SPECIFINĖS FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINĖS TEISĖS IR JŲ ĮGYVENDINIMAS

Turinys

1. ĮVADAS…………………………3

2. SPECIFINĖS FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINĖS TEISĖS IR JŲ ĮGYVENDINIMAS…………………………6

3. ASMENS GARBĖS IR ORUMO GYNIMAS……………..10

4. ASMENINĖS NETURTINĖS TEISĖS………………..15

5. IŠVADOS…………………………18

6. NAUDOTA LITERATŪRA…………………….19

Įvadas

Žmogus yra biosocialinė būtybė. Jo esmė yra neatsiejama nuo socialinės aplinkos, visuomenės, kurioje pasireiškia individo dualistinė prigimtis – biologinis pradas ir socialinis statusas. Žmogus yra laisvas, autonomiškas individas, tam tikra prasme nepriklausomas nuo visuomenės, valstybės, kitų žmonių. Kaip toks individas, žmogus turi teisę į vardą, atvaizdą, privataus gyvenimo slaptumą, garbės ir orumo gynimą, teisę į kūno neliečiamumą, laisvės neliečiamumą, teisę pakeisti lytį. Kita vertus, žžmogus negali būti laisvas nuo visuomenės, kurioje gyvena. Kiekvienas yra integruotas į visuomenės struktūrą, užima joje tam tikrą padėtį, turi atitinkamas teises ir pareigas, naudojasi socialinėmis garantijomis, yra susijęs su kitais visuomenės nariais daugybe saitų.

Civilinė teisė yra viena iš pagrindinių teisės šakų. Jos reikšmė mūsų gyvenime labai didelė, nes kiekviename žingsnyje visiems mums tenka susidurti su šios teisės reguliuojamais santykiais. Daugelis šių santykių tokie dažni ir įprasti, kad net nejaučiame jų teisinio pobūdžio.

Civiliniai teisiniai santykiai gali būti:

1. tarp fizinių aasmenų;

2. tarp fizinių ir juridinių asmenų;

3. tarp juridinių asmenų.

Civilinės teisės reguliuojami santykiai nustatomi pagal civilinės teisės reguliuojamą dalyką ir civilinio teisinio reguliavimo metodą. Civilinės teisės dalykas atsako į klausimus, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, o civilinio teisinio santykio metodas atsako įį klausimą, kaip ir kokiomis priemonėmis civilinė teisė veikia jos reguliuojamus visuomeninius santykius. Civilinių įstatymų reguliuojami santykiai:

• asmenų turtiniai santykiai ir su šiais santykiais susiję asmeniniai neturtiniai santykiai, taip pat šeimos santykiai, pagrįsti subjektų lygiateisiškumu, nuosavybės neliečiamumu, sutarties laisve, nesikišimu į privačius santykius, civilinių santykių teismine gynyba.

• specifinės fizinių asmenų civilinės teisės.

Civilinė teisė susideda iš institutų, kurie, išdėstyti tam tikra tvarka, reguliuoja vienarūšių, giminingų visuomenės santykių grupę ir sudaro sistemą.Civilinės teisės sistema yra tokia:

1. Bendrosios nuostatos (LR CK I knyga)

2. Asmenys (II knyga)

3. šeimos teisė (III knyga)

4. Daiktinė teisė (IV knyga)

5. Paveldėjimo teisė (V knyga)

6. prievolių teisė (VI knyga)

Pagrindinis teisės šaltinis yra įstatymas. Civilines teises gali riboti tik įstatymas. Jų negali riboti nei Prezidento dekretas, nei vyriausybės nutarimai, nei kiti administracinės teisės aktai, išskyrus atvejus, kai ppagal konst., straipsnius įvedama karo ar nepaprastoji padėtis. Taip pat gali riboti teismas (pripažinti neveiksniu, uždrausti publikuoti knygą ir kt.)

Civilines teises gina teismas, arbitražas, trečiųjų teismas. Įstatymuose numatytais atvejais jas taip pat gina kitos institucijos.

Atitinkami organai civilines teises gina:

– pripažindami, kad teisė priklauso tam tikram asmeniui;

– grąžindami padėtį, buvusią iki teismo pažeidimo;

– užkirsdami kelią pažeidžiantiems teisę veiksmams;

– priteisdami įvykdyti pareigą natūra;

– nutraukdami arba pakeisdami teisinį santykį;

– išieškodami iš pažeidusio teisę asmens padarytus nuostolius, o įstatyme ar sutartyje numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius);

– Civiliniame kodekse nnumatytais atvejais pripažindami negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams;

– Kitokiais įstatyme numatomais būdais, pavyzdžiui, įpareigodami paneigti žinias, žeminančias fizinio asmens arba organizacijos garbę, jeigu tokias žinias paskleidęs asmuo neįrodo, kad jos atitinka tikrenybę. (D. Vasarienė „Civilinė teisė“ 2002)

Civilinė teisė anksčiau vartojo ne „fizinio asmens“, o „piliečio“ terminą.

