivaldybė.

Sandoryje dalyvaujantys asmenys privalo turėti subjektyviškumą (t.y. teisnumą ir veiksnumą), kuriam atitinkamus reikalavimus nustato įstatymas. Šie reikalavimai fiziniams ir juridiniams asmenims skirtingi.

Sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyvis išreikštų savo valią: vienašaliame sandoryje – vienas asmuo, dvišališkame sandoryje – abi šio sandorio šalys, o daugiašaliame sandoryje – du ar keli asmenys, įsipareigojantys užsiimti bendra veikla aarba bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukuriant naujo juridinio asmens.

Sandoriams yra būdingi ir tam tikri požymiai:

1) veiksmai, nukreipti į visiškai apibrėžtų teisinių pasekmių sukūrimą;

2) valios išreiškimas yra šalių susitarimas;

3) šalių valia išreiškiama tam tikra forma (žodine, rašytine, notarine);

4) šalių valia išreiškiama įstatymo nustatyta tvarka;

5) šalių susitarimu nustatomos, keičiamos ir nutraukiamos jų teisės ir pareigos.

Dažniausiai praktiniame žmonių gyvenime sudaromos darbo, nuomos, panaudos, rangos, reklamos, samdos, paskolos, remonto, materialinės atsakomybės, pirkimo – pardavimo, vežimo, draudimo, bendradarbiavimo, labdaros, užstato, perdavimo, hipotekos, vartotojų ir kitas sutartis.

2. Sandorio turinys – sandorio sąlygos.

Sandoris yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisniam aktui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia žmogaus norą sudaryti sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas vidine valia (valia). Jai susiformuoti svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai.

Asmuo, sudarydamas sandorį, gali turėti įvairių tikslų. Įstatymai negali numatyti kiekvieno sandorio tikslo. Be to, tai ir nereikalinga, nes teisės normos reguliuoja santykius pagal vienarūšius santykius. Sandorių rūšis nesikeičia nuo jo dalyvių konkrečių poreikių, tikslų. Pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, tiekimo kontrakcijos sutartis nesikeis nuo to, ar ji sudaryta maisto, ar pramoninių prekių įmonių gamybos poreikiams tenkinti.

Kiekvienas įstatyme numatytas sandoris skirtas tam tikram tipiniam teisiniam tikslui tenkinti. Teisinę reikšmę turi tiktai tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia ššalys, sudarydamos sandorį, vadinamas sandorio pagrindu. Nuo šio teisinio tikslo priklauso sandorio teisinė prigimtis.

Žmogus sudaro sandorį, vadovaudamasis tam tikrais motyvais. Motyvai, kaip psichologinis momentas, turi įtakos susiformuoti žmogaus vidinei valiai. Tačiau jie neturi jokios teisinės reikšmės sudarius sandorį. Visai neatsižvelgiama į sandorio motyvus, t.y. į tas priežastis, kurios paskatino sudaryti sandorį. Motyvai teisinę reikšmę gali įgyti tik tuo atveju, jeigu jie įtraukiami į sandorio sąlygas.

3. Sandorio forma.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.71 straipsnį sandoriai gali būti sudaromi žodžiu ar raštu (paprasta arba notarine forma). Kaip atskira sandorio sudarymo forma išskiriami konkliudentiniai veiksmai.

Žodiniai sandoriai sudaromi ir vykdomi tuo pačiu metu, t.y. šalys vienu metu įvykdo įsipareigojimus. Dauguma sandorių sudaromi raštu ir priskiriami paprastiesiems. Tokio sandorio gali būti vienas egzempliorius, kurį pasirašo abi šalys. Įstatymas numato, kokius sandorius privaloma sudaryti rašytine forma. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.73 straipsnį paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:

– fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip 5000 litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu;

– juridinių asmenų steigimo sandoriai;

– prekių pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartys;

– draudimo sutartys;

– arbitražiniai susitarimai;

– kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys;

– preliminarinės sutartys;

– asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys;

– taikos sutartys;

– kiti sandoriai, kuriems Civilinis kodeksas ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę fformą, pavyzdžiui, didesnio turto dovanojimui, rankpinigiams įforminti, paskolos, panaudos, pavedimo, rangos, faktoringo, lizingo ir kt..

Sandoriai pasirašomi visų šalių. Šalys susitarimu gali nustatyti ir papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų pavyzdžiui, tam tikrų asmenų parašų buvimą, antspaudavimą ir kt.. Plintant elektroninėms ryšio priemonėms ir jų galimybėms, kai įteisinama elektroninio parašo teisė, sandorių sudarymo ir palaikymo sistema kinta iš esmės, darosi vis operatyvesnė, lankstesnė, informatyvesnė. Svarbu, kad visi šie dokumentai būtų aptarti ir suderinti ir galiausiai pasirašyti visų sandorio dalyvių arba jų įgaliotinių bei juose būtų išdėstytos visos esminės sąlygos.

Nemaža rašytinių sandorių teisiškai įsigalioja tik tuomet, jei jie patvirtinti notaro ir įregistruoti. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.74 straipsnis nurodo, kad notarine forma turi būti sudaromi:

1) daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai;

2) vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė);

3) kiti sandoriai, kuriems civilinis kodeksas nustato notarinę formą.

Įstatymas taip pat gali numatyti, jog sandoris turi būti ne tik notariškai patvirtintas, bet ir įregistruotas tam tikrose valstybės institucijose. Toks sandoris pradeda veikti tik įregistruotas. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoris turi būti notariškai patvirtintas ir įregistruotas atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Nustatytos sandorio formos ir registracijos nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį daro negaliojantį, nes Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.93

straipsnis teigia: sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja, jei toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose.

Sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyvis išreikštų savo valią: vienašaliame sandoryje – vienas asmuo, dvišaliame sandoryje – abi šio sandorio šalys, o daugiašaliame sandoryje – du ar keli asmenys, įsipareigojantys užsiimti bendra veikla arba bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukuriant naujo juridinio asmens.

