Seimo kompetencija

SEIMO KOMPETENCIJA

PLANAS

ĮŽANGA…………………………1

1. Valstybės valdžių klasifikavimo pagrindai………….2

2. Parlamento samprata, paskirtis………………2

3. Parlamento kompetencija…………………4

4. Bendrieji Parlamento įgaliojimai………………7

IŠVADOS…………………………12

LITERATŪROS SĄRAŠAS

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Žin., 1992, Nr. 33–1014; 1996, Nr. 64–1501, Nr. 122–2863.

2. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas // Žin., 1995, Nr. 41–991; 1996, Nr. 68–1632; 1997, Nr. 111–2796; 1998, Nr. 6–114; 1999, Nr. 48–1527; 2002, Nr. 66–2705.

3. Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymas // Žin., 1999, Nr. 33–943.

4. Lietuvos Respublikos Seimo statutas // Žin., 1999, Nr. 5–97, Nr. 47–1470, Nr. 97–2778; 2000, NNr. 86–2617; 2001, Nr. 50–1748, Nr. 80–2781, Nr. 108–3906.

5. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas // Žin., 2002, Nr. 17–649, Nr. 73–3090.

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas // Žin., 1998, Nr. 41(1)–1131, Nr. 65–1871; 2000, Nr. 92–2843, Nr. 89–2755; 2001, Nr. 48–1656, Nr. 66–2407; 2002, Nr. 41–1527.

7. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl Seimo Peticijų komisijos nuostatų patvirtinimo“ // Žin., 1999, Nr. 98–2815.

8. Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos Steigiamasis Seimas. New York, 1975.

9. Jarašiūnas E. Valdžios institucijų santykių problemos konstitucinėje jurisprudencijoje // Konstitucinė justicija: dabartis ir ateitis. V., 1998. P.188–209.

10. Kaip kkuriami JAV įstatymai. Leidinį pataisė ir papildė Edwardas F. Willettas. Viena, 1989.

11. Kūris E. Politinių klausimų jurisprudencija ir Konstitucinio Teismo orbiter dicta: Lietuvos Respublikos Prezidento institucija pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą // Politologija. 1999, Nr. 1.

12. Lietuvos kkonstitucinė teisė. V., 2001.

13. Lietuvos Seimas. V., 1996.

14. Parlamentas ir parlamentarizmas nepriklausomoje Lietuvoje. 1918–1940 ir 1990–1997 m. // Seimo rinkimai 96 (trečiasis atmetimas). Vilnius: Tvermė, 1998. P. 1–39.

15. Purickas J. Seimų laikai // Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Kaunas: Šviesa, 1990.

16. Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. V., 2001.

ĮŽANGA

Valdžia – vienas esminių valstybės požymių. Žinome, jog valstybės elementai yra teritorija, gyventojai, valdžia. Visuomenė turi galimybę formuoti valdžią. Taip pat žinome, jog valdžia kildinama iš tautos, iš visuomenės, jei pritariame demokratinei valdžios sampratai. Kartais valdžia kildinama iš atskirų valdovų (tai monarchijos, teokratinės valdžios atsiradimo teorija). Valdžia labai dažnai siejama su suverenitetu. Būtent tauta įgauna galimybę kurti valdžią. Valdžia – tai tam tikru būdu sukurtos ypatingos institucijos ir jų veikla, įgyvendinant valstybės uždavinius ir funkcijas.

Seimas ((Parlamentas) yra įstatymų leidžiamoji valdžia. Šiame darbe atskleisime seimo kompetenciją.

Darbo tikslas – atskleisti Seimo kompetenciją.

Uždaviniai:

● Atskleisti Parlamento sampratą bei paskirtį

● Apžvelgti Parlamento kompetencijos rūšis

● Aptarti Parlamento įgaliojimus

Siekiant atskleisti darbo temą, naudosime įvairius literatūros šaltinius, tokius kaip Lietuvos ir užsienio šalių mokslinė teisinė literatūra, medžiaga, rasta interneto svetainėse bei kiti literatūros šaltiniai.

Valstybės valdžių klasifikavimo pagrindai

Pagal valdžių padalijimo principą, yra:

1) įstatymų leidžiamoji valdžia;

2) įstatymų vykdomoji valdžia;

3) teisminė valdžia.