Pilietis yra tam tikros valstybės narys, o civiliniame teisiniame santykyje subjektas gali būti atitinkamos valstybės pilietis, kitos valstybės pilietis ir žmogus be pilietybės. Todėl jį tiksliau apibūdina „ fizinio asmens“ terminas.

Fiziniai asmenys dažniausiai civilinių teisinių santykių subjektai. Jų, kaip civilinės teisės subjektų, teisinę padėtį lemia jų civilinis teisnumas ir veiksnumas.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas fiziniams asmenims suteikia specifines teises, kurias gali turėti tik šie civilinio teisinio santykio subjektai. Tai yra: teisė į vardą, teisės į vardą gynimas, teisė į atvaizdą, teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, asmens garbės ir orumo gynimas, teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą, neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę, teisė pakeisti lytį.

Specifinės fizinių asmenų civilinės teisės ir jų įgyvendinimas

Kiekvienas pilietis yra tam tikros valstybės narys. Civiliniame teisiniame santykyje subjektas gali būti atitinkamos valstybės pilietis, kitos valstybės pilietis ir žmogus be pilietybės. Todėl jį tiksliau apibūdina „fizinio asmens“ terminas.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas fiziniams aasmenims suteikia specifines teises, kurias gali turėti tik šie civilinio teisinio santykio subjektai. Tai yra:

1. teisė į vardą ir jos gynimas. Apima vardą, pavardę, pseudonimą. Asmuo kurio ši teisė pažeista, gali reikalauti, atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią neteisingai pasinaudojus jo vardu;

Asmens pavardė ir vardas yra asmenį individualizuojantys jo teisinio statuso elementai. Ši norma draudžia įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito asmens vardu, ar kitokiu būdu neteisėtai veikti kito asmens vardu. Pseudonimo (išgalvoto vardo ar pavardės) negalima vartoti kito konkretaus asmens vardu. Jį paprastai vartoja literatūros, mokslo, meno kūrinių autoriai. Fizinis asmuo gali vartoti savo pilną ar sutrumpintą vardą. Jis gali turėti du vardus (dvigubą vardą) ir gali vartoti tik vieną iš jų arba abu. Taip pat asmuo turi teisę pakeisti savo vardą ir pavardę. Tai padaryti jis gali turėti daug priežasčių. Asmens pavardė gali būti keičiama sudarant santuoką, nutraukiant ją ir kt. Vaiko vardas ir pavardė gali būti keičiami įvaikinimo atveju. Pakeitęs vardą ar pavardę, asmuo išsaugo pagal ankstesnę pavardę ar vardą įgytas teises ir pareigas.Jis privalo pranešti savo skolininkams ir kreditoriams. Tačiau CK nenustato tokio pranešimo formos, tai gali būti pranešama žodžiu, raštu arba viešu skelbimu.

Teisė į vardą gali būti ginama keliais būdais; galima pareikšti ieškinį uždrausti veiksmus, kkuriais pažeidžiama teisė į vardą, jeigu pažeidžiantys veiksmai dar nėra atlikti, tačiau yra duomenų, kad šitaip gali būti, galima pareikšti prevencinį ieškinį, asmeniui kuriam buvo pažeistos šios teisės ir padaryta turtinė ar neturtinė žala, gali pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Asmens vardas yra neatsiejama jo šeimos, privataus gyvenimo dalis. Pažeidus vieno šeimos nario teisę į vardą, gali būti pažeidžiama ir kitų šeimos narių teisė. Todėl įstatymas numato, kad mirusio asmens teises gali ginti ir jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.

2. teisė į atvaizdą. Apima fotonuotraukas, portretus ir kt. Atvaizdai gali būti atgaminami, parduodami, spausdinami ar pats asmuo fotografuojamas tik jam sutikus;

Teisės į atvaizdą norma neturėtų būti aiškinama ir taikoma absoliučiai, be jokių išlygų. Teisė į atvaizdą nėra absoliuti.

Asmens sutikimo reikia, kad ir kam jis fotografuojamas ar platinama jo nuotrauka: reklamos, mokslo tiriamojo, mokymo, švietimo ar dar kokiais nors tikslais. Asmens teisė į atvaizdą yra neturtinė teisė,tačiau kai kuriais atvejais ji gali būti įvertinta pinigais. Galimas atvejis, kai asmuo už atlyginimą gali suteikti teisę naudoti atvaizdą reklamai. Asmuo galėjo būti fotografuojamas, tačiau dar nereiškia, kad jis davė ir sutikimą savo nuotrauką naudoti reklamos tikslais.Savo sutikimą jis gali išreikšti bet kuria forma: raštu, žodžiu, konkliudentiniais veiksmais. Kiekvienu atveju būtina nustatyti sutikimo ribas, reikia

aiškintis tikruosius asmens ketinimus, kokiam tikslui jis davė sutikimą jį fotografuoti ar panaudoti jo atvaizdą.

Mirusį asmenį galima fotografuoti tik jo sutuoktinio, tėvų ar vaikų sutikimu, išskyrus tą atvejį kai asmuo davęs tokį sutikimą būdamas gyvas.