Tačiau sandoriui sudaryti nepakanka vien tik asmens vidinės valios. Būtina, kad jo valią žinotų kiti asmenys. Todėl reikalinga kokiu nors būdu viešai ją pareikšti. Toks valios iišreiškimas vidinei valiai suteikia įstatymu numatytas teisines pasekmes. Vidinis – neišreikštas – psichinis būvis pats savaime civilinių pasekmių sukelti negali. Išreiškiant valią, sudaromas sandoris ir nustatomas sandorio turinys.

Valia turi būti išreiškiama įstatyme numatyta forma. Išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Būtina vidinės valios – subjektyvinio elemento – ir valios išreiškimo – objektyviojo elemento – vienybė.

Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūtys sandoriui sudaryti,arba kilti ginčai tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo. Todėl valios iišreiškimas yra svarbiausias kiekvieno sandorio elementas. Pasitaiko, kad valios išreiškimas neatitinka vidinės valios. Tada sandoris pripažįstamas negaliojančiu.

Kai kuriems sandoriams sudaryti, be valios išreiškimo, reikia perduoti daiktus arba pinigus. Valios išreiškimas ir kiti sandorį sudarantys veiksmai vadinami sandorio juridine sudėtimi.

Sandorių forma vvadinamas sandorio dalyvių valios išorinio reiškimo būdas. Valia gali būti išreikšta tiesiogiai – žodine arba rašytine forma, ir netiesiogine – konkliudentinių veiksmų forma.

Tiesiogiai išreiškiant valią, susiformavusi vidinė valia atsispindi žodžiuose (žodine arba rašytine forma). Kitaip valia pareiškiama netiesiogiai – konkliudentiniais veiksmais. Konkliudentiniai veiksmai – tai toks asmens elgesys, kuris patvirtina jo valią sudaryti sandorį. Šiuo atveju asmens valia neišreikšta žodžiais, bet iš veiksmų galima nustatyti jo ketinimus. Pavyzdžiui, parduotuvėje išdėstytos prekės išreiškia pardavėjo pasiūlymą sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį. Konkliudentiniais veiksmais gali būti išreikšta asmens valia sudaryti tik tokius sandorius, kuriems įstatymas nenumato tam tikros formos, nei žodinės, nei rašytinės.

Asmens valia gali būti išreikšta tylėjimu. Tylėjimas laikomas valios išreiškimu sudaryti sandorį tik įstatymų numatytais atvejais. Pavyzdžiui, jeigu pasibaigus sutarties terminui nnuomininkas toliau naudojasi turtu ir nuomotojas neprieštarauja, tai sutartis laikoma atnaujinta neapibrėžtam terminui.

Dažniausiai sandoriai sudaromi žodžiu arba rašytine forma. Žodine forma asmenys sudaro sandorius betarpiškai tardamiesi žodžiu, neišreikšdami valios raštu – dokumentuose. Sudarant rašytinius sandorius, jų dalyviai valią išreiškia raštu – dokumentuose.

Sandorių rašytinė forma būna paprasta ir notarinė. Paprasta rašytine forma vadinamas dokumentas, kuriame yra sandorio dalyvių (dalyvio) pavadinimas, sandorio turinys ir jo dalyvių (dalyvio) parašas. Sandorius, sudaromus rašytine forma, turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Jei fizinis asmuo dėl fizinio ttrūkumo, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti sandorį už jį gali pasirašyti kitas, jo įgaliotas, fizinis asmuo. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.76 straipsnį, šiais atvejais reikia nurodyti priežastį, dėl kurios sudarantis sandorį asmuo negalėjo pats pasirašyti.

Nesilaikant įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos, gali atsirasti dvejopos teisinės pasekmės. Pirma, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo arba jo sąlygų, suinteresuotas sandorio dalyvis neturi teisės remtis liudytojų parodymais. Jeigu šalys, sudarydamos sandorį, nesilaikė reikalaujamos paprastos rašytinės formos, bet neginčija jo sudarymo, sandoris bus laikomas galiojančiu ir jokių neigiamų teisinių pasekmių neatsiras. Antra, sandoris negalioja, kai įstatymas tvirtai nustato, kad nesilaikius reikalaujamos paprastos rašytinės formos, jis negalios.

Įstatyme nustatyta bendra taisyklė, kad sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Todėl kai sandoriui privaloma notarinė forma, jis laikomas sudarytas tik nuo to momento, kai notaras patvirtina sandorį. Iš šios bendros taisyklės įstatymas numato vieną išimtį, kai viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti.

4. Sandorių rūšys.

Sandoriai nuo kitų teisės šakų teisinių aktų (nuo administracinių teisinių, šeimos teisės aktų ir t.t.) skiriasi santykių sfera, kurioje jie taikomi, savo subjektine sudėtimi ir sandorių dalyvių bei kitus juridinius aktus atliekančių asmenų padėtimi.

Sandoriai dažniausiai taikomi tturtinių santykių, kurie turi tam tikrą ekonominę vertę, sferoje. Tuo tarpu šeimos teisėje vyrauja asmeniniai teisiniai santykiai ir atitinkami juridiniai aktai.

Praktinėje veikloje sandorius galima klasifikuoti pagal paskirtį: skirti darbo santykiams įforminti ir reguliuoti, skirti komercinei ir finansinei veiklai plėtoti, taip pat vidaus ūkio reikmėms užtikrinti.

Sandoriai klasifikuojami į rūšis pagal sandorio dalyvių valios išreiškimo pobūdį, pagrindo specifiką ir sandorio sudarymo būdus.

Civilinio kodekso 6.160 straipsnis įvardija kai kurias sutarčių rūšis: „Sutartys gali būti dvišalės ir vienašalės; atlygintinės ir neatlygintinės; konsensualinės ir realinės; vienkartinio įvykdymo sutartys ir tęstinio vykdymo sutartys; vartojimo sutartys ir kitos.“

1) Atlygintini ir neatlygintini sandoriai.

