sutarciu teises principai

SUTARČIŲ TEISĖS PRINCIPAI

Šio rašto darbo tema yra “Sutarčių teisės principai”.

Manyčiau, kad prieš pradedant kalbėti apie sutarčių teisės principus yra būtina apžvelgti sutartį plačiąją prasme.

Kaip yra žinoma, jau nuo 2001 metų liepos 1 dienos, Lietuvos Respublikoje įsigaliojo taip vadinamas “naujasis” civilinis kodeksas. Minėtas kodeksas yra patvirtintas 2000-07-18 įstatymu Nr. VIII-1864, kuris skamba taip: “Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas”. “Naująjį” civilinį kodeksą sudaro šešios knygos. Sutarčių teisė yra įtvirtinta šeštoje knygoje “PRIEVOLIŲ TEISĖ”.

Pagal civilinį kodeksą, sutartis yra dviejų aar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Kitaip sakant, sutartis yra prievolė, kuriai yra būdingi vos ne visi prievolę apibrėžiantys principai.

Manyčiau būtina yra pabrėžti, kad sutarčių teisėje yra įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris skelbia, kad:

1. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, ttaip pat sudaryti ir civilinio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.

2. Draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį.

3. Šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių eelementų. Tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei.

4. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos.

5. Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą.

6. Jeigu kai kurių sutarties sąlygų nereglamentuoja nei įstatymai, nei šalių susitarimai, tai jas ginčo atveju nustato teismas remdamasis papročiais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įstatymų ar teisės analogija.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas taip pat apibrėžia sutarties vykdymo principus. LR civilinis kodeksas skelbia: ”Šalys privalo vykdyti sytartį tinkamai ir sąžiningai. Vykdydamos sutartį, šalys pprivalo bendradrabiauti ir kooperuotis. Sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu”.

Iš tikrųjų, manyčiau, kad sutarčių teisės principų galima būtų įžvelgti ir daug daugiau, nes kaip jau minėjau, išsamiau paanalizavus prievolių teisę, pamatytume, kad sutarčių teisėj būtų galima nemažai pritaikyti principų iš prievolių teisės.

Dabar pabandykime trumpai apžvelgti teisės principus plačiąją prasme.

Principai yra reikšmingi dėl kelių priežaščių. Pirma, civilinė teisė nustato tik bendriausias prievoles šalių elgesio taisykles. Prievolinius santykius daugiausia reglamentuoja civilinės teisės dispozityvios normos, ir ne tik nesikišama į ddetalias, bet ir paliekama galimybė šalims susitarti dėl esminių dalykų. Todėl sutarčių teisės šalys turi daug galimybių pačios nusistatyti elgesio modelį tarpusavio susitarimų. Tačiau civilinė teisė nustato tam tikras principines nuostatas, kurių šalims privalu laikytis susitariant dėl savo tarpusavio teisių ir pareigų. Tokios principinės nuostatos ir yra prievolių teisės principai.

Taigi principai atlieka reglamentavimo funkciją, jie yra orientyras, kurio prievolės šalis privalo paisiti sudarydamos tarpusavio susitarimus, t.y. šalių elgesio modelius. Nukrypimas nuo šio orientyro gali reikšti prievolės negaliojimą arba lemti šalies civilinę atsakomybę.

Taip pat prievolių teisės principai, kaip ir sutarčių teisės principai atlieka tiek teisės, tiek sutarties spragų užpildymo funkciją, o ši yra labai svarbi teisės taikymo praktikai.

Principai yra labai svarbi tiek teisės, tiek šalių susitarimų interpretavimo priemonė.

Taipogi principai yra kolizijų šalinimo priemonė ir jais vadovaujantis pašalinamos tiek teisės normų, tiek šalių susitarimų tarpusavio kolizijos.

Dabar paanalizuokime sutarčių teisės principus askirai.

Sąžiningumo principas

Sąžiningumas yra bendrasis civilinės teisės principas, įtvirtintas CK 1.5 straipsnyje. Šis principas be sutarčių teisės yra taikomas visoms prievolėms be išimčių. Taigi pareiga elgtis sąžiningai yra sudedamais prievolės turinio elementas. Ši pareiga nustatyta abiem šalims – tiek kreditoriui, tiek skolininkui. Kartu šis principas taikomas visoms prievolinio santykio atsiradimo stadijoms – nuo pat prievolės atsiradimo iki jos pasibaigimo (CK 66.4 str.). Atsižvelgiant į prievolės pobūdį, sąžiningumo principas gali reikalauti pripažinti , kad tam tikros šalių pareigos kurį laiką išlieka ir pasibaigus prievolei. Prievolės šalies sąžiningumas yra preziumuojamas atsižvelgiant į bendrąją sąžiningumo prezumpciją (CK 4.26 str. 2 d.). Todėl prievolės šalis aplinkybę, kad kita šalis buvo nesąžininga, privalo įrodyti (CK 58 str. 1 d.). Tačiau tam tikrais atvejais, siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, yra nustatoma priešinga – nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 str.). Bet ir ši prezumcija yra nuginčijama, todėl skolininkas turi teisę įrodinėti, kad jis buvo sąžiningas. Sąžiningumas objektyviuoju požiūriu reiškia asmens elgesio sutikima su tais kriterijais, kuriuos yra nustačiusi moralė, teisė, nerašytos žmonių bendravimo taisyklės, tradicijos, papročiai ir pan. Taigi jis reiškia protingą elgesį, kai asmens veiksmas vertinami atsakant į klausimą, ar jis turėjo, privalo elgtis vienaip ar kitaip. Siekiant nustatyti, ar asmuo buvo sąžiningas, būtina taikyti abu kriterijus.