Jeigu asmens fotografavimas ar jo nuotraukų publikavimas priskiriamas tam tikriems viešiesiems interesams, jo sutikimo nereikia. Tai pat sutikimo nereikia jeigu asmuo fotografuojamas dėl savo visuomeninės, tarnybinės veiklos (politikai, kiti valstybės ir savivaldybių pareigūnai, žymūs aktoriai, sportininkai, menininkai ir pan.). Tačiau fotografams negalima piktnaudžiauti šia tteise ir pažeisti viešų asmenų teisės į privatų gyvenimą.Trumpalaikiai vieši asmenys, kurie sulaukia visuomenės dėmesio dėl tam tikro poelgio, tačiau tik trumpai (dalyvaudami įvykyje ar atlikdami veiksmus,ar iškart po to) gali būti fotografuojami be sutikimo. Viešoje vietoje esantis privatus asmuo turi teisę reikšti nenorą būti fotografuojamas.

Teisę į atvaizdą ginama keliais būdais: reikalaujant uždrausti veiksmus pažeidž-iančius šią teisę, reikšti prevencinį ieškinį, reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

3. teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą. Tai neteisėtas įėjimas į gyvenamąsias patalpas, neteisėtas aasmens stebėjimas, turto ar jo paties ieškojimas, telefoninių pokalbių klausymasis, korespondencijos konfidencialumo pažeidimas ir kt.;

Privatus yra toks žmogaus gyvenimas, kuris vyksta ne viešumoje t.y. vidiniai asmens šeimos santykiai, jo lytinis, dvasinis, religinis gyvenimas, privatūs pokalbiai, kilmė, telefono numeris ir pan. PPrivataus gyvenimo sritį sudaro gyvenamoji patalpa, privati žemės valda, patalpos kurias asmuo naudoja savo veiklai, privati informacija, saugoma asmens darbo kompiuteryje.Vadovaujantis šia norma draudžiama rinkti informaciją tik apie privatų asmenį. Todėl ji netaikoma, kai apie asmenį renkama informacija, nesanti jo privataus gyvenimo dalis. Informaciją apie privatų asmens gyvenimą galima rinkti įstatymų numatyta tvarka esant teismo sprendimui.

Remiantis šia norma draudžiama rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą: asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, telefono pokalbių klausymąsi, asmens ji daiktų ar jo būsto apieškojimą, asmens susirašinėjimo skaitymą, kopijavimą, duomenų apie asmens sveikatos būklę skaitymą, rinkimą, dauginimą, asmens pažystamų apklausą.

4. garbės ir orumo gynimas. Asmuo turi teisę reikalauti paneigti duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą;

5. teisė į kūno neliečiamybę ir vientisumą. Su asmeniu nnegali būti atliekami jokie moksliniai ar medicininiai bandymai ar tyrimai. Jo kūnas ar jo dalys negali būti komercinio sandorio dalykas;

Teisę į kūno neliečiamumą saugo ir gina ne tik civilinė teisė. Jokie bandymai susiję su žmogaus kūnu be jo rašytinio sutikimo – negalimi. Jeigu asmuo yra neveiksnus, tokį sutikimą gali duoti globėjai, tėvai. Iki duodamas sutikimą, asmuo turi būti išsamiai informuotas, kas jam bus daroma.Jeigu bus pripažinta, kad asmuo nebuvo išsamiai informuotas, jo sutikimas bus niekinis.

Tačiau ši norma numato išimtis ddėl asmens sutikimo, kai kuriais gyvenimo atvejais. Sutikimo nereikia, jei yra būtino reikalingumo situacija, kai gyvybei gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios. Tačiau žmogaus, visiškai suvokiančio jo gyvybei gresiantį pavojų ir sugebančio suvokti esamą situaciją, prieš jo valią negalima gydyti. Taip pat intervencija į žmogaus kūną galima, be jo sutikimo, esant teismo sprendimui.

Žmogus turi teisę nuspręsti dėl savo kūno panaudojimo po mirties. Jis gali asmeniniu raštu nurodyti, kad jo kūnas ( kūno dalys) gali būti panaudotas medicininiams bandymams, organų ar audinių persodinimui. Taip pat gali uždrausti naudoti jo organus ir audinius transplantacijai.

Draudžiami komerciniai santykiai susiję su žmogaus kūnu. Draudžiama pirkti ir parduoti žmogaus kūno dalis, organus, genetinę medžiagą, taip pat bet kokią šios srities tarpininkavimo veiklą, kuria siekiama pasipelnyti, ir kitus sandorius. Šis draudimas taikomas ir prostitucijai, nes prostitucijos dalykas yra žmogaus kūnas, naudojamas už atlyginimą.

Ginant teisę į kūno neliečiamumą ir jo vientisumą asmuo gali reikalauti atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tai netinkamas asmens gydymas, intervencija į kūną išsamiai nepaaiškinus žmogui apie galimus neigiamus padarinius, intervencija į asmens kūną atlikta be reikiamų tyrimų.