Šių sandorių skirstymo į rūšis pagrindas yra atlygintinumas.

Atlygintini yra tie sandoriai, kuriais remdamasi viena šalis atlieka kitai šaliai tam tikrus veiksmus (perduoda daiktą, atlieka darbus ir t.t.), gaudama iš jos materialinį ekvivalentą (atlyginimą). Toks ekvivalentas dažniausiai būna pinigai, bet taip pat gali būti ir daiktai, darbai ar kitokie patarnavimai. Atlygintiniems sandoriams būdinga, kad viena sandorio šalis, atlikdama veiksmą kitos šalies naudai, įgyja teisę į kitos šalies priešpriešinį veiksmą.

Neatlygintinais vadiname sandorius, pagal kuriuos šalis, perduodanti kitai šaliai tam tikrą turtą ir atliekanti jos naudai tam tikrą veiksmą, iš jos ekvivalento negauna. Pavyzdžiui, neatlygintini sandoriai yra dovanojimo, panaudos ir kitos sutartys.

Dauguma sandorių pagal savo objektyvią teisinę prigimtį yyra atlygintini. Tokie sandoriai, pavyzdžiui, yra pirkimo-pardavimo, tiekimo, rangos, pervežimo ir kitos sutartys. Kiti sandoriai gali būti tik neatlygintini. Pavyzdžiui, dovanojimo, panaudos sutartys ir kt. Neatlygintinų sandorių yra gerokai mažiau. Paprastai juos sudaro fiziniai asmenys.

Kai kurie sandoriai pagal šalių susitarimą gali būti ir atlygintini, ir neatlygintini, kaip pavyzdžiui paskolos, pavedimo, pasaugos ir kitos sutartys.

Labai svarbu, nuo kurio momento sandoris, t.y. teisinis veiksmas, įgyja teisinę galią. Civiliniai įstatymai vadovaujasi dviem kriterijais: a) šalių susitarimu, b) daikto perdavimo momentu. Civilinės teisės sistemos pagal šiuos kriterijus sandorius skirsto į kosensualinius ir realinius.

2) Konsensualiniai ir realiniai sandoriai.

Sandoriai į šias rūšis skirstomi atsižvelgiant į jų sudarymo būdą. Toks skirstymas būdingas tik dvišaliams sandoriams. Šis skirstymo kriterijus nulemia momentą, nuo korio sandoris laikomas sudarytu.

Konsensualiniu vadiname sandorį, kuris laikomas sudarytu nuo to momento, kai šalys tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jo punktų ir įstatymo nustatyta forma reiškia suderintą valią. Šiems sandoriams sudaryti pakanka tiktai šalių suderintos valios pareiškimo ir įstatymo nustatytos formos. Tokių sandorių yra dauguma. Nuo šalių suderintos valios pareiškimo momento sandoris laikomas sudarytu.

Realiniu vadiname sandorį, kuris sudaromas, kai viena šalis perduoda kitai šaliai daiktą ir įstatymo nustatyta forma patvirtinta šalims savo suderintą valią. Šiems sandoriams nepakanka tik šalių suderintos valios išreiškimo, o reikalinga

perduoti daiktą (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.317 straipsnis).

Skirstant sandorius į nurodytas rūšis, nereikia painioti sandorių sudarymo būdo su tuo, kaip atskiras sandoris gali būti įvykdytas. Pavyzdžiui pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinis sandoris, nes jai sudaryti pakanka šalių susitarimo. Dažnai tokios sutarties sudarymas sutampa su daikto perdavimu, tačiau vien dėl to pirkimo pardavimo sutartis netampa realiniu sandoriu. Realiniuose sandoriuose daikto perdavimas išreiškia sandorio sudarymą, o konsensualiniuose sandoriuose jų vykdymas gali sutapti su sudarymu, bet tai nebūtina. Todėl įvairūs sandoriai gali būti tik kkonsensualiniai arba tik realiniai.

3) Kauzaliniai ir abstraktūs sandoriai.

Taip sandoriai klasifikuojami pagal tai, ar sandoryje nurodytas jo pagrindas, t.y. teisinis tikslas.

Kauzaliniu vadiname sandorį, kuriame nurodytas jo pagrindas. Šiame sandoryje nurodomas tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį. Kauzalinio sandorio teisinis pagrindas nustatomas pagal sandorio turinį arba pagal konkretaus sandorio tipą. Jeigu sandoryje nenurodomas pagrindas arba tas pagrindas prieštarauja įstatymams, sudarytas sandoris nesukelia teisinių pasekmių. Dauguma sandorių civilinėje apyvartoje yra kauzaliniai, nes juridiniai asmenys dalyvauja turtiniuose teisiniuose santykiuose, o fiziniai aasmenys sudaro sandorius vien vartojimo tikslais.

Abstrakčiu laikome tokį sandorį, kuriame nenurodytas jo pagrindas. Iš tokio sandorio negalima numatyti, kokio teisinio tikslo siekiant jis sudarytas. Tai nuo savo pagrindo abstrahuotas (atitrauktas atskiras) sandoris.

Paprastai įstatymas sandorį pripažįsta galiojančiu, jeigu sandoryje nurodytas jo ppagrindas ir jis neprieštarauja įstatymams. Tiktai atskirais atvejais galiojančiais pripažįstami tie sandoriai, kuriuose jų pagrindas nenurodytas. Toks abstraktus sandoris yra vekselis, kuriuo nustatoma prievolė sumokėti tam tikrą pinigų sumą, nenurodant jo išdavimo priežasties.

Abstrakčių sandorių praktinė reikšmė yra ta, kad jie turi didelę apyvartą, jie plačiai naudojami laisvos rinkos šalyse. Abstrakčių sandorių yra nedaug, pavyzdžiui, prievolė pagal kontokorentinės sąskaitos saldo, čekiai.

4) Fiduciariniai sandoriai.

Šiai grupei priskiriami sandoriai, atsižvelgiant į šalių tarpusavio pasitikėjimo reikšmę, kai sandoris sudaromas.

