Subjekto samprata. Subjektų teisnumas ir veiksnumas. Juridiniai asmenys

PLANAS

ĮŽANGA

I. CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTO SAMPRATA. SUBJEKTŲ TEISNUMAS IR

VEIKSNUMAS

1. TEISNUMAS

1.1. LAISVĖS STATUSAS (STATUS LIBERTATIS)

1.2. PILIETYBĖS STATUSAS (STATUS CIVITATIS)

1.3. ŠEIMOS STATUSAS (STATUS FAMILIAE)

1.4. TEISNUMO SUMAŽĖJIMAS (CAPITIS DEMINUTIO)

2. VEIKSNUMAS

II. JURIDINIAI ASMENYS

IŠVADOS

LITERATŪRA

ĮVADAS

Jau seniausiais Romos gyvavimo laikais buvo vartojama privatinės teisės subjekto sąvoka, jo teisnumas bei veiksnumas. Šios teisinės kategorijos vartojamos ir šiuolaikinėje teisėje, tik per ilgą istorinį laikotarpį jos įgavo tam tikrų skirtumų, šiek tiek patobulėjo.

Šio darbo objektas yra romėnų teisėje bei šiuolaikinėje teisėje aptariamas civilinės teisės subjektas ir su juo siejamos dvi ssocialinės teisinės kategorijos – teisnumas ir veiksnumas. Taigi bus aptariama subjekto samprata, teisnumas, elementai, būtini caput t.y. persona, veiksnumas ir juridiniai asmenys bei jų požymiai.

Pagrindinis darbo tikslas: kadangi šiuolaikinė teisė daugelį teisės normų perėmė iš romėnų teisės, o ypač civilinė teisė, tai labai įdomu bei naudinga pažvelgti į tai giliau. Būtent todėl peržvelgsiu civilinės teisės subjekto sąvoką, su juo siejamus teisnumą ir veiksnumą bei romėnų pastebėtą juridinio asmens idėją.

Užsibrėžto tikslo bus siekiama nagrinėjant turimą literatūrą. Stengsiuosi parodyti skirtumus bei ppanašumus tarp romėnų bei šiuolaikinės teisės gebėjimo būti civilinės teisės subjektu.

Pagrindiniai darbo uždaviniai yra: išanalizuoti civilinės teisės subjekto sampratą; išnagrinėti privalomus asmenybės elementus ir jų reikšmę persona; aptarti veiksnumo būtinumo būti subjektu; išanalizuoti juridinio asmens sampratą ir bruožus.

Problemos iištirtumas: kadangi literatūros šia tema labai nedaug, tai naudojausi vienu vadovėliu t.y. I. Nekrošiaus, V. Nekrošiaus ir S. Vėlyvio parašyta knyga “Romėnų teisė”. Taigi daugelis šio darbo minčių yra vieningos šios knygos autorių nuomonei. Beje, palyginimui naudojau vadovėlį “Civilinė teisė” ir Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, kuris reglamentuoja šiuolaikinės teisės normas.

I. CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTO SAMPRATA. SUBJEKTŲ TEISNUMAS IR VEIKSNUMAS

Teisė, kaip privalomųjų, valstybės sankcionuotų elgesio taisyklių (normų) visuma, reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, vadinamus visuomeniniais. Šių santykių, reguliuojamų civilinės teisės normų, dalyviai ir yra civilinės teisės subjektai. Tai gali būti pavieniai žmonės – fiziniai asmenys, arba jų grupės, junginiai – juridiniai asmenys. Tačiau ne visi visuomenės nariai – pavieniai asmenys ar jų junginiai – yra civilinės teisės subjektai. Civilinės teisės subjekto samprata visada ssiejama su jo gebėjimu turėti civilinių teisių ir pareigų.

Civilinėje teisėje gebėjimas turėti civilinių teisių ir pareigų yra vadinamas teisnumu. Šiuolaikinėje visuomenėje šį gebėjimą paprastai žmogus įgyja gimdamas. Tačiau kad asmuo pats galėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje, savo veiksmais įgytų teisių ir pareigų, sudaryti sandorius, vien teisnumo nepakanka. Civilinėje teisėje galėjimas savo veiksmais įgyti civilinių teisių ir pareigų yra vadinamas veiksnumu. Todėl civilinės teisės subjekto samprata siejama su dviem socialinėmis kategorijomis – teisnumu ir veiksnumu. Nors pačiai civilinės teisės subjekto sampratai eesminę reikšmę turi tik teisnumas.

1. TEISNUMAS

Teisnumas – tai gebėjimas turėti civilinių teisių ir pareigų. Civilinio teisnumo, kaip ir bet kurios kitos teisinės sąvokos, pobūdį nulemia konkrečios visuomeninės ekonominės formacijos gamybiniai santykiai. Valstybė, fiziniams ir juridiniams asmenims suteikia galimybę turėti civilines teises ir pareigas, atsižvelgiant į atitinkamo laikotarpio materialines sąlygas. Teisnumas – tai anstatinis reiškinys, teisiškai išreiškiantis individo visuomeninę padėtį, paskiausiai sąlygotą egzistuojančių toje visuomeninėje formacijoje gamybinių santykių ir bazės. Todėl teisės ir pareigos, kurias vienu ar kitu ekonominės formacijos vystymosi laikotarpiu gali turėti teisės subjektai, yra nevienodos.