6. laisvės neliečiamumas. Asmens laisvė neliečiama. Psichinė būsena gali būti tikrinama tik jam pačiam sutikus ar teismui nurodžius. Priverstinė hhospitalizacija yra galima tik ne ilgesnė kaip 2 paros;

Negalima veiksnaus asmens laisvės riboti bet kokiais atvejais ir būdais, ar kitaip daryti asmenį priklausomu nuo kito asmens (draudžiama sutuoktiniams riboti vienas kito laisvę). Neveiksniems asmenims, prižiūrimiems globėjo, laisvė ribojama tiek kiek tai būtina siekiant užtikrinti jų priežiūrą ir aplinkinių bei visuomenės saugumą. Todėl draudžiama neveiksnų asmenį uždaryti patalpoje, neleisti jam pasivaikščioti, visiškai neišleisti vaiko į kiemą ar kitaip be pateisinamos priežasties varžyti jo laisves.

Asmens laisvės ribojimas ar visiškas atėmimas gali būti kaip kardomojo suėmimo priemonė, kaip administracinės atsakomybės priemonė ir pan.

Sergant žmogui pavojinga užkrečiama liga, nešiojant pavojingą virusą į sveikatos apžiūros centrą jis gali būti pagudytas prievarta (be sutikimo), siekiant išsaugoti aplinkinių sveikatą ar gyvybę.

Veiksnų asmenį paguldyti į psichiatrinę gydymo įstaigą galima tik su jo paties sutikimu. Tačiau yra ir išimčių: veiksnus asmuo, tačiau sergantis sunkia psichikos liga ir keliantis realią grėsmę savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei, turtui gali būti priverstinai hospitalizuotas. Asmuo pripažintas nepakaltinamu, ribotai pakaltinamu ar padaręs nusikaltimą susirgęs psichikos liga, tačiau likęs laisvėje keltų pavojų visuomenei gali būti priverstinai paguldytas į psichiatrinę gydymo įstaigą. Neveiksniems asmenims hospitalizacijai sutikimo nereikia, jį duoda globėjai.

Asmens teisės į laisvę civiliniai teisiniai gynimo būdai yra turtinės ir neturtinės žžalos atlyginimas.

7. teisė pakeisti lytį. Nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį.

Nesusituokusio sąlyga turi būti aiškinama plačiai ir apimti taip pat aplinkybę, kad asmuo nėra saikstomas registruotos partnerystės santykių, nes priešingu atveju būtų įteisinama tos pačios lyties asmenų partnerystė. Šia teisia gali naudotis asmuo turintis tam tikrą su jo lytimi susijusią anomaliją, kurią galima pašalinti medicininiu būdu. Tokiai operacijai atlikti turi būti asmens rašytinis prašymas.

Civiliniame kodekse įtvirtinta tik asmens teisė pakeisti lytį ir pagrindinės šios šakos teisės įgyvendinimo sąlygos.

Svarbiausi žmogaus įvykiai, nuo kurių priklauso jo civilinės teisės ir pareigos (piliečio gimimas ir mirtis, jo santuoka, ištuoka, įvaikinimas, vardo ir pavardės keitimas, tėvystės (motinystės) pripažinimas ir nustatymas, asmens lyties pakeitimas, partnerystė), registruojami civilinės metrikacijos įstaigose (civilinės metrikacijos biuruose ar skyriuose).

Asmens garbės ir orumo gynimas

Garbė ir orumas fizinio asmens savybės. Žodžiai „garbė“ ir „ orumas“ mums suprantami taip, kaip suprantami ir literatūrinėje kalboje. Tai iš dalies moralės normos. Asmens garbė traktuojama, kaip geras asmens vardas, pripažįstama pagarba už nuopelnus. Kiekvieno asmens garbė sutapatinama su jo reputacija. Civiliniai įstatymai gina ne tik aukščiausios „ prabos“, saujelės išrinktųjų garbę, jie gina tokią kiekvieno padoraus žmogaus neatsiejamą savybę, kurią jis brangina savyje, tačiau nekelia ant pjedestalo. Asmens orumas –

tai subjektyvus savęs vertinimas, bei savo vertės pajautimas. Garbė – tai mūsų išorinė sąžinė, o sąžinė – tai mūsų garbė. – A. Šopenhaueris. Tačiau reikalingas ne literatūrinis, bet juridinis aptariamų sąvokų apibrėžimas.

Teisine prasme garbė – tai asmens dvasinių ir dorovinių savybių, intelekto ir elgesio, santykių su kitais žmonėmis teigiamas socialinis vertinimas.

Teisine prasme orumas – tai paties asmens savo sugebėjimų, dvasinių ir dorovinių savybių, socialinio statuso, savo asmenybės supančiame pasaulyje įvertinimas.

Garbė ir orumas reiškia tam tikrą žmogaus padorumo sstatusą, jo atitikimą, nerašytus, bet visuomenėje priimtus etinius, dorovinius standartus, nusipelnymą tos aplinkinių pagarbos ir vertinimo bei jo paties pagarbos sau, kurios žmogus vertas kaip asmenybė.