Sąžiningumas kartu reiškia ir lojalumo pareigą. Lojalumo pareiga nustatyta CK 3.27 straipsnyje, kur įtvirtinta sutuoktinių tarpusavio lojalumo pareiga; 4.143 straipsnio pirmojoje dalyje, įpareigojančioje uzufruktorių naudoti daiktą taip, kaip tai darytų atsižvelgdamas į daikto paskirtį rūpestingas savininkas; 6.164 straipsnyje, kur nustatyta sutarties šalių tarpusavio konfidencialumo pareiga; 6.248 straipsnio ketvirtojoje dalyje ir 6.259 straipsnio antrojoje dalyje, kur kreditorius įpareigojamas imtis jam prieinamų priemonių užkirsti kkelią žalai arba neleisti , kad atsiradusi žala padidėtų; 6.732 ir 6.736 straipsniuose, įtvirtinančiuose medicinos paslaugų teikėjo lojalumo pareigą, ir panašiai.

Ekonomiškumo principas

Prievolių įvykdymo ekonomiškumo principas, tai įstatymo ar sutarties reikalavimas, kad šalis savo subjektines teises ir pareigas prievolėje įvykdytų kuo ekonomiškiaus kiekvienai jos šaliai (LR CK 6.200 str. ir 6.38 str.). Taigi prievolės šalis privalo pasirinkti tokį įvykdymo būdą (priemonės), kuris ekonomikos požiūriu būtų racionaliausias, reikalautų mažiausių išlaidų. Šis bendras prievolinėje teisėje reikalavimas tam tikroms prievolių rūšims yra detalizuojamas įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais, sutartimis. Pavyzdžiui LR CK 6.654 str. nustatyta, kad Tuo atveju, kai rangovo faktinės išlaidos yra mažesnės, negu buvo numatyta nustatant atliekamų darbų kainą, rangovui išlieka teisė gauti atlyginimą, numatytą rangos sutartyje, jeigu užsakovas neįrodo, kad ekonomija turėjo neigiamos įtakos sutartyje numatytai darbo kokybei. Sutartyje gali būti numatyta ekonomijos paskirstymo tvarka.

Taigi prievolinėje teisėje ekonomiškumo principas įvairiose prievolių rūšyse išreiškiamas ir įtvirtinamas atitinkamose teisės normose arba sutartyse. Tuo siekima išvengti bereikalingų išlaidų, vykdant prievoles, siekiama ūkinės veiklos rentabilumo ir pelningumo.

Šalių bedradarbiavimo principas

Kooperavimosi, arba bendradarbiavimo, pareiga įtvirtinta CK 6.38 straipsnio trečiojoje dalyje. be šios normos, prievolės šalių pareiga bendradarbiauti specialiai pabrėžiam CK 6.64 straipsnyje (kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, jeigu dėl nepakankamo jo bendradarbiavimo skolininkas negali jos įvykdyti); 6.200

straipsnyje (bet kokio sutarties šalių pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis); 6.208 straipsnyje (bet kokios sutarties šalių pareiga bendradarbiauti šalinant sutarties įvykdymo trūkumus); 6.320 straipsnyje (pirkimo – pardavimo sutarties šalių pareiga bendradarbiauti perduodant daiktą pirkėjui); 6.691 straipsnyje (statybos rangos sutarties šalių pareiga bendradarbiauti); 6.702 ir 6.704 straipsniuose (projektavimo tyrinėjimo darbų rangos sutarties šalių pareiga bendradarbiauti); 6.731 straipsnyje (medicinos paslaugų sutarties šalių pareiga bendradarbiauti); 6.761 straipsnyje (pavedimo sutarties šalių pareiga bendradarbiauti).

Bendradarbiavimo, arba kooperavimosi, principas yra tiesioginė sąžiningumo principo išdava. Elgtis sąžiningai reiškia kkreditoriui ir skolininkui bendradarbiauti, t.y. padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas. Tik šalis bendradarbiaujant galima užtikrinti, kad prievolė bus įvykdyta tinkamai.