Šiuolaikinėse valstybėse greta šių 3 valdžių atsiranda ir institucijos, kurios neįtelpa į šią triadą:

1) Valstybės kontrolės ((audito) institucijos. Jos vykdo valstybės finansinės veiklos kontrolę.

2) Konstituciniai teismai. Jie nepriskiriami prie bendrųjų teismų. Nagrinėjamos ne individualios bylos.

3) Ombudsmenai. Tai valstybės pareigūnai, steigiami prie parlamento ar vykdomosios valdžios. Jiems pavedama atlikti tam tikras kontrolines funkcijas. Jie nagrinėja piliečių skundus dėl valdžios. Jie turi savarankiškumą.

Visos šios 3 valdžios – kontrolės valdžia (gali būti ir kitų valdžių). Kartais išskiriami ir rinkėjai, rinkėjų korpusas. Tai reali valstybinė valdžia.

Vertikali valdžių struktūra:

1) Centrinė valdžia (veikia visos valstybės teritorijoje);

2) Regioninės institucijos (veikia teritorijose).

Atskira viešosios valdžios sistema – savivaldybės. Jos neįeina į valstybinės valdžios struktūrą, bet jos veikia žemiau valstybinės valdžios. Kuriamos teritoriniuose vienetuose.

Parlamento samprata, paskirtis

Parlamentas traktuojamas kaip bendravalstybinė atstovaujamoji institucija, kurios pagrindinė paskirtis – leisti įstatymus. Be įstatymų leidybos, parlamentui priskiriamos ir kai kurios kitos svarbios funkcijos. Parlamentas tvirtina valstybės biudžetą, kontroliuoja jo vykdymą, formuoja vyriausybę, neretai vykdo plačias kontrolės funkcijas. Greta įstatymų leidybos parlamentas kartais turi net teismines funkcijas. Parlamento kompetencija priklauso nuo valstybės formos.

Parlamentai atsirado giliuose viduramžiuose. Tautos atstovybė buvo žinoma dar senovės graikų valstybėse, senovės Romoje – čia glūdi parlamento ištakos. Tačiau paprastai šiuolaikinis parlamentas traktuojamas kaip atsiradęs kartu su feodalinėms valstybėm ir valdžių padalijimo principo įtvirtinimu. Parlamentas buvo kaip priemonė apriboti absoliutinę valdžią. Seniausi Europos parlamentai: Islandijos parlamentas (12 a.), Ispanijos, D.Britanijos parlamentai. Tai šiuolaikinių pparlamentų pradžia.

Šiuolaikiniai parlamentai atsirado po buržuazinių Anglijos ir Prancūzijos revoliucijų kaip instrumentas suvaržyti neribotas monarcho galias, jo valdžią. Pats žodis “parlamentas” yra kilęs iš lotynų kalbos – “parlari” reiškia kalbėti, todėl neretai parlamentai buvo vadinami “šnekyklomis”. Tai institucija, kurios nariai diskusijų pagalba aiškinasi įvairius svarbius klausimus.

Šiandien, kaip ir parlamentų raidos pradžioje, parlamentas buvo pabrėžiamas kaip tautos atstovybė. Kadangi visuomenė buvo susiskirsčiusi į kilminguosius ir prastuomenę, tai nuo pat pradžių formavosi dvejų rūmų parlamentai – iš žemųjų (vargšų) ir aukštųjų (kilmingųjų) rūmų. Per parlamentą yra įgyvendinamos tautos suverenios teisės.

Pagal kompetenciją parlamentai yra:

Parlamentai su neribota kompetencija (neribotos kompetencijos parlamentai). Šiuo atveju, parlamentas gali spręsti viską, diskutuoti visais klausimais, priimti įvairius sprendimus (Anglijos, Japonijos parlamentai). Ši plati kompetencija atspindi parlamentinio valdymo formą. Todėl tokios formos valstybėse parlamentai turi neribotą kompetenciją. Tačiau parlamentas negali spręsti absoliučiai visko, pvz., to, kas priklauso vykdomajai valdžiai. Neribotos kompetencijos parlamentai turi neribotas prerogatyvas tik įstatymų leidybos srityje. Tai neribota kompetencija tik įstatymų leidybos srityje.