Bandžiau išdėstyti argumentus kuriuose garbė ir orumas interpretuojamos kaip artimos, bet netapančios sąvokos. Orumas yra neatsiejama ir nedaloma žmogaus savybė, to negalima besąlygiškai pasakyti apie žmogaus garbę. Tais atvejais, kai žeminama žmogaus garbė, neišvengiamai žeminamas ir jo orumas, tačiau atvirkštinė priklausomybė anaiptol nėra užprogramuota. Jeigu žmogus yra užsitraukęs blogą vardą, negarbę, įsakmus draudimas žeminti jjo orumą galioja, tačiau negalima žeminti to, su kuo kai kurie žmonės nieko bendra neturi, t.y. garbės.

XX a. komunizmas naudojo kitas priemones, orumo ir garbės supratimą naikino galutinai. Ne veltui žurnalistas A.Bačiulis „Veide“ (2004.05.13) klausia: „Kodėl jau daugelį metų vvienintelis V. Landsbergis nuosekliai, užsispyręs kovoja su visais kurie kėsinasi į jo šeimos orumą? Ar ne todėl, kad pas mus dar labai silpnas garbės suvokimas? Ir šalia to jis tiksliai nurodo priežastį“. Ypač sovietmečiu garbės sąvoka tapo beveik neapčiuopiamu dalyku.

Argi ne visiškas garbės neturėjimas, kai Prezidentas (skambiai vadinamas valstybės simboliu) laužo priesaiką, niekina tai, ant ko padėjęs ranką prisiekia, niekina aukščiausią šalies justiciją ir visai savo tautai atvirai meluoja? Argi ne visiškas garbės neturėjimas, kai už priesaikos sulaužymą tautos atstovų iš posto nušalinimas asmuo vėl veržiasi į tą pačią vietą ir vėl nori tarti tuos pačius sulaužytos priesaikos žodžius? Argi ne visiškas garbės neturėjimas, kai partijos lyderis atsistojęs prieš kameras be jokio pagrindo, melagingai, šlykščiai trypia parlamento pirmininko garbę iir orumą? Garbė ir orumas apibūdina asmenybę, atskleidžia jos visuomeninę ir dorovinę vertę.

Asmens garbę ir orumą gina civilinės normos.

Garbė ir orumas gali būti pažeidžiami paskleidžiant tam tikrą informaciją apie tą asmenį. Tai neatitinkanti tikrovės informacija, išgalvota, pramanyta, netikra. Tuo atveju galima taikyti CK 2.24 straipsnį.

Duomenis, nurodytus faktus, t.y. informaciją ir jos tikrumą galima patikrinti taikant tiesos ir netiesos kriterijus. Todėl komentuojama norma netaikoma nuomonei, nes jai negali būti taikomi tiesos ir netiesos kriterijai, o reikšti nuomonę yyra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Tačiau reikšdamas nuomonę tokiu būdu, forma ar priemonėmis, kurios akivaizdžiai žemina kito asmens garbę ir orumą, ir vien turėdamas tikslą kitą žmogų pažeminti, asmuo piktnaudžiauja savo teise reikšti nuomonę todėl turi atlyginti tokiu piktnaudžiavimu kitam asmeniui padarytą turtinę ar neturtinę žalą. Bet šiuo atveju negalima taikyti kito garbės ir orumo gynimo būdo – paneigimo.

Šiam straipsniui priskiriamas ir duomenų paskleidimas, perdavimas bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys buvo skleidžiami. Duomenų paskleidimo priemonės gali būti įvairios, tai elektroninis paštas, internetas, visuomenės informavimo priemonės, raštu –knygoje, charakteristikoje, laiške ir pan.

Jei paskleistos žinios yra melagingos, pramanytos, išgalvotos t.y. iš tikrųjų tokių faktų nebuvo arba buvo kitokie, tai reiškia, kad duomenys neatitinka tikrovės. Kita vertus nereikalaujama, kad duomenys visiškai atitiktų tikrovę. Kai paskleisti duomenys tik šiek tiek, ne iš esmės neatitinka tikrovės sąžiningai suklydus, galima pripažinti nesant asmens garbės ir orumo pažeidimo. Kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę turi įrodyti atsakovas. Ieškovas taip pat turi teisę pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad duomenys yra melagingi.Vien ta aplinkybė, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, dar nepatvirtina, jog pažeista asmens garbė ir orumas. Todėl ieškovas turi įrodyti, kad buvo pažeista garbė ir orumas. Vertinant, ar duomenys žemina asmens garbę ir oorumą, reikia vadovautis protingumo kriterijumi, atsižvelgiant ne tik į ieškovo nuomonę, bet ir į visuomenėje nusistovėjusius garbės ir orumo normas, orientuojantis į protingo žmogaus, skiriančio įžeidimo ir pažeminimo jausmą nuo sveiko humoro, nors ir kandaus, jausmo. Teisė į garbę ir orumą nėra absoliuti. Todėl būtina ieškoti kompromiso.