Fiduciariniu (pasitikėjimo) vadiname sandorį, kurio dalyvių vidiniai ir išoriniai santykiai turi sutapti. Šių sandorių esmė remiasi jų dalyvių tarpusavio pasitikėjimu. Tai būdinga tiems tarp dviejų šalių sudaromiems sandoriams, kuriais siekiama, tarpininkaujant vienam sandorio dalyviui, sudaryti, pakeisti, nutraukti kito šio sandorio dalyvio teisinius santykius su trečiaisiais aasmenimis (pavedimo sutartis). Tokiu būdu tarp sandorio dalyvių atsiranda vidiniai teisiniai santykiai ir vieno šio sandorio dalyvio su trečiaisiais asmenimis išoriniai santykiai. Vienu iš tokių sandorių, kuriuo siekiama, vienam sandorio dalyviui tarpininkaujant, sudaryti teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis, yra pavedimo sutartis.

Šiais atvejais tretieji asmenys žino, kad įgaliotinis veikia ne savo, o įgaliotojo vardu, todėl, prieš sudarydami sandorį, patikrina įgaliotinio įgaliojimus.

Kiek kitokią reikšmę sandorio šalių tarpusavio pasitikėjimas turi komiso sutartyje. Komiso sutartimi komitentas paveda komisionieriui atlikti vieną ar kelis sandorius. AAtlikdamas šiuos sandorius komisionierius veikia savo vardu, ir iš sandorių, sudarytų su trečiaisiais asmenimis, jam atsiranda teisės ir pareigos. Komiso sutarties vidiniai santykiai nepasireiškia komisionieriaus išoriniuose teisiniuose santykiuose. Vadinasi, tretieji asmenys neturi galimybės kontroliuoti komiso sutarties dalyvių vidinių teisinių santykių, todėl šiuose sandoriuose ypatingą reikšmę turi pasitikėjimas.

Sandoriai skirstomi į vienašalius, dvišalius ir daugiašalius. Į rūšis skirstoma atsižvelgiant į tai, ar sandoryje išreiškiama vienos, ar daugiau šalių valia. Sandorio šalies sąvoka nesutampa su sandorio dalyvio sąvoka, todėl jų negalima painioti.

1) Vienašaliai sandoriai.

Vienašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti tereikia vienos šalies valios išreiškimo. Šiuo atveju nėra kitos šalies priešpriešinės valios išreiškimo ir įstatymo numatytoms teisinėms pasekmėms atsirasti pakanka vienos šalies valios. Paprastai vienašalį sandorį sudaro vienas asmuo. Tačiau kai kuriuos vienašalius sandorius gali sudaryti ir daugiau asmenų, kurie dalyvauja sandoryje kaip viena šalis.

Vienašaliais sandoriais teisiniai santykiai nustatomi mažiausiai tarp dviejų asmenų. Dažniausiai jie sudaro teisinius santykius nepriklausomai nuo to, ar šį valios pareiškimą suvokia, žino asmuo, kuriam jie skirti. Tačiau atskirais įstatyme numatytais atvejais vienašalis sandoris įgyja teisinę galią tiktai tuo atveju, jeigu asmuo, kuriam jis skirtas, žino šį valios pareiškimą. Savarankiškai naudojamų vienašalių sandorių yra nedaug (testamentas, konkurso paskelbimas). Dauguma vienašalių sandorių yra pagalbinio pobūdžio sutartyse. Pavyzdžiui, vykdant pavedimo sutartį, duodamas įįgaliojimas, vykdant pervežimo sutartį, pakeičiamas gavėjas ir t.t.

2) Dvišaliai sandoriai.

Dvišaliu vadinamas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų šalių tarpusavyje suderintos priešpriešinės valios išreiškimo. Pavyzdžiui, pirkimo – pardavimo sutartyje išreiškiama tarpusavyje suderinta tiekėjo valia perduoti produkciją (prekes) ir priešpriešinė pirkėjo valia tą produkciją (prekes) priimti ir už ją sumokėti. Šalimi gali būti vienas ar daugiau asmenų, pavyzdžiui, keli asmenys pardavėju ar pirkėju. Sandoris laikomas dvišaliu todėl, kad jame yra dvi šalys, turinčios priešpriešines teises ir pareigas. Į sandoryje dalyvaujančių asmenų skaičių neatsižvelgiama.

Paprastai dvišaliame sandoryje dvi šalys išreiškia priešpriešinę valią. Ši taisyklė turi vieną išimtį, kai dvi šalys sudaro jungtinės veiklos sutartį. Pavyzdžiui, dvi žemės ūkio bendrovės sudaro sutartį statyti kultūros namus. Šioje sutartyje šalių veikla nukreipta vieningam tikslui, ir nėra priešpriešinės valios.

3) Daugiašaliai sandoriai.

Daugiašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų ar daugiau šalių valios pareiškimų ir jais siekiama tam tikro vieningo rezultato. Šie valios pareiškimai nėra priešpriešiniai. Kiekvieno daugiašalio sandorio šalis, turinti teises ir pareigas visiems kitiems sandorio dalyviams. Galiojantys įstatymai numato tik vieną daugiašalį sandorį – jungtinės veiklos sutartį. Pavyzdžiui, daugiašalis sandoris yra penkių žemės ūkio bendrovių sutartis bendromis jėgomis pastatyti poilsio namus.

Įprastiniai ir sąlyginiai sandoriai.

Įprastiniais vadiname tokius sandorius, kuriuose paprastai teisės ir pareigos atsiranda sandorio sudarymo momentu aarba per numatytą laikotarpį.