Parlamentai su ribota kompetencija (ribotos kompetencijos, apibrėžtos kompetencijos parlamentai). Pasižymi tuo, kad čia yra tikslus parlamento sprendžiamų klausimų ratas. Įvardijami klausimai, kuriais lemiamas žodis priklauso parlamentui. Kiti klausimai nelaikomi priskirtais parlamento kompetencijai. Tie klausimai ,kurie priskiriami parlamentui, dažniausiai būna nurodyti konstitucijoje. (Prancūzijos ir buvusių jjos kolonijų (Senegalas) parlamentai).

Santykinai ribotos (apibrėžtos) kompetencijos parlamentai. Tai tokie parlamentai, kai yra tam tikras klausimų įvardijimas, bet numatoma, kad parlamentas gali spręsti ir kitus dalykus. Dažniausiai tai būna federacinių valstybių parlamentai (atribojama federalinio parlamento kompetencija, ir yra subjektų parlamentai, kurie turi savo kompetenciją). Tai JAV kongresas, taip pat Kolumbijos, Ispanijos parlamentai.

Parlamento kompetencija

Parlamento paskirtis – įstatymų leidyba. Tai įstatymų leidybos institucija. Daugiausia laiko kiekvienos šalies parlamentai ir sugaišta įstatymų leidyboje.

Įstatymų leidybos iniciatyva – tai pirmoji įstatymų leidybos stadija. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pirmiausia priklauso parlamentarams. Tiek aukštųjų, tiek žemųjų parlamento rūmų nariams vienodai pripažįstama ši teisė. Šią teisę gali realizuoti ir pavieniai parlamento nariai ir jų grupės. Ši teisė dar būna pripažįstama vyriausybei (ypač parlamentinėse valdymo šalyse). Vyriausybė turi teisę rengti įstatymų projektus ir juos teikti parlamentui. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė taip pat pripažįstama ir valstybės vadovui. Kai kuriose valstybė įstatymų leidybos iniciatyvos teisė taip pat priklauso aukščiausioms teisminėms institucijoms. Neretai įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pripažįstama gyventojų grupėms (tai liaudies įstatymų iniciatyva). Pvz., gali būti numatyta, kad 50 000 piliečių gali teikti parlamentui įstatymų projektą. Numatomas tam tikras skaičius parašų, kurį surinkus, parlamentas privalo svarstyti įstatymo projektą, bet priimti to įstatymo neprivalo.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė suvokiama kaip įstatymo projekto pateikimas.

Ši teisė gali būti realizuojama išsakant tam tikrą pasiūlymą dėl įstatymo. Ši teisė laikoma realizuota, kai subjektas pateikia parlamentui siūlymą priimti įstatymo projektą. Jis užfiksuojamas įstatymų projektų sąraše. Turi būti įtraukiamas į svarstymo procedūrą. Bet tą siūlymą gali teikti tik tas subjektas, kuris turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Tas projektas užregistruojamas ir turi būti pradėta svarstymo procedūra.

Išskiriamos 3 įstatymo projekto svarstymo stadijos (3 skaitymai):

1) Oficialus įstatymo projekto pateikimas parlamentui. Šio skaitymo metu įstatymo projekto autorius jį pristato ir neretai jis pakomentuojamas iir pan. šio pirmo svarstymo metu parlamentas nusprendžia, ar tą projektą priimti tolimesniam svarstymui ar atmesti. Dažniausia priima tolimesniam svarstymui.

2) Komitetinio svarstymo stadija. Komitete vyksta tolimesnis svarstymas. Surengiami oficialūs svarstymai. Įvairūs ekspertai ginčijasi, diskutuoja, tobulina tą įstatymo projektą. Komitetai vaidina lemiamą vaidmenį. Yra pagrindinis komitetas, kuris turi detaliai išanalizuoti įstatymo projektą, ir nuo jo priklauso tolimesnis kelias. Teikiama išvada, prieš tai dėl įstatymo projekto pasisako jo autorius. Išvada nulemia tolesnę eigą. Komiteto siūlymu įstatymų projektai būna pildomi, keičiami ir pan. Gali ppriimti nutarimą nutraukti to projekto svarstymą. Šis svarstymas turiningiausias.