Asmens garbė ir orumas ginami teismo tvarka taikant įvairius gynimo būdus. Pirma asmuo gali reikalauti, kad teismas įpareigotų atsakovą paneigti paskleistus duomenis. Paneigimo forma turi atitikti duomenų paskleidimo formą. Antra, asmuo gali reikalauti atlyginti paskleidus tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius garbę ir orumą, padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Turtinė žala tokiais atvejais gali pasireikšti gydymo išlaidomis, jeigu dėl paskleistų melagingų duomenų asmuo patyrė psichologinę traumą ar net susirgo psichikos liga ir dėl to gydėsi; negavo tuo metu pajamų, kurias asmuo prarado dėl tokio dvasinio sukrėtimo; dėl paskleistos melagingos informacijos buvo atleistas iš darbo ir kt.

Garbė ir orumas priskiriamas asmeninėms neturtinėms vertybėms. Todėl negali būti paveldimos ar perleidžiamos. Tačiau būna atvejų, kai paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys apie asmenį žemina ne tik jo, bet ir jo šeimos narių garbę ir orumą. Taigi mirus asmeniui, apie kurį paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys, į teismą su ieškiniu gali kreiptis jo sutuoktinis, artimi giminaičiai (tėvai, vaikai), jeigu tie dduomenys žemina ir jų garbę ir orumą. Asmeniui mirus, kai byla jau iškelta, jie gali įsitraukti į bylą ir reikalauti toliau nagrinėti ją iš esmės.

Kai tikrovės neatitinkantys duomenys paskleisti per visuomenės informavimo priemones, asmuo apie kurį buvo paskelbti šie duomenys, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą išspausdintų ar kitaip paskelbtų. Ši norma, įtvirtindama vadinamąją replikos teisę, nustato privalomą ikiteisminę tokių ginčų sprendimo formą. Todėl jeigu visuomenės informavimo priemonė atsisakė paskelbti paneigimą arba to nepadarė per dvi savaites,asmuo gali kreiptis į teismą su ieškiniu dėl garbės ir orumo gynimo. Paneigimo forma, būdas ir vieta turi atitikti tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo formą, būdą, vietą. Jeigu duomenys buvo paskleisti pirmajame laikraščio puslapyje, tai ir paneigimas turi būti išspausdintas pirmajame laikraščio puslapyje. Paneigime asmuo nurodo, kuo pasireiškė paskleistų duomenų ir tikrovės neatitikimas. Paneigimas skelbiamas nemokamai. Visuomenės informavimo priemonė turi teisę atsisakyti paskelbti paneigimą, jei jo turinys prieštarauja gerai moralei, pavyzdžiui,jame yra kitus asmenis įžeidžiančių, necenzūrinių, nešvankių žodžių. Visuomenės informavimo priemonės turi teisę atsisakyti skelbti paneigimą, kai paneigimo apimtis kelis kartus viršija publikacijos, kurioje paskleisti duomenys, apimtį, arba kai asmuo reikalauja leisti jam pačiam asmeniškai perskaityti savo paneigimą televizijos laidoje ir pan. Jeigu pats asmuo savo paskleistus

duomenis paneigia, tada garbės ir orumo negalima ginti teismo tvarka, nes jie jau paneigti. Tačiau išlieka teisė reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Svarbus momentas yra tas, kad šią teisę asmuo turi neatsižvelgiant į tai, paskleisti duomenys yra paneigti ar ne. Asmenis, paskleidusio duomenis, pareikštas savo iniciatyva jų paneigimas yra svarbi aplinkybė, į kurią atsižvelgdamas teismas gali sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį.

CK 2.24 straipsnio penktoji dalis yra speciali norma, kuri reglamentuoja atsakovo bylose dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kklausomą tais atvejais, kai tikrovės neatitinkantys duomenys, žeminantys asmens garbę ir orumą, paskleisti per visuomenės informavimo priemones. Šia norma nusakomi du galimi atsakomybės variantai. Pirmas, už asmens garbės ir orumo pažeidimą gali atsakyti pati visuomenės informavimo priemonė t.y. jos leidėjas. Visuomenės informavimo priemonės atsako, kai ji paskleisdama apie asmenį duomenis, žinojo arba turėjo žinoti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Sprendžiant ar visuomenės informavimo priemonė buvo sąžininga, reikia turėti omenyje, kad žurnalisto profesinė etika reikalauja skelbti tik tikrą, patikrintą informaciją. Tačiau nėra ssvarbu kas tuos duomenis paskelbė, tai gali būti ir darbuotojas, ir anonimas ir save įvardijęs asmuo. Visuomenės informavimo priemonė turi teisę pasitikėti kitais informacijos šaltiniais; oficialiais valstybės ar savivaldos institucijų, policijos pareigūnų pranešimais.Tokiu atveju visuomenės informavimo priemonė neprivalo tikrinti informacijos ttikrumo prieš paskelbdama. Taip pat visuomenės informacijos priemonės galima atsakomybė, kai tikrovės neatitinkančius duomenis paskelbė, tos priemones darbuotojai, kai duomenys, neatitinkantys tikrovės, paskelbti nenurodant juos paskelbusio asmens, t.y. anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako įvardyti juos paskelbusį asmenį. Įtraukti į bylą kaip bendraatsakovus tiek autorių, tiek visuomenės informavimo priemonę svarbu dėl to, kad ši norma reglamentuoja tik atsakovo klausimą sprendžiant dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Taigi kai yra pareikšti du reikalavimai – paneigti paskleistus duomenis ir atlyginti turtinę ar neturtinę žalą, kiekvieno atsakomybės subjektai gali sutapti arba skirtis. Vienu atveju paneigti paskleistus duomenis ir atlyginti padarytą žalą turi visuomenės informavimo priemonė, kitu atveju paneigti duomenis privalės informavimo priemonė, o atlyginti padarytą turtinę ar neturtinę žalą – tų duomenų autorius, tt.y. pirminis informacijos šaltinis.