Sąlyginiais sandoriais vadiname tokius sandorius, kuriuose numatytos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia priklausomai nuo sandoryje numatytų aplinkybių, sąlygų ateityje įvykimo ar neįvykimo. (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.66 straipsnis) Aplinkybė, kuri numatoma kaip sandorio sąlyga, gali būti įvykis (mirtis) ir veiksmas (pirkimo – pardavimo sutartis). Jis gali būti nevalingas – nepriklausantis nuo sandorio dalyvių valios (įvykis, trečiojo asmens veiksmai), ir valingas – priklausantis nuo sandorio dalyvių valios. Sąlygos yra juridiniai faktai, kurie gali būti išreikšti teigiama forma ( jeigu gausiu kelialapį į sanatoriją) arba neigiama forma (jeigu sūnus nevažiuos atostogų).

Sąlyginio sandorio sąlygomis gali būti aplinkybė, kuri turi šiuos požymius:

1) aplinkybė turi atsirasti ateityje. Jeigu aplinkybė, esanti sandorio sąlyga, sandorio momentu jau yra įvykusi arba apskritai negali įvykti, ši sąlyga neturi teisinės reikšmės ir sąlyginis sandoris negalioja;

2) sudarant sandorį, šalims ir kitiems asmenims turi būti nežinoma, ar ši sąlyga įvyks ar ne. Jeigu aplinkybė, esanti sandorio sąlyga, neišvengiamai turi įvykti, sandoris iš sąlyginio tampa terminuotu. Sąlyga nuo termino skiriasi tuo, kad gali įvykti ir gali neįvykti. Tuo tarpu terminas, nežiūrint kaip jis apibrėžtas (kalendorine data, įvykiu),visada sueina.

Sandorio sąlyga negali nusakyti termino, bet šalys gali susitarti, kad sandoryje numatyta sąlyga per tam tikrą laiką turi atsirasti arba neatsirasti.

Šiuo atveju toks terminas nekeičia sandorio esmės.

Kiekvienam sandoriui terminas yra būtinas jo turinio elementas. Jis gali būti šalių numatytas sandoryje arba nustatomas pagal įstatymo taisykles. Tuo tarpu sąlyga nėra bet kurio sandorio būtinas elementas, nes gali būti sąlyginiai ir nesąlyginiai sandoriai. Dauguma sandorių yra nesąlyginiai.

Jeigu sudaromas toks sandoris, kuriam sąlyga yra būtinas elementas ir jo sudaryti be sąlygos neįmanoma (gyvybės draudimo sutartis), toks sandoris nelaikomas sąlyginiu. Tai nesąlyginis sandoris, nes nesant šios sąlygos, sandorio apskritai neįmanoma sudaryti;

3) sandorio sąlygos turi bbūti teisėtos, nes neatitinkančios įstatymų reikalavimų sąlygos negalioja.

Sandoris gali būti sudarytas su atidedamąja ir naikinamąja sąlyga. Su atidedamąja sąlyga sandoris laikomas sudarytas tada, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, apie kurią nežinoma, įvyks ji ar ne. Tai reiškia, kad sudarant sandorį jokių teisių ir pareigų neatsiranda. Jos atsiranda tada, kai įvyksta sandoryje numatytos sąlygos. Tačiau tarp sandorio šalių atsiranda teisinis ryšys, kurio nei viena iš šio sandorio šalių neturi vienašališkai atsisakyti ar pakeisti. JJeigu sąlygai įvykus sandorio šalis neatlieka savo įsipareigojimo, ji laikoma pažeidusia prievolę ir jai atsiranda visos įstatymo numatytos teisinės pasekmės. Atidedamajai sąlygai neįvykus, teisiniai santykiai tarp sandorio šalių nutrūksta.

Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir ppareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, apie kurią nežinoma, ar ji įvyks ar ne. Esant naikinamajai sąlygai, šalims teisės ir pareigos atsiranda nuo sandorio sudarymo pradžios. Įvykus sandoryje numatytai naikinamajai sąlygai, sandoris nustoja galioti. Tačiau iš šio sandorio atsiradusios teisės ir pareigos nutrūksta tiktai dėl prievolės ateities. Net atsiradus naikinamosioms sąlygoms, iš buvusio sandorio kilusios teisinės pasekmės lieka (asmuo privalo sumokėti nuompinigius už kambario nuomą). Atskirais atvejais, atsiradus naikinamajai sąlygai, šalys grąžinamos į pradinę padėtį, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta su naikinamąja sąlyga, pirkėjas privalo grąžinti daiktą pardavėjui, o pardavėjas-pinigus pirkėjui.

Sąlyginio sandorio šalys privalo sąžiningai vykdyti sandorį, neskaitant arba netrukdant sandoryje numatytoms sąlygoms įvykti arba neįvykti. Sandorio šalims nesąžiningai vykdant sandorį, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės. Jeigu sąlygai atsirasti nesąžiningai padėjo šalis, kkuriai šios sąlygos įvykdymas naudingas, tai toks sandoris yra niekinis.

Sąlyginiai sandoriai dažniausiai paplitę tarp fizinių asmenų. Tačiau jie gali būti sudaromi ir tarp organizacijų.

Pagal savo turinį ir kryptingumą sutartis ir iš jų kylančias prievoles galima skirstyti į keturias grupes:

– dėl turto perdavimo (pirkimo – pardavimo, mainų, dovanojimo, nuomos ir kt.)

– dėl darbų atlikimo (rangos, kapitalinės statybos rangos ir kt.);

– dėl patarnavimų (krovinių pervežimo, ekspedicijos, pasaugos, komiso ir kt.)

– dėl pinigų sumokėjimo (paskolos, banko paskolos ir kt.).

Pagal tarpusavio atsiskaitymą ir apmokėjimą gali būti atsiskaitomosios iir neatsiskaitomosios. Atsiskaitomosioms būdingas atsiskaitymas ir kompensacija. Pagal neatsiskaitomąsias sutartis viena šalis kitai kompensuoja arba apmoka tik tuo atveju, jei tai numatyta sutartyje ar įstatyme. Iš esmės neatsiskaitomosioms sutartims nenumatomas joks apmokėjimas.