3) Balsavimas. Įstatymo projekto variantas, dėl kurio balsuojama, – galutinis. Bet šio svarstymo metu gali būti teikiami patobulinimai. Jo metu nusprendžiama, kuriam siūlymui pritarti (pirminiam ar antriniam).. posėdžio pirmininkas pastraipsniui eina per pprojektą ir klausia, ar pritariama. Gali būti, kad balsuojama dalimis. Kai priimamas įstatymo projektas dalimis, tada balsuojama už visą įstatymo projektą, ir kai surenkama balsų dauguma, įstatymo projektas laikomas priimtu. Jį pasirašo Parlamento pirmininkas. Po to perduodamas valstybės vadovui tvirtinti ir oficialiai paskelbti.

Dar gali būti viena stadija – įstatymo projekto tvirtinimas ir promulgavimas. Tą daro valstybės vadovas. Paprastai nustatomas terminas, per kurį turi pasirašyti įstatymą valstybės vadovas, bet gali jo ir nepasirašyti. Tai veto teisė. Kai valstybės vadovas nusprendžia atsisakyti pasirašyti įstatymą, jį gražina parlamentui iš naujo svarstyti. Nurodomos priežastys, dėl ko atsisakyta pasirašyti, kokios nuostatos nepriimtinos. Kai pasirašo, pasirašytą įstatymą pateikia publikuoti oficialiame leidinyje (promulgavimas). Paskelbus oficialiame leidinyje, įstatymas įsigalioja. Jis įsigalioja arba apskelbimo dieną, ar kitą dieną ppo paskelbimo, arba tą dieną, kuri numatyta pačiame įstatyme.

Valstybės vadovo Veto teisė būna santykinė (atidedamojo) ir absoliutinė. Kai yra santykinė veto teisė, parlamentas turi galimybę priimti tą patį įstatymą dar kartą apsvarsčius. Jei parlamentas sutinka su valstybės vadovo teikiamais pasiūlymais – pakanka paprastos balsų daugumos. Jei nesutinka su valstybės vadovo pasiūlymais – veto įveikti būtina arba absoliutinės balsų daugumos visų parlamento narių arba kvalifikuotos balsų daugumos (2/3, ¾). Absoliutinė veto teisė sutinkama retai. Ji taikoma dualistinėse monarchijose, absoliutinėse monarchijose. Kai vvalstybės vadovas atsisako pasirašyti, parlamentas negali jo jau priimti.

Būna nustatytas terminas, per kurį valstybės vadovas turi pasirašyti parlamento priimtą įstatymą. Būna, kad valstybės vadovas ir nevetuoja, ir nepasirašo įstatymo. Tada įstatymą turi teisę antrą kartą pasirašyti parlamento vadovas ir turi teisę jį promulguoti.

JAV yra kišeninė veto teisė. Kai kongresas priima įstatymą baigiantis jo sesijos laikui ir parlamentas išeina atostogų. Jei paskutinėmis sesijos dienomis įstatymas patenka prezidentui, jis gali jo nepasirašyti. Šis įstatymas laikomas ir nepriimtu, ir neįsigaliojusiu. Tai dažniausia būna, kai lieka mažiau nei 10 dienų iki sesijos pabaigos. Tai kišeninė veto teisė.

Kai yra dvejų rūmų parlamentai, tos pačios įstatymo priėmimo procedūros turi būti atliekamos abiejuose rūmuose. Pradedama ten, kur įstatymas inicijuotas. Tik abiejuose rūmuose priimtas įstatymas laikomas priimtu ir teikiamas valstybės vadovui pasirašyti. Būna, kad vieni rūmai priima, o kiti – ne. tada yra taikomi įvairūs variantai. Šaudyklės principas – grąžina įstatymo projektą tiems rūmams, kurie jį priėmė, tai gali tęstis keletą kartų. Kitas metodas – derinamosios komisijos: kai vieni rūmai nepriima, sudaromas jungtinis abiejų rūmų komitetas, kuris išsprendžia nesutarimus, randa kompromisą.

Parlamentas neapsiriboja vien įstatymų leidyba. Nors tai pagrindinė jo funkcija. Kalbant apie kitus parlamento įgaliojimus, pažymėtina, kad kai kurie jų yra tradiciniai, būdingi daugeliui parlamentų, tačiau yra iir specifinių, kuriuos turi tik kai kurie parlamentai.

Bendrieji įgaliojimai

Įgaliojimai finansų srityje.

Šie įgaliojimai priskiriami prie senųjų įgaliojimų. Kai kalbama apie finansinius įgaliojimus pirmiausia pabrėžiamas finansinių įstatymų leidimas.