Bendradarbiavimo pareiga apima daugelį dalykų – deramą kitos šalies įspėjimą apie numatomą sutarties nutraukimą, informacijos, būtinos sutarčiai vykdyti, teikimą kitai šaliai, pranešimą apie gyvenamosios ar verslo vietos pakeitimą (CK 2.17 str. 3d.), banko rekvizitų pasikeitimą ir t.t. Šio principo svarbą yra pabrėžusi ir teismų praktika.

Šalių lygiateisiškumo principas

Prievolės atsiradimas reiškia, kad tam tikros šalių teisės ir pareigos. PPavyzdžiui, kreditorius įgyja teisę reikalauti, kad skolininkas įvykdytų prievolę. Kreditorius taip pat gali reikalauti atlyginti nuostolius. Atsižvelgiant į prievolės pobūdį, jis taip pat turi teisę į garantiją, teisę taikyti apsaugos priemones, pavyzdžiui, teisę reikalauti areštuoti skolininko turtą ir panašiai.

Tačiau skolininkas tturi ne tik pareigas. Net ir esant vienašalei prievolei, skolininkas turi tam tikras teises. Pavyzdžiui, skolininkas turi teisęs reikalauti, kad kreditorius patvirtintų, jog prievolė tinkama įvykdyta, t.y. išduotų pakvitavimą apie prievolės įvykdymą (CK 6.65 str.); teisęs reikalauti, kad jam tinkama įvykdžius prievolę būtų panaikintos jam ar jo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės (turto areštas, priverstinis įkeitimas ir panašiai); teisę gintis nuo nepagrįsto kreditoriaus reikalavimo ir jį ginčyti remdamasis tuo, kad prievolė yra pasibaigusi (CK 6.123 str.) ar pasikeitusi (pvz., skola kreditoriaus sutikimu yra perkelta kitam asmeniui (CK 6.141 str.).

Atitinkamai kreditorius turi ne tik teises bet ir pareigas. Kreditorius privalo priimti iš skolininko tinkamą prievolės įvykdymą (CK 6.123 str.); bendradarbiauti su skolininku (CK 6.64 str.), išduoti jam pakvitavimą apie prievolės įvykdymą iir panašiai. Šių pareigų nevykdymą neatima iš kreditoriaus reikalavimo teisės, tačiau skolininkas tokiais atvejais įgyja teisę sustabdyti prievolės vykdymą (CK 6.64 str.) ir nelaikomas pažeidusiu prievolę.

Taigi dažniausiai šalis sieja tarpusavio teisės ir pareigos. Teisės uždavinys – užtikrinti protingą kreditoriaus ir skolininko teisių ir pareigų pusiausvyrą. Nors pozityvioji teisė garantuoja visiems lygias teises (Konstitucijos 29 str.), tačiau realiame gyvenime, deja, visų galimybės nėra lygios. Dėl įvairių priežasčių (ekonominio pranašumo, vyraujančios padėties rinkoje, patirties, išprusimo ir pan.) viena šalis gali mėginti nesąžiningai ppasinaudoti savo galimybėmis ir įgyti nepateisinamą pranašumą, palyginti su kita šalimi. Jeigu toks pranašumas prieštarautų sąžiningumui, būtų pažeista ir šalių lygiateisiškumo principas. Pavyzdžiui, šalis, rengianti standartines sutarties sąlygas, nustato sau labai palankias sąlygas, o kitai šaliai – labai nepalankias. Tokiais atvejais teisė privalo reaguoti ir užkirsti kelią nesąžiningam pranašumo įgijimui. Priešingu atveju tektų įteisinti ne tik nelygiateisiškumą, bet ir neteisingumą bei nesąžiningumą.

Naujajame CK nurodyti įvairūs būdai, kuriais siekiam šalių interesų pusiausvyros. Pavyzdžiui, CK 6.228 straipsnyje numatyta galimybė pakeisti sutarties sąlyga arba apskritai nutraukti sutartį, kurios sąlygos nepagrįstai suteikia viena šaliai perdėtą pranašumą. Prievolės šalių lygiateisiškumą tai pat užtikrina normos, numatančios teismo teisę mažinti netesybas (CK 6.73 str. 2 d.), reikalaujančios, kad sutartinių palūkanų dydis atitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimus (CK 6.37 str. 3 d.), reglamentuojančios sutarčių sudarymą prisijungimo būdu (CK 6.185-6.188 str.), aptariančios vartojimo sutarčių sąlygas (CK 6.188 str.) ir panašiai.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII- 1864.

2. LR CK komentaras pirmoji knyga, Vilnius 2001 m.

3. V.Mikelėnas „Prievolių teisė“ Vilnius, 2002 m.

4. „Civilinė teisė“ atsak.red. V.Staskonis, Kaunas, 1997 m.