Gana didelę sutarčių dalį sudaro viešosios sutartys. Pagal Civilinio kodekso 6.161 straipsnį viešąja laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo, teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (pvz. transporto, ryšių, elektros šilumos ir kt.). Teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes juridinis asmuo privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas išimtis. Sudarydamas viešąsias sutartis, juridinis asmuo neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Kartais, prieš sudarant sudėtingą, didelės apimties kontraktą, sudaroma preliminarioji (išankstinė, kaip parengiamoji, kurią tarptautinėje praktikoje dažnai atstoja ketinimų protokolas) sutartis. Preliminariąja sutartimi pagal Civilinio kodekso 6.165 straipsnį laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, joje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo, antraip prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigia.

Sutartis gali būti sudaroma ir trečiojo asmens naudai. Tai tarp dviejų šalių sudaroma sutartis, pagal kurią įvykdyti prievolę turi teisę rreikalauti tiek kreditorius, tiek ir sutartyje nurodytas trečiasis asmuo, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme arba sutartyje. Šioje sutartyje viena sutarties šalis išlygsta iš kitos šalies, kad iš sutarties atsiradusi prievolė būtų įvykdyta trečiajam asmeniui. Sutarties sudaryme trečiasis asmuo arba jo atstovas nedalyvauja, todėl trečiasis asmuo nėra sutarties šalis. Tokia sutartis sudaroma įnešant į banką indėlį sūnaus ar dukters vardu, sudarant draudimo sutartį sutuoktinio naudai ir kt..

5. Sandorių galiojimo samprata, sąlygos.

Kiekvieno sandorio būtini elementai yra: subjektai, valia, valios išreiškimas, turinys, kurį sudaro išreiškianti valią suformuluotos sąlygos, ir forma. Šie sandorio elementai turi atitikti įstatymo reikalavimus. Jeigu bent vienas sandorio elementas neatitinka įstatymo reikalavimų, sandoris laikomas negaliojančiu. Kad sandoris galiotų, reikalingos šios sąlygos:

1) sandorį sudarantys fiziniai asmenys turi būti veiksnūs, o juridiniai asmenys turi turėti atitinkamą teisnumą;

2) sandorio turinys turi atitikti įstatymuose nurodytus reikalavimus;

3) sandorio dalyvių valios išraiška turi atitikti jų tikrąją valią;

4) sandoris turi būti išreikštas įstatyme numatyta forma.

6. Sandorių negaliojimo samprata.

Sandoris yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisniam aktui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai.

Kiekvieno sandorio būtini elementai yra: subjektai, valia, valios išreiškimas, turinys, kurį sudaro išreiškiant valią suformuluotos sąlygos, ir forma. Šie sandorio elementai turi atitikti įstatymo reikalavimus. Jeigu bent vienas ssandorio elementas neatitinka įstatymo reikalavimų, sandoris laikomas negaliojančiu. Kad sandoris galiotų, reikalingos šios sąlygos:

– sandorį sudarantys asmenys turi būti veiksnūs, o juridiniai asmenys turi turėti atitinkamą teisnumą;

– sandorio turinys turi atitikti įstatymuose nurodytus reikalavimus;

– sandorio dalyvių išraiška turi atitikti jų tikrąją valią;

– sandoris turi būti išreikštas įstatyme numatyta forma.

Sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Negaliojančiu laikome tokį sandorį, kuris, pažeidus įstatymo reikalavimus, nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jo dalyviai, sudarydami sandorį. Negaliojantis sandoris iš esmės nėra sandoris. Tačiau neteisinga yra laikyti, kad negaliojantis sandoris neturi teisinės reikšmės. Kiekvienas negaliojantis sandoris sukelia tam tikras teisines pasekmes, tačiau ne tas, kurių siekė asmenys, sudarydami šį sandorį. Jei sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai nuo pat jo sudarymo momento, nors teismas savo sprendimu šį faktą nustato vėliau. Tačiau pats sandorio pripažinimas negaliojančiu nereiškia, kad pagal šį sandorį atsiradę santykiai visada netenka teisinės reikšmės.

Jeigu negaliojantis sandoris sudarytas, bet nei vienas iš dalyvių jo neįvykdė, laikoma, kad sandoris nesudarytas ir jokių teisinių pasekmių neatsiranda. Kai negaliojantį sandorį šalys ar viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdo, atsiranda negaliojančio sandorio turtinės pasekmės.

Priklausomai nuo to ar sandoris yra savaime negaliojantis, ar jį reikia pripažinti negaliojančiu, sandoriai skirstomi į niekinius (absoliučiai negaliojančius) ir nuginčijamus.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.78 straipsnį niekiniai sandoriai yra

savaime negaliojantys sandoriai, nes jie neatitinka įstatymo reikalavimų. Sandorio dalyviai tokį sandorį gali laikyti nesudarytu ir gali jo nevykdyti. Tais atvejais, kai sandorio neatitikimas įstatymui nėra akivaizdus ir tai reikia įrodyti, išsiaiškinti, jo negaliojimas nustatomas teismo sprendimu.

Niekiniais sandoriais yra laikomi šie sandoriai: sudaryti turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams, juridinio asmens sandoriai, prieštaraujantys jo tikslams, neveiksnaus fizinio asmens sudaryti sandoriai, tariamieji sandoriai, sandoriai, sudaryti nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės formos.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.79 straipsnį nuginčijami sandoriai yra tokie, kkurie sudarant sukuria, pakeičia arba panaikina civilines teises ir pareigas bet įstatyme numatytų asmenų iniciatyva gali būti teismo pripažįstami negaliojančiais. Jų ypatumas tas, kad tokie nuginčijami sandoriai turi teisinę galią nuo jų sudarymo momento iki teismo sprendimo, pripažįstančio juos negaliojančiais. Iki šių sandorių pripažinimo negaliojančiais atrodo, jog jie atitinka įstatymo reikalavimus. Jų trūkumai yra neakivaizdūs ir juos reikia įrodyti. Tokie nuginčijami sandoriai yra šie: nepilnamečių nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų, fizinių asmenų, negalinčių suprasti savo veiksmų reikšmės, fizinių asmenų, piktnaudžiaujančių aalkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis, apgaulės, smurto ir grasinimo būdu, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių.