Prie šių įgaliojimų priskiriami:

1. Mokesčių nustatymas. Jų dydį nustato tik įstatymai, Įstatyminis mokesčių reguliavimas užtikrina stabilumą apmokestinimo srityje.

2. Biudžeto tvirtinimas. Biudžetas sudaromas iš įvairių mokesčių (FA, JA). Tokiu būdu valstybė gauna pajamas. Jos naudojamos valstybės poreikiams tenkinti (institucijoms išlaikyti, atlyginimams išmokėti, kariuomenei išlaikyti). Biudžetas atlieka ir socialinę funkciją. Iš jo teikiama parama socialiai remtiniems asmenims.

Taigi, valstybės biudžetas – labai svarbi kiekvienos valstybės gyvavimo sąlyga. Todėl biudžetą išimtinai formuoja ir tvirtina parlamentas. Jis priima specialų įstatymą dėl biudžeto ir kontroliuoja, kaip panaudojamos valstybės lėšos. Valstybės biudžetas dažniausia tvirtinamas įstatymu (kai kuriose valstybėse – vienu specialu, kitose – dviem: valstybės pajamų ir valstybės išlaidų įstatymais). Įstatymas yra sudarytas iš dviejų dalių. Vienoje nustatoma, iš kur gaunamos pajamos, o kitoje – kaip tos pajamos paskirstomos.

Biudžeto įstatymas skiriasi nuo kitų įstatymų. Pagrindiniai skirtumai:

a) Biudžetas tvirtinamas kasmet, todėl biudžeto įstatymas priimamas kiekvienais metais;

b) Biudžeto įstatymas skirtas tam tikram laikui – paprastai 1 metams. Terminui pasibaigus, turi būti priimtas kitas biudžeto įstatymas;

c) Biudžeto įstatymo turinį sudaro įvairūs skaičiai bei procentai, taigi jo turinys yra labai specifinis;

d) Biudžeto įstatymo projektą visada parengia vyriausybė, kuri vėliau jį pateikia pparlamentui;

e) Biudžeto įstatymas tvirtinamas tam tikra specifine procedūra. Draudžiama daryti pataisas, nenurodant pajamų šaltinių.

Jei parlamentas nepatvirtina biudžeto įstatymo per nustatytą terminą, parlamentas gali būti paleistas. Tais atvejais, kai parlamentas nesuspėja patvirtinti biudžeto, o prasideda kiti biudžetiniai metai, valstybė susiduria su labai rimta finansine problema. Neaišku, kaip finansuojamos sritys, iš kur gauti pajamų. Todėl įstatyme paprastai nurodoma, kad jei biudžetas nepatvirtinamas, tai prasidėjus kitiems biudžetiniams metams, 1 mėnesiui skiriama tiek, kiek buvo skirta praeitais metai /procentine išraiška/.

Finansiniai metai prasideda nuo sausio, balandžio arba liepos 1 dienos.

Parlamentas turi teisę iš karto nepatvirtinti biudžeto. Gali grąžinti vyriausybei pataisyti. Taip atsitinka gana dažnai. Vyriausybė gauna rekomendacijas, pasiūlymus, atsižvelgdama į komiteto pasiūlymus, patobulina bei pataiso projektą, kurį vėliau vėl teikia parlamentui. Po antro svarstymo biudžeto įstatymas arba priimamas, arba atmetamas. Jei atmetamas – galima kelti nepasitikėjimo vyriausybe klausimą. Kai biudžeto įstatymas priimamas, biudžeto vykdymas pavedamas vyriausybei.

Biudžetas turi būti vykdomas griežtai pagal įstatymus. Tik kai kuriais atvejais vyriausybė pati gali šiek tiek manipuliuoti skaičiais. Įstatyme paprastai nurodoma, kokios ribose vyriausybė gali laisvai veikti.

Biudžeto įstatyme yra numatytas vyriausybės rezervas. Kai kyla nenumatytos aplinkybės /stichinė nelaimė/, šiuo rezervu disponuoja vyriausybė. Vyriausybė disponuoja ir tom lėšom, kurios viršija biudžetą – viršbiudžetinės pajamos.

Įgaliojimai formuojant valdžios institucijas.