Kiekvienoje ekonominėje formacijoje civilinio teisnumo turinys yra skirtingas. Fizinių asmenų civilinio teisnumo turinį sąlygoja toje ekonominėje formacijoje susiklostę gamybiniai santykiai. Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai suteikia galimybę visiems turėti lygias civilines teises ir pareigas, nepriklausomai nuo lyties, rasės, politinių ir religinių įsitikinimų. Pagal galiojančią Konstituciją ir civilinius įstatymus Lietuvos Respublikoje civilinį teisnumą turi visi Lietuvos piliečiai, taip pat užsieniečiai ir asmenys be pilietybės. Civilinių teisių ir pareigų visuma, kurias gali turėti teisės subjektai, pagal galiojančius civilinius įstatymus, sudaro civilinio teisnumo turinį. Civilinio teisnumo turinį šiuo metu mūsų respublikoje nustato Konstitucija, Civilinis kodeksas, Nuosavybės pagrindų įstatymas ir kiti paskutiniuoju metu priimti aktai.

Kadangi galimybę turėti vienas ar kitas subjektines civilines teises garantuoja valstybė, niekas nnegali atimti ar apriboti civilinių teisių, tik pati valstybė nustatytais atvejais ir tvarka gali tai padaryti. Civilinio kodekso 12 straipsnis neleidžia net pačiam piliečiui apriboti savo teisnumo. Įstatymai numato laikiną teisnumo apribojimą, bet pilietis negali būti visiškai neteisnus. Tik teismo nuosprendžiu piliečiui gali būti atimta galimybė turėti vienas ar kitas civilines teises.

Visai kitaip buvo romėnų teisėje. Gebėjimą būti civilinės teisės subjektu Romos teisininkai vadino caput. Jeigu tokį gebėjimą asmuo turėjo, buvo sakoma caput habet, jei ne – caput non habet, arba nullum caput habet. Teisnus žmogus vadinamas persona (asmeniu). Sąvoka persona, būdama teisinė kategorija, siejama su žmogumi. Paprastai teisės subjektas žmogus buvo nuo gimimo iki mirties. Tačiau Romos teisėje ši bendroji taisyklė turėjo išimčių siekiant apsaugoti jau pradėto, bet dar negimusio vaisiaus interesus arba reprezentuojant mirusįjį būsimo įpėdinio naudai.

Romėnų teisė, kaip ir visos kitos senovės teisės sistemos, persona laikė tam tikra privilegija, kurią žmogus įgyja tik tam tikromis sąlygomis. Kad Romoje būtų asmuo, t.y. teisės subjektas, žmogus turėjo turėti caput, priklausantį nuo trijų elementų, sudarančių jo esmę. Tai buvo laisvė, pilietybė ir šeimos galvos padėtis. Taigi kad būtum asmuo, pagal romėnų teisę, reikėjo būti:

· laisvu žmogumi, o ne vergu;

· piliečiu, o ne lotynu ar peregrinu;

· šeimos galva, oo ne paprastu, priklausomu jos nariu.

Romos valstybės gyventojai, turintys status libertatis, status civitatis ir status famililiae, turėjo caput, buvo visiškai teisnūs ir buvo personae. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių asmuo, turintis visus tris elementus, sudarančius caput turinį, galėjo vieno ar net visų jų netekti. Tada įvykdavo capitis deminutio – teisnumo sumažėjimas.

1.1. LAISVĖS STATUSAS (STATUS LIBERTATIS)

Per visą Romos valstybės gyvavimo istoriją pagrindinė ir svarbiausia prielaida, leidžianti būti civilinės teisės subjektu, buvo laisvės statusas. Status libertatis turėjo visi, nesantys vergai. Įrodyti status libertatis pakako nurodyti, kad žmogus nėra vergas. Vergas negalėjo būti teisės subjektas, jis – teisės objektas, bet ne persona, jis – res. Vergas skyrėsi nuo laisvo žmogaus tuo, kad neturėjo savo šeimos, jo šeimyninis gyvenimas nebuvo santuoka. Vergas neturėjo turto, negalėjo turėti nuosavybės, negalėjo būti nei kreditorius, nei debitorius, nei palikti turto savo įpėdiniui. Taip pat vergas negalėjo kreiptis į teismą, nes teisę dalyvauti procese turėjo tik laisvas žmogus. Kaip ir bet kuris kitas daiktas, vergas taip pat galėjo būti savininko apleistas, išvarytas, tačiau ir tai nesuteikė vergui laisvės. Tačiau, nors ir toks beteisis, vergas – vis dėlto žmogus. Tarp vergo ir kitų privatinės nuosavybės objektų yra skirtumas. Vergas, kaip ir vaikai, šeimoje priklausė alieni iuris (svetimos teisės) žmonėms.

Vergas buvo in dominica potestate (šeimininko valdžioje), kad kaip vaikai – in potestate (tėvo valdžioje).

Laikui bėgant, faktinė vergų padėtis valstybėje kaitėsi, ji gerėjo arba blogėjo (pvz. ankstyvuoju Romos valstybės laikotarpiu į vergą dar nežiūrėta kaip į daiktą, o II a. pr. Kr. viduryje vergai buvo visiškai prilyginami gamybos priemonėms), bet pats teisės principas, kad neturintis laisvės asmuo negali būti teisės subjektas, išliko iki pat Romos imperijos žlugimo.