7. Sandorių negaliojimo pasekmės.

Jeigu negaliojantis sandoris sudarytas, bet nei vienas iš dalyvių jo neįvykdė, laikoma, kad ssandoris nesudarytas ir jokių teisinių pasekmių neatsiranda. Kai negaliojantį sandorį šalys ar viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdo, atsiranda negaliojančio sandorio turtinės pasekmės. Jas galima suskirstyti į tris grupes:

1)Abišalė restitucija – abiejų sandorio šalių turtinės padėties atstatymas į pradinę padėtį; kai sandoris negalioja, kiekviena iš jo šalių privalanti grąžinti antrajai šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal sandorį. Jeigu to, ką yra gavusi, negalima grąžinti natūra, sandorio šalis privalo kitai šaliai atlyginti vertę pinigais. Šiuo atveju atlyginama tikroji daikto vertė, o ne piniginė suma, kuri numatyta atlyginti už šį daiktą.

Ji taikoma visais sandorių negaliojimo atvejais, išskyrus tuos atvejus, kai įstatyme yra numatytos kitokios – sunkesnės sandorio negaliojimo pasekmės (vienašalė restitucija, abiejų šalių turto paėmimas į valstybės pajamas).

2) Vienašalė rrestitucija – vienos sandorio šalies turtinės padėties atstatymas į pradinę padėtį, o antrosios šalies gauto turto ar priklausančio gauti turto paėmimas į valstybines pajamas. Jeigu negalima perduoti turto į valstybės pajamas natūra, jo vertė išieškoma pinigais. Vienašalė restitucija atstato turtinę padėtį tiktai vienai sandorio šaliai. Kitai sandorio šaliai, kurios neteisėti veiksmai (pavyzdžiui, apgaulė, smurtas, grasinimas ir t.t.) turėjo įtakos sudaryti sandorį, pradinė padėtis neatstatoma.

3) Restitucija neleidžiama – abiejų sandorio šalių turtinė padėtis neatstatoma, o ką jos yra gavusios pagal sandorį aarba kas priklausė gauti, išieškoma į valstybines pajamas (kai jie kenkia visuomenės interesams ir t.t.).

Dėl negaliojančio sandorio padaryti nuostoliai gali būti išieškomi tik įstatymo numatytais atvejais. Jie išieškomi tik esant objektyvioms ir subjektyvioms sąlygoms.

Sandoriai, sudaryti turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams, negalioja nuo pat šių sandorių sudarymo momento. Atsižvelgiant į abiejų ar vienos šalies tyčinę kaltę, taip pat į tai, ar sandorį vykdė abi šalys, ar viena, numato trejopas teisines pasekmes:

1) konfiskuojama viskas, ką abi šalys pagal šį sandorį gavo;

2) konfiskuojama tai, ką viena šalis gavo iš kitos ir ką, atsilygindama už tai, pati turėjo perduoti;

3) konfiskuojama tai, ką kaltoji šalis pagal sandorį yra perdavusi ar turėjo perduoti atlygindama už tai, ką gavo iš kitos šalies.

8. Sandorių negaliojimo pagrindai.

Sandorio turinys turi atitikti įstatymų reikalavimams, jeigu to reikalauja įstatymai. Negali sutarties turinys prieštarauti valstybės ir visuomenės interesams, pažeisti svarbiausias įstatymo nuostatas, priešingu atveju jis bus laikomas negaliojančiu nuo sudarymo momento.

Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoriai.

Toks sandoris yra niekinis ir negaliojantis. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.80 straipsnį, kai sandoris negalioja viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį. Kai negalima grąžinti natūra, reikia atlyginti pinigais.

Sandorio prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei negaliojimas.

Vienašalė ar dvišalė restitucija nnetaikoma, kai abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Restitucija yra galima tuo atveju, kai nebuvo pasiektas viešajai tvarkai ar geros moralės normoms prieštaraujančio sandorio tikslas, o viešosios teisės normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų.

Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas.

Tokie sandoriai negaliojančiais gali būti paskelbti tuomet, kai privatus juridinis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad tai pažeidžia steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštarauja veiklos tikslams.ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu turi teisę pareikšti pats juridinis asmuo, jo steigėjas arba juridinio asmens dalyvis. Dėl žalos atlyginimo tokiems sandoriams taikomas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalis.

Neveiksnaus fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu.

Nepilnamečio iki keturiolikos metų sudarytas sandoris negalioja. Taip pat fizinių asmenų, kurie įstatymų nustatyta tvarka yra pripažinti neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, sudaryti sandoriai yra negaliojantys (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.84 straipsnis).

Alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis piktnaudžiaujančio fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu.

Atskirais atvejais veiksnūs fiziniai asmenys gali būti tokios būklės, kada nesupranta savo veiksmų (faktinių arba teisinių) reikšmės ir negali jų valdyti (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.85 straipsnis). Tokiose situacijose nėra fizinio asmens valios sudaryti sandorį, o tiktai valios pareiškimas, kuris teismine tvarka gali būti nuginčytas. Civiliniai įstatymai girtumui ssuteikia kitokią reikšmę negu baudžiamieji įstatymai. Civiliniai įstatymai nenumato galimybės atleisti asmens nuo atsakomybės už neteisėtus veiksmus. Civilinis sandoris nėra teisės pažeidimas, o tik teisėtas veiksmas, kuriuo siekiama teisėtų teisinių pasekmių. Fizinis asmuo, sudarydamas sandorį, turi suprasti sandorio teisines pasekmes ir jo norėti. Būdamas girtas, pilietis to nesupranta, nėra jo valios sudaryti sandorį. Todėl tokioje būklėje sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu. Šio sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės yra abišalė restitucija ir , esant šaliai kaltai, pareiga atlyginti nuostolius.

Tariamieji ir apsimestiniai sandoriai.