Tai steigiamieji parlamento įgaliojimai. Parlamentas

dažnai dalyvauja steigiant svarbiausias valstybės institucijas, skiriant jų vadovus. Taigi, parlamentas:

1. Formuoja vyriausybę. Parlamentas sprendžia, kas bus jos vadovu. Tai daroma tvirtinant vyriausybės veiklos programą. Parlamentas sprendžia, ar pritarti suformuotai vyriausybei ir jos veiklos programai. Parlamento įtaka vyriausybės formavimui labiausiai pasireiškia parlamentinėse valstybėse (dualistinėse monarchijose, prezidentinėse valstybėse parlamento įgaliojimai ne tokie platūs).

2. Dalyvauja formuojant teisminę valdžią. Dalyvauja skiriant AT, KT teisėjus, Kartais pats parenka kandidatūrą, o kartai tik pritaria pateiktai.

3. Sprendžia ir kitų aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimo klausimus. Kai kuriose valstybėse parlamentas pparenka valstybės vadovą /Italija/, dalyvauja skiriant generalinį prokurorą, regionų vadovus.

Įgaliojimai kontrolės srityje.

Didžiausius kontrolės įgaliojimus parlamentas turi parlamentinėse valstybėse. Parlamento kontrolė pirmiausia nukreipta į vyriausybę. Kai parlamentas turi plačius įgaliojimus, ore pakimba valdžių padalijimo principas, griaunamas valdžių savarankiškumas.

Kontrolės formos:

1. Palamento klausimai. Parlamente skiriamos specialius laikas /dažniausiai 1 h – “klausimų valanda”/, kurio metu galima užduoti klausimus vyriausybės nariams. Klausimai užduodami žodžiu. Formuluojant klausimus, turi būti konstatuojami faktai, susiję su vyriausybės veikla, kuriuos prašoma paaiškinti. Kritikuoti draudžiama. Kai kuriose valstybėse ribojamas klausimų sskaičius. Būna labai aktyvių parlamentarų, kurie užduoda begalę klausimų. “Klausimų valanda” būna kartą per savaitę. Tą dieną vyriausybės nariai privalo dalyvauti “klausimų valandoje” ir atsakinėti į klausimus.

2. Interpeliacija. Šiuo atveju reikia pateikti rašytinį reikalavimą pasiaiškinti. Klausimai gali būti pateikiami:

a) In corpore (vyriausybei, kkaip kolegialiai institucijai);

b) Atskiriems vyriausybės nariams.

Interpeliacija kreipiasi parlamento narių grupė. Dažniausiai – opozicinė. Kai pateikiama interpeliacija, vyriausybės narys privalo duoti atsakymą raštu. Interpeliacija ir atsakymas į tą klausimą turi būti skelbiami spaudoje.

Po interpeliacijos atsakymas perskaitomas parlamento posėdyje. Vyksta diskusijos, gali būti užduodami papildomi klausimai. Interpeliacija – savotiškas paklausimas.

3. Nepasitikėjimo rezoliucija. Nepasitikėjimo rezoliucija gali būti keliama tik grupės parlamentarų. Nustatomas min. skaičius, kuris gali inicijuoti tokią rezoliuciją (Prancūzija – ne mažiau 1/10). Nepasitikėjimo rezoliucija pateikiama rašytine forma. Ji turi būti nedelsiant svarstoma. Balsuojama dėl tos rezoliucijos sprendimo. Jei dauguma balsuoja už – vyriausybė privalo atsistatydinti (nepasitikėjimo votumas).

4. Pasitikėjimo vyriausybe klausimo iškėlimas. Šiuo atveju dažnai pati vyriausybė kelia tokį klausimą. Jis siejamas su kokio nors rimto įstatymo priėmimu. Jo priėmimas – tuo pačiu metu ppasitikėjimo vyriausybe klausimas. Nurodoma, kad jei nebus priimtas įstatymas, tai yra nepasitikima vyriausybe. Taigi, įstatymas teikiamas su tam tikru grasinimu.

Jei parlamentas nepasitiki, vyriausybė turi atsistatydinti, o tuo pačiu kreiptis į valstybės vadovą dėl parlamento paleidimo.

5. Tyrimo komitetai ir komisijos. Parlamentas savo nuožiūra sudaro komitetus ir komisijas, kai kyla įtarimas dėl korupcijos, ministrų veiklos ir pan. Tyrimo komitetai ir komisijos išsiaiškina kilusį skandalą. Tai laikinieji organai, sudaromi konkrečiam klausimui ištirti.