Privataus gyvenimo gynimo, garbės ir orumo gynimo atveju viešas asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Jų garbės ir orumo gynimo ribos skiriasi. Viešo asmens kritika leistina. Skelbiama informacija, nors ir nevisiškai tiksli apie viešą asmenį turi būti jo toleruojama, o privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama, kaip garbės ir orumo pažeidimas. Sprendžiant dėl asmens, paskleidusio duomenis apie viešą asmenį, atsakomybės svarbiausia yra duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusio asmens elgesys. Jeigu jjo pagrindinis tikslas buvo informuoti visuomenę apie viešą asmenį ir jo veiklą, tais klausimais, kuriuos visuomenė turi teisę žinoti, tai informacijos netikslumai arba kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę. Įrodyti, kad veikta sąžiningai turi duomenis paskelbęs asmuo.

Kai nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius ieškovo garbę ir orumą, teismas savo iniciatyva arba ieškovo prašymu be specialios procedūros, t.y. be teismo posėdžio, gali priimti nutartį išieškoti iš atsakovo baudą už kiekvieną praleistą teismo sprendimo nevykdymo dieną. Bauda išieškoma ieškovo naudai. Tačiau ji nėra įskaitoma į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą, o yra savarankiška ieškovo satisfakcijos forma. Baudos dydį teismas nustato kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Kurios būna labai įvairios, tai atsakovo elgesys, paskleistų žinių pobūdis, duomenų paskleidimo padariniai ieškovui, padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydis.

Siekiant apginti juridinio asmens reputaciją ( gerą firmos vardą) taikomos taisyklės nurodytos mūsų nagrinėjamo straipsnio aštuntoje dalyje. Kalbant apie juridinius asmenis vartojama dalykinės reputacijos sąvoka, kuri juridinio asmens atžvilgiu reiškia firmos gerą vardą. Dažnai tikrovės neatitinkančių duomenų apie juridinį asmenį skleidimas yra vienas iš nesąžiningos konkurencijos būdų. Melagingai teigiant, kad juridinio asmens teikiamos paslaugos ar produkcija yra blogos kokybės, kenkia sveikatai, kad juridinis asmuo slepia mokesčius ir pan. Tokie tteiginiai ir veiksmai gali padaryti juridiniam asmeniui tiek turtinės tiek neturtinės žalos.

Asmeninės neturtinės teisės

Civilinė teisė , be turtinių santykių, reguliuoja taip pat ir asmeninius neturtinius santykius, susijusius su turtiniais santykiais. Asmeninės neturtinės teisės, kurios neatskiriamai susijusios su jų turėtoju. Tai yra teisė į vardą, gyvybę sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių ir paslaugų ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Asmeninės neturtinės teisės gali būti susijusios arba nesusijusios su turtinėmis teisėmis. Vienų teisių savininkai gali būti tik fiziniai asmenys (teisė į gyvybę, sveikatą ir kt.), kitų – juridiniai asmenys (teisė į firmos, prekės ženklą ir kt.).

Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais, – tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar žmonių organizuoto kolektyvo. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kitokiu turtu. Jos apibūdina asmenybę (žmogaus, organizuoto žmonių kolektyvo individualybę), atskleidžia jos visuomeninę, dorovinę vertę. Šioms vertybėms priklauso garbė, orumas, vardas (pavardė), juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas, asmens laisvė, neliečiamybė, buto neliečiamybė, piliečių asmeninio gyvenimo, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių ir telegrafinių pranešimų slaptumas, vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto fizinio asmens interesų apsauga ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima pperleisti, pasisavinti ir pan. Tačiau ne visus santykius, atsirandančius dėl šių gėrybių, reguliuoja civilinės teisės normos. Daugumą jų reguliuoja Konstitucijos normos, kurių civilinė teisė nekonkretizuoja. Civilinės teisės normos gina garbę ir orumą, garantuoja vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto piliečio interesų apsaugą ir kt.

Atskirais, įstatymo įsakmiai numatomais atvejais civilinė teisė gina ir tokius asmeninius neturtinius santykius, kurie nėra susiję su turtiniais santykiais.Civiline teisine tvarka ginamos tokios asmeninės neturtinės gėrybės kaip piliečių ir organizacijų garbė ir orumas. Asmeninės neturtinės teisės gynimo objektas yra tais atvejais, kai:

1. paskleidžiama informacija, žeminanti žmogaus garbę ir orumą ir neatitinkanti tikrovės.

2. reiškiama nuomonė, savo požiūriu ir forma akivaizdžiai žeminanti kito žmogaus garbę ir orumą.