Šiems sandoriams būdinga tai, kad dėl įvairių tikslų nėra išreikšta tikroji dalyvių valia.

Tariamuoju vadiname sandorį, kuris sudarytas tik vaizduojant sandorį, neketinant sukurti teisinių pasekmių (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.86 straipsnis). Šalys dėl vienų ar kitų priežasčių nori sudaryti tik išorinį teisinio santykio atsiradimo vaizdą, o iš esmės tarp savęs nesukuria teisinių santykių. Jo dalyviai sudarydami sandorį supranta, kad pagal šį sandorį neįgyja teisių ir neprisiima įsipareigojimų. Praktikoje tokie sandoriai dažniau sudaromi neteisėtiems tikslams. Pavyzdžiui, savininkas, norėdamas nuslėpti nuo konfiskacijos turtą, susitaria dėl jo perleidimo ir sudaro tariamąją pirkimo-pardavimo sutartį, susitardamas, kad kol bus konfiskacijos pavojus, pirkėjas vadinsis šio turto savininku.

Tariamieji sandoriai nuo pat sudarymo momento yra negaliojantys. Negaliojimo pasekmės yra abišalė restitucija.

Apsimestiniu sandoriu vadiname sandorį, sudarytą siekiant pridengti kitą sandorį, kurį abi

šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.87 straipsnis). Apsimestiniu, kaip ir tariamuoju, sandoriu nesiekiama sukelti jame numatytų teisinių pasekmių. Tačiau skirtingai nuo tariamojo, apsimestinis sandoris pridengia kurį nors kitą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų sudaro. Tokiu būdu iš esmės sudaromi du sandoriai – apsimestinis (pridengiantis) ir tikrasis (pridengiamasis). Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo sandorio sudarymo momento, o pridengiamasis sandoris, priklausomai nuo savo turinio, gali būti galiojantis. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, taikomos atitinkamus sandorius reguliuojančios ttaisyklės.

Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu.

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.90 straipsnį suklydimas suprantamas kaip asmens neteisingas, iškreiptas tikrovėje esančių aplinkybių supratimas. Norint sandorį pripažinti negaliojančiu, būtina, kad suklydimas būtų esminis. Tai suklydimas dėl sandorio dalyko, objekto, šalių, pagrindinių sąlygų ir pan. Sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimas nuo apgaulės skiriasi tuo, kad suklydimą sukėlusio asmens veiksmuose kaltės nėra.

Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su aantrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu.

Apgaulė (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.91 straipsnis) yra tyčinis kito asmens suklaidinimas dėl aplinkybių, turinčių esminę reikšmę sandoriui sudaryti. Klaidinama turint tikslą paskatinti asmenį sudaryti sandorį.konkrečios apgaulės formos gali būti llabai įvairios. Šie tyčiniai veiksmai gali pasireikšti aktyviais veiksmais (klaidingų žinių pranešimu), taip pat nutylėjimu (aplinkybių, kurios trukdytų sudaryti sandorį). Ji gali būti susijusi su paties sandorio elementais arba kitomis aplinkybėmis, tarp jų ir motyvais.

Smurtas – tai fizinės arba moralinės kančios, sukeltos sandorio dalyviu arba jo artimiesiems, siekiant jį priversti sudaryti sandorį. Smurtu siekiama paveikti sandorio dalyvio psichiką, priversti išreikšti valią, kuri neatitinka jo tikrosios valios. Smurtas yra nusikalstamas veiksmas.

Grasinimas yra neteisėtas veiksmas, stengiantis paveikti sandorio dalyvio psichiką, siekiant jį priversti sudaryti sandorį. Grasinimas pareiškiamas žodžiu arba veiksmais, nurodant asmeninę arba turtinę žalą, kuri bus padaryta sandorio dalyviui arba jo artimiesiems, jeigu jie nesudarys tam tikro sandorio. Bet kuris grasinimas gali būti pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Realiu grasinimu taip pat llaikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį.

Atstovas, atstovaujamojo vardu sudarydamas sandorį, kitai sandorio šaliai privalo išreikšti tikrąją atstovaujamojo valią. Kai atstovas piktavališkai susitaria su antrąja šalimi, sudarytas sandoris neatitinka atstovaujamojo valios. Esant tokioms aplinkybėms, sandoris teismine tvarka gali būti pripažintas negaliojančiu.

Kai sandoris sudarinėjamas sunkiomis aplinkybėmis, sandorio dalyvio valia formuojasi nenormaliomis sąlygomis. Vadinasi, asmuo neturi būtinų normaliam ggyvenimui sąlygų (neturi buto, maisto, sunkiai serga ir pan.). Tokiam sandoriui pripažinti negaliojančiu reikia:

– kad kita sandorio šalis žinotų šias sunkias aplinkybes;

– jomis pasinaudotų;

– kad sandoris būtų sudarytas kitai šaliai aiškiai nenaudingomis sąlygomis (pavyzdžiui, ypač maža kaina).

Sandorio negaliojimas dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo.

Sandorių, turinčių formos trūkumų, teisines pasekmes numato Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.93 straipsnis. Paprastai įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada tokia pasekmė yra įsakmiai nurodyta įstatyme. Jeigu sandoris negalioja dėl nustatytos formos nesilaikymo, taikoma abišalė restitucija.

Pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu nuo jo sudarymo momento negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Sandoriai turi svarbią civilinę teisinę ir socialinę ekonominę reikšmę. Tai labiausiai paplitęs ir dažniausiai naudojamas pagrindas atsirasti turtiniams ir neturtiniams teisiniams santykiams tarp fizinių ir juridinių asmenų; ekonominių ryšių tarp miesto ir kaimo turtinių teisinių santykių pagrindas; pagrindas atsirasti teisiniams santykiams tarp Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių juridinių ir fizinių asmenų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // V., 2000 m..

2. Civilinė teisė. Vadovėlis // K., 1998 m..

3. Mikelėnas V. Sutarčių teisė. // V., 1996 m..

4. Sūdžius V. Sutartys: principai ir praktika. // V., 2001 m..