Seniausiu Romos istorijos laikotarpiu pagrindiniai vergovės šaltiniai, be neišsimokančio skolininko parsidavimo arba ssavo šeimos narių pardavimo vergijon, buvo priešo karių paėmimas į nelaisvę, svetimšalių, esančių Romos teritorijoje, pavertimas vergais ir gimimas iš vergės. Teisinį tėvo statusą įgydavo vaikai, teisėtoje santuokoje. Kadangi laisvojo santuoka su vergu nebuvo leidžiama, vergės pagimdyti vaikai įgydavo vergų statusą.

Klasikinio laikotarpio pradžioje vergovės šaltiniai keitėsi. Uždrausta paversti vergais Romos piliečius, neišsimokančius skolininkus. Tačiau atsirado naujų vergovės šaltinių. Vergais buvo galima paversti nuteistuosius už tam tikrus nusikaltimus mirties bausme arba katorga. Verge galėjo tapti ir laisvoji moteris, turėjusi intymių ssantykių su vergu ir nenutraukusi jų įspėta.

Imperatoriui Augustui paskelbus taiką pax Romana, karai, kaip pagrindinis vergovės šaltinis, palyginti su kitais teisėtais vergų įsigijimo būdais, prarado savo reikšmę. Pirmaisiais trimis mūsų eros amžiais parduodamų vergų labai sumažėjo. Dėl šios priežasties ppasikeitė požiūris į vergus ir elgesys su jais.

Nors Romoje vergija laikyta natūraliu, įgimtu dalyku, tačiau jau anksti pradėtas vergų išlaisvinimas. Įprastas vergovės pasibaigimo būdas Romoje buvo manumissio, kai vergui laisvę suteikė jo šeimininkas. Žinomos trys manumissio formos: manumissio testamento, manumissio vindicta ir manumissio censu.

Manumissio testamento – laisvės vergui suteikimas pagal jo šeimininko mirus paliktą testamentą. Pagal testamentą vergui galėjo būti suteikta laisvė ir su jam privaloma įvykdyti sąlyga. Jos neįvykdęs, jis nebuvo laisvas, o jo padėtis buvusi tarytum tarpinė tarp vergijos ir laisvės .

Manumissio vindicta – tai dirbtinė laisvės suteikimo vergui procedūra, kai šis tampa laisvas taikant tariamą laisvės suteikimo procesą.

Manumissio censu esmė ta, kad po šeimininko pareiškimo cenzorius įrašydavo vergą į piliečių sąrašą ir šis tapdavo llaisvas.

Antruoju respublikos laikotarpiu greta šių formalių paleidimo būdų atsirado ir daugybė neformalių.

1.2. PILIETYBĖS STATUSAS (STATUS CIVITATIS)

Pagrindinis romėnų teisės, kaip ir bet kurios kitos senovės teisės sistemos, principas buvo tas, kad tik Romos pilietis ginamas teisės. Tik civis Romanus galėjo būti romėnų visuomenės narys ir teisės subjektas. Būtent todėl pilietybės statusą romėnai laikė vienu iš sudedamųjų teisinio subjektiškumo elementų. Kiekvienas neturintis pilietybės, Romos įstatymų požiūriu, buvo daiktas. Visi laisvieji Romos gyventojai status civitatis požiūriu sudarė penkias grupes:

· Romos ppiliečiai (laisvieji);

· peregrinai;

· kolonai;

· lotynai;

· atleistiniai.

Vienas būdingiausių senosios romėnų teisės bruožų, nusakančių ankstyvosios Romos socialinės istorijos specifiką, buvo skirtingas pagrindinių piliečių luomų – patricijų, klientų ir plebėjų – teisinis statusas.

Patricijai buvo ankstyvosios Romos gimininės organizacijos nariai, kurių tėvai priklausė senatui.

Klientai teisiniu ir socialiniu požiūriu buvo glaudžiai susiję su patricijais. Ši grupė, kaip ir patricijai, labai sena. Teisiškai tai buvo laisvo žmogaus sutartinės priklausomybės santykiai. Klientai Romoje turėjo išskirtinį teisinį statusą. Jie įėjo į patricijų šeimas ir gimines kaip sakrališkai ir teisiškai priklausomi nuo savo patronų.

Trečioji Romos piliečių kategorija – plebėjai. Plebėjai nuo patricijų ir klientų skyrėsi tuo, kad neįėjo į gimininę organizaciją ir buvo nauji imigrantai. Tačiau plebėjai, ne kaip klientai, buvo asmeniškai laisvi ir nepriklausomi.

Romos pilietybė buvo įgyjama gimstant arba pagal įstatymą. Natūraliausias pilietybės įgijimo būdas buvo gimimas. Tačiau šiuo atveju pilietybės įgijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis. Paprastai tėvų, nėštumo metu abiejų buvusių laisvų ir turėjusių pilietybės statusą, gimęs vaikas tapdavo piliečiu. Priešingu atveju pilietybės statusui įgyti turėjo reikšmės du faktai: kurio iš tėvų statusas pereina vaikui ir kada vienas iš tėvų prarado laisvės statusą.

Peregrinų kategorija senovės Romoje buvo negausi ir jų santykių reguliavimui senoji teisė specialaus dėmesio neskyrė. Peregrinai, kurių valstybės nebuvo ssudariusios su Roma sutarčių, čia buvo beteisiai. Kad galėtų patekti į uždarą senosios teisės sritį, peregrinas privalėjo turėti Romoje savo globėją – Romos pilietį. Patekęs į Romos piliečio – patricijaus – globą, peregrinas tapdavo jo klientu. Peregrinai, nebūdami Romos polių nariai, neturėjo politinių teisių. Bet ir privatinės teisės atžvilgiu jie nebuvo visiškai teisnūs. Jie negalėjo naudotis visomis kviritinės teisės priemonėmis.