3. žmogus viešai veiksmais ar teiginiais užgauliai pažeminamas t.y. įžeidžiamas.

Bet koks žmogaus garbės bei orumo pažeminimas pakerta ir pasitikėjimą juo, sumažina bendravimo galimybes, sumenkina dalykinę reputaciją. CK 2.24 straipsnis numato atsakomybę už žmogaus garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo būdus.

Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, bendra savybė yra ta, kad šie santykiai turi objektyvia forma išoriškai išreikštą objektą (kūrinį, išradimą ir pan.), kuris yra atskirtas nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių, nesusijusių su turtiniais, atskiro objekto nėra. Žmogaus garbė, orumas ir kitos vertybės, sudarančios šių santykių objektą, iš esmės

yra paties asmens savybės.

Dėmesio verta yra nuomonė, jog neturtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos, taip pat reikia priskirti lygybės ir koordinacijos pagrindu susiklosčiusius organizacinius santykius. Tiesa, organizaciniai santykiai, paprastai susiję su turtiniais ar asmeniniais neturtiniais, reiškiasi kaip šių santykių atsiradimo stadija arba kaip viena iš jų elementų, įeinančių į tų turtinių ar asmeninių neturtinių santykių turinį ir tarnaujančių jų atsiradimui ar įgyvendinimui.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus už neturtinių teisių pažeidimą žala ne visada atlyginama. Ji atlyginama, pvz., už aautorystės teisės pažeidimus, dėl kurių atsirado turtinių nuostolių, už juridinių asmenų neturtinių teisių pažeidimus, jeigu jie padarė žalą. Dabar Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato tik vienintelį atvejį, kai žala atlyginama, nors nėra padarytos turtinės žalos. Tai vadinamasis moralinės žalos atlyginimas už garbės ir orumo pažeidimą, paskelbus tikrovės neatitinkančias žinias, taip pat paskleidus informaciją apie fizinio asmens asmeninį gyvenimą. Žalos atlyginimo dydį – nuo penkių šimtų litų iki dešimties tūkstančių – nustato teismas.

Neteisėtais veiksmais gali būti pakenkiami ir kiti neturtinio ppobūdžio, piniginės išraiškos neturintys interesai, ir daugelio užsienio valstybių civiliniuose kodeksuose už tai taip pat numatytas neturtinės žalos atlyginimas. Žala, padaroma asmeninėms neturtinėms vertybėms, nėra susijusi su tam tikrais turtiniais praradimais, o pasireiškia dvasinio pobūdžio praradimais, kuriuos bent iš dalies ggali kompensuoti piniginės sumos.

Civilinės teisės funkcijos tikslas – pasiekti tam tikrų rezultatų. Nors civilinė teisė iš esmės reguliacinio pobūdžio, t. y. skirta normaliems turtiniams santykiams reguliuoti, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus civilinės teisės normas bei kitų asmenų subjektinias teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas – atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pavyzdžiui reikalauti per teismą paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka tikrovės, ir pan. Todėl kai kas mano, kad civilinė teisė atlieka ir auklėjimo funkciją.

Civilines teises saugo įstatymas, išskyrus tuos atvejus, kai jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, geriems papročiams ar visuomenės moralės normoms.

Išvados

Civilinio kodekso antrą knygą – „Asmenys“, sudaro normos, reglamentuojančios fizinių ir juridinių asmenų teisnumą ir vveiksnumą, taip pat atstovavimo institutą.

Žmogaus teisės ir laisvės turi būti apibrėžtos ne tik pilietiškumo, bet ir informacinės visuomenės kontekste. Jo, kaip visuomenės nario, socialinis statusas lemia tai, kad kai kurie asmens duomenys, tradiciškai laikomi konfidencialiais, yra šiuolaikinės visuomenės normalaus funkcionavimo prielaida. Nelaikoma, kad žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas pažeidžiamas, kai konfidencialaus asmens duomenis valstybinio socialinio draudimo ir socialinės globos, švietimo, sveikatos apsaugos, rinkimų, referendumų, darbo ir kitais tikslais renka ir tvarko tam įgaliotos valstybės institucijos.

Priešingai visuotinai pripažintai nuomonei, negalima aa priori teigti, kad duomenys, patys savaime turintys įžeidimą, niekinamą reikšmę, savaime pripažįstami žeminančiais žmogaus garbę ir orumą ir neatitinkančiais tikrovės. Informacijos, kuri remiasi patikros (tiesos ir netiesos) kriterijumi, atitikimas tikrovės yra fakto, o tokios informacijos pripažinimas žeminančia ir niekinančia žmogų – fakto vertinimo klausimas.

Rasa Nastaravičienė……….

NAUDOTA LITERATŪRA

1. „Civilinė teisė“ D.Vasarienė V.Vilniaus vadybos kolegija. 2002.

2. „ Civilinė teisė“ K. Vijusta.1998.

3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. V. Justitia.2002

4. LR Civilinis kodeksas. V. 2002.

5. LR Civilinio proceso kodeksas. V. 22002.

6. http://www.litlex.lt./

7. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.

8. http:// www.leidykla.vu.lt/inetleid/teise/42/str11.html