6. Parlamentiniai klausymai ir svarstymai. Ši kontrolės forma yra netradicinė. Naudojama pprezidentinio valdymo valstybės. Taigi, šiuo atveju nuolatiniai komitetai gali organizuoti svarbių valstybei problemų tyrimą. Dažniausia organizuojami vykdomosios valdžios veiklos srityje, todėl privalo dalyvauti vykdomosios valdžios pareigūnai. Prezidentinėse valstybėse parlamentas kontrolės įgaliojimų vykdomosios valdžios atžvilgiu neturi.

Teisminiai įgaliojimai.

Tai netradicinė įgaliojimų grupė.

1. Amnestija. Tai atleidimo nuo bausmės už padarytus nusikaltimus. Jis skelbiama priimant specialų įstatymą, nurodant: už kokius nusikaltimus gali būti atleidžiama nuo bausmės, kokiomis sąlygomis esant, kokio dydžio yra ta amnestija /ar iš viso atleidžiama nuo bausmės, ar sumažinama likusi bausmės dalis/. Tai intervencija į teisingumo vykdymą.

2. Impičmentas (apkalta). Impičmentas naudojamas aukščiausio lygio valstybės pareigūnų atžvilgiu (ne visiems valstybės tarnautojams) – valstybės vadovo /ne monarchui/, parlamento narių, o kai kuriose valstybėse ir vyriausybės narių (nors jie gali būti atleisti ir kt. procedūra – pareiškus nepasitikėjimą), KT, AT, apeliacinio teismo teisėjų.

IŠVADOS

Parlamento paskirtis – įstatymų leidyba. Tai įstatymų leidybos institucija. Įstatymų leidybos iniciatyva – tai pirmoji įstatymų leidybos stadija. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pirmiausia priklauso parlamentarams. Tiek aukštųjų, tiek žemųjų parlamento rūmų nariams vienodai pripažįstama ši teisė. Šią teisę gali realizuoti ir pavieniai parlamento nariai ir jų grupės.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė suvokiama kaip įstatymo projekto pateikimas. Ši teisė gali būti realizuojama išsakant tam tikrą pasiūlymą dėl įstatymo. Ši teisė laikoma realizuota, kai subjektas pateikia parlamentui ssiūlymą priimti įstatymo projektą. Jis užfiksuojamas įstatymų projektų sąraše. Turi būti įtraukiamas į svarstymo procedūrą. Bet tą siūlymą gali teikti tik tas subjektas, kuris turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Tas projektas užregistruojamas ir turi būti pradėta svarstymo procedūra.

Oficialus įstatymo projekto pateikimas parlamentui. Šio skaitymo metu įstatymo projekto autorius jį pristato ir neretai jis pakomentuojamas ir pan. šio pirmo svarstymo metu parlamentas nusprendžia, ar tą projektą priimti tolimesniam svarstymui ar atmesti. Dažniausia priima tolimesniam svarstymui.

Komitetinio svarstymo stadija. Komitete vyksta tolimesnis svarstymas. Surengiami oficialūs svarstymai. Įvairūs ekspertai ginčijasi, diskutuoja, tobulina tą įstatymo projektą. Komitetai vaidina lemiamą vaidmenį. Yra pagrindinis komitetas, kuris turi detaliai išanalizuoti įstatymo projektą, ir nuo jo priklauso tolimesnis kelias. Teikiama išvada, prieš tai dėl įstatymo projekto pasisako jo autorius. Išvada nulemia tolesnę eigą. Komiteto siūlymu įstatymų projektai būna pildomi, keičiami ir pan. Gali priimti nutarimą nutraukti to projekto svarstymą. Šis svarstymas turiningiausias.

Balsavimas. Įstatymo projekto variantas, dėl kurio balsuojama, – galutinis. Bet šio svarstymo metu gali būti teikiami patobulinimai. Jo metu nusprendžiama, kuriam siūlymui pritarti (pirminiam ar antriniam).. posėdžio pirmininkas pastraipsniui eina per projektą ir klausia, ar pritariama. Gali būti, kad balsuojama dalimis. Kai priimamas įstatymo projektas dalimis, tada balsuojama už visą įstatymo projektą, ir kai surenkama balsų dauguma, įįstatymo projektas laikomas priimtu. Jį pasirašo Parlamento pirmininkas. Po to perduodamas valstybės vadovui tvirtinti ir oficialiai paskelbti.