Peregrinai piliečio statusą įgydavo pagal įstatymą arba natūralizacijos būdu.

Dar viena Romos gyventojų grupė, neturėjusi Romos pilietybės, bet turėjusi beveik visas turtines teises, dažnai ir teisę tuoktis su romėnais, buvo lotynai. Lotynais vadinti Lacijaus gyventojai ir jų palikuonys. Tai buvo ypač privilegijuota gyventojų kategorija.

Lotynai tapdavo piliečiais pagal įstatymą arba natūralizacijos būdu.

Kolonas atitinka šiuolaikinę mūsų ūkininko sampratą. Kolonu buvo galima tapti gimstant, jeigu vienas iš tėvų buvo kolonas; susitarus, kai laisvas žmogus sutinka tapti kolonu asmens, išnuomojusio jam žemę; denuntatio būdu t.y. nustačius, kad elgeta apsimetantis žmogus yra sveikas ir darbingas. Tokie “elgetos” tapdavo kolonais tų šeimininkų, kurie apie tai pranešdavo.

Atleistinį Romos įstatymų leidėjai visada laikė buvusiu vergu. Magistrato akimis, tai laisvę gavęs asmuo, atleistinis, bet ne laisvas ir prigimties. Asmeninių ir turtinių santykių atžvilgiu atleistinis savo patronui išsaugojo tirs pagrindines pareigas: obsequium, operae ir bona.

Obsequium reiškė, kkad atleistinis visada privalėjo gerbti savo išlaisvintoją ir jo ascedentus taip, kaip sūnus gerbia savo tėvą.

Operae – tai pareiga patarnauti savo patronui.

Bona reiškė, kad patronas, jo descendentai, būdami susiję su atleistiniu quasi šeimos ryšiais, turėjo išlaikymo prievolių.

1.3. ŠEIMOS STATUSAS (STATUS FAMILIAE)

Šeima, familia, – visos senosios Romos santvarkos, valstybinio ir visuomeninio gyvenimo pagrindas. Žmogus, nepriklausantis jokiai šeimai, nepriklausė ir jokiai giminiai, kartu seniausiais Romos laikais negalėjo būti ir pilietis. Todėl familia, kaip libertatis ir civitas, yra natūrali civilinio teisnumo prielaida.

Senovės romėnų šeima buvo patriarchalinė. Tai uždara nuo išorinio pasaulio sistema, kurios vienintelis šeimininkas ir atstovas bendraujant su išoriniu pasauliu – pater familias. Jis buvo vienintelis šeimininkas visko, kas priklausė šeimai. Jo valdžia buvusi absoliuti ir teisiniu požiūriu vienoda tiek šeimos nariams, tiek jos turtui. Ši absoliutinė pater familias valdžia senovėje vadinta manus. Laikui bėgant šeimos teisinė padėtis keitėsi, o ir pati pater fimilias valdžia konkretiems šeimos nariams imta vadinti kitaip. Ilgainiui senosios pater familias valdžios pavadinimas savo reikšmę išlaikė tik siekiant apibūdinti vyro valdžią žmonai. Pater familias valdžia vaikams vadinta pater potestas, o jo valdžia vergams – dominica potestas.

Pater familias visiškai ribojo bet kokius kitų laisvų šeimos narių santykius su išoriniu pasauliu. Tačiau pamažu įvyko esminių pokyčių, dėl

kurių buvo pripažintos kai kurios žmonos ir vaikų teisės. Ilgainiui šeima iš uždaros sistemos, apgaubtos patriarchaline skraiste, tapo savarankiškų subjektų bendruomene, pradėjo irti jos teisinė vienovė. Vis dėlto ši evoliucija buvo labai lėta, ir todėl gana ilgai romėnų šeima išsaugojo daugelį patriarchalinės šeimos bruožų. Tokia romėnų šeimos struktūra lėmė ir jos narių skirstymą jos teisnumo požiūriu į dvi dideles grupes:

· personae sui iuris;

· personae alieni iuris.

Pirmajai grupei priklausė tik pater familias, t.y. šeimos atžvilgiu savarankiškas asmuo. Tačiau asmuo, turintis ppater familias statusą, nebūtinai privalėjo būti tėvas, turėti šeimą ir vaikų. Teisiniu požiūriu svarbiausia, kad asmuo šeimoje nebūtų niekam pavaldus, tik tada jis laikytas teisės subjektu ir galėjo turėti savo turto ir įgyti teisių. Visi kiti šeimos nariai – vaikai, taip pat jų palikuonys ir žmona, esant santuokai cum manu, šeimoje užėmusi dukters padėtį, buvo personae alieni iuris. Nors jie visi buvo personae, t.y. teisės subjektai, tačiau ne savo naudai ir ne savo sąskaita, o pater familias. Būtent ši padėtis iir apibūdina, jų kaip subjektų, teisių ir pareigų apimtį civilinių teisių atžvilgiu. Pirma, jie buvo teisnūs įgyti turtą tiek pagal civilinę teisę, tiek pagal ius gentium savo pačių veiksmais ex sua persona, bet ne persona domini, kaip kad vergai. Antra, vvisa tai, ką jie įgyja savo veiksmais tampa jų pater familias nuosavybe.

Antrosios grupės teisių apimtis civilinės apyvartos atžvilgiais praktiškai tolygi vergų teisių apimčiai. Visos prievolės, kylančios iš jų sudarytų sandorių, senaisiais lakais laikytos niekinėmis, t.y. nesukuriančiomis nei jiems, nei pater familias jokių teisinių padarinių. Vėlais į šias prievoles pradėta žiūrėti kaip į natūralias. Pater familias iš esmės už jas neatsakė, bet atsakė už savo šeimos narių padarytą žalą.

Vėlesniuoju Romos valstybės laikotarpiu persona alieni iuris turėjo teisę gauti kai kurio turto sau ne tik faktiškai, bet ir teisiškai. Po pater familias mirties šeima paprastai suskildavo į keletą savarankiškų šeimų. Buvę peter familias valdžioje asmenys tapdavo savarankiškais pater familias ir įgydavo persone sui iuris statusą, nors buvę jų teisiniai ryšiai nnenutrūkdavo. Juos jungė buvusi bendra pater familias valdžia ir toliau siejo agnatinė giminystė.

1.4. TEISNUMO SUMAŽĖJIMAS (CAPITIS DEMINUTIO)

Asmens, kaip teisės subjekto ir visuomenės nario, teisinė padėtis, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, galėjo būti visiškai panaikinta arba gerokai apribota. Tokį teisės subjekto teisnumo panaikinimą arba ribojimą klasikinio Romos laikotarpio teisininkai vadino capitis deminutio. Kadangi caput galėjo turėti tik žmonės, kuriems būdingi visi trys caput elementai capitis deminutio įvykdavo praradus vieną arba visus šiuos tris elementus. Pavyzdžiui, praradęs status libertatis, asmuo prarasdavo iir status civitatis ir status familiae, nes neturintis laisvės žmogus negalėjo būti pilietis ir sudaryti legalios santuokos. Praradęs status civitatis, jis prarasdavo ir status familiae. Pagaliau buvo galima prarasti status familiae, bet išsaugoti laisvės ir pilietybės statusus.

Klasikinio laikotarpio teisininkai skyrė tris teisnumo sumažėjimo laipsnius:

· capitis deminutio maxima;

· capitis deminutio media;

· capitis deminutio minima.

Capitis deminutio maxima (civilinė mirtis) įvykdavo praradus laisvės statusą. Seniausiuoju Romos valstybės laikotarpiu tapti vergu, prarasti laisvę Romos valstybėje nebuvo leidžiama. Paversti Romos pilietį vergu buvo galima tik už Romos valstybės teritorijos ribų. Vėliau tai leista daryti ir Romos teritorijoje, tašiau tik už sunkius nusikaltimus nuteisus katorga. Žmogus, netekęs status libertatis, prarasdavo visus tris caput elementus ir teisiniu požiūriu laikytas mirusiu.

Laikui bėgant pasitaikydavo situacijų, kai žmogaus teisnumas visiškai neišnykdavo, bet susiaurėdavo jo teisių apimtis:

· Romos pilietybės praradimas, romėnui persikėlus gyventi į provinciją, nesukeldavo civilinės mirties, jeigu jis įgydavo teisnumą pagal tautų teisę kaip peregrinai;

· tėvo į vergovę parduotas Romos teritorijos ribose parduotas sūnus tapdavo vergu, tačiau jo teisnumas galėjo būti atkurtas pasibaigus pardavimo į vergiją terminui, atidirbus už skolas.

Esant capitis deninutio maxima, teisiniai padariniai buvo patys nepalankiausi. Žmogus, paveiktas civilinės mirties, prarasdavo visas tiek asmenines, tiek turtines teises. Asmens turtas atitekdavo valstybei arba jo kreditoriams, jeigu jjį parduodavo kaip neišsimokantį skolininką.

Capitis deminutio media įvykdavo tada, kai žmogus, išsaugodamas laisvės statusą, netekdavo Romos pilietybės. Tokie atvejai sieti su jo atskyrimu nuo vandens ir ugnies, o imperijos laikotarpiu – su tremtimi. Asmuo, kurį ištikusi capitis deminutio media, pagal ius civile, prarasdavo savo civilines teises, bet išsaugodavo jas pagal ius gentium.

Capitis deminutio minima – tai mažiausias teisnumo ribojimas, susijęs su status familiae pasikeitimu. Asmuo išsaugojo laisvės ir pilietybės statusą, tačiau iš dalies keitėsi jo padėtis pirmosios šeimos, kuriai priklausė, atžvilgiu.

Dėl capitis deminutio minima visiškai nutrūkdavo ankstesni šeimos teisiniai santykiai, tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams santykiams, ypač paveldėjimui. Visas status familiae požiūriu buvusiam savarankiškam asmeniui, tapusiam persona alieni iuris, priklausantis turtas atitekdavo naujajam jo pater familias.

2. VEIKSNUMAS

Teisnumas – tai tik teisės subjekto savybė. Kad Romos pilietis galėtų naudotis visomis teisės teikiamomis gėrybėmis, vien teisnumo neužteko. Teisnumas paprastai reiškia galimybę turėti subjektinę teisę, o kad tą teisę būtų galima įgyvendinti, reikėjo antrosios sąlygos – veiksnumo. Šiuolaikinėje civilinės teisės teorijoje veiksnumas apibrėžiamas kaip piliečio galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Romėnų teisėje veiksnumo sąvoka nebuvo aiškiai apibrėžta, tačiau praktiniame gyvenime ji, kaip ir teisnumo sąvoka, vartota plačiai.

Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda ne gimus, oo sukakus tam tikram amžiui, kai žmogus gali tinkamai vertinti savo veiksmus, sugeba protingai veikti ir sąmoningai suprasti savo poelgius bei jų pasekmes. Kitaip tariant, veiksnumas priklauso nuo žmogaus gebėjimo laisvai reikšti savo valią, o tai susiję ne tik su amžiumi, bet ir su kitais veiksniais.

Pagal amžių visi Romos žmonės skirstyti į tris grupes. Vaikai iki septynerių metų buvo visiškai neveiksnūs ir vadinti infantes. Mergaitės nuo septynerių iki dvylikos metų ir berniukai nuo septynerių iki keturiolikos metų buvo nepilnamečiai ir turėjo ribotą veiksnumą. Jie vadinti impuberes ir galėjo sudaryti tik smulkius sandorius, priimti mažas dovanas, pirkti nebrangius daiktus, sudaryti nedidelės vertės daiktų mainų sandorius. Prireikus sudaryti sandorius dėl teisės perleidimo arba pareigų įgijimo, tokie asmenys turėjo gauti globėjo leidimą, o šis jį duodavo sudarant sandorį. Sandoris, sudarytas be globėjo sutikimo, įpareigojo nepilnametį tik tiek, kiek šis gavęs pagal jį naudos.

Mergaitės nuo dvylikos metų, o berniukai nuo keturiolikos iki dvidešimt penkerių metų laikyti pilnamečiais ir veiksniais. Iš esmės jie galėjo sudaryti bet kuriuos sandorius. Tačiau paaiškėjus, kad jų sudarytas sandoris aiškiai nenaudingas, jie galėjo prašyti pretorių pripažinti jį negaliojančiu ir grąžinti šalis į pirmykščią padėtį, buvusią iki sudarant sandorį.

Siekiant išvengti civilinių teisinių santykių neapibrėžtumo, nuo II a. pilnamečiams

iki dvidešimt penkerių metų amžiaus suteikta teisė prašyti skirti jiems kuratorių, kuris, turėdamas daugiau gyvenimo patirties, padėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje, saugodamas jų turtinius interesus. Kuratoriaus paskyrimas asmenims, nesulaukusiems dvidešimt penkerių metų amžiaus, ribojo veiksnumą. Jie galėjo daryti sandorius tik kuratoriaus sutikimu. Kuratoriaus sutikimo nereikėjo testamentui ir santuokai sudaryti. Sulaukus dvidešimt penkerių metų, bet kokie veiksnumo ribojimai išnykdavo, asmenys tapdavo visiškai veiksnūs, jeigu nebuvo kitų veiksnumą ribojančių veiksnių.

Gerokai ribotas eikvotojų veiksnumas. Romėnai teigė, kad žmonės be saiko disponuojantys savo turtu, negali ssuvokti ir savo veiksmų reikšmės, todėl jiems nereikia leisti laisvai to daryti. Eikvotojams skirtas rūpintojas – jis privalėjo rūpintis jų turto apsauga. Be paskirto rūpintojo leidimo eikvotojas negalėjo sudarinėti turto perleidimo sandorių. Be rūpintojo sutikimo eikvotojas galėjo tik įgyti turto.

Šiuolaikinėje civilinės teisės teorijoje numatoma, kad visiškas veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės, tai yra suėjus aštuoniolikai metų. Toks asmuo visiškai supranta savo poelgių reikšmę. Taigi jis yra visiškai veiksnus. Tačiau kartais visiškas veiksnumas gali atsirasti ir nesulaukus aštuoniolikos metų. Tais aatvejais, kai įstatymas leidžia sudaryti santuoką asmeniui, neturinčiam aštuoniolikos metų, toks asmuo nuo santuokos sudarymo momento įgyja visišką veiksnumą. Šis veiksnumas neišnyksta ir tada, kai vėliau nutraukiama arba pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokinių amžiumi.

Visiškai veiksnūs asmenys gali ssavarankiškai atlikti visus veiksmus įgyjant ir realizuojant teises, vykdyti įpareigojimus, taip pat atakyti už savo veiksmus.

Be visiško veiksnumo, dar yra santykinis veiksnumas, kurį turi nepilnamečiai nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų. Pagal Civilinio kodekso 14 straipsnį nepilnamečiai nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų gali sudarinėti sandorius tik turėdami tėvų, įtėvių arba rūpintojų sutikimą. Tačiau jie turi teisę savarankiškai disponuoti savo uždarbiu arba stipendija, įgyvendinti autorines teises į savo kūrinius, atradimus, išradimus ir racionalizacijas, taip pat sudarinėti smulkius buitinius sandorius.

Nepilnamečiai iki penkiolikos metų turi, nors ir labai mažos apimties, civilinį veiksnumą, kurį galima būtų vadinti daliniu. Civilinio kodekso 13 straipsnis pabrėžia, kad sandorius už nepilnamečius iki penkiolikos metų jų vardu sudarinėja tėvai, įtėviai arba globėjai. Tačiau jie turi teisę savarankiškai sudarinėti ssmulkius buitinius sandorius bei įdėti į kredito įstaigas indėlius ir jais disponuoti pagal kitus įstatymus.

Į atskirą grupę išskiriami ribotai veiksnūs asmenys. Asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis arba toksinėmis priemonėmis, veiksnumas gali būti apribojamas teismine tvarka. Apribojus veiksnumą, sandorius jie gali sudarinėti tik turėdami savo rūpintojo sutikimą, išskyrus smulkius buitinius sandorius. Piliečiui nustojus piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar toksinėmis priemonėmis, jo veiksnumo apribojimas gali būti panaikinamas taip pat teismine tvarka.

Veiksnumas ir romėnų teisėje, ir šiuolaikinėje civilinėje teisėje pasibaigia asmeniui mmirus. Tačiau daugeliu atvejų žmogus gali netekti veiksnumo ir būdamas gyvas. Paaiškėjus, kad asmuo negali protingai tvarkyti savo reikalų dėl psichinės būklės sutrikimo, įstatymo nustatyta tvarka jis gali būti teismo pripažintas neveiksniu. Asmuo gali būti pripažintas neveiksniu dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės, trukdančių jam suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.

II. JURIDINIAI ASMENYS

Teisės subjektai gali būti pavieniai žmonės – fiziniai asmenys arba jų grupės, ir junginiai – juridiniai asmenys. Pagal šiuolaikinę teisės teoriją juridinis asmuo – tai fizinių asmenų grupių turtinių interesų personifikacijos priemonė. Juridiniai asmenys yra: akcinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės bendrovės, valstybinės įstaigos ir įmonės, visuomeninės organizacijos ir panašiai. Pagal Civilinio kodekso 23 straipsnį, juridiniais asmenimis laikomos organizacijos, kurios turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir turėti pareigas, būti ieškovais ir atsakovais teisme, arbitraže.

Be to, juridinis asmuo, kaip civilinės teisės subjektas, apibrėžiamas pagal du požymius: teisnumą ir veiksnumą. Juridinio asmens teisnumą sąlygoja jo įsteigimo tikslai ir paskirtis. O kartu su teisnumu jis įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas, tai yra įgyja veiksnumą.

Juridinio asmens, kaip civilinės teisės subjekto, ūkinio gyvenimo savarankiško vieneto, idėja priklauso romėnų teisininkams, kurie ją iškėlė ir, nors nesuformulavo juridinio asmens sąvokos, praktiniame gyvenime plačiai ją ttaikė. Tai romėnų teisės nuopelnas, kad naujoje Europos teisėje atsirado ši juridinė forma.

Dar seniausiais Romos gyvavimo laikais pastebėta, kad kai kuriais atvejais civilinės subjektinės teisės priklauso ne tik konkretiems fiziniams asmenims, bet ir jų junginiams. Jau Dvylikos lentelių įstatymuose yra nuostatų, leidžiančių jungtis į privačias korporacijas, jeigu tik jos neprieštarauja viešosios teisės normoms. Dvylikos lentelių įstatymai mini įvairias religines kolegijas, amatininkų profesines sąjungas ir panašiai. Tačiau dar tuo metu nebuvo ekonominių socialinių sąlygų plačiau plėtoti teisinius institutus ir pagrįsti jų dalyvavimą civilinėje apyvartoje.

Respublikos laikotarpiu fizinių asmenų junginių pradėjo sparčiai daugėti, atsirado naujų korporacijų, jungiančių asmenis pagal profesiją, bendrus tikslus ir panašiai. Šios korporacijos iš pradžių dar neturėjo bendro turto, nebuvo organizacinės vienybės, visus jų reikalus tvarkė pavieniai nariai savo, bet ne korporacijos vardu. Tačiau greitai Romos teisininkai paskelbė, kad tam tikrais atvejais turtas priklauso ne pavieniams asmenims, o jų junginiams. Nors dar nebuvo aiškiai formuluojama juridinio asmens, kaip teisės subjekto, sąvoka, tačiau jau romėnų teisininkai tokiems fizinių asmenų junginiams pripažino tam tikras teises ir pareigas.

Respublikos laikotarpiu, kai reikėjo tvarkyti valstybei priklausantį turtą, atsirado būtinybė sukurti savarankišką ekonominį vienetą, kuris būtų atskiras nuo kitų civilinės apyvartos subjektų, fizinių asmenų, būtų teisnus bei veiksnus ir galėti dalyvauti civilinėje apyvartoje. TTodėl ir į populus Romanus pradėta žiūrėti kaip į vientisą organizmą, atstovaujamą magistrato kaip visumos institucijos. Visi magistrato su privačiais asmenimis sudaryti sandoriai sukuria teisių ir pareigų ne jam asmeniškai, o visai tautai. Antroje respublikos laikotarpio pusėje į Romos valstybės sudėtį įėjo nemažai naujų vienetų ir jiems buvo pripažinta vidaus savivaldos teisė. Tai miesto bendruomenės, municipijai, kurios anksčiau buvo savarankiškos valstybės, o vėliau įtrauktos į Romos valstybės sudėtį suteikiant jų gyventojams Romos pilietybę. Inkorporuojant šias teritorijas į Romos valstybę, kartu su savivalda joms suteiktas ir tam tikras ūkinio gyvenimo savarankiškumas.

Pretoriaus ediktas municipijams suteikė teisę per savo atstovus būti teisme ieškovais ir atsakovais. Taigi buvo pripažintas municipijų, kaip išskirtinių teisės subjektų, teisnumas ir veiksnumas, kartu tam tikras teisinis jų bendrumas. Juridinio asmens statusas, taikytas municipijams, vėliau buvo taikomas ir įvairioms privačioms korporacijoms, kolegijoms. Municipijų pavyzdžiu šios įgijo civilinį teisnumą ir veiksnumą. Taigi jau respublikos laikotarpio pabaigoje ir imperijos laikotarpio pradžioje municipijai, o vėliau ir korporacijos laikomos juridiniu asmeniu.

Taigi romėnų teisininkai iškėlė juridinio asmens idėją, suteikė jai praktinę išraišką, pagrindė juridinių asmenų tipus:

· universitas personarum;

· universitas rerum.

Universitas personarum – tai fizinių asmenų bendrija, turinti savo atskirą turtą, nepriklausantį ją sukūrusiems asmenims, ir teisnumą. Universitas rerum – tai turtas, skirtas

tam tiktam tikslui (mokslui, švietimui, paramai ir panašiai). Be to, klasikinė teisė pripažino pagrindinius šio teisės subjekto bruožus:

· civilinių teisinių santykių atžvilgiu korporacijos prilyginamos fiziniams asmenims;

· pavienių asmenų pasitraukimas iš susivienijimo neturi įtakos jo teisiniam statusui;

· korporacijos turtas nėra nei bendra ją sudarančių asmenų nuosavybė, nei konkrečių jos asmenų turtas;

· korporacija savo vardu gali būti kai kurių civilinių teisinių santykių su fiziniais asmenimis dalyvė per savo atstovus – fizinius asmenis, nustatyta tvarka įgaliotus atlikti tam tikrus veiksmus.

IŠVADOS

Išanalizavus ssubjekto sampratą, teisnumą, veiksnumą bei jurinių asmenų sampratą galima teigti, kad romėnų teisė buvo pradinis taškas vystytis civilinei teisei. Laikui bėgant teisės sistema tobulėjo, kai kurias normas perėmė, o kitas pakeitė ar sukūrė naujas. Todėl atsirado nemažai skirtumų tarp romėnų sukurtų teisės normų ir šiuolaikinės teisės normų, pavyzdžiui, veiksnumo įgijimo priklausymas nuo amžiaus.

Civilinis kodeksas teigia, kad visuomeninių santykių, reguliuojamų civilinės teisės normų, dalyviai yra civilinės teisės subjektai. Čia subjekto samprata siejama su jo gebėjimu turėti civilinių teisių ir pareigų tt.y. su teisnumu. Dabar teisnumą paprastai žmogus įgyja gimdamas. Tačiau romėnų teisėje gebėjimas būti civilinės teisės subjektu buvo vadinamas caput ir susidėjo iš trijų elementų: status libertatis, status civitatis ir status familiae. Praradus bent vieną, t.y. įvykus capitis deminutio, teisnumas bbuvo apribojamas arba visai prarandamas. Taigi Romoje gimęs kūdikis nebuvo teisnus. Beje, šiuolaikinėje teisėje teisnumą irgi galima apriboti įstatymais, tačiau asmuo negali būti visiškai neteisnus.

Veiksnumas suprantamas kaip piliečio gebėjimas savo veiksmais įgyti civilinių pareigų. Jis priklauso nuo amžiaus. Romėnai veiksnumą pripažindavo žymiai ankščiau nei tai suteikia šiuolaikinis Civilinis kodeksas. Tačiau ir ankščiau, ir dabar asmenys pagal veiksnumo įgijimą skirstomi į tris grupes. Romėnų teisėje vaikai iki septynerių metų laikomi neveiksniais, mergaitės nuo septynerių iki dvylikos ir berniukai nuo septynerių iki keturiolikos turėjo ribotą veiksnumą ir mergaitės nuo dvylikos bei berniukai nuo keturiolikos – visiškai veiksnūs. Dabartinė teisė asmenis iki penkiolikos metų laiko dalinai veiksniais, nuo penkiolikos iki aštuoniolikos – santykinai veiksniais ir pilnamečius t.y. nuo aštuoniolikos metų – visiškai vveiksniais.

Kaip ir romėnų teisė taip ir šiuolaikinė neveiksniais laiko asmenis sergančius psichikos ligomis bei silpnapročius. Romėnai ribojo veiksnumą ir asmenims su fiziniais trūkumais bei eikvotojams, ko nenumato šiuolaikinė teisė. Tačiau dabar asmenims piktnaudžiaujantiems alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis veiksnumas ribojamas.

Fizinių asmenų jungimasis į kolegijas, korporacijas, jungiančias asmenis pagal bendrus tikslus, profesiją ir panašiai neformulavo juridinio asmens, kaip teisės subjekto, sąvokos, tačiau romėnų teisininkai pripažino tam tikras jų teises ir pareigas. Pavyzdžiui, municipijams buvo suteikta teisė per savo aatstovus būti teisme ieškovais ir atsakovais. Be to, klasikinės teisės pripažinti teisinio subjekto bruožai nusako šiuolaikinio juridinio asmens savybes. Taigi nors romėnų teisininkai juridinio asmens, kaip civilinės teisės subjekto, sąvokos nesuformulavo, tačiau pačią jo idėją iškėlė ir praktiniame gyvenime plačiai taikė.

LITERATŪRA

1. N e k r o š i u s I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. – V., 1999.

2. L i e t u v o s Respublikos Civilinis kodeksas

3. C i v i l i n ė teisė / Vijusta. – K., 1998.